Jono Jablonskio dėmesys stiliui

66 Kalbos Kultūra | 83 REGINA KOŽENIAUSKIENĖ Vilniaus universitetas JoNo JabloNsKIo DĖMEsYs stIlIuI ĮvaDas Lietuvių kalbos stilistikos pratarmėje Juozas Pikčilingis rašo: „Ieškant atsakymo, iš ko dera mokytis stiliaus, pirmiausia akys kreiptos į tuos pačius šaltinius, kuriais rėmėsi Jonas Jablonskis.“ (Pikčilingis 1971: 3). Čia reikėtų pridurti, kad stilisto akys kreiptos ne tik į tuos pačius šaltinius, bet svarbiausia – į pačius Jono Jablonskio raštus. Ir iš tiesų, J. Pikčilingio stilistikos darbai kupini J. Jablonskio citatų, pavyzdžių, taisymų, redagavimų. J. Jablonskio raštai jam buvo tikra praktinės stilistikos mokykla: „Man, kaip stilistui, nuolat tenka atsigręžti į jį ir pasitikslinti – ar tuo keliu einu...“ (Marčiulionytė 1991: 23). J. Jablonskio indėlį į stilistiką J. Pikčilingis ne vieną kartą yra įvertinęs konferencijose, televizijos laidose, radijo valandėlėse, interviu1. Paskutinį kartą pagerbė proginiu straipsniu „teatgyja ji, kalbos sąžinė“ (Pikčilingis 1990: 5–6), skirtu 130-osioms bendrinės kalbos kūrėjo gimimo metinėms. be J. Pikčilingio, apie J. Jablonskio pažiūras į stilių yra rašę Jonas Palionis (1959: 43–47), arnoldas Piročkinas (1975: 4–11; 2000: 162–163), o apžvalginėje monografijos dalyje „apie lingvistinės lietuvių stilistikos formavimąsi“ – vaida Knabikaitė (2006: 50–63). tačiau J. Jablonskio atliktų darbų mastas toks didelis, o stilistų tyrimai tokie fragmentiški ir epizodiški, kad jų laukia dar gana daug darbų. J. Jablonskio dėmesys stiliui atsiskleidžia įvairiais aspektais: 1) praktinės stilistikos, t. y. stiliaus kultūros; 2) minties logikos ir stiliaus santykio; 3) kalbos etikos, iš jos – ir etinės stilistikos. Kiekvienas iš jų galėtų būti medžiaga atskirai temai. antra vertus, dėmesio nusipelno ir paties J. Jablonskio rašymo stilius, buvęs pavyzdžiu to meto rašytojams – ne tik literatams, bet ir laikraštininkams, vertėjams, recenzentams, vadovėlių autoriams. Iš minėtų aspektų straipsnyje paminėsiu tik vieną kitą ryškesnį kalbininko dėmesio stiliui ženklą. Pamė1 apie tai yra sakęs interviu pats J. Pikčilingis (žr. Marčiulionytė 1991: 23). r. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys stiliui 67 ginsiu apibūdinti ir paties J. Jablonskio stilių (šiuo klausimu, berods, apskritai dar nerašyta). logiškai pasvertos, lakoniškos J. Jablonskio interpretacijos vieno ar kito pasakymo atžvilgiu, atidi polemika su rašytojais leidžia manyti esant ne tik kalbos taisyklingumo, logiškumo, bet ir stilingumo kriterijus, bendruosius stiliaus reikalavimų principus. bendrinės kalbos normintojui rūpėjo ir kalbos taisyklingumas, grynumas, ir tikslumas, aiškumas, ir sklandumas, gyvumas bei glaustumas. visos J. Jablonskio minimos kalbos ypatybės – sklandi, aiški, plačiai suprantama, padori, įmanoma – yra ir beñdrosios stilingos kalbos ypatybės. J. Jablonskio požiūris į stiliaus taisymus matyti iš vienos kitos pastabos ar platesnio komentaro: „pataisymas išimto iš teksto vieno kito sakinio ar žodžio, be paties teksto, maža teturi, rodosi, vertės skaitytojui“ (Jablr Iv 1935: 222); „Mano surašytuose kalbos pavyzdžiuose nemaža yra tokių žodžių [...], kurie čia, kalbamajame rašte, tik ne savo vietoje pavartoti. Patys tie žodžiai kalboje vartojami“ (Jablr Iv 1935: 328); „tam reikėtų ir visos žmonių kalbos tarmės geriausiai mokėti“ (Jablr Iv 1935: 114). „autorius, kurs nori skaitytojo suprantamas [būti], savo rašinį rašydamas turi žinotis ir kam jį rašąs. Mažo mokslo žmonėms jis turi rašyti įmanomai; didesnio mokslo žmogui rašydamas, jis gali ir painesniais, įmantresniais posakiais operuoti...“ (Jablr v 1936: 37). Šiuos komentarus galima suvokti kaip objektyviųjų stiliaus veiksnių aiškinimą, kai parenkant, vartojant ar siūlant tam tikras kalbos ir stiliaus priemones svarbu atsižvelgti į viso teksto turinį, jo kontekstą ir kalbėjimo situaciją, į kalbos vartojimo sritį bei adresatą, jo amžių, išsilavinimą. Plg. „Jeigu autoriaus [Jono Jablonskio] yra recenzuojamas koks mokyklos vadovėlis, žinoma, jis dažnai pasako savo nuomonę apie jo tinkamumą ir pedagogikos atžvilgiu...“ (balčikonis 1935: vII). be to, J. Jablonskis pripažįsta, kad redaktorius turi gerai suvokti autoriaus mintį, svarbu, kad taisydamas tekstą jos neiškreiptų. Šios pastabos aktualios ir mūsų dienų lingvistinės stilistikos mokslui. NElogIŠKo MąstYMo KrItIKa vieną plačiausių Lietuvių kalbos stilistikos skyrių „bendrieji stilingos kalbos reikalavimai“ J. Pikčilingis pradėjo nuo poskyrio „Kalbos kultūra – minties kultūra“, t. y. nuo loginio mąstymo, kalbos aiškumo ir tikslumo, kaip gero stiliaus pagrindo, iš esmės remdamasis J. Jablonskio taisymais, cituodamas 68 Kalbos Kultūra | 83 jo kritišku mąstymu paremtas mintis. J. Jablonskį pažinoję amžininkai pabrėžia jo geležinę logiką: „Mokiniuose ypatingai kreipdavo dėmesį į logingo protavimo išvystymą.“ (Jokantas 1921: 541); „žinoma, jo pažiūra buvo visur kritinga, nes juk buvo didelės logikos žmogus, daug matęs ir galvojęs.“ (smetona 1930: 44). Net ir meno kūrinėliuose, kaip J. Jablonskis sakydavo, darytinėse pasakose, turinti būti išlaikyta minties turinio logika, vaizdai turį būti įtikėtini, nenutolę nuo tikrovės. Čia prisimintina, kad jis buvo baigęs klasikinę filologiją ir studijavęs antikinę retoriką, kurioje iškeliama viena svarbiausių teksto kalbos ypatybių – tiesa, teisingumas (lot. veritas), tikroviškumas (lot. veri similis). Skaitymų knygoje radęs neteisingai rašant apie bites, kalbininkas kantriai aiškina, kad bitės „neprisipildo „savo m e d a u s pi lve l i o “, jos nieko nepila „pe r savo vamzdelį“ ir nieko n e d al i j a savo seselėms!... Kalbėkim ir su vaikais tiesiai, tik kalbėkime vadovėlyje taip, kad va i k a i mus suprastų ir kad jiems sveikas būtų tas mokslas, kurio mes jiems teikiame“ (Jablr II 1933: 224). Kaip matyti iš šio pavyzdžio, recenzento budrumo, loginio mąstymo, tiesos siekimo neužliūliuoja švelnūs deminutyvai (pilvelio, vamzdelį, seselėms). radęs toje pačioje knygoje sakinį „erelis suka sau lizdą ąžuoluose“, J. Jablonskis pastebi jame net du nukrypimus ir rašo, kad nieku būdu taip sakyti mokyklos vadovėlyje negalima, tokie paukščiai ne suka, o tik „krauna ar kaip kitaip darosi lizdus; antra vertus, erelis susidaro lizdą tiktai kur toli, aukštose uolose, kur nėra, rodosi, nė ąžuolų“ (Jablr II 1933: 225). J. Pikčilingis, eidamas J. Jablonskio tradicijų keliu, rašo: „prieš taisomas stilistiškai sakinys turi būti patikrintas pagal loginio sprendimo reikalavimus, nes kitaip visa stilistinė „apdaila“ gali likti be prasmės“ (Pikčilingis 1971: 36). žinoma, nedera „kiekvieną pasakymą dirbtinai tempti ant logikos kurpalio [...]. Per didelio logizavimo kalba ne visuomet mėgsta. Ypač ten, kur ji atlieka emocinio poveikio funkciją“ (ten pat, 42), t. y. meniniuose kūriniuose. MENINIų tEKstų rEDagavIMas J. Jablonskis daugiausia taisė kalbos klaidas, daromas dėl slavų (rusų, lenkų) kalbų įtakos. Kalbininkas ne viename straipsnyje nurodo objektyvias tokių klaidų priežastis. Šiuos žodžius jis taikė vincui Krėvei-Mickevičiui, Juozui tumui-vaižgantui, Faustui Kiršai ir kitiems rašytojams: lietuvių rašytojai r. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys stiliui 69 esą dėl to nutolę nuo savo žmonių kalbos, kad mokęsi rusiškose mokyklose, kalbėję ir rašę rusiškai arba lenkiškai, įpratę reikšti savo mintis rusų literatūros posakiais, vietomis ir lenkiška frazeologija. Ne vienas ilgokai gyvenęs ir dirbęs rusijoje, „ten gavo ir progos gerokai primirkti tų svetimybių“ (Jablr Iv 1935: 335). taisydamas gausybę rašybos, skyrybos, gramatikos, leksikos klaidų (atskirus leksikos vienetus ir žodžių junginius), kalbininkas paliesdavo ir kalbos savitumo, stiliaus dalykus, tačiau specialiai jų neišskirdavo. Nuo gimtosios kalbos ir stiliaus jausmo neatskiriamas lietuvių kalbos savitumas ypač gerai matyti verčiant iš svetimos kalbos į savąją: „Kalbininkas galėtų čia savo akį atkreipti į dviejų mūsų rašytojų stilių, pažiūrėti, kiek visas šitas vertimas yra įmanomai išreikštas mūsų kalbos žodžiais ir sakiniais“ (Jablrr II 1959: 416), – rašo J. Jablonskis apie Krėvės redaguotą Petro vaičiūno vertimą. Kitoje recenzijoje, rašydamas apie b. grigaitytės verstą skvorcovo leidinį Nuostabūs skruzdės gyvenimo atsitikimai, J. Jablonskis pasigenda kalbos gyvumo – kad „skaitytojas, turėdamas prieš save „vertimą“, jaustųsi esąs visai namie, turįs darbo su rašiniu, skiriamu tiesiog lietuvos vaikams, mūsų žmonėms“ (Jablrr II 1959: 241–242). Jis norėjo matyti vertimo darbą tokį, kuris „meistrą giria“ (Jablrr II 1959: 292), todėl pats kantriai taisė visus vertimo nelygumus, gerino stilių. Neišleisdavo iš akių ir adresato, kuriam skiriamas vertimas. Pavyzdžiui, nepeikė tarptautinių ar tarmiškų žodžių, tik sakė, kad reikia mokėti tinkamai juos vartoti: „tik ten, kur be jų apsieiti negalime“ (Jablr Iv 1935: 144). „vertėja gali mėgti ar vartoti tam tikrus savo tarmės žodelius, daug kam nesuprantamus, bet vis delto nereikėtų jie brukte brukti į vertimą, skiriamą mokyklai: jie sunkins teksto supratimą.“ (Jablrr II 1959: 243). Kitoje recenzijoje stilistiniu požiūriu panašiai rašė ir apie tarptautinių žodžių vartojimą – kad mokiniui be tų „piktų dagių“ sakiniai būtų daug aiškesni, suprantamesni, gyvesni, žmoniškesni... J. Jablonskis kritikavo didelę verstinių tekstų ydą – pažodinį vertimą. Kalbininkas mokė versti mintį, o ne žodžius, tai ypač taikė frazeologijai. Pats įvairius žodžių junginius vertė gana išradingai, stilingai, lietuviškomis konstrukcijomis. tai galima spręsti iš jo 1908 m. verstos rusiškos M. bogdanovo knygelės Visuomenės įnamiai. Štai keletas pavyzdžių: zabrošenna ja de re vuš ka – menkiausias kaimelis; kruglyj god – ištisi metai; mucha-babucha – musėlė-pasiutėlė; durak-durakom – kaip koks vėpla; važnoje lico – didelis daiktas; suščij vzdor – tušti plepalai ir kt. „Iš tikrųjų tuose vertimuose būdavo sudėtas visas J. Jablonskio kalbos mokslas [...], frazeologizmų ir 70 Kalbos Kultūra | 83 specifinių žodžių junginių vertimas rodo vertėjo mokėjimą suvokti tiek svetimosios, tiek savosios kalbos dvasią. Čia labiausiai vengtinas pažodinis vertimas...“ (vasiliauskaitė 1970: 154–155). taisytini J. Jablonskiui atrodė net kai kurie dabar jau įsigalėję frazeologizmai: laužyti rankas: laužydama rankas (= grąžydama rankas) sako... (Jablr Iv 1935: 327), iš proto išeiti (= iš galvos išeiti) (Jabll 1985: 28, 29). Krėvės Skirgailoje jam užkliuvo frazeologizmas turėti omenyje (= turėti galvoj, akivaizdoj): Ar tu omeny turi tą vokietį? (Jablr Iv 1935: 327). Frazeologizmus laužyti rankas, iš proto išeiti, turėti omenyje, nors iš tiesų jie yra verstiniai, randame ir tautosakoje, ir geriausių rašytojų kūryboje2. Juk paprastai netaisomos frazeologizmuose esančios svetimybės, net ir ne visai suprantami žodžiai, neredaguojama ir netaisyklinga sintaksė. tačiau J. Jablonskis pataisydavo ir tokius dalykus. Pavyzdžiui, kaip pastebėjo a. Piročkinas (2000: 153), redaguodamas vaižgantą J. Jablonskis junginį viso svieto pirklys taisė į viso pasaulio pirklį. vaižganto tekstas J. Jablonskio taisytas tekstas Nečirškė nė žiogeliai. Teplaveno tas vienas juodas didelis drugys. Pripratus matyti, kaip bent koks darbas virpina oro vilnis ir padaro balsą, tas bebalsis plavenimas dideliais sparnais, kai ir muselė, oru lėkdama, zvembia, dar labiau didino tylos klaikumą, dar labiau kėlė vaikų vaizduotę į vaiduoklių pasaulį, kuris čia aplink valiulio piliakalnį prasideda; per jį įeinama į tą užkeiktąją valstybę, kur dvasios guli nejuda: gyvos ar negyvos? Kur kad ir bėgioja, nežinai, su tikslu ar be tikslo, gyvom ar negyvom kojom mina; vygais ar negyvais sparnais, kaip tas gedulo drugys, oru lakioja. Nečirškė nė žiogeliai. vienas juodas drugys tepleveno dideliais sparnais. tas bebalsiškas jo plevenimas, – pripratus matyti, girdėti, kaip bent koks veiksmas oro vilnis virpina ir balsą išduodina, kaip ir muselė, oru lėkdama, zvimbia, – dar labiau didino tylos klaikumą, dar didžiau kėlė vaikų vaizduotę į vaiduoklių pasaulį, prasidedantį čia aplink valiulio piliakalnį: per jį įeinama į tą užkeiktąją valstybę, kur guli nejuda, gyvos ar negyvos, dvasios, kur kad ir bėgioja jos, bet nežinai, su tikslu ar be tikslo, gyvomis ar negyvomis kojomis žemę mina; gyvais ar negyvais sparnais, kaip tas gedulio drugys, oru skraido. (Jablrr II 1959: 403) 2 Pavyzdžiui, Frazeologijos žodynas (Fž 2001: 570) teikia tokius laužyti rankas (reikšme „labai sielvartauti“) pavyzdžius: Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas kad laužo užrūstintas vėjas Mair. Tik Zubrys vienas netylėjo, baltas rankas laužė Krėv. Laužo baltas rankeles jaunoji martelė ir gailias ašaras lieja vien. Labiausiai verkė jauna mergelė po sodą vaikščiodama, rankeles laužydama tvr. Motina rankas laužė, o vaiko jau nėr grv. r. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys stiliui 71 Šioje vietoje būtų pravartu žvilgtelėti į J. Jablonskio mėginimą taisyti vaižganto tekstą. Keletą jo redaguotų vaižganto sakinių yra aptarę J. Palionis, a. Piročkinas ir v. Knabikaitė, todėl čia pateikiu dar neanalizuotą vaižganto teksto ištrauką. Šio rašytojo individualumą ir originalumą pripažino ir pats J. Jablonskis: „skiriasi jis nuo kitų ir savo stilium“ (Jablrr II 1959: 399). Matyti, kad net ir po gana atsargių J. Jablonskio prisilietimų prie teksto dingo anaforiški vaižganto paralelizmai: nečirškė / teplaveno sakinių pradžioje, nebeliko mielų tarmiškų teplaveno, plavenimas3. sinonimų parinkimas taip pat kelia abejonių. tarkim, vaižganto žodis lakioja švelnesnis, poetiškesnis (kai kalbama apie lengvų, lakių, vaizduotės sukurtų vaiduoklių pasaulį), jis turbūt labiau tinka negu stilistiškai neutralus skraido. be to, triskiemenis lakioja ritmiškai visos pastraipos pabaigą užveria geriau negu dviskiemenis skraido. Pasakymu oru skraido lyg ir netiktų rašyti apie „gedulio drugį“, kad jis bebalsis plavena, nes po pataisymo dabar jau girdėti triukšminga r, r garsų (oru skraido) aliteracija. Net ir pataisyta skyryba (o jai J. Jablonskis skyrė didžiausią dėmesį) keičia frazės intonaciją. Pavyzdžiui, pakeitus žodžių tvarką (kur guli nejuda, gyvos ar negyvos, dvasios) ir atsisakius klaustuko, nebelieka intriguojančios dilemos: kur dvasios guli nejuda: gyvos ar negyvos? tai, kas labiausiai intriguoja skaitytoją, kas jam gniaužia kvapą (gyvos ar negyvos?), vaižganto visiškai pamatuotai nukeliama į sakinio pabaigą, taip skaitytojo smalsumas išlaikomas ilgiausiai, o klaustukas čia labai reikalingas, jis – „abejonių, įvairių kankinamų svarstymų [...], mįslingų minčių įprasminimo, vaizdavimo simbolis“ (abaravičius 2002: 168). suredaguotame tekste šiuo atveju dingsta vaižganto spėlionių paslaptis, estetinio pasakojimo įtaigumas. Ir leksika, ir sintaksė, ir morfologija, žodžių tvarka ir rašyba bei skyryba taisyta, be abejo, ne tik dėl taisyklingumo – J. Jablonskis, matyt, siekė didesnio minties aiškumo, sklandumo, gyvumo. taisyta nedaug ir nedrąsiai, tačiau, kaip rodo ši netrumpa vaižganto teksto ištrauka, J. Jablonskio taisymas pakeitė rašytojo kalbėsenos būdą. „stilius – tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, iškylantis aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius ypatybėmis.“ (Pikčilingis 1971a: 6). Paties J. Jablonskio prisipažinimu, jis nemėgęs kištis į rašytojo stilių: „stiliaus dalyką linkęs esu patiems rašytojams palikti, – man dažniausiai 3 Plg. su J. balčikonio tekstu: Žmonės manė, kad ten gulbė plaveno sparnais (lKž X 118). 72 Kalbos Kultūra | 83 pati stiliaus kalba terūpi“ (Jablr v 1936: 72), tačiau, kaip matėme, net mažiausias žodžių tvarkos pakeitimas keičia rašytojo stilių. Štai, rodos, be reikalo pataisytos net ir daugiskaitos įnagininko galūnės gyvomis ar negyvomis kojomis, nes nebelieka šnekamojo stiliaus intonacijų: plg. gyvom ar negyvom kojom. Nekeliantis abejonių dalykas čia yra J. Jablonskio pastebėta teksto rinkėjų klaida: vygais / gyvais, gal dar nekliūva redaktoriaus prirašytas žodis žemę [mina], nors ir be jo mintis visiškai aiški, todėl belieka pritarti J. Palioniui, kad „[...] savaip perdirbdamas, perstilizuodamas atskirus vaižganto sakinius, vietomis kiek nublankino originalų „vaižgantišką“ stilių [...], šitoks tų sakinių pertvarkymas (dalyvinių ar padalyvinių lyčių įvedimas, kai kurių žodžių pakeitimas ir kt.) kiek modifikavo ir patį vaižganto stilių: perstilizuotieji sakiniai jau nebe tokie glausti ir išraiškingi, jau nebe tokie „vaižgantiški“ (Palionis 1959: 46–47). Panaši ir a. Piročkino nuomonė: „Jablonskis labai rūpestingai ieškojo stilistiškai adekvačių norimai išreikšti minčiai, piešiamam vaizdui pakaitalų. tačiau ne visada jam tai pavyko padaryti [...]. apskritai reikėtų pasakyti, kad kiekvienas redaktoriaus įsikišimas į tokio rašytojo kaip vaižgantas kalbą yra įsikišimas ir į stilių.“ (Piročkinas 2000: 162). Kad J. Jablonskis ne visada buvo įsitikinęs dėl kai kurių literatų tekstų (dažniausiai ne originalių, o verstinių) taisymų, rodo ir juos lydintys komentarai labiau tiktų, man rodos ir t. t. suprasdamas, kaip sunkiai apibrėžiama riba tarp tinka / netinka, pavyzdžiui, dėl Krėvės Skirgailos taisymų, jis rašo: „Jei autorius ar kas kitas tikrai nesutiktų su kuriais mano šios vietos taisymais ir norėtų viešai del jų pasispyriuoti su manim, galėčiau del tų taisymų ir teisintis arba, jei reikės, nuo jų ir atsisakyti arba kur-ne-kur nusileisti ir, gal būt, su savo „priešininku“ sutikti.“ (Jablrr II 1959: 312). vis dėlto jokiu būdu negalėtume teigti, kad J. Jablonskis neprisidėjo prie rašytojų stiliaus tobulinimo. Net ir įsižeidę, nesutikdami su taisymais, rašytojai buvo verčiami diskutuoti, ieškoti tikslesnio, gyvesnio, aiškesnio lietuviško žodžio, lietuviškos sintaksinės konstrukcijos, geriau pamąstyti, atidžiau žiūrėti, ką ir kaip rašyti. J. Jablonskis mandagiai, taktiškai primindavo rašytojams, kad bent priimtų tuos taisymus, su kuriais sutinka, o savo taisyklinga kalba ir nepriekaištingu stiliumi, be abejonės, sudrausmindavo per didelę laisvę mėgstančius, „be jokių sąvaržų“ rašančius literatus. Kalbininko žodžiais, licentia poetica (Jablr Iv 1935: 304) negali atstoti kalbos taisyklių net ir poezijoje: r. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys stiliui 73 „vertėjui patariu imti pagaliau ir savos kalbos mokytis rimtai: be kalbos nėra literatūros...“ (Jablr Iv 1935: 305). Švietimo darbe (1924, Nr. 12), kalbėdamas apie ne itin nusisekusį Fausto Kiršos vertimą (J. I. Kraševskio Vitolio raudą), J. Jablonskis retoriniu klausimu išveda stilisto plunksnos vertą analogiją: „baigdamas savo recenziją, duodu vertėjui klausimą: kaip žiūrėtų jis į tapytojo darbą, iš kurio matyti, jog to tapytojo nenusivokiama ir nesirūpinama nusivokti apie spalvų reikšmę tapyboje, apie tapinio medžiagą, lytį (formą)?“ (Jablr Iv 1935: 305). laIKraŠČIų stIlIaus taIsYMaI to meto laikraščių kalba buvo, galima sakyti, visiškai silpna, pilna svetimybių, verstinių pažodinių sintaksinių konstrukcijų, griozdiškų pasakymų. J. Jablonskiui pirmiausia rūpėjo ištaisyti logikos, rašybos, skyrybos, gramatikos klaidas, jis pamini ir frazeologizmų, parsivežtų iš rusijos, vertimus: Štai faktas ant veido (Jablr II 1933: 364); pastatyk jam klausimą šonkauliu (ten pat); Tylėk, nes tu nė prie ko (Jablr v 1936: 63). Apie Lietuvos žinių dienraščio kalbą kalbininkas rašė: „reikėtų, man rodosi, rūpintis, kad vieno laikraščio rašytojų vienoda būtų visų kalba, kad jie vien stiliumi tesiskirtų nuo vienas kito.“ (Jablr Iv 1935: 181). taigi jis pripažino ne tik literatų, bet ir laikraštininkų stilių įvairovę, tačiau stiliaus trūkumus pastebėdavo, nes norėjo, kad laikraščių kalba būtų „vienodesnė, gražesnė, taisyklingesnė“ (Jablr Iv 1935: 187), kad „laikraščiai ir rašytojai [...] šitais pastebėjimais, k u r s u j a i s s u t i n k a , tolesniam laikui ir naudotųsi“ (Jablr Iv 1935: 182). J. Jablonskio komentarai ir pastabos dėl laik raščių stiliaus trūkumų gana taiklūs: „Dienraštyje tuo tarpu atsitinka kartais ir [...] c) tokių gana ilgų pasakymų, kurie, tarp ko kita, per daug augštu, ne visai geru, ne visai taisyklingu stilium yra išreikšti (X, 1 ir 2). Šitos rūšies „paklaidos“ prastam žmogeliui, – o šis turi pirmiausia rašytojui rūpėti, – ne visai bus suprantamos; jos nelengva ir ištaisyti.“ (Jablr Iv 1935: 181). trumpuose sakiniuose daugiausia taisytos kalbos klaidos, neaiškūs pasakymai. Pavyzdžiui, tokius nelogiškus sakinius: Ačiu politikos sąlygoms, daugelis mokytojų turėjo mesti mokytojavę; Mokytojų suvažiavimas užsidengė, J. Jablonskis taisė, kaip jis mėgdavo sakyti, žmoniška kalba: Dėl politikos 74 Kalbos Kultūra | 83 aplinkybių, sąlygų daugelis mokytojų turėjo mesti mokę; Mokytojų suvažiavimas užsidarė, pasibaigė (Jablr Iv 1935: 177). rodos, taisyta tik kalba, prie stiliaus dalykų dar neprieita, tačiau kiekvienam netinkamam žodžiui J. Jablonskis siūlo mažiausiai du taisyklingus atitikmenis (aplinkybių ir sąlygų; užsidarė ir pasibaigė), iš kurių autorius gali rinktis tikslesnį, tinkamesnį. rastuose ilgesniuose laikraščių sakiniuose, be kalbos dalykų, taisomas ir stilius: Lietuvos žinių sakiniai suredaguoti sakiniai 1. Ko mes šiandien regime? ar neištiesimą perdaug po darbo našta sulenktų pečių? ar ne kovą už teises ir tvirtas prie jau laimėtųjų stovėjimas? 2. turime organizmą, vienu milžino sparnu per atlanto vandenyną persisvėrusį, antrą – rytuose nesiliaujančiai bėginamą (Jablr Iv 1935: 177). 1. Ką mes šiandien regime? ar ne sulenktųjų pečių perdaug įvargintų išsitiesimą? ar ne kovą del teisių ir tvirtą laimėtųjų gynimą? 2. turime organizmą, vienu milžino sparnu per atlanto vandenyną persisvėrusį, antru – rytuose nuolat, be paliovos, nepaliaunamai keliamu, skečiamu (?). laikraščio autoriaus sakiniai netaisyklingi, dėl to neaiški ir jų mintis. J. Jablonskio suredaguotas pirmas sakinys tapo sklandesnis dėl pataisytos žodžių tvarkos ir dėl gramatinių formų sąskambio retorinių klausimų pabaigoje: išsitiesimą / gynimą. antrame sakinyje vietoj nesiliaujančiai pateikė keletą taisyklingų sinonimiškų žodžių – nuolat, be paliovos, nepaliaunamai, o vietoj visiškai neaiškaus žodžio „bėginamą“ – keliamu, skečiamu (?). Klaustukas rodo, kad J. Jablonskis ir pats šiek tiek abejojo dėl šio taisymo, antra, galbūt paliko erdvės autoriaus pasirinkimui. Kalbininkas dažniausiai tik siūlydavo, jo nuomone, taisyklingesnį, geresnį žodį, pateikdavo keletą jų ir tolerantiškai prisipažindavo dar neišsėmęs visų kalbos ir stiliaus turtų: „Šitos mintys galima, žinoma, ir kitoniškai išreikšti; reikia tik rūpintis visada, kad jos žmonių kalbos taisyklėmis būtų nusakomos.“ (Jablrr II 1959: 210). Jono Jablonskio taisymai buvo didelė paspirtis to meto spaudos darbininkams, ne mažesnę įtaką darė ir jo asmeninis pavyzdys: jis buvo ne tik laikraščių redaktorius, bet ir aktyvus savito ištobulinto stiliaus straipsnių ir recenzijų rašytojas. „Iš kur mokės bendradarbiai žmoniškai rašyti laikraščiui, jei laikraštis savo kalba, visu savo darbo sutvarkymu pavyzdžio jiems gero neduoda?“ (Jablr Iv 1935: 186). r. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys stiliui 81 redaguodamas originaliąją ar verstinę literatų kūrybą, J. Jablonskis ypač jautriai lietė stilistikos klausimus, sakydamas, kad jie nėra ir jam pačiam visiškai aiškūs, pripažindamas rašytojų teisę į stiliaus įvairovę. Net ir nesutikdami su kai kuriais taisymais, rašytojai turėjo diskutuoti, polemizuoti, ieškoti tiesos, geriau pagalvoti, ką ir kaip rašyti. Nuolatinis J. Jablonskio dėmesys rašytojų (literatų, laikraštininkų, vadovėlių autorių) kalbai ir stiliui davė gerų rezultatų: lietuvių kalba darėsi vienodesnė, taisyklingesnė, gyvesnė, lengvesnė. Šių laikų funkcinių stilių požiūriu vertinant paties J. Jablonskio stilių, galima pasakyti, kad jo straipsniai kalbos klausimais parašyti populiariuoju moksliniu stiliumi, aiškiai, objektyviai, taktiškai. Į oponentų kaltinimus kalbininkas gebėjo reaguoti santūriai, blaiviai, logiškai, argumentuotai. straipsnius visuomenės, kultūros, švietimo klausimais, dažniausiai laikraščiams, J. Jablonskis rašė publicistiniu stiliumi, kuriame dera jam būdinga intelektinė kalba su santūriomis ekspresinėmis stiliaus priemonėmis. aptartieji pavyzdžiai rodo, kad Jonas Jablonskis gerai išmanė ne tik kalbos, bet ir stilistikos dalykus. Kalbos ir stiliaus taisymais ir aiškinimais, gebėjimu rašyti taisyklingai, logiškai ir aiškiai, sklandžiu, lengvu ir įtaigiu stiliumi kalbininkas traukė kitus savo gyvu pavyzdžiu. apibendrintai galima pasakyti, kad Jono Jablonskio dėmesys stiliui, reiškęsis įvairiais aspektais, darė įtaką ir rašytojams, ir stilistikos tyrėjams, ypač daug naudos davė praktinei stilistikai. ŠaltINIaI Fž 2001: Frazeologijos žodynas, vilnius: lietuvių kalbos institutas. Jablr I 1932: Jablonskio raštai 1, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys. Jablr II 1933: Jablonskio raštai 2, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys. Jablr Iv 1935: Jablonskio raštai 4, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys. Jablr v 1936: Jablonskio raštai 5, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys. Jablrr II 1959: J. Jablonskis. Rinktiniai raštai 2, vilnius: valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Jabll 1985: Jono Jablonskio laiškai, vilnius: Mokslas. lItEratūra a b a r avi č i u s J. 2002: Skyrybos stilistika, vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. b a l č i ko n i s J. 1932: Prakalba. – Jablonskio raštai 1, vII–XXvIII. 82 Kalbos Kultūra | 83 b a l č i ko n i s J. 1935: Prakalba. – Jablonskio raštai 4, vII–vIII. g u s t a i t i s M. 1923: Stilistika. vadovėlis literatūros teorijai, Marijampolė. Jo k a n t a s K. 1921: Jablonskis Mintaujoj, revely, Pskove. – Lietuvos mokykla 12, 540–543. Knabikaitė v. 2006: Lingvistinės lietuvių stilistikos raida XX amžiuje, vilnius: Mintis. l u k ė n a i t ė - g r i c i u v i e n ė E. 2009: Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, lietuvos nacionalinis muziejus. M a r č i u l i o ny t ė I. 1991: „žodis – tai pilis gimtojoj žemėj“ (interviu su J. Pik čilingiu). – Gimtoji kalba 3, 23–25. Pa l i o n i s J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai taisymai. – J. Jablonskis. Rinktiniai raštai 2, 43–47. P i k č i l i n g i s J. 1971: Lietuvių kalbos stilistika 1, vilnius: Mintis. P i k č i l i n g i s J. 1971a: Kas yra stilius, vilnius: Mintis. P i k č i l i n g i s J. 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2, vilnius: Mintis. P i k č i l i n g i s J. 1990: teatgyja ji, kalbos sąžinė. – Mūsų žodis 2, 5–6. P i r o č k i n a s a. 1975: Jablonskis ir kalbos stiliai. – Mūsų kalba 6, 4–11. Piročkinas a. 1978: J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas, vilnius: Mokslas. P i r o č k i n a s a. 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Šviesa. P i r o č k i n a s a. 2000: Jonas Jablonskis redaguoja vaižgantą. – Archivum Lithuanicum 2, 162–163. s m e t o n a a. 1930: atsiminimų bruožai. – Kalba 1(2), 37–44. va s i l i a u s k a i t ė s. 1970: J. Jablonskis – frazeologinių junginių vertėjas. – Pergalė 3, 154–157. ž u p e r k a K. 2005: tekstas etinės stilistikos požiūriu. – Žmogus ir žodis 7(1), 28. gauta 2010 10 29 r. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys stiliui 83 JoNas JabloNsKIs’ CoNCErN about tHE laNguagE stYlE Summary When editing literary texts of other writers, Jonas Jablonskis gave a particular attention to stylistics matters. although he admitted that certain stylistic issues remained unclear to him, he did recognize the writers’ right to stylistic variation. J. Jablonskis’ constant attention to the written word of writers, newspaper reporters, textbook authors yielded good results: the lithuanian language was becoming more standardized, correct and expressive. From the modern perspective of functional styles, the style of J. Jablonskis could be described as popular science writing—his articles on language are written in clear, objective and non-biased language. His responses to oponents are moderate, sensible, logical and argumentative. J. Jablonskis’ articles on social, cultural and educational issues (mostly for the newspapers) are written in the publicistic style which combines the intellectual discourse with moderately expressive stylistic means. some of his texts are written in witty humourous style which denies the opinion that he was a conservative and dogmatic grammarian insensitive to stylistic subtlety. It is possible to conclude that the distinctive features of Jonas Jablonskis’ style are an exceptionally correct usage of lithuanian, transparent and logical expression of ideas as well as easiness in writing and ability to formulate ideas in fluently flowing syntactical periods, showing his fondness for rhetorical questions that focus the reader’s attention and encourage him to think. rEgINa KožENIausKIENĖ Vilniaus universitetas universiteto g. 3, lt-01513 vilnius Regina.K[email protected]