Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje

202 Kalbos Kultūra | 84 STEFANO M. LANZA Vytauto Didžiojo universitetas MorFoloGINĖ ItalIZMŲ aDaPtaCIJa lIEtuVIŲ KalboJE Esminiai žodžiai: skolinių adaptacija, morfologinis įforminimas, italizmai. ĮVaDas Žodis italizmas lietuvių kalbotyroje – nedažnas terminas. Pagrindiniuose tarptautinių žodžių žodynuose pateikiama tokia jo apibrėžtis: žodis arba posakis, paimtas iš italų kalbos1. Įvairūs šios apibrėžties probleminiai aspektai autoriaus jau aptarti (lanza 2010a: 24 tt.), o šiame straipsnyje italizmais plačiąja prasme laikomi visi tie žodžiai, kurių šaltinis – italų kalba, nesvarbu, ar jie į lietuvių kalbą pateko tiesiogiai, ar per kalbas tarpininkes. savaime suprantama, kuo ilgesnis buvo žodžio kelias, tuo sudėtingiau aiškinti jo ryšį su šaltiniu: santykis tarp pradinės ir pasiskolintos žodžio formų yra visų tarpinių sąveikų rezultatas. senieji skoliniai, jau prigiję lietuvių kalbos leksikoje, turi net žymių fonetinės bei morfologinės struktūros pakitimų. atskirų skolinimosi procese dalyvaujančių kalbų morfologijos sistemų lyginamoji analizė dažnai leidžia išsiaiškinti, ar šie pakitimai dėsningi, taip pat padeda nustatyti, kurios kalbos yra paveikusios vieną ar kitą skolinį. tai labai svarbu kalbos istorijos ir etimologijos požiūriu. Kita vertus, siekiant įforminti naujus skolinius, paprastai patenkančius į lietuvių kalbą tiesiogiai, italų ir lietuvių kalbų morfologijos sistemų lyginamoji analizė gali turėti, ypač kalbos normintojams, nemažai praktinės reikšmės. Gana išsamiai skolinių morfologinį adaptavimą yra aprašiusi adelė Valeckienė (1967). Kalbininkė taikliai pastebėjo, kad „kitų kalbų kilmės žodžiai paprastai pritaikomi prie lietuvių kalbos morfologinės sistemos: daiktavardžių sutampančios galūnės paliekamos, lietuvių kalbai nebūdingos galūnės atmetamos, ir vietoj jų pridedamos labiausiai jas atitinkančios lietuviškos. [...] lietuvių kalboje kitų kalbų kilmės daiktavardžiai gauna „stipriųjų“ linksniavimų galūnes, dažniausiai vyr. g. -as, -is (kilm. -io), mot. g. -a, -ė“ (1967: 128). 1 Šitaip, žodis į žodį, aiškina italizmą ir tŽŽ 2008, ir VV tŽŽ. s. M. laNZa. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 203 Italų kalbos žodžiams būdingos balsinės galūnės, jos paprastai nekirčiuotos2. Dažniausios vardažodžių vienaskaitos galūnės yra -a ir -o, išriedėjusios iš lotynų kalbos pirmosios ir antrosios asmenuotės, kurios atitinkamai rodo moteriškąją ir vyriškąją gimines (pvz.: lot. rosa(m) ‘rožę’ > it. rosa; lot. lupu(m) ‘vilką’ > it. lupo3). Dvigubai dažniau pasitaikanti galūnė -e būdinga abiejų giminių žodžiams (pvz.: madre ‘motina’; padre ‘tėvas’). Galūnės -i ir -u labai retos, jos nerodo nei giminės, nei skaičiaus ir yra dažniau būdingos skoliniams. Pagrindinės daugiskaitos galūnės yra -e (iš vns. -a) ir -i (iš vns. -o, -e, kartais ir -a). toliau skolintinė leksika iš italų kalbos aptariama pagal itališkas galūnes, siekiant atskleisti skolinių patekimo į lietuvių kalbą etapus, paryškinti dėsningus morfologinius kitimus, iškelti bei svarstyti kelis probleminius atvejus. tam tikri formų giminės arba skaičiaus neatitikimo atvejai aprašomi atskirai. Nors didžiausią dalį italizmų sudaro daiktavardžiai, tačiau skolintasi ir kitų kaitomų kalbos dalių. Jų morfologinė adaptacija taip pat aptariama atskirai. Duomenys paimti iš Lietuvių kalbos italizmų sąvado (toliau – lKIs), kuris susideda iš 936 italizmų (plačiau apie jo sudėtį, specifiką, sudarymo metodus žr. lanza 2010a: 105 tt.). ItalŲ Kalbos DaIKtaVarDŽIŲ su GalūNE -A aDaPtaVIMas Kai kalboje tarpininkėje itališkas žodis netenka galūnės -a ir gale tariamas kietasis priebalsis4, lietuvinamas paprastai jis gauna galūnę -as (plg. Valeckienė 1967: 112), pvz.: bancarotta > bankrotas (vok. Bankrott), porcellana > porcelianas (vok. Porzellan), spaccata > špagatas (vok. Spagat), cupola > kupolas (rus. купол), fontana > fontanas (rus. фонтан), tarantola > tarantulas (rus. тарантул), torta > tortas (rus. торт), banca > bankas (rus. 2 Išimtis iš esmės sudaro tarnybiniai žodžiai (pvz.: artikeliai il, un, prielinksniai con, per ir t. t.), skoliniai (pvz.: sport ‘sportas’, film ‘filmas’) ir dar kai kurie pavieniai neįprastos darybos leksikos elementai. 3 Dažniausiai italų kalbos žodžio forma remiasi atitinkamo lotynų kalbos žodžio galininku. 4 sąvokos „kietasis priebalsis“ ir „minkštasis priebalsis“ tinka kalbant apie lietuvių, lenkų, rusų kalbas. tokioms kalboms kaip italų (ir iš dalies prancūzų, anglų ir vokiečių) šis artikuliacinis požymis nebūdingas (beje, a. Valeckienė apie tai visai neužsimena). Italų priebalsiai nebūna minkštinami: juos artikuliuojant, liežuvis visai nekyla prie gomurio. Nežymus liežuvio pakilimas būdingas tik fonemoms /l/, /ʎ/ ir /ɲ/, todėl tik jas realizuojant būtų galima kalbėti – ir tai dar sąlygiškai – apie italų kalbos minkštuosius priebalsius. 204 Kalbos Kultūra | 84 банк, vok. Bank, lenk. bank), polizza > polisas (pr. police), risalita > rizalitas (vok. Risalit, lenk. ryzalit), spinetta > spinetas (vok. Spinett, lenk. szpinet). Kai kalboje tarpininkėje itališkas žodis netenka galūnės -a, o gale tariamas minkštasis priebalsis, lietuvių kalboje jis gauna arba vyr. g. galūnę -is (plg. Valeckienė 1967: 115), pvz., medaglia > medalis (pr. médaille, lenk. medal), arba mot. g. galūnę -ė, pvz.: caravella > karavelė (pr. caravelle), carmagnola > karmanjolė (pr. carmagnole). tiesa, itališkų žodžių galūnė -a daug kur galėjo virsti -ė dėl vokiečių kalbos įtakos (plg. Valeckienė 1967: 121), pvz.: arietta > arijetė (vok. Ariette), barcarola > barkarolė (vok. Barkarole), fughetta > fugetė (vok. Fugette), bagattella > bagatelė (vok. Bagatelle), berretta > beretė (vok. Berette), fumarola > fumarolė5 (vok. Fumarole), novella > novelė (vok. Novelle), operetta > operetė (vok. Operette), sardina > sardinė (vok. Sardine), cittadella > citadelė (vok. Zitadelle). o staffetta > estafetė gautas per prancūzų estafette. lenkų kalba paprastai galūnę -a išlaiko, todėl nelengva spręsti, ar žodis buvo gautas per ją, ar tiesiogiai. tokių žodžių nemažai, pvz.: acquatinta > akvatinta (lenk. akwatinta), bravura > bravūra (lenk. brawura), campagna > kampanija (lenk. kampania), firma > firma (lenk. firma), guardia > gvardija (lenk. gwardija), loggia > lodžija (lenk. lodżia), malaria > maliarija (lenk. malaria), sottana > sutana (lenk. sutanna), tara > tara (lenk. tara) ir t. t.6 O per lenkų kalbą gautas žodis kaliaropė (lenk. kalarepa, iš it. cavolo rapa) – retas nuo kitų kalbų visiškai atsieto galūnės parinkimo pavyzdys. Žodis adaptuotas pagal analogiją: neaiškus dėmuo kalapaliktas (plg. kalafioras, it. cavolfiore iš cavolo fiore), o dėmuo r(z)epa (tai yra ropė, it. rapa) tiesiog išverstas lietuvišku atitikmeniu (žr. Fraenkel 1962 sub voce). Kai žodis gautas tiesiogiai (dažniausiai per rašytinę kalbą), kaip ypač dažnai būna su neseniai atėjusiais skoliniais, galūnė -a išlaikoma, pvz.: grapa (it. grappa), mafija (it. mafia), mocarela (it. mozzarella), pica (it. pizza). Kai žodis žymi moteriškosios lyties asmenį, paprastai galūnė -a išlieka (plg.: ballerina > balerina, diva > diva, madonna > madona, primadonna > primadona, signora > sinjora, signorina > sinjorina); -ė pasitaiko rečiau (plg.: dogaressa > dogaresė, favorita > favoritė, cortigiana > kurtizanė7; žr. taip pat toliau). 5 tŽŽ 1936 ir tŽŽ 1951 teikiamas fumarolas. 6 lenkų kalbos tarpininkavimą gali išduoti kirčio nukėlimas į antrąjį nuo galo skiemenį, pvz., it. góndola > lenk. gondola > liet. vns. kilm. gondòlos. 7 Forma favoritė aiškintina opozicija su vyr. gim. favoritas (iš it. favorito), kurtizanė – kitų kalbų įtaka (plg. pr. courtisane, vok. Kurtisane). s. M. laNZa. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 205 Itališki žodžiai su abi gimines žyminčiu tarptautiniu baigmeniu -ista (iš lot. -ista(m), kuris yra iš gr. -ιστης) lietuvių kalboje be išimčių perima baigmenį -istas (mot. g. -istė), pvz.: fascista > fašistas, -ė, novellista > novelistas, -ė, solista > solistas, -ė8, arba vien -istė, kai žodis žymi tik moteriškosios lyties asmenį, pvz.: camerista > kameristė. ItalŲ Kalbos DaIKtaVarDŽIŲ su GalūNĖMIs -E, -O aDaPtaVIMas Išdėstytos pastabos apie galūnę -a gali taip pat padėti išaiškinti itališkų žodžių galūnės -e (ir iš dalies -o) adaptavimo ypatybes. Kai numetus itališko žodžio galūnę lieka kietasis priebalsis, lietuvių kalboje skolinys gauna galūnę -as, pvz.: (iš it. -e) allarme > aliarmas (lenk. alarm), arsenale > arsenalas (lenk. arsenał, rus. арсенал), balcone > balkonas (lenk. balkon, rus. балкон), cornice > karnizas (rus. карниз), finale > finalas (rus. финал), maggiore > mažoras (pr. majeur, rus. мажор), marzapane > marcipanas (vok. Marzipan), pallone, tarm. ballone > balionas (pr. ballon, lenk. balon), tenore > tenoras (lenk. tenor); (iš it. -o) accordo > akordas (vok. Akkord, lenk. akord), barocco > barokas (vok. Barock), cardano > kardanas (lenk. kardan), duetto > duetas (lenk. duet, rus. дуэт), colorito > koloritas (lenk. koloryt), libretto > libretas (rus. либретто), quartetto > kvartetas (vok. Quartett, lenk. kwartet), sonetto > sonetas (vok. Sonett, lenk. sonet, rus. сонет), soprano > sopranas (vok. Sopran, lenk. sopran, rus. сопрано)9. Kai numetus galūnę itališko žodžio kamieno gale tariamas minkštasis priebalsis, lietuvių kalboje skolinys gauna arba vyr. g. galūnę -is, pvz.: (iš it. -e) bemolle > bemolis (pr. bémol); (iš it. -o) modello > modelis (lenk. model), profilo > profilis (pr. profil), zoccolo > cokolis (rus. цоколь), arba mot. g. galūnę -ė, pvz.: acquarello > akvarelė (pr. acquarelle, vok. Akvarell, rus. акварель), pastello > pastelė (pr. pastel, rus. пастель), trillo > trelė (rus. трель), violoncello > violončelė (rus. виолончель). 8 Šalia šių (jo lKIs nėra) minėtinas baristas -ė (reikšme ‘kavos ruošimo meistras’, nors itališkai tai tiesiog barmenas), visai neseniai įtrauktas į Svetimžodžių atitikmenų sąrašą, patvirtintą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VlKK) 2011-04-07 protokoliniu nutarimu Nr. PN-4. 9 Kai kurie iš šių italizmų, ypač muzikos terminai, galėtų būti ir tiesioginiai skoliniai (plg. Valeckienė 1967: 114). 206 Kalbos Kultūra | 84 Žodžiai su lotyniškos kilmės baigmenimis -ario, -iere (abu iš vėlyvosios lot. -arius) ir -tore (iš lot. priesagos galin. -tore(m)) pačių galūnių -o ir -e niekada neišlaiko. tokiems žodžiams tradiciškai pridedamos atitinkamai galūnės -ijus ir -ius (-ė), pvz.: impresario > impresarijus, scenario > scenarijus, cavaliere > kavalierius, accompagnatore > akompaniatorius, improvvisatore > improvizatorius, investitore > investitorius, registratore > registratorius, stiratore > stiratorius. liet. kurjeris nutolimas nuo šaltinio (it. corriere) aiškintinas prancūzų arba – veikiau – lenkų kalbos tarpininkavimu (plg. pr. courrier, lenk. kurier). Kartais nesistemingai -iere virsta -jeras, pvz.: bersagliere > bersaljeras, gondoliere > gondoljeras10. Pavieniais atvejais it. vyr. g. galūnė -o pakeičiama liet. -a, pvz.: contrabbando > kontrabanda, mandolino > mandolina, mosaico > mozaika (neabejotinai čia bus paveikusi kokia nors slavų kalba, plg. lenk. kontrabanda, mandolina, mozaika, rus. контрабанда, мандолина), dar rečiau liet. -ė, pvz., grupė (čia fonetinių kitimų seka gana sudė tinga: it. gruppo > pr. groupe [gru:p] > vok. Gruppe [gruppe] > liet. grupė, plg. stammerjohann 2008 sub voce). Kiek rečiau it. galūnė -e verčiama liet. -ė. remiantis nurodytais dėsningumais ir lKIs duomenimis, galima teigti, kad tai daugiausia būdinga neseniai gautiems skoliniams, kurie į lietuvių kalbą galėjo patekti tiesiogiai, ypač per rašytinę kalbą. Išskyrus žodžius dučė (it. duce), čičeronė (it. cicerone) ir saltomortalė (it. salto mortale), kiti italizmai, kur galūnė -ė verčiama iš -e, pradėti vartoti ar užfiksuoti žodynuose11 visai neseniai, pvz.: bienalė < it. biennale, kvadrienalė < it. quadriennale, trienalė < it. triennale, latė < it. latte, maskarponė < it. mascarpone, provolonė < it. provolone. Vardininko galūnė -o lietuvių kalbai nebūdinga. Kadangi ji nepritampa prie linksniavimo sistemos, skoliniai su originaliu -o turi būti paverčiami linksniuojamais, pridėjus lietuvišką galūnę -as (plg. KP G: 64). Dalis pripažįstamų (kodifikuotų) išimčių yra būtent skoliniai iš italų kalbos (plg. Pakerys 1991), tokie kaip ažio (it. aggio), belkanto (it. bel canto), bruto (it. brutto), fiasko (it. fiasco), franko (it. franco), inkaso (it. incasso), kapričo (it. capriccio), maestro (it. maestro), moto (it. motto), neto (it. netto), saldo (it. saldo), salto (it. salto), solfedžio (it. solfeggio), storno (it. storno). teorinėje literatūroje nepavyko rasti argumentų, kodėl šie žodžiai neturėtų pereiti į linksniuoja10 bet gonfaloniere > gonfalonieras (tŽŽ 2008). 11 Kai kurie jų – nepaprastai retos vartosenos. Pvz., kampanilė (it. campanile) tik vieną kartą užfiksuotas Lietuvių kalbos tekstyne, o kasonė (it. cassone), kolašonė (it. colascione) – nė karto. s. M. laNZa. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 207 mųjų žodžių klasę. Ir iš tiesų kapričas, maestras ir saldas vartosenoje pasitaiko, lacas ir impresarijus, kurie dar tŽŽ 1951 nelinksniuojami (lãco, impresãrio), dabar morfologiškai įforminti. Nelinksniuojama, matyt, kai kur dėl retumo (ažio, franko, inkaso, storno), kai kur dėl senos vartojimo tradicijos (bruto, fiasko, moto, neto, salto) arba dėl semantinių priežasčių (kapričo, solfedžio lieka nelinksniuojami12, kaip ir dauguma muzikos terminų). ItalŲ Kalbos DaIKtaVarDŽIŲ su KItoMIs GalūNĖMIs aDaPtaVIMas Italų kalboje galūnė -i paprastai yra abiejų giminių daugiskaitos galūnė, kai vns. -o, -e. Žodžio daugiskaita gali būti skolinamasi, kai designatas yra žmonių grupė arba daiktai, kurie retai būna pavieniai. Iš pirmųjų minėtinos socialinės grupės, politinės ir pan. grupuotės (čompiai, gibelinai, gvelfai, ladzaroniai, popolanai) ir vienuolių ordinai (celestinai, kamalduliai, oratorionai, pasionistai); iš daiktų minėtini keli makaronų pavadinimai (ravioliai, spagečiai), keletas raštų rūšių (kredencialai, portolanai) ir dar vienas kitas žodis (grafitai13, pocolanai). Kaip matyti iš pavyzdžių, kamiengalio priebalsio kokybės atžvilgiu neišryškėja jokio dėsningumo parenkant lietuvišką galūnę (it. lazzaroni gauna minkštąjį n; it. popolani – kietąjį n; it. ravioli gauna minkštąjį l; it. credenziali – kietąjį l). Itališka galūnė -i išlaikoma sveika – t. y. lietuviškai nesudaro dvibalsio – tik žodyje konfeti (plg. confetti)14. Kartais adaptavimas remiasi originalo daugiskaitos forma, bet ji interpretuojama kaip vienaskaitos, pvz.: broccoli (it. vns. broccolo) – brokolis, salami (it. vns. salame) – saliamis ir, matyt, paparazzi (it. vns. paparazzo) – paparacis15. Galūnės -is parinkimas čia dėsningas, ja natūraliai pakeičiamas galinis nekirčiuotas -i (plg. Valeckienė 1967: 115). Itališkų žodžių su vienaskaitos galūne -i nedaug. skoliniai dažniausiai neseniai gauti, ir, išskyrus vieną kitą (kiantis < chianti, papatačis < pappataci), visi žymi gaminius, kurių itališki pavadinimai gauna galinį -i iš ga12 tiesa, kartais vartosenoje pasitaiko forma solfedis, išsivesta pagal analogiją su -ia kamieno žodžiais, interpretavus solfedžio kaip vns. kilm. (solfedžio < solfedis kaip medžio < medis). 13 rekomendaciniame Svetimžodžių atitikmenų sąraše, patvirtintame VlKK 2011-04-07 protokoliniu nutarimu Nr. PN-4, siūloma daugiskaitos forma grafičiai. Red. pastaba. 14 DlKG4 (p. 82) pateikia kaip norminį ir kai kurių kalbininkų kitur taisomą spageti. 15 Formų paparacis ir paparacas konkurencingumą yra nagrinėjusi l.Vaicekauskienė (2007: 178–179). 208 Kalbos Kultūra | 84 mintojo pavardės, plg.: bugatis < Bugatti, feraris < Ferrari, kamparis < Campari, lamborginis < Lamborghini, martinis < Martini16. It. vns. buttafuori ‘scenos darbuotojas, teatro tvarkos prižiūrėtojas’ į lietuvių kalbą (butaforija) pateko per rus. бутафория. reikšme ‘scenos apstatymo reikmenys’ itališkai jis nevartojamas. Galūnė -u (ppr. -ù) labai reta ir italų, ir lietuvių kalboje. Vienintelis užfiksuotas italizmas su galiniu -u yra neverstinas deserto pavadinimas tiramisù17. Pavienis ir priebalsį žodžio gale turintis žodis fiat – iš akronimo FIat (Fabbrica Italiana Automobili Torino „turino italų automobilių gamykla“). It. mot. g. fiat pirmiau tapo prekės ženklu, paskui metonimiškai pradėjo žymėti bet kurį šios markės automobilį18. Kodėl liet. fiatas gavo galūnę -as, galima aiškinti įvairiai. Nesant aiškios originalo mot. g. galūnės, -as veikia ir kaip nežymėtoji galūnė, ir kaip būdingiausia lietuvių kalbos vyr. g. galūnė (plg. Valeckienė 1967: 128). be to, fonetiškai -as yra dėsninga galūnė po kietojo priebalsio. Galiausiai, fiatas susijęs su hiperonimu automobilis, kuris taip pat yra vyriškosios giminės (plačiau apie svetimžodžių giminės suvokimą plg. Vaicekauskienė 2007: 170 tt.). orIGINalo Ir sKolINIo ForMŲ GIMINĖs Ir sKaIČIaus NEatItIKIMo atVEJaI Kaip minėta, perimant žodį, galūnės gramatinė reikšmė gali kisti dėl įvairių priežasčių. besiskolinančioje kalboje viena ar kita galūnė gali neegzistuoti, būti reta arba turėti kitokią gramatinę reikšmę. Pavyzdžiui, lenkų, vokiečių, rusų kalbose priebalsinės galūnės būdingos vyriškajai ir niekatrajai giminėms, todėl itališka balsinė galūnė dažnai numetama kaip nesisteminga. Kita vertus, kai skolinio giminė yra motyvuota, besiskolinančioje 16 Italų pavardės su galūne -i yra dažnos, tai tiesiog daugiskaitos forma. Pvz., Ferrari – iš it. tarm. ferraro ‘kalvis’. 17 toks pavadinimas suprastinas perkeltine reikšme ‘pakelk mano nuotaiką’, ‘padėk atsigauti’ ir pan. apie tai taip pat plg. lanza 2010b. rekomendaciniame Svetimžodžių atitikmenų sąraše, patvirtintame VlKK 2011-04-07 protokoliniu nutarimu Nr. PN-4, siūlomi atitikmenys tiramsas 2, tiramisù. Red. pastaba. 18 Šiai metonimiškai vartojamų tikrinių vardų kategorijai vadinti būtų galima siūlyti naujažodį ženklavardis. Juo būtų žymimas registruotas prekės ženklas, firminis pavadinimas, atradėjo pavardė ar panašus žodis, tapęs bendriniu. Šią skolinių tipologiją pirmasis aprašė italų kalbininkas b. Migliorini (1927). s. M. laNZa. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 209 kalboje galūnė gali įgyti retesnę gramatinę reikšmę, pvz., liet. Brigela, dučė, kazanova, podesta ir Pulčinela, visi žymintys vyriškosios lyties asmenis, neabejotinai ir yra vyriškosios giminės. Kai italizmas neadaptuojamas, giminės priskyrimo principai lietuvių kalboje gana aiškūs. Galūnė -a suprantama kaip moteriškosios giminės, -o, -i, -u – kaip vyriškosios19. Kai skolinys gautas netiesiogiai, lietuviškai jis morfologiškai adaptuojamas nepaisant autentiškos originalo raiškos. todėl giminės kategorijos neatitikimo atvejai paaiškintini tarpinėmis formomis, plg. it. mot. g. torta > rus. vyr. g. торт > liet. vyr. g. tortas, it. vyr. g. violoncello > rus. mot. g. виолончель > liet. mot. g. violončelė, it. vyr. g. mosaico > lenk. mot. g. mozaika > liet. mot. g. mozaika, it. mot. g. palafitta > lenk. vyr. g. palafit > liet. vyr. g. palafitas, it. vyr. g. brigantino > pr. mot. g. brigantine > liet. mot. g. brigantina, it. mot. g. porcellana > vok. niek. g. Porzellan > liet. vyr. g. porcelianas. Kai skolinys greičiausiai gautas tiesiogiai, dažniausiai per rašytinę kalbą, itališkos pagrindinės vyr. ir mot. g. galūnės -a ir -o prilyginamos atitinkamoms lietuviškosioms -a ir -as, plg. mafia > mafija, mozzarella > mocarela, cappuccino > kapučinas, espresso > espresas ir t. t.20 tik verčiant italų kalbos abiejų giminių galūnę -e lietuviška -ė, kuri paprastai būdinga moteriškajai giminei, atsiranda giminės neatitikimų. Štai jau kodifikuotas sūrio pavadinimas maskarponė akivaizdžiai paremtas itališka rašyba (plg. mascarpone), nors itališkas žodis yra vyriškosios giminės, o kamiengalio kietasis garsas (čia [n]) geriau atitiktų galūnę -as, be to, forma maskarponas (ir taip pat provolonas, iš it. provolone, ir reti kolašonas, kesonas) dėl baigmens -one kur kas geresnė taip pat sistemos atžvilgiu ir tinka prie jau esamų balkonas (< it. balcone), frontonas (< it. frontone), kartonas (< it. cartone), trombonas (< it. trombone) ir vazonas (< it. vasone)21. Dar daugiau abejonių kelia it. 19 skoliniams iš kitų kalbų, kur balsinės galūnės nedažnos, giminės priskyrimo principai sudėtingesni (plg. Vaicekauskienė 2007: 170 tt.). 20 tai taikoma ir simboliniams pavadinimams, plg. r. Vaskelaitės pastabą: „galima pastebėti polinkį su tais simboliniais pavadinimais, kurių baigmuo primena moteriškosios giminės daiktavardžių galūnę, vartoti moteriškosios giminės būdvardžius. [...] šie pavyzdžiai jau tikrai rodo tam tikrą sintaksinį simbolinių daiktavardžių giminės reiškimą: [...] Mirė mafijos bosas T.B., pirmasis atsukęs nugarą liūdnai pagarsėjusiai Sicilijos „Cosa nostra“ ir papasakojęs teisėsaugos organams jos paslaptį r 2000 12 29“ (Vaskelaitė 2003: 47). 21 Maskarponas sistemingesnis ir atsižvelgus į žodžių darybos dėsnius. baigmuo -one italų kalboje iš tiesų yra augmentatyvinė (didinamoji) priesaga. taip pat kaip it. cartone (iš carta ‘popierius’ + -one) yra ‘didelis, storas popierius’, it. trombone (iš tromba ‘trimitas’ + -one) yra ‘didelis trimitas’ ir it. vasone (iš vaso ‘vaza’ + -one) yra ‘didelė vaza’, žodis mascar pone (senoji forma: mascherpone, kuri iš mascherpa ‘liesas varškės sūris’ + -one) reiškia „stambus, riebus mascherpa sūris“. 210 Kalbos Kultūra | 84 vyr. g. latte ‘pienas’ adaptavimas latė. bet klausimas čia ne tas, ar tinkamai parinkta galūnė, bet ar iš viso tokio skolinio lietuvių kalbai reikia22. skaičiaus kategorijos neatitikimo atvejai reti. be minėtų tokių skolinių, kaip brokolis, kur italų k. daugiskaita yra lietuvių k. vienaskaitos formos pamatas (prie jų dar galima pridėti liet. pomidoras > sen. it. dgs. pomi d’oro ‘auksiniai obuoliai’), skaičiaus neatitikimą rodo tik gan retas žodis maremai (iš it. vns. mot. g. maremma ‘pelkėtas kraštas tirėnų jūros pakrantėje’)23. KItŲ Kalbos DalIŲ MorFoloGINIs aDaPtaVIMas Kadangi daugiausia skolinių atsiranda iš poreikio įvardyti naują realiją, fizinį daiktą ir pan., kitų kalbos dalių italizmų mažai pasitaiko. lKIs duomenimis, daiktavardžiai sudaro 84,4 proc. visų italizmų lietuvių kalboje, o kiti kaitomieji žodžiai vos apie 2 proc.24. Iš pastarųjų svarbiausi yra du skaitvardžiai – nulis (iš it. nulla ‘nulinis dydis’ per vok. Null) ir milijonas (iš it. milione ‘didelis tūkstantis’, tikriausiai per vok. Million). Kaip matyti, jie dėsningai buvo adaptuojami: prie minkštojo kamiengalio l pridėta galūnė -is, prie kietojo n – galūnė -as (plg. kas anksčiau pasakyta apie daiktavardžius). skolinti būdvardžiai taip pat reti. rasta tik grandiozinis arba grandioziškas (plg. it. grandioso), makaroniškas (plg. it. maccheronesco, maccheronico), merkantilinis (plg. it. mercantile), pastozinis arba pastoziškas (plg. it. pastoso). būdvardžių priesagos -inis, -iškas lietuvių kalboje dariausios (plg. DlKG4 207–210), todėl šis morfologinis įforminimas dėsningas. Neatmestina, kad pati priesaga -iškas galėtų būti giminiška it. -esco ir -ico (plg. skardžius 1943: §96). Veiksmažodžių į lKIs įtraukta dvylika25. tiek galimi autonomiški lietuviški vediniai iš skolinių (pvz.: inkaso > inkasuoti, koncertas > koncertuoti, tara > taruoti), tiek tikri skoliniai gauna priesagą -uoti26. Iš tiesų vienin22 Šis pieno ir kavos gėrimas itališkai vadinasi caffelatte (taip pat caffellatte arba caffè e latte), ne latte. tai tiesiog kava su pienu, arba pienas su kava (pastarasis gal tikslesnis variantas, nes į jo sudėtį pieno įeina daugiau nei kavos). reikia manyti, kad liet. latė (iš pradžių vartotas – ir dar kai kur pasitaiko – morfologiškai neįformintas, fonetiškai nepagrįstas pavadinimas latè) tebuvo caffè e latte trumpinys, nes vienas žodis latte reiškia pieną, o ne pieno ir kavos gėrimą. 23 Maremai pirmą kartą užfiksuota iš rusų kalbos verstame tŽŽ 1969. tikslesnė buvo tŽŽ 1936 pateikta marema. 24 likę maždaug 14 proc. yra prieveiksmiai (rasta 120) ir jaustukai (rasta 6). Didelį prieveiksmių skaičių lemia muzikos terminijos skolinių, reiškiančių atlikimo nuorodas, gausa. 25 apie keblumus kildinant ir klasifikuojant veiksmažodžius žr. lanza 2010a: 84. 26 atrodo, kad -uoti – dažniausia visų skolinių veiksmažodžių priesaga (plg. Vaicekauskienė 2007: 196).