Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais)

JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas PRITARIMAS PAŠNEKOVUI ŽEMAIČIŲ KASDIENYBĖS DISKURSE: FUNKCIJOS IR RAIŠKA (REMIANTIS XX A. II PUSĖS ŠALTINIAIS) ANOTACIJA Straipsnyje pristatomas žvalgomasis tyrimas, kuriuo siekta nustatyti pritarimo pašnekovui raiškos elementus ir jų dažnumo pasiskirstymą trejopo pobūdžio žemaitiškame diskurse (įprastoje kalboje, naratyvuose ir telefoniniuose pokalbiuose). Tyrimui pasitelktas keliuose šaltiniuose paskelbtas XX a. II pusės šiaurės žemaičių kalbėjimo paveldas. Remiantis leksikografiniuose šaltiniuose (žr. Aleksandravičius 2011, Vanagienė 2014–2015) pateikta iliustracine medžiaga aptariamas subjektyviuoju vertinimu paremtas žemaičiams tinkamo bendravimo suvokimas, dažniausiai susijęs su darnos siekimu. Pritarimo raiškos elementų ir jų santykinio dažnumo pasiskirstymas realiame žemaičių kalbėjime vertinamas analizuojant šiaurės žemaičių telšiškių autentiško kasdienybės kalbėjimo tekstų rinkinio Taip šneka tirkšliškiai (žr. Girdenis 1996) duomenis. ESMINIAI ŽODŽIAI: kasdieniška žemaičių kalba, spontaniškas dialogas, pritarimas pašnekovui, pakartojimas. ĮVADAS Žemaičių kaip etninės grupės buvimas pagrįstas kalbėjimosi, o ne rašymo patirtimi 1 . Lyginant sakytinės bendrinės lietuvių kalbos ir žemaitiško kalbėjimo ypatybes, pastarasis turi nemažai savitų bruožų, kurie sietini ir su fonologinėmis kalbinių sistemų diferenciacijomis, ir su skirtingais kultūriniais bendravimo modelių standartais, taip pat su nevienoda lietuvių ir žemaičių kalbų 2 sintaksinių struktūrų normiškumo samprata 3 . Šnekamosios bendrinės lietuvių kalbos tyrimai paprastai inicijuojami siekiant „statistiškai pagrįsti dažnai tik stebėjimo būdu užfiksuotus šnekamosios ir rašytinės kalbos skirtumus“ (Dabašinskienė 2009: 14). Su stebėjimo būdu nustatytais žemaitiško ir lietuviško kalbinio bendravimo modelių raiškos skirtumais yra susijusi 1 Apie žemaičių kalbos rašto sistemos sukūrimo pastangas ir realijas žr. Pabrėža 2017. 2 Apie kalbos ir dialekto skirtį ir kalbos kaip arealo, apimančio dialektų arealus, konceptą plg. Aliūkaitė 2013: 4; skirtingumu nuo bendrinės kalbos ir kitų tarmių grindžiamą žemaičių kalbos, apimančios ją sudarančias tarmes ir šnektas, suvokimą žr. Pabrėža 2017: 47–48. 3 Šnekamajai kalbai būdingas struktūrinis savitumas nulemia jos tyrimų pobūdį ir iškelia specialius reikalavimus, tokius kaip būtinybė atsižvelgti į pokalbio situaciją, dalyvius, jų skaičių, temą ir kitus lingvistinius ir nelingvistinius požymius, plg. Dabašinskienė 2009: 14. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ir čia pateikiamo žvalgomojo tyrimo idėja (rimtesne analize pagrįstas minėtų kalbinių sistemų sakytinių atmainų sugretinimas taip pat būtų gana sąlygiškas, nes turimi žemaičių kalbėjimo perrašai ir sakytinės (šnekamosios) 4 bendrinės kalbos, reprezentuojančios privatųjį bendravimo modelį, tekstai 5 pristato skirtingo laikotarpio ir kalbėjimo situacijų pateiktis). Straipsnyje siekiama apžvelgti vieną žemaitiškam dialogui būdingą ypatumą, greit pastebimą gimtakalbių bendrinės lietuvių kalbos vartotojų, tapusių žemaitiško pokalbio liudininkais, taip pat ryškiai krentančiu į akis ir pažindinantis su autentiško žemaičių kasdienybės diskurso (ir dialogo, ir polilogo) perrašų tekstais. Tai pritarimo dialogo partneriui (ar partneriams) raiška 6 . Kasdieniškuose žemaičių pokalbiuose yra įprasta, kad pasyvią klausytojo poziciją užimantis diskurso dalyvis į aktyvųjį – kalbantį arba pasakojantį – diskurso narį reaguoja gana dažnu ir įvairiai išreikštu pritarimu. Ši diskurso ypatybė žemaičiams pakeitus kalbos kodą paprastai nebūna automatiškai perkeliama į bendrinę lietuvių kalbą. Kadangi tai nėra savaime išverčiama, tam tikrose situacijose šis pritarimas gali būti laikomas būtinu bendravimo kultūros elementu, kuriam bendrinėje kalboje žemaičiai tinkamo atitikmens neranda. Gali būti, kad bendraujant bendrine kalba būtent dėl tokių ar panašių kultūrinių skirtumų kylantis nesugebėjimas teisingai interpretuoti tylėjimą ar nežinojimas, kuo tinkamai pakeisti pauzes, žemaičiams kuria nejaukaus pokalbio įspūdį ir kartu stiprina tylenio žemaičio įvaizdį. Natūraliam bendrinės kalbos vartotojui tapus žemaitiško dialogo liudininku dažnai pasikartojanti ar nuolatinė pritarimo raiška atrodo kaip perteklinė ir verta pasišaipymo. Dažną ir įvairiais būdais parodomą pritarimo pašnekovui raišką žemaitiškame diskurse galima sieti su stipriai išreiškiamu ir tradiciškai pageidaujamu komunikacinio tolygumo (plg. Edwards 2008: 335) siekimu arba trokštamo tarpasmeninio pripažinimo realizavimo modeliais (plg. Weigand 2010: 232), kurie susiję su mandagumo konkrečioje bendruomenėje supratimu ir takto principo realizacija. Pragmatika mandagumu leidžia aiškinti dvi prieštaringas tylėjimo implikacijas: priklausomai nuo pokalbio situacijos ir jo dalyvių sudėties tylėjimas gali būti suvokiamas ir kaip su tam tikru žemesniu (amžiaus, socialiniu) statusu 7 susijusi pageidaujamo mandagumo raiška ir kaip savotiškas akibrokštas (plg. Leech 1999: 141). Įprasto pokalbio situacijose (kai dialogo, polilogo dalyvių socialinis statusas panašus, o bendravimas dažnas ir 4 Apie sąvokų sakytinė kalba ir šnekamoji kalba galimą sinonimiškumą ir skirtį, kai sakytinė kalba suvokiama plačiau, o šnekamoji gali būti susiejama su buitiniu kalbos stiliumi žr. Nauckūnaitė 2003: 79–80; KamandulytėMerfeldienė 2014: 1. 5 Pavyzdžiui, Sakytinės lietuvių kalbos tekstyno dalies Spontaninė privati kalba pateiktus duomenis galima vertinti kaip trumpas buitinio stiliaus kalbėjimo atkarpas. 6 Čia atsiribojama nuo prieštaravimo pašnekovui reakcijų raiškos. Apie pritarimo ir prieštaravimo ilokucinius aktus kaip susijusius su tam tikra pozicija pokalbyje (jie galimi tik kaip reakcija į prieš tai buvusį pašnekovo pasakymą) žr. Satkauskaitė 2011: 56–57. 7 Apie vertikalųjį (hierarchinį) ir horizontalųjį socialinį nuotolį žr. Leech 1999: 126. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 pageidaujamas) poreikis vengti tylos ir palaikyti bendravimą su diskurso partneriu yra sietinas su bendruomenine – fatine – kalbos funkcija (žr. Leech 1999: 141). Dialogo teoretikė Edda Weigand, kalbą suvokianti kaip dialogą (žr. Weigand 2009), o dialogą – kaip įvairiarūšį žaidimą (žr. Weigand 2010), teigia, kad dialogu pagrįstas bendravimas realizuojamas remiantis tam tikrais vykdomaisiais principais, kuriuos kalbėtojas sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka siekdamas ir pokalbį inicijuojančių, ir atliepimo reakcijų sąryšio, leidžiančių suvokti pokalbio visumą ir jame efektyviai dalyvauti (plg. Weigand 2010: 113). Būtent vykdomieji principai lemia dalyvavimo dialoge būdus ir gali tapti strategijomis (kai kalbėtojas siekia tam tikra linkme pasukti dialogo tėkmę). Tokios strategijos leidžia keisti pokalbio sekas, vertinimus ir emocijų raišką, leidžia kai ko išvengti ar kai ką pridengti arba atskleidžia kalbėtojo norą bendradarbiauti ar priešintis (žr. Weigand 2010: 113, 118). Dialogo tėkmėje žmonės gali prisitaikyti prie pašnekovo (bendradarbiavimo strategija) arba pasirinkti susipriešinimą (konfrontacijos strategija), o kartais ir neutralią poziciją, dažniausiai sąmoningai to net nesuvokdami (Weigand 2010: 121–122). Su tokiu nesąmoningu prisitaikymo prie pašnekovo pasirinkimu ir malonumu dalyvauti bendrame pokalbyje tai parodant tam tikra reakcija labiausiai sietinas žemaitiškasis pritarimo raiškos modeliavimas, kai palankumas pašnekovui ir esamai pokalbio tėkmei gali būti išreiškiamas ne vien įprastu teigiamu patvirtinimu 8 , bet ir tam tikrų pašnekovo frazių ar jų atkarpų kartojimu, parafrazėmis ar net įsiterpimu į konstruojamą sakinį, tai priimant kaip įprasto (neįžeidžiančio) bendravimo normą. Žemaitiškam dialogui būdingų pritarimo pašnekovui raiškos elementų įvairovė ir jų santykinis dažnumas (arba santykinis vartojimo pasiskirstymas tarpusavyje) žemaitiško pokalbio atmainose (dialoge ir poliloge) šiame straipsnyje aptariami remiantis keliuose šaltiniuose paskelbtu žemaitiško kalbėjimo paveldu. Jį sudaro keli transkripcija užrašytieji natūralaus ir (ar) kiek išprovokuoto žemaitiško kalbėjimo(si) liudijimų sąvadai, fiksuojantys XX a. II pusės šiaurės žemaičių (telšiškių ir kretingiškių) 9 kasdieniško kalbėjimo(si) situacijas. Pritarimo raiškai nagrinėti ypač parankūs knygoje Taip šneka tirkšliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais (Girdenis 1996, toliau – TŠT) esantys autentiški polilogo ir dialogo, reprezentuojamo telefoniniu pokalbiu, perrašai 10 . Žemaitišką tinkamo kalbėjimosi suvokimą 8 Apie tai, kad bendradarbiavimas dialoge nebūtinai turi sutapti vien su įprastiniu teigiamu patvirtinimu, o konfrontacija – ne vien su negatyviu atsaku žr. Weigand 2010: 122. 9 Apie žemaičių tarmės skirstymą ir šiaurės žemaičių kalbos ypatybes žr. Zinkevičius 1994: 85–87; apie esminį šiaurės žemaičių telšiškių skirtumą nuo kretingiškių, grindžiamą u, i // ọ, ẹ kaita negalūniniuose skiemenyse, žr. Zinkevičius 1994: 114. 10 Tarminių tekstų knygoje Taip šneka tirkšliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais pateikti 1968–1985 m. paslėptu mikrofonu įrašyti Mažeikių r. Tirkšlių apylinkėje gyvenusių Alekso Girdenio šeimynykščių ir kaimynų pokalbiai. Keli iš jų yra telefoniniai. Telefoninis pokalbis gali būti apibūdintas kaip nestandartinė bendravimo situacija (plg. Girdenis 1996: 142) dėl įvairių priežasčių (pvz., neįprastumo, susijusio su JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 perteikiančių apibūdinimų esama Kretingos tarmės žodyne (Aleksandravičius 2011, toliau – KTŽ) 11 ir Šiaurės vakarų žemaičių žodyne: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos A–O, P–Ž (Vanagienė, 2014–2015, toliau – ŠVŽŽ I, II) 12 . Labai svarbu pabrėžti, kad nurodytuose šaltiniuose pateikta iliustracinė medžiaga yra ir autentiška, ir labai tipiška. Ši autentiškumo ir tipiškumo darna leidžia iš žemaitiškos aplinkos išvykusiam žemaičiui, skaitančiam TŠT, KTŽ ar ŠVŽŽ, pasijusti tarsi sugrįžusiam į praėjusį laiką. Straipsnyje žemaitiško kalbėjimo frazės užrašytos siekiant kuo panašiau pakartoti šaltinių transkripciją (pasirinktuose šaltiniuose vartojami tam tikrais niuansais besiskiriantys užrašymo modeliai 13 ) greta perrašo pateikiant transponavimui artimą žemaitiško kalbėjimo atkarpą bendrine kalba. PRITARIMO RAIŠKA ŽEMAIČIŲ KASDIENYBĖS PASIKALBĖJIMUOSE Žemaitiškoji tinkamo kalbėjimo percepcija ir jos ugdymo modeliai Prieš pradedant nagrinėti pritarimo raiškos ypatybes žemaičių dialoge dera aptarti ir tai, koks pokalbis žemaičiams atrodo esąs tinkamas 14 . Paprastojo kalbos bendruomenės nario požiūris 15 į žemaičius gali būti prieštaringas, – jie gali būti vertinami kaip rėksmingi triukšmadariai arba kaip tyleniai. Taip prieštaringai vertinama greičiausiai dėl skirtingų kalbėjimo(si) situacijų aplinkybių. Būnant kartu su saviškiais (kalbantis įgimta (prigimta) kalba 16 ) žemaičiams paprastai nebūdinga kalbėti nei tyliai, nei kultūringai 17 (plg.: ka prãded v s lal etẹ, negalėjimu pašnekovą vertinti vizualiai, ir dėl būtinybės kalbėti itin aiškiai), bet būtent jame labai ryškiai atsiskleidžia pritarimo raiškos būtinumas, tikrame pokalbyje paprastai realizuojamas žvilgsniu, linkčiojimais, kurių negali užfiksuoti perrašas. 11 KTŽ iliustracinei medžiagai būdingas dialogiškumu pasižymintis autentiškas šiaurės žemaičių kretingiškių kalbėjimas, žodyno sumanytojo kruopščiai užrašinėtas apie 60 metų (kartoteka rinkta nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio vidurio iki 2004 m., o žodynas pradėtas rengti nuo 2006 m., plg. Aleksandravičius 2011: 4; Mikulėnienė 2011: XII; Vaišnienė 2011: XX). Daugiau apie KTŽ teikiamos medžiagos interpretavimo galimybes žr. Pajėdienė 2018b; 2019. 12 Šiame žodyne gausu ir kasdieniško žemaičių diskurso (1960–1990 m. Birutė Vanagienė nuolat užrašinėdavo savo artimiausios aplinkos pašnekesius), ir 1989–1996 m. vykusių dialektologinių ekspedicijų metu užfiksuotų pokalbių medžiagos (plg. Subačius 2014: XII; XIV–XVII), turinčios ir nemenką reprezentacinio kalbėjimo sluoksnį. 13 Apie TŠT transkripciją žr. Girdenis 1996: 8–10; kiek išsamiau A. Girdenio vartotas transkripcijos modelis yra paaiškintas šiaurės žemaičių kalbėjimo perrašų sąvaduose Žemaičių dzūkai ir Šiaurės žemaičių Skuodo zona, žr. Girdenis 1996: 8–10; 2008: 17tt; 2012: 21tt; apie KTŽ – žr. Aleksandravičius 2011: 17–18, Vaišnienė 2011: XXIII– XXIX; apie ŠVŽŽ – žr. Vanagienė 2014: XXVIII. 14 Apie percepcinius tarminio kalbėjimo tinkamumo modelius ir jų atpažinimą žr. Aliūkaitė 2019; Mikulėnienė 2019. 15 Apie bendrinės kalbos artefakto percepcija ir koncepcija pagrįstą tarminių ypatybių vertinimą žr. Aliūkaitė 2019: 87; apie paprastojo kalbos bendruomenės nario vertinimą kaip subjektyvųjį tarmiškumą žr. Aliūkaitė 2019: 66, 67. 16 Plg.: tarp sãvẹs rọkộujamûos gmtọ kãlb (tarp savęs rokuojamės įgimta kalba) ŠVŽŽ I 218; b va pr gmtà ta kãlbà (buvo prigimta ta kalba) ŠVŽŽ I 186. 17 Tai rodo ir TŠT paliktų (nekupiūruotų) drastiškų replikų (plg. Girdenis 1996: 8) gausa. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 negãl ni apsẹklaus tẹ ‚kai pradeda visi lalėti, negal[ima] nei apsiklausyti‘ ŠVŽŽ I 369). Tylumą ar nekalbumą 18 jie paprastai sieja su drovėjimusi ir buvimu neįprastoje aplinkoje, kurioje reikia nekasdieniškai elgtis ir kalbėti (dažniausiai negimtąja kalba). Todėl kalbėjimosi paprastumą ir sėkmę žemaičiai linkę sieti su identišku savo ir kalbėjimo partnerio etniškumu (plg. pasakymą žemãi ộu su žèmãi ta rũodà jộu krmt ‚žemaičiui su žemaičiu ta roda 19 juo (‚labiau‘) krenta‘ ŠVŽŽ II 152). Kasdienybėje žemaičiai taip pat ne visada triukšmingi. Tam tikrose situacijose (pavyzdžiui, klausydami autoritetingo pasakotojo) jie gali būti itin tylūs, išskirtinai dėmesingi diskurso dalyviai. Ilgų pasakojimų klausytojo (klausytojų) dėmesingumą kaip sugebėjimą dalyvauti kito asmens pasakojime tylint rodo ir TŠT tekstai, kuriuose pateikiami trumpiniu M. pažymėti ilgi naratyvai 20 . Šis pasakojimo ir jo klausymo modelis atpažįstamas kaip būdingas žemaitiškai aplinkai (tikėtina, kad ne vien kaip buvęs, bet ir kaip vis dar esantis), kai vyriausias ar vyresnis autoritetingas pasakotojas (pavyzdžiui, motina, senelė, teta, ir gal kiek rečiau – tėvas, senelis, dėdė) pasakoja praeities istorijas. Tokių pasakojimų klausomasi susikaupus ir tylint 21 . Beprasmį trukdymą draudžiančią nuostatą ir tylų dėmesingumą žemaičiai stengiasi ugdyti nuo mažens. Žemaitiško kasdienybės kalbėjimo atkarpas pateikiančiuose žodynuose taip pat esama frazių, kai vaikui draudžiama įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį ar jį pertraukti; panašios pastabos gali būti skirtos ir suaugusiems, pvz.: (1) tabibúdâms kr tnešis/ nak škis i‿dẹdũju rũoda! // KTŽ 188 (tebebūdamas kritnešis nekiškis į didžiųjų rodą ‚kalbėjimąsi‘) (2) našmáižûokis i‿dẹdũju târpa! // KTŽ 422 (nešmaižiokis į didžiųjų tarpą) (3) nọ bet ka t ũškiši, nèbišẽit mûms n ‿kũok rũodà ŠVŽŽ I 308 (na, bet kai tu užkiši (‚įsiterpi‘), nebeišeina mums nei kokia roda) Kita vertus, tylėjimas taip pat gali būti vertinamas nepalankiai ir net prilyginamas neįgalumui, pvz.: (4) a‿nbelis ès / ka‿narọkuj s ẹ‿n eka mộn nasakâ // KTŽ 253 (ar nebylys esi, kad nesirokuoji ir nieko man nesakai) 18 Plg. frazėje nesaviškiui (iš kitos kalbinės aplinkos atėjusiam pašnekovui) adresuotą pasakymą mès ned dlê jãu r odl v (mes nelabai jau rodlyvi ‚kalbūs/šnekūs‘) ŠVŽŽ II 153. 19 rodà (sl.) – ‚šneka, pokalbis, pašnekesys‘ KTŽ 347. 20 Tai Bronislavos Gedgaudaitės-Girdenienės pasakojimai, kurių paprastai nepertraukia, nesutrikdo jokia klausytojo (klausytojų) pastaba ar intarpas. Plg. TŠT pavadinimais Santuoka, mirtis, gyvenimas TŠT 95–105, Pakaruokliai, nekrikštai, vaikažudės TŠT 116–127 ir Ponai vargdieniai TŠT 155–163 įvardytų naratyvų vienintelį atlikėją. 21 Šis modelis reprezentuoja minėto socialinio nuotolio dvejopą – horizontaliąją ir vertikaliąją – raišką. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Minėtuose šaltiniuose yra užfiksuota ir kitokių kalbėjimosi tinkamumo pateikčių, pavyzdžiui, reikalavimas dalyvaujant pokalbyje – kalbantis ir klausantis – žiūrėti pašnekovui į akis, plg.: (5) rọkudamûos veiz ek t isê ‿ak s / vọ‿nanair kis ‿šal s // KTŽ 249 (rokuodamasis 22 veizėk tiesiai į akis, o ne nairykis 23 į šalis) (6) s‿an u rũodas naẹšv si / ànũo nãir mûos vệns // KTŽ 249 (su anuo (‚juo‘) rodos neišvesi, [iš] ano nairymasis 24 vienas) (7) rọkujẹntệis rẽk ‿ak s veiz etẹ / vọ‿na‿žva g tệis // KTŽ 348 (rokuojantis reikia į akis veizėti, o ne žvalgytis) Žodine tradicija pagrįstos bendruomenės nariams susikalbėjimas yra svarbiausias tarpusavio susižinojimo būdas, todėl nuo mažens ugdomos nuostatos, reikalaujant ne vien aiškios ir tinkamos artikuliacijos (žr. 8–10 pavyzdžius), bet ir atidos kalbėjimo turiniui, reikšmei ir nuotaikai (žr. 11–16 pavyzdžius), plg.: (8) ko‿t âuzgi / rọkộukis kãp žm og s // KTŽ 256 (ko tu niauzgi, rokuokis kaip žmogus) (9) sak k âiškê, nemọrm ek ŠVŽŽ I 455 (sakyk aiškiai, nemurmėk) (10) k o‿t pọrslúoj s / ka‿pàsakûoji? // KTŽ 327 (ko tu purslojies 25 , kai pasakoji) (11) ko‿t ‿čè úomâuji tûo us n ekùs! // KTŽ 265 (ko tu čia omauji 26 tokius niekus) (12) tọ‿žèbe ûoji tûo us n ekùs / papàsakûok kũ‿nûors r mta // KTŽ 497 (tu žebelioji tokius niekus, papasakok ką nors rimto) (13) nataršk ek n eku // KTŽ 441 (netarškėk niekų) (14) ni ruodas / ni pasakas su tou makalu // KTŽ 224 (nei rodos, nei pasakos su tuo makalu) (15) s‿pẹjuok k p‿dọrn / nẽ rũodas / nẽ p sakas // KTŽ 347 (su pijoku kaip [su] durnu nei rodos, nei pasakos) (16) k‿t ‿p ûmpi n ekùs/ gèȓãu papàsakûok / kãp g ven // KTŽ 308 (ką tu pliumpi niekus, geriau papasakok, kaip gyveni) 22 Plg. rokãvimos (hibr.) – ‚kalbėjimasis‘ KTŽ 347. 23 nairties, na ros, na rės – ‚sukinėtis, dairytis iš paniūrų, padilbų‘ KTŽ 249. 24 na rymos – ,sukinėjimasis, dairymasis‘ KTŽ 249. 25 purslóti, ~ója, ~ójė – ‚taškyti seilėmis‘ KTŽ 327. 26 ómauti,~auja, ~avo – ‚nesąmones kalbėti, rėkauti‘ KTŽ 265. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Tyrimui pasirinktuose šaltiniuose esantys autopercepciniai patvirtinimai rodo, kad žemaičiai savąjį išskirtinumą grindžia kalbos ir papročių savitumu. Ta įgimtoji (prigimtoji) žemaičių kalba gali būti apibūdinama kaip negraži, bet vis dėlto švari, pasižyminti aiškiu ir lengvu tarimu (plg. frazę nėra prisvilusi), pvz.: (17) nọ žemãitê – kãlbà sk ras, pàprotẽ sk ras ŠVŽŽ II 20 (na, žemaičiai – kalba skiriasi, papročiai skiriasi) (18) vũo nègraž kãlbà r žemãi u ŠVŽŽ I 252 (vo, negraži kalba yra žemaičių) (19) žemãi u k lbà n er pisv lọsi // KTŽ 403 (žemaičių kalba nėra p[r]isvilusi) Žemaičiai savąjį (etniniu požiūriu) kalbėjimą dažnai sieja su tiesmukiškumu kaip norma (plg. sakyti stačiai, pakrauti – ‚išsakyti tiesiai į akis‘), plg.: (20) žemãitê s ka stàtê / pakrâun / ‿ganà // KTŽ 389 (žemaičiai sako stačiai, pakrauna ir gana) Vis tik asmeniškuose pasisakymuose stengiamasi išryškinti kieno nors priešgyniavimą ir tiesmukiškumą kaip netinkamas savybes, todėl asmenis, beatodairiškai įrodinėjančius savo tiesą, mėgstama apibūdinti kaip nenuovokius bei nesukalbamus ir pabrėžiama, kad reikia sugebėti sutarti su kitu asmeniu, plg.: (21) ns n ‿kuo ũos nùvûokas natộr rọkudamûos s žmuog / tùjãu ižeidẹn e / pr šingàujẹs // KTŽ 263 (ans nei kokios nuvokos neturi rokuodamasis su žmogu[mi], tu[o]jau įžeidinė[ja], priešingiaujasi) (22) jê nûori / rọkộukis kãp žm og s / vọ‿nakàbẹn ekis // KTŽ 137 (jei nori, rokuokis kaip žmogus, o ne kabinėkis) (23) s‿narav žm og ni‿pas rọkộusi dúorã / ni‿sọsẹtãrsi // KTŽ 251 (su naravu 27 žmogu[mi] nei pasirokuosi dorai, nei susitarsi) (24) àš ni‿sọ‿vệinọ žm og nanûoȓọ pr klītệis// KTŽ 320 (aš nei su vienu žmogumi nenoriu priklytis 28 ) (25) rẽk prisitâik ma, jê nûori sọgi.vêntẹ ŠVŽŽ II 99 (reik[ia] prisitaikymo, jei nori sugyventi) 27 narãvas, ~à (sl.) – ‚užsispyręs, greit susierzinąs’ KTŽ 251. 28 pr klytis, ~ijas, ~ijės (sl.) – ‚bartis, pyktis, kitiems trukdyti’ KTŽ 320. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Ne vien deklaruojamos nuostatos, bet ir pati kalbėjimosi maniera rodo, kad vienas iš paprasčiausių būdų atskleisti savo palankumą dialogo partneriui yra kalbant būti dėmesingam ir tai parodyti įvairiais būdais išreiškiamu pritarimu. Pritarimo įprastiniame kasdienybės diskurse raiška Įprastame dialoge, kai pašnekovas yra prieš akis, pritarimo jam raiška gali būti paprastesnė: tam užtenka dėmesingumo, parodomo nuolatiniu akių kontaktu ir tam tikra – neatsainia, bet ir neužgožiančia – kūno laikysena bei linktelėjimu ar santūriu gestikuliavimu. Žemaitiško kalbėjimo atkarpų sąvaduose galima rasti tam tikrų užuominų apie tokio pritarimo realizavimo būdus ir jų reikšmes, pvz.: (26) àš, sãka, bepakinknûojau, bet àš <...> n eka nesakâu ŠVŽŽ I 303 (aš, sako, bepakinknojau (‚tik palinkčiojau‘), bet aš <...> nieko nesakiau) (27) jê kinknûoji gâlva / šẽt / ka‿s tink // KTŽ 162 (jei kinknoji galva, išeit, kad sutinki) (28) túo ãu stuov edâms ns mộn m rktẹl eje᳞ // ẹr‿aš‿v skû sọpratâu // KTŽ 239 (toliau stovėdamas ans man mirktelėjo, ir aš viską supratau) (29) pamuosẹk va s ‿rọnk ẹ‿v el sọs rệit i‿kamūlâti // KTŽ 242 (pamosikavo su ranka ir vėl susirietė į kamuolaitį) Leksikografiniuose žemaičių kalbėjimo šaltiniuose yra užfiksuota ir įgarsintos – žodinės – pritarimo raiškos elementų. Dažniausiai tai trumpos pritarimo ištaros, kai tas pats elementas pakartojamas vieną ar daug kartų. Pavyzdžiui, pašnekovo teiginių propoziciniam turiniui patvirtinti ir paties pasakojimo tęstinumui skatinti gali būti vartojamos ‚taip, taigi‘ reikšmę turinčios dalelytės ahà, jè, jė; jó (plg. ahà KTŽ 22; ŠVŽŽ I 3; jè arba jè jè KTŽ 131, j e, j e ŠVŽŽ I 235; jó KTŽ 132), pritarimo raiškos jaustukai ái, nù (ái ŠVŽŽ I 3; n ; nọ n ŠVŽŽ I 477; KTŽ 261), patvirtinimo reikšmės prieveiksmiai áiškiai (âiškê ŠVŽŽ I 4), tikra (tkrã ŠVŽŽ II 343) ir kiti panašūs su pokalbio koordinavimu turinio ir ritmiškumo aspektais susiję kalbos vienetai, plg.: (30) jó / tẽp ẹ‿rēk es padar tẹ // KTŽ 132 (jo, taip ir reikės padaryti) (31) j e j e, vãsaras lãik n e tẽ(p) bl ogã // ŠVŽŽ I 235 (jė jė, vasaros laike nėr taip blogai) (32) ái, b va gèrũ ž du, àmện! ŠVŽŽ I 3 (ai, buvo gerų žydų, amen (‚labai‘)!) (33) nọ n , ka·p t k j dộm pa ọmerọ ŠVŽŽ I 477 (no no, kap tik judum (‚judviem‘) pačiu mieru (‚pats tas‘)) JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Ištisinio žemaitiško diskurso pateikčių sąvado Taip šneka tirkšliškiai tekstai rodo, kad įprastame žemaičių diskurse pritariama ne vien šią reikšmę turinčiais žodeliais (jaustukais, dalelytėmis, prieveiksmiais), bet ir pakartojant tam tikras pašnekovo sakinių ar frazių atkarpas ar jas parafrazuojant, plg.: (34) V. nọ‿ju ‿tẹkꜛ tèrẽkꜜ žv rblienê // sak sꜛ jau‿kãltsꜛ ·rꜛ / adb eg(a)‿jau / pàsꜜ‿mùn(i) // M. nọi‿n i⭛ // TŠT 77 (V. Nu juk tiek tereik Žvirblienei, sakys jau kaltas yr[a] – atbėgo jau pas mane. M. Nui nui.) (35) E. <...> kumet‿nũr(i)sꜛ bọu‿mšẹsệisꜛ an d(ọ) ⌇ M. b .uꜛ b .uꜜ // TŠT 67 (E. <...> kuomet nors buvo mušęsi anuodu. M. Buvo buvo.) (36) M. <...> vàkũꜛ‿sa.k / a‿dèš mt sꜛ ·rꜜ // <...> D. ·rꜛ ·r⭛! // tu‿vàkũꜛ jẹ···ru⭜ m ri (ẹ) / kẹik‿ànũꜛ ·r⭛! // М. ·rꜛ ·rꜜ panâuts kûoks // E. àꜛ ve ’ žn(a)ꜜ / kàsꜛ‿anu ž ·nꜜ // V. kẹik‿tu‿panâutuꜛ ·rꜛ / a‿ve ’sꜛ anu‿ž ·nꜜ // TŠT 77 (М. <...> vaikų, sako, a[r] dešimtis yr[a] <...> D. Yr[a] yr[a]! Tų vaikų, Jėr[a]u Marija, kiek anų yr[a]! M. Yr[a] ir panautas (‚mergautinis‘) koks. E. O vel[nias] žino, kas aną žin[o]. V. Kiek tų panautų yr[a], o velnias aną žino.) (37) M. nêꜜ ọn(s)‿s (k)/ kọr‿aš‿ẽ (ọ)⭛ // da.‿msl sꜛ ka‿àšꜜ kãlts‿es(ọ) / k(a)‿aš‿ẽ (ọ)ꜜ // V. a škê⭛! // pa kau‿pagalwûosꜛ / kad⁀àš⭛ kãlts! // TŠT 77 (M. Ne, an(s) sako, kur aš eisiu, dar mislys, kad aš kaltas esu, kai aš eisiu. V. Aiškiai! Paskui pagalvos, kad aš kaltas.) (38) J. <...> n ꜛ‿ẹr‿ꜜ(n)s / at i(ẹ)ꜛ / pàsꜛ‿mun / tuoks‿nusim n(ẹ)sꜛ tuoks‿nusim n(ẹ)sꜛ <...> // K. tukârtꜛ ir⁀à ꜜ bọvâu // J. bòvâꜛ bòvâꜜ // <...> TŠT 109 (J. <...> nu ir ans atėjo pas mane, toks nusiminęs, toks nusiminęs <...> K. Tuokart ir aš buvau. J. Buvai buvai <...>) (39) J. nebmûokꜜ tẹi‿žmũn(i)s tuo‿pũn(a)ꜛ karà âuꜜ gẹidûot(ẹ) // M. nebmũk⭜ nebmûokꜜ // J. i‿nebmûokꜛ i‿nebnûorꜜ // M. n bꜛnûor⭛! // J. pamat s(ẹ)tꜛ i‿d ẽ(a) bûs / b usm ẽꜜ šim t // M. j ꜛ j ꜜ // TŠT 110 (J. Neb[e]moka tie žmonys to Pono Karaliaus giedoti. M. Nebemoka, nebemoka. J. Ir nebemoka, ir nebenori. M. Nebenori! J. Pamatysit ir Dievo bus bausmė šįmet. M. Jė jė.) Kartais kartojant pašnekovo frazės atkarpą būna sukuriami ir ne visai standartinio modelio – dvigubos autorystės 29 – sakiniai, kai kartojamos frazės dalimi ką tik klausytoju buvęs diskurso dalyvis įsiveržia į pašnekovo sakinio struktūrą, plg.: 29 Daugiau apie tokius sakinius žr. Pajėdienė (2018a: 94). JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Zinkevičius Z.1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Gauta 2019 12 10 Priimta 2019 12 30 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 AGREEMENT WITH INTERLOCUTOR IN SAMOGITIAN DAILY DISCOURSE: FUNCTIONS AND EXPRESSION (BASED ON THE SOURCES OF THE 2ND HALF OF THE 20TH CENTURY) Summary In the context of Samogitian interpersonal communication one interlocutor’s agreement with another in terms of the content of speaking and/or emotional support is mostly concerned with familiarity and the social – phatic – function of language. The study made use of the collections that record the Samogitian language of the 2nd half of the 20th century. The material provided by the collections of passages illustrating Samogitian authentic speaking shows the link between the appropriateness of communication and the favourable attitude towards the interlocutor (if permitted by a communicative situation and content). The proper expression of attentiveness is associated with the universal attitudes of appropriate (tactful) communication, which are realized by a calm body posture, eye contact, attention to the interlocutor’s behaviour, and the content of speaking. Samogitians tend to perceive the favourable approach towards the interlocutor’s content of speaking and its way of presentation as politeness and try to show it by varied expression of agreement. The analysis of the discourses of three types contained in the collection of texts illustrating Samogitian authentic speaking Taip šneka tirkšliškiai (cf. Girdenis 1996) reveals different practices of the listener’s agreement with the speaker. The narration of a true or fictitious but interesting story is usually not interrupted by the listener. In a usual conversation of several individuals the agreement of one interlocutor with another (providing new information) is more commonly expressed by the repetition of the interlocutor’s phrase or its part (~65%) rather than the short words expressing agreement (~35%). The structure of phone conversations demonstrates a considerably more frequent usage of elements of agreement with the interlocutor, which is explained by the inability of the interlocutor’s visual evaluation. In the phone conversations under analysis agreement was relatively more commonly expressed by the short words of agreement, which were pronounced by utilizing different voice modulations (~78%), compared to the repetition of the interlocutor’s phrases (~22%). JŪRATĖ PAJĖDIENĖ. Pritarimas pašnekovui žemaičių kasdienybės diskurse: funkcijos ir raiška (remiantis XX a. II pusės šaltiniais) | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.14 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 KEYWORDS: Samogitian daily language, spontaneous dialogue, agreement with the interlocutor, repetition. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected]