Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje

STEFANO M. LANZA Vytauto Didžiojo universitetas MORFOLOGINĖ ITALIZMŲ ADAPTACIJA LIETUVIŲ KALBOJE ESMINIAI ŽODŽIAI: skolinių adaptacija, morfologinis įforminimas, italizmai. ĮVADAS Žodis italizmas lietuvių kalbotyroje – ned dažnas terminas. Pagrindiniuose tarptautinių žodžių žodynuose pateikiama tokia jo apibrėžtis: žodis arba posakis, paimtas iš italų kalbos1. Įvairūs šios apibrėžties probleminiai aspektai autorius jau aptarti (Lanza 2010a: 24 tt.), o šiame straipsnyje italizmais plačiąja prasme laikomi visi tie žodžiai, kurių šaltinis – italų kalba, nesvarbu, ar jie į lietuvių kalbą pateko tiesiogiai, ar per kalbas tarpininkes. Savaime suprantama, kuo ilgesnis buvo žodžio kelias, tuo sudėtingiau aiškinti jo ryšį su šaltiniu: santykis tarp pradinės ir pasiskolintos žodžio formų yra visų tarpinių sąveikų rezultatas. Senieji skoliniai, jau įsigiję lietuvių kalbos leksikoje, turi net žymių fonetinės bei morfologinės struktūros pakitimų. Atskirų skolinimosi procese dalyvaujančių kalbų morfologijos sistemų lyginamoji analizė dažnai leidžia išsiaiškinti, ar šie pakitimai dėsningi, taip pat padeda nustatyti, kurios kalbos yra paveikusios vieną ar kitą skolinį. Tai labai svarbu kalbos istorijos ir etimologijos požiūriu. Kita vertus, siekiant įforminti naujus skolinius, paprastai patenkančius į lietuvių kalbą tiesiogiai, italų ir lietuvių kalbų morfologijos sistemų lyginamoji analizė gali turėti, ypač kalbos normintojams, nemažai praktinės reikšmės. Gana išsamiai skolinių morfologinį adaptavimą yra aprašiusi Adelė Valeckienė (1967). Kalbininkė taikliai pastebėjo, kad „kitų kalbų kilmės žodžiai paprastai pritaikomi prie lietuvių kalbos morfologinės sistemos: daiktavardžių sutampančios galūnės paliekamos, lietuvių kalbai nebūdingos galūnės atmetamos, ir vietoj jų pridedamos labiausiai jas atitinkančios lietuviškos. [...] Lietuvių kalboje kitų kalbų kilmės daiktavardžiai gauna „stipriųjų“ linksniavimų galūnes, dažniausiai vyr. g. –as, –is (kilm. –io), mot. g. –a, –ė“ (1967: 128). 1 Šitaip, žodis į žodį, aiškina italizmą ir TŽŽ 2008, ir VV TŽŽ. 202 KALBOS KULTŪRA | 84 Italų kalbos žodžiams būdingos balsinės galūnės, jos paprastai nekeičiUo-tos2. Dažniausios vardžodžių vienaskaitos galūnės yra –a ir –o, išriedėjusios iš lotynų kalbos pirmosios ir antrosios asmenuotės, kurios atitinkamai rodo moteriškąją ir vyriškąją gimines (pvz.: lot. rosa(m) ‘rožę’ > it. rosa; lot. lupu(m) ‘vilką’ > it. lupo3). Dvigubai dažniau pasitaikanti galūnė –e būdinga abiejų giminių žodžiams (pvz.: madre ‘motina’; padre ‘tėvas’). Galūnės –i ir –u labai retos, jos nerodo nei giminės, nei skaičiaus ir yra dažniau būdingos skoliniams. Pagrindinės daugiskaitos galūnės yra –e (iš vns. –a) ir –i (iš vns. –o, –e, kartais ir –a). Toliau skolintinė leksika iš italų kalbos aptariama pagal itališkas galūnes, siekiant atskleisti skolinių patekimo į lietuvių kalbą etapus, paryškinti dėsningus morfologinius kitimus, iškelti bei svarstyti kelis probleminius atvejus. Tam tikri formų giminės arba skaičiaus neatitikimo atvejai aprašomi atskirai. Nors didžiausią dalį italizmų sudaro daiktavardžiai, tačiau skolintasi ir kitų kaitomų kalbos dalių. Jų morfologinė adaptacija taip pat aptariama atskirai. Duomenys paimti iš Lietuvių kalbos italizmų sąvado (toliau – LKIS), kuris susideda iš 936 italizmų (plačiau apie jo sudėtį, specifiką, sudarymo metodus žr. Lanza 2010a: 105 tt.). ITALŲ KALBOS DAIKTAVARDŽIŲ SU GALŪNE -A ADAPTAVIMAS Kai kalboje tarpininkėje itališkas žodis netenka galūnės –a ir gale tariamas kietasis priebalsis4, lietuvinamas paprastai jis gauna galūnę –as (plg. Valeckienė 1967: 112), pvz.: bancarotta > bankrotas (vok. Bankrott), porcellana > porcelianas (vok. Porzellan), spaccata > špagatas (vok. Spagat), cupola > kupolas (rus. купол), fontana > fontanas (rus. фонтан), tarantola > tarantulas (rus. тарантул), torta > tortas (rus. торт), banca > bankas (rus. 2 Išimtis iš esmės sudaro tarnybiniai žodžiai (pvz.: artikeliai il, un, prielinksniai con, per ir t. t.), skoliniai (pvz.: sport ‘sportas’, film ‘filmas’) ir dar kai kurie pavieniai neįprastos darybos leksikos elementai. 3 Dažniausiai italų kalbos žodžio forma remiasi atitinkamo lotynų kalbos žodžio galininku. 4 Sąvokos „kietasis priebalsis“ ir „minkštasis priebalsis“ tinka kalbant apie lietuvių, lenkų, rusų kalbas. Tokioms kalboms kaip italų (ir iš dalies prancūzų, anglų ir vokiečių) šis artikuliacinis požymis nebūdingas (beje, A. Valeckienė apie tai visai neužsimena). Italų priebalsiai nebūna minkštinami: juos artikuliuojant, liežuvis visai nekyla prie gomurio. Nežymus liežuvio pakilimas būdingas tik fonemoms /l/, /ʎ/ ir /ɲ/, todėl tik jas realizuojant būtų galima kalbėti – ir tai dar sąlygiškai – apie italų kalbos minkštuosius priebalsius. S. M. LANZA. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 203 bank, vok. Bank, lenk. bank), polizza > polisas (pr. police), risalita > rizalitas (vok. Risalit, lenk. ryzalit), spinetta > spinetas (vok. Spinett, lenk. szpinet). Kai kalboje tarpininkėje itališkas žodis netenka galūnės –a, o gale tariamas minkštasis priebalsis, lietuvių kalboje jis gauna arba vyr. g. galūnę –is (plg. Valeckienė 1967: 115), pvz., medaglia > medalis (pr. médaille, lenk. medal), arba mot. g. galūnę -ė, pvz.: caravella > karavelė (pr. caravelle), carmagnola > karmanjolė (pr. carmagnole). Tiesa, itališkų žodžių galūnė -a daug kur galėjo virsti -ė dėl vokiečių kalbos įtakos (plg. Valeckienė 1967: 121), pvz.: arietta > arijetė (vok. Ariette), barcarola > barkarolė (vok. Barkarole), fughetta > fugetė (vok. Fugette), bagattella > bagatelė (vok. Bagatelle), berretta > beretė (vok. Berette), fumarola > fumarolė⁵ (vok. Fumarole), novella > novelė (vok. Novelle), operetta > operetė (vok. Operette), sardina > sardinė (vok. Sardine), cittadella > citadelė (vok. Zitadelle). O staffetta > estafetė gautas per prancūzų estafette. Lenkų kalba paprastai galūnę -a išlaiko, todėl nelengva spręsti, ar žodis buvo gautas per ją, ar tiesiogiai. Tokių žodžių nemažai, pvz.: acquatinta > akvatinta (lenk. akw tinta), bravura > bravūra (lenk. brawura), campagna > kampanija (lenk. kampania), firma > firma (lenk. firma), guardia > gvardija (lenk. gwardija), loggia > lodžija (lenk. lodzia), malaria > maliarija (lenk. malaria), sottana > sutana (lenk. sutanna), tara > tara (lenk. tara) ir t. t.⁶ O per lenkų kalbą gautas žodis kaliarope (lenk. kalarepa, iš it. cavolo rapa) – retas nuo kitų kalbų visiškai atsieto galūnės parinkimo pavyzdys. Žodis adaptuotas pagal analogiją: neaiškus dėmuo kala- paliktas (plg. kalafioras, it. cavolfiore iš cavolo fiore), o dėmuo r(z)epa (tai yra ropė, it. rapa) tiesiog išverstas lietuvišku atitikmeniu (žr. Fraenkel 1962 sub voce). Kai žodis gautas tiesiogiai (dažniausiai per rašytinę kalbą), kaip ypač dažnai būna su neseniai atėjusiais skoliniais, galūnė –a išlaikoma, pvz.: grappa (it. grappa), mafija (it. mafia), mocarela (it. mozzarella), pica (it. pizza). Kai žodis žymi moteriškosios lyties asmenį, paprastai galūnė –a išlieka (plg.: ballerina > balerina, diva > diva, madonna > madona, primadonna > primadona, signora > sinjora, signorina > sinjorina); –ė pasitaiko rečiau (plg.: dogaresa > dogaressė, favorita > favoritė, cortigiana > kurtizanė⁷; žr. taip pat toliau). ⁵ TŽŽ 1936 ir TŽŽ 1951 teikiamas fumarolas. ⁶ Lenkų kalbos tarpininkavimą gali išduoti kirčio nukėlimas į antrąjį nuo galo skiemenį, pvz., it. góndola > lenk. gondola > liet. vns. kilm. gondòlos. ⁷ Forma favoritė aiškintina opozicija su vyr. gim. favoritas (iš it. favorito), kurtizanė – kitų kalbų įtaka (plg. pr. courtisane, vok. Kurtisane). 204 KALBOS KULTŪRA | 84 Itališki žodžiai su abi gimines žyminčiu tarptautiniu -ista (iš lot. -ista(m), kuris yra iš gr. -ιστης) lietuvių kalboje be išimčių perima baigmenį -istas (mot. g. -istė), pvz.: fascista > fašistas, -ė, novellista > novelistas, -ė, solista > solistas, -ė⁸, arba vien -istė, kai žodis žymi tik moteriškosios lyties asmenį, pvz.: camerista > kameristė. ITALŲ KALBOS DAIKTAVARDŽIŲ SU GALŪNĖMIS -E, -O ADAPTAVIMAS Išdėstytos pastabos apie galūnę -a gali taip pat padėti išaiškinti itališkų žodžių galūnės -e (ir iš dalies -o) adaptavimo ypatybes. Kai numetus itališko žodžio galūnę lieka kietasis priebalsis, lietuvių kalboje skolinys gauna galūnę -as, pvz.: (iš it. -e) allarme > aliarmas (lenk. alarm), arsenale > arsenalas (lenk. arsenał, rus. арсенал), balcone > balkonas (lenk. balkon, rus. балкон), cornice > karnizas (rus. карниз), finale > finalas (rus. финал), maggiore > mažoras (pr. majeur, rus. мажор), marzapane > marcipanas (vok. Marzipan), pallone, tarm. ballone > balionas (pr. ballon, lenk. balon), tenore > tenoras (lenk. tenor); (iš it. -o) accordo > akordas (vok. Akkord, lenk. akord), barocco > barokas (vok. Barock), cardano > kardanas (lenk. kardan), duetto > duetas (lenk. duet, rus. дуэт), colorito > koloritas (lenk. koloryt), libretto > libretas (rus. либретто), quartetto > kvartetas (vok. Quartett, lenk. kwartet), sonetto > sonetas (vok. Sonett, lenk. sonet, rus. сонет), soprano > sopranas (vok. Sopran, lenk. sopran, rus. сопрано)⁹. Kai numetus galūnę itališko žodžio kamieno gale tariamas minkštasis priebalsis, lietuvių kalboje skolinys gauna arba vyr. g. galūnę -is, pvz.: (iš it. -e) bemolle > bemolis (pr. bémol); (iš it. -o) modello > modelis (lenk. model), profilo > profilis (pr. profil), zoccolo > cokolis (rus. цоколь), arba mot. g. galūnę -ė, pvz.: acquarello > akvarelė (pr. acquarelle, vok. Aquarell, rus. акварель), pastello > pastelė (pr. pastel, rus. пастель), trillo > trelė (rus. трель), violoncello > violončelė (rus. виолончель). 8 Šalia šių (jo LKIS nėra) minėtinas baristas -ė (reikšmė ‘kavos ruošimo meistras’, nors itališkai tai tiesiog barmenas), visai neseniai įtrauktas į Svetimžodžių atitikmenų sąrašą, patvirtintą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) 2011-04-07 protokoliniu nutarimu Nr. PN-4. 9 Kai kurie iš šių italizmų, ypač muzikos terminai, galėtų būti ir tiesioginiai skoliniai (plg. Valeckienė 1967: 114). S. M. LANZA. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 205 Žodžiai su lotyniškos kilmės baigmenimis –ario, –iere (abu iš vėlyvosios lot. –arius) ir –tore (iš lot. priesagos galin. –tore(m)) pačių galūnių –o ir –e niekada neišlaiko. Tokiems žodžiams tradiciškai pridedamos atitinkamai galūnės –ijus ir –ius (–ė), pvz.: impresario > impresarijus, scenario > scenarijus, cavaliere > kavalierius, accompagnatore > akompaniatorius, improvvisatore > improvizatorius, investitore > investitorius, registratore > registratorius, stiratore > stiratorius. Liet. kurjeris nutolimas nuo šaltinio (it. corriere) aiškintinas prancūzų arba – veikiau – lenkų kalbos tarpininkavimu (plg. pr. courrier, lenk. kurier). Kartais nesistemingai –iere virsta –jeras, pvz.: bersagliere > bersaljeras, gondoliere > gondolieras10. Pavieniais atvejais it. vyr. g. galūnė –o pakeičiama liet. –a, pvz.: contrabbando > kontrabanda, mandolino > mandolina, mosaico > mozaika (neabejotinai čia bus paveikusi kokia nors slavų kalba, plg. lenk. kontrabanda, mandolina, mozaika, rus. контрабанда, мандолина), dar rečiau liet. –ė, pvz., grupė (čia fonetinių kitimų seka gana sudėtinga: it. gruppo > pr. groupe [gru:p] > vok. Gruppe [gruppe] > liet. grupė, plg. Stammerjohann 2008 sub voce). Kiek rečiau it. galūnė –e verčiama liet. –ė. Remiantis nurodytais dėsningumais ir LKIS duomenimis, galima teigti, kad tai daugiausia būdinga neseniai gautiems skoliniams, kurie į lietuvių kalbą galėjo patekti tiesiogiai, ypač per rašytinę kalbą. Išskyrus žodžius dučė (it. duce), čičeronė (it. cicerone) ir saltomortalė (it. salto mortale), kiti italizmai, kur galūnė –ė verčiama iš –e, pradėti vartoti ar užfiksuoti žodynuose11 visai neseniai, pvz.: bienalė < it. biennale, kvadrienalė < it. quadriennale, trienalė < it. triennale, latė < it. latte, maskarponė < it. mascarpone, provolonė < it. provolone. Vardininko galūnė –o lietuvių kalbai nebūdinga. Kadangi ji nepritaмpa prie linksniavimo sistemos, skoliniai su originaliu –o turi būti paverčiami linksniuojamais, pridėjus lietuvišką galūnę –as (plg. KP G: 64). Dalis pripažįstamų (kodifikuotų) išimčių yra būtent skoliniai iš italų kalbos (plg. Pakerys 1991), tokie kaip ažio (it. aggio), belkanto (it. bel canto), bruto (it. brutto), fiasko (it. fiasco), franko (it. franco), inkaso (it. incasso), kapričo (it. capriccio), maestro (it. maestro), moto (it. motto), neto (it. netto), saldo (it. saldo), salto (it. salto), solfedžio (it. solfeggio), storno (it. storno). Teorinėje literatūroje nepavyko rasti argumentų, kodėl šie žodžiai neturėtų pereiti į linksniuoja- 10 Bet gonfaloniere > gonfalonieras (TŽŽ 2008). 11 Kai kurie jų – nepaprastai retos vartosenos. Pvz., kampanilė (it. campanile) tik vieną kartą užfiksuotas Lietuvių kalbos tekstyne, o kasонė (it. cassone), kolašonė (it. colascione) – nė karto. 206 KALBOS KULTŪRA | 84 mujų žodžių klasę. Ir iš tiesų kapričas, maestras ir saldas vartosenoje pasitaiko, lacas ir impresarijus, kurie dar TŽŽ 1951 nelinksniuojami (lāco, impresārio), dabar morfologiškai įforminti. Nelinksniuojama, matyt, kai kur dėl retumo (ažio, franko, inkaso, storno), kai kur dėl senos vartojimo tradicijos (bruto, fiasko, moto, neto, salto) arba dėl semantinių priežasčių (kapričo, solfedžio lieka nelinksniuojami12, kaip ir dauguma muzikos terminų). ITALŲ KALBOS DAIKTAVARDŽIŲ SU KITOMIS GALŪNĖMIS ADAPTAVIMAS Italų kalboje galūnė -i paprastai yra abiejų giminių daugiskaitos galūnė, kai vns. -o, -e. Žodžio daugiskaita gali būti skolinamasi, kai designatas yra žmonių grupė arba daiktai, kurie retai būna pavieniai. Iš pirmųjų minėtinos socialinės grupės, politinės ir pan. grupuotės (čompiai, gibelinaI, gvelfai, ladzarionai, popolaniai) ir vienuolių ordinai (celestinai, kamalduliai, oratorionai, pasionistai); iš daiktų minėtini keli makaronų pavadinimai (ravioliai, spagečiai), keletas raštų rūšių (kredencialai, portolanai) ir dar vienas kitas žodis (grafitai13, pocolanai). Kaip matyti iš pavyzdžių, kamiengalio priebalsio kokybės atžvilgiu neišryškėja jokio dėsningumo parenkant lietuvišką galūnę (it. lazzaroni gauna minkštąjį n; it. popolani – kietąjį n; it. ravioli gauna minkštąjį l; it. credenziali – kietąjį l). Itališka galūnė -i išlaikoma sveika – t. y. lietuviškai nesudaro dvibalsio – tik žodyje konfeti (plg. confetti)14. Kartais adaptavimas remiasi originalo daugiskaitos forma, bet ji interpretuojama kaip vienaskaitos, pvz.: broccoli (it. vns. broccolo) – brokolis, salami (it. vns. salame) – saliamis ir, matyt, paparazzi (it. vns. paparazzo) – paparacis15. Galūnės –is parinkimas čia dėsningas, ja natūraliai pakeičiamas galinis nekirčiuotas -i (plg. Valeckienė 1967: 115). Itališkų žodžių su vienaskaitos galūne -i nedaug. Skoliniai dažniausiai neseniai gauti, ir, išskyrus vieną kitą (kiantis < chianti, papatačis < pappataci), visi žymi gaminius, kurių itališki pavadinimai gauna galinį -i iš ga- 12 Tiesa, kartais vartosenoje pasitaiko forma solfedis, išsivesta pagal analogiją su -ia kamieno žodžiais, interpretavus solfedžio kaip vns. kilm. (solfedžio < solfedis kaip medžio < medis). 13 Rekomendaciniame Svetimžodžių atitikmenų sąraše, patvirtintame VLKK 2011–04–07 protokoliniu nutarimu Nr. PN–4, siūloma daugiskaitos forma grafičiai. Red. pastaba. 14 DLKG₄ (p. 82) pateikia kaip norminį ir kai kurių kalbininkų kitur taisomą spageti. 15 Formų paparacis ir paparacas konkurencingumą yra nagrinėjusi L.Vaicekauskienė (2007: 178–179). S. M. LANZA. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 207 mintojo pavardės, plg.: bugatis < Bugatti, feraris < Ferrari, kamparis < Campari, lamborginis < Lamborghini, martinis < Martini16. It. vns. buttafuori ‘scenos darbuotojas, teatro tvarkos prižiūrėtojas’ į lietuvių kalbą (butaforija) pateko per rus. бутафория. Reikšmė ‘scenos apstatymo reikmenys’ itališkai jis nevartojamas. Galūnė -u (ppr. -ù) labai reta ir italų, ir lietuvių kalboje. Vienintelis užfiksuotas italizmas su galiniu -u yra neverstinas deserto pavadinimas tiramisù17. Pavienis ir priebalsį žodžio gale turintis žodis fiat – iš akronimo FIAT (Fabbrica Italiana Automobili Torino „Turino italų automobilių gamykla“). It. mot. g. fiat pirmiau tapo prekės ženklu, paskui metonimiškai pradėjo žymėti bet kurį šios markės automobilį18. Kodėl liet. fiatas gavo galūnę -as, galima aiškinti įvairiai. Nesant aiškios originalo mot. g. galūnės, -as veikia ir kaip nežymėtoji galūnė, ir kaip būdingiausia lietuvių kalbos vyr. g. galūnė (plg. Valeckienė 1967: 128). Be to, fonetiškai -as yra dešininga galūnė po kietojo priebalsio. Galiausiai, fiatas susijęs su hiperonimu automobilis, kuris taip pat yra vyriškosios giminės (plačiau apie svetimžodžių giminės suvokimą plg. Vaicekauskienė 2007: 170 tt.). ORIGINALO IR SKOLINIO FORMŲ GIMINĖS IR SKAIČIAUS NEATITIKIMO ATVEJAI Kaip minėta, perimant žodį, galūnės gramatinė reikšmė gali kisti dėl įvairių priežasčių. Besis skolinančioje kalboje viena ar kita galūnė gali neegzistuoti, būti reta arba turėti kitokią gramatinę reikšmę. Pavyzdžiui, lenkų, vokiečių, rusų kalbose priebalsinės galūnės būdingos vyriškajai ir nekatr ajai giminėms, todėl itališka balsinė galūnė dažnai numetama kaip nesisteminga. Kita vertus, kai skolinio giminė yra motyvuota, besiskolinančioje 16 Italų pavardės su galūne –i yra dažnos, tai tiesiog daugiskaitos forma. Pvz., Ferrari – iš it. tarm. ferraro ‘kalvis’. 17 Toks pavadinimas suprastinas perkeltine reikšme ‘pakelk mano nuotaiką’, ‘padėk atsigauti’ ir pan. Apie tai taip pat plg. Lanza 2010b. Rekomendaciniame Svetimžodžių atitikmenų sąraše, patvirtintame VLKK 2011-04-07 protokoliniu nutarimu Nr. PN-4, siūlomi atitikmenys tiramis 2, tiramisù. Red. pastaba. 18 Šiai metonimiškai vartojamų tikrinių vardų kategorijai vadinti būtų galima siūlyti naujažodį ženklavardis. Juo būtų žymimas registruotas prekės ženklas, firminis pavadinimas, atradėjo pavardė ar panašus žodis, tapęs bendriniu. Šią skolinių tipologiją pirmasis aprašė italų kalbininkas B. Migliorini (1927). 208 KALBOS KULTŪRA | 84 kalboje galūnė gali įgyti retesnę gramatinę reikšmę, pvz., liet. Brigela, dučė, kazanova, podesta ir Pulčinela, visi žymintys vyriškosios lyties asmenis, neabejotinai ir yra vyriškosios giminės. Kai italizmas neadaptuojamas, giminės priskyrimo principai lietuvių kalboje gana aiškūs. Galūnė -a suprantama kaip moteriškosios giminės, -o, -i, -u – kaip vyriškosios19. Kai skolinys gautas netiesiogiai, lietuviškai jis morfologiškai adaptuojamas nepaisant autentiškos originalo raiškos. Todėl giminės kategorijos neatitikimo atvejai paaiškintini tarpinėmis formomis, plg. it. mot. g. torta > rus. vyr. g. mопт > liet. vyr. g. tortas, it. vyr. g. violoncello > rus. mot. g. виолончель > liet. mot. g. violončėlė, it. vyr. g. mosaico > lenk. mot. g. mozaika > liet. mot. g. mozaika, it. mot. g. palafitta > lenk. vyr. g. palafit > liet. vyr. g. palafitas, it. vyr. g. brigantino > pr. mot. g. brigantine > liet. mot. g. brigantina, it. mot. g. porcellana > vok. niek. g. Porzellan > liet. vyr. g. porcelianas. Kai skolinys greičiausiai gautas tiesiogiai, dažniausiai per rašytinę kalbą, itališkos pagrindinės vyr. ir mot. g. galūnės -a ir -o prilyginamos atitinkamoms lietuviškosioms -a ir -as, plg. mafia > mafija, mozzarella > mocarela, cappuccino > kapučinas, espresso > espresas ir t. t.20 Tik verčiant italų kalbos abiejų giminių galūnę -e lietuviška -ė, kuri paprastai būdinga moteriškajai giminei, atsiranda giminės neatitikimų. Štai jau kodifikuotas sūrio pavadinimas maskarponė akivaizdžiai paremtas itališka rašyba (plg. mascarpone), nors itališkas žodis yra vyriškosios giminės, o kamiengalio kietasis garsas (čia [n]) geriau atitiktų galūnę -as, be to, forma maskarponas (ir taip pat provolonas, iš it. provolone, ir reti kolašonas, kesonas) dėl baigmens -one kur kas geresnė taip pat sistemos atžvilgiu ir tinka prie jau esamų balkonas (< it. balcone), frontonas (< it. frontone), kartonas (< it. cartone), trombonas (< it. trombone) ir vazonas (< it. vasone)21. Dar daugiau abejonių kelia it. 19 Skoliniams iš kitų kalbų, kur balsinės galūnės ned dažnos, giminės priskyrimo principai sudėtingesni (plg. Vaicekauskienė 2007: 170 tt.). 20 Tai taikoma ir simboliniams pavadinimams, plg. R. Vaskelaitės pastabą: „galima pastebėti polinkį su tais simboliniais pavadinimais, kurių baigmuo primena moteriškosios giminės daiktavardžių galūnę, vartoti moteriškosios giminės būdvardžius. [...] Šie pavyzdžiai jau tikrai rodo tam tikrą sintaksinį simbolinių daiktavardžių giminės reiškimą: [...] Mirė mafijos bosas T.B., pirmasis atsukęs nugarą liūdnai pagarsėjusiai Sicilijos „Cosa nostra“ ir papasa-koj ęs teisėsaugos organams jos paslaptį R 2000 12 29“ (Vaskelaitė 2003: 47). 21 Maskarponas sistemingesnis ir atsižvelgus į žodžių darybos dėsnius. Baigmuo -one italų kalboje iš tiesų yra augmentatyvinė (didinamoji) priesaga. Taip pat kaip it. cartone (iš car-ta ‘popierius’ + -one) yra ‘didelis, storas popierius’, it. trombone (iš tromba ‘trimitas’ + -one) yra ‘didelis trimitas’ ir it. vasone (iš vaso ‘vaza’ + -one) yra ‘didelė vaza’, žodis mascarpone (senoj forma: mascherpone, kuri iš mascherpa ‘liesas varškės sūris’ + -one) reiškia „stambus, riebus mascherpa sūris“. S. M. LANZA. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 209 vyr. g. latte ‘pienas’ adaptavimas latė. Bet klausimas čia ne tas, ar tinkamai parinkta galūnė, bet ar iš viso tokio skolinio lietuvių kalbai reikia²². Skaičiaus kategorijos neatitikimo atvejai reti. Be minėtų tokių skolinių, kaip brokolis, kur italų k. daugiskaita yra lietuvių k. vienaskaitos formos pamatas (prie jų dar galima pridėti liet. pomidoras > sen. it. dgs. pomi d’oro ‘auksiniai obuoliai’), skaičiaus neatitikimą rodo tik gan retas žodis maremai (iš it. vns. mot. g. maremma ‘pelkėtas kraštas Tirėnų jūros pakrantėje’)²³. KITŲ KALBOS DALIŲ MORFOLOGINIS ADAPTAVIMAS Kadangi daugiausia skolinių atsiranda iš poreikio įvardyti naują realiją, fizinį daiktą ir pan., kitų kalbos dalių italizmų mažai pasitaiko. LKIS duomenimis, daiktavardžiai sudaro 84,4 proc. visų italizmų lietuvių kalboje, o kiti kaitomieji žodžiai vos apie 2 proc.²⁴. Iš pastarųjų svarbiausi yra du skaitvardžiai – nulis (iš it. nulla ‘nulinis dydis’ per vok. Null) ir milijonas (iš it. milione ‘didelis tūkstantis’, tikriausiai per vok. Million). Kaip matyti, jie dėsningai buvo adaptuojami: prie minkštojo kamiengalio l pridėta galūnė –is, prie kietojo n – galūnė –as (plg. kas anksčiau pasakyta apie daiktavardžius). Skolinti būdvardžiai taip pat reti. Rasta tik grandiozinis arba grandioziškas (plg. it. grandioso), makaroniškas (plg. it. maccheronesco, maccheronico), merkan-tilinis (plg. it. mercantile), pastozinis arba pastoziskas (plg. it. pastoso). Būdvardžių priesagos –inis, –iškas lietuvių kalboje dariausios (plg. DLKG₄ 207–210), todėl šis morfologinis įforminimas dėsningas. Neatmestina, kad pati priesaga –iškas galėtų būti giminiška it. –esco ir –ico (plg. Skardžius 1943: §96). Veiksmažodžių į LKIS įtraukta dvylika²⁵. Tiek galimi autonomiški lietuviški vediniai iš skolinių (pvz.: inkaso > inkasuoti, koncertas > koncertuo-ti, tara > taruoti), tiek tikri skoliniai gauna priesagą –uoti²⁶. Iš tiesų vienin- ²² Šis pieno ir kavos gėrimas itališkai vadinasi caffellatte (taip pat caffellatte arba caffè e latte), ne latte. Tai tiesiog kava su pienu, arba pienas su kava (pastarasis gal tikslesnis variantas, nes į jo sudėtį pieno įeina daugiau nei kavos). Reikia manyti, kad liet. latė (iš pradžių vartotas – ir dar kai kur pasitaiko – morfologiškai neįformintas, fonetiškai nepaprastas pavadinimas latè) tebūvo caffè e latte trumpinys, nes vienas žodis latte reiškia pieną, o ne pieno ir kavos gėrimą. ²³Maremai pirmą kartą užfiksuota iš rusų kalbos verstame TŽŽ 1969. Tikslesnė buvo TŽŽ 1936 pateikta marema. ²⁴ Likę maždaug 14 proc. yra prieveiksmiai (rasta 120) ir jaustukai (rasta 6). Didelį prieveiksmių skaičių lemia muzikos terminijos skolinių, reiškiančių atlikimo nuorodas, gausa. ²⁵ Apie keblumus kilndinant ir klasifikuojant veiksmažodžius žr. Lanza 2010a: 84. ²⁶ Atrodo, kad –uoti – dažniausia visų skolinių veiksmažodžių priesaga (plg. Vaicekauskienė 2007: 196). 210 KALBOS KULTŪRA | 84 telis balotiruotis neturi lietuviško pamatinio žodžio, todėl nekyla abejonių, kad jis – skolinys. Prancūzų perimtą iš italų, lietuviai jį gavo iš rusų kalbos (plg. it. ballottare > pr. ballotter > rus. баллотироваться). Dabartinė nusistovėjusi sangrąžinė forma (vietoj TŽŽ 1936, TŽŽ 1951 teikiamos balotiruoti) arba pasidaryta reikšmės analogijos su kandidatuotis pagrindu, arba veikiau nusižiūrėta iš rusų. Pavienė žargoninė veiksmažodžio forma kapiš (kartais kapisch, capisc) veikiausiai paimta iš Amerikos anglų kalbos grasinamojo žodžio capeesh [ka’piːʃ], kuris kilęs iš it. esam. laiko 2-ojo asmens capisci [ka’piʃi] (bendratis capire „suprasti“). Šiaip ar taip, šią formą būtų geriau laikyti jaustuku, nes morfologiškai ji neįforminta27. APIBENDRINIMAS Per visą istorijos laikotarpį Lietuvos žemei esant galingesnių arba nors gyventojų skaičiumi pranašesnių kaimynų apsuptyje, ryšių tarp lietuvių ir geografiškai tolimos italų kalbos ilgą laiką negalėjo būti, nebent atsitiktinių, netiesioginių. Tai įrodo ir kalbos duomenys. Italų kalbos skoliniai patekdavo į lietuvių kalbą per tarpininkes, iki XIX a. – per lenkų ir vokiečių, vėliau – per rusų kalbą. Morfologinis italizmų įforminimas vyko gana dėsningai, pagal aiškius fonetinius kriterijus (daugiausia atsižvelgiant į žodžio galūnę arba kamiengalio fonetines ypatybes) ir paprastai nesiremiant originalo forma. Kitų kalbų veikiami italizmai įgydavo naujų kalbinių požymių, pagal kuriuos dabar dažnai galima atskleisti skolinių kelią į lietuvių kalbą28. Italų ir lietuvių kalbų sistemų gretinimas svarbus norminant ne seniai įsitvirtinusius ir jau plačiai vartojamus skolinius, o naujuosius, kurie dar nepateko į norminamuosius žodynus. Dabartinės technologijos ypač spartina kalbų sąveiką ir žodžiai originalo forma iš vienos kalbos į kitą gali patekti greitai ir tiesiogiai. Todėl reikia manyti, kad kalbų tarpininkų vaidmeniui lemta nublankti, o tokia padėtis ypač aktualina skolinių adaptavimo klausimą. 27 Tai leidžia analogija su kitu italizmu basta, kuris, jau netekęs ryšio su veiksmažodžiu, kalboje iš esmės funkcionuoja kaip jaustukas. Galūnė -a net itališkai beveik nebesuvokiama kaip veiksmažodžio bastare ‘užtekti’ esamojo laiko 3-iojo asmens (basta! reiškia užtenka!) galūnė. 28 Taip pat galima nustatyti, per kurią kalbą skolinys neatėjo. Pavyzdžiui, kadangi įrodyta, kad po minkštojo kamiengalio -l dedama lietuviška galūnė -is, tada neabejotinai cokolis į lietuvių kalbą atėjo per rusų (цоколь), o ne per lenkų (plg. cokół) kalbą. S. M. LANZA. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 211 Nors nusistovėjusios skolinių lietuvinimo gairės ir santykinis italų ir lietuvių kalbų galūnių sistemų suderinamumas palengvina morfologinį adaptavimą, tačiau negalima suformuluoti mechaniškai taikytinų taisyklių. Jeigu, ištyrus skolinio reikšmę ir vartoseną, tampa aišku, kad be jo lietuviškai neįmanoma išsiversti, galūnės parinkimo procesas turi būti glaudžiai siejamas su fonetinės žodžio sandaros (todėl kartu ir rašybos) sulietuvinimu. Deja, ne visada pakanka laiko, išteklių ir žinių, todėl net VLKK rekomendaciniuose sąrašuose skelbiamas vienas kitas visiškai netikusiai adaptuotas svetimžodis29. Vienintelis būdas veiksmingai tvarkyti svetimžodžių adaptacijos klausimus – stiprinti kalbos normintojų ir užsienio bei lietuvių kalbų specialistų bendradarbiavimą. LITERATŪRA DLKG4 2006: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. V. Ambrazas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Fraenkel E. 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag; Göttingen: Vandenhoek and Ruprecht. KP G 2002: Kalbos patarimai. Gramatinės formos ir jų vartojimas. Sud. R. Miliūnaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lanza S. 2010a: Italų kilmės žodžiai (italizmai) ir jų adaptacija lietuvių kalboje [Daktaro disertacija]. Kaunas. Lanza S. 2010b: Dėl trijų skolinių iš italų kulinarijos. – Kalbos kultūra 82, 308–316. Migliorini B. 1927: Dal nome proprio al nome comune, Firenze: Olschki. Pakerys A. 1991: Tarptautinių žodžių kirčiavimas, Kaunas: Šviesa. Skardžius P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių kalbos institutas. Stammerjohann H. 2008: Dizionario di italianismi in francese, inglese, tedesco, Firenze: Accademia della Crusca. TŽŽ 1936: Tarptautinių žodžių žodynas, Kaunas: Sakalas. TŽŽ 1951: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. TŽŽ 1969: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Mintis. TŽŽ 2008: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera. Vaicekauskienė L. 2007: Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 29 Į tokių skolinių, kaip tiramisas, čiabata, karpačas, latė, fokacija, adaptavimą šio straipsnio autor(i)us yra mėginęs atkreipti dėmesį tiek viešai (plg. Lanza 2010b), tiek susirašinėdamas su kalbos norminimo institucijos specialistais. 212 KALBOS KULTŪRA | 84 Valeckienė A. 1967: Kitų kalbų kilmės žodžiai lietuvių kalbos morfologinėje sistemoje. – Lietuvių kalba tarybiniais metais, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 108–128. Vaskelaitė R. 2003: Nelietuviškų nekaitomų žodžių sintaksiniai vaidmenys. – Kalbos kultūra 74, 43–52. VV TŽŽ 2007: Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Žodynas. Gauta 2011 11 15 MORPHOLOGICAL ADAPTATION OF ITALIAN LOAN WORDS IN LITHUANIAN Summary The paper overviews Italian loan words adopted in Lithuanian from the point of view of morphological adaptation. The lexis borrowed from Italian is discussed considering Italian inflections and illustrating the periods when the loan words were adopted, highlighting regular morphological changes, discussing several problematic issues. Most of loan words are nouns; they are introduced alongside the features of morphological adaptation of other parts of speech as well. Previous research into the lexicon and a large number of examples demonstrate that the adaptation of Italian loan words has been rather smooth and regular, following certain established phonetic criteria (mostly phonetic peculiarities of inflections and stem-final elements); usually without reference to the original form. In the course of time, under the influence of intermediate languages, mainly Slavic, Italian loan words have acquired linguistic features, which now often help identify their way to the Lithuanian language. However, modern technological developments have eased the interaction between languages, which is why the role of intermediate languages tends to decrease. Hence the question of adapting loan words becomes topical. The paper argues that attempting to cope with the issues of adapting new loan words, more research is needed into the phonetic and morphological features of the word in the language of origin. For that purpose, specialists of Lithuanian and other languages should work together. KEY WORDS: adaptation of loan words, morphological adaptation, Italian loan words. STEFANO M. LANZA Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 52–206, LT-44244 Kaunas [email protected] S. M. LANZA. Morfologinė italizmų adaptacija lietuvių kalboje 213