Kalbos taisyklingumas ir naujas požiūris į preskriptyvizmo teoriją Latvijoje

D. STRELĒVICA-OŠIŅA. Kalbos taisyklingumas ir naujas požiūris į preskriptyvizmo teoriją Latvijoje 259 DACE STRELĒVICA-OŠIŅA Latvijos universitetas KALBOS TAISYKLINGUMAS IR NAUJAS POŽIŪRIS Į PRESKRIPTYVIZMO TEORIJĄ LATVIJOJE ESmInIAI žODžIAI: preskriptyvizmas, kalbos įtaka, sociolingvistika, kalbos klaidos. Lingvistinis preskriptyvizmas ir jo apraiškos latvių visuomenėje yra aktuali tema, tačiau palyginti su Vakarų pasauliu (ypač anglakalbe aplinka), kur preskriptyvizmas jau seniai sulaukė kalbininkų dėmesio, mažai tirta. Nuostatos dėl preskriptyvizmo reiškiamos ir Lietuvoje (Loreta Vaicekauskienė iš esmės taip yra apibūdinusi Lietuvos situaciją: „Kai kalbos kodifikavimas patiria nesėkmę, bandoma priversti keistis vartotojus, o ne normas“ (Vaicekauskienė 2011), ir kitose valstybėse ar etninėse bendruomenėse, kurių istorinė ir politinė patirtis yra panaši (vėliau grįšime prie klausimo, kodėl ir kaip ši patirtis siejama su preskriptyvizmu). Preskriptyvizmas tautų istorijoje egzistavo beveik visais laikais ir visose kultūrose, nuo pat kalbos, ypač rašomosios, atsiradimo. Vis dėlto posovietinėje visuomenėje ši sąvoka, ypač tarp kalbos nespecialistų, vis dar palyginti retai vartojama ir žinoma. Lingvistinėje latvių literatūroje preskriptyvizmo terminas pasirodė XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje – Ievos Zaubergos (1998) ir Andrejo Veisbergo (1999) straipsniuose; vartojamas jis ir kai kuriose šio straipsnio autorės publikacijose (žr. Strelēvica 2002, 2004, 2005, 2007; Strelēvica-Ošiņa 2008a, 2008b, 2009, 2010a, 2010b, 2011 ir kt.). Taigi kas yra preskriptyvizmas? Apibendrinant įvairių kalbininkų mintis, galima teigti, kad preskriptyvizmas yra kalbos taisyklingumo siekimas ir, dar daugiau, sąmoningas poveikis kalbai, kad ji būtų taisyklinga ir „švari“. Dažnai preskriptyvistai (preskriptyviojo požiūrio šalininkai) remiasi prielaida, kad kalbos kokybė prastėja palyginti su anksčiau buvusia idealia ir priimtina jos būkle, todėl reikia stengtis sulaikyti šį neigiamą procesą griežtai laikantis kalbos normų ir vengiant, jų žodžiais tariant, nepageidaujamų po- 260 KALBOS KULTŪRA | 84 kyčių kalboje. Mokslinis terminas (angl. prescriptivism) kildinamas iš žodžių prescribe (išrašyti [vaistus ir pan.], nurodyti, nustatyti) ir prescription (nurodymas, potvarkis, [vaistų] receptas), o šie savo ruožtu iš lotynų praescribere (pažodžiui „rašyti priekyje, viršuje“, t. y. duoti nurodymą) ir praescriptio (nurodymas, potvarkis). Kas yra kalbos taisyklingumas? Kadangi taisyklingumas priskiriamas greičiau etinei kategorijai nei mokslui, sociolingvistai vis dar nėra pateikę tikslios šio reiškinio apibrėžties, nors kalbant apie žmogaus santykį su kalba neišvengiamai tenka susidurti su taisyklingumo sąvoka. Galima pacituoti britų sociolingvisto Peterio Trudgillo Sociolingvistikos terminų žodyne (A Glossary of Sociolinguistics, 2003) pateiktą antraštinį žodį taisyklingumas (correctness), kur ši sąvoka nėra apibrėžiama, aprašomas tik jos vartojimas: „Kalbinėse bendruomenėse (speech communities), kurioms būdingas aiškus fokusavimasis (žr. fokusuotas1 (focused)), gimtosios kalbos vartotojai dažnai supranta, kurios kalbos formos yra taisyklingos ir kurios ne. Kalbininkai yra sutarę, kad „netaisyklinga“ galima pavadinti tokią vartotojo, kuriam kalba nėra gimtoji, kalbą, jei šioje esama tokių formų ir vartojimo būdų, kurių gimtosios kalbos vartotojai niekada nevartotų, pvz.: „I am knowing him for many years“. Tačiau kalbininkai nesutinka, kad gimtosios kalbos vartotojų vartojamos formos galėtų būti pagrįstai vertinamos kaip netaisyklingos. Jie nurodo, kad, kai taip vertinamos plačiai paplitusios formos, pvz.: „I done it“, jų pagrindas yra socialinis vertinimas, susijęs su valdžios, turto ir prestižo paplitimu bendruomenėje“ (Trudgill 2003: 29). Ši citata puikiai apibūdina dvi šiuolaikinėje anglakalbėje visuomenėje paplitusias nuomones: 1) įsitikinimą, kad viskas, ką žmogus vartoja gimtojoje kalboje, jau, kaip matyti iš apibrėžties, yra taisyklinga, 2) požiūrį, kad kalbos taisyklingumo vertinimas visų pirma yra susijęs su socialine galia ir prestižu. Kaip atsirado šios nuomonės, ar jos yra universalios? Pirmasis teiginys iš karto verčia susimąstyti – ar tada, kai gimtosios kalbos vartotojas perima ir ima kartoti kitataučio vartojamą „netaisyklingą“ 1 P. Trudgillas pritaria Roberto Le Page’o „fokusuotųjų“ ir „išsisklaidžiusių“ bendruomenių (focused and diffuse communities) teorijai ir kitoje savo žodyno vietoje jas apibrėžia taip: „Pagal kalbos variantų tipologiją, kurią nustatė britų sociolingvistas Robertas Le Page’as, kai kurios kalbinės bendruomenės ir kalbos variantai yra reliatyviai „išsisklaidę“ (diffuse), kiti savo ruožtu labiau „fokusuoti“ (focused). [...] „Fokusuotosios“ kalbinės bendruomenės yra tos, kuriose vyko pastebima kalbos standartizacija ir kodifikacija, dauguma pritaria normų vartosenai, kalbos vartotojai jaudinasi dėl kalbos „švarumo“ ir dėl to, kad jų kalbos variantas skirtųsi nuo kitų [...]. Europoje kalbos bendruomenės yra aiškiai fokusuotos“ (Trudgill 2003: 49–50). D. STRELĒVICA-OŠIŅA. Kalbos taisyklingumas ir naujas požiūris į preskriptyvizmo teoriją Latvijoje 261 formą, ji automatiškai tampa „taisyklinga“? Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti negalima. Latvių visuomenėje teigiamas atsakymas būtų laikomas eretišku, nes kitų kalbų ir kitataučių įtaka latvių kalbai dažnai laikoma neigiamu reiškiniu (plačiau apie tai vėliau). Vis dėlto negalima paneigti fakto, kad visame pasaulyje tokiu būdu – dėl tiesioginių kontaktų – kalbos keičiasi. Žinoma, anksčiau tokie pokyčiai buvo vertinami kaip „netaisyklingumo“ apraiškos (pvz., Augustas Schlegelis manė, kad iš sintetinės lotynų kalbos išsivystė analitinės romanų kalbos, nes Romą užkariavę barbarai gerai neišmoko lotynų kalbos, ir vėliau „romėnai [...], girdėdami savo kalbą skambant netaisyklingai, ėmė patys užmiršti jos dėsnius ir mėgdžioti naujųjų savo šeimininkų žargoną“ (Schlegel 1818: 24)). Mūsų laikais laikomasi kitokio požiūrio. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad nė viena anglakalbių bendruomenė per paskutinį tūkstantmetį (nuo prancūzakalbių pasirodymo britų salose XI a.) savo žemėje nesusidūrė su kita kalba kalbančiais užkariautojais, privilegijuotos užsienio kalbos buvimu ir spaudimu. Nuo to laiko, kai veikiama anglų ir prancūzų kalbų kontaktų susiformavo vidurinė anglų kalba (Middle English), šiuolaikinės anglų kalbos pirmtakė, kitų kalbų įtaka anglų kalbai daugiau niekada nebuvo tokia didelė, kad anglakalbiai perimtų kitataučių klaidingai sudarytas gramatines konstrukcijas (leksiniai skoliniai nedaro poveikio kalbos struktūrai). Vadinasi, galbūt anglakalbiai autoriai gali iš tiesų tvirtai teigti, kad bet kuri anglų kaip g i m t o s i o s kalbos vartotojo vartojama forma ir konstrukcija yra taisyklinga. Kaip tuomet komentuoti antrąjį P. Trudgillo teiginį, kad kalbos taisyklingumo vertinimas daugiausia siejamas su galia ir prestižu? Prieš atsakant į šį klausimą, derėtų pateikti trumpą istorinę apžvalgą. Senosiose kultūrose didelė reikšmė kalbos normų laikymuisi daugiausia buvo skiriama religiniuose tekstuose ir ceremonijose – kaip yra nurodęs Malcolmas D. Hymanas, sanskrito gramatikos buvo parašytos, kad užtikrintų vedų kalbos taisyklingumą (Hyman 2002). Kalbos taisyklingumui daug dėmesio skirta ir Senovės Romoje – apie tai rašė gramatikai, literatai, oratoriai ir kt. Daugelyje šaltinių nurodoma, kad romėnų visuomenė skiria sunormintą ir tvarkomą sermo urbanus (‘miesto kalbą / šneką’) nuo paprastos liaudies šnekamosios kalbos, arba sermo rusticus (‘kaimo kalba / šneka’). Rūpintis kalbos taisyklingumu skatino įvairios priežastys – religinis aspektas, noras išlaikyti taisyklingą bendrinę kalbą kaip socialinio statuso simbolį, pastangos apsaugoti lotynų kalbą nuo kitų kalbų poveikio, ypač sustiprėjusio Romos 262 KALBOS KULTŪRA | 84 imperijos žlugimo laikotarpiu (Hyman 2002). Preskriptyvizmo tradicija išlaikyta ir viduramžiais, ji ypač suklestėjo Renesanso laikotarpiu, kai buvo įsteigtos tiesiogiai kalbos taisyklingumui ir „švarumui“ prižiūrėti skirtos akademijos – Accademia della Crusca Italijoje, Académie française Prancūzijoje ir t. t. Anglijoje tokios akademijos nebuvo (nors tokių planų būta), tačiau kalbos puoselėjimu aktyviai rūpinosi ir apie taisyklingos kalbos būtinumą rašė gramatikai ir žodynų sudarytojai (ypač XVIII a., kuris daugelio laikomas ypatingu angliškojo preskriptyvizmo suklestėjimo laikotarpiu ir prie kurio dar grįšime). Reikėtų pabrėžti, kad, iki įsigalint preskriptyvizmo terminui, šis reiškinys kartais buvo vadinamas purizmu – terminas atsirado Renesanso laikais Prancūzijoje, o vėliau buvo perimtas anglų ir kitų kultūrų. Oksfordo anglų kalbos žodyne (Oxford English Dictionary) prie antraštinio žodžio purism (‘purizmas’) pateikiamas fragmentas iš 1804 m. publikuoto Williamo Mitfordo darbo, kur paminėta „tai, ką prancūzai vadina purizmu“ (OED [1933] 1961). Savo ruožtu OED prie antraštinio žodžio purist (‘puristas’) cituojama 1706 m. išleistame Edwardo Phillipso anglų kalbos žodyne pateikta apibrėžtis: „Puristas – tas, kuris stengiasi kalbėti ar rašyti tvarkingai ir taisyklingai“ (OED [1933] 1961). Tokia pačia reikšme šis žodis neretai vartotas ir latvių kalbotyroje, pavyzdžiui, Inta Freimanė apibūdina purizmą kaip „nesitaikstymą [...] su bet kokiu kalbos darkymu“ (Freimane 1993: 51) ir pamini jo priešingybę – antinormiškumo polinkį, kuris „realizuojamas, neigiant būtinybę sąmoningai kištis į kalbos procesą“ (ten pat). Vadinasi, I. Freimanės vartotą terminą purizmas galime tam tikra prasme laikyti termino preskriptyvizmas sinonimu. Šiandien purizmas daugiausia vartojamas siauresne reikšme – juo vadinamas tariamai nepageidaujamų leksikos reiškinių vengimas (dažniausiai skolinių iš kitų kalbų). Sociolingvistas George’as Thomas tokią purizmo rūšį vadina ksenofobiškuoju purizmu ir pabrėžia, kad jis labiausiai paplitęs (Thomas 1991: 204–205). (Purizmo apraiškas latvių kalboje yra apžvelgusi Aina Blinkena, Ina Druviete, Vineta (Zoldnere) Poriņa ir jau minėtas Andrejis Veisbergas.) Beveik tiek laiko, kaip ir pats preskriptyvizmas, egzistuoja ir neigiamo požiūrio į jį apraiškos – tiesa, tik fragmentiškos ir kur kas mažiau dokumentuotos nei preskriptyviosios nuostatos. Kaip vienas žinomiausių senojo preskriptyvizmo priešininkų minėtinas IV–V a. gyvenęs Bažnyčios tėvas Augustinas, kuris kalbėjo: „Melius est reprehendant nos grammatici quam D. STRELĒVICA-OŠIŅA. Kalbos taisyklingumas ir naujas požiūris į preskriptyvizmo teoriją Latvijoje 263 non intellegant populi2“ (418 m.; Enarrationes in psalmos, 138, 20). Jis atmetė perdėtą priimtų normų laikymąsi, jei dėl to nepaisoma kalbos pokyčių ir realiosios vartosenos. XIX a. buvo reiškiamos idėjos, kad natūrali kalbos raida yra labiau pageidautina nei preskriptyvi tvarkyba ir norminimas. Sociolingvistas Johnas Earlas Josephas reziumuoja: „Devynioliktojo amžiaus mokslinės kalbotyros požiūriu kalbos standartizavimas buvo natūralios kalbos būklės žalojimas.“ Šis požiūris dar buvo paplitęs XX a. antroje pusėje (Joseph 1987: 9–10). Vis dėlto preskriptyvizmo reiškinys įvardijamas tik XX a. pradžioje, kai neigiamas požiūris į jį tampa oficialia politika. Tuo metu Amerikoje plėtojosi vadinamoji deskriptyvioji lingvistika – tokia sąvoka iš pradžių taikyta sinchroninei kalbotyrai. Deskriptyvizmo raida buvo glaudžiai susijusi su pagrindinėmis to meto amerikiečių kalbotyros kryptimis – struktūrine ir antropologine lingvistika. Vienas iš šios lingvistikos uždavinių – vietinių Amerikos gyventojų indėnų kalbų aprašymas. Kadangi šios kalbos pagal savo morfologinį tipą (dažniausiai polisintetinės) ir sociolingvistines funkcijas (dauguma neturėjo rašto ir europietiškąja prasme buvo nestandartizuotos) labai skyrėsi nuo indoeuropiečių kalbų, jas reikėjo objektyviai ir kiek galima tiksliau aprašyti „iš išorės“, nesijaudinant dėl kalbos pokyčių, vartotojų klaidų resp. nukrypimų nuo priimtų normų ir pan. – anksčiau tai buvo neišvengiama, kalbininkams iš „vidinio“ eminio3 taško analizuojant savo gimtąsias kalbas, be to, dažniausiai standartinius šių kalbų variantus. Reikėtų pridurti, kad dėl rašto paminklų trūkumo senųjų Amerikos gyventojų kalbų istorija buvo praktiškai nežinoma; kalbas aprašyti buvo įmanoma tik sinchroniškai, nepateikiant vertinamųjų sprendimų ir preskripcijų. Greičiausiai tai paskatino kalbininkus pamąstyti apie galimybę tirti ir kitas (įskaitant ir anglų) kalbas, laikantis atstumo, ir viską, ką kalbininkas kurioje nors kalboje konstatavo ir užregistravo, laikyti teisėta ir taisyklinga tos kalbos dalimi. Sociolingvistas Richardas Hudsonas mano, kad „vienas svarbiausių XX a. kalbotyros pasiekimų – sunaikinta idėja [...], kad kai kurios kalbos ar kalbų 2 „Jau verčiau tegu mums priekaištauja gramatikai, nei nesupranta žmonės.“ 3 Sociologijoje, antropologijoje ir kitur vartojamos dvi priešingos sąvokos – eminis ir etinis požiūriai. Terminus emic ir etic, kurie kildinami iš phonemic (‘foneminis’) ir phonetic (‘fonetinis’), 1954 m. pradėjo vartoti amerikiečių kalbininkas Kennethas L. Pike’as. Remiantis įvairių ekspertų nuomonėmis, jie reiškia „vidinį“ resp. „išorinį“ požiūrį į kuriai nors grupei būdingą reiškinį, priklausomai nuo to, ar vertinama iš grupės dalyvio, ar iš išorėje esančio objektyvaus tyrėjo požiūrio taško. 264 KALBOS KULTŪRA | 84 variantai yra geresni už kitus“ (Hudson [1980] 2001: 203). Kitaip tariant – atmesta idėja (kuria didele dalimi remiasi preskriptyvizmas), kad bendrinė kalba tradiciniu požiūriu yra taisyklingesnė už dialektus ir sociolektus. Pamažu suformuluota ir jau aksioma tapusi formulė, kuri Vakarų, ypač anglakalbėje kalbotyroje, kartojama daugybę kartų (dažnai nekritiškai ir neįsigilinant) – „kalbotyra yra deskriptyvinė, o ne preskriptyvinė“. Jeanas Aitchisonas, pavyzdžiui, rašo: „Pirmiausia ir svarbiausia – k a l b o t y r a y r a deskriptyvinė, o ne preskriptyvinė. Kalbininkas domisi tuo, kas yra pasakyta, o ne tuo, kas, jo nuomone, turi būti sakoma. Jis [...] nekuria „taisyklingumo“ įstatymų“ (Aitchison 1978: 13; išskirta autorės). Panašiai šią mintį reiškia ir kiti autoriai. Preskriptyvizmo sąvoka buvo vartojama siekiant neigiamai apibūdinti tradicinę prieigą prie kalbos ir jos vartojimo, ji buvo siejama su normine gramatika ir taisyklingos rašybos žinynų sudarymu bei patarimais „kaip taisyklingai kalbėti / rašyti“ – kaip jau buvo minėta, ši anglų kalbos tradicija ypač suklestėjo XVIII a. Didžiojoje Britanijoje. Neretai deskriptyvizmo ir antipreskriptyvizmo (Vakaruose sociolingvistų vartojamas ir šis terminas, įvardijant prieš preskriptyvizmą nukreiptus požiūrius ir veiksmus) leitmotyvas – šūkis „Palikite kalbą ramybėje“, pasirinktas pagal Roberto A. Hallo knygos Palikite savo kalbą ramybėje (Leave Your Language Alone, 1950) pavadinimą. Įdomu, kad XX a. pirmoje pusėje anglakalbiai kalbininkai apskritai stengėsi ignoruoti preskriptyvizmą, kaip pastebimai pasenusį ir anachronišką, ir tik XX a. antroje pusėje ėmė jį laikyti dėmesio vertu reiškiniu ir tyrimų objektu. Geriausiai minėto amžiaus devintojo dešimtmečio anglakalbių tyrėjų požiūrį į preskriptyvizmą reziumuoja J. Josepho žodžiai: „Kuo geriau pažinsime preskriptyvizmą, tuo greičiau galėsime visiškai jo atsisakyti“ (Joseph 1987: 18). Panašiai mano ir Jamesas Milroy’us bei Lesley Milroy didelės apimties darbe Autoritetas kalboje. Kalbos preskripcijų ir standartizacijos tyrimai (Authority in Language. Investigating Language Prescription and Standardization, 1985). Vėliau, XX a. pabaigoje ir amžių sandūroje, gilintasi į preskriptyvizmo reiškinį dar objektyviau ir nuosekliau. Kaip vieną svarbiausių galima paminėti sociolingvistę Deborah Cameron ir jos knygoje Kalbėjimo higiena (Verbal Hygiene, 1995) pateiktas išvadas, kad natūralūs yra ne tik kalbos pokyčiai, bet ir žmonių santykis bei reakcija (taip pat ir neigiama) į juos; natūralus yra ir rūpestis dėl kalbos vartojimo taisyklingumo. Jei kalba yra socialinis reiškinys, kalbos tyrėjas neturėtų smerkti ir nepaisyti socialinių veiksnių. Savo ruožtu antipreskriptyvinė D. STRELĒVICA-OŠIŅA. Kalbos taisyklingumas ir naujas požiūris į preskriptyvizmo teoriją Latvijoje 265 ideologija, pasak D. Cameron, dažnai yra ne mažiau kategoriška ir nepaisanti natūralių procesų kaip tradicinis preskriptyvizmas: „Daugelis kalbininkų [...] mano, kad jie iš principo atmetė bet kokį preskriptyvizmą. Bet jei frazė „Palikite kalbą ramybėje!“ nėra preskripcija, tai kas ji tuomet?“ (Cameron 1995: 7). Galima sakyti, kad Vakarų pasaulyje preskriptyvizmą pradėjo reabilituoti sociolingvistika, nes ji ėmė pateisinti kalbos taisyklingumo „priežiūrą“ kaip natūralų, daugeliui kalbinių bendruomenių būdingą reiškinį ir atmetė kategorišką jo smerkimą, kurį iki tol propagavo kitos kalbotyros kryptys. XX a. autoriai dažniausiai preskriptyvizmui prikišdavo jo nemoksliškumą – natūralių kalbos pokyčių nesuvokimą ir nepagrįstą siekimą juos sustabdyti, laikant „klaidomis“. Daugelis antipreskriptyvistų manė, kad sąmoningai veikti kalbą neįmanoma. Britų kalbininkas Davidas Crystalas teigia: „Negalima sustabdyti kalbos kitimų. Jums jie gali nepatikti; galite apgailestauti, kad kalboje atsiranda naujų elementų ar užmirštami senieji, tačiau nė per nago juodymą negalite tam daryti jokios įtakos“ (Crystal [2006] 2007: 89; išskirta autorės). Šis požiūris yra kiek perdėtas. Įmanoma sąmoningai daryti įtaką kalbai – tai rodo sėkmingai anglų kalboje paplitęs politinis korektiškumas ir lyties neutralumas (gender-neutrality), kai žodžiai he (‘jis’) ir man (‘vyras, žmogus’) šiuo metu praktiškai nevartojami bendrąja prasme, pavadinant abiejų lyčių asmenis – apie didelį panašumą tarp šiuolaikinio politinio korektiškumo ir preskriptyvizmo jau yra rašę nemažai autorių. (Galbūt reikėtų padaryti išvadą, kad lengviau pradėti keisti kalbą ir tuos pokyčius įgyvendinti nei juos sustabdyti.) Apie preskriptyvizmą kaip apie būdą priešintis pokyčiams Anne Curzan rašo: „Anglų kalbos istorijos tyrėjai dažnai neapgalvotai preskriptyvistų pastangas prilygino beviltiškai, nesėkmei pasmerktai kovai su gamtos stichija – kalbos kitimais. Iš tiesų, jei šių kitimų sustabdymas būtų laikomas sėkme, tuomet būtų galima kalbėti apie preskriptyvizmo žlugimą. Daug sudėtingesnis klausimas – kiek preskriptyvistų pastangos galėjo paveikti tiek žodinę, tiek rašytinę anglų kalbą, ypač jei preskriptyvizmą laikome anglų kalbos standartizavimo ir kodifikavimo proceso dalimi.“ (Curzan 2009: 27). Preskriptyvizmo atstovai dažnai kritikuojami dėl nepakantumo ir nedemokratiškumo (iš kitų kalbos variantų – dialektų ir sociolektų – iškeliama ir privilegijuojama bendrinė kalba), dėl žmonių diskriminavimo (dėl jų varto- 266 KALBOS KULTŪRA | 84 jamos kalbos) ir t. t. Neatsitiktinai anksčiau cituotoje P. Trudgillo apibrėžtyje minimas kalbos taisyklingumo socialinis vertinimas, susijęs su valdžios „turtingumo ir prestižo paplitimu bendruomenėje“ (Trudgill 2003: 29). Kaip puikų pavyzdį galima pateikti ir 2009 m. sausio 16 d. Latvijos laikraštyje Kultūras diena paskelbtą Arto Svecės pokalbį su australų kilmės kalbininku Dylanu Glynnu. Atstovaudamas tipiškam (ar greičiau stereotipiškam) anglakalbių antipreskriptyvistų požiūriui pastarasis teigia: „Bet kuris lingvistas iš Vakarų sutiktų, kad, jei jūs kalbate gimtąja kalba ir nesate pavargęs, ar, tarkime, girtas, viskas, ką jūs kalbate, kalbiškai yra taisyklinga. Pagrindinis bet kurios lingvistikos principas yra deskripcija, o ne preskripcija. P r e s k r ip c i j a yra sociologinis fenomenas. Ji reikšminga, jei ji y r a va l d ž i o s st r uk t ū r ų i š r a i š ko s d a l i s k a l b o j e “ (Svece 2009; išskirta autorės). Tokie teiginiai anglų kalbos aplinkoje iš tiesų yra logiškai pagrįsti. Apie absoliutų gimtosios kalbos taisyklingumą jau buvo kalbėta. Jei kalbėtume apie preskriptyvizmą kaip apie valdžios (galios) išraišką, reikėtų prisiminti, kad nuo seno Didžiojoje Britanijoje egzistavo klasinė visuomenė, kurioje ištisus šimtmečius vienas svarbiausių žmogaus socialinio sluoksnio rodiklių buvo jo vartojama kalba. Taisyklinga bei normas atitinkanti bendrinė kalba, kaip ir klasikiniu Senovės Romos laikotarpiu, buvo aukščiausiųjų visuomenės sluoksnių požymis. Ypač kalbos taisyklingumo klausimas suaktualėjo XVIII a., kai žmogui atsirado galimybė iškilti (upward mobility) ir, pasinaudojus savo karjera, pasiekimais, išsilavinimu bei gebėjimu kalbėti bendrine kalba, pakliūti į minėtus visuomenės sluoksnius. Sociolingvistė Lynda Mugglestone, aprašydama išskirtinį taisyklingos bendrinės kalbos tarties kaip socialinio sluoksnio rodiklio vaidmenį XVIII a., vartoja „nacionalinio apsėdimo“ (national obsession) sąvoką (Mugglestone [1995] 2007: 5). Ryšys tarp preskriptyvizmo, rūpinimosi kalbos taisyklingumu ir socialinės galios bei prestižo vis dar giliai įsišaknijęs anglų kalbos vartotojų sąmonėje. Pavyzdžiui, vieno šiuolaikinio anglų kalbos žinyno įvade kaip savaime suprantamas paminimas faktas, kad anksčiau populiarūs „preskriptyviniai dėsniai dažnai yra socialiniai dėsniai, kurie, kaip manoma, apibūdina kalbėtoją ar rašytoją kaip išsilavinusį ar kaip tam t i k r a m v i s u o m e n ė s s l u o k s n i u i a t s t ova u j a n t į a s m e n į “ (Carter, McCarthy 2006: 6; išskirta autorės). Reikėtų pabrėžti, kad lingvistinio preskriptyvizmo „patekimą į nemalonę“ lėmė ne tik nauji kalbotyros polinkiai, bet ir įvairūs socialiniai bei politiniai D. STRELĒVICA-OŠIŅA. Kalbos taisyklingumas ir naujas požiūris į preskriptyvizmo teoriją Latvijoje 267 procesai, susiję su demokratijos, tolerancijos, jau minėtojo politinio korektiškumo idėjų raida. Galbūt priešiškumas tradiciniam preskriptyvizmui buvo siejamas su priešiškumu politikai, kurios buvo laikomasi preskriptyvizmo „aukso amžiuje“ Didžiojoje Britanijoje ir kitose panašiose valstybėse – imperializmu, kolonializmo tendencijomis, rasizmu ir kitomis diskriminacijos atmainomis? Psicholingvistas Stevenas Pinkeris, būdamas užkietėjęs preskriptyvizmo kritikas, XX a. viduryje ironiškai atsiliepė apie politiškai orientuotą „kovingąjį antipreskriptyvizmą“: „Skirtingai nei kai kurie XX a. septintojo dešimtmečio akademinio pasaulio atstovai, aš nemanau, kad anglų bendrinės kalbos mokymas yra priemonė, galinti palaikyti patriarchalinį kapitalistinį baltosios rasės viešpatavimą ir kad tautą reikia išlaisvinti, jog kiek vienas galėtų rašyti taip, kaip nori.“ (Pinker 1994: 399). Tačiau ar iš tiesų preskriptyvieji požiūriai visais atvejais siejami su socialine hierarchija ir valdžia? Būta atskirų bandymų tokiu metodu analizuoti ir preskriptyvizmo apraiškas Latvijoje – čia galima paminėti keletą Gačio Dilāno 2003–2005 m. publikacijų Latvijos spaudoje. Autorius teigia, kad „kalbos pavertimas valdžios simboliu suteikia atskiroms preskriptyvistiškai nusiteikusioms kalbininkų ir jų šalininkų grupėms privilegijuotą įtaką ir valdžią [...]“ ir kad „pernelyg perdėtas kalbos gramatinimas arba išpuoselėtas stilizavimas iš viršaus leidžia šio proceso skatintojams visuomet jaustis pranašesniems [...], žvelgti į kitus kalbos vartotojus kaip į antrarūšius arba nekompetentingus“ (Dilāns 2005). Kitame straipsnyje preskriptyvizmo apraiškas Latvijoje jis pavadina „aistringa socialinės kontrolės atmaina“ (Dilāns 2003). Vis dėlto kiekvienas, artimiau susipažinęs su Latvijos kultūros istorijos ir socialiniu kontekstu, tokį vertinimą apibūdintų kaip vienašališką, kai, žvelgiant iš anglakalbių kultūros ir patirties požiūrio taško, ignoruojamas Latvijos (bei kitų panašių bendruomenių) situacijos ypatingumas. Kodėl Latvijos padėtis kitokia? Pasak I. Freimanės, „latvių kalba faktiškai niekuomet neegzistavo kaip privilegijuotųjų klasių skyrimo priemonė“ (Freimane 1993: 40). Galima įsivaizduoti, kad teoriškai tokia situacija galėjusi susiformuoti pirmosios Latvijos Respublikos laikotarpiu – tačiau minėtasis laikotarpis buvo per trumpas, kad kalbos taisyklingumas būtų pradėtas sieti su privilegijomis ir valdžia. Latvių tautoje, didžiąją savo istorijos dalį buvusioje kitakalbių valdžioje, per kartų kartas nesusiformavo socialinis elitas, kuris išsiskirtų politine įtaka, geresniu išsilavinimu, į kurį žmonės iš žemesnių visuomenės sluoksnių tikėtųsi pakliūti bandydami išmokti kalbėti „taisyk- 274 KALBOS KULTŪRA | 84 vidual. Proceedings of Canadian Studies Conference of Baltic States, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 64–72. S t r e l ē v i c a D. 2007: Valodas pūrisma tendences sabiedrībā: spriedzi mazinošs faktors starpetniskajās attiecībās? – Akadēmiķa J.Endzelīna 134.dzimšanas dienas atceres starptautiskās zinātniskās konferences materiāli, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 66–67. S t r e l ē v i c a - O š i ņ a D. 2008a: Valodas preskriptīvisma izpausmes Latvijā un tā pozitīvās blakusparādības. – Linguistica Lettica 17, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 78–91. S t r e l ē v i c a - O š i ņ a D. 2008b: The Benefits of Language Conflict: Quebecois and Latvian Experiences. – Canadian Mosaic. Proceedings of the Annual Baltic Canadian Studies Conference of 2006 in Riga, Rīga: Latvian Association for Canadian Studies, 51–62. S t r e l ē v i c a - O š i ņ a D. 2009: Dialekts kā komisma avots: sociolingvistiskie un sociovēsturiskie aspekti. – Antiquitas Viva 3. Studia Classica, Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 108–127. S t r e l ē v i c a - O š i ņ a D. 2010a: Pareizs cilvēks, pareiza valoda vai pareizs vārds? Trīs preskriptīvisma virzieni un Latvijas situācija. – Akadēmiķa J. Endze līna 137.dzimšanas dienas atceres starptautiskās zinātniskās konferences materiāli, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 55–56. S t r e l ē v i c a - O š i ņ a D. 2010b: Valodas pareizības izpratne un preskriptīvisma cēloņi un sekas: Latvijas un pasaules pieredze, Promocijas darba kopsavilkums, Rīga: Latvijas Universitāte. Strelēvica-Ošiņa D. 2011: Kāpēc mēs gribam, lai valoda ir pareiza? Ieskats preskriptīvisma vēsturē, teorijā un praksē, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. S ve c e A. 2009: Kurš prot runāt latviski? [Intervija ar Dilanu Glinnu]. – Kultūras Diena, 16.janvāris. T h o m a s G. 1991: Linguistic Purism, London and New York: Longman. Trudgill P. 2003: A Glossary of Sociolinguistics, Edinburgh University Press. Va i c e k a u s k i e n ė L . 2011: Language ‘nationalization’: One hundred years of Standard Lithuanian. – T. Kristiansen & N. Coupland, eds. Standard Languages and Language Standards in a Changing Europe, Oslo: Novus, 105–112. Ve i s b e r g s A . 1999: Dzimtes kategorija latviešu vārdnīcās. – Linguistica Lettica 5, Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 48–59. Z a u b e r g a I . 1998: Neliterārās leksikas uztveres atspoguļojums latviešu tulkojumos. – Linguistica Lettica 2, Rīga: Latviešu valodas institūts, 89–100. Gauta 2011 10 24 D. STRELĒVICA-OŠIŅA. Kalbos taisyklingumas ir naujas požiūris į preskriptyvizmo teoriją Latvijoje 275 LANGUAGE CORRECTNESS AND A NEW PERCEPTION OF THE THEORY OF PRESCRIPTIVISM IN LATVIA Summary This article summarizes (and elaborates further) some of my previous research on the issues of language accuracy and the manifestations of linguistic prescriptivism in Latvia. Unlike the Anglophone world, where prescriptivism has been recognized, named and criticized (as unscientific and socially intolerant and non-democratic) for almost a century, in Latvian culture it has been only about ten years that prescriptive attitudes have attracted the attention of sociolinguists, and, moreover, have been attributed the term “prescriptivism”. However, the pursuit of language accuracy has always been rather intense in Latvia (and usually associated with national identity issues). My research has led me to new insights in the theory of prescriptivism (most of them can be found in my doctoral thesis of 2010 and the book subsequently published in 2011). I have offered a new classification of prescriptivism, which includes three main types: 1) Human-oriented prescriptivism is a type of prescriptivism known (and criticised) in Anglophone culture, where language correctness is historically related to a person’s social ‘correctness’ and people have tried to improve their linguistic performance in order to assert or secure their place in the social hierarchy. Antiprescriptivists, drawing on this experience, see linguistic prescriptivism as mainly based on outdated perceptions of social prestige and power. 2) Language-oriented prescriptivism is a type of prescriptivism which attempts to ‘save’ language from alleged degradation, especially if caused by the influence of other languages. It is characteristic of communities which have been dominated by allophone ethnic groups (but have nevertheless successfully retained their language and still use it in all sociolinguistic functions), such as the Latvian community with the historical experience of German and Russian political and linguistic dominance. These communities have often regarded the protection of their language and its correctness and ‘purity’ as a symbol of and inspiration for national self-confidence and political protest. This kind of prescriptivism and purism has sometimes been credited with xenophobia and ethnic intolerance. However, as the evidence suggests, linguistic communities that attribute great importance to language as the basis of national identity, and to language issues in general (including prescriptive and purist care about language correctness), are able to maintain the ethnic controversies within the sphere of language and to avoid physical aggression. 3) Error-oriented prescriptivism is a type of prescriptivism which can coexist in parallel with either of the first two types. It is a tendency to stigmatize and 276 KALBOS KULTŪRA | 84 eliminate certain ‘popular’ (often encountered and/or criticized), real or imagined language errors. This type of prescriptivism can be observed in many cultures and is sometimes seen by the recipients of the critique as the prescriptivists’ desire to psychologically humiliate other people. The present article discusses some other aspects of prescriptivism and language correctness as well, such as challenging the popular view in Anglophone linguistics that all forms uttered by native speakers are by definition correct. While this may be true for the English language (where, for the last millennium, there has been no considerable impact on its grammar by the dominating presence of a foreign language), we should probably not assume that in any other linguistic community a form or construction used ungrammatically by non-native speakers and repeated likewise by one or more native speakers automatically becomes correct. KEy wORDS: linguistic prescriptivism, linguistic dominance, sociolinguistics, language errors. DACE STRELĒVICA-OŠIŅA Latvijas Universitāte Latviešu valodas institūts Akadēmijas laukums 1, 902 ist., Rīga LV-1050 [email protected]