Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX amžiaus antroji pusė – XX amžiaus pradžia)

BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JURGITA VENCKIENĖ Lietuvių kalbos institutas LIETUVIŲ BENDRINĖS KALBOS SAMPRATOS ISTORIJA (XIX AMŽIAUS ANTROJI PUSĖ – XX AMŽIAUS PRADŽIA) 1 ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, rašomoji bendrinė kalba, šnekamoji bendrinė kalba, grynumas, kodifikacija. ĮVADAS Lietuvių bendrinės kalbos (toliau – bk) atsiradimo, pradžios klausimas ne kartą nagrinėtas kalbininkų darbuose. Giedrius Subačius yra aptaręs lietuvių mokslininkų požiūrį į bk istoriją – paprastai ji yra siejama su tautos istorija: „tam tikru išskirtu tautos (valstybės) raidos etapu buvo kalbama ir apie tam tikrą standartinės kalbos raidos stadiją“ (Subačius 2004: 89). O JAV ir Vakarų Europos kalbininkai bendrinių kalbų raidą nagrinėja remdamiesi pačių kalbų ypatybėmis, specifiniais kalbiniais ir socialiniais bruožais (Subačius 2004: 97). Einaras Haugenas skyrė keturis bk formavimosi aspektus: normos pasirinkimą, formos kodifikaciją, funkcijų tobulinimą ir visuomenės priėmimą (Haugen 1966: 252). Bk atsiradimas ir raida susiję su visuomene, o ypač – du E. Haugeno nurodyti aspektai: tarmės pasirinkimas bk ir visuomenės priėmimas. Visuomenės vaidmenį daug anksčiau kėlė ir Pranas Skardžius: kaip svarbų bk atsiradimo, buvimo bruožą jis nurodė atsiradusį visuomenės (ar bent jos dalies) suvokimą, kad ji turi bendrą kalbą, ir jos pastangas tą kalbą vartoti: „[bk] yra visoj etnografinėj Lietuvoj pripažįstama, vartojama arba stengiamasi vartoti [čia ir toliau paryškinta mano – J. V.] kaip visuotinė bendraujamoji priemonė“ (Skardžius 1927: 341). Šio straipsnio tikslas – remiantis spauda ir egodokumentais parodyti, kada visuomenė ar bent jos dalis ėmė suvokti turinti bk ir kaip ją suprato. Lietuvių bk susidarymo problemas gvildenęs Arnoldas Piročkinas apie XVI–XVIII amžiaus raštiją rašė, kad „[t]iek M. Daukšai, tiek kitiems to meto lietuvių raštijos darbuotojams <...> dar nebuvo kilęs sąmoningas bendrinės kalbos suvokimas“ (Piročkinas 1990: 6, taip pat žr. 1 Straipsnis parengtas pagal pranešimą „Bendrinės lietuvių kalbos sampratos kristalizavimosi istorija“, skaitytą moksliniame seminare Bendrinė lietuvių kalba šiandien: tikrovė, iliuzija, siekinys? (2015 05 22), kurį organizavo Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centras. JURGITA VENCKIENĖ. Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX amžiaus antroji pusė – XX amžiaus pradžia)|2 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Piročkinas 1986: 30–31). Bendrinės kalbos idėja buvo iškelta Universitas lingvarum Litvaniae (1737), tačiau toliau ji nebuvo plėtota (Piročkinas 1990: 8). 2. BENDRINĖS KALBOS SAMPRATA XVIII AMŽIAUS PABAIGOJE – XIX AMŽIAUS VIDURYJE XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje bk tapo ne vieno autoriaus mąstymo objektu. Beatsirandantį bk poreikį, įvairių žemaičių autorių (Juozapo Čiuldos, Simono Daukanto, Juozapo Arnulfo Giedraičio, Antano Klemento, Kiprijono Nezabitauskio, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Jurgio Pliaterio, Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus ir kt.) požiūrį į tokią kalbą, pastangas ją kurti tyrė G. Subačius (Subačius 1991, 58–64; Subačius 1996: 51–59; Subačius 1998 ir kt.). Žemaičiai ėmė mąstyti, kaip kalbą padaryti bendrą (plačiau žr. Subačius 1998: 20–21), o tai leidžia kalbėti apie bk kūrimo pradžią, nors nė vienas iš aptariamuoju metu kurtų modelių netapo bk. G. Subačius rekonstravo tokią žemaičių autorių kurtõs ar siekiamõs sukurti bk sampratą: „bk bus bendra ir vienoda visiems viešoji tautos kalba“ (Subačius 1998: 20– 21), nors, pabrėžiama, vienodumą, visuotinumą, tautą, kalbą skirtingi autoriai suvokė nevienodai. Pavyzdžiui, J. A. Pabrėža mąstė apie bk vien žemaičiams (apie 1831 metus), o S. Daukantas vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu – Didžiosios Lietuvos žemaičiams ir aukštaičiams bei Rytų Prūsijos lietuviams (Subačius 1996: 53–54, 56). Motiejaus Valančiaus vyskupavimo laikotarpiu (1849–1875) daugelis kunigų rašė tarminiu mišiniu, daugiau ar mažiau laikydamiesi savo tarminio pagrindo, bet „stengdamiesi būti ir aukštaitiški“ (Jonikas 1972: 135). Paties M. Valančiaus, vadovavusio tikybinei literatūrai, ją prižiūrėjusio, minčių apie bendrą kalbą, regis, nėra išlikusių. Vis dėlto iš akių neišleistina tai, kad M. Valančius rūpinosi rytų aukštaičiams knygas leisti jų tarme, nes jiems esą nesuprantami žemaitiški raštai: 1852 m. pavedęs Juozui Zenevičiui į rytų aukštaičių tarmę išversti Juozapo Želvio lenkiškai parašytą katekizmą, 1865 m. raginęs Antaną Baranauską rašyti kraštiečiams jų tarme. Be to, Petras Jonikas yra užsiminęs ir apie M. Valančiaus ganytojinius laiškus, rašytus tikintiesiems jų tarme (Jonikas 1987: 238). Tai liudytų, kad bendra visiems lietuviams kalba M. Valančiui dar atrodė neįmanoma. JURGITA VENCKIENĖ. Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX amžiaus antroji pusė – XX amžiaus pradžia)|3 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 3. BENDRINĖS KALBOS SAMPRATA XIX AMŽIAUS ANTROJE PUSĖJE Domėjimasis bk klausimu suintensyvėjo antrojoje XIX amžiaus pusėje. To meto egodokumentuose, spaudoje gausu svarstymų apie bk, diskusijų įvairiais kalbos bendrinimo klausimais. 3.1. Rašomoji bendrinė kalba Bendrinių kalbų tyrėjai sutaria, kad pirmiausia atsiranda, standartizuojama rašomoji kalba (apie tai plačiau žr. Subačius 2001: 127). Ne išimtis ir lietuvių bk – aptariamojo laikotarpio pradžioje ji suvokta tik kaip rašomoji. Bendrinės kalbos, pirmiausia mokymo reikalui, prireikė A. Baranauskui, 1870 m. paskirtam dėstyti homiletiką – pamokslų sakymo teoriją ir praktiką lietuvių kalba Žemaičių (Telšių) dvasinėje seminarijoje Kaune (Stakauskas 2003: 71). A. Baranauskui rūpėjo sukurti bendros rašomosios kalbos (vad. raszybos) modelį, šnekamoji kalba jo projekte liko tarminė (Baranauskas 1875 10 04 (16): 6): ti. A. Baranausko rašomosios bendrinės kalbos (toliau – rbk) struktūra buvo artima pietinių vakarų aukštaičių tarmei (plačiau žr. Jonikas 1937: 50; Zinkevičius 1986: 78), tačiau rašte mėginta užkoduoti ir kitų tarmių ypatybes. A. Baranausko rbk modelis, nors ir buvo populiarus tarp katalikų dvasininkų, o Žemaičių vyskupo kanceliarijoje vartotas iki 1908 m. 2 , į bk neišaugo, kaip ir žemaičių autorių projektai XIX amžiaus pradžioje. Rbk, koduojančios tarmines ypatybes, idėją plėtojo ir Kazimieras Jaunius, taip pat (nuo 1885 m.) dėstęs lietuvių kalbą Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune (Sabaliauskas 1979: 172). Jis (Jaunius [1880–1892]: 6) pabrėžė, kad tarsninė 3 tuviu raszyba negali veizdėti į rmes tos paczios .. 2 Plačiau žr. Venckienė 2014. 3 „garsinė, fonetinė“ (LKŽe). JURGITA VENCKIENĖ. Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX amžiaus antroji pusė – XX amžiaus pradžia)|4 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 A. Baranausko ir K. Jauniaus kurtą tarmių derinimo teoriją bent iš dalies mėginta taikyti ir Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoje (1889–1896), Žemaičių dvasinės seminarijos auklėtinių Pranciškaus Urbonavičiaus ir Kazimiero Pakalniškio leistame periodiniame leidinyje. P. Urbonavičius (1895: 3) rašė: kad didelė dalis mūsų žemaiczių tůs paczius žodžius kur „uo“ isztaria kaip viena litara „u“ tai mokslo vyrai nurodė tůdvi litari suvienyti į kruvą ir raszyti szeip: lůma, lůkis, lůszas, klůnas, szlůti, plůsztas ir kitus tam panaszius žodžius, kaip skaitytojai gana yra įsitėmyję „Apžvalgoje“ ką ir ant toliaus més į vietą „uo“ vartosim tikt „ů“. Tarmių derinimo rašomojoje kalboje idėja atrodė patraukli ir Jonui Basanavičiui (1899: 9): Mes turime reformůti musun graphikan tokiu budu, kad ji taptu kainà 4 , universališka išreiškimui – jai galima – visun tarmiun musun, teip kad išreikštus musu rašybos ženklais žodius galetu saityt’ saviškai žmones ivairiausiun lietuviškun dialektun. Savo pasiūlymus, kaip bk koduoti tarmių ypatybes, kaip rašant atspindėti skirtingai tariamus garsus (bendra tartis J. Basanavičiui taip pat neatrodė reikalinga), jis išdėstė 1899 m. išėjusioje knygoje Prie historijos musun rašybos, dar papildė 1902 m. Ožkabalių dainų leidime. 5 Pavyzdžiui, afrikatą [dž] J. Basanavičius siūlė žymėti diakritine raide <d>, ją „[ž]emaiţiai tures viduržodije kaipo paprastan d ištartie“ (Basanavičius 1899: 12); [č] ženklino diakritiniu rašmeniu <ţ> – „Žemaitijoj, kur ji dar nesuminkštinta liekti, tur šita ţ kaipo prasta t išsitartie“ (Basanavičius 1899: 13) 6 . Taigi paskutiniais XIX amžiaus dešimtmečiais ir net vėlėliau daliai bk kūrėjų ir vartotojų reikalinga ir tinkama atrodė rbk, kuri koduotų įvairių tarmių ypatybes, tarties bendrinti nenorėta. 4 Kainas „bendras“ (LKŽe). 5 J. Basanavičiaus bk projektas inteligentijai turėjo būti žinomas ir anksčiau, iš jo Ožkabalių dainų (1884) ir Etnologiškų smulkmenų (1893). 6 Dėl savitos rbk teorijos J. Basanavičius nebuvo pakviestas tapti Varpo (1889–1905) redaktoriumi – laikraščio leidėjai prisibijojo, kad jis neimtų jos taikyti šiame leidinyje (žr. [Bagdonas] 1937 01 11: [I]). Tai rodo, kad periodinės spaudos leidėjai jautė savo bk modelį dar esant labai netvirtą. JURGITA VENCKIENĖ. Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX amžiaus antroji pusė – XX amžiaus pradžia)|5 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 3.2. Bk tarminio pagrindo pasirinkimas ir bk fiksavimas XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje Lietuviškos periodinės spaudos leidėjai pasirinko kitokį kelią negu tarmių derinimo rbk teorijos šalininkai. Nuo Aušros (1883–1886), kurios leidėjai nusprendė remtis Augusto Schleicherio (1856) ir Friedricho Kuršaičio (1876) lietuvių gramatikomis, periodinės spaudos kalbos pagrindu pasirinkta Didžiosios Lietuvos (toliau – DL) ir Rytų Prūsijos (toliau – RP) lietuvių vakarų aukštaičių tarmė. Sprendimą remtis viena tarme 1893 m. Varpe grindė ir Jonas Jablonskis: „savo rašyboje niekad nesuvaikysime visų mųsų tarmių“ (Jablonskis 1893: 5). Bk atsiradimui fiksuoti labai svarbus sąmoningas visuomenės suvokimas, kad ji turi tokią kalbą. Paskutiniais XIX amžiaus dešimtmečiais pradėjus eiti nelegaliai lietuviškai spaudai, visuomenė, o tiksliau, labiau išsilavinusi jos dalis, ėmė suvokti, kad tarminis pagrindas bk pasirinktas, ir pasisakė turinti bk. Trečiaisiais Aušros leidimo metais, 1885 m. gruodį, Serafinas Laurynas Kušeliauskas kunigui Aleksandrui Burbai rašė apie kalbą abelną 7 : „raszant del lietuwiu ir žemajcziu, rejk tajkintis su kałba abełna“ (Kušeliauskas 1923: 12). Netrukus bk fiksavo Antanas Vytartas (1887, rašliaviška kalba, žr. toliau, 3.4 sk.), Juozas Tumas-Vaižgantas (1888, rašomoji kalba, žr. toliau, 3.3 sk.), Jonas Mačiulis-Maironis (1891, žr. toliau, 3.4 sk.), Mečislovas DavainisSilvestraitis (1891: 70, literariška kalba), Antanas Milukas (1892: 27, rašliaviškas dialektas), J. Jablonskis (1893, raštų kalba, žr. toliau, 3.3 sk.), Vincas Pietaris (1894: 87, literatūriška kalba) ir kiti (plačiau žr. Venckienė 2007: 27–30). Taigi paskutiniais XIX a. dešimtmečiais inteligentija ėmė suprasti turinti bendrinę, pirmiausia rašomąją kalbą. Tai buvo pavyzdinis, sektinas kalbos modelis. 3.3. Šnekamoji bendrinė kalba Beveik tuo pat metu, kai fiksuojama esanti rbk, inteligentija ima kelti ir šnekamosios bk (toliau – šbk) klausimą. Ne kartą mokslininkų minėtas J. Tumas-Vaižgantas, kuris nuo 1888 m. „susidurdamas su inteligentais, ėmęs kalbėti rašomąja kalba“ (Jonikas 1987: 352). 1891 m. šbk fiksavo J. Mačiulis-Maironis 8 : „Isz tarmių iszrinkta paliko Kauniszkē, kuri yra dailiausē ir kurią jau daugumas szneka“ (Mačiulis-Maironis 1891: 181). Vadinasi, prasidedant paskutiniam XIX amžiaus dešimtmečiui bent išsilavinę kalbėtojai ne tik suvokė esant bendrą rašomąją kalbą, bet į ją ėmė orientuoti ir šnekamąją kalbą. 7 Abelnas „visuotinis, visas, bendras“ (LKŽe). 8 Cituojama iš J. Mačiulio-Maironio knygos Apsakymai apie Lietuvos praeiga, kuri buvo išleista 1891 m. Antraštiniame knygos puslapyje nurodyta, kad ji parašyta 1886 m., tad apie susiformavusią bk autorius galėjo rašyti ne 1891 m., o ir ankstėliau. JURGITA VENCKIENĖ. Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX amžiaus antroji pusė – XX amžiaus pradžia)|6 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Netrukus, 1893 metais, J. Jablonskis taip pat akcentavo kalbėjimą bk, užsimindamas, kad ji bus skirta nebe vien inteligentams, bet visiems kalbos vartotojams (Jablonskis 1893: 9): jei dabartinė raštų kalba eis vis pilnyn ir tobulyn, nesimainydama dialektiškai (= savo formose), tad ar vėliaus ar ankstšiaus męs norėsime, kad visi, Augštaitšiai ar Žemaitšiai, mokėtų kalbėti ir tarti teip, kaip kalbės Lietuvos pirmuoliai, inteligentai, norėsime savo Lietuvoje girdėti visus vienodai ištariant ir kalbant. Petro Avižonio Lietuviška gramatikėlė (1898), be kita ko, buvo skirta mokytis ir šbk – autoriaus nurodyta, kad kirčio ženklai žemaičiams ir rytų aukštaičiams rodo, kaip tarti rašomosios kalbos formas (Avižonis 1898: 1). Taigi paskutiniais XIX amžiaus dešimtmečiais inteligentija ima suvokti turinti bk, paremtą viena (kauniškių, užnemuniečių) tarme, ir pradeda, stengiasi ja šnekėti. Siekiama, kad ji būtų priimta ir kitų visuomenės sluoksnių. 3.4. Reikalavimai bk. Grynumas Iš spaudos ir egodokumentų matyti, kad vos suvokus turimą bk, jai imtas kelti grynumo reikalavimas. Kalbos grynumo reikalavo Aušros (1883–1886) redakcija. Penktajame numeryje Petrui Arminui-Trupinėliui skirtame redakcijos atsakyme rašyta: „Miklink tik ir vartok griną kalbą“ ([Aušros redakcija] 1883: 151). Vėliau apie tai užsiminė ir Jonas Šliūpas: „Kad atkelti ir atlaikyti grinąją kalbą, reiki, kad visi rasztininkai pasistengtu grinai ir graźiai rasziti“ (Šliūpas 1884: 147). P. Jonikas yra užsiminęs, kad Aušroje grynumo kriterijus taikytas ne tik leksikai 9 , bet ir kitiems kalbos lygmenims (Jonikas 1987: 310), pavyzdžiui, svetimos kilmės žodžių [f] stengtasi žymėti <p> [p] (grapas ‘grafas’ A6 1883: 156, pamiliją A2 1886: 59), [ch] – <k> [k] (kolerôs ‘choleros’ gen. sg. A5 1883: 140). 1887 m. pirmajame laikraščio Šviesa (1887–1888, 1890) numeryje tikriausiai Antano Vytarto 10 rašyta taip: „Kalba musu laikraszczio bus vartojama raszliaviszka gryna, pridedant kur ne kur kitą žodį dēl pareiszkimo“ (Vytartas 1887: 3). Kalbos grynumą minėjo ir Vincas Kudirka, 9 Čia paminėtinas ir Jono Palionio pastebėjimas, kad aušrininkams, kalbos gryninimo sumetimais kūrusiems naujadarus germanizmams, slavizmams ir tam tikriems tarptautiniams žodžiams pakeisti, svarbiausia buvo lietuviškumas, tiesa, „kartais ir labai prastas“ (Palionis 2014: 14–19). 10 Straipsnis „Įžanga“ (p. 1–3) pasirašytas Ernesto Weyerio, tačiau, anot J. Tumo-Vaižganto, „Jauste jauti čia kunigo darbą“ – tikriausiai galvota apie redaktorių A. Vytartą. A. Vytartą straipsnio autoriumi laikė ir Vanda Zaborskaitė, spėdama, kad čia galėjo prisidėti ir Jonas Mačiulis-Maironis (Tumas-Vaižgantas 1924: 10; Zaborskaitė 1987: 62). JURGITA VENCKIENĖ. Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX amžiaus antroji pusė – XX amžiaus pradžia)|7 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 rašydamas Ūkininko (1890–1905), mažiau išsilavinusiems skaitytojams skirto laikraščio, leidėjų vardu (Kudirka 1890: 1–2): Da gali apsunkįti supratimą vartojimas gryno lietuviszko lieźuvio. <...> Vienok, jaigu ir sunki butu iszpradźiu gryna lietuviszka kalba, tai greit galima su jaje apsiprasti. <...> Dēlto-gi ne nusimįkite skaitytojai, jaigu 1. No. „Ukinįko“ butu lyg persunku skaityti! toliaus bus lengviaus. Tais pačiais metais Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje raginta atkreipti dėmesį į antkapių užrašų leksiką ([Pakalniškis] Zuikis 1890: 117): Kam mums vartoti svetimos kałbos źodźius, kad mes turime „tokius-pat savo kałboje.“ Vietoje „źonkos“ arba szvogerkos ar ne graźiaus butu paraszyti lietuviszkus źodźius „moters“ ir „pati“? Grynumo reikalavimą, greta tinkamos rašybos, 1891 m. kėlė ir J. Mačiulis-Maironis (1891: 182): „negana yra jeib’ kaip raszyti, bet jau reikalaujas nů raszytojo paźinimo moksliszkos raszybos ir kalbos grynumo“. Apie būtinybę vengti tarmybių 1892 m. Vaikų kningelės recenzijoje rašė ir A. Milukas (1892: 27): Iszdavėjas nepardaug matyt uždavė sau darbo iszdůdams szią kningelę: neva vertė isz žemaitiszko į dabartinį raszliaviszką dijalektą (tarmę), vienog ar tai isz greitumo, ar tai isz nežinojimo visų įpatybių abiejų tarmių, prikaisziojo daug iszsireiszkimų ir formų nevartojamų dabartiniam’ raszliaviszkam’ dijalektę. Grynai lietuviškos bk reikalavo ir Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) 1898 m. (žr. toliau, 3.6 sk.). Bk grynumo klausimas svarstytas ir asmeninėje korespondencijoje: 1885-aisiais šį reikalavimą bk kėlė S. L. Kušeliauskas (1923: 112–113): „Rejk kad tikraj butu grina kałba ir kad wisi ta kałba suprastu.“ Vadinasi, suvokdama turimą bk, nors dar net nesant kodifikuojamo veikalo, ją vartojanti visuomenės dalis jau nebetoleravo nelietuviškumo, aktualus tapo bk grynumo kriterijus. Jis laikytinas seniausiu, pirmiausia iškeltu bk reikalavimu, nors dabar nebėra svarbiausias (plg. Girdenis, Pupkis 1970: 65–67). 3.5. Vartojimo teritorija Aptariamuoju laikotarpiu svarstyta ir apie bk vartojimo teritoriją. Kaip jau minėta, 1885 m. pabaigoje S. L. Kušeliauskas rašė, kad bk esanti bendra lietuviams (t. y. aukštaičiams) ir JURGITA VENCKIENĖ. Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX amžiaus antroji pusė – XX amžiaus pradžia)|8 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 žemaičiams (žr. 3.2 sk.). Nepraėjus nė dešimtmečiui, 1893 m., Jonas Spudulis brėžė jau platesnes bk (rasztkalbēs) vartojimo ribas – ji turinti būti bendra DL ir RP lietuviams: „reikia wēl steigtiesi, kad butu wienybē rasztuose tarp prusu ir musu“ (Spudulis 1893 11 26: 3v). Dar po penkerių metų, 1898 m., A. Dambrauskas pabrėžė, kad bk (rašliaviška kalba) yra bendra visiems lietuviams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos: ji vartojama ne tik etnografinėje Lietuvoje visų tarmių lietuvių, bet ir Europoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (Dambrauskas 1898: 2–3): Szendieną <...> žemaitis ar augsztaitis, dzukas ar kapsas, zanavykas ar guogas, – visi susipranta ėsą lietuviais, visi vienokiai siekiasi raszyti, iszsižadėdami savo tarmiškų kałbos ypatybių <...> Tokiu budu palengvėl iszsidirbo ir iszsigvaldė viena lietuviszka raszliaviszka kałba, kurią dabar ir vartoja visi beveik geresniejie szios gadynės musų rasztininkai, nežiurint ant to, kamę jie gyvena – Europoje ar Amerikoje. Taigi paskutiniais XIX amžiaus dešimtmečiais bk vartojimo teritorijos samprata išplečiama: bk suprantama kaip visų lietuviškai kalbančių teritorijų kalba, vartojama ir kitose šalyse gyvenančių lietuvių. 3.6. Funkcijų išplėtimas Spaudos draudimo sąlygomis atsiradusios bk funkcijos negalėjo laisvai plėstis, ji negalėjo būti vartojama valdžios įstaigose, mokyklose. 1898 m. A. Dambrauskas, pratęsdamas J. Tumo-Vaižganto ir J. Mačiulio-Maironio liudijimus apie inteligentų pastangas kalbėti bk, ragino plėsti bk vartojimo sritį – ji turėtų būti vartojama ne tik inteligentijos tarpusavio bendravimui, bet ir bažnyčioje (Dambrauskas 1898: 4): daug geriaus butu, jeigu kiekvienas lietuvys kunigas, išsimokinęs gerai vienos grynai lietuviszkos raszliaviszkos kałbos, toje kałboje ir skełbtu visur Dievo žodį, suvis nesirupindamas apie užłaikymą vietinės tarmės ypatybių. <...> Ir tegul nieks ne mano, buk mes czia kokią kreivatikystę skelbiame. <...> Bažnytiniuosę dalykuosę, kiek žinome, visur vieszpatauja ne tarmės, bet kałbos raszliaviszkos. Atkreiptas dėmesys ir į dar vieną, labai asmenišką ir kartu viešą kalbos vartojimo sritį, kurios, regis, nevaržė valdžios reikalavimai – antkapių užrašus. Spaudoje fiksuota, kad dauguma lietuvių antkapių užrašų rašoma lenkiškai, raginama juos rašyti lietuviškai, siūloma, kad tokius užrašus parašytų mokantys gramatiką (Turauskas 1901: 15): JURGITA VENCKIENĖ. Lietuvių bendrinės kalbos sampratos istorija (XIX amžiaus antroji pusė – XX amžiaus pradžia)|9 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Žemaitėliai, patįs visuomet parašykit kalviui ant raštelio, kokie žodžiai turi būti ant kryžiaus iškalti <...> Jei patįs gerai ir gramatikškai žodžių sudėti nemokat, tai prašykit to, kad gerai žemaitišką gramatiką moka, parašą sustatyti. Taigi bk tarpusavio bendravimui vartojanti visuomenės dalis ėmė rūpintis jos plitimu ir į kitas vartojimo sritis, kur buvo įmanoma, pirmiausia – į bažnyčią. Atkreiptas dėmesys ir į antkapių užrašų kalbą. 3.7. Bk kodifikavimo poreikis Paskutiniais XIX amžiaus dešimtmečiais kyla poreikis kodifikuoti bk. V. Kudirka dar 1889 m. Varpe rašė (Kudirka 1889: 105): Sziandien kiekvienas raszējas dirba sau gramatiką ir kiekvienas savotizkai raszo – kitaip ir buti ne gali, kollaik ne turēsime gramatikos trumpos, aiszkios, kuri ant svarbesniu kalbos klausymu atsakytu staczei, be jokios dvejonēs. Varpo redaktorius Juozas Adomaitis-Šernas 1890 m. pažymėjo, kad gramatika reikalinga rašybos normoms suvienodinti: „Idant galētu, atsirasti ir atsiradus užsilaikyti vienokia statraša, reikia ir vienokios paramos, vienokio prierankio, iš kurio visiems galima butu išmokti tos statrašos“ (Adomaitis-Šernas 1890: 65). Jausdami poreikį nustatyti rašybos normas, apie 1890 m. varpininkai ėmėsi iniciatyvos: hektografavo V. Kudirkos parengtą rašybos taisyklių rinkinėlį Statrašos Ramsčiai (Jonikas 1987: 326). Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgos redaktorius P. Urbonavičius 1895 m. kėlė gramatikos klausimą: „tada sulauksime vienokios raszybos, kada mūsų literatūros vadovai (profesoriai) atsižadės tinginio, o iszdůs geras gramatikas“ (Urbonavičius 1895: 3). 1897 m. rašyti gramatiką ragino Tėvynės Sargo bendradarbis Pranciškus Gaigalas: „Isz viso vieko turiame rupinties, darbuoties, kad užtverti musų kałbai ir raszybai zomatus, idant raszydami nekłaidžiotumem“ (Gaigalas 1897: 18). Vis dar nesant tinkamos lietuvių kalbos gramatikos, Varpo redakcija ieškojo sprendimo: 1898 m. pradžioje siūlė išsiversti Juliaus Schiekoppo (1879–1881) gramatiką, vėlėliau rekomendavo remtis P. Avižonio Lietuviška gramatikėle, kurioje pristatytas Varpo rašybos modelis ([Varpo redakcija] 1899: 37):