„Bendrinės kalbos“ samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 DAIVA VAIŠNIENĖ Lietuvos edukologijos universitetas BENDRINĖS KALBOS SAMPRATA LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS AKTUOSE IR KALBOS POLITIKOS KONTEKSTE ESMINIAI ŽODŽIAI: valstybinė kalba, kalbos politika, bendrinė kalba, standartinė kalba, kalbos taisyklingumas. Straipsnyje aptariami Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos dokumentuose (kalbos politikos gairėse, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimuose) vartojami lietuvių kalbos statusą ir jos funkcijas nusakantys terminai (valstybinė kalba, bendrinė kalba, taisyklinga kalba ir kt.), jų apibrėžtys bei vartosenos ypatumai. Daugiausia dėmesio skiriama termino bendrinė kalba sampratai, funkcionalumui ir vartojimo kontekstui. Apžvelgiamos įvairiuose šaltiniuose (terminų žodynuose, Lietuvos Respublikos terminų banke ir kt.) teikiamos šio termino apibrėžtys, aptariami santykiai su kitomis kalbos statusą ir funkcijas nusakančiomis sąvokomis. ĮVADAS Sistemiškumas ir apibrėžčių tikslumas išskiriami kaip vieni iš svarbiausių loginių gero termino reikalavimų. Vertinant šias terminų savybes atsižvelgiama į terminų vienareikšmiškumą ir semantinį apibrėžtumą, loginių terminų santykių mokslinį pagrįstumą ir daugmaž vienodą įvardijimą (Gaivenis 2014: 211, dar žr. 236–237). Vis dėlto Kazimieras Gaivenis, aptardamas gero termino bruožus, atkreipia dėmesį, kad praktiniame terminų norminimo darbe vienareikšmiškumo ir reikšmės apibrėžtumo nelengva pasiekti ir net ilgą laiką gyvuojantys terminai tos srities specialistų gali būti suprantami ir vartojami nevienodai (Gaivenis 2014: 206–207). Šių terminijos trūkumų neišvengia ir kalbos politikos sritis – kartais kalbos norminimo, viešųjų užrašų kalbos ar svetimvardžių rašybos diskusijų kyla ne tik dėl kalbos reiškinio vertinimo, bet ir dėl skirtingo aptariamo objekto supratimo. Tenka pripažinti, kad visuomenėje įtvirtintiems neigiamiems kalbiniams stereotipams ar išankstinėms nuostatoms didelę įtaką daro ir pagrindinių kalbos politikos sąvokų turinio DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 2 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 neapibrėžtumas 1 , ir neatsakingai, be aiškių apibrėžčių vartojami terminai 2 (dėl kelių kalbos politikos terminų skirtingo interpretavimo plg. Valotka 2015). Kalbos politikos srities sąvokų sistemos ir terminijos analizės darbų, kuriuose būtų kalbama apie terminų apibrėžtis, jų sklaidos ypatumus ar hierarchinius santykius, nėra gausu (dažniau svarstomas tinkamesnių termino atitikmenų parinkimas 3 ). Tikslių sąvokų apibrėžčių stinga ir nagrinėjant keblesnius kalbos teisės klausimus – Valstybinės kalbos įstatymas (toliau – VKĮ) buvo priimtas 1995 metais, o tuo metu dar nebuvo įprasta pačiame įstatyme atskirai aptarti sąvokas. Taigi kalbos politikos srities terminai kol kas nė viename teisės akte nėra aiškiai ir sistemiškai apibrėžti. Tiesa, terminai su apibrėžtimis teikiami jau daugiau kaip dešimtmetį svarstomame ir atnaujinamame, tačiau vis dar nepriimtame Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekte (toliau – VKKĮ). Svarbu ir tai, kad daugiau kaip prieš dvidešimtmetį priimtas VKĮ neaprėpia kai kurių dabartinių lietuvių kalbos vartojimo sričių ir funkcijų (pavyzdžiui, susijusių su lietuvių kaip oficialiosios Europos Sąjungos kalbos statusu, skaitmeninėmis technologijomis), taigi nereglamentuoja ir neįvardija su šiomis sritimis susijusių reiškinių. VKĮ visai neminimas ir viešajam gyvenimui svarbiausią kalbos atmainą įvardijantis terminas bendrinė kalba. Akademinės ir viešos diskusijos apie įvairių kalbos atmainų funkcijas, jų santykį su taisyklingumu, tapatybės ar individualios raiškos dalykais kelia dar daugiau sumaišties ir priešpriešos, jeigu nesutariama dėl sąvokos bendrinė kalba apibrėžties ir bendrinės kalbos vartojimo aprėpties. Pasak Arnoldo Piročkino, „daug kas – ne vien paprasti žmonės, bet ir diplomuoti filologai – turi gana netikslų supratimą apie bendrinę kalbą“ (Piročkinas 2011). Šią įžvalgą papildo ir naujesni tyrimai – bendrinės kalbos sąvokos realus turinys tiriamųjų suvokiamas nevienaprasmiškai (Aliūkaitė 2011: 216) arba bendrinė kalba tampa 1 Pavyzdžiui, svarstoma, ar valstybinės kalbos sąvoka apima ir tarmes (plg. „valstybinė yra lietuvių kalba, suprantama kaip bendrinė kalba. Ar į lietuvių kalbos valstybiškumą įeina ir tarmės? Bendrai paėmus – taip. Atskirai – lyg ir ne“ (Daujotytė 2013). Greičiausiai tokioms dvejonėms turi įtakos ir viešos diskusijos, kuriose teikiama deskriptyvi bendrinės kalbos paskirties interpretacija, paviršutiniškai suprantami valstybinės kalbos politikos tikslai, siekiama priešinti bendrinę kalbą su tarmėmis ar kitomis kalbos atmainomis (plg. Vaicekauskienė 2010: 166; Vaicekauskienė, Sausverde 2012). Taip kuriamas konfliktinis diskursas, primetantis lietuvių kalbos tapatinimą tik su bendrine kalba ir plėtojantis agresyvaus bendrinės kalbos dominavimo vaizdinį. 2 Neapibrėžta termino „viešieji užrašai“ sąvoka lėmė sprendimą teisminiame ginče dėl viešųjų užrašų kitomis kalbomis. Byloje N-62-2354-11 „Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarties D. G. administracinio teisės pažeidimo byloje“ konstatuojama, kad viešųjų užrašų apibrėžtis nei Valstybinės kalbos įstatyme, nei įgyvendinamuosiuose aktuose neatskleista, todėl vienareikšmiškai teigti, jog ant autobusų esantys maršruto bei autobuso parko pavadinimo užrašai ne valstybine kalba atitinka Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje minimus viešuosius užrašus, negalima. Nors Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra apsvarsčiusi terminą viešieji užrašai ir jo apibrėžtį įtraukusi į Terminų banką, tačiau kol nepriimtas Valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas, kuriame būtų pateiktas šis terminas su apibrėžtimi, jo teisinio statuso klausimas nėra iki galo išspręstas. 3 Plg. Cidzikaitė 2002; Valotka 2015. DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 3 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 įvietintu kodu, pritaikomu regioninių variantų sistemoje (Aliūkaitė, Merkytė-Švarcienė 2012: 172). Drumstuose skirtingų tą patį ar labai panašų dalyką nusakančių terminų ar neapibrėžtų sąvokų vandenyse lengva paskandinti esminius reiškinio požymius, iškeliant į paviršių šalutinius, šališkai interpretuoti sąvokų turinį, jį pritaikyti parankioms ideologijoms 4 , prireikus tapatinti bendrinę kalbą su normine kalba, o kitais atvejais tą patį terminą vartoti kalbant tik apie universalią, visiems suprantamą ir visų vartojamą kalbos atmainą. Šiame straipsnyje keliamas klausimas, ar kalbotyros terminai, nusakantys kalbos statusą ir esmines vartojimo charakteristikas, patekę į teisės aktus ir kitus kalbos politikos dokumentus, yra aiškūs ir vienareikšmiai, ar teisės aktų rengėjų ir kalbos specialistų vienodai suprantami. Straipsnio tikslas – aptarti teisės aktuose ir kalbos politikos dokumentuose vartojamų terminų, sudaromų su gimininiu žodžiu kalba, sistemą, sklaidos ir vartojimo ypatumus. Daugiau dėmesio skiriama termino bendrinė kalba sampratai, funkcionalumui ir vartojimo kontekstui. Apžvelgiamos įvairiuose šaltiniuose (terminų žodynuose, Lietuvos Respublikos terminų banke) teikiamos šio termino apibrėžtys 5 , aptariami santykiai su kitomis kalbos statusą ir funkcijas nusakančiomis sąvokomis. SĄVOKOS BENDRINĖ KALBA POŽYMIAI IR APIBRĖŽTYS Pagal Prano Skardžiaus, 1927 metais pradėjusio vartoti terminą bendrinė kalba, teikiamą paaiškinimą 6 būtų galima išskirti du esminius bendrinės kalbos sąvokos požymius: 1. Komunikacinis, arba visuotinės vartosenos, požymis („tai yra bendra visų lietuvių tarpusavio susižinojimo, komunikacinė priemonė, žodžiu ir raštu bendriesiems kultūriniams 4 Galbūt net vis ideologiškai pakurstomą deskriptyvistų ir preskriptyvistų ginčą, ar „lietuvių bendrinė šnekamoji ir rašomoji kalba yra „idealioji kalba“, kurios turi siekti visi lietuviai“ (Vaicekauskienė 2010: 166), ar vis dėlto gebėjimas taisyklingai kalbėti yra „specifinės lingvistinės kompetencijos, specifinis lingvistinis kapitalas“, kuris „lygiai kaip ir kitos kapitalo rūšys – finansinis, kultūrinis, socialinis, – yra netolygiai pasiskirstęs tarp įvairių socialinių grupių“ (Baločkaitė 2014), galėtų išspręsti aiški ir vienareikšmė apibrėžtis, kas sudaro sąvokos bendrinė kalba turinį ir kam būtų privalu laikytis kalbos normų. 5 Šiame straipsnyje daugiausia remtasi terminografiniais šaltiniais ir teisės aktais, taigi neturėta tikslo pateikti ir vertinti visų kalbotyros darbuose teikiamų bendrinės kalbos apibrėžčių įvairovės. 6 „Dabar visuotinai lietuvių vartojamoji kalba, kaip rodo jos sandara ir raida, iš tikro geriausiai vadintina bendrinė, arba bendroji. Tai yra bendra visų lietuvių tarpusavio susižinojimo, komunikacinė priemonė, žodžiu ir raštu bendriesiems kultūriniams ir civilizaciniams gyvenimo reikalams vartojamoji kalba, kuri visai nesutampa nei su viena lietuvių tarme <...>. Ši kalba, kilusi iš žmonių šnekamosios kalbos, sąmoningai kultivuojama, dorojama, kad ji geriausiai tiktų bendrinei vartosenai; tai yra kultūrinė kalba.“ (Skardžius 1997: 635). Ši citata iš 1974 metų publikacijos „Bendrinė ir literatūrinė kalba“, paskelbtos žurnale Aidai (Nr. 8, p. 345– 350). DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 4 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ir civilizaciniams gyvenimo reikalams vartojamoji kalba“) 7 bendrinę kalbą, kaip kalbos atmainą, atskiria nuo tarmių („visai nesutampa nei su viena lietuvių tarme“) 8 ir nuo visų kitų kalbos atmainų. 2. Kodifikacinis, arba taisyklingumo, požymis („kalba, kilusi iš žmonių šnekamosios kalbos, sąmoningai kultivuojama, dorojama, kad ji geriausiai tiktų bendrinei vartosenai; tai yra kultūrinė kalba“) pabrėžia bendrinės kalbos norminį pobūdį. Iš P. Skardžiaus teikiamos apibrėžties būtų sudėtinga pasakyti, kuriam iš šių požymių būtų teikiama pirmenybė, jei reikėtų pasirinkti svarbiausią bendrinės kalbos bruožą 9 . Kita vertus, vargu ar toks klausimas galėjo kilti dvidešimtojo amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais, kai lietuvių bendrinė kalba tik pradėjo gyvuoti kaip kodifikuojama struktūra, tuo pat metu pildoma, tvarkoma ir diegiama. Nors ir pasirinktas vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmės pamatas, tačiau bendrinę kalbą aprašant gramatikose, kituose norminamuosiuose darbuose reikėjo iš naujo atrasti ir apibrėžti vidines kalbos reiškinių sąsajas, užpildyti sistemos spragas 10 . Taigi turėjo būti nustatytos aiškios taisyklės ir normos, nusakančios skirtumus tarp bendrinės kalbos ir kitų kalbos atmainų, taip pat pradėta sunormintos kalbos visuotinė sklaida, pirmiausia šios kalbos vartojimą įtvirtinant švietimą reglamentuojančiuose teisės aktuose 11 . Nors de facto bendrinė kalba tarpukario laikotarpiu įgijo savo kultūrinę formą ir išsiskyrė pagrindinės jos vartosenos sritys, pats terminas teisinio pagrindimo neturėjo ir teisės aktuose nebuvo vartotas. 7 Visuotinumo požymį pabrėžia ir Petras Jonikas, sakydamas, kad bendrinė kalba – tai „kalba, kuri skiriama visos tautos kultūrinio bei civilizacinio gyvenimo reikalams“ (Jonikas 1972: 2). 8 Pabrėžtina, kad ši nuostata visiškai nepriešino bendrinės kalbos su tarmėmis. A. Salys kaip tik piktinosi bendrinės kalbos atsiejimu nuo gyvosios žmonių kalbos – tarmė turėtų tapti atrama kalbiškai galvosenai ir būti susieta su bendrinės kalbos mokymu, taip pagyvinant šviesuomenės kalbinę nuojautą ir pakeliant rašto kalbos mokėjimą (Salys 1979: 15–16). 9 Galima sutikti, kad P. Skardžiui buvo svarbu pabrėžti kalbos bendrumą – kaip valstybę vienijantį aspektą (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 6), vis dėlto čia pat pabrėžiama, kad kalbos komunikacinis tikslas neatsiejamas nuo kalbos kokybės, padedančios suprasti, „kaip ir kas reikia rašyti arba sakyti, jei norim, kad mus kiti be sunkenybės galėtų suprasti“. (Skardžius 1997: 52). Plg. Peteris Aueris standartinę kalbą charakterizuoja trimis vienas kitą papildančiais požymiais: a) vartojama daugiau nei vieno kalbinio regiono vartotojų; b) vertinama kaip prestižinė kalbos atmaina (H-variety) ir vartojama raštijai; c) yra kodifikavimo ir plėtros objektas (Auer 2005: 8). 10 Pasak A. Salio, „bendrinės kalbos kūrybos uždavinys čia yra rasti ar sudaryti pusiausvyrą: trūkstama prikurti, o nereikalinga išmesti“ (Salys 1979: 13). 11 Taip siekta parengti visuomenę bendrinės kalbos priėmimui (plg. Smetonienė 2014). Visuotinis lietuvių kalbos vartojimas reglamentuojamas 1922 m. priimtame Pradžios mokyklų įstatyme, o kodifikuotos, taisyklingos kalbos reikalavimai nustatomi teikiant nuorodas į norminamuosius leidinius, pavyzdžiui, Pradžios mokslo departamentas prašo pradžios mokyklose remtis Jono Jablonskio gramatika: „Departamentas yra patyręs, kad lietuvių pradedamosiose mokyklose vartojama nepakankamai vienoda rašyba, tūlose mokyklose ir nepakankamai taisyklinga kalba. Pašalinti šitoms mūsų švetimo [švietimo] ydoms Pradžios Mokslo Departamentas prašo visus pradedamųjų mokyklų mokytojus ir mokytojas kaip oficijaliuose raštuose, taip mokymo reikalais tesekti tomis kalbos taisyklėmis ir rašyba, kurios yra išdėstytos P. K r i a u š a i č i o i r R y g i š k i ų J o n o L i e t u v o s k a l b o s g r a m a t i k o j e (Vilniuje, 1919 metai, Lietuvių Mokslo Daugijos [Draugijos] leidiny).“ (LVŽ 1919 8: 8). DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 5 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Sovietiniu laikotarpiu pagal rusų kalbotyros tradiciją buvo siūlomas ir diegiamas terminas literatūrinė kalba, tačiau Lietuvoje šis terminas taip ir neįsitvirtino 12 . Prano Skardžiaus pasiūlyta bendrinė kalba pradėta grąžinti į kalbotyros mokslą nuo septintojo XX amžiaus dešimtmečio (Piročkinas 2011; Pupkis 2005: 43). Visuotinė termino vartosena įtvirtinta laipsniškai: 1990 metais išleistame Kalbotyros terminų žodyne (toliau – KTŽ) abu terminai teikiami kaip sinonimai, tačiau vis dar įžvelgtinas hierarchinis jų santykis, teikiant pirmumą literatūrinei kalbai – iš straipsnio bendrinė kalba, kuri apibrėžiama kaip nacionalinė rašomąją ir šnekamąją formas turinti literatūrinė kalba (KTŽ 1990: 37), teikiama nuoroda į gerokai išsamesnį sąvokos aprašą straipsnyje literatūrinė kalba. Pastarajame nurodoma, kad nacionaline tapusi ir šnekamąją formą įgijusi literatūrinė kalba neretai vadinama terminu bendrinė kalba, o dalis kalbininkų šį terminą visais atvejais vartojantys vietoj termino literatūrinė kalba (KTŽ 1990: 119). Kadangi KTŽ gana ilgai buvo vienintelis sisteminis kalbotyros terminijos šaltinis, greičiausiai jis ir lėmė sąvokų, vartotų besiformuojančios kalbos politikos reikmėms, apibrėžtis ir paplitimą. Galima daryti prielaidą, kad iš dviejų P. Skardžiaus iškeltų bendrinės kalbos požymių pasirinkdami abiejų terminų apibrėžtyse formuluotę nacionalinė kalba 13 KTŽ autoriai kaip svarbesnį iškelia būtent kalbos visuotinumą. Norminamasis požymis aiškiau nurodomas tik išsamioje literatūrinės kalbos apibrėžtyje: „pavyzdinė, sunorminta, standartinė nacijos ar tautos kalba“ (KTŽ 1990: 119). Atkreiptinas dėmesys, kad pastarojoje apibrėžtyje vartojamas ir žodžių junginys standartinė kalba, nors ir neiškeltas kaip atskiras terminas, tačiau tiesiogiai sietinas su KTŽ nurodomu anglišku bendrinės (taip pat ir literatūrinės) kalbos atitikmeniu standard language. Dar vienas bendrinės kalbos sąvokos struktūrinis dėmuo galėtų būti norminė kalba. Žodyne šis žodžių junginys vartojamas apibrėžiant normą (KTŽ 1990: 134) 14 . 1999 metais išleistoje Lietuvių kalbos enciklopedijoje jau teikiamas tik bendrinės kalbos terminas (literatūrinė kalba apibūdinama kaip sovietinės okupacijos laikotarpio pakaitas (LKE 1999: 386). Apibrėžiant sąvoką („daugiau ar mažiau sunorminta visos tautos raštų ir žmonių viešojo gyvenimo bei kultūros reikmėms skirta kalba“ (LKE 1999: 87)) grįžtama prie P. 12 Termino kritiką žr. Pupkis 2005: 42–43. 13 KTŽ apibrėžiama kaip „bendroji nacijos kalba, kaip vienas skiriamųjų tos nacijos bruožų“ (KTŽ 1991: 128). 14 „Norminė kalba (taip pat ir literatūrinė) neretai leidžia tam tikrus variantus (sinonimus), ne visais atvejais yra griežta“ (KTŽ 1990: 134). Beje, tokia formuluotė galėtų reikšti ir tai, kad sąvokos norminė kalba ir literatūrinė kalba nėra visai tapačios. DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 6 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Skardžiaus „bendriesiems kultūriniams ir civilizaciniams gyvenimo reikalams“ vartojamos kalbos funkcinio išskyrimo, o norminis sąvokos dėmuo nusakomas gana aptakiai 15 . Lietuvos Respublikos terminų banke galima rasti dvi vėlesnio laikotarpio bendrinės kalbos apibrėžtis: 1) iš švietimo ir mokslo srities teikiama bendresnio pobūdžio bendrinės kalbos samprata, nurodanti, kad tai „visuotinai vartojama kalbos atmaina, daugiau ar mažiau sunorminta, pasižyminti didžiausiu prestižu, aukščiausiu visuomeniniu statusu kalbinėje bendruomenėje, vartojama kaip raštų, viešojo gyvenimo, švietimo, kultūros, žiniasklaidos, literatūros, išsilavinusių visuomenės sluoksnių kalba. <...> Bendrinės kalbos atmainos mokoma mokyklose, jos, kaip svetimosios kalbos, mokomi kitakalbiai“ (LTŽ 2012). Apibrėžtyje svarbesnė nuostata, kad ši kalbos atmaina visuotinai vartojama, o norminamasis sąvokos dėmuo, regis, nėra absoliutus, pakartojantis Lietuvių kalbos enciklopedijoje teikiamos apibrėžties dalį (t. y. „daugiau ar mažiau sunorminta“); 2) iš kalbų politikos srities Terminų banke nurodoma VKKĮ projekte teikiama bendrinės lietuvių kalbos apibrėžtis – „taisyklinga, lietuvių kalbos žodyno, gramatikos, rašybos ir skyrybos normomis pagrįsta rašytinė arba sakytinė lietuvių kalba, skirta viešojo gyvenimo reikmėms“. Pastarojoje apibrėžtyje labiau pabrėžiamas taisyklingumas ir normiškumas, o vartojimo aprėptį rodo abstrakčiau nusakoma bendrinės kalbos paskirtis „viešojo gyvenimo reikmėms“ 16 . Taigi P. Skardžiaus pasiūlytos bendrinės kalbos apibrėžties dvinariškumas, tik labiau pabrėžiant kurį vieną iš dviejų požymių, išlaikomas ir vėlesniuose šaltiniuose. Matyt, vengiant dvilypumo 1995 metais priimtame Valstybinės kalbos įstatyme terminas bendrinė kalba visai nevartojamas, o kituose teisės aktuose visuotinės ir (ar) sunormintos kalbos atmainos funkcijos nusakomos papildant taisyklingumo ar normiškumo nuorodomis žodžių junginius lietuvių kalba ir valstybinė kalba, taip šioms sąvokoms pridedant bendrinei kalbai būdingų požymių 17 . LIETUVIŲ KALBA IR VALSTYBINĖ KALBA Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata „valstybinė kalba – lietuvių kalba“ susieja šias dvi sąvokas tapatumo santykiu tais atvejais, kai kalbama apie kalbos vartojimą 15 Daugiau apie termino ir apibrėžties raidą žr. Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 7–8. 16 Panašiai bendrinės kalbos esmę yra nusakęs Aleksas Girdenis: „Bendrinė (literatūrinė) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba“ (Girdenis 2000: 316). Aldonas Pupkis labiau pabrėžia funkcines sritis – tai kalba „vartojama visos tautos bendravimo (komunikacijos), mąstymo, politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo poreikiams tenkinti, tautiniam tapatumui ir reprezentacijai reikšti“ (Pupkis 2005: 30). 17 P. Skardžiaus nuomone, bendrinė kalba, turint galvoj jos taisyklingumą, patogiau ir tiksliau vadintina lietuviška kalba, „kuriąja jie [lietuviai] ne tik tarp savęs susižino, bet pareiškia dar ir savo charakteringąsias ypatybes“ (Skardžius 1997: 54, 113). DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 7 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 viešajame Lietuvos gyvenime. Valstybinės kalbos įstatyme, įtvirtinančiame valstybinės kalbos statusą, patys žodžių junginiai valstybinė kalba ir lietuvių kalba dažniausiai vartojami sinonimiškai. Vis dėlto teisės aktų, reglamentuojančių kalbos vartojimą, visumos vaizdas išryškina šių terminų semantinės diferenciacijos požymius. Junginys valstybinė kalba teisės aktuose nurodo lietuvių kalbos statusą (plg. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį), o žodžių junginys lietuvių kalba, išplėstas apibūdinamaisiais žodžiais, įprastai vartojamas nuostatose, susijusiose su kalbos taisyklingumu ir norminimu. Kitaip tariant, visuotinės vartosenos (statuso) dalykai gana tikslingai atskiriami nuo kodifikacijos ir sklaidos: pirmuoju atveju kalbama apie valstybinės kalbos statusą ir vartojimą, o antruoju – apie mokomąjį dalyką, lietuvių kalbos norminę vartoseną ir pan. 18 Tiesa, valstybinės kalbos ir lietuvių kalbos sąvokų santykis teisės aktuose nėra išsamiau aptartas, dėl to reikia pripažinti, kad vieno ar kito termino pasirinkimas yra labiau intuityvus negu grįstas kokiais objektyviais kriterijais. Terminas valstybinė kalba (Lietuvos Respublikos terminų banke apibrėžiama kaip šalies vidaus oficialiojo ir viešojo bendravimo kalba, kurios išskirtinis statusas įteisintas valstybės įstatymuose (LTŽ 2012) 19 ) yra pagrindinis Valstybinės kalbos įstatyme. Tik trijuose straipsniuose, kuriuose kalbama apie kalbos normų laikymąsi ir taisyklingos kalbos reikalavimus, minima lietuvių kalba: 1) „16 straipsnis. Visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai daromi laikantis lietuvių kalbos normų <...>“; 2) „19 straipsnis. Valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas <...>“; 3) „22 straipsnis. Lietuvos visuomenės informavimo priemonės (spauda, televizija, radijas ir kt.), visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų.“ Išsiskiria dvidešimt pirmojo straipsnio, kuriame nustatomi kalbos mokėjimo reikalavimai, taikomi švietimo, viešojo administravimo ir kitų sričių darbuotojams, formuluotė, sujungianti taisyklingumo reikalavimus ir statuso nuorodą: „taisyklingos valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimai įtraukiami į valstybės tarnautojų, pedagogų, visuomenės informavimo priemonių ir leidybos darbuotojų atestavimo nuostatus <...>.“ 18 Ši terminų vartojimo sklaida rodo, kad Irenos Smetonienės, Antano Smetonos ir Audriaus Valotkos argumentai atsisakyti termino valstybinė kalba (teigiant esą šis vartotas kalbant apie mokyklas, kuriose lietuvių kalba buvo mokoma kaip valstybės kalba, o suvienodinus programas ir įvedus vieną egzaminą, terminas tapęs nebereikalingas ir likęs tik Valstybinės kalbos įstatymo pavadinime (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 11)) nėra pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad terminas vartojamas ir kituose teisės aktuose (pirmiausia – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje), taip pat būtų keblu be šio termino nusakyti viešojo administravimo (kitaip sakant – valstybės) reikalams vartojamos kalbos funkciją. 19 Lietuvių kalbos enciklopedijoje teikiama ne tokia apibendrinta apibrėžtis: „kalba, oficialiai vartojama viešajame valstybės gyvenime, mokyklose, spaudoje bei kitose žiniasklaidos priemonėse, valstybinėse įstaigose ir reikalų raštuose“ (LKE 1999: 683). DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 8 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Kituose įstatymuose taip pat dažniausiai vartojamas kalbos statusą nusakantis terminas, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 20 nuostatose, susijusiose su švietimo tikslais ar teise įgyti išsilavinimą valstybine kalba. Šiame įstatyme lietuvių kalba minima kaip mokomasis dalykas Lietuvos ir užsienio švietimo įstaigose („25 straipsnis. Lituanistinis švietimas ir galimybė mokytis lietuvių kalbos“), o aptariant kalbos taisyklingumo, normiškumo dalykus vartojamas junginys taisyklinga lietuvių kalba: „49 straipsnis. <...> 2. Mokytojas privalo: <...> 2) ugdyti tvirtas mokinių dorovės, pilietines, tautines ir patriotines nuostatas, pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui laiduoti mokinių asmenybės galių plėtotę, suprantamai ir aiškiai, taisyklinga lietuvių kalba perteikti ugdymo turinį, kai teisės aktais nustatyta, kad atitinkamas ugdymo turinys perteikiamas lietuvių kalba.“ Valstybinės kalbos statuso aspektas pabrėžiamas Vartotojų teisių apsaugos įstatyme (16 straipsnyje nurodoma, kad „kokybės garantija turi būti valstybine kalba“). Šis terminas vartojamas ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso XXV skyriuje, kuriame kalbama apie nuobaudas dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo klausimais bei Valstybinės kalbos inspekcijos pareigūnų nurodymų dėl valstybinės kalbos vartojimo nevykdymą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.282 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės būklės aktų įrašų kalbą, nurodoma, kad „civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba“. Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnyje, nustatančiame priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas reikalavimus, kad asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, turi „mokėti valstybinę lietuvių kalbą“, vartojamą konstrukciją galima vertinti kaip perteklinę, nes lietuvių kalba ir yra vienintelė valstybinė kalba. 21 Įdomu palyginti, kokie terminų – nusakančių kalbos statusą, funkcijas ar pan. – pasirinkimo polinkiai ir pasiskirstymas būdingi kitų valstybių, ypač turinčių panašią kalbos politikos ir socialinės raidos istoriją, pagrindiniams su kalbos vartojimu susijusiems teisės aktams. 20 Švietimo įstatyme dar minimas terminas gimtoji kalba, paprastai vartojamas kalbant apie asmenis, kuriems valstybinė kalba nėra gimtoji. Kai kur toks valstybinės ir gimtosios kalbos atskyrimas (pavyzdžiui, 30 straipsnyje nustatoma teisė mokytis valstybine ir gimtąja kalba) nėra aiškus ir logiškas, nes daugeliui piliečių būtent valstybinė kalba ir yra gimtoji. 21 Įgyvendinamuosiuose teisės aktuose – Vyriausybės nutarimuose, ministrų, įstaigų vadovų įsakymuose – terminų pasirinkimas dažniausiai atitinka aptartuosius polinkius. Valstybinę kalbą nurodančios nuostatos paprastai susijusios su kalbos mokėjimo ir vartojimo reikalavimais (pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 19 d. nutarime Nr. 553 „Dėl geležinkelių transporto rinkos reguliuotojo gautų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“; Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. birželio 23 d. įsakyme Nr. EV-77 „Dėl žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo valstybinėje darbo inspekcijoje organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“), o lietuvių kalba dažniau minima kaip mokomoji ar vertimo kalba. DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 9 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Latvijos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme (1999) vyrauja terminas valstybės (valstybinė) kalba (valsts valoda). Žodžių junginys latvių kalba (latviešu valoda) vartojamas rečiau – nusakant šios kalbos valstybinį statusą (1 str.), kalbant apie konkrečius kalbos vartosenos, taisyklingumo reikalavimus (23 str.) ar norminimo dalykus (pvz., asmenvardžių rašybą 19 str.) bei mokslo tyrimus (24 str.). Dažniau valstybinė kalba minima Švietimo, Aukštųjų mokyklų, Imigracijos įstatymuose, o, pavyzdžiui, Pilietybės įstatyme kalbama tik apie latvių kalbą, išskyrus piliečio priesaikos tekstą, kuriame pasižadama stiprinti latvių kaip valstybinę kalbą. Estijos Respublikos kalbos įstatyme (2011) terminas valstybės kalba (riigikeel) pasirodo tik vieną kartą, nusakant estų kalbos statusą. Kituose straipsniuose kalbama tiesiog apie estų kalbos (eesti keel) vartojimo nuostatas. Regis, Estija pratęsia Skandinavijos valstybių, kurių nacionalinės kalbos neturi valstybinių kalbų statuso, tradiciją vartoti patį kalbos pavadinimą be papildomų statuso nuorodų, o prireikus nusakyti esmines administracines ar kitokias kalbos funkcijas. Pavyzdžiui, Suomijos Respublikos kalbos įstatyme (2003) vartojamas terminas, kurį tiksliausiai atitiktų terminas nacionalinė kalba (suomių kansalliskieli / švedų nationalspråk). Švedijos Karalystės kalbos įstatyme (2009) švedų kalba minima kaip pagrindinė kalba (huvudspråk), taip pat nurodoma, kad ji oficialioji Europos Sąjungos kalba (officiellt språk). Slovėnijos Respublikos įstatyme dėl viešojo slovėnų kalbos vartojimo (2004) vartojamas oficialiosios kalbos (uradni jezik) terminas, tokį pat statusą kai kuriose savivaldybėse turi mažumų kalbos – italų ir vengrų. Lenkų kalbos įstatyme taip pat minima tik lenkų kalba (język polski) 22 (dar vartojamas terminas administracinė kalba (język urzędowy), nurodant kalbos vartojimo sritį). Įstatyme dėl valstybinės Slovakijos Respublikos kalbos (1995) nuosekliai vartojamas terminas valstybinė kalba (štátny jazyk). Beje, nors ir tiesiogiai nevartojamas bendrinės ar koks panašios reikšmės terminas, šio įstatymo vienuoliktasis straipsnis nurodo, kad daugumoje valstybinės kalbos vartojimo sričių valstybinė kalba turėtų būti suprantama kaip kodifikuota, taigi jai galioja taisyklingumo kriterijai. Iš aptartų atvejų galima daryti prielaidą, kad teisės aktuose vartojami terminai ir įstatymų leidėjų pasirinkimas pabrėžti kalbos statuso svarbą arba jo nepabrėžti rodo ne tik teisines, bet ir politines ar socialines nuostatas, susijusias su kalbos statuso į(si)tvirtinimu visuomenėje, taip pat kalbos tvarkybos ir reglamentavimo tradicijas. Taigi jei kalbos vartojimo 22 Valstybinės kalbos terminas język państwowy vartotas 1945 metais priimtame dekrete, reglamentuojančiame kalbos vartojimą valstybės ir savivaldos įstaigose (žr. Dekret z dnia 30 listopada 1945 r. o języku państwowym i języku urzędowania rządowych i samorządowych władz administracyjnych). DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 16 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 D. G. administracinio teisės pažeidimo byloje“. Prieiga internete: http://eteismai.lt/byla/12488001392033/N-62-2354-11 (žiūrėta 2017 05 24). Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. birželio 23 d. įsakymas Nr. EV-77 „Dėl žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo valstybinėje darbo inspekcijoje organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Prieiga internete: https://www.etar.lt/portal/lt/legalAct/f4e2658057e311e7846ef01bfffb9b64 (žiūrėta 2015 12 03). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimas Nr. 1407 „Dėl Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“. Prieiga internete: https://www.etar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.9E302593CE80/MwWFezpYlh (žiūrėta 2015 12 03). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 19 d. nutarimas Nr. 553 „Dėl geležinkelių transporto rinkos reguliuotojo gautų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Prieiga internete: https://www.etar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.35260B69187F/usrRRrZiNO (žiūrėta 2015 12 03). LKE 2008: Lietuvių kalbos enciklopedija. Sudarė Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas. 2-as patiksl. ir papild. leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LTŽ 2012: Ramonienė M., Brazauskienė J., Burneikaitė N., Daugmaudytė J., Kontutytė E., Pribušauskaitė J. 2012: Lingvodidaktikos terminų žodynas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Pilsonības likums (Latvijos Respublikos pilietybės įstatymas). Prieiga internete: http://likumi.lv/ta/id/57512-pilsonibas-likums (žiūrėta 2015 10 29). Språklag (Švedijos Karalystės kalbos įstatymas). Prieiga internete: https://lagen.nu/2009:600 (žiūrėta 2015 10 29). Valstybinės kalbos politikos 2003–2008 m. gairės (patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. IX-1595). Prieiga internete: http://www.vlkk.lt/kalbos-politika/lietuvos-kalbos-politikos-gaires/valstybineskalbos-politikos-2003-2008-m-gaires (žiūrėta 2015 11 02). Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“. Prieiga internete: https://eseimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.41265 (žiūrėta 2017 06 26). Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2004 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. N-10(99) „Dėl Europos Sąjungos bendrosios valiutos pavadinimo lietuvių kalboje“. Prieiga internete: DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 17 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 http://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/nutarimai/del-europos-sajungos-bendrosiosvaliutos-pavadinimo-lietuviu-kalboje (žiūrėta 2017 06 26). Valsts valodas likums (Latvijos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas). Prieiga internete: http://likumi.lv/doc.php?id=14740 (žiūrėta 2015 10 29). Ustawa z dnia 7 października 1999 r. o języku polskim (1999 m. spalio 7 d. įstatymas dėl lenkų kalbos). Prieiga internete: http://isap.sejm.gov.pl/DetailsServlet?id=WDU19990900999 (žiūrėta 2015 11 02). Zákon Národnej rady Slovenskej republiky o štátnom jazyku Slovenskej republiky (Slovakų Respublikos Nacionalinės Rados įstatymas dėl Slovakų Respublikos valstybinės kalbos). Prieiga internete: http://www.zakonypreludi.sk/zz/1995-270 (žiūrėta 2015 10 29). Zakon o javni rabi slovenščine (ZJRS) (Slovėnijos Respublikos įstatymas dėl viešo slovėnų kalbos vartojimo). Prieiga internete: http://www.uradni-list.si/1/objava.jsp?urlurid=20043841 (žiūrėta 2015 10 29). Gauta 2017 10 04 Priimta 2017 12 08 DAIVA VAIŠNIENĖ Lietuvos edukologijos universitetas Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius [email protected] DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 18 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 THE CONCEPT OF STANDARD LANGUAGE IN THE LEGISLATION OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA AND IN THE CONTEXT OF LANGUAGE POLICY S u m m a ry The publication raises the issue of whether the linguistic terms that describe the status of language and its key usage characteristics are used in the legislation and other languagepolicy documents clearly and unambiguously, whether the legislators and the general public understand them equally. The goal of the article is to discuss a system of the terms that include the related word language and that are used in the legislation and language-policy documents, as well as their dissemination and usage features. A lot of attention is paid to the concept of standard language, its functionality and usage context. The definitions of this term (provided in glossaries, the Term Bank of the Republic of Lithuania) are reviewed, also its relationship with other concepts describing the status and functions of a language is discussed. Pranas Skardžius, the author of the term bendrinė kalba (standard language), distinguished two features of it: 1) The communicative, or commonly used, feature separates standard language as a language branch from all other language branches (in the broad sense, the full set of all regional, social and functional variants); 2) The codification, or correctness, feature emphasises the prescriptive nature of standard language (vs. dialects, jargon, etc.). The binarity of Skardžius’ definition, only emphasising one of the features a bit more, is also preserved in later sources: glossaries, encyclopedias. The Law on State Language does not include the standard language term at all, therefore its ambivalence is avoided. Other legislation indicating codified language usually uses a clearer and more specific definition correct Lithuanian language which more accurately reflects the codification feature of the concept of standard language. The term standartinė kalba (standard language) has not yet taken root in Lithuania but the relationship between the concepts of standard and national (or commonly used) language are more and more discussed, including whether we need to distinguish codified language from commonly used language variant (standartinė kalba vs. bendrinė kalba). The duality of the term used in both senses may be an obstacle when communicating. Several solutions are proposed to emphasise the aspect of codification: to accept the newly proposed DAIVA VAIŠNIENĖ. Bendrinės kalbos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir kalbos politikos kontekste | 19 __________________________________________________________________________________________ BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 term standartinė kalba, to work around the issue by using descriptive word combinations, or to apply a less often used concept of codified language (norms of language) for this purpose. KEYWORDS: official language, language policy, standard language, correctness.