Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 VIOLETA ČERNĖ Lietuvių kalbos institutas IRENOS ERMANYTĖS NUOPELNAI LEKSIKOGRAFIJAI 2017 metų vasarą Lietuvių kalbos instituto humanitarinių mokslų daktarė Irena Ermanytė atšventė aštuonių dešimčių jubiliejų. Tai puiki proga grįžtelėti į praeitį ir prisiminti patyrusią žodynininkę – ilgametę Lietuvių kalbos žodyno teksto rašytoją ir redaktorę, Antonimų žodyno autorę, sykiu su kitais kolegomis parengusią Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną, Frazeologijos žodyną, Mokyklinį tarptautinių žodžių žodyną ir daugybės kitokių mokslo darbų dirbėją. Irena gimė 1937 metais liepos 3 dieną Nugãrėse, Kurš nų valsčiuje, žemaitės Kristinos Petraitytės ir latvio Povilo Zenono Ermanio šeimoje. Baigusi Smurgi pradinę mokyklą, mokslus tęsė Kuršėnų vidurinėje mokykloje. 1955 metais būsimoji kalbininkė įstojo į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (nuo 2011 m. – Lietuvos edukologijos universitetas) studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. 1960 m. šio instituto studijas baigė. 1961 m. I. Ermanytė pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. – Lietuvių kalbos institutas), kuriame triūsėjo iki pat 2007 metų. Pusę amžiaus. Iš pradžių darbavosi Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus Toponimikos grupėje ir drauge su VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 2 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 kolegomis Broniu Savukynu, Aleksandru Vanagu, Vytautu Vitkausku, Klementina Vosylyte parengė Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną (1963 m.). Irena prisidėjo prie duomenų kaupimo Lietuvių kalbos atlasui 1-3 t. (1977-1991 m.) (Zinkevičius 1994: 252–253; Sabaliauskas 2012: 247–250). Vėliau perėjo į Žodynų sektorių ir visas jėgas skyrė Žodžiui, kuris buvo suguldytas į dvidešimtį akademinio Lietuvių kalbos žodyno tomų. Taigi I. Ermanytė pasuko leksikografijos vieškeliu, nikte niko į žodyninkystę, pasišventė darbui, kuris, kalbininkės žodžiais tariant, reikalauja geležinės kantrybės, didžiulio susikaupimo, nepaprastos ištvermės 1 . Visiems žodynininkams, pasak lietuvių tarminės leksikografijos pradininko, Lietuvių kalbos žodyno XVII-XX t. vyr. redaktoriaus Vytauto Vitkausko, reikėjo išmanyti semantikos mokslą, tarmių net smulkmenas, istorinės gramatikos, visokias senųjų raštų keistybes ir jas visas pateikti moksliškai (Vitkauskas 2001: 2). Vartydami Lietuvių kalbos žodyną, neretai vadinamą didžiuoju Žodynu, I. Ermanytės kaip žodyno teksto rašytojos pavardę randame nuo IX tomo (1973 m.). Kalbotyros istorikas profesorius Algirdas Sabaliauskas Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje teigia, kad akademiniam Lietuvių kalbos žodynui nuo IX tomo iki XVIII Irena parašė apie 110 autorinių lankų teksto (Sabaliauskas 2012: 247–250). Žodynininkė ėmė iš jai paskirtų dėžučių korteles, dėliojo žodžius reikšmėmis, skyrė pagrindines, perkeltines reikšmes, kruopščiai tikrino šaltinius. Ir taip nuo palnýčiai iki pampl tis, nuo peik kas iki peñkgubas, nuo piestà iki piktasnukis (IX t., 1973 m.), nuo plėstrà iki parplėzúoti, nuo pradiẽdas iki prametùmas, nuo prov eniu iki puikžolė (X t., 1976 m.), nuo r iki ra tšūlė, nuo r gtiniai iki užrupšnóti (XI t., 1978 m.), nuo sav taiga iki sekšm , nuo skyl iki skriestùvas (XII t., 1981 m.), nuo spievokas iki spýžius, nuo spjovà iki spraktùkas, nuo stòp iki stovimóji (XIII t., 1984 m.), nuo sùltė iki suñkvežimis, nuo sutr kėlis iki pasverdúoti, nuo šaudala iki užšči ti, nuo šliùbas iki šliuõžti (XIV t., 1986 m.), nuo šliùp iki šnėrúoti, nuo tãkas iki talpùs, nuo te šku iki užtektinùmas (XV t., 1991 m.), nuo tra nis iki trašk , nuo trauktùkas iki trepùtė, nuo tr belė iki trimitúotojas (XVI t., 1995 m.), nuo turguõlė iki turtúotas, nuo vald nis iki valgùs (XVII t., 1996 m.). Pravieniui darbuojantis šviesą išvydo Lietuvių kalbos žodyno XVII tomas, kuriame I. Ermanytės pavardė yra ir prie teksto rašytojų, ir prie redaktorių. 1996 m. už triūsą prie Lietuvių kalbos žodyno Irenai podraug su kitais instituto leksikografais paskirta garbi Lietuvos Respublikos mokslo premija. Palnyčiai į Irenos gyvenimą įsiveržė, o gal veikiau patykučiais pasibeldė antonimai. Viename interviu Irena yra išsitarusi, kad į šią sritį ją pastūmėjęs leksikografas Jonas 1 Šių eilučių autorės pokalbis su I. Ermanyte 2007 04 21. Garso įrašas iš autorės archyvo. VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 3 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Paulauskas, kuris visaip skatino jaunąją kolegę (Babickienė 1997: 14–18). Beje, žodynininką J. Paulauską I. Ermanytė laiko savo Mokytoju. 1973 m., turėdama dešimties metų leksikografinio darbo patirtį, – o liaudies išmintis byloja, kad be praktikos ir ausin nepataikysi, – Irena pradėjo kaupti lietuvių kalbos antonimų kartoteką (Ermanytė 2008: 134). Teorijos klausimus gvildeno studijuodama rusų, anglų, vokiečių kalbininkų darbus. 1985 m. iš spaudos išėjo I. Ermanytės parengtas Lietuvių kalbos antonimų žodynas, pirmas tokio pobūdžio specialusis žodynas Lietuvoje, dar palyginti nedidelės apimties, jame pateikta apie 920 antoniminių porų (Ermanytė 1985: 8). 1 PAV. I. Ermanytė. Lietuvių kalbos antonimų žodynas. Kaunas: Šviesa, 1985. 1994 m. I. Ermanytė eksternu apgynė disertaciją Lietuvių kalbos antonimija ir antonimai (vadovas A. Vanagas). Nors daugiausia jėgų kalbininkė ir toliau skyrė darbui prie Lietuvių kalbos žodyno, jo rašymui ir redagavimui, dėjo antonimą prie antonimo. 2002 m. pasirodė naujais duomenimis ir gausesne iliustracine medžiaga papildytas Mokyklinis lietuvių kalbos antonimų žodynas. Žodyno „Įvade“ rašoma, kad šis darbas – bandymas sukurti mokomąjį norminį Mokyklinį lietuvių kalbos antonimų žodyną, kuriuo, mokydami moksleivius vaizdingos kalbos, galėtų naudotis mokytojai (Ermanytė 2002: 6). VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 4 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 2 PAV. I. Ermanytė. Mokyklinis lietuvių kalbos antonimų žodynas. Kaunas: Šviesa, 2002. Neilgtrukus jau galėjome skaityti, nagrinėti solidų, veik 600 puslapių Antonimų žodyną (2003 m.). Šis lietuvių kalbos leksikografijos veikalas – tai ilgai trukusio ir daug išmanymo bei kruopštumo pareikalavusio darbo rezultatas (Jakaitienė 2005: 176–182). Žodyno autorė „Įvade“ prisipažįsta, kad buvo nelengva surinkti ir susisteminti antonimus. Iliustracinę medžiagą lasinėjo iš pačių įvairiausių šaltinių, žinoma, pirmiausia iš Lietuvių kalbos žodyno I–XX tomų, Lietuvių kalbos žodyno Papildymų kartotekos, tautosakos rinkinių, lietuvių literatūros klasikų – Antano Baranausko, Kristijono Donelaičio, Balio Sruogos, Vaižganto, Motiejaus Valančiaus, Antano Vienuolio, Žemaitės – raštų, Šventojo Rašto ir Naujojo Testamento, periodikos (Ermanytė 2003: V–XII). Šiajame Antonimų žodyne 5259 antonimų lizdai. Kai kurie žodžiai sudaro daugybę antonimų porų, pavyzdžiui, kálnas – trylika, džiaũgsmas – vienuolika, pak lti – dešimt, žãlias – devynias poras, dárbas – aštuonias, atsikélti – septynias ir taip toliau. Žodyne pateikiami ir sinonimai, pvz., prie žodžio ángelas reikšme „geroji dvasia“ rikiuojasi piktosios dvasios – dèmonas, šėtõnas, vẽlinas, vélnias; šalia kalniaũ reikšme „labiau į kalną“ abėcėliškai pateikiami kloniaũ, lobiaũ, lomiaũ, pakalniaũ; šalip kalvùs rymo dubùs, lomùs, slėnùs, slėsnùs; greta kilnù – meñka, niekš nga, žẽma ir pan. Matyt, kaip sako prancūzų poetas Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire), dorybės gėlės negali žydėti be blogio gėlių. Vartant Antonimų žodyną krinta į akis, kad antonimiškumu pasižymi beveik visos kalbos dalys, neišskiriant nei jaustukų VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 5 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 (pavyzdžiui, márš - stòp), nei prielinksnių (pavyzdžiui, – š). Žodyne pateikiama ir antonimų kilmės frazeologizmų, pavyzdžiui, anksčiaũ ar vėliaũ; [ir] šálto ir káršto; [ir] žiẽmą [ir] vãsarą ir pan. Bendrą leksikografinį lygį gerina „Antonimų lizdų rodyklė“ (Jakaitienė 2005: 176–182). Antonimų žodyną redagavo leksikografas dr. J. Paulauskas. 3 PAV. I. Ermanytė. Antonimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003. Su antonimais susijusius klausimus I. Ermanytė gvildeno įvairiuose straipsniuose. Kaip antai: Dvi prieštaraujančios reikšmės žodžių stilistinės funkcijos (Kalbos kultūra 42, 1982 m.), Apie antonimų reikšmes ir vartojimą kalboje (Kalbos kultūra 46, 1984 m.), Antoniminės to paties veiksmažodžio reikšmės (Kalbos kultūra 61, 1991 m.), Kontekstiniai antonimai (Kalbos kultūra 65, 1993 m.), Priešybė kaip semantinis ir loginis antonimijos pagrindas (Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 1995 m.), Kelios pastabos apie enantiosemiją (Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 1997 m.), Antonimų kilmės frazeologizmai (Gimtoji kalba 6, 2004 m.), Pastabos apie antonimų struktūrą ir semantiką (Kalbos kultūra 77, 2004 m.). 2008 m. Lietuvių kalbos institutas išleido I. Ermanytės monografiją Antonimija ir antonimai. Šiame darbe autorė aptaria antonimų teoriją, nagrinėja antonimijos, polisemijos, sinonimijos sąsajas, išsamiai apibendrina lietuvių, rusų, vokiečių, anglų kalbininkų sukauptą patirtį nagrinėjant antonimijos teorinius bei metodologinius klausimus. Nemažas dėmesys monografijoje skiriamas enantiosemijai – kalbos reiškiniui, kai tas pats žodis turi dvi priešingas reikšmes. VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 6 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 4 PAV. I. Ermanytė. Antonimija ir antonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Antonimus I. Ermanytė vadina didžiąja gyvenimo meile. Ar klauso radijo, ar skaito, ji jau girdi / mato antonimines žodžių poras. Pasak Irenos, ji mąstanti antonimais, gyventi be antonimų negalinti, antonimai jai net naktimis sapnuojasi. Beje, kai šiąvasar šių eilučių autorė Jubiliatės pasiteiravo, ar neišblėso toji meilė, atsakymas buvo: ,,Oi, ne!''. Šiais darbais I. Ermanytė savęs neapribojo. Ji – viena iš Frazeologijos žodyno autorių. Be Irenos, prie frazeologizmų darbavosi Lietuvių kalbos instituto leksikografai Ona Kažukauskaitė, Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas, Zita Šimėnaitė, Angelė VilutytėRimševičienė. Šis kone devynių šimtų puslapių lietuvių leksikografijos veikalas išleistas 2001 metais. Už darbą prie Frazeologijos žodyno kartu su kitais žodynininkais I. Ermanytė buvo apdovanota Lietuvos Respublikos mokslo premija (2002 m.). Minėtinas I. Ermanytės darbas (drauge su kitais kolegomis) prie Mokyklinio tarptautinių žodžių žodyno, kurio pasirodė keturi leidimai – 1995 m., 1998 m., 2000 m., 2010 m. Dar vienas svarbus kalbininkės veiklos baras – tai žodžių rinkimo ekspedicijos, į kurias būsimoji žodynininkė įsitraukė studijuodama ketvirtame kurse. Pirmą sykį žodinėti Irena išvyko 1958 metais į Varniùs. Ekspedicijai vadovavo būsimasis profesorius Vladas VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 7 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Grinaveckis. Vėliau, jau triūsiant Institute, skersai išilgai išvaikščiota mažne visa Lietuva. Irenai yra tekę šnekinti ir tarp karvučių sėdintį kerdžių 2 . Ji mokėjo prakalbinti sodiečius, kad šie atvertų širdis, kad prisiminimai liete pasilietų, kad žirte pažirtų kalbos turtai. 1962 m. I. Ermanytė kartu su kitais kolegomis šnekino akmeniškiùs, mažeikiškiùs, 1963 m. lasiojo tarminę leksiką V ešvėnuose (Telši raj.), Zervýnose (Varėnõs raj.); 1964 m. keliai keleliai nuvedė į Gadūnãvą (Telši raj.), Geguž nę (Kaišiadori raj.); 1971 m. medžiagą Lietuvių kalbos žodynui rinko Pelesojè, Ródūnioje, Gerv čiuose. 1972 metais patraukė į Ž linus (Varėnõs raj.); 1973 metais nukako į Kruopiùs (Akmenės raj.); dar po metų leidosi į Rùdnią. Kalbos faktus rinko Pùnske, Seinuosè. O kur dar Kùpiškio kraštas, Rõkiškio apylinkės?! Užrašyta per 20 tūkst. tarminių leksikos vienetų. Irena, kaip ir kiti žodinėtojai, į pirmąsias ekspedicijas ėjo be diktofono, viską ranka rašydavo į sąsiuvinius, užrašų knygutes, kurių turi sukaupusi visą šūsnį. Nemažai jos užrašytų sakinių dabar jau gyvena savo gyvenimą Lietuvių kalbos žodyno puslapiuose. 2 Šių eilučių autorės pokalbis su I. Ermanyte 2007 04 21. Garso įrašas iš autorės archyvo. VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 8 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 5 PAV. I. Ermanytė žodžių rinkimo ekspedicijoje (1971 m., Gervėčiai) 6 PAV. Fragmentas iš I. Ermanytės užrašų knygelės. 1964 m. žodžių rinkimo ekspedicija (Gegužinė, Kaišiadori raj.) VIOLETA ČERNĖ. Irenos Ermanytės nuopelnai leksikografijai | 9 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Leksikografija ir leksikologija nebuvo vienintelės sritys, patekusios į Irenos akiratį. Jai rūpėjo ir lietuvių kalbos kultūra, ir toponimika, ir kiti dalykai, kurie sugulė į straipsnius straipsnelius Lietuvių kalbotyros klausimuose (Acta Linguistica Lithuanica), Kalbos kultūroje, Gimtojoje kalboje, kituose leidiniuose. Štai keletas: S. Daukanto aukà ir kiti bendrašakniai žodžiai (1967 m.), Laikrodis ir laikraštis (1967 m.), Žemės kalba (1968 m. su K. Eigminu), Būdas ir pobūdis (1969 m.), Pažiūrà, póžiūris ir jų sinonimai (1971 m.), Taurùs ir kilnùs (1972 m.), Darbas, veikla ir kūryba (1974 m.) ir t. t. I. Ermanytė yra vertusi mokslinės literatūros iš latvių kalbos. „Proto mankšta“ Irena po daugelio metų pavadins darbą prie Mitologijos enciklopedijos dvitomio (1997– 1999 m.), kurį vertė drauge su kitais vertėjais 3 . Visus kalbininkės I. Ermanytės nuveiktus darbus lietuvių kalbos labui kur čia suminėsi. Regis, kiekvienas turime tamsiąją savo asmenybės pusę. Irena, kolegų ir bičiulių vadinama Irute, – išimtis. Apie jokį žmogų iš Irenos lūpų blogo žodžio neišgirsi. Nuostabus, nuoširdus, šiltas, šviesus, subtilus, visas tarmes išmanantis iki aguonos grūdelio, suvalkietiškai skvarbaus mąstymo 4 ... Tokiomis spalvomis I. Ermanytė piešia žmonių, su kuriais jai teko drauge darbuotis, bendrauti, portretus. Gal todėl ir kolegos apie Ireną kalba vien pagarbiai. O juk geras žodis geriau nekaip dovana. LITERATŪRA B a b i ck i en ė Z. 1997: „Kalba yra sistema, prilygstanti tiksliesiems mokslams“ (pokalbis su I. Ermanyte). – Gimtoji kalba 8, 14-18. E r m a ny t ė I. 2008: Antonimija ir antonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. E r m a ny t ė I. 2003: Antonimų žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. E r m a ny t ė I. 2007: Bibliografijos rodyklė. Sudarė Zita Šimėnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. E r m a ny t ė I. 1985: Lietuvių kalbos antonimų žodynas, Kaunas: Šviesa. E r m a ny t ė I. 2002: Mokyklinis lietuvių kalbos antonimų žodynas, Kaunas: Šviesa. J a k a i tie nė E. 2005: [Recenzija]. Acta Linguistica Lituanica LII, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 3 Šių eilučių autorės pokalbis su I. Ermanyte 2007 04 21. Garso įrašas iš autorės archyvo. 4 Šių eilučių autorės pokalbis su I. Ermanyte 2007 04 21. Garso įrašas iš autorės archyvo.