Dar kartą dėl „eksperto“, „koncerto“ ir panašių žodžių kirčiavimo

BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS DAR KARTĄ DĖL EKSPERTO, KONCERTO IR PANAŠIŲ ŽODŽIŲ KIRČIAVIMO Skiriu brangaus Bičiulio Alekso Girdenio atminimui ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, kirčiavimas, normų kodifikacija, kirčio žymėjimas, priegaidžių raiška. ĮVADAS Jau bus daugiau kaip pusė amžiaus, kai nuolat atsinaujina akcentologijos ir fonetikos specialistų diskusija dėl tarptautinių žodžių ekspertas, koncertas, nervas, rezervas ir pan. kirčiavimo: ar pritarti dabartiniam oficialiam tokių žodžių kirčiuoto skiemens žymėjimui kairiniu kirčio ženklu (t. y. ekspèrtas, koncèrtas, nèrvas, rezèrvas ir tokius žodžius priskirti prie 1-osios kirčiuotės), ar grįžti prie ikikarinės praktikos ir žymėti tvirtagalę priegaidę (t. y. ekspe tas, konce tas, ne vas, reze vas ir laikyti juos 2-osios kirčiuotės žodžiais). Ypač pabrėžtina, kad nuo kirčio žymėjimo (priegaidės) priklauso tų žodžių kirčiuotė ir priešpaskutinio skiemens taisyklės taikymo sąlygos. Pašaliečiui šis ginčas gali atrodyti gana menkas, gal net niekinis, arba kelti nuostabą, kodėl kai kas nori keisti pastarųjų dešimtmečių tradiciją. Bet labiau įsigilinus į šį klausimą pasirodys, kad diskusija nėra kažkieno privati užgaida, – tai esminis, su kalbos sistema ir jos struktūra susijęs klausimas, kurio neišsprendus vartosenoje lieka daug neaiškumų, trikdančių praktinį kirčiavimo darbą ir klibinančių viešųjų kalbėtojų – radijo ir televizijos laidų vedėjų ir žurnalistų, aktorių, mokytojų ir kt. kirčiavimo įgūdžius. Juolab šis klausimas tampa itin aktualus leidžiant naują ir dabartinę vartoseną atspindintį Bendrinės lietuvių kalbos žodyną. Reikia pabrėžti, kad čia turimi galvoje tam tikro tipo tarptautiniai žodžiai ir šiaip skoliniai ir norima išsiaiškinti bent du dalykus: 1) peržvelgti šio tipo žodžių kirčio žymėjimo (norminimo) istoriją, 2) nustatyti tokių žodžių kirčiuoto skiemens sisteminius santykius visoje bendrinės lietuvių kalbos prozodijos sistemoje. Atlikus šiuos darbus keliamas trečias uždavinys pateikti argumentuotas rekomendacijas bendrinės kalbos kodifikacijai ir praktinei veiklai. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 2 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 KIRČIO ŽYMĖJIMO ISTORIJA Duomenų apie svetimų (ir (ar) tarptautinių) žodžių kirčiavimą ir kirčiuotų skiemenų žymėjimą tam tikrais kirčio ženklais turime iš XIX amžiaus – Frydriko Kuršaičio (vok. Friedrich Kurschat) žodynų. Juose nėra jokių pėdsakų, kad kalbamo tipo žodžiai būtų sukirčiuoti kairiniu kirčio ženklu, bet nėra ir tikslesnių duomenų, leidžiančių nustatyti tokių žodžių priegaidės kilmę. Antai vokiečių–lietuvių kalbų žodyne (Kurschat 1870) galima aptikti kelis rūpimo kirčiavimo atvejus: Kellner – ke neris I 681, Nerv – nérva II 90, Reserve – rezérvai II 130. Lietuvių–vokiečių kalbų žodyne (Kurschat 1883) pateikti skoliniai iš vokiečių kalbos ke meris „laisvas valstietis“ 177, ércikis (su išvestiniais žodžiais) „hercogas“ 177, o erbas „herbas“ 107 paliktas nekirčiuotas. Taigi kokio aiškumo tuose žodynuose nematyti ir, kaip yra sakęs Pranas Skardžius, „nebegalime ką galutinai spręsti apie lietuvių kalbos kirčiavimą vien iš Kuršaičio gramatikos ir žodynų“ (Skardžius 1999: 289). Plačiau kalbėti šiuo klausimu galima pradėti nuo Jono Jablonskio, padėjusio pamatus daugelio lietuvių kalbos sričių norminimui, taip pat tvirtinusio lietuvių kalbos akcentologijos pagrindus. Pirmąją užuominą apie tokių žodžių kirčiavimą, Arvydo Vidžiūno (1997: 147) duomenimis, randame 1892 m. parašytoje Petro Avižonio Lietuviškoje gramatikėlėje, davusioje akstiną Jablonskiui parengti ir 1901 m. paskelbti žinomąją Lietuviškos kalbos gramatiką (apie tai žr. Piročkinas 1977: 144–145). Toje gramatikėlėje p. 10 žodis terminas sukirčiuotas tvirtagališkai (manytina, Jablonskio pastangomis). Tokį Jablonskio kirčiavimo autentiškumą patvirtina Jurgio Gerulio dialektologijos studijų knygoje duotas Jablonskio įskaitytas tekstas: jame sukirčiuota te minu (Gerullis 1930: 7). Daugiau informacijos apie kalbamų žodžių kirčiavimą yra Vidžiūno (1997) monografijoje Jono Jablonskio akcentologija. Išstudijavęs Jablonskio kirčiavimo dalykus autorius teigia, jog turint prieš akis kai kurių tarptautinių daiktavardžių (skolinių) kirčiavimą „spėtina, kad ir ne vienas tarptautinis žodis su kirčiuotais dvigarsiais i, u, o, e + l, m, n, r, kurie šiandien paprastai yra tvirtapradžiai, Jablonskio kalboje galėjęs turėti tvirtagalę priegaidę“ (Vidžiūnas 1997: 147– 148). Taip esą leidžia manyti ir Jablonskio pasekėjo Benjamino Sereiskio kirčiavimas he cogas, konce tas, te minas. Iš tiesų Sereiskis 1926–1928 m. buvo Jablonskio sekretorius, o pats Jablonskis apie jo lietuvių kalbos mokėjimą yra atsiliepęs teigiamai („Sereiskis, būdamas ne lietuvis, lietuvių kalbos mokėjimu daro gėdą daugeliui lietuvių.“ – Juozo Senkaus liudijimas. Žr. Atsiminimai 2010: 357). Tie Sereiskio sukirčiuoti pavyzdžiai cituojami iš jo 1929 m. rusų kalba Kaune išleisto Sisteminio lietuvių kalbos vadovo (žr. Sereiskis 1929). ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 3 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Tame Sereiskio vadovėlyje duotas ir tam tikras įvadas, kuriame aptariami kai kurie lietuvių kalbos rašybos, kirčiavimo ir kiti dalykai. Jame atskirai paaiškinta, kad „[v]isi lietuviški žodžiai kirčiuojami iš vienos – aukštaičių panemuniečių tarmės vakarinės patarmės, kuri šiandien sudaro rašomosios kalbos pagrindą“ (Sereiskis 1929: V). Tam reikalui autorius žodžius tikrinęs iš kelių patikimų atstovų, o daugiausia išklausinėjęs iš prof. Jablonskio. Svetimuosius žodžius šios šnektos atstovai kirčiuojantys taip: spórtas, kurórtas, pórcija, <...>, he bas, be gas, <...>, ke neris, fe čeris... te minas, he cogas, ene gija, gube nija, ine cija, kome cija... (ten pat). P. VII dar primenama, kad reikią kirčiuoti konce tas, remoñtas, ne kòncertas, rèmontas. Savaime suprantama, kad čia mums rūpimi žodžiai kirčiuojami pagal pirmąją (jei atraminio linksnio kirčiuotas trečias nuo galo skiemuo, išskyrus terminą – 3b) arba pagal antrąją (kai kirčiuotas antras nuo galo skiemuo) kirčiuotę. Taigi visi pavyzdžiai be jokių išimčių pateikiami pagal vieną sistemą, ir nors tai vadinama tarminiu (Jablonskio tarmės) kirčiavimu, bet jis teikiamas pagrindu besirandančiam bendriniam svetimų ir (ar) tarptautinių žodžių kirčiavimo modeliui. Čia iš tiesų atsižvelgiama į gyvosios kalbos polinkį svetimus žodžius, paimtus į mūsų kalbą iš slavų (gudų, lenkų) kalbų, kirčiuoti tvirtagališkai (su mažomis išimtimis; tvirtapradiškai kirčiuojami kai kurie slaviški skoliniai, atėję pačiais seniausiais laikais, pvz., bažnýčia, lénkas, výskupas, sv etas ir kt.), o vokiečių kalbos skoliniai daugiausia yra akūtiniai (žr. Skardžius 1999: 31–36). Per kalbas tarpininkes į lietuvių kalbą atėjo ir dauguma tarptautinių žodžių, kurių kilmė yra senovės graikų ar lotynų kalbos, bet senesnėje vartosenoje ta pirminė kilmė mažai turėjo reikšmės. Su kultūros sklaida svarbos pradėjo įgauti skoliniai iš prancūzų kalbos, taip pat iš ispanų, italų ir kitų kalbų, o mūsų laikais vis daugiau skolinamės anglybių. Tad darosi aktualu atsižvelgti ir į naujausius žodžių radimosi būdus ir juos derinti su senesnių laikų žodžių skolinimosi tradicija. Tarpukariu Lietuvoje išėjo ir keli kirčiavimo vadovėliai. Kai kuriuose iš jų (Būtėno 1931, Skardžiaus 1936) yra ir duomenų apie mums rūpimų žodžių kirčiavimą. 1931 m. buvo išleistas platus Petro Būtėno kirčiavimo vadovėlis su fonetikos pagrindais, kur šitas rūpimas klausimas bene pirmą kartą paaiškintas išsamiau. Jo 124-ame paragrafe rašoma apie svetimųjų žodžių kirčiavimą: „Paprastai svetimuosius žodžius lietuviai kirčiuoja taip pat, kaip ir lietuviškuosius ar skolytinius žodžius, pav.: 1) áltas, álgebra, buhálteris <...>; kre seris, ke neris, fe čeris; ene gija, he cogas, gube nija, ine cija, kome cija; <...>“ (Būtėnas 1931: 113). To paties paragrafo viduryje dar priduriama, kad „[k]itus žodžius lietuviai šiandie dar ir kitaip kirčiuoja, taip, kaip tose kalbose, iš kurių tie žodžiai imti, pav.: hìmnas, kèlneris, hèrcogas, enèrgija, inèrcija, komèrcija, pr ncipas, cil nderis, recènzija, sntaksė, audièncija, konferèncija, tèrminas“ (Būtėnas 1931: 113–114). Be to, apžvelgiant svetimųjų žodžių priesagas teigiama, ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 4 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 kad kirčiavimas diktàntas, praktikàntas, muzikàntas, -òntas, audièncija, konferèncija, koncèrtas esantis tarminis (trm.; žr. Būtėnas 1931: 114). Iš čia minėtų teiginių aiškėja, kad Būtėnas tvirtagalį kirčiavimą laiko neabejojama bendrinės kalbos norma. Nenorminiai kirčiavimo variantai aprašomi labai prieštaringai. Pirmiausia neaišku, kodėl „kiti lietuviai“ kirčiuoja ir taip, kaip kirčiuojama tose kalbose, iš kurių paimti tie žodžiai. Kas čia su tais žodžiais paimta – kirčio vieta ar priegaidė? Ar galima iš priegaidžių neturinčių (neskiriančių) kitų kalbų transponuoti savo priegaides? Taip pat nieko nesakoma, ar iš slavų, ar iš germanų kalbų perimamos tos priegaidės. Antra vertus, neaišku, kurias tarmes autorius turi galvoje, kur tariama, pavyzdžiui, diktàntas ir pan. Gal čia turėta galvoje tik dvigarsio kitoks tarimas – diktántas (palyginti su diktañtas)? Taigi dėl kitokio (tvirtapradžio, žymimo kairiniu kirčio ženklu) tarimo čia nieko nepaaiškėja, nes autorius veikiausiai bus supainiojęs kirčio vietą su kirčiuoto skiemens priegaidėmis ir vienu atveju taikęs prozodinius požymius, kitu – vadinamąją morų teoriją, kur gravis yra pirmojo dėmens ženklas, o cirkumfleksas – antrojo (plg. kàltas : ka tas, sk rtas : ski tas; žr. Girdenis 1981: 196). Tad ar ne pirmas ir bus buvęs Būtėnas, pradėjęs kalbamų tarptautinių žodžių kirčiavimo sumaištį mūsų kalboje 1 ? Autoritetingiausias tarpukario akcentologijos vadovėlis buvo Prano Skardžiaus Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas (1936). Apie svetimybes jame pasakyta, kad jos kirčiuojamos kaip atitinkamų kirčiuočių lietuviški žodžiai, bet tarp jų pavyzdžių mums rūpimų žodžių nerandame (žr. Skardžius 1936: 22–23). Tačiau vienas kitas toks pavyzdys pateiktas knygos III skyriuje „Kirčiuojamieji žodžiai“, trumpame kirčiuotų žodžių žodynėlyje. Tai dese tas p. 47, ekspe tas 49, he bas 53, konce tas 58, mode nų 64, reze vas 73. Kitaip, kairiniu kirčio ženklu, kirčiuojamų šio tipo žodžių nerasta. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad šiame Skardžiaus darbe, galbūt sekant Jablonskio ir Sereiskio nuomone, aiškiai nustatytas tvirtagalis tarptautinių žodžių skiemenų su dvigarsiu er kirčiavimas. Ta taisyklė aprioriškai turėjo galioti ir žodžiams su dvigarsiu el. Kiti artimi jiems dvigarsiai em ir en kirčiuojami tik tvirtagališkai. Toks kirčiavimas tvirtinamas ir 1938 m. išleistame Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje. Pratarmėje pasakyta, kad daug vargo turėta kirčiuojant svetimybes. „Jas kirčiuodami mes stengėmės laikytis šio principo: tos, kurios mūsų, ypač liaudies, pažįstamos jau iš prieškarinių laikų, taip sukirčiuotos, kaip jos ir tariamos, o naujosios pagal mūsų kalbos dėsnius“ (Lietuvių kalbos rašybos vadovėlis 1938: 4). Prie šios nuostatos pateiktuose pavyzdžiuose mums rūpimų žodžių nėra, užtat jų randame prie vadovėlio pridėtame žodyne. Jame kirčiuojama: ene gija 89, 1 Toje Būtėno knygoje yra pripainiota ir kitų, ypač fonetikos dalykų (žr. Pupkis 1968). ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 5 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 konce tas 118, konse vas 118, pe sikas 147, reze vas 160, te minas 189, bet desértas 81, kélneris 112, nérvas 136, taip pat sèlteris 166. Dešininį kirčio ženklą galbūt būtų galima paremti tikra ar tariama tų žodžių germaniška ar romaniška kilme, bet sèlterio kirčiavimas yra aiški išimtis iš kad ir kaip imsi suprantamos sistemos. Recenzuodamas šį žodyną Skardžius (1938) autoriams prikišo nemaža įvairaus pobūdžio trūkumų, o tarp tų priekaištų įdomi mintis, kad reikią kirčiuoti ne desértas, o dese tas ir dėl to teikiama palyginti su žodžio konce tas ir kt. kirčiavimu (Skardžius 1938: 94–95). Ši kritika bus labai pravarti toliau kalbant apie kitus Skardžiaus šios rūšies kirčiavimo atvejus. Informacijos apie kalbamų žodžių kirčiavimą yra ir tarpukario dvikalbiuose žodynuose ir žodynėliuose 2 . Viename iš didžiausių tų laikų pradėtame leisti Lietuvių rašomosios kalbos žodyne, kurį kirčiavo Alfredas Senas (už kirčiavimą „atsako tik vienas A. Senn’as“, p. XI), maždaug apylygiai pateikta tvirtapradiškai (dešininiu kirčio ženklu) ir tvirtagališkai kirčiuojamų šio tipo žodžių, pvz., enérgija 152, enérgiškas 152, hérbas 219, hipérbolė 220, hipérbolinis 220, hipérboliškas 220, inércija 255 ir fe čeris 155, fe dfebelis 155, fe dšeris 155, ke neris 459, kle kas 491, kome cija 506, kome cinis 506, kome ciškas 606, konce tas 507, konce tinis 507, konse vai 508. Vos keli pavyzdžiai turi kairinį kirčio ženklą: cèlsiškas 93, hèrcogas 219, fèrma 155. Matyti, kad čia kirčiuotojas dar nebuvo viską nuosekliai apgalvojęs, o kairinio kirčio žymėjimas rodosi kaip tam tikra išimtis. Ir Skardžius (1999: 289) yra teigęs, kad šio žodyno kirčiavimu negalima be atodairos pasitikėti. Mūsų temai labai svarbus Jono Barono (1932) žodynas ir jame sukirčiuoti kalbami žodžiai. Nors Barono žodyno kirčiavimą savo recenzijoje gerokai kritikavo Skardžius (1999: 632–639), bet kirčiuodamas mums rūpimus žodžius autorius elgėsi gana nuosekliai: daugumą žodžių sužymėjo riestiniu kirčio ženklu ir tik kelis – dešininiu. Taigi tvirtagališkai sukirčiuoti: he bas 94, he cogas 94, dese tas 114, dese tinis 114, ine tingas 186, ine cija 186, kome cija 207, konse vai 208, konce tas 209, ne vas 290 (2x), pe las 364, pe lamotė 364, pe linis 364, reze vas 488, te minas 588. Tik trys žodžiai turi tvirtapradę priegaidę: déltė „delta“ 112, férma 594, férmeris 594. Tų trijų žodžių atskyrimo iš bendro būrio motyvai nėra aiškūs. Kairiniu kirčio ženklu žymimų žodžių neteko aptikti. Vėliau, matyt, geriau jaučiant sistemą ir jautriau skiriant priegaides, įvairiuose žodynuose vis rečiau pasirodo kairiniu kirčio ženklu sukirčiuotų žodžių. Pavyzdžiui, iš šio tipo žodžių J. K. Zablockio ir Č. Kulešos lietuvių–lenkų kalbų žodyne su kairiniu kirčio ženklu pateiktas 2 Kai kurie didesni dvikalbiai žodynai (pavyzdžiui, Benjamino Sereiskio Lietuviškai rusiškas žodynas (1932), vėlesnis Viliaus Pėteraičio Lietuviškai angliškas žodynas (1948) ir kt.) buvo nekirčiuoti, o kirčiuotuose Jurgio Šlapelio žodynuose vengta dėti tarptautinius žodžius, todėl juose mums reikiamų atvejų nerandame. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 6 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ar ne vienas žodis hipèrbolė 45. Apie 10 žodžių jame sukirčiuota tvirtagališkai: cisternà, -os (2) 23, ekste nas 34, ene gija 35, fe čeris 36, he bas 45, konce tas 69, konse vai 70, mode niškas 88, reze vas 137, te minas (3b) 176 ir vos keli žodžiai – dešininiu kirčio ženklu: déltė „delta“ 27, desértas 28, nérvas 96 (Zablockis, Kuleša 1940). Arba tokiame mažučiame K. Tamučio (1940) žodynėlyje duodami tvirtagališkai sukirčiuoti fe čeris 32, he bas 44, ne vas 83; farmacèutas turi pažymėtą kairinį kirčio ženklą, nors kirčiuotė nurodyta antroji (2). Žodis čerkesas 20 išvis paliktas nesukirčiuotas, bet prie jo nurodyta 1-oji kirčiuotė, vadinasi, kirčiuotas pirmasis skiemuo. Bendrojoje pedagogikos terminijoje (Šalkauskis 1991), svarstytoje 1940 m. balandžio mėn. Lietuvių kalbos draugijos, kurios pirmininkas buvo Pranas Skardžius 3 , terminologijos sekcijoje, rašoma enérgija, mode nų, ne vas. Galima mesti akį ir į didžiojo Lietuvių kalbos žodyno Balčikonio redaguotų I ir II tomų kirčiavimą. Įdomu, kad II tome (1947) nemaža to tipo žodžių, kurių dalį galėtume vadinti tarptautiniais, palikta išvis nekirčiuota, pvz., felčeris, ferma, elmė, energija, o keli skoliniai pažymėti tvirtagale priegaide: fe nicas (ir férnicas), e keris „alkierius“, e kierius „t. p.“, e mentas, e strikas, vienas kitas ir tvirtaprade: féršas, élskis. Kairiniu kirčio ženklu sukirčiuotų žodžių aptikti nepasisekė, tad darytina išvada, kad Balčikonis labai atsargiai elgėsi su tarptautiniais žodžiais, o dėl kitų svetimybių nebuvo visur nuoseklus. Taigi darytina išvada, kad prieškariu ryškėjo aiškus polinkis daugumą tarptautinių žodžių su kirčiuoto skiemens dvigarsiais el, er kirčiuoti tvirtagališkai, rečiau (atsižvelgiant į žodžio skolinimo šaltinį?) dešininiu kirčio ženklu. Kairiniu kirčio ženklu kirčiuojamus žodžius reikėtų laikyti tam tikromis retomis išimtimis. Tie iki tol aiškėjantys polinkiai buvo įtvirtinti 1948 m. išėjusiame Lietuvių kalbos rašybos žodyne. Didelę dalį to žodyno parašė žinomas kalbininkas Alfonsas Kalnius (Pupkis 2010: 250–251), tarp kitų skyrių ir kirčiavimą. Kadangi tas žodynas buvo rengiamas karo metais Lietuvių kalbos institute, redaguotas Antano Salio ir jau pradėtas spausdinti sustojo dėl karo veiksmų, jis laikytinas Salio leksikografijos ir akcentologijos pakraipos darbu. Į tai reikia atsižvelgti toliau nagrinėjant kalbamų žodžių kirčiavimo norminimo istoriją. Šio žodyno kirčiavimo skyriuje apie svetimų (tarptautinių) žodžių kirčiavimą nieko nekalbama, tad reikia versti patį žodyną ir ieškoti jame sukirčiuotų pavyzdžių. Žodyne pavyko aptikti vos kelis kairiniu kirčio ženklu sukirčiuotos žodžius: fèrma 201, fèrmeris 201, hèrcogas 3 Apie vėliau Skardžiaus pasinaudotais terminologijos sekcijoje apsvarstytais Šalkauskio terminais žr. Lietuvių kalbos vadovas 1950: 13. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 7 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 215. Turint prieš akis kirčio šokinėjimą, aktuali lieka tik fèrma (1) 201, plèura (1) 301. Dauguma kitų žodžių šiame žodyne sukirčiuota tvirtagališkai: ale gija 153, be gas 170, dese tas 188, dive sija 191, ekspe tas 198, ekste nas 198, ene gija 199, fe čeris 201, he bas 215, ine cija 218, ine cinis (ine tinis) 218, kome cija 245, konce nas 246, konce tas 246, konse vai 246, reze vas 316, se teris 324, terapeũtija 354, te cija 354, termà, -õs 354, te minas 354, te mosas 354. Keli žodžiai sukirčiuoti dešininiu kirčio ženklu: hipérbolė 215, kélneris 235, pérsas 297, stérlingas 338, o nérvas 281 turi ir šalutinį variantą ne vas. Gal priegaidžių skirtį čia būtų galima vertinti pagal žodžių kilmę iš slavų ar germanų kalbų? Bet šiaip aiškesnių motyvų nelabai matyti. Prieškarinės praktikos apibendrinimu galima laikyti Prano Skardžiaus, Stasio Barzduko ir Jono Martyno Laurinaičio 1950 m. Vokietijoje išleistą Lietuvių kalbos vadovą (LKV) 4 . Nors tai kolektyvinis veikalas, bet jį redagavo ir kirčiavo Skardžius, be to, darbe pažymėta, kad naudotasi ir 1948 m. Lietuvių kalbos rašybos žodynu (jis nurodytas ir šaltinių sąraše p. 20). Skirtumų su to žodyno kalbamų žodžių kirčiavimu yra, bet ne esminių ir kartais sunkiai paaiškinamų. Kairiniu kirčio ženklu sukirčiuota bene vienintelė enèrgija 248, o 1948 m. žodyno fèrma, hèrcogas, plèura pakeisti férma 254 5 , he cogu 281, pleurà, pleũros 439. Be tų pavyzdžių, kitaip kirčiuojamų žodžių yra tik keli: 1948 m. – Be gija 388 (ir be gas 170), Pe sija 414 (bet pérsas 297), stérlingas 338, 1950 m. – Bélgija 201, Pérsija (ir pérsas) 430, ste lingas 517. Kitais atvejais, o jų beveik 20, abiejų žodynų kirčiavimas sutampa, dauguma sukirčiuoti riestiniu kirčio ženklu ir keli dešininiu. Kodėl kai kur skiriasi priegaidė, nustatyti nepavyko, to skirtumo nerodo nė tikra ar tariama tarptautinio žodžio kilmė iš vieno ar kito šaltinio. Vis dėlto galima daryti išvadą, kad laikotarpį bent jau nuo 1929 m. (jei neminėsime Kuršaičio kirčiavimo) iki 1950 m. apibūdina pamažu nusistojanti vientisa į tvirtagalį kirčiavimą linkstanti sistema. Tikra šios srities žodžių kirčiavimo revoliucija buvo padaryta 1951 m. išleistame Tarptautinių žodžių žodyne. Tai iš rusų kalbos išverstas veikalas, kurio „medžiagos taikymo lietuvių kalbos reikalui darbą atliko“ (TŽŽ 1951: 4) Chackelis Lemchenas, taigi jis ir viską kirčiavo. Lietuviškojo leidimo pratarmėje nurodyta, kad „antraštiniai žodžiai sukirčiuoti pagal dabar lietuvių kalboje labiausiai paplitusius kirčiavimo įpročius“ (TTŽ 1951: 4). Gal į tuos labiausiai paplitusius kirčiavimo įpročius daug kur ir atsižvelgta, bet mūsų kalbamų žodžių grupėje tokių įpročių visai nepaisyta – beveik viskas sukirčiuota kairiniu kirčio 4 Sunku tikėti, kad geležinės uždangos sąlygomis tame Vokietijoje išleistame darbe pateiktos normos būtų galėjusios turėti kokį poveikį Lietuvoje nustatomoms kalbos normoms. 5 Gal čia lėmė skirtingos to žodžio reikšmės: 1948 m. žodyne tos formos reikšmė nenurodyta (kaip ir kitų žodžių), o LKV tai „santvarka (statyboje)“? ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 8 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ženklu, neišskiriant nei anksčiau jau nusistovėjusio žodžio terminas kirčiavimo 6 , – bent šiuo atžvilgiu stengtasi elgtis sistemiškai, išskyrus gal vieną kitą žodį, pvz., pe las. Kitaip kaip revoliucija tokio kirčiavimo pavadinti negalima 7 , – nei apie tai kas nors pasakyta žodyno pratarmėje, nei viešai svarstyta ar bent užsiminta spaudoje. Šitaip toks kirčiavimas nieko nesvarstant perėjo į 1954 m. Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (toliau – DŽ) ir toliau ėjo iš žodyno į žodyną, pateko į dvikalbius žodynus, enciklopedijas ir dabar, mūsų laikais, bent iki 2003 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau –VLKK) pradėtų skelbti kirčiavimo rekomendacijų, galima sakyti, yra vyraujantis, jei neminėsime gausių išimčių ir neįmanomų paaiškinti kirčiavimo keistenybių, praktinio kirčiavimo bėdų. Tiesa, ne vienas ir ne du kalbininkai tokiam kirčiavimui ilgus metus yra priešinęsi ir tebesipriešina, skelbę savo argumentus, tačiau į juos žodynų rengėjai neatsižvelgdavo. Bet diskusija su TTŽ 1951 įvykdyta reforma nenutrūko nė vieną dešimtmetį iki pat mūsų dienų. Ji apima ne tik praktinį dvigarsių el, er kirčiavimą, bet ir tų dvigarsių balso e ([ẹ) fonologinio tapatumo klausimą. SISTEMINIAI KALBAMŲ DVIGARSIŲ KIRČIAVIMO PAGRINDAI Praktiškai įvykdžius revoliuciją, greitai imta ieškoti teorinių (ideologinių) tokio veiksmo pateisinimo pagrindų. Ar ne pirmoji apie svetimų, resp. tarptautinių žodžių balsio [ẹ] savarankiškumą 1957 m. prakalbo Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Edukologijos universitetas) prancūzų kalbos dėstytoja Janina Dambrauskaitė (Urbelienė). Savo straipsnyje apie lietuvių kalbos balsių fonologinę sistemą ji rėmėsi tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) fonetikos mokyklos kūrėjo Levo Ščerbos mokymu (1948 m. išėjusioje jo Prancūzų kalbos fonetikoje aprašyta „priešpastatymų“ metodika). Nors ir pripažindama, kad tarptautinis [ẹ] ir lietuviškasis [e] „visiškai nesiskiria viens nuo kito“ (Dambrauskaitė 1957: 222), bet sugalvojusi poras èstų : stų, kabinètas : kabin tas, kadètas : kad tas, taip pat sti : èsti=škas 8 ir neradusi kaitos su ilguoju balsiu [e.], deklaruoja „teisę priskirti nelietuviškąjį e prie savarankiškų 6 Gal šio žodžio kirčiavimas ir nebūtų visai informatyvus (žodynuose dabar tvirtagališkai ir tekirčiuojama), bet žvilgtelėjus į kitus šaltinius galima rasti ir kitokių kirčiavimo atvejų. Antai TŽŽ 1951: 665 sukirčiuota tèrminas, bet TŽŽ 1969: 753 jau , TŽŽ 1985: 487, TTŽ 2000: 581, TŽŽ 2013: 811 taip pat . Įdomu tai, kad TTŽ 2000: 581 atsiranda kitas tos pačios kilmės (lot. terminus) tikrinis žodis „toks senovės romėnų dievas“, bet TŽŽ 2001: 737 jis jau sukirčiuotas kairiniu kirčio ženklu – Tèrminas „toks senovės romėnų dievas“; taip kirčiuojama ir Interleksyje, TŽŽ 2013: 811. Vis dėlto kai kur tas tikrinis vardas kirčiuojamas tvirtagališkai (LTE XI: 273; VLE XXIII: 688, Kuzavinis 2007: 1050, o AMŽ 1996: 274 bei TŽŽ 2007: 1090 yra ). 7 Negalėtume visai paneigti, kad tai buvo sąmoninga arba bent jau pasąmoninė rusinimo ataka prieš visą lietuvių kalbą. Kaip žinoma, Lemchenas po karo vertė Lenino raštus į lietuvių kalbą, rengė Rusų–lietuvių kalbų žodyną (išėjo 1949 m.; nekirčiuotas), tad nuolatinis santykis su rusų kalba galėjo daryti tiesioginį ar netiesioginį poveikį ir jo lietuvių akcentologijos sprendimams. 8 Iš tikrųjų tos poros rodo trumpųjų ir ilgųjų opoziciją, bet ne balsio [ẹ] foneminį savarankiškumą. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 9 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 fonemų, nors šalia to mes turime pabrėžti minimalų šio garso vaidmenį“ (Dambrauskaitė 1957: 224). Su šia nuomone nesutiko to paties instituto anglų kalbos dėstytojas Bronius Svecevičius (1960: 30), nes praktikoje, jo nuomone, jokio skirtumo tarp dviejų balsio e atspalvių nejuntame. Teoriškai tiksliau nustatyti lietuvių kalbos balsinių fonemų sistemą prireikė rengiantis rašyti pirmąją akademinę lietuvių kalbos gramatiką. Tam reikalui XX a. 6-to dešimtmečio II pusėje – 7-to dešimtmečio I pusėje Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkė Valerija Vaitkevičiūtė atliko tam tikrus fonetikos tyrimus ir jų rezultatus paskelbė mokslo darbų rinkinyje Lietuvių kalbotyros klausimai. Vėliau kiek patikslinti to darbo rezultatai buvo perkelti į akademinę Lietuvių kalbos gramatiką, į jos I tome (1965) įdėtą fonetikos skyrių. Vaitkevičiūtė teisingai apibūdino fonetinio ir fonologinio kalbos garsų vertinimo principus. Remdamasi tuometinio Leningrado fonetikos mokyklos teiginiais, ji rašė, kad fonema „laikomas mažiausias, skiriantis žodžių ar morfemų reikšmes, garsinis vienetas“ (Vaitkevičiūtė 1957: 5). „Fonemomis vadinami istoriškai susiformavę garsiniai tipai, kurie skiria žodžius, jų formas arba morfemas ir kurių tarimas nepriklauso nuo jų užimamos fonetinės pozicijos žodyje“ (Vaitkevičiūtė 1961: 19). Prireikus nustatyti foneminę kalbos sudėtį naudojamasi vadinamųjų minimaliųjų porų metodika ir tos procedūros parodytos minėtuose Vaitkevičiūtės straipsniuose. Pavyzdžiui, šitaip balsių ilgumas ir trumpumas leidžia skirti ilgąsias ir trumpąsias balsines fonemas: l s : l s, m s : mès, mãno : màno ir t. t. Bet prireikus aptarti trumpąjį balsį [ẹ], vartojamą tik tarptautiniuose žodžiuose, jokia minimali pora nenurodoma, tepasakoma, kad nuo lietuviško trumpojo balsio [e] jis skiriasi mažai, atspalviai apskritai neryškūs, tik tarptautinių žodžių fonema esanti uždaresnė ir „nuo jos skiriasi iš prigimties“ (Vaitkevičiūtė 1961: 21): ir kirčiuota, ir nekirčiuota yra trumpa, o lietuvių kirčiuota ilga, nekirčiuota trumpa (plg. m ta : metù, lsa : lesù) 9 . Šiuose samprotavimuose kyši fonetinio ir fonologinio lygmens painiojimas, tų lygmenų griežtas neatribojimas 10 , absoliučių, ne santykinių mastelių taikymas (Girdenis, Žulys 1973: 207, 208). Dėl šių priežasčių ir kilo teorinio pobūdžio klaida: vien tik tarptautiniuose žodžiuose vartojamas balsis [ẹ] laikomas savarankiška bendrinės kalbos fonema. Šios pažiūros šalininkai remiasi daugiausia fonetiniais požymiais, kad tarptautinių žodžių balsis [ẹ] esantis uždaresnis, siauresnis už lietuviškų žodžių balsį [e]. Elzbieta Mikalauskaitė (1975: 17) teigia, kad tas skirtumas yra sunkiau suvokiamas dalykas; tarmėse šitas skirtumas esantis mažesnis. Iš jos 9 Šiuo teiginiu Vaitkevičiūtė prieštarauja savo duotai fonemos apibrėžčiai, kur sakoma, kad garsiniai fonemos tipai nepriklauso nuo jų užimamos fonetinės padėties žodyje. 10 Ir Jonas Kazlauskas, ir ypač Aleksas Girdenis mūsų pokalbiuose ne kartą yra kritikavę Leningrado fonetikos mokyklą dėl dažnų fonetinio ir fonologinio lygmens suplakimo atvejų. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 16 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 dvigarsių kirčio žymėjimas 15 . Antanas Pakerys pateikia èl, èr kaip žodynuose ir enciklopedijose įteisintą šių dvigarsių žymėjimą kairiniu kirčio ženklu faktą ir argumentai tėra daugiausia ekstralingvistiniai, tarp jų empiriniai, edukaciniai, pragmatiniai. Einant prie sisteminių kalbamų dvigarsių kirčiavimo dalykų, būtų galima priminti, kad šiuolaikinėje kalbos planavimo teorijoje iškeliami ir svarbūs kalbos normų kodifikavimo dalykai (žr. Cooper 1989), o norminimo teorijoje minėti kriterijai – empiriniai, edukaciniai, pragmatiniai, lingvistiniai ir kiti – yra rimtai vertinami, ir kodifikuojant kalbos reiškinius stengiamasi atsižvelgti į visus veiksnius (plg. Daneš 1979). Bet lingvistiniai resp. sisteminiai argumentai niekuomet neišleidžiami iš akių. Neišleistini jie ir šiais atvejais, tik nurodytina, kad čia reikia turėti galvoje sisteminius lingvistinius, o ne sisteminius grafinius santykius (Protokolai 2015 16 ). V ena yra kalbėti apie lingvistinius argumentus – dvejopą tvirtapradės priegaidės raišką dvigarsiuose el, er ir eu, o kita – žymėti jų kirčio ženklus žodynuose, enciklopedijose ir kitur. Šaltinių apžvalga rodo, kad dabartinėje praktikoje ir vienu, ir kitu atveju yra stambių sisteminio vertinimo spragų. Šio straipsnio autoriui lingvistiniai (sisteminiai) dalykai, bent fonetikos ir prozodijos srityje, atrodo patys svarbiausi. Iš tikrųjų, trijų ilgumų dvigarsiai el, er ir eu niekaip neįsikomponuoja į bendrinės kalbos dvigarsių ir dvibalsių sistemą, yra jos svetimkūniai, ypač turint galvoje vakarietišką bendrinės tarties prigimtį 17 . Dabartinių žodynų ir enciklopedijų praktika iš tiesų įteisina vienintelę dvejopą tvirtapradės priegaidės raišką bendrinės kalbos sistemoje. Niekaip sveiku protu negalima suvokti, kodėl iš visos dvibalsių ir dvigarsių sistemos išskirti tik tie trys, o kiti – pirmiausia em, en, paskui ir ei – palikti kitokie, t. y. teikiami daugiausia tvirtagaliai. Galime priminti ir tai, kad Būtėnas pastaruosius dvigarsius ir dvibalsį nurodė vietoje gretoje su kitais kalbamo tipo pavyzdžiais, plg. jo kre seris, ke neris (kèlneris), konferèncija (Būtėnas 1931: 113–114). Kodėl šimtai tarptautinių žodžių ir šiaip skolinių su dvigarsiu ei žymimi riestiniu (retai dešininiu) kirčio ženklu, o terapèutas jau kairiniu? Kodėl nekirčiuoti dvigarsiai el, er tarptautiniuose žodžiuose tariami kaip ir lietuviškuose (plg. Girdenis 1981: 126; 2000: 136)? Galėtume net teigti, kad kairinis kirčio ženklas čia mus vėl grąžina prie tų senų laikų kai kurių kalbininkų pastangų trumpųjų kirčiuotų skiemenų kirtį laikyti trumpine priegaide. Iš tikrųjų dvigarsių prozodiją apibūdina tik tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės skirtis, realizuojama skirtingais kirčio ženklais. Kitos nuomonės šalininkai, remdamiesi nuo Kuršaičio 15 Kelti klausimą, ar kirčiuoti tvirtapradžiai skiemenys žodžiuose dárbas, , egas yra trijų tipų (žr. Pakerys 1993: 6), nėra korektiška, nes tie skiemenys priklauso skirtingoms dvigarsių (dvibalsių) klasėms. 16 Su protokolais galima susipažinti Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje. 17 Trejopa priegaidžių raiška nėra būdinga nė lietuvių kalbos tarmėms. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 17 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 einančia tradicija kairiniu kirčio ženklu tvirtapradę priegaidę žymėti dvigarsiuose il, im, in, ir, ul, um, un, ur ir ui, ir dvigarsių el, er kairinį kirčio ženklą vadina tvirtapradės priegaidės reprezentantu. Tačiau tada darosi neaišku, kodėl tie patys dvigarsiai el ir er, vienu metu (plg. kèltas : kéltas : ke tis, Bèrnas : bérnas : be tas), būdami tvirtapradžiai, skiriasi skirtingo ilgumo balsiais, o to nepasakysi apie Kuršaičio dvigarsių žymėjimo atvejus (ten nėra nė vieno pavyzdžio, kad būtų l : l : i). Nėra korektiška žvilgsnį kreipti ir į dvigarsius su trumpuoju balsiu o 18 : tokie dvigarsiai, „kaip ir antrinės kilmės dvigarsiai, čia niekuo dėti, nes juose nuosekliai tariamas balsis, niekada nesutampantis su jokiu „savu“ balsiu“ (žr. Girdenis 2000 (II): 362, 2 išn.). Taigi priėmę hipotetinę nuomonę dėl menamų dvigarsių èl, èr, sudarytume tokį mišriųjų dvigarsių inventorių (žr. 1 lentelę). 1 LENTELĖ. Bendrinės kalbos dvigarsių kirčiavimo tipai 19 l tipas r tipas m tipas n tipas a tipas ál : àl*: a ár : àr*: a ám : àm*: a án : àn*: añ e tipas él : èl*: e ér : èr* : e ém : èm*: e én : èn*: eñ i tipas l : l*: i : r*: i m : m* : i n : n*: iñ u tipas ùl : úl*: u ùr : úr*: u ùm : úm* : u ùn : ún*: uñ o tipas òl : ól**: o** òr : ór**: o** òm : óm**: o** òn : ón**: oñ** Iš 1-os lentelės matyti, kad tvirtapradžiai ul, il tipo dvigarsiai nuo Kuršaičio laikų žymimi kairiniu kirčio ženklu, o grafiškai juos žymėti akūtu úl, l būtų neįprasta. Kas taria ne bendrinį spòrtas, su ilguoju o (ar pailgintu balsiu o) spórtas, tas taria ir raj nas, rajõnas, biol gija, biolõgija ir pan. Dalis senųjų skolinių, pvz., mõrkos, tõlkos, šnekamojoje kalboje kartais ištariamos su tvirtagaliu o, o, nėra bendrinės kalbos norma. Gretinti pastaruosius žodžius su minimaliąja pora órlaivis : spòrtas nėra tikslu dėl orlaivio dvigarsio antrinės kilmės. Enciklopedijų kirčiavimas Koñtrimas, Moñtvydas, Moñtvila atrodo gerokai keistas dėl vartosenoje dažniau girdimo Kòntrimo, Mòntvydo, Mòntvilos; mat pirmieji variantai yra bendrinėje kalboje įsitvirtinusios tarmybės ir enciklopedijos joms galbūt pritaikė bendrinių atitikmenų (Kañtrimas, 18 Argumentas, kad reikalaudami kirčiuoti fermà, turėsime leisti kirčiuoti ir formà, tik rodo prozodinį tos nuomonės šalininkų neraštingumą. 19 Viena žvaigždutė rodo neįprastus arba neįmanomus kirčio žymėjimo atvejus, dviem žvaigždutėmis pažymėti dvigarsiai bendrinėje kalboje įmanomi, bet yra išimtiniai arba nėra norminiai. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 18 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Mañtvydas) kirčiavimą. Nieko aiškesnio neteikia nė Lietuvių pavardžių žodynas, plg. Kóntautas, Koñtrimas, Moñgirdas, Moñtrimas, Moñtvilas, Móntvyda. Čia niekur nebūna atvejų, kad pavardėse atsirastų skiriamųjų porų su dvigarsiais ón : òn. Moñtvila : Mòntvila tėra skirtingų vartojimo vietų tartis. Pridurtina, kad dėl ilgojo [o.] ir trumpojo [ɔ] opozicijos niekas neabejoja ir minimãliosios poros õtas : Òtas, jótas : jòtas ir kt. tik patvirtina tų balsių foneminį savarankiškumą bendrinėje kalboje 20 . Negalėtume paneigti, kad dabartinėje vartosenoje tarptautiniuose žodžiuose negalima išgirsti tariant siauroką trumpą balsį [ẹ], panašų į lietuviškų žodžių balsį [e]. Akivaizdus pavyzdys gali būti LNK televizijos žinių vedėjo Gintaro Deksnio tartis. Kad taip kai kas taria, neneigė nė Antanas Salys, bet tokį tarimą jis laikė ne lietuvišku, o svetimų kalbų padaru. Galėtume tokį balsį išgirsti ir kai kurių kitų viešų asmenų kalboje, ypač tokių, kurių kalboje gana aiškiai justi priegaidžių niveliacija. Bet visuotinėje vartosenoje vyrauja tvirtagalė tų dvigarsių tartis ir tai reikalauja peržiūrėti dabartinę jų kodifikaciją. Senieji Lietuvos radijo diktoriai ir aktoriai yra pasakoję, kad XX a. 6-ame dešimtmetyje jie gana atkakliai buvę mokomi tarptautiniuose žodžiuose tarti „kitokį“ negu lietuviškuose žodžiuose balsį [e]. Lietuviška ausis niekaip negebėdavusi pagauti to kitokio balsio kitoniškumo, tad ilgainiui jie pradėję kietai tarti prieš tą balsį einančius priebalsius. Šitaip atsirado ir plačiai paplito nεgras, progrεsas, chεmija ir pan., beje, vartotas ir kai kurių senųjų inteligentų (mokytojų ir kt.). Kazys Ulvydas tą balsį buvo pavadinęs pūstiniu [ε] ir kaip ir kiti dėjo daug pastangų, kad būtų jo atsikratyta. Tai pavyko, o įdiegti į visuotinę vartoseną lietuvių kalbos prigimtyje nesančio balsio [ẹ] iki šiol vis nesiseka ir nesiseka. Reikia manyti, kad nuo to 6-o ar 7-o dešimtmečio jis veikiausiai buvo diegiamas ir Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Edukologijos universitetas), ir kitur. Bet kaip čia tada išeina, kad dešimtmečius diegiant tokį tarimą vis tiek jo įsisteminti taip ir nepavyksta. Plačiai vartojamų dvigarsių èl, èr nepatvirtina ir žvalgomojo televizijos darbuotojų vartosenos tyrimo rezultatai (žr. 2-ą lentelę). 2 LENTELĖ. Tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių er, el, eu vartojimo santykis įvairių televizijos kanalų kalboje èr, èl, èu , eũ 36 – 16,8 % 213 – 83,2 % 20 Tai nė kiek neprieštarauja ir vakarų aukštaičių kauniškių vartosenai, plg. òpa, òpstais, òtgi, Audrònė ir kt. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 19 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Šiam reikalui kurį laiką (2016 m. balandžio 14 – gegužės 3 d.) buvo specialiai klausoma LRT ir kitų lietuviškų televizijos kanalų žinių ir kitų laidų vedėjų bei korespondentų tarties ir fiksuojami čia aptariami atvejai, kur yra kirčiuotų dvigarsių el, er, eu (ypač populiarūs žodžiai ekspertas, energija, koncertas, nervai ir kt., senesni ir naujesni tikriniai vardai Gerda, Velsas, Bermanas, Eltonas, Melburnas, (Angela) Merkel ir pan.), taip pat em, en, ei (šių fiksuota tik nedidelė dalis; žymėtasi žodžių korespondentas, reidas, taip pat Džeisonas, Reinas ir pan. tartis). Daugiausia duomenų užrašyta iš šių žmonių tarties ir kirčiavimo: Eglės Bučelytės, Gintaro Deksnio, Ugnės Galadauskaitės, Gintarės Grikštaitės, Edmundo Jakilaičio, Viktoro Jakovlevo, Mariaus Jančio, Andriaus Kavaliausko, Ritos Miliūtės, Jolantos Paškevičiūtės, Godos Pečiulytės, Roko Petkevičiaus, Rasos Tapinienės, Arūno Valinsko, Mariaus Žiedo (jų tartį galima tikrintis LRT Mediatekoje ir kitų televizijų garso ir vaizdo archyvuose). Šių kalbėtojų tartyje aiškiai vyrauja tvirtagalis tarimas: 83,2 proc. (iš 213 atvejų 12 atvejų kirčiuota pagal priešpaskutinio skiemens taisyklę (galūnėje), 10 atvejų su atitrauktiniu kirčiu; neaiškiai ištarti atvejai priskirti prie èl, èr, èu grupės). Tvirtagališkai kirčiuojamų atvejų dar pagausėja, kai imame tvirtagališkai kodifikuotus dvigarsius em, en, ei – iki 93,7 proc. Suprantama, tiriant dar ir kitų šaltinių vartoseną rezultatai būtų kiek kitokie, bet vargu ar iš esmės keistų čia nurodytų duomenų santykius. Kai kurių šalių kalbų normintojai tarp kitų kodifikacijos kriterijų kartais kelia ir autoriteto kriterijų. Mūsų praktikoje taip pat dažnai remiamasi autoritetingų kalbininkų nuomone. Štai ir šiame straipsnyje buvo nurodytos Jono Jablonskio, Antano Salio, Prano Skardžiaus, Alekso Girdenio, Antano Pakerio ir kitų nuomonės. Atskirai reikia pakalbėti apie rėmimąsi Skardžiaus nuomone. Kaip jau minėta, Skardžius vienas iš pirmųjų kodifikavo lietuvių bendrinei kalbos prigimčiai būdingą tokio tipo žodžių tarimą – jis buvo linkęs į tvirtagalę priegaidę. Gal jam nebuvo iki galo aišku, kaip svetimuose žodžiuose turi santykiauti tvirtagalė ir tvirtapradė priegaidė, bet kairinio kirčio ženklo jis nesiūlė laikyti vieninteliu tokių žodžių kirčio žymėjimo ženklu. Ši jo nuomonė buvo aiškiai patvirtinta ir prieškariu išleistame kirčiavimo vadovėlyje, ir pokario metais parengtame Lietuvių kalbos vadove. 1968 m. jo Lietuvių kalbos kirčiavime apie tarptautinius žodžius išvis nieko nekalbama (gal manyta jų kodifikaciją buvus dar ne visai nustatytą) ir, kaip rašoma, „susilaikyta nuo betkokio normalizacijos tikslo“ (Skardžius 1999: 474). To pasirodė reikiant dėl to, kad dabar „kyla visos lietuvių kalbos likimo klausimas svetur“ ir „betkokios griežtesnės normalizacijos kirčiavimo direktyvos vargiai pasiektų savo tikslą“ (ten pat). Gal kaip tik dėl to 8-to dešimtmečio I pusėje Skardžius iš esmės pakeitė ankstesnę nuomonę ir nusprendė remtis Lietuvoje išleistų žodynų kirčiavimo praktika: knygoje Lietuviški ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 20 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 tarptautinių žodžių atitikmenys (1973) beveik visus kalbamo tipo žodžius sužymėjo kairiniu kirčio ženklu ir prie visų prirašė 1-osios kirčiuotės nuorodą. Tiesa, yra ir kitaip sukirčiuotų žodžių, bet tai tik vienetai: férma 33, te minas 61, gal dar vienas kitas. Čia priimtą praktiką Skardžius pritaikė ir rankraščiu likusiame Rašybiniame bendrinės lietuvių kalbos žodyne, rašytame maždaug apie 1974 m. (rankraštis yra Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, f. 118–134). Tas Skardžiaus nuomonės pakeitimas būtų suprantamas, jeigu jis ar kas nors iš kitų akcentologų ar fonetikos specialistų būtų paskelbę kokių svarių darbų šiuo klausimu, neatšaukiamų įrodymų, kad reikia pereiti prie kairinio kirčio ženklo žymėjimo ir pan. Bet juk tuo metu nebuvo atšaukta nei Kazlausko bei Girdenio nuomonė, nei Lietuvių enciklopedijoje 7to dešimtmečio viduryje paskelbti du Antano Salio straipsniai, kuriuose aiškiai išdėstyta nuomonė kalbamų žodžių kirčiavimo klausimais. Matyt, ir šiuo atveju būta kokių nors moralinių ar politinių motyvų pasiremti tarybinės kalbotyros praktika, o ne jau susiformavusia prieškarine tradicija. Taigi apsvarstę kai kuriuos to kirčio žymėjimo dalykus ir remdamiesi vien sisteminiais, lingvistiniais kriterijais turime konstatuoti, kad tarptautinių žodžių balsis [ẹ], vartojamas kai kurių žmonių kalboje, tėra fonetinis lietuviškų žodžių balsio [e] variantas ir nelaikytinas atskira fonema dėl šių priežasčių: 1) neatlieka distinktyvinės funkcijos, 2) žymimas kairiniu kirčio ženklu iškrinta iš lietuvių kalbos dvigarsių sistemos, o būdamas joje demonstruoja lietuvių kalboje neįmanomą trinarį kirčio žymėjimo atvejį, dvejopą tvirtapradės priegaidės raišką. Šios išvados leidžia sudaryti tokį bendrinės kalbos balsinių fonemų inventorių (žr. 3-ią lentelę). 3 LENTELĖ. Bendrinės kalbos balsinių fonemų sistema Užpakalinės eilės balsiai Priešakinės eilės balsiai Aukštutinio pakilimo balsiai /u/ /u·/ /i/ /i·/ Vidutinio pakilimo balsiai /ɔ/ /o·/ /·/ Žemutinio pakilimo balsiai /a/ /a·/ /e/ /e·/ Kintamojo pakilimo balsiai /uo/ /ie/ ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 21 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Čia reikia pridurti, kad kai kurių fonetikų pastangos remtis fonemų sistemos simetriškumu nėra patvirtintos kitų kalbų to reiškinio duomenimis – sistemoje nuolatos būna tuščių langelių. Tad šiuo argumentu negalima patvirtinti būtinumo turėti balsinių fonemų lentelėje ilgojo balsio [·] trumpąjį atitikmenį [ẹ]. Kaip matėme anksčiau, simetriškumo principą paneigia ir dabartinė formalioji (grafinė) kalbamų dvigarsių kirčių dėliojimo praktika. Vienas iš svariausių kitos nuomonės šalininkų argumentų yra pragmatinis: kaip dabar perdirbsi daugelį dvikalbių, ypač terminų žodynų, enciklopedijų, kur tas kairinis kirtis beveik visuotinai vartojamas. Bet pasižiūrėjus į tą visuotinio įteisinimo praktiką dažnai išlenda į paviršių ne visuotinumas, o vietomis tikra eklektika, dažnai verčianti vadovautis ne kalbos sistemos nuojauta, o mokytis kirčiuoti atskirus žodžius 21 . Palikdami dabartinę kirčių žymėjimo praktiką tik dar labiau verstume vartotojus mokytis atskirų žodžių kirčiavimo, toliau niveliuotume jų psicholingvistinius gebėjimus automatiškai generuoti kirčiavimo tipus. Dar vienas argumentas yra įsitikinimų klausimas: pripažinti ar nepripažinti [ẹ] tarptautiniuose žodžiuose esantis įsitikinimų reikalas (žr. Protokolai 2015). Jei jau ir mokslo reikalams pasitelkiame tikėjimo dalykus, tai čia jau niekaip negali būti nė kokių rimtesnių mokslinių diskusijų. IŠVADOS Klausimas dėl svetimų ir (ar) tarptautinių žodžių balsio [ẹ] fonemiškumo ir iš to išplaukiančio dvigarsių el, er ir eu kirčio žymėjimo yra ne tik fonetikos, bet ir akcentologijos reikalas – jis susijęs su priešpaskutinio skiemens taisyklės taikymu ar jos pažeidimu. Ilgametė svetimų ir tarptautinių žodžių akcentinio įforminimo lietuvių kalboje istorija rodo, kad nuo pat 1929 m. nuosekliai eita prie tvirtagalio kalbamų dvigarsių žymėjimo ir tos nuostatos galutinai įtvirtintos 1948 m. Lietuvių kalbos rašybos žodyne. Jame gana tiksliai įgyvendintos Jono Jablonskio, Prano Skardžiaus, Antano Salio akcentinės idėjos. Vėliau jam pritarė Adelė Laigonaitė, Jonas Kazlauskas, Juozas Senkus, Aleksas Girdenis ir kiti kalbininkai. Revoliucinis kalbamų dvigarsių (bet tik el, er ir eu) kirčio žymėjimas kairiniu ženklu Chackelio Lemcheno kirčiuotame 1951 m. Tarptautinių žodžių žodyne gali būti laikomas tiesioginiu pasikėsinimu į lietuvių kalbos sistemą, tos sistemos ardymu, sisteminių kirčiavimo nuostatų naikinimu bendrinės kalbos vartotojų sąmonėje. Platesne prasme tai XX a. II pusėje 21 Plg. šiame Bendrinės kalbos tome skelbiamo Ritos Miliūnaitės straipsnio (http://www.bendrinekalba.lt/Straipsniai/89/Miliunaite_BK_89_straipsnis.pdf) duomenis. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 22 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Valerijos Vaitkevičiūtės kurta elitinės tarties teorija, kur svetimos kilmės žodžių tartis orientuota ne į natūralų svetimybių prisitaikymą prie jas priimančios kalbos sistemos ir polinkių, o į tų žodžių tartį skolinančiose kalbose. Toji iš esmės segregacinio pobūdžio pseudoteorija, kur dvigarsių èl, èr, èu kirčiavimas kairiniu kirčio ženklu yra jos palikimo dalis, ir ji turėtų būti iš principo svetima demokratiniais pagrindais gyvenančiai visuomenei ir jos kalbos normų kodifikacijai. Sutikdami, kad svetimuose resp. tarptautiniuose žodžiuose kai kurių bendrinės kalbos atstovų vartosenoje gali būti tariamas siauresnis negu lietuviškuose žodžiuose balsis [ẹ], negalime jo pripažinti esant tikru fonemos /ẹ/ reprezentantu, nes neturime aiškių jos distinktyvumą patvirtinančių duomenų. Norint galutinai išspręsti šio balsio fonologinį statusą būtina atsižvelgti į įvairius jo funkcionavimo atvejus, apimančius ir sintagminius, ir paradigminius santykius. Dabartiniai dvigarsių el, er ir eu kirčio žymėjimo atvejai suponuoja dvejopą tvirtapradės priegaidės raišką, visiškai svetimą bendrinės kalbos ir tarmių sistemoms. Antra vertus, dabartinė kirčio žymėjimo praktika iš dvigarsių mikrosistemos eliminuoja daugybę svetimų resp. tarptautinių žodžių su kirčiuotais dvigarsiais em, en ir ei, kurie bendrinės kalbos sistemoje atlieka visiškai tokius pat vaidmenis kaip ir dvigarsiai el, er ir eu. Negalima užmiršti ir pačios vartosenos duomenų – joje ryškiai vyrauja sisteminė kalbamų dvigarsių priegaidžių raiška. Net jeigu ir pripažintume dalinį balsio [ẹ] fonemiškumą, vis tiek negalėtume traukti jo į bendrą fonemų inventorių, nes psicholingvistiniu požiūriu fonema /ẹ/ negeneruoja jau sunormintų žodžių balsio [ẹ] (ne tik su em, en, bet ir su eu, ei, plg. eũras, re das, daugybę naujai atėjusių ar ateinančių žodžių, pvz., Be nis, Re ganas ir t. t.), – lietuviškąjį [e] čia taria net nuosekliai kitose pozicijose [ẹ] vartojantys žmonės. Vienintelis būdas atsisakyti minėtų bendrinės kalbos sistemos iškraipymų būtų nuosekliai visur pereiti prie tvirtagalio kalbamų dvigarsių kirčio ženklo žymėjimo, suprantama per variantus, bet pirmuoju, pagrindiniu, visur laikant tvirtagalį kirčio ženklą, – tam pradžia buvo padaryta 2003 m. ir vėlesnėse VLKK rekomendacijose. Kalbamų žodžių kirčiavimo sutvarkymas terminų, dvikalbiuose žodynuose, enciklopedijose ir kitur tėra leksikografinės technikos, o ne kalbos mokslo reikalas. ŠALTINIAI AMŽ 1996 – Antikos mitologijos žodynas, Kaunas: Šviesa. DLKG 2005 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Ketvirtoji pataisyta laida, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 23 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 DŽ 1954 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LE – Lietuvių enciklopedija 1–38, Bostonas, 1953–1966, 1969, 1985. Lietuvių kalbos rašybos vadovėlis. Su kirčiuotu žodynu. Mokyklai ir visuomenei. Sud. A. Kalnius, Z. Kuzmickis, J. Talmantas, Kaunas: Sakalas, 1938. Lietuvių kalbos rašybos žodynas. Tartis, skyryba, kirčiavimas, lyčių vartojimas, lietuvių kalbos tarmės, žodynas. Red. K. Gasaravičius, N. Grigas, J. Lazauskas, K. Ulvydas ir A. Žirgulys, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1948. Lietuvių kalbos vadovas (LKV). Tartis ir rašyba. Kirčiavimas. Kalbos dalykai. Žodynas. Sud. P. Skardžius, S. Barzdukas, J. M. Laurinaitis, Bielefeld: Lietuvių tremtinių bendruomenė, 1950. Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas, 1985–1989. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas [1] / M. Niedermann’as, A. Senn’as, F. Brender’is. Heidelberg: Carl Winters Universitätsbuchhandlung, [1932]; [2] / M. Niedermann' as, A. Senn’as, A. Salys. Ten pat, [1951]; [3] / A. Senn’as, A. Salys. Ten pat, [1957]; [4] / A. Senn’as, A, Salys. Ten pat, [1963]; [5] / A. Senn’as, A, Salys. Ten pat, [1968]. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2. Red. J. Balčikonis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1941; Vilnius: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1947. LTE – Lietuvių tarybinė enciklopedija 1–12, Vilnius: Mokslas, 1976–1984. TŽŽ 1951: Tarptautinių žodžių žodynas. Vertė O. Katinskaitė, Ch. Lemchenas, J. Talmantas. Lietuviškąjį leidimą redagavo Ch. Lemchenas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. TŽŽ 1969: Tarptautinių žodžių žodynas. Lietuviškąjį leidimą redagavo Ch. Lemchenas, Vilnius: Mintis. TŽŽ 1985: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. TŽŽ 1999–2000: Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas 1–2, Vilnius: Žodynas. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2007: Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Žodynas. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera. VLE – Visuotinė lietuvių enciklpopedija 1–25, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (centras), 2001–2014. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 24 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 LITERATŪRA Atsiminimai 2010: Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Šaltiniai. Sud. G. Čepaitienė, L. Lapinskienė, Vilnius: Gimtasis žodis. A v i ž o n i s P . 1992: Lietuviška gramatikėlė. Rankraštis (VUB RS f. Lr 6842). B a r o n a s J . 1932: Rusų lietuvių žodynas. Antras naujai parašytas kirčiuotas žodynas, Kaunas: Sakalo bendrovė. B ū d a V . 1982: Nelietuviškų tikrinių vardų kirčiavimas. Metodikos nurodymai, Vilnius: Vilniaus inžinerinis statybos institutas. B ū t ė n a s P . 1931: Lietuvių kalbos akcentologijos vadovėlis. Mokyklai ir gyvenimui, Kaunas: „Sakalo“ bendrovės leidinys. C o o p e r R . L . 1989: Language Planning and Social Change. Cambridge, Cambridge University Press. D a m b r a u s k a i t ė J . 1957: Lietuvių kalbos foneminės balsių sistemos nustatymas. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai 3. Istorija ir filologija, 221– 240. D a n e š F . 1979: Pastoje a hodnotic kritéria při kodifikaci. – Aktuáln otázky jazykové kultury v socialisticke společnosti. Praha: Akademija. G e r u l l i s G . 1930: Litauische Dialektstudien, Leipzig. G i r de n i s A . , Ž u l y s V . 1973: [Rec. kn.:] Lietuvių kalbos gramatika. I, Vilnius, 1965; II, ten pat, 1971. – Baltisica IX(2), 203–219. G i r de n i s A . 1981: Fonologija, Vilnius: Mokslas. G i r de n i s A . 2000–2001: Kalbotyros darbai 1–3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. G i r de n i s A . 2003: Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. 2 pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. J a r o s l a v i e n ė J . 2015: Lietuvių kalbos trumpųjų ir ilgųjų balsių kiekybės ir kokybės etalonai. – Bendrinė kalba 88. Prieiga internete: www.bendrinekalba.lt/Html/88/Jaroslaviene_BK_88_straipsnis.pdf K a z la u s k as J . 2000: Rinktiniai raštai 2. Sud. A. Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. K u r s c h a t F . 1870: Wörterbuch der littauischen Sprache 1–2, Halle: Verlag der Buchenhandlung des Waisenhauses. ALDONAS PUPKIS. Dar kartą dėl eksperto, koncerto ir pan. žodžių kirčiavimo | 25 ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 K u r s c h a t F . 1883: Littauisch–deutsches Wörterbuch, Halle: Verlag der Buchenhandlung des Waisenhauses. K u z a v i n i s K . 1971: Tarptautinių žodžių kirčio vietos dėsningumai. – Mūsų kalba 5, 11– 22. K u z a v i n i s K . 2007: Lotynų–lietuvių kalbų žodynas. Antroji patikslinta ir papildyta laida, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. L a i g o n a i tė A . 1959: Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. L a i g o n a i tė A . 1978: Lietuvių kalbos akcentologija, Vilnius: Mokslas. M i k a l a u s k a i t ė E . 1975: Lietuvių kalbos fonetikos darbai, Vilnius: Mokslas. P a k e r y s A . 1986: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius: Mokslas. P a k e r y s A . 1993: Aktualūs tarties klausimai. – Aktualūs bendrinės tarties klausimai. Seminaro tezės. Vilnius: Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo, 6–9. P i r o č k i n a s A . 1977: Prie bendrinės kalbos ištakų, Vilnius: Mokslas. Protokolai 2015: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisės protokolas Nr. EP-62. P u p k i s A . 1968: Knyga apie meninį žodį. – Kalbos kultūra 15, 83–85. P u p k i s A . 1980: Kalbos kultūros pagrindai, Vilnius: Mokslas. P u p k i s A . , St u n d ž i a B . 1987: Žvilgsnis į tarties žodyną kodifikacijos ir vartosenos požiūriu. – Kalbos kultūra 53, 44–58. P u p k i s A . 1999: Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija. – Gimtoji kalba 5, 1–5. P u p k i s A . 2005: Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimtasis žodis. P u p k i s A . 2010: Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba, Vilnius: Trys žvaigždutės. S a l y s A . Raštai 3: 1985. Įvairūs straipsniai, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija. S e n k u s J . 2 00 6 : Kalbotyros darbai. Sud. D. Mikulėnienė, R. Senkutė-Kašėtienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. S e r e i s k is B . 1929: Систематическое руководство к изучению литовского языка. Часть I, Kaunas: Spaudos fondas. S k a r d ž i u s P. 1936: Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. Teorija su praktiniais pavyzdžiais, Kaunas. S k a r d ž i u s P . 1938: [Rec.:] A. Kalnius, Z. Kuzmickis, J. Talmantas. Lietuvių kalbos rašybos vadovėlis <...>. – Gimtoji kalba 6 93–96.