Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė?

BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 STEFANO M. LANZA Vytauto Didžiojo universitetas KALBINĖS NUOJAUTOS PRARADIMAS: AR REALI GRĖSMĖ? ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, priegaidė, kirčiavimas, kalbos jausmas. Kalbos kultūros metais kiekvienas kalbos vartotojas turėtų susimąstyti apie savo santykius su bendru tautos turtu, valstybine kalba. Bendrą turtą kiekvienas turi naudoti atsakingai: kalbos taisyklingumas jokiu būdu nėra vien kalbininkų reikalas. Šiame straipsnyje siekiama atkreipti dėmesį į fonetines lietuvių kalbos ypatybes ir dabartinę vartoseną, pateikiant kultūros, literatūros ir kalbos istorijos faktų. Taip tikimasi padėti sužadinti tam tikrą tautos savimonę. Puoselėjant lietuvių kalbą, kuriai būdinga priegaidžių sistema 1 ir kuri skiria balsių kiekybę, – o tai dar yra fonologiškai relevantiškas reiškinys – Europos kultūrai svarbiausių antikinių kalbų nykimas turėtų būti laikomas skatinančiu susimąstyti precedentu. Kokia šiandien lietuvių kalbos priegaidžių sistemos būklė? Šio straipsnio tikslas – iškelti probleminius klausimus – ar įmanoma nustatyti, kas lemia nukrypimus nuo kirčiavimo normų ir kokių įmanoma imtis priemonių lietuvių kalbos būdingiems bruožams išsaugoti. KALBINĖS NUOJAUTOS PRARADIMO PROCESAS: ANTIKINĖS KALBOS Kalbos kinta. Ar jos vystosi, klesti, skursta, miršta (o gal ir gimsta), lemia iš esmės vienas veiksnys – vartotojai. Kalba kaip vartotojų grupės (genties, tautos ar pan.) skiriamasis bruožas suvokta dar antikos laikais. Svetimšalius antikinėje Graikijoje atpažindavo iš prastos graikų kalbos. Kas graikiškai tik temykčiojo, buvo vadinamas barbaru (plg. sen. gr. βάρβαρος „mykčiojantis graikų kalba“ 2 ). Nesant kalbos politikos, senoji klasikinė graikų kalba, kurios pagrindas buvo Atikos regiono kalba, ilgai gyvavo dėl ja parašytų veikalų ir jų autorių prestižo. Net netekus nepriklausomybės 146 m. pr. m. e., vyravo nuomonė, kad „užkariauta Graikija 1 Vargu, ar būtų galima rasti savitesnį fonetinį lietuvių kalbos bruožą nei priegaidžių sistema. Ji būdinga visoms lietuvių tarmėms. Antanas Pakerys (1995: 301) skiria lietuvių kalbos fonetiką nuo didžiosios daugumos kitų Europos kalbų (taip pat nuo kaimyninių slavų, kartu pabrėžia giminystę su latvių kalba), ji yra tokia savita, kad pirmiesiems lietuvių kalbos tyrinėtojams, mėginusiems ją aprašyti, teko nemažai pavargti („hi accentus nequeunt exemplificari vocibus Polonis aut aliis“ t. y. „šie kirčiai (=kirčiavimo būdai, priegaidės) negali būti paaiškinami lenkų ar kitų kalbų pavyzdžiais“; cit. iš 1737 m. Universitas lingvarum Litvaniae; plg. Strockis 2004: 301–302). 2 Tai garsažodinės kilmės žodis (bar-bar). Iš graikų kalbos terminas pateko į lotynų kalbą forma barbarus (plg. įrašą II a. Festo parašytame žodyne: Barbari dicebantur antiquitus omnes gentes exceptis Graecis „senovėje barbarais buvo vadinamos visos tautos išskyrus graikus“). STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė? |2 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 pavergė laukinį nugalėtoją“ (t. y. romėnus) 3 , ir joks romėnas, nesimokęs graikų kalbos, negalėjo savęs vadinti mokytu. Tačiau, kaip žinoma, jau II a. pr. m. e. dėl įvairių politinių ir socialinių priežasčių 4 buvo susidaręs aiškus atotrūkis tarp senuosiuose tekstuose vartotos literatūrinės kalbos ir buityje vartojamos bendrosios kalbos, t. y. vadinamosios κοινή. Pastaroji kalba plačiai paliudyta papirusuose. Reikalų raštuose dažnai buvo painiojami ilgieji ir trumpieji balsiai, dvibalsiai ir vienbalsiai, kas verčia daryti išvadą, kad tokia painiava buvo būdinga ir sakytinei kalbai. Toks garsų kokybės jausmo praradimas įrodo, kad lygiagrečiai (nors logiškai reikėtų sakyti, kad dar anksčiau) netekta ir sudėtingesnio kalbos bruožo: priegaidžių sistemos. Procesas reiškėsi lėtai ir palaipsniui, tačiau anų metų kultūros veikėjai, oratoriai, retorikos mokytojai, aiškiai suvokė, kokia kilo grėsmė klasikinės kalbos grožiui ir apskritai jos egzistavimui. Gero stiliaus puoselėtojų reakciją įkūnijo puristinė kryptis, pavadinta aticizimu. Vienas aticizmo šalininkų Dionisijas iš Halikarnaso vis dar I a. pr. m. e. mokė, kad klasikinės graikų kalbos kirtis buvęs melodinis, o balso tono pakėlimas aprėpdavęs trijų tonų ir vienų pustonių intervalą (Περί συνθέσεως ὀνομάτων, XI) 5 . Nepaisant pastangų, vis dėlto aticistų mėginimas palaikyti gyvą senąją prozodinę sistemą dirbtinai – nes niekas ta kalbos atmaina buityje nebekalbėjo – taip ir nepasiteisino. Nors mokslininkai dar nesutaria dėl lotynų kalbos kirčio prigimties (dinaminės ar melodinės), tačiau būtent šios kalbos geriausiai paliudytas kalbinės nuojautos praradimas 6 . Lotynų kalboje kiekybinė dvinarė (ilga / trumpa) garsų opozicija ne tik yra fonologiškai relevantiška 7 , bet ir sudaro eilėdaros pagrindą. Hegzametro involiucija liudija kaip daugiausia per porą šimtų metų visiškai suiro lotynų kalbos fonetinė sistema. Skirtingo ilgumo skiemenų kaita sudaro klasikinio hegzametro struktūrą: –   , –   , –   , –   , –   , –  Visose pėdose, nors penktoje tik retais išimtiniais atvejais ir visada vien stiliaus sumetimais, du trumpuosius skiemenis gali keisti vienas ilgas (t. y. daktilį gali pakeisti 3 Graecia capta ferum victorem cepit, – rašo Horacijus (Ep. II, 1, 156) 4 Tradiciškai nurodomi Aleksandro Didžiojo žygiai, lėmę supaprastintos kalbos plitimą (ir atitinkamą progresyvų tarmių nykimą) dėl praktinių priežasčių. Lietuviškai apie tai žr. Palionis 1999: 249–250, Poliakov 2008: 152–153. 5 Tai kvintos intervalas, nors Dionisijas nevartoja šio termino. Šis svarbus šaltinis Apie žodžių išdėstymą, matyt, nebuvo prieinamas Zigmui Zinkevičiui, nes jis apsiribojo teiginiu „Manoma, kad graikai galūnėse skyrė priegaides“ ( Zinkevičius 1980: 45). 6 Panašiai nesutariama ir dėl lotynų kalbos priegaidžių. Nepaisant išlikusių lotynų retorikos mokytojų rašytinių pastabų, kai kurie mokslininkai vis mano, jog lotynų kalbos priegaidės – vėlyvųjų lotynų filologų pramanas. Apie tai lietuvių kalba žr. Strockis 2004: 292. 7 Panašiai kaip lietuvių kalboje, taip pat ir lotynų kalboje balsių ilgumas gali būti vienintelis būdas skirti žodžius, pvz.: pălus „pelkė“ ir pālus „stulpas“; lĕgo „renku“ ir lēgo „pavedu (turtą)“; dĭco „skiriu“ ir dīco „sakau“; pŏpulus „liaudis“ ir pōpulus „tuopa“; fŭgit „sprunka“ ir fūgit „paspruko“. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė? |3 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 spondėjas), o paskutinė „trūkstamoji“ (katalektinė) pėda gali būti realizuojama kaip – – (t. y. spondėjas vartojamas vietoj trochėjo). Todėl įprastas toks žymėjimas: –   , –   , –   , –   , –   , –  Žodžio kirtis nebūtinai sutampa su stipriąja pėdos dalimi (t. y. su pirmuoju ilgu elementu, kas vadinama terminu arsis), kaip būtų toninėje, pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio, eilėdaroje. Bet sutapimas įprastas eilutės baigmenyje, klauzulėje (hegzametre tai paskutinės dvi pėdos). Štai Vergilijaus Eneidos pirmoji eilutė (pusjuodžiu šriftu ryškinami kirčiuotieji skiemenys): Ar-ma vi-rum-que ca-no Tro-iae qui pri-mus ab o-ris. [ar-ma-vi , rum-que-ca , no-Tro , iae-qui, pri-mu-sa , bo-ris] 8 –   , –   , – – , – – , –   , – – Kaip matyti, skiemenų kiekybinė kaita atitinka hegzametro struktūrą, o žodžių kirtis dviejose vietose nesutampa su arsiu: žodžio cano kirčiuotas yra skiemuo ca-, bet metre jis sudaro daktilio silpnosios dalies (kas vadinama terminu tezis) antrąjį dėmenį, o santykinis įvardis qui sudaro spondėjo silpnąją dalį 9 . Vergilijus kūrė I a. pr. m. e. O kitas, mažai žinomas lotynų poetas Komodianas (Commodianus), praėjus trims šimtmečiams 10 , hegzametrais parašė mokomojo pobūdžio veikalą Instructiones („Pamokymai“). Tai 80 eilėraščių rinkinys, padalytas į dvi knygas. Štai pati pradžia, pirmoji pirmojo eilėraščio eilutė (pusjuodžiu šriftu ryškinami kirčiuotieji skiemenys): Pri-ma prae-fa -tio no-stra vi -am er-ran-ti de-mon-strat [Pri-ma-prae , fa-ti-o, no-stra, vi-am-er, ran-ti-de , mon-strat] –  – , –   , –  ,   – , – – – , – – Absoliuti jo eilučių dauguma (97 proc. 11 ) rodo tokį, tarytum atsitiktinį, skirtingų pėdų maišymą. Nagrinėjant hegzametro klauzules, ypač sudarančias paskutines eilučių pėdas, ryškėja poeto polinkis laikyti visus kirčiuotus skiemenis ilgaisiais, o visus nekirčiuotus trumpaisiais. Jis pirmenybę teikia ne metrui, o ritminiam kirčiui. Šalia klasikinės taisyklingos klauzulės kombinacijos (–   , – ) pasitaiko kone visos kitos įmanomos triskiemenės ir 8 Skiemenų riba nebūtinai sutampa su pėdų ar pėdų dalimi riba, plg. pri-mu-sa-bo-ris. 9 Prielinksnis ab laikytinas šnekos sraute savarankiško kirčio neturinčiu žodžiu. 10 Nėra tiksliai žinoma, kada gyveno Komodianas. Nors mokslininkų siūlomi laikotarpiai svyruoja tarp II ir V a., jo kūriniuose galima įžiūrėti užuominų apie III a. vidurio istorinius įvykius (plačiai apie tai žr. Salvatore 1977). 11 Statistika skaičiuota iš pirmosios knygos 45 eilėraščių (Lanza 1997: 81). Pažymėtina, kad nesant reguliarios skiemenų kokybinės sekos, skiemenų skirstymas pėdomis darosi subjektyvus. Šiaip ar taip pasitaiko ir visiškai taisyklingų hegzametrų. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė? |4 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 dviskiemenės pėdos 12 . Tokioje painiavoje pastovus yra tik ritminio kirčio kontūras: vienas kirčiuotas skiemuo, du nekirčiuoti, paskui vienas kirčiuotas skiemuo, vienas nekirčiuotas. Tai primena silabotoninę eilėdarą. Tačiau likusios eilučių dalys nėra reguliarios, o kad ir koks būtų Komodiano eilėdaros pagrindas, jei išvis toks yra, aišku viena: šis poetas nemokėjo skirti trumpųjų balsių nuo ilgųjų tiek kirčiuotuose, tiek nekirčiuotuose skiemenyse. Kaip fonetiškai kito lotynų kalba, kokie jų bruožai išnyko, kokios apimties buvo ši aprašytoji kiekybinė niveliacija, geriausiai liudija romanų kalbos. Panašiai kaip naujojoje graikų kalboje skirtinga balsių trukmė neteko fonologinės funkcijos, kiekybinė balsio opozicija pasidarė nereikšminga. Visų šių kalbų kirčio prigimtis – dinaminė, priegaidžių nėra. BŪTINIAUSI LIETUVIŲ KALBOS TARTIES REIKALAVIMAI Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra paskelbusi Būtiniausius lietuvių kalbos tarties reikalavimus. Rašant lietuvių kalbos čia – savaime suprantama – turima omenyje bendrinė lietuvių kalba. Ten įvardytos kalbos klaidos laikytinos ypač rimtomis, jos griežtai taisytinos, mat šis sąrašas yra Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo skyrelis. Kiek glumina pats pavadinimas. Akivaizdu, kad nevykusiai pasakyta. Jei šie reikalavimai „būtiniausi“, negi reikėtų daryti išvadą, kad jie būtinesni už būtinus? Tai ir gramatiškai, ir logiškai ydinga. Ar čia tik neperšama mintis, kad toleruojama (toleruotina?) nepaisyti būtinųjų? Reikalavimai aiškiai formuluojami. Apie balsių tarimą: 8.1 Skirti trumpuosius balsius nuo ilgųjų ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse; 8.2 Skirti balsius e, ė, o nuo sutaptinių dvibalsių ie, uo kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse; 8.3 Skirti dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių tvirtapradę priegaidę nuo tvirtagalės. Prie šių pridėta pastaba: Pageidautina skirti ilgųjų balsių ir sutaptinių dvibalsių ie, uo priegaides. Vėl peršama įdomi mintis: priegaidžių sistemoje ne viskas vienodai svarbu. Būtina („būtiniausia“) skirti luk – lak, kltas – kaltas, ti – ta , rndas – radas, tisė – te sė, ir t. t., bet tik „pageidautina“ skirti kpti (į kalną) – kpti (medų), kšė (skystį) – kšė („tyrė“), vtis (bendratis) – Vtis, lti (bendratis) – lti (lytėti es. l. 3-as asmuo), gėlę (gelti būt. k. l. dalyvio dgs. vard.) – gėlę (gėlė vns. gal.), siūsi – siųsi, rūgsta – rūksta, mėtos 12 Vietoj daktilio randamas molosas (trys ilgi skiemenys, plg. jau pateiktą pavyzdį Instr. I, 1), anapestas (du trumpi skiemenys ir vienas ilgas, pvz., dĕŭs ae(ternus), Instr. XXVII, 7), amfibrachis (vienas ilgas skiemuo tarp dviejų trumpų, pvz., lŏcō mă(ligno), Instr. XXIV, 19), kretikas (vienas trumpas skiemuo tarp dviejų ilgų, pvz., essĕ dī(cebant), Instr. IV, 6), tribrachis (trys trumpi skiemenys, pvz., nĕquĕ dŏ(lores), Instr. XLII, 25), bakchis (vienas trumpas skiemuo ir du ilgi, pvz., dŏlō vī(vendi), Instr. VI, 19) ir antibakchis (du ilgi skiemenys ir vienas trumpas, pvz., Chrīstō bĕ(nigno), Instr. XXXVI, 16); vietoj spondėjo (arba chorėjo) pasitaiko jambas (vienas trumpas ir vienas ilgas skiemuo, pvz., (corpore) sĭtīs, Instr. XXX, 4). Pėda iš dviejų trumpų skiemenų, pirichis, apskritai labai reta eilėdaroje lotynų kalba, Komodiano klauzulėse jos nepasitaiko. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė? |5 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 (mėtytis es. l. 3-as asmuo) – mėtos (mėta dgs. vard.), tek (priev.) – tik (tiekti liep. nuos. 2-as asmuo), josta (vns. vard.) – justa (juosti es. l. 3-as asmuo) ir t. t. Kokiu principu čia remtasi? Jei draudžiama priegaidžių neskirti tik tam tikrais atvejais, kodėl turėtų būti iš viso draustina? Antroje pavyzdžių grupėje taip pat vienintelės priegaidės leidžia skirti reikšmes. Jei suprantama, kad priegaidžių sistema yra lietuvių kalbos savitas bruožas, kartu ir komunikacinė priemonė, šios nuorodos skamba kaip sąmoningas savo tapatybės dalies atsisakymas. Taip nusileidus „pageidavimo pagrindu“, pripažįstama, kad vartosena savavališkai kinta mūsų pačių dienomis. 8.1 ir 8.2 punktai atspindi nuogąstavimą, kad kalbėtojai linksta nepaisyti dar daugiau kalbos bruožų, kad išgyvename tam tikrą esminę kalbos raidos stadiją, būtent tokią stadiją, per kurią kisdamos ėjo senovės graikų ir lotynų kalbos. Skirtingai nei antikos laikais, šiandien kai kuriose valstybėse kalbos puoselėjimas yra reguliuojamas teisiškai. Lietuvoje teisės aktais siekiama išsaugoti lietuvių kalbą kaip valstybinę. Pirma pagrindinė lietuvių kalbos politikos nuostata yra, kad „lietuvių kalba yra valstybės ir jos gyventojų bendravimo priemonė visose viešojo gyvenimo srityse, vienas svarbiausių valstybės suverenumo ir vientisumo požymių“ 13 . Bausti už klaidas gal ir gerai, bet tikslingiau yra suprasti, dėl kokių priežasčių nukrypstama nuo normų. Kas nesilaiko tarties reikalavimų, nesiekia sąmoningai ar iš piktos valios pažeisti teisės normų. Juk čia tyčinės neteisėtos veikos neįžiūrėsi. Dėl to visuomenė yra linkusi peikti kalbininkus normintojus ir jų veiklą, kaip atsietą nuo tikrovės. Žmogus turi suprasti, kad taisyklingai kalbėti savo kalba dera ne dėl to, kad išvengtų klaidų iš sąrašų ar iš teisės aktų arba iš baimės būti nubaustas. Kalbos jausmas – ne įgimtas. Jis turi būti ugdomas, kaip ir pilietiškumas, socialiniai įgūdžiai, tautinė savimonė ir t. t. Nubrėžtą paralelę su klasikinėmis kalbomis galima tęsti. Antikinės graikų kalbos ir lotynų eilėdaros evoliucija parodė, kaip tų didingų tautų atstovų kalbinė nuojauta buko, ir galiausiai jie nebesugebėjo, vartodami savo kalbą, skirti trumpųjų balsių nuo ilgųjų ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse; skirti balsių nuo tam tikrų dvibalsių kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse; skirti balsių ir dvibalsių tvirtaprades priegaides nuo tvirtagalių. Visa tai apmąsčius, ir kilo mintis panagrinėti kelis lietuviškus visiems žinomus, taip pat įtrauktus į mokyklų ugdymo programas eiliuotus kūrinius, siekiant susidaryti vaizdą, ar kalbinės nuojautos praradimo grėsmė lietuvių kalboje yra aktualus reiškinys, paliudytas ir raštu. 13 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl valstybinės kalbos politikos 2009–2013 m. gairių“ 1 str. 4 d. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė? |6 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 EILIUOTOS KŪRYBOS LIETUVIŲ KALBA PRIEGAIDŽIŲ ANALIZĖS PAVYZDŽIAI Norint sieti eilėdarą lietuvių kalba su kalbine nuojauta, atkreiptinas dėmesys į rimą, nes tai ryškiausia pagal prozodines bei fonetines ypatybes eilučių dalis. Šiam tyrimui nėra reikšminga nei klauzulė, nei visas eilutės paskutinis kirčiuotas skiemuo, o tik paskutinio kirčiuoto skiemens balsinis pagrindas, to balsio (ar dvigarsio) trukmė ir kirčio rūšis (priegaidė). Bus nagrinėjama, ar rimuojami žodžiai dera tarpusavyje, ar jų kirčiuoti balsiai (arba dvigarsiai) yra vienodi kiekybiškai ir kokybiškai. Todėl, be tiksliųjų rimų (aukšta – kalna , ras – vras), tinka taip pat apytiksliai (gadą – atrada, žmė – smia) bei netikslieji rimai (tùrinio – šùlinio, la ką – ma nė) 14 , jei tik kirčiuoti balsiai (ar dvigarsiai) yra vienodi, t. y. tos pačios artikuliacinės eilės ir pakilimo. Taikant metodą, daroma prielaida, kad pagrindiniai šeši lietuvių kalbos balsiai ([a], [e], [e], [i], [o], [u]) ir visi dvigarsiai yra vis dar skiriami 15 , t. y. poetui surimavus tokius žodžius kaip ragą ir dega, pilti ir pulti, nedaroma išvada, kad jis nejautė [a] ir [e], [il] ir [ul] skirtumo. Tokie pasitaikę atvejai turėtų būti laikomi poetinės laisvės išraiška. Tiriant kalbinę nuojautą, verti dėmesio yra tie atvejai, kai rimuojami skirtingo ilgumo ir skirtingos priegaidės to paties balsio (ar dvigarsio) skiemens pagrindai. Tyrimui parinkti kūriniai, kur neabejotinas poeto noras laikytis rimų sistemos, t. y. kur rimas veikia kaip sąmoninga meninė priemonė. Nagrinėti pasirinkti tik dviejų autorių kūriniai: plačiai žinomų Maironio skirtingų eilėraščių rinktinė 16 ir Justino Marcinkevičiaus poema vaikams Grybų karas. Tai iš viso atitinkamai 156 ir 164 eilės, 81 ir 82 rimai. Panaši apimtis leidžia lyginti statistiškai. Maironio kūrinių rimų analizė pateikta 1 lentelėje. 14 Truputį kitokią terminiją, tačiau be žymesnių skirtumų, vartoja Juozas Girdzijauskas (1998: 46). 15 Nereikia pamiršti, kad kalbama apie garsus, ne apie rašybą. Visai tiksliai derinami tokie kaip Maironio rimų balsiai: mane – nežinia ar sugrįšte – jaunystė. 16 Būtent: Mano gimtinė, Užmigo žemė, Augo putinas, Lietuva brangi, Kur bėga Šešupė, Vilnius, Trakų pilis, Milžinų kapai. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė? |7 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 1 LENTELĖ. Maironio kūrinių rimų analizė Rimo tipas Proc. Pastabos apie rimus Visiškas garsų sutapimas 83,9 pritrei – didvriai, su nukeltu kirčiu17; gailia – sopulia – gilia, su nukeltu kirčiu18; didvriai – išgrė, su nukeltu kirčiu18; mielà – sielà, su nukeltu kirčiu19; garsia – mate , su nukeltu kirčiu20; Trakùs – skruostùs, su nukeltu kirčiu21. Skiriasi priegaidės 8,7 p evas – Divas22; tėvne – pamnę; tėvne – gnė; dinos – rug enos; gnė – tėvne; diną – v eną. Skiriasi balsių trukmė 7,4 Dubysos – visos [2 k.]; sesytės – įkritęs; bekyšą – riša; žiba – tikyba; rugpjūtė – matutė. Visų čia nagrinėtų rimų, nors toli gražu ne visi priklauso tiksliųjų rimų kategorijai, pagrindas yra tas pats balsis. Kiek mažiau nei penktadalio skiriasi trukmė ir (ar) priegaidės. Juozas Girdzijauskas, nagrinėdamas rinkinį Pavasario balsai (1966: 208–269), daugiausia dėmesio skiria metrinėms bei retorinėms priemonėms ir jų ryšiams su emociniu turiniu 23 , o apie rimavimo techniką ir sąskambio atitikimą beveik nerašo. Tačiau netiesiogiai jis pripažįsta, kad dėl balsių trukmės poezijoje „atskiri garsai ir skiemenys būna pabrėžiami, pailginami arba sutrumpinami, atsižvelgiant į jų loginį ir emocinį krūvį“. Kad tai galėtų pasitaikyti šiuose rimuose, laikytina poetinės laisvės klausimu, nes Maironio susirūpinimas rimų sąskambiu jo kūriniuose yra visur akivaizdus. Kaip tik XIX a. pabaigoje virė debatai apie lietuvių poetiką, ir sunkiai tikėtina, kad jiems Maironis galėjęs būti abejingas. 1898 m. straipsnyje „Tiesos eilėms rašyti“ Vincas Kudirka eilėraščių metrams, formai ir turiniui kėlė gana griežtus reikalavimus, 17 Kirčiavimas didvris bendrinėje kalboje pagrįstai laikomas klaidingu. Tikėtina, kad jis įsigali ir dėl valstybinio himno (plg. Tu, didvrių žemė). Įdomu, kad užtektų sukeisti vietomis eilės žodžius ir ritmas vėl sutaptų su žodžių kirčiu: Ddvyrių tu žemė. Toks nežymus pakeitimas net neturėtų papiktinti, prisiminus, kad himno žodžiai jau buvo vieną kartą pakeisti: vietoj Tegu dirba tavo naudai Vincas Kudirka buvo parašęs slavišką konstrukciją Tegu dirba tau ant naudos. 18 Tai – metrinės transakcentuacijos atvejis (turi būti ga liai). Galūninis kirčiavimas nepaliudytas ir tarmėse. 19 Tiesa, galūninio kirčiavimo variantas sielà yra LKŽe. Tačiau tai vienintelis toks atvejis Maironio eilėdaroje (visur kitur yra tik s ela, s elos), todėl veikiau aiškintinas poetine laisve. 20 Tai – metrinės transakcentuacijos atvejis (turi būti garsiai). Galūninio kirčiavimo nerasta ir tarmėse. 21 Tai – metrinės transakcentuacijos atvejis (turi būti skrostus). Galūnėje nekirčiuojama ir tarmėse. 22 Šių žodžių priegaidžių variantų niekur nepaliudyta. Kitą pievas rimavimo atvejį su tvirtaprade žr. 34 išnašoje. 23 „Maironis <...>, pasiekęs organišką turinio ir formos vienybę“ (Girdzijauskas 1966: 269). STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė? |8 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 tačiau kartu pateisino ir poetinę laisvę: „Poetų liuosybė 24 (licentia poėtica) duoda rašytojui prasišalinti nuo eiliavimo tiesų (ritme, atsiliepime, sutrumpinime žodžių ir t. t.), bet 1. ne perdaug ir ne pertankiai, 2. kiekvienas pasišalinimas nuo paviršinės formos turi būti atlygintas vertybe eilių vidaus“ (Kudirka 1909: 67). Maironio eilėse žodis tėvnė (tėvnės ir pan.) turi ypatingą emocinį krūvį, būtų galima jam priskirti nuolatinį „poetinės laisvės“ statusą. Jis rimuojamas tiek su tvirtagale  (Graži tu, mano brangi tėvne, / šalis, kur miega kapuos didvyriai: / graži tu savo dangaus mėlne!), tiek su tvirtaprade  (Graži tu, mano brangi tėvne, / šalis, kur miega kapuos didvriai: / ne veltui bočiai tave taip gnė), tiek su trumpuoju (O drebu, vien žemumą savo baisų paž nęs, / ir drebėdamas myliu aukštos Tėvo tėvnės 25 ). Likę trys šiam tyrimui rinktose eilėse priegaidžių neatitikimo atvejai (t. y. p evas – Divas, dinos – rug enos, diną – v eną) priklauso vadintinai „pageidavimo kirčiavimo“ kategorijai (plg. Būtiniausių lietuvių kalbos tarties reikalavimų 8.3 punkto pastabą: „Pageidautina skirti ilgųjų balsių ir sutaptinių dvibalsių ie, uo priegaides.“) Sugretinti rimų priegaides ir patikrinti, ar rimuojami garsai visiškai sutampa, nėra šiųdienio pedantiško kalbininko užgaida. Tai verčiau estetinio vertinimo dalis, nes „Lietuviškose eilėse turi sutikti ir akcentai: kylantis tinka tik su kylančiu, o puolantis su puolančiu: pajuodę – ilgakuodę; rasoto – ploto; tiltas – pripiltas. Bet tikram atsiliepimui netinka: žaibas – raibas; išplaukia – laukia; pilkas – šilkas; tėvynė – gadį/nė“ (Kudirka 1909: 65–66). Kaip matyti, V. Kudirka puikiai jautė priegaidžių skambėjimą (pajudę – ilgakudę; rasto – plto; t ltas – prip ltas, tačiau ža bas – ribas; išplakia — lukia; p lkas — šilkas), o paskutinis pavyzdys tėvnė — gadį/nė (t. y. gadnė) gal net laikytinas užuomina pačiam Maironiui. Griežti V. Kudirkos nurodymai nėra joks revoliucinis požiūris. Tai tiesiog išprususio kalbos vartotojo, suvokiančio lietuvių kalbos grožį, loginė išvada. Dar kone šimtą metų anksčiau pirmasis lietuvių poetikos teoretikas Kristijonas Gotlibas Milkus polemizuodamas su ginčininku, buvo parašęs: „Šitaip kai O. [= Ostermejeris; S. M. L.] savo giesmyne rimuoja: žús ir mùs 26 . 402,6. visame, duktė. 281,5. davė ir nè 27 . 343,2. draudęs ir sugáudęs. 193,8. atléisk, 24 Liuosybė – neteiktinas germanizmas. Tačiau, norint įvardyti konkretų atvejį, kai naudojamasi poetine laisve, trūksta termino. Būtų galima svarstyti poetinė laisvybė. 25 Tai Maironio eilėraščio Dievo meilė paskutinės dvi eilutės. Jis neįtrauktas į čia nagrinėjamą kūrinių rinktinę. 26 Bendrinėje kalboje šie žodžiai iš tiesų sudaro rimą (žus – mus), tačiau K. G. Milkaus pažymėtas akūtas (ʒs) nuoroda į žemaitybę žūs, plg.: „Tarmėse dažnai tas pats žodis turi formas su skirtinga vokalizmo kiekybe ir priegaide, pvz., žemaičių būs ‘bus’“ (Zinkevičius 1981: 119). 27 Nebent čia spausdinta klaidingai, tai greičiausiai forsuoto rimo pavyzdys (davė – nè). Plg. Girdzijauskas 1998: 37. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė? |9 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 nußweisk, išeina tokie nedarniai sudaryti rimai, kad ištariant vargiai ar girdisi rimavimas. Tai žodiniai rimai. Išties tik klausa sprendžia apie rimą, o ne parašytos raidės. 28 “ J. Marcinkevičiaus Grybų karo rimų analizė pateikta 2 lentelėje. 2 LENTELĖ. J. Marcinkevičiaus Grybų karo rimų analizė Rimo tipas Proc. Pastabos apie rimus Visiškas garsų sutapimas 57,1 – Skiriasi priegaidės 22,2 grbų – sodbų; pal epė – lipė [2 k.]; gėdai – rėdai, su atkeltu kirčiu29; sijnas – raudnas; paklusė – Bobasi; Ūmėdėlė – kėlė; atsimrkti – verkti; lūšiai – mūšiui; gulį – užpolė; gvas – dvas; ga liai – kiliai; teisbę – grbe; pasilypėjo – praėjo; sermėgą – bėga; taršo – mršo; bėgti – rėkti; susira tė – eglitė. Skiriasi balsių trukmė 20,7 pinavija – lyja; ryto – krito; giria – vyre [2 k.]; supyko – suriko; pušį – mūšį [2 k.]; pušys – mūšis [2 k.]; vyre – girią; ryto – kito; šeimyną – beišmaitina; mano – beišmano; žinią – kaimynę; žinią – pušyne; prikibo – grybo; laiku – vaikų. 28 „Wenn also O. in seinem Gesangbuch reimet: ʒús und mùs. 402,6. wissame, Duktė. 281,5. dawė und nè. 343,2. Draudęs und sugáudęs. 193,8. atléisk, nußweisk, so sind es so schlecht klappende Reime, daß man bei der Aussprache kaum hort, daß es wortliche Reime sind. Denn dem Reim beurtheilet nur das Gehor, nicht aber die hingeschriebene Buchstaben“ (Milkus 1800: 201). 29 Žodis rėdyti neteiktinas. Atvejis ginčytinas, nes, atkėlus kirtį, priegaidė galėtų būti ir tvirtapradė.