Parūpinamieji veiksmažodžiai „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“

150 Kalbos Kultūra | 84 GERTRŪDA NAKTINIENĖ lietuvių kalbos institutas ParūPINaMIEJI VEIKsMaŽoDŽIaI BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE EsmINIAI žoDžIAI: bendrinė kalba, parūpinamieji veiksmažodžiai, vartosena, norminimas, žodynas ĮVaDINĖs Pastabos lietuvių kalbos instituto leksikografijos centre rengiant Bendrinės lietuvių kalbos žodyną (toliau – bŽ) tikslinamos kai kurios bendrinės kalbos normos, faktai, jų pateikimas. Viena iš veiksmažodžių grupių, nors ir negausi, tačiau kelianti sunkumų bendrinės kalbos vartotojams, kalbos kultūros puoselėtojams ir žodynininkams, yra parūpinamieji veiksmažodžiai. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje parūpinamieji veiksmažodžiai laikomi tranzityvinių veiksmažodžių atmaina, pabrėžiama, kad tai „atskira, nors negausi reikšminė grupė, turinti ryškių skiriamųjų formos požymių“ (DlKG 287; lG 226). „Jie daromi iš tranzityvinių veiksmažodžių su priesaga -dinti ir žymi veiksmą, kuriuo pasirūpinama, kad kas nors įvyktų, būtų padaryta kitų veikėjų. Plg.: statyti namą : statýdinti namą (pasitelkus statybininkus, meistrus), kalti žiedelį : káldinti žiedelį (pas kalvį), áusti juostą : áusdinti juostą (pas audėją)“ (DlKG 287). Kaip teigiama, parūpinamieji (kuratyviniai) veiksmažodžiai dar vadinami neveikiamaisiais priežastiniais veiksmažodžiais. Jų darybos pamatas – aktyvaus veiksmo (dažniausiai sek ventyvinės reikšmės) veiksmažodžiai (DlKG 399). saKINIŲ su ParūPINaMaIsIaIs VEIKsMaŽoDŽIaIs KoMPoNENtŲ YPatYbĖs Ir l EKsIKoGraFINIo PatEIKIMo sKIrtuMaI Dėl parūpinamųjų veiksmažodžių formaliųjų ir semantikos ypatybių, jų skyrimo kriterijų nuo priežastinių ir kitų veiksmažodžių rašyta nemažai (lKG II 25, 265; Jakulienė 1975; Paulauskienė 1979: 12, 1994: 286; lKM G. NaKtINIENĖ. Parūpinamieji veiksmažodžiai Bendrinės lietuvių kalbos žodyne 151 110, savičiūtė 1984: 73–78, 1985: 236–251, 1986: 206–209, 1995: 129–141 ir kt.). be kitų svarbių formos ir semantikos kriterijų, remiantis Fridricho Kuršaičio, Jono Jablonskio, kitų autorių darbais (Kurschat 1876: 122; Jab lonskis I 289; lKM 110), pačiu svarbiausiu parūpinamųjų veiksmažodžių skiriamuoju požymiu laikytinas papildomo subjekto, t. y. subjekto tarpininko, buvimas giliajame, o kartais ir paviršiniame kuracijos sakinio (t. y. sakinio su parūpinamuoju veiksmažodžiu) lygmenyje. lKŽ ir DŽ2 duomenų pagrindu buvo tyrinėtos kuracijos sakinių giliojo lygmens komponentų semantikos ypatybės, nustatyti semantinio derinimo (semantinės dermės) dėsningumai (savičiūtė 1985: 236–251). Iš jų išryškėjo (žr. lentelę „Kuracijos sakinių giliojo lygmens semantinis derinimas“, ten pat, p. 239) trys pagrindinės situacijos, kurias galima apibūdinti tokiomis perifrazėmis: 1) ‘įsakymo galią turintis subjektas rūpinasi, įsako, kad kas (tarnas, budelis ir pan.) ką padarytų’, pvz.: Karalius jam galvą nukisdino; 2) ‘užsakovas (koks nors asmuo, kuris nemoka ar kuriam sunku atlikti tam tikrą darbą) rūpinasi, užsako, kad kas (tam tikros srities, amato specialistas, meistras ir pan.) ką padarytų’, pvz.: áusdinti (juostas), drbdinti (antkapį), káldinti (kryžių), mẽgzdinti (megztinį), sidinti (batus, paltą), statýdinti (namą, bažnyčią, rūmus), rašýdinti (testamentą) ir pan.; Vyskupas pastatýdino bažnyčią; 3) ‘koks nors asmuo rūpinasi, prašo, liepia, kad kas (koks nors tarpininkas) ką padarytų’, pvz.: sisdinti (laišką) ir pan. Kaip parodė bŽ žodyniniams straipsniams surinkti duomenys, bendrinės kalbos vartosenoje išlieka daugiausia antrojo ir šiek tiek trečiojo pogrupio parūpinamųjų veiksmažodžių. Pirmojo pogrupio veiksmažodžiai atspindi praeities realijas ir jų paprastai prireikia rašant ar pasakojant apie senovę. sakiniuose su parūpinamaisiais veiksmažodžiais daiktą, medžiagą ar abstrakciją reiškiantys žodžiai paprastai neužima subjekto tarpininko pozicijos. randamas vienas kitas šio tipo pavyzdys yra tarpinis tarp kuracijos ir kauzacijos: veiksmažodžio sdinti reikšmė, vartojama chemijoje, DŽ36e laikoma parūpinamąja, o lKŽ, lKŽe ir bŽ – priežastine, pvz.: Sieros rūgštis vartojama metalams [sdinti] (DŽ26e). Įvertinus įvairius skiriamuosius kriterijus, veiksmažodžiai pažndinti, vekdinti, žiódyti, DŽ laikyti parūpinamaisiais, bŽ pateikiami kaip priežastiniai. Bendrinės lietuvių kalbos žodyne, remiantis bŽPP ir bŽIn reikalavimais, įvardžio kas klausimais stengiamasi nurodyti pagrindinį ir fakultatyvųjį 152 Kalbos Kultūra | 84 veiksmažodžių junglumą, tačiau abi junglumo rūšys viena nuo kitos kokiomis nors formaliomis priemonėmis neskiriamos. Bendrinės lietuvių kalbos žodynui daug pasitarnaujančiame Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyne (sližienė 2004: 35) nurodomas vienintelio parūpinamojo veiksmažodžio siūdinti, ~a, ~o (pa)5 „pasirūpinti, kad kas siūtų“ pagrindinis ir skliausteliuose pateiktas fakultatyvusis junglumas: Nom Acc (Dat) (išGen) (pasAcc) [C P B O Ac] bei pažymėtos aktantų semantinės funkcijos: Nom Hum acc –Anim Dat +_ Anim pasacc Hum išGen –Anim1. Junglumo ypatybės iliustruojamos šiais sakiniais: „Drabužius mama jai siūdindavo pas kaimo siuvėją; Iš to milelio pasiūdinau vyrui kostiumą; Pasiūdink baldams apdangalus; Pas ką siūdinai kamanas?; Kurpes tėvai siūdindavo, nepirkdavo“ (sližienė 2004: 35). Pažymima, kad „Vietoj pasacc sakinyje gali būti loc, žymintis vietą, kurioje dirba siuvantis asmuo, pvz.: Išeigines sukneles kai kurios ponios siūdinasi siuvykloje.“ (2oji pastaba, sližienė 2004: 35). Kaip teigia Nijolė sližienė, sangrąžinių parūpinamųjų veiksmažodžių junglumas esminių skirtumų nuo nesangrąžinių neturi: „sangrąžinio veiksmažodžio siūdintis vartojimas skiriasi tik tuo, kad sakinyje nebūna naudininko, kurį atstoja sangrąžos afiksas -s(i) (pastarojo reikšmę gali sustiprinti savybinio įvardžio forma sau), pvz.: Iš avių kailių pasisiūdinau (sau) naujus kailinius.“ (1oji pastaba, sližienė 2004: 35). remiantis minėtais parūpinamųjų veiksmažodžių tyrimais ir išsamia veiksmažodžio sidinti junglumo analize, bŽ suformuluotas toks veiksmažodžio sidinti straipsnis2: sidinti, sidina, sidino vksm. [prp.]3 (ką, kam, kame) rūpintis, užsakyti, kad kas (ppr. siuvėjas, batsiuvys) siūtų: Sidinu výrui kostiùmą siuvỹkloje. | sngr. (pas ką): Pas j daũg kàs sidinasi. Daba palankiáusias mẽtas sidintis – táikome núolaidą. | sngr. (ką, kame, pas ką, iš ko): Sidintis (sau) ortopèdinę ãvalynę. Sidinuosi páltą iš lygaũs kašmỹro áudinio. Vakarnę suknẽlę ji sidinosi mòdelių namuosè pas gasų dizáinerį. Pasilyta sidintis vliavas tóms parãpijoms, kuriõs j dar netùri. | sngr. neig. (ko): Nemgstu individualia sidintis drabùžių, įsigyjù gatav. 1 a – agentas (veiksmo atlikėjo funkcija); C – kauzatorius; P – patientas (veikiamo daikto, būsenos turėtojo funkcija); b – beneficientas (adresato, gavėjo, turėtojo funkcija); o – šaltinis (veiksmo, būsenos ištakų, pradinės būklės funkcija); ac – agentas kauzatorius; +anim – gyvas daiktas, kartu asmuo; –anim – negyvas daiktas; Hum – asmuo (t. p. asmenų kolektyvas, įstaiga ir pan.) (sližienė 2004: 6). 2 Čia cituojami šio straipsnio autorės 2003 m. rašyti, vėliau papildyti ir taisyti, Klementinos Vosylytės redaguoti parūpinamųjų veiksmažodžių bŽ žodyniniai straipsniai. Galutinai suredagavus žodyną, jie gali keistis. 3 Pažyma [prp.] (= parūpinamasis veiksmažodis) bŽ tekste šiuo metu yra skirta paieškos reikalams. G. NaKtINIENĖ. Parūpinamieji veiksmažodžiai Bendrinės lietuvių kalbos žodyne 153 Bendrinės lietuvių kalbos žodyne pateikiant parūpinamuosius veiksmažodžius, atsisakyta žodynų naudotojams sunkiai suprantamo nuorodinio būdo, kai šie veiksmažodžiai neaiškinami, o tik pãžyma prp. (parūpinamasis veiksmažodis, DŽ16e), cur. (verbum curativum, parūpinamasis veiksmažodis, lKŽ, lKŽe) siejami su pamatiniais veiksmažodžiais ar jų reikšmėmis. Bend rinės lietuvių kalbos žodyne taikoma apibrėžimo formulė „pasirūpinti (užsakyti, įsakyti, liepti, prašyti ir pan.), kad kas (paprastai tam tikros srities specialistas) darytų tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. apibrėžime įvardžiu kas pasakoma, kad yra kitas veikėjas, kuris fiziškai atlieka kuruojamą veiksmą. Jei įmanoma, žodžio, reiškiančio šį veiksmo atlikėją, semantika patikslinama (sidinti – siùva siuvjas; statýdinti – stãto statýbininkai, (nu)kisdinti – nù kerta (gálvą) bùdelis ir t. t.). stengiamasi pateikti aiškių iliustracinių pavyzdžių, kuriuose būtų įvardytas įsakymo galią turintis subjektas arba papildomai išreikštas veikėjas, fiziškai atliekantis užsakytą (įsakytą, lieptą, prašytą ir pan.) veiksmą, arba pasakoma, kad toks veiksmas atliekamas paslaugas teikiančioje įmonėje (dirbtuvėje, taisykloje, ateljė ir pan.), pvz.: liẽdinti, liẽdina, liẽdino vksm. [prp.], ledinti, ledina, ledino (ką) rūpintis, užsakyti, kad kas (ppr. meistrai) lietų4: Kùnigas statýdino bažnýčią, liẽdino varpùs. Įsibróvėliai svetimtaũčiai varpùs išsivèždavo ir iš j liẽdindavo patránkų svedinius. | sngr. (ką, kame): Añtkapius liẽdinomės pamiñklų dirbtùvėse. Nors toks apibrėžimo būdas neretai sudaro dirbtinės, nenatūralios, ilgos kalbos įspūdį, tačiau nefilologams yra suprantamesnis už darybines pažymas ir nuorodas į pamatinį žodį (Naktinienė 2000: 21–22; 2006: 24). 1 lENtElĖ. Parūpinamųjų veiksmažodžių pateikimo žodynuose pavyzdžiai DŽ6e lKŽebŽ áusdin‖ti, ~a, ~o prp. austi 1. ~imas (1) áusdinti, ina, ino cur. austi 1: Dirbinsiu laivelį, ausdinsiu žėglelį KlpD44. | refl. tr.: Jos jau nebesiausdina jokių penknyčių, ripsinių, blakyčių sijonų I.simon. áusdinti, áusdina, áusdino vksm. [prp.] (ką, pas ką, kam) pasirūpinti, užsakyti, kad kas (ppr. audėja) austų (1 r.): Jos ausdina dovanóms gobelèną pas garsią tekstilininkę. | sngr. (ką): Áusdinausi lovã tie sių ir užúolaidų komplèktą. 4 Žr. antrą išnašą. 154 Kalbos Kultūra | 84 DŽ6e lKŽebŽ káldin‖ti, ~a, ~o prp. k a l t i 3: K. noragą, pasagą, pinigus káldinti, ina, ino Š; M 1. cur. 1 kalti 6: Net turi tą daryti iš akmenų kaldintų bb12Moz20,25. akmuo kaldintas r399. 2. K cur. 1 kalti 10: Kldinti pasagus J. o prie naujos žagrelės kaldinki noragužius ltr. Noragą ar verstuvę į ragotinę ar kardą kaldinti s.Dauk. Ir duomi tau va lę savo pinigus savo žemėje kaldinti bb1Mak15,6. Kaldinu žiedelį J.Jabl. [...] Kaldink tiltaitį per eže raitį N174. Nekldinki žiedužėlio, nemušdinki vardužėlio JV74. [...] káldinti, káldina, káldino vksm. [prp.] (ką, kame) rūpintis, užsakyti, kad kas (ppr. meistrai) kaltų (3 r.): Krỹžių ir žvakidès káldinome metãlo dirbtùvėse. | neig. (ko): Žied nekáldinsime, piksime gã tavus. | sngr. (ką, pas ką): J káldinasi pas juvelỹrą papuošal komplèktą. statýdin‖ti, ~a, ~o prp. statyti: Namus s. | sngr.: ~tis namą. ~imas(is) (1) statýdinti (yti), ina, ino [...] 3. NdŽ cur. statyti 5: statdink naujus staldus J. Ponas tiltą sta ty dina J.Jabl. Vytautas statydino įvairiose vietose lietuvos bažnyčias a1884,22. | refl. tr. NdŽ, DŽ1: Mes namų nesista t di nam, neturim pinigų Mrj. Didžioji lietuvos dvarininkų dalis sau rūmus statydinosi, sekdami klasicizmo stiliumi rš. [...] statýdinti, statýdina, statýdino vksm. [prp.] (ką, kam) rūpintis, užsakyti, kad kas (ppr. statybininkai) statytų: Jiẽ nãmą statýdina dùkteriai. | sngr. (ką): Kaimýnas žãda statýdintis naujùs kinius pãstatus. | neig. sngr. (ko): Nãmo nesistatýdinsime, geriaũ piksime bùtą. ParūPINaMŲJŲ VEIKsMaŽoDŽIŲ VartosENos YPatYbĖs Vartosenos retumas ir nenuoseklumas Parūpinamieji veiksmažodžiai – tai senovinė, tačiau nykstanti, vartojama nenuosekliai5 ir mėginama išsaugoti bendrinės kalbos veiksmažodžių gru5 lietuvių kalbos institute 2004 m. vasario 26 d. vykusiame vertėjų ir redaktorių seminare straipsnio autorė atliko nedidelę žodinę apklausą. seminaro dalyvių buvo paklausta, ar jie kalbėdami (ne rašydami, redaguodami ar versdami) patys vartoja veiksmažodžius sidinti G. NaKtINIENĖ. Parūpinamieji veiksmažodžiai Bendrinės lietuvių kalbos žodyne 155 pė. Iš DŽ3 pateiktų 95 parūpinamųjų veiksmažodžių (įskaitant priešdėlinius), atrinktų DŽ3k priemonėmis, Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės ling vistikos centro Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno duomenys, prieinami per internetą, kiti interneto kalbos ištekliai, randami paieškos įrankiu http://www.google.lt/, patvirtina ne visų jų vartoseną. Pavyzdžiui, nerasta naujų veiksmažodžio pikdinti pavyzdžių, nors tokia situacija dabartiniais laikais būtų visai įmanoma, tarkime: pikdinti sklỹpą snui (per tarpininką), pikdintis bùtą (gyvenant užsienyje ir įgaliojus draugę) ir pan., o žodynuose (DŽ26e, lKŽ ir lKŽe) veiksmažodis pikdinti iliustruojamas tik tautosakos pavyzdžiais: pikdin‖ti, ~a, ~o prp. p i r k t i 1: Dirbdinsiu žagrelę, ~siu jautukus, kaldinsiu noragėlius (d.) (DŽ26e). pirkdinti (yti), ina, ino 1. cur. pirkti 1: Dirbysiu žagrelę, pirkdysiu jautukus, kaldysiu noragelius KlpD44. ar pirkdinsi vainikėlį? ar duosi dorelėlį? JV218 (lKŽe). Šiuo metu bŽ yra 107 parūpinamieji veiksmažodžiai, iš jų – 39 nepriešdėliniai: áusdinti, darýdinti, drbdinti, gabéndinti, griáudinti, grsdinti, kál dinti, kárdinti, kãsdinti, kéldinti, kẽpdinti, kipdinti, kisdinti, kùldinti, kùrdinti, kviẽs dinti, ledinti, máldinti, mẽgzdinti, mùšdinti, nérdinti, nẽšdinti, plãkdin ti, ra šýdinti, ráudinti3, sidinti, sisdinti, skélbdinti, skùsdinti, statýdinti, šáudinti, šaũkdinti, taisýdinti, varýdinti, véldinti, vepdinti, vesdinti, vẽsdinti, vẽždinti. Iš jų į Dažninį dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodyną pateko tik kál din ti, sidinti, statýdinti (Grumadienė, Žilinskienė 1998). Kadangi parūpinamųjų veiksmažodžių grupė yra maža, greta jų vartojami panašias situacijas reiškiantys kiti paprastieji (ne parūpinamieji) veiksmažodžiai, nors ir vienais, ir kitais atvejais darbus atlieka ne patys užsakovai, o atitinkamos srities specialistai: siuvėjai, statybininkai, kirpėjai ir pan., ir statýdinti, esant aiškiai situacijai, t. y., kai turima galvoje, kad subjektas ne pats siuva ar stato, o darbus užsako ir už juos sumoka. buvo pasiūlyti 3 atsakymo variantai: „Visada vartoju“, „Kartais vartoju“, „Niekada nevartoju“. seminaro dalyviai, atsakydami teigiamai, pakeldavo ranką. Dėl veiksmažodžio sidinti nuomonę pareiškė 29 seminaro dalyviai: „visada vartoju“ – 14 (48 proc.), „kartais vartoju“ – 4 (14 proc.), „niekada nevartoju“ – 11 (38 proc.). Dėl veiksmažodžio statýdinti nuomonę pareiškė 24 seminaro dalyviai: „visada vartoju“ – 6 (25 proc.), „kartais vartoju“ – 16 (67 proc.), „niekada nevartoju“ – 2 (8 proc.). tai, kad kalbos specialistai – vertėjai ir redaktoriai, nuo kurių veiklos labai priklauso bend rinės lietuvių kalbos būklė, minėtus veiksmažodžius patys šnekamojoje kalboje vartoja ne visi ar nereguliariai, tik patvirtina tai, kad parūpinamųjų veiksmažodžių vartosena bendrinėje lietuvių kalboje nėra labai paplitusi. 156 Kalbos Kultūra | 84 pvz.: sidinti, bet taisýti, trupinti, siaũrinti (páltą); statýdinti, bet įreñgti, mryti (nãmą); kipdinti bet šukúoti, garbanóti, pláuti, dažýti (pláukus). Neretai tokie veiksmažodžiai vartojami viename sakinyje, pvz.: Kartais į siuvyklą kreipiasi ir vyrai. Tačiau jie neketina ką nors siūdintis, dažniausiai nori susitaisyti drabužius (G); Siūdintis naują suknelę ar taisytis seną? Parūpinamieji veiksmažodžiai vartojami ne su visais priešdėliais. Pavyzdžiui, DŽ3 pateikta áusdinti, išáusdinti, bet nėra pri(si)áusdinti; turėta duomenų veiksmažodžiui parašýdinti, bet jų, matyt, neturėta veiksmažodžiui rašýdinti (pastarasis jau pateiktas DŽ5e6e) ir pan. Ne iš visų pamatinio veiksmažodžio reikšmių padaromos atitinkamos parūpinamosios reikšmės. Pavyzdžiui, mẽgzdinti (mezginius) yra parūpinamoji reikšmė, o agukai mẽzga, žieda užsmezga neturi parūpinamųjų atitikmenų. Paplitimas tarmėse Netiksli parūpinamųjų ir jų pamatinių (padaromųjų) veiksmažodžių vartosena yra atsiradusi dar ir dėl to, kad didelė dalis lietuvos gyventojų nežino, ką parūpinamieji veiksmažodžiai reiškia, nes savo gimtosiose patarmėse jų neturi. tai daugiausia rytų ir pietų aukštaičiai. Padaromųjų veiksmažodžių vartosena vietoj bendrinės kalbos parūpinamųjų kartais fiksuojama ir lKŽ bei lKŽe, pvz.: siti [...] 2. žr. siūdinti 1 (iliustruojama sakiniais iš Kupiškio, rodūnios, skrebotiškio, Eržvilko, Miežiškių, Meškuičių, apso, J. Kardelytės knygos Gervėčių tarmė, p. 78 bei J. Paukštelio raštų (lKŽ XII 631). Sekant šiuo siti „siūdinti“ (lKŽe) precedentu, kai leksikografiškai įteisinama pamatinio (padaromojo) veiksmažodžio vartosena parūpinamąja reikšme, galbūt ir bŽ būtų galima pasielgti analogiškai: parūpinamuosius atitikmenis turinčių pamatinių veiksmažodžių straipsniuose papildomai pateikti atskirą reikšmę kaip parūpinamojo veiksmažodžio ar jo parūpinamosios reikšmės variantą, pvz.: Siuvúosi páltą siuvỹkloje (pas gẽrą siuvją). tai ne tik įteisintų esamą padėtį ir atitiktų didelės bendrinės kalbos vartotojų dalies interesus, bet ir padėtų žodyno skaitytojams sužinoti, kad yra parūpinamasis veiksmažodis. Pietų ir rytų aukštaičių vilniškių patarmėse tranzityviniai veiksmažodžiai su priesaga -inti nebūna parūpinamieji. Jų reikšmės dažniausiai sutampa su atitinkamų bendrinės kalbos pamatinių veiksmažodžių reikšmėmis (Naktinienė 1997: 154–162), pvz.: G. NaKtINIENĖ. Parūpinamieji veiksmažodžiai Bendrinės lietuvių kalbos žodyne 157 pikdinti (yti), ina, ino [...] 2. tr. pirkti: landžioja vaikai po tvoras, keli nes pa lupa, rubašką palupa, ir tu pikdin’ vėl lz. Pikdinta laška lz. any (jie) pik di no cukrų pigiau lz. Kūgį peša, turgun veža, o bernėkai pikdina lKKIII204(lz) (lKŽe). Plačiausiai parūpinamieji veiksmažodžiai vartojami žemaičių, neretai vakarų aukštaičių (suvalkiečių), retai šiauliškių, kurie ribojasi su žemaičiais, randami iš šių kraštų bei iš Mažosios lietuvos kilusių autorių raštuose, tuose kraštuose surinktos tautosakos rinkiniuose. senuosiuose raštuose jų būta kur kas daugiau ir įvairesnių. Pamatinis veiksmažodis vietoj parūpinamojo veiksmažodžio Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (DlKG 2006: 287) nurodoma, kad „šnekamojoje kalboje kartais linkstama jų (parūpinamųjų veiksmažodžių – G. N.) nevartoti, sakyti siūtis paltą, užuot sakius siūdintis paltą. Mat šie veiksmažodžiai žymi įprastus veiksmus ir iš šnekos situacijos kartais savaime aišku (arba nesvarbu), kas juos atliks“; „tas veikėjas, kuris pasirūpina, kad veiksmas būtų atliktas, čia yra svarbesnis, negu tas, kuris iš tikrųjų atlieka veiksmą“ (lKM 1976: 110). Neretai taip ne tik sakoma, bet ir rašoma. atitinkamais pamatiniais (padaromaisiais) veiksmažodžiais reiškiamos situacijos suvokimas dažnai priklauso nuo konteksto, pvz., atstatýti apléistą pãstatą gali reikšti ir tiesioginius savininko darbo veiksmus, ir parūpinamąją situaciją, kai darbus atlikti yra pasamdyti statybininkai. Net jei subjekto semantika aiškiai rodo, kad juo reiškiamas asmuo pats nedirbs fizinio darbo, dažnai pavartojamas pamatinis (padaromasis), o ne parūpinamasis veiksmažodis, pvz.: Didkas pastãtė (// pastatýdino) rmus. Veiksmažodis pastatýti pavartotas net kruopščiai parengtame vadovėlyje, kuriame kalbant apie valdovą būtų geriau pasirinkti pagrindinį normos variantą – parūpinamąjį veiksmažodį pastatydinti (paryškinta straipsnio autorės), pvz.: Be didžiosios sienos, jis (Cin Ši Chvang Di – įterpta G. N.) pastatė rūmus, kuriuose tilpo 10 000 žmonių. 700 000 karo belaisvių ir pašauktų valstiečių statė jo milžinišką laidojimo kambarį (Pasaulis I 210). Esama ir daugiau tokio pobūdžio vartosenos atvejų (savičiūtė 1985; savičiūtėNaktinienė 1995). Įdomu, kad panašūs kuratyvų vartosenos reiškiniai pastebimi ne tik lietuvių, bet ir suomių bei norvegų kalbose (rackevičienė 2001: 29; 2002: 138, 142–144). 158 Kalbos Kultūra | 84 Parūpinamasis veiksmažodis vietoj pamatinio veiksmažodžio Nesuvokiant parūpinamųjų ir pamatinių (padaromųjų) veiksmažodžių skirtumų, kartais pavartojami parūpinamieji veiksmažodžiai nusakyti situacijoms, kai subjektas pats atlieka veiksmą, pvz.: siuvja sidina (=siùva) kostiu m lį ir pan. Nors tokia vartosena vargu ar gali būti pateisinama bendrinėje kalboje, jos atvejų yra užfiksuota tarmėse, pvz.: mẽgzdinti (yti), ina, ino […] 3. tr. megzti: a jau i žmogui mgzdini pirštines? Kzr. Da aš turiu gobtūrą …, mezgėjėlių megzdintą JV416. | refl. tr.: Žakietuką pradėjau mgzdytis Kzr (lKŽe); numẽgzdinti […] 2. tr. numegzti: Numgzdino žmogui jakę Kzr (lKŽe). Greičiausiai panašus parūpinamojo veiksmažodžio vartojimas neparūpinamąja reikšme yra užfiksuotas ir J. Jablonskio užrašytame sakinyje: statýdinti […] 3. […] Miestuose labai geros mokama statydinties krosnys J.Jabl (lKŽe). Polinkis į tokio tipo netikslią vartoseną, kaip rodo interneto, spaudos ir šnekamosios kalbos pavydžiai, ypač būdingas veiksmažodžiui káldinti, nors atitinkamo darbo atlikimo vieta vadinama (monètų, medãlių) kalyklà, o ne kaldyklà. Vartojant apibendrintai ir nesant išsamesnio konteksto, būna neaišku, kas turima galvoje sakant (rašant) káldinti krỹžių, medãlį, monetàs, pamiñklą, pnigus ir pan. – užsakymas kalti kryžių, medalį, monetas, paminklą, pinigus ar užsakymo atlikimas, t. y. konkretus specialistų darbas. toliau pateikiamame pavyzdyje iš konteksto matyti, kad kalbama apie konkrečius fizinius veiksmus, todėl turėjo būti pavartotas pamatinis (padaromasis) veiksmažodis nukálti (paryškinta straipsnio autorės): Daugelį domino pagal senovinį modelį pagamintas monetų kalimo presas. Užtvoti per jį sunkiu kūju ir pačiam pasigaminti pinigėlį galėjo kiekvienas panorėjęs […]. Kas norėjo, galėjo čia pat pasimokyti kalvystės amato ir gal net kai ką nukaldinti (= nukalti) savo mylimajai. (lŽ 2004 06 02: 24). Daug kas norėjo nusikaldinti (= nusikalti) pinigėlį (parašas po nuotrauka; ten pat). Tautodailininkai Miesto dienos šventėje kaldins (= kals) ir „vietinę valiutą“ (t: lietuvos rytas, 2001). Vis dėlto pamatinio veiksmažodžio kalti daugiareikšmiškumas, nesant sakinyje objekto, gali kelti neaiškumų, kas turima galvoje – kalti vinį į