Jonas Jablonskis ir tautos kalba

J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 9 KALBA JONAS KLIMAVIČIUS JONas JaBlONsKis iR TauTOs KalBa ESMINIAI ŽODŽIAI: Jablonskis, jablonskiana, kalba, au a, au os kalba, au i- nė kalbos unkcija. 1. JaBlONsKiaNOs KEliai, ŠaliKElĖs iR BEKElĖs Jonas Jablonskis (1860 12 30–1930 02 23) – mokslininkas kalbininkas, pedagogas gimnazijos moky ojas i uni e si e o p o eso ius, isuomenės š ie ėjas, lie u ybės i nep iklausomybės ko o ojas, e ėjas, edak o ius. Daugelio dalykų p adininkas, ne ienos s i ies pag indėjas i au o i e as. Nepalenkiamas iesos – i mokslo, i gy enimo – ieško ojas i ko o ojas. Da gy as (pa) adin as ( ašomosios) kalbos ė u, o iš ik ųjų – šiuolaikinės bend inės a lie u in osios kalbos i pama ų klojėjas, i sienų en ėjas. Jablonskiana p asideda p ie jo gy os gal os. a noldas Pi očkinas (2010: 1) mini apie 500 jos pozicijų. 60-me is pažymė as Juozo Balčikonio s aips- niu Jablonskis i mūsų šių dienų kalba. J. Jablonskis čia e inamas kaip „didelis kalbos y ėjas“ i „kalbos moky ojas“ (Balčikonis 1919–1920*: 155), be kons a uojamas ezul a ų ūk inumas: „mokyklose, kaip i ki ose uo a pu iešose įs aigose i spaudoj, iešpa auja a pa i suda ky a kalba, kažin koks ža gonas, labai nu olęs nuo gy os kalbos“ (Balčikonis 1919–1920: 156). Tuoj po mi ies paskelb ame s aipsnyje aiškinama J. Jablonskio nuola inio ūpinimosi laik aščių kalba p asmė: „jos ne aisyklingumai gali užk ės i isą au ą i pagadin i jos kalbą“ (Balčikonis 1930: 167). čia ėl ka ojamas bend asis e inimas: „Jablonskis bu o ne ik didis moky ojas, be i didis * Dalyko ch onologijai li e a ū os nuo odose pa eikiami pi mojo publika imo me ai i pe - spaudo puslapiai. 10 KalBOs KulTūRa | 86 mokslininkas“ (Balčikonis 1930: 168). Po me ų apibūdinamas: „b angus i kaip isuomenės žmogus i kaip mokslininkas“ (Balčikonis 1931: 170). Jo, paliegusio kūno, be da eiklaus da bininko, mi is bu o ne ikė a, su ok a kaip ik a mokslo ne ek is. Tačiau į ai iapusiška – mokslinė, peda- goginė, kul ū inė, isuomeninė – eikla jau ada aiškiai sup as a kaip e - ingiausio palikimo pa eldas. J. Jablonskio „seniai gal o as i s ajo as“ kalbos o ganas – bend inės kalbos žu nalas Kalba, i . 1 sąs. įdėjęs Rygiškių Jono s aipsnį Laik aš inės kalbos dalykai (31–36), en pa edak o iaus P ano ska džiaus a du p ane- ša apie „šio didžiojo kalbos žmogaus“ mi į. Tais pačiais me ais išeina 2 sąs. „a. a. Jonui Jablonskiui, bend inės kalbos kū ėjui i ilgamečiui (= ~iam) jos obūlin ojui“. Jo didesnė pusė ski a pačiam J. Jablonskiui: aleksand o me kelio apž alginis s aipsnis, Respublikos P eziden o an ano sme onos A siminimų b uožai, P ano mašio o, Pe o a ižonio, mo iejaus Pečiulionio i ik o o aičiūno a siminimai, Juozo Bagdono i Zigmo Kuzmickio pas- abos, galiausiai umpas, be dalykiškas Pe o Joniko Jablonskio kalbos y- imo cha ak e is ikos b uožas – klaidą „išaiškin i iš mūsų kalbos ak ų (jos dėsnių)“ (Jonikas 1930: 63). Jaunam kalbininkui ga bę da o as pa ikslinimas skliaus uose – is dėl o užčiuop as ne koks p imi y us analogijos me odas, o esminis – sis emos (dėsnių) p incipas. Tačiau ie skliaus ai išduoda i ne- ik umą, o kalbos y imo sup a imas kaip klaidos išaiškinimo ( ik?!) – nepa- g įs ai i nelem ai siau as. Tačiau bene jo pa ies slapy aidžiais – P. J. pasi a- šy as glaus as Da bu page bkime didįjį kalbininką! eikšmingas keliais a ž ilgiais. Pi miausia čia pab ėžiama, kad J. Jablonskis „di bo isos au os kul ū os da bą, o ganiza o am ik ą os kul ū os s i į i ją ugdė. Jis kėlė i kildino as jėgas, ku iomis au a auga“ (J. P. 1930: 64). O au ai p imenama J. Jab- lonskio, „įkūnėjusios da bo d asios“, pasku inių dienų žodžiai: „nė a a ei ies ai au ai, ku i nemoka di b i“ (J. P. 1930: 65). Toliau pa odomas kalbos obulinimo i ugdymo (a ba šiuolaikiškai – kalbos kul ū os) gy ybinis eikš- mingumas: „Kalba y a didis kul ū os gy enimo eiksnys, be ku io neįmano- mas au os kilimas i p og esas“ (J. P. 1930: 65). i kad pi moje šio da bo i ko os on o linijoje, kaip i manė J. Jablonskis, y a laik aš is: „Juk laik aščio į aka skai y ojams y a didžiausia. iš jo jaunuomenė mokosi azeologijos, s ilizacijos, kalbos. isa ai laik aš is, nuola skai omas, kal e įkala žmogui į gal ą“ (J. P. 1930: 65). i ai baigiama skaudaus apmaudo išnašos žodžiais: „Šį s . bu au įda ęs ieno dien aščio edakcijai spausdin i. <...> a sakė, kad s . n ė są s ak u a l u s ; <...>“ (J. P. 1930: 65). Tiesa, po 10 me ų Gim- oj o j e kalboje (!) P. Jonikas kalba apie J. Jablonskio analogijos me odą, J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 11 ačiau juk ai inka – i gi ne isuo inai! – ik aisymams i naujada ų kū- imui, be ne g ama ikai, i čia jau eisingai pažymi: „Didžiausias jo nuo- pelnas – lie u ių kalbos s i n a k s ė s ( e . mano – J. K.) kū imas <...>“ (Jonikas 1940: 19). No s ne isai aiškus, be is eikšmingas moksliškumas – i sukonk e in a ašybos eo ija (Jonikas 1940: 18). Neabejo inas dalykas, kad jaunesnės ka os a s o as P. Jonikas s engėsi duo i konk e esnius i de alesnius e inimus (no s jiems ūko nuoseklumo) negu J. Balčikonis. mi ies me ines ge okai plačiau žu nale A chi um Philologiam paminėjęs P. ska džius e inimą p adeda e ike ėmis: „Jaunius su Būga y a bu ę uni- e salis ai, o J-skis – eklek ikas“ (ska džius 1931: 325). Kalbo y os is o i- joje ai negi dė a. a imo laiko TŽŽ 1936 eklek ikas – 1. „ iloso as, nesi- laikąs ienos sis emos, <...>“ (eklek izmas – i gi ik ilos.), 2. „neo iginalus, ne u įs sa o kū ybinių pag indų menininkas, poe as, publicis as“, eklek iš- kas „su ink as, pasi ink as, į ai ių sis emų“. isai p i enkia ai, ką konk- ečiai P. ska džius eklek išku adina: „sa o eklek išką pažiū ą J. J-skis jau 1901 m. šiaip dės ė: „Jisai ( . y. lie u ių kalbos ado ėlio suda y ojas) u i isą sa o mokslą em i an žmonių kalbos įs a ymų, – – – (...)“ (ska džius 1931: 325). Kas i iš ko J. Jablonskio bend inės kalbos eo ijoje su ink a, sudu s y a, kas ne jo pa ies? P. ska džius pa s ki oje ie oje ai adina „aiškia bend inės kalbos p og ama“, o iš a dijęs J. Jablonskio g ama ikos (i da kelis ki us) da bus sako, kad jie „suda ė bend inės kalbos pag indą“ (ska džius 1931: 329). Pa eiškęs, kad „is o iškai lyginamuoju me odu jis nieko nė a y ęs“ (ska džius 1931: 329–330), nesako, kam bend inės kalbos g ama ikai, juoba bend inės kalbos eo ijai o me odo bū ų eikėję. Tačiau ėl kūlia i s is: „J. Jablonskio da bas <...> u i is dėl o nemažos eikšmės i bend ajam kalbos mokslui“ (ska džius 1931: 331). P ieš a ingiau gal jau negalima... iš ikimiausias J. Jablonskio mokinys i bend ažygis, ypač pasku inio penk- mečio, i nuosekliausias jo samp a os ykdy ojas J. Balčikonis (jis ką da ęs a manęs ki aip, ai be iešų pa eiškimų, juoba be k i ikų) gana g ei ai pa engė i su edaga ęs išleido Jablonskio aš ų penkia omį: 1 – Visuomenės s aipsniai (1932), 2 – Š ie imo eikalai (1933), 3 – Rašybos dalykai (1934), 4 i 5 – Kal- bos dalykai (1935 i 1936). Tai pe 47 m. pa a de, į ai iais slapy a džiais i slapy aidžiais, ne isai be a do skelb i s aipsniai, su ink i iš į ai ių laik aš- čių, aip pa g ama ikų i skai inių knygų p a a mės, nespausdin os ado ėlių ecenzijos. Rengėjo P akalba baigiama i a il imi: „Todėl Jablonskio eikš- mė mūsų au ai ne mažės, be pe jo aš us nuola augs“ (Balčikonis 1932a: X). 12 KalBOs KulTūRa | 86 J. B. pasi ašy as T umpas gy enimo ap ašymas (Xi–XX iii) baigiamas glaus- čiausiu žmogaus apibūdinimu: „ isi aikai išėjo į žmones. Tu ų jokių nepa- liko“ (Balčikonis 1932b: XX iii). Penkia omio gale y a minimų pa a džių odyklė (249–258) i J. Jablonskio aisomų kalbos klaidų są ašas (259–280). Bū a i am ik o ans a o bandymo. Kaip ik šio penkia omio pag indu, kaip pasisako pa s au o ius P. ska džius, jo pa ies edaguo ame žu nale A chi um Philologicum 1937 m. adosi, no s apž alginis, be i iamasis i e inamasis s aipsnis J. Jablonskis i daba inė lie u ių bend inė kalba. Kaip odo i pa adinimas, čia ūpi ne ik J. Jablonskio kalbinis palikimas, be i jo ak ualioji, gy oji dalis – pa eldas, aigi – bend as balansas, o jame pa- sy as k i ikos d uska kiek pe sūdy as, akcen us ka ais nelogiškai sukeičian : „jo ei asis kelias ne ik aisy inas, be i oliau ęs inas“ (ska džius 1937: 246). P ielaidų i , žinoma, iš adų d ilypumas a p ieš a a eiškiasi pačia bend ąja samp a a: p adeda nuo Edua do He manno lie u ių bend inės kalbos eikšmės bend ajam kalbos mokslui – u ima omenyje jo 1929 m. s udija Die li auische Gemeinsp ache als P oblem de allgemeinen Sp achwis- senscha (ska džius 1937: 245), lauki na ū aliai dedukcinio išplė o o eigi- nio, be ... lie u ių bend inės kalbos gy ojo pama o eo e iko p incipų (pi - miausia!), nekalban paskui jau i apie jo g ama ikas, ypač sin aksę, i iso kū inio aip pa gy umą, ien isumą („s eikas, ne lopy inis pada as, lyg iena kalbos a mė (...)“ iii 109)“ kaip bū inybę (ska džius 1937: 248), neįs engia sup as i kaip bend inių (daugiskai a!) kalbų eo ijos (be ne ieno modelio!) i jos nuoseklaus įgy endinimo. Da keis a p ieš a a: „lai- ku pasi odė J. Jablonskis, pi mas moky as kalbininkas“, be o, „kaip eikian susipažinęs su ki ų kaimyninių au ų ašomųjų kalbų san a ka i jų obu- linimo da bu“, a me a „deduk y inę ap io inę pažiū ą į ašomąją kalbą“, ima „ ado au is induk y ine apos e io ine pažiū a“ (ska džius 1937: 250), iš auš ininkų ga bingiausiosios gim osios (su isais ba ba izmais i ne ykiausiais gausiais naujada ais!) palaidos balos pagal mokslą – eo iją imasi ku i (ne- si e čia liežu is saky i – ęs i) gy ą, ien isą, g yną bend inę kalbą i s ai- ga – „J. Jablonskis, būdamas klasikas ilologas, šiaipjau gy enime (?! – J. K.) ling is iškai nė a y ęs nei ienos p oblemos“ (ska džius 1937: 266). Tai a ne aišku, kad P. ska džiui kalbo y a – ik idinė, sanda os ap ašas?.. Be gi g ama ikos – ai sanda os ap ašas! Tik iausias ibo umas i apgailė inos p ieš- a os: „nulėmęs isą olimesnį lie u ių bend inės kalbos likimą“ (ska džius 1937: 267) – ne mokslininkas... Dešim mečio p oga ašy ame s aipsnyje P. ska džius ėl žongli uoja e ike ėmis, lyg sa aime u inčiomis iską lem i: „klasikinis ilologas, ne J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 13 g ynas kalbininkas (ling is as)“, „nuėjo ne abs ak aus mokslininko, be ealaus p ak iko keliu“ (ska džius 1940: 303), be ... a o inus kalbos da- lykus ėmė „g įs i <...> konk ečiais kalbos duomenimis i iš ų duomenų iš es ais kalbos dėsniais“, „nusipelnęs i <...> pačiam g ynajam mūsų kal- bos mokslui“ (ska džius 1940: 305). Toks bu o i lie u os Respublikos (aTR – ne ik lie u os) laikų jablons- kianos pama as. i so ie me is, ka o okie me is i ii so ie mečio s alinis inis i dešim me- is – uščia ie a, laimė da , kad neapšauk as kokiu eakcionie iumi a bu žuaziniu nacionalis u. sukak u iniame s aipsnyje ame ikoje, i ažuo- damas sa o e ike inius e inimus, P. ska džius pasako i ieną naujesnį: „siekdamas aisyklingumo i aiškumo, jis pi miausia bend inei kalbai ieš- kojo i s u o i n ių ( e . mano – J. K.), . y. daugumos a ojamų i su- p an amų, žodžių a posakių“ (ska džius 1950: 375). 1956 m. lie u ių kalbos i li e a ū os ins i u o im as leis i ęs inis moks- lo da bų leidinys Li e a ū a i kalba (ki a dalykų eilė negu ins i u o pa a- dinimo!..) p adedamas di ek o iaus Kos o Ko sako s aipsniu Du įžymieji lie u ių kalbininkai. Kele as a siminimų apie J. Jablonskį – ai J. Balčikonio duoklė moky ojui. Jų pi mas posk. – Jablonskis isuomenės žmogus! Pasku- inis – Jablonskio paleis ų žodžių gausumas, be o gausumo pa odo ik da- lely ę. Rim o užmojo i eikiamo akademinio mas o y a čia pla us B onės osyly ės s aipsnis J. Jablonskio aidmuo lie u ių li e a ū inės kalbos is o i- joje, no s ne iskas ap ėp a i mažoka apibend inimų. Tu iningi i dalykiš- ki Zigmo Žemaičio a siminimai. Tai – a si įžanga į s a bų jablonskianos e apą – Jono Palionio suda y us J. Jablonskio Rink inius aš us ( . 1, 1957; . 2, 1959). ilniaus uni e si e- o lie u ių kalbos ka ed os pasi ašy oje P a a mėje pažymima, kad „J. Jab- lonskio kalbinis palikimas u i didelę eikšmę lie u ių kalbos, li e a ū os i apsk i ai lie u ių au os kul ū os is o ijai“ (JablRR i 1957: 5). i omą su- da o „s a besnieji mokslo i p ak ikos a ž ilgiu J. Jablonskio lie u ių kalbos ado ėliai“ (5), no s g iež a didak ikos p asme ne 1922 m. Rygiškių Jono Lie u ių kalbos g ama ika. E imologija, kad i ski a (au o iaus a leidėjo?) „ idu inėms mokslo įs aigoms“, be „pi miausia pa ys kalbos moky ojai“ a os, kaip ikisi au o ius, da p idu damas: „Kalbos m e o d i ko s p ašau iš manęs ne eikalau i“ (JablRR i 1957: 183). i omas p adedamas J. Pa- lionio s udija J. Jablonskis i jo lie u ių kalbos ado ėliai (Palionis 1957: 7–56). aiškiai pasakomas ų „ ado ėlių“ moksliškumas i mokslinis eikš- mingumas: „1901 m. „lie u iškos kalbos g ama ika“ didžiai eikšminga 14 KalBOs KulTūRa | 86 dėl o, kad joje pi mą ka ą lie u ių kalbos m o k s l e (čia i oliau ci a o- se e . mano – J. K.) bu o eisingai nuš ies as li e a ū inės kalbos i a mių san ykis, <...>“, „ne i mūsų dienomis ne eikalaujan i esminių pa ikslini- mų li e a ū inės kalbos bei no malizacijos p og am a “ (Palionis 1957: 23). Ypač iškeliamas J. Jablonskio sin aksės mokslas i jo naujumas: „iš gy osios liaudies kalbos, au osakos i žymesniųjų ašy ojų kū inių ykusiai a ink ais pa yzdžiais, ų pa yzdžių s u s i s e m i n i mu , lie u ių kalbos sin- aksės d ė sn i ų iš edimu, aip pa daugelio naujų ge ų e minų nus a ymu Jablonskis pada ė g ažią p adžią ligi ol be eik isiškai apleis am lie u ių kalbos sin aksės mok s lu i , be o, žymiai p isidėjo p ie lie u ių li e a ū inės kalbos sin aksės n o m ų nus a ymo bei įdiegimo, p ie jos ap alymo nuo ne eikalingų skolin inių kons ukcijų“ (Palionis 1957: 49). Į ii omą į eda J. Palionio apž alginis, ka u i e inamasis s aipsnis J. Jablonskio kalbiniai aisymai (Palionis 1959: 5–54). J. Jablonskis „iš p adžios sa o aš ų kalba be eik niekuo nesisky ė“, be paskui jis „iškyla jau kaip didelis lie u ių kalbos s p ec ia li s a s, kaip didelis a u o i e as “ (Palionis 1959: 47, 49), u in is aisymų „m e od ą i eo i n i u s pag indus“ – „ em is iš daugy- bės pa yzdžių išeinančiais „bend aisiais žmonių kalbos d ė s n i a i s “ (Palio- nis 1959: 52, 50). Tomo gale y a J. Palionio 83 Pas abos (519–532) i ai- somųjų kalbos dalykų odyklė (533–553). 1960 m. g uodžio 24 d. mokslų akademijos lie u ių kalbos i li e a ū- os ins i u o su eng oje mokslinėje kon e encijoje Kazio ul ydo skai y as p anešimas su umpin as paskelb as Lie u ių kalbo y os klausimų IV . (1961) pa adinimu J. Jablonskis – lie u ių li e a ū inės kalbos ugdy ojas (5–15 i pla i usiška san auka – 15–18). P adžioje sakoma, kad „d a ž n a i bu o adinamas lie u ių li e a ū inės kalbos ė u , didžiausiu jos u g d y o j u “ (ul ydas 1961: 5), be paskui – „u g dy o j u i ne jos ė u , kaip k a - a i s bu o pasakoma“ (ul ydas 1961: 10). Gana gausiai p i a puo iems eigiamiems i eigiamiausiems e inimams kiek ūks a aiškesnio apib ėž- umo – kalbama ai apie „nu o p e l nu s lie u ių kalbos kul ū ai i lie u ių kalbos m o k s l u i “ (5), s aipsnius „į ai iais kalbos kul ū os, kalbos mo k s - l o, isuomenės gy enimo kl a u s i m a i s“ (8), apie J. Jablonskio „lie u ių li e a ū inės kalbos i lie u ių kalbos m o k s l o u g d y m o da bą“ (9), „kū ybinę eiklą <...>“, ski ą „lie u ių li e a ū inei kalbai gai in i i ug- dy i, lie u ių kalbos mo k sl u i k el i “ (5), ai apie „puikiai e o iš k a i pasi uošusį kalbininką“ (10), ku io g ama ikos „iki mūsų dienų išlaikę, jei ne isuome p ak inę, ai ben e o i n ę i is o inę e ę “ (11), no s s a biausia – Lie u ių kalbos sin aksė apibūdinama kaip „nepap as ai eikš- J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 15 mingas g ama ikos da bas“ (7), o jos au o ius – „nep alenk as sin aksinin- kas“, „sin aksininkas e o e i k as “ (11). min is, kad „ eikė ų išsamių mo- nog a inių y inėjimų“ (5), pasaky a 16 me ų ėluojan i sa o įgy endini- mo laukė da 16 me ų. No s pa ėluo ai, be eikšmingai J. Jablonskio 100-me į pažymėjo aukš- ųjų mokyklų mokslo da bų leidinio Kalbo y a V omas (1962). Vilniaus uni e si e o lie u ių kalbos ka ed os P a a mėje sakoma, kad J. Jablonskis „paskelbė kalbos ugdymo m e o d us , a skleidė jos šal inius“ (5), be kon- junk ū iškai išlygaujama, kad jo kalbos ugdymo i u inimo k i e ijus – „neigiamų s e imų į akų nesužalo a liaudies kalba“, jo me u bu ęs ienin- elis eisingas, gal jau pe siau as (5). Be J. Palionio edamojo s aipsnio J. Jablonskis i daba inė mūsų li e a ū inė kalba (7–12), J. Jablonskis plačiai pa odomas kaip e ėjas i e imo specialis as (Dominykas u bas), aikų li e a ū os ugdy ojas i e in ojas ( incas au yla), žymus pedagogas (magdalena Ka čiauskienė). aldonas Pupkis ap a ia ank aš inį palikimą. a siminimų pa eikia Juozas Balčikonis (naujų), me kelis Račkauskas, B o- nius P anskus-Žalionis, Zigmas Kuzmickis, ma celinas Šikšnys, Napalys G igas, Juozas lazauskas, Juozas senkus. Jonas Palionis skelbia keliolika laiškų. m. lukauskai ės suda y a so ie mečio jablonskiana apima 48 po- zicijas (įskai an Pi Ta ybinio s uden o a Telšių Komunizmo auš os), 7 iš jų – J. Palionio, 3 – diplominiai da bai. 1961 m. p adėjusios ei i Kalbos kul ū os 1 sąs. J. Jablonskiui dėmesio nepa ody a, už a K. ul ydo edamajame Kalbos kul ū os ugdymo užda iniai ne 4 ka us minimas leninas i ai – ienin elė pa a dė. Tuo pi minių įž algų i paskui į ai ių – i s udijinių, akademinių, i im ų p oginių e inamųjų – apž algų už ukęs e apas jau gana aiškiomis gai ėmis baigiasi. 1970 m. su plačiu užmoju sa o jablonskianą p adėjo a noldas Pi očkinas. Paminklų apsaugos i k aš o y os d augijos ilniaus m. lie u ių kalbos sek- cijos a ybos 1969 m. ugsėjo 22–23 d. su eng ame eo iniame semina e bu o pag indinis p anešėjas – ema J. Jablonskio kalbos no minimo pag indai i p incipai, ku da oma iš ada: „ku damas bei o muodamas lie u ių nacio- nalinę li e a ū inę kalbą, suko jos ys ymąsi eo iškai i p ak iškai pag įs os sis emos k yp imi“ (Pi očkinas 1970: 11). Tada ėmėsi nuoseklaus i iamojo da bo. Pi miausia – 1970 m. – bu o mokymo p iemonė s uden ams li ua- nis ams J. Jablonskio semina as (p adedamas de alia J. Jablonskio gy enimo ak ų ch onologija – 6–40) i daugiausia moky ojams – apyb aižos Jono Jablonskio leksiniai aisymai (1970) i Jono Jablonskio g ama iniai aisymai 16 KalBOs KulTūRa | 86 (1976). Paskui kylama į d i omės monog a ijos lygmenį – P ie bend inės kalbos iš akų. J. Jablonskio gy enimas i da bai. 1860–1904 m. (1977) i J. Jablonskis – bend inės kalbos puoselė ojas. 1904–1930 (1978). Įsidėmė ina J. Palionio išplės inė ecenzija (Bal is ica X (2), 1979, 159–163), ku ioje dažni e inamieji žodžiai pi masis, no a o iškas, isapusiškas, apibend in i i susin e in i, be , žinoma, i p oblemiškas, p ieš a ingas i ginčijamas. Iš abiejų pusių da kai ką p idėjo i pa yškino s asys Keinys sa o ecenzijoje J. Jablonskio palikimo y inėjimai (Kalbos kul ū a 39, 1980, 61–67). a. Pi- očkinas suda ė i pa engė pla ų dokumen inės jablonskianos inkinį – Jono Jablonskio laiškai (1985). sa o apyb aižų moky ojams pag indu pa engė išsamesnę knygą Jablonskio kalbos aisymai (1986). iską ainika o 1987 m. dak a o ( uome inė – an oji) dise acija. lais ėjimo me ais skubėdamas paskelbė į Jablonskio aš us nepa ekusių s aipsnių, s udijų i neskelb ų laiškų inkinį – J. Jablonskis. S aipsniai i laiškai (1991). Į alką s ojus aleksui Gi deniui p aplės as isas i aip į ai us J. Jablons- kio mokslinis pa eikslas: „pi masis iš lie u ių kalbininkų y a isapusiškai y inėjęs i e no s g iež ai apib ėž os i lokalizuo os šnek os s is em ą . Tai aiškin ina <...> i am ik u „įgim u“ kalbos sis emingumo jausmu, ku is aiškiai pas ebimas i p ak inėje kodi ika imo eikloje. Kalbos sis emingumas jam bu o bene s a biausias, no s eksplici iškai i nesu o muluo as, no mų a ankos k i e ijus“ (Gi denis, Pi očkinas 1978: 28). sis eminimo k i e ijaus iškėlimas ypač eikšmingas. 1982 m. Kalbos kul ū a (sąs. 42) išplė ė jablonskianos ema iką – ai Kazio ul ydo edamasis Dėl J. Jablonskio pažiū ų į kalbą (3–16) (apie jį – II sk.), An ano Lybe io J. Jablonskis leksikog a as (16–20), Kazimie o Gai- enio J. Jablonskio eikla Te minologijos komisijoje (20–24). i šios apž algos ašy ojas nuošaliai įsi a pa ęs su sa o J. Jablonskio (i jo senų pi m akų) samp a a i jo p og amos p iminimu isuomenei (J. Klima i- čius, Amžinas bend inės kalbos pama as, – Biblio ekų da bas, 1984 10 33–35). i ii Respublikos me ais a. Pi očkinas liko p oduk y iausias jablonskia- nos au o ius. Neabejo inai eikšmingiausia y a jo s udija Jonas Jablonskis – naujų žodžių kū ėjas. J. Jablonskio naujada os ezul a as be galo įspūdingas: „daba inėje lie u ių bend inėje kalboje (...) a ojama 610 J. Jablonskio žodžių. Be jų, esama 470 žodžių, ku ie jo suda y i, be kalboje neįsigy eno: jų bū a ne isai ykusių, a si ado pagaulesnių naujada ų“ (Pi očkinas 2000, 10: 6). a. Pi oč- kinas de amai – moksliškai! – pažymėjo didžiojo kalbininko 140-ąją sukak į. Nea siliko i s. Keinys žu nale Te minologija (N . 8, 2001, 50–64) su s aips- J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 17 niu 1901 m. Pe o K iaušaičio „Lie u iškos kalbos g ama ikos“ kalbos mokslo e minai. Robe as Ged imas pasi eiškė nauja ema – Jonas Jablonskis i lie u- iškoji gam o y os e minologija (Gim oji kalba 2000, 12, 4–8). Ne be s aipsnio bū a i šio aš o au o iaus (J. Klima ičius, Ką Jablonskis pada ė geog a ijai i kas su uo da oma, – Te minologija 8, 2001, 7–27). Kalbos kul ū a (sąs. 74, 2001, 3–8) pa eikė ik J. Palionio s aipsnį J. Jablonskis i daba inė bend inė kalba, ku iame ka ojama jo jau 1979 m. saky a min is – „pagal o i i apie akademinį isų Jablonskio aš ų leidimą“ (Palionis 2001: 8). Gausiai i į ai iai a siliep a į 150-ąjį jubiliejų. Kalbos kul ū os 83 . (2010) ne 4 au o iai ašo apie J. Jablonskio gy enimą i isuomeninę eiklą (Eglė lukėnai ė-G iciu ienė, y au as landsbe gis, i as labu is, Gied ė čepai- ienė). Gana išsamūs 2 kalbo y os s aipsniai – ilijos sakalauskienės Jono Jablonskio leksikog a inė eikla (30–43) i Reginos Koženiauskienės Jono Jablonskio dėmesys s iliui (66–83). Y a i smulkesnių emų. R. Koženiaus- kienės s aipsnis Jono Jablonskio kalbos meilė, e ika i šiandiena (Gim oji kal- ba 2010, 12, 3–12) e čia da ieną s a bų jablonskianos puslapį. Daugiausia e minologijos požiū iu J. Jablonskis pa ody as s. Keinio s aipsnyje Min ys apie didelį kalbininką i e minologą Joną Jablonskį. 150- ų gimimo me inių p oga (Te minologija 17, 2010, 80–92). labai eikšminga ne p oginė publikacija y a jaunosios ka os kalbininko zana yko a ydo idžiūno dise acinė knyga Jono Jablonskio akcen ologija (1997) – J. Jablonskiui ne s a biausio ašomosios kalbos dalyko išsamus y imas. Gausiausias šiuo me u ėl a. Pi očkinas. Jo pla us s aipsnis E škėčiuo u keliu lydėjo kalbą į lie u ių mokyklą sma - kiai p ašoka J. Jablonskio – pedagogo i š ie ėjo – ba ą. Pag indinis dalykas čia – lie u ių kalbos eisių a siko ojimas i jų įgy endinimas pe mokyklą, apgin os lie u ių kalbos a lie u inimas – g yninimas, pa ies J. Jablonskio neleng as įėjimas į lie u ių mokyklą, bend inio a ian o įdiegimas, jo a- do ėlių, žodynėlio, skai inių engimas. J. Jablonskis „labai puikiai sup a o, kad mokykla y a pag indinė ins i ucija, ku i diegia gim ąją kalbą būsimoms ka oms. Kalbos ugdymas – ai didžiojo kalbos užda inio au ai dalis“ (Pi- očkinas 2010–2011, 2: 11). a. Pi očkino s aipsnyje Dėl ku ių ne ku ių samp o a imų apie Jono Jab- lonskio kalbinę eiklą gal be eikalo, no s iš ik ųjų i ne p imyg inai, ei- giama, kad „Jablonskis bu o ne lie u ių bk (–bend inės kalbos) ė as, be į ė is a auklė“ (Pi očkinas 2010: 10). i nea odo „ku kas keblesnis i s a besnis dalykas J. Jablonskio kalbinės eiklos e inimo požiū iu – a ji 24 KalBOs KulTūRa | 86 Šiauliai – y a aip pa žmonių kalbos išliežis skuodas, mosėdis, salan ai, Kalnalis, T e ai, Geg ėnai ( . y. žemaičiai), . p. F. Ku šai is (lKŽ i 1957). I siekis y a K. Jauniaus, a. Juškos, 2. „sieksnis“ m. miežinis, 3. „siekimas anka“ a. Juška, . p. k ano siekis, pa ankos siekis (lKŽ Xii 1981) – ikslu nepakeičiami! Y a d iekis (: d iek i) Geg ėnai (lKŽ ii2 1969), pliekis (: pliek- i) G ūžiai, skaisgi ys (lKŽ X 1976). iš s ieg i u ime i s ygis, i s iegis (no ma), ik s iegas (žmonių kalbos), da s aigė / s aigis / s aig is i K. Jau- niaus pada y as s aig as (lKŽ Xiii 1984). iš sie i – i sija, i siena, sielis, siẽ as, i sai as (lKŽ Xii 1981). labai umpai da eikia paminė i: aug i – i ūgis, i augis, i ūglis, i auglys (šiedu ski iasi eikšmėmis); au i – i au ai, aklė, auklas, aulas, i ùlė „guls inis dūm aukis“ (sin. ba as 3.); kliū i i kliau is – (i kliau is / kliaudis / kliauda), i kliū is; lūž i – i laužas, i lūža, lūž ė (i lūžis eikiau iš lūž i, o ne lauž i); pjau i – i pjū is, pjū is, šienapjū ė, i pjaunis / pjaunys, i pjo is / pjo a / pjo , šienpjo ys; skliaus- i – i skliaus as, skliau as, i skliu as; spaus i – i spūdis, spūda, i spauda; šauk i – i šūkis, šūksnis, šūksmas, i šauksmas, i šūkolas, i šaukola(s), i Šuklys, Šuklia, i Šauklys; šliauž i – i šliužas, i šliaužlys; auk i – i ū- kis „ aukinys“, i aukinys, auka, aukis, auksmas. Gy ojoje kalboje įsismaginus balsių kai a ka ais išeina už seman inių – sup an amumo – ibų (ulė, ūkis), a si anda keis o homonimiškumo pa ojų: maigūnas (: miego i), ša as (: šus i), sodyba (: sėdė i), nesup an amumo: paūdė i (: paaus i), ūdė (: aus i), ūdis (: aus i). Bend inėje kalboje ai nep iim ina i jau nepaken- čiama: linus b uk i – b uk u ė, b uk u as, p ieb ukas, išb uk ą linų pluoš ą a gal enas b auk i – b aukčiai, b auklys, b auk u ai, b auk u as, no s lieka įp as esnis b ūklys (: b auk i), o ne b auklys, lieka (ne e imologiza imo eikalinga) b uknė (: b auk i) – kaip i sodyba, nes i a ian as sėdyba (a ch. iesiog sėdėjimas) jau ne ką aiškesnė – ši okio sėdė i „nuola gy en i, bū i (ku )“ bend inėje kalboje jau ik liekanos – (kalėjime, namie, an us me us oje pačioje klasėje, be da bo, be eikalo) sėdė i. Pa ies J. Jablonskio 1915 m. gy as balsiakai inis a ian as dėmėda osi kalba (JablR i 1932: 188) jau seniai bend inėje kalboje y a anach oniškas. seniai pa eikš as nepasi enkinimas ediniais be kai os: „kaip šalia jaus i y a pojū is, aip šalia aug i u ė ų bū i p ieūgis“ (Pi očkinas 1970: 10). P ieū- gis jau pa eisin as, nes y a i augis, be o, eikia žiū ė i eikšmės – p ieūgis bū ų „ū g io p iedas – kaip p ies o is „s o io p iedas“, o p ieaugis y a „p i - a ug i m o dydis“. Pojū is y a iš pajus i (juslėmis!). Tiesa, K. si ydo pajau- a – 2. „pojū is, ju imas“: penki pajau imai, penkios pajau os (Cla is Ge ma- J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 25 nico-li huana (~1673–1701) i 729), klausos pajáu os lRKŽ (lKŽ iX 1973) niekada nebu o bend inės kalbos ak as. Teisingai pasuko a. Ba anauskas – pajau ą susiejo su (pa)jaus i, plg. jausmas i nuojau a, p iejau a, a jau a, užuojau a. Ilgai a o i ju imai užleido ie ą pojūčiams, aip i pajau os pa- ogesnės už pajau imus. Negi neski iam izinių šalčio, alkio pojūčių nuo d asios pajau ų – g ožio, lais ės, isų žmonių b oliškumo, apa umo, š en ų, gilių ?!. ski iam seniai – pajau a „pajau imas, jausmas“ lK 1950, knyg. „kas pajaučiama, jausmas“ DŽ1 1954, knyg. „jausmas“: Ši dis apsąla, ūks- ančiai pajau ų pabunda DŽ2 1972 (i ėlesni leidiniai). ski iasi po y is i pa i is, požiū is i pažiū a, pok ypis i pak aipa, po eiškis i pa aiška, po- s ūmis i pas ūma. i nė a pe daug. Tik ne eikia pajau os apa in i su jausmu – plg. eiksmas i po eikis, į eika, są eika, juoksmas i pajuoka, iš- juoka, plūsmas i poplūdis, išplūdis, pe e smas i pe a a... Kai kas sapna o s yp į, be ada gal i ne sapne kam no s gali as is s yp- us (ypač s yp ų). a. Pi očkinas nes a s ydamas p i a ia J. Jablonskiui – balsių kai os a si- sakymas (a nebu imas) a dy ų sis emą, be „jaunag ama ikių absoliu inį dėsningumą“ (Pi očkinas 2011–2012 22: 4), emdamasis J. Palioniu (i la ių enciklopedija), laiko klaida, paskui pa yzdžiais – moky ojau i i k . – pa odo, kad „dėsnių absoliu inimas“ (Pi očkinas 2011–2012 1: 4) pakenkė i J. Jablonskiui. Tokių p ieš a a imų sau gal nebū ų likę p isiminus, kad čia eikiamą pa aisą pada ęs šiaip iš ikimas J. Jablonskio mokinys J. Balči- konis – nuola pab ėžda ęs bū iniausią iš ikimybę ik iems gy osios kalbos ak ams ( yž ingiausiai pasakęs ienoje gy oje diskusijoje: „P ieš ak us i me a onijos dėsniai u i nu il i!“). Tai žinojo jau i K. Būga. Beje, ausį i ši dį ėžia gy ų dažnų okių išim inių kalbos ak ų – nesusipažinus! – aklas a me imas (a ik kėsinimasis a mes i). su s uden ais – nesunku, be iš iki- mi bend inės kalbos a o ojai – p ibloškiami. Neuž enka J. Jablonskio 1922 m. eiginio, kad p iesaga -ingas odan i „pap as ai daik o i d au s , išeinančią dažnai a ba ka ais aikš ėn“ ypa ybę (Pi očkinas 2011–2012 22: 4). Pe daug neapib ėž a – „pap as ai, dažnai, ka ais“ – g iež ai a ski i -ingas nuo -ė as, -o as, -uo as. Iš ku išeina kū- ningas (≠ kūniškas!), s uomeningas, liemeningas, k ū iningas, k ū inga, pe- ingas, šlauningas, blauzdingas? Be pil o as! Kodėl aud ingas, lie ingas, be saulė as, ėjuo as? lKG i 1965: § 966, p. 556–558 aiškina išsamiau i ge- okai ki aip. Tak ingas e čia iš ko o – plg. e iškas, disk e iškas, i oniškas, melancholiškas, logiškas... 26 KalBOs KulTūRa | 86 Daug, be ik ai ne be eikalo, sugaišus laikas iš šalikelių (su klys keliais) g įž i į jablonskianos kelią. čia a i i esamas jo galas. seniai bu o žinoma, kad nemažai žymių Eu opos kalbininkų „nemaža y a naudojęsi i da ebesinaudoja žymesniais J. Jablonskio da bais“ (ska - džius 1950: 379). Daba a. Pi očkino plačiai eksplikuo a i papildy a s aips- niu Jonas Jablonskis žymių užsienio kalbininkų aki a yje (Mokslo Lie u a, 2010: 19, 1, 12; 20 12, 15). Ten pa (Mokslo Lie u a, 2011: 3, 12) zana y- kės Gied ės čepai ienės i algi do malakausko s aipsnyje Ku iš iesų gimė Jonas Jablonskis nus a y as ikslus jo gim inės pa adinimas. 1992 m. išleis a J. Jablonskio s ainio, sese s ma y ės y o, eisininko mo iejaus čepo P isiminimų dalis – Apie žymųjį kalbininką Joną Jablonskį i jo a imuosius bei gimines (80 psl.). 2009 m. lie u os nacionalinis muzie- jus išleido Eglės lukėnai ės-G iciu ienės suda y ą a siminimų i laiškų knygą su ilius acijomis Kons ancijos i Jono Jablonskių šeima (248 psl.). lie u ių in eligen ų šeimos aspek u pa ašy a Juozo y au o uzdilos ecen- zija Iš len ynų i dėžučių – naujam gy enimui (Mokslo Lie u a, 2010 11 12). Gim asis žodis 2010 m. išleido są adą – A siminimai apie Joną Jablonskį (suda ė Gied ė čepai ienė, lionė lapinskienė, 472 psl.), G. čepai ienės i apibūdin i – kaip J. Jablonskio pa eikslo yškūs išliekami a , deja, blankes- ni, šešėliuo i b uožai; su ilius acijomis, . p. Žodynėliu, au o ių biog amo- mis, šal inių bibliog a ija, nuo aukų ap ašais i ie o a džių odyklėmis. Į ai iose is o ijose i enciklopedijose Jonas Jablonskis apibūdinamas kaip „lie u ių kalbos no min ojas i mokslininkas“ (sabaliauskas 1979: 193), ku is „pi masis <...> ėmė eikalau i, kad bend inės kalbos b anduolį i jos olimesnio augimo pama ą suda y ų liaudies kalba“, „ eo iškai į i ino <...> bend inę kalbą“, „su o mula o bend inės kalbos no minimo p incipus“ (Zinke ičius 1992: 146, 152, 153), „pada ė didžiulę paslaugą i lie u ių kalbos mokslui, ypač sin aksei“ (lKEnc 1999: 272; 2008: 234). Kuo oliau, uo labiau pab ėžiamas jo sin aksės mokslas: „gana iksliai moksliškai ap- ašy a lie . kalbos onologinė i g ama inė sanda a, padė i sin aksės moks- lo pag indai“ (lTE i 1978), „lie u ių kalbos mokslui i p ak ikai labai eikšmingi i sin aksės da bai“ (TlE ii 1986), „ u ėjo didelę į aką lie . kalbos p ak ikai i mokslui, ypač sin aksei“ ( lE iii 2005). Kol galiausiai lieka... be eik mažmožis – „sa o iškai sulydy i mažlie u ių kalbą i su al- kiečių a mę, jas abi sude in i“ (Zinke ičius 2013: 379). 1930 m. J. Balčikonis p isky ė J. Jablonskį p ie „ au os did y ių“ – jo nuopelnus p anašiškai palygino su nuopelnais „ okių žmonių kaip y au as Didysis“ (Balčikonis 1930: 169). 1999 m. lie u os adijo i ele izijos su- J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 27 eng uose 100 į a k in g i a u s i ų XX a. lie u os žmonių inkimuose J. Jab- lonskiui eko 12-oji ie a. Tai odo am ik ą i s u o m e n ė s sup a imą, odėl neko ek iška labai kel i lyginan su K. Būgos 61-ąja (Pi očkinas 2000 10: 2) – jį leng iau sup as i pa iems m o k s l in i n ka m s . Beje, J. Jablons- kis K. Būgos e ę labai sup a o: „K. Būga bu o ienin elis mūsų kalbo y- os s pe c i al i s a s . <...>. su K. Būga mūsų kalbos mokslas nus oja pag- indinio sa o š u l o , didžiojo sa o y ė j o ( e . J. Jablonskio – J. K.). To šulo, <...>, nus oja i isas lyginamasis indoeu opiečių kalbos mokslas, daug ką semiąs iš mūsų kalbos“ (JablR i 1932: 263). lie u os a do pami- nėjimo 1000-mečiui suda y ame lie u os i šk i l ia u s ių žmonių šim uke ( isuo inės lie u ių enciklopedijos mokslinė edakcinė a yba i konsul- an ai 300 są ašą pa eikė mokslų akademijai, ku i papildė i a inko 100) c h o n o log i š k a i y a i Jonas Jablonskis – „kalbininkas, lie u ių bend- inės kalbos no min ojas“, i Kazimie as Būga – „lie u ių kalbo y os kū ė- jas i kalbos y inė ojas, ienas žymiausių bal is ų“, i Juozas Balčikonis – „kalbininkas, iš ikimiausias Jono Jablonskio adicijų ęsėjas, Lie u ių kalbos žodyno edak o ius“ (100 iškiliausių Lie u os žmonių, 2009). Iš ados Jablonskianos kelias susiklos o į 3 nelygios ukmės, didelės eminės y i- nėjimų i palikimo sklaidos į ai o ės, kiekybės i kokybės a psnius: i – aš ų penkia omis, pi mieji e inimai i apibend inimai, po be eik uščios pe aukos – aš ų d i omis (su gausiais konk ečių aisymų aiškinimais i e inimais), gy enimo i da bų s udija, keli apž alginiai i e inamieji s aipsniai (didžiausi da bininkai – J. Balčikonis i J. Palionis) – i k i m o - n og a i n is ; ii – a. Pi očkino m o nog a i n is – skaičiuojan nuo p i- eigų 1970–1977–1978–1987 – ne be ki ų au o ių (da i J. Palionio) eikš- mingo, be e oko odymosi daugiau į ai inan ema iką, ka ais iman is samp a ų i e inimų; iii – p o m o n og a i n i s , einan is į plo į, į ai o ę, . p. papildymus – ne be i aža imosi, smulkinimosi i eikšminimo(si), ne p iešinimo(si), be be iš esmės naujų e inimų a im esnio užmojo iš esmės pe e in i (i į eigiamesnę pusę). J. Palionis be eik isai a si aukęs, a. Pi očkinas eiklus i p oduk y us, aspek inių au o ių gausėja, nauja (a a naujin a) monog a ija nesi odo, gal nė neb ęs a. Poli inė pe iodizacija nebū ų ikslinga, ačiau a odai a į ją pa ody ų ezul a ų san ykį su lais ės i nelais ės – poli inės i akademinės – sąlygomis i galimybėmis. Pasku i- nio a psnio, ku is be eik su ampa su lais ėjimo me ais i lais ės d ide- 28 KalBOs KulTūRa | 86 šim mečiu, akademinės lais ės i p ojek inio inansa imo san ykis kol kas lemia jablonskianos gausokų ezul a ų mažoką eikšmingumą. Ne kiek ie- na publikacija (i s aipsnio au o iaus) čia minė a – dėl aps o i ikslo – kad bū ų ge iau ma y i, kas jau i aip ma y i, o ai, ko ima mi inai ūk i i kas – ne ik sp agos, be i ydos – ima k ei in i J. Jablonskio aizdą. Ki as bū inas ski s ymas, čia neeksplikuojamas, bū ų eminis. J. Jablonskio kalbos mokslo i mokslinių p ak inių ba ų y imas i ypač jų p opo cinis e inimas, iksliau – da nepakankamas ne s a biausių iš y imas i ka ais ne labai p ieš a ingas – ne be dile an izmo i ne nihilizmo e inimas y a siek elėjęs už s eiko p o o i pado umo ibų: J. Jablonskis – ne mokslininkas... isuomenei, p iešingai, į eig a: ik kalbininkas ( oks jis i en, ku ienas iš o šim o). Pusmoksliai jį aizduojasi ik kalbos aisy oją... iena iš ši okio e inimų į ai iopumo p iežasčių y a a, kad J. Jablons- kio kalbininko da bai daugiausia ik klasi ikuojami, e ai hie a chizuojami, o jei į i šų iškeliama sin aksė, ai ik ai be eik niekada – bend inės kalbos eo ija. Hie a chija bū ų isai ik a ik apėmus isą J. Jablonskį kaip in eg- alią asmenybę i sa o me o au os y ą. Pačiam jam a hie a chija, be abejo, bu o aiški kaip dieną i ai – kiek ieną dieną. Tačiau jablonskiano- je, jei kiek aiškėjan i, ai neiš yškin a i nepada y a jos ak u. Ten link k yps a ieno als ybininko iš kalbininko e inimas: „jis i ienas iš mūsų au inio a gimimo ado ų, als ybės pama ų kū ėjų“. „Kalbos no minamą- ją eiklą Jablonskis laikė iena iš s a biausių lie u ys ės i lie u ių als ybės kū imo o mų“ ( idžiūnas 2000: 1, 2). čia kelio uožas ne umpas, be smagus, i koja kyla. 2. JaBlONsKiO KElRODŽiai TauTOs KRYŽKElĖsE Ne nuo kalbos mokslo p adėjo J. Jablonskis, o nuo jos gy as ies gynimo i palaikymo, nuo ė ynės meilės žadinimo. 1883 m. Auš oje ašė: „Jauni lie u iai g įždami isz moksla iecziu idu iniu i augsz uju sug įź a su ik ą sa o giminēs i kalbos meilę, no in isą mokslą s e imoje kalboje i s e- imoje d asēje i a ga ę. Pagi inas i a jų iszsilaikimas i neuźszaldimas i menkiausios dalies meilēs ē inēs“ (JablR i 1932: 3). Kaip kūdikis džiūga- o a ga us aides i lais esnėmis sąlygomis kaip bi ė kibo į au os i kalbos da bą Vilniaus žiniose: „ u ėsime isa me ę lopy ies skylė us sa o au os s ogus i gai in i jos da nenudžiū usias šakeles“ (JablR i 1932: 74). Pla ų J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 29 s aipsnį Apš ie imo eikalai 1906 m. Lie u os ūkininke baigia aiškia au os gai e – „kad žmonės galė ų pagaliaus ne ik ai ankomis i kojomis, be i gal a di b i. Da bas y a žmonių lobio e smė. apš ie imas gi i mokslas duoda ne ik ai lobį au ai, be gy a ą i laimę: au a, ku i bijo apš ie imo, isuome sku s a, nyks a i mi š a“ (JablR i 1932: 122). Didžiojo ilniaus su ažia imo 10-me į didžiojo ka o me ais, kada „nežinom, kas lem a mums oliau sulauk i“ (JablR i 1932: 193) p isimena pi miausia apgailėdamas o su ažia imo žmonių aukas i skaudų au os kalbos dalyką: „man, a simenu, bu o iesiok g audu ma an , kad mano au iečiai, ieškodami sau laimės, kalbėdami apie isokias lygybes, lyg s um e s umia sa o b olius, no inčius su mumis ieną da bą di b i, ik nebegalinčius lie u iškai su mumis susi- šnekė i“ (JablR i 1932:194). Kad naują šim me į J. Jablonskis pasi iko ašy ojams i skai y ojams a - do ėliu (lie u iškų mokyklų da nebu o!..) – ašomosios kalbos g ama- ika su sa i u – o iginaliu jos kū imo pama u – žmonių kalba, ai bu o laimingas d iejų dalykų – ame ikos lie u ių sumanymo i J. Jablonskio į ykdymo – su apimas. Be abejo, J. Jablonskio da bas čia s a biausias – lemiamas. O dažniausiai jis eikda o ienas pa s – i kū ė, i gai es žymė- jo – i sau, i kalbai. 1892 m. Va pe K. Obelaičio slapy a džiu būsimas ašomosios kalbos ė as pa adinimu Kalbos dalykai paskelbė pi mą kalbos aisymų i jos ug- dymo s aipsnį. Paskui uo pačiu pa adinimu jų bu o dešim ys iki Laik aš- inės kalbos dalykų 1930 m., išėjusių Kalboje jau po au o iaus mi ies. Tačiau 1915 m., kai g iaudėjo pik i, nežinia ką lie u ai lemsian ys ka o die ai, a kampiame èliže pa ašė jau daug me ų ykdomą sa o kalbos c edo. Pa- adino – Kalbos dalykų ie oje i pasi ašė R. J. ( . y. Rygiškių Jonas). Pi - miausia bu o išspausdin a Vai e – su paan aš e skliaus uose Iš ieno kalbos ado ėlio, paskui – 1916 m. – sa o pa ies suda y oje kalbos mokymosi skai inių knygoje Va go mokyklai – čia jau pa adin a Kalba (Kelios palaidos min ys). Ji bu o daug ka ų pe leis a. Po 60 m. 3 punk ai šio s aipsnio au o iaus paci uo i aikų žu naliuke Ž aigždu ė, jie palydė i okiais žodžiais: „siaučian Pi mojo pasaulinio ka o aud ai, gy endamas oli nuo lie u os, jau be eik isiškai pasiligojęs, p islėg as ė ynės ilgesio, J. Jablonskis su- giedojo įk ėp ą himną gim ajai kalbai“ (Klima ičius 1975: 8). Remdamasis pi mąja paan aš e a. Pi očkinas nesigilindamas pa eiškė: „Tos min ys, ma- y , ne o iginalios, be e s os, kaip odo paan aš ė“ (Pi očkinas 1978: 74). Be J. Jablonskis, ką e ęs a kuo ėmęsis, pasinaudojęs, sąžiningai nu o- dyda o o iginalą a šal inį. i a idžiai skai ykime J. Jablonskį: „Kad mūsų 30 KalBOs KulTūRa | 86 au os nebū ų dainų dainelių, pasakų, mįslių, pa a lių, p iežodžių su ašy ų, uoka enebū ų m ū s ų k a l b o s a d o ė l i o – šių dienų s uden ui, moky ojui, kunigui i ašy ojui“ (JablR i 1935: 191). Juk čia aiškiai kal- bama apie ą g ei ai būsimą mūsų kalbos ado ėlį – kalbos skai inių ado ė- lį, ku kalbos mokomasi gy os – iš pa yzdinių eks ų, o ne iš g ama ikos (no s ji J. Jablonskio 1901 m. i gi pa adin a ado ėliu, pagal didak iką ik ai nė a ado ėlis). laiške sūnui Kons an inui iš o onežo 1915 m. spalio 16 d. (sen. s il.) J. Jablonskis ei aujasi: „a nė a Pe og ade kokių a d o ė l i ų l ie u i ų k a l b a i („lie . pasakų“, „ is. įnamių“, „Žiupsnelio“ e c.)?“ (Jabll 1985: 144). Pi očkinas pažymi, kad uo me u J. Jablonskio kalbos s aipsniuose „a si ado daugiau publicis inių elemen ų“ – jų pa yzdys kaip ik „s aipsnelis „Kalbos dalykų ie oje“, suda y as iš pluoš o a o izmų“ (Pi očkinas 1978: 74). i daug ėliau jam ai – ik „sen encijų inkinėlis, į a dy as an aš e Kalba“ (Pi očkinas 2010–2011 1: 11). Jo many a, kad a Kalba „Jablonskis ylėsi sužadinsiąs isuomenėje no ą moky is aisyklingos, liaudies kalbos dėsniais pa em os bend inės kalbos“ (Pi očkinas 1978: 75), be nei sąsajos su minė a mokyklinių skai inių knyga, nei au o iaus in en- cijos, žan o sa i umo, laiko d asios, deja, nema o. Kazys ul ydas i gi ned įso į ši ą J. Jablonskio „publikaciją“ paž elg i kaip į jo pa ies – o iginalias, o ne e s ines, no s pasi ašydamas „imasi a sakomybę už joje išdės y as min is, <...>, a si laikydamas jas sa omis“ (ul ydas 1982: 4, da 15). Nesup a ęs a nepaisydamas, ką jau ė J. Jablons- kis au os k yžkelėje, jo ši dies balso, ūpesčio, ne žan o, s ilis ikos, ž el- gia į ą au os kalbos mani es ą isai p iešingai – šal ai, kaip į „kiek ieno y inė ojo“ „pažiū as į pasi enkamą i iamąjį objek ą, sp ęsimas p oblemas i a ski us jų aspek us“, o ai lemią s udijų me ai – moky ojai i li e a ū a (ul ydas 1982: 3). Tiesa, K. ul ydas ski ia „bend ąsias pažiū as į kalbą“, „specialiuosius jo gy enimo i da bo ikslus, užda inius“ i „pačią pag in- dinę da bų k yp į“, ačiau šį pažiū ų i ikslų hie a chijos bandymą i k yp- ies – no s nepasaky os (į au os kalbą!) – akcen ą me a – čia pa ji palie- kama be au ė – abs ak i: „Taigi mus čia domina daugiausia J. Jablonskio pažiū os į kalbą kaip į didžiausią laimėjimą žmonijos is o ijoje“ (ul ydas 1982: 3). Be neko ek iška J. Jablonskį apibūdin i kaip „kiek ieną y inė- oją“ – jis bu o pi masis, kelio iesėjas, jo užmojis, yž as, ikslas – ne iš s udijų, o iš Jono Basana ičiaus Auš os i iš sa o žadin o inco Kudi kos Va po. Pi miausia – ne bend inės kalbos, o gim osios – au os – kalbos gy as ies, jos sa i umo – lie u iškumo, g ynumo – puoselė ojas. iš ši o adosi moksliniai pama ai i ke ės, sienos. i y ėjas, i kū ėjas. sa o ke- J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 31 lyje u ėjo i daug ukdy ojų – ieni bu o ik nesup a ingi a d ąsūs neiš- manėliai, ki i – ne a žaga ūs neigėjai, pik i niekin ojai. sumanių pagalbi- ninkų bu o mažiau – s a iai, a gumen uo ai, pa emda o, beje, ka ais ne pap ašy as, mokslingasis K. Būga, be daugumas iš olo nep ilygo išmany- mu i a kaklumu, ienas ik J. Balčikonis – bemaž. 1915 m. J. Jablonskis š iesuomenei i 1916 m. mokyklai g ažiai, į aigiai, pap as ai pe sakė gai es, ku ias bu o paskelbęs jau 1901 m. g ama ikoje. Jos P akalboje, os pasakęs, kas y a g ama ika, uoj imasi aiškin i y p a i n - g ą l i e u ių kalbos pama ą: Kalbos įs a ymus i ypa ybes mokslas iš eda iš žmonių kalbos: <...>. Ku <...> y a ne- maža ašy ojų, sup a usių žmonių kalbos d asią <...>, ę galima g ama ikos ikslui i ais aš ais naudo is. <...>. Ki aip eikia elg is uo- a pu sus a y ojui lie u ių kalbos ado ė- lio. Jisai u i isą sa o mokslą em i an žmonių kalbos įs a ymų, nes mūsų ašy ojai pa ys y a dažnai pa ėmę sa o aš ų kalbą <...> an s e imų kalbų įs a ymų. <...>. <...>. I žmonių kalbą su a ojan g ama ikos ikslui, eikia bū i a sa giam: <...>. <...>: iš s e imųjų kalbų įsib o ė mūsų kalbon ne ik ai daugybė s e imų žodžių, be i nemaža eiškinių, ku ie e š e e šia mūsų žmonių kalbą. <...>. Tos šiukšlės eikia mokė i a ski - i nuo g ūdų, <...> (JablRR i 1957: 59-60). Ši ą pama inę sa o iso gy enimo da bo i kū ybos min į – didžiausią- ją gai ę – J. Jablonskis glaus ai y a išdės ęs da anksčiau – 1890 m. K. Ob. slapy aidžiais Va pe paskelb oje mykolo miežinio g ama ikos ecenzijoje: No in sus a y i kalbamokslį i okiu budu mokį i ki us kalbė i i ašy i, eikia, žinoma, pačiam ge ai sup as i aisykles išguldomos ki iems kalbos iesiog nuo žmonių i iš ų aš ų, ku iuose da bš us y ai su inko nemažai musų dainų, mįslių (minklių), p iežodžių, pa a lių i pasakų. Iš ki ų eikalų medegą g ama ikai galima sem i ik ai uoka , jeigu jų ašy ojai y a pa ys pa ėmę sa o da bus an žmonių kalbos (JablR i 1935: 3). 1915 m. J. Jablonskis p adeda ne nuo žmonių kalbos, o nuo žmogaus i au os: Kalba y a žmogaus gy ybės a spindulys. Kalboje au a pasisako, kas esan i, ko e a. Tau os kalboje y a išdė a isa jos p igim is – is o ija, būdo ypa ybės, siela, d asia (JablR i 1935: 190). P aleidę 12 pas aipėlių p ieiname d i no minamojo eikalo nuo odas: Mišinys, nei šis nei as, i šis i as kalboje – ne a ka, silpnybė, amsybės gal oje. Ne a ka, silpnybė, amsybės gal oje – mišinys, nei šis nei as, i šis i as kalboje (JablR i 1935: 191). 32 KalBOs KulTūRa | 86 Kaip 1890 i 1901 – aip i 1915 m. sa o c edo pabaigoje ka oja: No in sa os kalbos išmok i i ei i paskui – su sa o plunksna – in žmones, eikia mo- kė i pi miausia žmonių dainos, pasakos, p iežodžiai sup as i i jų kalbos u ais b an- genybėmis s ebė ies. Ši am ikslui eikia skai y i dažnai i didžiųjų ašy ojų, ašy ojų dailininkų da bai, ie jų da bai, ku iuose y a iškilusios ik osios, didžiosios žmonių kalbos ypa ybės (JablR i 1935: 191). J. Jablonskio šio iso eks o Kalbos dalykų ie oje au o ys ę aiškiai liudi- ja minčių iguba apa ybė i eks o dalinė apa ybė, aip pa sa i oji d asia (mūsų au a, au os d asia, au os kalba, au os dainos, au os aikai i au os mo yna) i sa i oji leksika (kalboje i š dė a p igim is i išmin is, į kalbą s u - d ėj u s i sielą, i š k i l u s i o s ypa ybės), azeologija (ši dį e ia, ei i in žmones), jo s iliui būdingos liaudiškos leksinės d ejybės ( u ai b angenybės, pada gas in ankis, dainos dainelės), pagaliau pa y usio didak o nuo aikingi į aigūs ka ojimai: Mišinys, nei šis nei as, i šis i as kalboje – ne a ka <...> gal- oje. Ne a ka <...> gal oje – mišinys <...> kalboje. Kaip čia du žymūs kalbininkai (su jais – isas bū ys humani a ų) pa eko į s e eo ipo spąs us. Jo a das dilęs sudilęs – Jablonskis – kalbos aisy ojas / puoselė ojas / ė as. O da bų gai ių neįž elgė. mikalojaus Daukšos s a bią- ją P akalbą, seniai išga sin ą Va po, paskiausiai Ju gio lebedžio, a. Pi oč- kinas 1990 m. paskelbė a ski u leidiniu (mikalojus Daukša, Pos ilės p akal- bos, ilnius: min is) su sa o lydimuoju s aipsniu (38–46). iškel i J. Jab- lonskio c edo p eceden o nebu o... K. ul ydas, paėmęs iš skai inių knygos į 12 punk ų išskaidy ą eks ą, p idėjo ilgiausius – ie omis banalokus, pilkus, a pais neg abius – komen a us – „sa o pas abas bei šiokius okius paaiški- nimus“ (ul ydas 1982: 4) – „iš ik ųjų“, „ši ais žodžiais nusaky as“ (4), „čia iškel a“ (10), „ aip nusakomas“, „iš ik ųjų“, „ ą min į pa i ina“ (11), „ ai pa i ina“, „ uo, sup an ama, šiandien niekas neabejoja“ (13), „čia da ka ą ( ik ki ais žodžiais) akcen uojamas“, „čia iškeliama eikšmė“ (14), „min is akcen uoja eikšmę“ (15). ii punk e „ aikliai i g ažiai nusaky as kalbos i au os san ykis (4) komen a o ių nu eda į lie u ių paga bos bu- einei iš aišką – namus, ne su jų p ie eiksmių (K. ul ydo s udijos objek- as!..) „da ybos išgalėmis“ (9), be ne į kalbos namus – au ą i ne į au os namus – als ybę... Ši as J. Jablonskio c edo, nume uo as punk ais, pakeis u pa adinimu – Jono Jablonskio min ys apie kalbą paskelb as knygoje Kons ancijos i Jono J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 33 Jablonskių šeima (229). Bū inas isuo iniausias, p ieinamiausias jo pasklei- dimas pa odan is o inį i su eikian ak ualų eikšmingumą. seniai laikas aiškiai pasaky i, kad J. Jablonskis bu o ne šiaip sa o laiko – a sei ibo as, o laiko su a žy as, be p iešingai – m o d e n u s au os y as, labai ge ai sup a ęs išsi ada imo eikalą i ge ai pa aikęs į sa o am- žiaus idu io – ada eikiau Ry ų – Eu opos, ano milano Kunde os, ma- žųjų au ų ė ynės, žygio koją. To au ų žygio bū a pla aus – isapusiško. Tau inis išsi ada imas – ne ik p a as os lais ės a siko ojimas, be i nau- ji kū ybiniai au iškumo aki ačiai, au os kū ybiškumo p og amos – mo- de nizacijos. lygiai kaip J. Jablonskis (jis pi miau!) – p og amiškai – 1908 m. Vilniaus žiniose mikalojus Kons an inas čiu lionis ašė: „lie u ių liaudies dailė <...> u i bū i mūsų dailės pama as, iš jos u i pakil i sa o iškas lie u ių s ilius, ji y a mūsų pasididžia imas, nes as g ažumas, ku į u i sa yj, y a g ynas, sa o iškas i išim inai lie u iškas“ (čiu lionis 1960: 279–280). Po me ų Vil yje – apie muziką, ku i y a žmogaus „s a biausioji i pi mu inė kalba“ (čiu lionis 1960: 295), da su ši dgėla, be jau i su il imi: „nė a da jos, o as, kas y a, ai a y um apža ė as u as, i no in juo naudo ies, eikia žino i bu ų žodį, eikia bū i pašauk am. Tas u as guli mūsų dainose, <...>“ (čiu lionis 1960: 286), ik česlo o sasnausko Ku bėga Šešupė i Jau sla iai sukilo bu ų žodis as as: „iškyla aikš ėn a ik ai lie u iška s yga – okia keis a, sena, nepagaunama gaida, ku i iešpa auja mūsų dainose, p ieš am- žius pagamin ose“ (čiu lionis 1960: 287). Be kaip i J. Jablonskio – kalbos, aip i m. K. čiu lionio, č. sasnausko – muzikos kelias bu o p i ioglin as k ailiausių kliūčių: „mūsų muzikaliniai aka ai ne ik su lie u iška muzika, be apsk i ai su muzika nieko bend o ne u i. Be da blogiau, kad Lie u os kaimuose p adeda pla in ies adinamosios naujos dainos, ku ių žodžiai labai „poe iški“, be gaida aip niekinga i a p au inė, kad biau u i klausy i. <...>, by ik nauja, o senos dainos eina į kampą i užmi š os nyks a, <...>. i aip a ai da osi mūsų au os p isikėlimo dienomis!“ (čiu lionis 1960: 288). 1910 m. so ijos čiu lionienės-Kyman ai ės knygoje Lie u oje, ku „bend aeu opinis mode nizmo modelis, <...> a g ęž as į lie u ių au osaką“ ( y au as Kubi- lius – llEnc 2001: 340), įdė ame m. K. čiu lionio muzikologiniame s aips- nyje Apie muziką jau kalbama i apie en inį: „Kiek ienos au os muzika, plė odamos i augdama, nenus oja sa o a ski ų ypa ybių, nes oliau gausi- na ją kompozi o iai, ku ie, būdami sa o Tė ynės sūnūs, gauna iš sa o ė ų d auge su k auju sa o dainų meilę i dažnai, pa ys nejausdami, mėgs a jų 40 KalBOs KulTūRa | 86 kalbos kaip kalbančiųjų kolek y o subū imo iš ski ingų e nosų p iemonę (де Сoссюр 1977: 260), be ienpusiškai i p obėgšmais – pi miausia kal- boje na ū aliai glūdi e nosas a ba au a, galiausiai – i au os (e ninės a poli inės) su elkimas i į als ybinimas. Tik labai e ais a ejais kalba – e no- so eiškėja i bend a imo p iemonė – ski iasi – y a d i (ai ių au õs), be pi mosios p a adimas y a au ybės p a adimo pa ojus, pi moji pakopa a ba i pasku inė – galas. labai e i a ejai – iš keliakalbių e nosų susidedančios š eica ų a belgų poli inės au os, i an oji – neda nioji. ispanų (kas ilų) e nosas ispanų poli inėje au oje pa i ia s ip ias au onomijos p e enzijas iš ka alonų ( aikiai) i baskų (i e o is ines). Pounijinės lie u os Didžiosios Kunigaikš ys ės poli inė au a, kai i o lenkakalbe ( ik liaudis išliko be eik lie u iakalbė), p a ado als ybę. Žemaičių sube noso (po au ės) egioninis pa io izmas, daugiausia y a kalbinis, e ninis, kul ū inis, be ka ais išnau- dojamas pa inių adukų... lKEnc 1999 i 2008 nei kalbos, nei kalbos unkcijų, ne lie u ių kalbos nė a... Y a labai im as adelės aleckienės s aipsnis bend inė kalba – ie- nos pas aipos apib ėž is i 3,5 p. bend inės lie u ių kalbos is o ija. Bend- inių kalbų eo ijos (a eo ijų), eu opinės a ben kaimynų si uacijos, pa- g indo i są eikos su a mėmis nesiim a. lE iii 2003 y au o amb azo glaus ame bend inės kalbos s aipsnyje – g aikų koinė, okiečių i usų bend- inių kalbų susida ymo pag indai, be iki išsamumo i ak ualumo mums – oli, mūsų sa i umas neiš yškin as. a. Pi očkinas nu odė a minį se bų i slo akų, knyginį (X i a. pab.!) čekų bend inės kalbos pama ą (Pi očkinas 2010: 10), be nuošaly paliko mums ne olimų usų labai sa i ą – d ilypį: „Rusų bend inė kalba susida ė laipsniškai usi ikuojan i de inan p ie usų a mių senąją bažny inę sla ų kalbą, pag įs ą makedonijos bulga ų šnek omis“ ( . amb azas – lE iii 2003). Reikė ų p idu i, kad ikinacio- nalinės epochos bend inė usų kalba (литературный язык) bu o ik kny- ginė, o nacijos bend inė kalba augo an šnekamosios – liaudies kalbos pama o (KPP 2003: 307). leidžian pi mąjį akademinį bend inės usų kal- bos žodyną nuo aukš uomenės (jos ada bū a i p ancūzakalbės!) leksikos g iež ai a ski a pap as os liaudies (простонародье) leksika i aip susida ė p as ašnekė (просторечие). i daba bend inė usų kalba, no s jokia bajo - kalbė, laikoma p iešybe liaudies kalbai: e i o inėms i socialinėms a mėms i p as ašnekei – nekodi ikuo ai i š a minei (į ai ių socialinių sluoksnių) ibo os ema ikos šnekai (KPP 2003: 303–304). Kiek š elnesnis 1928 m. pa eikš as Bo iso la ino požiū is į p as ašnekę – „žemoji“ bend inė (общий) šneka (KPP 2003: 517). s umdamasi nuo už ibio į idų – į bend inės kal- J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 41 bos pe i e iją – da osi s ilis iniu bend inės kalbos sluoksniu – pap as u i ne a žomu, p iešingu apdo o am – aukš ajam, knyginiam (KPP 2003: 518). Teiginys, kad bend inė kalba nuola pildosi i naujinasi iš liaudies kalbos i kad są eika su ja y a bend inės usų kalbos au inis sa i umas (KPP 2003: 304), gana a imas (gal mūsų ne nusisa in as kiek), ik mūsų – ne an inė są eika, o p igim inis pama as. Tačiau naujinimasis – seniai daugiau dekla- acija (i usų!..), p iešingai, abi pusės, no s nelygiai, i ge okai susinasi – uo ik panašios, šiaip a si ibojusios! F. de saussu e’o kalbė a apie aš ią bend inės kalbos i a mių koliziją – kaip kul ū os p oduk o a si ibojimą nuo na ū os s e os (de saussu e 1977: 60). F. de saussu e’o Ku so Į ado sk. Kalbo y os objek as, a likus kalbos–šne- kos dicho omiją, nus ačius kalbos ie ą šnekoje, 4 ne umpais punk ais e- ziumuojamos pag indinės kalbos ypa ybės (де Сoссюр 1977: 52–53). Nei čia, nei oliau plė odamas sa o eo iją jokios glaus esnės kalbos apib ėž ies nepa eikia. Tu iningas axelio Hol oe o kalbos s . lE iX 2006 p adeda- mas, no s neminin , nuo F. de saussu e’o (minimas pabaigoje, be li e a- ū a nenu ody a). Toliau pagal Ka lą Bühle į i Romaną Jakobsoną nu o- domos kalbos unkcijos. Tau inės unkcijos čia nė a, no s s. Ka aliūno iškel a jau 1997 m. Didysis danų kalbininkas glosema ikas louis Hjelmsle as (1899–1965) knygoje Kalba. Į adas (daniškai 1963; p ancūziškas e imas 1966, lie u iš- kas 1995), i gi nekalban is apie au os kalbą a kalbos au ą, o ik kalbinę bend iją, kalbines bend uomenes (Hjelmsle 1995: 52, 75), p ie au inės unk- cijos, žinoma, i negali p ie i. O i unkcija jam – „mokslinio ap ašymo a skleidžiami objek ų san ykiai“ (Hjelmsle 1995: 8), elemen ų unkcija – ai, kas klasikinei kalbo y ai – one iniai dėsniai (Hjelmsle 1995: 103), aigi i kalbą jis glaus ai apib ėžia kaip „s uk ū ą, ku ioje isus kiek ienos ka ego ijos elemen us sieja a pusa io komu acijos san ykiai“ i da pa iksli- na: „kad s uk ū a, ku ios u inio i iš aiškos planai y a susie i d išalės p e- supozicijos san ykiu, bū ų pa adin a kalba, bū ina, kad šiuo san ykiu nebū ų susie a nė iena šių d iejų planų iene ų po a“. (Hjelmsle 1995: 119, 122). Ši as s ulbinamai ienpusiškas apib ėž is gana g ei ai pa s apibūdina kaip aspek ines – „kalbos s u k ū o s ( e . mano – J. K.) bend ajai eo ijai suku i eikalingas“ (Hjelmsle 1995: 123). Tai jau į šalį nuo šio s aipsnio užmojo, be įž algusis au o ius (l. H.) ėl ne ikė ai nuo šio eiginio pa- suka į s aipsniui ak ualų dalyką: „s uk ū a emiasi sa ais dėsniais i kin- a ne dėl endencijų, būdingų kalbos bend uomenei, o dėl pačios sis emos kin ančių polinkių“ (Hjelmsle 1995: 154). Da s a biau bend inės kalbos 42 KalBOs KulTūRa | 86 lūžių engėjams išgi s i: „kalbos s uk ū a y a linkusi judė i ik am ik omis k yp imis“ (Hjelmsle 1995: 154). Ki aip judėdama (a judinama!) ji sie- kiasi į ki okį ipą. iš iso ši o – labai daug į ai iaaspekčių aiškumų. P idė ina da iena eikšminga F. de saussu e’o įž alga: kalbo y oje objek as nelemia požiū io aško, be kaip ik šis suku ia objek ą (де Сoссюр 1977: 46). O iš ų moks- lų, ku ių objek as sa aime aiškus, skamba pe spėjimas – jei dalykas isiškai aiškus, adinasi, jis p as ai išnag inė as. Kalba nė a isiškai aiškus dalykas, nes nė a nei išnag inė as isapusiškai, nei ieną ak ą u in is dalykas. ie- na pusė – kalba ik kaip p iemonė – pasida iusi aiškiai ne eisinga i kokčiai įky i. Jau Te ulijonas žinojo: „Į ai ios au os į ai iai ą pa į žmogų adina. iena siela – ski ingi žodžiai, iena d asia – į ai ūs ga sai. Kiek iena au- a u i sa o kalbą, <...>“ (Te ulianas 1988: 194). Tau ų kalbų keliai į ai ūs – y a panašių, daug ski ingų. i ne l. Hjelmsle as apsisukęs nus ebindamas pa eiškia: „ iskas – nuo au os cha ak e io iki asmenybės b uožų – p iklau- so kalbo y os s ičiai“ (Hjelmsle 1995: 160). i mūsiškis senas eu opie is algi das Julius G eimas gali kai ku iuos dėl eu opinės apa ybės už au usius pamoky i: „ ė ynė – ai kalba, ai kul ū a“ (G eimas 1991: 93). Ši ai nepabaigiama, be baig i eikia. i uo, kuo p adė a – Jonu Jablons- kiu. Jo kelio ąsa y a, be eik niekada nebu o nu ūkusi, ka ais ukdy a, neig a. sugal o as i naujas būdas – J. Jablonskį nu ylė i. Š ai iškalbinga g e a – ga bingosios sukak ies p oga pla esnei isuomenei ski as sa ai aš- is Veidas įdėjo, no s ne kalbininko (i gi simp omiška!), gana pla ų s aips- nį (su 6 nuo aukomis), ku is baigiamas ši aip: „J. Jablonskio pamokos bei pa yzdys galė ų padė i mums i šiais laikais, juk dėl globalizacijos lie u ių kalbai kyla daug naujų pa ojų“ (Rudokas 2010: 55). Religijos, kul ū os i isuomenės gy enimo žu nalui Naujasis židinys–Aidai J. Jablonskio a das – a e a incogni a, a nepasiekiamas Rubikonas, a baubas, a au nihil?.. al e na y iosios kalbo y os – lo e os aicekauskienės, daugiausia – ne kalbininkų (algi do Pa acko, Guodos azgu idienės, Tomo Daugi do, Ne- ijaus Šepečio) klampojimai a imais i šunkeliais, su pik om pa yčiom i absu diškais k ailinimais. Lie u os jablonskiada jiems niekas, nes niekas jiems J. Jablonskis. Todėl pasigelbėsime čia da neminė u jablonskininku, didžiausius sa o da bus nudi busiu ame ikoje, no s dak a a ą apgynusiu leipcige i daug – i is o inėje kalbo y oje, dialek ologijoje, i no minimo, ašybos ba uose – nu eikusiu da ė ynėje – an anu saliu (1902–1972). J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 43 1937 m. Naujojoje Romu oje s aipsnį Kalba i isuomenė p adeda kaip ik jablonskiškai: „Kalbos są oka apib ėžiama labai į ai iai, žiū in ku iuo po- žiū iu į ją paž elgsime. Daugis pasako: kalba žmogui y a e i šk i a mo j i p i e m o n ė min ims, są okoms, no ams eikš i. Tūlas da pab ėžia: ik p iemonė, daugiau niekas. adinasi, pa adoksališkai kalbą galė ume dė i ienon g u ėn kad i su zeni ine pa anka. <...> Taip į dalyką žiū in , au- ines kalbas, žinoma, u ė ų pakeis i a p a u in is ža gonas <...>“ (salys 1979: 3). Be „ a ai nė a pa i jos esmė“ – „K a l b a p a i i en a n e g y - ena, nė a o ganizmas, be ik jo unkcija“ – „ isuo- m en ė s d a s i o s d ė m u o “ (salys 1979: 3). Kalbos ne iek ski iasi o- ne ika, kiek „giliąja sa o esme, susie a su au os siela“, „kalba y a pag indi- nis au os są okos dėsnis“, „k al bo s y a au i š ko s <...> is u s a o i du ji ni u m ą s o mu o j u u i ni u “ (salys 1979: 4). Po me ų Tau os Mokykloje paskelbia išsamų s . Gim oji kalba i mąs ymas. 1935 m. Gim- ojoje kalboje s . Mokykla i kalbos jausmas p adeda emdamasis J. Jablons- kiu: „Kalboje au a pasisako, kas esan i, ko e a“ i ęsia: „kalba au ą da o“ (salys 1979: 13). Kaip i J. Jablonskis ma o du ski ingus pasaulius: „Di- džiųjų au ų žmonės, išaugdami isai sa oje, ien au inėje aplinkoje, i kalboje s e imų in akų žymiai mažiau egauna, negu a p didžiųjų pasky- dusios mažosios au os. anų au ų bend inės kalbos seniai nusis ojusios, isa a osena y a daugiau inp as inė, no ma i a i kiek ienas kalban y- sis a ašan ysis leng ai ski ia sa a nuo s e ima, aisyklinga nuo ne a o i- na“ (salys 1979: 13). Ogi i P. ska džiui ikosi ši aip pasaky i (apie J. Jab- lonskį!): „O kadangi mūsų gim oji kalba y a ne ik pap as a kasdieninė susižinojimo p iemonė, be i mūsų au inės sąmonės bei kul ū ingumo iš aiška, ai jis <...> i ėmėsi mūsų bend inės ašomosios kalbos kul ū os da bo, <...>“ (ska džius 1940: 303–304). Niekada šia ema nebus iskas, be šiuoka gana. BENDROsiOs iŠ aDOs Joną Jablonskį pi miausia eikia ma y i (i ody i isuomenei!) kaip ien i- są in eg alią asmenybę i sa o me o – au ų pa asa io, sa o ie os – mažų- jų au ų ė ynės Ry ų Eu opos, sa o au os mode nų y ą, jo gausią eiklą ne plokščiai klasi ikuo i, o hie a chizuo i i iš yškin i jo gy enimo kel o- džius, eiklos gai es. J. Jablonskio kelyje s a biausia – pag indas, . y. kal- bos i au os gy as is, au os š ie imas, nep iklausomybė, ada – kalbos 44 KalBOs KulTūRa | 86 kel odžiai, . y. bend inės kalbos gai ė – au inis pama as (žmonių kalba), pag įs as žodyno i sin aksės g ynumo p incipas, įgy endin as gausia sėk- minga (apie 600 žodžių) naujada a i g ynų au en iškiausių duomenų sin- aksės ap ašu. G ama ikos me menys išlaikė šim mečio bandymą. Kai ku ių konk ečių dalykų – g ama ikos i da ybos – e inimai be eikiamo išsamaus iš y imo, pe daug kliau asi g iež u iš isiniu sis emiškumu, kaip odo da- ba iniai šal iniai (lKŽ i k .), nepaliudijamu kalbos duomenų. ilga, nuo- la inė, a kakli gausių aisymų p ak ika (Kalbos dalykai i pan.) daugiausia eisinga, ka ais pa ies pasi aisoma, e ai nepag įs a, be ne isada a sisako- ma. Galėjusi i u ėjusi bū i aisingesnė, ypač lais os spaudos, labiausiai uni e si e iniais i gimnaziniais nep iklausomybės dešim mečiais, ne e ai, ypač laik aščių, ne kai ku ių ašy ojų, su inkama nedėmesingai, ne pik ai p iešiškai, beje, i daba . i jo pasi aikę nepag įs umai, i akli p i a imai jiems, i nepag įs i jo a me imai eikalauja išsamiausių konk ečių y inėji- mų, pag įsčiausių iš adų. Įsikal ų dalykų bukos ka o ės a s umia i nuo J. Jablonskio, i nuo kalbos. Ne kiek iena jo pėda eikia aklai sek i – pi - miausia gai ių eikia žiū ė i. Da p ie gy os gal os p asidėjusios jablons- kianos kelias žymė as i jo aš ų (s aipsnių) 5- omiu, i 2- omiu su g a- ma ikomis, i 2- ome monog a ija, s udijomis, gausiais s aipsniais, be i gausoka, deja, daugiausia įky ia, uščia, ne nihilis ine polemika. J. Jablons- kis ge iau iš y inė as, ap ašy as negu isai sup as as i eikiamai p iim as. Didžiausias nesup a imas – ai i eo inis nesusip a imas! – kėsinimasis mūsų sa i ą au os i kalbos kelią emp i an aka ų didžiųjų kalbų ku palio. ŠalTiNiai DŽ1 1954 – Daba inės lie u ių kalbos žodynas. a s. ed. J. K uopas, ilnius: als ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla. DŽ2 1972 – Daba inės lie u ių kalbos žodynas. a s. ed. J. K uopas, ilnius: Min is. DŽ3 1993 – Daba inės lie u ių kalbos žodynas. y . ed. s . Keinys, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidykla. DŽ4 2000 – Daba inės lie u ių kalbos žodynas. y . ed. s. Keinys, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. LKV 1950 – Lie u ių kalbos ado as. suda ė P . ska džius, s . Ba zdukas, J. m. lau inai is. lie u ių em inių bend uomenė. – An oji dalis [žodynas]. lKŽ i1 1941 – Lie u ių kalbos žodynas 1. i leid. Red. J. Balčikonis, ilnius. lKŽ i2 1968 – Lie u ių kalbos žodynas 1. ii leid. a s. ed. J. K uopas, ilnius: Min is. J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 45 lKŽ ii2 1969 – Lie u ių kalbos žodynas 2. ii leid. a s. ed. J. K uopas, ilnius: Min is. lKŽ i 1957 – Lie u ių kalbos žodynas 4. a s. ed. K. ul ydas, ilnius: als- ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla. lKŽ 1959 – Lie u ių kalbos žodynas 5. a s. ed. K. ul ydas, ilnius: als- ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla. lKŽ iX 1973 – Lie u ių kalbos žodynas 9. y . ed. J. K uopas, ilnius: min is. lKŽ X 1976 – Lie u ių kalbos žodynas 10. y . ed. J. K uopas, ilnius: mokslas. lKŽ Xii 1981 – Lie u ių kalbos žodynas 12. y . ed. K. ul ydas, ilnius: Mokslas. lKŽ Xiii 1984 – Lie u ių kalbos žodynas 13. y . ed. K. ul ydas, ilnius: Mokslas. TŽŽ 1936 – Ta p au inių žodžių žodynas. suda ė K. Bo u a, P . čepėnas, a. si- u y ė-čepėnienė, Kaunas: sakalas. liTERaTūRa a i s i s J. 1991: Mil o do ga ės elegijos, ilnius: lie u os ašy ojų sąjunga. Amb azas s. 1993: Daik a a džių da ybos aida, ilnius: mokslo i enciklo- pedijų leidykla. Amb azas s. 2000: Daik a a džių da ybos aida 2, ilnius: mokslo i en- ciklopedijų leidykla. Balčikonis J. 1919–1920: Jablonskis i mūsų šių dienų kalba. – Rink iniai aš ai 2, 1982, ilnius: mokslas, 155–158. Balčikonis J. 1930: Jablonskio nuopelnai. – Rink iniai aš ai 2, 1982, ilnius: Mokslas, 166–168. Balčikonis J. 1931: Kuo mums b angus Jablonskis. – Rink iniai aš ai 2, 1982, ilnius: mokslas, 169–172. Balčikonis J. 1932a: P akalba. – Jablonskio aš ai 1, Kaunas: Š ie imo mi- nis e ija, ii–X. Balčikonis J. 1932b: T umpas gy enimo ap ašymas. – Jablonskio aš ai 1, Kaunas: Š ie imo minis e ija, Xi–XX iii. Basana ičius J. 1970: Rink iniai aš ai, ilnius: aga. Būga K. 1913: Kalbų mokslas bei mūsų seno ė. – Rink iniai aš ai 1, 1958, ilnius: als ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla, 401–418. Būga K. 1922: Kalba i seno ė. – Rink iniai aš ai 2, 1959, ilnius: als ybi- nė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla, 7–328. čiu lionis m. K. 1960: Apie muziką i dailę, ilnius: als ybinė g ožinės li e a ū os leidykla. Donskis l. 1993: mai onis lie u ių is o iog a ijos i is o ioso ijos pa adigmų kon eks e. – Kul ū os ba ai 1, 68–71. 46 KalBOs KulTūRa | 86 Gi denis A., Pi očkinas a. 1977; 1978: Jonas Jablonskis – dialek olo- gas. – Kalbo y a 28(1), 29–39; 29(1), 19–28. G eimas a. J. 1991: Iš a i i iš oli, ilnius: aga. Hjelmsle l. 1995: Kalba. Į adas, ilnius: Bal os lankos. Jabll 1985: Jono Jablonskio laiškai, ilnius: mokslas. JablR i 1932: Jablonskio aš ai 1. Red. J. Balčikonis, Kaunas: Š ie imo minis- e ija. JablR iii 1934: Jablonskio aš ai 3. Red. J. Balčikonis, Kaunas: Š ie imo minis- e ija. JablR i 1935: Jablonskio aš ai 4. Red. J. Balčikonis, Kaunas: Š ie imo minis- e ija. JablRR i 1957: Jablonskis J. Rink iniai aš ai, ilnius: als ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla. J. P. 1930: Da bu page bkime didįjį kalbininką! – Kalba i 2, 64–65. Jonikas P. 1930: Jablonskio kalbos y imo cha ak e is ikos b uožas. – Kal- ba i 2, 63–64. Jonikas P. 1940: Į Jablonskį a sig ęžus. – Gim oji kalba 2, 17–19. Jonikas P. 1979: an ano salio gy enimo i mokslinės eiklos pag indiniai b uožai. – salys a. Raš ai 1, Bend inė kalba, Roma, Xiii–XX. Kalbo y a 1962, V omas. Ka aliūnas s. 1997: Kalba i isuomenė (Psichosociologiniai i komunikaciniai kalbos a ojimo b uožai), ilnius: lie u ių kalbos ins i u as. Ka olis . 1994: Žmogus is o ijoje, ilnius: aga. Klima ičius J. 1975: isą gy enimą. – Ž aigždu ė 3. Klima ičius J. 1983: Kelionės aplink s alą. – Min is i ženklas, ilnius: moks- las, 9–50. Klima ičius J. 2008: D augiškas, d augingas, d augus. – Kalbos kul ū a 81, 133–140. lKG i 1965: Lie u ių kalbos g ama ika 1, ilnius: min is. lKEnc 1999: Lie u ių kalbos enciklopedija, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. lKEnc 2008: Lie u ių kalbos enciklopedija, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. llEnc 2001: Lie u ių li e a ū os enciklopedija, ilnius: lie u ių li e a ū os i au osakos ins i u as. lTE i 1978: Lie u iškoji a ybinė enciklopedija 4, ilnius: mokslas. Mai onis 1987: Raš ai 1, ilnius: aga. Mai onis 1988: Raš ai 2, Poemos, ilnius: aga. Mai onis 1992: Raš ai 3, kn. 2, ilnius: aga. muzEnc i 2000: Muzikos enciklopedija 1, ilnius: lie u os muzikos akademija, mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 47 Palionis J. 1957: J. Jablonskis i jo lie u ių kalbos ado ėliai. – Jablonskis J. Rink iniai aš ai 1, ilnius: als ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os lei- dykla, 7–56. Palionis J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai aisymai. – Jablonskis J. Rink iniai aš ai 2, ilnius: als ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla, 5–34. Palionis J. 2001: Jonas Jablonskis i daba inė bend inė kalba. – Kalbos kul ū a 74, 3–8. Pi očkinas a. 1970: J. Jablonskio kalbos no minimo pag indai i p inci- pai. – Lie u ių kalbos sekcijos sąsiu inis 5(18), 5–15. Pi očkinas a. 1978: J. Jablonskis – bend inės kalbos puoselė ojas, ilnius: Mokslas. Pi očkinas a. 2000: Jonas Jablonskis – naujų žodžių kū ėjas. – Gim asis žodis 10, 2–6; 11, 14–16; 12, 7–12. Pi očkinas a. 2010: Dėl ku ių ne ku ių samp o a imų apie Jono Jablonskio kalbinę eiklą. – Mokslo Lie u a 17 1, 10–11. Pi očkinas a. 2010–2011: E škėčiuo u keliu lydėjo kalbą į lie u ių mokyk- lą. – Mokslo Lie u a 2010 22, 6–7; 2011 1, 10–11; 2, 10–11. Pi očkinas a. 2011–2012: apie Joną Jablonskį kalbė i niekada ne ėlu. – Mokslo Lie u a 2011 22 4; 2012 1, 4; 31, 4. Rudokas J. 2010: lie u ių ašomosios kalbos ė as. – Veidas 52, 54–55. sabaliauskas a. 1979: Lie u ių kalbos y inėjimo is o ija iki 1940 m., ilnius: Mokslas. salys a. 1979: Raš ai 1. Bend inė kalba, Roma: lie u ių ka alikų mokslo akademija. samulionis a. 1986: Balys S uoga, ilnius: aga. sinŽ 1980: Lybe is A. Sinonimų žodynas, ilnius: mokslas. ska džius P. 1926: Bend i pas ebėjimai. – Kalbos mažmenos. – Rink iniai aš ai 3, 1998, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 25–31. ska džius P. 1927: P iesaga -auninkas. Kalbos mažmenos. – Rink iniai aš- ai 3, 1998, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 46–49. ska džius P. 1928: Del p o . J. Jablonskio „neklaidingumo“. – Rink iniai aš- ai 5, 1999, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 578–579. ska džius P. 1931: J. Jablonskis. – Rink iniai aš ai 4, 1998, ilnius: moks- lo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 323–331. ska džius P. 1937: J. Jablonskis i daba inė lie u ių bend inė kalba. – Rink- iniai aš ai 2, 1997, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 245–267. ska džius P. 1940: Jonas Jablonskis. – Rink iniai aš ai 2, 1997, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 301–306. ska džius P. 1943: Lie u ių kalbos žodžių da yba, Vilnius. 48 KalBOs KulTūRa | 86 ska džius P. 1950: J. Jablonskis kalbininkas. – Rink iniai aš ai 2, 1997, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 368–380. ska džius P. 1973: J. Jablonskio aisymai. – Rink iniai aš ai 2, 1997, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 546–562. Te ulianas 1988: apie sielos liudijimą. – Ka alikų kalendo ius žinynas, Kaunas– ilnius: lie u os yskupų Kon e encijos leidinys, 190–194. TlE ii 1986: Ta ybų Lie u os enciklopedija 2, ilnius: y iausioji enciklopedi- jų edakcija. ul ydas K. 1961: J. Jablonskis – lie u ių li e a ū inės kalbos ugdy ojas. – Lie u ių kalbo y os klausimai 4, 5–18. ul ydas K. 1982: Dėl J. Jablonskio požiū ių į kalbą. – Kalbos kul ū a 42, 3–16. aicekauskienė L. 2013. – Gim oji kalba 8, 24–28. idžiūnas a. 2000: Jonas Jablonskis – isuomenės žmogus. – Gim oji kalba 12, 1–3. lE iii 2003: Visuo inė lie u ių enciklopedija 3, ilnius: mokslo i enciklope- dijų leidybos ins i u as. lE iii 2005: Visuo inė lie u ių enciklopedija 8, ilnius: mokslo i enciklo- pedijų leidybos ins i u as. lE iX 2006: Visuo inė lie u ių enciklopedija 9, ilnius: mokslo i enciklope- dijų leidybos ins i u as. Zinke ičius Z. 1978: Lie u ių kalbos dialek ologija, ilnius: mokslas. Zinke ičius Z. 1992: Lie u ių kalbos is o ija 5. Bend inės kalbos iškilimas, ilnius: mokslo i enciklopedijų leidykla. Zinke ičius Z. 2013: Lie u a. P aei ies didybė i sunykimas, ilnius: moks- lo i enciklopedijų leidybos cen as. KPP 2003: Культура русской речи. Энциклопедический словарь-справочник, Моска: Наука. Соссюр де Ф. 1977: Труды по языкознанию, Моска: Прогресс. Холодович a. a. 1977: Фердинанд де Соссюр. – Соссюр де Ф. Труды по языкознанию, Моска: Прогресс, 650–671. Gau a 2013 11 04 P iim a 2013 12 20 J. Klima ičius. Jonas Jablonskis i au os kalba 49 JONas JaBlONsKis aND THE laNGuaGE OF THE NaTiON Summa y Jonas Jablonskis should i s be seen as a solid in eg al pe sonali y and a mode n man o his ime, known as he sp ing o Na ions, his place, Eas e n Eu ope, known as he homeland o he small na ions, and his na ion. ins ead o being classi ied la wise, his abundan ac i i ies should be o ganised in a hie a chical o de by highligh ing he landma ks o his li e and he miles ones o his ac i i ies. The oad o Jablonskis p i- ma ily elied on he e y ounda ions, i.e. he exis ence o he language and he na- ion, na ional educa ion, independence, ollowed by he landma ks o language, i.e. he s anda d language as he na ional ounda ion (people’s language), a well- ounded p inciple o dic iona y and syn ax pu i y implemen ed by he ui ul o ma ion o new wo ds and he desc ip ion o syn ax based on pu e au hen ic da a. an ou line o g amma wi hs ood he ials o he cen u y. The e alua ions o ce ain speci ic as- pec s – g amma and wo d- o ma ion – a e lacking a ho ough s udy; a simple and s ic sys emiza ion which is no es i ied by language da a, as con empo a y sou ces show (Dic iona y o Li huanian, e c.), was unduly elied upon. a long, con inuous and pe sis en p ac ice o nume ous co ec ions (Gim oji kalba – Language Ma e s, e c.) is o he mos pa co ec ; sel -co ec ions a e occasional; in some cases, hey a e ill- ounded bu no always e used. Though i could and should ha e been mo e ui ul, in pa icula in he ee p ess, mos ly du ing he decades o independence o uni e si ies and gymnasiums, i was o en app oached wi hou due a en ion, e en wi h bi e hos ili y, in pa icula by he p ess and e en by ce ain w i e s, which, by he way, is s ill appa en oday. Occasional in alidi ies and hei blind accep ance as well as un easonable ejec ions equi e he mos ho ough a ge ed s udies and he mos alid conclusions. Blun epe i ions o long-es ablished ma e s push away om bo h Jablonskis and he language. No e e y s ep he had aken should be blindly ol- lowed – landma ks should i s be obse ed. The oad o he jablonskiana which had begun du ing his li e ime was ma ked by 5 olumes o his w i ings (a icles), 2 olumes o g amma s as well as a 2- olume monog aph, s udies, nume ous a icles and a he ich, hough mos ly insis en , emp y, e en nihilis ic, polemic. Jablonskis has been be e s udied and desc ibed han ully unde s ood and duly acknowledged. The g ea - es heo e ical misunde s anding is he a emp o add ess ou peculia oad o he na ion and he language acco ding he pa e n o he g ea Wes e n languages. KEYWORDS: Jablonskis, jablonskiana, language, na ion, language o he na ion, na- ional unc ion o he language. JONas Klima ičius E u o g. 56-14, lT-10308 ilnius