„Arbata“: nuo žodžių – iki žodynų, nuo tekstų – iki tekstynų

246 Kalbos Kultūra | 84 JURGITA GIRČIENĖ Lietuvos edukologijos universitetas ARBATA: Nuo ŽoDŽIŲ – IKI ŽoDYNŲ, Nuo tEKstŲ – IKI tEKstYNŲ EsmINIAI žodžIAI: etimologija, semantika, leksikografija, tekstynų lingvistika, asociacijų eksperimentas, sinonimai, bendrašakniai dariniai, stabilieji junginiai. straipsnyje, remiantis diachroniniais leksikos tyrimais ir leksikografiniais šaltiniais, taip pat per bendrąją internetinės paieškos sistemą prieinamais viešąją ir privačiąją vartoseną reprezentuojančiais tekstais bei tekstynais, žodinių asociacijų eksperimento medžiaga, nagrinėjama skolinio arbata etimologija, semantika, santykiai su sinoniminiais gėrimus įvardijančiais lietuviškais žodžiais, bendrašakniai dariniai ir vartosenos polinkiai, pateikiama leksikografinių rekomendacijų. 1. algirdas sabaliauskas žodį arbatà, sulydžiusį du visiškai skirtingų kalbų žodžius – lotynų herba (žolė) ir pietų kinų tē (arbatžolė), laiko ypatingu, keistu skoliniu. lietuviai jį gavo iš lenkų (er > ar: smoczyński 2007: 22), kurie išlaikė sveiką pirmąjį šio žodžio komponentą herbata. lenkai šį žodį pasiskolino iš Vakarų Europos kalbų, plg. olandų herba thee (sabaliauskas 1966: 75: remtasi sławski 1952: 416; sabaliauskas 1990: 244: remtasi sławski 1952: 416; Vasmer 3 299, 4 311). Iš šiaurės kinų čhā kilo kitų slavų kalbų arbatos pavadinimas, plg. rusų чaй ir kt. (sabaliauskas 1990: 244). Vakarų Europoje šį gėrimą įprasta vadinti taip pat vienašakniais žodžiais – įvairiomis minėtojo iš pietų kinų kalbos pasiskolinto žodžio tē modifikacijomis: angliškai tea, prancūziškai thé, itališkai te, vokiškai der Tee ir kt. (sabaliauskas 1994: 19). arbata bei ją įvardijantis žodis lietuvą, palyginti su Vakarų Europa, į kurią XVI a. pabaigoje–XVII a. viduryje jos atvežė portugalų ir olandų jūrininkai, pasiekė palyginti neseniai – tik XVIII a. (lEK 1 1933: 929; lEb 1 1953: 236; sabaliauskas 1994: 19). arbata iš pradžių plito dvaruose ir miestuose, kaip ir kitose šalyse, bet pamažu, ypač po 1863 m., pa- J. GIrČIENĖ. Arbata: nuo žodžių – iki žodynų, nuo tekstų – iki tekstynų 247 siekė ir kaimą (lEK 1 1933: 929; lEb 1 1953: 236). teigiama, kad arbatą esant vėlyvą skolinį liudija ir fonetinės substitucijos pakitimai: ankstyvuosiuose skoliniuose slavų balsis a perteikiamas lietuvišku o, vėliau – a, plg. br. капуста → lie. kopūstas, bet le. herbata → lie. arbata (laučiūtė 1977: 95; žr. taip pat lKEŽb). tačiau kiti tyrėjai kaip ankstesnį variantą nurodo tarminę skolinio formą arbotà (smoczyński 2007: 22), plg. lKŽ pateikiamą identišką variantą arbotà (Kupiškis). Vėlyvą arbatos pasirodymą rodo ir rašytiniai šaltiniai: lenkų kalbos žodis aptinkamas XVIII a. kalbos paminkluose, lietuviškoji forma arbata randama naujesniuose raštuose (sabaliauskas 1990: 244). Lietuviškojoje enciklopedijoje teigiama, kad lenkijos ir lietuvos valstybėje pirmasis arbatą kaip kenksmingą kinų nuodą 1777 m.1 yra paminėjęs kunigas Klukas (lEK 1 1933: 929). Janas Krzysztofas Klukas – 1739–1796 m. gyvenęs lenkų gamtininkas, kunigavęs lenkijoje, bet mokęsis ir Vilniuje, tyrinėjęs lenkijos ir lietuvos florą bei fauną, lenkų kalba išleidęs apie jas veikalų, kurių buvo išversta ir į lietuvių kalbą (lEb 12 1957: 146; VlE 10 2006: 294)2. Lietuviškojoje enciklopedijoje kaip antrasis arbatos paminėjimo šaltinis nurodomas XIX a. pradžios lietuvos lenkų rašytojo Chodzko’s3 1837 m. lenkų k. išleistas apsakymas Samowar (lEK 1 1933: 919)4. Lietuvių kalbos žodynas, fiksuojantis „visų lietuvių kalbos žodžių, pajėgtų užrašyti iš visų tarmių ir raštų nuo 1547 m.“ (Vitkauskas 2002: 8) leksikografinius ir tekstinius šaltinius (žr. http://www.lkz.lt/dzl.php?3; http://www.lkz.lt/dzl.php?11), prie pirmos žo1 1777-ieji kaip pirmieji arbatos paminėjimo metai nurodomi ir bostone leistoje Lietuvių enciklopedijoje (lEb 1 1953: 236. 2 Lietuviškosios enciklopedijos (lEK) iki 1944 m. išleista tik iki J raidės, o tarp bostone leistoje Lietuvių enciklopedijoje (LEB) ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VlE) minimų šio autoriaus veikalų 1777 m. nenurodoma. Šiais metais yra paskelbtas šio autoriaus veikalo Roślin potrzebnych, pożytecznych, wygodnych, osobliwie krajowych, albo które w kraju użyteczne być mogą, utrzymanie, rozmnożenie i zażycie, išleisto Varšuvoje 1777 m., 1 tomas O drzewach, ziołach ogrodowych i ogrodach (žr. Kluko muziejaus interneto svetainės Muzeum Rolnictwa im. ks. Krzysztofa Kluka informaciją: http://www.muzeumrolnictwa.pl/patron_muzeum.html). skaitmenine forma šis veikalas (orig. raš. Roslin potrzebnych, pozytecznych, wygodnych, osobliwie kraiowych, albo ktore w kraiu uzyteczne bye mogą, utrzymanie, rozmnozenie, i zazycie. Tom I <...> Krzysztofa Kluka <...> w Warszawie <...> Roku 1777) pateiktas svetainėje: http://books.google.lt/books/about/roslin_Potrzebnych_Pozytecznych_Wygodnyc.html?id=y6a5aaaacaaJ&redir_esc=y). 3 Čia nurodoma vardo forma Ignas, rašytoją aprašančiame straipsnyje – Ignotas (lEK V 1937: 375), Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje šis 1794–1861 m. gyvenęs lietuvos rašytojas, rašęs lenkų kalba, įvardijamas kaip Ignacas Chodzka (lenk. Ignacy Chodźko) (VlE IV 2003: 81). 4 Čia vartojama sulietuvinta pavadinimo forma Samovar, bet rašytoją ir jo kūrinius pristatančiame straipsnyje pateikiama f. Samowar (lEK 5 1937: 376). 248 Kalbos Kultūra | 84 džio arbata reikšmės (medelis, iš kurio lapų verdamas gėrimas) nurodo Jurgio ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) raštus (lKŽ). lKŽ kartotekose konkretesnių duomenų nerasta, bet šaltiniu greičiausiai laikytinas šio vieno iškiliausių XIX a. švietėjų, kunigo ir botaniko, pirmojo lietuvos floros tyrėjo Jurgio a. Pabrėžos botanikos veikalo Taislius augyminis rankraštis (plačiau apie jį žr. Pabrėža 2009: 9 ir t. t.), p. 372: 351. Arbata. – Thea. – / Thee strauch. Link.). – 1. Ar. Kinskyyny. – Th. chinensis. <...> 2. Ar. Žalooji. – Th. viridis. <...> 3. Ar. Statioji. – Th. stricta <...>5. 2. lietuviai arbata vadina ne tik iš (fermentuotų) džiovintų arbtmedžio (lot. Thea: TB)6 lapelių gaminamą karštą gėrimą – baltąją (mažiausiai apdirbta, iš pumpurėlių su dviem pirmaisiais lapeliais), žaliąją (trumpai fermentuota), juodąją (ilgai fermentuota)7 ir kt. arbatas8. Arbata Lietuvoje vadinamas ir bet koks karštas (kartais – šaltas) gėrimas, paruoštas ne tik iš įvairiausių žolelių, bet ir vaisių, uogienės ar pan. (išskyrus kavą ir kakavą). tai rodo žodynų, vartosenos ir asociacijų eksperimento duomenys. Žodynuose arbata gėrimo reikšme paprastai nusakoma kaip „gėrimas su arbatžolėmis“ (DlKŽ, lKŽ), o arbatžolės – kaip arbatos žolės (lKŽ), 5 Dėkoju lietuvių kalbos instituto (lKI) leksikografijos centrui ir ritutei Petrokienei bei Jolitai urbanavičienei už galimybę pasinaudoti dar neskelbto (nuo 224 p.) Jurgio a. Pabrėžos rankraščio Taislius augyminis, saugomo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, antrosios dalies kopija ir lKŽ kartotekomis, taip pat kolegėms iš lKI Danutei liutkevičienei, Violetai Meiliūnaitei ir Vilmai Zubaitienei (Vilniaus universitetas), leidusioms pasinaudoti savo bibliotekomis. Ypač dėkoju arbatos etimologiją anksčiau atskleidusiam algirdui sabaliauskui – už suteiktą galimybę pasidalyti šiandieninėmis įžvalgomis. 6 Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodomos dvi arbatmedžio rūšys: indijinis (lot. Thea assamica) ir kininis arbatmedis (lot. Thea sinensis) (VlE I 2001: 708). terminų banke, be Thea sinensis, pateikiama ir kt. šios arbatmedžių rūšies lot. pavadinimų atitikmenų: Camellia sinensis, Thea viridis ir kt. (tb: http://terminai.vlkk.lt/pls/tb/tb.result). būtent šis lot. pavadinimas plačiai paplitęs lietuvoje bei pasaulyje (žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/arbata ir kt.). Esama ir kt. klasifikacijų, pvz., enciklopedijoje Britannica nurodomos dvi augalo Camellia sinensis rūšys: Kinijoje auginama C. sinensis sinensis ir Indijos asamo provincijoje – C. sinensis assamica. Vartosenoje esama ir pastarojo sinonimo Camellia assamica (http:// www.ahmadtea.lv/lt; http://lt.wikipedia.org/wiki/arbata; WEbs). 7 Kinijoje ji vadinama raudonąja arbata (http://lt.wikipedia.org/wiki/arbata ir kt.); nereikėtų jos painioti su lietuvoje liaudiškai taip vadinamu siauralapio raibsteglio (lot. Aspalathus linearis, angl. rooibos: alP 2005) gėrimu. 8 Pagal fermentacijos laiką skiriama ir kitokių arbatos rūšių, pvz., iš dalies fermentuota ulongo (oolong; kin. juodasis drakonas). arbatos klasifikuojamos ir pagal kitus kriterijus (žr.: http://lt.wikipedia.org/wiki/arbata; http://arbatosnamai.comyr.com/; http://www.arba ti nukas.lt/ ir kt.). J. GIrČIENĖ. Arbata: nuo žodžių – iki žodynų, nuo tekstų – iki tekstynų 249 džiovinti ir apdoroti arbatlapiai [t. y. arbatmedžio lapeliai DlKŽ] ar kitos arbatos žolės (DlKŽ). Nors iš pastarosios apibrėžties matyti, kad arbata gali būti vadinamas ne tik iš arbatmedžio žaliavos paruoštas gėrimas, vis dėlto naujesniuose internetiniuose šaltiniuose asociacijų su arbatžolėmis keliantį pasakymą arbatos žolės mėginama tikslinti, pvz., bet koks vaisių ar žolelių gėrimas (Viki). tokį reikšmės plėtimo polinkį atspindi ir vartosena. Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (t), apimančio per 100 mln. žodžių bei reprezentuojančio viešąją rašytinę vartoseną, ir bendrosios interneto paieškos sistemos Google (http://www.google.lt – toliau Int), atspindinčios viešąją ir privačiąją vartoseną, tyrimo rezultatai patvirtina, kad arbata vadinamas ne tik arbatmedžio lapelių gėrimas, taip pat leidžia teigti, kad arbata šia reikšme suvokiama dar kiek plačiau, nei nurodoma žodynuose, plg.: Kokią arbatą labiausiai mėgstate – juodą, žalią, baltą, ulong, vaistažolių, vaisinę? (www.arbatinukas.lt arbatos mėgėjų apklausa); Žolelių ir vaisinės arbatos – gėrimai, gaminami iš įvairių augalų džiovintų vaisių, uogų. Nuolat vartojama stipri arbatžolių arbata nuodija organizmą (Int); Smarkiai peršalus labai tinka liepžiedžių, ramunėlių ir mėtų arbata (Int); Garsėja savo šakočiais ir liepžiedžių arbata (t); Aviečių uogienės arbata. Turbūt dėl jos ir vaisinę arbatą pamėgau. Prisikraudavau uogienės trečdalį puodelio ir užpildavau karštu vandeniu (Int); Šaltoji arbata su uogiene. Įdedame uogienę ir užpilame virintu vandeniu, palaukiame min. ir užpilame šalto vandens (Int). tekstyne pateikiamų stabiliųjų – dažnai vartojamų – su skoliniu arbata žodžių junginių,9 apimančių įvairias (vaista)žoles: žol(el)ių, vaistažolių, liepžiedžių, ramunėlių, mėtų, ir „tikrąją“ arbatą, t. y. žalią(ją) ir juodą(ją), santykis pastarųjų nenaudai (tokių perpus mažiau). tai leistų numanyti „lietuvišką“ arbatos sampratą. Panašius polinkius liudija ir koreliuojantys laisvųjų asociacijų eksperimento10, kuriuo siekta nustatyti, kokias asociacijas sukelia žodis-stimulas arbata, duomenys (tyrime dalyvavo 66 Vilniuje gyvenantys abiejų lyčių – daugiau moterų, įvairaus amžiaus – nuo 9 iki 68 m. – ir iš9 Plačiau apie tekstynų lingvistikai svarbų stabiliųjų junginių klausimą žr.: rimkutė 2006; Marcinkevičienė 2010 ir kt. 10 asociacijų metodu lingvistų dažniausiai tiriami kalbinio pasaulėvaizdžio atspindžiai (žr.: Papaurėlytė-Klovienė 2005; akelaitienė 2007 ir kt.), asociacinių laukų analizė pateikia nemažai nekalbinių žinių – informacijos apie visuomeninį gyvenimą, ekonomiką, nacionalinės savimonės elementus, vertinimą ir pirmenybės atidavimą kam nors (PapaurėlytėKlovienė 2005 ir kt.). bet yra pagrindo manyti, kad iš asociacijų daugiau galima spręsti apie semantinių ryšių ir pačios kalbos struktūrą (žr. Zavjalova 2006: 151). Plačiau apie asociacijų metodą žr.: Papaurėlytė-Klovienė 2005; Zavjalova 2006 ir kt. 250 Kalbos Kultūra | 84 silavinimo respondentai). Pateikta kiek daugiau (41) asociacijų, apimančių įvairias (vaista)žoles: žolelių 4, žolelės 4; mėtų (mėtinė) 3, mėtos lapeliai 1; liepžiedžių 2, liepžiedžiai; čiobrelių, čiobreliai 3; medetkų 2; melisa; ramunėlių, ramunėlės; vaistažolės ir t. t., ir 37 asociacijos, apimančios žalią(ją) (16), juodą(ją) (19) ir baltą(ją) (2) arbatą. Dvigubai daugiau tokių asociacijų, kurios siejasi su tikėtinu (vaista)žolių poveikiu, pvz.: gripas 2, gydanti 2, gydymasis, pagalba sergant, padeda pasveikti, liga, raminanti (raminančioji) 3, geras, ramus miegas ir pan., nei su numanomu arbatmedžio lapelių arbatos veikimu, pvz.: tonizuojanti 3, tonizuoja, nuo miego ir pan. tokie dabartinės vartosenos polinkius atspindintys tyrimų rezultatai liudija tradicijų tąsą: anot etnologų, arbata seniau lietuvių būdavo verdama iš įvairių vaistažolių – liepžiedžių, kmynų, ramunėlių, žemuogių, bruknių, aviečių lapų ir žiedų (Dundulienė 1991: 165). Nemažai asociacijų esama su žodynuose kol kas neminimu arbatos „vaisiškumu“, t. y. arbata, pagaminta iš užplikytų vaisių gabaliukų: vaisinė 11, vaisiai 7. Vaisinė arbata, šalia žaliosios ir juodosios bei ramunėlių ir pelynų, randama ir palyginti nedidelės apimties Sakytinės lietuvių kalbos tekstyne (st). Galiausiai bendrosios interneto paieškos statistiniai duomenys (vaisinė arbata – apie 110 000 pavartojimų, žolelių arbata – apie 170 000, žalioji arbata – apie 112 000, juodoji arbata – apie 61 70011) rodo neabejotiną poreikį tikslinti arbatos, kaip gėrimo, reikšmę, plg. gėrimas su arbatžolėmis (DlKŽ, lKŽ). 3. Jeigu palyginti naujas, XVIII a. skolinys arbata vartojamas bet kokiam karštam gėrimui, išskyrus kavą ir kakavą, įvardyti, kyla klausimas, ar anksčiau lietuviams buvo nebūdingi karšti gėrimai, ar arbata taip išpopuliarėjo, kad lietuviškąjį karšto gėrimo pavadinimą ilgainiui išstūmė? Žodynai rodo, kad savų žodžių, kuriais aptariamąją realiją būtų galima vadinti, turėta. Karštas gėrimas, kaip ir viralas, vadintas karštimu (lKŽ). būta ir siauresnės reikšmės pavadinimų su šaknimi žol-12. tai karšto vaistažolių gėrimo pavadinimas žolikės, žolynė (taip vadinta ir žolių priaugusi vieta): Užsruobs žolikių i nusikratys [ligele]; Ramunelių turu susirinkusi, išverdu tokią žolynelę (lKŽ). tai ne tik karštą žolių gėrimą, bet ir antpilą, net žolių sriubą įvardijantys bendrašakniai žodžiai žolienė, žolainė: Tylėdamas sriūbčiojo karštą 11 Žiūrėta 2011 12 10. statistika pateikiama neatmetus pasikartojančių atvejų. 12 už pirminę mintį dėkoju lietuvos edukologijos universiteto kolegei Žanetai Markevičienei, pasidalijusiai savo krašte anksčiau vartotais šios šaknies karšto gėrimo pavadinimais. J. GIrČIENĖ. Arbata: nuo žodžių – iki žodynų, nuo tekstų – iki tekstynų 251 žolainę, svaigo nuo aštraus šaltmėčių kvapo; Gerai būtų žolienės išgėrus (lKŽ). Kai kurie iš šių žodžių gėrimo reikšme aptinkami tekstyne ir (ar) pavieniuose tekstuose: Išvirė kažkokios žolienėsmarmalienės, sukošė į litrinį bokalą ir sugirdė „pacientui“ (Int); Vyrai, tikriausiai, be vakarienės? – Stiklinės karštos žolainės būtų ne pro šalį, – sumurma aukštasis. – Gerais laikais šiose apylinkėse būdavo per talkas ir kiaulės kūno su „kulegėliu“, ir alučio (t); Mmm... simpapmončikas! – jaunylis guviai pasičiumpa liauną mokytojos ranką ir apipila bučiniais iki pat alkūnės. – Nelepinkite mūsų – po stiklą žolainės [gali būti ir antpilo reikšme, J. G.], ir užteks. Tau tai tik mašną prikišti, – drebia ilgšis ir permetęs pusautomatį į kitą ranką atidžiai, net nemirkčiodamas nužvelgia mokytoją (t); Prisipyliau tokios, atseit, raminamai veikiančios žolienės, ir vienu mauku išgėriau, – gal dabar Kasparas dings, pranyks, iššliauš jam vienam žinomais urveliais į savo požemius. Bet ne. Kylant piktumui, pajutau, kad ir jis visas įsitempė, įsiręžė lyg sakydamas – ne, bičiuli, nepasiduosiu! Taip lengvai tu manęs neįveiksi! Bet manyje jau buvo gimęs ir nugalėjęs sprendimas, ir aš tik dusliai nusijuokiau į jo nematomą veidą – dabar tu man nebebaisus, Kasparai! Taip, svety, dabar tu bejėgis! Išsiviriau labai stiprios arbatos, užsimoviau savo senutėles kareiviškas galifė kelnes, įsispyriau į senus pusaulius, o ant juodo nudyžto megztinio dar užsitempiau odinį supleišėjusį švarką (J. Kunčinas „Kasparas“, žr. http:// www.tekstai.lt, toliau – Šlla). Vis dėlto iš pateiktų vartosenos faktų matyti, kad tai tėra vienkartiniai grožiniams tekstams būdingesni pavartojimai, turintys specifinę – ne itin kokybiško, ne itin vertingo (siūlomo, kai nėra alaus ar maisto), raminamojo ar kt. karšto gėrimo reikšmę (žr. išretintąsias tekstų vietas). taigi nors lietuviškų žodžių karštam gėrimui įvardyti ir turėta, jie dabar nebevartojami, vidutinio amžiaus ar jaunesnės kartos atstovams dažnai netgi nežinomi. regis, su arbata lietuviai bus pasiskolinę ir pačią arbatos ceremoniją (tai vienas stabiliųjų tekstyno junginių, taip pat minimas ir asociacijų eksperimento dalyvių). Manyti, kad karštas gėrimas lietuviams nebuvo itin būdingas, leistų ne vien žodynų ir rašytinės vartosenos medžiaga, bet ir etnologijos tyrimai: teigiama, kad arbatą, verdamą iš įvairių vasarą prisirinktų vaistažolių, „valstiečiai gerdavo labai retai“ (Dundulienė 1991: 165). tradiciniai lietuvių gėrimai buvę midus, alus, sula, gira (ten pat). tai atspindi ir tautosaka: žinomesni midaus, alaus (alų midų gėriau), pieno (balta pieno puta) vaizdiniai, naminės giros motyvas (gerą girą gera gert). tai patvirtina ir vė- 252 Kalbos Kultūra | 84 lesni literatūriniai personažai: Platūs laukai... Kaimo troba... Mes negerdavome arbatos... Gerdavome pieną, rūgpienį, pasukas, išrūgas, grietinę, naminę, vandenį, pieną, rūgpienį... (r. Gavelis „Durys, arba taurus kasdienybės prasmingumas“, Šlla). Ir tik daug vėliau, randantis visuomenės grietinėlei, knygose „arbata pakvimpa“: Kas vakaras, kai ponia pradeda arbatą, / Ant primuso užkaitus, virti (H. radauskas „Patefonas“, Šlla). Ir nuo tada arbatos motyvas toli gražu nesilpsta, atvirkščiai, stiprėja: ja dvelkia ne tik proza, bet ir drama, eseistika, net poezija: Ji pastatė ant stalo du puodelius, mažą, beveik žaislinį, arbatinuką, dubenėlį su aukso spalvos persikų uogiene. Ji pakvietė Ievą prie stalo, įpylė arbatos, ir kambaryje pasklido malonus ir kažkoks labai pažįstamas kvapas (r. fox „stebuklų diena“, rasyk.lt); ŽMONA. Ar neišgėrus mums arbatos? Su cukrum?... Tu galėsi užsikrimsti saldainiais (r. Gavelis „Durys, arba taurus kasdienybės prasmingumas“, Šlla); Kas yra paslaptis? ... Permainingos ilgų žiemos vakarų nuotaikos, šiluma nuo arbatos puodelio, plevenanti moterų portretuose? (Z. rimgailienė „tarytum einantis per lietų…“, žr. http://www.samogit.lt/kultura/einantis_per_lietu.htm); Valau stalą, plikau arbatą / Ir knygą padžiovęs saulėkaitoj / Imuosi rašyti eilėraštį (K. Platelis „atsitikimas skaitant“, Šlla). Vis didėjantį arbatos populiarumą, jos svarbą liudija ne tik grožiniai, bet ir kiti tekstai. tai rodo ir bendrosios interneto paieškos statistiniai duomenys, plg.: arbata (apie 2 830 000 pavartojimų) ir kitas lietuvių mėgstamas gėrimas pienas (apie 2 940 000). Patvirtina ir Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno pagrindu parengto Dažninio rašytinės lietuvių kalbos žodyno (DŽ) duomenys, plg.: arbata (64) ir kitas minėtas lietuviams nuo seno būdingas gėrimas alus (47) (dar plg. panašaus dažnumo yra krepšinis – 65). 4. Kartu su skoliniu radosi, plėtėsi ir toliau linkęs plėstis žodžio arbata lizdas. Lietuvių kalbos žodyne pateikiami net 23 bendrašakniai žodžiai – hibridiniai dariniai, turintys dėmenį arbat-: tai arbatauti, arbatavimas, arbatdėžė, arbatėlė, arbatynas, arbatindis, arbatinė, arbatinėlis, arbatininkas, arbatinis, arbatinukas, arbatytis, arbatkrūmis, arbatlapis, arbatmediniai , arbatmedis, arbatnamis, arbatninkas, arbatpinigiai, arbatpuodis, arbatšaukštis, arbatuotis, arbatžolės (lKŽ). Jie visi, išskyrus arbatindį, arbatinėlį, yra aptikti interneto vartosenoje, bet tik apie pusę fiksuoti tekstyne ir kaip bendrašakniai arbatos žodžiai nurodyti eksperimento dalyvių, vadinasi, J. GIrČIENĖ. Arbata: nuo žodžių – iki žodynų, nuo tekstų – iki tekstynų 253 tik apie pusę yra dažniau vartojami (jie pateikti išretintu šriftu). taigi lietuviams svarbus ir todėl populiarus ne tik pasiskolintasis pamatinis žodis arbata, bet ir nemažai kitų su šiuo žodžiu susijusių realijų. Pastebėtina, kad vartosenos ir abiejų eksperimento dalių – asociacijų ir bendrašaknių žodžių – analizė išryškino žodyno pateikiamos ir vartosenoje atsiskleidžiančios tam tikrų darinių (dalinę) reikšmės neatitiktį. Esama atvejų, kai daiktavardis arbatinė vartojamas ne užkandinės, užeigos (DlKŽ, lKŽ), bet dėžutės arbatai laikyti reikšme: dailias dėžutes su daug skyrelių reklamuojančioje svetainėje po jų nuotrauka užrašyta Arbatinė, šalia – Druskinė ir pan. (Int), plg. lKŽ pateikiamą panašią realiją įvardijantį pavienės vartosenos darinį arbatdėžė. o arbatinis („indas arbatai virti“ DlKŽ, lKŽ) ir arbatinukas („indas arbatžolėms vandeniu užpilti“ lKŽ; „indelis arbatžolėms užplikyti“ DlKŽ) plačiai vartojami ne tik žodynuose pateiktosiomis, bet ir bendresne – „indo vandeniui virti“ – reikšme. Pavyzdžiui, interneto svetainėje, reklamuojančioje buities prietaisus, tarp jų ir elektrinius, vandeniui užvirinti, po jų nuotrauka užrašyta Arbatinukai (Int); Kalkes iš arbatinuko vidaus galima pašalinti taip: ilgokai pavirinkime emaliuotą arbatinuką (t); Vanduo elektriniame virdulyje užvirė, ir arbatinis išsijungė per 4 min. (Int); Pasisavino net ir elektrinį arbatinį (t). Į tai turėtų atkreipti dėmesį naujų žodynų rengėjai. beje, esama ir daugiau bendrašaknių žodžių, vartojamų platesne nei darybos reikšme: ne tik arbata, bet ir kava maišoma arbatiniu šaukšteliu, ne tik arbatinėje, bet ir kavinėje už malonų aptarnavimą paliekama arbatpinigių. tačiau kaip apibendrintas viešosios maitinimo įstaigos pavadinimas paplito kavinė. Vartosenos bei eksperimento duomenys rodo, kad arbata ir bendrašakniai žodžiai labiau siejami su jaukia namų erdve, tad vyrauja būtent tokios asociacijos (šeima 3; TV, filmas 2, sofa 2, lovos apsikabinimas, antklodė, krėslas; spintelė; knyga, katinas (katinukas) 2, langas 2; telefonas; namai 7, naminė; virtuvė namų; šiluma 12; židinys 4, muzika, juokas; ramybė (ramuma) 4 ir pan.); čia itin reti su viešąja erdve susiję dalykai, pvz., parduotuvė, sveriama. Dažniausiai minimi bendrašakniai žodžiai, įvardijantys namų apyvokos daiktus, pvz., arbatinukas (52), rečiau – viešosios erdvės realijas, pvz., arbatinė (14), arbatpinigiai (3). Vartosenos ir eksperimento duomenys rodo ir tai, kad arbatos lizdas linkęs toliau plėstis. Minėtini respondentų pateikti naujadarai arbatmaišis, arbatvakaronė, arbat(o)gėris, priearbatinis (sumuštinis). Pirmieji trys taip pat aptikti internete. rasta ir daugiau žodynuose nefiksuotų naujadarų, dažnai okazinių: man tie arbatvakariai iki šiol mielai širdį glosto ir primena jaukius 254 Kalbos Kultūra | 84 namus; arbatdienis: kas gi iš mūsų nemėgsta pasimėgauti miela draugija su karštu puodeliu kavos ar arbatikės? Auskarai laistytuvėlis – arbatinukėlis; pienarbatės du puodukai: pieną užvirinu ir užplikau arbatžoles juo, labai padeda atsilaikyti, suteikia sotumo ir jėgų; o tą arbatpienę tai būtinai išbandyk (Int). Vieni jų, kaip kad pastarasis, neabejotinai reikšmingi dėl referentinės funkcijos, kiti okazionalizmai, pvz., arbatžmogis, arbatšokis, išsiskiria stilistine ekspresija. Žodynuose nefiksuotas, bet linkęs plisti, dabartinei vartosenai būdingas vienintelis arbatos gėrimą žymintis veiksmažodis arbatintis (derėtų pasvarstyti jo pateikties žodyne galimybę), pvz.: žodžiu, žmonės, ramybės man reik, einu arbatintis (Int); Per Riešės kaimelį leidžiuos vandens, arbatinuosi <…> O srauningos mintys neša Tavęsp (r. Šileika „Norėčiau pasikalbėti apie ritualus“, http://culture.lt/lmenas/). Palyginti su kitais naujadarais šio žodžio vartosenos statistika nemaža – 275 atvejai internete), net 10 jį kaip arbatos bendrašaknį nurodžiusių eksperimento dalyvių ir tolesni šio veiksmažodžio dariniai, kai kurie iš jų taip pat gana dažni – pasiarbatinti, prisiarbatinti, pvz.: buvo giminaitė netikėtai užlėkusi pasiarbatinti; mums užteks prisiarbatinti ir smagiai pasisėdėti (Int). IŠVaDos skolinį arbata, sulydžiusį dviejų kalbų žodžius – lotynų herba (žolė) ir pietų kinų tē (arbatžolė), lietuviai gavo iš lenkų, kurie išlaikė sveiką pirmąjį šio žodžio komponentą herbata. lenkai šį žodį pasiskolino iš Vakarų Europos kalbų, plg. olandų herba thee. Nors, šiandieniniais duomenimis, lietuviškuose rašytiniuose šaltiniuose skolinys paminėtas tik XIX a. pirmojoje pusėje, bet, remiantis lenkų kalbos raštų, šį skolinį fiksuojančių XVIII a., ir kitais duomenimis, daroma prielaida, kad juo įvardijama realija lietuvą galėjusi pasiekti XVIII a. Fundamentiniuose leksikografiniuose šaltiniuose nurodoma viena iš skolinio arbata reikšmių – „gėrimas su arbatžolėmis“ (DlKŽ, lKŽ), t. y. „džiovintais ir apdorotais arbatmedžio lapeliais ar kitomis arbatos žolėmis“ (DlKŽ). tačiau dabartinės vartosenos analizės ir asociacijų eksperimento duomenys rodo, kad lietuviai šiuo skoliniu įvardija ne tik iš džiovintų arbatmedžio (lot. Thea) lapų, kitaip – arbatžolių, bei įvairiausių žolelių, bet ir iš džiovintų vaisių gaminamą ar bet kokį kitą karštą gėrimą, išskyrus kavą ir kakavą. tai skatina tikslinti arbatos, kaip gėrimo, reikšmę.