Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste

BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas BENDRINĖ LIETUVIŲ KALBA EUROPOS KALBŲ POSTANDARTIZACIJOS KONTEKSTE Man kartais sako, kodėl aš taip raiškiai ir taisyklingai kalbu ne darbe, ar negaliu paprastai. Jau nelabai galiu, bet gal tai ir nėra labai blogai. Radijo ir televizijos žurnalistė Aistė Plaipaitė 1 ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, standartizacija, postandartizacija, destandartizacija, demotizacija, sociolingvistika, kalbos ideologijos. ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama bendrinės lietuvių kalbos padėtis Europos kalbų postandartizacijos laikotarpiu. Remiantis svarbiausiais bendrinę kalbą apibūdinančiais požymiais, sudarančiais standartiškumo paradigmą (bendrumas visai visuomenei, normų homogeniškumas, stabili kodifikacija ir prestižas visuomenėje), pateikiama teorinių įžvalgų, kurios leistų bendrinei lietuvių kalbai pritaikyti vienokį ar kitokį Europos bendrinėms kalboms būdingą dinamikos (destandartizacijos, demotizacijos ar kt.) modelį. Aktualizuojama tarpinės atmainos tarp regiolektų ir bendrinės kalbos – substandarto – sąvoka, kuri gali padėti paaiškinti šiuolaikinės bendrinės lietuvių kalbos dinamiką – vartosenos ir kalbinių nuostatų pokyčius. ĮVADAS Per ilgą, ištisus šimtmečius trukusį Europos bendrinių kalbų kūrimosi – standartizacijos 2 – laiką susiklostė suvokimas, kad viešiesiems valstybės valdymo, švietimo, kultūros, visuomenės informavimo ir kitiems bendriesiems reikalams tinkamiausia kalbos 1 Platesnis šios kalbinės nuostatos kontekstas (Laimius Stražinskas, Aistė Plaipaitė: „Radijas – mano pirmoji meilė, o televizija – vis dar iššūkis“. Savaitė, 2019 07 25, nr. 30, p. 30–31): – Esate pelniusi „Kalbos grynuolio“ apdovanojimą, tapusi geriausia radijo žurnaliste. Į sėkmę vedusių dalykų išmokote jau dirbdama ar įgijote vaikystėje? – Kalbant apie kalbą, viena mano bobutė buvo labai priekabi ir mane vis nuo mažumės taisydavo, jei, pavyzdžiui, netaisyklingai sukirčiuodavau žodį „Raseiniai“ ar „Kėdainiai“. Ji dirbo bibliotekoje, pati daug skaitė, labai anksti ir mane išmokė skaityti ir duodavo pastabų dėl kalbos. Man lietuvių kalba buvo įdomi mokykloje ir studijuojant žurnalistiką universitete. Darbo praktika išlavino tartį ir suformavo dabartinį kalbėjimą. 2 Dėl termino standartizacija žr. Miliūnaitė (2017: 1–33). RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 atmaina yra bendrinė, paprastai sąmoningai daugiau ar mažiau reguliuojama, t. y. sunormintą pavidalą turinti, kalba. Teigiama, kad Europos kultūra yra bendrinių kalbų kultūra (Vogl 2012: 12). Bendrinės ka bos dažniausiai formavosi ir buvo stipriai palaikomos pirmiausia rašytiniu pavidalu – knygose ir vėliau medijose, todėl paradoksalu, kad šiandien medijos siejamos su didėjančiu vartosenos variantiškumu ir bendrinių kalbų destandartizacija (plg. Geeaerts 2001: 281–291; Coupland, Kristiansen 2011: 12–14; Androutsopoulos 2014: 3–48; Nevinskaitė 2019: 83–100). Pastebimai kinta, įvairuoja ir viešoji sakytinė bei rašytinė lietuvių kalbos vartosena – nuo žiniasklaidos iki socialinių medijų. Tie pokyčiai rodo vis didėjantį realiųjų normų atotrūkį nuo bendrinės kalbos normų kodifikacijos ir kelia klausimą: ar bendrinė lietuvių kalba pereina į naują raidos tarpsnį, ar jos vietą viešumoje pradeda užimti kokia kita atmaina? Panašius klausimus dar anksčiau nei Lietuvoje, XX a. pabaigoje, ėmė kelti įvairių Europos šalių mokslininkai, tiriantys bendrinių kalbų raidą ir jų sąveiką su konkrečioje kalbinėje bendruomenėje ir visame pasaulyje vykstančiais pokyčiais. Politiniai, socialiniai ir ekonominiai veiksniai – globalizacija, demokratizacija ir internetizacija, taip pat įvairių krypčių migracija daro pastebimą įtaką Europos kalboms ir jų bendrinėms atmainoms, todėl imta nuogąstauti dėl pavojaus šių atmainų normiškumui bei vienalytiškumui (žr. Ghyselen ir kt. 2016: 75–76). Ieškant Europos bendrinių kalbų raidos panašumų ir skirtumų, dažnai minimas atvejis, ypač būdingas italų kalbai: kuriasi naũjos bendrinės atmainos, artimesnės šnekamajai kalbai negu tradicinė bendrinės kalbos atmaina (Berruto 2017: 31–60; Cerruti ir kt. 2017: 3–28). Pagal šias optimistines prognozes vieną standartą tiesiog keičia kitas, vyksta vadinamoji restandartizacija, taigi bendrinės ka bos nenyksta, tik kinta jų pavidalas. Teigiama, kad bendrinė kalba keičiama tokiais kalbos (vartojimo) standartais, kurių įsigalėjimas labiau priklauso jau ne nuo valdžios ir elito pasirinkimų, o nuo neoficialių socialinių grupių nuomonių ir sprendimų (plg. Coupland, Kristiansen 2011: 27–28). Pesimistinės prognozės skelbia, kad šių dienų visuomenėse bendrinės ka bos apskritai nebeturi ateities. Jas, pasak vokiečių sociologo Ulricho Becko, yra apėmusi zombizacija: kaip ir kiti modernybės konceptai (socialinė klasė, santuoka, religija), taip ir bendrinė kalba, yra pasidarę panašūs į zombius ir, nors jau yra mirę, dar struktūruoja visuomenės mąstymą ir veiksmus (plačiau žr. Deumert 2010: 258–260). RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Straipsnio tikslas – išryškinti esmines Europos bendrinių kalbų pokyčių kryptis ir palyginti, kaip šie procesai vyksta Lietuvoje, kiek jie atitinka bendruosius Europos bendrinių kalbų dinamikos modelius. Keliami uždaviniai: 1) apžvelgti Europos bendrinių kalbų pokyčių priežastis ir požymius postandartizacijos laikotarpiu; 2) aptarti Europos bendrinių kalbų dinamikos modelius; 3) apibūdinti svarbiausius bendrinės lietuvių kalbos pokyčių požymius; 4) apibrėžti teorines galimybes pritaikyti Europos bendrinių kalbų dinamikos modelius bendrinei lietuvių kalbai. Taikomi tyrimo metodai – analitinis, aprašomasis ir lyginamasis. 1. EUROPOS BENDRINIŲ KALBŲ STANDARTIŠKUMO PARADIGMA POSTANDARTIZACIJOS LAIKOTARPIU Kalbõs, kaip socialinio reiškinio, pokyčiai glaudžiai susiję su tuo, kas vyksta tą kalbą vartojančioje visuomenėje. Empiriniai tyrimai gali parodyti, kokia yra vartosena, kokia kalba būdinga įvairių socialinių sluoksnių, skirtingose vietose gyvenantiems žmonėms, kokios yra jų kalbinės nuostatos. Dinamikos modeliai paaiškina, kokie procesai ir kaip vyksta. Visa tai skatina ieškoti pokyčių priežasčių ir prognozuoti tolesnes raidos kryptis. Ten, kur stipri kalbos politikos linija, – kartu prireikus koreguoti šios politikos strategiją. 1.1. Europos kalbų pokyčiai ir jų priežastys Bendrinių kalbų susiformavimą ir iškilimą ypač lemia socialinės, ekonominės, kultūrinės, o dažnai ir politinės aplinkybės. Todėl, kalbant apie kalbų pokyčius, svarbus platesnis istorinis ir socialinis kontekstas. Europos bendrinių kalbų raida, istoriškai žvelgiant, buvo daugiausia susijusi su nacionalinio išsivadavimo judėjimais ir valstybių kūrimusi, tik skirtingose šalyse ji nebuvo nei tapati, nei visiškai sinchroniška ir priklausė nuo galių santykių tarp skirtingų šalių, o šalių viduje – tarp socialinių klasių. Tačiau pats raidos modelis buvo panašus: Europos bendrinės kalbos kūrėsi ir plėtojosi daugmaž pagal gerai žinomą Einaro Haugeno bendrinių kalbų standartizacijos modelį (Haugen 1966: 933). Matant bendrinių kalbų raidos įvairovę, šis modelis vėliau buvo ne kartą tobulinamas ir net pripažinta, kad standartizacijos procesas gali kartotis cikliškai (Deumert, Vandenbussche 2003: 10). Kalbant apie bendrinių kalbų standartizaciją, pažymimos dvi šio proceso pusės. Viena, bendrinės kalbõs iškilimas (iškėlimas) iki nacionalinio standarto reiškia, kad kitos ãtmainos įgauna žemesnį statusą ir menkesnį prestižą. Antra, bendrinės atmainõs atsiradimas natūraliai RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 grindžiamas ekonominėmis, socialinėmis, politinėmis, geografinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis ir yra susijęs su tokiais socialiniais poreikiais kaip valstybės valdymo centralizavimas (žr. Hernández-Campoy, Villena-Ponsoda 2009: 181–204). Laiko atžvilgiu skiriamos ankstyvojo laikotarpio (nuo XV–XVI iki XIX a. susikūrusios ir tarptautinio bendravimo kalbomis tapusios anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kt. bendrinės kalbos), vidurinio laikotarpio (nuo XVIII–XIX a. pab. iki XX a. pr. susikūrusios lietuvių, latvių, čekų, kroatų, baltarusių, estų ir kt. bendrinės kalbos) ir vėlyvojo laikotarpio (XX a. vid. – pab. susikūrusios moldavų, makedonų, samių bendrinės kalbos) (plačiau žr. Vogl 2012: 22–26; Miliūnaitė 2018: 184–186 ir ten nurodytą literatūrą). Bendrinė lietuvių kalba, kaip matyti, priklauso viduriniam formavimosi laikotarpiui; jos normos buvo kodifikuotos Jono Jablonskio tik pačioje XX a. pradžioje. XX a. viduryje daugelyje Europos šalių bendrinės kalbos jau buvo įsitvirtinusios, išplitusios visuomenėje ir paveikusios tarmes: vienur tarmės ėmė nykti, kitur dėl socialinių ir ekonominių priežasčių (migracijos į stambesnius centrus) transformavosi į stambesnius darinius – regiolektus. Bendrinė lietuvių kalba tuo metu, užuot pasiekusi brandą, turėjo atlaikyti rusifikaciją, o jos normos per 50 sovietinės okupacijos metų negalėjo plėtotis natūraliai 3 . Į XXI amžių Europos bendrinės kalbos atėjo, būdamos nevienodo standartizacijos lygio: vienos jau įsitvirtinusios išsilavinusiame visuomenės sluoksnyje, kitos dar palyginti jaunos, todėl paprastai labiau reguliuojamos valstybės lygmeniu.Tuo metu prasidėjo bendrinių kalbų pokyčiai, kuriuos galima priskirti naujam – postandartizacijos laikotarpiui. Jis iš esmės sutampa su vėlyvosios arba, lenkų sociologo Zygmunto Baumano terminu, takiosios modernybės laikotarpiu, kurio ašis – globali šiuolaikinė visuomenė, gyvenanti aukštą lygį pasiekusios globaliosios ekonomikos ir informacinės revoliucijos sąlygomis. Svarbios šio laikotarpio ypatybės – senųjų autoritetų nuvainikavimas ir naujųjų įtakdarių iškilimas. Jų galia paprastai yra ne asmenybės branda ir minties jėga, idėjų generavimas, o labiau gebėjimas manipuliuoti viešąja nuomone. Taip pat šiam laikotarpiui būdingas fragmentiškumas, visa ko ribų nykimas; ypač aktualu tampa individo poreikiai, žmogaus teisės. Normos, pagal kurias žmonės vertina vienas kito elgesį, darosi ne tokios griežtos, o jų neatitinkantis elgesys teisinamas išoriniais veiksniais bei švelninančiomis aplinkybėmis; dar daugiau – žmonės 3 Beje, kalbant apie standartizaciją Lietuvoje, reikia pabrėžti, kad lietuvių bendrinės kalbos normų raidai ir apskritai lietuvių kalbos funkcionavimui – panašiai kaip ir artimiausiai pagal kilmę latvių kalbai – istoriškai daug įtakos turėjo ir tebeturi nelygiaverčiai kalbų kontaktai. Todėl čia ne visada tinka automatiškai perkelti užsienio tyrėjų natūraliai gyvuojančioms kalboms suformuluotas sociolingvistikos aksiomas (dėl to žr. Coupland, Kristiansen 2011: 17). RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 nebėra ribojami iš anksto sukurtų taisyklių, jie laisvi apsibrėžti savo taisykles ir normas pagal aplinkybes (plg. Odendaal 2013: 183–187). Sociolingvistų darbuose (žr. Coupland, Kristiansen 2011: 27) konstatuojama, kad vėlyvosios modernybės laikotarpiu, visuomenei individualizuojantis, socialinės jėgos, kurios apibrėždavo, kas yra kalbos standartas, visiškai pasikeitė. Iš valdančiosios klasės, politikos, mokslo ir religijos veikėjų – autoritetų – šios galios pereina individams. Demokratizacija naikina viršūnių galią ir skatina reikštis socialines jėgas „iš apačios“, todėl į viešumą iškyla „apačių“ kalba. Pradedama abejoti bendrinių kalbų, kurių prigimtis yra ideologinė (atliepianti ekonominio, socialinio ir politinio kalbinės bendruomenės elito viešpatavimą), svarbumu: modernioje demokratinėje visuomenėje, sudarytoje iš skirtingų kalbinių bendruomenių, nebėra vietos unifikuotai (vienalytei) bendrinei kalbai, ji nebėra siekiamybė (Coupland, Kristiansen 2011: 27–33; Odendaal 2013: 186). Kita vertus, nors globalizacija niveliuoja tautas, jų kultūras ir kalbas, bet kartu sukelia ir priešingus procesus, skatinančius kalbų įvairovę ir individualumo, kalbinės (kaip ir apskritai kultūrinės) tapatybės išlaikymą. Internetizacija keičia įprastas kalbų funkcionavimo terpes, transformuoja kalbas ir kuria naujus jų pavidalus. Beñdra visoms Europos kalboms tai, kad ryškiai keičiasi tarmių padėtis: vienur jos nyksta ar net baigia nykti, kitur perauga į regiolektus. Senasis standartas taip pat keičiasi, tradicinės Europos bendrinės kalbos netenka stabilumo – tiek formos, tiek funkcijų, tiek kalbinių nuostatų lygmeniu. Visa ši kalbinė įvairovė kelia sumaištį mokyklose, mokant kalbų (Odendaal 2013: 187). Tačiau esama ir skirtumų, kurie daug priklauso nuo istorinio konteksto. Pavyzdžiui, Islandijoje, Prancūzijoje ir Danijoje bendrinės kalbos ideologija yra stipri, todėl pokyčiai vyksta ne šios ideologijos silpimo linkme, o bendrinės kalbos vartosenos (didėjančio variantiškumo) lygmeniu (plg. Ghyselen ir kt. 2016: 78). Pažymėtina, kad Rytų Europos šalių bendrines kalbas postandartizacijos procesai pasiekė kiek vėluodami ir vyksta ne tokiu dideliu mastu. To priežastis – ilgą laiką buvusi šių šalių politinė priklausomybė, kuri buvo užgniaužusi demokratizacijos raidą (žr. Kristiansen 2016: 94). 1.2. Bendrinių kalbų dinamikos tyrimo aspektai Vykstant minėtiems ryškiems Europos kalbų pokyčiams, nenuostabu, kad Europos kalbų tyrėjai ypač pastarąjį dešimtmetį rodo didelį susidomėjimą bendrinių kalbų raida ir jų santykio su nebendrinėmis atmainomis kaita, teoriniu ir empiriniu lygmeniu tiria šių atmainų RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 konvergenciją (plg. vokiečių – Auer, Spiekermann 2011; nyderlandų – Grondelaers, Van Hout 2011; italų – Berruto 2017; norvegų – Sandøy 2011; suomių – Nuolijärvi, Vaattovaara 2011 ir kt.). Kokie galėtų būti bendri šių pokyčių atskaitos taškai ir matavimo kriterijai? Pirmiausia svarbu nepamiršti, kad, nepaisant kalbų pokyčius lemiančių veiksnių panašumo, kalbinės bendruomenės gali radikaliai skirtis savo socialinių klasių, lyties, bendruomenės ryšių, normų, prestižo sampratomis bei funkcijomis, todėl kiekvienas konkrečios kalbos raidos laikotarpis ir kiekviena kalbinė bendruomenė turi būti tiriama į tai atsižvelgiant (plg. Bergs 2012: 96; Smakman, Barasa 2016: 24–25). Bendrinių kalbų tyrimuose dažniausiai išryškinami penki aspektai (plg. Smakman, Barasa 2016: 23; Miliūnaitė 2018: 45–70): ▪ istorinis požiūris (formavimasis ir raida), ▪ geografinis požiūris (santykis su kitomis tos pačiõs kalbos atmainomis), ▪ struktūrinis požiūris (normos, variantai), ▪ norminamasis požiūris (bendrinės atmainos kodifikacijos laipsnis), ▪ sociolingvistinis požiūris (kalbos ideologijos, visuomenės nuostatos, statusas, prestižas). Pagal šiuos aspektus geriausiai galima aprašyti įsitvirtinusias vienakalbių politiškai ir kalbiškai stabilių visuomenių bendrines kalbas kaip natūralų tarmių tęstinumą (Smakman, Barasa 2016: 23). Šiuolaikinėse daugiakalbėse visuomenėse sociolingvistai grįžta prie bendrinės kalbos sampratos, jos apibrėžimo kriterijų ir teigia, kad Einaro Haugeno apibūdintų standartizacijos etapų, norint aprašyti dabartinę bendrinių kalbų dinamiką, nebepakanka: postandartizacijos laikotarpiui būdingi reiškiniai išeina už Haugeno modelio ribų (Coupland, Kristiansen 2011: 11). Aiškinantis Europos bendrinių kalbų postandartizacijos laikotarpio pokyčių mastą, taip pat keliami klausimai, ar bendrinės ka bos (tiek rašytinės, tiek sakytinės formos), ypač didžiuosiuose miestuose, praranda savo pozicijas, užleisdamos vietą nebendrinėms, buvusioms žemesnio statuso, neprestižinėms atmainoms; ar ideologinės sistemos, kurios palaikė bendrinės kalbos ir kitų atmainų santykius, praranda savo galią, ar yra tik perstruktūruojamos. Struktūriniai bei sociolingvistiniai variantiškumo tyrimai remiasi kiekybine tekstynų duomenų analize, taigi gali rodyti konkrečius pokyčius. Tačiau kartu pripažįstama, kad kalbėti apie kalbinių nuostatų pokyčius (pavyzdžiui, nustatyti, ar žmonės tikrai seniau kalbėjo RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 normiškiau arba kad praeityje bendrinę atmainą vertino kitaip) yra kur kas kebliau (Ghyselen ir kt. 2016: 85). 1.3. Bendrinių kalbų standartiškumo paradigma Europos bendrinių kalbų dinamikos modelis, kiek galima įžvelgti gausiuose šios tematikos darbuose, dažniausiai kuriamas atsispiriant nuo esminės bendrinės kalbos ypatybės – standartiškumo. Tradiciškai skiriami trys arba keturi standartiškumo požymiai (plg. Auer, Spiekermann 2011: 164; Grondelaers ir kt. 2016: 119): 1) bendrumas visai teritorijai, kurioje gyvuoja nebendrinės atmainos (tarmės), 2) prestižas (vartojimas oficialiose viešosiose situacijose, švietimo sistemoje), 3) raiškos priemonių homogeniškumas, 4) kodifikacija. Išnagrinėjus ir apibendrinus įvairiuose šaltiniuose aprašomus standartiškumo požymius, Europos bendrinių kalbų dinamikai tirti galima pasiūlyti standartiškumo paradigmą ir tyrimų klausimus (žr. 1 lentelę). 1 LENTELĖ. Standartiškumo paradigma ir tirtini klausimai Standartiškumo paradigma Klausimai 1. Bendrinės kalbos santykis su kitomis atmainomis Kaip kinta bendrinės kalbos santykis su kitomis nacionalinės kalbos atmainomis? 2. Variantiškumas Didėja ar mažėja viešosios vartosenos (ypač žiniasklaidos) variantiškumas? 3. Kodifikacijos strategija Kaip keičiasi bendrinės kalbos normų kodifikacijos pobūdis? 4. Kalbos ideologijos Kaip kinta bendrinės kalbos ideologija ir šios atmainos prestižas visuomenėje? Pateiktoji standartiškumo paradigma gali būti bendrinės kalbos dinamikos atskaitos taškas, kai, imant Haugeno standartizacijos modelį, bendrinė kalba yra pasiekusi aukščiausią raidos būvį arba yra netoli jo. Šios paradigmos dėmenys tarpusavyje labai susiję, ir jų sąveika kelia bendresnį klausimą: koks yra vartosenos pokyčių ir kalbos ideologijų pokyčių santykis? Toliau visi minėti dėmenys glaustai aptariami atskirai. RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 1.3.1. Bendrinės kalbos santykis su kitomis atmainomis. Bendrinės kalbõs, ypač jos sakytinės formos, standartiškumas pasidaro maksimalus, jeigu bendrinė kalba padengia visą kalbos arealą, t. y. tarmiakalbiai pripažįsta bendrinę kalbą kaip oficialaus viešo kalbėjimo atmainą, nors gali būti ne visai kompetentingi patys ją vartoti (Auer, Spiekermann 2011: 164). Prasidėjus pokyčiams (destandartizacijai), kai kurie regionai gali susikurti naują standartą arba likti be jokio, jeigu dėl kokių nors priežasčių atsitraukia nuo funkcionuojančios bendrinės atmainos. Kalbant apie kalbų stratifikaciją, t. y. jų susiskaidymą į atmainas, ir skirtingų atmainų santykius, kartais vartojamas substandarto terminas. Tai menkiau už standartą (bendrinę kalbą) vertinama atmaina, kurios ypatybes kalbinė bendruomenė laiko žemesnėmis už tas, kurios priskiriamos prestižinei atmainai pagal tris varijavimo matmenis: diatopiją (t. y. geografinį varijavimą – dialektus), diastratiją (socialinį varijavimą – sociolektus) ir diafaziją (varijavimą pagal komunikacinę situaciją – funkciolektus) (plg. Berruto 2017: 32 – perimta iš E. Coseriu; Kardelis 2016: 7). Vokiečių sociolingvistikoje substandartu dažnai vadinama sakytinė atmaina, artima standarto poliui, kiek paveikta regioninių variantų, bet daugelis jos ypatybių nėra nei regioniniai variantai, nei bendrinės kalbos reiškiniai (žr. Stoeckle, Svenstrup 2011: 87). Kuriant bendrinių kalbų dinamikos modelius, substandarto sąvoka leidžia apibendrintai įvardyti įvairias nebendrines atmainas, ypač tas, kurios klostosi kaip bendrinės kalbos ir tarmių (regioninių variantų) tarpsluoksnis. Kartais panašiai apibūdinama atmaina vadinama bendrąja kalba, pabrėžiant, kad ši atmaina skirta tarpregioninei ir viršregioninei komunikacijai, bet neturi oficialaus statuso ir taisyklingumo–netaisyklingumo matmens (plg. Bartsch 1985: 41). Ar Lietuvoje būtų galima kalbėti apie susiformavusį substandartą? Greičiausiai taip. Lietuvoje XXI a. tarmių ir bendrinės kalbos sandūroje kinta ne tik pačios tarmės, – dėl socialinių ir ekonominių priežasčių, kaip minėta, formuojasi regiolektai. Teoriškai būtų galima daryti prielaidą, kad toje sandūroje, bendrinei kalbai plintant per švietimo sistemą ir žiniasklaidą, jau susikūrė naujas tarpsluoksnis – lietuvių kalbos substandartas, arba bendroji lietuvių kalba. Koks jos santykis su bendrine kalba? Šiandien galima sakyti, kad rašytinė bendrinė lietuvių kalba funkcionuoja ten, kur ji kuriama ir tvarkoma (redaguojama) specialiai pasirengusių žmonių. Jeigu viešai skelbiamas neredaguotas laisvojo stiliaus tekstas (žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir pan.), nemaža tikimybė, kad tai yra substandartas RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 (plačiau apie tai žr. 2.2 skyrių). Sakytinės bendrinės kalbos funkcionavimo ribos dar siauresnės 4 , nes specialiai išmokusių bendrinės tarties kalbėtojų, ypač iš tų, kurie gyvena tarminėje aplinkoje (ar iš jos kilę), dėl bendrinės lietuvių kalbos jaunumo dar nėra (o ir negali būti) daug. 1.3.2. Variantiškumas. Vienas iš svarbiausių standartiškumo principų yra mažinti vidinį bendrinės kalbos (t. y. jos raiškos priemonių) variantiškumą, nustatyti kuo mažiau variantiškas bendrinės kalbos normas, atmetant įvairiems kalbos lygmenims priklausančius dubletus. Dažnai sakoma, kad standartiškumo siekiamybė – homogeniškos normos (Auer, Spiekermann 2011: 164), nors lietuvių kalbos atveju tai nėra visai tiesa (plačiau žr. 1.3.3 skyrių). Visuomenėje vykstantys pokyčiai kalbos atmainas daro atviras, jose kalbos reiškiniai migruoja, ir viešosios kalbos rezultatas jau ne visada gali būti apibrėžiamas kaip vienõs kurios nors atmainõs realizacija ar konkretaus funkcinio stiliaus apraiška. Tiriant vartosenos duomenis nustatoma, ar tose situacijose, kurioms paprastai būdingos bendrinės kalbos normos, nedidėja raiškos priemonių heterogeniškumas (Ghyselen ir kt. 2016: 83). Žymėtieji žemesnės atmainos reiškiniai neutralioje viešojoje kalboje praranda žymėtumą, ir variantiškumas tampa takios tapatybės kūrimo priemone. Tokiomis aplinkybėmis bendrinės lietuvių kalbos normos taip pat darosi nestabilios, jų variantiškumas didėja, ir tai yra realiosios vartosenos (iš esmės galima sakyti – substandarto) spaudimo, o kai kada ir kodifikacijos strategijos padarinys. 1.3.3. Kodifikacija. Kodifikacija yra būdas raštu įteisinti bendrinės kalbos normas. Ją kai kuriose šalyse atlieka specialios institucijos ar agentūros, o kodifikuotos normos fiksuojamos žodynuose, gramatikose, kalbos patarimų vadovuose. Standartiškumą apibūdina bendrinės atmainos kūrimosi pradžioje auganti, o vėliau stabili kodifikacija. Kalbai kintant, ji gali būti peržiūrima; jos strategija priklauso nuo konkrečios šalies kalbos politikos. Postandartizacijos laikotarpiu pastebima, kad apskritai bendrinės kalbos norma tampa daugiacentrė, t. y. nyksta vienas kalbos normas diktuojantis centras (Coupland, Kristiansen 2011: 30; Ammon 2015: 53). 4 Pavyzdžiui, nebūtų galima teigti, kad, tarkim, Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių sakytinė kalba yra visiškai bendrinė. RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 standartizacijai – siekiama ne atmesti netinkamas raiškos priemones ir atriboti socialines grupes, o išplėsti kalbos reiškinių priimtinumo ribas. Restandartizacijos atveju kalbos normos ne nuleidžiamos „iš viršaus“, o grindžiamos realiosios vartosenos bei kalbos vartotojų kalbinės elgsenos tyrimu. Taigi restandartizacija vadinama standarto sudemokratinimu ir dažniausiai yra atsakas į socialinę problemą arba į pokyčius, kuriuos patiria specifinės socialinės grupės. Restandartizacija, kaip bendrinės kalbos dinamikos modelio apraiška, neturi vienodos sampratos. Kartais ja vadinama tarpinė, pereinamoji būsena nuo vieno bendrinės kalbos raidos etapo prie kito, t. y. laikinas varijavimas, į bendrinės kalbos vartoseną skverbiantis variantams „iš apačios“ (Auer, Spiekermann 2011: 165). Kaip minėta, restandartizacijos terminą plačiai vartoja italai procesui, vykstančiam nuo XX a. 9-o dešimtmečio, pavadinti: tradicinei bendrinei kalbai sąveikaujant su šnekamosios, laisvosios ir regioninės kalbos atmainomis, buvusios substandarto ypatybės absorbuojamos bendrinės kalbos vartojimo srityse, o viso to rezultatas – naujas standartas, t. y. naujoji italų bendrinė kalba, kuri egzistuoja lygiagrečiai su tradicine bendrine atmaina (Cerruti ir kt. 2017: 3–28). Kitaip tariant, kalbos formos ir struktūros, kurios jau egzistuoja italų kalbos substandarte, taip pat dėl anglų kalbos atsiradusios inovacijos praranda savo žymėtumą kaip žemõsios, šnekamosios atmainõs elementai ir pereina į išsilavinusių žmonių vartoseną ir rašytinę kalbą, iš dalies į žiniasklaidą (Berruto 2017: 31). Kartais restandartizacija vadinamas kalbos planavimo (t. y. ne stichiškos raidos, o sąmoningo kalbos reguliavimo) etapas, kai kuriama nauja bendrinės kalbos atmaina, turinti transformuoti visuomenės poreikių nebeatitinkančią tradicinę bendrinę kalbą ir sąmoningomis pastangomis pakeisti kalbos formas, funkcijas bei kalbinę elgseną (plg. Odendaal 2013: 183–203). 2.2. Destandartizacija → substandartizacija Standartizacija reiškia skirtingų kalbos atmainų atsiskyrimą, atsiribojimą, vienos iš jų iškėlimą, o destandartizacija – tų atmainų suartėjimą, jų statuso susilyginimą. Demokratėjimas atveria kelią į viešumą greta bendrinės kalbos ateiti ir kitoms kalbos atmainoms, internetizacija sukuria įrankius ir prieigas visiems norintiems viešai reikšti nuomonę. Destandartizacija reiškia, kad iki tol įsitvirtinusi bendrinė kalba struktūriškai išsiskaido ir praranda oficialųjį, atvirąjį prestižą – silpsta jos ideologija (Auer, Spiekermann 2011: 162–164). Viešoji vartosena RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 tampa vis variantiškesnė, anksčiau buvusios nenorminės formos (pavyzdžiui, vartojamos darbininkų klasės) yra paaukštinamos iki alternatyvių norminių formų. Nelikus vienos idealizuotos kalbos atmainos, į kurią orientuotųsi visa visuomenė, kalbinės nuostatos radikaliai keičiasi: vaduojamasi iš tokių negatyvių dalykų kaip pajuoka, šaipymasis, diskriminacija, socialinis atstūmimas, kuriuos sukeldavo nepakankamas prestižinės atmainos mokėjimas (plg. Coupland, Kristiansen 2011: 29). Nors dažnai teigiama, kad Europoje destandartizacijos kaip ir nėra, nes išlieka viešajam gyvenimui tinkamiausios atmainõs poreikis (Coupland, Kristiansen 2011: 29), bet tam tikrų silpstančios bendrinės kalbos ideologijos apraiškų, kai norma tampa daugiacentrė (kuriama ir skleidžiama ne iš vieno galios centro), galima rasti. Šis dinamikos modelis ypač susijęs su padidėjusia migracija ir būdingas daugiakalbėms bei daugiakultūrėms šalims, kuriose perimti vieną sutartą standartą (ypač sakytinės formos, įskaitant tartį) vargu ar būtų įmanoma. Kodėl viešumoje besireiškianti visuomenė nebūtinai orientuojasi į bendrinę kalbą? Bendrinės atmainõs raiškos priemonių arsenalas pagal paskirtį labiau pritaikytas neutraliajai arba oficialiajai vartosenai. Elektroninė komunikacija skirta daugiausia laisvajam bendravimui, ir tai lemia kitokių, stilistiškai ir funkciškai konotuotų raiškos priemonių pasirinkimą. Be to, standartizacijos laikotarpiu bendrinė kalba didžiosios visuomenės dalies buvo vartojama pasyviai, t. y. tik priimama per viešuosius kanalus, bet ne kuriama. Atsiradus poreikiui aktyviai reikštis vieša , dažnai šiam reikalui vartojama įprasta kasdienė (šnekamoji), iki tol turėjusi žemesnį statusą atmaina. Kaip būdingas destandartizacijos pavyzdys Europoje pateikiama norvegų kalba. Norvegijoje stiprus tarmių statusas net oficialiose situacijoje, o vyraujanti kalbos ideologija palaiko regioninius kalbėjimo būdus (plačiau žr. Sandøy 2011: 119–126). Tam tikra demotizacijos ãpraiška galima laikyti substandartizaciją – substandarto sąveiką su bendrine atmaina, tačiau aiškesnių kriterijų, apibrėžiančių šį procesą, regis, dar nėra išsikristalizavę. Pavyzdžiui, Nyderlandų mokslininkai nesutaria, ar šioje šalyje vyksta bendrinės kalbos substandartizacija (kai bendrinę kalbą stumia substandartas), ar didėjantis variantiškumas ir normų laisvumas reiškia tik bendrinės kalbos normų išplėtimą regioniniais ir socialiniais požymiais (Grondelaers, Van Hout 2011: 117). Jeigu substandartas įsigali greta bendrinės atmainos ir su ja ima konkuruoti, galima sakyti, kad jo plitimas prisideda prie destandartizacijos proceso. RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Lietuvoje vykstantiems procesams paaiškinti substandarto sąvoka gana paranki (žr. 2 pav.): ji leidžia įvardyti daugiau kaip šimtmetį trukusį tarmių (o XXI a. pradžioje – ir regiolektų) sąveikos su bendrine kalba bei kitomis kalbomis rezultatą. 2 PAV. Lietuvių kalbos substandartas kaip regiolektų ir bendrinės kalbos tarpsluoksnis, paveiktas ir kitų kalbų įtakos 9 Viešojoje laisvojoje rašytinėje vartosenoje (elektroninėje socialinių tinklų komunikacijoje, tinklaraščiuose ir pan.) fiksuojama daug paplitusių nenorminių variantų, kurių nenormiškumo vartotojai dažniausiai nejaučia ir vartoja juos kaip neutralias raiškos priemones. Substandartas neturi kodifikacijos ir apibrėžtos normų sistemos, tačiau jam priklausantys kalbos reiškiniai yra universalūs, iškylantys virš regiolektų, bendri viešajai vartosenai, tik žemesnio lygmens už bendrinės kalbos normas. Lietuvoje galima kelti klausimą, ar šis substandartas, kaip ir Nyderlanduose, plečiasi, užimdamas kai kurias bendrinės kalbos vartosenai priklausiusias sritis, ar pati bendrinė kalba įgauna naujų ypatybių, dalį jų perimdama iš substandarto. Kitaip tariant, ar tai, kas šiandien 9 Panašius kūgius, diachroniškai aiškindamas Europos kalbų tarmių ir bendrinės kalbos santykius, yra braižęs Peteris Aueris (žr. Auer 2005: 9–28). 2-am paveikslui su autorių sutikimu panaudotas regiolektų žemėlapis (Geržotaitė, Mikulėnienė 2014). Kūgio konstruktas ir miestų koinė taškai – šio straipsnio autorės. RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 19 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 vadinama sakytine „Vilniaus kalba“, kas vartojama rašytinėje žiniasklaidoje, kalbama Seimo posėdžiuose, yra laisvasis bendrinės kalbos stilius ar substandartas, funkcionuojantis už bendrinės kalbos ribų 10 ? Pirmuoju atveju, jeigu bendrinė kalba nebepripažįstama kaip prestižinė atmaina, kalbėtume apie destandartizaciją, antruoju, jeigu bendrinė kalba įgauna naujų požymių, – apie demotizaciją. Atsakant į šį klausimą galima remtis esminiu bendrinės kalbos normų požymiu – jų kodifikacija. Taigi, kol substandarto ypatybės nėra kodifikuotos (arba kodifikuotos neigiamai), jų laikyti bendrinės kalbos norma nėra pagrindo. Tose vartosenos srityse, kur bendrinės kalbos normos specialiai nėra palaikomos (tekstas neredaguojamas), plinta substandartas. Tiesa, pažymėtina, kad polinkio kodifikuoti kai kuriuos substandarto variantus kaip bendrinės kalbos normą esama. Pavyzdžiui, Valstybinė lietuvių kalbos komisija pastaraisiais metais yra aprobavusi anksčiau nelaikytus norma kirčiavimo variantus asmẽniškas, -a, visuomẽniškas, -a (greta ãsmeniškas, -a, visúomeniškas, -a); žodžių darybos variantus su svetima laikyta priesaga -iokas, -ė (klasiokas, -ė, grupiokas, -ė, kambariokas, -ė), liberalizavusi skyrybą ir kt. Tai atitinka bendruosius bendrinės kalbos dinamikos požymius postandartizacijos laikotarpiu: kodifikacijos griežtumas kai kuriais atvejais silpsta, kodifikuota norma tampa variantiškesnė. Tačiau lietuvių kalbos atveju paradoksas tas, kad dėl bendrinės kalbos jaunumo tie visuomenės sluoksniai, kurie turėtų būti jos normų skleidėjai ir platinti bendrinės kalbos etaloną, dažnai patys jo tinkamai neišmoksta 11 . Pavyzdžiui, neperėmę bendrinės kalbos kirčiavimo sistemos, žmonės stebisi, kodėl ši sistema reikalauja skolintus tikrinius žodžius – vardus, pavardes ir pan., kalbant bendrine kalba, kirčiuoti pagal lietuvių kalbos dėsnius – Natašà, Nebraskà). Mokantiems bendrinę kalbą tokio klausimo iš viso nekyla – sistema veikia automatiškai. Tačiau didžioji visuomenės dalis orientuojasi ne į siekiamąją, o į realiąją normą 10 Turint galvoje aptariamų procesų naujumą ir sudėtingumą, stebina Giedriaus Subačiaus straipsnis (tiesa, ne mokslinis), kuriame į šiuos procesus pažiūrėta gana vienapusiškai ir supaprastintai, nesiremiant jokiais tyrimais, ir viskas apibendrinama kaip demotizacija (dar vadinama ir demotikavimu, demotizavimu), „bendrinės kalbos plėtimusi“ (Subačius 2019: 8–11). 11 G. Subačius atrodo esąs didelis optimistas, minėtame straipsnyje teigdamas: „Sunku pasakyti, kada didžiuma (daugiau kaip pusė) gimtakalbių lietuvių išmoko šnekėti bendrine kalba, galbūt apie 1970–1980 metus? Tik didžiumai išmokus šnekėti bendrine kalba galima sakyti, kad bendrinė šnekamoji kalba visuomenės priimta, Lietuvoje tapusi dominuojanti.“ (Subačius 2019: 9). Bendrinės tarties ir kirčiavimo sistemą (ne pavienius elementus) paprastai perima tik specialistai (pavyzdžiui, dalis sakytinės žiniasklaidos profesionalų). Autoriaus turima galvoje bendrinė šnekamoji kalba (jos garsinis pavidalas) šiuo atveju greičiausiai vis dėlto yra substandartas. RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 20 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 ir ją vartoja bei perima. Realioji norma viešojoje vartosenoje pastebimai nesutampa su kodifikuotąja, taigi, jeigu mokykla neįdiegia bendrinės kalbos įgūdžių, juos suformuoja aplinka: gimtakalbis iš esmės išmoksta ne bendrinės kalbos, o substandarto. Štai keletas būdingų įvairių lygmenų substandarto – realiõsios viešosios normos (bet kodifikuotos neigiamai arba nekodifikuotos kaip bendrinės kalbos norma) pavyzdžių: ▪ atitrauktinis kirtis (pvz., Spinòza, Obãma, Kanãda) arba perėjimas į kitą kirčiuotę dėl priegaidžių niveliacijos (griežtùs, baltùs, vienùs, su žmonà); ▪ nenorminiai skoliniai (pvz., durnas, -a, biškį, jo (r. „taip“), OK (r. „gerai“)); ▪ slengo elementai (pvz., bele(n)kas), išdurti („r. apgauti“)); ▪ nenorminės (verstinės) žodžių reikšmės (pvz., gautis (r. „pasidaryti, išeiti“), perspjauti „pralenkti, pranokti“)); ▪ vertiniai (pvz., išsireikšti, išsireiškimas, kažkas (kažkur...) tai); ▪ nenorminės gramatinės formos (pvz., du tūkstantis pirmais metais, trys rinkimai, penki metai, mėgiamas, -a – pastarasis seniai išplito viešojoje vartosenoje už tarminių ribų); ▪ nenorminė sintaksė (pvz., šiai dienai (laiko ribai ar momentui reikšti), kad su bendratimi tikslui reikšti). Lietuvos ypatumas tas, kad į viešąją vartoseną, be regioninių, skverbiasi ir nesisteminiai, lietuvių kalbai svetimi elementai, kurie egzistuoja substandarto sluoksnyje. Tai vartoseną daro dar variantiškesnę. Ši aplinkybė diktuoja atsakymą, kas būtų tuo atveju, jeigu substandartas (kartu ir „Vilniaus kalba“) būtų pradėtas tapatinti su prestižine bendrine kalba ir būtų mėginamas įteisinti kaip naujoji bendrinė atmaina, kuri pakeistų tradicinę bendrinę kalbą (restandartizacijos atvejis). Tokia substandartizuota (restandartizuota) bendrinė kalba netektų sistemiškumo, jos būtų neįmanoma nuosekliai mokyti ir mokytis. Kita vertus, akivaizdu, kad bendrinė kalba gali gyvuoti ir būti vartojama tik tada, jeigu kaičioji jos normos dalis (skirtingai nei normų branduolys) dešimtmečiais nebus konservuojama. *** Iš aptartų substandartizacijos ir restandartizacijos atvejų matyti, kad šios bendrinių kalbų dinamikos apraiškos gali peraugti viena į kitą, gali funkcionuoti lygiagrečiai. Tai priklauso nuo kiekvienos kalbos sociolingvistinės situacijos. RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 21 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Apie bendrinės lietuvių kalbos dinamikos požymius galima kalbėti dar nelabai apčiuopiamai, daugiau hipotetiškai (žr. 3 lentelę). 3 LENTELĖ. Bendrinės lietuvių kalbos dinamikos požymiai Standartiškumo paradigma Bendrinės lietuvių kalbos dinamikos požymiai 1. Bendrinės kalbos santykis su kitomis atmainomis Bendrinės kalbos vietą kai kuriose srityse, ypač medijose, užima kita atmaina (substandartas). Ryški viešųjų sričių informalizacija (žemesnio rango, labiau privačiajam bendravimui būdingos kalbos pakėlimas į aukštesnį lygmenį, t. y. šnekamosios kalbos elementų skverbimasis į viešumą). Tradicinė bendrinė kalba išlieka ten, kur yra prižiūrima ir palaikoma: rašytinės kalbos tekstuose – teisės, administraciniuose dokumentuose, taip pat iš dalies mokslo ir švietimo sistemoje (pavyzdžiui, redaguojamose knygose bei vadovėliuose). 2. Variantiškumas Akivaizdus variantiškumo didėjimas (dehomogenizacija), vertikalioji ir horizontalioji variantų migracija. 3. Kodifikacijos strategija Bendrinės lietuvių kalbos normų kodifikacija „iš viršaus“ tebelieka svarbi oficialiesiems stiliams, kur kalba specialiai prižiūrima, o laisvuosiuose stiliuose į kodifikaciją atsižvelgiama vis menkiau. Peržiūrint kodifikaciją, fiksuojamas didelis bendrinės kalbos normų variantiškumas, normos liberalizuojamos, teigiamai kodifikuojama vis daugiau substandarto reiškinių. 4. Kalbos ideologijos Tradicinė bendrinė kalba (tiek rašytiniu, tiek sakytiniu pavidalu) ne visada laikoma prestižiškiausia kalba. Dalies kodifikuotų normų kalbos vartotojai nepriima, jų nesupranta, kartais net iš jų šaiposi, vadina dirbtine kalbininkų sugalvota kalba. Greta tradicinės bendrinės kalbos ideologijos XXI a. antrąjį dešimtmetį iškyla liberaliosios kalbos ideologija, palaikanti substandartizaciją. Akivaizdu, kad postandartizacijos laikotarpiu galima kalbėti ir apie bendrinės lietuvių kalbos destandartizacijos apraiškas (menkstant tradicinės bendrinės kalbos prestižui 12 ), ir apie 12 Tačiau reikia pripažinti, kad dalies visuomenės lūkesčiai dėl taisykingos bendrinės kalbos vartojimo, pavyzdžiui, interneto žiniasklaidoje, išlieka gana stiprūs (plačiau žr. Miliūnaitė 2018). RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 22 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 viešosios vartosenos sričių, kurių kalba nebėra specialiai prižiūrima, substandartizaciją. Ar substandartas taps naujuoju standartu ir visą šį vyksmą galėsime pavadinti restandartizacija, šiandien spręsti dar per anksti. Be to, neatmestina prielaida, kad rašytinė bendrinė kalba linksta labiau plėtotis pagal demotizacijos modelį, o sakytinė, nepaisant mėginimų ją pateikti kaip „į prestižinę pretenduojančią Vilniaus kalbą“ 13 , – pagal destandartizacijos modelį. Tokią prielaidą galima pagrįsti tuo, kad redaguojamose bendrinės rašytinės kalbos srityse išlaikomas tradicinės bendrinės kalbos etalonas, jo mokoma mokykloje, o neredaguojamosiose bendrinės rašytinės kalbos vartojimo srityse į šį etaloną taip pat dar orientuojamasi, tik jis „atmiešiamas“ substandarto (ypač leksikos) elementais. Kitaip yra su viešąja sakytine kalba. Kadangi vieno ryškaus realiai funkcionuojančio bendrinės sakytinės kalbos etalono nėra (galime kalbėti apie pavienes jo apraiškas, kai bendrinės kalbos tarties ir kirčiavimo specialiai išmokstama daugiausia dėl profesinių reikmių), bendrinė viešoji sakytinė kalba stipriai veikiama substandarto, o regiolektai išlieka daugiau ar mažiau stiprūs, sąlygos destandartizacijai susidaro gana palankios. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS Dėl įvairių išorinių priežasčių (globalizacijos, visuomenės demokratėjimo, internetizacijos, stiprėjančios migracijos) bendrinė lietuvių kalba, kaip ir kitos Europos bendrinės kalbos, XXI a. pradžioje išgyvena postandartizacijos laikotarpį. Kinta tradicinė bendrinės kalbos samprata, didėja vartosenos variantiškumas, keičiasi visuomenės kalbinės nuostatos ir kalbos ideologijos. Pažymėtini keli šio vyksmo aspektai. 1. Bendrinių kalbų dinamiką galima aprašyti ir palyginti remiantis standartiškumo paradigma, kurią sudaro keturi dėmenys: bendrinės kalbos santykis su kitomis atmainomis, variantiškumas, kodifikacijos strategija ir kalbos ideologijos. 2. Bendrinės lietuvių kalbos kaitos procesams svarbūs keli veiksniai, išskiriantys ją iš kai kurių kitų Europos bendrinių kalbų. 2.1. Nors XXI a. pr. bendrinė lietuvių kalba jau yra išjudėjusi iš tradicinės standartizacijos būvio, bet į postandartizacijos laikotarpį ji pateko būdama dar gana jauna, Jono 13 Plg.: „<...> žiniasklaida formuoja supratimą, kas yra standartinė lietuvių kalba. Nors transliuotojai, ypač visuomeninis, oficialiai laikosi bendrinės kalbos standarto, tyrimai rodo, kad eterio kalba iš tiesų yra artimesnė (bet ne tapati) Vilniaus kalbai. <...> Kadangi bendrinei kalbai artimesnė tartis būdinga diktorių bei rimtų laidų vedėjų kalbai, tikėtina, kad keičiantis diktoriaus vaidmens suvokimui ir atsirandant daugiau pramoginio turinio vilnietiškosios kalbos prestižas augs ir toliau.“ (Nevinskaitė 2019: 97). RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 23 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 Jablonskio kodifikuota pačioje XX a. pradžioje. Kiek daugiau kaip šimtas jos normų kodifikacijos ir sklaidos metų dar nebuvo pakankamas laikas šioms normoms visais lygmenimis stabiliai įsitvirtinti išsilavinusiuose visuomenės sluoksniuose, todėl ir dinamika dar nėra įgavusi aiškios krypties. 2.2. Skirtingai nei daugelis kitų Europos kalbų, lietuvių kalba ilgus amžius gyvavo stipraus kitų kalbų spaudimo sąlygomis, nuolatos veikiama kalbų kontaktų. Bendrinės lietuvių kalbos normos per 50 sovietinės okupacijos metų taip pat negalėjo plėtotis natūraliai, nes patyrė didelį rusų kalbos poveikį. Todėl ir bendrinės kalbos vartosenos variantiškumas nevienalytis: variantiškumo paradigmoje esama ir svetimų elementų, iškrintančių iš lietuvių kalbos kaip visumos, sistemos ir normos. XX a. pab. – XXI a. pr. bendrinė lietuvių kalba dar nėra atsikračiusi rusifikacijos padarinių, kartu patiria konvergenciją su naujomis kalbinėmis sistemomis (daugeliu atvejų su anglų kalba) ir su kitomis pačiõs lietuvių kalbos atmainomis (regiolektais ir substandartu). Variantiškumas plinta tiek horizontaliai (pačių atmainų viduje), tiek vertikaliai (variantai migruoja iš vienos atmainos į kitą). 3. Bendrinės lietuvių kalbos raidos ir kalbinių nuostatų tyrimai Lietuvoje dar negausūs (daugiau esama variantiškumo – perceptyviosios dialektologijos požiūriu – bei kalbinių nuostatų nei vartosenos tyrimų), apimantys neilgą laikotarpį ir beveik eliminuojantys pokyčių įvertinimo galimybę. Nors vartosenos stebėsena ir kalbinių nuostatų tyrimai rodo pokyčių esant tiek struktūriniu, tiek kalbos reguliavimo, tiek kalbos ideologijų lygmeniu, bet jais remiantis ir atsižvelgiant į daugiakrypčius veiksnius, kol kas nebūtų atsargu be išlygų kategorizuoti bendrinės lietuvių kalbos dinamikos pobūdį. Yra mėginimų vykstančius pokyčius pritempti prie demotizacijos modelio, tačiau jis neapima visų vienu metu vykstančių procesų. 4. Dabartiniu bendrinės lietuvių kalbos raidos laikotarpiu didėjantį atotrūkį tarp kodifikuotos ir realiosios normos galima aiškinti kaip substandarto – tarpinio sluoksnio tarp regiolektų ir bendrinės kalbos – susiformavimą. Substandartas – iki šiol lietuvių kalbotyroje beveik neaktualizuota sąvoka, tačiau ji gali padėti paaiškinti šių dienų bendrinės lietuvių kalbos dinamiką. 5. Kalbant apie kalbos ideologijų pokyčius, pažymėtina, kad šį vyksmą siekiama nenatūraliai spartinti, viešojoje erdvėje formuojant neigiamas nuostatas tiek dėl tradicinės bendrinės kalbos normų, tiek dėl jos priežiūros institucijų bei valstybės vykdomos kalbos RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 24 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 politikos, o pastaruoju dešimtmečiu – ir apskritai dėl lietuvių kalbos, iškeliant anglų kalbos pranašumus. Tai kelia dvejopą visuomenės nepasitenkinimą: dėl bendrinės kalbos ideologijos, neva stabdančios kalbos pažangą, ir dėl drastiškų kai kurių sociolingvistų bei įtakdarių pareiškimų, už kurių slypi siekis perimti kalbos politikos galios centrus ir liberalizuoti požiūrį į bendrinės kalbos normas bei jų priežiūrą. 6. Europos bendrinių kalbų pokyčių tyrėjai pažymi, kad daugeliu atvejų visuomenės kalbinės nuostatos rodo neabejojant pačių bendrinių atmainų reikalingumu. Bendrasis pokyčių polinkis dažniau matomas ne bendrinės kalbos ideologijos, o kalbos sandaros (vartosenos) lygmeniu. Lietuvių bendrinei kalbai ypač svarbi mintis, kad globalioje pasaulio bendruomenėje nedaug kalbėtojų turinčios kalbõs galimybės išgyventi ir plėtotis bei atgimti yra didesnės, jeigu ta kalba turi bendrinę atmainą (Odendaal 2013: 188). Todėl net ir postandartizacijos laikotarpiu bendrinės lietuvių kalbos funkcionavimas ir kaita neturi būti palikti saviraidai. LITERATŪRA A l i ū k a i t ė D . , M ik u lė ni e n ė D ., Č e p a it i e n ė A ., G e r ž o t a i t ė L . 2017: Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. A mm o n U . 2015: On the Social Forces that Determine what is Standard in a Language – With a Look at Thenorms of Non-standard Language Varieties. – Bulletin VALS–ASLA, 3, 53–67. A n d rou ts op o u l os J . 2014: Mediatization and Sociolinguistic Change. Key Concepts, Research Traditions, Open Issues. – Mediatization and Sociolinguistic Change. Linguae & Litterae 36. J. Androutsopoulos (ed.). Berlin, Boston: Walter de Gruyter, 3–48.A u e r P. 2005: Europe’s Sociolinguistic Unity, or: A Typology of European Dialect / Standard Constellations. – Perspectives on Variation. Sociolinguistic, Historical, Comparative. N. Delbecque, J. van der Auwera, D. Geeraerts (eds.). Berlin, New York: Mouton de Gruyter, 7–42. A ue r P . , Sp ie k e rm a n n H . 2011: Demotisation of the Standard Variety or Destandardisation? The Changing Status of German in Late Modernity (with special reference to south-western Germany). – Standard Languages and Language Standards in a Changing Europe. T. Kristiansen, N. Coupland (eds.). Oslo: Novus Press, 161–176. RITA MILIŪNAITĖ. Bendrinė lietuvių kalba Europos kalbų postandartizacijos kontekste | 25 doi.org/10.35321/bkalba.2019.92.10 BENDRINĖ KALBA 92 (2019) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 B a r t sc h R . 1985: The Influence of Language Standardization on Linguistic Norms. – Studia Linguistica 39(1), 23–50. B e r g s A . 2012: The Uniformitarian Principle and the Risk of Anachronisms in Language and Social History. – The Handbook of Historical Sociolinguistics. J. M. HernándezCampoy, J. C. Conde-Silvestre (eds.). Wiley-Blackwell, 80–98. B e r r u t o G . 2017: What is Changing in Italian Today? Phenomena of Restandardization in Syntax and Morphology: An Overview. – Towards a New Standard: Theoretical and empirical Studies on the Restandardization of Italian. M. Cerruti, C. Crocco, S. Marzo (eds.). Walter de Gruyter Inc., Boston / Berlin, 31–60. C e r r u t i M . , C r o c c o C ., M a r z o S . 2017: On the Developement of a New Standard Norm in Italian. – Towards a New Standard: Theoretical and Empyrical Studies on the Restandardization of Italian. M. Cerruti, C. Crocco, S.Marzo (eds.). Walter de Gruyter Inc., Boston / Berlin, 3–28. C o u p l a n d N . , K r i s t ia n s e n T . 2011: SLICE: Critical Perspectives on Language (De)standardization. – Standard Languages and Language Standards in a Changing Europe. T. Kristiansen, N. Coupland (eds.). Oslo: Novus Press, 161–176. D eu m e r t A . 2010: Imbodela Zamakhumsha – Reflections on Standardization and Destandardization. – Multilingua 29, 343–264. D eu m e r t A . , V a nd e n b u s s c he W . 2003: Standard Languages: Taxonomies and Histories. – Germanic Standardizations. Past to Present. A. Deumert, W. Vandenbussche (eds.). Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1–14. Geržotaitė L., Mikulėnienė D. 2014: Geolektų ir regiolektų formavimasis Lietuvoje: žemėlapis ir komentarai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, XIII žemėlapis ir komentaras (sp. įklija). G e e a e r ts D . 2001: Everyday Language in the Media: The Case of Belgian Duch Soap Series. Sprache im Alltag. Beiträge zu neuen Perspektiven in der Linguistik. Herbert Ernst Wiegand zum 65. Geburstag gewidmet. A. Lehr, M. Kammerer, K. P. Konerding, A. Storrer, W. Wolski, C. Thimm (eds.). Berlin / New York: Walter de Gruyter, 281–291. G h ys el e n A .S . , D e l a r u e S ., L yb a e rt C h . 2016: Studying Standard Language Dynamics in Europe. – Taal en Tongval 68 (2), 75–91.