Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai

VIOLETA ČERNĖ Lietuvių kalbos institutas IRENOS ERMANYTĖS NUOPELNAI LEKSIKOGRAFIJAI VIOLETA ČERNĖ. Irenos Erm anytės nuopelnai leksikografijai | 2 kolegomis Broniu Savukynu, Aleksandru Vanagu, Vytautu Vitkausku, Klementina Vosylyte parengė Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną (1963 m.). Irena prisidėjo prie duomenų kaupimo Lietuvių kalbos atlasui 1–3 t. (1977–1991 m.) (Zinkevičius 1994: 252–253; Sabaliauskas 2012: 247–250). Vėliau perėjo į Žodynų sektorių ir visas jėgas skyrė Žodžiui, kuris buvo suguldytas į dvidešimtį akademinio Lietuvių kalbos žodyno tomų. Taigi I. Erm anytė pasuko leksikografijos vieškeliu, nikte niko į žodynininkystę, pasišventė darbui, kuris, kalbininkės žodžiais tariant, reikalauja geležinės kantrybės, didžiulio susikaupimo, nepaprastos ištvermės1. Visiems žodynininkams, pasak lietuvių terminės leksikografijos pradininko, Lietuvių kalbos žodyno XVII–XX t. vyr. redaktoriaus Vytauto Vitkausko, reikėjo išmanyti semantikos mokslą, ̌tarmių net smulkmenas, istorines gramatikos, visokias senųjų raštų keistybes ir jas visas pateikti moksliškai (Vitkauskas 2001: 2). Vartydami Lietuvių kalbos žodyną, neretai vadinamą didžiuoju Žodynu, I. Erm anytės kaip žodyno teksto rašytojos pavardę randame nuo IX tomo (1973 m.). Kalbotyros istorikas profesorius Algirdas Sabaliauskas Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje teigia, kad akademiniam Lietuvių kalbos žodynui nuo IX tomo iki XVIII Irena parašė apie 110 autorinių lankų teksto (Sabaliauskas 2012: 247–250). Žodynininkė ėmė iš jai paskirtų dėžučių korteles, dėliojo žodžius reikšmėmis, skyrė pagrindines, perkeltines reikšmes, kruopščiai tikrino šaltinius. Ir taip nuo palnyčiai iki pamplūtis, nuo peikikas iki penėgubas, nuo piestà iki piktasnikus (IX t., 1973 m.), nuo plėstrà iki parplėžuoti, nuo pradiedas iki prametūmas, nuo provėieniu iki puikžolė (X t., 1976 m.), nuo r iki rai tšulė, nuo rūgtiniai iki užrupšnoti (XI t., 1978 m.), nuo savìtaiga iki sekšmė, nuo skylė iki skriestūvas (XII t., 1981 m.), nuo spievokas iki spyžius, nuo spjovà iki spraktūkas, nuo stòp iki stovimóji (XIII t., 1984 m.), nuo sùltė iki suńkvežimis, nuo sutrūkelis iki pasverdúoti, nuo šaudalai iki užščūti, nuo šliùbas iki šliuožti (XIV t., 1986 m.), nuo šliùp iki šnėruoti, nuo tākas iki talpūs, nuo teišku iki užtektinùmas (XV t., 1991 m.), nuo traìnis iki traškė, nuo trauktūkas iki treputė, nuo trìbelė iki trimitúotojas (XVI t., 1995 m.), nuo turguolė iki turtúotas, nuo valdīnis iki valgùs (XVII t., 1996 m.). Pravieniui darbuojantis šviesą išvydo Lietuvių kalbos žodyno XVII tomas, kuriame I. Erm anytės pavardė yra ir prie teksto rašytojų, ir prie redaktorių. 1996 m. už triūsą prie Lietuvių kalbos žodyno Irenai podraug su kitais instituto leksikografais paskirta garbi Lietuvos Respublikos mokslo premija. Palnyčiai į Irenos gyvenimą įsiveržė, o gal veikiau patykučiais pasibeldė antonimai. Viename interviu Irena yra išsitarusi, kad į šią sritį ją pastūmėjęs leksikografas Jonas 1 Šių eilučių autorės pokalbis su I. Erm anyte 2007 04 21. Garso įrašas iš autorės archyvo. BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VIOLETA ČERNĖ. Irenos Erm antytės nuopelnai leksikografijai | 3 Paulauskas, kuris visaip skatino jaunąją kolegę (Babickienė 1997: 14–18). Beje, žodynininką J. Paulauską I. Ermanytė laiko savo Mokytoju. 1973 m., turėdama dešimties metų leksikografinio darbo patirtį, – o liaudies išmintis byloja, kad be praktikos ir ausin nepataikysi, – Irena pradėjo kaupti lietuvių kalbos antonimų kartoteką (Ermanytė 2008: 134). Teorijos klausimus gvildeno studijuodama rusų, anglų, vokiečių kalbininkų darbus. 1985 m. iš spaudos išėjo I. Ermanytės parengtas Lietuvių kalbos antonimų žodynas, pirmas tokio pobūdžio specialusis žodynas Lietuvoje, dar palyginti nedidelės apimties, jame pateikta apie 920 antoniminių porų (Ermanytė 1985: 8). 1 PAV. I. Ermanytė. Lietuvių kalbos antonimų žodynas. Kaunas: Šviesa, 1985. 1994 m. I. Ermanytė eksternu apgynė disertaciją Lietuvių kalbos antonimija ir antonimai (vadovas A. Vanagas). Nors daugiausia jėgų kalbininkė ir toliau skyrė darbui prie Lietuvių kalbos žodyno, jo rašymui ir redagavimui, dėmesio antonimai prie antonimo. 2002 m. pasirodė naujais duomenimis ir gausesne iliustracine medžiaga papildytas Mokyklinis lietuvių kalbos antonimų žodynas. Žodyno „Įvade“ rašoma, kad šis darbas – bandymas sukurti mokomąjį norminį Mokyklinį lietuvių kalbos antonimų žodyną, kuriuo, mokydami moksleivius vaizdingos kalbos, galėtų naudotis mokytojai (Ermanytė 2002: 6). BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VIOLETA ČERNĖ. Irenos Erm enytės nuopelnai leksikografijai | 4 2 PAV. I. Erm anytė. Mokyklinis lietuvių kalbos antonimų žodynas. Kaunas: Šviesa, 2002. Neilgtrukus jau galėjome skaityti, nagrinėti solidų, veik 600 puslapių Antonimų žodyną (2003 m.). Šis lietuvių kalbos leksikografijos veikalas – tai ilgai trukusio ir daug išmanymo bei kruopštumo pareikalavusio darbo rezultatas (Jakaitienė 2005: 176–182). Žodyno autorė „Įvade“ prisipažįsta, kad buvo nelengva surinkti ir susisteminti antonimus. Iliustracinę medžiagą lasinėjo iš pačių įvairiausių šaltinių, žinoma, pirmiausia iš Lietuvių kalbos žodyno I–XX tomų, Lietuvių kalbos žodyno Papildymų kartotekos, tautosakos rinkinių, lietuvių literatūros klasikų – Antano Baranausko, Kristijono Donelaičio, Balio Sruogos, Vaižganto, Motiejaus Valančiaus, Antano Vienuolio, Žemaitės – raštų, Šventojo Rašto ir Naujojo Testamento, periodikos (Ermanytė 2003: V–XII). Šiajame Antonimų žodyne 5259 antonimų lizdai. Kai kurie žodžiai sudaro daugybę antonimų porų, pavyzdžiui, kalnas – trylika, džiaugsmas – vienuolika, pakilti – dešimt, žalias – devynias poras, darbas – aštuonias, atsikėlti – septynias ir taip toliau. Žodyne pateikiami ir sinonimai, pvz., prie žodžio angelas reikšmę „geroji dvasia“ rikiuojasi piktosios dvasios – demonas, šėtonas, velnias, vėlnis; šalia kalniau reikšmę „labiau į kalną“ abėcėliškai pateikiami kloniaŭ, lobiāu, lomiāu, pakalniaŭ; šalia kalvūs rymo dubūs, lomūs, slėnūs, slėsnūs; greta kilnū – meñka, niekšinga, žẽma ir pan. Matyt, kaip sako prancūzų poetas Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire), dorybės gėlės negali žydėti be blogio gėlių. Vartant Antonimų žodyną krinta į akis, kad antonimiškumu pasižymi beveik visos kalbos dalys, neišskiriant nei jaustukų BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermანტytės nuopelnai leksikografijai | 5 (pavyzdžiui, márš - stòp), nei prielinksnių (pavyzdžiui, į – iš). Žodyne pateikiama ir antonimų kilmės frazeologizmų, pavyzdžiui, anksčiau ar vėliau; [ir] šal to ir karšto; [ir] žiemą [ir] vasarą ir pan. Bendrą leksikografinį lygį gerina „Antonimų lizdų rodyklė“ (Jakaitienė 2005: 176–182). Antonimų žodyną redagavo leksikografas dr. J. Paulauskas. 3 PAV. I. Ermантytė. Antonimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003. Su antonimais susijusius klausimus I. Ermантytė gvildeno įvairiuose straipsniuose. Kaip antai: Dvi prieštaraujančios reikšmės žodžių stilistinės funkcijos (Kalbos kultūra 42, 1982 m.), Apie antonimų reikšmes ir vartojimą kalboje (Kalbos kultūra 46, 1984 m.), Antoniminės to paties veiksmažodžio reikšmės (Kalbos kultūra 61, 1991 m.), Kontekstiniai antonimai (Kalbos kultūra 65, 1993 m.), Priešybė kaip semantinis ir loginis antonimijos pagrindas (Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 1995 m.), Kelios pastabos apie enantiosemiją (Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 1997 m.), Antonimų kilmės frazeologizmai (Gimtoji kalba 6, 2004 m.), Pastabos apie antonimų struktūrą ir semantiką (Kalbos kultūra 77, 2004 m.). 2008 m. Lietuvių kalbos institutas išleido I. Ermантytės monografiją Antonimija ir antonimai. Šiame darbe autorė aptaria antonimų teoriją, nagrinėja antonimijos, polisემijos, sinonimijos sąsajas, išsamiai apibendrina lietuvių, rusų, vokiečių, anglų kalbininkų sukauptą patirtį nagrinėjant antonimijos teorinius bei metodologinius klausimus. Nemažas dėmesys monografijoje skiriamas enantiosemijai – kalbos reiškiniui, kai tas pats žodis turi dvi priešingas reikšmes. BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 6 4 PAV. I. Ermanytė. Antonimija ir antonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Antonimus I. Ermanytė vadina didžiąja gyvenimo meile. Ar klauso radijo, ar skaito, ji jau girdi / mato antonimines žodžių poras. Pasak Irenos, ji mąstanti antonimais, gyventi be antonimų negalinti, antonimai jai net naktimis sapnuojasi. Beje, kai šią vasarą šių eilučių autorė Jubiliatės pasiteiravo, ar neišblėso toji meilė, atsakymas buvo: „Oi, ne!“. Šiais darbais I. Ermanytė savęs neapribojo. Ji – viena iš Frazeologijos žodyno autorių. Be Irenos, prie frazeologizmų darbavosi Lietuvių kalbos instituto leksikografai Ona Kažukauskaitė, Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas, Zita Šimėnaitė, Angelė Vilutytė-Rimševičienė. Šis kone devynių šimtų puslapių lietuvių leksikografijos veikalas išleistas 2001 metais. Už darbą prie Frazeologijos žodyno kartu su kitais žodynininkais I. Ermanytė buvo apdovanota Lietuvos Respublikos mokslo premija (2002 m.). Minėtinas I. Ermanytės darbas (drauge su kitais kolegomis) prie Mokyklinio tarptautinių žodžių žodyno, kurio pasirodė keturi leidimai – 1995 m., 1998 m., 2000 m., 2010 m. Dar vienas svarbus kalbininkės veiklos baras – tai žodžių rinkimo ekspedicijos, į kurias būsimoji žodynininkė įsitraukė studijuodama ketvirtame kurse. Pirmą sykį žodinėti Irena išvyko 1958 metais į Varnius. Ekspedicijai vadovavo būsimasis profesorius Vladas BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 7 Grinaveckis. Vėliau, jau triūsiant Institute, skersai išilgai išvaikščiota mažne visa Lietuva. Irenai yra tekę šnekin­ti ir tarp karvučių sėdinti kerdžių2. Ji mokėjo prakalbinti sodiečius, kad šie atvertų širdis, kad prisiminimai lietę pasilietų, kad žirte pažirtų kalbos turtai. 1962 m. I. Ermanytė kartu su kitais kolegomis šnekino akmeniškius, mažei­kiškius, 1963 m. lasiojo tarminę leksiką Vėšėvnuose (Telšių raj.), Zervynose (Varėnos raj.); 1964 m. keliai keleliai nuvedė į Gadūnavą (Telšių raj.), Gegužinę (Kaišiadorių raj.); 1971 m. medžiagą Lietuvių kalbos žodynui rinko Pelsoję, Ródūnioje, Gervėčiuose. 1972 metais patraukė į Žilinus (Varėnos raj.); 1973 metais nukako į Kruopius (Akmenės raj.); dar po metų leidosi į Rūdnią. Kalbos faktus rinko Pūnske, Seinuose. O kur dar Kupiškio kraštas, Rokiškio apylinkės?! Užrašyta per 20 tūkst. tarminių leksikos vienetų. Irena, kaip ir kiti žodinetojai, į pirmąsias ekspedicijas ėjo be diktofono, viską ranka rašydavo į sąsiuvinius, užrašų knygutes, kurių turi sukaupusi visą šūsnį. Nemažai jos užrašytų sakinių dabar jau gyvena savo gyvenimą Lietuvių kalbos žodyno puslapiuose. 2 Šių eilučių autorės pokalbis su I. Ermanyte 2007 04 21. Garso įrašas iš autorės archyvo. BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VIOLETA ČERNĖ. Irenos Erm anytės nuopelnai leksikografijai | 8 5 PAV. I. Erm anytė žodžių rinkimo ekspedicijoje (1971 m., Gervėčiai) 6 PAV. Fragmentas iš I. Erm anytės užrašų knygelės. 1964 m. žodžių rinkimo ekspedicija (Gegužinė, Kaišiadorių raj.) BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VIOLETA ČERNĖ. Irenos Erm anytės nuopelnai leksikografijai | 9 Leksikografija ir leksikologija nebuvo vienintelės sritys, patekusios į Irenos akiratį. Jai rūpėjo ir lietuvių kalbos kultūra, ir toponimika, ir kiti dalykai, kurie sugulė į straipsnius straipsnelius Lietuvių kalbotyros klausimuose (Acta Linguistica Lithuanica), Kalbos kultūroje, Gimtojoje kalboje, kituose leidiniuose. Štai keletas: S. Daukanto aukà ir kiti bendrašakniai žodžiai (1967 m.), Laikrodis ir laikraštis (1967 m.), Žemės kalba (1968 m. su K. Eigminu), Būdas ir pobūdis (1969 m.), Pažiūra, požiūris ir jų sinonimai (1971 m.), Taurūs ir kilnūs (1972 m.), Darbas, veikla ir kūryba (1974 m.) ir t. t. I. Erm anytė yra vertusi mokslinės literatūros iš latvių kalbos. „Proto mankšta“ Irena po daugelio metų pavadins darbą prie Mitologijos enciklopedijos dvitomio (1997– 1999 m.), kurį vertė drauge su kitais vertėjais3. Visus kalbininkės I. Erm anytės nuveiktus darbus lietuvių kalbos labui kur čia suminėsi. Regis, kiekvienas turime tam sįją savo asmenybės pusę. Irena, kolegų ir bičiulių vadinama Irute, – išimtis. Apie jokį žmogų iš Irenos lūpų blogo žodžio neišgirsi. Nuostabus, nuoširdus, šiltas, šviesus, subtilus, visas tarmes išmanantis iki aguonos grūdelio, suvalkietiškai skvarbaus mąstymo4... Tokiomis spalvomis I. Erm anytė piešia žmonių, su kuriais jai teko drauge darbuotis, bendrauti, portretus. Gal todėl ir kolegos apie Ireną kalba vien pagarbiai. O juk geras žodis geriau nekaip dovana. LITERATŪRA Babickienė Z. 1997: „Kalba yra sistema, prilygstanti tiksliesiems mokslams“ (pokalbis su I. Erm anyte). – Gimtoji kalba 8, 14–18. Erm anytė I. 2008: Antonimija ir antonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Erm anytė I. 2003: Antonimų žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Erm anytė I. 2007: Bibliografijos rodyklė. Sudarė Zita Šimėnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Erm anytė I. 1985: Lietuvių kalbos antonimų žodynas, Kaunas: Šviesa. Erm anytė I. 2002: Mokyklinis lietuvių kalbos antonimų žodynas, Kaunas: Šviesa. Jakaitienė E. 2005: [Recenzija]. Acta Linguistica Lithuanica LII, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 3 Šių eilučių autorės pokalbis su I. Erm anyte 2007 04 21. Garso įrašas iš autorės archyvo. 4 Šių eilučių autorės pokalbis su I. Erm anyte 2007 04 21. Garso įrašas iš autorės archyvo. BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 10 LKE 2008: Lietuvių kalbos enciklopedija. Sudarė Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas. 2-as patiksl. ir papild. leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Sabaliauskas A. 2012: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, 1980–2010 m., Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. VLE 2004: Visuotinė lietuvių enciklopedija 5, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vitkauskas V. 2001: Esame vos ne nušvilpti ir neminėtin i. – Literatūra ir menas, Nr. 48 (2876), lapkričio 30. Zinkevičius Z. 1994: Lietuvių kalbos istorija 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Gauta 2017 09 28 VIOLETA ČERNĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204