„Standartinė kalba?“

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ALDONAS PUPKIS STANDARTINĖ KALBA? Internetiniame mokslo žurnale Lietuvių kalba (www.lietuviukalba.lt) 2016 m. buvo paskelbtas Irenos Smetonienės, Antano Smetonos ir Audriaus Valotkos straipsnis „Dėl standartinės kalbos termino“ (toliau: Smetonienė ir kt. 2016). Jame keliamas klausimas, „ar nebūtų tikslinga imti vartoti ne bendrinės kalbos, o standartinės kalbos terminą?“ (p. 1). Kadangi straipsnio išvadose apibendrinama, kad „turime vartoti standartinės kalbos terminą“ (paryškinta mano. – A. P.), dera pasigilinti, kodėl, kokiais argumentais remiantis lietuvių kalbotyros terminijoje teikiama daryti gana revoliucingą sprendimą. Straipsnio Įvade nurodoma, kodėl keliamas šis klausimas. Autoriams svarbiausios atrodo išorinės priežastys, kylančios iš bendravimo su užsienio mokslininkais: su jais esą pradėjome nesusikalbėti dėl mūsų kalbotyros moksle neišdiskutuotų terminų (dėl jų sampratos bei terminų sinonimijos). Duodama ir konkrečių, autorių nuomone, neišdiskutuotų terminų pavyzdžių (dėl kurių turbūt ir nesusikalbama): kaip suprantame skolinio ir svetimybės, naujadaro, naujažodžio ir neologizmo terminus, kaip aiškiname kalbos politikos ir kalbos planavimo santykius 1 , ar kalbant apie morfologijos dalykus geriau vartoti žymiklio ar markerio terminus, ką daryti su stilistikos srityje konkuruojančiais kanceliarinio, dalykinio ir administracinio stiliaus terminais. Pasakoma ir geidžiamos vartosenos kryptis: „[v]is labiau linkstama rinktis tarptautinį, o ne lietuvišką terminą, nes taip lengviau susikalbėti su kitų šalių mokslininkais“ (Smetonienė ir kt.: 2016: 1). Panašiai esą ir su bendrinės bei standartinės kalbos terminais. Autorių nuomone, „standartinės kalbos terminas geriau atspindi tam tikros kalbos atmainos norminį pobūdį, valstybinį statusą, oficialumą, nuoseklų ir dėsningą kalbos sistemos pažinimą bei to pažinimo rezultatų taikymą kalbos standartizavimo ir kalbos politikos procesuose“ (Smetonienė ir kt. 2016: 1). Dėl pastarųjų – bendrinės ir standartinės kalbos – terminų samprotaujama taip: „Aišku, nekeičiant turinio bet kurį terminą nesunku pakeisti kitu (tai tik susitarimo ir tikslingumo 1 Sunku suprasti, kokia logika remiantis į neišdiskutuotų terminų pavyzdžių grupę įtraukti kalbos politikos ir kalbos planavimo santykiai: vieno iš kalbamo straipsnio bendraautorių ne taip seniai buvo paskelbtas išsamus straipsnis (žr. Valotka 2015) apie tų sąvokų turinio santykius. ALDONAS PUPKIS. Standartinė kalba? | 2 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 klausimas), <...>, [o] tarptautinė praktika rodo, kad lokalus terminas ir lieka lokaliu, sukelia problemų verčiant jį į kitas kalbas“ (Smetonienė ir kt. 2016: 1). Autoriai stengiasi įžvelgti ir abiejų terminų „turinio skirtumą, pasireiškiantį skirtingų kalbos raidos etapų įvardijimu“. Svarbus argumentas jiems atrodo ir tas, kad bendrinė kalba, autorių teigimu, mokslo darbuose bei dokumentuose verčiama angl. common language, tačiau atspindi „ankstyvąją standartinės kalbos raidos fazę, dar nepasiekusią moderniosios kalbos etapo“ (Smetonienė ir kt. 2016: 2), tad čia ir būtų tas prieškodifikacinis etapas. Tačiau bent jau dėl mokslo darbuose vartojamų terminų toks teiginys yra visiškas nepagrįstas (žr. lentelę). LENTELĖ. Terminų bendrinė kalba, standartinė kalba vartojimo (vertimo) duomenys internetinės Lituanistikos duomenų bazės 2 reikšminių žodžių skyreliuose Lietuviškas reikšminis žodis Angliškas reikšminio žodžio vertimas Atvejų skaičius 1. bendrinė kalba standard language 1503 2. bendrinė kalba common language 64 3. bendrinė kalba literary language 45 4. standartinė kalba standard language 56 Antra vertus, jeigu bendrinę kalbą versime standard language, liksiantis neaiškus pastarosios santykis su common language. Tad daug nesvarstę, bet manipuliuodami kito rašinio (Cizikaitė 2002) teiginiais, autoriai p. 2 rašo, kad bendrinė kalba / common language žymi prieškodifikacinę kalbos fazę, nors Dalia Cizikaitė teigia, kad kaip tik common language, t. y. bendroji kalba, reiškia tą prieškodifikacinę fazę. Tai matyti iš žemiau pateikiamų abiejų straipsnių citatų. 2 Žiūrėta 2017 m. birželio 1–4 d. 3 Į šį skaičių neįtraukta beveik 20 atvejų, kur paminėta tik bendrinė kalba, o angliško termino atitikmens nėra nei tarp reikšminių žodžių, nei anotacijose (čia ir kitur skaičiuojant galėjo atsirasti nereikšminga paklaida). 4 Šis terminas pasitaiko nesistemiškai, ne visada aišku, kieno jis įrašytas į bazę (pvz., prie Jono Klimavičiaus Terminologijoje (2000), Arnoldo Piročkino Gimtajame žodyje (2004) išspausdintų straipsnių reikšminių žodžių išvis nėra nurodyta, kiti straipsniai išspausdinti Lenkijoje arba Lietuvos mokslo pasaulyje mažai žinomuose leidiniuose). 5 Terminai pavartoti atsitiktinai, nėra sistemiški (plg. 4-ą išnašą). 6 Tarp jų yra ir Giedriaus Subačiaus 2002 m. rinkinyje Res Balticae <...> paskelbtame straipsnyje nurodyti reikšminiai žodžiai bendrinė (standartinė) kalba. Į Lituanistikos duomenų bazę nėra įtrauktas kitas Subačiaus rašinys, 2004 m. paskelbtas Metmenų žurnale, – to straipsnio antraštėje rašoma panašiai: „Standartinių (bendrinių) kalbų istorijos chronologija“ (t. 84, p. 97–115). ALDONAS PUPKIS. Standartinė kalba? | 3 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 (1) Smetonienė ir kt. 2016: 2: Tačiau jeigu bendrinę kalbą išverstume į Standard language, taip pat lieka santykio su common language problema. Bendrine kalba / common language žymimą „kalbos fazę būtų galima vadinti prieškodifikacine. Tai vienas iš ankstyvųjų bendrinės kalbos raidos etapų, kai dar nebūna vienodus kalbos kodus (normas) fiksuojančių visuotinai pripažintų veikalų (gramatikų, žodynų) (Cizikaitė 2002: 274; turėjo būti p. 275. – A. P.). (2) Cizikaitė 2002: 274–275: Terminas common language (bendra kalba), skirtingai nei literary ir national language <...> gana retas. <...> common language atspindėjo ankstyvąją bendrinės kalbos fazę, dar nepasiekusią moderniosios kalbos raidos etapo, tačiau jau aiškiai besiskiriančią nuo dialekto <...>. Tokią kalbos fazę būtų galima vadinti prieškodifikacine. Tai vienas iš ankstyvųjų bendrinės kalbos raidos etapų, kai dar nebūna vienodus kalbos kodus (normas) fiksuojančių visuotinai pripažintų veikalų (gramatikų, žodynų). Šitaip netiksliai interpretuojant kitų teiginius, pateikiant falsifikuotus duomenis autoriams ir kyla mintis daryti išvadą, kad „taip prisistatydami pasauliui atrodome keistokai (tiesą sakant – atsilikę)“ (Smetonienė ir kt. 2016: 2). Išnarstyti šių teiginių ekvilibristiką nėra paprasta, nėra lengva susigaudyti ir minčių kratinyje, kurios apibendrinamos paskutiniu pastraipos žodžiu – esame atsilikę. Tad reikia pasiaiškinti, dėl ko esame atsilikę – dėl nemokėjimo versti, dėl terminų painiojimo ar dar dėl kokių kitų priežasčių? Pirmame straipsnio skyriuje (kažkodėl jis vadinamas dalimi, nors vėliau kalbama apie skyrius) „Terminų vartosena kitose šalyse“ atpasakojamas prieš beveik pusantro dešimtmečio mokslo žurnale paskelbtas literatūrologės (ne kalbininkės) Cizikaitės straipsnis apie anglų bendrinės kalbos termino istoriją ir jo atitikmenis lietuvių kalboje (Cizikaitė 2002: 273–284). Galima pasistebėti, kodėl recenzuojamo straipsnio autoriai pirmiausia ne tiesiogiai, bet per vienintelį tarpininką dairosi į kitas anglakalbes šalis, o ne į savo kalbotyros istorijos palikimą. Antra vertus, galėjo patys pasidomėti kalbamų terminų turiniu ir jų apibrėžtimis ne tik Cizikaitės minimų, bet ir kitų šalių kalbose (ypač trūksta vokiečių kalbos termino raidos analizės, nes jis galėjo turėti (ir turėjo!) nemažą, gal net lemiamą poveikį ir lietuvių kalbos šios srities terminijai, taip pat estų, suomių, norvegų, vengrų ir kt. kalbų terminų apžvalgos). Cizikaitės straipsnis nėra kuo nors ypatingas, bet trumpai apžvelgtinas, nes juo kaip vieninteliu šaltiniu ir remiasi minėti autoriai. ALDONAS PUPKIS. Standartinė kalba? | 4 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Negalima nesutikti su autorės teiginiu, kad standartinės kalbos terminas nukonkuravo ankstesnius terminus anglų kalboje (Cizikaitė 2002: 280), jis vis dažniau perimamas ir kitų Europos kalbų praktikoje ir ne vienur tampa pagrindinis. Čia dar galima pridurti kitos autorės teiginius, kad „terminas standartinė kalba reprezentuoja „specifinę Vakarų sąvoką, kurią išplatino kultūros tradicija“ (Birštonaitė 2002: 266), kad „[n]acionalinės ar bendrinės kalbos sąvokos <...> visiškai neatitinka buvusios Britų imperijos kalbinės situacijos“ (Birštonaitė 2002: 265). Dalios Cizikaitės straipsnio išvados suformuluotos gana prieštaringai. Kalbėdama apie lietuvių šios srities terminą, autorė teigia, kad „bendrinė kalba, skirtingai nuo anglų common language, yra visavertis terminas“ (Cizikaitė 2002: 280), jo „apibrėžimuose randame beveik visas svarbiausias ir tas pačias semas, kurias turi anglų standartinė kalba: nacionalinė, sunorminta, standartinė, bendra, turinti rašomąją ir šnekamąją formas, pavyzdinė, vartojama daugelyje sferų. Taigi tai, kas anglų kalbotyroje vadinama standard English, lietuvių kalbotyroje nusakoma bendrinės kalbos terminu. Jis labiausiai tiko naujam lietuvių kalbos etapui ir naujai kalbos sampratai, susiformavusiai XIX amžiaus pradžioje, nusakyti“ (Cizikaitė 2002: 281). Bet galutinėje išvadoje jau teigiama, kad „[r]ašomosios kalbos, bendrinės kalbos ir literatūrinės kalbos terminai yra per siauri kodifikuotai ir norminei lietuvių kalbai įvardinti. Bendrinės kalbos terminą ypač nepatogu vartoti gretinant kelių kalbų istoriją“ (Cizikaitė 2002: 281–282). Antrame recenzuojamo straipsnio skyriuje apžvelgiama kalbamų terminų kaita Lietuvoje. Striuka ta apžvalga, neišsami, selektyvi. Kartais kyla įspūdis, kad griebtasi sofistinių triukų: referuojami tik tokie atvejai, kurie naudingi autoriams, ir ta kaitos apžvalga baigiama 1980 m. (dar tiksliau – 1972 m.). Pirmiausia kelia nuostabą, kad visai neapžvelgtas vienas iš bene plačiausiai šio termino raidą aprašiusio prof. Arnoldo Piročkino straipsnis (1970), kuriame nurodyta, kad rašomosios kalbos terminą ar ne pirmas pradėjo vartoti Frydrichas Kuršaitis (savo ruožtu pridursiu ir Augusto Šleicherio lituanistiniuose raštuose esantį terminą Schriftsprache. – A. P.), o ne Jonas Jablonskis, kaip gali pasirodyti iš recenzuojamo straipsnio. Be to, minint Jablonskį mokslo darbe derėjo nurodyti, kur jis tą pasirinkimą ir sąmoningą atskyrimą nuo šnekamosios kalbos yra įtvirtinęs. Antra vertus, „užmiršus“ Piročkino straipsnį, nepateikiama daug informacijos apie kalbamo termino atsiradimą, jo formos kaitą, kitus terminus, galų gale nesužinome ir straipsnio autoriaus Piročkino pozicijos. ALDONAS PUPKIS. Standartinė kalba? | 5 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Trumpai paminėjus rašomosios kalbos terminą, bet neišskleidus jo turinio, gana plačiai rašoma apie Prano Skardžiaus 1927 m. sukurtą ir į vartoseną įdiegtą bendrinės kalbos terminą. Šiuo kartu mėginama remtis tarsi skiriamųjų požymių metodika. Ir cituojant, ir atpasakojant Skardžių ypač pabrėžiama tos kalbos atmainos b e n d r u m o ypatybė (požymis): „termino kūrėjui buvo svarbu pabrėžti kalbos bendrumą – kaip valstybę vienijantį aspektą <...>. Iš tiesų, tada tai buvo geriausias pasirinkimas, jis atitiko to meto Lietuvos tiek politinę, tiek istorinę dvasią“ (Smetonienė ir kt. 2016: 6; paryškinta mano. – A. P.). Toliau rašoma apie 1950 m. bendrinės kalbos terminą pakeitusį rusišką (= iš rusų kalbos išverstą. – A. P.) literatūrinės kalbos terminą. Teigiama, kad jis nebuvęs nė kiek geresnis (turbūt už bendrinę kalbą, bet nepasakoma kodėl), Lietuvoje neturėjęs jokios tradicijos (nors jo ir jo analogų vartosena siekė net 100 metų; žr. Piročkinas 1970: 31). Tokiu beprasmišku keitimu nebuvę patenkinti nei Lietuvos, nei užsienyje gyvenantys kalbininkai: apie tai ne kartą buvo rašę Pranas Skardžius, Petras Jonikas, aktyviai diskutavę ir Lietuvos kalbininkai (pastarasis teiginys iš literatūros man nėra žinomas, – diskusijos prasidėjo tik beveik po 20 metų). Bendrinės kalbos terminas pradėtas gaivinti 1969 m., nurodoma, kur jis pirmiausia imtas vartoti. Ne visi kalbininkai tam pritarę, buvę paskelbti keli diskusiniai straipsniai. Iš jų itin įsidėmėtina Jono Palionio (1975) nuomonė, kad, be termino įsigalėjimo, itin svarbu esą tai, jog „verčiant lietuviškąjį bendrinės kalbos terminą į kitas, ypač tarybinių tautų, kalbas reikėtų arba vartoti tų tautų literatūrinės kalbos termino atitikmenis, arba kiekvienu atveju aiškinti tuo bendrinės kalbos terminu žymimąją sąvoką“ (Palionis 1975: 32). Aptariamo straipsnio autoriai prisipažįsta, kad šie Palionio žodžiai ir yra tapę jų straipsnio leitmotyvu: „neįmanoma bendrinės kalbos termino dorai vartoti kitomis kalbomis, tiesa, dabar jau Vakarų“ (Smetonienė ir kt. 2016: 7). Bet nepaisant diskusijų (= ideologinio ir biurokratinio pasipriešinimo. – A. P.) bendrinės kalbos terminas įsigalėjo ir tai buvo „didelė ideologinė pergalė, rodžiusi tvirtą lietuvių kalbininkų stuburą“ (Smetonienė ir kt. 2016: 7; paryškinta mano. – A. P.). Grąžintasis terminas vėliau įgavęs „kitų semų“ (minimas Joniko (1972: 1) teiginys, kad bendrine kalba „galima vadinti visai tautai skiriamos kultūrinės bei civilizacinės kalbos rūšį“), bet šis terminas, Joniko nuomone, turintis ir trūkumų: esą sunku tiksliau nustatyti „bendrumo“ sąvoką, nes bendrumo turinčios ir atskirõs šeimõs, ir kaimo, ir parapijos šnekta. Aleksas Girdenis (1973: 45) bendrinę kalbą apibrėžęs kaip tautos viešojo gyvenimo kalbą, „viešumo sema“ buvusi perkelta ir į Lietuvių kalbos enciklopediją (1999, 2008). Tačiau čia pat daroma išvada, kad toks termino turinio pildymas (tarsi tai būtų kokia ALDONAS PUPKIS. Standartinė kalba? | 6 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 išimtis terminologijos darbo praktikoje) ir artinimas prie pasaulyje plintančio standartinės kalbos termino „nėra geras, nes kitose šalyse į standartinę kalbą žiūrima kaip į prieitą (? – A. P.) etapą, vadinasi, ir mes turėtume svarstyti šį klausimą turėdami galvoje, kad lietuvių kalba taip pat nestovi vietoje, kad bendrinė kalba buvo irgi tam tikras jos raidos laikotarpis, bet jis, kaip ir kitose šalyse, pasibaigė“ (Smetonienė ir kt. 2016: 8). Trečias skyrius vadinasi „Kodėl šiandien Lietuvoje vartotinas standartinės kalbos terminas?“ Jame turėtume rasti aiškiai ir logiškai paaiškinta, kodėl įsigalėjusio, tradicinio termino bendrinė kalba negalima papildyti naujomis semomis, kodėl visų ar bent daugelio (taip gali atrodyti iš straipsnio konteksto) kalbų raida jau priėjo (ar perėjo į) naują raidos laikotarpį ir kaip jį reikėtų apibūdinti, kodėl ir anglų kalboje, ir posovietinių bei kitų pokolonijinių šalių, ir besivystančių valstybių kalbose pasibaigė ar baigiasi senasis bendrinės kalbos raidos tarpsnis, kuo tai reiškiasi? Taigi visame pasaulyje bus įvykęs kalbų raidos lūžis (tiesiog revoliucija), kurį ar ne pirmieji Lietuvoje pastebėjo aptariamo straipsnio autoriai (arba šią mintį pasiskolino iš Cizikaitės (2002), o gal iš Giedriaus Subačiaus 2002 m. straipsnio, nors pastarojo į literatūros sąrašą neįtraukė) ir nusprendė, kad ir mes neturėtume būti atsilikę nuo tų procesų, todėl turėtume eiti koja kojon su anglų kalba (Britų imperijos tradicija) bei perimti tą joje plačiai įsigalėjusį terminą. Negana to, tas naujas terminas atspindėtų ir „nuoseklų ir dėsningą kalbos sistemos pažinimą ir to pažinimo taikymą kalbos standartizavimo ir kalbos politikos procesuose“ (Smetonienė ir kt. 2016: 1). Tai iš tiesų novatoriška mintis, kad termino kaita galėtų iš esmės stimuliuoti ištisos kalbotyros srities tyrimus, nes, suprask, bendrinės kalbos terminas to atlikti negalintis. Deja, jokių išsamesnių paaiškinimų ne šiuo, nei kitais klausimais straipsnyje nerandame. Jame tik gausu nelengvai suprantamų samprotavimų, reiškiamų daugiausia citatomis iš įvairių šaltinių ar autorių, tad čia belieka pasakyti keletą iš tų svarstymų išplaukiančių pastabų ir pamėginti įvertinti straipsnio autorių teikiamą siūlymą. Pasirodė daugiau negu keista, kai recenzuojamame straipsnyje perskaičiau teigiant, kad būtent aš dar 1980 m. savo Kalbos kultūros pagrinduose termino bendrinė kalba sampratą esu artinęs prie tuo metu Europoje jau vartojamo standartinės kalbos termino (tai gal tada mano jau buvo įžiūrėtas tas prasidėjęs naujas lietuvių bendrinės kalbos raidos etapas?). Negana to, toje knygoje autoriai dar atranda ir mano siūlymą dėl standartinės kalbos termino vartosenos Lietuvoje (Smetonienė ir kt. 2016: 8; pabr. mano. – A. P.). Perskaičius apie tokius atradimus, būtina priminti patį mano tos minties formulavimą Kalbos kultūros pagrinduose: „Bendrinė kalba nuo kitų kalbos atmainų (tarmių, žargonų, sociolektų) pirmiausia skiriasi tuo, kad ji yra sunorminta, daugiau ar mažiau apdorota ALDONAS PUPKIS. Standartinė kalba? | 7 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 sistema. Šis, skiriamasis, bruožas reiškiasi kodifikacija, tai yra fiksuotų taisyklių buvimu. bendrinės kalbos ypatybės, nurodomos įvairių autorių, gali būti ne absoliučios, būdingos ne visoms kalboms arba ne visoms epochoms“ (Pupkis 1980: 7). Iš kelių tai kalbos atmainai pavadinti vartojamų terminų, kurie turi vienokių ar kitokių trūkumų, „[g]eriausiai rodytų bendrinės kalbos specifiką standartinės kalbos terminas (standartas „Tarptautinių žodžių žodyne“ paaiškintas „norma, pavyzdys“; tas žodis gali reikšti ir „šabloną, trafaretą“ – bendrinė kalba nėra šabloninė, trafaretinė kalba), bet jis lietuvių kalbotyroje neturi jokių tradicijų“ (Pupkis 1980: 8). Taigi nei čia kokio „artinimo“, nei „siūlymo“ tikrai nepajėgiu įžiūrėti. Kalbėdami apie mano nurodytus bendrinės kalbos terminus ir jos ypatybes autoriai visa tai sudėlioja laisvo atpasakojimo būdu ir teigia, kad tuo metu aš skyręs keturis bendrinės kalbos bruožus: 1) sunorminta, daugiau ar mažiau apdorota kalbinė sistema; 2) kodifikacija – fiksuotos taisyklės; 3) rašytinis pavidalas ir monologas; 4) svarbiausia funkcija – komunikacinė. Bet knygoje tie bruožai (ypatybės) sudėlioti kiek kitokia tvarka ir ji nėra visai tokia, kokią sumodeliavo autoriai. Jau minėta, kad savitas kitų autorių minčių interpretavimas yra vienas iš šio straipsnio ypatumų, verčiančių abejoti ir daugeliu kitų jo teiginių bei išvadų. Antai skaitant toliau, gali pasirodyti, kad apie bendrinę kalbą ir jos terminą esu kalbėjęs tik tą vieną vienintelį kartą ir tai esanti galutinė mano nuomonė. Bet mano, kaip ir ne vieno kito kalbininko, pažiūros nėra koks sustingęs betonas, kad negalėtų su laiku keistis. Kodėl, pavyzdžiui, nė žodžiu neužsimenama apie mano bendrinės kalbos (sąvokos ir termino) apibūdinimą Kalbos kultūros studijose (2005)? Jose, man atrodo, nelabai nutolstant nuo 1980 m. sampratos, tam tikra prasme pasistūmėta į priekį ir rašoma, kad bendrinė kalba yra ne tik sąmoningai apdorota, bet ir istoriškai susiklosčiusi tautinės kalbos atmaina, vartojama visos tautos bendravimo (komunikacijos), mąstymo, politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo poreikiams tenkinti, tautiniam tapatumui ir reprezentacijai reikšti (Pupkis 2005: 30). Čia, drįsčiau manyti, kaip tik ryškiau iškeliamos bendrinės kalbos funkcijos, tarp kurių itin svarbios yra tautinio tapatumo ir reprezentacijos funkcijos. Autoriai, akivaizdu, nerado reikalo pastudijuoti ir kitų lietuvių kalbininkų knygų ir straipsnių apie bendrinę kalbą – terminą, ypatybes, apibrėžtis, susiformavimą, istoriją ir kt. Straipsnyje nė neužsimenama apie žymiausių lietuvių kalbos istorikų Jono Palionio, Zigmo Zinkevičiaus knygas, jose vartotus terminus, periodizaciją ir kt., taip pat senesnius Prano Kniūkštos, Alberto Rosino straipsnius, šio amžiaus pradžios Jono Klimavičiaus, Ritos Miliūnaitės ir kt. darbus, kuriuose vienaip ar kitaip nagrinėjama daug su kalbamu straipsniu susijusių klausimų. ALDONAS PUPKIS. Standartinė kalba? | 8 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Grįžtant prie tos autorių vis pabrėžiamos esą jiems ne visai suprantamos bendrinės kalbos ypatybės b e n d r u m o (primintina, kad Cizikaitė 2002: 280 bendrumą laiko socialiniu, o ne lingvistiniu bendrinės kalbos požymiu) galima prisiminti, kad ja abejojančių jie tariasi radę ir iš senesnių laikų (prisimintinos jau minėtos Joniko abejonės, bet jis (1972: 1) nedvejodamas bendrinę kalbą yra pavadinęs „visai tautai skiriamos kultūrinės bei civilizacinės kalbos rūšimi“. Tas „bendrumas“, jos kultūrinis ir civilizacinis pobūdis tiesiogiai koreliuoja su Girdenio (2000: 316) bendrinės kalbos „viešumu“ („Bendrinė (literatūrinė) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba“). Tas pat pabrėžta ir mano Kalbos kultūros studijose (2005). Ir štai čia, tiesa, netiesiogiai, atsietai nuo minėtų citatų, autorių pasisakoma, ko siekiama iš tikrųjų: „Iš tiesų, tradicijas mes kuriame patys, ir šiandien nebėra būtinybės ir prasmės pabrėžti vien bendrumo ar išvardyti sferas, kuriose norminė kalba turi būti vartojama“ (Smetonienė ir kt. 2016: 8), ir siūlo akcentuoti mano 1980 m. minėtas ypatybes, kur bendrinės kalbos b e n d r u ma s nėra iškeliamas kaip svarbiausia jos ypatybė. Bet jeigu bend r u m ą laikysime lingvistiniu, o ne socialiniu reiškiniu, turėsime pripažinti, kad pati bendrinės kalbos esmė, kaip rašo Giedrius Subačius (2003: 63), yra paremta kalbos formų integracijos idėja, t. y. vienodėjimo, vienodinimo išraiška, kurios reikia tą kalbą vartojančios visuomenės ar bendruomenės konsolidacijai. Taigi bendrumo ypatybė yra ne kokia yda ar turinio neturintis konstruktas, o visuomenę telkianti, ją vienijanti idėja, kuri šiais laikais visai nedera su plačiai skleidžiamomis neoliberalizmo dezintegracijos nuostatomis. Toliau einant apibendrinimo keliu reikia aptarti dar kelis esminius klausimus. Pirma, kaip minėjau, autoriams bene svarbiausia, kad su bendrinės kalbos terminu esą atsilikome nuo Vakarų Europos, kuri kalbų raidoje toli pažengusi į priekį. Čia tarsi mėginama spręsti vidinius terminų kaitos poreikius, bet visiškai susipainiojama. Teigiama, kad skirtingais terminais įvardijami skirtingi kalbų raidos etapai, rodantys tų kalbų kokybės lygį. Taip samprotauti būtų logiškai įmanoma, bet straipsnyje neišaiškinti du esminiai kalbamos temos dėmenys: 1) kokie čia aptariami lietuvių kalbos raidos etapai, kokios jų chronologinės ribos, 2) kuo matuojama (ar jau yra išmatuota) lietuvių kalbos kokybė (apie pastarąjį atvejį išvis nieko nekalbama, net nepaaiškinta, kas turėta galvoje, koks to teiginio turinys). ALDONAS PUPKIS. Standartinė kalba? | 9 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Jeigu bendrinės kalbos terminas atspindintis standartinės kalbos fazę, dar nepasiekusią moderniosios kalbos etapo, tai kada brėžti tos moderniosios kalbos ribą? Nuo kada norminamą lietuvių kalbą galima pradėti laikyti modernia – nuo Aušros laikų, nuo Varpo? Bet gali būti, kad ir nuo 1918 m. atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės pradžios kalbai tapus valstybinei ir pradėjus sparčiai plėtoti funkcinius kalbos stilius? Bet tada bendrinės kalbos termino dar nė nebuvo. Tai gal nuo 1927 m., kai pasirodė bendrinės kalbos terminas? O gal turima galvoje ikijabonskinė epocha ar net dar senesnė (kur bendrinės kalbos termino su žiburiu nerasi)? 7 Iš kitos pusės žiūrint, painiojamasi tarp istorinių datų: reikėjo tiksliai nurodyti laiką, kada prasidėjo tas naujas standartinės kalbos etapas (Vakarų Europoje ir Lietuvoje), jeigu dar 1980 m. aš Kalbos kultūros pagrinduose bendrinės kalbos termino sampratą, kaip rašo autoriai, jau artinau „prie tuo metu Europoje jau vartojamo standartinės kalbos termino“ (Smetonienė ir kt. 2016: 8) 8 . Taigi jeigu termino pasirinkimą turėtų lemti „kalbos kokybės lygis“, tai kas mums išaiškins, apie kokį lygį čia kalbama, ir įtikins, kad autorių aptariami terminai ir kalbami lygiai neprieštarauja vieni kitiems? Esu įsitikinęs, kad tos painiavos nebūtų buvę, jeigu autoriai prie lietuvių kalbotyros terminų būtų ėję iš lietuvių kalbotyros šaltinių, o ne pirmiausia rėmęsi užsienine praktika. Mūsų kalbotyroje šios srities terminai jau senokai nusistovėję ir pakako pasižiūrėti kad ir į Palionio darbus, kad viskas būtų stojęsi į savo vietas. Antai knygoje Rašomosios kalbos istorija Palionis (1995) vadinamojo ikinacionalinio laikotarpio raštų kalbą vadina rašomąja kalba, plačiai kalba apie XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių bendrinės rašomosios kalbos susidarymą ir toliau visoje knygoje vartoja tik pastarąjį terminą (Palionis 1995: 3–5). Beje, pabrėžia, kad čia „laikantis ankstesniosios tradicijos ir dėl dabartinės vartosenos polinkių, atsisakyta literatūrinės kalbos termino (nors, jo nuomone, jis nėra labai prastas), ir jo vieton grąžinti rašomosios kalbos ir bendrinės kalbos terminai. Tačiau pastarasis terminas tevartojamas tiktai nuo Aušros laikų susikūrusios, visai lietuvių tautai bendros rašomosios ir šnekamosios („standartinės“) kalbos reikšme“ (Palionis 1995: 7). Jeigu dar būtų buvę gerai įsiskaityta į Cizikaitės straipsnį, tai nesunku būtų buvę suprasti, kad jos minimas terminas common language, skliaustuose išverstas žodžiais „bendra kalba“, o toliau paaiškintas, kad tai tiesiog ʹbet kokia 7 Kiek anksčiau Smetonienės (2014) buvo pasakyta aiškiau: svarbiausiais standartinės kalbos (pradžios) metais laikytini 1922 m., kai Konstitucijoje lietuvių kalba paskelbta valstybine, Švietimo ministerija Jablonskio gramatiką pripažino standartu, o Kaune buvo įsteigtas universitetas. Klausimą dėl šio teiginio čia reikėtų formuluoti kitaip: ar kalbos istorijos periodizacija priklauso nuo išorinių politinių, socialinių ar kultūrinių aplinkybių, kad ir labai svarbių visuomenės gyvenime, ar nuo kokybinių ir (ar) kiekybinių pačios kalbos struktūros (sistemos) ir vartosenos pokyčių? 8 Buvo galima pasiremti kad ir mano knygoje Kalbos kultūros studijos pateikta dabartinės kodifikuotos lietuvių kalbos raidos schema ar dėl jos padiskutuoti (žr. Pupkis 2005: 45–46). ALDONAS PUPKIS. Standartinė kalba? | 16 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 LITERATŪRA B i r š t o n a i tė R . 2002: Kai kurie anglų, slovakų ir lietuvių šnekamųjų standartinių kalbų formavimosi bruožai. – Archivum Lithuanicum 4, 265–272. C i z i k a i t ė D . 2002: Anglų kalbos terminai common language, national language, literaly language, Kingˊs language, standard language ir jų lietuviški atitikmenys. – Archivum Lithuanicum 4, 273–282. G i r de n is A . 1973: Bendrinė kalba. – Mūsų kalba 3, p. 45–47. – Tas pats: Aleksas Girdenis. Kalbotyros darbai 1, 2000, 316–318. J o n i k a s P . 1972: Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje. Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas. K a l ė di en ė L . 2013: Urnėžiūtė R., Valskys V. Dvidešimtoji Jono Jablonskio konferencija. – Gimtoji kalba 10, 21–24. P a l i o n i s J . 1975: Literatūrinė kalba, bendrinė kalba ar kaip kitaip? – Kalbos kultūra 29, 28–32. P a l i o n i s J . 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. P i r o č k i n a s A . 1970: Literatūrinės kalbos terminas ir jo analogai. – Kalbos kultūra 19, 25–32. P u p k i s A . 1980: Kalbos kultūros pagrindai. Vilnius: Mokslas. P u p k i s A . 2005: Kalbos kultūros studijos. Vilnius: Gimtasis žodis. S k a r d ži us P. 1997: Rinktiniai raštai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. S m e t on i e nė I . 2014: Kalbos vieta valstybių politikoje: standartinių kalbų susikūrimas. – Parlamento studijos 16. Prieiga internete: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr16/16_kalba_2.htm. S m e t on i e nė I ., S m e t o n a A ., V a l o t k a A. 2016: Dėl standartinės kalbos termino. – Lietuvių kalba 10. Prieiga internete: www.lietuviukalba.lt. S u b a či u s G . 2003: Standartinė kalba – valdžios nuosavybė. – Kultūros barai 12, 63–64. V a l o t k a A . 2015: Kalbos planavimo ir kalbos politikos terminai. – Parlamento studijos 18, 84– 101. Prieiga internete: www.parlamentostudijos.lt/Nr18/files/5. Gauta 2017 06 20 ALDONAS PUPKIS [email protected]