Vokietis „Lietuvių kalbos žodyno“ pasaulėvaizdyje

BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas VOKIETIS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO PASAULĖVAIZDYJE 1 Ar mes esame draugai, ar priešai, ateitis turi dar parodyti, vokieti. Vincas Krėvė ESMINIAI ŽODŽIAI: žodynas, semantika, iliustracinis pavyzdys, pasaulėvaizdis, vokietis. ANOTACIJA Koks yra vokiečio įvaizdis lietuvio akimis, yra nagrinėję etnologai, tautosakininkai, istorikai, kalbininkai. Tačiau šiuo požiūriu dar nebuvo tirtas Lietuvių kalbos žodynas, į kurį galima žiūrėti kaip į metraštį, apimantį medžiagą nuo pat mūsų pirmųjų raštų 1547 m. iki 2001 m. Šiame straipsnyje kaip tik ir siekiama siekiama vokiečio įvaizdį išsiaiškinti remiantis šiuo žodynu. Semantiškai išanalizavus maždaug 650 su žodžiu vokietis susijusių iliustracinių pavyzdžių, pasirodė, kad dažniausiai žodyne atspindimas neigiamas vokiečio įvaizdis. Šiuose sakiniuose vokiečiai minimi kaip priešai, kurie nuo seno lietuvius puldinėjo, skriaudė ir žudė, jie naikino lietuvių turtą arba jį atimdavo, žmones apkraudavo įvairiomis prievolėmis, mokesčiais, išsivarydavo darbams. Vokiečiai lietuviams atrodė žiaurūs, pikti, pasipūtę, išrankūs, melagiai, bet kartais – ir kvaili, nemalonios išvaizdos. Gerokai mažiau Lietuvių kalbos žodyne yra medžiagos apie teigiamus vokiečių bruožus. 1 Pasaulėvaizdis straipsnyje suprantamas plačiau negu tik kalbos pasaulėvaizdis. Turimas omenyje ‘požiūris į pasaulį ir jo reiškinius’, plg. Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (http://lkiis.lki.lt/dabartinis). Šiuo atveju kalbama apie pasaulio vaizdą, kuris atsiskleidžia konkrečiai Lietuvių kalbos žodyne. Be jokios abejonės, „[P]asaulio vaizdas, arba iš žodžių susidedantis tikrovės modelis, gali skirtis įvairiuose žodynuose, net jei jie nėra itin nutolę vienas nuo kito istoriniame laike“ (Kravcova 2013: 10). DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 ĮVADINĖS PASTABOS Vokiečius su lietuviais nuo seno siejo nevienareikšmiai santykiai. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Vokietija ribojosi su Lietuva. Kaip rašo istorikas Saulius Kaubrys, „[V]okiečių istorikas G. Vagneris išskyrė tris vokiečių atvykimo į Lietuvą bangas. Pirmoji prasidėjusi nuo XIII a. vidurio ir nusitęsusi iki XVI a. pradžios, antroji – nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio, trečioji – nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio“ (Kaubrys 2011:15). Mažoji Lietuva niekada nepriklausė Lietuvai, o Klaipėdos kraštas mūsų valstybei priskirtas tik 1923 m. Todėl daug lietuvių gyveno vokiečių valstybės teritorijoje, o vokiečių gyventa Lietuvos vakaruose ir pietvakariuose bei Kaune (Anglickienė 2000b: 25; 2006: 45), taigi šių dviejų tautų atstovai nuo seno buvo kaimynai. Kita vertus, lietuviai su vokiečiais dažnai kariavo. Apie tą santykių dvilypumą – žiaurūs užkariautojai, vadinasi, priešai ir patikimi, gerbtini kaimynai, vadinasi, draugai, – yra rašę istorikai, tautosakininkai, etnologai ir kt. (Anglickienė 2006; Zybertienė 2006; Kaubrys 2011). Dvilypumas akivaizdus ir daugelyje tirtų šaltinių. Lietuvių tautosakoje atsispindi dvi bendravimo su vokiečiais pusės: taiki kaimynystė ir kovos su jais. Liaudies kūryba tarsi užkonservuoja kelių šimtmečių liaudies požiūrį į kitataučius. Vokietį galima rasti buitinėse pasakose, anekdotuose, sakmėse, padavimuose, karinėse istorinėse, piršlybų, ganymo dainose, talalinėse, patarlėse, priežodžiuose. Pasakojamojoje tautosakoje daugiau matyti taikioji mūsų bendravimo pusė su vokiečiais, o dainuojamojoje – kovos su jais. Smulkioji tautosaka iliustruoja viską – kelių šimtmečių patirtį ir įvairiapusius ryšius su vokiečiais (Anglickienė 2000a: 2; 2000b: 25; 2006: 184–186). Talalinėse iš vokiečio šaipomasi – jis ir žioplas, ir nemokša, ir apskritai vertas pajuokos (Vengrytė-Janavičienė 2004: 61: Anglickienė 2006: 193–194). Anekdotuose vokiečiai yra arba pasipūtę, arba kvaili (Lukošiūtė 2012: 164; DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Bandoriūtė 2015: 114–115). Taigi folklore dominuoja neigiamas, neretai paniekinantis vokiečių įvaizdis (Anglickienė 2006: 68; 2007: 446). Kalbininkė Silvija Papaurelytė-Klovienė nagrinėjo, koks etninis vokiečio stereotipas atsiskleidžia iš Vytauto Didžiojo universiteto Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno pavyzdžių. Jos tyrimas rodo, kad dažniausiai pabrėžiamas vokiečių polinkis į tvarką, kartais net į pedantiškumą. Be to, lietuvių akimis, vokiečiai yra organizuoti, drausmingi ir patriotai (Papaurelytė-Klovienė 2010: 5–7) 2 . 2001 m. buvo tirti ir vyraujantys studentų etniniai stereotipai. Studentų akimis, vokiečiai yra tvarkingi, darbštūs, perdėtai taupūs. Jie drauge ir nacionalistai, pasipūtę, aukštinantys save ir savo tautybę (Senvaitytė 2004). Tirtos ir su šiuo etnonimu susijusios pravardės. Kaip pastebi jų tyrėjas Alvydas Butkus, vokiečiais pavadinami labai greitai, neaiškiai kalbantys ar mikčiojantys žmonės; pikti, šiurkštūs žmonės; didžiagalviai, kumpanosiai 3 , vokiškais drabužiais vilkintys asmenys. Kiek rečiau tokia pravardė yra susijusi su žmogaus kilme (Butkus 2009: 17; dar plg. Anglickienė 2005). Istorikas Alvydas Nikžentaitis analizavo tarpukario spaudą ir mokslinę istorinę literatūrą, kurioje aptariami vokiečių ir Vokietijos vaizdiniai. Jo nuomone, bent jau pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje klostėsi pozityvūs vokiečių ir Vokietijos stereotipai (Nikžentaitis 1998: 239; dar plg. Kaubrys 2011: 16). 2 Pažymėtina, kad S. Papaurėlytės-Klovienės tyrime daugiausia dėmesio kreipta į vokiečių (ir kitų tautų) nacionalinius charakterio bruožus, nagrinėtas būdvardis vokiškas ir peržiūrėti daiktavardžio kilmininko vokiečių pavyzdžiai. Išsamesnį vaizdą apie vokietį būtų galima susidaryti išnagrinėjus ir pavyzdžius su visa daiktavardžio vokietis paradigma. 3 Tokia išvaizda taip pat vertinama neigiamai, pvz., „veido panašumas į kitų tautų žmones yra neigiama savybė, t. y. traktuojama kaip grožio trūkumas“, plg. Butkus (1995: 224). DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Taigi tyrimų apie vokiečius būta išties nemažai. Tačiau šiuo požiūriu dar nebuvo tirtas mūsų didžiausias kalbotyros veikalas – Lietuvių kalbos žodynas (toliau – LKŽe) 4 , o juk į jį taip pat galima žiūrėti kaip į savotišką tekstyną, metraštį, kuris apima medžiagą nuo pat mūsų pirmųjų raštų 1547 m. iki 2001 m. Gyvosios kalbos leksika jam buvo renkama nuo 1902 m., žodyne aprašyta apie pusė milijono lietuvių kalbos žodžių. Šis žodynas yra tarsi tiltas tarp senovės glūdumas siekiančios tautosakos ir dabartinių laikų tekstynų, spaudos ir pan., jame fiksuojamos ištisos epochos, smulkiai aprašoma gyvenimo kasdienybė – darbai, vargai, karai, jausmai, baimės ir džiaugsmai. Šio straipsnio tikslas yra ištirti, koks VOKIEČIO konceptas 5 išryškėja iš LKŽe iliustracinių sakinių, kuriuose minimi šios tautybės žmonės. Išsikelti tokie uždaviniai: iš LKŽe išrinkti visą medžiagą, susijusią su konceptu VOKIETIS ir, ją ištyrus, suklasifikuoti taip, kad išryškėtų istoriniai vokiečių ryšiai su lietuviais; vokiečių požiūris į lietuvius ir lietuvių požiūris į vokiečius 6 ; vokiečių charakterio bruožai. Būtent iliustraciniai sakiniai, o ne apibrėžtys pasirinkti tirti todėl, kad juose fiksuojamas labai įvairiapusis, autentiškas, ne žodynininko, o visų žodyno kūrėjų – tarmių atstovų, iš kurių buvo užrašyta medžiaga, rašytojų, senųjų raštų autorių ir kt. – atspindimas pasaulėvaizdis 7 . Metodai šiam tikslui 4 Turima omenyje tik vokiečio vaizdinys. Pasitelkus LKŽe (ne visada vien tik jį) jau yra tyrinėti lietuvių šermukšnio (Gritėnienė 2016: 85–104) ir žodyno vaizdiniai (Gritėnienė 2017: 1–19), politinis pasaulėvaizdis (valstybė, įstatymas, valdžia) (Zabarskaitė 2010: 126–143), žodžiai marios, pamarys, pamariškis (Zabarskaitė 2012: 239–271), vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje (Rutkovska ir kt. 2017), terminologinė informacija, glūdinti reikšmių aiškinimuose ir iliustracijose (Umbrasas 2019: 162–183). 5 Apie terminą konceptas plačiau žr. Gudavičius (2000: 44–58; 2011). 6 Nors straipsnyje daugiausia nagrinėjamas žodis vokietis, šiek tiek patyrinėti ir iliustraciniai sakiniai, susiję su lietuvio požiūriu į vokiečius, lietuvio reakcijomis į vokiečio veiksmus ir pan. Straipsnio autorės manymu, tai padeda atskleisti išsamesnį vokiečio vaizdinį. Jei, pavyzdžiui, daugelyje iliustracinių sakinių fiksuojama, kaip smarkiai lietuviai bijojo vokiečių, tai charakterizuoja ne tik lietuvius, bet ir vokiečius: vadinasi, vokiečiai pasižymėjo tokiais bruožais, kurie gąsdino kitų tautų žmones ir pan. 7 Labai galimas daiktas, kad, išrinkus apibrėžtis, kuriose minimas vokietis, dėliotųsi kitoks vaizdas. Galbūt ateityje reikėtų ir tokio tyrimo. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pasiekti – semantinės analizės, aprašomasis ir interpretacinis. Tiriamoji medžiaga buvo rinkta iš 2018 m. atnaujintos elektroninės žodyno versijos (toliau – LKŽe) 8 . Apie tai, kad lietuviai nuo seno kontaktavo su vokiečiais, kad tie kontaktai buvo ilgalaikiai ir įvairiapusiai, galima spręsti jau ir iš to, kiek LKŽe yra pateikiamų su konceptu VOKIETIS 9 susijusių žodžių žodyninių straipsnių: 1) 1 vokietaitis, 2 vokietaitis, vokietelka, vokietėlis, 1 vokietis, 2 vokietis, vokietka, vokietpalaikis, 1 vokietukas, 2 vokietukas, vokietūtis, vokytaitis, vokytalis, 1 vokytelis, 2 vokytelis, vokytelka, vokytinas, 1 vokytis, 2 vokytis, vokytka, vokytkikė, vokytpalaikis, 1 vokytukas, 2 vokytukas, vokiečiokas, 3 vokis; 2) vokietauti, vokietėjimas, vokietėti, vokietybė, vokietynė, vokietinimas, vokietininkas, vokietinis, vokietinti, vokietintojas, vokietuoti, vokietmetis, vokietystė, vokietišius, vokietiškai, vokietiškas, vokiečiavimas, vokiečiuoti, vokiečiuotojas, vokiečkapiai, vokiečkapis, vokytauti, vokytėti, vokytinis, vokytinti, 3 vokytis, vokytkapiai, vokytmetis, vokytumas, vokytuoti, vokyčiuoti, katvokietis, katvokytis. Šiame darbe tyrinėta pirmoji žodžių grupė 10 , t. y. tos leksemos, kurios labiausiai susijusios būtent su tautybe. Buvo išrinkti visi iliustraciniai pavyzdžiai ne tik iš minėtosios pirmosios grupės antraštinių žodžių žodyninių straipsnių, bet iš viso žodyno, t. y. antraštinis žodis galėjo būti bet koks. Rasta apie 1 500 iliustracinių sakinių su daiktavardžiais vokietis, vokytis ir kt. Išanalizavus buvo atmesta daugiau nei pusė pavyzdžių kaip neinformatyvių pasirinktai temai. Likusieji maždaug 650 iliustracinių pavyzdžių buvo nagrinėjami ir 8 Žr. www.lkz.lt. Medžiaga rinkta 2020 m. birželio–rugpjūčio mėn. Paminėtina, kad LKŽe kartotekų duomenys nenagrinėti. 9 Dėl itin didelės medžiagos gausos šiame straipsnyje nenagrinėjami kiti vokiečio pavadinimai – prūsas, fricas, germanas ir pan. Tai būtų kito tyrimo tema. 10 Buvo ištirtos visos pirmojoje žodžių grupėje esančių žodžių formos, užfiksuotos LKŽe iliustraciniuose sakiniuose. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 grupuojami. Jais ir remiamasi šiame darbe. Pavyzdžiai, rasti rašto kalboje ir gyvojoje kalboje, nėra atskirti, nes bendras vokiečio paveikslas panašiai dėliojosi iliustracijose tiek iš raštų, tiek iš tarmių 11 . Galima tik pasakyti, kad ankstesnių laikų pavyzdžiai, žinoma, yra daugiausia iš raštų, nes tuo metu, kai gyveno Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas ir pan., medžiagos LKŽ iš gyvosios vartosenos dar niekas nerinko. Be to, išrinkti tiriamieji sakiniai straipsnyje nebuvo skirstomi laikotarpiais. Tuos iliustracinius sakinius, kurie imti iš raštų kalbos, būtų galima sudėlioti pagal tai, apie kurį laikotarpį pavyzdžiuose kalbama, tačiau tuos, kurie užrašyti iš žmonių lūpų – jau ne visada. Pavyzdžiui, kad ir tokiame sakinyje Peržengt reikia vis Lietuva, kas čia nemindė lietuvių: i švedai, i vokiečiai Ad (ž. peržengti) 12 žmogus galėjo kalbėti ir apie kryžiuočių laikus, ir apie Pirmojo, ir apie Antrojo pasaulinio karų vokiečius, o veikiausiai – apie visus tris kartu, apibendrintai 13 . Pagrindinis šios grupės žodis, vartojamas ir dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje, yra vokietis (ir vokiečiai). LKŽe pateikiamos tokios reikšmės: 1 vkietis, -ė, vokiets, - 1. vokiečių tautos žmogus. ǁ Vokietijos kareivis. 2. protestantų tikybos žmogus, gyvenantis Lietuvoje. 2 vkietis, vokiets 1. velnias 14 . 2. Vokietijos okupacinė valdžia. 3. Vokietijos kariuomenė. 11 Galima palyginti kelis iliustracinius sakinius, apibūdinančius tuos pačius dalykus, susijusius su vokiečiais. Žr. toliau straipsnyje pateiktus pavyzdžius: 1 ir 2; 22 ir 21; 94 ir 95; 187 ir 188 ir kt. Pirmieji pavyzdžiai yra fiksuoti iš gyvosios kalbos, antrieji – iš raštų kalbos. Ir kitose vietose sąmoningai stengtasi iliustruoti teiginius pavyzdžiais ir iš raštų, ir iš gyvosios kalbos. 12 Iliustracinių sakinių santrumpos – kaip LKŽe. Skliaustuose nurodomas žodis, iš kurio straipsnio imtas pavyzdys. 13 Galima prisiminti, kad L. Anglickienė, nagrinėdama dainas, kuriose minimos kovos su vokiečiais, rašo, kad chronologiniu požiūriu, tokių dainų esama dvejopų: senesnės (iki XX a.) ir dainuotos Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu. Šie sluoksniai neturi ryškios ribos, nes senesnės dainos vėl buvo prisimintos ir dainuotos vėliau, kai tapo aktualios (Anglickienė 2006: 190–194). 14 Iš tiesų ši reikšmė nukreipiama į kitą žodį: žr. 2 vokietukas 1. O tas vokietukas ir reiškia ‘velnią’. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 vkiečiai 1. Vidurio Europos tauta, kalbanti viena vakarų germanų kalbų. 2. Vokietijos okupacinė valdžia. 3. Vokietijos kariuomenė. Tokias pat reikšmes turi ir 1 vokytis, 2 vokytis, vokyčiai. Neretai sudėtinga atskirti (turbūt nėra ir būtinybės), kas turima omenyje – tauta, valdžia, kariuomenė ar tiesiog keli vokiečiai, ypač kai tokie pavyzdžiai randami prie kitų (ne vokiet*, vokyt* šaknies) antraštinių žodžių. Pavyzdžiui, sakinys Rusas vokietį vijo lauk Pgg (ž. 2 vokietis) iliustruoja reikšmę ‘Vokietijos kariuomenė’, tačiau jei jis būtų antraštinio žodžio vyti straipsnyje, būtų neįmanoma pasakyti, ar čia turima omenyje kariuomenė, ar tiesiog vienas žmogus (rusas) veja iš kur nors kitą žmogų (vokietį). Dar plg. du sakinius: Eidavo vokiečiai, tai tiems reikėdavo vis ką nors duot Slv (ž. 1 vokietis) ir Vokiečiai tada per mūsų sodžių ėjo Kpč (ž. vokiečiai). Pirmuoju atveju iliustruojama tautybė, antruoju – Vokietijos kariuomenė, nors sakiniai labai panašūs. Todėl visi pavyzdžiai, susiję su vokiečio, kaip savo tautos atstovo, reikšme, buvo nagrinėjami kartu. Kiti šios grupės žodžiai reiškia tą patį vokiečių tautos žmogų (vyrą ar moterį) be stilistinės konotacijos (vokietka, vokytka, vokyčia, 3 vokis) ar su neigiama konotacija (vokietelka, vokytelka, vokietpalaikis, vokytpalaikis) arba jauną vokietį (vokietę) ar vokiečio vaiką (1 vokietaitis, -ė, 1 vokietukas, -ė, vokietūtis, -ė, 1 vokytelis, vokytalis, vokytkikė, 1 vokytukas, -ė, vokiečiokas). Labai dėsningas reikšmės perkėlimas nuo ‘žmogaus’ iki ‘velnio’. ‘Velnią’ reiškia ne tik, kaip minėta, 2 vokietis (2 vokytis), bet ir vokietpalaikis, 2 vokietukas 15 , 2 vokietaitis, vokietėlis, vokytaitis, 2 vokytelis, 2 vokytukas, vokiečiukas. 15 2 vokietukas ir 2 vokytukas dar gali reikšti ‘ratelio mentelę, jungiančią pakojos galą su rato ašele, kojelę, kalelę’, 2 vokietukas – ‘tokį senovinį šokį’ ir ‘nuosėdinių šeimos grybą, guduką (Rozites caperata)’, o 2 vokytukas – ‘meduolį’. Tai tik dar kartą parodo, kad lietuvių ir vokiečių santykių būta pakankamai glaudžių, jei vokiečio vardu vadino ir su tautybe nesusijusias realijas. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Čia veikia modelis svetimtautis – mitinė būtybė; struktūriškai žiūrint, ir svetimtaučiai, ir mitinės būtybės priklauso „ne žmonių kategorijai“. Todėl svetimtaučiams tradicinėje kultūroje priskiriami demoniški bruožai (Jasiūnaitė 2018: 181). Reikia pasakyti, kad opozicija savas – svetimas gyvuoja tiek pat laiko, kiek ir pati žmonija. Lietuviui svetimas – tai skirtingo tikėjimo, kitos tautybės, socialinės grupės žmogus, kitos etnografinės srities ar kito kaimo gyventojas (Vengrytė-Janavičienė 2004: 57; Anglickienė 2006: 64; Bandoriūtė 2015: 111). Kaip rašo Norbertas Vėlius, apie vieną iš populiariausių velnio pavidalų – vokietį – yra užsiminę daugelis lietuvių folkloro tyrinėtojų: Simonas Daukantas, Eduardas Gizevijus, Jonas Basanavičius, Povilas Višinskis, Jurgis Dovydaitis. Šį velnio pavidalą jie susiejo su istorine atmintimi – lietuvių neapykanta vokiečiams kryžiuočiams (Vėlius 1986: 19–20, 33). Galimas daiktas, tokiam reikšmės perkėlimui turėjo įtakos ir kitokia nei lietuvių tikyba (konfesija) (Savukynas 2012: 94; dar plg. Bandoriūtė 2015: 115). Velnias vokiečiu vadintas dažniausiai ten, kur vokiečių gyveno daugiau ar su jais per visus istorijos laikotarpius susidurta dažniau nei kitur – Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje (Vėlius 1986: 41; Jasiūnaitė 2018: 181). Lietuviai velnią beveik išimtinai įvardydavo vieninteliu etnonimu 16 – vokiečiu (kartais prūsu) bei jo vediniais. Tik vieną kartą mitologinėje sakmėje užfiksuotas kitas etnonimas velniavardis totorius (Anglickienė 2000b: 26; Kaubrys 2011: 16; Jasiūnaitė 2018: 177–178). Pastebėtina, kad velnią vokiečio pavidalu įsivaizdavo ir kai kurios kitos tautos – lenkai, latviai, baltarusiai, estai. Svetimtaučių (ar svetimos tikybos atstovų) demonizavimas – universalus dalykas. Pavyzdžiui, Suomijos lapiai velnią įsivaizdavo kaip norvegą, slavai šalia kitų velniu pasirodančių svetimtaučių – vokiečio, prancūzo, žydo, etiopo, įsivaizduoja ir lietuvį (Anglickienė 2006: 188; Jasiūnaitė 2010: 88; 2018: 183). 16 Čia kalbama tik apie velnio pavadinimus etnonimus. Šiaip velnias turi ir daugybę kitų vardų. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Reikia pasakyti, kad iš LKŽe pavyzdžių ne visada aišku, ar turima omenyje aptariamosios tautybės žmogus, ar velnias, plg.: Tiek esam jau įbūgusios, ka tik to vokyčio nesutiktumiam Plt (ž. sutikti). 1. NEIGIAMAS VOKIEČIO PAVEIKSLAS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE 1.1. Karų su vokiečiais atspindys LKŽe LKŽe žodyninė analizė rodo, kad visų pirma lietuviams vokiečiai atrodė kaip labai karinga, agresyvi savo artimesniems ir tolimesniems kaimynams tauta. Tai nekelia nuostabos, nes iliustraciniuose pavyzdžiuose minimos ir nuolatinės lietuvių kovos su kryžiuočiais, ir Pirmasis bei Antrasis pasauliniai karai. Tokių pavyzdžių LKŽe yra itin daug 17 . Iš LKŽe iliustracinių sakinių matyti, kad tie karai ir kovos pasižymėjo žiaurumu ir dėl jų dažniausiai buvę kalti vokiečiai, plg.: 1) Vokietys pradeda karus, ne kas. Anas vajokas, visus sukursto ir padaro blogai, vis iš jo pradžia Gdr (ž. vajokas). 2) Nežmogiškas vokiečiai kares vedė A1883,129 (ž. nežmogiškas). 3) Vokiečių kariuomenei prikišami juodi darbai Pt (ž. juodas). 4) Žiaurūs ir nežmoniški buvo tikslai, kurių siekė Antrame pasauliniame kare vokiečiai fašistai, tie niekingi istorijos išgamos sp (ž. išgama). LKŽe sakiniai rodo, kad vokiečių karinės ambicijos buvę didžiulės, plg.: 5) Iš jų kalbų atrodė, kad visas pasaulis vokiečių vergais bus Plšk (ž. vergas). 17 Etnologės L. Anglickienės teigimu, „vėlgi „aktyvus karinis“ dviejų tautų bendravimas atsispindi labiau, tokie kitataučiai minimi dažniau nei tie, su kuriais palaikyti tik taikūs, draugiški ryšiai“ (Anglickienė 2007: 453). Pažymėtina, kad ir daugelio kitų Europos tautų folklore vokiečio paveikslas susijęs su priešo įvaizdžiu, – jam priskiriama jėga, žiaurumas, piktavališkumas, žvėriškumas (Anglickienė 2007: 449). DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 1.2. Užkariautojų vokiečių elgesio karų metu Lietuvoje atspindys LKŽe Lietuviai atėjūnų užkariautojų vokiečių bijoję. Tai paliudija tokie LKŽe rasti gyvosios vartosenos pavyzdžiai: 80) Žmonės išsigąsčioję buvo nuo tų vokiečių – pamatys ateinant, ir dreba Bsg (ž. išgąsčioti). 81) Ka tik pamato, kad jau vokiečiai ateina, i triedžia ant ragą! Sml (ž. triesti). 82) I blusos numirė, kai pamačiau ateinant vokietį Btg (ž. numirti). 83) Kai pamatė kieme vokiečius, tai iš strioko po pastale palindo Srv (ž. pastalė). 84) Atvažiavo į Lyduokius vokiečiai ir sušikino 22 visą kaimą Ldk (ž. sušikinti). Pavyzdžių, kuriuose sakoma, kad kažko bijo ir vokietis, tėra keli, ir tie patys gana dviprasmiški. Taigi galima teigti, kad lietuviai vokiečių bailiais nelaikė. Rastas tik vienas sakinys, kuriame ta baimė įvardijama konkrečiai: 85) Į klėbius vokytis negudrus kibties – bijo Šts (ž. klėbys). LKŽe galima išsiaiškinti, kad vokiečių buvo taip bijoma ne be priežasties – , jie buvo žiaurūs ir kitoms tautoms (žr. 86–87 pavyzdžius), žudė (arba iš jų buvo laukiama, kad žudys) (žr. 88–91 pavyzdžius) ir skriaudė (žr. 92–93 pavyzdžius), plg.: 86) Vokyčiai žiauriai elgės, anie daug žmonių iššaudė Žr (ž. žiaurus). 87) Vokiečiai buvo žiauresniai, mes tų rusų tiek nematėm Erž (ž. žiaurus). 88) Vokiečiai žudė ne tik žydus, bet ir kitus žmonis, kur jims nepatikiami Plšk (ž. žudyti). 89) Dėl lietuviško nusistatymo jis prie vokiečių nužudytas tapė Plšk (ž. nustatymas). 90) Sakė, vokyčiai užeis, sako, žudys mergaites Plt (ž. žudyti). 91) Ten juos vokiečiai sukasė pusgyvius, suvertė Gl (ž. sukasti). 92) Sodiečiai dideliu balsu aimanuoja, taip jie esą vokiečių skaudžiami Pt (ž. skausti). 22 ‘išgąsdino’, plg. šikinti LKŽe. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 93) Esam vokyčių [kareivių] nukriokinti 23 Šts (ž. nukriokinti). Kaip matyti iš iliustracinių sakinių, užėjus vokiečių kariuomenei kentėjo ne tik žmonės. Svetimos šalies kareiviai tiek atėję į Lietuvą, tiek iš jos traukdamiesi savo kelyje naikino viską (žr. 94–95 pavyzdžius) – vietinių gyventojų namus ir turtą (žr. 96–98 pavyzdžius), kitus statinius (žr. 99–100 pavyzdžius), miškus (žr. 101 pavyzdį), negailėjo ir gyvūnų (žr. 102–103 pavyzdžius), plg.: 94) Ėjo vokiečiai ir viską kai šluota šlavė 24 Bgs (ž. šluoti, šluota). 95) Vokyčiai apvertė brandingą ir vaisingą kraštą į baisius tyrus S. Dauk (ž. brandingas). 96) Vokyčiai žemaičių trobesius dagiojusys S. Dauk (ž. dagioti). 97) Tausojo tausojo žmoneliai tiek metų, o užėjo vokiečiai ir kaip bematai sunaikino viską Šl (ž. tausoti). 98) An švento Jurgio užejo vokyčiai i mun išpylė visus grūdus, bulves i tas sutrypė Ms (ž. sutrypti). 99) Vokyčiai išsprogino tiltą Trg (ž. sproginti). 100) Vokiečiai sudegino tėviškės namus, susprogdino malūną rš (ž. sprogdinti). 101) Vokiečiam praėjus, miškų teliko išskynos Dglš (ž. išskyna). 102) Vokyčiai par karą įsakė ūkininkams iškarti šunis Krt (ž. vokyčiai). 103) Visas bites vokiečiai iškankeno Šr (ž. kankenti). Tiriamojoje medžiagoje paliudyta, kad per karus vokiečių kareiviai išsiveždavo vietinius žmones priverstiniams darbams (žr. 104–106 pavyzdžius), kartais (iš randamų pavyzdžių) ir neaišku kam (žr. 107–108 pavyzdžius). Iš LKŽe randamų sakinių akivaizdu, kad tai ne tik buvo daroma prievarta, bet ir nežiūrima nei žmogaus amžiaus, nei jo sveikatos (109–110): 23 ‘nuskriausti’, plg. kriokinti LKŽe. 24 ‘darė, kad nebebūtų, išnyktų, naikino’, plg. šluoti LKŽe. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 104) Vokiečiai susigaudė šimtą darbininkų ir išsivarė į Vilnių Snt (ž. sugaudyti). 105) Norėjo muni į Vokytiją išvežti, į darbus Varn (ž. vežti). 106) Ūkininkai turi dar kentėti nuo vokiečių dėl nuolatinio varinėjimo tiltų ir kelių taisyti Pt (ž. varinėjimas). 107) Kai karas ejo, tai vokiečiai vyrus parinko ir išvarė Smal (ž. išvaryti). 108) Tai vokiečiai mus, tokius vyrukus, gaudydavo Ss (ž. vyrukas). 109) Vokiečiai aną metą varydavo mažas mergučes po tris po vienu dalgiu rišt Skr (ž. po). 110) Toks kvėpa beesu, o žada išvežti į Vokytiją Šts (ž. kvėpa). Rasta iliustracinių sakinių, parodančių, kad vietiniai žmonės, bijodami to, ką vokiečių kareiviai jiems gali padaryti, kaip beišmanydami slapstėsi: 111) Įsilindau į užkaborį, ir nepamatė vokiečiai Skr (ž. užkaboris). 112) Žmonys slapstės nu vokyčių smiltduobėse Šts (ž. smiltduobė). 113) Pamatysma vokytį ateinant, ant arklio dui i nulėksma po velnių Všv (velnias). 114) Vokiečiai buvo įsakę, kad jokio slapuko nepriimtume Kair (ž. 2 slapukas). Kaip matyti iš tiriamosios medžiagos, užkariautojai vokiečiai ne tik žudė, skriaudė vietinius gyventojus ir naikino jų namus, jie visais laikais pasiimdavo savo reikmėms vietinių turtą. Tai buvo toks įprastas dalykas, kad ir pavyzdžių žodyne užfiksuota labai daug. Iš jų galima susidaryti labai tikslų vaizdą, ką atimdavo vokiečių kareiviai ir kaip dėl to jautėsi vietiniai žmonės. Visų pirma, minėtini patys bendriausi dalykai: 115) Vokyčiai, visokių lobių kupetomis prisiplėšusys, džiaugės S. Dauk (ž. kupeta). 116) Par keturiolektų karą viską atėmė vokytys Krš (ž. vokytis). 117) Nudirbo mumis vokyčiai kaip po krikšto Šts (ž. dirbti). Nurodoma, kad valstiečiai neteko to, kas sudarė ūkių pagrindą – grūdų bei pašarų (žr. 118–119 pavyzdžius) ir gyvulių (žr. 120–121 pavyzdžius); iš jų buvo paimti arkliai (žr. 122 DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 19 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pavyzdį), karvės (žr. 123–124 pavyzdžius), avys (žr. 124–125 pavyzdžius), kiaulės (žr. 125 pavyzdį), žąsys (žr. 126 pavyzdį), antys (žr. 127 pavyzdį): 118) Ant plika dugnine beparvažiavau, vokytis ir pašarus atėmė Šts (ž. dugninė). 119) Vokyčiai grūdus išsėmė, išvalė Grd (ž. išvalyti). 120) Vokiečiai visus gyvulius ažrinko, tvartus sudegino Ad (ž. užrinkti). 121) Atimdinėdavo gyvolius vokyčiai, su jais nesusitarsys Krž (ž. sutarti). 122) Vokyčiai arklius išvedė, sėda muno vyras ir verka Krž (ž. verkti). 123) Vokiečių kariška valdžia iš gyventojų vieną karvę po kitos atėmė, kitam ir paskutinę Plšk (ž. valdžia). 124) Telyčias, aveles visas tuoj vokiečiai išpjovė Kp (ž. telyčia). 125) Ėjo vokiečiai ir viską kai šluota šlavė: iššaudė aveles, išpjovė kiaules Bgs (ž. iššaudyti). 126) Vokietys visą pulką žąsų sužudino Slm (ž. sužudinti). 127) Vokietys visas antis pašaudė, viena tik an sparnų pasikėlė ir parlėkė Sem (ž. 1 vokietis). Tiriamoji medžiaga rodo, kad vokiečiai iš užkariautų kraštų gyventojų atimdavo ir maistą, kartais paskutinį turimą – sviestą (žr. 128–129 pavyzdžius), lašinius (žr. 129 pavyzdį), sūrį (žr. 129 pavyzdį), mėsą (žr. 130 pavyzdį), duoną (žr. 130 pavyzdį), pieną (žr. 131 pavyzdį). 128) Kiekvieną sviesto gniužinėlį reikėjo atiduoti vokiečiams rš (ž. gniužinys). 129) Vokiečiai vaikščioja po sodžius sviestaudami, lašiniaudami, sūriaudami Š (ž. sviestauti). 130) Ataėmė mėsą, duoną, ką turėjom iš maisto, viską vokiečiai paėmė Sb (ž. viskas). 131) Pienais vokyčius spranginom, o patys badavom Šts (ž. spranginti). DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 20 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LKŽe užfiksuota, kad užkariautojus vokiečius domino absoliučiai viskas, iš ko galima būtų pasipelnyti – nuo miškų (žr. 132 pavyzdį) iki gintaro (žr. 133 pavyzdį) ar girnų (žr. 134 pavyzdį), plg.: 132) Vokiečiai Lietuvos miškus išvarė 25 Brb (ž. išvaryti). 133) Vokiečiai gintarą nori persisavinti rš (ž. persavinti). 134) Prie vokiečiais dar ir kavojom girnas, bijojom, kad neatimt Žb (ž. vokiečiai). Iš tiriamosios medžiagos paaiškėja ir kiti būdai, kuriuos užkariautojai vokiečiai naudojo pasipelnyti iš vietinių gyventojų, t. y. rekvizicijos (žr. 135 pavyzdį), mokesčiai (žr. 136–137 pavyzdžius), pyliavos (žr. 138 pavyzdį): 135) Vokiečių rekvizicijos baigia mus smaugti Pt (ž. rekvizicija). 136) Vokietis išrašė kvitą – tuojau mokėk šuninius (mokamus už šunį) mokesčius ir pabaudą, kad šuo nepririštas A. Vencl (ž. 1 šuninis). 137) Vokietis pagalvę lupo, šunmokesčius lupo rš (ž. šunmokestis). 138) Pyliavas vokiečiams pusvelčiu reikia atiduoti J. Avyž (ž. pusvelčiu). LKŽe iliustraciniuose sakiniuose užfiksuota, kaip lietuviai stengėsi išgyventi ir savo turtą apsaugoti, dažniausiai jį tiesiog bandė slėpti: 139) Vokyčių laikais žmonys buvo prasimanę visokių visokiausių slapt Skd (ž. slapta). 140) Kaip sužinojom, kad vokyčiai ims karves, išvarėm į mišką Als (ž. imti). 141) Pakavoti gyvoliai turėjo būti soti, kad nepasiskelbentų, vokyčiams aplinkuo vaikščiojant Vkš (ž. paskelbenti). 142) Grūdus kur nusišalinom, ir vokiečiai nerado Šd (ž. nušalinti). Tačiau tiriamoji medžiaga liudija ir tai, kaip vokiečiai ieškodavo paslėptų daiktų, gyvulių (gal ir žmonių), atlikdavo kratas: 143) Vienu tašymu (greitai) parlėkė vokyčiai žmonių kratyti Gršl (ž. tašymas). 25 ‘išgabeno, išvežė’, plg. varyti LKŽe. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 21 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 144) Iššvaistė trobą, išieškojo vokyčiai Šts (ž. iššvaistyti). 145) Užlipę vokiečiai grozdė grozdė ant aukšto, bet nieko nerado Pns (ž. grozdyti). 146) Vokyčiai pas aną krėtė visą dieną – ieškojo lašinių Plt (ž. krėsti). 1.3. Gyvenimo valdant vokiečiams atspindys LKŽe 26 Kaip matyti iš iliustracinių sakinių, vokiečiai užkariautuose kraštuose (bet kuriais laikais) kurdavo savo tvarką ir gyvenimas vietiniams žmonėms gerokai pasunkėdavo (žr. 147–149 pavyzdžius), trūko pačių būtiniausių dalykų (žr. 150–153 pavyzdžius): 147) Vokiečiai jau pirmais metais juos smaugė Slm (ž. smaugti). 148) Badavom prieg vokiečiais Kš (ž. prieg). 149) Kumet po vokyčiais gyvenome, buvo daug rinkiukų atsiradę Kal (ž. rinkiukas 27 ). 150) Prie vokiečių buvo taip sunku su duona, kad net pielavinų reikėjo duonon dėt Bgs (ž. pielavinos 28 ). 151) Prie vokiečių nebebuvo malūnų, nieko, taigi visam kam maldavo [namie] Kp (ž. vokiečiai). 152) Vokiečių laikais žibinom skaldėm Al (ž. skaldė). 153) Apskurom, po vokyčiais bebūdami Trš (ž. apskurti). LKŽe užfiksuota, kad vokiečių valdžia buvusi griežta (žr. 154–155 pavyzdžius), ypač Mažojoje Lietuvoje (žr. 156–157 pavyzdžius): 154) Vis dar buvo nieko, kol neužėjo vokiečiai ir neprislėgė visų savo geležine tvarka A. Vien (ž. prislėgti). 26 Šio poskyrio pavyzdžiai labai susiję (kai kur ir persimaišę) su 1.2 poskyrio pavyzdžiais, tačiau reikia turėti omenyje, kad Mažoji Lietuva buvo vokiečių valdoma ir ne karo metu. 27 ‘elgeta’, plg. rinkiukas LKŽe. 28 ‘pjuvenos’, plg. pielavinos LKŽe. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 22 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 155) Vokyčių užvedimas buvo griežtas Trg (užvedimas). 156) Prūsų Lietuvoje administracija ir teismai buvo vokiečių rankose rš (ž. ranka). 157) Vokiečių okupacinė valdžia registravo kiekvieną žvejo išplaukimą rš (ž. išplaukimas). Iš tiriamosios medžiagos matyti, kad visais laikais vokiečiai užkariautas žemes vokietino (žr. 158–160 pavyzdžius), o jų gyventojai ir patys vokietėjo (žr. 161–163 pavyzdžius). 158) Vokiečių laikais lietuviškumą pradėjo rauti lauku Pgg (ž. rauti). 159) Vokyčiai į Rytprūsius visus lietuviškus vardus vokiškais vardais pavadino Plšk (ž. vardas). 160) Vokiečiai vėl norėtų, kad lietuviai susivokiečiuotų kuo veikiausiai A1884,238 (ž. suvokiečiuoti). 161) Nu kelių šimtų metų vienur ir antrur vergaudamys vokyčiams nutauto savo vienybės ir išvertė savą kalbą S. Dauk (ž. išversti). 162) Visi … dvaronys ir turtingesni ūkininkai į vokiečius pavirtę A1885,40 (ž. dvaronis). 163) Jau jauniejai visai vokiečiai buvo, mės, seniejai, tai da laikėmės savo Vlkš (ž. senas). 1.4. Vokiečių ir lietuvių santykiai ir požiūris vienų į kitus LKŽe LKŽe užfiksuotas ne vienas vartosenos pavyzdys, liudijantis, kad vokiečiai į lietuvius žiūrėjo iš aukšto, juos niekino: 164) Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko K. Donel (ž. 1 vokietis). 165) Kaip tūlasis vokytis, pastatydamas zūbus, niekina lietuvninkus prš (ž. zūbas). 166) Vokiečių metraštininkai skelbė, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai esą visai ne kunigaikščiai, o prasčiokai, valdžios uzurpatoriai rš (ž. uzurpatorius). DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 23 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Tačiau ir lietuviųpaniekinamą požiūrį į vokiečius rodo visoje Lietuvoje fiksuoti (taigi plačiai paplitę ir įsigalėję) pašiepiantys palyginimai 29 , kuriuose minimi šios tautybės žmonės: 167) Ko zyzi kaip vokytis melžamas Gršl (ž. zyzti). 168) I blūdija kaip vokytis po pietų End (ž. 1 vokytis). 169) Spraudžiasi kaip vokietis į dangų LTR (Vb) (ž. 1 vokietis). 170) Mindai kaip vokietys kisielių Zp (ž. 1 vokietis). 171) Laksto kaip vokietis padūkęs Srv (ž. 1 vokietis). Iš minėtų pavyzdžių akivaizdu, kad šių dviejų tam tikrais istorijos laikotarpiais kartu ar šalia gyvenusių tautų žmonės nemėgo vieni kitų ir ta nesantaika net ir taikos metais kartais virsdavo muštynėmis. Jas pradėdavo tiek vokiečiai (ž. 172–173 pavyzdžius), tiek lietuviai (žr. 174–175 pavyzdžius): 172) Vokietis iškėlė ranką mušti, pilkasermėgis mikliai pasilenkė, ir vokiečio ranka perskrido per orą I. Simon (ž. perskristi). 173) Vokietukas drožė bobai per ausį, ta tik kebevirst ir apvirto LTR (ž. kebevirst). 174) Kad nutašiau, kad nutašiau tada tą vokietį! Krč (ž. nutašyti). 175) Tie gaspadoriai, iškėlę už tai tam vokiečiui gerą vantą ir inspyrę kelissyk in šikną, išmetė per duris laukan LMD (ž. vanta). Žodyne pasitaiko vartosenos pavyzdžių, rodančių, kad vis dėlto kai kurie lietuviai ir vokiečiai (dažniau vokietės) palaikė ir draugiškus ryšius 30 , tačiau tokių pavyzdžių nėra daug: 176) Ir ėmusios vokietukės prie jų labiau kibtis, lipšniuotis Sln (ž. lipšniuotis). 177) Vokytė smaigstė, kad ans su jąja šoktum J (ž. smaigstyti). 29 Šiuose palyginimuose galima įžiūrėti neprotingo, nederamo elgesio fiksavimą, orumo trūkumą ir pan., tačiau išsamesnį žodį apie juos galėtų tarti lietuvių smulkiosios tautosakos specialistai. 30 Apie bent kiek draugiškesnius santykius su vyrais vokiečiais dar žr. 237, 238 pavyzdžius. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 24 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 178) Lietuvos patriotas ir tokia tėvelių išlepinta vokietaitė gražiai susigiedojo J. Mik (ž. 1 vokietaitis). Tiriamoji medžiaga liudija, kad lietuvių pataikavimas vokiečiams, stengimasis jiems įtikti buvo laikomas smerktinu dalyku 31 : 179) Jis buvo prisimušęs prie tų vokiečių už šunelį Brž (ž. šunelis). 180) Iš lietuvių išbėgęs, vokiečiams paskui šlubuoja (suvokietėjęs pataikauja germanizatoriams) prš (ž. šlubuoti). 181) Dabar jis lankstosi ten prieš vokiečius, lyg kad kitaip ir negali būti, lenda jiems į užpakalį I. Simon (ž. užpakalis). 182) Tie verstaskūriai da bjauresni už patį vokietį Smln (ž. verstaskūris). Tačiau iš tirtų pavyzdžių matyti, kad vis dėlto dauguma lietuvių vokiečių nemėgo (žr. 183–186 pavyzdžius), nenorėjo su jais turėti jokių reikalų net ir tada, kai vokiečiai, atrodytų, nieko blogo jiems nedarė (žr. 187–188 pavyzdžius 32 ): 183) Išmazgojo aslas savo namų, kurios aniems rodės subjaurotomis nuo krikščionių vokiečių S. Dauk (ž. subjauroti). 184) Senieji žiniuoniai su senobių žodžiais mūsų žemę šveis nuo gudų ir vokiečių dvasios A. Baran (ž. 2 žiniuonis). 185) Nepadyvai, kad lietuvininks vokiečio nekenčia, nes kožna giminė nori būt visų geriausia šim sviete Jrk51 (ž. 1 vokietis). 186) Motriškosios už gudą, lenką ar vokytį tekėti už visų didžiausią sau gėdą turėjo S. Dauk (1 vokytis). 31 Toks pat požiūris į vokiečiams pataikaujančius matyti ir smulkiojoje tautosakoje, plg. „Reiškiama neapykanta, nenoras padėti priešui: jeigu vokiečiui padėsi, šaltoje žemėje gulėsi“ (Anglickienė 2000b: 27). 32 Šie du sakiniai iliustruoja ir toliau straipsnyje nagrinėjamus teigiamus vokiečių bruožus. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 25 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 187) Ta vokytė buvo gera, bet motinai vis tiek netiko, kam buvo baltais panagiais Ms (ž. tikti). 188) Nuvalo vokietė šaukštus – senutei neskanu valgyti P. Cvir (ž. nuvalyti). Rasta tokių LKŽe sakinių, kurie rodo, kad lietuviai iš vokiečių nieko gero nesitikėjo: 189) Ar gali vokietis ką nors duoti lietuviškam žmogui I. Simon (ž. lietuviškas). 190) Tam tespausdiną tuos raštus vokiečiai, kad galėtų nuo mūsų pinigus išmilminti, išvilioti Žem (ž. išmilminti). 1.5. Vokiečių charakteris ir išvaizda LKŽe Iš LKŽe iliustracinių pavyzdžių galima spręsti, kad lietuviai vokiečiams priskirdavo pačias įvairiausias neigiamas savybes (žr. 191 pavyzdį). Vokiečiai jiems atrodė kvaili 33 (žr. 192–193 pavyzdžius), pikti (žr. 194–195 pavyzdžius), pasipūtę (žr. 196–197 pavyzdžius), išrankūs (žr. 198 pavyzdį), melagiai (žr. 199 pavyzdį): 191) Donelaitis savo čaižiais hegzametrais išplakė vokiečių dvarininkų gobšumą, šlykštumą, bukaprotiškumą rš (ž. čaižus). 192) Kvailas kaip vokietis popiet (po pietų Snt) Vlkv (ž. 1 vokietis). 193) Aklas vokietis (kvailas, kuris vokiškai temoka) B, B270,346, MŽ468, N, Sch113, M (ž. 1 vokietis). 194) Pasiuto kaip vokytis po pietų Plik, Akm, Sd (ž. pasiusti). 195) Vokietis plūsta, keikia visokiomis kalbomis, net varlės bijo viršum vandens pasirodyti LzP (ž. 1 vokietis). 196) Pasipūtęs, įsireženęs, kaip tikras vokytis Lk (ž. įsireženti). 33 Pastebėtina, kad taip atrodė ne tik lietuviams. Prancūzų, italų ir danų kalbose vokiečio pavadinimą reiškiąs žodis turi ir kvailio prasmę. Tai rodo, kad lietuvių nuomonė nebuvo subjektyvi (Anglickienė 2006: 18). DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 32 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Štai kokį vaizdą apie vokiečius galima susidaryti vien iš LKŽe iliustracinių pavyzdžių, net jei nežinotume istorinių faktų. Visų pirma, vokiečiai buvo priešai 51 . Jie didžiausiais būriais lietuvius puldinėjo nuo seno ir pastarųjų gyvybių negailėjo. Tai buvo daroma pasitelkus įvairiausius ginklus – taranus, durtuvus, šautuvus, granatas, kulkosvaidžius, minosvaidžius, lėktuvus. Būtų galima daryti atsargią prielaidą, kad vokiečiai daugeliu atvejų galbūt buvę ir techniškai pranašesni (kalbant apie karo techniką) už savo priešininkus, nes lietuvių ginklų LKŽe pavyzdžiuose minima kur kas mažiau. Tiriamojoje medžiagoje paminėta, kad vokiečiai kariavo ne vien su lietuviais, jų priešai buvo ir prūsai, latviai, estai, rusai, lenkai, anglai, danai, norvegai, belgai, prancūzai, amerikiečiai, vokiečiai kovojo ir tarpusavyje. Taigi vokiečiai buvę labai karinga tauta. LKŽe pavyzdžiuose užfiksuotos ir Lietuvos vietovės, kurių gyventojai susidūrė su vokiečiais, pirmiausiai s tai buvo Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos gyventojai, vėliau vokiečiai pasklido po visą Lietuvą – palei Nevėžį, Nemuną, po Užnemunę, link Šiaulių, Pasvalio, Ukmergės ir pan. Kaip rodo iliustraciniai LKŽe sakiniai, vokiečiai tiek eidami per Lietuvą, tiek jau apsistoję ilgesniam laikui (o Mažojoje Lietuvoje šios dvi tautos apskritai gyveno šalia) lietuvius skriaudė – atimdavo gyvulius, grūdus, pašarus, maistą, į Vokietiją išveždavo medžius, kitą turtą. O jei neatimdavo, tai lietuvių turtą sunaikindavo – namus, tiltus, malūnus sudegindavo, pasėlius sutrypdavo, gyvulius iššaudydavo, išskersdavo, negailėjo nei šunų, nei bičių. Vietinius gyventojus apkraudavo įvairiomis prievolėmis, mokesčiais, išsivarydavo darbams į Vokietiją, negailėjo nei mažų vaikų, nei paliegusių žmonių. 51 Turbūt vertėtų dar kartą priminti, kad čia kalbama apie vaizdą, užfiksuotą viename konkrečiame žodyne, kuris atskirais atvejais nebūtinai sutampa su istoriškai dokumentuota tikrove ar su vaizdais, atsispindinčiais kituose šaltiniuose. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 33 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Dėl minėtų priežasčių lietuviai vokiečių bijojo ir nuo jų slapstėsi. Vokiečiai lietuviams atrodė žiaurūs, pikti, pasipūtę, išrankūs, melagiai, bet kartais – ir kvaili, nemalonios išvaizdos, dažniausiai nutukę, dideliais pilvais. Negraži, nesuprantama lietuvio ausiai atrodė ir vokiečių kalba. Visa šitai iliustruojančių pavyzdžių LKŽe yra daugiausia. Tačiau šis pasaulėvaizdis turi ir kitą pusę, jis daug ką pasako apie pačius lietuvius. Iš tiriamosios medžiagos matyti, kad lietuviai, kiek galėjo, užkariautojams vokiečiams priešinosi, ankstesniais laikais su jais aršiai kovėsi, negailėdami savo gyvybių, vėlesniais, kai teko jiems nusileisti, slėpė savo turtą, nepasidavė okupantams bent jau širdyse – vokiečių nekentė, juos niekino, iš jų šaipėsi ir smerkė gentainius, kurie su priešu susidėdavo. Kita vertus, matė lietuviai ir teigiamus vokiečių bruožus, tiesa, tai iliustruojančios medžiagos žodyne yra kur kas mažiau (tik kiek daugiau nei 60 iliustracinių pavyzdžių). Vokiečiai buvo ne tik kariai, bet ir amatininkai, prekybininkai, lietuvius supažindinę su kai kuriais iki tol nežinotais dalykais – kai kuriais amatais, gatavais drabužiais, sacharinu, kalėdinėmis eglutėmis ir pan. Jie buvo darbštūs, rūpestingi, kartais ir vaišingi, geru už gerą atsilyginantys, jų moterys buvo gražios ir pasipuošusios. Iš LKŽe fiksuotos raštų kalbos matyti, kad tai buvo ir mokslininkų, rašytojų, muzikantų tauta. Taigi vokiečio paveikslas, atsispindintis LKŽe iliustraciniuose pavyzdžiuose, nevienareikšmis, tačiau gerokai dažniau jis yra neigiamas negu teigiamas. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad rašant žodyną sovietiniais laikais dėl cenzūros kai kurių iliustracinių pavyzdžių parinkimas galėjo būti tendencingas. Tikėtina, kad Nepriklausomybės laikais šios tautybės žmonių vertinimas dažniau būtų teigiamas negu neigiamas, tai liudija ir šio straipsnio įvadinėse pastabose apžvelgti kiti koncepto VOKIETIS tyrimai. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 34 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 ŠALTINIS LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, t. 1–20, 1941–2002 (elektroninis variantas), vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internete: www.lkz.lt. LITERATŪRA Anglickienė Laimutė 2000a: Kitataučiai lietuvių folklore: daktaro disertacijos santrauka, Kaunas. Anglickienė Laimutė 2000b: Vokietis lietuvių tautosakoje. – Liaudies kultūra 2(71), 25–27. Anglickienė Laimutė 2005: Etnonimų vartojimo lietuvių kalboje ir folklore ypatumai. – Vārds un tā pētišanas aspekti 9, 7–17. Anglickienė Laimutė 2006: Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore, Vilnius: Versus Aureus. Anglickienė Laimutė 2007: Tautosaka apie kitataučius: etnostereotipų ir siužetų migracija. – Rytų Europos kultūra migracijos kontekste: tarpdalykiniai tyrimai, Vilnius: Versus aureus, 445–454. Bandoriūtė Salomėja 2015: Tradicinis anekdotas: iš ko juokėsi XIX a. pabaigos–XX a. vidurio lietuvis. – Tautosakos darbai 49, 105–122. Baranauskas Tomas, Zabiela Gintautas 2016: Saulės mūšio pėdsakų paieškos, Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija. Butkus Alvydas 1995: The Lithuanian Nicknames of Ethnonymic Origin. – Indogermanische Forschungen, Berlin: Walter De Gruyter & Co, 223–228. Butkus Alvydas 2009: Nominacija ir identitetas: habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga, Kaunas. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 35 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Gritėnienė Aurelija 2016: Šermukšnio vaizdinys „Lietuvių kalbos žodyne“. – Tautosakos darbai 52, 85–104. Gritėnienė Aurelija 2017: Žodyno vaizdinys „Lietuvių kalbos žodyne“. – Bendrinė kalba 90, 1–19. Prieiga internete: http://www.bendrinekalba.lt/?90. Gudavičius Aloyzas 2000: Etnolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Gudavičius Aloyzas 2011: Reikšmė – sąvoka – konceptas ir prasmė. – Res humanitariae 10, 108–119. Jasiūnaitė Birutė 2010: Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Jasiūnaitė Birutė 2018: Lietuvių velniavardžiai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kaubrys Saulius 2011: Pasiklydę tarp savęs ir įverčių: 1918–1940 m. Lietuvos vokiečių įvaizdžio klausimu. – Istorija 4(84), 15–25. Kravcova Liudmila 2013: Šiuolaikinės rusų kalbos asmenis įvardijantys daiktavardžiai kaip pasaulėvaizdžio atspindys (pagal „XXI amžiaus aiškinamąjį rusų kalbos žodyną. Aktuali leksika“): daktaro disertacijos santrauka, Vilnius: Vilniaus universitetas. LKK: Lietuvių karas su kryžiuočiais, red. J. Jurginis, Vilnius: Mintis, 1964. Lukošiūtė Ieva 2012: Kultūriniai stereotipai Lietuvių pasakojamuose anekdotuose: žydas, čigonas, vokietis. – Jaunųjų mokslininkų darbai 1(34), 160–166. Nikžentaitis Alvydas 1998: Das Bild der Deutschen und Deutschlands in Litauen während der Zwischenkriegszeit. – Die deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelland während der Zwischenkriegszeit und aktuelle Fragen des deutsch-litauischen Verhältnisses, Hamburg, 237–253. Papaurėlytė-Klovienė Silvija 2010: Kaimyninių tautų atstovai ir jų nacionalinio charakterio specifika lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje. – Lietuvių kalba 4, 1–9. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/27. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 36 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Rutkovska Kristina, Smetona Marius, Smetonienė Irena 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, Vilnius: Akademinė leidyba. Savukynas Virginijus 2012: Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje, Vilnius: Idėjos ir komunikacija. Senvaitytė Dalia 2004: Etninių stereotipų kaita: tautybės studentų akimis. – Tiltai 4 (29), 123–129. Umbrasas Alvydas 2019: Terminologija Lietuvių kalbos žodyne. – Terminologija 26, 162–183. Vėlius Norbertas 1986: Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, Vilnius: Vaga. Vengrytė-Janavičienė Edmunda 2004: Kitataučiai lietuvių liaudies talalinėse. – Tautosakos darbai 27, 57–63. VLEe: Visuotinė lietuvių enciklopedija: elektroninis variantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018. Prieiga internete: https://www.vle.lt. Zabarskaitė Jolanta 2010: Politinis pasaulėvaizdis didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (valstybė, įstatymas, valdžia). – Parlamento studijos 9, 126–143. Prieiga internete: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr9/9_kalba_1.htm. Zabarskaitė Jolanta 2012: Kitoks didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ skaitymas: Adalbertas Bezzenbergeris, marios, pamarys, pamariškis. – Mažoji Lietuva: paribio kultūros tyrimai, sud. G. Blažienė, N. Morozova, J. Zabarskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 239–271. Zybertienė Evelina 2006: Lietuvos vokiečiai lietuvių etninės kultūros erdvėje. – Tiltai 3, 121–137. Gauta 2020 11 20 Priimta 2020 12 21 DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 37 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 GERMAN IN THE WORLDVIEW OF THE DICTIONARY OF THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary The image of the German in the eyes of a Lithuanian has been scrutinised by ethnologists, folklorists, historians, linguists. However, their studies in that regard have so far omitted our largest linguistic tract, the Dictionary of the Lithuanian Language, which can be approached as some kind of a chronicle covering material from our first writings dated 1547 until 2001. A semantic analysis of roughly 650 illustrative examples associated with the German has revealed a very thorough, many-sided image of how Lithuanians have looked at Germans – their neighbours, sometimes close, sometimes not so – since ancient times until the end of the 20th century. This image is not just some biased opinion of a group of people: it consists of information that can be found in written texts, various dialects across Lithuania, and at different times. Of course, individual illustrative sentences recorded from the lips of living people are subjective and often emotional; however, taken together, they form an accurate homogeneous worldview. That Lithuanians knew Germans very well, has evidence in the ample quantity of headwords available in the Dictionary of the Lithuanian Language: with reference to Germans, such words total a massive 52. These words not always have to do with nationality: sometimes they can also refer to the devil or a mushroom, a dance or a gingerbread cookie, and so on. To begin with, according to the Dictionary, Germans were always enemies. Their cohorts would assault Lithuanians since ancient times, sparing no lives. They would do so DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 38 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 with a variety of weapons, from rams to bayonets to rifles, grenades, machineguns, mortars, and airplanes. Germans would not only fight with Lithuanians alone: they also had enemies in Prussians, Latvians, Poles, Englishmen, Norwegians, Belgians, Frenchmen, Americans; Germans were not immune to in-house squabble either. Among the Lithuanian people, it was the residents of Lithuania Minor and Samogitia that first came into contact with Germans; later, Germans spread all over Lithuania. Both as they marched across Lithuania and having settled there for an extended stay, Germans would do Lithuanians harm, taking away their livestock, grain, feed, food, shipping timber and other property off to Germany. What they would not take, they would destroy out of spite: houses, bridges, mills would be burned down, crops trampled, livestock shot or slaughtered; neither dogs nor bees would be spared. The people would be burdened by various obligations, even taken away to work in Germany, sparing neither the children nor the sick. As a result, Lithuanians feared Germans and would try not to attract their unwanted attention. Lithuanians considered Germans a cruel, evil, arrogant, picky, lying bunch, but sometimes they would be regarded as foolish, unsightly, often fat and pot-bellied. The German language would ring foul and incomprehensible to the Lithuanian’s ear as well. Lithuanians would oppose Germans for as much as they could, fighting them ferociously in the old times without sparing their own lives; later, when they were forced to surrender to such power, they would secretly stash their property away, harbouring resistance towards the invaders, if only in their hearts: Germans would be hated, despised, mocked; fellow Lithuanians who made bedfellows with the enemies, frowned upon. On the other hand, Lithuanians saw positive traits in Germans as well, even though material pointing to that is much scarcer. In addition to warriors, Germans were craftsmen, DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ. Vokietis Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje | 39 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.09 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 merchants who introduced Lithuanians to some of the things the country had never known before. They were hard-working, careful, and sometimes welcoming; they would return favours and their women were pretty and well-dressed. The language of texts recorded in DLLe shows that it was a nation of scholars, writers, musicians. KEYWORDS: dictionary, semantics, illustrative example, worldview, German. DANUTĖ LIUTKEVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected]