Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje

MINDAUGAS STROCKIS Lietuvių kalbos institutas LOTYNŲ–LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNĖLIS SAPŪNO IR ŠULCO GRAMATIKOJE ESMINIAI ŽODŽIAI: Sapūnas, Šulcas, Compendium, žodynėlis, vertimas, lotynų kalba. ANOTACIJA 1673 m. išleistoje Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco lietuvių kalbos gramatikoje Compendium Grammaticae Lithuanicae, sutrumpintai vadinamoje Compendium, beveik visi lietuviški žodžiai išversti į lotynų kalbą, taigi joje de facto slypi 1380 vienetų lietuvių–lotynų kalbų žodynėlis. Iš šio faktinio žodynėlio ypatumų matyti, kad lietuviškus žodžius į lotynų kalbą vertė žmogus, kurio gimtoji kalba buvo vokiečių. Galima daryti išvadą, kad Sapūno rankraštyje lietuviški žodžiai buvo palikti be vertimų, o juos vėliau pridėjo Šulcas. Nepaisant smulkių vertimo netikslumų, šis žodynėlis pateikia vertingų XVII a. Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos faktų. ĮVADAS Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco parengta lietuvių kalbos gramatika Compendium Grammaticae Lithuanicae, sutrumpintai vadinama Compendium, o lituanistikos veikaluose dažnai žymima santrumpa SC, yra vertingas XVII a. lietuvių kalbos paminklas. Tyrėjų sutariama, kad ją parašė Kristupas Sapūnas, o Teofilis Šulcas gramatiką išleido, kai ką pridėjęs ir parašęs pratarmes. Natūralu klausti, ką tiksliai pridėjo Šulcas prie Sapūno rankraščio. Kaip BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 ištyrė Tamara Buchienė, Jonas Palionis ir Kazimieras Eigminas (Buchienė, Palionis 1957: 21–27; Eigminas 1997: 19–22), be pratarmių, į pradinį Compendium tekstą buvo įterptos kai kurios Kleino gramatikos ištraukos, ypač kirčiavimo skyrius (Strockis 2007: 93–100). Ar galime žinoti tik tiek? Tai išsiaiškinti, remiantis Sapūno ir Šulco gramatikoje slypinčiu lotynų–lietuvių kalbų žodynėliu, ir yra šio straipsnio tikslas1. Kaip žinoma, Kristupas Sapūnas (1589–1659), gimęs Mažojoje Lietuvoje, arba Kusuose, arba Didžiuosiuose Rūdupėnuose, vėliau vadintuose Enciūnais (tiksli vieta nežinoma; Biržiška 1960: 263), įstojęs į Karaliaučiaus universitetą, ten užsirašė kaip Christophorus Sepun Lituanus pauper „Kristupas Sapūnas [vėliau jo pavardė vokiškai buvo rašoma Sappuhn], neturtingas lietuvis [ar lietuvininkas]“. Iš to (ir, žinoma, iš pačios jo gramatikos) galima spręsti, kad lietuvių kalba jam buvusi gimtoji. Jei nesame tikri dėl kurio nors Mažosios Lietuvos autoriaus gimtosios kalbos, gali padėti ir pavardės etimologija. Atrodo, kad Sapūno pavardė yra lietuviška, metroniminės kilmės. Ar tai reiškia, kad kas nors iš jo protėvių buvo nesantuokinis Sapės (Sofijos) sūnus, nežinia (pats Kristupas buvo Mykolo 1 Cituojant vietas iš Sapūno ir Šulco gramatikos šiame straipsnyje, bus nurodomas originalaus 1673 m. leidinio puslapis, kurį labai lengvai galima rasti ir fotografuotiniame 1997 m. leidime. Jei puslapis originale nenumeruotas (pratarmėse ir pabaigos žodyje), bus nurodomas 1997 m. fotografuotinio leidimo puslapis. Cituojant Kleino gramatiką (jos originalo puslapių numeracija smarkiai sujaukta korektūros klaidų), bus nurodomas ir fotografuotinio leidimo (1957 m.), ir originalo puslapis, juos skiriant / ženklu. Tais atvejais, kai Kleino gramatikos originalo puslapio numeris dėl spaustuvės klaidos neatitinka tikrojo, bus nurodomas ir tikrasis, ir klaidingai atspausdintas puslapio numeris; pastarasis bus rašomas kabutėse. Cituojant Compendium ir Kleino tekstą, naudojama grafeminė transkripcija, atskirais ženklais perrašant tik grafemas ir tuos alografus ar ligatūras, kurie faktiškai buvo įgiję grafemų statusą (ſ, æ; œ nepasitaikė), bet neatsižvelgiant į originalaus spaudinio šrifto dizainą, t. y. vadinamojo „gotiško“ (šiuo atveju Schwabacher) šrifto z perrašoma tokia pat z kaip ir antiqua šrifto z, o ne šiuolaikinės fonetinės transkripcijos ženklu ʒ (nes tai daryti būtų tiek pat prasmės, kiek, pavyzdžiui, „gotiško“ šrifto g perrašyti šiuolaikinės fonetinės transkripcijos ženklu ɡ vien dėl to, kad jų išvaizda panaši). Raidės ß bus taip ir perrašomos, nepriklausomai nuo to, ar originalo spaudinyje jos buvo išspaustos kaip ligatūra (iš kurios yra kilęs šiuolaikinis vokiečių kalbos rašmuo ß), ar atskirai. Jei originalo spaudinyje į „gotišku“ šriftu atspausdintą žodį įterpta antiqua šrifto raidė, ji perrašoma taip pat, kaip ir visos kitos raidės, nenaudojant kokio nors žymėjimo. Grafeminė transkripcija labiausiai atitinka šio straipsnio tikslą. Cituojami Compendium lietuviški žodžiai, aktualūs argumentacijos požiūriu, paryškinami. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 Sapūno sūnus; Biržiška 1960: 263). Vis dėlto galime atkreipti dėmesį į tai, kad jo gramatikoje tarp negausių moteriškų vardų (skirtų moteriškajai gramatinei giminei lietuvių kalboje iliustruoti) paminėta ir Sape = Sophia (25)2. Iš to galima atsargiai spėti, kad galbūt bent pats Sapūnas taip suprato savo pavardės kilmę. Nuo 1612 m. iki mirties Sapūnas buvo Didžiųjų Rūdupėnų ( =Enciūnų) klebonas. Kaip manoma, savo gramatiką jis parašė apie 1643 m. (Biržiška 1960: 264; Eigminas 1997: 10). Ši nuomonė, nors literatūroje tiesiai niekur nepasakyta, tikriausiai kyla iš 1673 m. leidimo pratarmės, kur rašoma, kad šis veikalas buvo ultra luftrum fextum pulvere quafi obruta SC 48 „daugiau kaip šešis penkmečius tarsi dulkėmis užverstas“, t. y. neišleistas: iš leidimo datos 1673 atėmus 6 × 5 = 30 ir gaunama 1643 metų data. Tokia nuomonė abejoti, regis, nėra pagrindo (jei tik pratarmė buvo rašyta tais pat metais, kai pasirodė leidinys, o ne šiek tiek anksčiau)3. Be to, tai reikštų, kad Sapūno gramatika iš tiesų yra senesnė nei Kleino, vadinasi, jai priklausytų ir pirmosios lietuvių kalbos gramatikos šlovė. Dar žinoma, kad Sapūnas buvo vienas iš Kleino gramatikos bendradarbių, kuriam Kleinas buvo paskolinęs savosios gramatikos rankraštį (Biržiška 1960: 264; Eigminas 1997: 21). Taip pat Sapūnas žinomas ir kaip lotyniškų eilėraščių autorius (Biržiška 1960: 263; Koženiauskienė 1990: 244, 266–267). Jis mirė 1659 m. Enciūnuose ( =Didžiuosiuose Rūdupėnuose) (Biržiška 1960: 263; ZM 2014: 1555). Teofilis Šulcas (1629–1673) gimė irgi Mažojoje Lietuvoje, Vėluvoje (Biržiška 1960: 343; ZM 2014: 1651; pastarajame šaltinyje šis faktas minimas su klaustuku). Įstojęs į Karaliaučiaus universitetą, jame užsirašė kaip Theophylus Schultz Welawensis Borussus „Teofilis [vėliau jo vardas buvo rašomas taisyklinga lotyniška forma Theophilus] Šulcas, 2 Turbūt tai nebuvo labai dažnas vardas, jei Donelaitis juo nepavadino nė vienos iš Metų veikėjų. 3 Teiginys, kad ši gramatika buvo rašoma 8 metus (SC 255), yra klaidingas (tai bus aptarta vėliau). Teiginys, kad ji buvo parašyta apie 1651 m., pateikiamas bibliografinėje šiuolaikinio leidinio anotacijoje paskutiniame knygos puslapyje (SC 336), yra spaudos klaida. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 vėluviškis prūsas“. Iš to galima spėti, kad Šulcas buvo prūsas (nors tai gali reikšti tik „Prūsijos valstybės pilietis“), kurio gimtoji kalba buvusi vokiečių; tai paremtų ir vokiška pavardės kilmė. Baigęs universitetą, dirbo Nybudžių klebono asistentu (ZM 2014: 1651), nuo 1650 m. buvo Išdagų klebonas, o 1662 m. tapo Katniavos klebonu. Mirė 1673 m. (Biržiška 1960: 263; ZM 2014: 1651), t. y. tais pačiais metais, kai buvo išleistas Compendium. Nors minima, kad jis buvo laikomas geru lietuvių kalbos žinovu (Biržiška 1960: 263), bet neatrodo, kad lietuvių kalba jam būtų buvusi gimtoji. Yra žinių, kad jis rašęs lietuvių–vokiečių–lotynų kalbų žodyną (Biržiška 1960: 263), bet šis, jei ir buvo parašytas, neišliko. Beje, vienas iš jo septynių vaikų, Jonas, Lazdynų (Lasdehnen) klebonas (ZM 2014: 1651), yra tas pats Jonas Šulcas, kuris 1706 m. išleido Ezopo pasakėčių rinkinį lietuvių kalba. Maždaug tiek žinome apie abu Compendium autorius. Sapūnas buvo 40 metų vyresnis už Šulcą. Jie abu buvo Karaliaučiaus universitetą baigę liuteronų pastoriai lietuviškose parapijose, nutolusiose viena nuo kitos ne toliau nei Trakai nuo Vilniaus. Kaip žinome iš Compendium pratarmės, Šulcas Sapūną laikė savo mokytoju ir iš jo paveldėjo kitados parašytą gramatikos rankraštį (tuo metu, kai Sapūnas savo gramatiką rašė, Šulcui turėjo būti dar tik apie 14 metų). 1673 m., apie 30 metų nuo parašymo ir 14 metų nuo Sapūno mirties, Šulcas gramatiką išleido ir tais pat metais mirė pats, būdamas 44 metų amžiaus. Ką galime dar sužinoti iš išleistos gramatikos teksto? Dauguma gramatikoje minimų lietuviškų žodžių yra išversti į lotynų kalbą. Taigi, joje de facto slypi lietuvių–lotynų kalbų žodynėlis, nors ir ne pateiktas viename skyriuje, o išsklaidytas po visą veikalą tekstą. Šį faktinį žodynėlį sudaro 1380 vienetų (dauguma jų yra pavieniai žodžiai su vertimais, bet yra ir žodžių junginių ar ištisų sakinių). Atitinkamas BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 žodynėlis iš 2057 vienetų slypi ir Kleino gramatikoje.4 Taip de facto turime du XVII a. lietuvių–lotynų kalbų žodynėlius. Žinoma, jie daug trumpesni nei kiek anksčiau išleisti Sirvydo žodynai, bet vis tiek jie yra vertingi XVII a. lietuvių leksikografijos paminklai, iš kurių analizės galima kai ką sužinoti. 1. ŽODYNĖLIO KEISTUMAI Skaitant Sapūno ir Šulco gramatiką matyti, kad jos žodynėlyje yra tam tikrų keistumų, galinčių sukelti įtarimą, kad vertėjui, išvertusiam lietuviškus žodžius į lotynų kalbą, lietuvių kalba nebuvo gimtoji. Tokių keistumų nerasime Kleino žodynėlyje. Būtent šie Sapūno ir Šulco žodynėlio keistumai gali padėti patikslinti žinias apie kiekvieno autoriaus indėlį į Compendium tekstą. Pirmiausia, savaime suprantama, ir Compendium, ir Kleino gramatikoje, taigi ir jų žodynėliuose, yra tiek senovinių gramatinių formų, tiek senovinių žodžių, arba ir dabar žinomų žodžių, pavartotų senovinėmis ar retomis reikšmėmis. Dėl to šiuolaikinis skaitytojas ne visada galėtų jais patogiai naudotis kaip lietuvių–lotynų kalbų žodynais. Žinoma, tokie atvejai yra visiškai nepriekaištingi ir nepriklauso prie čia minimų keistumų. Iliustracijos dėlei verta keletą paminėti: Skellu Debeo, Skellejau 57 (skelėti „skolingam būti“); Lazda Nux 57 („lazdynas, riešutmedis“; ir lazda čia nereiškia „pagalys“ ir nux nereiškia „riešutas“); Skilliu Elicio ignem, Skiliau 47 (skìlti, skìlia, skýlė „įžiebti ugnį skiltuvu“; žr. skìlti 2 LKŽᵉ), Gaudžiu Conqueror, Gauzdawau 49 (gausti „dejuoti, apraudoti, skųstis“; Mažojoje 4 Šiame straipsnyje naudojamą Kleino žodynėlį studentų praktikos metu suskaitmenino Ramunė Markevičiūtė, šiuo metu Berlyno Laisvojo universiteto (Freie Universität Berlin) doktorantė. Jai taip pat dėkoju už vertingas diskusijas šio straipsnio tema. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 Lietuvoje paliudyta reikšmė); Paſtimpu Rigeſco, Paſtippau 56 (pastipti „pastirti, sukiatėti“; reikšmė, paliudyta ir LKŽe), Wasfaris Januarius, Kowas Februarius, Karwèlininis Martius 25 (gerai paliudyti senieji mėnesių pavadinimai Mažojoje Lietuvoje) ir kt. Vis dėlto kai kurie atvejai yra šiek tiek sudėtingesni. 1.1. Abejotini, bet vis dėlto neklaidingi atvejai 1997 m. leidime (SC 83) jau buvo pastebėtas ir aptartas atvejis admįfu [sic; iš visko sprendžiant, tai yra korektūros klaida dėl lotyniško priešdėlio ad- įtakos; turėtų būti atmįfu], išverstas kaip divinabo 11. Gali pasirodyti, kad žodis „atminsiu“ čia lotyniškai išverstas „numatysiu, išpranašausiu“, nors Kleino gramatikoje (KG 103 / 9) tas pats žodis atmįfu verčiamas recordabor („prisiminsiu“). Akivaizdu, kad taip išversta kita to paties žodžio reikšmė, o Sapūno ir Šulco gramatikoje turėta galvoje reikšmė „atspėsiu“. Kitas atvejis, Melmū Calculus 26, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, tarsi „kryžkaulis“ čia būtų išverstas kaip „akmenukas“, irgi nėra klaida. Melmuo čia reiškia „kryžkaulio skausmas, akmenligė“; tokia reikšmė paliudyta ir kituose XVII a. Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos šaltiniuose, kaip matome iš LKŽe. Žodis calculus lotynų kalboje taip pat galėjo reikšti inkstų ar pūslės akmenį, taigi čia matome iš esmės teisingą vertimą. Atvejis Smagurauju Parafitum ago 51 iš pirmo žvilgsnio atrodo nelabai tikslus, tarsi žodis, reiškiantis „mėgautis skaniais valgiais“, čia būtų išverstas „gyventi kaip įnamiui“ (t. y. antikinės visuomenės „parazitui“ (gr. παράσιτος), valgančiam iš šeimininko malonės) ar „veltėdžiauti“. Įsigilinus paaiškėja, kad čia turėta reikšmė „veltėdžiauti, gyventi ne pagal pajamas“. Nors LKŽe tokia reikšmė nepaliudyta, Kristijonas Donelaitis rašė: tu, lėbaudams ir 5 Dėl paliudijimo Didžiojoje Lietuvoje žr. straipsnelį Sirvydo 1642 m. žodyne: Krzyźá bolenie, Lumbago, Melmenio populis SD3 137. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikose | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 vis smaguraudams, / Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei DM PV 465–466. Iš šio konteksto matyti, kad žodžio smagurauti reikšmė yra ne tiek „mėgti skanumynus“, kiek „puotauti ne pagal pajamas“. Tai patvirtina Compendium vertimą „veltėdžiauti“ (ir atrodo, kad tokią istorinę žodžio smagurauti reikšmę buvo galima įtraukti į Lietuvių kalbos žodyną). Atvejis Jauju Aqvā fervidā fup[er] infūdere, Jowjau Jowe 52 irgi nėra klaidingas vertimas, nors žodžio jáuti (jáuna / jáuja, jóvė) reikšmę LKŽₑ pateikia tik „rausti, versti, maišyti, netvarką daryti, jaukti jovalą“, o lotyniškas sakinys reiškia „užpilti verdančiu vandeniu“. Pagalvojus atrodo, kad jáuti čia reiškia „daryti jovalą“ ne perkeltine reikšme, o tiesiogine, t. y. ruošti tam tikrą ėdalą kiaulėms. Jovalo ingredientai galėjo būti nuplikomi verdančiu vandeniu, taigi jáuti čia reikštų tai, kas Žemaitijoje nusakoma veiksmažodžiu plikyti6, o Aukštaitijoje jį atitiktų šutinti (apšutinti)7. Vadinasi, čia iš esmės yra teisingas vertimas. Šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti, kad atvejai Skinnu Eradico 54 (vertimas reiškia „raunu iš pašaknų“; labiau būtų tikęs carpo) ir Nėkaltaĩ impunē 67 (vertimas reiškia „nebaudžiamai“; galbūt labiau būtų tikę žodžiai innocue, innoxie ar innocenter) taip pat nėra labai tikslūs, bet ir jų negalima laikyti tikrai klaidingais vertimais. Kai kurie atvejai atrodo iš tiesų susiję su XVII a. realijomis, pavyzdžiui, Kėlines Caligae 33 (ir toks pat vertimas Kleino gramatikoje: KG 166 / 72 „70“). Toks lotyniškas žodis klasikinėje kalboje reiškė „kareivių sandalai“. Savaime suprantama, apranga buvo vienokia senovės Romos laikais, kitokia XVII a. ir dar kitokia yra dabar, todėl neverta tikėtis visiškai tikslių atitikmenų. Kokia painiava buvo XVII a. lotynų kalboje, stengiantis tuometines kelnes iki kelių, ilgas kelnes, aulas, blauzdines, kojines ir įvairius batus pavadinti panašių romėniškų apdarų pavadinimais, matyti iš Cn 1171 (straipsnyje Vbránie powſzéchnie, odzież nóg). Tą pat matome ir XVI amžiuje, 6 Už šią informaciją dėkoju kolegai doc. dr. Petrui Skirmantui. 7 Už šią informaciją dėkoju kolegei doc. dr. Rasuolei Vladarskienei. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 DD 23, 357, 434, 485, kur žodis caliga vokiškai aiškinamas Hob oder kriegsstiffel („kelnes arba kariški batai“).8 Taip pat žodis aviu (Awju qs.9 Aweju. Induo ocreas Awejau 52) išverstas „apsimaunu blauzdines“, bet, kaip matome iš kitų šaltinių, XVII a. žodžiu ocreae lotyniškai buvo vadinami ir tam tikri auliniai batai arba aulai, plg. minėtą Cn 1171 ir net keturis paliudijimus Sirvydo žodyne: Bot, boty. Ocreæ. Czebatay SD³ 21; Cholewá. Ocrea. Aulas SD³ 30; Nágolenice żołnierſkie, Ocreæ militares. Cziebatay kariewwiu SD³ 189 ir Skornie, Ocreæ, mullei. Ciebałay SD³ 406. Iš esmės toks pat atvejis yra ir Szawju Difplodo, Szowjau Szowe 52, kur lotyniškas žodis reiškia „pokšteliu“ ar „sprog dinu“; akivaizdu, kad čia turimas galvoje šaudymas iš šaunamųjų ginklų, kurių senovės romėnai nežinojo. Šiek tiek daugiau įtarimų kelia veiksmažodžio saugoti vertimas lotynišku žodžiu, reiškiančiu „saugotis“: Sawǥmi qs. Sawgoju Caveo, Saugojau 53 (labiau būtų tikęs custodio). Vis dėlto žodžio saugoti reikšmė „saugotis, vengti“ yra paliudyta LKŽe, taigi tikros klaidos čia nėra. Tiesa, pačiame Compendium tas pats žodis Sawǥmi vos už kelių puslapių išverstas jau Cuſtodio 58. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti klaida būdvardžio rõdas (slavizmas, reiškiantis „sutinkantis, pasirengęs“) vertimas prieveiksmiu „mielai“ (Rodas libenter 67), bet šį atvejį 8 Kad lotynišku žodžiu caliga nuo viduramžių buvo vadinamos ir kel nės, dar matyti iš Hanzíková 1988: 95, kur teigiama, kad čekų kalboje nuo XIV amžiaus paliudytas kelnių pavadinimas kalhoty, kilęs iš itališkos formos *caligotte „kariški batai su ilgais priglundančiais aulais“, kuri savo ruožtu buvo kilusi iš lot. caliga. Beje, tai galiausiai yra ir lietuvių kalboje žinomo žodžio kalgotkės („pėdkelnės“) prototipas: pirmosios pėdkelnės XX a. viduryje į tuometinę Sovietų sąjungą, taigi ir į okupuotą Lietuvą, buvo importuojamos iš Čekijos (tuometinės Čekoslovakijos), o ant jų pakuotės čekų kalba būdavo rašoma kalhotky punčochové (pažod. „kel­naitės su kojinėmis“; plg. XX a. antroje pusėje vartotą lietuvišką pavadinimą „kelnės-kojinės“). Nors pastaruosius faktus minintys interneto šaltiniai ir neturi recenzuojamo mokslinio straipsnio statuso, jų informacija, regis, nėra pagrindo netikėti. Interneto paieška pagal žodžius kalhoty, caligotte, caliga, kalhotky punčochové (įvairiai juos derinant) parodo nemažai šaltinių su tokia informacija. 9 Santrumpa qs. čia reiškia quasi („tarsi, tarytum“), t. y. sakoma, kad veiksmažodžio aviu būtasis laikas sudaromas taip, „tarytum“ jo esamasis laikas būtų avėju. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 paaiškina Neselmano žodynas: Jetzt wird Ródas, Ród’s allgemein als Adverbium gebraucht, gern, willig N 445. Abejonių gali sukelti ir kai kurie augalų pavadinimai, bet, kaip rodo patirtis, biologinių rūšių pavadinimai žodynuose, ypač senųjų kalbų, visada yra keblus dalykas ir visiško nuoseklumo čia niekada neverta tikėtis. Compendium rašoma, kad grikiai yra panicum (Grikkai Panicum 33), bet, pasak Sirvydo, panicum yra soros: Ber. Panicum. Soros nežifžákoi, foros kulines SD3 10 (dar žr. kūlinis 4 aiškinimą LKŽė). Lėšiai, pasak Compendium, yra ciceres. Tai reikštų „žirniai“, tik pavartota netaisyklinga daugiskaita10 (tikriausiai smulkus apsirikimas, jei ne spaustuvės klaida); vertimas lentes būtų likęs labiau. Pasak Kleino ir taip pat Sirvydo, cicer (taisyklinga vienaskaita) yra grikiai: grikkai ocymum, cicer KG 166 / 72 „70“; Tatárka iarzyna, Ocymum (vulgo) cicer. Gribiey SD3 442. Be to, Sapūno ir Šulco gramatikoje (kaip ir bet kurioje sudėtingoje knygoje) yra ir smulkių apsirikimų, kuriuos sunku atskirti nuo spaustuvės klaidų. Atrodo, kad pateikiant ufpraffu intelligo 2 atsirado net du korektūriniai apsirikimai, po vieną ir lietuviškame, ir lotyniškame žodyje: jei tai būtų [fu]praffu intell[am], tai reikštų „suprasiu“. Lietuviškas žodis taip ir taisomas 1997 m. leidinyje (SC 65; dar plg. Kleino fuprantu intelligo KG 197 / 103 „101“). Panašus atvejis yra drifu audeam 11, kur lotyniška forma reiškia ne „drįsiu“, o „drįščiau“ (turėjo būti audebo). Tokie atvejai kaip Nubundu Expergifco 55 (turėjo būti Expergifcor), žirkles Porpex 33 (turėjo būti Forpex), Įfž te illuc inde 65 (turėjo būti illinc, inde), Trysdefžimt Triginti 29 (turėjo būti Triginta) yra beveik be abejonės spaustuvės klaidos. Akivaizdi spaustuvės klaida yra 67-ame (spaudos klaida; iš tikrųjų 69-ame) puslapyje, kur atspausdinta šitaip: Po, fub, fubter. Ante, coram. Visa tai iš tiesų yra paaiškinimas, kokie 10 Gramatiškai taisyklinga daugiskaita būtų cicera, bet, kaip rašoma Cicerono amžininko Marko Terencijaus Varono veikale Apie lotynų kalbą (De lingua latina, 8.48), šis žodis yra vienaskaitinis ir daugiskaita cicera apskritai nevartojama. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 10 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 lotyniški prielinksniai atitinka lietuvišką prielinksnį po, bet nutiko taip, kad lotyniškas prielinksnis ante („priešais“) buvo atspausdintas tuo šriftu (Schwabacher), kuriuo Compendium leidinyje paprastai buvo spausdinami tik lietuviški žodžiai, ir taip susidarė įspūdis, tarsi ante būtų lietuviškas prielinksnis, o coram („prie, akivaizdoje“) būtų jo lotyniškas vertimas. Dėl to žodis ante buvo netgi įtrauktas į lietuviškų žodžių rodyklę 1997 m. leidinyje (SC 270), tiesa, su klaustuku. Jei būtų rengiamas naujas tos knygos leidimas, žodį ante iš lietuviškų žodžių rodyklės tikrai reikėtų pašalinti. Iš tikrųjų čia turėta galvoje, kad prielinksnis po junginyje po akimis reiškia „priešais, akivaizdoje“, plg. poakim ante oculos 6, vartojimo pavyzdį po Akimis Diewo coram Deo 93 ir lygiai tokius pat pavyzdžius, net 6 kartus paminėtus Kleino gramatikoje (KG 111 / 17, 114 / 20, 115 / 21, 236 / 142 „140“, 262 / 168 „166“ ir 265 / 171 „169“). 1.2. Žodynėlio klaidos Dabar pereikime prie tų atvejų, kurie atrodo tikros vertimo klaidos. Atvejis Sergmi, Sergeju Ægroto 53, nors 1997 m. leidinyje pripažintas kaip teisingas (SC 167: 4 išn.), tikrai neatrodo toks. Akivaizdu, kad žodis sergėti čia išverstas kaip sirgti. Palyginkime jo vertimą gretimuose SC puslapiuose, kur jau verčiama teisingai: Sergmi Cufodio 58 („saugau“) ir Sergu Ægroto, Sirgau 55 („sergu“). Taip pat palyginkime tų pačių žodžių vertimą Kleino gramatikoje: férgmi vigilo, excubias ago, férgiu cuftodio KG 214 / 120 „118“ ir fergu ægroto KG 198 / 104 „102“, firga ægrotavit KG 194 / 100 „98“ (ir dar kartą tolesniame puslapyje). Taip pat galime palyginti tuos pačius žodžius Neselmano žodyne: Sergmi, Sergiu und Sergėju, ėjau, ėsu, ėti; bewahren, behüten, bewachen; Wache halten N 463 ir Sergu, sirgau, sirgsu, sirgti, krank fein, leiden N 463. Nieko kito nerasime ir LKŽₑ. Išvada akivaizdi: niekur nėra paliudyta, kad BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 11 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 veiksmažodis sirgti kada nors Mažojoje Lietuvoje būtų turėjęs veiksmažodžio sergėti formas. Net ir Compendium tekste kituose puslapiuose tas žodis išverstas teisingai. Atvejis Liekmi Volo 59 laikomas klaida ir 1997 m. leidinyje (SC 296). Akivaizdu, kad čia supainioti veiksmažodžiai likti ir lėkti, nes lotyniškai išversta „skrendu“. Vienu puslapiu anksčiau tas pats žodis išverstas teisingai: Liekmi Linqvo 58; plg. to paties žodžio vertimą Kleino gramatikoje: liekmi, paliekmi linqvo, relinqvo KG 213 / 119 „117“. Šiek tiek abejonių gali kelti tai, kad lotyniškas žodis linqvo (taip pat ir relinqvo) reiškia „(ką nors) palieku“, o ne „(pats) lieku“; vis dėlto lietuviško žodžio likti reikšmė „palikti ką nors“ yra paliudyta ir LKŽe11, ir Neselmano žodyne: Lėkmi, Žem. auch Lėkiu, likkau, liksu, likti, übrig bleiben; zurückbleiben; von etwas laffen N 365. Atrodo, kad ir atvejis Klibbu Dependeo, Klibbejau 57 nėra teisingas, nes žodis klibu čia išverstas „kabu“. Ar Mažojoje Lietuvoje žodis klibėti galėjo turėti reikšmę „kabėti“, labai abejotina, plg. Neselmano žodyną: Klìbu, bėjau, bēsu, bēti, klappern. Dantys kliba, die Zähne klappern. Klibanczos dantys, lofe, wackelnde, und daher klappernde Zähne N 215. Taip pat plg. Donelaičio vartoseną: Sparai po kraiku su čytais [gegnės po kraigu (stogo viršūmi) ir frontonai] kliba supuvę, / O viduj visur po stogu latgalai [lentelės, prilaikančios stogo šiaudus] kaba DM RG 610–611. Atrodo, kad klibėti visada turėjo tik tokią reikšmę, kokią žinome dabar. Galiausiai matome atvejį, kai vertėjui nepavyko atskirti homonimų. Žodis pakala reiškia ir „pleištas“, ir „pasaga“ (LKŽe pakala 1), ir „nugara“ (LKŽe pakala 2), ir „viksva“ (LKŽe pakala 3; paliudyta Mažosios Lietuvos šaltinyje). Compendium 92 puslapyje pateikiamas posakis Tu už mano Pakalos flapdawais, nepaisant XVII a. rašybos (ir galbūt spaudos klaidos žodyje flapdawais = flepdawais), kiekvienam gimtakalbiui lietuviui, be jokios abejonės, reiškia „tu už mano nugaros slėpdavaisi“. Čia matome, kad jis išverstas Tu poft 11 Žodžio likti II (tranzityvinė) reikšmė LKŽe; yra paliudijimų ir iš Mažosios Lietuvos. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 12 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 carecta latebas, t. y. „tu už [praleista „mano“] viksvynų slėpeisi“ (gramatika čia taisyklinga: „viksva“ yra carex, o carectum yra „viksvynas“). Tai jau kelia rimtų įtarimų, kad Compendium žodžių vertėjas, juos vertęs į lotynų kalbą, nebuvo gimtakalbis lietuvis (nors 1997 m. leidinyje tai kažin kodėl laikoma teisingu vertimu, žr. SC 305). Sangrąžiniai veiksmažodžiai. Abejonių kelia ir kai kurių lietuviškų sangrąžinių veiksmažodžių vertimai į lotynų kalbą, nors tarp jų yra ir taiklių, pvz.: Besfibajiu Obftunefco, Besfibajefjau 47 („sustingstu, nustembu“); Besfigailiu Tāgor mifericordia, Besfigailejau 47 („esu paliečiamas gailesčio“); Besfigedžiu Pudet me, Besfigedejau 48 („man gėda, gėdijuosi“), plg. Donelaičio vartoseną Aš besigėdėdams išvydau Krizą bekumpsant DM PL 322 ir Ir besigėdėdams saugojos man parodyt DM VD 333. Vis dėlto kai kurie vertimai kelia įtarimą, kad pats vertėjas ne visiškai suprato lietuviško sangrąžinio veiksmažodžio reikšmę, pvz.: Rūpinasfi ipfe mæret 14, t. y. rūpinasi išversta „jis pats sielojasi“; plg. aiškų ir tikslų Kleino vertimą: rūpinūs sollicitus sum de me ipfo KG 180 / 86 „83“ „neramus esu dėl savęs paties“; Rafžaus ego ipfe fcribo 41 (išspausdinta Rafžiaus, ištaisyta Corrigenda sąraše) išversta „aš pats rašau“; Mylius ego me diligo 41, t. y. žodis myliuosi išverstas „aš save myliu“; Besfibjauriu Commaculo me, Besfibjaurejau 47, t. y. besibjauriu (bjauriuosi) išversta „suteršiu save“. Kleino gramatikoje sangrąžiniai veiksmažodžiai išversti nepriekaištingai: apfibiaurinu contamino me ipfum „suteršiu save patį“ KG 180 / 86 „83“; pafididinu magnifico, extollo me ipfum „garbinu, išaukštinu save patį“ KG 180 / 86 „83“; apfirupinu curam, rationem mei habeo „turiu rūpestį dėl savęs paties, tvarkau savo sąskaitas“ KG 180 / 86 „83“; pafidarijk facias tibi „padaryk sau“ KG 251 / 157 „155“; pafizéminu humilio me „pažeminu save“ KG 251 / 157 „155“. Kalbant apie veiksmažodžio tranzityvumą, dar galima pridurti, kad žodis važiuoju išverstas „vežu“ (Ważuju Veho, Ważawau 52), jei tai ne spaustuvės klaida, veho vietoj vehor. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 13 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 Parūpinamieji veiksmažodžiai. Didžiausią įtarimą dėl vertėjo gimtosios kalbos kelia lietuviškų parūpinamųjų (kuratyvinių) veiksmažodžių (tokių kaip rašydinti) vertimas į lotynų kalbą. Atvejis [R]afžidinu12 permitto scribere 41 išverstas lotyniškais žodžiais, kurie reiškia „leidžiu rašyti“. Tokį pat matome ir sangrąžinio veiksmažodžio rašydintis vertimą (plg. minėtus keistokus sangrąžinių veiksmažodžių vertimus): Rafžidinūs ego ipfe permitto scribere 41 „aš pats leidžiu rašyti“. Iš tiesų lietuviška forma rašydinu reiškia ne „leidžiu (duodu leidimą) rašyti“, o „rūpinuosi, kad būtų parašyta, duodu kitam, kad (už mane ką nors) parašytų“; lotyniškas artimas posakis būtų facio scribi13 ar facio ut scribatur14, o turbūt geriausias tokios reikšmės posakis būtų scribendum curo15. Nors tam tikrais retais atvejais lotyniškas vertimas su permitto gal ir tiktų (kai kuriuose kontekstuose lotyniškas žodis permittere reiškia „perleisti“, „atiduo­ti“ ir pan.), bet vis dėlto tikslios lietuviško žodžio prasmės jis neperteikia. Kyla įtarimas, kad vertėjas, prieš versdamas lietuviškus žodžius į lotynų kalbą, mintyse juos išsiversdavo į vokiečių kalbą, t. y. rašydinti pirmiausia įsivaizdavo kaip schreiben lassen, o tą jau vertė į lotynų kalbą16. Palyginkime, kaip parūpinamuosius veiksmažodžius verčia Kleinas: rafzydinu, id eft, dūmi rafzyti, ich laffe fchreiben, jūkinnu ridere facio, ich mache lachen, puldinu facio labi, ich mache fallen KG 179 / 85 „83“. Nors, žinoma, Kleinas irgi lygino šiuos žodžius su vokiškomis konstrukcijomis, bet lotyniški vertimai yra tikslūs lietuviškų žodžių atitikmenys: juokinu 12 Originaliame leidinyje buvo atspausdinta Kafžidinu ir ištaisyta 1997 m. leidinyje (SC 143: 2 išn.). 13 Plg., pvz., Cicerono vartoseną veikalo Brutus 142 skyriuje. 14 Plg., pvz., Ovidijaus vartoseną Metamorfozėse, I.545. 15 Plg., pvz., I a. pr. Kr. įrašą Post[umus] Mimesius (ir dar 5 pareigūnų vardai) murum <...> faciundum coiravere (=faciendum curaverunt) „Postumas Mimesijus (ir dar 5 pareigūnai) [apsauginę] sieną <...> pastatydino“ (EDCS 12700059) ir daug kitų panašių įrašų. 16 Vokiškos konstrukcijos su veiksmažodžiu lassen, kaip matome iš šaltinių, buvo labiausiai paplitęs būdas lietuviškiems parūpinamiesiems veiksmažodžiams versti, plg. Neselmaną (Raszydinu <...> fchreiben laffen N 429), Kuršaitį (rafžydinu <...> schreiben lassen K 346; pykinu erzürnen, pykin(d)inu erzürnen lassen KrG § 1277) ir t. t. daugybę kartų, nors kartais pavartojami ir kiti veiksmažodžiai. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 14 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 „darau, kad juoktųsi“, puldinu „darau, kad griūtų“. Nors pastebime, kad lotyniškas žodis facere Kleino pavartotas tik ten, kur vokiškuose atitikmenyse yra machen, vis dėlto lassen neišverstas į lotynų kalbą žodžiu permittere, jaučiant, kad šis nelabai tiktų. Pavyzdys, kur vokiškai vartojamas lassen, „išverstas“ tik į lietuvių kalbą, t. y. nusakytas kitais lietuviškais žodžiais: rašydinu „duomi (duodu) rašyti“. Dar galima pastebėti, kad Kleinas parūpinamuosius veiksmažodžius vadino transitiva, o Compendium jie vadinami permissiva („leidžiamaisiais“; taip išversta ir SC 143), tarsi jie turėtų leidimo reikšmę. Regis, dabartinio termino curativa (vartojamo LKŽe; „parūpinamieji“) kūrėjai žinojo apie klasikinės lotynų kalbos konstrukciją faciendum curo. Liepiamosios nuosakos formos. Panašių abejonių kelia ir lietuviškų liepiamosios nuosakos formų vertimas: Tevadinna jo permitte ut vocet illum 39 „leisk, kad vadintų jį“; wadinkem, permitte ut vocemus 39 „leisk, kad vadintume“; Dūkem, permitte ut demus 39 „leisk, kad duotume“. Lotyniškai visiems šiems atvejams būtų tikusios coniunctivus iussivus ar coniunctivus hortativus formos be papildomų žodžių: vocet, vocemus, demus (plg. visiems žinomą Gaudeamus). Kylą įtarimas, kad ir čia vertėjas mąstė apie vokiškas konstrukcijas su veiksmažodžiu lassen (t. y. vadinkim mintyse vertė į lass uns nennen, o tą jau į lotynų kalbą kaip permitte ut vocemus ir t. t.)17. Palyginę su Kleino gramatika matome, kad ten tokios formos išverstos tiksliai ir gražia lotynų kalba, vartojant coniunctivus hortativus: Izwęskem 100 / 6 „šventinkime“, wadinti bukime vocati fimus 199 / 105 „103“ „pašaukti būkime“18. 17 Kalbant apie formų su te- vertimą į vokiečių kalbą, dar galima palyginti Kuršaičio (KrG § 1369) pastabas apie permisivą (tikrąjį lietuvių kalbos permisivą, ne minėtus SC „verba permissiva“ = verba curativa). 18 Kleino gramatikoje (KG 251 / 157 „155“) minima forma gélbėkim yra sutrumpinta gelbėkimi („gelbėki mane“) forma ir jos lotyniškas vertimas juva me yra visiškai tikslus. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 15 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 1.3. Neaiškūs atvejai Keletas lietuviškų žodžių vertimų į lotynų kalbą SC gramatikoje lieka neaiškūs. 48 puslapyje rašoma: Besfigerriu Bibens bibo, Befigerejau. Lotyniški žodžiai reiškia „gerdamas geriu“ (labiau pažodžiui „geriantis geriu“). Lotynų kalbai tokia konstrukcija nėra būdinga ir nežinia, ką tiksliai ji turėtų reikšti, bet ji panaši į vadinamąsias šventąsias tautologijas, t. y. tautologinius posakius Biblijoje, kurie lotyniškoje Vulgatoje išversti pažodžiui. Toks atvejis yra Jeremijo knygos 46:12: ecce quibus non erat iudicium ut biberent calicem, bibentes bibent et tu quasi innocens relinqueris? non eris innocens, sed bibens bibes VUL (skyrybos ženklai įvairiuose leidimuose kiek skiriasi). Dabartinėje lietuviškoje Biblijoje (A. Rubšio ir Č. Kavaliausko 1998 m. vertime) tai verčiama taip: Net tie, kurie nenusipelnė gerti taurę, turės ją išgerti! Nejau tu liksi nenubaustas? Nenubaustas tu neliksi, turi ją gerti! SNT. Lotyniškame Vulgatos tekste, kuris yra daug pažodiškesnis, vietoj turės išgerti pasakyta „gerdami išgers“, o turi ją gerti atitinka „gerdamas gersi“. Tiksliau šių konstrukcijų reikšmę (gal kažin kas panašaus į į gerte išgersi, panašiai kaip bėgte nubėgo?19) galėtų paaiškinti tik hebrajų kalbos specialistai, bet apie šias konstrukcijas nuo seno Biblijos tyrėjams buvo žinoma. Pavyzdžiui, XVIII a. komentaruose vokiškai rašoma, kad hebrajiškame tekste pažodžiui pasakyta „werden trinkend trinken, oder haben trinkend getrunken“ (Dietelmair 1760: 719). Galimas dalykas, kad lietuviško žodžio vertėjas tą Biblijos vietą ir turėjo galvoje, bet čia kyla kita, daug didesnė abejonė: ar tik lietuviškas žodis Besfigerriu, Befigerejau nebus besigėrėti, o ne besigerti? Tokiu atveju lotyniškas vertimas būtų visiškai neteisingas. Žodį gėrėtis vartojo ir Donelaitis (Gėrėjos didei dukters sulaukusiu svodbą DM RG 138), o žodį gertis (nebent jo 19 Galima atkreipti dėmesį, kad hebrajiškos tautologijos lyginamos su lietuviškais būdiniais Kleino gramatikoje (bet lotyniškai pažodžiui perteikiamos lotyniškais gerundijais): girdėte girdėjau audiendo audivi f. rectiffimē audivi, pažodžiui „girdėte išgirdau arba teisingiausiai išgirdau“; fakyte fakiau, dicendo dixi, feu diligenter dixi „sakyte pasakiau arba kruopščiai (aiškiai) pasakiau“ KG 259 / 165 „163“. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 reikšmė būtų „susigerti, absorberi“) apskritai sunku rasti pavartotą rašto paminkluose. Šiek tiek abejonių gali kelti tai, kad Besfigerriu parašyta su dviem -rr-, tarsi balsis, esantis prieš jas, būtų trumpas, bet lygiai taip pat tame pačiame puslapyje parašytas ir žodis žerriu, žerrejau, kuris tikrai yra žėrėti (ne žerti; vertimas Scintillo tai patvirtina). Kitas neaiškus atvejis yra Perriu Lavo, Perrejau 48. Lotyniškas vertimas yra „prausių“, tarsi lietuviškas žodis būtų perti, t. y. prausti pirtyje. Kyla didelis įtarimas, kad iš tiesų čia pavartotas žodis perėti (kuriam būtų tikęs lotyniškas incubo „tupėti, perėti“, pavartotas verčiant žodį tupėti 52). Iš Neselmano žodyno20 nematyti, kad perti ir perėti būtų buvę painiojami, taigi galimas dalykas, kad juos supainiojo Compendium lietuviškų žodžių vertėjas. Neaiškumo prideda ir tai, kad tame pačiame puslapyje žodis, kuris tikrai yra sėti, turi būtąjį laiką Sejeiau. Tas raidžių -ej- padvigubinimas tikriausiai yra spaustuvės klaida, nes būtojo laiko forma *sėjėjau, mūsų žiniomis, nepaliudyta ne tik Mažojoje Lietuvoje21, bet ir apskritai niekur. Labai abejotinas atvejis yra Swellu Glifco, Swillau 54, beje, neaptartas 1997 m. leidime. Lietuviško žodžio formos tikriausiai yra svilti, svela, svilo, taigi jis būtų tapatus dabar pažįstamam žodžiui svilti, svyla, svilo, nors galėtų būti ir svelti, svela, svile (vartojamam reikšme „svilti“ arba „svilinti“ LKŽ.; beje, veiksmažodis svelti paliudytas daugiausia Mažosios Lietuvos paminkluose). Lotyniškas vertimas reiškia „plėstis, brinkti, pūstis, didėti“. Šį keistą atvejį galima aiškinti keliais būdais, bet neužtenka duomenų kuriam nors vienam pasirinkti. Galbūt šio žodžio pasirinkimą nulėmė tai, kad žodis glisco lotynų literatūroje vartojamas ir kalbant apie ugnį, pavyzdžiui, Lukrecijaus Apie daiktų prigimtį I giesmės 474 eilutėje: ignis gliscens „ugnis besiplečianti = smarkiau rusenanti = įsideganti“? Remiantis tokiais vartojimo 20 Pēru, perējau, ēsu, ēti, brüten, von den Vögeln. Ant pautū perēti, auf den Eiern sitzen 285. Peru, pēriau, persu, perti, Jemanden baden; mit dem Badequast schlagen; dann auch allg. Jemanden schlagen, prügeln <...> N 286. 21 Neselmano žodyne: Sėju, sėjau, sėsu, sėti, säen. Ropes sėti, Rüben oder Kartoffeln setzen N 459. Hako žodyne: Sėti säen, prf. ju, prt. jau, fut. fu H 115. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 pavyzdžiais, gal ir įmanoma čia įžvelgti panašumą į reikšmę „svilti“. Tikimybė, kad vertėjas kaip nors būtų supainiojęs vokiškus žodžius schwelen „rusenti, svilti“ ir schwellen „tinti, pūstis“, atrodo nedidelė, nes taip supainioti įmanoma tik svetimos, o ne gimtosios kalbos žodžius. Galbūt XVII a. Mažosios Lietuvos tarmėse tikrai gyvavo kitur nepalydūtas žodis svelti (skolinys iš vokiečių kalbos?22), reiškiantis „pūstis“? Nors žodynai23 to nepatvirtina, viena Donelaičio eilutė kelia tam tikrų minčių: Tūls nusvilęs ponpal laikis, rods, juokiasi būrams DM VD 278. Ką tiksliai čia reiškia „nusvilęs“? Atrodo, kad ši vieta abejonių keldavo daug kam: LKŽe pateikiamas aiškinimas (cituojant būtent šią Donelaičio vietą) „nusigyvenęs, nususęs“, bet Rėza (kuris galbūt turėjo geriausiai suprasti Donelaičio tarmę, taigi ir jos vaizdingus posakius) vertė visiškai pažodžiui: Manches Herrlein, verfengst am Ofen, verlacht zwar den Bauer „nudegęs prie krosnies“ (R 47). Ar tikrai čia nusvilęs nereiškė „nutukęs, išsipūtęs“? Dar galima palyginti kitą Donelaičio eilutę, kur labai panašioje frazėje (ir tokioje pačioje hegzametro pozicijoje) pavartotas žodis pilvotas: Kad pilvots koks ponpal laikis taipo prasikeikia DM VD 126. Summa summarum, be naujų duomenų lieka neaišku, kodėl Compendium žodis svelti (ar svilti) išverstas glisco, bet neatrodo, kad tai būtų geras vertimas. Dar vienas atvejis, keliantis neaiškumų, yra Sellu Saliwam emitto, Sellejau 57. Lotyniškas vertimas reiškia „seiles išskiriu“. Jei lietuviškas žodis tikrai yra seleti, sela (seli, seleja), selejo, tada jis reiškia „sėlinti“. Taip nurodoma ir LKŽe, cituojant įvairius šaltinius, ypač Mažosios Lietuvos. LKŽe tarp jų paminima ir ši konkreti vieta (SC 57), vadinasi, tyliai 22 Etimologijos žodynai sutaria (https://www.dwds.de/wb/etymwb/schwellen), kad šį šaknį, reiškiantį „pūstis“, yra paliudyta tik germanų kalbose (plg. anglų swell „pūstis“; beje, dėl to kito žodžio schwelen „rusenti, svilti“ plg. dabartinės anglų kalbos swelter „leipti nuo karščio“). Taigi baltiško žodžio (bendro su germanais indoeuropietiško paveldo) *svelti „pūstis“ egzistavimo tikimybė atrodo nedidelė. Vis dėlto skolinys iš vokiečių kalbos fonetiškai būtų tikriausiai įmanomas, plg. svėlis iš vokiečių Schwelle „slenkstis“ K 417, LKŽ. 23 Žodynuose galima rasti tik tokias veiksmažodžių svilti ir svelti reikšmes, kokias žinome dabar: Swelù, swélti, f. u. Swylu N 508; Swylu, swillau, swilsu, swilti, glimmen, fchwelen. Swelù, sweliàu, swélsu, swélti, daff. N 509; [fwelu, fweliau, fweltiu, fwelti = fwylù, schwelen.] K 417 (laužtiniai skliaustai šiame Kuršaičio žodyne reiškia, kad tokio žodžio jis nežinojo gimtojoje tarmėje, o tik iš rašto šaltinių). BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 pripažįstama, kad SC lotyniškas vertimas neteisingas, bet 1997 m. leidime laikoma teisinga ir forma selėti, ir reikšmė „seiles išskirti“ SC 313. Galimi du aiškinimai: arba tai žodis selėti, turintis reikšmę „šėlinti“, arba originaliame 1673 m. Compendium leidinyje padaryta spaudos klaida (raidės -ell- vietoj -eil-). Žodį seilėti vartoja ir Donelaitis: Taip kad jam daugsyk seiledams jo liežuvėlis DM PV 519. Dar vienas abejotinas atvejis yra Kibždu Submoveo, Moto, Kibždejau 57. Kibždeti reiškia „krutėti“, o lotyniškas vertimas sako „pastūmėti, judinti“, taigi galbūt turėta galvoje „krutinti“. Ar tikrai žodis kibždeti kadaise galėjo turėti tranzityvinę reikšmę, ar tai yra vertėjo klaida, nežinia (turbūt pastarasis atvejis). Verta dar kartą prisiminti, kad Kleino gramatikoje tokių abejotinų vertimų nerasime. Visi lietuviški žodžiai, kurie joje išversti į lotynų kalbą, nepaisant XVII a. rašybos ir archajiškų formų, yra aiškūs šiuolaikiniam lietuviui ir sklandžiai dera su lotyniškais vertimais. Visa, ką abejotino galima rasti Kleino gramatikoje, be jau minėtų kiek apytikslių augalų ar XVII a. drabužių pavadinimų, yra keli atvejai, tiksliau, vienas pluoštas atvejų, kai lietuviškas esamasis laikas parašau išverstas lotynišku perfektu (tarsi lietuviškai būtų buvę parašiau ar esu parašęs): afz fawa warda parafzau, ego meum nomen fcripfi; tu fawa warda parafzai, tu tuum nomen fcripfifti; jis fawa warda parafza, ille fuum nomen fcripfit; afz tawa warda parafzau, ego tuum nomen fcripfi; tu tawa warda parafzai, tu tuum nomen fcripfifti KG 243 / 149 „147“24. Iš visko sprendžiant, tai yra atsitiktinis neapsižiūrėjimas. Kad ir kokia būtų buvusi Danieliaus Kleino etninė kilmė, akivaizdu, kad jo lietuvių kalbos mokėjimas buvo lygus gimtakalbio mokėjimui. Tokie yra abejotini lietuviškų žodžių vertimo į lotynų kalbą atvejai Compendium leidinyje. Vis dėlto neturėtų susidaryti įspūdis, kad tame veikale knibždėte knibžda klaidų. 24 Tai tikrai esamieji laikai, o ne kokie nors fonetiniai ar ortografiniai būtojo laiko variantai, plg. tikrus ir atitinkamai išverstus būtuosius laikus: mufze verberavit KG 195 / 101 „99“, atnefze... attulit KG 241 / 147 „145“ ir kt. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 19 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 Kaip minėta, lietuviškų žodžių ir posakių vertimų į lotynų kalbą yra 1380, o abejo­tinų iš jų yra tik tiek, kiek aptarta šiame straipsnyje. Visi kiti vertimo atvejai yra teisingi ir taiklūs. Tarp jų yra ir atvejis, kurį, kaip atrodo, neteisingai suprato LKŽ rengėjai: LKŽₑ žodžio paskr̄isti 2 (paskrinda, paskrito) 2-oji reikšmė pagrįsta vienintele vieta iš čia aptariamos gramatikos (nurodoma SC 55) ir ta reikšmė pateikiama „išgręžti, išgremžti“. Patikrinę tą atvejį Compendium tekste, matome: Pajkrindu Cavus fio, Pajkrittau 55. Lotyniškas vertimas būtų „tuščiaviduris (ar įdubęs) tampu“, vadinasi, šio žodžio reikšmė yra ne „išgremžti“ ką nors, kad taptų tuščiaviduris (tai būtų cavum facio), bet pačiam tuščiaviduriam tapti, t. y. „išrėtėti“ arba „įdubti“. 2. ŽODYNĖLYJE PATEIKTI VERTINGI DUOMENYS Aptariamame žodynėlyje taip pat yra daug įdomių ir vertingų dalykų, kurie nėra šio straipsnio tiesioginis objektas, bet vis dėlto juos verta paminėti. Jame galime rasti paliudytų senovės lietuvių dievybių vardų (Kaukas, Gabv̄artas, Gab̄aujis, Velinas, Žemyna 24–25; Kleinas liudija formą Žemynė KG 157 / 63 „61“), vietovardžių ir gyventojų pavadinimų (prūsas, Prūsa; Kleinas liudija formą Prūsija KG 158 / 64 „62“), Karaliaučius, karaliaučionis, Danckas [Dancigas arba Gdanskas], danckionis, Tilžė, tilžėnas, Įsrutis, įsrutenas, Katenava [Katniava], katenaūviškis [katniaviškis], Lietuva, lietuvininkas 19, 25; panašų sąrašą randame ir Kleino gramatikoje, bet tik dalis šių vardų patenka į abu sąrašus). Taip pat Compendium žodynėlis liudija ir senąją žodžio kunigaikštis reikšmę, mirabile dictu, nepatekusią į LKŽ: Kunigaik[f]štis Principis filius 19 „valdovo, monarcho („kunigaikščio“ dabartine reikšme) sūnus“, plg. Kunigas Princeps 19 („valdovas, monarchas“, t. y. „kunigaikštis“ dabartine reikšme; pastaroji žodžio kunigas reikšmė į LKŽ pateko). Kad tai nėra koks nors atsitiktinumas BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 20 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 ar apsirikimas, matyti iš konteksto, kur tame pačiame skyriuje, 19 puslapyje, paminėti įvairių valdovų ir jų sūnų titulai: Karalius Rex, Karalunas Regis filius; Ercikis Princeps, Ercikaitis Principis filius, taip pat Klebonas Paftor, Klebonaitis Paftoris filius (kalbama, žinoma, apie liuteronų klebonus, kurie būdavo vedę ir turėdavo vaikų). Galime dar palyginti su Kleino liudijimais: Kunigas Dominus „šeimininkas, valdovas“, Kunige Domina „šeimininkė, valdovė“ KG 118 / 24 ir Kunigaikštis Principis filius, Princeps „valdovo sūnus; valdovas“ KG 161 / 67 „65“ (plg. ir kitus ten pat Kleino pateikiamus žodžius). 2.1. Klasikinių romėnų autorių citatos Compendium žodynėlyje tarp įvairių sakinių, kuriais iliustruojama lietuvių kalbos sintaksė, yra ir kelios klasikinių romėnų autorių citatos. Nors ir trumpos, jos vis dėlto yra seniausi žinomi šių kūrinių vertimai į lietuvių kalbą. Trijų iš jų nurodyti ir autoriai, o kai kurios kitos yra be autorystės nuorodos ir 1997 m. leidime liko neidentifikuotos25. Štai citatos su nurodytais autoriais: Ipač[ę] Lieko rytę tur, ant ataũžimo Ligg[o]fą kuno karščius. Sing[u]lare remedium habent ad refrigerandum in morbis corporis ardores. Plinius 86–87 (buvo atspausdinta Ipačė, Liggũfą, Singnlare). Tai yra Plinijaus Vyresniojo citata26, kuri reiškia „turi ypatingą gydomąją savybę ataušinti ligose kūno karščius“ (apie laukines vynuoges). Neigi viena ręčiž kuri ant jednojimo Deiwių pareitis’ nera užlikta. Neq[ue] ulla res quae ad placand[os] De[o]s pertinet, praeteroifa eft. Cic. 86 (buvo atspausdinta placandum Deus, ir tai pagrindžia, kad korektūros klaidų galima laukti ne tik lietuviškuose, bet ir lotyniškuose 25 1997 m. leidinio pratarmėje (SC 19) minimos tik dvi citatos, Plinijaus ir Cicerono, pamiršus netrukus aptarsim Horacijaus citatą, identifikuotą SC 223. 26 Naturalis historia, XIV. 99 (kai kuriuose leidiniuose skyrių numeracija skiriasi, bet tai bus maždaug XIV knygos paskutinio trečdalio pradžioje). Visas Plinijaus veikalas į lietuvių kalbą nėra išverstas iki šiol. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 21 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 žodžiuose; be to, kai kuriuose Cicerono teksto nuorašuose (ir šiuolaikiniuose leidiniuose) vietoj praetervisa vartojama praetermissa beveik tokia pat reikšme). Tai Cicerono sakinys iš III kalbos prieš Katiliną27 (In Catilinam, III.20), kuris reiškia „Nė vienas dalykas, kuris priklauso dievams permaldauti, nėra [ =nebuvo] praleistas“. Deiwjų čia pažodžiui yra deivių, bet moteriškosios giminės forma deivės buvo vadinamos senovės lietuvių (taigi ir romėnų) dievybės apskritai; todėl tiktų sakyti, kad žodžio deivės (daugiskaita) viena iš senųjų reikšmių yra tiesiog „dievybės“ (ne tik moteriškos dievybės), plg. daugiskaitos žmonės moteriškąją giminę senuosiuose raštuose. LKŽe prie žodžio deivė, beje, tokia reikšmė neminima, nors ten pateiktame Mažvydo sakinyje Tos deivės negal jums nieko gero duoti pavartoto žodžio reikšmė yra būtent tokia („dievybės“; tame kontekste Mažvydo paminėtos dievybės iš tiesų yra vyriškos). Jau tampi Boba, ô tačiau nori graži regiama but. Fis anus & tamen vis formofa videri Horat. 4. Carm. Od. 13 81. Kaip ir nurodyta, tai citata iš Horacijaus Odžių (Carmina, IV.13.2–3). Originalas yra vadinamosios IV Asklepiado strofos 2-osios eilutės pabaiga ir 3-oji eilutė, o lietuviškas vertimas yra visai arti originalo metro28. Kai kurios romėnų autorių citatos paliktos be autorystės nuorodų. Štai jos: Kodel tu werta argu nè werta to wardo Sakyfu. Digna tuo cur fis indignaq[ue] nomine, dicam 76. Tai yra Marcalio epigramos III.34 pirmoji eilutė (hegzametras). Lietuviškas vertimas taip pat yra hegzametras (jį deklamuojant reikėtų daryti eliziją vert’ argu, kaip lotyniškuose hegzametruose), vadinasi, tai yra ankstyva (nors ir ne pati seniausia) lietuviška hegzmetro eilutė. Visa Marcalio epigrama yra tokia: 27 Šiuolaikinį vertimą galima perskaityti šioje knygoje: Markas Tulijus Ciceronas. Kalbos, vertė E. Ulčinaitė, Vilnius: Pradai, 1997. P. 118–169. 28 Šiuolaikinį vertimą galima rasti čia: Horacijus. Lyrika, vertė H. Zabulis, Vilnius: Vaga, 1977. P. 183. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 22 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 Digna tuo cur sis indignaque nomine, dicam. Frigida es et nigra es: non es et es Chione. Epigrama skirta merginai, vardu Chionė. Graikiškas vardas Chionē (Χιόνη) reiškia maždaug „Snieguolė“, ar „Sniegė“, o visa epigrama reiškia „Kodėl tu verta ir [tuo pat metu] neverta savo vardo, pasakysiu: esi šalta [ =neaistringa] ir esi juoda [ =tamsaus gymio, kuris romėnų nebuvo laikomas grožio idealu]: [taigi] esi ir [tuo pat metu] nesi Snieguolė“. Egzistuoja ir šiuolaikinis šio teksto, kaip ir beveik visų kitų (išskyrus obsceniškiausias) Marcialio epigramų, vertimas29. Iš šios epigramos pasirinkimo sintaksei iliustruoti atrodo, kad Compendium autoriai, nors ir buvo liuteronų pastoriai, vertino gyvenimo džiaugsmus ir romėnišką sąmojį30. Galima pastebėti, kad 84 puslapyje linksnių valdymui iliustruoti pasirinktas žodžių junginys mylu mergą; bet posakis pareimi mylėjęs 8 tikriausiai reiškia „pareinu padaręs paslaugą draugui“ ar panašiai (plg. Donelaičio vartoseną pamyleti = pavaišinti DM RG 116), nes kitaip kiltų klausimas, iš kokios tiksliai įstaigos kalbėtojas pareiti (pareina). Kàm ant gero? Cui bono? 79. Nors ir trumpas posakis, bet jis yra žinomas iš Cicerono kalbos Už Rosciujų (Pro Roscio 84, 86 etc.): „Kam tai [Roscijaus tėvo nužudymas] suteikė naudos?“31 Plg. dabartinį posakį (turbūt galiausiai kilusį iš šios Cicerono kalbos) „kam tai naudinga?“. 29 Žr. Marcus Valerius Martialis. Epigramos, vertė A. T. Veličkienė, Vilnius: Baltos lankos, 1998. P. 74. 30 Beje, kaip minėta, Šulco sūnus Jonas 1706 m. išleido Ezopo pasakėčių (tarp jų buvo ir iš Fedro bei Horacijaus kūrybos žinomų pasakėčių siužetų) vertimus į lietuvių kalbą. Galbūt antikinės literatūros pomėgį jis buvo paveldėjęs iš tėvo. 31 Žr.: Markas Tulijus Ciceronas. Kalbos, vertė A. Kučinskienė, Vilnius: Pradai, 1997, 35–88. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 23 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 Sugryžtu valgęs. Redeo obfonatu 85. Nors ir trumpas posakis, bet jis yra citata iš Plauto komedijos Dvyniai 32 (Menaechmi 277, 288). Pažodinė šio posakio reikšmė yra „grįžtu pasirūpinęs valgio (pvz. apsipirkęs turguje)“, bet tai ne kokia nors vertimo klaida, o galima perkeltinė reikšmė. 2.2. Biblijos citatos Taip pat Compendium tekste yra apie 90 lietuviškų ir atitinkamų lotyniškų Senojo ir Naujojo Testamento citatų, paprastai su tiksliomis nuorodomis. Daugelio jų lotyniškas variantas sutampa su Vulgatos tekstu (arba skiriasi tik nežymiai) ir atitinka lietuvišką tekstą. Vis dėlto yra atvejų, iš kurio atrodo, kad lietuviškam tekstui parinktas neteisingas atitikmuo iš Vulgatos: Girriafi Piktybe, five ifž Piktybės fawo. Gloriatur Peccator in desideriis an[im]æ fuæ. Pf. 10, 3 79 (buvo atspausdinta anmiæ). Psalmės nuoroda pateikta teisingai, bet jos lotyniškas tekstas reiškia „giriasi nusidėjėlis savo sielos troškimuose“ (A. Rubšio ir Č. Kavaliausko 1998 m. vertime: „Juk nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais“). Atrodo, kad lietuvišką tekstą geriau atitiktų vieta iš Ps 52:3 (Vulgatoje 51:3) gloriatur in malitia („giriasi piktybėje“; visas sakinys: quid gloriatur in malitia qui potens est in iniquitate? „kodėl giriasi piktybėje, kuris galingas yra neteisumu?“; A. Rubšio ir Č. Kavaliausko versija: „Kodėl didžiuojies, negarbingas galiūne, savo darbu nedoru?“). Tai galiausiai patvirtina įtarimą, kad pradiniame gramatikos rankraštyje visi ar beveik visi lietuviški žodžiai ir sakiniai buvo be vertimų, o lotyniškus vertimus vėliau pridėjo kitas žmogus, taigi Teofilis Šulcas. 32 Komedijos šiuolaikinį vertimą (Aleksio Churgino) galima rasti šioje knygoje: Antikinės komedijos, sud. D. Dilytė, Vilnius: Vaga, 1989, 445–504. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 24 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 3. ŠIUOLAIKINIŲ VERTIMŲ NETIKSLUMAI Galiausiai reikia paminėti netikslumus, kurių pasitaiko Compendium lotyniškų pratarimų (parašytų, kaip sutariama, Šulco) šiuolaikiniuose vertimuose, pateikiamuose 1997 m. leidime. Jie yra įvairūs, daugelis smulkūs ar panašūs į poet(i)škus atpasakojimus, bet keletas iš jų šiek tiek trukdo suprasti pratarmėse išdėstytus faktus. Jei kada nors būtų rengiamas naujas šio paminklo leidimas, tai būtų verta patikslinti. Originalo pratarmėje, nenumeruotuose puslapiuose (SC 48, 50), yra toks sakinys: Multa & ferè sexcenta forfitan (si spectes gentis Lithvanicæ originem, nonnullorum Grammatices præcepta respuentium, & ex usu addiscendam linguam, contendentium, objectiones) monenda occurrent, nisi ne monstri ad instar appareant, timor obicem poneret, & aurem quasi vellicaret tritum illud & verissimum Veriverbium: Vino vendibili non opus est fuſpenſâ hederâ. Jis reiškia (verčiant beveik pažodžiui): „Daug ir beveik šeši šimtai [lotyniškas posakis, reiškiantis maždaug „devynios galybės“] galbūt (jei atsižvelgtum į lietuvių tautos kilmę [ir] kai kurių gramatikos taisykles niekinančių ir iš praktikos kalbą išmokt(i)ną esančių teigiančių [žmonių] priekaištus) abejonių [monenda: pastabų, įspėjimų] kiltų, jei nuogąstavimas, kad jos netaptų blogu ženklu [arba „pabaisa“], nepastatytų [joms] užtvaros ir į galvą neateitų [pažod. „ausies negnaižytų“] ta nutrinta ir labai teisinga tiesa: gerai prekei reklamos nereikia [pažod. „parduodamam (=gerai perkamam) vynui nereikia pakabintos gebenės“ [kuri, pasak Erazmo Adagia 589C, buvo naudojama kaip reklamos ženklas romėnų tavernose]]. Iš čia matyti, kad sakinys yra užuomina į Kleino gramatikos pratarmę, kurioje buvo pateikti galimi oponentų priekaištai dėl sumanymo parašyti lietuvių kalbos gramatiką ir tada papunkčiui sutriuškinti. Tie priekaištai iš esmės buvo tokie: 1) lietuvių kalba kilusi iš kalbų mišinio, be to, turi daug dialektų, taigi gramatikos parašyti neįmanoma; 2) iš praktikos galima kalbos išmokti geriau nei iš gramatikos. Šulcas, nenorėdamas leistis į tokias diskusijas, čia tik BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 25 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 pasako, kad tos rūšies priekaištų (monenda) galėtų atsirasti devynios galimybės, bet neverta į juos kreipti dėmesio. Žodžiai „jei atsižvelgtum į lietuvių tautos kilmę“ yra užuomina į Kleino jau sutriuškintą priekaištą, esą lietuvių kalba kilusi iš kalbų mišinio, bet tai, kad pasakyta ne „lietuvių kalbos“, o „lietuvių tautos (gentis Litvanicæ) kilmę“, galbūt reiškia, kad Sapūnui ir Šulcui buvo žinoma ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija. Kitaip kodėl lietuviškai sintaksei iliustruoti būtų pasirinktos vietos iš romėnų autorių kūrinių, o eiliuoti fragmentai verčiami taikant į metrą? Kleino gramatikoje, beje, klasikinių autorių citatos nepasitelkiamos. Nenumeruotuose pratarmės puslapiuose (SC 50, 52) tarp priežasčių, nulėmusių šios gramatikos išleidimą, paminima ir tokia: ex tam crebrâ descriptione ortus timor, ne citra tum Inventoris, tum Autoris Gratiam typis concederentur „iš tokio dažno perrašymo kilęs nuogąstavimas, kad prieš vieną vertus Sumanytojo, kita vertus Autoriaus interesą [šie Lietuvių kalbos pradmenys] spaustuvei nebūtų patikėti [ =spauda atiduoti]“. Iš čia matome, kad XVII a., kaip ir buvo galima tikėtis, į autorių teises buvo žiūrima laisviau nei dabar: daug kas pasidarydavo šio veikalo nuorašus (tikriausiai pasiskolinę originalą iš Šulco), kol galiausiai Šulcas ėmė nerimauti, kad kas nors to veikalo neišspausdintų ir nepasinaudotų iš jo pardavimo gautų pajamų. Taip pat tai paaiškina, kodėl Šulcas save vadina „autoriumi“: lotyniškai žodis auctor (čia pavartotas vėlyvas variantas autor) gali reikšti ir teisėtą savininką, turintį teisę parduoti savo nuosavybę. Vadinasi, Šulcas, paveldėjęs Sapūno rankraštį, save laiko, kaip pasakytume dabartiniais terminais, turtinių autoriaus teisių savininku ir leidžia suprasti, kad tokia buvusi paties Sapūno (pratarmėje vadinamo Sumanytoju, Inventor) valia. Nėra jokių priežasčių tuo abejoti. Beje, nors tituliniame lape šis veikalas vadinamas Compendium grammaticæ Lithvanicæ („Lietuviškos gramatikos santrauka“), pratarmėse jis nuolat minimas BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 26 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 taip, tarsi jo antraštė būtų buvusi Elementa linguæ Lithuanicæ („Lietuvių kalbos pradmenys“)33. Kaip žinome, Šulcas mirė tais pačiais 1673-iaisiais metais, kai šis veikalas buvo išspausdintas, taigi tikriausiai šis neatitikimas rodo, kad prieš mirtį Šulcas nebespėjo galutinai sutvarkyti leidinio. Tai paaiškintų ir tokias korektūros klaidas, ypač lotyniškuose žodžiuose, kurių puikiai lotynų kalbą mokantis žmogus nebūtų palikęs. Reikia paminėti dar vieną netikslumą 1997 m. leidinyje. Pabaigos žodyje (SC 254) pasakyta: Et tu fortean L[ector] C[uriofe] fi hos octerniores [sic] perlegeris <...>. 1997 m. leidinyje tai verčiama taip: „Ir tu, rūpestingasis skaitytojau, jeigu <...> perskaitysi šį aštuonerius metus rašytą darbą <...>“ SC 255. Iš tiesų originale nepasakyta, kiek metų buvo rašomas šis veikalas. Originalo žodis octerniores nėra koks nors žodžio octennium („8 metų laikotarpis“) variantas; tai yra akivaizdi spaudos klaida iš octerniones. Žodis octernio (pažodžiui tarsi „aštuonetas“) yra naujųjų laikų lotynų kalbos naujadaras (sudarytas pagal klasikinio ternio „trejetas“ pavyzdį), todėl jo nėra klasikinės ar viduramžių lotynų kalbos žodynuose (net Forcellini ar Thesaurus Linguae Latinae, ar DuCange), bet interneto paieška iš karto parodo, kad XVII a. jis buvo vartojamas kalbant apie spaustuves ir spaudinius. Pavyzdžiui, Komenijaus lotynų kalbos žodyno Lexicon atriale latino–latinum (1657)34 pratarmėje rašoma: Habet n. [=enim] Lexicon hoc Octerniones 40, h. e. foliola 320 „Juk šis žodynas turi 40 octerniones, t. y. 320 lapų“. Iš čia matome, kad vienas octernio turi 8 lapus, taigi 16 puslapių. Vadinasi, octernio yra vienas šešiolikos puslapių arba aštuonių lapų (in octavo) spaudos lankas. Kad Sapūno ir Šulco gramatikos leidinys ir yra in octavo formato, nurodyta 1997 m. leidimo pratarmėje (Stundžia 1997: 5). Vadinasi, fi hos octernio[n]es 33 Kai kurie šaltiniai dar mini, kad Sapūno gramatika buvo vadinama ir Nomenclatorium (Biržiška 1960: 264), bet toks pavadinimas (lotynų kalbos naujadaras, kuris reikštų maždaug „vardynas“) labiau tiktų žodynui nei gramatikai pavadinti. 34 Prieiga internete: http://comlex.pbworks.com/w/page/9977075/Jan_0. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 27 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 perlegeris reiškia „jei perskaitysi šiuos spaudos lankus“ arba „šį in octavo formato leidinį“. Kiek laiko iš tiesų buvo rašomas šis veikalas, nežinome. Žodis octerniones (ši kartą be spaudos klaidos) paminėtas ir leidinio dedikacijoje Prūsijos kunigaikščio sūnui Karoliui Emilijui35, nenumeruotame puslapyje: hi octerniones numerum fanctum vix attingentes, ad SERENISSIMÆ CELSITUDINIS TUÆ pedes devoluti <...> SC 42. Tai reiškia: „šie spaudos lankai, šventąjį skaičių vos pasiekę, prie ŠVIESIAUSIOS TAVO AUKŠTYBĖS kojų padėti <...>“. Šventuoju skaičiumi lotynų literatūroje36 buvo vadinamas skaičius 7. Kaip rašoma 1997 m. pratarmėje (Stundžia 1997: 6), visą originalų Compendium leidinį sudaro 113 puslapių, o tai ir yra 7 spaudos lankai su trupučių. Iš čia matome, kad dedikacija buvo parašyta (ar bent peržiūrėta) jau po to, kai pagrindinis knygos tekstas buvo spaustuvėje surinktas ir buvo paaiškėjęs spaudos lankų skaičius. Šulco rašyta pratarmė (SC 40) taip pat šiek tiek patikslina žinias apie jo biografiją. Šaltiniai nurodo, kad 1675 m. Teofilio Šulco našlė Ona Blumaitė (Anna Bluhmin) su septyniais dar nesuaugusiais vaikais dėl dviejų gaisrų buvo patekusi į didelį skurdą (ŽM 2014: 1651). Iš čia gali susidaryti įspūdis, kad tie du gaisrai įvyko jau po Šulco mirties, bet iš pratarmės sužinome, kad gaisrai buvo trys ir įvyko dar Šulcui gyvam esant: Ingenue fateor, meam pulvere Lithvanico jam vigesimum, & quod excurrit, annum, sopitam quasi, interea[que] à Vulcano tertiò impeditam, favillis obrutam & mediis omnibus orbatam tenuitatem, eloqui vix valere, quantum Ornamentum, PRINCIPEM <...> cum singulis suis subditis patriâ loqui posse linguâ <...> „Atvirai prisipažįstu manąjį lietuviškų dulkių jau dvidešimtuosius ir tuos, kurie baigiasi, metus tarsi užmigdyta ir tuo [pat] metu trečią kartą Vulkano sukliudytą, pelenais užverstą ir viso viešumo [viešo žinomumo, būdų viešai skelbtis] netekusį vargingumą vargiai 35 Jam SC išleidimo metu buvo 18 metų; dar po metų, 1674 m., jis mirė. 36 Plg. Senekos Laiškų Liucilijui 90.6 skyrių (lietuviškas vertimas: Liucijus Anėjus Seneka. Laiškai Lucilijui, vertė D. Dilytė, Vilnius: Pradai, 1999, 299). BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 28 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 begalint išsakyti, kokia Puošmena, kai VALDOVAS <...> su kiekvienu iš savo pavaldinių gali kalbėti gimtąja kalba <...>.“ Pasakymas „dvidešimt metų lietuviškų dulkių migdomo vargingumo“ čia tikriausiai reiškia laikotarpį, kai Šulcas dirbo lietuviškų parapijų klebonu – nuo 1650 m. Išdaguose ir nuo 1662 m. Katniavoje. Iš to galima spėti, kad pratarmė galbūt buvo rašoma apie 1670 m., t. y. maždaug 3 metai iki spausdinto leidinio pasirodymo. IŠVADOS Tyrėjų sutariama, kad lietuvių kalbos gramatiką, sutrumpintai vadinamą Compendium, parašė Kristupas Sapūnas, o Teofilis Šulcas ją išleido, kai ką pridėjęs ir parašęs pratarmės. Kyla klausimas, ką tiksliai pridėjo Šulcas prie originalaus Sapūno rankraščio. Pratarmėse Šulco autorystė yra akivaizdi, o kas pridėta pačiam gramatikos tekstui? Kaip minėta pradžioje, į pradinį Compendium tekstą buvo įterptos kai kurios Kleino gramatikos ištraukos. Ar tai yra viskas? Palyginus šioje gramatikoje paminėtų lietuviškų žodžių vertimus į lotynų kalbą (de facto lietuvių–lotynų kalbų žodynėlį), matyti tam tikrų įtarimą keliančių dalykų, kurių nerastume Kleino gramatikoje: 1) kai kurie žodžiai išversti neteisingai, ypač supainiojus panašiai skambančius lietuviškus žodžius (likti ir lėkti, sirgti ir sergėti ir pan.); 2) šiek tiek miglotai išversti kai kurie lietuviški sangrąžiniai veiksmažodžiai, tarsi ne visai suprantant jų reikšmę; 3) supainiotos homonimų reikšmės ten, kur gimtakalbiui lietuviui jos būtų akivaizdžios; 4) lietuviški parūpinamieji veiksmažodžiai ir kai kurios liepiamosios nuosakos formos išverstos taip, tarsi vertėjas jas iš pradžių būtų mintyse išvertęs į vokiečių kalbą; 5) vienai lietuviškai Biblijos citatai kaip atitikmuo parinkta panaši, bet ne ta pati Biblijos citata iš lotyniškos Vulgatos, o to nebūtų galėję nutikti, jei lotyniškus atitikmenis būtų dar veikalo rašymo metu sudėjęs pats autorius (taip nutikti galėjo tik jei rankraščio autoriaus lietuviškos BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 29 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 citatos būtų buvusios paliktos be lotyniškų atitikmenų, o juos susirasti lotyniškame Vulgatos tekste vėliau būtų turėjęs kitas žmogus). Ar galima vieną arba kitą bendraautorių kaltinti netobulai mokėjus lotynų kalbą? Tikrai ne, nes jie abu buvo įgiję lotynišką išsilavinimą Karaliaučiaus universitete ir yra parašę kūrinių nepriekaištinga lotynų kalba. Kaip tada dėl lietuvių kalbos mokėjimo? Gramatiką rašęs autorius mokėjo lietuvių kalbą kaip gimtakalbis (jo lietuvių kalba nepriekaištinga), o tas kitas žmogus, kaip matyti iš vertimų, lietuvių kalbą mokėjo gerai, bet gimtakalbis nebuvo. Tam tikri vertimo požymiai rodo, kad jo gimtoji kalba buvo vokiečių. Išvada akivaizdi: Sapūno rankraštyje lietuviški žodžiai ir posakiai (bent dauguma jų) buvo palikti be lotyniškų vertimų, o lotyniškus atitikmenis pridėjo gerai lietuvių kalbą mokėjęs žmogus, kurio gimtoji kalba buvo vokiečių, taigi Teofilis Šulcas. Tai padaryti jį tikriausiai paskatino tai, kad beveik visi lietuviški žodžiai buvo išversti į lotynų kalbą Kleino gramatikoje, kuria, kaip žinoma, Šulcas irgi naudojosi. Visa tai dera su faktu, kad Šulcas pratarmėje Sapūną vadina savo Mokytoju (Praeceptor). Kokio mokslo Sapūnas galėjo mokyti Šulcą, jei jie abu buvo gavę tokį pat išsilavinimą Karaliaučiaus universitete? Akivaizdu: lietuvių kalbos, kurios žinias Šulcui prireikė patobulinti tapus lietuviškos parapijos pastoriumi. Vis dėlto iš viso to neturėtų susidaryti įspūdis, kad Šulco papildyta ir išleista Sapūno gramatika esanti kuo nors ydinga. Į kai kurių žodžių lotyniškus vertimus, aptartus šiame straipsnyje, galima žiūrėti atsargiau, jeigu jie prieštarauja tam, ką žinome apie lietuvių kalbos žodžių reikšmes iš gimtakalbio kompetencijos ir istorinių šaltinių. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Šulcas, išleisdamas Sapūno gramatiką, mums išsaugojo šį vertingą lietuvių kalbos paminklą ir, pridėjęs lotyniškus vertimus lietuviškiems žodžiams bei posakiams, de facto sukūrė 1380 vienetų lietuvių–lotynų kalbų žodynėlį, taip išsaugodamas ir tokių XVII a. lietuvių kalbos faktų, kuriuos tikrai buvo verta įtraukti ir į LKŽ. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 30 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 Šulco vertimų netikslumai būtų buvę neišvengiami bet kuriam negimtakalbiui (ypač neturinčiam šiuolaikinių priemonių informacijai patikrinti). Mes, duomenų bazėmis apsiginklavę šiuolaikiniai gimtakalbiai, galime tam XVII a. vokiškai kalbėjusiam prūsui tik padėkoti už jo darbą. Jeigu šio straipsnio autoriui būtų tekusi užduotis lotyniškai paaiškinti vokiškus žodžius iš vokiečių kalbos gramatikos, rezultatai būtų daug daug blogesni (kaip ir mėginimas be duomenų bazių susirasti reikiamą vietą lotyniškoje Biblijoje). Galiausiai, paskutiniai Šulco žodžiai išleistos gramatikos pabaigoje yra tokie: si quæ per Sphalmata irrepsisse videantur ac observari potuēre, placidè corrige „jei kokios nors [klaidos] per apsirikimą pasirodytų įsibrovusios ir galėtų būti pastebėtos, maloniai pataisyk“ SC 254. Šis straipsnis yra pagarbus mėginimas tai ir padaryti. ŠALTINIAI Cn – R. P. Gregorii Cnapij Societatis Iesu Theologi Thesauri Polonolatinogræci Tomus I. Cracoviæ: Typis & Sumptu Francisci Cæfarij, 1643. DD – Dicionarium Latinogermanicum, et vice versa Germanicolatinum ex optimis Latinæ linguæ scriptoribus concinnatum. Autore Petro Dasypodio. Argentorati: per Wendelinum Rihelium, 1537. DM – Donelaičio „Metų“ tekstas šiuolaikine rašyba. Prieiga internete: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LF00/Kristijonas_Donelaitis._Metai.LF0900.pdf. (Giesmės žymimos santrumpomis: PV = Pavasario linksmybės, VD = Vasaros darbai, RG = Rudenio gėrybės; tada nurodomas eilutės numeris). EDCS – Epigraphik-Datenbank Clauss / Slaby (Lotynų įrašai). Prieiga internete: www.manfredclauss.de. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 31 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 H – Vocabularium Litthuanico-Germanicum, et Germanico-Litthuanicum, Darin alle im Neuen Testament und Psalter befindliche Wörter nach dem Alphabet enthalten sind; Nebst Einem Anhang einer kurtzgefaßten Litthauischen Grammatic. Ausgefertiget von Friederich Wilhelm Haack, S. S. Theol. Cultore, zur Zeit Docente im Litthauischen Seminario zu Halle, Halle: Druckts Stephanus Orban, Univers. Buchdr., 1730. KG – Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, fotograf. leidimas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. KrG – Kuršaitis F. Lietuvių kalbos gramatika (1876), par. B. Kabašinskaitė, iš vok. k. vertė A. Tekorius. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. KrG – Kurschat Friedrich. Grammatik der littauischen Sprache, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses, 1876. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, t. 1–20, 1941–2002 (elektroninis variantas), vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internete: www.lkz.lt. N – Nesselmann G. H. F. 1850: Wörterbuch der Littauischen Sprache von G. H. F. Nesselmann, Königsberg: Verlag der Gebrüder Bornträger. R – Rhesa L. J. Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen von D. L. J. Rhesa, Prof. d. Theol., Königsberg: in der Königl. Hartungischen Hofbuchdruckerei, 1818. SC – Sapūno ir Šulco gramatika, fotograf. leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. SD3 – Dictionarium trium linguarum, In ufum Studiofæ Iuventutis, auctore Constantino Szyrwid è Societate Jesu. Tertia editio recognita & aucta. Vilnae: Typis Academicis Societatis Jesu. MDCXLII [1642]. Prieiga internete: www.thesaurus.flf.vu.lt (paieška pagal lotynišką žodį; originalaus leidinio puslapių numeriai faksimilėse). BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 32 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 SNT – Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentai. Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramejų ir graikų kalbų vertė, pratarmę, įvadus ir ST sąvokų žodyną bei paaiškinimus parašė prel. prof. Antanas Rubšys. Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė, įvadus ir NT sąvokų žodyną parašė kun. Česlovas Kavaliauskas, Vilnius: Katalikų pasaulis. Prieiga internete: biblija.lt. VUL – The Latin Vulgate. Prieiga internete: www.biblestudytools.com/vul. LITERATŪRA Biržiška Vaclovas 1960: Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos. I: XVI–XVII amžiai, Čikaga: Kultūros fondas. Buchienė Tamara, Palionis Jonas 1957. Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos. – Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 9–63. Dietelmair Johann Augustin 1760: Die Heilige Schrift des Alten und Neuen Testaments, nebst einer vollständigen Erklärung derselben, welche aus den auserlesensten Anmerkungen verschiedener Engländischen Schriftsteller zusammengetragen, und in der holländischen Sprache an das Licht gestellet, nunmehr aber in dieser deutschen Uebersetzung aufs neue durchgesehen, und mit vielen Anmerkungen und einem Vorberichte begleitet worden von D. Johann Augustin Dietelmair, der heil. Schrift Prof. ord. zu Altorf, und Archidiac. der Stadtkirche. Der neunte Theil, welcher die Weißagungen und Klaglieder Jeremiä enthält, Leipzig: Verlegts Bernhard Christoph Breitkopf. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 33 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 Eigminas Kazimieras 1997: Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco „Compendium Grammaticae Lithvanicae“. – Sapūno ir Šulco gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 9–32. Hanzíková Ludmila 1988: Názvy kalhot v češtině z hlediska principů sémantické motivace. – Sborník prací Filozofické fakulty brněnské univerzity. Studia minora Facultatis Philosophicae Universitatis Brunensis A 36, Brno: Masarykova univerzita, Filozofická fakulta, 95–101. Koženiauskienė Regina 1990: XVI–XII amžiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas. Strockis Mindaugas 2007: Klasikinių kalbų kirčio žymėjimo įtaka lietuvių kirčio žymėjimui: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. Stundžia Bonifacas 1997: Pratarmė. – Sapūno ir Šulco gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 5–7. ZM 2014: Das „Zwischenmanuskript“ zum Altpreußischen evangelischen Pfarrerbuch 6. Saalfeld bis Szypulowski. Auf der Grundlage der Sammlungen von Friedwald Moeller bearbeitet von Walther Müller-Dultz, Reinhold Heling und Wilhelm Kranz, Hamburg: Im Selbstverlag des Vereins [für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V. Quellen, Materialien und Sammlungen zur altpreußischen Familienforschung (QMS)]. Gauta 2020 12 09 Priimta 2020 12 30 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 34 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 LATIN-LITHUANIAN GLOSSARY IN THE 1673 LITHUANIAN GRAMMAR BY SAPŪNAS AND SCHULTZ Summary A short grammar of Lithuanian, written in Latin and published in 1673 in Koenigsberg, referred to as the Compendium, was written by Kristupas Sapūnas (in German known as Christoph Sappuhn) and published by Theophilus Schultz (in Lithuanian known as Teofilis Šulcas). It has been a consensus among scholars that Schultz, to whom Sapūnas had bequeathed his unpublished manuscript, published it, years after the death of the original author, with his own additions; yet, in the absence of the original manuscript, it is not always clear what exactly these additions are. Almost all Lithuanian words mentioned in the Compendium are accompanied with Latin translations; thus we have a de facto Lithuanian–Latin glossary consisting of 1380 entries. Most of the words are translated well, but the peculiarities of the translation of certain Lithuanian grammatical forms suggest that the translator had to mentally translate them into German first before producing the Latin version; also, certain similar-sounding or homonymous Lithuanian words, which could not have presented any difficulty for a native speaker, seem to have confused the translator. From this a conclusion can be drawn that in the original manuscript by Sapūnas (who was beyond doubt a native speaker of Lithuanian) the Lithuanian words had no accompanying Latin translations, and that these were added by Schultz (who was a Germanophone Prussian). Yet, despite these minor shortcomings inevitable with a non-native speaker, Schultz must be commended for his work in preserving for the posterity this interesting document on Lithuanian as it was spoken in Lithuania Minor in the 17th century. BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204 MINDAUGAS STROCKIS. Lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis Sapūno ir Šulco gramatikoje | 35 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.13 KEYWORDS: Sapūnas, Šulcas (Schultz), Compendium, glossary, translation, Latin. MINDAUGAS STROCKIS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, 10308 Vilnius [email protected] BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351–7204