Jono Jablonskio leksikografinė veikla

44 Kalbos Kultūra | 83 Vilija SakalauSkienė lietuvių kalbos institutas Jono Jablonskio leKsiKografinė veiKla Jono Jablonskio nuopelnai lietuvių bendrinės kalbos kūrimo bei norminamojo darbo baruose neabejotini ir nepaneigiami. visose srityse – rašybos, fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos – jis pasiekė labai svarių rezultatų: nustatė rašybos taisykles, kalbos normas teikė remdamasis gyvąja žmonių kalba, kūrė naujus žodžius, kurie ir dabar tebevartojami. 150-ųjų gimimo metinių jubiliejus paskatino dar kartą peržvelgti Jono Jablonskio darbus ir kai ką įvertinti naujai, leksikografo akimis, susidomėti menkai tirtu šios srities palikimu. apie atskirus jo leksikografijos darbus buvo rašyta, vieną kitą užuominą galima rasti apie žodyno kartoteką. Šios srities darbus išsamiau apžvelgė antanas lyberis (žr. lyberis 1982: 16–20). Mūsų žodynėlį – kaip svarbų leksikografijos darbą – aptarė stasys Keinys (1990: 14–19). leksikografinis J. Jablonskio palikimas nuodugniau neįvertintas, taigi šio straipsnio tikslas – apžvelgti kalbininko darbus, susijusius su leksikografija. straipsnyje nesiekiama atlikti išsamios J. Jablonskio leksikografinės veiklos analizės, veikiau tai būtų tokio pobūdžio tyrimų pradžia. antano JuŠKos lietuvių–lenKų Kalbų žodyno1 redagavimas Pirmuosius leksikografinio darbo žingsnius J. Jablonskis žengė redaguodamas antano Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodyną2, kurį rengė rusijos moks1 Литовскiй словарь А. Юшкевича съ толкованiемъ словъ на русскомъ и польскомъ языкахъ. Томъ i, вып. 1, СПб, 1897; вып. 2, СПб, 1904; вып. 3, Петроградь, 1922. 2 antano Juškos (1819–1880) lietuvių–lenkų kalbų žodynas pradėtas rašyti apie 1860 metus ir vėliau daugelio redaguotas, pildytas, taisytas. galutinėje redakcijoje žodžiai buvo verčiami į rusų kalbą. apie šio žodyno redagavimą yra rašiusi birutė tolutienė savo disertacijoje (tolutienė 1961: 110–273). i tomo antra dalis (E-J raidės), kurią redagavo J. Jablonskis, buvo išspausdinta 1904 m. (Palionis 1995: 194–195). v. saKalausKienė. Jono Jablonskio leksikografinė veikla 45 lų akademija. 1897 m. pradžioje aleksejus Šachmatovas redaktoriumi pakvietė J. Jablonskį. Kalbininkui rūpėjo, kaip mokslų akademija pažiūrės į reikšmių aiškinimų taisymus, kuriuos buvo galima atlikti tik tiesiogiai tikrinant visą medžiagą tarmėse. Praleidęs dvi vasaras lietuvoje, J. Jablonskis patikrino E, G, I, J raidžių rankraščius (žr. tolutienė 1961: 237, 238). „susipažinęs su a. Juškos žodyno rankraščiais, J. Jablonskis pamatė nemaža jo trūkumų: ne visur skiriami ilgieji ir trumpieji balsiai, nevienodai pateikiamos tarminės formos, nevykęs kirčiavimas, neskiriamos priegaidės, trūksta tikslesnių žodžio reikšmių aiškinimo ir pan.“ (lyberis 1982: 17). J. Jablonskis parengė žodyno redagavimo planą, pagal kurį turėjo gerokai pasikeisti žodyno pobūdis. užrašydamas iš žmonių lūpų pasakymą ar frazę, a. Juška juos glūdindavo, pildydavo, stengdamasis padaryti taisyklingesnius ir literatūriškesnius, ir taip visai pakeisdavo daugelio jų ypatybes. 1904 m. žodyno i tomo antros dalies Baigiamajame žodyje3 J. Jablonskis tai nurodė, perspėdamas skaitytojus, kad „...naudojantis šiuo žodynu kaip medžiaga sintaksinėms ir stilistinėms kalbos ypatybėms apibūdinti, reikia, mano nuomone, būti labai atsargiam. galimas daiktas, kad mano nuomonei šiuo atžvilgiu dėl a. Juškos surinktos medžiagos nepritars sintaksės ir apskritai lietuvių žmonių kalbos sandaros specialistai. Šiaip ar taip, man rodosi neabejojama, kad subjektyvaus elemento ir, be to, gana daug esama žmonių kalbos žodyne ir tais atvejais, kur žodyno duomenys galėtų eiti medžiaga lietuvių kalbos sintaksės ypatybėms studijuoti.“ (Piročkinas, sud., 1991: 116). žodyne buvo daugybė nežinomų žodžių, kurių autentiškumas pasirodė labai abejotinas. todėl J. Jablonskis ėmėsi tikrinti tuos žodžius vietose4. 1897 m. vasarą jis lankėsi veliuonojè5, vilkijojè, Jurbarkè ir kitur, tikrindamas ir aiškindamasis a. Juškos užrašytus žodžius. Kitą vasarą pabuvojo Katinėnuose, Šluvoje, betýgaloje, alsdžiuose6. 3 Литовскiй словарь А. Юшкевича съ толкованiемъ словъ на русскомъ и польскомъ язы кахъ. Вып. второй, Санктпетербург, 1904, i–liX. (toliau šis žodynas tekste žymimas santrumpa ls.) 4 vėliau K. būga, redaguodamas K–L raides, taip pat buvo susirūpinęs, kad žodyne labai daug visai negirdėtų žodžių, ir vyko į žemaitiją jų tikrinti (vosylytė 1956: 93–94). 5 iš 1897 m. kelionės yra išlikusios penkios užrašų knygelės. iš jose užrašytų pavyzdžių matyti, kad J. Jablonskis lankėsi ir žagarėje, gal subačiuje ir raseiniuose, bet daugiausia buvo Plokščiuose, veliuonoje, vilkijoje, Jurbarke (Piročkinas 1977: 139). 6 alsėdžiuose didžiausias pagalbininkas ir duomenų pateikėjas buvo vietos ūkininkas feliksas K. būbelė (Piročkinas 1977: 200). 46 Kalbos Kultūra | 83 tikrindamas žodžius šiose vietose, J. Jablonskis užrašė dar apie 2000 naujų žodžių, kurių nebuvo a. Juškos rankraštyje. daugelio a. Juškos užrašytų žodžių kalbininkas nerado gyvojoje kalboje (tokius žodžius savo redaguotame tekste jis žymėjo gale ilgu brūkšniu). tarp jų randama nemaža nežinomų ir negirdėtų žodžių: grúlis7 „juodadarbis; paprastas darbininkas“ (ls 478), įdtas „viltis“: Aš turiù vsą įdtą ant tàvęs (ls 507), łogas „įprotis; aistra“: łogas, kurs įsłoge bũdą (?) (ls 524), ilgióti „elgetauti“ (ls 523), kitas „durų juosta“ (ls 517): Įkita į dùris įkryžiavóti ir kt., kurių nėra didžiojo Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje, rinktoje bemaž visą šimtą metų. tačiau dalis a. Juš kos žodžių, kuriuos J. Jablonskis pažymėjo kaip nežinomus, šiandien vartojami ir bendrinėje kalboje: įnorngas, -a „aikštingas, kaprizingas“ (lKž užfiksuota iš raštų, spaudos), rajis „žuvies įrytas daiktas“ (dlKž), irštvà „lokio žiemos guolis, laužas“ (dlKž) (žr. lyberis 1982: 17). redaguodamas a. Juškos žodyną kalbininkas galėjo geriau susipažinti su gyvąja kalba ir jos tarmėmis. surinko daugybę medžiagos lietuvių rašomajai kalbai tyrinėti. bendradarbiavimas su rusų mokslininkais f. fortunatovu, a. Šachmatovu, J. baudouinu de Courtenay, f. Koršu ir kitais jam padėjo geriau suprasti žodynų redagavimo teoriją ir praktiką. Jono JablonsKio KartoteKa ir LIEtuvIų kALBos žodynAs ypatingas J. Jablonskio santykis su Lietuvių kalbos žodynu. Kazimieras būga 1921 m. „lietuvių kalbos žodyno redaktoriaus pranešime“ rašė: „žodyno redakcija jau gavo iš mūsų kalbininko Jono Jablonskio kelias dėžes žodžių, iš kurių dabar daromi nuorašai (bus 25–30 tūkstančių kortelių)“ (būga 1959: 380). vadinasi, jau tada J. Jablonskis buvo surinkęs daugybę žodžių. iš jo kartotekos K. būga nusirašė apie 10 tūkstančių lapelių, kurie vėliau įėjo į didžiojo žodyno fondus. apie J. Jablonskio kartoteką užuominų būta nedaug. a. lyberis savo straipsnyje apie tai užsiminė, bet ne visai tiksliai. Jis nurodė, kad „tsrs mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje yra likę J. Jablonskio surinktos žodyno medžiagos 10 dėžučių su daugiau kaip 14000 žodžių. visa toji medžiaga yra nusirašyta ir įtraukta į didžiojo „lietuvių kalbos žodyno“ 7 lKž grlis „darbininkas“. v. saKalausKienė. Jono Jablonskio leksikografinė veikla 47 kartotekos fondus“ (lyberis 1982: 18; tačiau jis nepatikslino, kad J. Jablonskio kartoteka yra lietuvoje). Kartotekos egzistavimas ir buvimo vieta labai aiškiai nurodyta Juozo balčikonio raštų i tomo pastabose, kur pasakyta, kad Jono Jablonskio kartoteka saugoma lietuvos tsr mokslų akademijos Centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje (balčikonis 1978: 396). apie išlikusią kartoteką šiek tiek pastabų pateikta aldono Pupkio straipsnyje, kuriame rašoma apie J. Jablonskio rankraštinį palikimą (žr. Pupkis 2010: 40). dabar J. Jablonskio žodyno kartoteka (daugiau nei 14 tūkstančių kortelių, tiksliai – 14 455)8 tebesaugoma lietuvos mokslų akademijos vrublevskių bibliotekos rank raščių skyriuje. J. Jablonskio fondo kartotekos kortelėse pažymėta Lietuvių kalbos žodynui medžiaga. raidės A, B (1210 lapelių) datuojamos XiX a. pabaiga (kortelių dydis – 7,5 × 12,5 cm). Pažymėta, kad kitų raidžių žodžiai užrašyti XX a. Kortelių dydis šiek tiek skiriasi: ilgis 12,5 cm, o kai kurių plotis yra 7,7 ir 7,8 arba 8,0 cm, yra kortelių, kurių plotis – 11 cm, o ilgis – 18 cm (tokios yra P raidės kortelės)9. Kortelėse J. Jablonskis žodžius rašė lizdais. Pavyzdžiui, lapelyje su žodžiu taisýti pateikti veiksmažodžiai su priešdėliais įtaisyti, sutaisyti ir pan.: tas žmogus mane labai įtasė (įpainiojo, įvarg[ino]); įsitaisiaũ (bebylinėdamas); Jis mane sutasė (apgavo) (Jokantas). ką jis veikia? – knygas taso (переплетает); v. apýtaisas, knŷgtaisis (skapiškis). tame pačiame lapelyje prie veiksmažodžių užrašyti ir vardažodžiai (žr. 1 pav.). Kortelėje kaip antraštinius žodžius pateikė: veiksmažodžių – bendraties formą, vardažodžių – vardininko linksnį (būdvardžių paprastai pateiktos abi giminės, žr. 2 pav.), antraštinius žodžius ir jų formas sukirčiavo. bene daugiausia duomenų yra užrašyta iš alsėdžių10. vėlesnės Lietuvių kalbos žodyno redakcijos kruopščiai peržiūrėjo J. Jab lonskio raštus ir iš jų išrašė žodynui žodžius, kurių dar susidarė apie 14 tūks tančių (žr. lyberis 1982: 19)11. lKž kartotekoje yra lapelių su panašiais įrašais. 8 Kyla klausimas, kodėl dabartinėje J. Jablonskio kartotekoje yra tik 14,5 tūkst. kortelių, jei K. būga buvo gavęs 25–30 tūkst. kortelių ir jas persirašė. Į lKž kartoteką neperrašytos kortelės pakliūti negalėjo, nes yra kitokio dydžio. 9 atitinkamai kitų raidžių kortelių matmenys (cm): d, E – 8,0 × 12,5; G – 8,0 × 12,5; K – 7,5 × 12,5; L, M – 7,5 × 12,5; n, o, P – 7,7 × 12,5; P – 11,0 × 18,0; R, Š, t – 8,0 × 12,5; s – 7,8 × 12,5; u, v, ž – 7,5 × 12,5. 10 mokslų akademijos vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje saugomi ir alsėdžių ekspedicijos užrašai. Pirmos knygelės viršelyje J. Jablonskis užrašė: „i kelionė 1902. alsėdei, vasario mėn.“ (Piročkinas 1977: 200). 11 Čia turima galvoje ne tie 14 tūkst. lapelių, apie kuriuos kalbėta anksčiau. 48 Kalbos Kultūra | 83 1 Pav. žodžio taisýti kortelė 2 Pav. žodžio talpùs kortelė 3 Pav. žodžio tálžyti kortelė 4 Pav. žodžio taisýdinti kortelė Jono Jablonskio kartotekos kortelių, saugomų lietuvos mokslų akademijos vrublevskių bib liotekos rankraščių skyriuje, pavyzdžiai. v. saKalausKienė. Jono Jablonskio leksikografinė veikla 49 Kalbininkas yra išrašęs žodžių ir iš įvairiausių raštų, pavyzdžiui: veiksmažodis taksénti užrašytas iš nenurodytų raštų – Širdis pradeda labiau taksenti12, sakinys Jį ož plaukus so lazdo aptalže (db 139) veiksmažodžio tálžyti lapelyje (žr. 3 pav.) išrašytas iš simono daukanto Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių su puslapio nuoroda. lKž sakinys Ėmęs pritaisydinęs laivą visokių gėrybių ir išvažiavo į svečią šalį (su pažyma s. dauk.) yra prie žodžio pritaisydinti, tačiau, kad tai yra iš J. Jablonskio kartotekos persirašytas sakinys, liko visiškai nežinoma (žr. 4 ir 5 pav.). lKž laikytasi nuostatos, kad pateikiant rašytinės kalbos sakinius tikrinamas originalas ir iliustraciniai sakiniai cituojami pagal originalą. todėl lKž kartotekos kortelė pateikia daugiau informacijos, nei matoma žodyno tekste. J. Jablonskio užrašytieji lapeliai rodo, kad jo kartoteka pradėta kaupti XiX a. pab., o K. būgos žodyno kartotekos pradžia – XX a. pr.13 J. Jablonskis visada buvo įsitikinęs, kad reikalingas lietuvių gyvosios kalbos žodynas. apie 1924 metais pasirodžiusį pirmąjį K. būgos parengtą Lietuvių kalbos žodyno sąsiuvinį jis rašė, kad tai „labai nepaprastas“ savo kalbos žodynas, kokio tuo tarpu visuomenės reikalui neleidžia nei latviai, nei lenkai, nei rusai. žodyne surašyti visi žodžiai, kurie tebėra vartojami lig šiol raštuose ir šnekamojoje kalboje. visuomenė, laukusi iš profesoriaus K. būgos tik rašomosios kalbos žodyno, dabar ras žodyne „daug visokios medžiagos, tinkančios ir reikalingos mūsų kalbos etimologijai, istorijai, tarmėms tirti“ 12 Šis sakinys yra lKž žodžio taksenti straipsnyje su pažyma J. Jabl. 13 K. būgos žodyno kartotekos pradžia laikoma 1902 m. (vosylytė 1956: 85), kai kalbininkas pradėjo rašyti žodžius į korteles (vitkauskas 2002: 8). 5 Pav. lKž kartotekos kortelė 50 Kalbos Kultūra | 83 (Jr 1935: 294–296). ir čia pat apgailestavo, kad „kalbamasis žodynas skiriamas daugiausia tiems žmonėms, kurie jau gerokai moka pagrindinę raštų kalbą ir gali, turėdami prieš save sveikos ir nesveikos medžiagos kalbos mokslui, joje kaip reikiant orientuotis saviems reikalams“ (ten pat, 296). Mūsų žodynĖLIs dar redaguodamas a. Juškos žodyną J. Jablonskis pasiryžo pats parašyti žodyną. visą laiką rinko žodžius iš gyvosios kalbos bei raštų ir sukaupė nemažą kartoteką, tačiau žodyno neišleido. tik nedidelė šių žodžių dalis buvo įtraukta į mažos apimties Mūsų žodynėlį14, išleistą 1918 m. voroneže. žodynėlyje buvo pateikta daugiau kaip 1500 bendrinės kalbos žodžių su lietuviškais reikšmių aiškinimais ir vertimais į rusų kalbą. visi žodžiai sukirčiuoti (dar žr. Piročkinas 1978: 134–136). žodynėlyje buvo žodžių, kurie vartoti ne visose tarmėse ir kurių galėjo nesuprasti mokiniai, skaitydami jo parengtą vargo mokyklą, bet daugiau negu pusė žodžių nebuvo pavartoti vargo mokykloje. žodynėlio tikslas buvo grynai praktinis – padėti mokiniams skaityti ir suprasti lietuviškus vadovėlius. todėl „į žodynėlį daugiausia pateko tarmių žodžiai ir naujadarai, kuriuos kalbininkas teikė vartoti bendrinėje kalboje“ (gedrimas 2001: 40). Pasak J. balčikonio, „tai bus visokie reikalingiausi inteligentui žmogui žodžiai su pavyzdžiais ir nurodymais, kaip juos turime vartoti; ypač daug mokyklos terminų. Kiek žinoma, daug tų žodžių imta iš jo paties surinkto per ilgą laiką žodyno, dar tebesančio rankrašty“ (balčikonis 1978: 44–45). vis dėlto sunku pasakyti, apie kokį žodyną čia rašė J. balčikonis. su šia užuomina apie esantį rankraštinį žodyną galima sieti liaudies švietimo komisariato nutarimą15, kuriame J. Jablonskis apibūdinamas ir vertinamas kaip leksikologas. Pasak a. Piročkino, „[...] išeitų, kad voroneže jis iš tikrųjų ketino ar net buvo pradėjęs rengti lietuvių kalbos žodyną. Jis tikriausiai nebuvo Juškų žodyno, dėl kurio vertės Jablonskis jau XiX a. pabaigoje turėjo abejonių, tęsinys. tuo labiau, kad ir Juškų rankraščiai tada jam buvo neprieinami“ (Piročkinas 1978: 136). žodynėlis galėjo išaugti į lietuvių rašomo14 Mūsų žodynėlis. „vargo mokyklos“ priedėlis. surinko rygiškių Jonas. „lietuvių spaustuvė“ voroneže, 1918, 64 p. 15 yra duomenų, kad 1919 m. Švietimo komisariatas buvo pavedęs J. Jablonskiui tokį žodyną sudaryti (žr. vosylytė 1955). v. saKalausKienė. Jono Jablonskio leksikografinė veikla 51 sios kalbos žodyną. svarstant šią mintį manytina, kad J. Jab lonskis, turėdamas didelę kartoteką ir leksikografinio darbo patirties, galėjo rašyti tokį žo dy ną, – juolab kad nuolat minimas ir jo noras pačiam parašyti žodyną. žodynėlio paskirtis lėmė, kad čia atsirado nemaža specialiosios įvairių mokslų leksikos. remdamasis liaudies kalbos dėsniais, J. Jablonskis ir pats kūrė rašomajai kalbai reikalingus žodžius. žodynėlyje yra naujai sudarytų žodžių, pavyzdžiui: kurinỹs16 (p. 62) vietoj vartoto tverinys, kūrýba – vietoj tveryba, papėdiniñkai (p. 63) „kas po ko gyvena (gyveno, gyvens)“ – vietoj potomki; vaizdakalỹs (p. 54) „lipdytojas“ – vietoj skulptorius; vaizdarašỹs (p. 54) „tapytojas“, vaizdãraštis (p. 54) „tapinys“ ir kt. be to, čia pateikiama daug matematikos terminų: atėminỹs, atimts, dalklis, dalinỹs, dalýba, dalmuõ, daugklis, dauginỹs, daugýba, ieškinỹs, álgebros reiškinỹs, sándauga, skačius, trùpmenos skaitklis, skaitmuõ, tkstantas, tkstantis, vardklis; geografijos: atšiáuris „ledų sritis“, atógrąža „tropikas“ (vėžio ir ožio), atóslūgis, aukštumà, dienóvidinis, ledýnas, sausumà, ssiau ris, seklumà, speigratis, žiemia; botanikos: epuš, ẽpušė, bálteglė, drebul, garš và, glúosnis, kadagỹs, kadugỹs, méldas, žibùtė, žibuõklė; zoologijos: bredis, dru gỹs, erškẽtas, gañdras, garnỹs, geguž, gluõdinas, kirstùkas, lokỹs, mẽkš ras, pe lnas, raganõsis; chemijos: anglrūkštė, angls, angliẽs deginỹs, deguons, ge suo ns, grýnanglis, nedeguons, skastvaris, vandenlis, vandenýkštis ir kt. (apie žodynėlio terminus plačiau žr. gedrimas 2001: 41–45). žodynėlyje yra keletas žodžių, pažymėtų santrumpa žem.: krýtis, krýtė, krytẽlė ir grýtis, grytẽlė „graibštas, samtis žuvims gaudyti“, Jegutalis, Jeguts „dievulėlis“, paprti (várnos paprusios padirviais svyruoja). be Mūsų žodynėlio ir skaitinių vargo mokyklai, J. Jablonskis, gyvendamas voroneže, su matematikais17 intensyviai kūrė pagrindinius įvairių mokslo šakų terminus. matematikams pasiryžus kurti matematikos terminiją, tame darbe padėti mielai sutiko ir J. Jablonskis (žemaitis 1966: 195). Kalbininkas buvo paskyręs laiką, kada pas jį galėjo rinktis specialistai konsultuotis terminijos kūrimo klausimais. Mūsų žodynėlis yra svarbus ne tik kaip naujų terminų šaltinis, bet ir apskritai kaip pirmasis bendrinės kalbos norminamasis žodynas (žr. Keinys 1990: 15). 16 rašyba kaip Mūsų žodynėlyje. 17 tuo metu lietuvių karo tremtinių mokyklose dirbo P. mašiotas, m. Šikšnys, Z. žemaitis. Jie rengdavo posėdžius, kuriuose buvo aptariami matematikos terminai. tuose posėdžiuose buvo pasiūlyta ir keletas lietuviškų chemijos terminų, patekusių į Mūsų žodynėlį. Kai kurie iš jų greit įsitvirtino vadovėliuose ir bendrinėje kalboje (gedrimas 2001: 40). 52 Kalbos Kultūra | 83 žodynų reCenZavimas J. Jablonskis domėjosi visais tuo metu leidžiamais žodynais, daugelį jų recenzavo. Kalbininkas išsamiai išnagrinėjo18 ir aptarė kunigo mykolo miežinio Lietuviškai–latviškai–lenkiškai–rusišką žodyną, išleistą 1894 m. tilžėje. recenzentas pastebėjo, kad į jį nepateko į f. Kuršaičio ir g. H. f. nesselmanno žodynus įtraukti žodžiai; be to, nepateko duomenys iš m. daukšos, m. valančiaus, s. daukanto kūrinių, taip pat nėra Kauno gubernijoje surinktų ir jau išleistų lietuvių dainų, pasakų, patarlių, mįslių, nėra žodžių, užrašytų Kauno gubernijoje ir paskelbtų leidinyje Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft, atskiruose tyrinėjimuose, e. volterio išleistame m. daukšos lietuviškame katekizme. J. Jablonskis peikia žodyno autorių, kad jis prastai moka lietuvių, latvių, lenkų ir rusų kalbas (Piročkinas, sud., 1991: 87–88). Šios aplinkybės ir nulėmė žodyno kokybę. Pasak J. Jablonskio, į žodyną pateko 15 tūkstančių žodžių, tačiau tarp jų yra daug išbrauktinų to paties žodžio formų, pavyzdžiui: dalyviai šalia pamatinių veiksmažodžių, daugiskaitos formos šalia vienaskaitos, įvardžiuotinės būdvardžių formos šalia paprastųjų, bevardės giminės formos ir prieveiksmiai, būdvardžių ir prieveiksmių aukštesniojo laipsnio formos šalia paprastųjų. be to, m. miežinis pats prikūręs žodžių (ašaruvė, beržyninis, beržotinis, brolieninis, eglyninis, gyvskrosena, granžalas), kurie nevartojami gyvojoje lietuvių kalboje. Į šį žodyną be reikalo pakliuvo latvių žodžiai (skabas, apgerbs, pret). „antai šiaip ar taip galima manyti, kai žodyne nerandi tokių žodžių kaip darbštus, grožis, kelmuotas, kvailas, lokys, purus, pustyti (dalgį) arba kai randi žodyne dalyvių formas apkrikštytas, pasigėręs ir šalia jų nėra formų apkrikštyti, pasigerti. aišku, kad čia labai daug lėmė tiesiog autoriaus, kuris ėmėsi ne savo darbo, nerūpestingumas.“ (Piročkinas, sud., 1991: 89–90). apie lietuviškų žodžių vertimą J. Jablonskis sakė, kad „čia kartais būna tiesiog kuriozų: rusiškas vertimas nesiderina su lenkišku, o lenkiškas prieštarauja latviškam“ (ten pat, 90). Kiek geriau išversti į latvių ir lenkų kalbas tie žodžiai gavo reikšmes, nesutampančias su rusų kalba. recenzento netenkino ir lietuviškų žodžių rašyba. autorius „tiesiog stokoja nuovokos ir maišo įvairias lietuvių kalbos tarmes“ (ten pat, 93). lietuvių kalbos žodžiai niekur nekirčiuojami. recenzijoje iškelti ir darbo privalumai: 1) žodyne yra tokių lietuviškų žodžių, kurių nepasitaiko kituose žodynuose; 2) yra daug mįslių, patarlių ir 18 recenzija išspausdinta žurnale Живая старина, 1896, вып. ii, 249–254.