Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose

BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 NIDA PODERIENĖ Lietuvių kalbos institutas LIETUVIO STEREOTIPAS PAAUGLIŲ RAŠTO DARBUOSE ESMINIAI ŽODŽIAI: mokinių kalba, stereotipas, kalbos pasaulėvaizdis. ĮVADAS Tautinio tapatumo savivoka paremta tautos kultūrinėje sąmonėje egzistuojančiais vaizdiniais, iš jų – ir stereotipais 1 . Stereotipai veikia asmens kognityvinius procesus, jie pasitelkiami, kai reikia pasirinkti vienokį ar kitokį elgesio socialinėje aplinkoje būdą, nes „tikrovė visada interpretuojama iš socialiai apibrėžto suvokimo perspektyvos“ (Tumer, Oakes, Haslam 1992: 22). Tautinis stereotipas etnolingvistikoje dažniausiai apibrėžiamas kaip kalbinėje kultūrinėje bendruomenėje susiformavęs savo ar kitos tautos atstovo scheminis vaizdas galvoje, priskiriant jam tam tikrus charakterio bruožus ir kultūros ypatybes (Gudavičius 2007: 156; Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017: 26). Kaip pažymi Kazimieras Župerka (2017: 5), „tautai priskiriamus bruožus (t. y. tai, koks yra „vidutinis“ lietuvis) suvokiame tik kaip pripažinimą ryškesnių dominančių“. Šio straipsnio tikslas – remiantis ankstyvojo amžiaus tarpsnio (11–13 metų) paauglių rašto darbų tyrimo duomenimis aptarti, koks lietuvio stereotipas susiformuoja mokinių kalbos pasaulėvaizdyje 2 . Siekiant šio tikslo keliami tokie uždaviniai: 1) išsiaiškinti, kaip paaugliai supranta tautinį stereotipą; 2) panagrinėti paauglių santykį su lietuvio stereotipu; 3) išanalizuoti lietuvio stereotipo turinį; 4) palyginti tyrimo duomenis su etnolingvistų atliktų ta pačia tematika tyrimų vyresnio amžiaus žmonių grupėse duomenimis. Tyrimo objekto pasirinkimą lėmė tai, kad stokojama tautinės tapatybės, tautinių stereotipų tematika atliktų empirinių tyrimų ankstyvosios paauglystės amžiaus grupėje. Tyrinėjant tautinių stereotipų turinio, tapatybės raiškos kitimą kalbinėje kultūrinėje 1 Tarptautinių žodžių žodyne pateiktos keturios stereotipo reikšmės. Šiame straipsnyje stereotipo sąvoka vartojama antrąja reikšme: „visuomenės sąmonėje funkcionuojantis supaprastintas, schematizuotas, emociškai nuspalvintas kokio nors objekto vaizdinys“ (TŽŽ 2005: 704). 2 Kalbos pasaulėvaizdis – kalboje susiklostęs pasaulio supratimas, apimantis daiktų ir reiškinių kategorizavimą, pasaulio elementų ryšius, žmogaus santykį su pasauliu (Gudavičius 2007: 210). NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 2 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 bendruomenėje, kaip rodo tyrimų duomenys (Druckman 1994; Barrett, Wilson, Lyons 1999; Šutinienė 2006; Taljūnaitė 2006; Akstinavičiūtė, Petraitytė 2007; Gudavičius 2007; Kuznecovienė 2007; Spiriajevienė, Spiriajevas 2015; Žiliukaitė, Poviliūnas, Savicka 2016), itin didelė amžiaus svarba. Tai ypač aktualu, kalbant apie paauglius, dėl paauglystės amžiaus tarpsnio raidos ypatumų. Remdamiesi Eriko Eriksono asmenybės raidos teorija, psichologai (Gage, Berliner 1994: 116–119) teigia, kad būtent paauglystėje siekiama suvokti ir įtvirtinti savo tapatumą, atrasti savo vietą bendruomenėje, lyginant save su kitais, savęs vertinimą su kitų požiūriais. Interpretuodami empirinių tyrimų duomenis, mokslininkai daro išvadą, kad išankstinės nuostatos ir įsitikinimai apie tautos atstovus, vienos grupės išskyrimas iš kitų, stereotipų naudojimas būdingas vyresniems nei 10 metų vaikams (Rutland 1999: 65), be to, 10–12 metų amžiaus vaikai pradeda išskirti būdingus savos tautos bruožus kategorizuodami, įtraukdami socialinius palyginimus. Ankstyvojoje paauglystėje susiformuoja asmens tautinė tapatybė, kuri kuriama „ne atsiskiriant, o prisijungiant, per ilgą tautos gyvensenos principų mokymąsi“ (Jonutytė 2008: 17), perimant tautinės bendruomenės vertybes, elgesio modelius. Paauglystėje susidarytas savo tautos, kaip „įsivaizduojamos bendruomenės“, atstovų vaizdinys tampa tam tikru atskaitos tašku formuojantis asmenybės savivokai ir santykiui su tautine bendruomene. 1. TYRIMO METODOLOGIJA Lietuvio stereotipo paauglių rašytinėje kalboje tyrimo medžiagą sudaro 11–13 metų 62-jų paauglių (20 – penktos klasės, 42 – šeštos klasės) iš lietuvių mokomąja kalba mokyklų 3 246 rašytinės kalbos darbai. Rašto darbus mokiniai parašė 2018 m. vasario–balandžio mėnesiais atlikdami užduotis, kuriose buvo 1) prašoma apibūdinti lietuvio nacionalinio charakterio bruožus, pateikus 37-ių leksemų ir žodžių junginių sąrašą 4 , kuriuo mokiniai galėjo (bet neprivalėjo) naudotis 5 ; 2) klausiama, kaip, mokinių nuomone, lietuvius apibūdina 3 Kaišiadorių r., Kauno, Kazlų Rūdos, Kėdainių, Klaipėdos r., Kupiškio, Marijampolės r., Rokiškio r., Skuodo, Šalčininkų. Šalčininkų mokyklos mokinių darbai sudaro 20 proc. visos imties. Mokinių buvo prašyta pažymėti, kurioje mokykloje ir klasėje mokosi. 4 Sąžiningi, lankstūs, greiti, mandagūs, santūrūs, nepriekaištingi, senamadžiai, jausmingi, patikimi, silpnavaliai, niūrūs, linksmi, jautrūs, rimti, tiesūs, šnekūs, be humoro jausmo, lėti, snobiški, gudrūs, gobšūs, teisingi, išmintingi, atviri, draugiški, darbštūs, nepatikimi, kuklūs, triukšmingi, punktualūs, dalykiški, neišauklėti, ekstravertai, intravertai, neaiškūs, nuobodūs, tvirtavaliai (sąrašas sudarytas remiantis Valdo Pruskaus (2003: 28) pateiktomis tautinį charakterį apibūdinančiomis leksemomis ir žodžių junginiais). 5 3–4 klasių mokinių rašytinės kalbos žodyno tyrimo duomenimis (Dobrovolskienė, Plentaitė 2005: 113), mokinių žodynas nėra turtingas (pavyzdžiui, pasakojamojo tipo rašiniuose pavartota vos 3 proc. būdvardžių). Leksemų ir žodžių junginių pavyzdžiai pasiūlyti, kad mokiniai, jais pasinaudodami, išsamiau apibūdintų lietuvio stereotipą. NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 3 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 kaimyninių šalių atstovai; 3) prašoma apibūdinti kitos tautos atstovą; 4) siūloma sukurti tipiško lietuvio portretą ir palyginti jį su pasirinktos tautos atstovo apibūdinimu. Šios užduotys buvo pateiktos mokiniams per pamokas nagrinėjant temą „Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys“ – mokantis leksikos (sinonimų, antonimų ir frazeologizmų) 6 . Užduotis atliko skirtingų mokymosi gebėjimų mokiniai, jų darbai pažymiais nebuvo vertinami. Sukaupta paauglių rašytinės kalbos tyrimo medžiaga analizuota aprašomuoju analitiniu ir lyginamuoju metodais. Tiriant lietuvio stereotipą mokinių rašto darbuose, pirmiausia buvo nagrinėta, kaip mokiniai supranta tautinį stereotipą, koks paauglių santykis su lietuvio stereotipu. Išskiriant lietuvio stereotipo turinio dėmenis pasinaudota Jerzy Bartminskio metodika (Gudavičius 2007: 157–158), kuria rėmėsi etnolingvistas Aloyzas Gudavičius (2007: 158–146), tirdamas tautos atstovo stereotipo bruožus studentų ir vyresnio amžiaus žmonių kalbinėse bendruomenėse. J. Bartminskis tyrė tautinius stereotipus pagal apibendrintus tautos atstovo vertinimo aspektus: 1) santykį su materialiuoju gyvenimu (buitinis aspektas); 2) charakterio bruožus (psichinės ir intelekto savybės); 3) santykį su kitais žmonėmis (visuomeniškumo parametras) ir 4) idėjinę poziciją (santykis su pasauliu, tėvyne, religija). Remiantis paauglių rašytinės kalbos analizės duomenimis, išskirti dar du tautos atstovo vertinimo aspektai: 1) santykis su nacionaliniu tapatumu (kalba, kultūra, valstybe, istorija) ir 2) fizinės ypatybės. Lietuvio stereotipo turinys paauglių rašto darbuose tirtas pagal šiuos vertinimo aspektus: 1) santykį su materialiuoju gyvenimu; 2) psichines ir intelekto savybes; 3) santykį su kitais žmonėmis; 4) santykį su nacionaliniu tapatumu; 5) fizines ypatybes. Siekiant atskleisti, kokie lietuvio stereotipo bruožai yra tvarūs skirtingo amžiaus grupių kalbos pasaulėvaizdyje, kaip kinta lietuvio stereotipo turinio dominantės, atlikto tyrimo duomenys lyginti su A. Gudavičiaus lietuvio stereotipo tyrimo lietuvių studentų ir vyresnių žmonių (35–65 m.) kalbinėje bendruomenėje ir Silvijos Papaurėlytės-Klovienės lietuvio nacionalinio charakterio tyrimo Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne duomenimis. A. Gudavičius anketavimo būdu atliko tyrimą 100 Šiaulių universiteto studentų ir 50 įvairių profesijų vyresnio amžiaus respondentų grupėse pagal J. Bartminskio išskirtus tautinio stereotipo vertinimo aspektus. S. Papaurėlytė-Klovienė lietuvio nacionalinio charakterio bruožus tyrė analizuodama Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno duomenis, kuriuose lietuvių tautos atstovo vertinimas išreikštas su būdvardžiu lietuviškas įvardijamais bruožais, pavyzdžiui, lietuviškas darbštumas, lietuviškas svetingumas ir pan. Nacionalinį charakterį lietuvių kalbos 6 Atkreiptinas dėmesys, kad užduotys buvo sudarytos ir atliktos ne specialiai šiam tyrimui, o išbandant mokomąją medžiagą aukštesniųjų gebėjimų mokiniams. NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 4 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 pasaulėvaizdyje mokslininkė tyrė pagal 1) santykį su kitais; 2) su pačiu savimi ir 3) savo veiksmais. Lietuvio stereotipo analizė tais pačiais ar labai panašiais aspektais sudarė galimybes palyginti lietuvio stereotipo turinį paauglių ir kitų amžiaus grupių žmonių kalbos pasaulėvaizdyje, nors empirinių tyrimų medžiaga buvo sukaupta skirtingais būdais. Straipsnyje lietuvio stereotipas ankstyvojo amžiaus tarpsnio paauglių kalbos pasaulėvaizdyje nagrinėjamas aptariant 1) lietuvio stereotipo sampratą; 2) santykį su stereotipu; 3) lietuvio stereotipo turinį, išskiriant būdingiausias ypatybes. 2. LIETUVIO STEREOTIPO SAMPRATA PAAUGLIŲ KALBOJE Paauglių kalboje tautinis stereotipas suvokiamas kaip apibendrintas tautos atstovo paveikslas, paremtas nacionaliniam charakteriui priskiriamais bruožais. Respondentų tekstuose, kaip rodo mokinių rašto darbų analizė, tautinio stereotipo sąvoka neturi neigiamos konotacijos. Pastebėdami, kad lietuviai yra skirtingi, dauguma paauglių stereotipą laiko pagrįstais, apibendrintais daugumos tautos atstovų vertinimais, pvz.: <...> tai tik stereotipai, bet dauguma žmonių juos atitinka. 7 <...> žinoma, ne visi [lietuviai – N. P.] yra tokie, tačiau apibendrintai pažvelgus, galima teigti būtent taip. Lietuvio stereotipas paauglių kalbos pasaulėvaizdyje apima, mokinių nuomone, daugumai lietuvių būdingus bruožus, įtraukiant ir savo, kaip tautos atstovo, ir bendraamžių savybes, pvz.: Gal mes kiek per kuklūs, bet tikri tvirtavaliai ir gerokai užsispyrę. Mano draugė <...> linksma, atvira. Visi lietuviai tokie. Apibūdindami tautos atstovą, mokiniai remiasi socialiniais, kultūriniais argumentais, pvz.: Jei reikia lietuviai protestuoja, prašo viriausybės paramos ir pagalbos. Lietuviai mėgsta krepšinį, o anglai – futbolą. 7 Straipsnyje mokinių kalba netaisyta. NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 5 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Lietuviai turi savo švenčių kaip vasario 16-oji <...>. Lietuviai ir vokiečiai yra panašūs savo darbštumu, santūrumu, punktualumu, tvirtavališkumu. Abi tautos mėgsta valgyti panašų maistą, pvz., ir lietuviai ir vokiečiai pilnais žandais kemša troškintus raugintus kopūstus su parūkyta mėsa, arba bulvinius patiekalus. Lietuvio samprata mokinių tekstuose apima etninę kilmę, teritoriją, tautines tradicijas, istorinę kultūrinę patirtį ir nacionaliniam charakteriui priskiriamus bruožus. Mokinių kalboje greta sąvokos lietuviai sinonimiškai vartojamos sąvokos Lietuvos žmonės, Lietuvos gyventojai. Apibūdindami lietuvį, mokiniai jį lygina tik su užsienyje gyvenančių tautų atstovais, jokiu aspektu tekstuose lietuviai nėra lyginami su asmenimis, priklausančiais Lietuvoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms 8 . Galima daryti prielaidą, kad lietuviams paaugliams tautinių bendrijų atstovai nėra kiti, tiek skirtingi, kad jiems būtų priskiriami kitos tautos stereotipiniai bruožai. Paaugliai nemato esminės skirties tarp etninių lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų atstovų: mokinių kalbos tekstuose lietuvį išskirianti ypatybė – priklausomumas Lietuvos valstybei, pvz.: Jeigu šneka lietuvių kalba tai gali būti lietuvis, bet nebūtinai, nes būna žmonių kurie iš kitų šalių išmoksta lietuviškai kalbėti. Jeigu turi Lietuvos pilietybę tai tikrai lietuvis, nebent pilietybė dviguba. Galima teigti, kad mokinių kalboje lietuvio samprata apima ir etninės, ir politinės tautos ypatybes. Dauguma paauglių jaučia tapatumą su savo valstybe, priešingai, studentų, kaip teigia tyrėjai (Spiriajevienė, Spiriajevas 2015: 117), tautinė tapatybė netenka valstybės teritorijos matmens. 3. TAPATINTIS AR BŪTI SKIRTINGAM: SANTYKIS SU STEREOTIPU Santykis su lietuvio stereotipu mokinių kalboje dažniausiai išreiškiamas asmeniniu įvardžiu. Asmeninio įvardžio pirmasis asmuo arba pakaičiui pirmasis ir trečiasis asmenys dažniausiai vartojami, kai mokiniai apibūdina lietuvio charakterį, lygina lietuvius su kitų tautų žmonėmis, išsako nuomonę, kaip lietuvius vertina kitų tautų atstovai. Tapatumas su tautine bendruomene tekstuose paprastai išreiškiamas asmeninių įvardžių formomis mes, mūsų, vienaskaitos ir daugiskaitos pirmojo asmens veiksmažodžiais, pvz.: 8 Kitas tautas mokinių tekstuose reprezentuoja Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų valstybių atstovai. NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 6 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Gal mes kiek per kuklūs, bet tikri tvirtavaliai ir gerokai užsispyrę. Mūsų tauta turi panašių charakterio bruožų į vokiečių tautą, nes vokiečiai yra mandagūs, santūrūs, patikimi, rimti, darbštūs, dalykiški. <...> esame geraširdžiai, ramūs, rūpestingi, kenčiantys, žemiški, itin prie gamtos prisirišę ir paprasti žmonės. Nepaisant visų pliusų ir minusų didžiuojuosi, kad esu lietuvė, o ne kokia pasikėlusi užsienietė. Tais atvejais, kai lietuviui priskiriami tik neigiami bruožai, lietuvio stereotipo vertinimas formuluojamas tik veiksmažodžio trečiuoju asmeniu ir įvardžiais jis arba jie, nesitapatinant su savo tautiečiais, pvz.: Mano manymu lietuviai yra savanaudiški <..>. Lietuviai per daug girtuokliauja. Mano draugai ne visi yra geri, kokie atrodo. Kai kurios vaidina prieš vieną gerą draugę, o prie kitos vadina ją „baidykle“. Todėl galiu padaryt išvadą, kad dauguma lietuvių – dviveidžiai. Einant galima pastebėti, kad lietuviai yra ne patys mandagiausi žmonės. Tai leidžia daryti išvadą, kad lietuviai yra nemandagūs, neišauklėti. Taip pat iš visų pusių galima matyti, kokie lietuviai niūrūs. Jie visuomet eina susiraukę, nepatenkinti. Paaiškėjo, kad paaugliai, tik neigiamai vertinantys lietuvio charakterį, itin kritiškai vertina savo bendraamžius ir suaugusiuosius. Remiantis tyrimo duomenimis galima teigti, kad dauguma ankstyvosios paauglystės amžiaus tarpsnio mokinių tapatinasi su lietuvių tautos atstovais, lietuvio stereotipui priskirdami ir savo savybes, asmeninį santykį su lietuvio stereotipu išreikšdami asmeniniais įvardžiais aš, mes, vienaskaitos ir daugiskaitos pirmojo asmens veiksmažodžiais. 4. LIETUVIO STEREOTIPO TURINYS Ankstyvosios paauglystės amžiaus tarpsnio mokinių grupėje atlikto tyrimo duomenys rodo, kad paaugliai lietuvį vertina pozityviai – jų kalbos pasaulėvaizdyje lietuvio stereotipas kuriamas daugiausia jam priskiriant teigiamų bruožų 9 . Respondentai lietuvį charakterizavo 679 Teigiami ir neigiami lietuvio stereotipo bruožai išskirti pagal tai, kaip vertina paaugliai. NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 7 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 iais apibūdinimais 10 : 48-iomis teigiamą konotaciją turinčiomis leksemomis ir žodžių junginiais, 19 – įvardijančiais neigiamas ypatybes (žr. 1 pav.). 1 PAV. Lietuvio stereotipo vertinimas Pažymėtina, kad net 53,4 proc. mokinių lietuvį apibūdino jam priskirdami tik teigiamus bruožus. Teigiamus ir neigiamus bruožus įvardijo 43,2 proc., o vien neigiamus bruožus lietuviui priskyrė tik 3,4 proc. paauglių. Lietuvio stereotipo turinys nagrinėtas pagal 5 kriterijus (žr. 2 pav.). 10 Apibūdindami lietuvio stereotipą mokiniai pavartojo beveik dvigubai daugiau leksemų ir žodžių junginių, nei buvo pateikta 1-os užduoties ypatybių požymių sąraše. Tik teigiami Teigiami ir neigiami Tik neigiami NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 8 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 2 PAV. Lietuvio stereotipo dėmenys pagal išskirtų ypatybių dažnumą Apibūdindami lietuvio stereotipą, respondentai dažniausiai nurodė psichines ir intelektines savybes bei bruožus, atsiskleidžiančius per santykį su kitais žmonėmis. Galima daryti prielaidą, kad visuomeniškumo aspektas šio amžiaus mokiniams yra itin svarbus, todėl jie tiek daug dėmesio skiria lietuvio bruožams, išryškėjantiems bendraujant su kitais žmonėmis, įvertinti. Tyrimo duomenys rodo, kad ir kitų tautų atstovus paaugliai dažniausiai apibūdina pagal santykį su kitais žmonėmis. Didžioji dauguma mokinių lietuviui priskyrė ir psichines bei intelektines savybes. Mažesnė dalis paauglių nurodė tipiško lietuvio bruožus, atskleidžiančius jo santykį su nacionaliniu tapatumu ir fizines ypatybes. 4.1. Lietuvio stereotipo bruožai, atsiskleidžiantys kasdienėje veikloje Lietuviui būdingus bruožus, atsiskleidžiančius per jo santykį su materialiuoju gyvenimu, įvardijo 56 proc. mokinių, lietuvio stereotipui priskirdami daugiausia teigiamų savybių (žr. 3 pav.). 0 5 10 15 20 25 30 35 2 kriterijus 3 kriterijus 4 kriterijus5 kriterijus 1 kriterijus 1 – pagal santykį su materialiuoju gyvenimu 2 –pagal psichines ir intelektines savybes 3 –pagal santykį su kitais žmonėmis 4 –pagal santykį su nacionaliniu tapatumu 5 –pagal fizines ypatybes Dažnumas NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 9 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 3 PAV. Lietuvio stereotipo bruožai pagal santykį su materialiuoju gyvenimu Ryškiausias lietuvio bruožas, paauglių nuomone, yra darbštumas (nurodė 53 proc. respondentų). Dalis mokinių lietuviui priskyrė valingumą (13,6 proc.), konservatyvumą (13,6 proc.). Tokie bruožai, kaip tvarkingumas, taupumas, tradiciškai priskiriami lietuvio stereotipui, nėra vyraujantys mokinių rašytinėje kalboje: kad lietuviai tvarkingi, nurodė tik 5,2 proc. respondentų, taupumą tekstuose įvardijo tik 3,4 proc. mokinių. Galima daryti prielaidą, kad šios savybės ankstyvojo amžiaus tarpsnio paaugliams nėra reikšmingos. Darbštumas tekstuose iškeliamas kaip ryškiausias lietuvį apibūdinantis teigiamas bruožas. Tai viena iš pagrindinių tradicinių savybių, išugdomų šeimoje, pvz.: Nuo seno lietuvis yra darbštus, jis gali dirbti ir protinį, ir fizinius darbus. Kiekvienas lietuvis iš kartos į kartą perduoda pagrindines vertybes, būdingas tiktai mūsų kraštui. Lietuvis žino, kad viskas yra pasiekiama darbu. Lietuviai darbštūs, nemėgsta atidėlioti darbų <...>. Net ir tie mokiniai, kurie gana kritiškai vertina lietuvio charakterį, darbštumą išskiria kaip būdingiausią teigiamą bruožą. Lietuvio apibūdinimas tinginys yra veikiau išimtis (nurodė tik 3,4 proc.), vartojamas pabrėžiant, kad ši savybė būdinga tik daliai lietuvių, neturinčių ambicijų siekti savo gyvenimo tikslų, pvz.: Jie tingi ir nieko nedaro, nesiekia savo gyvenime, bet nori gyventi geriau nei gyvena dabar. darbštus valingas konservatyvus tvarkingas taupus NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 16 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 5 PAV. Būdingiausi lietuvio bruožai, atsiskleidžiantys per santykį su kitais Vertindami pagal santykį su kitais žmonėmis paaugliai lietuvio stereotipui priskyrė daugiausiai teigiamų savybių: sąžiningas (28,8 proc.), draugiškas (27,1 proc.), mandagus (27,1 proc.), šnekus (23,7 proc.), kuklus (22 proc.), teisingas (16,9 proc.). Daug mažesnė dalis mokinių, vertindami lietuvio stereotipą, jam priskiria neigiamų bruožų. Iš 12-os neigiamą konotaciją turinčių leksemų dažniausiai pavartoti būdvardžiai gobšus / godus (13,6 proc.), savanaudis (8,5 proc.), pavydus (5 proc.). Kai kurios savybės, tradiciškai lietuvių laikomos teigiamomis, pavyzdžiui, drovumas, kuklumas, paaugliams nėra charakterio privalumai, pvz.: Dauguma Lietuvoje gyvenančių žmonių yra drovūs ir labai kompleksuoja dėl mažiausių smulkmenų. Lietuviai yra <...> kuklūs žmonės, mėgsta pritapti prie kitų. Mano draugė, gyvenanti Švedijoje, yra daug laisvesnė. Ji lengviau bendrauja, nėra kukli ir drovi. Pastebėtina, kad santūrumas, tradiciškai laikomas vienu iš būdingiausių lietuvio bruožų, mokinių kalboje nėra įvardijamas kaip vyraujantis (jį nurodė tik 10 proc. respondentų). Mokinių kalbos pasaulėvaizdyje lietuviui priskiriamos antoniminės ypatybės, reiškiančios uždarumą ir atvirumą, pvz.: Mano nuomone, lietuviai yra darbštūs ir tvarkingi. Tačiau dažnai būna liūdni ir uždaro būdo. sąžiningas draugiškas mandagus šnekus kuklus teisingas NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 17 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Manau, kad dažniausiai lietuviai būna patikimi, tiesūs, gali būti senamadžiai, <...> šnekūs, atviri ir linksmi, snobiški. Lietuviai yra labai mandagūs, tiesūs ir atviri. Lietuvio stereotipo bruožus, apibūdinančius santykį su kitais žmonėmis, dažniausiai mokiniai tik įvardija kaip savaime suprantamus, plačiau neargumentuodami, kodėl būtent taip mano. Lietuvio stereotipas, kaip tam tikrų bruožų rinkinys, tampa vertinimo kriterijumi lyginant ir vertinant kitų tautų atstovų bruožus, pvz.: Latviai yra mažiau svetingi negu Lietuviai. Aš manau, kad skirtumas nuo lietuvių ir Baltarusių vaikų yra: mes esame labiau laisvi, turime daugiau pasirinkimų, mes labiau atviri ir triūkšmingi. Manau, kaimyninių šalių atstovai turėtų būti panašūs į lietuvius ir būti sąžiningi, mandagūs linksmi, draugiški, darbštūs ir t.t. Tačiau palyginus su lietuviais, <...> anglai yra gan tingūs. Taip pat ten gyvenantys žmonės yra sąžiningi, mandagūs, patikimi, linksmi, šnekūs, draugiški. Matyti, kad kitų tautų atstovai pagal santykį su kitais dažniausiai vertinami palankiai, daugiau įvairuoja rusų tautos atstovų vertinimas, tiek lyginant lietuvių ir rusų bruožus, tiek išsakant nuomonę, koks lietuvių tautos atstovas yra rusų akimis, pvz.: Rusas – tvirtavalis, drąsus, gina rusiją ir kariauja su kitomis šalimis, džiaugias gyvenimu ir kalba savo šalies kalba – rusiškai. Rusai apibūdina lietuvius kaip lėtus, irzlius ir karingus. Rusai stengiasi pakeisti istoriją neva lietuviai patys savo noru ėjo į Sovietų Sąjungą, patys atsisakė savo kalbos. Lyginant paauglių, studentų ir vyresnio amžiaus žmonių grupėse atliktų tyrimų duomenis (Gudavičius 2007:162), akivaizdi tiesioginė koreliacija vertinant lietuvio savybes: visos respondentų grupės pažymi sąžiningumą, kaip lietuvio stereotipo bruožą. Daug didesnė paauglių ir vyresnio amžiaus žmonių dalis nei studentų mano, kad lietuvis yra kultūringas (paauglių kalboje sinonimiškai vartojamos leksemos mandagus, išauklėtas) ir bendraujantis (mokinių kalboje vartojamos leksemos šnekus, plepus). Pastebimi skirtumai vertinant lietuvį pagal atvirumą – uždarumą: iš trijų lyginamų grupių studentai ir vyresnio amžiaus žmonės lietuvį linkę vertinti kaip uždarą, paauglių kalboje antoniminiai bruožai uždarumas ir NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 18 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 atvirumas varijuoja. Neigiami lietuvio stereotipo bruožai paauglių kalboje įvardyti rečiau. Pavyzdžiui, kaip ryškiausią neigiamą lietuvio bruožą S. Papaurėlytė-Klovienė (2009: 248), remdamasi Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno tyrimo duomenimis, išskiria pavydą, šį bruožą lietuviams priskyrė tik 5 proc. mokinių. Apibendrinant galima teigti, kad santykio su kitais žmonėmis, kaip ir psichinių ir intelektinių savybių, aspektais paaugliai savo tautos atstovus vertina labai pozityviai. 4.4. Nacionalinio tapatumo dėmenys Lietuvio ypatybes, atsiskleidžiančias per santykį su nacionaliniu tapatumu, tekstuose apibūdino 36 proc. paauglių. Mokinių rašytinėje kalboje galima išskirti keturis tautinio tapatumo savivokos dėmenis: 1) valstybę, 2) kalbą, 3) kultūrą (papročių bei tradicijų laikymąsi) ir 4) istorinę savimonę. Nacionalinis tapatumas, kaip lietuvių skiriamasis bruožas, paauglių kalboje įvardijamas apibūdinant nacionalinio charakterio bruožus, pvz.: Kiekviena tauta yra unikali tauta, kuri iš kitų tautų išsiskiria savo papročiais, tradicijomis ir žmonių charakterio savitumu. Lietuvių tauta yra didi tauta su didinga istorija. Kiekvienas lietuvis iš kartos į kartą perduoda pagrindines vertybes, būdingas tiktai mūsų kraštui. Lietuvis žino, kad viskas yra pasiekiama darbu, sąžiningumas, atkaklumas, jis taip pat žino, kad reikia kovoti už savo tautiškumą, valstybę, save. Tautinio tapatumo aspektai iškeliami skiriant lietuvius iš kitų tautų atstovų, pvz.: Užsieniečiai taip pat draugiški, linksmi, kalbūs. Manau mes nuo jų skiriamės tik kalba ir keliais bruožais. Kaip mes jie tokie patys, tik kalba skiriasi ir tautybė, o viskas tas pats. Mano draugė gyvena Anglijoje ir ten visai kas kita. <...> ji turi kitas tradicijas nei mes. Mes visai nepanašiai gyvenam, kalbam, mokomes, bet tai ir daro mus lietuviais. Ryšys su tėvyne išreiškiamas asmens nuostatomis, laikysena ir elgesio modeliais, perimamais per tautos kultūros tradiciją. Esminga Antano Maceinos (2002: 225) įžvalga: „Giliausias patriotizmo pagrindas yra tautos bei tėvynės savumas, vadinasi, josios įsikūnijimas mumyse ir mūsų apsigyvenimas joje. <...> Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava.“ Emocinį ryšį su tėvyne ir tauta paaugliai išreiškia, pabrėždami įsišaknijimą savo valstybėje, didžiuodamiesi savo kalba ir istorija, pvz.: NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 19 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Lietuva yra svarbi, nes aš joje gyvenu ir ji mano tėvynė. Mūsų kalba be galo graži ir mažiausiai nutolusi nuo senųjų kalbų. <...> esame sena, karališka tauta. Mokiniai iš visų lietuvius identifikuojančių požymių dažniausiai išskyrė lietuvių kalbą (8,5 proc. visų respondentų) ir tradicijų laikymąsi (13,5 proc.). Lietuvių kalbą, kaip skiriamąją lietuvio ypatybę, respondentai nurodė lygindami lietuvį su kitų valstybių atstovais, pvz.: Jie kalba kita kalba. Mano pusbrolis Nedas yra anglas. Jis skiriasi nuo lietuvių tuo, kad kalba angliškai, mažai moka lietuviškai. Kalbėdami apie lietuvių kalbą, kaip lietuviui priskiriamą ypatybę, paaugliai pabrėžia jos gražumą ir senumą, išsako nuomonę, kad lietuvių kalba yra sunki kalba. Net ir lygindami lietuvius su kitų tautų atstovais, minėdami kalbą, kaip skiriamąjį bruožą, mokiniai pažymi, kad lietuvių kalba sunki, pvz.: Lietuvių kalba yra labai graži ir ją išmokti yra labai sunku. Nes lietuvių kalboje gausybė nosinių, dvibalsių, balsių, priebalsių. Lietuvių kalba yra sunkiausia kalba, nes Lietuvių kalboje yra daug priebalsių, balsių, mišriuojų dvigarsių, pusbalsių, skiemenų ir t.t. O Anglų kalba yra labai lengva. Joje nėra balsių, priebalsių ir t.t. Nuomonę apie savo kalbą mokiniai grindžia fonetikos, rašybos pavyzdžiais, t. y. aspektais, kurių mokosi mokykloje, leidžia daryti prielaidą, kad nuostatos apie gimtąją kalbą kuriamos mokykloje ir įsitvirtina mokinių kalbos pasaulėvaizdyje. Pažymėtina, kad lietuvių kalbą, kaip tautinės tapatybės bruožą, įvardija ir vyresnių klasių mokiniai. Kalbininkai (Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 174), tyrę kalbos variantiškumą gimnazistų kalboje, pažymi, kad „bendrinei kalbai priskiriama atskyrimo ar tapatinimo su Lietuva funkcija“. Lietuviškų tradicijų ir papročių laikymąsi mokiniai taip pat laiko lietuvio bruožu, kuris tekstuose nurodomas lyginant savo ir kitų tautų skirtumus. Tautinių tradicijų laikymąsi mini didžiausia dalis mokinių, aptariančių lietuvio tipą santykio su nacionaliniu tapatumu aspektu NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 20 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 (13,5 proc. iš visų respondentų). Mokinių kalboje tautinių tradicijų laikymasis iliustruojamas kalendorinių, religinių ir valstybinių švenčių šventimu, pvz.: Lietuviai laikosi tradicijų. Per Kalėdas 12 patiekalų ir būtinai turi būti silkė, Velykos – kiaušiniai ir balta mišrainė, Vėlinės – važiavimas į kapus. Lietuva turi savo švenčių kaip vasario 16 oji, o pavyzdžiui amerikiečiai turi savo švenčių. Mano draugė Maša gyvena Rusijoje. Mes visai nepanašios. Ji valgo visai kitą maistą ir mėgsta kita. Ji nešvenčia kalėdų gruodžio 25 d. Paauglių kalbos pasaulėvaizdyje lietuviškų papročių ir tradicijų laikymasis siejamas su giminės, šeimos perduodamais elgesio modeliais, kurie yra tokie tvarūs, kad ryškiausiai reprezentuoja mokinių santykį su tautiniu tapatumu. Istorinė savimonė, kaip nacionalinės tapatybės dėmuo, paauglių kalbinėje bendruomenėje reiškiama didžiavimusi nepriklausomybe, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu, pvz.: Tačiau Lietuva nors ir maža šalis, bet atsikovojome laisvę. <...> kiek atlaikė jie [lietuviai – N.P.] puldinėjimų ir Rusų, ir kryžiuočių. Sėkmingi mūšiai, pergalės, <...> teritorijos plėtimas. <...> Taigi tais laikais Lietuva buvo didesnė ir žmonės joje buvo ryžtingesni. Tadais Lietuva buvo didi. Remiantis mokinių tekstais galima daryti prielaidą, kad mokiniai nelinkę tapatintis su savo silpnais protėviais, bendrumą su savo tauta jie grindžia argumentais, liudijančiais tautos stiprumą. A. Gudavičiaus (2007: 158) atlikto tyrimo, kuriame išskirtas idėjinės pozicijos dėmuo (santykio su pasauliu, tėvyne, religija), duomenimis, studentai, rinkdamiesi iš antonimiškų porų nacionalistas – kosmopolitas, patriotas – nepatriotas, iš lietuviui būdingų bruožų pažymėjo nacionalistas, didesnė dalis vyresnio amžiaus grupės respondentų nurodė abu bruožus – nacionalistas, patriotas. Tiek paauglių kalbos, tiek A. Gudavičiaus vyresnio amžiaus žmonių grupėse atliktų tyrimų duomenys rodo, kad santykis su nacionaliniu tapatumu pažymimas visose amžiaus grupėse, nors paauglių kalboje, apibūdinant lietuvio stereotipą, nėra vyraujantis. NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 21 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 4.5. Lietuviui priskiriamos fizinės ypatybės Paauglystės amžiaus tarpsnio mokiniams, kaip teigia daugelis psichologų, ypač svarbi yra išvaizda, fizinės ypatybės. Lietuvio stereotipui mokiniai priskiria tik grožį, jėgą nusakančius požymius. Apibūdindami lietuvį, fizines ypatybes įvardijo 35,6 proc. respondentų. Pasakytina, kad mokiniai lietuvį vertina kaip gražų žmogų, vartodami apibendrinamąsias leksemas, pavyzdžiui, gražus, stiprus, sportiškas, geros formos nosis, burna – normali. Išsamiau aprašydami pažymi, kad lietuvis yra aukštas, dažniausiai mini portreto detales: rudi plaukai, mėlynos akys, raudonos lūpos, balti dantys. Nė viename tekste lietuvis nėra apibūdinamas kaip negražus ar silpnas. Remiantis tyrimo medžiaga galima teigti, kad paauglių kalbos pasaulėvaizdyje lietuviui priskiriamos gražaus, fiziškai stipraus, sveiko žmogus ypatybės. Lietuvio portretas paauglių kalbos pasaulėvaizdyje labai panašus į lietuvių kalbinėje sąmonėje įsitvirtinusį dar XIX a. Simono Daukanto (1976: 69) sukurtą lietuvio paveikslą: „Senieji lietuviai, žemaičiai buvo žydromis akimis, nuogąsčios požvilgos, skaistaus veido, plaukų ilgų ir tamsiai gelsvų, stambūs, sveiki, stiprūs <...>“. Mokinių kalboje, kaip ir S. Daukanto raštuose, lietuvio paveikslas romantizuotas, lietuviui priskiriant paauglių vertinamus išvaizdos bruožus. Stokojama empirinių duomenų, kad būtų galima palyginti paauglių amžiaus grupės ir studentų bei vyresnio amžiaus žmonių išskiriamus lietuvio išvaizdos bruožus. Toks lyginimas leistų nustatyti, kaip koreliuoja lietuvio stereotipui priskiriamų fizinių ir charakterio ypatybių vertinimas. 4.6. Būdingiausi lietuvio stereotipo bruožai Išskyrus dažniausiai paauglių tekstuose minimus lietuvio bruožus pagal 1) santykį su materialiuoju gyvenimu, 2) psichines ir intelektines savybes, 3) santykį su kitais žmonėmis, 4) santykį su nacionaliniu tapatumu ir 5) lietuviui priskiriamas fizines ypatybes, galima teigti, kad paauglių kalbos pasaulėvaizdyje yra susiformavęs toks lietuvio stereotipas (žr. 6 pav.). NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 22 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 6 PAV. Lietuvio stereotipo turinio dominantės Remiantis paauglių rašto darbų kalbos tyrimo duomenimis galima teigti, kad paauglių požiūris į lietuvio stereotipą yra labai pozityvus. Galima daryti prielaidą, kad paaugliai lietuvių tautos atstovui priskiria tas savybes, kurias patys laiko vertingomis. Kaip būdingiausius lietuvių tautos atstovo bruožus mokiniai įvardijo darbštumą (56 proc.), protingumą (42 proc) ir sąžiningumą (28,8 proc.). Lietuvio stereotipui didelė dalis paauglių priskyrė savybes, atsiskleidžiančias per santykį su kitais: draugiškumą (27,1 proc.), kultūringumą (27,1 proc.), linksmumą (27,1), niūrumą (22 proc.). Pažymėtina, kad mokinių kalboje lietuvio apibūdinimai linksmas ir niūrus varijuoja. Iš neigiamų lietuvio savybių būtent niūrumą nurodė didžiausia respondentų dalis. Lyginant paauglių ir studentų bei vyresnio amžiaus respondentų kalbinėse bendruomenėse atliktų tyrimų duomenis (Gudavičius 2007: 161–164), galima teigti, kad tokios lietuvių tautos atstovui priskiriamos savybės, kaip darbštumas, protingumas, yra būdingiausi lietuvio stereotipo bruožai visų amžiaus grupių respondentų kalbos pasaulėvaizdyje. Daug didesnė paauglių ir vyresnio amžiaus žmonių dalis nei studentų lietuvio stereotipui priskyrė kultūringumą. Linksmumas, kaip lietuvių tautos atstovui būdinga savybė, nurodytas tik paauglių tekstuose. darbštus protingas sąžiningas draugiškas kultūringas linksmas niūrus NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 23 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 IŠVADOS 1. Ankstyvosios paauglystės (11–13 m.) amžiaus tarpsnio mokinių rašytinės kalbos tyrimas rodo, kad šio amžiaus paauglių kalbos pasaulėvaizdyje yra susiformavęs lietuvio stereotipas. Lietuvį, kaip tautos atstovą, paaugliai identifikuoja pagal etninę kilmę, priklausymą valstybei, kultūrinį tapatumą. Lietuvio stereotipo bruožus mokiniai įvardija, pagrįsdami savo požiūrį socialiniais ir kultūriniais pavyzdžiais. Mokinių tekstuose tautinio stereotipo sąvoka neturi neigiamos konotacijos. Pažymėdami, kad žmonės yra skirtingi, dauguma paauglių tautinį stereotipą laiko apibendrintais valstybės daugumos atstovų vertinimais. 2. Didžioji dauguma ankstyvosios paauglystės amžiaus tarpsnio mokinių tapatinasi su lietuvio stereotipu, jam priskirdami ir savo bei bendraamžių savybes. Asmeninį santykį su lietuvio stereotipu paaugliai išreiškia asmeninių įvardžių formomis aš, mes, mūsų, vienaskaitos ir daugiskaitos pirmojo asmens veiksmažodžiais. 3. Daugumos paauglių požiūris į lietuvio stereotipą yra pozityvus. Mokinių rašto darbuose pavartota trigubai daugiau ir daug dažniau įvardyta leksemų, žodžių junginių, pažyminčių teigiamus bruožus nei neigiamus. Iš teigiamų lietuvio stereotipo bruožų didžiausia paauglių dalis pažymi darbštumą, protingumą ir sąžiningumą, iš neigiamų ypatybių mokiniai išskiria niūrumą, konservatyvumą ir savivertės stygių. Lietuviui priskiriamas linksmumas ir niūrumas dažnai varijuoja respondentų tekstuose, ši bruožų pora pavartota taip dažnai, kad išskirta kaip viena iš lietuvio stereotipo dominančių. Nacionalinio tapatumo ypatybės paauglių kalboje dažniausiai įvardijamos išskiriant lietuvius iš kitų tautų atstovų. Ryšį su tėvyne ir tauta paaugliai išreiškia, pabrėždami įsišaknijimą savo valstybėje, didžiuodamiesi lietuvių kalba ir istorija. Lietuviui priskiriamos paauglių vertinamos gražaus, fiziškai stipraus, sveiko žmogus ypatybės. 4. Lyginant lietuvio stereotipo vertinimą paauglių ir studentų bei vyresnio amžiaus (35–65 m.) respondentų kalbinėse bendruomenėse, galima teigti, kad paaugliai lietuvio stereotipą vertina pozityviausiai ir jam priskiria daugiau teigiamų bruožų nei kitų amžiaus grupių respondentai. Lyginant lietuvio stereotipui priskiriamus bruožus, galima teigti, kad darbštumas ir protingumas yra tvariausi bruožai visų amžiaus grupių kalbos pasaulėvaizdyje. Pažymėtina, kad linksmumas, atvirumas, kaip lietuvio stereotipui priskiriamos savybės, fiksuojamos tik paauglių tekstuose. Ar lietuvio stereotipo bruožai, nustatyti tik iš mokinių NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 24 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 kalbos, rodo lietuvio stereotipo turinio kitimą, būtų galima vertinti ištyrus aukštesnių klasių mokinių (16–18 m.) rašytinės kalbos duomenis. LITERATŪRA Akstinavičiūtė I., Petraitytė D. 2007: Lietuvių tautinės tapatybės simbolinių komponentų konfigūracijos. – Filosofija. Sociologija 18 (2), 14–31. Prieiga internete: http://elibrary.lt/resursai/LMA/Filosofija/fil72/4.pdf. Aliūkaitė D., Mikulėnienė D., Čepaitienė A., Geržotaitė L. 2017: Kalbos variantiškumas ir jos vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Barrett M., Wilson H., Lyons E. 1999: Self-categorization theory and the development of national identity in English children, Guildford: University of Surrey. Prieiga internete: http://epubs.surrey.ac.uk/1638/1/fulltext.pdf. Bauman Z. 2015: Kultūra takiojoje modernybėje, Vilnius: Apostrofa. Daukantas S. 1976: Raštai 1, Vilnius: Vaga. Dobrovolskienė I., Plentaitė V. 2005: III–IV klasių mokinių rašytinės kalbos žodynas. Prieiga internete: http://www.biblioteka.vpu.lt/pedagogika/PDF/2005/76/dobrovolskiene_plentaite.pdf. Druckman D. 1994: Nationalism, Patriotism, and Group Loyalty: A Social Psychological Perspective. – Mershon International Studies Review 38 (1), 43–68. Prieiga internete: http://bev.berkeley.edu/Ethnic%20Religious%20Conflict/Ethnic%20and%20Religious %20Conflict/2%20National%20Identity/Druckman%20nationalism.pdf. Gage N. L., Berliner D.C. 1994: Pedagoginė psichologija, Vilnius: Alma littera. Gudavičius A. 2007: Gretinamoji semantika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Jonutytė J. 2008: Tradicinio žinojimo tyrimas: paradigmų kaita. – Tautosakos darbai 35, 13– 23. Prieiga internete: http://www.llti.lt/failai/05_Jonutytes.pdf. Kuznecovienė J. 2007: Lietuvių tautinė tapatybė: uždarumo ir atvirumo dėmenys. – Filosofija. Sociologija 18 (2), 1–13. Prieiga internete: http://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/0235-7186/2007/2/1-13.pdf. Maceina A. 2002: Raštai, VIII tomas. Sudarė Antanas Rybelis, redagavo Vita Malinauskienė, Vilnius: Mintis. Prieiga internete: http://maceina.lt/pdf/8tomas.pdf. Papaurėlytė-Klovienė S. 2009: Lietuvių nacionalinis charakteris lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje: ar galime vadintis darbščiaisiais pavyduoliais? – Acta humanitarica NIDA PODERIENĖ. Lietuvio stereotipas paauglių rašto darbuose | 25 BENDRINĖ KALBA 91 (2018) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 universitatis Saulensis 8, 244–252. Prieiga internete: http://gs.elaba.lt/object/elaba:6108337/. Pruskus V. 2003: Multikultūrinė komunikacija ir vadyba. Prieiga internete: https://www.scribd.com/doc/73665904/Multikulturine-Komunikacija-Ir-VadybaPruskus. Rutkovska K., Smetona M., Smetonienė I. 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, Vilnius: Akademinė leidyba. Rutland A. 1999: The development of national prejudice, in-group favouritism and selfstereotypes in British children. – British Journal of Social Psychology 38, 55–70. Prieiga internete: https://kar.kent.ac.uk/26174/. Spiriajevienė I., Spiriajevas E. 2015: Nuo tautinės iki teritorinės tapatybės Lietuvoje: socialinis geografinis požiūris. – Regional formation and development studies 1 (15), 109– 118. Prieiga internete: http://journals.ku.lt/index.php/RFDS/article/viewFile/984/pdf. Šutinienė I. 2006: Lietuvių tautinė tapatybė globalizacijos kontekstuose: raiška ir kaitos tendencijos. – Filosofija. Sociologija 2, 18–26. Prieiga internete: http://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/filosofijasociologija/2006/2/3345. Taljūnaitė M. 2006: Lietuvių tautinio tapatumo konstravimas sociologiniuose tyrimuose. – Filosofija. Sociologija 2, 8–17. Prieiga internete: http://www.elibrary.lt/resursai/LMA/Filosofija/Fil_008_017.pdf. TTŽ 2005: Tarptautinių žodžių žodynas. Sudarė Aldona Bendorienė, Virginija Bogušienė, Emilija Dagytė ir kt., redagavo Algimantas Kinderys. 4-as patiks. ir papild. leidimas, Vilnius: Alma littera. Tumer J. C., Oakes P. J., Haslam S. A., McGarty C. 1992: Self and collective: cognition and social context. – Australian National University Personality and Social Psychology Buletin, 1–25. Prieiga internete: http://psychology.anu.edu.au/files/Manuscripts-4-Self-and-Collective-Cognition-andSocial-Context.pdf. Žiliukaitė R., Poviliūnas A., Savicka A. 2016: Lietuvos visuomenės vertybių kaita per dvidešimt nepriklausomybės metų, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Prieiga internete: https://www.fsf.vu.lt/dokumentai/Naujienos_Mokslo_pasiekimai/2016/lietuvos_visuo menes_vertybiu_kaita.pdf. Župerka K. R. 2017: Apie lietuvio charakterio ir kalbėsenos savitumą. – Gimtoji kalba 4, 3–10.