Dėl terminų „standartizacija“, „norminimas“ ir „kodifikacija“ santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje

BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas DĖL TERMINŲ STANDARTIZACIJA, NORMINIMAS IR KODIFIKACIJA SANTYKIO DABARTINĖJE NORMINAMOJOJE KALBOTYROJE ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, kalbos tvarkyba, kalbos standartizacija, norminimas, kodifikacija, terminija. ĮVADINĖS PASTABOS Norminamosios kalbotyros terminais standartizacija, norminimas ir kodifikacija 1 žymimų sąvokų samprata šiuolaikinės lietuvių ir užsienio kalbotyros darbuose įvairuoja, nėra iki galo nusistovėję ir patys terminai. Todėl neatsitiktinai poreikis peržiūrėti šiuos ir kai kuriuos kitus šios srities terminus ir tiksliau juos apibrėžti (ar net vieną kitą sąvoką pervadinti) keliamas ne vienoje pastarojo meto lietuvių kalbininkų mokslinėje publikacijoje 2 . Tačiau visapusiškos diskusijos dėl terminų galimybes menkina tai, kad kartais remiamasi tik pavieniais šaltiniais, o šie savaime riboja su tų terminų vartosena susijusį problemų lauką. Todėl ir išvados ne visada pasižymi moksliniu tikslumu ir objektyvumu. Galima keleriopa prieiga prie šių terminų problematikos, apibrėžianti ir tyrimo kryptis: 1) diachroninė, leidžianti nagrinėti minimų terminų atsiradimą, istorinę raidą ir sąsajas su pačios bendrinės lietuvių kalbos (imant plačiau – ir kitų šalių bendrinių kalbų) kūrimosi etapais bei raidos kontekstu; tai reikalauja specialių išsamių studijų (žr. Deumert, Vandenbussche 2003: 455–469; Subačius 2004: 97–115; Miliūnaitė 2010: 231–256); 2) sinchroninė, apsiribojanti dabartine kalbos norminimo terminų padėtimi ir apimanti du aspektus: 1 Šie trys terminai straipsnio antraštėje, įvade bei 1-oje dalyje apibendrintai žymi atitinkamų šaknų terminų lizdus, nes realiai vartojama ir daugiau kiekvieno termino darybinių variantų, o kai kada ir panašias, bet netapačias sąvokas reiškiančių sinonimų. 2 Pavyzdžiui, Audrius Valotka nagrinėjo kalbos politikos ir kalbos planavimo terminus (Valotka 2015: 84–101); kiti naujausi šios srities terminijos svarstymai aptariami tolesnėse straipsnio dalyse. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 2 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 a) teoriškai apibrėžti kalbamųjų terminų poreikį ir šios mikrosistemos terminais reiškiamų sąvokų tarpusavio ryšius, remiantis svarbesniais dabartiniais lietuvių kalbotyros šaltiniais, taip pat anglakalbės kalbinės literatūros, kuri šiandien apskritai nemažai lemia lietuviškosios terminijos pasirinkimą, kontekstu; b) tirti realiai funkcionuojančių kalbamųjų terminų ypatybes įvairiuose lietuvių kalbotyros tekstuose ir nustatyti jų vartojimo polinkius. Šių tyrimo krypčių ir aspektų visuma gali padėti susidaryti gana išsamų kalbamųjų terminų raidos ir funkcionavimo vaizdą lietuvių kalbotyroje. Straipsnio apimtis leidžia rinktis vieną kurį aspektą. Ypač įdomus, nes nelengvai įgyvendinamas, atrodo 2a atvejis, todėl jis toliau ir nagrinėjamas, nors nevengiama sąsajų ir su minėtais kitokios pakraipos tyrimais. 1. KOKIO DYDŽIO „DAR VIENA LIETUVIŲ KALBOTYROS BĖDA“? Panagrinėti norminamosios kalbotyros terminus standartizacija, norminimas ir kodifikacija paskatino 2016 m. internetiniame Vilniaus universiteto leidžiamame mokslo žurnale Lietuvių kalba paskelbtas trijų autorių – Irenos Smetonienės, Antano Smetonos ir Audriaus Valotkos straipsnis „Dėl standartinės kalbos termino“ (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016) 3 . Kaip sako straipsnio antraštė, jis skirtas terminui standartinė kalba, o kaip rodo jo turinys, mėginama pagrįsti šio termino reikalingumą dabartinei lietuvių kalbotyrai ir juo pakeisti įsigalėjusį, nuo 1927 m. su keliolikos metų sovietinio laikotarpio pertrauka vartojamą bendrinės kalbos terminą. Kartu glaustai užsimenama ir apie kitus norminamajai kalbotyrai svarbius terminus (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 10): Atkreiptinas dėmesys ir į dar vieną lietuvių kalbotyros bėdą – kabos 4 norminimas ir kodifikavimas mums yra sinonimai, o standartizavimas apskritai neapibrėžtas. Norėdami pagrįsti šį teiginį, autoriai 10-ame puslapyje pateikia lentelę (tik nenurodo jos pavadinimo, žr. 1-ą lentelę). Po šia lentele (toliau tekste – KNS lentelė), nenagrinėdami jos turinio, straipsnio autoriai daro tokią išvadą (turėdami galvoje ne tik 3 Aldono Pupkio parašytą šio straipsnio recenziją žr. 90-ame Bendrinės kalbos žurnalo numeryje (prieiga internete: http://www.bendrinekalba.lt/Straipsniai/90/Pupkis_BK_90_straipsnis.pdf). 4 Straipsnio autorių paliktas korektūros riktas. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 3 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 šiuos, bet ir anksčiau savo tekste aptariamus terminus bendrinės kalbos atmainai įvardyti) (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 11): Taigi, kaip matome, terminologinis chaosas akivaizdus (ir, beje, lingvistikos terminijoje ne toks retas). Šio straipsnio tikslas nėra sutvarkyti visą šią terminų mikrosistemą. Vis dėlto autorių teiginys dėl „dar vienos lietuvių kalbotyros bėdos“ gerokai prasilenkia su tiesa. Kodėl? Pagrindinė pačių autorių „bėda“ ta, kad jie remiasi vieninteliu lietuvišku šaltiniu – Lietuvių kalbos enciklopedija (toliau – LKE), o iš kitakalbių šaltinių taip pat pasirenka tik po vieną, taigi nematyti nei įvairovės, nei kitų pro akis praleistų šių terminų vartojimo aspektų. Nežvilgterta nė į ganėtinai neseną leksikografijos šaltinį – Lingvodidaktikos terminų žodyną (toliau – LTŽ) (2012), esantį ir Lietuvos Respublikos terminų banke (toliau – TB), – čia šie terminai aiškiai apibrėžti. Be to, kelių kalbų terminų mikrosistemas lyginti galima ir reikia, bet vienokie ar kitokie neatitikimai dar savaime nereiškia, kad viena iš tų mikrosistemų kuo nors ydinga. Kita vertus, reikia pripažinti, kad lietuviškojoje norminamosios kalbotyros terminų mikrosistemoje šiokios tokios netvarkos esama, ir tai lemia kelios priežastys: 1) nėra aiškiai susitarta, kokios sąvokos reikalingos ir koks jų turinys; 2) pamatinės sąvokos „standartas“ ir „norma“ yra daliniai sinonimai, ir tai sukuria išvestinių sąvokų sinonimiškumą, kartu dviprasmiškumą; 3) lietuvių norminamosios kalbotyros terminų mikrosistemą išbalansuoja kitų kalbų daroma įtaka, nes ši mikrosistema kitose kalbose kuriama ne visada pagal tokius pačius principus. Kur kas didesnė bėda, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, – pati dabartinė lietuvių kalbotyros terminijos kodifikacijos būklė. Atskyrus lietuvių kalbotyros terminijos (ir kalbamosios mikrosistemos) kodifikaciją nuo realiosios vartosenos, galima teigti, kad šioji terminija, palyginti su kitų mokslo sričių terminija, leksikografiškai sutvarkyta gana prastai. Didžioji leksikografijos šaltinių dalis keliais dešimtmečiais, jei ne daugiau, atsilieka nuo to, kas realiai vartojama. Kuriama arba skolinama daug naujų terminų, atliepiant užsienio kalbotyros aktualijas, bet toji terminija nėra nei centralizuotai sisteminama, nei skelbiama. XX a. pabaigoje pasirodęs lietuviškas Kalbotyros terminų žodynas (toliau – KTŽ) savo laiku buvo reikalingas ir parankus darbas (žr. KTŽ 1990, 288 p.), tačiau jis jau negali lygintis nė RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 4 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 su 2007 m. latvių išleistu Aiškinamuoju kalbotyros terminų žodynu (toliau – VPSV) (2007, 623 p.). 1 LENTELĖ. Kodifikavimo, norminimo ir standartizavimo apibrėžtys trijų kalbų šaltiniuose (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 10). Minėto straipsnio autoriai, suprasdami, kad kalbamųjų terminų problema verta didesnio dėmesio, skatina „šioje kalbotyros srityje besispecializuojančius mokslininkus imtis visos mikrosistemos tvarkymo“. Tokiam tvarkymui, kiek jis reikalingas, reikėtų RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 5 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 atskiro atsidėjimo, pavyzdžiui, rengiant naują kalbotyros terminų žodyną ar leidžiant naują LKE leidimą. Tačiau, kaip minėta, norint išsamiai išgvildenti teorinius ir praktinius kalbamųjų terminų kilmės, istorinės raidos, funkcionavimo bei pateikimo įvairiuose šaltiniuose aspektus, reikėtų platesnės studijos. Todėl šiuo kartu straipsnio tikslas yra siauresnis: teoriškai apibrėžti bendrinės kalbos norminamajam procesui apibūdinti reikalingų sąvokų ir jas įvardijančių terminų mikrosistemą. Šiam tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai: 1) apibūdinti pagrindines norminamojo proceso sudedamųjų dalių (etapų) sąvokas; 2) aptarti terminus standartizacija, norminimas ir kodifikacija, taip pat jų variantus ir sinonimus; 3) atskleisti kalbos reguliavimą(si) įvardijančių terminų tarpusavio ryšius ir pateikti galimos jų mikrosistemos apmatus. 2. APIE KOKIAS SĄVOKAS IR JAS ĮVARDIJANČIUS TERMINUS KALBAME? Terminai standartizacija, norminimas ir kodifikacija bei jų variantai ir sinonimai nusako įvairius bendrinės kalbos reguliavimo(si) aspektus, susijusius tiek su bendrinės kalbos, kaip vienos iš nacionalinės kalbos atmainų, išore (t. y. bendrinės kalbos atskyrimu nuo kitų atmainų), tiek su jos vidumi (t. y. su bendrinės kalbos normų kristalizavimusi ir tvarkyba). Kad nagrinėjamų terminų turinys ir kontekstas būtų aiškesnis, pirmiausia reikia apibrėžti atramines sąvokas „bendrinė kalba“ ir „bendrinės kalbos reguliavimas(is)“. Bendrinė kalba yra ir savaime besiklostanti, ir sąmoningai kuriama kalbos atmaina. Tuo ji skiriasi nuo kitų kalbos atmainų, kurių atsiradimas, funkcionavimas ir normų raida paprastai apibūdinama tik kaip kalbos savireguliacija be sąmoningo ir kryptingo kišimosi iš šalies. Tiesa, kalbant apie bendrinę kalbą, nusveria (ir visai suprantama, kodėl) vienas aspektas – pabrėžiamas daugiau ar mažiau aktyvus, organizuotas (dažnai valstybės mastu) poveikis jos raidai, o nuošalyje paliekami savaiminės jos raidos ypatumai. Be to, bendrinė kalba yra kartu ir reguliavimo objektas, ir jo rezultatas. Kaip tik šių dviejų, tegu ir prieštaringų, tos pačiõs bendrinės kalbos prigimties pusių – reguliavimo objekto ir rezultato – sąveikos ir nesistengiama suprasti šiuo metu vykstančioje diskusijoje dėl terminų bendrinė kalba ir standartinė kalba turinio bei santykio. Negana to, mėginama šias dvi puses dirbtinai atsieti ir dekonstruoti termino bendrinė kalba vienovę: norminė, t. y. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 6 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 kodifikuota, bendrinė kalba priešinama realiajai jos vartosenai, tarsi tai būtų dvi atskiros ir visai skirtingais terminais vadintinos atmainos. Todėl, kiek nukrypstant nuo pagrindinio tikslo ir uždavinių, tikslinga pateikti nagrinėjamai problematikai priimtiniausią bendrinės kalbos sampratą. Kalbininkas Pranas Skardžius 1927 m. žurnale Švietimo darbas (Skardžius 1997 [1927]: 30–85) pirmasis viešai pavartojo terminą bendrinė kalba ir jį motyvavo. Beje, iki 2013 m. kovo mėnesio Lietuvoje manyta ir rašyta, kad P. Skardžius ir buvo šio termino kūrėjas. Tačiau tą kovo mėn. Lietuvos nacionalinio radijo laidoje „Ryto garsai“ buvo transliuota viena radijo stoties „Amerikos balsas“ laida, kurioje paskelbtas įrašas iš 1964 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusio Katalikų akademijos suvažiavimo, kur į klausimus atsakinėjo žymus tarpukario kalbininkas, karo metais pasitraukęs į Vakarus, Antanas Salys. Jis paaiškino, kad terminą bendrinė kalba pats pasiūlęs P. Skardžiui pagal vertimą iš vokiečių kalbos termino Gemeinsprache, ir tas pradėjęs visur jį vartoti. Pranas Skardžius apibūdina bendrinę kalbą kaip tokią, „kurią galėtų suprasti viso krašto žmonės“, kuri „yra tapusi bendra visam kraštui, visai valstybei“, „visoj etnografinėj Lietuvoj pripažįstama, vartojama arba stengiamasi vartoti kaip visuotinai bendraujamoji priemonė“, taigi ypač pabrėžia jos bendrumo ypatybę (Skardžius 1997 [1927]: 34–35). Kaip tik šiam bendrinės kalbos kūrimo(si), jos normų atrankos ir bendrinimo veiksmui, išsitęsiančiam laike nuo pat bendrinės kalbos pamato pasirinkimo iki dabarties momento bei ateities gairių, ir yra reikalingi specialūs terminai, kurie leistų tą procesą apibūdinti pagal įvairius ypatumus. Bendrinės kalbos apibrėžtyse paprastai nurodomi svarbiausi požymiai, išskiriantys šią kalbos atmainą iš kitų nacionalinės kalbos atmainų. Nagrinėjamų terminų kontekstui svarbiausias yra bendrinės kalbos požymis, nusakantis sąmoningo poveikio jai, arba jos tvarkybos, pobūdį 5 . Bendrinės kalbos tvarkybos procesas dėl nuolatinės kalbos kaitos yra nebaigtinis, tik jo mastas ir priemonės įvairiose šalyse nevienodi. Į tai atsižvelgiant, bendrinei lietuvių kalbai galėtų būti tinkama tokia jos apibrėžtis: Bendrinė kalba – istoriškai, kultūriškai, dažnai ir politiškai susaistytos kalbinės bendruomenės kuriama, vartojama ir kryptingai tvarkoma prestižinė kalbos atmaina, skirta viešojo gyvenimo reikmėms ir turinti kodifikacijos fiksuojamas normas. 5 Sąmoningai reguliuojama gali būti ne tik bendrinė kalba, bet ir kitos atmainos (pavyzdžiui, norminama bendrinė žemaičių tarmės rašyba), tačiau tai ne tendencija, o greičiau išimtis, diktuojama konkrečios kalbinės bendruomenės poreikių. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 7 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Panašiai, tik išplėsčiau, bendrinė kalba apibrėžiama ir LTŽ (2012): bendr nė kalbà (angl. standard language, pranc. langue standard (f), rus. литературный язык, vok. Standardsprache (f) visuotinai vartojama ↑kalbos atmaina, daugiau ar mažiau sunorminta, pasižyminti didžiausiu prestižu, aukščiausiu visuomeniniu statusu ↑kalbinėje bendruomenėje, vartojama kaip raštų, viešojo gyvenimo, švietimo, kultūros, žiniasklaidos, literatūros, išsilavinusių visuomenės sluoksnių kalba. ∆ nuolat turtinama, sąmoningai kuriama, reguliuojama ir norminama, tam rengiami žodynai, gramatikos, kiti norminamieji ir mokomieji leidiniai. ∆ norminimu rūpinasi mokslo įstaigos ir valstybės institucijos, Lietuvoje – Valstybinė lietuvių kalbos komisija. ∆ atmainos mokoma mokyklose, jos, kaip ↑svetimosios kalbos, mokomi kitakalbiai. Šiose dviejose apibrėžtyse bendrinės kalbos samprata skiriasi nuo tradicinės lietuvių kalbotyroje, nes iškeliami du nauji dalykai. Pirma – kalbos tvarkybos nuolatinumas, nes iki šiol dažniausiai buvo pabrėžiamas tvarkybos rezultatas, o ne vyksmas. Pavyzdžiui, įvairiuose lietuvių kalbotyros veikaluose nurodoma, kad bendrinė kalba esanti „sąmoningai apdorota“ (Pupkis 2005: 30), „daugiau ar mažiau sunorminta visos tautos raštų bei žmonių viešojo gyvenimo bei kultūros reikmėms skirta kalba“ (LKE 2008: 77), taigi iškeltas tik vienas – kodifikuotos bendrinės kalbos aspektas. Lietuvos Respublikos Seime svarstomuose Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo projektuose kaip pagrindinis požymis nurodomas taisyklingumo dėmuo: Bendrinė lietuvių kalba – taisyklinga, t. y. lietuvių kalbos žodynu, gramatikos, rašybos ir skyrybos taisyklėmis ir kitais pripažintais kalbos normų šaltiniais pagrįsta rašytinė arba sakytinė lietuvių kalba, skirta viešojo gyvenimo reikmėms. (LRVKĮPĮ 2008). Bendrinė lietuvių kalba – taisyklinga, lietuvių kalbos žodyno, gramatikos, rašybos ir skyrybos normomis pagrįsta rašytinė arba sakytinė lietuvių kalba, skirta viešojo gyvenimo reikmėms. (LRVKĮPĮ 2011). Panašiai rašoma ir aukštųjų mokyklų vadovėlyje (LBK 2014: 24, paryškinta autorių): Bendrinė kalba – tai sunorminta (standartizuota), rašytinę ir sakytinę formas turinti, daugelyje sferų vartojama visiems kalbos vartotojams bendra kalbos atmaina. Nuo kitų kalbos atmainų (tarmių ar sociolektų) bendrinė kalba visų pirma skiriasi tuo, kad yra kodifikuota arba sunorminta, t. y. standartizuota. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 8 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Sunormintu ir taisyklingu galima laikyti kodifikuotos bendrinės kalbos būvį, bet ne realiąją jos vartoseną, kuri dažnai esti įvairuojanti ir dėl vidinės raidos, ir dėl bendrųjų šiuo metu Europos kalbose vykstančių destandartizacijos procesų, todėl nestokojanti kitoms nacionalinės kalbos atmainoms ir kitoms kalboms būdingų elementų. Antra, bendrinė kalba turi, kaip minėta, ir savaiminės raidos lygmenį, nes ne viskas joje vyksta sąmoningo reguliavimo būdu. Todėl svarbu pažymėti, kad ji yra ir „kalbinės bendruomenės kuriama“. Šių dviejų procesų – savaiminio ir sąmoningo – santykis įvairiose kalbose ir skirtingais raidos laikotarpiais gali būti labai nevienodas. Lietuvių kalboje sąmoningas poveikis bendrinei kalbai, arba jos reguliavimas, dar kitaip – kalbos tvarkyba – užima esmingą bendrinės kalbos raidos, funkcionavimo ir kaitos dalį, o savaiminiai procesai – kur kas mažesnę. Pranas Kniūkšta bendrinės kalbos tvarkybai priskiria norminimą, priežiūrą ir kalbos ugdymą (Kniūkšta 1995: 28–39): Kryptingosios kalbos tvarkybos svarbiausias principas yra sistemiškumas, arba dėsningumas. Jis ne tik padeda kalbą norminti, prižiūrėti ir jos mokytis, bet daugeliu atvejų dera ir su kalbos ugdymo uždaviniais. Išsamiau kalbos tvarkyba apibrėžta LTŽ (2012): Kalbos tvarkyba – kalbos apsaugos teisinės sistemos kūrimas, kalbos norminimo, konsultavimo kalbos vartosenos klausimais, kalbos priežiūros ir kontrolės institucijų bei įstaigų steigimas ir jų veiklos organizavimas, kalbos rėmimo programų ir projektų rengimas, administravimas ir įgyvendinimas, kalbos norminimas, kalbos normų sklaida, kalbos priežiūra ir kontrolė. Taigi bendrinė kalba, kaip ir k tos kalbõs atmainos, klostosi, funkcionuoja ir kinta savaime, be to, yra sąmoningai kuriama ir tvarkoma (reguliuojama). Šie procesai vyksta dviem lygmenimis: 1) makrolygmeniu, t. y. bendrinę kalbą suvokiant kaip nacionalinės kalbos atmainą; 2) mikrolygmeniu, t. y. į bendrinę kalbą žiūrint kaip į jos normų visumą. Jeigu kalbos tvarkyboje atskirsime visą teisinį ir administracinį reguliavimą, tada kitiems, tiesiogiai su bendrinės kalbos atmaina ir jos normomis susijusiems reguliavimo(si) aspektams įvardyti reikalingi mažiausiai keturi atskiri terminai (žr. 2-ą lentelę). RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 9 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 2 LENTELĖ. Bendrinės kalbos reguliavimo(si) pobūdis bei lygmenys ir terminų poreikis Jeigu kai kuriuos šiais keturiais terminais įvardijamus procesus suskaidysime į smulkesnius etapus, terminų prireiks dar daugiau. Kadangi galima skirti kelis sąmoningo bendrinės kalbos normų reguliavimo (T2) etapus (normų nustatymą, įteisinimą ir sklaidą vartosenoje), kiekvienas iš jų taip pat dažnai būna specialiai įvardijamas. Taigi akivaizdu, kad lietuvių kalbotyroje šiam reikalui vartojama daugiau terminų, nei pateikta KNS lentelėje (plg. 1-ą lentelę). 1-ame paveiksle nurodyti dabartiniuose lietuvių kalbotyros darbuose dažniausiai vartojami (ar siūlomi vartoti) terminai standartizacija (standartėjimas), standartizavimas; norminimas, normalizacija (normėjimas) ir kodifikacija, kodifikavimas. Tai yra tas terminų inventorius, kuris toliau ir nagrinėjamas. Be to, visi šie terminai susiję su atraminėmis sąvokomis „standartas“, „norma“ ir „kodeksas“, todėl reikia išsiaiškinti ir jų reikšmes, susijusias su kalbamojo inventoriaus terminais. 1 PAV. Bendrinės kalbos reguliavimui(si) įvardyti lietuvių kalbotyroje vartojami (ar siūlomi vartoti) terminai RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 16 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 tenkintų ją vartojančios kalbinės bendruomenės poreikius. Savo ruožtu norminimo uždaviniai sietini su trejopu bendrinės kalbos raidos būviu: 1) praeitimi: siekti normų pastovumo, t. y. išlaikyti bendrinės kalbos tęstinumą ir normų tradiciją; 2) dabartimi: siekti bendrinės kalbos funkcionalumo, t. y. tam tikrais laiko tarpais peržiūrėti kodifikaciją ir nustatyti tokias bendrinės kalbos normas bei vartojimo taisykles, kurios leistų lanksčiai naudotis raiškos išgalėmis; 3) ateitimi: sudaryti palankias sąlygas bendrinės kalbos raidai ir numatyti būdus, kaip ir kuriomis kryptimis bendrinė kalba galėtų atsinaujinti. Kaip matyti ir iš KNS lentelės, norminimas kartais vartojamas pramaišiui su terminu kodifikavimas. Be to, šis procesas paprastai skaidomas į etapus, ir jie dažnai turi kiekvienas savo pavadinimus. Čekų kalbininkas Františekas Danešas yra nurodęs tokius norminimo proceso etapus (tiesa, jį vadindamas kodifikacija, taigi išplėsdamas pastarosios reikšmę, o norminimą laikydamas viena iš kodifikacijos dalių) (Данеш 1988 [1979]: 281–283): 1) aprašomasis etapas: bendrinės kalbos normų nustatymas ir objektyvus aprašymas; 2) reguliuojamasis (norminamasis) etapas: a) vertinamasis (kalbos raiškos priemonės ir jų vartojimo būdai įvertinami pagal tam tikrus objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir bendrinės kalbos raidos dinamiką), b) tiesioginės kodifikacijos etapas; 3) realizuojamasis (strateginis taktinis) etapas: kodifikacijos diegimas vartosenoje. Dabartinėje norminamojoje lietuvių kalbotyroje (mažiau leksikografiškai, žr. 4-ą lentelę, daugiau naujesnėje mokslinėje literatūroje) aiškus priešingas polinkis norminimo terminą vartoti platesne, nei F. Danešo nurodyta, reikšme, o kodifikacijos reikšmę susiaurinti iki 2b etapą pavadinančio termino. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 17 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 4 LENTELĖ. Termino norminimas apibrėžtys lietuviškuose šaltiniuose Šaltiniai Apibrėžtys KTŽ Literatūrinės kalbos norminimas (žr. n o r m a l i z a c i j a ) yra mokslinis vartotinųjų kalbos sistemos faktų nustatymas (p. 134, straipsnyje norma). LKE Kalbotyros metodais pagrįstas kalbos normų nustatymas bei parinkimas vadinamas kodifikavimu, arba norminimu (p. 253, straipsnis kalbos norma). LTŽ kalbos norminimas (tas pat kas standartizavimas) – (angl. standardisation, pranc. normalisation (f), standartisation (f), rus. нормализация, vok. Sprachkritik (f), Sprachlenkung (f), Sprachpflege (f), Sprachregelung (f)) bendrinės, visuotinės, pavyzdinės kalbos kaip oficialiosios bendravimo priemonės nustatymas; kalbos vartojimo normų ↑kodifikavimas, jų tikslinimas ir diegimas į ↑vartoseną. ∆ dažniausiai susijęs su viešąja kalba ir su rašytine kalba, rašytiniu kodu, rašybos taisyklėmis ir pan. DŽ7i norminimo nėra; norminti – nustatyti normas, tvarkyti pagal normas. TŽŽ norminimo nėra; norminti – nustatyti normas, tvarkyti pagal normas. Pagal pačią plačiausią sampratą norminimas atstoja T1 terminą – taip jis apibrėžiamas LTŽ: „bendrinės, visuotinės, pavyzdinės kalbos kaip oficialiosios bendravimo priemonės nustatymas“, t. y. turimas galvoje kalbos atmainos pasirinkimas. Pagal siauresnę, būdingiausią sampratą, bendrinės kalbos normų nustatymas apima vartosenos tyrimą, normų atranką ir vertinimą. Be to, norminamajam procesui priskiriamas ir oficialus normų įteisinimas raštu bei normų sklaida. Antrąjį dėmenį – normų įteisinimą raštu, – o kartais ir pirmąjį, linkstama vadinti atskiru terminu kodifikacija (žr. 2.3 skyrių). Kad norminimas ir kodifikacija ne visada tapatinami, rodo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) įstatymas. 3-io straipsnio, kuriame vardijami VLKK uždaviniai, 4-ame punkte vartojami šie abu terminai, tik pačiame įstatyme nepateikiamos jų apibrėžtys (VLKK Į 2016): Kalbos komisija: <...> 4) nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus; <...>. Beje, tame pačiame įstatyme bendrinės kalbos normas fiksuojantys veikalai apibūdinami bendresniu pažyminiu norminamasis, o ne siauresniu kodifikacijos (VLKK Į RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 18 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 2016), – galbūt todėl, kad, pavyzdžiui, vadovėliai gali būti laikomi normų šaltiniu, bet neturi kodifikacinės galios: 5) vertina ir tvirtina svarbiausius norminamuosius kalbos veikalus (žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius); <...>. Kaip norminimo (ir ta pačia reikšme suprantamos kodifikacijos) variantas lietuvių kalbotyroje pavartojamas terminas normalizacija 11 . Plg. sakinį iš Jono Klimavičiaus straipsnio (Klimavičius 2002: 22): Labiausiai mokslinės lingvistinės analizės reikalingi variantai ir klaidos, ypač objektyvios vartosenos ir pagal prigimtį subjektyvios normalizacijos (normų kodifikacijos) prieštaravimai ir susikirtimai. Ankstesnėje kalbotyros literatūroje normalizacija vietoj norminimo pasitaikydavo dažniau, greičiausiai palaikoma ir rusų kalbos, o šiomis dienomis ji jau retoka, nes tada, kai norminimas ir normalizacija laikomi tą patį reiškiančiais terminais, pirmenybė teikiama aplietuvintajam, arba normalizacijos visai atsisakoma (žr. 5-ą lentelę). 5 LENTELĖ. Termino normalizacija apibrėžtys lietuviškuose šaltiniuose Šaltiniai Apibrėžtys KTŽ normalizacija, нормализация, normalization. Kalbos norminimas, jos normų nustatymas, tvarkymas (p. 135). LKE normalizacijos nėra. LTŽ normalizacijos nėra. DŽ7i normalizacija – normos, normų nustatymas; sutvarkymas pagal normas, taisykles, nuostatus. TŽŽ normalizacija 1. normalios padėties nusistojimas, įvedimas; sunorminimas, sutvarkymas pagal normas, taisykles, nuostatus; 2. privalomų normų nustatymas ir įgyvendinimas (ir dar dvi konkretesnės su pramonės gamyba susijusios reikšmės). 11 Tokia tradicija ėjo bent nuo prieškarinės Gimtosios kalbos, kur buvo kalbama apie bendrinės kalbos normalizacijos kriterijus, plg. Gimtoji kalba, 1938: 143. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 19 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Vis dėlto reikia pažymėti, kad būta mėginimų šiuodu terminus – norminimą ir normalizaciją – diferencijuoti (atsiremiant į tą normalizacijos reikšmės sandą, kuris TŽŽ (2013) nusakytas kaip „normalios padėties nusistojimas“. Pavyzdžiui, Jonas Palionis normalizacijos terminu vadina savaiminį normų kristalizavimosi procesą 12 , kurio metu kalbos normos išsirutulioja, išsigrynina pačioje kalbos praktikoje (T4) (Palionis 1989: 51; dar plg. Miliūnaitė 2003: 42–43). Praktiškai nevartojamas dar vienas – G. Subačiaus siūlytas aplietuvintas šios reikšmės termino variantas normėjimas (Subačius 2002: 229). Ar terminas normalizacija apskritai reikalingas praktiškai, ar svarbi tik teorinė galimybė jį tokį turėti? Kadangi normų kristalizacija vyksta kiekvienoje pokyčių patiriančioje kalboje, taigi ir sąmoningai nereguliuojamose atmainose, tikslinga prireikus šį procesą įvardyti atskiru terminu. Bendrinės kalbos normų kristalizacija specialiai tyrinėjama mažai, šis procesas kartais sąlygiškai įtraukiamas į pirmąjį norminimo etapą, kuriame aprašomos vartosenoje funkcionuojančios normos ir konkuruojantys jų variantai, tačiau dėl tikslumo gali prireikti jį skirti nuo norminimo. Normų kristalizacija gerai matyti, kai į kalbą patenka koks nors naujas reiškinys ir netrukus ima konkuruoti su lietuviškos raiškos variantais. Vartosenoje dažnai pirmiausia stichiškai vyksta tinkamiausio varianto paieška, normintojams stebint padėtį ir dar nesikišant į šį procesą. Pavyzdžiui, kai lietuvių kalboje pradėtà vartoti sunkiai adaptuojama anglybė think-tank, dažniausiai reiškianti „tarpdalykinius tyrimus atliekančią ekspertų grupę, kurią remia vyriausybiniai arba komerciniai klientai, ir patariančią jiems socialiniais, politiniais ar pan. klausimais“ (ND, žiūrėta 2017 11 14), vartosenoje susidarė tokia konkuruojančių raiškos būdų įvairovė (paryškinta mano, pavyzdžiai pateikti chronologiškai. – R. M.): Kažin ar daug žmonių yra girdėję apie tokį Demokratinės politikos institutą (DPI), kuris buvo ir yra (ne)oficialus Tėvynės sąjungos „think tank“ (smegenų centras). O juo labiau apie jo prezidentą M. Adomėną, kuris nuo tų pačių 2006 metų buvo ir Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Kubiliaus patarėjas. (lzinios.lt, 2009) Pirmiausia universitetai atlieka savo profesinės srities lyderio vaidmenį – jie organizuoja konferencijas, kviečia verslininkus, daro kasmetinius renginius, rengia publikacijas, seka žinias, 12 Savaiminis normų kristalizavimosi procesas būdingas ne tik bendrinės kalbos atmainai; galima kalbėti ir apie kitų kalbos atmainų, ir apie ankstesnio, ikikodifikacinio laikotarpio, iki susikuriant bendrinei kalbai, normų kristalizaciją. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 20 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 daro ekspertines išvadas. Kitaip sakant, veikia kaip think-tank komanda – kaip „smegenų centras“ šalia pasirinktos industrijos. (Universiteto žinios, 2012) LLRI yra ne mokslinių tyrimų institutas, o idėjų kalvė (angl. Think tank). Jis teikia praktines idėjas, pasiūlymus, situacijos vertinimus bei komentarus, užsiima visuomenės švietimu. (lt.wikipedia.org, 2014) Rusijos „thinktankas“ „Katehon“ yra Kremliaus palaikomas naujienų puslapis, kuris dažnai siūlo geopolitinę informaciją, tiesiog prisotintą karinio ortodoksinio nacionalizmo. (tv3.lt, 2016) Trečioji pakopa – think tankai arba lietuviškai idėjų kalvės ir smegenų centrai Taip, draugai socialdemokratai su savo „darbo grupėmis“ pabandė paversti šį mechanizmą parodija. Bet atskirkime grupę sovietinių partinių bičiulių, kurių vienintelis tikslas greičiau įsisavinti ES lėšas, nuo smegenų centro, kurio vieno profesoriaus intelektas ir tarptautinė patirtis gali pranokti visos „darbo grupės“ kartu sudėjus. (delfi.lt, 2016) Ar R. Karbauskis yra susipažinęs su minėta amerikiečių think-tank'o CSIS analitine studija „Kremliaus scenarijai“ ir joje išdėstytais konkrečiais techniniais siūlymais, kokių veiksmų turi imtis Vakarų valstybės, kad užkardytų kelią tam, kad verslas, susijęs su Rusija, nedarytų žalingo poveikio nacionalinių valstybių politikoms? (delfi.lt, 2016) „Komiteto biuras pasitikslino, nei šią, nei praėjusią kadenciją nebuvo tokio sprendimo, kad komitetas neišleistų į komandiruotę, tuo labiau, kad iš Seimo jokių lėšų nėra prašoma ir tai rimtas renginys, Europos liaudies partijos think tanko Generalinė asamblėja, kur aš atstovauju Tėvynės sąjungai ir reguliariai lankausi“, – BNS sakė M. Adomėnas. (delfi.lt, 2017) „Europa – ar dar tebeveikiam išvien? Ką gyventojai ir elitai iš tikro galvoja apie ES?“ – tokiu pavadinimu šį antradienį paskelbta idėjų kalvės studija, grindžiama plataus masto reprezentatyvia apklausa. (delfi.lt, 2017) Šie pavyzdžiai rodo, kad kristalizuojasi du lietuviški metaforiški, dėl to pagaulūs atitikmenys idėjų kalvė ir smegenų centras, kurie ilgainiui turėtų išstumti svetimybę bent iš oficialiosios vartosenos. Tiesa, TB pateiktas lietuviškas daugiskaitos formos think tanks atitikmuo analitikų centrai 13 , bet vartosenoje jis beveik neturi atramos, arba analitikos centru verčiamas kitas angliškas terminas analytics center. Toks normos radimosi etapas, kol vartosenoje nusistovės perspektyvus variantas, ir gali būti vadinamas normalizacija. Jis 13 Šis terminas fiksuotas į TB įtrauktame šaltinyje: Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. Redaktorių kolegija: Algimantas Jankauskas (ats. red.) ir kt. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 21 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 dažnai eina pirmiau už norminimo procesą, o kartais ir lygiagrečiai su juo (kai stebima ir tiriama įvairuojanti vartosena), kol įteisinama (kodifikuojama) tam tikro laikotarpio realioji norma. Anglakalbės kalbotyros tekstuose terminas norma dažnai vartojamas pramaišiui su standartu, o kartais skirtingose kalbotyros šakose jie traktuojami skirtingai (Locher, Strässler 2008: 1). Žodynuose norma bendresne reikšme – kaip modelis, etalonas ar pavyzdys – apibrėžiama ir kaip standarto sinonimas (OD; MW), o kalbotyroje – kaip siauresnė už standartą sąvoka. Terminas norminimas, arba normalizacija (angl. normalization), anglakalbėje kalbotyroje, kaip matyti ir KNS lentelėje, vartojamas ne norminamosios kalbotyros reikalui, o fonetikos srityje. Norminamajam procesui pavadinti jį atstoja aptartoji standartizacija (antrąja reikšme, T2) (plg. Bartsch 1985: 23; Subačius 2002: 229). Latvių kalbotyroje vartojamas terminas kalbos norminimas (valodas normēšana) apibrėžtas kaip „normos nustatymas – procesas, susijęs su kalbos dėsningumų ištyrimu, fiksavimu, vertinimu, palaikymu ir sklaida“, o jo atitikmenys kitomis kalbomis nurodyti šie: angl. language standardization, vok. Sprachnormierung (f), Sprachpflege (f), rus. нормализация языка (VPSV 2007: 421), taigi atitinka lietuviškąją norminimo sampratą. 2.3. Kodifikacija ir kodifikavimas Kaip buvo matyti iš ankstesnio skyriaus, svarbiam norminimo (ar šia reikšme vartojamos standartizacijos) etapui, kurio metu atrinktos bendrinės kalbos normos įteisinamos raštu tam tikruose šaltiniuose, įvardyti reikalingas atskiras terminas (žr. (Milroy, Milroy 1999 [1985]: 22, 28; Nevalainen, Tieken-Boon van Ostade 2006: 283). Tiesa, neretai normų atranka taip pat siejama su šiuo etapu, atskiriant jį nuo abstraktesnio lygmens termino norminimas, tik, kaip minėta 2.2 skyriuje, norminimo etapų ribos yra sąlygiškos. Teoriškai kodifikacija ypač svarbi apibrėžiant vieną iš svarbiausių norminamosios kalbotyros sąvokų – kalbos normą. Kai bendrinės kalbos normos įteisinamos raštu, jos tampa kodifikuotos, taigi ilgainiui susidaro didesnis ar mažesnis jų skirtumas nuo realiųjų, vartosenoje funkcionuojančių normų. Anglakalbėje kalbotyros literatūroje ir leksikografijos šaltiniuose šiam reikalui vartojamas žodis kodifikacija (angl. codification), nedarant skirtumo tarp proceso ir jo rezultato. Skirtingai nei standartizacija, kodifikacija gali būti tik sąmoninga, organizuota RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 22 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 veikla; kaip nurodomųjų kalbos normų atranka ir (ar) įforminimas, kodifikacija nėra universalus reiškinys ir turi aiškų kultūrinį pobūdį (žr. Deumert 2004: 6). Šį terminą, kalbėdamas apie kalbos planavimą, XX a. 7-ajame dešimtmetyje išpopuliarino Einaras Haugenas (Haugen 1966: 922–935). Tai kalbos sandaros planavimo dalis (plačiau žr. Miliūnaitė 2010: 231–256): paprastai kodifikuojama rašto ženklų bei rašybos taisyklių sistema, tartis, kirčiavimas, žodynas, morfologija ir sintaksė. Latvių VPSV kodifikacija (kodificēšana, kodifikācija) apibūdinta kaip „kalbos normų atranka ir fiksavimas norminamuosiuose šaltiniuose, pavyzdžiui, gramatikose, rašybos žodynuose“ (VPSV 2007: 184), taigi suprantama siauriau nei tame pačiame žodyne apibrėžtas norminimas. Tiek užsienio, tiek lietuvių kalbotyros darbuose dėl termino kodifikacija esama mažiausiai painiavos. Kodifikacija pirmiausia reiškia apibendrintą vienos norminamojo darbo dalies (etapo) įvardijimą: tai oficialus norminimo procese nustatytų kalbos normų ir taisyklių įteisinimas raštu tam tikruose kalbinei bendruomenei prieinamuose prestižiniuose šaltiniuose: žodynuose, gramatikose, stiliaus ir kalbos praktikos vadovuose, taisyklių sąvaduose, kalbos priežiūros institucijų nutarimuose ir rekomendacijose (plg. Garvin 1993: 42). Kodifikacija, kaip vienas iš kalbos planavimo elementų, įtraukta ir į gerai žinomą Einaro Haugeno kalbos planavimo modelį, ne kartą paties autoriaus tobulintą ir apimantį svarbiausius bendrinės kalbos kūrimo etapus (žr. Haugen 1983: 270–275). Antra, kodifikacija – pats bendrinės kalbos normų, taisyklių įteisinimo rezultatas, galima sakyti, įteisintų normų, taisyklių visuma (Girdenis, Pupkis 1978: 56). Atraminė sąvoka „kodeksas“ kaip tik ir reiškia „kokios nors mokslo srities taisyklių rinkinį“ (TŽŽ 2013). Todėl prireikus kalbama apie kodifikacijos ar kodifikuotų normų keitimą (plačiau žr. Miliūnaitė 2007: 7–23). Norint tiksliau atskirti procesą nuo rezultato arba nuo apibendrinto vienos norminamojo darbo dalies įvardijimo, lietuvių kalboje kartais vartojamas ir terminas kodifikavimas – bendrinės kalbos normų įteisinimo raštu vyksmui vadinti, tačiau realiai šis polinkis nėra ryškus. Skirtumą tarp kodifikacijos ir kodifikavimo daro ir LTŽ (2012). Tirtuose lietuviškuose leksikografijos bei enciklopediniuose šaltiniuose kodifikacijos samprata skiriasi nedaug (žr. 6-ą lentelę). RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 23 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 6 LENTELĖ. Terminų kodifikacija ir kodifikavimas apibrėžtys lietuviškuose šaltiniuose Šaltiniai Apibrėžtys KTŽ nei kodifikacijos, nei kodifikavimo nėra. LKE Kalbotyros metodais pagrįstas kalbos normų nustatymas bei parinkimas vadinamas kodifikavimu, arba norminimu (straipsnis kalbos norma). LTŽ kodifikacija – (angl. codification, pranc. codification (f), rus. кодификация, vok. Kodifizierung (f)) kalbos taisyklės, norminamuosiuose darbuose aprašytos normos ir jų vartojimo dėsningumai. kodifikavimas – (angl. codification, pranc. codification (f), rus. кодифицирование, vok. Kodifizierung (f)) kalbos norminimo veiklos dalis – pirminis normų nustatymas. DŽ7i kodifikacija lingv. pavyzdinių kalbos normų nustatymas ir sisteminimas, teikyba. TŽŽ kodifikacija kalbot. pavyzdinių kalbos normų nustatymas ir sisteminimas. Kaip nurodė ir KNS lentelės autoriai, LKE kodifikavimas prilyginamas norminimui kaip sinonimas. Kituose šaltiniuose skiriamos kodifikacijos procedūros – normų nustatymas, sisteminimas, parinkimas, teikyba – taip pat rodo, kad kodifikacija čia suprantama labai plačiai ir iš esmės nesiskiria nuo norminimo. Plg. J. Palionio pateiktą kodifikacijos apibrėžtį (Palionis 1989: 51): Mokslinis rašomosios kalbos normų aprašymas bei sisteminimas, taip pat tam tikrų kalbos ir rašybos lyčių tikimo normai nustatymas, vadinamas kodifikacija. Tačiau naujesnėje kalbinėje literatūroje terminas kodifikacija santykiauja su terminu norminimas kaip dalis ir visuma (plg. Miliūnaitė 2003: 42; Miliūnaitė 2006a: 50– 59; Miliūnaitė 2006b: 9–28; LTŽ 2012). Žinoma, tai nepanaikina susidariusios, kad ir dalinės, jų sinonimijos. Ypač sinonimiškumas ryškus sudėtinių terminų kalbos norminimo / kodifikacijos (-avimo) principai ir kriterijai vartosenoje 14 . 14 Plg., pavyzdžiui, mokslo straipsnių pavadinimus, kurie rodo XX a. pabaigoje šiuos terminus buvus dar ne visai nusistovėjusius: Bendrinės kalbos norminimo ir kodifikavimo principai (Girdenis, Pupkis 1978: 53–66); Evalda Jakaitienė. Dėl semantinės motyvacijos, kaip kodifikavimo kriterijaus. – Kalbotyra XXXVII (1), 1986, 102–105; Aleksas Girdenis, Aldonas Pupkis. Kalbos norminimo principai. – Gimtoji kalba, 1996, 8, 1–5. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 24 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 3. BENDRINĖS KALBOS REGULIAVIMO(SI) TERMINŲ MIKROSISTEMA Atliepiant norminamosios kalbotyros poreikius turėti skirtingus terminus bendrinės kalbos kaip atmainos ir jos normų savaiminei raidai bei sąmoningam reguliavimui nusakyti, galima pateikti keturių pagrindinių terminų (iš kurių du turi dar ir aplietuvintus variantus) rinkinį: standartizavimas – standartizacija ir norminimas – normalizacija (žr. 7-ą lentelę). 7 LENTELĖ. Pagrindiniai bendrinės kalbos reguliavimo(si) terminai Lietuvių kalbotyroje jau, galima sakyti, pradeda nusistovėti sutarimas greta norminimo vartoti ir siauresnės apimties terminą vienam iš norminimo etapų pavadinti – kodifikavimą, o pastarojo rezultatą vadinti kodifikacija. 2-ame paveiksle pavaizduota schema rodo straipsnyje aptartais terminais įvardijamų sąvokų sąsajas. Standartizavimą ir standartizaciją galima laikyti pačiais bendriausiais terminais, įvardijančiais bendrinės kalbos reguliavimą(si), apimantį ir siauresnes sąvokas „norminimas“ bei „kodifikavimas“. Standartizavimas ir standartizacija lietuvių kalbotyroje vartojami dar gana retai. Mikrosistemos pagrindą sudaro terminai norminimas ir kodifikavimas (kodifikacija), o normalizacija priklauso periferijai, nes bendrinės kalbos reguliavimo(si) procesų ašis – aktyvus, sąmoningas jos tvarkymas, t. y. norminimas. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 25 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 2 PAV. Bendrinės kalbos reguliavimo(si) terminų mikrosistema IŠVADOS Reikia pripažinti, kad lietuviškoji kalbotyros terminija, palyginti su kitų mokslų terminija, yra menkokai sutvarkyta, skirtinguose ir retai atnaujinamuose žodynuose gerokai įvairuoja, o naujesnių susistemintų terminų rinkinių, kurie atspindėtų šiuolaikinės pasaulio kalbotyros tyrimus, apskritai stokojama. Tokia padėtis sunkina galimybę sistemiškai pažvelgti ir į norminamosios kalbotyros terminiją, nes realioji šios srities terminų vartosena, nors aiškiai rodo tam tikrus polinkius, neatitinka to įvairuojančio ir senstelėjusio vaizdo, kuris fiksuotas ne itin gausiuose leksikografijos veikaluose. Remiantis lietuviškaisiais ir anglakalbiais, taip pat latvišku kalbotyros šaltiniu, straipsnyje teoriškai apibrėžtos svarbiausios norminamosios kalbotyros sąvokos, reikalingos bendrinės kalbos kūrimo(si) ir reguliavimo(si) procesams nusakyti. Pirmiausia pagal šios atmainos reguliavimo(si) pobūdį atskirta savaiminė jos raida ir sąmoninga tvarkyba. Antra skirtis – šių procesų mikroir makrolygmenys: vienu atveju apimama pati bendrinės kalbos atmaina, kitu – konkrečios jos normos. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 32 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 With reference to Lithuanian and English sources, as well as one Latvian source of linguistics (The Glossary of Linguistic Terms), the article makes an inventory of terms denoting the (self-)regulation of the standard language: standartizacija (standartėjimas), standartizavimas; norminimas, normalizacija (normėjimas), and kodifikacija, kodifikavimas. The spontaneous development and conscious management of the standard language are distinguished on the basis of the nature of its (self-)regulation. Another distinction is made in terms of the microand macro-levels of these processes, which in one case include the strain of the standard language per se, in the other, its specific norms. Analysis of the mutual relationships of the terms in questions has revealed that some of the terms are overlapping, are synonyms of not-quite-identical meaning, or interact as a part and whole of the phenomena they denote. Notably, opposite to the English language where terminology affects that of other languages to a substantial extent, the Lithuanian language allows certain elements of word formation (in the case at hand, the suffixes -acija and -avimas) to signify the difference between a spontaneous act and an active action. This difference, however, is but a tendency rather than a strong regularity; therefore, when it comes to actual usage, formations of the suffix -acija are often used in both cases – just like in the English language. For the purposes of considering making the microsystem of the terms of normative linguistics clearer and more compact, we could suggest it be given the following guidelines in the terminology of Lithuanian linguistics: 1. Standartizacija (standardization): spontaneous establishment and self-development of the standard language as an individual variety. Standartizavimas: conscious selection of the standard language variety and generalised process of its management. 2. Normalizacija (normalization): the spontaneous process of the crystallisation of standard language norms. Norminimas: conscious management of standard language norms: investigation of usage, selection and assessment, written legalisation, and proliferation of norms. 3. Kodifikavimas (codification): one of the stages of the standardisation process: selection and written legalisation of standard language norms. Kodifikacija: the outcome of this process: the whole of the legalised norms and rules of the standard language. RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 33 BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Such tendencies of usage do exist in Lithuanian linguistic literature and scientific texts, yet they call for a closer examination to be able to round up the discussion of the microsystem of the terms of this field that is acceptable to the current phase in the course of the development of the standard Lithuanian language. KEYWORDS: standard language, normative linguistics, language standardization, language codification, terminology. RITA MILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected]