Jonas Jablonskis ir tautos kalba

J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 9 KALBA JONAS KLIMAVIČIUS JONas JaBlONsKis iR TauTOs KalBa ESMINIAI ŽODŽIAI: Jablonskis, jablonskiana, kalba, tauta, tautos kalba, tautinė kalbos funkcija. 1. JaBlONsKiaNOs KEliai, ŠaliKElĖs iR BEKElĖs Jonas Jablonskis (1860 12 30–1930 02 23) – mokslininkas kalbininkas, pedagogas gimnazijos mokytojas ir universiteto profesorius, visuomenės švietėjas, lietuvybės ir nepriklausomybės kovotojas, vertėjas, redaktorius. Daugelio dalykų pradininkas, ne vienos srities pagrindėjas ir autoritetas. Nepalenkiamas tiesos – ir mokslo, ir gyvenimo – ieškotojas ir kovotojas. Dar gyvas (pa)vadintas (rašomosios) kalbos tėvu, o iš tikrųjų – šiuolaikinės bendrinės atlietuvintosios kalbos ir pamatų klojėjas, ir sienų rentėjas. Jablonskiana prasideda prie jo gyvos galvos. arnoldas Piročkinas (2010: 1) mini apie 500 jos pozicijų. 60-metis pažymėtas Juozo Balčikonio straipsniu Jablonskis ir mūsų šių dienų kalba. J. Jablonskis čia vertinamas kaip „didelis kalbos tyrėjas“ ir „kalbos mokytojas“ (Balčikonis 1919–1920*: 155), bet konstatuojamas rezultatų trūktinumas: „mokyklose, kaip ir kitose tuo tarpu viešose įstaigose ir spaudoj, viešpatauja ta pati sudarkyta kalba, kažin koks žargonas, labai nutolęs nuo gyvos kalbos“ (Balčikonis 1919–1920: 156). Tuoj po mirties paskelbtame straipsnyje aiškinama J. Jablonskio nuolatinio rūpinimosi laikraščių kalba prasmė: „jos netaisyklingumai gali užkrėsti visą tautą ir pagadinti jos kalbą“ (Balčikonis 1930: 167). čia vėl kartojamas bendrasis vertinimas: „Jablonskis buvo ne tik didis mokytojas, bet ir didis * Dalyko chronologijai literatūros nuorodose pateikiami pirmojo publikavimo metai ir perspaudo puslapiai. 10 KalBOs KulTūRa | 86 mokslininkas“ (Balčikonis 1930: 168). Po metų apibūdinamas: „brangus ir kaip visuomenės žmogus ir kaip mokslininkas“ (Balčikonis 1931: 170). Jo, paliegusio kūno, bet dar veiklaus darbininko, mirtis buvo netikėta, suvokta kaip tikra mokslo netektis. Tačiau įvairiapusiška – mokslinė, pedagoginė, kultūrinė, visuomeninė – veikla jau tada aiškiai suprasta kaip vertingiausio palikimo paveldas. J. Jablonskio „seniai galvotas ir svajotas“ kalbos organas – bendrinės kalbos žurnalas Kalba, i t. 1 sąs. įdėjęs Rygiškių Jono straipsnį Laikraštinės kalbos dalykai (31–36), ten pat redaktoriaus Prano skardžiaus vardu praneša apie „šio didžiojo kalbos žmogaus“ mirtį. Tais pačiais metais išeina 2 sąs. „a. a. Jonui Jablonskiui, bendrinės kalbos kūrėjui ir ilgamečiui (= ~iam) jos tobūlintojui“. Jo didesnė pusė skirta pačiam J. Jablonskiui: aleksandro merkelio apžvalginis straipsnis, Respublikos Prezidento antano smetonos Atsiminimų bruožai, Prano mašioto, Petro avižonio, motiejaus Pečiulionio ir viktoro vaičiūno atsiminimai, Juozo Bagdono ir Zigmo Kuzmickio pastabos, galiausiai trumpas, bet dalykiškas Petro Joniko Jablonskio kalbos tyrimo charakteristikos bruožas – klaidą „išaiškinti iš mūsų kalbos faktų (jos dėsnių)“ (Jonikas 1930: 63). Jaunam kalbininkui garbę daro tas patikslinimas skliaustuose – vis dėlto užčiuoptas ne koks primityvus analogijos metodas, o esminis – sistemos (dėsnių) principas. Tačiau tie skliaustai išduoda ir netikrumą, o kalbos tyrimo supratimas kaip klaidos išaiškinimo (tik?!) – nepagrįstai ir nelemtai siauras. Tačiau bene jo paties slapyraidžiais – P. J. pasirašytas glaustas Darbu pagerbkime didįjį kalbininką! reikšmingas keliais atžvilgiais. Pirmiausia čia pabrėžiama, kad J. Jablonskis „dirbo visos tautos kultūros darbą, organizavo tam tikrą tos kultūros sritį ir ją ugdė. Jis kėlė ir kildino tas jėgas, kuriomis tauta auga“ (J. P. 1930: 64). O tautai primenama J. Jablonskio, „įkūnėjusios darbo dvasios“, paskutinių dienų žodžiai: „nėra ateities tai tautai, kuri nemoka dirbti“ (J. P. 1930: 65). Toliau parodomas kalbos tobulinimo ir ugdymo (arba šiuolaikiškai – kalbos kultūros) gyvybinis reikšmingumas: „Kalba yra didis kultūros gyvenimo veiksnys, be kurio neįmanomas tautos kilimas ir progresas“ (J. P. 1930: 65). ir kad pirmoje šio darbo ir kovos fronto linijoje, kaip ir manė J. Jablonskis, yra laikraštis: „Juk laikraščio įtaka skaitytojams yra didžiausia. iš jo jaunuomenė mokosi frazeologijos, stilizacijos, kalbos. visa tai laikraštis, nuolat skaitomas, kalte įkala žmogui į galvą“ (J. P. 1930: 65). ir tai baigiama skaudaus apmaudo išnašos žodžiais: „Šį str. buvau įdavęs vieno dienraščio redakcijai spausdinti. <...> atsakė, kad str. n ė są s ak t u a l u s ; <...>“ (J. P. 1930: 65). Tiesa, po 10 metų Gimt oj o j e kalboje (!) P. Jonikas kalba apie J. Jablonskio analogijos metodą, J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 11 tačiau juk tai tinka – irgi ne visuotinai! – tik taisymams ir naujadarų kūrimui, bet ne gramatikai, ir čia jau teisingai pažymi: „Didžiausias jo nuopelnas – lietuvių kalbos s i n t a k s ė s (ret. mano – J. K.) kūrimas <...>“ (Jonikas 1940: 19). Nors ne visai aiškus, bet vis reikšmingas moksliškumas – ir sukonkretinta rašybos teorija (Jonikas 1940: 18). Neabejotinas dalykas, kad jaunesnės kartos atstovas P. Jonikas stengėsi duoti konkretesnius ir detalesnius vertinimus (nors jiems trūko nuoseklumo) negu J. Balčikonis. mirties metines gerokai plačiau žurnale Archivum Philologiam paminėjęs P. skardžius vertinimą pradeda etiketėmis: „Jaunius su Būga yra buvę universalistai, o J-skis – eklektikas“ (skardžius 1931: 325). Kalbotyros istorijoje tai negirdėta. artimo laiko TŽŽ 1936 eklektikas – 1. „filosofas, nesilaikąs vienos sistemos, <...>“ (eklektizmas – irgi tik filos.), 2. „neoriginalus, neturįs savo kūrybinių pagrindų menininkas, poetas, publicistas“, eklektiškas „surinktas, pasirinktas, įvairių sistemų“. visai pritrenkia tai, ką konkrečiai P. skardžius eklektišku vadina: „savo eklektišką pažiūrą J. J-skis jau 1901 m. šiaip dėstė: „Jisai (t. y. lietuvių kalbos vadovėlio sudarytojas) turi visą savo mokslą remti ant žmonių kalbos įstatymų, – – – (...)“ (skardžius 1931: 325). Kas ir iš ko J. Jablonskio bendrinės kalbos teorijoje surinkta, sudurstyta, kas ne jo paties? P. skardžius pats kitoje vietoje tai vadina „aiškia bendrinės kalbos programa“, o išvardijęs J. Jablonskio gramatikos (ir dar kelis kitus) darbus sako, kad jie „sudarė bendrinės kalbos pagrindą“ (skardžius 1931: 329). Pareiškęs, kad „istoriškai lyginamuoju metodu jis nieko nėra tyręs“ (skardžius 1931: 329–330), nesako, kam bend rinės kalbos gramatikai, juoba bendrinės kalbos teorijai to metodo būtų reikėję. Tačiau vėl kūliavirstis: „J. Jablonskio darbas <...> turi vis dėlto nemažos reikšmės ir bendrajam kalbos mokslui“ (skardžius 1931: 331). Prieštaringiau gal jau negalima... ištikimiausias J. Jablonskio mokinys ir bendražygis, ypač paskutinio penkmečio, ir nuosekliausias jo sampratos vykdytojas J. Balčikonis (jis ką daręs ar manęs kitaip, tai be viešų pareiškimų, juoba be kritikų) gana greitai parengė ir suredagavęs išleido Jablonskio raštų penkiatomį: 1 – Visuomenės straipsniai (1932), 2 – Švietimo reikalai (1933), 3 – Rašybos dalykai (1934), 4 ir 5 – Kalbos dalykai (1935 ir 1936). Tai per 47 m. pavarde, įvairiais slapyvardžiais ir slapyraidžiais, net visai be vardo skelbti straipsniai, surinkti iš įvairių laikraščių, taip pat gramatikų ir skaitinių knygų pratarmės, nespausdintos vadovėlių recenzijos. Rengėjo Prakalba baigiama tvirta viltimi: „Todėl Jablonskio reikšmė mūsų tautai ne mažės, bet per jo raštus nuolat augs“ (Balčikonis 1932a: X). 12 KalBOs KulTūRa | 86 J. B. pasirašytas Trumpas gyvenimo aprašymas (Xi–XXviii) baigiamas glausčiausiu žmogaus apibūdinimu: „visi vaikai išėjo į žmones. Turtų jokių nepaliko“ (Balčikonis 1932b: XXviii). Penkiatomio gale yra minimų pavardžių rodyklė (249–258) ir J. Jablonskio taisomų kalbos klaidų sąrašas (259–280). Būta ir tam tikro anstato bandymo. Kaip tik šio penkiatomio pagrindu, kaip pasisako pats autorius P. skardžius, jo paties redaguotame žurnale Archivum Philologicum 1937 m. radosi, nors apžvalginis, bet tiriamasis ir vertinamasis straipsnis J. Jablonskis ir dabartinė lietuvių bendrinė kalba. Kaip rodo ir pavadinimas, čia rūpi ne tik J. Jablonskio kalbinis palikimas, bet ir jo aktualioji, gyvoji dalis – paveldas, taigi – bendras balansas, o jame pasyvas kritikos druska kiek persūdytas, akcentus kartais nelogiškai sukeičiant: „jo eitasis kelias ne tik taisytinas, bet ir toliau tęstinas“ (skardžius 1937: 246). Prielaidų ir, žinoma, išvadų dvilypumas ar prieštara reiškiasi pačia bendrąja samprata: pradeda nuo Eduardo Hermanno lietuvių bendrinės kalbos reikšmės bendrajam kalbos mokslui – turima omenyje jo 1929 m. studija Die litauische Gemeinsprache als Problem der allgemeinen Sprachwissenschaft (skardžius 1937: 245), lauki natūraliai dedukcinio išplėtoto teiginio, bet... lietuvių bendrinės kalbos gyvojo pamato teoretiko principų (pirmiausia!), nekalbant paskui jau ir apie jo gramatikas, ypač sintaksę, ir viso kūrinio taip pat gyvumą, vientisumą („sveikas, ne lopytinis padaras, lyg viena kalbos tarmė (...)“ iii 109)“ kaip būtinybę (skardžius 1937: 248), neįstengia suprasti kaip bendrinių (daugiskaita!) kalbų teorijos (bet ne vieno modelio!) ir jos nuoseklaus įgyvendinimo. Dar keista prieštara: „laiku pasirodė J. Jablonskis, pirmas mokytas kalbininkas“, be to, „kaip reikiant susipažinęs su kitų kaimyninių tautų rašomųjų kalbų santvarka ir jų tobulinimo darbu“, atmeta „deduktyvinę apriorinę pažiūrą į rašomąją kalbą“, ima „vadovautis induktyvine aposteriorine pažiūra“ (skardžius 1937: 250), iš aušrininkų garbingiausiosios gimtosios (su visais barbarizmais ir nevykiausiais gausiais naujadarais!) palaidos balos pagal mokslą – teoriją imasi kurti (nesiverčia liežuvis sakyti – tęsti) gyvą, vientisą, gryną bendrinę kalbą ir staiga – „J. Jablonskis, būdamas klasikas filologas, šiaipjau gyvenime (?! – J. K.) lingvistiškai nėra tyręs nei vienos problemos“ (skardžius 1937: 266). Tai ar ne aišku, kad P. skardžiui kalbotyra – tik vidinė, sandaros aprašas?.. Betgi gramatikos – tai sandaros aprašas! Tikriausias ribotumas ir apgailėtinos prieštaros: „nulėmęs visą tolimesnį lietuvių bendrinės kalbos likimą“ (skardžius 1937: 267) – ne mokslininkas... Dešimtmečio proga rašytame straipsnyje P. skardžius vėl žongliruoja etiketėmis, lyg savaime turinčiomis viską lemti: „klasikinis filologas, ne J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 13 grynas kalbininkas (lingvistas)“, „nuėjo ne abstraktaus mokslininko, bet realaus praktiko keliu“ (skardžius 1940: 303), bet... vartotinus kalbos dalykus ėmė „grįsti <...> konkrečiais kalbos duomenimis ir iš tų duomenų išvestais kalbos dėsniais“, „nusipelnęs ir <...> pačiam grynajam mūsų kalbos mokslui“ (skardžius 1940: 305). Toks buvo i lietuvos Respublikos (aTR – ne tik lietuvos) laikų jablonskianos pamatas. i sovietmetis, karo vokietmetis ir ii sovietmečio stalinistinis i dešimtmetis – tuščia vieta, laimė dar, kad neapšauktas kokiu reakcionieriumi ar buržuaziniu nacionalistu. sukaktuviniame straipsnyje amerikoje, tiražuodamas savo etiketinius vertinimus, P. skardžius pasako ir vieną naujesnį: „siekdamas taisyklingumo ir aiškumo, jis pirmiausia bendrinei kalbai ieškojo v i s u o t i n ių (ret. mano – J. K.), t. y. daugumos vartojamų ir suprantamų, žodžių ar posakių“ (skardžius 1950: 375). 1956 m. lietuvių kalbos ir literatūros instituto imtas leisti tęstinis mokslo darbų leidinys Literatūra ir kalba (kita dalykų eilė negu instituto pavadinimo!..) pradedamas direktoriaus Kosto Korsako straipsniu Du įžymieji lietuvių kalbininkai. Keletas atsiminimų apie J. Jablonskį – tai J. Balčikonio duoklė mokytojui. Jų pirmas posk. – Jablonskis visuomenės žmogus! Paskutinis – Jablonskio paleistų žodžių gausumas, bet to gausumo parodo tik dalelytę. Rimto užmojo ir reikiamo akademinio masto yra čia platus Bronės vosylytės straipsnis J. Jablonskio vaidmuo lietuvių literatūrinės kalbos istorijoje, nors ne viskas aprėpta ir mažoka apibendrinimų. Turiningi ir dalykiški Zigmo Žemaičio atsiminimai. Tai – tarsi įžanga į svarbų jablonskianos etapą – Jono Palionio sudarytus J. Jablonskio Rinktinius raštus (t. 1, 1957; t. 2, 1959). vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedros pasirašytoje Pratarmėje pažymima, kad „J. Jablonskio kalbinis palikimas turi didelę reikšmę lietuvių kalbos, literatūros ir apskritai lietuvių tautos kultūros istorijai“ (JablRR i 1957: 5). i tomą sudaro „svarbesnieji mokslo ir praktikos atžvilgiu J. Jablonskio lietuvių kalbos vadovėliai“ (5), nors griežta didaktikos prasme net 1922 m. Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija, kad ir skirta (autoriaus ar leidėjo?) „vidurinėms mokslo įstaigoms“, bet „pirmiausia patys kalbos mokytojai“ vartos, kaip tikisi autorius, dar pridurdamas: „Kalbos m e t o d i ko s prašau iš manęs nereikalauti“ (JablRR i 1957: 183). i tomas pradedamas J. Palionio studija J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai (Palionis 1957: 7–56). aiškiai pasakomas tų „vadovėlių“ moksliškumas ir mokslinis reikšmingumas: „1901 m. „lietuviškos kalbos gramatika“ didžiai reikšminga 14 KalBOs KulTūRa | 86 dėl to, kad joje pirmą kartą lietuvių kalbos m o k s l e (čia ir toliau citatose ret. mano – J. K.) buvo teisingai nušviestas literatūrinės kalbos ir tarmių santykis, <...>“, „net ir mūsų dienomis nereikalaujanti esminių patikslinimų literatūrinės kalbos bei normalizacijos prog r am a “ (Palionis 1957: 23). Ypač iškeliamas J. Jablonskio sintaksės mokslas ir jo naujumas: „iš gyvosios liaudies kalbos, tautosakos ir žymesniųjų rašytojų kūrinių vykusiai atrinktais pavyzdžiais, tų pavyzdžių s u s i st e m i n i mu , lietuvių kalbos sintaksės d ė sn i ų išvedimu, taip pat daugelio naujų gerų terminų nustatymu Jablonskis padarė gražią pradžią ligi tol beveik visiškai apleistam lietuvių kalbos sintaksės mok s lu i , be to, žymiai prisidėjo prie lietuvių literatūrinės kalbos sintaksės n o r m ų nustatymo bei įdiegimo, prie jos apvalymo nuo nereikalingų skolintinių konstrukcijų“ (Palionis 1957: 49). Į ii tomą įveda J. Palionio apžvalginis, kartu ir vertinamasis straipsnis J. Jablonskio kalbiniai taisymai (Palionis 1959: 5–54). J. Jablonskis „iš pradžios savo raštų kalba beveik niekuo nesiskyrė“, bet paskui jis „iškyla jau kaip didelis lietuvių kalbos s p ec ia li s ta s, kaip didelis a ut o r it et as “ (Palionis 1959: 47, 49), turintis taisymų „m e t od ą ir t eo r i n i u s pagrindus“ – „remtis iš daugybės pavyzdžių išeinančiais „bendraisiais žmonių kalbos d ė s n i a i s “ (Palionis 1959: 52, 50). Tomo gale yra J. Palionio 83 Pastabos (519–532) ir taisomųjų kalbos dalykų rodyklė (533–553). 1960 m. gruodžio 24 d. mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros instituto surengtoje mokslinėje konferencijoje Kazio ulvydo skaitytas pranešimas sutrumpintas paskelbtas Lietuvių kalbotyros klausimų IV t. (1961) pavadinimu J. Jablonskis – lietuvių literatūrinės kalbos ugdytojas (5–15 ir plati rusiška santrauka – 15–18). Pradžioje sakoma, kad „d a ž n a i buvo vadinamas lietuvių literatūrinės kalbos t ė vu , didžiausiu jos u g d y t o j u “ (ulvydas 1961: 5), bet paskui – „u g dy t o j u i r net jos t ė v u , kaip k a r - t a i s buvo pasakoma“ (ulvydas 1961: 10). Gana gausiai pritarpuotiems teigiamiems ir teigiamiausiems vertinimams kiek trūksta aiškesnio apibrėžtumo – kalbama tai apie „nu o p e l nu s lietuvių kalbos kultūrai ir lietuvių kalbos m o k s l u i “ (5), straipsnius „įvairiais kalbos kultūros, kalbos mo k s - l o, visuomenės gyvenimo kl a u s i m a i s“ (8), apie J. Jablonskio „lietuvių literatūrinės kalbos ir lietuvių kalbos m o k s l o u g d y m o darbą“ (9), „kūrybinę veiklą <...>“, skirtą „lietuvių literatūrinei kalbai gaivinti ir ugdyti, lietuvių kalbos mo k sl u i k el t i “ (5), tai apie „puikiai t e o r iš k a i pasiruošusį kalbininką“ (10), kurio gramatikos „iki mūsų dienų išlaikę, jei ne visuomet praktinę, tai bent t e or i n ę ir istorinę ve r tę “ (11), nors svarbiausia – Lietuvių kalbos sintaksė apibūdinama kaip „nepaprastai reikš- J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 15 mingas gramatikos darbas“ (7), o jos autorius – „nepralenktas sintaksininkas“, „sintaksininkas t e o r et i k as “ (11). mintis, kad „reikėtų išsamių monografinių tyrinėjimų“ (5), pasakyta 16 metų vėluojant ir savo įgyvendinimo laukė dar 16 metų. Nors pavėluotai, bet reikšmingai J. Jablonskio 100-metį pažymėjo aukštųjų mokyklų mokslo darbų leidinio Kalbotyra V tomas (1962). Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedros Pratarmėje sakoma, kad J. Jablonskis „paskelbė kalbos ugdymo m e t o d us , atskleidė jos šaltinius“ (5), bet konjunktūriškai išlygaujama, kad jo kalbos ugdymo ir turtinimo kriterijus – „neigiamų svetimų įtakų nesužalota liaudies kalba“, jo metu buvęs vienintelis teisingas, gal jau per siauras (5). Be J. Palionio vedamojo straipsnio J. Jablonskis ir dabartinė mūsų literatūrinė kalba (7–12), J. Jablonskis plačiai parodomas kaip vertėjas ir vertimo specialistas (Dominykas urbas), vaikų literatūros ugdytojas ir vertintojas (vincas auryla), žymus pedagogas (magdalena Karčiauskienė). aldonas Pupkis aptaria rankraštinį palikimą. atsiminimų pateikia Juozas Balčikonis (naujų), merkelis Račkauskas, Bronius Pranskus-Žalionis, Zigmas Kuzmickis, marcelinas Šikšnys, Napalys Grigas, Juozas lazauskas, Juozas senkus. Jonas Palionis skelbia keliolika laiškų. m. lukauskaitės sudaryta sovietmečio jablonskiana apima 48 pozicijas (įskaitant vPi Tarybinio studento ar Telšių Komunizmo aušros), 7 iš jų – J. Palionio, 3 – diplominiai darbai. 1961 m. pradėjusios eiti Kalbos kultūros 1 sąs. J. Jablonskiui dėmesio neparodyta, užtat K. ulvydo vedamajame Kalbos kultūros ugdymo uždaviniai net 4 kartus minimas leninas ir tai – vienintelė pavardė. Tuo pirminių įžvalgų ir paskui įvairių – ir studijinių, akademinių, ir rimtų proginių vertinamųjų – apžvalgų užtrukęs etapas jau gana aiškiomis gairėmis baigiasi. 1970 m. su plačiu užmoju savo jablonskianą pradėjo arnoldas Piročkinas. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos vilniaus m. lietuvių kalbos sekcijos tarybos 1969 m. rugsėjo 22–23 d. surengtame teoriniame seminare buvo pagrindinis pranešėjas – tema J. Jablonskio kalbos norminimo pagrindai ir principai, kur daroma išvada: „kurdamas bei formuodamas lietuvių nacionalinę literatūrinę kalbą, suko jos vystymąsi teoriškai ir praktiškai pagrįstos sistemos kryptimi“ (Piročkinas 1970: 11). Tada ėmėsi nuoseklaus tiriamojo darbo. Pirmiausia – 1970 m. – buvo mokymo priemonė studentams lituanistams J. Jablonskio seminaras (pradedamas detalia J. Jablonskio gyvenimo faktų chronologija – 6–40) ir daugiausia mokytojams – apybraižos Jono Jablonskio leksiniai taisymai (1970) ir Jono Jablonskio gramatiniai taisymai 16 KalBOs KulTūRa | 86 (1976). Paskui kylama į dvitomės monografijos lygmenį – Prie bendrinės kalbos ištakų. J. Jablonskio gyvenimas ir darbai. 1860–1904 m. (1977) ir J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas. 1904–1930 (1978). Įsidėmėtina J. Palionio išplėstinė recenzija (Baltistica Xv (2), 1979, 159–163), kurioje dažni vertinamieji žodžiai pirmasis, novatoriškas, visapusiškas, apibendrinti ir susintetinti, bet, žinoma, ir problemiškas, prieštaringas ir ginčijamas. Iš abiejų pusių dar kai ką pridėjo ir paryškino stasys Keinys savo recenzijoje J. Jablonskio palikimo tyrinėjimai (Kalbos kultūra 39, 1980, 61–67). a. Piročkinas sudarė ir parengė platų dokumentinės jablonskianos rinkinį – Jono Jablonskio laiškai (1985). savo apybraižų mokytojams pagrindu parengė išsamesnę knygą Jablonskio kalbos taisymai (1986). viską vainikavo 1987 m. daktaro (tuometinė – antroji) disertacija. laisvėjimo metais skubėdamas paskelbė į Jablonskio raštus nepatekusių straipsnių, studijų ir neskelbtų laiškų rinkinį – J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai (1991). Į talką stojus aleksui Girdeniui praplėstas visas ir taip įvairus J. Jablonskio mokslinis paveikslas: „pirmasis iš lietuvių kalbininkų yra visapusiškai tyrinėjęs vi e no s griežtai apibrėžtos ir lokalizuotos šnektos s is t em ą . Tai aiškintina <...> ir tam tikru „įgimtu“ kalbos sistemingumo jausmu, kuris aiškiai pastebimas ir praktinėje kodifikavimo veikloje. Kalbos sistemingumas jam buvo bene svarbiausias, nors eksplicitiškai ir nesuformuluotas, normų atrankos kriterijus“ (Girdenis, Piročkinas 1978: 28). sisteminimo kriterijaus iškėlimas ypač reikšmingas. 1982 m. Kalbos kultūra (sąs. 42) išplėtė jablonskianos tematiką – tai Kazio ulvydo vedamasis Dėl J. Jablonskio pažiūrų į kalbą (3–16) (apie jį – II sk.), Antano Lyberio J. Jablonskis leksikografas (16–20), Kazimiero Gaivenio J. Jablonskio veikla Terminologijos komisijoje (20–24). ir šios apžvalgos rašytojas nuošaliai įsitarpavęs su savo J. Jablonskio (ir jo senų pirmtakų) samprata ir jo programos priminimu visuomenei (J. Klimavičius, Amžinas bendrinės kalbos pamatas, – Bibliotekų darbas, 1984 10 33–35). ir ii Respublikos metais a. Piročkinas liko produktyviausias jablonskianos autorius. Neabejotinai reikšmingiausia yra jo studija Jonas Jablonskis – naujų žodžių kūrėjas. J. Jablonskio naujadaros rezultatas be galo įspūdingas: „dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje (...) vartojama 610 J. Jablonskio žodžių. Be jų, esama 470 žodžių, kurie jo sudaryti, bet kalboje neįsigyveno: jų būta ne visai vykusių, atsirado pagaulesnių naujadarų“ (Piročkinas 2000, 10: 6). a. Piročkinas deramai – moksliškai! – pažymėjo didžiojo kalbininko 140-ąją sukaktį. Neatsiliko ir s. Keinys žurnale Terminologija (Nr. 8, 2001, 50–64) su straips- J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 17 niu 1901 m. Petro Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatikos“ kalbos mokslo terminai. Robertas Gedrimas pasireiškė nauja tema – Jonas Jablonskis ir lietuviškoji gamtotyros terminologija (Gimtoji kalba 2000, 12, 4–8). Ne be straipsnio būta ir šio rašto autoriaus (J. Klimavičius, Ką Jablonskis padarė geografijai ir kas su tuo daroma, – Terminologija 8, 2001, 7–27). Kalbos kultūra (sąs. 74, 2001, 3–8) pateikė tik J. Palionio straipsnį J. Jablonskis ir dabartinė bendrinė kalba, kuriame kartojama jo jau 1979 m. sakyta mintis – „pagalvoti ir apie akademinį visų Jablonskio raštų leidimą“ (Palionis 2001: 8). Gausiai ir įvairiai atsiliepta į 150-ąjį jubiliejų. Kalbos kultūros 83 t. (2010) net 4 autoriai rašo apie J. Jablonskio gyvenimą ir visuomeninę veiklą (Eglė lukėnaitė-Griciuvienė, vytautas landsbergis, vitas labutis, Giedrė čepaitienė). Gana išsamūs 2 kalbotyros straipsniai – vilijos sakalauskienės Jono Jablonskio leksikografinė veikla (30–43) ir Reginos Koženiauskienės Jono Jablonskio dėmesys stiliui (66–83). Yra ir smulkesnių temų. R. Koženiauskienės straipsnis Jono Jablonskio kalbos meilė, etika ir šiandiena (Gimtoji kalba 2010, 12, 3–12) verčia dar vieną svarbų jablonskianos puslapį. Daugiausia terminologijos požiūriu J. Jablonskis parodytas s. Keinio straipsnyje Mintys apie didelį kalbininką ir terminologą Joną Jablonskį. 150-tų gimimo metinių proga (Terminologija 17, 2010, 80–92). labai reikšminga ne proginė publikacija yra jaunosios kartos kalbininko zanavyko arvydo vidžiūno disertacinė knyga Jono Jablonskio akcentologija (1997) – J. Jablonskiui ne svarbiausio rašomosios kalbos dalyko išsamus tyrimas. Gausiausias šiuo metu vėl a. Piročkinas. Jo platus straipsnis Erškėčiuotu keliu lydėjo kalbą į lietuvių mokyklą smarkiai prašoka J. Jablonskio – pedagogo ir švietėjo – barą. Pagrindinis dalykas čia – lietuvių kalbos teisių atsikovojimas ir jų įgyvendinimas per mokyklą, apgintos lietuvių kalbos atlietuvinimas – gryninimas, paties J. Jablonskio nelengvas įėjimas į lietuvių mokyklą, bendrinio varianto įdiegimas, jo vadovėlių, žodynėlio, skaitinių rengimas. J. Jablonskis „labai puikiai suprato, kad mokykla yra pagrindinė institucija, kuri diegia gimtąją kalbą būsimoms kartoms. Kalbos ugdymas – tai didžiojo kalbos uždavinio tautai dalis“ (Piročkinas 2010–2011, 2: 11). a. Piročkino straipsnyje Dėl kurių ne kurių samprotavimų apie Jono Jablonskio kalbinę veiklą gal be reikalo, nors iš tikrųjų ir ne primygtinai, teigiama, kad „Jablonskis buvo ne lietuvių bk (–bendrinės kalbos) tėvas, bet įtėvis ar auklė“ (Piročkinas 2010: 10). ir neatrodo „kur kas keblesnis ir svarbesnis dalykas J. Jablonskio kalbinės veiklos vertinimo požiūriu – ar ji 24 KalBOs KulTūRa | 86 Šiauliai – yra taip pat žmonių kalbos išliežis skuodas, mosėdis, salantai, Kalnalis, Tverai, Gegrėnai (t. y. žemaičiai), t. p. F. Kuršaitis (lKŽ iv 1957). Ir siekis yra K. Jauniaus, a. Juškos, 2. „sieksnis“ m. miežinis, 3. „siekimas ranka“ a. Juška, t. p. krano siekis, patrankos siekis (lKŽ Xii 1981) – tikslu nepakeičiami! Yra driekis (: driekti) Gegrėnai (lKŽ ii2 1969), pliekis (: pliekti) Grūžiai, skaisgirys (lKŽ X 1976). iš sriegti turime ir srygis, ir sriegis (norma), tik sriegas (žmonių kalbos), dar sraigė / sraigis / sraigtis ir K. Jauniaus padarytas sraigtas (lKŽ Xiii 1984). iš sieti – ir sija, ir siena, sielis, siẽtas, ir saitas (lKŽ Xii 1981). labai trumpai dar reikia paminėti: augti – ir ūgis, ir augis, ir ūglis, ir auglys (šiedu skiriasi reikšmėmis); auti – ir autai, aklė, auklas, aulas, ir ùlė „gulstinis dūmtraukis“ (sin. batas 3.); kliūti ir kliautis – (ir kliautis / kliaudis / kliauda), ir kliūtis; lūžti – ir laužas, ir lūža, lūžtvė (ir lūžis veikiau iš lūžti, o ne laužti); pjauti – ir pjūvis, pjūtis, šienapjūtė, ir pjaunis / pjaunys, ir pjovis / pjova / pjov, šienpjovys; skliausti – ir skliaustas, skliautas, ir skliutas; spausti – ir spūdis, spūda, ir spauda; šaukti – ir šūkis, šūksnis, šūksmas, ir šauksmas, ir šūkolas, ir šaukola(s), ir Šuklys, Šuklia, ir Šauklys; šliaužti – ir šliužas, ir šliaužlys; traukti – ir trūkis „traukinys“, ir traukinys, trauka, traukis, trauksmas. Gyvojoje kalboje įsismaginus balsių kaita kartais išeina už semantinių – suprantamumo – ribų (ulė, trūkis), atsiranda keisto homonimiškumo pavojų: maigūnas (: miegoti), šatas (: šusti), sodyba (: sėdėti), nesuprantamumo: paūdėti (: paausti), ūdė (: austi), ūdis (: austi). Bendrinėje kalboje tai nepriimtina ir jau nepakenčiama: linus brukti – bruktuvė, bruktuvas, priebrukas, išbruktą linų pluoštą ar galvenas braukti – braukčiai, brauklys, brauktuvai, brauktuvas, nors lieka įprastesnis brūklys (: braukti), o ne brauklys, lieka (net etimologizavimo reikalinga) bruknė (: braukti) – kaip ir sodyba, nes ir variantas sėdyba (arch. tiesiog sėdėjimas) jau ne ką aiškesnė – šitokio sėdėti „nuolat gyventi, būti (kur)“ bendrinėje kalboje jau tik liekanos – (kalėjime, namie, antrus metus toje pačioje klasėje, be darbo, be reikalo) sėdėti. Paties J. Jablonskio 1915 m. gyvas balsiakaitinis variantas dėmėdavosi kalba (JablR i 1932: 188) jau seniai bendrinėje kalboje yra anachroniškas. seniai pareikštas nepasitenkinimas vediniais be kaitos: „kaip šalia jausti yra pojūtis, taip šalia augti turėtų būti prieūgis“ (Piročkinas 1970: 10). Prieūgis jau pateisintas, nes yra ir augis, be to, reikia žiūrėti reikšmės – prieūgis būtų „ū g io priedas – kaip priesvoris „svorio priedas“, o prieaugis yra „p r i - a ug i m o dydis“. Pojūtis yra iš pajusti (juslėmis!). Tiesa, K. sirvydo pajauta – 2. „pojūtis, jutimas“: penki pajautimai, penkios pajautos (Clavis Germa- J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 25 nico-lithuana (~1673–1701) i 729), klausos pajáutos lRKŽ (lKŽ iX 1973) niekada nebuvo bendrinės kalbos faktas. Teisingai pasuko a. Baranauskas – pajautą susiejo su (pa)jausti, plg. jausmas ir nuojauta, priejauta, atjauta, užuojauta. Ilgai vartoti jutimai užleido vietą pojūčiams, taip ir pajautos patogesnės už pajautimus. Negi neskiriam fizinių šalčio, alkio pojūčių nuo dvasios pajautų – grožio, laisvės, visų žmonių broliškumo, tapatumo, šventų, gilių ?!. skiriam seniai – pajauta „pajautimas, jausmas“ lKv 1950, knyg. „kas pajaučiama, jausmas“ DŽ1 1954, knyg. „jausmas“: Širdis apsąla, tūkstančiai pajautų pabunda DŽ2 1972 (ir vėlesni leidiniai). skiriasi potyris ir patirtis, požiūris ir pažiūra, pokrypis ir pakraipa, poreiškis ir paraiška, postūmis ir pastūma. ir nėra per daug. Tik nereikia pajautos tapatinti su jausmu – plg. veiksmas ir poveikis, įveika, sąveika, juoksmas ir pajuoka, išjuoka, plūsmas ir poplūdis, išplūdis, perversmas ir pervarta... Kai kas sapnavo styprį, bet tada gal ir ne sapne kam nors gali rastis styprus (ypač styprų). a. Piročkinas nesvarstydamas pritaria J. Jablonskiui – balsių kaitos atsisakymas (ar nebuvimas) ardytų sistemą, bet „jaunagramatikių absoliutinį dėsningumą“ (Piročkinas 2011–2012 22: 4), remdamasis J. Palioniu (ir latvių enciklopedija), laiko klaida, paskui pavyzdžiais – mokytojauti ir kt. – parodo, kad „dėsnių absoliutinimas“ (Piročkinas 2011–2012 1: 4) pakenkė ir J. Jablonskiui. Tokių prieštaravimų sau gal nebūtų likę prisiminus, kad čia reikiamą pataisą padaręs šiaip ištikimas J. Jablonskio mokinys J. Balčikonis – nuolat pabrėždavęs būtiniausią ištikimybę tikriems gyvosios kalbos faktams (ryžtingiausiai pasakęs vienoje gyvoje diskusijoje: „Prieš faktus ir metatonijos dėsniai turi nutilti!“). Tai žinojo jau ir K. Būga. Beje, ausį ir širdį rėžia gyvų dažnų tokių išimtinių kalbos faktų – nesusipažinus! – aklas atmetimas (ar tik kėsinimasis atmesti). su studentais – nesunku, bet ištikimi bendrinės kalbos vartotojai – pribloškiami. Neužtenka J. Jablonskio 1922 m. teiginio, kad priesaga -ingas rodanti „paprastai daikto v i d au s , išeinančią dažnai arba kartais aikštėn“ ypatybę (Piročkinas 2011–2012 22: 4). Per daug neapibrėžta – „paprastai, dažnai, kartais“ – griežtai atskirti -ingas nuo -ėtas, -otas, -uotas. Iš kur išeina kūningas (≠ kūniškas!), stuomeningas, liemeningas, krūtiningas, krūtinga, petingas, šlauningas, blauzdingas? Bet pilvotas! Kodėl audringas, lietingas, bet saulėtas, vėjuotas? lKG i 1965: § 966, p. 556–558 aiškina išsamiau ir gerokai kitaip. Taktingas verčia iš koto – plg. etiškas, diskretiškas, ironiškas, melancholiškas, logiškas... 26 KalBOs KulTūRa | 86 Daug, bet tikrai ne be reikalo, sugaišus laikas iš šalikelių (su klystkeliais) grįžti į jablonskianos kelią. čia arti ir esamas jo galas. seniai buvo žinoma, kad nemažai žymių Europos kalbininkų „nemaža yra naudojęsi ir dar tebesinaudoja žymesniais J. Jablonskio darbais“ (skardžius 1950: 379). Dabar a. Piročkino plačiai eksplikuota ir papildyta straipsniu Jonas Jablonskis žymių užsienio kalbininkų akiratyje (Mokslo Lietuva, 2010: 19, 1, 12; 20 12, 15). Ten pat (Mokslo Lietuva, 2011: 3, 12) zanavykės Giedrės čepaitienės ir algirdo malakausko straipsnyje Kur iš tiesų gimė Jonas Jablonskis nustatytas tikslus jo gimtinės pavadinimas. 1992 m. išleista J. Jablonskio svainio, sesers marytės vyro, teisininko motiejaus čepo Prisiminimų dalis – Apie žymųjį kalbininką Joną Jablonskį ir jo artimuosius bei gimines (80 psl.). 2009 m. lietuvos nacionalinis muziejus išleido Eglės lukėnaitės-Griciuvienės sudarytą atsiminimų ir laiškų knygą su iliustracijomis Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima (248 psl.). lietuvių inteligentų šeimos aspektu parašyta Juozo vytauto uzdilos recenzija Iš lentynų ir dėžučių – naujam gyvenimui (Mokslo Lietuva, 2010 11 12). Gimtasis žodis 2010 m. išleido sąvadą – Atsiminimai apie Joną Jablonskį (sudarė Giedrė čepaitienė, lionė lapinskienė, 472 psl.), G. čepaitienės ir apibūdinti – kaip J. Jablonskio paveikslo ryškūs išliekami ar, deja, blankesni, šešėliuoti bruožai; su iliustracijomis, t. p. Žodynėliu, autorių biogramomis, šaltinių bibliografija, nuotraukų aprašais ir vietovardžių rodyklėmis. Įvairiose istorijose ir enciklopedijose Jonas Jablonskis apibūdinamas kaip „lietuvių kalbos normintojas ir mokslininkas“ (sabaliauskas 1979: 193), kuris „pirmasis <...> ėmė reikalauti, kad bendrinės kalbos branduolį ir jos tolimesnio augimo pamatą sudarytų liaudies kalba“, „teoriškai įtvirtino <...> bendrinę kalbą“, „suformulavo bendrinės kalbos norminimo principus“ (Zinkevičius 1992: 146, 152, 153), „padarė didžiulę paslaugą ir lietuvių kalbos mokslui, ypač sintaksei“ (lKEnc 1999: 272; 2008: 234). Kuo toliau, tuo labiau pabrėžiamas jo sintaksės mokslas: „gana tiksliai moksliškai aprašyta liet. kalbos fonologinė ir gramatinė sandara, padėti sintaksės mokslo pagrindai“ (lTE iv 1978), „lietuvių kalbos mokslui ir praktikai labai reikšmingi ir sintaksės darbai“ (TlE ii 1986), „turėjo didelę įtaką liet. kalbos praktikai ir mokslui, ypač sintaksei“ (vlE viii 2005). Kol galiausiai lieka... beveik mažmožis – „savotiškai sulydyti mažlietuvių kalbą ir suvalkiečių tarmę, jas abi suderinti“ (Zinkevičius 2013: 379). 1930 m. J. Balčikonis priskyrė J. Jablonskį prie „tautos didvyrių“ – jo nuopelnus pranašiškai palygino su nuopelnais „tokių žmonių kaip vytautas Didysis“ (Balčikonis 1930: 169). 1999 m. lietuvos radijo ir televizijos su- J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 27 rengtuose 100 įt a k in g i a u s i ų XX a. lietuvos žmonių rinkimuose J. Jablonskiui teko 12-oji vieta. Tai rodo tam tikrą v i s u o m e n ė s supratimą, todėl nekorektiška labai kelti lyginant su K. Būgos 61-ąja (Piročkinas 2000 10: 2) – jį lengviau suprasti patiems m o k s l in i n ka m s . Beje, J. Jablonskis K. Būgos vertę labai suprato: „K. Būga buvo vienintelis mūsų kalbotyros s pe c i al i s ta s . <...>. su K. Būga mūsų kalbos mokslas nustoja pagrindinio savo š u l o , didžiojo savo t y r ė j o (ret. J. Jablonskio – J. K.). To šulo, <...>, nustoja ir visas lyginamasis indoeuropiečių kalbos mokslas, daug ką semiąs iš mūsų kalbos“ (JablR i 1932: 263). lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui sudarytame lietuvos i šk i l ia u s ių žmonių šimtuke (visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinė redakcinė taryba ir konsultantai 300 sąrašą pateikė mokslų akademijai, kuri papildė ir atrinko 100) c hro n o log i š k a i yra ir Jonas Jablonskis – „kalbininkas, lietuvių bendrinės kalbos normintojas“, ir Kazimieras Būga – „lietuvių kalbotyros kūrėjas ir kalbos tyrinėtojas, vienas žymiausių baltistų“, ir Juozas Balčikonis – „kalbininkas, ištikimiausias Jono Jablonskio tradicijų tęsėjas, Lietuvių kalbos žodyno redaktorius“ (100 iškiliausių Lietuvos žmonių, 2009). Išvados Jablonskianos kelias susiklosto į 3 nelygios trukmės, didelės teminės tyrinėjimų ir palikimo sklaidos įvairovės, kiekybės ir kokybės tarpsnius: i – raštų penkiatomis, pirmieji vertinimai ir apibendrinimai, po beveik tuščios pertraukos – raštų dvitomis (su gausiais konkrečių taisymų aiškinimais ir vertinimais), gyvenimo ir darbų studija, keli apžvalginiai ir vertinamieji straipsniai (didžiausi darbininkai – J. Balčikonis ir J. Palionis) – i k i m o - n og r af i n is ; ii – a. Piročkino m o nog r a f i n is – skaičiuojant nuo prieigų 1970–1977–1978–1987 – ne be kitų autorių (dar ir J. Palionio) reikšmingo, bet retoko rodymosi daugiau įvairinant tematiką, kartais imantis sampratų ir vertinimų; iii – p o m o n og r a f i n i s , einantis į plotį, įvairovę, t. p. papildymus – ne be tiražavimosi, smulkinimosi ir reikšminimo(si), net priešinimo(si), bet be iš esmės naujų vertinimų ar rimtesnio užmojo iš esmės pervertinti (ir į teigiamesnę pusę). J. Palionis beveik visai atsitraukęs, a. Piročkinas veiklus ir produktyvus, aspektinių autorių gausėja, nauja (ar atnaujinta) monografija nesirodo, gal nė nebręsta. Politinė periodizacija nebūtų tikslinga, tačiau atodaira į ją parodytų rezultatų santykį su laisvės ir nelaisvės – politinės ir akademinės – sąlygomis ir galimybėmis. Paskutinio tarpsnio, kuris beveik sutampa su laisvėjimo metais ir laisvės dvide- 28 KalBOs KulTūRa | 86 šimtmečiu, akademinės laisvės ir projektinio finansavimo santykis kol kas lemia jablonskianos gausokų rezultatų mažoką reikšmingumą. Ne kiekviena publikacija (ir straipsnio autoriaus) čia minėta – dėl apsto ir tikslo – kad būtų geriau matyti, kas jau ir taip matyti, o tai, ko ima mirtinai trūkti ir kas – ne tik spragos, bet ir ydos – ima kreivinti J. Jablonskio vaizdą. Kitas būtinas skirstymas, čia neeksplikuojamas, būtų teminis. J. Jablonskio kalbos mokslo ir mokslinių praktinių barų tyrimas ir ypač jų proporcinis vertinimas, tiksliau – dar nepakankamas net svarbiausių ištyrimas ir kartais net labai prieštaringas – ne be diletantizmo ir net nihilizmo vertinimas yra siektelėjęs už sveiko proto ir padorumo ribų: J. Jablonskis – ne mokslininkas... visuomenei, priešingai, įteigta: tik kalbininkas (toks jis ir ten, kur vienas iš to šimto). Pusmoksliai jį vaizduojasi tik kalbos taisytoją... viena iš šitokio vertinimų įvairiopumo priežasčių yra ta, kad J. Jablonskio kalbininko darbai daugiausia tik klasifikuojami, retai hierarchizuojami, o jei į viršų iškeliama sintaksė, tai tikrai beveik niekada – bendrinės kalbos teorija. Hierarchija būtų visai tikra tik apėmus visą J. Jablonskį kaip integralią asmenybę ir savo meto tautos vyrą. Pačiam jam ta hierarchija, be abejo, buvo aiški kaip dieną ir tai – kiekvieną dieną. Tačiau jablonskianoje, jei kiek aiškėjanti, tai neišryškinta ir nepadaryta jos raktu. Ten link krypsta vieno valstybininko iš kalbininko vertinimas: „jis ir vienas iš mūsų tautinio atgimimo vadovų, valstybės pamatų kūrėjų“. „Kalbos norminamąją veiklą Jablonskis laikė viena iš svarbiausių lietuvystės ir lietuvių valstybės kūrimo formų“ (vidžiūnas 2000: 1, 2). čia kelio ruožas netrumpas, bet smagus, ir koja kyla. 2. JaBlONsKiO KElRODŽiai TauTOs KRYŽKElĖsE Ne nuo kalbos mokslo pradėjo J. Jablonskis, o nuo jos gyvasties gynimo ir palaikymo, nuo tėvynės meilės žadinimo. 1883 m. Aušroje rašė: „Jauni lietuviai grįždami isz mokslaviecziu vidutiniu ir augsztuju sugrįźta su tikrą savo giminēs ir kalbos meilę, norint visą mokslą svetimoje kalboje ir svetimoje dvasēje ira gavę. Pagirtinas ira jų iszsilaikimas ir neuźszaldimas ir menkiausios dalies meilēs tēvinēs“ (JablR i 1932: 3). Kaip kūdikis džiūgavo atgavus raides ir laisvesnėmis sąlygomis kaip bitė kibo į tautos ir kalbos darbą Vilniaus žiniose: „turėsime visa metę lopyties skylėtus savo tautos stogus ir gaivinti jos dar nenudžiūvusias šakeles“ (JablR i 1932: 74). Platų J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 29 straipsnį Apšvietimo reikalai 1906 m. Lietuvos ūkininke baigia aiškia tautos gaire – „kad žmonės galėtų pagaliaus ne tiktai rankomis ir kojomis, bet ir galva dirbti. Darbas yra žmonių lobio versmė. apšvietimas gi ir mokslas duoda ne tiktai lobį tautai, bet gyvatą ir laimę: tauta, kuri bijo apšvietimo, visuomet skursta, nyksta ir miršta“ (JablR i 1932: 122). Didžiojo vilniaus suvažiavimo 10-metį didžiojo karo metais, kada „nežinom, kas lemta mums toliau sulaukti“ (JablR i 1932: 193) prisimena pirmiausia apgailėdamas to suvažiavimo žmonių aukas ir skaudų tautos kalbos dalyką: „man, atsimenu, buvo tiesiok graudu matant, kad mano tautiečiai, ieškodami sau laimės, kalbėdami apie visokias lygybes, lyg stumte stumia savo brolius, norinčius su mumis vieną darbą dirbti, tik nebegalinčius lietuviškai su mumis susišnekėti“ (JablR i 1932:194). Kad naują šimtmetį J. Jablonskis pasitiko rašytojams ir skaitytojams va - dovėliu (lietuviškų mokyklų dar nebuvo!..) – rašomosios kalbos gramatika su savitu – originaliu jos kūrimo pamatu – žmonių kalba, tai buvo laimingas dviejų dalykų – amerikos lietuvių sumanymo ir J. Jablonskio įvykdymo – sutapimas. Be abejo, J. Jablonskio darbas čia svarbiausias – lemiamas. O dažniausiai jis veikdavo vienas pats – ir kūrė, ir gaires žymėjo – ir sau, ir kalbai. 1892 m. Varpe K. Obelaičio slapyvardžiu būsimas rašomosios kalbos tėvas pavadinimu Kalbos dalykai paskelbė pirmą kalbos taisymų ir jos ugdymo straipsnį. Paskui tuo pačiu pavadinimu jų buvo dešimtys iki Laikraštinės kalbos dalykų 1930 m., išėjusių Kalboje jau po autoriaus mirties. Tačiau 1915 m., kai griaudėjo pikti, nežinia ką lietuvai lemsiantys karo dievai, atkampiame vèliže parašė jau daug metų vykdomą savo kalbos credo. Pavadino – Kalbos dalykų vietoje ir pasirašė R. J. (t. y. Rygiškių Jonas). Pirmiausia buvo išspausdinta Vaire – su paantrašte skliaustuose Iš vieno kalbos vadovėlio, paskui – 1916 m. – savo paties sudarytoje kalbos mokymosi skaitinių knygoje Vargo mokyklai – čia jau pavadinta Kalba (Kelios palaidos mintys). Ji buvo daug kartų perleista. Po 60 m. 3 punktai šio straipsnio autoriaus pacituoti vaikų žurnaliuke Žvaigždutė, jie palydėti tokiais žodžiais: „siaučiant Pirmojo pasaulinio karo audrai, gyvendamas toli nuo lietuvos, jau beveik visiškai pasiligojęs, prislėgtas tėvynės ilgesio, J. Jablonskis sugiedojo įkvėptą himną gimtajai kalbai“ (Klimavičius 1975: 8). Remdamasis pirmąja paantrašte a. Piročkinas nesigilindamas pareiškė: „Tos mintys, matyt, ne originalios, bet verstos, kaip rodo paantraštė“ (Piročkinas 1978: 74). Bet J. Jablonskis, ką vertęs ar kuo rėmęsis, pasinaudojęs, sąžiningai nurodydavo originalą ar šaltinį. ir atidžiai skaitykime J. Jablonskį: „Kad mūsų 30 KalBOs KulTūRa | 86 tautos nebūtų dainų dainelių, pasakų, mįslių, patarlių, priežodžių surašytų, tuokart tenebūtų m ū s ų k a l b o s va d ov ė l i o – šių dienų studentui, mokytojui, kunigui ir rašytojui“ (JablR iv 1935: 191). Juk čia aiškiai kalbama apie tą greitai būsimą mūsų kalbos vadovėlį – kalbos skaitinių vadovėlį, kur kalbos mokomasi gyvos – iš pavyzdinių tekstų, o ne iš gramatikos (nors ji J. Jablonskio 1901 m. irgi pavadinta vadovėliu, pagal didaktiką tikrai nėra vadovėlis). laiške sūnui Konstantinui iš voronežo 1915 m. spalio 16 d. (sen. stil.) J. Jablonskis teiraujasi: „ar nėra Petrograde kokių va d ov ė l i ų l ie t u v i ų k a l b a i („liet. pasakų“, „vis. įnamių“, „Žiupsnelio“ etc.)?“ (Jabll 1985: 144). Piročkinas pažymi, kad tuo metu J. Jablonskio kalbos straipsniuose „atsirado daugiau publicistinių elementų“ – jų pavyzdys kaip tik „straipsnelis „Kalbos dalykų vietoje“, sudarytas iš pluošto aforizmų“ (Piročkinas 1978: 74). ir daug vėliau jam tai – tik „sentencijų rinkinėlis, įvardytas antrašte Kalba“ (Piročkinas 2010–2011 1: 11). Jo manyta, kad ta Kalba „Jablonskis vylėsi sužadinsiąs visuomenėje norą mokytis taisyklingos, liaudies kalbos dėsniais paremtos bendrinės kalbos“ (Piročkinas 1978: 75), bet nei sąsajos su minėta mokyklinių skaitinių knyga, nei autoriaus intencijos, žanro savitumo, laiko dvasios, deja, nemato. Kazys ulvydas irgi nedrįso į šitą J. Jablonskio „publikaciją“ pažvelgti kaip į jo paties – originalias, o ne verstines, nors pasirašydamas „imasi atsakomybę už joje išdėstytas mintis, <...>, tarsi laikydamas jas savomis“ (ulvydas 1982: 4, dar 15). Nesupratęs ar nepaisydamas, ką jautė J. Jablonskis tautos kryžkelėje, jo širdies balso, rūpesčio, net žanro, stilistikos, žvelgia į tą tautos kalbos manifestą visai priešingai – šaltai, kaip į „kiekvieno tyrinėtojo“ „pažiūras į pasirenkamą tiriamąjį objektą, spręsimas problemas ir atskirus jų aspektus“, o tai lemią studijų metai – mokytojai ir literatūra (ulvydas 1982: 3). Tiesa, K. ulvydas skiria „bendrąsias pažiūras į kalbą“, „specialiuosius jo gyvenimo ir darbo tikslus, uždavinius“ ir „pačią pagrindinę darbų kryptį“, tačiau šį pažiūrų ir tikslų hierarchijos bandymą ir krypties – nors nepasakytos (į tautos kalbą!) – akcentą meta – čia pat ji paliekama betautė – abstrakti: „Taigi mus čia domina daugiausia J. Jablonskio pažiūros į kalbą kaip į didžiausią laimėjimą žmonijos istorijoje“ (ulvydas 1982: 3). Bet nekorektiška J. Jablonskį apibūdinti kaip „kiekvieną tyrinėtoją“ – jis buvo pirmasis, kelio tiesėjas, jo užmojis, ryžtas, tikslas – ne iš studijų, o iš Jono Basanavičiaus Aušros ir iš savo žadinto vinco Kudirkos Varpo. Pirmiausia – ne bendrinės kalbos, o gimtosios – tautos – kalbos gyvasties, jos savitumo – lietuviškumo, grynumo – puoselėtojas. iš šito radosi moksliniai pamatai ir kertės, sienos. ir tyrėjas, ir kūrėjas. savo ke- J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 31 lyje turėjo ir daug trukdytojų – vieni buvo tik nesupratingi ar drąsūs neišmanėliai, kiti – net atžagarūs neigėjai, pikti niekintojai. sumanių pagalbininkų buvo mažiau – svariai, argumentuotai, paremdavo, beje, kartais net paprašytas, mokslingasis K. Būga, bet daugumas iš tolo neprilygo išmanymu ir atkaklumu, vienas tik J. Balčikonis – bemaž. 1915 m. J. Jablonskis šviesuomenei ir 1916 m. mokyklai gražiai, įtaigiai, paprastai persakė gaires, kurias buvo paskelbęs jau 1901 m. gramatikoje. Jos Prakalboje, vos pasakęs, kas yra gramatika, tuoj imasi aiškinti y p a t i n - g ą l i et u v ių kalbos pamatą: Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: <...>. Kur <...> yra nemaža rašytojų, supratusių žmonių kalbos dvasią <...>, tę galima gramatikos tikslui ir tais raštais naudotis. <...>. Kitaip reikia elgtis tuo-tarpu sustatytojui lietuvių kalbos vadovėlio. Jisai turi visą savo mokslą remti ant žmonių kalbos įstatymų, nes mūsų rašytojai patys yra dažnai parėmę savo raštų kalbą <...> ant svetimų kalbų įstatymų. <...>. <...>. Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam: <...>. <...>: iš svetimųjų kalbų įsibrovė mūsų kalbon ne tiktai daugybė svetimų žodžių, bet ir nemaža reiškinių, kurie teršte teršia mūsų žmonių kalbą. <...>. Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, <...> (JablRR i 1957: 59-60). Šitą pamatinę savo viso gyvenimo darbo ir kūrybos mintį – didžiausiąją gairę – J. Jablonskis glaustai yra išdėstęs dar anksčiau – 1890 m. K. Ob. slapyraidžiais Varpe paskelbtoje mykolo miežinio gramatikos recenzijoje: Norint sustatyti kalbamokslį ir tokiu budu mokįti kitus kalbėti ir rašyti, reikia, žinoma, pačiam gerai suprasti taisykles išguldomos kitiems kalbos tiesiog nuo žmonių ir iš tų raštų, kuriuose darbštus vyrai surinko nemažai musų dainų, mįslių (minklių), priežodžių, patarlių ir pasakų. Iš kitų veikalų medegą gramatikai galima semti tiktai tuokart, jeigu jų rašytojai yra patys parėmę savo darbus ant žmonių kalbos (JablR iv 1935: 3). 1915 m. J. Jablonskis pradeda ne nuo žmonių kalbos, o nuo žmogaus ir tautos: Kalba yra žmogaus gyvybės atspindulys. Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia (JablR iv 1935: 190). Praleidę 12 pastraipėlių prieiname dvi norminamojo reikalo nuorodas: Mišinys, nei šis nei tas, ir šis ir tas kalboje – netvarka, silpnybė, tamsybės galvoje. Netvarka, silpnybė, tamsybės galvoje – mišinys, nei šis nei tas, ir šis ir tas kalboje (JablR iv 1935: 191). 32 KalBOs KulTūRa | 86 Kaip 1890 ir 1901 – taip ir 1915 m. savo credo pabaigoje kartoja: Norint savos kalbos išmokti ir eiti paskui – su savo plunksna – in žmones, reikia mokėti pirmiausia žmonių dainos, pasakos, priežodžiai suprasti ir jų kalbos turtais brangenybėmis stebėties. Šitam tikslui reikia skaityti dažnai ir didžiųjų rašytojų, rašytojų dailininkų darbai, tie jų darbai, kuriuose yra iškilusios tikrosios, didžiosios žmonių kalbos ypatybės (JablR iv 1935: 191). J. Jablonskio šio viso teksto Kalbos dalykų vietoje autorystę aiškiai liudija minčių triguba tapatybė ir teksto dalinė tapatybė, taip pat savitoji dvasia (mūsų tauta, tautos dvasia, tautos kalba, tautos dainos, tautos vaikai ir tautos motyna) ir savitoji leksika (kalboje i š dė t a prigimtis ir išmintis, į kalbą s u - d ėj u s i sielą, i š k i l u s i o s ypatybės), frazeologija (širdį veria, eiti in žmones), jo stiliui būdingos liaudiškos leksinės dvejybės (turtai brangenybės, padargas inrankis, dainos dainelės), pagaliau patyrusio didakto nuotaikingi įtaigūs kartojimai: Mišinys, nei šis nei tas, ir šis ir tas kalboje – netvarka <...> galvoje. Netvarka <...> galvoje – mišinys <...> kalboje. Kaip čia du žymūs kalbininkai (su jais – visas būrys humanitarų) pateko į stereotipo spąstus. Jo vardas dilęs sudilęs – Jablonskis – kalbos taisytojas / puoselėtojas / tėvas. O darbų gairių neįžvelgė. mikalojaus Daukšos svarbiąją Prakalbą, seniai išgarsintą Varpo, paskiausiai Jurgio lebedžio, a. Piročkinas 1990 m. paskelbė atskiru leidiniu (mikalojus Daukša, Postilės prakalbos, vilnius: mintis) su savo lydimuoju straipsniu (38–46). iškelti J. Jablonskio credo precedento nebuvo... K. ulvydas, paėmęs iš skaitinių knygos į 12 punktų išskaidytą tekstą, pridėjo ilgiausius – vietomis banalokus, pilkus, tarpais negrabius – komentarus – „savo pastabas bei šiokius tokius paaiškinimus“ (ulvydas 1982: 4) – „iš tikrųjų“, „šitais žodžiais nusakytas“ (4), „čia iškelta“ (10), „taip nusakomas“, „iš tikrųjų“, „tą mintį patvirtina“ (11), „tai patvirtina“, „tuo, suprantama, šiandien niekas neabejoja“ (13), „čia dar kartą (tik kitais žodžiais) akcentuojamas“, „čia iškeliama reikšmė“ (14), „mintis akcentuoja reikšmę“ (15). ii punkte „taikliai ir gražiai nusakytas kalbos ir tautos santykis (4) komentatorių nuveda į lietuvių pagarbos buveinei išraišką – namus, net su jų prieveiksmių (K. ulvydo studijos objektas!..) „darybos išgalėmis“ (9), bet ne į kalbos namus – tautą ir ne į tautos namus – valstybę... Šitas J. Jablonskio credo, numeruotas punktais, pakeistu pavadinimu – Jono Jablonskio mintys apie kalbą paskelbtas knygoje Konstancijos ir Jono J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 33 Jablonskių šeima (229). Būtinas visuotiniausias, prieinamiausias jo paskleidimas parodant istorinį ir suteikiant aktualų reikšmingumą. seniai laikas aiškiai pasakyti, kad J. Jablonskis buvo ne šiaip savo laiko – atseit ribotas, to laiko suvaržytas, bet priešingai – m o d e r n u s tautos vyras, labai gerai supratęs išsivadavimo reikalą ir gerai pataikęs į savo amžiaus vidurio – tada veikiau Rytų – Europos, anot milano Kunderos, mažųjų tautų tėvynės, žygio koją. To tautų žygio būta plataus – visapusiško. Tautinis išsivadavimas – ne tik prarastos laisvės atsikovojimas, bet ir nauji kūrybiniai tautiškumo akiračiai, tautos kūrybiškumo programos – modernizacijos. lygiai kaip J. Jablonskis (jis pirmiau!) – programiškai – 1908 m. Vilniaus žiniose mikalojus Konstantinas čiurlionis rašė: „lietuvių liaudies dailė <...> turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savotiškas lietuvių stilius, ji yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“ (čiurlionis 1960: 279–280). Po metų Viltyje – apie muziką, kuri yra žmogaus „svarbiausioji ir pirmutinė kalba“ (čiurlionis 1960: 295), dar su širdgėla, bet jau ir su viltimi: „nėra dar jos, o tas, kas yra, tai tarytum apžavėtas turtas, ir norint juo naudoties, reikia žinoti burtų žodį, reikia būti pašauktam. Tas turtas guli mūsų dainose, <...>“ (čiurlionis 1960: 286), tik česlovo sasnausko Kur bėga Šešupė ir Jau slaviai sukilo burtų žodis rastas: „iškyla aikštėn ta tikrai lietuviška styga – tokia keista, sena, nepagaunama gaida, kuri viešpatauja mūsų dainose, prieš amžius pagamintose“ (čiurlionis 1960: 287). Bet kaip ir J. Jablonskio – kalbos, taip ir m. K. čiurlionio, č. sasnausko – muzikos kelias buvo pririoglintas kvailiausių kliūčių: „mūsų muzikaliniai vakarai ne tik su lietuviška muzika, bet apskritai su muzika nieko bendro neturi. Bet dar blogiau, kad Lietuvos kaimuose pradeda platinties vadinamosios naujos dainos, kurių žodžiai labai „poetiški“, bet gaida taip niekinga ir tarptautinė, kad biauru ir klausyti. <...>, by tik nauja, o senos dainos eina į kampą ir užmirštos nyksta, <...>. ir taip tatai darosi mūsų tautos prisikėlimo dienomis!“ (čiurlionis 1960: 288). 1910 m. sofijos čiurlionienės-Kymantaitės knygoje Lietuvoje, kur „bendraeuropinis modernizmo modelis, <...> atgręžtas į lietuvių tautosaką“ (vytautas Kubilius – llEnc 2001: 340), įdėtame m. K. čiurlionio muzikologiniame straipsnyje Apie muziką jau kalbama ir apie rentinį: „Kiekvienos tautos muzika, plėtodamos ir augdama, nenustoja savo atskirų ypatybių, nes toliau gausina ją kompozitoriai, kurie, būdami savo Tėvynės sūnūs, gauna iš savo tėvų drauge su krauju savo dainų meilę ir dažnai, patys nejausdami, mėgsta jų 40 KalBOs KulTūRa | 86 kalbos kaip kalbančiųjų kolektyvo subūrimo iš skirtingų etnosų priemonę (де Сoссюр 1977: 260), bet vienpusiškai ir probėgšmais – pirmiausia kalboje natūraliai glūdi etnosas arba tauta, galiausiai – ir tautos (etninės ar politinės) sutelkimas ir įvalstybinimas. Tik labai retais atvejais kalba – etnoso reiškėja ir bendravimo priemonė – skiriasi – yra dvi (airių tautõs), bet pirmosios praradimas yra tautybės praradimo pavojus, pirmoji pakopa arba ir paskutinė – galas. labai reti atvejai – iš keliakalbių etnosų susidedančios šveicarų ar belgų politinės tautos, ir antroji – nedarnioji. ispanų (kastilų) etnosas ispanų politinėje tautoje patiria stiprias autonomijos pretenzijas iš katalonų (taikiai) ir baskų (ir teroristines). Pounijinės lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė tauta, kai virto lenkakalbe (tik liaudis išliko beveik lietuviakalbė), prarado valstybę. Žemaičių subetnoso (potautės) regioninis patriotizmas, daugiausia yra kalbinis, etninis, kultūrinis, bet kartais išnaudojamas partinių vadukų... lKEnc 1999 ir 2008 nei kalbos, nei kalbos funkcijų, net lietuvių kalbos nėra... Yra labai rimtas adelės valeckienės straipsnis bendrinė kalba – vienos pastraipos apibrėžtis ir 3,5 p. bendrinės lietuvių kalbos istorija. Bendrinių kalbų teorijos (ar teorijų), europinės ar bent kaimynų situacijos, pagrindo ir sąveikos su tarmėmis nesiimta. vlE iii 2003 vytauto ambrazo glaustame bendrinės kalbos straipsnyje – graikų koinė, vokiečių ir rusų bendrinių kalbų susidarymo pagrindai, bet iki išsamumo ir aktualumo mums – toli, mūsų savitumas neišryškintas. a. Piročkinas nurodė tarminį serbų ir slovakų, knyginį (Xvi a. pab.!) čekų bendrinės kalbos pamatą (Piročkinas 2010: 10), bet nuošaly paliko mums netolimų rusų labai savitą – dvilypį: „Rusų bendrinė kalba susidarė laipsniškai rusifikuojant ir derinant prie rusų tarmių senąją bažnytinę slavų kalbą, pagrįstą makedonijos bulgarų šnektomis“ (v. ambrazas – vlE iii 2003). Reikėtų pridurti, kad ikinacionalinės epochos bendrinė rusų kalba (литературный язык) buvo tik knyginė, o nacijos bendrinė kalba augo ant šnekamosios – liaudies kalbos pamato (KPP 2003: 307). leidžiant pirmąjį akademinį bendrinės rusų kalbos žodyną nuo aukštuomenės (jos tada būta ir prancūzakalbės!) leksikos griežtai atskirta paprastos liaudies (простонародье) leksika ir taip susidarė prastašnekė (просторечие). ir dabar bendrinė rusų kalba, nors jokia bajorkalbė, laikoma priešybe liaudies kalbai: teritorinėms ir socialinėms tarmėms ir prastašnekei – nekodifikuotai virštarminei (įvairių socialinių sluoksnių) ribotos tematikos šnekai (KPP 2003: 303–304). Kiek švelnesnis 1928 m. pareikštas Boriso larino požiūris į prastašnekę – „žemoji“ bend rinė (общий) šneka (KPP 2003: 517). stumdamasi nuo užribio į vidų – į bendrinės kal- J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 41 bos periferiją – darosi stilistiniu bendrinės kalbos sluoksniu – paprastu ir nevaržomu, priešingu apdorotam – aukštajam, knyginiam (KPP 2003: 518). Teiginys, kad bendrinė kalba nuolat pildosi ir naujinasi iš liaudies kalbos ir kad sąveika su ja yra bendrinės rusų kalbos tautinis savitumas (KPP 2003: 304), gana artimas (gal mūsų net nusisavintas kiek), tik mūsų – ne antrinė sąveika, o prigimtinis pamatas. Tačiau naujinimasis – seniai daugiau deklaracija (ir rusų!..), priešingai, abi pusės, nors nelygiai, ir gerokai susinasi – tuo tik panašios, šiaip atsiribojusios! F. de saussure’o kalbėta apie aštrią bendrinės kalbos ir tarmių koliziją – kaip kultūros produkto atsiribojimą nuo natūros sferos (de saussure 1977: 60). F. de saussure’o Kurso Įvado sk. Kalbotyros objektas, atlikus kalbos–šnekos dichotomiją, nustačius kalbos vietą šnekoje, 4 netrumpais punktais reziumuojamos pagrindinės kalbos ypatybės (де Сoссюр 1977: 52–53). Nei čia, nei toliau plėtodamas savo teoriją jokios glaustesnės kalbos apibrėžties nepateikia. Turiningas axelio Holvoeto kalbos str. vlE iX 2006 pradedamas, nors neminint, nuo F. de saussure’o (minimas pabaigoje, bet literatūra nenurodyta). Toliau pagal Karlą Bühlerį ir Romaną Jakobsoną nurodomos kalbos funkcijos. Tautinės funkcijos čia nėra, nors s. Karaliūno iškelta jau 1997 m. Didysis danų kalbininkas glosematikas louis Hjelmslevas (1899–1965) knygoje Kalba. Įvadas (daniškai 1963; prancūziškas vertimas 1966, lietuviškas 1995), irgi nekalbantis apie tautos kalbą ar kalbos tautą, o tik kalbinę bendriją, kalbines bendruomenes (Hjelmslev 1995: 52, 75), prie tautinės funkcijos, žinoma, ir negali prieti. O ir funkcija jam – „mokslinio aprašymo atskleidžiami objektų santykiai“ (Hjelmslev 1995: 8), elementų funkcija – tai, kas klasikinei kalbotyrai – fonetiniai dėsniai (Hjelmslev 1995: 103), taigi ir kalbą jis glaustai apibrėžia kaip „struktūrą, kurioje visus kiekvienos kategorijos elementus sieja tarpusavio komutacijos santykiai“ ir dar patikslina: „kad struktūra, kurios turinio ir išraiškos planai yra susieti dvišalės presupozicijos santykiu, būtų pavadinta kalba, būtina, kad šiuo santykiu nebūtų susieta nė viena šių dviejų planų vienetų pora“. (Hjelmslev 1995: 119, 122). Šitas stulbinamai vienpusiškas apibrėžtis gana greitai pats apibūdina kaip aspektines – „kalbos s t r u k t ū r o s (ret. mano – J. K.) bendrajai teorijai sukurti reikalingas“ (Hjelmslev 1995: 123). Tai jau į šalį nuo šio straipsnio užmojo, bet įžvalgusis autorius (l. H.) vėl netikėtai nuo šio teiginio pasuka į straipsniui aktualų dalyką: „struktūra remiasi savais dėsniais ir kinta ne dėl tendencijų, būdingų kalbos bendruomenei, o dėl pačios sistemos kintančių polinkių“ (Hjelmslev 1995: 154). Dar svarbiau bendrinės kalbos 42 KalBOs KulTūRa | 86 lūžių rengėjams išgirsti: „kalbos struktūra yra linkusi judėti tik tam tikromis kryptimis“ (Hjelmslev 1995: 154). Kitaip judėdama (ar judinama!) ji siekiasi į kitokį tipą. iš viso šito – labai daug įvairiaaspekčių aiškumų. Pridėtina dar viena reikšminga F. de saussure’o įžvalga: kalbotyroje objektas nelemia požiūrio taško, bet kaip tik šis sukuria objektą (де Сoссюр 1977: 46). O iš tų mokslų, kurių objektas savaime aiškus, skamba perspėjimas – jei dalykas visiškai aiškus, vadinasi, jis prastai išnagrinėtas. Kalba nėra visiškai aiškus dalykas, nes nėra nei išnagrinėtas visapusiškai, nei vieną raktą turintis dalykas. viena pusė – kalba tik kaip priemonė – pasidariusi aiškiai neteisinga ir kokčiai įkyri. Jau Tertulijonas žinojo: „Įvairios tautos įvairiai tą patį žmogų vadina. viena siela – skirtingi žodžiai, viena dvasia – įvairūs garsai. Kiekviena tauta turi savo kalbą, <...>“ (Tertulianas 1988: 194). Tautų kalbų keliai įvairūs – yra panašių, daug skirtingų. ir net l. Hjelmslevas apsisukęs nustebindamas pareiškia: „viskas – nuo tautos charakterio iki asmenybės bruožų – priklauso kalbotyros sričiai“ (Hjelmslev 1995: 160). ir mūsiškis senas europietis algirdas Julius Greimas gali kai kuriuos dėl europinės tapatybės užtautusius pamokyti: „tėvynė – tai kalba, tai kultūra“ (Greimas 1991: 93). Šitai nepabaigiama, bet baigti reikia. ir tuo, kuo pradėta – Jonu Jablonskiu. Jo kelio tąsa yra, beveik niekada nebuvo nutrūkusi, kartais trukdyta, neigta. sugalvotas ir naujas būdas – J. Jablonskį nutylėti. Štai iškalbinga greta – garbingosios sukakties proga platesnei visuomenei skirtas savaitraštis Veidas įdėjo, nors ne kalbininko (irgi simptomiška!), gana platų straipsnį (su 6 nuotraukomis), kuris baigiamas šitaip: „J. Jablonskio pamokos bei pavyzdys galėtų padėti mums ir šiais laikais, juk dėl globalizacijos lietuvių kalbai kyla daug naujų pavojų“ (Rudokas 2010: 55). Religijos, kultūros ir visuomenės gyvenimo žurnalui Naujasis židinys–Aidai J. Jablonskio vardas – ar terra incognita, ar nepasiekiamas Rubikonas, ar baubas, ar aut nihil?.. alternatyviosios kalbotyros – loretos vaicekauskienės, daugiausia – ne kalbininkų (algirdo Patacko, Guodos azguridienės, Tomo Daugirdo, Nerijaus Šepečio) klampojimai arimais ir šunkeliais, su piktom patyčiom ir absurdiškais kvailinimais. Lietuvos jablonskiada jiems niekas, nes niekas jiems J. Jablonskis. Todėl pasigelbėsime čia dar neminėtu jablonskininku, didžiausius savo darbus nudirbusiu amerikoje, nors daktaratą apgynusiu leipcige ir daug – ir istorinėje kalbotyroje, dialektologijoje, ir norminimo, rašybos baruose – nuveikusiu dar tėvynėje – antanu saliu (1902–1972). J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 43 1937 m. Naujojoje Romuvoje straipsnį Kalba ir visuomenė pradeda kaip tik jablonskiškai: „Kalbos sąvoka apibrėžiama labai įvairiai, žiūrint kuriuo požiūriu į ją pažvelgsime. Daugis pasako: kalba žmogui yra r e i šk i a mo j i p r i e m o n ė mintims, sąvokoms, norams reikšti. Tūlas dar pabrėžia: tik priemonė, daugiau niekas. vadinasi, paradoksališkai kalbą galėtume dėti vienon grutėn kad ir su zenitine patranka. <...> Taip į dalyką žiūrint, tautines kalbas, žinoma, turėtų pakeisti t ar p ta ut in is žargonas <...>“ (salys 1979: 3). Bet „tatai nėra pati jos esmė“ – „K a l b a p at i v i en a n e g y - vena, nėra organizmas, bet tik jo funkcija“ – „visuom en ė s dva s i o s d ė m u o “ (salys 1979: 3). Kalbos ne tiek skiriasi fonetika, kiek „giliąja savo esme, susieta su tautos siela“, „kalba yra pagrindinis tautos sąvokos dėsnis“, „k al bo s y ra t au ti š ko s <...> v is u s avo vi du ji ni u m ą s to mu o j u t u r i ni u “ (salys 1979: 4). Po metų Tautos Mokykloje paskelbia išsamų str. Gimtoji kalba ir mąstymas. 1935 m. Gimtojoje kalboje str. Mokykla ir kalbos jausmas pradeda remdamasis J. Jablonskiu: „Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta“ ir tęsia: „kalba tautą daro“ (salys 1979: 13). Kaip ir J. Jablonskis mato du skirtingus pasaulius: „Didžiųjų tautų žmonės, išaugdami visai savoje, vien tautinėje aplinkoje, ir kalboje svetimų intakų žymiai mažiau tegauna, negu tarp didžiųjų paskydusios mažosios tautos. anų tautų bendrinės kalbos seniai nusistojusios, visa vartosena yra daugiau inprastinė, norma tvirta ir kiekvienas kalbantysis ar rašantysis lengvai skiria sava nuo svetima, taisyklinga nuo nevartotina“ (salys 1979: 13). Ogi ir P. skardžiui tikosi šitaip pasakyti (apie J. Jablonskį!): „O kadangi mūsų gimtoji kalba yra ne tik paprasta kasdieninė susižinojimo priemonė, bet ir mūsų tautinės sąmonės bei kultūringumo išraiška, tai jis <...> ir ėmėsi mūsų bendrinės rašomosios kalbos kultūros darbo, <...>“ (skardžius 1940: 303–304). Niekada šia tema nebus viskas, bet šiuokart gana. BENDROsiOs iŠvaDOs Joną Jablonskį pirmiausia reikia matyti (ir rodyti visuomenei!) kaip vientisą integralią asmenybę ir savo meto – tautų pavasario, savo vietos – mažųjų tautų tėvynės Rytų Europos, savo tautos modernų vyrą, jo gausią veiklą ne plokščiai klasifikuoti, o hierarchizuoti ir išryškinti jo gyvenimo kelrodžius, veiklos gaires. J. Jablonskio kelyje svarbiausia – pagrindas, t. y. kalbos ir tautos gyvastis, tautos švietimas, nepriklausomybė, tada – kalbos 44 KalBOs KulTūRa | 86 kelrodžiai, t. y. bendrinės kalbos gairė – tautinis pamatas (žmonių kalba), pagrįstas žodyno ir sintaksės grynumo principas, įgyvendintas gausia sėkminga (apie 600 žodžių) naujadara ir grynų autentiškiausių duomenų sintaksės aprašu. Gramatikos metmenys išlaikė šimtmečio bandymą. Kai kurių konkrečių dalykų – gramatikos ir darybos – vertinimai be reikiamo išsamaus ištyrimo, per daug kliautasi griežtu ištisiniu sistemiškumu, kaip rodo dabartiniai šaltiniai (lKŽ ir kt.), nepaliudijamu kalbos duomenų. ilga, nuolatinė, atkakli gausių taisymų praktika (Kalbos dalykai ir pan.) daugiausia teisinga, kartais paties pasitaisoma, retai nepagrįsta, bet ne visada atsisakoma. Galėjusi ir turėjusi būti vaisingesnė, ypač laisvos spaudos, labiausiai universitetiniais ir gimnaziniais nepriklausomybės dešimtmečiais, neretai, ypač laikraščių, net kai kurių rašytojų, sutinkama nedėmesingai, net piktai priešiškai, beje, ir dabar. ir jo pasitaikę nepagrįstumai, ir akli pritarimai jiems, ir nepagrįsti jo atmetimai reikalauja išsamiausių konkrečių tyrinėjimų, pagrįsčiausių išvadų. Įsikaltų dalykų bukos kartotės atstumia ir nuo J. Jablonskio, ir nuo kalbos. Ne kiekviena jo pėda reikia aklai sekti – pirmiausia gairių reikia žiūrėti. Dar prie gyvos galvos prasidėjusios jablonskianos kelias žymėtas ir jo raštų (straipsnių) 5-tomiu, ir 2-tomiu su gramatikomis, ir 2-tome monografija, studijomis, gausiais straipsniais, bet ir gausoka, deja, daugiausia įkyria, tuščia, net nihilistine polemika. J. Jablonskis geriau ištyrinėtas, aprašytas negu visai suprastas ir reikiamai priimtas. Didžiausias nesupratimas – tai ir teorinis nesusipratimas! – kėsinimasis mūsų savitą tautos ir kalbos kelią tempti ant vakarų didžiųjų kalbų kurpalio. ŠalTiNiai DŽ1 1954 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. ats. red. J. Kruopas, vilnius: valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DŽ2 1972 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. ats. red. J. Kruopas, vilnius: Mintis. DŽ3 1993 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. vyr. red. st. Keinys, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidykla. DŽ4 2000 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. vyr. red. s. Keinys, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKV 1950 – Lietuvių kalbos vadovas. sudarė Pr. skardžius, st. Barzdukas, J. m. laurinaitis. lietuvių tremtinių bendruomenė. – Antroji dalis [žodynas]. lKŽ i1 1941 – Lietuvių kalbos žodynas 1. i leid. Red. J. Balčikonis, vilnius. lKŽ i2 1968 – Lietuvių kalbos žodynas 1. ii leid. ats. red. J. Kruopas, vilnius: Mintis. J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 45 lKŽ ii2 1969 – Lietuvių kalbos žodynas 2. ii leid. ats. red. J. Kruopas, vilnius: Mintis. lKŽ iv 1957 – Lietuvių kalbos žodynas 4. ats. red. K. ulvydas, vilnius: valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. lKŽ v 1959 – Lietuvių kalbos žodynas 5. ats. red. K. ulvydas, vilnius: valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. lKŽ iX 1973 – Lietuvių kalbos žodynas 9. vyr. red. J. Kruopas, vilnius: mintis. lKŽ X 1976 – Lietuvių kalbos žodynas 10. vyr. red. J. Kruopas, vilnius: mokslas. lKŽ Xii 1981 – Lietuvių kalbos žodynas 12. vyr. red. K. ulvydas, vilnius: Mokslas. lKŽ Xiii 1984 – Lietuvių kalbos žodynas 13. vyr. red. K. ulvydas, vilnius: Mokslas. TŽŽ 1936 – Tarptautinių žodžių žodynas. sudarė K. Boruta, Pr. čepėnas, a. sirutytė-čepėnienė, Kaunas: sakalas. liTERaTūRa a i s t i s J. 1991: Milfordo gatvės elegijos, vilnius: lietuvos rašytojų sąjunga. Ambrazas s. 1993: Daiktavardžių darybos raida, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidykla. Ambrazas s. 2000: Daiktavardžių darybos raida 2, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidykla. Balčikonis J. 1919–1920: Jablonskis ir mūsų šių dienų kalba. – Rinktiniai raštai 2, 1982, vilnius: mokslas, 155–158. Balčikonis J. 1930: Jablonskio nuopelnai. – Rinktiniai raštai 2, 1982, vilnius: Mokslas, 166–168. Balčikonis J. 1931: Kuo mums brangus Jablonskis. – Rinktiniai raštai 2, 1982, vilnius: mokslas, 169–172. Balčikonis J. 1932a: Prakalba. – Jablonskio raštai 1, Kaunas: Švietimo ministerija, vii–X. Balčikonis J. 1932b: Trumpas gyvenimo aprašymas. – Jablonskio raštai 1, Kaunas: Švietimo ministerija, Xi–XXviii. Basanavičius J. 1970: Rinktiniai raštai, vilnius: vaga. Būga K. 1913: Kalbų mokslas bei mūsų senovė. – Rinktiniai raštai 1, 1958, vilnius: valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 401–418. Būga K. 1922: Kalba ir senovė. – Rinktiniai raštai 2, 1959, vilnius: valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 7–328. čiurlionis m. K. 1960: Apie muziką ir dailę, vilnius: valstybinė grožinės literatūros leidykla. Donskis l. 1993: maironis lietuvių istoriografijos ir istoriosofijos paradigmų kontekste. – Kultūros barai 1, 68–71. 46 KalBOs KulTūRa | 86 Girdenis A., Piročkinas a. 1977; 1978: Jonas Jablonskis – dialektologas. – Kalbotyra 28(1), 29–39; 29(1), 19–28. Greimas a. J. 1991: Iš arti ir iš toli, vilnius: vaga. Hjelmslev l. 1995: Kalba. Įvadas, vilnius: Baltos lankos. Jabll 1985: Jono Jablonskio laiškai, vilnius: mokslas. JablR i 1932: Jablonskio raštai 1. Red. J. Balčikonis, Kaunas: Švietimo ministerija. JablR iii 1934: Jablonskio raštai 3. Red. J. Balčikonis, Kaunas: Švietimo ministerija. JablR iv 1935: Jablonskio raštai 4. Red. J. Balčikonis, Kaunas: Švietimo ministerija. JablRR i 1957: Jablonskis J. Rinktiniai raštai, vilnius: valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. J. P. 1930: Darbu pagerbkime didįjį kalbininką! – Kalba i 2, 64–65. Jonikas P. 1930: Jablonskio kalbos tyrimo charakteristikos bruožas. – Kalba i 2, 63–64. Jonikas P. 1940: Į Jablonskį atsigręžus. – Gimtoji kalba 2, 17–19. Jonikas P. 1979: antano salio gyvenimo ir mokslinės veiklos pagrindiniai bruožai. – salys a. Raštai 1, Bendrinė kalba, Roma, Xiii–XX. Kalbotyra 1962, V tomas. Karaliūnas s. 1997: Kalba ir visuomenė (Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai), vilnius: lietuvių kalbos institutas. Kavolis v. 1994: Žmogus istorijoje, vilnius: vaga. Klimavičius J. 1975: visą gyvenimą. – Žvaigždutė 3. Klimavičius J. 1983: Kelionės aplink stalą. – Mintis ir ženklas, vilnius: mokslas, 9–50. Klimavičius J. 2008: Draugiškas, draugingas, draugus. – Kalbos kultūra 81, 133–140. lKG i 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, vilnius: mintis. lKEnc 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. lKEnc 2008: Lietuvių kalbos enciklopedija, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. llEnc 2001: Lietuvių literatūros enciklopedija, vilnius: lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. lTE iv 1978: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 4, vilnius: mokslas. Maironis 1987: Raštai 1, vilnius: vaga. Maironis 1988: Raštai 2, Poemos, vilnius: vaga. Maironis 1992: Raštai 3, kn. 2, vilnius: vaga. muzEnc i 2000: Muzikos enciklopedija 1, vilnius: lietuvos muzikos akademija, mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 47 Palionis J. 1957: J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai. – Jablonskis J. Rinktiniai raštai 1, vilnius: valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 7–56. Palionis J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai taisymai. – Jablonskis J. Rinktiniai raštai 2, vilnius: valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 5–34. Palionis J. 2001: Jonas Jablonskis ir dabartinė bendrinė kalba. – Kalbos kultūra 74, 3–8. Piročkinas a. 1970: J. Jablonskio kalbos norminimo pagrindai ir principai. – Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinis 5(18), 5–15. Piročkinas a. 1978: J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas, vilnius: Mokslas. Piročkinas a. 2000: Jonas Jablonskis – naujų žodžių kūrėjas. – Gimtasis žodis 10, 2–6; 11, 14–16; 12, 7–12. Piročkinas a. 2010: Dėl kurių ne kurių samprotavimų apie Jono Jablonskio kalbinę veiklą. – Mokslo Lietuva 17 1, 10–11. Piročkinas a. 2010–2011: Erškėčiuotu keliu lydėjo kalbą į lietuvių mokyklą. – Mokslo Lietuva 2010 22, 6–7; 2011 1, 10–11; 2, 10–11. Piročkinas a. 2011–2012: apie Joną Jablonskį kalbėti niekada ne vėlu. – Mokslo Lietuva 2011 22 4; 2012 1, 4; 31, 4. Rudokas J. 2010: lietuvių rašomosios kalbos tėvas. – Veidas 52, 54–55. sabaliauskas a. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., vilnius: Mokslas. salys a. 1979: Raštai 1. Bendrinė kalba, Roma: lietuvių katalikų mokslo akademija. samulionis a. 1986: Balys Sruoga, vilnius: vaga. sinŽ 1980: Lyberis A. Sinonimų žodynas, vilnius: mokslas. skardžius P. 1926: Bendri pastebėjimai. – Kalbos mažmenos. – Rinktiniai raštai 3, 1998, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 25–31. skardžius P. 1927: Priesaga -auninkas. Kalbos mažmenos. – Rinktiniai raštai 3, 1998, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 46–49. skardžius P. 1928: Del prof. J. Jablonskio „neklaidingumo“. – Rinktiniai raštai 5, 1999, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 578–579. skardžius P. 1931: J. Jablonskis. – Rinktiniai raštai 4, 1998, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 323–331. skardžius P. 1937: J. Jablonskis ir dabartinė lietuvių bendrinė kalba. – Rinktiniai raštai 2, 1997, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 245–267. skardžius P. 1940: Jonas Jablonskis. – Rinktiniai raštai 2, 1997, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 301–306. skardžius P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. 48 KalBOs KulTūRa | 86 skardžius P. 1950: J. Jablonskis kalbininkas. – Rinktiniai raštai 2, 1997, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 368–380. skardžius P. 1973: J. Jablonskio taisymai. – Rinktiniai raštai 2, 1997, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 546–562. Tertulianas 1988: apie sielos liudijimą. – Katalikų kalendorius žinynas, Kaunas–vilnius: lietuvos vyskupų Konferencijos leidinys, 190–194. TlE ii 1986: Tarybų Lietuvos enciklopedija 2, vilnius: vyriausioji enciklopedijų redakcija. ulvydas K. 1961: J. Jablonskis – lietuvių literatūrinės kalbos ugdytojas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 5–18. ulvydas K. 1982: Dėl J. Jablonskio požiūrių į kalbą. – Kalbos kultūra 42, 3–16. vaicekauskienė L. 2013. – Gimtoji kalba 8, 24–28. vidžiūnas a. 2000: Jonas Jablonskis – visuomenės žmogus. – Gimtoji kalba 12, 1–3. vlE iii 2003: Visuotinė lietuvių enciklopedija 3, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. vlE viii 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. vlE iX 2006: Visuotinė lietuvių enciklopedija 9, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Zinkevičius Z. 1978: Lietuvių kalbos dialektologija, vilnius: mokslas. Zinkevičius Z. 1992: Lietuvių kalbos istorija 5. Bendrinės kalbos iškilimas, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Z. 2013: Lietuva. Praeities didybė ir sunykimas, vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. KPP 2003: Культура русской речи. Энциклопедический словарь-справочник, Моска: Наука. Соссюр де Ф. 1977: Труды по языкознанию, Моска: Прогресс. Холодович a. a. 1977: Фердинанд де Соссюр. – Соссюр де Ф. Труды по языкознанию, Моска: Прогресс, 650–671. Gauta 2013 11 04 Priimta 2013 12 20 J. Klimavičius. Jonas Jablonskis ir tautos kalba 49 JONas JaBlONsKis aND THE laNGuaGE OF THE NaTiON Summary Jonas Jablonskis should first be seen as a solid integral personality and a modern man of his time, known as the spring of Nations, his place, Eastern Europe, known as the homeland of the small nations, and his nation. instead of being classified flatwise, his abundant activities should be organised in a hierarchical order by highlighting the landmarks of his life and the milestones of his activities. The road of Jablonskis primarily relied on the very foundations, i.e. the existence of the language and the nation, national education, independence, followed by the landmarks of language, i.e. the standard language as the national foundation (people’s language), a well-founded principle of dictionary and syntax purity implemented by the fruitful formation of new words and the description of syntax based on pure authentic data. an outline of grammar withstood the trials of the century. The evaluations of certain specific aspects – grammar and word-formation – are lacking a thorough study; a simple and strict systemization which is not testified by language data, as contemporary sources show (Dictionary of Lithuanian, etc.), was unduly relied upon. a long, continuous and persistent practice of numerous corrections (Gimtoji kalba – Language Matters, etc.) is to the most part correct; self-corrections are occasional; in some cases, they are ill-founded but not always refused. Though it could and should have been more fruitful, in particular in the free press, mostly during the decades of independence of universities and gymnasiums, it was often approached without due attention, even with bitter hostility, in particular by the press and even by certain writers, which, by the way, is still apparent today. Occasional invalidities and their blind acceptance as well as unreasonable rejections require the most thorough targeted studies and the most valid conclusions. Blunt repetitions of long-established matters push away from both Jablonskis and the language. Not every step he had taken should be blindly followed – landmarks should first be observed. The road of the jablonskiana which had begun during his lifetime was marked by 5 volumes of his writings (articles), 2 volumes of grammars as well as a 2-volume monograph, studies, numerous articles and rather rich, though mostly insistent, empty, even nihilistic, polemic. Jablonskis has been better studied and described than fully understood and duly acknowledged. The greatest theoretical misunderstanding is the attempt to address our peculiar road of the nation and the language according the pattern of the great Western languages. KEYWORDS: Jablonskis, jablonskiana, language, nation, language of the nation, national function of the language. JONas Klimavičius Erfurto g. 56-14, lT-10308 vilnius