Dėl darinių su baigmeniu „-eivis, -ė“

JOLANTA VASKELIENĖ Šiaulių universitetas DĖL DARINIŲ SU BAIGMENIU -EIVIS, -Ė ESMINIAI ŽODŽIAI: darybos būdas; darybos kategorija; darybos tipas; baigmuo; priesaga; sinonimiškumas. ANOTACIJA Lietuvių kalboje yra asmenis pavadinančių darinių, turinčių panašius baigmenis -eiva ir -eivis, -ė. Žodžių darybos veikaluose rašoma apie priesagos -eiva darybos tipą, o apie -eivis, -ė darinius tik vienur kitur užsimenama. Šiame straipsnyje taikant darybinės, semantinės analizės ir substitucijos metodus analizuojami Lietuvių kalbos žodyne, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, Bendrinės lietuvių kalbos žodyno antraštyne, Skaitmeninės Lietuvių kalbos žodyno papildymų kartotekoje, Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne ir Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne rasti dariniai, turintys baigmenį -eivis, ė. Mokslinės literatūros ir empir inės medžiagos analizė atskleidė, kad dalis baigmenį -eivis, -ė turinčių darinių yra mišrios darybos (kompozicijos-sufiksacijos rezultatas), bet tam tikrais atvejais (sinchroniškai) -eivis, -ė galima laikyti priesaga. Taigi žodžių darybos veikaluose varduodinės ypatybės turėtojų, veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų darybos kategorijose greta esamo -eiva darybos tipo būtų tikslinga nurodyti ir besiformuojantį -eivis, -ė darybos tipą. ĮVADAS Lietuvių kalboje yra keturi pagrindiniai žodžių darybos būdai: sufiksacija, duodanti priesagų vedinių, prefiksacija, duodanti priešdėlių vedinių, paradigm(iz)acija, duodanti galūnių vedinių, ir kompozicija, duodanti dūrinių. Kartais išsyk reiškiasi du darybos būdai – paprastai prefiksacija ir sufiksacija, kompozicija ir sufiksacija, taigi kalbama ir apie mišrųjį darybos būdą (Urbutis 2009: 107, 333–342; dar žr. LKG 1965: 591; Keinys 1999: 22–23)1. Pasakytina, kad lietuvių kalboje yra atvejų, kai dėl konkrečių darinių darybos būdo nėra vienos nuomonės. 1 Straipsnyje remiamasi žodžių daryba, aprašyta Lietuvių kalbos gramatikoje (LKG 1965: 1971), Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (DLKG 2005), Vinco Urbučio Žodžių darybos teorijoje (2009), Stasio Kein io Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryboje (1999). Naujas įžvalgas apie darybos būdus žr. Smetona 2005. Už vertingas pastabas ir patarimus dėkoju slaptiesiems(-osioms) recenzentams(-ėms). BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu -eivis, -ė | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 Pavyzdžiui, skaitvardžius nuo vienuolika iki devyniolika vieni laiko dūriniais, „kurių antrasis sandas remiasi veiksmažodžiu liko“ (Keinys 1999: 84; plg. LKG 1965: 619–620, 636), Aldona Paulauskienė (1994: 237) juos vadina sąaugomis su antruoju dėmeniu -lika, „kuris kilmės požiūriu siejamas su daiktavardžiu liekas – „tai, kas lieka, nereikalinga“. Antano Pakerio Akcentologijos antrojoje dalyje (Pakerys 2002: 22) tokie skaitvardžiai aptariami prie dūrinių, bet rašoma, kad „[D]abartinėje kalboje antrasis dėmuo jau sunkiai besusiejamas su veiksmažodžiu likti, liko, todėl galima manyti, kad -lika įgyja sufiksoido funkcijas“2. Lietuvių kalboje daiktavardžiai daromi visais žodžių darybos būdais, ypač daug jų padaryta (ir daroma) su priesagomis (Ambrazas 1993, 2000; Keinys 1999: 36; DLKG 2005: 86)3. Pagal darybinę reikšmę4 priesagų ir galūnių vediniai tradiciškai skirstomi į darybos kategorijas (darybos klases) – dažniausiai minima 13 daiktavardžių darybos kategorijų (LKG 1965: 253–423; DLKG 2005: 87–145; Urbutis 2009: 330), Stasys Keinys (1999: 37–39) jų išskiria 125. Kiekvienai darybos kategorijai priklauso tam tikras darybos tipų6 skaičius. Toje pačioje darybos kategorijoje neretai būna skirtingų darybos tipų darinių, kurie (formaliai) turi tokią pat priesagą, bet skirtingas galūnes7. Gana dažnai iš to paties pamatinio žodžio sudaryti skirtingiems darybos tipams priklausantys dariniai yra darybiniai sinonimai8 – jie turi tokią pat darybinę reikšmę, tapačią arba panašią leksinę reikšmę; tokie bendrašakniai dariniai žodynuose neretai ir aiškinami vienas kitu. Pavyzdžiui, tik galūnėmis skiriasi vardažodinės ypatybės turėtojų kategorijos -ėžis, -ė ir -ėžius, -ė tipams (LKG 1965: 361) priklausantys darybiniais sinonimais laikytini vediniai, pvz., juodėžis, -ė („kas negražiai juodas, negražus; juočkis“ LKŽₑ) ir juodėžius, -ė („žr. juodėžis“ LKŽₑ), taip pat -lys, -ė ir -la9 tipų dariniai, pvz.: dobklys, -ė („žr. dvokla“ LKŽₑ) ir dvokla („apykvailis žmogus, žiopla“ LKŽₑ), rėklys, -ė („žr. reksnys“ LKŽₑ) ir 2 Sufiksoidu vadinamas „[A]ntrasis dūrinio sandas, turintis priesagos bruožų, visų pirma įgijęs bendresnę, atsijusią nuo pamatinio žodžio reikšmę“ (Keinys 1999: 114; dar žr. Gaivenis, Keinys 1990: 197). 3 Šiek tiek kitokį nei atraminiuose kalbotyros veikaluose daiktavardžių darybos būdų supratimą pateikia A. Paulauskienė (1994: 64–97). 4 Straipsnyje vartojamas terminas darybinė reikšmė (apie darybos reikšmę ir darybinę reikšmę daugiau žr. Kniūkšta 1998). 5 S. Keinys (1999: 46–47) tos pačios darybos klasės dariniais laiko vardažodinės ypatybės turėtojų ir profesinius asmenų pavadinimus. 6 „Žodžių darybos tipą galima suprasti dvejopai – arba kaip kalboje esančią abstrakčią struktūrinę schemą, pagal kurią sudaromi vis tos pačios (ar kiek varijuojančios) darybos reikšmės ir formos dariniai, arba kaip kalbėjime esančius pačius tokius darinius, jų visumą“ (Urbutis 2009: 290; plg. Keinys 1999: 24–27). 7 Kadangi galūnėmis realizuojamos įvairios gramatinės reikšmės, skirtingų galūnių daiktavardžiai dažnai turi ir skirtingų gramatinių reikšmių. 8 Primintina, kad darybiniai sinonimai yra tapačios arba artimos reikšmės skirtingus darybos formantus turintys bendrašakniai dariniai, o darybiniai variantai – tą patį pamatinį žodį (pamatinius žodžius) turintys su tuo pačiu darybos formantu sudaryti dariniai, kurie skiriasi kokiomis nors šalutinėmis darybos priemonėmis: šaknies balsiu ar priebalsiu, jungiamuoju balsiu, priešdėlio variantu ir kt. (daugiau žr. Vaskelienė 2013). 9 Įvairias priesagas (-la, -ėla, -ša ir kt.) ir galūnę -a turintys dariniai yra vadinamosios bendrosios giminės (substantiva communia) daiktavardžiai (apie juos žr. Gudzinevičiūtė 2008), o jų sinonimai su kitokiomis galūnėmis (-lys, -ė, -ėlis, -ė, -šis, -ė, -šas, -a ir kt.) turi vyriškąją ir moteriškąją gimines. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu –eivis, -ė | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 rėkla („kas nuolat verkia, rėkia, rėksnys“ LKŽₑ), ti̇slys, -ė („kas ištįsęs, tisla“ LKŽₑ) ir tisla („ištįselis, ilgšis“ LKŽₑ), vėplys, -ė („vėpla, žioplys“ LKŽₑ) ir vėpla („menkos nuovokos žmogus, išsiblaškėlis, išsižiojėlis, žioplys“ LKŽₑ). Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų darybos kategorijoje galūnėmis skiriasi vienos dariausių priesagos -ėlis, -ė ir menko darumo priesagos -ėla tipų (žr. LKG 1965: 318–319, 335) tokią pat arba labai panašią reikšmę turintys, taigi DS laikytini dariniai nemokėlis, -ė („nemokša“ LKŽₑ) ir nemokėla („žr. nemokša“ LKŽₑ); skirtingais laikomi –vis, -ė (–vys, -ė) ir –va tipai, taigi DS eiles sudaro darybiniai variantai ateivis, -ė / ateivys, -ė („atėjęs, atvykęs iš kitur žmogus, atėjūnas“ LKŽₑ) ir ateiva („ateivis“ LKŽₑ), pereivis, -ė („perėjūnas“ LKŽₑ) ir pereiva („perėjūnas“ LKŽₑ). DS laikytini ir skirtingiems darybos tipams priklausantys galūnėmis besiskiriantys priesagos -š- (–šas, –ė; –šis, –ė; –ša) vediniai, pvz.: blaikšis, -ė („kas paklaikęs, kvailas žmogus, klaika“ LKŽₑ) ir blaikšas, -ė („žr. klaikšis“ LKŽₑ), paikšas, -ė („paikas žmogus, kvaiša, klaikšas“ LKŽₑ), paikšis, -ė („žr. paikšas“ LKŽₑ) ir paikša („žr. paikšas“ LKŽₑ)¹⁰. Lietuvių kalboje yra asmenis pavadinančių darinių, turinčių panašius baigmenis¹¹ –eiva ir –eivis, -ė. Priesagos –eiva daiktavardžiais (neretai menkinamai) pavadinami asmenys – kokio nors veiksmo atlikėjai arba asmenys, pasižymintys kokia nors ypatybe, pvz.: gudreiva „gudruolis“ LKŽₑ, karšteiva „karštuolis“ LKŽₑ, nakteiva „kas vaikšto naktimis, nakviša“ LKŽₑ, rašėiva menk. „prastas rašytojas, grafomanas“ DŽ, kareiva iron. „nevykėlis karys“ LKŽₑ, šventeiva menk. „kas dedasi šventuoliu, religinis ar moralinis veidmainys“ LKŽₑ. Daiktavardžiais su –eivis, -ė taip pat pavadinami vyriškosios arba moteriškosios giminės asmenys, pvz.: darbeivis, -ė „darbo vykdytojas, rangovas“ LKŽₑ, gireivis „kas yra giriai atsidavęs, kas mėgsta girią, kas prižiūri girią“ LKŽₑ. Žodžių darybos veikaluose rašoma apie priesagos –eiva darybos tipą, o apie –eivis, -ė darinius tik vienur kitur užsimenama. Taigi, tyrimo objektu ir pasirinkti lietuvių kalbos daiktavardžiai, turintys baigmenį –eivis, -ė. Siekiant straipsnio tikslo – išanalizuoti baigmenį –eivis, -ė turinčius darinius – keliami tokie uždaviniai: iš mokslinės literatūros surinkti ir pateikti duomenis apie –eiva ir –eivis, -ė; iš Lietuvių kalbos žodyno (LKŽₑ), Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (DŽ), Bendrinės lietuvių kalbos žodyno antraštyno (BŽa), Skaitmeninės „Lietuvių kalbos žodyno ¹⁰ Pasakytina, kad LKG (1965) nėra –šius darybos tipo, o LKŽₑ tokių darinių esama, pvz., paikšius, -ė „žr. paikšis“. ¹¹ KTŽ nepateiktas terminas baigmuo DŽ aiškinamas kaip „žodžio ar skiemens galas“; šį terminą (greta pradmens) vartoja A. Pakerys – jo Akcentologijoje baigmeniu laikoma formaliai su priesaga sutampanti žodžio (nedarinio) dalis (žr. Pakerys 1994: 6). Straipsnyje kalbama tik apie darinius su –eivis, -ė, svarstoma, kokią funkciją daiktavardžių darybos procese atlieka šis baigmuo. Atkreipiamas dėmesys, kad už tyrimo ribų palikti daiktavardžiai, baigmenį –eivis, -ė gavę iš pamatinių žodžių (paprastai jie yra kitų kalbų pavyzdžiu sudaryti žodžiai) (pvz.: puskareivis (: pusiau, kareivis), draugkareivis (jis laikomas sudėtiniu žodžiu, sudarytu svetimų kalbų pavyzdžiu (žr. Skardžius 1996: 401)), taip pat priesagos –vis, -ė (–vys, -ė) vediniai (jeivis, -ė, praevīs, -ė ir kt.), kurių darybos pamatu eina priešdėliniai iš veiksmažodžio eiti išvesti veiksmažodžiai (įeiti, praeiti ir kt.) (apie juos žr. LKG 1965: 331; DLKG 2005: 110–111). BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu -eivis, -ė | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 kalbos žodyno“ papildymų kartotekos (LKŽPK) išrinkti baigmenį -eivis, -ė turinčius darinius, medžiagą papildyti Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno (ND) ir Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (DLKT) duomenimis, aptarti darinių su -eivis, -ė darbą ir semantiką. Tyrimui taikytas darbinės analizės metodas, naudotasi gretinimo, semantinės analizės ir substitucijos metodais. 1. DARINIAI SU PRIESAGOMIS -EIVA IR -EIVIS, -Ė KALBOTYROS VEIKALUOSE Apie substantiva communia daiktavardžius, turinčius priesagą -eiva, rašoma LKG (1965: 330, 353), DLKG (2005: 110, 119–120), abiejose Sauliaus Ambrazo knygos Daiktavardžių darybos raida dalyse (1993: 153; 2000: 181), tos priesagos vediniai minimi Prano Skardžiaus Lietuvių kalbos žodžių daryboje (1996: 389), Antano Pakerio Akcentologijoje (1994: 77), Stasio Keinio Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryboje (1999: 47). Dėl vedinių, turinčių priesagą -eiva, kalbininkų nuomonės nesiskiria – jie, priklausomai nuo pamatinio žodžio ir darybinės reikšmės, laikomi dviejų darybos kategorijų dariniais12: iš veiksmažodžių išvedami veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, pvz., ma ineiva (: mainė) ir puoš eiva (: puošė), o iš vardažodžių išvesti dariniai yra vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, pvz., drūteiva (: drūtas) ir gražeiva (: gražus). Apie vardažodinės kilmės -eiva vedinius DLKG rašoma: „[V]isi šios priesagos vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai – tai asmenis žymintys ir paprastai turintys menkinamosios reikšmės atspalvį bendrosios giminės daiktavardžiai, padaryti iš nesudėtingos sandaros kokybinių būdvardžių, pvz.: gražeiva, gudreiva, pikteiva, rimteiva, šventeiva“ (DLKG 2005: 119–120). Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos kategorijos vediniai, turintys priesagą -eiva, yra „padaryti iš veiksmažodžių (paprastai nepriešdėlinių), žymi asmenis, turi menkinamąją reikšmę ir yra bendrosios giminės, pvz.: mušeiva, puoš eiva, rašeiva, skundeiva, verteiva. Iš dalies čia šliejasi ir dariniai kareiva, vadeiva“ (DLKG 2005: 110). S. Ambrazas (1993: 153) taip pat kalba apie dviejų darybos kategorijų -eiva vedinius: veikėjų pavadinimus (išireiva, maineiva, mušeiva, ndereiva) ir ypatybės turėtojų pavadinimus (gražeiva, naršeiva). Jis pažymi, kad „[Š]ių vedinių pavyzdžiu bendrinėje kalboje padarytas vienas kitas naujadaras, pvz.: pikteiva 12A. Pakerio Akcentologijoje (1994: 77) priesagos -eiva dariniai (išvesti iš veiksmažodžių ir iš vardažodžių) aptariami kartu – tai suprantama, nes kalbama apie kirčiavimą, o ne apie darinių, formaliai turinčių tokią pat priesagą, skirt ybes. Primintina, kad tos pačios darybos kategorijos vediniai vadinami vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimais (LKG 1965: 340; Urbutis 2009: 330) arba ypatybės turėtojų pavadinimais (Ambrazas 2000). S. Keinys -ėla tipo vedinių pavyzdžių (gudreiva, smarkeiva) pateikia tik kalbėdamas apie vardažodinės ypatybės turėtojų ir profesinius asmenų pavadinimus, o aptariant veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimus priesaga -ėla neminima (Keinys 1999: 47). BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu -eivis, -ė | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 „pikčiurna“, rimteiva „kas dedasi rimtas“, šventeiva „šventuolis, veidmainys“ (Ambrazas 2000: 181). Dėl darinių, turinčių baigmenį -eivis, -ė, vienos nuomonės nėra. P. Skardžiaus Lietuvių kalbos žodžių daryboje (1996: 436) daiktavardis keleivis, -ė pateiktas dūrinių skyriuje, taip pat ir A. Pakerio Akcentologijos pirmojoje dalyje. Tiesa, joje rašoma, kad „dėmuo -eivis, -ė (su pridėtine priesaga -vis, -ė), galima sakyti, jau yra virtęs sufiksoidu“ (žr. Pakerys 1994: 288). Moteriškosios giminės daiktavardis plateivė toje pačioje knygoje laikomas priesagos -eivė vediniu (Pakerys 1994: 87, 288). S. Ambrazas daiktavardį moksleivis (: mokslas) laiko vediniu (1993: 8–9). Manytina, kad galvoje turima priesaga -eivis, -ė, bet toks darybos tipas, tokia priesaga knygoje daugiau neminima – darybos afiksų rodyklėje nurodyta tik priesaga -eiva (žr. Ambrazas 1993: 278). Atkreiptinas dėmesys, kad baigmenį -eivis, -ė priesaga laiko S. Keinys (2005: 63) – aptariant terminą oreivis teigiama: „[N]ors lietuvių kalbos žodžių darybos veikaluose ši priesaga ir nenurodoma, tačiau sinchroniškai ją išskirti galima“ (2005: 63). Kituose minėtuose kalbotyros darbuose – gramatikose, V. Urbučio Žodžių darybos teorijoje (2009), S. Keinio Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryboje (1999) – apie darinius su -eivis, -ė nerašoma. 2. LIETUVIŲ KALBOS DARINIAI SU BAIGMENIU -EIVIS, -Ė LKŽₑ, LKŽŽPK, ND, DLKT iš viso rastas 41 baigmenį -eivis, -ė turintis darinys13, iš jų 34 pateikti LKŽₑ (7 žodžiai turi neologizmo žymą). Pasakytina, kad botaniko terminas plateivė („orchidinių šeimos augalas, blandis (Platanthera)“) LKŽₑ nurodytas kaip turintis tik moteriškąją giminę, 7 žodžiai pateikti tik kaip vyriškosios giminės14 daiktavardžiai: dieneivis „(karininko) pasiuntinys“, gireivis (neol.) „kas yra giriai atsidavęs, kas mėgsta girią, kas prižiūri girią“, kryžeivis „žr. 1 kryžiuotis“, hibridai mečeivis istor. „kalavijuotis“ ir miečeivis „kalavijuotis“, vandeneivis (neol.) „jūrininkas“ ir žmogeivis (neol.) „paprastas, nekilmingas žmogus“. Kitais dariniais gali būti pavadinami ir vyriškosios, ir moteriškosios giminės asmenys: atbuleivis, -ė, 13 LKŽₑ yra darinių, baigmenį -eivis, -ė gavusių iš pamatinių žodžių keleivis, kareivis, moksleivis (tokie, kaip minėta, į tyrimą neįtraukti), pvz.: draugkareivis, -ė, kryžkareivis, -ė, puskareivis, -ė, sąkareivis, -ė, sankareivis, -ė, bendrakareivis, -ė, draugkeleivis, -ė, sąkeleivis, -ė, sankeleivis, -ė, šventkeleivis, -ė, sanmoksleivis, -ė ir kt. Pasakytina, kad iš esmės galima kalbėti apie kai kurių iš šių darinių dvejopo pamatavimo galimybę. Pavyzdžiui, daiktavardis bendrakel(e)ivis („bendrakeleivis, bendrakelis“ LKŽₑ) veikiausiai yra dūrinys (: bendras / bendrai, keleivis), bet galėtų būti siejamas ir su žodžiais bendrai, keliauti (+ -eivis) –ė), šventkeleivis („šventųjų vietų lankytojas, piligrimas, maldininkas“ LKŽₑ) veikiausiai yra dūrinys iš šventas, keleivis, bet semantiškai jį galima sieti ir su žodžiais šventas, keliauti (+ -eivis); atkreiptinas dėmesys, kad antruoju pamatavimo atveju dariniai turi nutrūkstamą formatą, yra kompozicijos-sufiksacijos rezultatas, kur -eivis, -ė atlieka priesagos funkciją. 14 LKŽₑ neologizmų žymą turinčiais daiktavardžiais gireivis, žmogeivis iš esmės galima pavadinti ir moteris; žodyne prie žodžio gireivis nepateikta jokio vartosenos pavyzdžio, o žmogeivis iliustruojamas sakiniais iš Simono Daukanto raštų (Žemės ir valsčius jo mylistoms ir bajorams atidavė įsakęs tiktai žmogeivių nespausti S. Dauk. LKŽₑ) – tikriausiai jo tekstuose buvo vartojama tik vyriškosios giminės forma. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu –eivis, -ė | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 atgaleivis, -ė, atžagareivis, -ė, darbeivis, -ė, draugeivis, -ė, jūreivis, -ė, kareivis, -ė, keleivis, -ė / keleivys, -ė, lygeivis, -ė, mareivis, -ė, miegeivis, -ė, moksleivis, -ė, nameivis, -ė, niekurneivis, -ė, oreivis, -ė, pakeleivis, -ė, pašaleivis, -ė, pirm(e)aeivis, -ė, pirm(e)eivis, -ė, prakeleivis, -ė, prašaleivis, -ė, prekeivis, -ė, prošaleivis, -ė, rašteivis, -ė, upeivis, -ė, žygeivis, -ė. LKŽPK rasti dar trys (į LKŽₑ neįtraukti) baigmenį –eivis turintys asmenų pavadinimai: kūleivis, lengvaeivis, važ(e)ivis, o ND – naujadarai svetimeivis, -ė ir sugrįžeivis, -ė. DLKT rasta pavyzdžių su dar dviem¹⁵ kituose šaltiniuose neužfiksuotais baigmenį –eivis turinčiais dariniais – šviesiaeivis ir tautpažangeivis. Pasakytina, kad ne visi šie dariniai dabartinėje lietuvių kalboje vienodai dažnai vartojami – DLKT rasta daug vartosenos pavyzdžių su daiktavardžiais¹⁶ moksleivis, -ė (19 963), keleivis, -ė (12 957), kareivis, -ė (8 106), prekeivis, -ė (1 725), jūreivis, -ė (1 639), nemažai su daiktavardžiais pakeleivis (383), oreivis (212), pirmeivis (118), žygeivis (56), kryžeivis (53), upeivis (48), atžagareivis (17), po vieną kitą pavyzdį su šviesiaeivis (8), pirmaeivis (3), nameivis (2), svetimeivis (2), po vieną pavyzdį su darbeivis, miegeivis, prakeleivis, prašaleivis, tautpažangeivis, žmog(e)ivis, plateivė¹⁷, tekstyne nerasta pavyzdžių su LKŽₑ pateiktais daiktavardžiais dieneivis, gireivis, mečeivis, miečeivis, vandeneivis, atbuleivis, atgaleivis, draugeivis, lygeivis, mareivis, niekurneivis, pašaleivis, prošaleivis, rašteivis ir naujadarais kūleivis, lengvaeivis, sugrįžeivis, važ(e)ivis. 3. DARINIŲ, TURINČIŲ BAIGMENĮ –EIVIS, -Ė, DARYBA IR SEMANTIKA Ar žodis yra darinys ir koks darinys, lemia darybos opozicija. Svarstant, su kokiu žodžiu (ar su kokiais žodžiais) darybos opozicijas sudaro baigmenį –eivis, -ė turintys dariniai, matyti, kad nemažos dalies darinių leksinė reikšmė rodo gana aiškią sąsają su veiksmažodžiu eiti18, t. y. dariniai semantiškai ir formaliai susiję su dviem pamatiniais žodžiais, iš kurių antrasis remiasi veiksmažodžiu eiti, ir dar turi priesagą –vis, -ė. Taigi, šiuo atveju reikėtų kalbėti apie mišrųjį – 15 DLKT rasta ir ND pateikto darinio svetimeivis vartosenos pavyzdžių: ...juk neleisite svetimeiviui svetimakišenauti Jūsų kišenėse... 16 Skaičiuotos visos daiktavardžių vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos linksnių formos. 17 Tiesa, tekstyne rastame pavyzdyje pavartota ne moteriškosios giminės (kaip nurodyta LKŽₑ, VLE), o vyriškosios giminės forma: Čia augo švelniai kvepiančios zubražolės, pelkiniai pelėžirniai, žalieji plateiviai, pataisai, miškinės glažutės DLKT. 18 Veiksmažodis eiti yra daugiareikšmis: LKŽₑ pateiktos 42 veiksmažodžio reikšmės, DŽ – 23, BŽ – 27. Taigi vediniai gali remtis ne tik pagrindine (1) reikšme „judėti iš vietos į vietą pėsčiomis, žingsniuoti“ LKŽₑ, bet ir įvairiomis kitomis žodynų fiksuotomis reikšmėmis, pvz.: „smarkiai judėti kuria nors kryptimi“ LKŽₑ, „nesulaikomai slinkti, traukti, plūsti; važiuoti, plaukti (susisiekimo priemonei)“ LKŽₑ, „atlikinėti (darbą, pareigas)“ LKŽₑ, „vykti“ LKŽₑ, „veikti, dirbti“ LKŽₑ ir kt. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu –eivis, -ė | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 kompozicijos-sufiksacijos – darybos būdą ir darinius su nutrūkstamu formantu. Daugumos šių darinių pirmasis dėmuo remiasi kokiu nors daiktavardžiu: miegeivis, -ė „lunatikas“19, t. y. kuris eina / vaikščioja per miegus (: miegas, eiti), nameivis, -ė „prekybininkas, nešiojantis prekes po namus“, t. y. kuris eina su prekėmis per namus (: namai, eiti), prekeivis, -ė „keliaujantis prekiautojas, komivojažierius“, t. y. einantis / vaikščiojantis su prekėmis (: prekė, eiti), žygeivis, -ė „kas mėgsta žygiuoti ar dalyvauja žygyje, turistas“, t. y. kuris eina į žygį (: žygis, eiti), gireivis „kas yra giriai atsidavęs, kas mėgsta girią, kas prižiūri girią“, t. y. kuris (vaikščiodamas, apžiūrinėdamas) rūpinasi giria (: giria, eiti), kareivis, -ė „eilinis, atliekantis karo prievolę“, t. y. kuris eina į karą, kariauti (: karas, eiti), darybiniais variantais laikytini keleivis, -ė / keleivys, -ė „keliautojas, keliauninkas“, t. y. kuris eina į kelią, keliauja (: kelias, eiti), moksleivis, -ė „kas mokosi mokykloje, mokinys“, t. y. kuris eina mokslus (: mokslas, eiti20), pakeleivis, -ė 1. „keleivis, keliauninkas“, 2. „keleivis, kuris keliaudamas užeina kur pailsėti, pernakvoti, atsigerti, pavalgyti“, 3. „žmogus, kuriam pakeliui su kitu žmogumi, bendrakeleionis“, t. y. kuris užeina keliaudamas arba kuriam pakeliui su kuo nors kitu (: pakele / pakeliui21, eiti), pašaleivis, -ė 2. „iš kitur atvykęs, nevietinis žmogus“, t. y. kuris atėjęs iš pašalės (: pašalė, eiti), pražaleivis, -ė („žr. prašalaitis 3“, prašalaitis, -ė 3. „praeivis“), t. y. atėjęs iš prašalės, pašalės (: prašalys22, eiti), neologizmo žymą turintys darbeivis, -ė „darbo vykdytojas, rangovas“, t. y. kuris eina ir prižiūri darbą (: darbas, eiti). Žmogus, kuris eina su kalaviju, vadinamas darybiniais variantais laikytinais dariniais mečeivis „kalavijuotis“ (: mečius, eiti) ir miečeivis „kalavijuotis“ (: miečius, eiti23), o kuris eina su kryžiumi – kryžeivis „žr. 1 kryžiuotis“ (: kryžius, eiti). Kai kurių darinių pirmasis dėmuo remiasi prieveiksmiu, būdvardžiu24 arba skaitvardžiu. Pavyzdžiui, LKŽPK pateiktas daiktavardis lengvaეivis sietinas su prieveiksmiu lengvai ir veiksmažodžiu eiti25. Šiokios tokios sąsajos su eiti turi asmenų pavadinimai niekurneivis, -ė „žr. niekurneiva“ (niekurneiva „kas niekur neina, nieko nedirba, tinginys“ (: niekur, neiti), 19 Lunatikas „kas serga lunatizmu, nakviša, miegeivis“ DŽ. 20 LKŽ veiksmažodžio eiti 2-oji reikšmė: „žinių gavimas, mokymasis“ iliustruojama sakiniais su pavartotu apstabarėjusiu žodžių junginiu eiti mokslus: Kai sūnūs išaugo į metus, tėvas išleido juos mokslų eiti. Sako, vaikeI, kad tu esi labai mokytas, visus mokslus išėjęs, – kreipėsi senis vėl į mane. Primintina, kad S. Ambrazas (1993: 8–9) darinį moksleivis laiko vediniu. 21 Darinio pirmasis dėmuo iš esmės gali remtis ir daiktavardžiu, ir prieveiksmiu. 22 Prašalys „žr. pašalys 1“, pašalys 1. „vieta palei kraštą, pakraštys“ LKŽₑ. 23 Darinių dėmenys remiasi bendrinei kalbai neteiktinais slavizmais mečius („kardas, kalavijas“ LKŽₑ) ir miečius („kardas, kalavijas“ LKŽₑ). Beje, iš tokią pat reikšmę turinčių asmenų pavadinimų miečeivis ir mečeivis tik pastarasis LKŽₑ turi istorizmo žymą. 24 Kartais vienareikšmiškai nustatyti kalbos dalį sudėtinga, nes iš esmės darinys gali būti pamatuotas ir būdvardžiu, ir prieveiksmiu, todėl LKG (1965: 468–469) sykiu kalbama apie darinius iš būdvardžio arba būdvardinio prieveiksmio ir veiksmažodžio. 25 LKŽPK užfiksuotas pats žodis (su nuoroda į Simono Daukanto raštus), bet reikšmė nenurodyta ir nepateikta vartosenos pavyzdžių. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu -eivis, -ė | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 prošaleivis, -ė „žr. pra šal eivis“ (: pro šal26, eiti), atgaleivis, -ė (neol.) „atsilikėlis, atžagareivis, reakcionierius“, t. y. kuris tarsi eina atgal (: atgal, eiti), atbuleivis, -ė „žr. atbuleikis 2“ (atbuleikis „2. prk. kas vis priešinasi, vis priešingai daro, priešgyna, atžagaris“, t. y. kuris daro atbulai, tarsi eina atbulas (: atbulas / atbulai, eiti), atžagareivis, -ė „kas viską daro atvirkščiai, priešingai; plg. atžagarainis, atžagaris 2, 2. „atsilikusių pažiūrų žmogus, reakcionierius“, t. y. kuris eina atžagarias, daro atžagariai (: atžagarias / atžagariai, eiti). Darbinių variantų porą sudaro tuos pačius pamatinius žodžius pirmas ir eiti turintys jungiamuoju balsiu besiskiriantys dariniai pirmaeivis, -ė „žr. pirmeivis 1“ ir pirmeivis, -ė (1. „progresyvių pažiūrų žmogus“), t. y. kuris tarsi eina pirmą visų. Su veiksmažodžiu eiti iš principo galima susieti asmenų, kurie dirba, veikia vandenyje, pavadinimus (pirmasis dėmuo remiasi vandens telkinius pavadinančiais daiktavardžiais): jūreivis, -ė „kas po jūras plaukioja...“, kitaip tariant, kuris dirba jūroje, kuris eina į jūrą27 (: jūra, eiti), mareivis, -ė „jūreivis“ (: marios, eiti), upeivis, -ė „upių laivybos tarnautojas ar darbininkas“ (: upė, eiti), vandeneivis, -ė (neol.) „jūrininkas“ (: vandenį, eiti). Su veiksmažodžiu eiti šiokios tokios semantinės sąsajos turi naujadarai svetimeivis („ateivis iš kosmoso (paprastai vartojama kuopinė daugiskaita svetimeiviai)“ ND) ir šviesiaeivis, veikiausiai vartojamas reikšme „einantis į šviesą“28 (Aš niekada nebuvau šviesiaeivis; Mokytojas šviesiaeivis DLKT). Šie dariniai remiasi būdvardžiu svetimas ir daiktavardžiu šviesa29. Dalies darinių su baigmeniu -eivis, -ė sąsaja su eiti išblukusi, netiesioginė, ne(be)jaučiama arba jos nėra. Tokių darinių darybos procese -eivis, -ė atlieka priesagos funkciją. Pirmiausia tai pasakytina apie botanikos terminą plateivė („orchidinių šeimos augalas, blandis (Platanthera)“ LKŽĖ, „retas gegužraibinių šeimos pievų augalas (Coeloglossum)“ DŽ). Kaip minėta (žr. Pakerys 1994: 78), šio daiktavardžio baigmuo -eivė laikomas priesaga. Darinio plateivė pamatiniu žodžiu eina būdvardis platus, -i. Daug įvairių ypatybių turintis augalas30 pavadintas pagal vieną iš savo požymių (apie darybos motyvacijos pasirinkimą žr. Urbutis 2009: 69–72). Plateivė laikytinas vardžodinės ypatybės turėtojų pavadinimų kategorijos vediniu, nes šios darybos kategorijos dariniai gali žymėti ne tik asmenį, bet ir gyvą būtybę arba daiktą pagal kurią nors būdingą ypatybę (žr. LKG 1965: 340). Dvejopai vertinamas tai pačiai darybos 26 Veikiausiai darinys remiasi prieveiksmiu, nors LKŽĖ pateiktas ir daiktavardis prošalis, -ė „pašalinis, svetimas žmogus“. 27 Veikiausiai dėl rusų kalbos įtakos (rusiškai sakoma „išeiti į jūrą“) buriuotojai, jūreiviai ir kt. vartojo (vartoja?) posakį eiti į jūrą (žr. https://skipperltu.wordpress.com/2015/03/06/eina-ar-plaukia/ 2019-05-25). 28 ND reikšmė ir pavyzdžiai pateikti, o rastų DLKT darinių reikšmė aiškinama taip, kaip suprantama iš konteksto. 29 Nors pastaruoju atveju neatmestina ir pamatavimo būdvardžiu šviesus, -i galimybė, manoma, kad darinys šviesiaeivis labiau susijęs su daiktavardžiu. 30 Žr. VLE (prieiga internete: http://www.vle.lt/Straipsnis/plateive-5342), plg. LRTB. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu -eivis, -ė | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 kategorijai priklausantis asmens pavadinimas oreivis, -ė („lakūnas, aviatorius“ LKŽₑ): S. Keinio (2005: 63) teigimu, sinchronijos požiūriu oreivis, -ė (: oras) yra priesagos -eivis, -ė vedinys, A. Pakerys (1994: 288) šį darinį pateikia prie dūrinių, kurių antrasis dėmuo yra susijęs su veiksmažodžiu eiti31. Vienu pamatiniu daiktavardžiu remiasi ir šie asmenų pavadinimai: dien(e?)eivis „(karininko) pasiuntinys“ (: diena), draugeivis, -ė „draugas (?)“ (: draugas), rašteivis, -ė (neol.) „raš­tinės vedėjas“ (: raštas), žmogeivis (neol.) „paprastas, nekilmingas žmogus“ (: žmogus). Jų darybos procese -eivis, -ė taip pat atlieka priesagos vaidmenį. LKŽₑ pateiktas daiktavardis prakeleivis, -ė („žr. pakeleivis“ LKŽₑ)32 galėtų būti siejamas su daiktavardžiu keleivis arba su veiksmažodžiu prakeliauti. Kadangi priešdėlio pra- daiktavardžiai lietuvių kalboje paprastai žymi vietą (pvz.: pradalgė, pradantė, pralomė ir pan., žr. LKG 1965: 434; DLKG 149; plg. Paulauskienė 1983: 94; Pakerys 1994: 257), manoma, kad asmenį reiškiantis daiktavardis prakeleivis yra susijęs darybos opozicijos santykiu su veiksmažodžiu prakeliauti („pravažiuoti, praeiti, praplaukti“ LKŽₑ), tuomet -eivis turi priesagos funkciją. Esama ir daugiau veiksmažodinių -eivis, -ė darinių. Pavyzdžiui, tokie yra LKŽPK užfiksuoti daiktavardžiai kūleivis ir važeivis. Daiktavardžio kūleivis reikšmė leidžia jį gretinti su priesagų -ėjas, -a ir -ikas, -ė vediniais, sudarytais iš veiksmažodžio kulti33: kūlėjas, -a „kas kulia“ LKŽₑ Kažkas smarkiai trepsi LKŽₑ priemenėje: tai grįžta iš kluono kūlėjai LKŽₑ kūlikas, -ė „kas kulia, kūlėjas“ LKŽₑ Ruošk pietus – tuojau kūlikai pareis! LKŽₑ kūleivis „kūlėjas“ LKŽŽPK ...kulia kūleiviai kluoni... LKŽPK Bendrašakniai dariniai kūlėjas, kūlikas ir kūleivis laikytini darybiniais sinonimais – jie sudaryti iš to paties pamatinio veiksmažodžio su skirtingais darybos formantais, turi tokią pat darybinę reikšmę, labai panašią leksinę reikšmę ir gali būti sukeisti vietomis žodžių junginiuose ar sakiniuose (plg. grįžta kūlėjai – grįžta kūlikai / kūleiviai, pareis kūlikai – pareis kūlėjai / kūleiviai, kulia kūleiviai – kulia kūlėjai / kūlikai) konteksto prasmei iš esmės nepasikeičiant. Daiktavardžio važeivis reikšmė papildymų kartotekoje nenurodyta34, bet iš vartosenos pavyzdžio 31 Nors darinį oreivis dar šiek tiek galima sieti su veiksmažodžiu eiti (4. „nesulaikomai slinkti, traukti, plūsti || lėkti, skristi (būriu)“: Orlaivių tę – kap amaras eina! LKŽₑ), akivaizdu, kad tas ryšys blanksta. 32 Jis yra aptarto darinio pakeleivis sinonimas. 33 Pasakytina, kad visi dariniai remiasi būtojo kartinio laiko forma kūlė, taigi darinys kūleivis šiuo požiūriu panašus į veiksmažodinius priesagos -eiva vedinius (žr. LKG 1965: 330). 34 Veikiausiai tai Petronėlės Orintaitės naujadaras – taip nurodoma laikraščio Dirva straipsnyje „Petronėlė Orintaitė – apybraižininkė“: „Mes tokių žodžių kaip daigynas, mandaguolis, važ(e)ivis, jauniklynas, net didžiajame žodyne neužtinkame. Tai, matyt, rašytoja pati šiuos žodžius, vadovaudamasi kalbos dvasia, sukūrė.“ (Žr. p. 6, prieiga internete: http://www.spauda.org/dirva/archive/n1972/1972-01-19-DIRVA.pdf) BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu –eivis, –ė | 10 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 matyti, kad jis veikiausiai turi reikšmę „kas važiuoja“, t. y. vartojamas kaip bendrašaknių darinių važiuotojas, –a, važiuolis, –ė, važūlis, važiuoklis, –ė, važūnas, –ė darbinis sinonimas35. važiuotojas, –a LKŽe 1. „kas važiuoja“. 2. „...kas vyksta, keleivis“ LKŽe Į juos važiuotojai ir pasileido nuo smėlio kalno, nesustodami miestelyje LKŽe Čia, matai, mažai važiuotojų, tai neina autobusas LKŽe Važiuotojai, matyt, skubinosi DLKT važiuolis, –ė „kas važiuoja, važiuotojas, keleivis“ LKŽe Koks iš tavęs važiuolis – traukinio bijai LKŽe „kas važiuoklis, –ė „važiuotojas“ LKŽe Štai arklys, pikto važiuoklio nurimbuotom kojom LKŽe važėivis LKŽŽPK <...> tik šūst Štai arklys, pikto važėivis ir nušvilpė kubuldom į pašalį <...> LKŽŽPK Šie bendrašakniai dariniai iš esmės gali pakeisti vienas kitą žodžių junginiuose ar sakiniuose (plg. čia mažai važiuotojų – čia mažai važiuolių / važūlių / važiuoklių / važūnų / važėivių, koks iš tavęs važiuolis – koks iš tavęs važiuotojas / važūlis / važiuoklis / važūnas / važėivis, tik šūst važėivis – tik šūst važiuotojas / važiuolis / važūlis / važiuoklis / važūnas ir pan.), bet dabartinėje lietuvių kalboje iš šios darinių sinonimų eilės įprasčiausias tipišką veikėjų pavadinimų priesagą –tojas, –a turintis vedinys važiuotojas, –a, o kitų darinių vartosena itin reta36. Naujadaro sugrįžeivis, –ė („kas sugrįžta iš emigracijos, reemigrantas“ ND), veikiausiai sudaryto pagal analogiją su dabartinei lietuvių kalbai įprastu asmens pavadinimu išeivis, –ė (kuris išeina – išeivis, kuris sugrįžta – sugrįžeivis), pamatiniu žodžiu eina veiksmažodis sugrįžti, o –eivis, –ė atlieka priesagos funkciją. Daiktavardis sugrįžeivis vartojamas kaip įprasto (žodynuose pateikto) darinio sugrįžėlis, –ė („kas sugrįžęs“ LKŽe) sinonimas. Štai darinių sugrįžėlis ir sugrįžeivis, –ė vartosenos pavyzdžiai: 35 LKŽe nėra pateikta pavyzdžių su daiktavardžiais važūlis („= važiuolis“ LKŽe) ir važūnas, –ė („kas važiuoja, važiuotojas“ LKŽe), LKŽŽPK šie asmenų pavadinimai apskritai neužfiksuoti. 36 DŽ nefiksuotas nė vienas iš darinių, į BŽą įtrauktas tik priesagos –tojas, –a vedinys važiuotojas, –a, DLKT taip pat rastas 71 daiktavardžio važiuotojas, –a vartosenos pavyzdys, sakinių su kitais bendrašakniniais daiktavardžiais tekstyne nerasta. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu –eivis, –ė | 11 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 To revoliucinio elemento branduolį sudarė sugrįžėliams būtų sudaromos sąlygos sugrįžėliai iš Rusijos LKŽe sugrįžėviams būtų sudaromos sąlygos visaverčiaiškai įsitraukti į Lietuvos kalbinę aplinką ND Šių bendrašaknių darinių kaita vienas kitu žodžių junginiuose ar sakiniuose galima be didesnių apribojimų (plg. branduolį sudarė sugrįžėliai – branduolį sudarė sugrįžėviai, sugrįžėviams sudaromos sąlygos – sugrįžėliams sudaromos sąlygos ir pan.), taigi galima sakyti, kad tai gana artimos semantikos darybiniai sinonimai. Iš veiksmažodžių su –eivis, –ė išvesti asmenų pavadinimai važeivis, kūleivis, sugrįžeivis laikytini veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės darybos kategorijos dariniais. DLKT rastas baigmenį –eivis turintis daugiamorfemis (hipostazinis) darinys tautpažangeivis veikiausiai vartojamas reikšme „priklausantis Tautos pažangos partijai“ ir tiesioginės sąsajos su veiksmažodžiu eiti neturi: Į euroskeptikus pretenduojantys tautininkai, tautpažangeiviai, valstiečiai, iš dalies demokratai apeliuoja į patriotizmą DLKT. Asmens pavadinimas tautpažangeivis veikiausiai sukurtas iš žodžių junginio37 tautos pažanga su priesagos funkciją turinčiu –eivis pagal analogiją su kitais tokį pat baigmenį turinčiais žodžiais. Šis okaziniu laikytinas darinys gali būti sukurtas tik tam vienam atvejui ir pavartotas tik tame konkrečiame publicistiniame tekste38. Visais atvejais, kai darinių (pvz., plateivė, žmog(e?)eivis, kūleivis, važeivis, sugrįžeivis ir pan.) semantikoje ne(be)jaučiamas ryšys su veiksmažodžiu eiti, baigmuo –eivis, –ė atlieka priesagos vaidmenį ir galima kalbėti apie besiformuojantį darybos tipą39. 4. DARINIŲ SU –EIVA IR –EIVIS, –Ė SINONIMIŠKUMAS Darinių su –eiva ir –eivis, –ė leksinių reikšmių analizė parodė, kad esama atvejų, kai šiuos baigmenis turintys bendrašakniai dariniai aiškinami vieni kitais, t. y. neabejotinai sudaro darybinių sinonimų poras (dažniau asmenų pavadinimai su –eiva nukreipiami į –eivis, –ė turinčius darinius, bet būna ir atvirkščiai, kai darinys su –eivis, –ė aiškinamas –eiva vediniu): 37 S. Keinys (1999: 23) užsimena apie tai, kad lietuvių bendrinėje kalboje esama atvejų, kai suduriamas žodžių junginys ir pridedama priesaga, pvz., keturvejininkas, -ė. 38 DLKT rastas tik vienas žodžio tautpažangeivis vartosenos pavyzdys. 39 Lietuvių kalbos darybos tipų sąrašas nėra baigtinis, pvz., S. Keinys (1999: 27) teigimu, įvardis kelioliktas, -a yra padarytas ne su kelintiniams skaitvardžiams būdinga priesaga –tas, -a, pvz., tryliktas, -a, devynioliktas, -a ir kt., o „iš tikrųjų priklauso visai kitam, naujesniam (priesagos –intas, -a) įvardžių darybos tipui.“ BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu -ėivis, -ė | 12 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 atžagareiva „žr. atžagareivis 2“ LKŽe Patys atkakliausi atžagareivos čiauškėjo LKŽe – A, tas Jurgis visada toks strampa, atžagareiva! DLKT niekurneiva „kas niekur neina, nieko nedirba, tinginys“ LKŽe Senis pasidarė niekurneiva, it akmuo sėdėjo troboj LKŽe kareiva 1. „žr. kareivis“ LKŽe Šituose pokalbiuose dalyvavo vienas senas kareiva LKŽe Tikiuosi, jis palaikė mane prietaringu bukagalviu kareiva DLKT prekeiva „žr. prekeivis“ LKŽe Smulkus prekeiva, klaidžiojantis po provincijos miestus LKŽe prekeivos pardavinėjo gaiviuosius gėrimus DLKT upeiva „žr. upeivis“ LKŽe Upeivos gabeno prekes į Rusiją LKŽe atžagareivis, -ė40 2. „atsilikusių pažiūrų žmogus, reakcionierius“ LKŽe Ar atžagareiviu virtai? LKŽe Nejaugi jūs patikėjote šituo atžagareiviu? DLKT niekurneivis, -ė „žr. niekurneiva“ LKŽe Kai tėvynės reikalai iškilo, nebebuvo nei romėnų, nei helenų, nei atgaleivių, nei pirmievių, nei niekurneivių (juok.) LKŽe kareivis, -ė „eilinis, atliekantis karo prievolę“ LKŽe Kareivis pilį pastatytas LKŽe polinkis į ginklus, karinę tvarką ir poziciją kareiviams kėlė didelę nuostabą DLKT prekeivis, -ė „keliaujantis prekiautojas, komivojažierius“ LKŽe Mažmeninis prekeivis LKŽe Mikėnų prekeiviai pasiekdavo Baltiją DLKT upeivis, -ė „upių laivybos tarnautojas ar darbininkas“ LKŽe Lietuvos upeiviai ruošėsi navigacijos sezonui LKŽe Jos vyras upeivis DLKT Šie bendrašakniai dariniai žodžių junginiuose ar sakiniuose iš esmės gali būti keičiami vieni kitais be didesnių apribojimų, t. y. pasižymi aukštu sinonimiškumo laipsniu, plg.: atžagareivos / atžagareiviai čiauškėjo, atžagareiviu / atžagareiva virtai, dalyvavo vienas senas kareiva / kareivis, kareivis / kareiva pilį pastatytas, smulkus prekeiva / prekeivis, upeivos / upeiviai gabeno ir pan. Darinio jūreiva vartosenos pavyzdžių žodynuose nepateikta, jų nerasta ir DLKT, taigi darytina išvada, kad lietuvių kalboje šio žodžio vartosena reta. Nors teoriškai jis galėtų būti pavartotas vietoj tokią pat reikšmę turinčio bendrašaknio darinio jūreivis, -ė (Šaunios 40 Kita reikšmė („kas viską daro atvirkščiai, priešingai; plg. atžagarainis, atžagaris 2“ LKŽe) daiktavardis atžagareivis, -ė laikytinas dariniu atžagarainis, -ė („kas viską daro kitaip, negu norima, liepiama, užsispyrėlis“ LKŽe) – atžagaris, -ė („kas vis priešinas, kas priešingai daro, priešgyna, neklaužada“ LKŽe) – atžagarius, -ė („kas atžagariai, negerai dirba, atžagaris“ LKŽe) – atžagarūnas, -ė („kas kitaip, negu visi, daro, elgiasi“ LKŽe) – atžagaruvyžis, -ė („menk. kas viską atbulai dirba, atbulvyžis, užsispyrėlis“ LKŽe) darybiniu sinonimu. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu –eivis, –ė | 13 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 yra mūsų šalies jūreivių tradicijos LKŽ; Šturmanas riktelėjo, ir jūreivis metė nuo denio lyną DLKT; plg. jūreivų tradicijos, jūreiva metė lyną), bet realiai ši darybinių sinonimų pora lietuvių kalboje veikiausiai nefunkcionuoja. IŠVADOS 1. Lietuvių žodžių darybos veikaluose skirtingais darybos tipais neretai laikomi tokią pat priesagą, bet skirtingas galūnes turintys dariniai. Darinių su baigmeniu –eivis, –ė darybinė ir semantinė analizė atskleidė, kad dalis jų remiasi dviem pamatiniais žodžiais, iš kurių vienas yra veiksmažodis eiti, ir dar turi priesagą –vis, –ė, taigi gali būti laikomi kompozicijos-sufiksacijos rezultatu. Kai kurie dariniai sąsajos su veiksmažodžiu eiti ne(be)turi ir remiasi vienu pamatiniu žodžiu (veiksmažodžiu arba vardažodžiu). Žiūrint į žodynuose pateiktų darinių ir naujadarų su –eivis, –ė visumą, t. y. atsiribojus nuo darinių individualių darybinių reikšmių, –eivis, –ė darinius sugretinus su priesagos –eiva ir kitų priesagų bendrašakniais sinonimiškais vediniais manytina, kad sinchroniškai tam tikrais atvejais –eivis, –ė galima laikyti priesaga. 2. Didesnė darinių su –eivis, –ė dalis (92 proc. visų darinių) vartojami kaip vardažodinės ypatybės turėtojų darybos kategorijos dariniai, kai kurie (8 proc.) kaip veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų darybos kategorijos dariniai. Taigi, žodžių darybos veikaluose šiose darybos kategorijose greta pateikto –eiva darybos tipo būtų tikslinga nurodyti ir besiformuojantį –eivis, –ė darybos tipą. 3. Žodžių daryboje veikia analogija, naujų darinių nuolat pasidaroma pagal esamus darybos modelius. Kaip rodo ND, DLKT medžiaga, lietuvių kalboje atsiranda ir, tikėtina, atsiras daugiau naujadarų su –eivis, –ė, kurie papildo ir papildys esamų asmenų pavadinimų greta. ŠALTINIAI BŽ – Bendrinės lietuvių kalbos žodynas (rengiamas). Vyr. red. D. Liutkevičienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: http://bkz.lki.lt. BŽa – Bendrinės lietuvių kalbos žodyno antraštynas. Prieiga internete: http://bkz.lki.lt/antrastynas/?pg=c (žiūrėta 2019 m. birželio–rugpjūčio mėn.). DLKT – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Prieiga internete: http://tekstynas.vdu.lt/tekstynas/ (žiūrėta 2019 m. birželio–rugpjūčio mėn.). DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. S. Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt/dabartinis. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu –ėivis, -ė | 14 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, t. 1–20, 1941–2002 (elektroninis variantas), vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internete: www.lkz.lt. LKŽPK – Skaitmeninė „Lietuvių kalbos žodyno“ papildymų kartoteka. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt/antra-kartoteka. TB – Lietuvos Respublikos terminų bankas. Prieiga internete: http://terminai.vlkk.lt/pls/tb/tb.search (žiūrėta 2019 m. birželio–rugpjūčio mėn.). ND – Miliūnaitė R., Aleksaitė A. Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas [Tęstinis internetinis žinynas nuo 2011 m.]. Sudarytoja Rita Miliūnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: http://naujažodžiai.lki.lt (Žiūrėta 2019 m. birželio–rugpjūčio mėn.). https://doi.org/10.35321/neol. VLE – Visuotinė lietuvių enciklopedija (elektroninis variantas), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Prieiga internete: http://www.vle.lt/. LITERATŪRA Ambrazas S. 1993: Daiktavardžių darybos raida: lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Ambrazas S. 2002: Daiktavardžių darybos raida 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DLKG 2005 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Gudžinevičiūtė O. L. 2008: Lietuvių kalbos substantiva communia. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas. Keinys S. 1999: Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Keinys S. 2005: Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kniūkšta P. 1998: Darybinė ir darybos reikšmė. – Kalbos kultūra 71, 29–30. Gaivenis K., Keinys S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. LKG 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. LKG 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2, Vilnius: Mintis. Pakerys A. 1994: Akcentologija 1, Kaunas: Šviesa. Pakerys A. 2002: Akcentologija 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Paulauskienė A. 1983: Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža, Kaunas: Šviesa. Paulauskienė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu –eivis, -ė | 15 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 Skardžius P. 1996: Rinktiniai raštai 1: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Smetona A. 2005: Pagrindinių darybos būdų skyrimo klausimu. – Acta Linguistica Lithuanica 52, 83–85. Urbutis V. 2009: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaskelienė J. 2013: Darbinių sinonimų, darbinių variantų ir paronimų panašumai bei skirtumai. – Žmogus ir žodis: Didaktinė lingvistika 5(1), 206–214. Gauta 2019 08 20 Priimta 2019 12 18 ON THE DERIVATIVES WITH THE ENDING -EIVIS, -Ė Summary In the Lithuanian language, there are four main types of word derivation: suffixation, prefixation, paradigmation, and composition. There are cases when two types of derivation occur at the same time: prefixation and suffixation, composition and suffixation, therefore, there is a mixed type of derivation. The nouns are derived using all types of word derivation, especially by means of suffixation. According to derivational meaning, the derivatives are classified into derivational categories. There are 13 categories of noun derivation, which have a certain number of types. Often there are different types of derivation in the same derivational category, which are composed (formally) with the same suffix, but different endings, e.g. -ėžis, -ė and -ėžius, -ė, -lys, -ė and -la, -ėlis, -ė and -ėla. There are derivatives naming persons, which have similar endings: -eiva and -eivis, -ė. The derivatives with the suffix -eiva are mentioned in the writings on word formation, and the derivatives with -eivis, -ė are scarcely mentioned. The object of the research is the nouns ending in eivis, -ė. The aim of the paper is to discuss the semantic and derivational particularities of derivatives ending in -eivis, -ė. To achieve the aim the following objectives have been set up: from the scientific literature to collect and present the data about the suffix / ending, –eiva and –eivis, -ė; from Dictionary of the Lithuanian Language, Dictionary of Modern Lithuanian, headwords of Dictionary of Standard Lithuanian, Digital Supplement Catalogue of the Lithuanian Language Dictionary to collect the names of persons with the ending -eivis, -ė, to supplement them with the data from Database of BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 JOLANTA VASKELIENĖ. Dėl darinių su baigmeniu –ėivis, –ė | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.02 Lithuanian Neologisms and the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language, to discuss the semantics and derivation of derivatives ending in –ėivis, –ė. In total 41 derivatives with the ending –ėivis, –ė have been found in the mentioned resources (34 of them have been fixed in Dictionary of the Lithuanian Language). After the analysis of the formation and semantics of the derivatives ending in –ėivis, –ė, the following conclusions have been drawn: 1. One part of the derivatives with the ending –ėivis, –ė are based on two underlying words, one of which is a verb eiti with a suffix –vis, –ė, therefore, they are considered to be the result of composition-suffixation. Some of the derivatives with the ending –ėivis, –ė do not have the coherence with a verb eiti and are based on one underlying word. Considering the totality of derivatives and neologisms with the ending –ėivis, –ė presented in the dictionaries, i.e. distancing from the individual derivational meanings of the derivatives, and comparing the derivatives ending in –ėivis, –ė with cognate synonymic derivatives of the suffix –ėiva as well as other suffixes, it is assumed that in some cases –ėivis, –ė has to be considered as a suffix. 2. The bigger part of the derivatives ending in –ėivis, –ė (92 per cent) are used as the derivatives of the derivational category of the possessors of nominal particularities, some of them (8 per cent) are used as the derivatives of the derivational category of the actors and the possessors of verbal particularities. Therefore, in the writings on word derivation, in these derivational categories, alongside the presented –ėiva derivational type it is purposeful to indicate the emerging –ėivis, –ė derivational type. 3. There is an analogy in word formation, and new derivations are constantly being created according to existing patterns of derivation. According to Database of Lithuanian Neologisms and the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language material, in the Lithuanian language occur and likely will occur more neologisms with the ending –ėivis, –ė, which supplement the rank of existing personal names. KEYWORDS: derivational method; derivational category; derivational type; ending; suffix; synonymity. JOLANTA VASKELIENĖ Šiaulių universitetas P. Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai [email protected] BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204