Dar kartą dėl „eksperto“, „koncerto“ ir panašių žodžių kirčiavimo

ALDONAS PUPKIS DAR KARTĄ DĖL EKSPERTO, KONCERTO IR PANAŠIŲ ŽODŽIŲ KIRČIAVIMO Skiriu brangaus Bičiulio Alekso Girdenio atminimui ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, kirčiavimas, normų kodifikacija, kirčio žymėjimas, priegaidžių raiška. ĮVADAS Jau bus daugiau kaip pusė amžiaus, kai nuolat atsinaujina akcentologijos ir fonetikos specialistų diskusija dėl tarptautinių žodžių ekspertas, koncertas, nervas, rezervas ir pan. kirčiavimo: ar pritarti dabartiniam oficialiam tokių žodžių kirčiuoto skiemens žymėjimui kairiniu kirčio ženklu (t. y. ekspertas, koncertas, nervas, rezervas ir tokius žodžius priskirti prie 1-osios kirčiuotės), ar grįžti prie ikikarinės praktikos ir žymėti tvirtagalę priegaidę (t. y. ekspertas, koncertas, nervas, rezervas ir laikyti juos 2-osios kirčiuotės žodžiais). Ypač pabrėžtina, kad nuo kirčio žymėjimo (priegaidės) priklauso tų žodžių kirčiuotė ir priešpaskutinio skiemens taisyklės taikymo sąlygos. Pašaliečiui šis ginčas gali atrodyti gana menkas, gal net niekinis, arba kelti nuostabą, kodėl kai kas nori keisti pastarųjų dešimtmečių tradiciją. Bet labiau įsigilinus į šį klausimą pasirodys, kad diskusija nėra kažkieno privati užgaida, – tai esminis, su kalbos sistema ir jos struktūra susijęs klausimas, kurio neišsprendus vartosenoje lieka daug neaiškumų, trikdančių praktinį kirčiavimo darbą ir klibinančių viešųjų kalbėtojų – radijo ir televizijos laidų vedėjų ir žurnalistų, aktorių, mokytojų ir kt. kirčiavimo įgūdžius. Juolab šis klausimas tampa itin aktualus leidžiant naują ir dabartinę vartoseną atspindintį Bendrinės lietuvių kalbos žodyną. Reikia pabrėžti, kad čia turimi galvoje tam tikro tipo tarptautiniai žodžiai ir šiaip skoliniai ir norima išsiaiškinti bent du dalykus: 1) peržvelgti šio tipo žodžių kirčio žymėjimo (norminimo) istoriją, 2) nustatyti tokių žodžių kirčiuoto skiemens sisteminius santykius visoje bendrinės lietuvių kalbos prozodijos sistemoje. Atlikus šiuos darbus keliamas trečias uždavinys pateikti argumentuotas rekomendacijas bendrinės kalbos kodifikacijai ir praktinei veiklai. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 2 KIRČIO ŽYMĖJIMO ISTORIJA Duomenų apie svetimų (ir (ar) tarptautinių) žodžių kirčiavimą ir kirčiuotų skiemenų žymėjimą tam tikrais kirčio ženklais turime iš XIX amžiaus – Frydriko Kuršaičio (vok. Friedrich Kurschat) žodynų. Juose nėra jokių pėdsakų, kad kalbamo tipo žodžiai būtų sukirčiuoti kairiniu kirčio ženklu, bet nėra ir tikslesnių duomenų, leidžiančių nustatyti tokių žodžių priegaidės kilmę. Antai vokiečių–lietuvių kalbų žodyne (Kurschat 1870) galima aptikti kelis rūpimo kirčiavimo atvejus: Kellner – kė̃lneris I 681, Nerv – nė́rva II 90, Reserve – rezė́rvai II 130. Lietuvių–vokiečių kalbų žodyne (Kurschat 1883) pateikti skoliniai iš vokiečių kalbos kė̃lmeris „laisvas valstietis“ 177, ėrcikis (su išvestiniais žodžiais) „hercogas“ 177, o erbas „herbas“ 107 paliktas nekirčiuotas. Taigi kokio aiškumo tuose žodynuose nematyti ir, kaip yra sakęs Pranas Skardžius, „nebegalime ką galutinai spręsti apie lietuvių kalbos kirčiavimą vien iš Kuršaičio gramatikos ir žodynų“ (Skardžius 1999: 289). Plačiau kalbėti šiuo klausimu galima pradėti nuo Jono Jablonskio, padėjusio pamatus daugelio lietuvių kalbos sričių norminimui, taip pat tvirtinusio lietuvių kalbos akcentologijos pagrindus. Pirmąją užuominą apie tokių žodžių kirčiavimą, Arvydo Vidžiūno (1997: 147) duomenimis, randame 1892 m. parašytoje Petro Avižonio Lietuviškoje gramatikėlėje, davusioje akstiną Jablonskiui parengti ir 1901 m. paskelbti žinomąją Lietuviškos kalbos gramatiką (apie tai žr. Piročkinas 1977: 144–145). Toje gramatikėlėje p. 10 žodis terminas sukirčiuotas tvirtagališkai (manytina, Jablonskio pastangomis). Tokį Jablonskio kirčiavimo autentiškumą patvirtina Jurgio Gerulio dialektologijos studijų knygoje duotas Jablonskio įskaitytas tekstas: jame sukirčiuota tẽrminu (Gerullis 1930: 7). Daugiau informacijos apie kalbamų žodžių kirčiavimą yra Vidžiūno (1997) monografijoje Jono Jablonskio akcentologija. Išstudijavęs Jablonskio kirčiavimo dalykus autorius teigia, jog turint prieš akis kai kurių tarptautinių daiktavardžių (skolinių) kirčiavimą „spėtina, kad ir ne vienas tarptautinis žodis su kirčiuotais dvigarsiais i, u, o, e + l, m, n, r, kurie šiandien paprastai yra tvirtrapradžiai, Jablonskio kalboje galėję turėti tvirtagalę priegaidę“ (Vidžiūnas 1997: 147–148). Taip esą leidžia manyti ir Jablonskio pasekėjo Benjamino Sereiskio kirčiavimas hercogas, koncėrtas, tẽrminas. Iš tiesų Sereiskis 1926–1928 m. buvo Jablonskio sekretorius, o pats Jablonskis apie jo lietuvių kalbos mokėjimą yra atsiliepęs teigiamai („Sereiskis, būdamas ne lietuvis, lietuvių kalbos mokėjimu daro gėdą daugeliui lietuvių.“ – Juozo Senkaus liudijimas. Žr. Atsiminimai 2010: 357). Tie Sereiskio sukirčiuoti pavyzdžiai cituojami iš jo 1929 m. rusų kalba Kaune išleisto Sisteminio lietuvių kalbos vadovo (žr. Sereiskis 1929). BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 3 Tame Sereiskio vadovėlyje duotas ir tam tikras įvadas, kuriame aptariami kai kurie lietuvių kalbos rašybos, kirčiavimo ir kiti dalykai. Jame atskirai paaiškinta, kad „[v]isi lietuviški žodžiai kirčiuojami iš vienos – aukštaičių panemuniečių tarmės vakarinės patarmės, kuri šiandien sudaro rašomosios kalbos pagrindą“ (Sereiskis 1929: V). Tam reikalui autorius žodžius tikrinęs iš kelių patikimų atstovų, o daugiausia išklausinėjęs iš prof. Jablonskio. Svetimuosius žodžius šios šnektos atstovai kirčiuojantys taip: spórtas, kurórtas, pórcija, <...>, heṙbas, bel̇gas, <...>, kel̇neris, fel̇čeris... tėrminas, heṙcogas, eneṙgija, gubeṙnija, ineṙcija, komeṙcija... (ten pat). P. VII dar primenama, kad reikia kirčiuoti konceṙtas, remȯntas, ne kòncertas, rèmontas. Savaime suprantama, kad čia mums rūpimi žodžiai kirčiuojami pagal pirmąją (jei atraminio linksnio kirčiuotas trečias nuo galo skiemuo, išskyrus terminą – 3b) arba pagal antrąją (kai kirčiuotas antras nuo galo skiemuo) kirčiuotę. Taigi visi pavyzdžiai be jokių išimčių pateikiami pagal vieną sistemą, ir nors tai vadinama tarminiu (Jablonskio tarmės) kirčiavimu, bet jis teikiamas pagrindu besirandančiam bendriniam svetimų ir (ar) tarptautinių žodžių kirčiavimo modeliui. Čia iš tiesų atsižvelgiama į gyvosios kalbos polinkį svetimus žodžius, paimtus į mūsų kalbą iš slavų (gudų, lenkų) kalbų, kirčiuoti tvirtagališkai (su mažomis išimtimis; tvirtaprad iškai kirčiuojami kai kurie slaviški skoliniai, atėję pačiais seniausiais laikais, pvz., bažnyčia, lenkas, vyskupas, svietas ir kt.), o vokiečių kalbos skoliniai daugiausia yra akūtiniai (žr. Skardžius 1999: 31–36). Per kalbas tarpininkes į lietuvių kalbą atėjo ir dauguma tarptautinių žodžių, kurių kilmė yra senovės graikų ar lotynų kalbos, bet senesnėje vartosenoje ta pirminė kilmė mažai turėjo reikšmės. Su kultūros sklaida svarbos pradėjo įgauti skoliniai iš prancūzų kalbos, taip pat iš ispanų, italų ir kitų kalbų, o mūsų laikais vis daugiau skolinamės anglybių. Tad darosi aktualu atsižvelgti ir į naujausius žodžių radimosi būdus ir juos derinti su senesnių laikų žodžių skolinimosi tradicija. Tarpukariu Lietuvoje išėjo ir keli kirčiavimo vadovėliai. Kai kuriuose iš jų (Būtėno 1931, Skardžiaus 1936) yra ir duomenų apie mums rūpimų žodžių kirčiavimą. 1931 m. buvo išleistas platus Petro Būtėno kirčiavimo vadovėlis su fonetikos pagrindais, kur šitas rūpimas klausimas bene pirmą kartą paaiškintas išsamiau. Jo 124-ame paragrafe rašoma apie svetimųjų žodžių kirčiavimą: „Paprastai svetimuosius žodžius lietuviai kirčiuoja taip pat, kaip ir lietuviškuosius ar skolytinius žodžius, pav.: 1) áltas, álgebra, buhá lteris <...>; krėi̇seris, kel̇neris, fel̇čeris; eneṙgija, heṙcogas, gubeṙnija, ineṙcija, komeṙcija; <...>“ (Būtėnas 1931: 113). To paties paragrafo viduryje dar priduriama, kad „[k]itus žodžius lietuviai šiandie dar ir kitaip kirčiuoja, taip, kaip tose kalbose, iš kurių tie žodžiai imti, pav.: himnas, kel̇neris, heṙcogas, eneṙgija, ineṙcija, komeṙcija, priṅcipas, cil̇inderis, receṅzija, siṅtaksė, audieṅcija, konfereṅcija, teṙminas“ (Būtėnas 1931: 113–114). Be to, apžvelgiant svetimųjų žodžių priesagas teigiama, BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 4 kad kirčiavimas diktȧntas, praktikȧntas, muzikȧntas, -òntas, audiėncija, konferencija, koncėrtas esantis tarminis (trm.; žr. Būtenas 1931: 114). Iš čia minėtų teiginių aiškėja, kad Būtenas tvirtagalį kirčiavimą laiko neabejojama bendrinės kalbos norma. Nenorminiai kirčiavimo variantai aprašomi labai prieštaringai. Pirmiausia neaišku, kodėl „kiti lietuviai“ kirčiuoja ir taip, kaip kirčiuojama tose kalbose, iš kurių paimti tie žodžiai. Kas čia su tais žodžiais paimta – kirčio vieta ar priegaidė? Ar galima iš priegaidžių neturinčių (neskiriančių) kitų kalbų transponuoti savo priegaides? Taip pat nieko nesakoma, ar iš slavų, ar iš germanų kalbų perimamos tos priegaidės. Antra vertus, neaišku, kurias tarmes autorius turi galvoje, kur tariama, pavyzdžiui, diktȧntas ir pan. Gal čia turėta galvoje tik dvigarsio kitoks tarimas – diktántas (palyginti su diktȧntas)? Taigi dėl kitokio (tvirtapradžio, žymimo kairiniu kirčio ženklu) tarimo čia nieko nepaaiškėja, nes autorius veikiausiai bus supainiojęs kirčio vietą su kirčiuoto skiemens priegaidėmis ir vienu atveju taikęs prozodinius požymius, kitu – vadinamąją morų teoriją, kur gravis yra pirmojo dėmens ženklas, o cirkumfleksas – antrojo (plg. kȧltas : kãltas, ski̇rtas : skīrtas; žr. Girdenis 1981: 196). Tad ar ne pirmas ir bus buvęs Būtenas, pradėjęs kalbamų tarptautinių žodžių kirčiavimo sumaištį mūsų kalboje1? Autoritetingiausias tarpukario akcentologijos vadovėlis buvo Prano Skardžiaus Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas (1936). Apie svetimybes jame pasakyta, kad jos kirčiuojamos kaip atitinkamų kirčiuočių lietuviški žodžiai, bet tarp jų pavyzdžių mums rūpimų žodžių nerandame (žr. Skardžius 1936: 22–23). Tačiau vienas kitas toks pavyzdys pateiktas knygos III skyriuje „Kirčiuojamieji žodžiai“, trumpame kirčiuotų žodžių žodynėlyje. Tai desertas p. 47, ekspertas 49, herbas 53, koncertas 58, modernų 64, rezervas 73. Kitaip, kairiniu kirčio ženklu, kirčiuojamų šio tipo žodžių nerasta. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad šiame Skardžiaus darbe, galbūt sekant Jablonskio ir Sereiskio nuomone, aiškiai nustatytas tvirtagalis tarptautinių žodžių skiemenų su dvigarsiu er kirčiavimas. Ta taisyklė aprioriškai turėjo galioti ir žodžiams su dvigarsiu el. Kiti artimi jiems dvigarsiai em ir en kirčiuojami tik tvirtagališkai. Toks kirčiavimas tvirtinamas ir 1938 m. išleistame Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje. Pratarmėje pasakyta, kad daug vargo turėta kirčiuojant svetimybes. „Jas kirčiuodami mes stengėmės laikytis šio principo: tos, kurios mūsų, ypač liaudies, pažįstamos jau iš prieškarinių laikų, taip sukirčiuotos, kaip jos ir tariamos, o naujosios pagal mūsų kalbos dėsnius“ (Lietuvių kalbos rašybos vadovėlis 1938: 4). Prie šios nuostatos pateiktuose pavyzdžiuose mums rūpimų žodžių nėra, užtat jų randame prie vadovėlio pridėtame žodyne. Jame kirčiuojama: energija 89, 1 Toje Būteno knygoje yra pripainiota ir kitų, ypač fonetikos dalykų (žr. Pupkis 1968). BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 5 končertas 118, konsėrvas 118, peršikas 147, rezėrvas 160, teṙminas 189, bet desėrtas 81, kėlnėris 112, nėrvas 136, taip pat sėlteris 166. Dešininį kirčio ženklą galbūt būtų galima paremti tikra ar tariama tų žodžių germaniška ar romaniška kilme, bet sėlterio kirčiavimas yra aiški išimtis iš kad ir kaip imsi suprantamos sistemos. Recenzuodamas šį žodyną Skardžius (1938) autoriams prikišo nemažą įvairaus pobūdžio trūkumų, o tarp tų priekaištų įdomi mintis, kad reikia kirčiuoti ne desėrtas, o deseṙtas ir dėl to teikiama palyginti su žodžio končertas ir kt. kirčiavimu (Skardžius 1938: 94–95). Ši kritika bus labai pravarti toliau kalbant apie kitus Skardžiaus šios rūšies kirčiavimo atvejus. Informacijos apie kalbamų žodžių kirčiavimą yra ir tarpukario dvikalbiuose žodynuose ir žodynėliuose2. Viename iš didžiausių tų laikų pradėtame leisti Lietuvių rašomosios kalbos žodyne, kurį kirčiavo Alfredas Senas (už kirčiavimą „atsako tik vienas A. Senn’as“, p. XI), maždaug apylygiai pateikta tvirtapradžiai (dešininiu kirčio ženklu) ir tvirtagališkai kirčiuojamų šio tipo žodžių, pvz., ené̌rgija 152, ené̌rgiškas 152, hérbas 219, hipérbolė 220, hipérbolinis 220, hipérboliškas 220, iné̌rcija 255 ir fė̌lčeris 155, fė̌ldfebelis 155, fė̌ldšeris 155, kėlnėris 459, klė̌kas 491, komė̌rcija 506, komė̌rcinis 506, komė̌rciškas 606, končertas 507, končertinis 507, konsėrvai 508. Vos keli pavyzdžiai turi kairinį kirčio ženklą: čėlsiškas 93, hėrcogas 219, fėrma 155. Matyti, kad čia kirčiuotojas dar nebuvo viską nuosekliai apgalvojęs, o kairinio kirčio žymėjimas rodosi kaip tam tikra išimtis. Ir Skardžius (1999: 289) yra teigęs, kad šio žodyno kirčiavimu negalima be atodairos pasitikėti. Mūsų temai labai svarbus Jono Barono (1932) žodynas ir jame sukirčiuoti kalbami žodžiai. Nors Barono žodyno kirčiavimą savo recenzijoje gerokai kritikavo Skardžius (1999: 632–639), bet kirčiuodamas mums rūpimus žodžius autorius elgėsi gana nuosekliai: daugumą žodžių sužymėjo riestiniu kirčio ženklu ir tik kelis – dešininiu. Taigi tvirtagališkai sukirčiuoti: hérbas 94, hėrcogas 94, desė̌rtas 114, desė̌rtinis 114, iné̌tingas 186, iné̌rcija 186, komė̌rcija 207, konsėrvai 208, končertas 209, nėrvas 290 (2x), pė̌rlas 364, pė̌rlamotė 364, pė̌rlinis 364, rezėrvas 488, teṙminas 588. Tik trys žodžiai turi tvirtapradę priegaidę: dėltė „delta“ 112, fėrma 594, fėrmeris 594. Tų trijų žodžių atskyrimo iš bendro būrio motyvai nėra aiškūs. Kairiniu kirčio ženklu žymimų žodžių neteko aptikti. Vėliau, matyt, geriau jaučiant sistemą ir jautriau skiriant priegaides, įvairiuose žodynuose vis rečiau pasirodo kairiniu kirčio ženklu sukirčiuotų žodžių. Pavyzdžiui, iš šio tipo žodžių J. K. Zablockio ir Č. Kulešos lietuvių–lenkų kalbų žodyne su kairiniu kirčio ženklu pateiktas 2 Kai kurie didesni dvikalbiai žodynai (pavyzdžiui, Benjamino Sereiskio Lietuviškai rusiškas žodynas (1932), vėlesnis Vilniaus Pėteraičio Lietuviškai angliškas žodynas (1948) ir kt.) buvo nekirčiuoti, o kirčiuotuose Jurgio Šlapelio žodynuose vengta dėti tarptautinius žodžius, todėl juose mums reikiamų atvejų nerandame. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 6 ar ne vienas žodis hipèrbole 45. Apie 10 žodžių jame sukirčiuota tvirtagališkai: cisternà, –os (2) 23, ekstè̇rnas 34, energìja 35, fèlčeris 36, hèrbas 45, koncèrtas 69, konsèrvai 70, modèrniškas 88, rezèrvas 137, tèrminas (3b) 176 ir vos keli žodžiai – dešininiu kirčio ženklu: dėltè „delta“ 27, desèrtas 28, nèrvas 96 (Zablockis, Kuleša 1940). Arba tokiame mažučIame K. Tamučio (1940) žodynėlyje duodami tvirtagališkai sukirčiuoti fèlčeris 32, hèrbas 44, nèrvas 83; farmacèutas turi pažymėtą kairinį kirčio ženklą, nors kirčiuotė nurodyta antroji (2). Žodis čerkesas 20 išvis paliktas nesukirčiuotas, bet prie jo nurodyta 1-oji kirčiuotė, vadinasi, kirčiuotas pirmasis skiemuo. Bendrojoje pedagogikos terminijoje (Šalkauskis 1991), svarstytoje 1940 m. balandžio mėn. Lietuvių kalbos draugijos, kurios pirmininkas buvo Pranas Skardžius3, terminologijos sekcijoje, rašoma enèrgija, modèrnų, nèrvas. Galima mesti akį ir į didžiojo Lietuvių kalbos žodyno Balčikonio redaguotų I ir II tomų kirčiavimą. Įdomu, kad II tome (1947) nemaža to tipo žodžių, kurių dalį galėtume vadinti tarptautiniais, palikta išvis nekirčiuota, pvz., fèlčeris, ferma, elmè, energìja, o keli skoliniai pažymėti tvirtagale priegaide: fèŕnicas (ir fèŕnicas), èlkeris „alkierius“, èlkierius „t. p.“, èlmentas, èlštrikas, vienas kitas ir tvirtraprade: féršas, élskis. Kairiniu kirčio ženklu sukirčiuotų žodžių aptikti nepasisekė, tad darytina išvada, kad Balčikonis labai atsargiai elgėsi su tarptautiniais žodžiais, o dėl kitų svetimybių nebuvo visur nuoseklus. Taigi darytina išvada, kad prieškar iu ryškėjo aiškus polinkis daugumą tarptautinių žodžių su kirčiuoto skiemens dvigarsiais el, er kirčiuoti tvirtagališkai, rečiau (atsižvelgiant į žodžio skolinimo šaltinį?) dešininiu kirčio ženklu. Kairiniu kirčio ženklu kirčiuojamus žodžius reikėtų laikyti tam tikromis retomis išimtimis. Tie iki tol aiškėjantys polinkiai buvo įtvirtinti 1948 m. išėjusiame Lietuvių kalbos rašybos žodyne. Didelę dalį to žodyno parašė žinomas kalbininkas Alfonsas Kalnius (Pupkis 2010: 250–251), tarp kitų skyrių ir kirčiavimą. Kadangi tas žodynas buvo rengiamas karo metais Lietuvių kalbos institute, redaguotas Antano Salio ir jau pradėtas spausdinti sustojo dėl karo veiksmų, jis laikytinas Salio leksikografijos ir akcentologijos pakraipos darbu. Į tai reikia atsižvelgti toliau nagrinėjant kalbamų žodžių kirčiavimo norminimo istoriją. Šio žodyno kirčiavimo skyriuje apie svetimų (tarptautinių) žodžių kirčiavimą nieko nekalbama, tad reikia versti patį žodyną ir ieškoti jame sukirčiuotų pavyzdžių. Žodyne pavyko aptikti vos kelis kairiniu kirčio ženklu sukirčiuotus žodžius: fèrma 201, fèrmeris 201, hèrcogas 3 Apie vėliau Skardžiaus pasinaudotais terminologijos sekcijoje apsvarstytais Šalkauskio terminais žr. Lietuvių kalbos vadovas 1950: 13. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 7 215. Turint prieš akis kirčio šokinėjimą, aktuali lieka tik fè rma (1) 201, plėura (1) 301. Dauguma kitų žodžių šiame žodyne sukirčiuota tvirtaga liškai: aler̃gija 153, bel̃gas 170, deser̃tas 188, diver̃sija 191, ekspèr tas 198, ekstèrnas 198, ener̃gija 199, fel̃čeris 201, her̃bas 215, iner̃cija 218, iner̃cinis (iner̃tinis) 218, komer̃cija 245, koncer̃nas 246, koncer̃tas 246, konser̃vai 246, rezèrvas 316, sel̃teris 324, terapèu tija 354, ter̃cija 354, terma, -õs 354, ter̃minas 354, ter̃mosas 354. Keli žodžiai sukirčiuoti dešiniu kirčio ženklu: hipérbolė 215, kélneris 235, pérsas 297, stérlingas 338, o nérvas 281 turi ir šalutinį variantą nerṽas. Gal priegaidžių skirtį čia būtų galima vertinti pagal žodžių kilmę iš slavų ar germanų kalbų? Bet šiaip aiškesnių motyvų nelabai matyti. Prieškarinės praktikos apibendrinimu galima laikyti Prano Skardžiaus, Stasio Barzduko ir Jono Martyno Laurinaičio 1950 m. Vokietijoje išleistą Lietuvių kalbos vadovą (LKV)4. Nors tai kolektyvinis veikalas, bet jį redagavo ir kirčiavo Skardžius, be to, darbe pažymėta, kad naudotasi ir 1948 m. Lietuvių kalbos rašybos žodynu (jis nurodytas ir šaltinių sąraše p. 20). Skirtumų su to žodyno kalbamų žodžių kirčiavimu yra, bet ne esminių ir kartais sunkiai paaiškinamų. Kairiniu kirčio ženklu sukirčiuota bene vienintelė ener̃gija 248, o 1948 m. žodyno fèrma, hèr cogas, plėura pakeisti férma 2545, hèr cogu 281, pleurà, pleūros 439. Be tų pavyzdžių, kitaip kirčiuojamų žodžių yra tik keli: 1948 m. – Bel̃gija 388 (ir bel̃gas 170), Per̃sija 414 (bet pérsas 297), stérlingas 338, 1950 m. – Bélgija 201, Pérsija (ir pérsas) 430, stérlingas 517. Kitais atvejais, o jų beveik 20, abiejų žodynų kirčiavimas sutampa, dauguma sukirčiuoti riestiniu kirčio ženklu ir keli dešiniu. Kodėl kai kur skiriasi priegaidė, nustatyti nepavyko, to skirtumo nerodo nė tikra ar tariama tarptautinio žodžio kilmė iš vieno ar kito šaltinio. Vis dėlto galima daryti išvadą, kad laikotarpi bent jau nuo 1929 m. (jei neminėsime Kuršaičio kirčiavimo) iki 1950 m. apibūdina pamažu nusistojanti vientisa į tvirtagalį kirčiavimą linkstanti sistema. Tikra šios srities žodžių kirčiavimo revoliucija buvo padaryta 1951 m. išleistame Tarptautinių žodžių žodyne. Tai iš rusų kalbos išverstas veikalas, kurio „medžiagos taikymo lietuvių kalbos reikalui darbą atliko“ (TŽŽ 1951: 4) Chackelis Lemchenas, taigi jis ir viską kirčiavo. Lietuviškojo leidimo pratarmėje nurodyta, kad „antraštiniai žodžiai sukirčiuoti pagal dabar lietuvių kalboje labiausiai paplitusius kirčiavimo įpročius“ (TTŽ 1951: 4). Gal į tuos labiausiai paplitusius kirčiavimo įpročius daug kur ir atsižvelgta, bet mūsų kalbamų žodžių grupėje tokių įpročių visai nepaisyta – beveik viskas sukirčiuota kairiniu kirčio 4 Sunku tikėti, kad geležinės uždangos sąlygomis tame Vokietijoje išleistame darbe pateiktos normos būtų galėjusios turėti kokį poveikį Lietuvoje nustatomoms kalbos normoms. 5 Gal čia lėmė skirtingos to žodžio reikšmės: 1948 m. žodyne tos formos reikšmė nenurodyta (kaip ir kitų žodžių), o LKV tai „santvarka (statyboje)“? BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 8 ženklu, neišskiriant nei anksčiau jau nusistovėjusio žodžio terminas kirčiavimo6, – bent šiuo atžvilgiu stengtasi elgtis sistemiškai, išskyrus gal vieną kitą žodį, pvz., perlas. Kitaip kaip revoliucija tokio kirčiavimo pavadinti negalima7, – nei apie tai kas nors pasakyta žodyno pratarmėje, nei viešai svarstyta ar bent užsiminta spaudoje. Šitaip toks kirčiavimas nieko nesvarstant perėjo į 1954 m. Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (toliau – DŽ) ir toliau ėjo iš žodyno į žodyną, pateko į dvikalbius žodynus, enciklopedijas ir dabar, mūsų laikais, bent iki 2003 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau –VLKK) pradėtų skelbti kirčiavimo rekomendacijų, galima sakyti, yra vyraujantis, jei neminėsime gausių išimčių ir neįmanomų paaiškinti kirčiavimo keistenybių, praktinio kirčiavimo bėdų. Tiesa, ne vienas ir ne du kalbininkai tokiam kirčiavimui ilgus metus yra priešinęsi ir tebesipriešina, skelbę savo argumentus, tačiau į juos žodynų rengėjai neatsižvelgdavo. Bet diskusija su TTŽ 1951 įvykdyta reforma nenutrūko nė vieną dešimtmetį iki pat mūsų dienų. Ji apima ne tik praktinį dvigarsių el, er kirčiavimą, bet ir tų dvigarsių balso e ([ę]) fonologinio tapatumo klausimą. SISTEMINIAI KALBAMŲ DVIGARSIŲ KIRČIAVIMO PAGRINDAI Praktiškai įvykdžius revoliuciją, greitai imta ieškoti teorinių (ideologinių) tokio veiksmo pateisinimo pagrindų. Ar ne pirmoji apie svetimų, resp. tarptautinių žodžių balsio [ę] savarankiškumą 1957 m. prakalbo Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Edukologijos universitetas) prancūzų kalbos dėstytoja Janina Dambrauskaitė (Urbelienė). Savo straipsnyje apie lietuvių kalbos balsių fonologinę sistemą ji rėmėsi tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) fonetikos mokyklos kūrėjo Levo Ščerbos mokymu (1948 m. išėjusioje jo Prancūzų kalbos fonetikoje aprašyta „priešpastatymų“ metodika). Nors ir pripažindama, kad tarptautinis [ę] ir lietuviškasis [e] „visiškai nesiskiria viens nuo kito“ (Dambrauskaitė 1957: 222), bet sugalvojusi poras èstù : éstù, kabinètas : kabinétas, kadètas : kadétas, taip pat èsti : èsti=škas8 ir neradusi kaitos su ilguoju balsiu [ę˙], deklaruoja „teisę priskirti nelietuviškąjį e prie savarankiškų 6 Gal šio žodžio kirčiavimas ir nebūtų visai informatyvus (žodynuose dabar tvirtagališkai ir tekirčiuojama), bet žvilgtelėjus į kitus šaltinius galima rasti ir kitokių kirčiavimo atvejų. Antai TŽŽ 1951: 665 sukirčiuota tèrminas, bet TŽŽ 1969: 753 jau tė̀rminas, TŽŽ 1985: 487, TTŽ 2000: 581, TŽŽ 2013: 811 taip pat tèrminas. Įdomu tai, kad TTŽ 2000: 581 atsiranda kitas tos pačios kilmės (lot. terminus) tikrinis žodis Tèrminas „toks senovės romėnų dievas“, bet TŽŽ 2001: 737 jis jau sukirčiuotas kairiniu kirčio ženklu – Tèrminas „toks senovės romėnų dievas“; taip kirčiuojama ir Interleksyje, TŽŽ 2013: 811. Vis dėlto kai kur tas tikrinis vardas kirčiuojamas tvirtagališkai (LTE XI: 273; VLE XXIII: 688, Kuzavinis 2007: 1050, o AMŽ 1996: 274 bei TŽŽ 2007: 1090 yra Tèrminas). 7 Negalėtume visai paneigti, kad tai buvo sąmoninga arba bent jau pašamoninė rusinimo ataka prieš visą lietuvių kalbą. Kaip žinoma, Lemchenas po karo vertė Lenino raštus į lietuvių kalbą, rengė Rusų–lietuvių kalbų žodyną (išėjo 1949 m.; nekirčiuotas), tad nuolatinis santykis su rusų kalba galėjo daryti tiesioginį ar netiesioginį poveikį ir jo lietuvių akcentologijos sprendimams. 8 Iš tikrųjų tos poros rodo trumpųjų ir ilgųjų opoziciją, bet ne balsio [ę] foneminį savarankiškumą. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 9 fonemų, nors šalia to mes turime pabrėžti minimalių šio garso vaidmenį“ (Dambrauskaitė 1957: 224). Su šia nuomone nesutiko to paties instituto anglų kalbos dėstytojas Bronius Svecevičius (1960: 30), nes praktikoje, jo nuomone, jokio skirtumo tarp dviejų balsio e atspalvių nejuntame. Teoriškai tiksliau nustatyti lietuvių kalbos balsinių fonemų sistemą prireikė rengiantis rašyti pirmąją akademinę lietuvių kalbos gramatiką. Tam reikalui XX a. 6-to dešimtmečio II pusėje – 7-to dešimtmečio I pusėje Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkė Valerija Vaitkevičiūtė atliko tam tikrus fonetikos tyrimus ir jų rezultatus paskelbė mokslo darbų rinkinyje Lietuvių kalbotyros klausimai. Vėliau kiek patikslinti to darbo rezultatai buvo perkelti į akademinę Lietuvių kalbos gramatiką, į jos I tome (1965) įdėtą fonetikos skyrių. Vaitkevičiūtė teisingai apibūdino fonetinio ir fonologinio kalbos garsų vertinimo principus. Remdamasi tuometinio Leningrado fonetikos mokyklos teiginiais, ji rašė, kad fonema „laikomas mažiausias, skiriantis žodžių ar morfemų reikšmes, garsinis vienetas“ (Vaitkevičiūtė 1957: 5). „Fonemomis vadinami istoriškai susiformavę garsiniai tipai, kurie skiria žodžius, jų formas arba morfemas ir kurių tarimas nepriklauso nuo jų užimamos fonetinės pozicijos žodyje“ (Vaitkevičiūtė 1961: 19). Prireikus nustatyti foneminę kalbos sudėtį naudojamasi vadinamųjų minimaliųjų porų metodika ir tos procedūros parodytos minėtuose Vaitkevičiūtės straipsniuose. Pavyzdžiui, šitaip balsių ilgumas ir trumpumas leidžia skirti ilgasias ir trumpąsias balsines fonemas: lĩs : lìs, mẽs : mès, mãno : màno ir t. t. Bet prireikus aptarti trumpąjį balsį [ę], vartojamą tik tarptautiniuose žodžiuose, jokia minimali pora nenurodoma, tepasakoma, kad nuo lietuviško trumpojo balsio [ę] jis skiriasi mažai, atspalviai apskritai neryškūs, tik tarptautinių žodžių fonema esanti uždaresnė ir „nuo jos skiriasi iš prigimties“ (Vaitkevičiūtė 1961: 21): ir kirčiuota, ir nekirčiuota yra trumpa, o lietuvių kirčiuota ilga, nekirčiuota trumpa (plg. mėta : metù, lėsa : lesù9). Šiuose samprotavimuose kyši fonetinio ir fonologinio lygmens painiojimas, tų lygmenų griežtas neatribojimas10, absoliučių, ne santykinių mastelių taikymas (Girdenis, Žulys 1973: 207, 208). Dėl šių priežasčių ir kilo teorinio pobūdžio klaida: vien tik tarptautiniuose žodžiuose vartojamas balsis [ę] laikomas savarankiška bendrinės kalbos fonema. Šios pažiūros šalininkai remiasi daugiausia fonetiniais požymiais, kad tarptautinių žodžių balsis [ę] esantis uždaresnis, siauresnis už lietuviškų žodžių balsį [ę]. Elzbieta Mikalauskaitė (1975: 17) teigia, kad tas skirtumas yra sunkiau suvokiamas dalykas; tarmėse šitas skirtumas esantis mažesnis. Iš jos 9 Šiuo teiginiu Vaitkevičiūtė prieštarauja savo duotai fonemos apibrėžčiai, kur sakoma, kad garsiniai fonemos tipai nepriklauso nuo jų užimamos fonetinės padėties žodyje. 10 Ir Jonas Kazlauskas, ir ypač Aleksas Girdenis mūsų pokalbiuose ne kartą yra kritikavę Leningrado fonetikos mokyklą dėl dažnų fonetinio ir fonologinio lygmens suplakimo atvejų. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 10 svarstymų svarbus dar teiginys, kad tas svetimos kilmės žodžių balsis nevartojamas žodžio gale (Mikalauskaitė 1975: 17). Antanas Pakerys (1986) plačiai remiasi ir fonetiniais, ir sintagminiais to tarptautinių žodžių balsio [ɛ] požymiais. Lietuvių bendrinės kalbos fonetikos autorius rašo, kad tas balsis vartojamas kirčiuotuose daiktavardžių kamienuose (lietuviškuose žodžiuose balsio ilgumas priklauso nuo (ne)kirčiuotos padėties: gėlia : geliù, plg. dar ãktas : aktù). Padėtinio ilgumo balsis [ɛ] (gėlia) esti tik senuosiuose skoliniuose, pvz., Pẽtras (plg. Petrù), jis atsiranda ir svetimos kilmės žodžiuose po minkštųjų priebalsių vietoj ilgojo [aː]: pliãžas : pliažù. Tas balsis nepr itempa prie žemutinio pakilimo balsių [ɑ], [ɑ], [ɛ], [ɛ] posistemio. Šie ir kiti požymiai rodantys, kad tas tarptautinių žodžių balsis [ɛ] vartojamas panašiai kaip ir vidutinio pakilimo trumpasis balsis [o], plg. ėpas : òmas, genẽžė : prognòžė, fèrma : fòrma (Pakerys 1986: 38–39). Lietuviškų ir nelietuviškų žodžių kalbamų balsių funkcinį savarankiškumą esą galima patikrinti palyginus, sakysim, žodžius gèstų (daiktavardžio gèstas dgsk. kilm.) ir gèstų (veiksmažodžio gèsti tariamoji nuosaka). „Mūsų duomenimis, dauguma (75–80%) klausytojų teisingai atpažįsta tuos izoliuotai ištartus žodžius“ (Pakerys 1986: 39)11. Be kitų argumentų, tai esantis svarbiausias to balsio savarankiškumą rodantis rodiklis. Vis dėlto pastaraisiais metais šis argumentas retai minimas, nes suvokiama, kad toji pora tiriamajame darbe nelabai korektiška: viena, tai skirtingų kalbos dalių morfologinės formos ir tokių žodžių substitucija tame pačiame tekste yra beveik lygi nuliui. O svarbiausioje, klasikinėje minimaliųjų porų pozicijoje – absoliutinėje žodžio pradžioje – galėtume rasti nebent porą èt : èteris (ètika), bet ir tai nebus visiškai tapat i pozicija (žodžio gale t aspiruotas, o prieš priešakin ius balsius suminkštintas resp. minkštas). Antra, dar nekorektiškiau duoti auditorijai atpažinti specialiai sugalvotus izoliuotai ištartus žodžius. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 11 Knygos skyrelyje „Kitų kalbų kilmės žodžių kirčiavimas“ ji rašė: „Kitų kalbų kilmės žodžiuose kirčiuojamas skiemuo su garsų junginiais el, er ištariamas tvirtagališkai, ir tie žodžiai kirčiuojami pirmąją kirčiuote: kẽlneris, desẽrtas, enẽrgija, epidẽrmis, fẽrma, fẽrmeris, hẽrbas, Hẽrmis, inẽrcija, koncertãtas, nẽrvai, pẽršikas, tẽrmosas...“ (Laigonaitė 1959: 97). Dėl pirmosios kirčiuotės autorė čia ne visur teisi: antrąjį nuo galo skiemenį kirčiuojančių žodžių (fẽrma12, hẽrbas, Hẽrmis, nẽrvai) bus antroji kirčiuotė, bet daug svarbiau čia atidžiai įsiskaityti į prie šio teiginio pateiktą autorės išnašą: „Lietuvių kalbos žodynuose tokių žodžių kirtis iki šiol būdavo žymimas kairiniu kirčio ženklu: kẽlneris, desẽrtas, fẽrma... Tačiau tai neatitinka gyvosios lietuvių kalbos vartosenos: tokio tipo žodžiuose balsis e su priebalsiais l, r sudaro mišriuosius dvigarsius el, er, kuriuos lietuviai tegali ištarti tik tvirta pradžiškai ar tvirtagališkai. Trumpinė priegaidė jiems čia negalima, kaip negalima ji ir junginiuose em, en, am, an, kuriuos kitų kalbų kilmės žodžiuose nuo seno jau žymime tvirtrapradės ar tvirtagalės priegaidės ženklu (plg. diktántas, leitenántas, tendeñcija...)“ (Laigonaitė 1959: 97). Recenzuodamas akademinės Lietuvių kalbos gramatikos I tomą, Jonas Kazlauskas yra pažymėjęs, kad lietuvių kalboje nėra jokio poreikio nei pagrindo skirti kažkokį dar vieną tarptautinių žodžių balsį [e]. 1965 m. paskelbtoje recenzijoje jis rašė: „Iš tikrųjų siauresnis e kartais pasitaiko tarptautiniuose žodžiuose (pavyzdžiui, žodyje poetas), bet čia jo egzistencija aiškiai priklauso nuo fonetinės padėties (jis eina po trumpo balsio o). <...> Kam čia dirbtinai diegti į jau ir taip turtingą fonologinę lietuvių kalbos sistemą dar vieną naują, neįprastą garsą, apsunkinti tuo teatro ir radijo kalbą“ (Kazlauskas 2000: 223). Pridurtina, kad Kazlauskas čia kartu pateikė ir minimaliųjų porų bei nurodė, kad tarptautiniuose žodžiuose balsis e tariamas kaip ir lietuviškuose. Kitoje vietoje po metų jis teigė, kad šis garsas „tariamas kaip ir savų žodžių e, plg., pvz., lèmą ir lèpti, šèpingas ir šèpti, metòdas ir metù, bemòlis ir berãnķis ir t. t. Noras įvesti naują fonemą [e] į literatūrinę kalbą sunkiai suprantamas, be to, kalbos praktika šias pastangas pavertė bevilt iškomis“ (Kazlauskas 2000: 136). Atskir am tarptautinių žodžių balsiui e nepritarė vienas iš žymiausių bendrinės šnekamosios kalbos teoretikų ir normintojų Juozas Senkus. 1970 m. paskelbtame straipsnyje apie Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (1954) kirčiavimo gretybes jis teigė, kad „žodžiai su kirčiuojamu garsų junginiu er teiktini su tvirtagale priegaide ir yra pirmosios arba antrosios kirčiuotės, pvz.: desẽrtas (2), enẽrgija (1), fẽrmeris (1), hẽrbas (2), inẽrcija (1), koncertãtas (2), nẽrvai (2), pẽršai (2), pẽršikas (1), rezẽrv as (2), tẽrmosas (1), vẽršija (1)“ (Senkus 2006: 543). Tą savo teiginį jis rėmė ir 1959 m. paskelbta Laigonaitės nuomone. 12 Pagal Sosiūro–Fortunatovo dėsnį turėjo būti fermà. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 12 Kiek kitaip apie tų dvigarsių kirčio ženklus Laigonaitė rašė 1978 m. antrame savo kirčiavimo vadovėlio leidime: „Kaip žinoma, tarptautinių žodžių tvirtrapradžiai dvigarsiai el, em, en, er pagal dabartinės bendrinės kalbos normas turi būti tariami su trumpuoju tarptautiniams žodžiams būdingu e. Šitaip ištarti juos sugeba tik labai nedaug kas. Dauguma lietuvių tokiu atveju šiuos žodžius taria su tvirtagale priegaide: hėrbas, hėrcas, pėrsai. Kai kurių tokių žodžių tokia vartosena jau užfiksuota „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. Čia šalia nèrvo pateikiamas ir nèrv̇as, tik tvirtagališkai kirčiuojami tarptautiniai žodžiai pèrlas, stèndas, tẽmbras (plg. dar senesnius sè rbas, veñgras). Tai rodytų būtinumą peržiūrėti šią bendrinės tarties ir kirčiavimo normą“ (Laigonaitė 1978: 48–49). Taigi Laigonaitė čia jau nekalba, kad trumpai ištarti tokių dvigarsių pirmąjį sandą neįmanoma, bet juos ima visus kartu, t. y. el, er traktuoja vienodai su em, en. Tačiau ji nesutinka su tuometiniu dvigarsių el, er kirčio žymėjimu ir teikia priimti kitokią normą, atitinkančią gyvosios kalbos vartoseną. Beje, Laigonaitė tame 1978 m. akcentologijos vadovėlyje remiasi ir 1971 m. Mūsų kalboje pareikšta kolektyvine šio leidinio redaktorių kolegijos nuomone (žr. Kuzavinis 1971: 14), paremiančia jos poziciją: „Mūsų kalbos“ redakcija13 mano, kad kalbamais atvejais (t. y. dvigarsiuose el, er, em, en) žymėtina tvirtagalė priegaidė, nes 1) tarmėse jie tariami arba tik tvirtagališkai, arba tik tvirtrapradžiai su pailgėjusiu e (pastarasis atvejis bendrinei kalbai neteiktinas), 2) bendrinės kalbos praktika rodo, kad čia tariamas tvirtagalis dvigarsis, o èr tvirtrapradiškai su trumpuoju balsiu e moka ištarti vienas du treniruoti fonetikai. Todėl „dviskiemeniai ir triskiemeniai su antru nuo galo kirčiuotu skiemeniu skirtini antrajai kirčiuotei, kiti – pirmajai (retai trečiajai). Jų kirčiuoto skiemens priegaidė turėtų būti žymima riestiniu kirčio ženklu. Dar prieškarį, apie 1934 m., Antanas Salys yra sakęs, kad vadinamasis tarptautinis [ę] esantis (tariamas) „senesnės kartos [žmonių] svetimuose žodžiuose“ (cit. pagal Pupkis 2010: 397). Tą mintį jis vėliau dar pakartojo dviejuose Bostono enciklopedijai parašytuose straipsniuose. Antai straipsnyje „Tartis“ (LE XXX [1964 m.]) jis teigė: „Ir dabar dar bendrinėje tart yje yra ne visai nusistovėjusių dalykų. Pvz. svetimuose žodžiuose trumpasis balsis e vienų tariamas taip pat, kaip ir lietuviškuose, kitų – pusiauars e, kaip kaimyninėse rusų ir lenkų kalbose. Daugumui lietuvių A m è r i k a ir e l e k t r à ištartos su e ‘panašiai kaip ė, tik trumpiau’ 13 Tos nuomonės turinį suformulavo redaktorių kolegijos narys Vytautas Būda, o apsvarstė ir ją suredagavo kolegija. Beje, Būda tos nuomonės laikėsi ir vėliau. 1982 m. išleistoje knygelėje apie tikrinių vardų kirčiavimą kalbamų atvejų neminėjo, juos tiesiog nutylėjo. Taip pat kalbami atvejai nutylėti ir čia pat minimame Kuzavinio (1971) straipsnyje. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 13 visgi skamba kažkaip nelietuviškai. Dėl tokio, iš rusų mokyklos paveldėto, tarimo prieš ketvirtą dešimtmetį buvo bandyta net rašyti, pvz. poezija, poētas, teorēma, bet vėliau nuo to atsisakyta“ (Salys 1985: 100). Po poros metų Salys toje enciklopedijoje yra pareiškęs nuomonę ir dėl dvigarsių el, er kirčio žymėjimo. Rašydamas apie žodynus ir minėdamas DŽ 1954 jis teigė: „Iki šiol buvo teikiama kirčiuoti koncertas, konsertai (kaip vērtas, mizėrnas), o dabar siūloma konkèrtas, konkèrnas, konsèrvai. Taip gal tektų kirčiuoti, jei sutiktume, kad šiuose žodžiuose reikia tarti ir pussiaurį e, kaip rusų kalboje. Nors akademinė gramatika ir teikia tokį tarimą tarptautiniams žodžiams, tačiau vargu tai priimtina. Lietuvių ausiai taip ištariami universitetas, komitetas (mažnė e, tik trumpas) skamba labai rusiškai. Svetimųjų kalbų nesimokę žmonės čia paprastai taria tokį pat e, kaip ir vkž. tēkti, tēpti“ (Salys 1985: 237). Taigi ir praėjus daugiau kaip dešimtmečiui, kai buvo įteisintas vadinamojo tarptautinio [e] žymėjimas dvigarsiuose kairiniu kirčio ženklu, Salys nerado argumentų pateisinti tokiai kodifikacijai. Jo paties argumentai išplaukia iš empirinės srities, panašiai kaip ir Laigonaitės: 1) to garso neturi (netaria) dauguma lietuvių, kalbančių gyva, kitų kalbų nepaveikta kalba, 2) to garso prigimtis nėra lietuviška – jo kilmę Salys mato kitų kalbų (slavų) vartosenoje. Antanas Salys ir praktiškai laikėsi tos pačios nuomonės. Antai kirčiuodamas Lietuvių rašomosios kalbos žodyno II–IV tomo antraštinius žodžius, II tome tvirtapradžiai sukirčiavo visą žodžio nérvas lizdą (6 žodžiai) p. 166, III – tvirtapradžiai ar tvirtagališkai žodžius pérsikas 50, rezèrvas 543, rezèrvinis 543, sèĮteris 634, sèrbas 642 (dar plg. rèversas 543, TŽŽ 1951 revèrsas 583), IV – stèrlingas 97, teṙminas, tè̇rminis, tè̇rmiškas, tè̇rmosas ir tèrmosas 644, 644, 944, 645, V (tikrinių žodžių ir tautovardžių priede) – bèlgas, Bèlgija, bèlgiškas, Cèlsijus, Ėlba, Ėlbė, EĮbingas, HeĮsinkis, HeĮbertas, HeĮkulas, keĮtas, keĮtiškas, Kèrčė, Pèrme, pèrsas, Pèrsija, pèrsiskas, Pèrtas, SeĮvinas, Sèrgiijus, Vèlsas 497, 497, 497, 500, 506, 506, 506, 512, 512, 512, 519, 519, 519, 537, 537, 537, 537, 538, 544, 544, 555. Taigi Salys kirčiavo gana nuosekliai, daugiausia tvirtagališkai, bet negalima tiksliau sussekti, kodėl vieni žodžiai tvirtagaliai, o kiti tvirtapradžiai. Išimtis kaip antram variantui padaryta tik termosui. Atkreiptinas dėmesys, kad tvirtagališkai sukirčiuoti iš rusų kalbos paimti Kerčės ir Permės vardai, kurie pagal bendrą nuostatą irgi turėjo būti žymimi kairiniu kirčio ženklu (taip ir buvo vėliau padaryta enciklopedijose). BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 14 Reikia pasakyti, kad nei Lietuvoje, nei Amerikoje ar kur kitur užsienyje su Laigonaitės, Kazlausko ir Salio argumentais niekas deramai nediskutavo14. Nebuvo paneigta nei gyvoji vartosena, nei galima to garso kilmė iš kitų kalbų. Nuo empir ikos prie lingvistinių argumentų pereita vėliau, jau kitos kartos kalbininkų. Žymiausias lietuvių fonologas Aleksas Gird enis dar mokslinės veiklos pradžioje rimtai abejojo dėl tarptautinių žodžių balsio [ɛ] laikymo atskira fonema, į balsinių fonemų inventorių ją įtraukė su klaustuku (žr. Girdenis 2000 [I]: 310). Vėliau savo Fonologijoje jis rašė: „Kai kurie bendrinės kalbos vartotojai svetimos kilmės žodžiuose taria ir uždarą [ɛ] (paprastai tik kirčiuotuose skiemenyse) <...>. Tai fakultatyvinis garsas, nes pagal tradicinę „suvalkietišką“ normą vietoj jo tariamas paprastas trumpasis [ɛ] – toks, kaip sėkti, vežti tipo žodžiuose. Dėl to fakultatyvumo ir kitų vartojimo savotiškumų [ɛ] (ir tuo labiau ɛ) laikytinas fonemos /e/ ir tam tikros sociolingvistinės „prozodemos“ (arba sociolingvistinio i n d i k a t o r i a u s) kombinacija. Ta „prozodema“ atlieka e k s p r e s y v i n ę funkciją – rodo, kad žodis priklauso aukštajam stiliui ir kad kalbėtojas demonstruoja savo aukštą (realią ar įsivaizduojamą) socialinę padėtį“ (Girdenis 1981: 126; ret. aut.). Tos fonemos fakultatyvumą Girdenis pabrėžė ir kartu su Garšva parašytame Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos fonetikos skyriuje (žr. DLKG: 23). Panašiai jis rašė ir vėliau: fonema (net periferinė) garso [ɛ] negalima laikyti, nes jo atliekama funkcija nėra distinktyvinė; traktuoti jį kaip fonemą neleidžia ir vartojimo fakultatyvumas. Geriausiu atveju tai tam tikra vieto s o c i a l e k t ų fonema. Ji atlieka ekspresyvinę funkciją – rodo aukštąjį stilių, tad jos nederėtų laikyti tikra fonema, nes jos paskirtis nėra distinktyvinė (Girdenis 2003: 191). Galima pridurti, kad tokią aukštojo tarties stiliaus normą bendrinei kalbai buvo užsimojusi nuosekliai diegti Vaitkevičiūtė (žr. jos 2001). Savo tarties pagrinduose ir žodyne ji polemizavo su kitos nuomonės kalbininkais ir teigė laikantis DŽ normų, „kurias įteisino senosios kartos kalbininkai A. Salys, jau minėtas P. Skardžius, J. Balčikonis ir kt.“ (Vaitkevičiūtė 2001: 9). Ir tas tarptautinių žodžių balsis [ɛ], ir jos propaguojamos prebal sio [ʎ] tarimo taisyklės tarptautiniuose žodžiuose pagal kitas kalbas (Vaitkevičiūtė 2001: 14, 141–150), skirtingas tų svetimų garsų įsigyvenimo laipsnis lietuvių bendrinės kalbos vartosenoje turėjo atskirti aukštuomenės (elito) tartį nuo įprastinėmis sąlygomis besiformuojančios tarties ir sukti visos bendrinės kalbos raidą kiek kitokiu keliu, negu ji eina dabar. 14 Antanas Pakerys savo Lietuvių bendrinės kalbos fonetikoje (1986: 39, 6 išn.) apie jų nuomonę neužsimínė. Tiesa, svarstant tų žodžių kirčiavimą VLKK pakomisės posėdyje Laigonaitę paminėjo, bet netiksliai teigė, kad ji esą teikusi, jog „geriau būtų kirčiuoti tvirtagališkai“ (žr. Protokolai 2015). BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 15 Svarių lingvistinių argumentų dėl tarptautinių žodžių balsio [ę] buvo pareikšta Girdenio ir Pupkio 1985 m. paskelbtame straipsnyje dėl bendrinės kalbos kirčiavimo kodifikacijos pagrindų (žr. Girdenis 2000 (II): 362–363; ret. aut.). Jame rašoma: Iš kirčiavimo normų būtina griežčiausiai šalinti visa, kas nesutinka su pačia bendrinės kalbos prozodijos sistema. Iš tokių dalykų ypač kliūva ir visada klius fiktyvus tarptautinių žodžių dvigarsių en, em ir ypač el, er žymėjimas kairiniu kirčio ženklu ir daugelio tokių žodžių skyrimas prie 1 kirčiuotės. Priėmę dabartinę žodynų žymimą normą, turėtume ne dvi, o tris dvigarsinių skiemenų priegaides, nes toje pačioje padėtyje susidurtų ėR, èR ir ėR tipo kirčiai, plg. kėltai (kėltas) „indoeuropiečių tautų grupė“: kėltas „plaustas“: kėltiš „pėdos viršaus pakilimas“, plg. gėltas „geltonas“. Tai neleistinas mūsų prozodinės sistemos pagrindų griovimas, nes trijų fonologinių priegaidžių neturi ne tik pietiniai vakarų aukštaičiai, bet ir jokia kita lietuvių kalbos tarmė. <...> Vienu žodžiu, dabartinė tarptautinių žodžių eR tipo dvigarsių kirčiavimo kodifikacija yra silpniausia mūsų bendrinės kalbos kodifikacijos grandis, kurios visiškai nepateisina nei kalbos sistema, nei reali vartosena; ji ne tik neįkandama bendrinės tarties vartotojams, bet ir klibina jų kalbos jausmą – sistemos pojūtį ir tuo griauna pačius mūsų akcentologijos pamatus. Panašių lingvistinių argumentų po kelerių metų buvo pateikta kitų dviejų kalbininkų recenzijoje, skirtoje Lietuvių kalbos tarties žodynui (žr. Pupkis, Stundžia 1987). Joje kritikuojama žodyno praktika vartoti trijų ilgumų balsių sistemą él : ẹl : èl; ér : eŕ : èr, nekritiškai perimtą iš kitų žodynų. Dėl to tarties žodyne yra niekaip lingvistiškai nepaaiškinamų skirtingų kirčio žymėjimo atvejų (plg. fėlčeris : kėlneris ir kt.), be to, kairinio kirčio žymėjimas kertasi su visuotine televizijos ir radijo žmonių vartosena, o jų tarimas koncėrte „yra ne kas kita, kaip kirčį atitraukiančių tarmių faktas bendrinės kalbos vartosenoje“ (Pupkis, Stundžia 1987: 52). Remiantis įvairiais argumentais dvigarsių ėl, èr vartosenai nepritariama ir vėlesniuose Pupkio darbuose. 1995 m. paskelbtame straipsnyje pateikiama ir Lietuvos televizijos diktorių ir kitų darbuotojų kalbamosios srities žodžių tarties ir kirčiavimo tyrimo duomenų, kurie rodo ryškią tvirtagalės priegaidės persvarą (žr. Pupkis 1999: 2–3). Paremiant šią nuomonę, argumentų galima rasti ir Kalbos kultūros studijose (Pupkis 2005: 239–240). *** Priešingos nuomonės kalbininkų darbuose kalbamų dvigarsių fonologinė vertė nėra svarstoma, tik konstatuojamas fonemos /ę/ buvimo faktas. Jie iki šiol nėra atsakę ir neatsako į klausimą, ar gali bendrinėje kalboje egzistuoti trejopi dvigarsių ilgumai ir trejopas tų pačių BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351–7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 16 dvigarsių kirčio žymėjimas15. Antanas Pakerys pateikia ėl, ėr kaip žodynuose ir enciklopedijose įteisintą šių dvigarsių žymėjimą kairiniu kirčio ženklu faktą ir argumentai tėra daugiausia ekstralingvistiniai, tarp jų empiriniai, edukaciniai, pragmatiniai. Einant prie sisteminių kalbamų dvigarsių kirčiavimo dalykų, būtų galima priminti, kad šiuolaikinėje kalbos planavimo teorijoje iškeliami ir svarbūs kalbos normų kodifikavimo dalykai (žr. Cooper 1989), o norminimo teorijoje minėti kriterijai – empiriniai, edukaciniai, pragmatiniai, lingvistiniai ir kiti – yra rimtai vertinami, ir kodifikuojant kalbos reiškinius stengiamasi atsižvelgti į visus veiksnius (plg. Danės 1979). Bet lingvistiniai resp. sisteminiai argumentai niekuomet neišleidžiami iš akių. Neišleistini jie ir šiais atvejais, tik nurodytina, kad čia reikia turėti galvoje sisteminius lingvistinius, o ne sisteminius grafinius santykius (Protokolai 201516). Viena yra kalbėti apie lingvistinius argumentus – dvejopą tvirtapradės priegaidės raišką dvigarsiuose el, er ir eu, o kita – žymėti jų kirčio ženklus žodynuose, enciklopedijose ir kitur. Šaltinių apžvalga rodo, kad dabartinėje praktikoje ir vienu, ir kitu atveju yra stambių sisteminio vertinimo spragų. Šio straipsnio autoriui lingvistiniai (sisteminiai) dalykai, bent fonetikos ir prozodijos srityje, atrodo patys svarbiausi. Iš tikrųjų, trijų ilgumų dvigarsiai el, er ir eu niekaip neįsikomponuoja į bendrinės kalbos dvigarsių ir dvibalsių sistemą, yra jos svetimkūniai, ypač turint galvoje vakarietišką bendrinės tarties prigimtį17. Dabartinių žodynų ir enciklopedijų praktika iš tiesų įteisina vienintelę dvejopą tvirtapradės priegaidės raišką bendrinės kalbos sistemoje. Niekaip sveiku protu negalima suvokti, kodėl iš visos dvibalsių ir dvigarsių sistemos išskirti tik tie trys, o kiti – pirmiausia em, en, paskui ir ei – palikti kitokie, t. y. teikiami daugiausia tvirtagaliai. Galime priminti ir tai, kad Būtenas pastaruosius dvigarsius ir dvibalsį nurodė vietoje gretoje su kitais kalbamo tipo pavyzdžiais, plg. jo kreĩšeris, kẽlneris (kẽlneris), konferèncija (Būtenas 1931: 113–114). Kodėl šimtai tarptautinių žodžių ir šiaip skolinių su dvigarsiu ei žymimi riestiniu (retai dešininiu) kirčio ženklu, o terapèutas jau kairiniu? Kodėl nekirčiuoti dvigarsiai el, er tarptautiniuose žodžiuose tariami kaip ir lietuviškuose (plg. Girdenis 1981: 126; 2000: 136)? Galėtume net teigti, kad kairinis kirčio ženklas čia mus vėl grąžina prie tų senų laikų kai kurių kalbininkų pastangų trumpųjų kirčiuotų skiemenų kirtį laikyti trumpine priegaide. Iš tikrųjų dvigarsių prozodiją apibūdina tik tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės skirtis, realizuojama skirtingais kirčio ženklais. Kitos nuomonės šalininkai, remdamiesi nuo Kuršaičio 15 Kelti klausimą, ar kirčiuoti tvirtapradžiai skiemenys žodžiuose dárbas, dìrba, diégas yra trijų tipų (žr. Pakerys 1993: 6), nėra korektiška, nes tie skiemenys priklauso skirtingoms dvigarsių (dvibalsių) klasėms. 16 Su protokolais galima susipažinti Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje. 17 Trejopa priegaidžių raiška nėra būdinga nė lietuvių kalbos tarmėms. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 17 einančia tradicija kairiniu kirčio ženklu tvirtapradę priegaidę žymėti dvigarsiuose il, im, in, ir, ul, um, un, ur ir ui, ir dvigarsių el, er kairinį kirčio ženklą vadina tvirtapradės priegaidės reprezentantu. Tačiau tada darosi neaišku, kodėl tie patys dvigarsiai el ir er, vienu metu (plg. kėltas : kél̇tas : kẽltis, Bèrnas : bérnas : bèrtas), būdami tvirtapradžiai, skiriasi skirtingo ilgumo balsiais, o to nepasakysi apie Kuršaičio dvigarsių žymėjimo atvejus (ten nėra nė vieno pavyzdžio, kad būtų il : íl : iĺ). Nėra korektiška žvilgsnį kreipti ir į dvigarsius su trumpuoju balsiu o18: tokie dvigarsiai, „kaip ir antrinės kilmės dvigarsiai, čia niekuo dė́ti, nes juose nuosekliai tariamas balsis, niekada nesutampantis su jokiu „savu“ balsiu“ (žr. Girdenis 2000 (II): 362, 2 išn.). Taigi priėmę hipotetinę nuomonę dėl menamų dvigarsių èl, èr, sudarytume tokį mišriųjų dvigarsių inventorių (žr. 1 lentelę). 1 LENTELĖ. Bendrinės kalbos dvigarsių kirčiavimo tipai19 l tipas | r tipas | m tipas | n tipas a tipas | ál : àl*: aĺ | ár : àr*: ar̃ | ám : àm*: am̃ | án : àn*: añ e tipas | él : èl*: el̃ | ér : èr*: er̃ | ém : èm*: em̃ | én : èn*: eñ i tipas | ìl : íl*: il̃ | ìr : ír*: ir̃ | ìm : ím*: im̃ | ìn : ín*: iñ u tipas | ùl : úl*: ul̃ | ùr : úr*: ur̃ | ùm : úm*: um̃ | ùn : ún*: uñ o tipas | òl : ól**: ol̃** | òr : ór**: or̃** | òm : óm**: om̃** | òn : ón**: oñ** Iš 1-os lentelės matyti, kad tvirtapradžiai ul, il tipo dvigarsiai nuo Kuršaičio laikų žymimi kairiniu kirčio ženklu, o grafiškai juos žymėti akūtu úl, íl būtų neįprasta. Kas teria ne bendrinį spòrtas, su ilguoju o (ar pailgintu balsiu o) spórtas, tas teria ir rajónas, rajõnas, biològija, biolōgija ir pan. Dalis senųjų skolinių, pvz., mõrkos, tõlkos, šnekamojoje kalboje kartais ištariamos su tvirtagaliu õr, õl, nėra bendrinės kalbos norma. Gretinti pastaruosius žodžius su minimaliają pora órlaivis : spòrtas nėra tikslu dėl orlaivio dvigarsio antrinės kilmės. Enciklopedijų kirčiavimas Koñtrimas, Moñtoydas, Moñtvila atrodo gerokai keistas dėl vartosenoje dažniau girdimo Kòntrimo, Mòntoydo, Mòntvilos; mat pirmieji variantai yra bendrinėje kalboje įsitvirtinusios tarmybės ir enciklopedijos joms galbūt pritaikė bendrinių atitikmenų (Kańtrimas, 18 Argumentas, kad reikalaujami kirčiuoti fermà, turėsime leisti kirčiuoti ir formà, tik rodo prozodinį tos nuomonės šalinininkų neraštingumą. 19 Viena žvaigždutė rodo neįprastus arba neįmanomus kirčio žymėjimo atvejus, dviem žvaigždutėmis pažymėti dvigarsiai bendrinėje kalboje įmanomi, bet yra išimtiniai arba nėra norminiai. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 18 Mañtūydas) kirčiavimą. Nieko aiškesnio neteikia nė Lietuvių pavardžių žodynas, plg. Kóntautas, Koñtrimas, Moñgirdas, Moñtrimas, Moñtvilas, Móntvyda. Čia niekur nebūna atvejų, kad pavardėse atsirastų skiriamųjų porų su dvigarsiais ón : òn. Moñtvila : Mòntvila tėra skirtingų vartojimo vietų tartis. Pridurtina, kad dėl ilgojo [oː] ir trumpojo [ɔ] opozicijos niekas neabejoja ir minimaliosios poros õtas : Òtas, jótas : jòtas ir kt. tik patvirtina tų balsių foneminį savarankiškumą bendrinėje kalboje20. Negalėtume paneigti, kad dabartinėje vartosenoje tarptautiniuose žodžiuose negalima išgirsti tariant siauroką trumpą balsį [e], panašų į lietuviškų žodžių balsį [e]. Akivaizdus pavyzdys gali būti LNK televizijos žinių vedėjo Gintaro Deksnio tartis. Kad taip kai kas taria, neneigė nė Antanas Salys, bet tokį tarimą jis laikė ne lietuvišku, o svetimų kalbų padaru. Galėtume tokį balsį išgirsti ir kai kurių kitų viešų asmenų kalboje, ypač tokių, kurių kalboje gana aiškiai justi priegaiždžių niveliacija. Bet visuotinėje vartosenoje vyrauja tvirtagalė tų dvigarsių tartis ir tai reikalauja peržiūrėti dabartinę jų kodifikaciją. Senieji Lietuvos radijo diktoriai ir aktoriai yra pasakoję, kad XX a. 6-ame dešimtmetyje jie gana atkakliai buvę mokomi tarptautiniuose žodžiuose tarti „kitokį“ negu lietuviškuose žodžiuose balsį [e]. Lietuviška ausis niekaip negebėdavusi pagauti to kitokio balsio kitoniškumo, tad ilgainiui jie pradėję kietai tarti prieš tą balsį einančius priebalsius. Šitaip atsirado ir plačiai paplito negras, progresas, chemija ir pan., beje, vartotas ir kai kurių senųjų inteligentų (mokytojų ir kt.). Kazys Ulvydas tą balsį buvo pavadinęs pūstiniu [ɛ] ir kaip ir kiti dėjo daug pastangų, kad būtų jo atsikratyta. Tai pavyko, o įdiegti į visuotinę vartoseną lietuvių kalbos prigimtyje nesančio balsio [ɛ] iki šiol vis nesiseka ir nesiseka. Reikia manyti, kad nuo to 6-o ar 7-o dešimtmečio jis veikiausiai buvo diegiamas ir Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Edukologijos universitetas), ir kitur. Bet kaip čia tada išeina, kad dešimtmečius diegiant tokį tarimą vis tiek jo įsisteminti taip ir nepavyksta. Plačiai vartojamų dvigarsių èl, èr nepatvirtina ir žvalgomojo televizijos darbuotojų vartosenos tyrimo rezultatai (žr. 2-ą lentelę). 2 LENTELĖ. Tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių er, el, eu vartojimo santykis įvairių televizijos kanalų kalboje èr, èl, èu ér, él, éu 36 – 16,8 % 213 – 83,2 % 20 Tai nė kiek neprieštarauja ir vakarų aukštaičių kauniškių vartosenai, plg. òpa, òpstais, òtgi, Audrónė ir kt. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 19 Šiam reikalui kurį laiką (2016 m. balandžio 14 – gegužės 3 d.) buvo specialiai klausoma LRT ir kitų lietuviškų televizijos kanalų žinių ir kitų laidų vedėjų bei korespondentų tarties ir fiksuojami čia aptariami atvejai, kur yra kirčiuotų dvigarsių el, er, eu (ypač populiarūs žodžiai ekspertas, energija, koncertas, nervai ir kt., senesni ir naujesni tikriniai vardai Gerda, Velsas, Berm anas, Eltonas, Melburnas, (Angela) Merkel ir pan.), taip pat em, en, ei (šių fiksuota tik nedidelė dalis; žymėtasi žodžių korespondentas, reidas, taip pat Džeisonas, Reinas ir pan. tartis). Daugiausia duomenų užrašyta iš šių žmonių tarties ir kirčiavimo: Eglės Bučelytės, Gintaro Deksnio, Ugnės Galadauskaitės, Gintarės Grikštaitės, Edmundo Jakilaičio, Viktoro Jakovlevo, Mariaus Jančio, Andriaus Kavaliausko, Ritos Miliūtės, Jolantos Paškevičiūtės, Godos Pečiulytės, Roko Petkevičiaus, Rasos Tapinienės, Arūno Valinsko, Mariaus Žiedo (jų tartį galima tikrintis LRT Mediatekoje ir kitų televizijų garso ir vaizdo archyvuose). Šių kalbėtojų tart yje aiškiai vyrauja tvirtagalis tarimas: 83,2 proc. (iš 213 atvejų 12 atvejų kirčiuota pagal priešpaskutinio skiemens taisyklę (galūnėje), 10 atvejų su atitrauktiniu kirčiu; neaiškiai ištarti atvejai priskirti prie èl, èr, èu grupės). Tvirtagališkai kirčiuojamų atvejų dar pagausėja, kai imame tvirtagališkai kodifikuotus dvigarsius em, en, ei – iki 93,7 proc. Suprantama, tiriant dar ir kitų šaltinių vartoseną rezultatai būtų kiek kitokie, bet vargu ar iš esmės keistų čia nurodytų duomenų santykius. Kai kurių šalių kalbų normintojai tarp kitų kodifikacijos kriterijų kartais kelia ir autoriteto kriterijų. Mūsų praktikoje taip pat dažnai remiamasi autoritetingų kalbininkų nuomone. Štai ir šiame straipsnyje buvo nurodytos Jono Jablonskio, Antano Salio, Prano Skardžiaus, Alekso Girdenio, Antano Pakerio ir kitų nuomonės. Atskirai reikia pakalbėti apie rėmimąsi Skardžiaus nuomone. Kaip jau minėta, Skardžius vienas iš pirmųjų kodifikavo lietuvių bendrinei kalbos prigimčiai būdingą tokio tipo žodžių tarimą – jis buvo linkęs į tvirtagalę priegaidę. Gal jam nebuvo iki galo aišku, kaip svetimuose žodžiuose turi santykiauti tvirtagalė ir tvirtapradė priegaidė, bet kairinio kirčio ženklo jis nesiūlė laikyti vieninteliu tokiu žodžiu kirčio žymėjimo ženklu. Ši jo nuomonė buvo aiškiai patvirtinta ir prieškar iu išleistame kirčiavimo vadovėlyje, ir pokario metais parengtame Lietuvių kalbos vadove. 1968 m. jo Lietuvių kalbos kirčiavime apie tarptautinius žodžius išvis nieko nekalbama (gal manyta jų kodifikaciją buvus dar ne visai nustatytą) ir, kaip rašoma, „susilaikyta nuo betkokio normalizacijos tikslo“ (Skardžius 1999: 474). To pasirodė reikiant dėl to, kad dabar „kyla visos lietuvių kalbos likimo klausimas svetur“ ir „betkokios griežtesnės normalizacijos kirčiavimo direktyvos vargiai pasiektų savo tikslą“ (ten pat). Gal kaip tik dėl to 8-to dešimtmečio I pusėje Skardžius iš esmės pakeitė ankstesnę nuomonę ir nusprendė remtis Lietuvoje išleistų žodynų kirčiavimo praktika: knygoje Lietuviški BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 20 tarptautinių žodžių atitikmenys (1973) beveik visus kalbamo tipo žodžius sužymėjo kairiniu kirčio ženklu ir prie visų prirašė 1-osios kirčiuotės nuorodą. Tiesa, yra ir kitaip sukirčiuotų žodžių, bet tai tik vienetai: fėrma 33, tėrminas 61, gal dar vienas kitas. Čia priimtą praktiką Skardžius pritaikė ir rankraščių likusiame Rašybiniame bendrinės lietuvių kalbos žodyne, rašytame maždaug apie 1974 m. (rankraštis yra Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, f. 118–134). Tas Skardžiaus nuomonės pakeitimas būtų suprantamas, jeigu jis ar kas nors iš kitų akcentologų ar fonetikos specialistų būtų paskelbę kokių svarbių darbų šiuo klausimu, neatšaukiamų įrodymų, kad reikia pereiti prie kairinio kirčio ženklo žymėjimo ir pan. Bet juk tuo metu nebuvo atšaukta nei Kazlausko bei Girdenio nuomonė, nei Lietuvių enciklopedijoje 7-to dešimtmečio viduryje paskelbti du Antano Salio straipsniai, kuriuose aiškiai išdėstyta nuomonė kalbamų žodžių kirčiavimo klausimais. Matyt, ir šiuo atveju būta kokių nors moralinių ar politinių motyvų pasiremti tarybinės kalbotyros praktika, o ne jau susiformavusia prieškarine tradicija. Taigi apsvarstę kai kuriuos to kirčio žymėjimo dalykus ir remdamiesi vien sisteminiais, lingvistiniais kriterijais turime konstatuoti, kad tarptautinių žodžių balsis [ɛ], vartojamas kai kurių žmonių kalboje, tėra fonetinis lietuviškų žodžių balsio [e] variantas ir nelaikytinas atskira fonema dėl šių priežasčių: 1) neatlieka distinktyvinės funkcijos, 2) žymimas kairiniu kirčio ženklu iškrinta iš lietuvių kalbos dvigarsių sistemos, o būdamas joje demonstruoja lietuvių kalboje neįmanomą trinarį kirčio žymėjimo atvejį, dvejopą tvirtapradės priegaidės raišką. Šios išvados leidžia sudaryti tokį bendrinės kalbos balsinių fonemų inventorių (žr. 3-ią lentelę). 3 LENTELĖ. Bendrinės kalbos balsinių fonemų sistema Užpakalinės eilės balsiaiPriešakinės eilės balsiaiAukštutinio pakilimo balsiai/u/ /uː//i/ /iː/Vidutinio pakilimo balsiai/ɔ/ /oː//ɛ/Žemutinio pakilimo balsiai/a/ /aː//e/ /eː/Kintamojo pakilimo balsiai/uo//ie/ BENDRINĖ KALBA 89 (2016)www.bendrinekalba.ltISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 21 Čia reikia pridurti, kad kai kurių fonetikų pastangos remtis fonemų sistemos simetriškumu nėra patvirtintos kitų kalbų to reiškinio duomenimis – sistemoje nuolatos būna tuščių langelių. Tad šiuo argumentu negalima patvirtinti būtinumo turėti balsinių fonemų lentelėje ilgojo balsio [e] trumpąjį atitikmenį [ɛ]. Kaip matėme anksčiau, simetriškumo principą paneigia ir dabartinė formalioji (grafinė) kalbamų dvigarsių kirčių dėliojimo praktika. Vienas iš svariausių kitos nuomonės šalininkų argumentų yra pragmatinis: kaip dabar perdirbsi daugelį dvikalbių, ypač terminų žodynų, enciklopedijų, kur tas kairinis kirtis beveik visuotinai vartojamas. Bet pasižiūrėjus į tą visuotinio įteisinimo praktiką dažnai išlenda į paviršių ne visuotinumas, o vietomis tikra eklektika, dažnai verčianti vadovautis ne kalbos sistemos nuojauta, o mokytis kirčiuoti atskirus žodžius21. Palikdami dabartinę kirčių žymėjimo praktiką tik dar labiau verstume vartotojus mokytis atskirų žodžių kirčiavimo, toliau niveliuotume jų psicholingvistinius gebėjimus automatiškai generuoti kirčiavimo tipus. Dar vienas argumentas yra įsitikinimų klausimas: pripažinti ar nepripažinti [ɛ] tarptautiniuose žodžiuose esantis įsitikinimų reikalas (žr. Protokolai 2015). Jei jau ir mokslo reikalams pasitelkiame tikėjimo dalykus, tai čia jau niekaip negali būti nė kokių rimtesnių mokslinių diskusijų. IŠVADOS Klausimas dėl svetimų ir (ar) tarptautinių žodžių balsio [ɛ] fonemiškumo ir iš to išplaukiančio dvigarsių el, er ir eu kirčio žymėjimo yra ne tik fonetikos, bet ir akcentologijos reikalas – jis susijęs su priešpaskutinio skiemens taisyklės taikymu ar jos pažeidimu. Ilgametė svetimų ir tarptautinių žodžių akcentinio įforminimo lietuvių kalboje istorija rodo, kad nuo pat 1929 m. nuosekliai eita prie tvirtagalio kalbamų dvigarsių žymėjimo ir tos nuostatos galutinai įtvirtintos 1948 m. Lietuvių kalbos rašybos žodyne. Jame gana tiksliai įgyvendintos Jono Jablonskio, Prano Skardžiaus, Antano Salio akcentinės idėjos. Vėliau jam pritarė Adelė Laigonaitė, Jonas Kazlauskas, Juozas Senkus, Aleksas Girdenis ir kiti kalbininkai. Revoliucinis kalbamų dvigarsių (bet tik el, er ir eu) kirčio žymėjimas kairiniu ženklu Chuckelio Lemcheno kirčiuotame 1951 m. Tarptautinių žodžių žodyne gali būti laikomas tiesioginiu pasikėsinimu į lietuvių kalbos sistemą, tos sistemos ardymu, sisteminių kirčiavimo nuostatų naikinimu bendrinės kalbos vartotojų sąmonėje. Platesne prasme tai XX a. II pusėje 21 Plg. šiame Bendrinės kalbos tome skelbiamo Ritos Miliūnaitės straipsnio (http://www.bendrinekalba.lt/Straipsniai/89/Miliunaite_BK_89_straipsnis.pdf) duomenis. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 22 Valerijos Vaitkevičiūtės kurta eliti­nės tarties teorija, kur svetimos kilmės žodžių tartis orientuota ne į natūralių svetimybių prisitaikymą prie jas priimančios kalbos sistemos ir polinkių, o į tų žodžių tartį skolinančiose kalbose. Toji iš esmės segregacinio pobūdžio pseudoteorija, kur dvigarsių ėl, ēr, ėu kirčiavimas kairiniu kirčio ženklu yra jos palikimo dalis, ir ji turėtų būti iš principo svetima demokratiniais pagrindais gyvenančiai visuomenei ir jos kalbos normų kodifikacijai. Sutikdami, kad svetimuose resp. tarptautiniuose žodžiuose kai kurių bendrinės kalbos atstovų vartosenoje gali būti tariamas siauresnis negu lietuviškuose žodžiuose balsis [ɛ], negalime jo pripažinti esant tikru fonemos /e/ reprezentantu, nes neturime aiškių jos distinktyvumą patvirtinančių duomenų. Norint galutinai išspręsti šio balsio fonologinį statusą būtina atsižvelgti į įvairius jo funkcionavimo atvejus, apimančius ir sintagminius, ir paradigminius santykius. Dabartiniai dvigarsių el, er ir eu kirčio žymėjimo atvejai suponuoja dvejopą tvirtagalės priegaidės raišką, visiškai svetimą bendrinės kalbos ir tarmių sistemoms. Antra vertus, dabartinė kirčio žymėjimo praktika iš dvigarsių mikrosistemos eliminuoja daugybę svetimų resp. tarptautinių žodžių su kirčiuotais dvigarsiais em, en ir ei, kurie bendrinės kalbos sistemoje atlieka visiškai tokius pat vaidmenis kaip ir dvigarsiai el, er ir eu. Negalima užmiršti ir pačios vartosenos duomenų – joje ryškiai vyrauja sisteminė kalbamų dvigarsių priegaidžių raiška. Net jeigu ir pripažintume dalinį balsio [ɛ] fonemiškumą, vis tiek negalėtume traukti jo į bendrą fonemų inventorių, nes psicholingvistiniu požiūriu fonema /e/ negeneruoja jau sunormintų žodžių balsio [ɛ] (ne tik su em, en, bet ir su eu, ei, plg. eūras, reidas, daugybę naujai atėjusių ar ateinančių žodžių, pvz., Bėrnis, Reiganas ir t. t.), – lietuviškąjį [ɛ] čia taria net nuosekliai kitose pozicijose [ɛ] vartojantys žmonės. Vienintelis būdas atsisakyti minėtų bendrinės kalbos sistemos iškraipymų būtų nuosekliai visur pereiti prie tvirtagalio kalbamų dvigarsių kirčio ženklo žymėjimo, suprantama per variantus, bet pirmuoju, pagrindiniu, visur laikant tvirtagalį kirčio ženklą, – tam pradžia buvo padaryta 2003 m. ir vėlesnėse VLKK rekomendacijose. Kalbamų žodžių kirčiavimo sutvarkymas terminų, dvikalbiuose žodynuose, enciklopedijose ir kitur tėra leksikografinės technikos, o ne kalbos mokslo reikalas. ŠALTINIAI AMŽ 1996 – Antikos mitologijos žodynas, Kaunas: Šviesa. DLKG 2005 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Ketvirtoji pataisyta laida, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 23 DŽ 1954 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LE – Lietuvių enciklopedija 1–38, Bostonas, 1953–1966, 1969, 1985. Lietuvių kalbos rašybos vadovėlis. Su kirčiuotu žodynu. Mokyklai ir visuomenei. Sud. A. Kalnius, Z. Kuzmickis, J. Talmantas, Kaunas: Sakalas, 1938. Lietuvių kalbos rašybos žodynas. Tartis, skyryba, kirčiavimas, lyčių vartojimas, lietuvių kalbos tarmės, žodynas. Red. K. Gasaravičius, N. Grigas, J. Lazauskas, K. Ulvydas ir A. Žirgulys, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1948. Lietuvių kalbos vadovas (LKV). Tartis ir rašyba. Kirčiavimas. Kalbos dalykai. Žodynas. Sud. P. Skardžius, S. Barzdukas, J. M. Laurinaitis, Bielefeld: Lietuvių tremtinių bendruomenė, 1950. Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas, 1985–1989. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas [1] / M. Niedermann’as, A. Senn’as, F. Brender’is. Heidelberg: Carl Winters Universitätsbuchhandlung, [1932]; [2] / M. Niedermann’as, A. Senn’as, A. Salys. Ten pat, [1951]; [3] / A. Senn’as, A. Salys. Ten pat, [1957]; [4] / A. Senn’as, A. Salys. Ten pat, [1963]; [5] / A. Senn’as, A. Salys. Ten pat, [1968]. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2. Red. J. Balčikonis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1941; Vilnius: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1947. LTE – Lietuvių tarybinė enciklopedija 1–12, Vilnius: Mokslas, 1976–1984. TŽŽ 1951: Tarptautinių žodžių žodynas. Vertė O. Katinskaitė, Ch. Lemchenas, J. Talmantas. Lietuviškąjį leidimą redagavo Ch. Lemchenas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. TŽŽ 1969: Tarptautinių žodžių žodynas. Lietuviškąjį leidimą redagavo Ch. Lemchenas, Vilnius: Mintis. TŽŽ 1985: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. TŽŽ 1999–2000: Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas 1–2, Vilnius: Žodynas. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2007: Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Žodynas. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera. VLE – Visuotinė lietuvių enciklopedija 1–25, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (centras), 2001–2014. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 24 LITERATŪRA Atsiminimai 2010: Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Šaltiniai. Sud. G. Čepaitienė, L. Lapinskienė, Vilnius: Gimtasis žodis. Avižonis P. 1992: Lietuviška gramatikėlė. Rankraštis (VUB RS f. Lr 6842). Baronas J. 1932: Rusų lietuvių žodynas. Antras naujai parašytas kirčiuotas žodynas, Kaunas: Sakalo bendrovė. Būda V. 1982: Nelietuviškų tikrinių vardų kirčiavimas. Metodikos nurodymai, Vilnius: Vilniaus inžinerinis statybos institutas. Būtėnas P. 1931: Lietuvių kalbos akcentologijos vadovėlis. Mokyklai ir gyvenimui, Kaunas: „Sakalo“ bendrovės leidinys. Cooper R. L. 1989: Language Planning and Social Change. Cambridge, Cambridge University Press. Dambrauskaitė J. 1957: Lietuvių kalbos foneminės balsių sistemos nustatymas. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai 3. Istorija ir filologija, 221–240. Daneš F. 1979: Pastoje a hodnoticí kritéria při kodifikaci. – Aktuální otázky jazykové kultury v socialistické společnosti. Praha: Akademija. Gerullis G. 1930: Litauische Dialektstudien, Leipzig. Girdenis A., Žulys V. 1973: [Rec. kn.:] Lietuvių kalbos gramatika. I, Vilnius, 1965; II, ten pat, 1971. – Baltistica IX(2), 203–219. Girdenis A. 1981: Fonologija, Vilnius: Mokslas. Girdenis A. 2000–2001: Kalbotyros darbai 1–3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Girdenis A. 2003: Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. 2 pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Jaroslavienė J. 2015: Lietuvių kalbos trumpųjų ir ilgųjų balsių kiekybės ir kokybės etalonai. – Bendrinė kalba 88. Prieiga internete: www.bendrinekalba.lt/Html/88/Jaroslaviene_BK_88_straipsnis.pdf Kazlauskas J. 2000: Rinktiniai raštai 2. Sud. A. Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kurschat F. 1870: Wörterbuch der littauischen Sprache 1–2, Halle: Verlag der Buchenhandlung des Waisenhauses. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 25 K u r s c h a t F. 1883: Littauisch–deutsches Wörterbuch, Halle: Verlag der Buchenhandlung des Waisenhauses. K u z a v i n i s K. 1971: Tarptautinių žodžių kirčio vietos dėsningumai. – Mūsų kalba 5, 11–22. K u z a v i n i s K. 2007: Lotynų–lietuvių kalbų žodynas. Antroji patikslinta ir papildyta laida, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. L a i g o n a i t ė A. 1959: Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. L a i g o n a i t ė A. 1978: Lietuvių kalbos akcentologija, Vilnius: Mokslas. M i k a l a u s k a i t ė E. 1975: Lietuvių kalbos fonetikos darbai, Vilnius: Mokslas. P a k e r y s A. 1986: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius: Mokslas. P a k e r y s A. 1993: Aktualīs tarties klausimai. – Aktualūs bendrinės tarties klausimai. Seminaro tezės. Vilnius: Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo, 6–9. P i r o č k i n a s A. 1977: Prie bendrinės kalbos ištakų, Vilnius: Mokslas. Protokolai 2015: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisės protokolas Nr. EP–62. P u p k i s A. 1968: Knyga apie meninį žodį. – Kalbos kultūra 15, 83–85. P u p k i s A. 1980: Kalbos kultūros pagrindai, Vilnius: Mokslas. P u p k i s A., S t u n d ž i a B. 1987: Žvilgsnis į tarties žodyną kodifikacijos ir vartosenos požiūriu. – Kalbos kultūra 53, 44–58. P u p k i s A. 1999: Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija. – Gimtoji kalba 5, 1–5. P u p k i s A. 2005: Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimtasis žodis. P u p k i s A. 2010: Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba, Vilnius: Trys žvaigždutės. S a l y s A. Raštai 3: 1985. Įvairūs straipsniai, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija. S e n k u s J. 2006: Kalbotyros darbai. Sud. D. Mikulėnienė, R. Senkutė-Kašetienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. S e r e i s k i s B. 1929: Систематическое руководство к изучению литовского языка. Часть I, Kaunas: Spaudos fondas. S k a r d ž i u s P. 1936: Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. Teorija su praktiniais pavyzdžiais, Kaunas. S k a r d ž i u s P. 1938: [Rec.:] A. Kalnius, Z. Kuzmickis, J. Talmantas. Lietuvių kalbos rašybos vadovėlis <...>. – Gimtoji kalba 6 93–96. BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351–7204 ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo 26 Skardžius P. 1973: Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys, Čikaga: Lietuvių fondas. Skardžius P. 1999: Rinktiniai raštai 5. Sud. A. Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Svecevičius B. 1960: Lietuvių ir anglų kalbų balsių lyginimo klausimu. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai 9. Užsienio kalbos, 29–47. Šalkauskis S. 1991: Raštai 2, Vilnius: Mintis. Tamutis K. 1940: Lietuviškai lenkiškas žodynėlis. Redagavo L. Dambriūnas, Kaunas: Sakalas. Vaitkevičiūtė V. 1957: Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis. – Lietuvių kalbotyros klausimai 1, 5–66. Vaitkevičiūtė V. 1961: Lietuvių literatūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinės fonemos. – Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 19–47. Vaitkevičiūtė V. 2001: Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas, Vilnius: Pradai. Vidžiūnas A. 1997: Jono Jablonskio akcentologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Zablockis J. K., Kuleša Č. [sud.] 1940: Kirčiuotas lenkų–lietuvių ir lietuvių–lenkų žodynas. Red. J. Talmantas. 2 dalis, Vilnius: Kazimiero Rutskio ir Juozo Zavad­sko leidinys. Įteikta 2016 05 04 Priimta 2016 07 05 ALDONAS PUPKIS [email protected] BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204