Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės kalbinis (ne)giminiškumas

BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 LAURA GERŽOTAITĖ Vilniaus universitetas JAUNŲJŲ VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ KAUNIŠKIŲ KALBINĖS GIMTINĖS VAIZDINIAI: KAUNO, JURBARKO, ŠAKIŲ IR MARIJAMPOLĖS KALBINIS (NE)GIMINIŠKUMAS ESMINIAI ŽODŽIAI: perceptyvioji dialektologija, vakarų aukštaičiai kauniškiai, kalbinė gimtinė, kalbinis giminiškumas, pieštiniai žemėlapiai. ĮVADAS Perceptyviosios dialektologijos darbuose kalbine gimtine (angl. linguistic homeland) vadinama individo kalbinė ap linka ir ji yra siejama su tos aplinkos kalbiniais ir erdviniais atstumais (Diercks 2002: 51; Aliūkaitė ir kt. 2017: 106–121). Paprastų kalbos bendruomenės narių savimonėje įsitvirtinusius gimtųjų apylinkių vaizdinius atskleidžia mentalinio, arba pieštinio, variantų žemėlapio duomenys (plačiau žr. Preston 1999b: XXXIV–XXXV; Aliūkaitė 2009: 164–179) 1 . Mentaliniai žemėlapiai, Denniso Prestono (1989: 1–23; 1993: 335) teigimu, yra paprasčiausias būdas nustatyti, ką eiliniai kalbos vartotojai man o apie vietovę (žr. Aliūkaitė ir kt. 2017: 42). Nors pastarąjį dešimtmetį perceptyviosios dialektologijos darbų Lietuvoje daugėja, didesnis dėmesys kalbinės gimtinės vaizdiniams skiriamas vos keliuose iš jų. Projekto Bendrinės kalbos vieta mentaliniame lietuvių kalbos žemėlapyje 2 medžiagos pagrindu yra išnagrinėti Šiaulių, Vilkavi škio ir kitų miestų jaunuolių pieštuose žemėlapiuose išryškėję santykiai su kalbine gimtine ir nuostatos dėl gretimų arealų (Aliūkaitė, Mikulė nienė 2016: 89–120; Geržotaitė 2016: 121–142; Geržotaitė, Čepaitienė 2016: 84–100; Merkytė -Švarcienė 2016: 139–154; Aliūkaitė ir kt. 2017: 108). Nustatyta, kad kalbinė gimtinė kaip tarminės raiškos p lotas, p avyzdžiui, Vilkaviškio moksleivių požiūriu, apima gretimas sritis ar beveik sutampa su vakarų aukštaičių kauniškių patarmės ribomis. Bendrinės kalbos arealui priskirtas Vilkaviškis neatsiejamas nuo Marijámpolės (Geržotaitė, 1 Perceptyviosios dialektologijos tyrimuose mentalinio žemė lapio (angl. mental map) sąvoka nurodoma, koks vietovės ar vietovių grupių v aizdinys išryškėja eilinių kalbos vartotojų s ąmonėje. Taip atskleidžiama paprastų kalbos bendruomenės narių erdvinė-kalbinė nuovoka (Diercks 2002: 52; Aliūkaitė 2009: 1 66). 2 Projektas vykdytas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lėšomis (sutarties Nr. K-5/2014). Projekto trukmė 2014 06 02–2016 12 31, vadovė – prof. dr. Daiva Aliūkaitė. LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Čepaitienė 2016: 84–100). Tokie rezultatai gauti susisteminus žemėlapių, kuriuose tiriamieji lokalizavo tarmės ir bendrinės kalbos arealus, duomenis. Aktualumas ir naujumas. Kalbinės gimtinės giminiškumo su kitomis vietovėmis tyrimai, rodantys paprastų kalbos bendruomenės narių gebėjimą skirti savos kalbinės aplinkos raišką, Lietuvoje dar tik pradėti (Geržotaitė 2018: 76–101). Atlikta Šiaulių, pagal Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio pateiktą lietuvių tarmių klasifikaciją – vakarų aukštaičių šiauliškių, gimnazistų kalbinės gimtinės vaizdinių analizė išryškino gana tikslią vietos tiriamųjų kalbinės aplinkos varianto suvokimo izoglosių sistemą. Tokiu požiūriu dar nėra tirtos bendrinei lietuvių kalbai artimiausios patarmės – vakarų aukštaičių kauniškių – plote e sančių vietovių jaunimo nuostatos. Šio straipsnio tikslas – remiantis perceptyviosios dialektologijos metodologija ir nuostatomis, pagal pieštinius žemėlapius išnagrinėti Kaũno, Jùrbarko, Šakių, Marijámpolės gimnazijų moksleivių kalbinės gimtinės vaizdinius, t. y. kalbi nį gimtųjų apylinkių (ne)giminiškumą su kitomis zonomis ir galimą kalbinę raišką jose. Straipsnio objektas – Kauno, Jurbarko, Šakių, Marijámp olės gimnazijų moksleivių kalbin ės gimtinės vaizdiniai. Tiriamieji yra keturiose miestų gimnazijose besimokantys 15–18 metų jaunuoliai (žr. lentelę). LENTELĖ. Tiriamųjų char akteristika Gyvenamoji vietovė Iš viso tiriamųjų Iš viso merginų Iš viso vaikinų Tarmę moka Tarmės nemoka Tarmiškai kalba Tarmiškai nekalba Tarminės kalbos dažnumas Kaunas 45 23 22 7 38 3 12 3 100,00 % 51,11 % 48,89 % 15,56 % 84,44 % 6,67 % 26,67 % Jurbarkas 50 28 21 10 40 10 8 4,36 100,00 % 56,00 % 42,00 % 20,00 % 80,00 % 20,00 % 16,00 % Šakiai 47 29 18 29 17 27 4 3,92 100,00 % 61,70 % 38,30 % 61,70 % 36,17 % 57,45 % 8,51 % Marijampolė 36 17 19 20 16 19 5 3,59 100,00 % 47,22 % 52,78 % 55,56 % 44,44 % 52,78 % 13,89 % Apklaustus moksleivius galima priskirti vienai amžiaus grupei. Atliekant tyrimą remiamasi Penelopės Eckert požiūriu, kad amžiaus klasifikacijos pagrindas yra ne tiksli chronologija, o tarpsniai. Tiriamieji pagal kalbinę, kultūrinę, socialinę patirtį ir paauglystės tapatumo tarpsnį priskiriami tai pačiai kartai (Eckert 1997: 151–167; Aliūkaitė 2007: 145). LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Tiriamoji medžiaga – projekto Regioninių variantų ir tariamosios bendrinės kalbos (kvazistandarto) sklaida XXI amžiaus pradžioje: percepcinis tyrimas 3 metu Kauno Jono Basanavičiaus, Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus, Šakių „Žiburio“ ir Marijampolės Sūduvos gimnazijose užpildytos 178 anketos 4 . Anketą sudaro keturios dalys. Pirmojoje ir antrojoje fiksuojami sociodemografiniai duomenys: tiriamojo lytis, amžius, kilmė s ir gyvenamoji vietos, taip pat pateikiami klausimai dialekto kompetencijai ir vartojimo aktyvumui nustatyti. Perceptyviosios dialektologijos modelį įtvirtina trečioji (kalbinės gimtinės ir bendrinės kalbos arealų žymėjimas žemėlapiuose) ir ketvirtoji (klausomų tekstų stimulų vertinimas ir lokalizavimas žemėlapiuose ir kt. ) anketos dalys (plačiau apie anketą žr. Aliūkaitė 2019: 72). Išsikelti šie uždaviniai: 1) aptarti kalbinei elgsenai (kodų pasirinkimas) nustatyti skirtų anketos klaus imų duomenis; 2) pristatyti objektyvųjį, t. y. moksliškai pagrįstą, nagrinėjamųjų vietovių kalbinį (ne)giminiškumą su kitomis zonomis; 3) išnagrinėti subjektyvųjį, t. y. eilinio kalbos bendruomenės nario savimonėje egzistuojantį, nagrinėjamųjų vietovių kalbinį (ne)giminiškumą su kitomis zonomis atskleidžiančių pieštinių žemėlapių medžiagą; 4) išskirti kalbinių gimtinių (ne)giminiškumo su kitomis vietovėmis modelius ir apibendrinti jaunuolių savimonėje susiformavusius kalbinės gimtinės vaizdinus. Iš viso moksleiviai savo nuostatas vizualizavo d ešimtyje žemėlapių. Pirmoji užduotis – žemėlapyje pažymėti, kur, moksleivių nuomone, kalbama panašiai kaip jų gyvenamojoje vietovėje. Antrajame žemėlapyje respondentai turėjo pažymėti, kur kalbama bendrine kalba. Kituose aštuoniuose žemėlap iuose jie lokalizavo klausomų kalbos variantų, arba tekstų stimulų, arealus. Žemėlapiai teikti su nurodytomis savivaldybių ribomis ir centrais 5 . Straipsnyje nagrinėjami pirmosios užduoties žemėlapiai, išryškinantys kalbinių gimtinių (ne)giminiškumą su kitomis vietovėmis. Juose užfiksuoti atsakymai apibendrinami dviem etapais. Pirmiausia analizuojama, kokias ir kokiu dažnumu visų tiriamųjų vietovių atstovai žymėjo jų kalbinėms gimtinėms kalbiniu požiūriu artimas, mažia u artimas ir tolimas sritis. Išskyrus kalbinio vietovių (ne)giminiškumo su kitomis zonomis modelius, mėginta nustatyti, kokios yra jaunųjų kalbos vartotojų kalbinės gimtinės ribos. Remiantis pagal perceptyviosios dialektologijos 3 Projektas vykdomas Valstybin ės lietuvių kalbos k omisijos lėšomis (sutarties Nr. K-2/2017). Projekto trukmė 2017 06–2 019 12, vadovė – prof. dr. Da iva Aliūkaitė. 4 Vykdant projektą parengtos ir 2017–2018 m. užpildytos anoniminės anketos Kalbos variantų vertinimas saugomos Viln iaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institute. 5 Perceptyviojoje dialektologijoje taikant žemėlapio techniką (žr. Preston 1989; 1999a: 359–373; 1999b: XXIII–XL) tiriamiesiems pateikiami tiek tušti žemėlapiai (Evans 2002: 76–83), tiek, kad būtų lengviau orientuotis, tokie žemėlapiai, kuriuose nurodomos didžiausių administracinių teritorinių vienetų rib os (žr. Long 1999: 178 ) bei didmiesčiai (žr. Dailey-OʼCain 1999: 228). LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 metodologiją jau vykdyto projekto 6 metu sukauptais įvairios kalbinės aplinkos jaunuolių tarmių ir bendrinės kalbos žemėlapių duomenimis, papildomai aiškintasi, kokia kalbinė raiška vartojama Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijamp olės moksleivių apibrėžtuose kalbinės gimtinės arealuose. Tiriamosios vietovės, kaip rodo naujausi ge olingvistikos tyrimai, išsidėsčiusios vienos gyvybingiausių tradicinių patarmių (vakarų aukštaičių kauniškių) pagrindu besiformuojančio naujojo vietinio darinio – pietinių vakarų aukštaičių regiolekto plote (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261; Geržotaitė, Mikulėnienė 2014: XIII žemėlapis ir komentaras). Viena į tyrimą įtrauktų vietovių – Marijampolė – dėl aukšto mentalinio urbanizacinio indekso (dėl termino plačiau žr. Marshal 2004: 111) ir dides nės nei aplinkinių vietovių tarminės vertės (žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261) laikytina regiolekto centru. Kitų dviejų vietovių – Jurbarko ir Šakių – apylinkėse skiriami smulkesni kalbiniai dariniai, arba geolektai. Kauno apylinkės, kuriose kalbama bendrinei lietuvių kalbai artimiausiu vietiniu kalbos variantu, nurodomos kaip bendrinės kalbos standarto zona. Taigi, jauniesiems kalbos bendruomenės nariams vertinant savo kalbinę aplinką ir gretimus arealus, neabejotinai svarbus bendrinės kalbos ar, tiksliau, įsivaizduojamos bendrinės kalbos kaip prestižinio kodo matmuo. Tikėtin a, kad dėl šios priežasties apklaustų moksleivių kalbinės gimtinės vaizdiniai gali skirtis nuo vaizdinių, išryškėjusių atliekant tyrimus kituose Lietuvos regionuose. 1. KALBOS KODŲ (NE)VARTOJIMAS KAUNO, JURBARKO, ŠAKIŲ IR MARIJAMPOLĖS JAUNUOLIŲ POŽIŪRIU Duomenų analizė rodo, kad mažiausiai tarminės raiškos savo kalbinėje gimtinėje (makroaplinkoje) girdi Kauno gimnazistai. Tarminis kodas, šių jaunuolių nuomone, labai retai vartojamas tiek jų gimtajame mieste (8,89 proc.), tiek jų šeimose, t. y. mikroaplinkoje (13,33 proc.) (žr. 1 pav.). 6 Plačiau apie projektą ir jo rezultatus žr. Aliūkaitė ir kt. (2017). LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Kauno gyvenamoj i vietovė Jurbarko gyvenamoji vietovė Šakių gyvenamoji vietovė Marijampolės gyvenamoji vietovė 1 PAV. Tarminio kodo (TK) (ne)vartojimas mikroir makroaplinkoje tiriamųjų vietovių jaunuolių požiūriu Taigi, ir šių moksleivių deklaruojamas tarminio kalbėjimo dažnis yra mažesnis už vidutinį – 3 iš 7 (žr. lentelę). Tik 2 iš 8 sa vo tarminį kalbėjimą balais semantinio dife rencialo skalėje įvertinusių Kaune gyvenančių jaunuolių yra kilę iš tarminiu p ožiūriu labiau žymėtos aplinkos – Alytaus (arba iš gretimo pietų aukštaičių patarmės ploto). Jų seneliai, išskyrus tuos du atvejus, taip pat gyvena Kaune. Pridurtina, kad tie Kauno moksleiviai, kurie nemano, kad kalba tarmiškai (taigi, jie savo tarminio kalbėjimo dažnio nežymėjo), labiau galėtų būti siejami su tam tikra tarmine raiška, nes gyvena ne šiame mieste, o jo apylinkėse (pvz., Paparčių, Giráitės kaimuose). Jose gyvena ir kai kurių iš jų seneliai. Kitose gyvenamosiose vietovėse, kaip matyti iš tiriamųjų nuostatų, vartojamas kalbinis kodas vertinamas kaip artimesnis tarminiam (žr. 1 pav.). Nors Jurbarko, kaip ir Kauno, moksleiviai nurodė nemokantys tarmiškai, bet pažymėjo, kad jų mieste panašiai dažnai vartojamas tiek tarminis (42 proc.), tiek netarminis (44 proc.) kalbos variantai (žr. 1 pav.). Tačia u daugiau nei pusės šių jaunuolių šeimose (56 proc.) tarmiškai nekalbama. Didesnis už vidutinį Jurbarko gimnazistų kalbėjimo tarmiškai dažnis (4,36 iš 7) gali rodyti, kad tarminis kodas jų kalbinėje aplinkoje LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 vartojamas kur kas intensyviau, nei yra nurodoma (žr. lentelę). Be to, tiriamieji gyvena ne tik pačiame mieste, bet ir jo apylinkių kaimuose. Jurbarko ir kaimyninėse Šakių apylinkėse gyvena ir jų seneliai. Ankstesni nuostatų tyrimai rodo, kad Jurbarko kalbinė raiška vietos ir kaimynin ių vietovių gyventojų yra gana gerai atpažįstama (Bakšienė 2015: 1–20). Panašus požiūris į tarmės vartojimą skirtingoje aplinkoje sieja Jurbarko ir Marijampolės respondentus (žr. 1 pav.). Skirtumas tik tas, kad nemaža Marijampolės moksleivių dalis (38,89 proc.) teigia neatpažįstanti, kai gyvenamajame mieste ir apylinkėse (jose gyvena ir jų seneliai) kalbama tarmiškai. Atitinkamai ir šių respondentų kalbėjimo tarmiškai dažnis yra mažesnis nei Jurbarko moksleivių (3,59) (žr. lentelę). Tokius rezultatus galėjo lemti kelios priežastys. Gali būti, kad Marijampolėje mėginama atsiriboti nuo tarminio kodo. Jis, kaip rodo atlikti tyrimai, taip pat gerai atpažįstamas, bet labiau neigiamai nei teigiamai vertinamas ne tik vietos, bet ir kaimyninių vietovių gyventojų (Dabašinkienė, Dagilytė 2013: 114–117; Bakšienė 2016: 33–37; 2019: 7). Labai tikėtina, kad savos tarmės Marijampolės moksleiviai teigia neatpažįstantys todėl, kad mano, jog ji ne tik artima be ndrinei kalbai, bet ir yra be ndrinė kalba (Dabašinkienė, Dagilytė 2013: 117–119; Bakšienė 2016: 35–37). Bene daugiausia tarminės raiškos, tiriamųjų vertinimu, esama Šakiuose (žr. lentelę). Daugiau nei pusė apklaustų šio miesto mksleivių teigia ją girdintys tiek savo kalbinėje gimtinėje (61,70 proc.), tiek šeimose (51,06 proc.) (žr. 1 pav.). Vis dėlto pačių Šakių moksleivių deklaruojamas kalbėjimo tarmiškai dažnis (3,92) yra tik šiek tiek didesnis už dažnį, nustatytą Marijampolės tiriamųjų atliktos užduoties pagrindu (žr. lentelę). Manytina, kad dalis Šakių respondentų (17,02 proc.) nurodė savo aplinkoje neatpažįstantys tarminės raiškos irgi dėl nedidelio jos skirtumo nuo bendrinės kalbos (Aliūkaitė ir kt. 2014: 150; Bakšienė 2015: 11; 2016: 33–37). Taigi, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės jaunuolių nuostatų duomenys leidžia daryti prielaidą, kad tiriamieji identifikuoja silpnesnį ar stipresnį savo kalbinių gimtinių tarmiškumą. Tačiau dalis jų su šia k albine raiška nesitapatina. Kaune vartojamas kalbinis kodas šio miesto moksleivių vaizdiniuose, matyt, siejamas su bendrinei kalbai artimu variantu. 2. OBJEKTYVUSIS TIRIAMŲ VIETOVIŲ KALBINIS (NE)GIMINIŠKUMAS Tiriamosios Kauno, Jurbarko, Marijampolės ir Šakių vietovės pagal dabartinę Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio pateiktą lietuvių tarmių klasifikacij ą (Girdenis, Zinkevičius 1966: 139–147; Zinkevičius 1969: 365–380) patenka į bendrinei kalbai artimiausios vakarų aukštaičių kauniškių patarmės plotą (žr. 2 pav.). LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 2 PAV. Tiriamosios vietovės vakarų auk štaičių kaun iškių patarmės plote Kaip ir visi aukštaičiai, šių apylinkių gyventojai taria sveikus ie, uo, kaip vakarų aukštaičiai, išlaiko nepakitusius an, am, en, em ir buvusius nosinius ą, ę, o kaip kauniškiai – neatitraukia kirčio, gerai skiria nekirčiuotų galūnių ilguosius balsius (Girdenis, Zinkevičius 1966: 139– 147; Zinkevičius 1969: 365–380; LKTChr 2004: 39–44; VAKKKA 2005: 39). Daugiau kalbinių skirtybių esama kai kuriose šios patarmės dalyse, taigi ir kai kurių vietovių tiriamųjų kalboje. Dialektologų darbuose nurodoma, kad Šakių apylinkėms būdinga per abu dvibalsio ar dvigarsio dėmenis tęsiamai tariama tvirtagalė priegaidė ir kitos ypatybės (VAKKKA 2005: 60–62; GAT 2008: 14–28). Pagal nekirčiuotų galūnių bals ių tarimą šios apylinkės dalytinos į dvi dalis: tuos balsius trumpinančią šiaurinę dalį, paprastai įvardijamą kaip Šakių šnekta (ji sutampa su šiaurine šio rajono dalimi ), ir tokius balsius sveikus išlaikančią pietinę dalį (Bacevičiūtė 2004: 12– 14; 2006: 12; LKTChr 2004: 38–41; VAKKKA 2005: 45, 60; Aliūkaitė ir kt. 2014: 151; Bakšienė 2015: 3). Skirtingose Nẽmuno pusėse esančios Šakių ir Jurbarko apylinkės, tyrėjų teigimu, yra labiau panašios nei skirtingos (Sakalauskienė 2013: 17; Bakšienė 2015: 6). Su Jurbarko šnekta tradiciškai siejamoje vakarinėje rajono dalyje ir į rytus nuo jos nutolusiose šiaurinės Nemuno pusės vietovėse, kaip ir pietinėje upės pusėje apie Šakius, tariama tęstinė priegaidė, trumpinami nekirčiuotų galūnių balsiai (Grinaveckienė 1957: 119–180; 1996: 88; VAKKKA 2005: 83–84; Sakalauskienė 2015: LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 312, 317). Kadangi Jurbarko apylinkės ribojasi su kitomis patarmėmis, ties šnektos ploto pakraščiais fiksuojama įvairesnių ypatybių (Bacevičiūtė 2008: 5–18; 2010: 235–243; Bakšienė 2012: 19–23; 2015: 7; Sakalauskienė 2013: 17; 2015: 315–316). Pietvakarinėje vakarų aukštaičių kauniškių ploto dalyje apie Marijampolę, kaip ir pietinėse Šakių apylinkėse, netrumpinami ilgieji galūnių balsiai. Tačiau čia, priešingai nei apie Šakius, nėra tęstinės priegaidės. Marijampolės apylinkės taip pat išsiskiria siauro, įtempto balsio e vartosena (VAKKKA 2005: 93; Bakšienė 2016: 27–28). Jose pailginami pirmieji tvirtapradžių dvigarsių dėmenys (VAKKKA 2005: 93–95). Aptartosios nagrinėjamam plotui būdingos kalbinės ypatybės atspindi objektyvųjį (moksliškai pagrįstą) šio arealo vaizdą. Vienos iš jų būdingos visam vakarų aukštaičių kauniškių plotui, taigi ir visoms straipsnyje aptariamoms vietovėms. Pagal kitas ypatybes artimesnėmis laikytinos Jurbarko (ir šiaurės vakarinė Kauno apylinkių dalis) ir Šakių apylinkės. Nuo jų kalbiniu požiūriu labiau skiriasi pietvakarinė kauniškių ploto dalis apie Marijampolę (taip pat Vilkaviškį) ir kitas vietoves. 3. SUBJEKTYVUSIS TIRIAMŲJŲ VIETOVIŲ KALBINIS (NE)GIMINIŠKUMAS Iš žymėjimų žemėlapiuose dažnumo matyti, kad kalbines gimtines visų vietovių gimnazistai stipriausiais kalbinio giminiškumo ryšiais linksta sieti su 5–6 aplinkinėmis vietovėmis (žr. 3 pav.). 3 PAV. Skirtingais kalbin io giminiškumo ryšiais su kalbinėmis gi mtinėmis siejamų zonų skaičius LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Toks žymėjimas sudaro nuo 92 iki 20 proc. visų analizuojamų anketų. Pavyzdžiui, Kauno moksleiviai kaip kalbiniu požiūriu artimiausias kalbinei gimtinei nurodė 6 zonas (žr. 3 pav.). Didžiausia žymėjimų žemėlapiuose dalis (75,56 proc.) tenka Kaunui. Kai kurie iš respondentų savojo miesto visai nepažymėjo (tokie žemėlapiai sudaro 24,44 proc. visų Kauno moksleivių pateiktų žemėlapių) 7 . Tai, matyt, reikėtų aiškinti anketos klausimo formuluote: „Žemėlapyje pažymėkite, kur, jūsų manymu, kalbama panašiai kaip ir jūsų mieste“. Taigi Kaunas, nors kai kuriuose žemėlapiuose ir nepažymėtas, kalbiniu požiūriu vietos jaunuolių tiesiogiai ar netiesiogiai siejamas su kitomis aplinkinėmis vietovėmis. Daugiau nei trečdalis šio miesto moksleivių kaip panašiausias į kalbinę gimtinę žymėjo Vi lniaus (46,67 proc.) ir Jonavõs (44,44 proc.) zonas. Dar penktadalis Kauno respondentų tokiomis vietovėmis laikė Kėdáinius (22,22 proc.), Kaišiadóris ir Klai pėdą (po 20 proc.). Tikėtina, kad pagal panašumą nurodydami artimus kalbinėms gimtinėms arealus jaunuoliai galėjo remtis asmenine patirtimi. Arti kalbinių gimtinių žymimos kalbin iu požiūriu panašios zonos (geografiškai artimiausi variantai) moksleiviams galėjo būti labiausiai pažįstamos. Taigi, respondentai galėjo atpažinti jiems patiems būdingą kalbinę raišką. Vidutiniškai ar sąlygiškai vidutiniškai stiprūs ryšiai visų moksleivių, išs kyrus Šakių moksleivius, gimtuosius miestus sieja su viena kita tolimesne vietove (toks žymėjimas sudaro 18– 11 proc. visų anketų). Mažiausiai su kalbinėmis gimtinėmis moksleiviai linksta sieti geografiniu požiūriu toliau esančias zonas (nuo 9 iki 1 proc. visų anketų). Su gimtųjų apylinkių raiška tapatindami labiau nuo jų nutolusias vietoves, tiriamieji, matyt, remiasi tiek individualia, tiek kolektyvine patirtimi (plg.: Inoue 1999: 174; Aliūkaitė ir kt. 2017: 122–124). Taigi, skirtini ir plačiau aptartini iš gimnazistų žymėtų žemėlapių išryškėję trejopo kalbinio gimtųjų vietovių (ne)giminiškumo su kitomis zonomis modeliai. 3.1. Kalbinis Kauno (ne)giminiškumas su kitomis vietovėmis Daugiausia savo kalbinės gimtinės kodui artima raiška pasižyminčių vietovių žemėlapiuose nurodė Kauno moksleiviai (žr. 4 pav.). 7 Tai f iksuota ir kitų miestų jaunuolių žymėtuose žemėlapiuose. Jie sudaro 36 proc. visų Jurbarko, 41,67 proc. Marijámpolės ir 14,89 proc. Šakių respondentų žymėtų že mėlapių. LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Mrj_M14 Mrj_V05 Mrj_V17 Mrj_V10 9 PAV. Marijampolės moksleivių kalbinės gimtinės giminiškumo su kitomis vie tovėmis žymėjimo žemėlapiuose pavyzdžiai Kalbines Marijampolės ir gretimo Vilkaviškio miesto sąsajas patvirtina ankstesni percepcijos tyrimai (Geržotaitė, Čepaitienė 2016: 84–100). Nustatyta, kad į Vilkaviškio jaunuolių nurodytą, jų teigimu, suvalkiečių tarmės dalį pieštiniuose žemėlapiuose visada patenka arba abi sritys (Vilkaviškis ir Marijampolė), arba tik viena iš jų (Geržotaitė, Čepaitienė 2016: 90). Iki šiol atliktų subjektyviojo vakarų aukštaičių kauniškių patarmės vertinimo tyrimų rezultatai patvirtina ne tik Marijampolėje ir Vilkaviškyje, bet ir gretimoje Kalvarijoje, vos toliau esančiuose Šakiuose vartojamo kodo, kuris paprastai apibūdinamas kaip tarminis, pana šumą (Dabašinskienė, Dagilytė 2013: 111–112; Bakšienė 2016: 36–37; Geržotaitė, Čeptaitienė 2016: 89) LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 (žr. 9 p av. žemėl. Mrj_V05). Pridurtina, kad tarmiškesne Marijampolę linksta laikyti ne tik Vilkaviškio, bet ir kitų a plinkinių vietovių gyventojai. Kaip kalbiniu požiūriu tolime snė Marijampolei gimnazistų nurodyta tik gretimiems pietų aukštaičiams priskiriama Lazdi jų zona (11,11 proc.) (žr. 9 pav., žemėl. Mrj_V10). Nustatyta, kad šia vietove kalbinės gimtinės, kaip tarminės zonos, ribas linkę plėsti ir Vilkaviškio jaunuoliai (Geržotaitė, Čeptaitienė 2016: 89). Silpniausiais kalbiniais ryšiais Marijampolė šio miesto jaunuolių siejama su didmiesčiais (Kaunu ir Vilniumi) ir keliomis pietų aukštaičių zonomis (Alytumi ir Trãkais) (žr. 9 pav. žemėl. Mrj_V10). Kitas lietuvių kalbos plotas šių moksleivių žemėlapiuose nežymėtas, vadinasi, su Marijampole nesusijęs jokiu kalbiniu giminiškumu. Taigi, Marijampolės jaunuoliai panašiausiu į kalbinės gimtinės raišką linksta laikyti beveik visame vakarų aukštaičių kauniškių patarmės plote vartojamą kalbinį kodą. 3.4. Kalbinis Šakių (ne)giminiškumas su kitomis vietovėmis Mažiausiai į kalbinės gimtinės raišką panašių vietovių žemėlapiuose pažymėjo Šakių gimnazistai (žr. 10 pav.). 10 PAV. Zonos, kuriose, Šakių moksleivių požiūriu, kalbama panašiai kaip kalb inėje gimtinėje Kaip kalbiniu požiūriu panašiaus ias į Šakius (žymėjimai sudaro 85,11 proc. visų šio miesto moksleivių pildytų anketų) jaunuoliai daugiausia nurodė kaimynines Vilkaviškio (61,70 proc.), Kazlų Rūdos (57,45 proc.), Jurbarko (42,55 proc.), Marijampolės (31,91 proc.) ir Kauno (29,79 proc.) zonas (žr. 11 pav. žemėl. Šk_M02, M18, V09). 0 % 20 % 40 % 60 % 80 % 100 % Šakiai Vilkaviškis Kazlų Rūda Jurbarkas MarijampolėKaunas Tauragė Kalvarija Prienai LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Šk_M02 Šk_V09 Šk_M18 Šk_M20 11 PAV. Šakių moksleivvių kalbinės gimtinės giminiškumo su k itomis vietovėmis žymėjimo žemėlapiuose pavyzdžiai Šakių, kitaip nei Jurbarko, moksleiviai savo kalbinę gimtinę labiau nei su Jurbarku linksta sieti su pie čiau esančiomis Vilkaviškio ir Kazlų Rūdos zonomis (žr. 11 pav. žemėl. Šk_M02, V09). Panašus kalbinis giminiškumas, anot Šakių ir Jurbarko jaunuolių, jų kalbines gimtines sieja su Kaunu. Šiuo požiūriu aptartas kitokias Marijampolės moksleivių nuostatas (jų kalbin ė gimtinė su Kaunu siejama silpniausiais ryšiais) , matyt, lėmė tiek kalbinės, tiek nekalbinės priežastys (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261). Silpniausiais kalbiniais ryšiais Šakių jaunuolių kalbinė gimtinė siejama su keliomis toliau esančiomis tos pačios (Kalvarija – 6,38 proc., Prienais – 4,26 proc.) ar gretimos pietų žemaičių raseiniškių (Taũrage – 8,51 proc.) patarmės vietovėmis (žr. 11 pav. žemėl. Šk_M20). Kitos lietuvių kalbos ploto vietovės Šakių jaunuolių nežymėtos. LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 19 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Vadinasi, Šakių gimnazistų nurodytos kaip kalbinei gimtinei artimiausios vietovės beveik nesiskiria nuo zonų, kurias savo žemė lapiuose pažymėjo Marijampolės moksleiviai. Šakiai, kaip ir Marijampolė, kalbiniu giminiškumu siejami su didžiąja vakarų aukštaičių kauniškių ploto dalimi. Skirtumas tas, kad į Šakiuose vartojamą kalbą, šio miesto moksleivių nuomone, mažia u panašios jų kalbinei gimtinei geografiškai tolimesnės, bet Marijampolei artimesnės Kalvarijos ir Prienų sritys. Priešingai, Marijampolės jaunuolių požiūriu, jų kalbinei gimtinei tolimesnės (ar jai visai negiminiškos) šalia Šakių esančios Jurbarko ir Kauno zonos. Taigi, subjektyvusis šių vietų kalbinis giminiškumas beveik sutampa su objektyviuoju. IŠVADOS Laikantis perceptyviosios dialektologijos metodologinių principų atliktas vakarų aukštaičių kauniškių patarmės ploto vietovių – Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės – kalbinės gimtinės vaizdinių tyrimas patvirtina ir papildo ankstesniais darbais apibendrintą subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrinei lietuvių kalbai artimiausio regiono vaizdą. Duomenų analizė rodo, kad su tarmine raiška kalbines gimtines labiau linksta sieti centrinių nagrinėjamosios patarmės vietovių – Šakių ir Marijampolės – tiriamieji. Tikėtina, kad dėl varianto savitumo, t. y. nedidelio skirtumo nuo bendrinės kalbos, dalis jų savojo kalbinio kodo neatpažįsta. Kalbinę gimtinę vertindami ir kaip tarminės, ir kaip netarminės kalbos zoną, Jurbarko, arba patarmės paribio zonos , moksleiviai patvirtina kelių kalbos variantų egzistavimą šioje zonoje. Kaune vartojamas kalbinis kodas vietos jaunuolių, matyt, siejamas su bendrinei kalbai artimu variantu. Tokios apklaustų respondentų nuostatos beveik sutampa su objektyviuoju gimtųjų apylinkių kalbiniu žymėtumu. Panašius rezultatus išryškino moksleivių žymėtų pieštinių žemėlapių pagrindu išskirti trejopi kalbinių gimtinių (ne)giminiškumo su kitomis zonomis modeliai. Iš jų matyti, kad vietovės, Šakių ir Marijampolės respondentų nurodytos kaip kalbiniu požiūriu artimiausios jų kalbinėms gimtinėms, beveik neiše ina už vakarų aukštaičių kauniškių patarmės ribų. Jurbarką stipriausi kalbiniai ryšiai, šio miesto jaunuolių teigimu, sieja su tos pačios ir gretimos žemaičių tarmės paribio vietovėmis. Kauno jaunuolių kaip panašiausios į kalbinę gimtinę nurodytos zonos beveik sutampa su XXI a. antrajame dešimtmetyje geolingvistų išskirtu bendrinės kalbos standarto plotu. Verbalizuotos ir vizualizuotos nuostatos atskleidžia jaunųjų kalbos vartotojų santykį su objektyviuoju ne tik gimtųjų ir aplinkinių vietovių, bet ir viso lie tuvių kalbos ploto kalbiniu variantiškumu. Tikėtina, kad apie kalbines gimtines (išskyrus Kauną ir jo apylinkes) esančios LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 20 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 kalbiniu požiūriu joms artimos zonos moksleivių labiau tapatinamos su tarmine raiška. Beveik visą lietuvių kalbos plotą apimančios silpniausiu ar jokiu kalbiniu giminiškumu su kalbinėms gimtinėms jaunuolių (ne)siejamos vietovės greičiausiai siejamos su bendrinei kalbai artimesniu kalbos variantu. LITERATŪRA Aliūkaitė D. 2007: Tarminis kalbėjimas ir bendrinė kalba: objektyviųjų ir subjektyviųjų skirtumų kultūrinė vertė. Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. Aliūkaitė D. 2009: Pe rcep tyviniai dialektų tyrimai: mentalinis žemėlapis. – Respectus Philologicus 15(20), 164–179. Aliūkaitė D. 2019: Objektyvusis tarmiškumas: požymiai ir vertė. – Respectus Philologicus 35(40), 63–91. Aliūkaitė D., Bakšienė R., Jaroslavienė J. ir kt. 2014: Punktų tinklo tankis geolingvistinės sk irties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai). Sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 129–196. Aliūkaitė D., Merkytė-Švarcienė E. 2012: Bendrinės kalbos regionai jaunųjų lietuvių kalbos bendruomenės narių požiūriu: kompetencija ir vaizdiniai . – Kalbos kultūra 85, 155– 177. Aliūkaitė D., Mikulėnienė D. 2014: Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai). Sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 257– 262. Aliūkaitė D., Mikulėnienė D. 2016: Perceptyviosios dialektologijos instrumentai ir tyrimų kryptys: variantų a realai mentaliniuose že mėlapiuose (Biržų atvejis). – Acta Linguistica Lithuanica 74, 89–120. Aliūkaitė D., Mikulėnienė D., Čepaitienė A., Geržotaitė L. 2017: Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Bacevičiūtė R. 2004: Šakių šnektos prozodija ir vokalizmas, Vilnius: Lietuvių kalbos ins tituto leidykla. LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 21 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Bacevičiūtė R. 2006: Šakių šnektos tekstai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Bacevičiūtė R. 2008: Tarmių są veikos p ožymiai Klaipėdos krašto „suvalkietiškajame “ idiolekte. – Baltu filoloģija 17(1/2), 5–18. Bacevičiūtė R. 2010: Lietuvių kalbos žemaičių tarmės ypatybės vakarų aukštaičių kauniškių šnektose. – Respectus Philologicus 18(23), 235–243. Bakšienė R. 2012: Klaipėdos krašto aukštaitiškosios dalies naujosios tarmės formavimasis. – Žmogus ir žodis 1, 19–23. Bakšienė R. 2015: Tarminio kalbėjimo savivertė ir gyvybingumas: XXI a. pradžios Šakių ir Jurbarko šnektos. – Lietuvių kalba 9. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/174. Bakšienė R. 2016: Vakarų aukštaičių kauniškių priegaidės: Marijampolės šnekta, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Bakšienė R. 2019: Tarminio kalbėjimo vertinimas Paprūsėje: XXI a. pradžios Vištyčio arealo tyrimas. – Lietuvių kalba 13. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/267/199. Bakšienė R., Vaišnienė D. 2014: Klaipėdos krašto aukštaičiai: tekstai ir kontekstai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Dabašinskienė I., Dagilytė E. 2013: Suvalkiečių išskirtinumas: būdo savybės ar kalbėjimas? – Miestai ir kalbos 2. Moksl. red. M. Ramonienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 105–123. Dailey-OʼCain J. 1999: The Perception of Post-Unification German Regional Speech. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. D. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 227–242. Diercks W. 2002: Mental Maps. Linguistic-Geographic Concepts. – Handbook of Perceptual Dialectology 2. Ed. D. Long, D. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 51–70. Eckert P. 1997: Age as a Sociolinguistic Variable. – Handbook of Sociolinguistics. Ed. Florian Coulmas, Oxford: Blackwell, 151–167. Evans B. 2002: Attitudes of Montreal Students towards Varieties of French. – Handbook of Perceptual Dialectology 2. Ed. D. Long, D. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 71–93. GAT 2008: Griškabūdžio apylinkių tekstai. Sud. R. Bacevičiūtė, V. Sakalauskienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 22 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Geržotaitė L. 2016: Jaunųjų šiauliškių ir panevėžiškių tarminė savimonė: ribos mentaliniuose žemėlapiuose. – Acta Linguistica Lithuanica 74, 121–142. Geržotaitė L. 2018: Šiaulių jaunuolių kalbinė gimtinė mentaliniuose žemėlapiuose. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 5. Sud. R. Bak šienė, N. Morozova, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 76–101. Geržotaitė L. 2019: Bendrinės lietuvių kalbos vaizdinių kalbinio standarto plote tyrimas: vienos Kauno rajono gimnazijos atvejis. – Lietuvių kalba 13. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/278 (žiūrėta 2019 09 27). Geržotaitė L., Čepaitienė A. 2016: Vilkaviškio jaunuolių kalbinė gimtinė: ribos, taisyklingumo ir patrauklumo vertės. – Verbum 7. Prieiga internete: http://www.zurnalai.vu.lt/verbum/issue/view/889. Geržotaitė L., Mikulėnienė D. 2014: Geolektų ir regiolektų formavimasis Lietuvoje: žemėlapis ir komentarai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai). Sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis. Girdenis A., Zinkevičius Z. 1966: Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. – Kalbotyra 14, 139–147. Grinaveckienė E. 1957: Mituvos upyno tarmės fonetika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 1, 119– 180. Grinaveckienė E. 1996: Jurbarkiškių šnekta. – Jurbarkas: istorijos puslapiai. Ats. red. A. Piročkinas, Vilnius: Pradai, 88–98. Inoue F. 1999: Subjective Dialect Division in Great Britain. – Handbook of Perceptual Dialectology. Volume 1. Ed. D. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 161–176. LKTChr 2004: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Sud. R. Bace vičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa, Vilnius: Lietuvių kalbo s instituto leidykla, 2004. Long D. 1999: Geographical Perception of Japanese Dialect Regions. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. D. Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 177–198. Marshal J. 2004: Language Change and Sociolinguistics: Rethinking Social Networks (Palgrave Studies in Language Variation), Basingstoke: Palgrave Macmillan. Merkytė-Švarcienė E. 2016: Tarmių mentalinio žemėlapio (ne)tikslumo veiksniai: tarmės vartojimas vs. nevartojimas. – Respectus Philologicus 29(34), 139–154. LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 23 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Preston D. 1989: Perceptual Dialectology: Nonlinguistsʼ Views of Areal Linguistics, Dordrecht: Foris. Preston D. 1993: Folk Dialectology. – American Dialect Research. Ed. D. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 333–377. Preston D. 1999a: Introduction. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. D. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, XXIII–XL. Preston D. 1999b: A Language Attitude Approach to the Perception of Regional Variety. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. D. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 359–373. Sakalauskienė V. 2013: Jurbarko apylinkių tekstai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Sakalauskienė V. 2015: Jurbarko šnekta – žemaitiško ir aukštaitiško arealų susikirtimo vieta. – Leksikografija ir leksikologija 5, 309–329. Vaicekauskienė L. 2014: Didmiestis ir sostinė geriausios lietuvių kalbos percepcijose. – Taikomoji kalbotyra 6, 1–31. Prieiga internete: https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/52. Vaicekauskienė L., Čičirkaitė R. 2011: Vilniaus klausimas bendrinės lietuvių kalbos sampratose: metalingvistinių vilniečių komentarų tyrimas. – Darbai ir dienos 56, 57–76. VAKKKA 2005: Vakarų aukštaičiai kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai. Lietuvių kalbos tarmės mokyklai. Sud. R. Bacevičiūtė, D. Mikulėnienė, V. Salienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zinkevičius Z. 1969: Apie lietuvių kalbos tarmių sk irstymą. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 3(31), Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 365–380. Zinkevičius Z. 2006: Lietuvių tarmių kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gauta 2019 10 10 Priimta 2019 12 18 LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 24 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 IMAGES OF THE LINGUISTIC HOMELAND OF THE YOUNG WESTERN AUKŠTAITIANS OF KAUNAS: THE LINGUISTIC (NON)AFFINITY OF KAUNAS, JURBARKAS, ŠAKIAI, AND MARIJAMPOLĖ Summary The article is concerned with an analysis of a research of images of the linguistic homeland of young people from the locations of the Western Aukštaitian Subdialect of Kaunas: Kaunas, Jurbarkas, Šakiai, and Marijampolė. The subject material constitutes the data from a research conducted under the principles of perceptual dialectology. The images of the linguistic homeland embedded in the consciousness of the respondents can be uncovered through a discourse of the frequency of choice of linguistic codes and an analysis of the drawn (mental) maps of the tendencies of the localisation of the (non)affinity between the linguistic homeland and other locations. The analysis of the data has revealed that it is the subjects from the central locations of the area covered (meaning Šakiai and Marijampolė) who tend to associate their linguistic homelands with dialectal expression. It is likely that, owing to the singularity of a particular variation (the low degree to which it differs from the standard language), some of them are unable to recognise their own linguistic code. In recognising the existence of dialectal and non-dialectal expression in their linguistic homeland, subjects from Jurbarkas, a border zone of a subdialect, potentially confirm a coexistence of several linguistic variations in it. The linguistic code used in Kaunas most probably connects in the images of local school youth with a variation that approximates the standard language. Drawn maps show that, as far as linguistic affinity is concerned, local young people associate Šakiai and Marijampolė with the major part of the area of We stern Aukštaitian Subdialect of Kaunas. The neighbouring border areas of Aukštaitians and Samogitians are considered linguistically closest to Jùrbarkas. The locations specified by Kaunas respondents as being closest to their linguistic homeland almost mirror the area of the standard language as identified in the second decade of the 21st century. The images of variation revealed by the attitudes of the young language users mirror the objective linguistic variation both of the subjects’ linguistic homeland and its surroundings, and of the entire area of the Lithuanian language to an almost exact degree. LAURA GERŽOTAITĖ. Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės ka lbinis (ne)giminiškumas | 25 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.05 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 KEYWORDS: perceptual dialectology, Western Aukštaitian subdialect of Kaunas, linguistic homeland, linguistic affinity, drawn maps. LAURA GERŽOTAITĖ Vilniaus universiteto Kauno fakultetas Muitinės g. 8, LT-44280 Kaunas [email protected]