Keli probleminiai rašybos ir skyrybos ženklų vartojimo atvejai

O. L. Gudzinevičiūtė. Keli probleminiai rašybos ir skyrybos ženklų vartojimo atvejai 121 ONA LAIMA GUDZINEVIČIŪTĖ Šiaulių universitetas KELI PROBLEMINIAI RAŠYBOS IR SKYRYBOS ŽenKLŲ vARtOJiMO AtveJAi ESMINIAI ŽODŽIAI: raštingumas, rašybos rekomendacijos, spausdinimas kompiuteriu. Be raidžių ir skaitmenų, tekste vartojama daug įvairių ženklų, suteikiančių papildomos informacijos. Rašto kalboje skirtingas funkcijas atlieka ir skyrybos ženklai. Straipsnio tikslas – aptarti rečiau pasitaikančių ženklų vartoseną ir kelis probleminius rašybos ir skyrybos ženklų vartojimo atvejus. daugelis pritaria nuomonei, kad „<...> rašmenų sistema, kaip ir pati rašyba (rašymo būdai ir taisyklės) ir skyryba, yra susitarimo dalykas, išorinis kalbos apvalkalas <...>“ (Pupkis 2005: 231). deja, dar yra likusių arba atsiradusių naujų faktų, rodančių, kad ir kalbininkai nėra aiškiai teoriškai apibrėžę ir praktiškai nurodę, kaip vartoti kai kuriuos dalykus, ypač tapusius aktualiais dėl visuotinės kompiuterizacijos. Šiame straipsnyje nagrinėjami rašybos, skyrybos atvejai daugelyje norminamųjų kalbos leidinių yra aptariami arba apie juos užsimenama, tačiau šiandien tai reikėtų patikslinti, nes aiškių, konkrečių, patikimų rekomendacijų, kad kompiuteriu spausdinamas tekstas būtų kokybiškesnis, pasigendama. RečiAu vARtOJAMi ŽenKLAi Privalomosiose ir pasirenkamosiose skyrybos taisyklėse (toliau – PPSt) išvardyti tokie lietuvių kalboje vartojami skyrybos ženklai: taškas ( . ), kablelis ( , ), kabliataškis ( ; ), dvitaškis ( : ), brūkšnys ( – ), klaustukas ( ? ), šauktukas ( ! ), daugtaškis ( ... ); skliaustai: atidaromasis ( ( ), uždaromasis ( ) ); kabutės (atidaromosios ( „ ), uždaromosios ( “ ) (PPSt 2009: 3). Šiame leidinyje minima, kad „eilučių ir posmų pabaiga žymima pasviraisiais brūkš- 122 KALBOS KuLtūRA | 85 niais“ (PPSt 2009: 13), tačiau tokio ženklo tarp išvardytų skyrybos ženklų nėra. Juozas Abaravičius yra rašęs, kad skirtukų priskaičiuojama ir daugiau: kablelis ir brūkšnys, apostrofas, išnašų žvaigždutė, pasvirieji brūkšniai, dar tarpelis tarp žodžių, pastraipos įtrauka ir kt. (Abaravičius 2002: 9). Aldonas Pupkis taip pat teigia: „Kartais atskiru ženklu laikomas kablelis ir brūkšnys (, –), o brūkšnys nagrinėjamas kartu su brūkšneliu kaip rašybos dalykas. Be 10 pagrindinių ženklų, kalbama ir apie kitokius skyrybos simbolius: apostrofus, išnašų žvaigždutes, pasvirusius brūkšnelius1, tarpus tarp žodžių, pastraipų įtraukas ir kt. (jie gali būti laikomi ir rašybos dalykais) <...>“ (Pupkis 2005: 235). vartojami ir ženklų deriniai. Lietuvių kalbos žinyne (toliau – LKŽin) yra pateikti tokie papildomi deriniai: ?! ?!. !.. ?.. (LKŽin 1998: 349), nurodoma, kad kai kurie ženklai, pavyzdžiui, šauktukas ir klaustukas, gali būti skliaustuose. Jonas Balkevičius yra rašęs: „Klausiamojo šaukiamojo sakinio gale, be šauktuko ir klaustuko2, tam tikrais atvejais <...> gali būti dedamas dar ir daugtaškis (pridedami dar du taškai) <...>, pvz.: Kas čia darosi?!.. P. Cvir.“ (Balkevičius 1963: 429). Leidinyje Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba (toliau – LKRS) paminėta, kad vietoj daugtaškio rašomas tik vienas taškas (?!.) (LKRS 1992: 135)3. Paklausus studentų, moksleivių, kitų rašančiųjų, kokie čia ženklai, atsakoma vardijant paeiliui: klaustukas, šauktukas, taškas. Apskritai rašoma gana laisvai, pvz.: O gal Jums skaityti netrukdo miesto ūžesys, kavinių triukšmas, traukinio bildesys, jūros ošimas...?4 tradiciškai sakinio gale turėtų būti klaustukas ir du taškai ( ?.. ) – analizė gali padėti suprasti ir ženklų vartojimo, ir sakinio prasmę. Kai norima ypač pabrėžti emocinį atspalvį, gali būti rašomi du ar trys šauktukai arba klaustukai, pvz.: Bravo, teisinga, sutinkame, sutinkame!!! <...> 1 A. Pupkis mini būtent pasvirąjį brūkšnelį (žr. Pupkis 2005: 234, 235), ne brūkšnį. Kuriuos rašybos atvejus autorius turi omenyje, nepaaiškinta. 2 tiksliau būtų rašyti „be klaustuko ir šauktuko“. tiems, kas supranta, žodžių tvarka problemų nekelia. tačiau rašto darbuose jau yra tekę matyti rašomus ženklus ( !? ). 3 Leidinio Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba antroji dalis Skyryba 2006 m. paskelbta nebegaliojančia (žr. valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nr. n-5 (106) nutarimą). vadinasi, dalis skyrybos dalykų (tai, kas nepatenka į PPSt) liko aiškiau nereglamentuota. todėl tam tikros šio leidinio nuostatos (taip pat ir dėl kelių ženklų derinių sakinio pabaigoje) pateikiamos ir vėlesniuose leidiniuose, pavyzdžiui, LKŽin) – Red. pastaba. 4 Kai kurie pavyzdžiai paimti iš kolegų darbų, redaguojamų rankraščių arba apskritai cituojama tik analizuojamai temai iliustruoti svarbi sakinio dalis, todėl autorystė, šaltiniai nenurodomi. Autorių rašybą (vartoseną) dažnai pataiso ir leidinių redaktoriai. Straipsnyje akcentuojama vartosena, kreipiamas dėmesys į problemas. O. L. Gudzinevičiūtė. Keli probleminiai rašybos ir skyrybos ženklų vartojimo atvejai 123 (LKRS 1992: 136). Per dažnai vartojami tokie kartotiniai ženklai gali netekti įtaigumo. Be abejo, jų vartojimas priklauso ir nuo teksto stiliaus. Kai kurie ženklai yra poriniai: skliaustai, kabutės, išskyrimo atveju poriniai pasidaro ir kableliai, brūkšniai. Porinių ir pavienių ženklų vartosena sakinyje skiriasi. Pavyzdžiui, skliaustai sakinyje gali būti rašomi siekiant skirtingų tikslų: pirmuoju atveju skliaustai nurodo informaciją, kitu – išskaičiuojama: „Prielinksniai rašomi atskirai nuo žodžių samplaikų (a) ir nuo žodžių sąaugų (b), pvz.: a) be kita ko, be ko kita, be maža ko <...>; b) iki šiamlaik, lig šiolaik <...> “ (LKRS 1992: 52). Porinių ženklų nėra daug, bet ir jie gali būti ypatingi – tai viengubos kabutės. Mokslinėje literatūroje pateikiant tekste žodžio reikšmę esama įvairovės. dažniausiai rašoma arba taip: babelis „sąmyšis, suirutė“ (LKRS 1992: 64), arba taip: ledas ‘sušalęs vanduo’. LKRS nurodyta: „Kultūrinių augalų veislių pavadinimai rašomi didžiąja raide ir išskiriami viengubomis kabutėmis“ (LKRS 1992: 64). Paaiškinama, kad „toks jų rašymas yra unifikuotas tarptautiniu mastu. Kabučių gali nebūti, kai pavadinimas pateikiamas kitu šriftu arba su specialia veislės nuoroda“ (LKRS 1992: 64), pateikiama pavyzdžių: ‘Vengrinė’ (slyvų veislė), ‘Akuotieji’ (kviečių veislė), ‘Senga Sengana’ ir kt. čia reikėtų atkreipti dėmesį į atidaromųjų kabučių formą. Beje, vadovėlyje Lietuvių kalba (toliau – LK i) rašomos kitokios kabutės: braškės „Senga Sengana“ (LK i 1995: 321). Pats naujausias viengubų kabučių rašymo variantas yra logiškai suprantamas – po vieną lietuviškų kabučių („ “). tačiau prie tokios rašybos sunku priprasti, nes atidaromoji kabutė (daugiskaitinio daiktavardžio vartosena vienaskaita čia darosi reali) atrodo kaip kablelis, tik parašytas po tarpo, toliau jau rašomas žodis, pvz.: „kirtis yra tarsi kalbos siela“; lo. segmentum ,atkarpa, gabaliukas‘ (Stundžia 2009: 12). čia vartojamos vienodo stiliaus (grafikos) dvigubos ir viengubos kabutės. dar viena problema – ar galima rašyti dvigubus ženklus? Pavyzdžiui: <...> vietovardžiai taip pat vartojami simboliniuose pavadinimuose, ypač dažnai sporto komandų ir klubų, sveikatingumo kompleksų ar poilsio bazių pavadinimuose ir pan.. valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – vLKK) Konsultacijų banke nurodoma: „Susidūrus dvejoms kabutėms, skliaustams, rašomos vienos kabutės, vieni skliaustai (kaip ir susidūrus dviem kableliams ar kitiems skyrybos ženklams), pvz.: Pabrango „Utenos“ Utenos“ alus. Šaltinis gali būti nurodomas įvairiai (išnašoje, skliaustuose (www.delfi.lt), svarbu, kad skaitytojas gautų reikiamą informaciją“, tačiau dar papildyta: „Sakinio pabaigoje susidūrus sutrumpinimo taškui (pvz., sutrumpinimai kt., 124 KALBOS KuLtūRA | 85 t. t., pan.) ir sakinio pabaigos taškui, taip pat dedamas vienas taškas. Kartais dėl aiškumo sudėtinguose tekstuose gali būti dedami dvigubi skliaustai: ((0,990 – 1,18)/0,12 = –1,6); ...susidomėta tik XX a. (A. Žigaitytė, opera „Mažvydas“ (1987), „Žilvinas ir eglė“ (2002)) ir pan.“ (http://www.vlkk. lt/lit/7696)5. taigi minėto sakinio (<...> vietovardžiai taip pat vartojami <...>) gale turi būti vienas taškas. Bet skliaustai dažniausiai dvigubinami, pvz.: Teks kelti šį klausimą p r i e š k o m i t e t ą (= komitetui; teks klausti komiteto (komitetą)) (KP 2(2) 2003: 87). europos Sąjungos Institucijų leidinių rengimo vadove (toliau – iLRv) nurodoma, kad dvigubus skliaustus galima rašyti, jei reikia pagal prasmę: poli(oksi(dimetilsililenas)); Ši sutartis (Europos Sąjungos bei Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS)) pasirašyta 1992 m. vasario mėn. Šiame leidinyje rekomenduojamos viengubos kabutės: Komisijos narys pažymėjo, kad „kilo ginčų dėl bendrovės „Microsoft“; teigiama, kad „[d]vigubos kabutės nerekomenduojamos, bet prireikus gali būti rašomos: Komisijos narys pažymėjo, kad „kilo ginčų dėl bendrovės „Microsoft““ (ILRV 2011: 151–152). Keblu parašyti šalia atsidūrusias atidaromąsias dvigubas kabutes ir reikšmę pateikiančias atidaromąsias viengubas kabutes (analogiškai – ir uždaromąsias), citatoje citatą ir pan., tačiau citavimas – ne šio straipsnio tyrimo objektas. Skliaustų esama įvairių, pvz.: ( ) – paprastieji skliaustai arba tiesiog skliaustai; [ ] – laužtiniai skliaustai; { } – riestiniai skliaustai; < > – kampiniai skliaustai ir kt. Ženklų reikšmės ar papildomai vartojami ženklai visada paaiškinami, pavyzdžiui, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (toliau – dLKG) parašyta: „Pavyzdžiai, parašyti fonetine transkripcija, prireikus pateikiami laužtiniuose skliaustuose „[ ]“ <...>; įstrižiniai skliaustai „/ /“ rodo fonologinę transkripciją, riestiniai „{ }“ – morfonologinę arba morfologinę“ (dLKG 1997: 21). Kai kurios raidinės santrumpos būtinam reikalui esant linksniuojamos, tada linksnių galūnės rašomos „mažosiomis raidėmis po brūkšnelio arba apostrofo, pvz., TASS-o arba TASS’o pranešimas“ (LKRS 1992: 74). Stasio Keinio manymu, dar reikėtų diskutuoti, kaip rašyti: „<...> neaišku, kam (ir kai kuriais kitais atvejais, pavyzdžiui, kai kurių svetimų tikrinių pavadinimų rašyboje) vartojamo apostrofo vietoje reikia retos, matyt, skolintinės gretybės su brūkšneliu“ (Keinys 2005: 189). LKRS rašoma, kad sutrumpėję tarnybiniai žodeliai, nuo pavardės atskiriami apostrofu, gali būti asmen5 ...susidomėta – čia po daugtaškio lyg ir trūktų tarpo (tiktų rašyti <...> ir palikti tarpą). O. L. Gudzinevičiūtė. Keli probleminiai rašybos ir skyrybos ženklų vartojimo atvejai 125 vardžio pradžioje ir rašomi didžiąja raide, pvz.: L’Anžas, O’Henris, D’Abernonas, o asmenvardžio viduje – mažąja, pvz.: Žana d’Ark, Marselis l’Erbjė (LKRS 1992: 88). Apostrofo reikia ir tada, kai nelietuviškuose varduose pridedamos lietuviškos galūnės, pvz.: Larousse’as ir kt. (LKRS 1992: 89). Apostròfas – „rašybos ženklas – kablelis, rašomas viršutinėje eilutės dalyje vietoj praleisto balsio, pvz., pranc. „l’ homme“6 vietoj „le homme“, po minkšto priebalsio fonetinėje transkripcijoje, prieš lietuviškas galūnes prie abreviatūrų, pvz., tASS’as“ (tŽ 1985: 41). vėlesniuose leidimuose patikslinta tik baigiamoji apibrėžties dalis: „prieš lietuviškas galūnes po autentiškų tikrinių vardų, kurie baigiasi netariama balse arba priebalse, pvz., de Gaulle’is (tŽ 2001: 60), tačiau teigiama, kad apostrofas yra rašybos ženklas (žr. vLe 2001: 664; LKe 2008: 28). Mokslo darbuose, bibliografijoje, dokumentuose kartais pateikiama svetimų žodžių perraša paraidžiui. taip siekiama, vartojant diakritinius ženklus, tiksliau perteikti (transliteruoti) originalo kalbos formą, pvz.: rus. Кузьмина – Kuz%mina7 (Ambrazas 2008: 14). tokiais atvejais apostrofas žymi priebalsio minkštumą. Leidiniuose vienodumo nesilaikoma, pvz.: Kacnel’son (Кацнельсон), Koval’ (Коваль), Rol’ [человеческого...] (Pоль...), bet Chidekel (Хидекель), Košel (Кошель), Ulman (Ульман), Volf (Вольф) (žr. Gudavičius 2009: 239–254). Rišliame tekste tikriniai vardai transkribuojami taikant savos kalbos raidyną – rašoma Kuzmina (Кузьмина), Olga (Ольга)8 ir pan. BRūKŠneLiS, BRūKŠnYS, tARPAi iR KitA Brūkšnelio ir brūkšnio vartosenos skirtumai norminamuosiuose lietuvių kalbos leidiniuose apibrėžti gana aiškiai. Anksčiau brūkšnelis buvo skiriamas prie skyrybos ženklų, dabar jis laikomas rašybos ženklu. Spausdinant tekstą brūkšnelis tarp siejamų žodžių ar jų dalių visada rašomas be tarpų iš abiejų pusių. Yra keli probleminiai vartojimo atvejai, kai tenka spręsti, ką (brūkšnį ar brūkšnelį) spausdinti, drauge išmanyti – spausdinti su tarpais iš abiejų pusių ar be jų. 6 išspausdinta su tarpu po apostrofo. 7 v. Ambrazo knygoje parašytas būtent toks apostrofas. 8 išsamiau žr.: Pavardžių, vardų ir vietovardžių transkripcijos iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos į rusų kalbą instrukcija, vilnius: Mokslas, 1990. 126 KALBOS KuLtūRA | 85 taisyklėse nurodoma, kad tarp dviejų savarankiškų9 to paties asmens pavardžių, pvz., Kymantaitė-Čiurlionienė, tarp pavardės ir slapyvardžio, pvz., Vincas Mykolaitis-Putinas, yra rašomas brūkšnelis (išimtį sudaro du vardai, vardas ar pavardė ir prievardis ir kt.) (išsamiau žr. http://www.vlkk.lt/nutarimai/rasyba/bruksnelis.html). S. Keinys atkreipia dėmesį, kad „<...> praktikoje asmenvardžių rašyba dažniausiai praplečiama – ir nekaitomos ar iš dalies nekaitomos dvigubų pavardžių dalys siejamos brūkšneliu, pvz.: Urniežiūtė-Lambergs, VelskopfHenrich, Žolio-Kiuri ir kt. tikrai būtų logiška ir pagrįsta kalbamą taisyklę formuluoti plačiau, t. y. pavardžių rašybos nesieti su dėmenų kaitymu, nes tai padėtų ir nežinomas sudėtines pavardes skirti nuo vardo ar vardų“ (Keinys 2005: 187). taigi visada būtų aišku, kad brūkšnelis skiria dvi asmens pavardes. vLKK interneto svetainėje apie asmenvardžius rašoma: „tekėdama moteris gali pasirinkti ir dvigubą pavardę, sudarytą iš mergautinės ir posantuokinės pavardžių, tokia pavardė rašoma su brūkšneliu, pvz.: Rūta Simutytė-Gaidienė, Asta Butkė-Jurgaitienė, Jolanta Radzevičienė-Budrė. (dvigubą pavardę gali būti nepatogu vartoti, nes ji gana ilga, o trumpinti oficialiuose dokumentuose pavardės negalima.)“ (http://www.vlkk.lt/lit/ nutarimai/asmenvardziai). taikant taisykles aišku, kad pavadinimai, kuriuos sudaro dviejų asmenų pavardės, o ne vieno asmens dvi pavardės, turi būti rašomi kitaip – su brūkšniu be tarpų, pvz.: Ivanovo–Toporovo etnolingvistikos kryptis, Sepiro–Vorfo hipotezė ir kt. Kai prie pavardžių pridedami vardai, praktikoje tokios taisyklės nesilaikoma (rašoma įvairiai), pvz.: Aleksandro Potebnios – Solomono Kacnelsono koncepcija (Gudavičius 2009: 59); Fr. Klugės-A. Goetzės, <...> A. Waldės-J. Pokorno <...> žodynai (Ambrazas 2008: 3310) ir kt. Brūkšnelis turi būti rašomas ir dvigubame geografinio objekto pavadinime, pvz., Šiaurės Reinas-Vestfalija (http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/rasyba/bruksnelis.html). Su brūkšneliu dLKŽ6e pateikti šie vietovardžiai (dažniausiai žemės, sritys): Badenas-Viurtembergas, Chantų-Mansių autonominė apygarda, Kabarda-Balkarija, Karačiajų-Čerkesų Respublika, Kastilija-La Manča, Kastilija-Leonas, Meklenburgas-Forpomeranija, Saksonija-Anhaltas, Šampanė-Ardėnai, Šiaurės Osetijos-Alanijos Respublika, Šiaurės Reinas-Vestfalija, Šlezvigas-Holšteinas. Šalių pavadinimus gali jungti jungtukas, pvz., Bos9 Abiejų kaitomų pavardžių (LKRS: 56). nekaitomi pavardę ir vardą sudarantys žodžiai prie kaitomų žodžių ar tarp savęs brūkšneliu nesiejami, pvz.: Tallat Kelpša, Put Puterleckis ir kt. 10 Autoriaus cituota P. Skardžiaus pavardžių perraša. O. L. Gudzinevičiūtė. Keli probleminiai rašybos ir skyrybos ženklų vartojimo atvejai 127 nija ir Hercegovina (dLKŽ6e). nerašomas brūkšnelis adaptuotuose pavadinimuose, pvz., Sankt Peterburgas (dLKŽ6e). Pasitaiko išskirtinių atvejų, kai reikia aiškintis, tikslintis, kas norima pasakyti: „Regis, ne su brūkšneliu, o su brūkšniu turėtų būti rašomas Dubysos-Ventos perkaso pavadinimas <...>, nes čia upių vardais pasakomos ribos (vadinasi, Dubysos–Ventos perkasas)“ (Keinys 2005: 188). Brūkšnelio tarp bendrinių daiktavardžių rekomenduojama vengti. Kai daiktavardžiai yra sintaksiškai lygiaverčiai, bet žymi ne vieno, o dviejų dalykų pavadinimus, jie jungiami ne brūkšneliu, o jungtuku ir, pvz.: kultūra ir švietimas (ne kultūra-švietimas), pajamos ir išlaidos (ne pajamos-išlaidos). tokių daiktavardžių kilmininkai, einantys vienarūšiais pažyminiais, bet nereiškiantys vieno daikto sąvokos, taip pat jungiami ne brūkšneliu, o jungtuku ir (arba bei), pvz.: baltų ir slavų santykiai (ne baltų-slavų). tas pat pasakytina apie tikrinių daiktavardžių jungimą, pvz.: Lietuvos ir Islandijos sutartis (ne Lietuvos-Islandijos11) (http://www.vlkk.lt/nutarimai/rasyba/bruksnelis.html). Kai rašoma Lietuvos-Lenkijos Respublikos valdovai (Ambrazas 2008: 12) – visai kita prasmė. Apie panašius dalykus kalbama aptariant brūkšnio rašymo taisykles. Kanceliarinės kalbos patarimuose (toliau – KancKPi) rašoma: „brūkšnys rašomas tarp žodžių, reiškiančių dvišalius santykius: Sudarė pirkimo–pardavimo (nors geriau prekybos) sutartį. Prasidėjo Lietuvos–Baltarusijos12 (geriau Lietuvos ir Baltarusijos) derybos“; dar patikslinta: „vieno žodžio dažnai užtenka ir dvišaliams veiksmams nusakyti: dokumentų perdavimas (ne perdavimas-priėmimas), namo pirkimo (ne pirkimo-pardavimo) sutartis. Jei dvišaliai santykiai vis dėlto nusakomi dviem žodžiais, tarp jų rašytinas ne brūkšnelis, o brūkšnys“ (KancKPi). Judita džežulskienė mano, kad tokiais atvejais brūkšnys atstoja jungtuką ir (Celiešienė, džežulskienė 2009: 244). Kalbos vartotojams nėra lengva nustatyti dvišalius veiksmus, dvišalius santykius ir pan. Brūkšnys yra skyrybos ženklas (LKRS 1992: 136–137), vartojamas dvejopai: su tarpais ir be jų. Brūkšnys rašomas tarp dviejų ar daugiau žodžių ar skaitmenų, žyminčių daiktų bei reiškinių vietos, laiko, kiekio, eilės ribas (pvz.: Traukinys Vilnius–Kaunas išvyks laiku. Lankytojai priimami 12.30–16.30 valandomis. Bibliotekoje lankausi 2–4 kartus per savaitę). Apie tai, kad nereikia tarpų, LKRS 11 Parašytas brūkšnelis. 12 čia – brūkšnys, plg. 11-ą išnašą. 128 KALBOS KuLtūRA | 85 neužsimenama, nors pateikti pavyzdžiai rodo paliktus tarpus (LKRS 1992: 234). LKŽin (1998: 376) parašyta aiškiai: „tarp ribas žyminčių žodžių ar skaitmenų brūkšnys įterpiamas be jokių tarpelių“. S. Keinys papildo: „Su ribų žymėjimu galima sieti kalbų rašymą verčiamųjų žodynų pavadinimuose, pavyzdžiui, „Latvių–lietuvių kalbų žodynas“ (pirmoje XX a. pusėje ir jo viduryje tie pavadinimai dažniausiai rašyti su brūkšneliu). iš tikrųjų tokiais atvejais reikia skiriamojo ženklo, ir toks, kaip sakyta, yra brūkšnys“ (Keinys 2005: 185–186). tačiau kaip – su tarpais ar be jų – spausdinti brūkšnį, rodantį ribas, intervalą reiškiančius skaitmenis, tarp kurių yra dar įterpti ir sutrumpinimai ar kiti žodžiai, literatūroje nenurodoma, pvz.: XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje; XIX a. pab.–XX a. pr. LKRS yra pavyzdys, kaip rašoma data: 1984 02 01 – 1984 03 15 buvo komandiruotėje (LKRS 1992: 80). taisyklių, kada rašomas brūkšnys daiktų, reiškinių riboms žymėti, pavyzdžiai leidinyje parašyti taip pat su tarpais iš abiejų brūkšnio pusių, pvz.: Dyzelinis traukinys Vilnius – Klaipėda artėjo prie uostamiesčio <...> (LKRS 1992: 234). taigi prieš 20 metų, kai buvo išleista knyga, į tarpus nebuvo kreipiama dėmesio. iLRv nurodoma, kad tarpais nuo teksto neatskiriamas brūkšnys rašomas: „tarp dviejų ar daugiau savarankiškų žodžių ar skaitmenų, žyminčių daiktų bei reiškinių vietos, laiko, kiekio, eilės ir pan. ribas (intervalą, apimtį): greitasis traukinys Liuksemburgas–Paryžius, p. 21–23, 150–204 straipsniai, 5–8 klasės, anglų–lietuvių kalbų žodynas, mokiniai atostogauja birželio–rugpjūčio mėn., 2006–2009 m., gegužės 15–22 d., [toliau pateikiami labiausiai dominantys pavyzdžiai – O. L. G.] 2003 m. sausio 1 d.–2006 m. gruodžio 31 d., 2003 01 01–2006 12 31“ (iLRv 2011: 149). Šalia yra pastaba: „dėl aiškumo brūkšnys su tarpais gali būti rašomas: • tarp sutrumpinto žodžio ir skaitmens (ar žodžio), pvz.: Konferencija vyko 2010 m. lapkričio 29 d. – gruodžio 1 d. Studijų kursą numatoma išeiti per tris mėnesius (2010 m. rugsėjo 15 d. – 2010 m. gruodžio 15 d.). europa Xiii a. pab. – Xiv a. pr. • tarp skaitmenų, kurių grupės atskirtos tarpais: 2003 01 01 – 2006 12 31 100 000 000 – 300 000 000.“ O. L. Gudzinevičiūtė. Keli probleminiai rašybos ir skyrybos ženklų vartojimo atvejai 129 taigi, kai yra tik du galimi variantai (brūkšniai su tarpais ir be jų), „dėl aiškumo“13 galima rašyti pasirinktinai. iLRv aptarti ir kiti brūkšnio ir tarpų spausdinimo (nespausdinimo) atvejai: tarpais nuo teksto neatskiriamas brūkšnys rašomas nusistovėjusios rašybos atvejais: pirkimo–pardavimo sutarčių teisė, darbų perdavimo–priėmimo aktas. Brūkšnys nerašomas tarp savarankiškų žodžių, reiškiančių dvišalius santykius: Lietuvos–Lenkijos santykiai14 (turi būti Lietuvos ir Lenkijos santykiai), Lietuvos–Latvijos derybos (turi būti Lietuvos ir Latvijos derybos), ES–JAV bendradarbiavimas (turi būti ES ir JAV bendradarbiavimas). Brūkšnys nerašomas tarp nuosavybės santykiais susijusių žodžių (rašomas jungtukas ir): bendra Lietuvos ir Švedijos įmonė (ne bendra Lietuvos–Švedijos įmonė), Lietuvos ir Baltarusijos siena (ne Lietuvos–Baltarusijos siena) (iLRv 2011: 149). LKŽin (1998: 375) nurodoma: „Brūkšniai dedami tarp žodžių, reiškiančių kelių reiškinių ryšį ar seką, pvz.: 1. Iš tautosakos jis meniškai rekonstravo mitologinį žmogaus – gamtos – visatos ryšį. (r.) 2. Atskirų kraštų apžvalgą pateikia pagal schemą: naudingosios iškasenos – pramonė – žemės ūkis – transportas.“ Komentarų, ar rašant brūkšnį reikia tarpų, čia taip pat nėra. O kaip rašyti opoziciją, priešpriešą reiškiančius žodžius – su tarpais ar be jų? Keli skirtingi pavyzdžiai: „<...> į bendrinę kalbą orientuotai vartosenai atriboti be išlygų netinka nei vartojimo sričių, nei rašytinės–sakytinės formos, nei viešumo–privatumo kriterijai. Bene svarbiausiu kriterijumi tampa oficialumas–laisvumas“; „<...> priešprieša sistemiška–nesistemiška atliepia antrojo aspekto priešpriešą normiška–nenormiška“; „<...> sudaro antonimų poras pagal požymį teigiamas/neigiamas, pvz.: džiaugsmas – liūdesys, pasididžiavimas – gėda, kantrybė – nepakantumas ir kt.“; „<...> vartojama sąlygos– pasekmės santykiams reikšti <...>; „<...> skiriamos tarmiškos–netarmiškos struktūros požymis“; „Svarbus požymis yra atmainos kodifikacija–nekodifikacija“ ir kt. Opoziciją, priešpriešą tikriausiai galima vertinti kaip ribas ir rašyti brūkšnį be tarpų iš abiejų pusių. Kai kuriais atvejais, kur aiški alternatyva, tiktų pasvirasis brūkšnys. Jis galėtų būti vartojamas tam tikrai alternatyvai žymėti (atitinka jungtuką arba) (žr. toliau apie pasvirąjį brūkšnį), tačiau mokslinėje literatūroje turėtų atsirasti pastabų, komentarų. 13 Apie kabučių vartoseną yra rašiusi Rūta Marcinkevičienė (2006). Šiuo atveju kabutės straipsnyje būtent ir reiškia modalumą. 14 Plg. 11-ą ir 12-ą išnašas.