Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas

BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 EDITA LEDICHOVA Lietuvių kalbos institutas LABIALIZUOTŲ BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS BALSIŲ EKSPERIMENTINIS TYRIMAS ESMINIAI ŽODŽIAI: koartikuliacija; labializacija; balsio kokybė; alofonas. ANOTACIJA Apie labializaciją lietuvių kalbotyroje pradėta kalbėti dar XX a. viduryje. Jau tuomet buvo pastebėta, kad balsiai, atsidūrę šalia lūpinių priebalsių ar balsių, pasižymi kitokiomis akustinėmis ir artikuliacinėmis ypatybėmis. Tačiau jokių išsamių eksperimentų iki šiol nebuvo atlikta, pastebėjimai ir išvados buvo daromos remiantis tik klausa arba nedideliais žvalgomojo pobūdžio tyrimais. Šis darbas – vienas iš pirmųjų bandymų eksperimentinio tyrimo būdu išsiaiškinti labializacijos poveikį lietuvių bendrinės kalbos ilgiesiems ir trumpiesiems balsiams. Labializuotų alofonų kokybinės charakteristikos analizuojamos lyginant natūralių ir dirbtinių žodžių balsių tarimo duomenis su izoliuotai ištartais garsais. Eksperimentinio tyrimo rezultatai rodo, kad ryškiausiai skiriasi labializuotų alofonų trečiosios formantės (F3) duomenys. Antrosios formantės (F2) reikšmių kitimas taip pat labai tendencingas, tačiau labializacijos poveikis užpakalinės ir priešakinės eilės balsiams skirtingas. Mažiausiai labializuoti ir nelabializuoti alofonai skiriasi pirmosios formantės (F1) padėtimi spektre. Formančių F1, F2 ir F3 reikšmių vertinimas atskleidė, kad pagal kompaktiškumą (difuziškumą), bemoliškumą, tonalumą ir įtempimą CpVCp pozicijos alofonai kokybiškai taip pat skiriasi nuo izoliuotai ištartų balsių variantų. ĮVADAS Lietuvių kalbos fonetikos darbuose nemažai dėmesio skirta eksperimentiniams lietuvių bendrinės kalbos 1 ir tarmių balsių (Pakerys 1982; Kaukėnienė 2002: 41–59; 2003: 35–47; 2004: 199– 211; Girdenis 2003: 222; Jaroslavienė 2014: 68–84; 2015; Jaroslavienė ir kt. 2019 ir kt.) ar priebalsių (Vaitkevičiūtė 1965: 72–90; Mikalauskaitė 1975; Kliukienė 1994: 43–52; 1995: 58–68; 2011; Dereškevičiūtė 2008: 15–19; Dereškevičiūtė, Kazlauskienė 2009: 98–111; Ambrazevičius 2010: 5– 10; 2012: 13–18; Urbanavičienė, Indričāne 2016a: 46–77; 2016b: 46–79; Urbanavičienė ir kt. 2019 ir kt.) akustiniams ir artikuliaciniams tyrimams, tačiau išsamaus balsių ir priebalsių sąveikos – 1 Bendrine kalba šiame straipsnyje laikoma taisyklinga, žodyno, gramatikos, rašybos ir skyrybos normomis pagrįsta rašytinė arba sakytinė lietuvių kalbos atmaina, skirta viešojo gyvenimo reikmėms (VKĮPĮ 2011). EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 koartikuliacijos 2 – reiškinių nagrinėjimo vis dar trūksta. Ištirti ir aprašyti tik kai kurie garsų sąveikos atvejai (Vaitkevičiūtė 1960: 207; Girdenis, Kubiliūtė-Kliukienė 1982: 30–38; Kliukienė 2002: 33– 49; Jaroslavienė 2010: 133–139; 152–158; 2013: 105–125; Ledichova 2012: 76–85; Kliukienė, Raudžiūtė 2013: 111–119; Ambrazevičius, Leskauskaitė 2014; Jaroslavienė ir kt. 2019 ir kt.). Paprastai yra skiriami du koartikuliacijos kalbos sraute atvejai: asimiliacija ir akomodacija (Pakerys 2003: 178–179; Thomas 2010: 174, 293–294). Asimiliacija – visiškas ar dalinis garso supanašėjimas su kitais to paties ar gretimo žodžio garsais, keičiantis to garso fonologinę vertę (LKE 2008: 36). Pavyzdžiui, priebalsį [p] gali pakeisti priebalsis [b]: lìpa ['lʲɪpɐ] 3 : lìpdavo ['lʲɪbdɐʋoː]. O akomodacija – toks garsų derinimas, kuris paprastai nesukelia fonemų kaitos, atsiranda tik nežymių garso pakitimų; šio proceso rezultatas – tų pačių fonemų variantai, arba alofonai. Rašte tokie garsų pokyčiai dažniausiai neatsispindi (Pakerys 2003: 189). Šiame straipsnyje nagrinėjamas vienas iš akomodacijos tipų – labializacija. Labializacija (lot. labialis – lūpinis), arba lūpinimas, yra apibrėžiama kaip nelūpinio garso virtimas lūpiniu. Ją lemia garso tarimas papildomai atkišant lūpas į priekį (Ladefoged, Maddieson 2008: 356; Ladefoged, Johnson 2014: 245), dėl to pailgėja burnos ertmė ir pažemėja garso tembras (LKE 2008: 296), tačiau, kaip ir visais akomodacijos atvejais, tai tik dalinis garsų derinimas, nekeičiantis garso diferencinių požymių ir kalbos (ar tarmės) foneminės sudėties. Nors lietuvių kalbotyros tyrėjų darbuose labializacijos terminas minimas gana dažnai, išsamių labializuotų garsų tyrimų neatliekama. Tiesa, Elžbieta Mikalauskaitė (1975: 12) ir Antanas Pakerys (2003: 192) savo fonetikos veikaluose užsimena apie galimą lūpinių priebalsių poveikį balsiams, tačiau plačiau nagrinėti ir eksperimentinių tyrimų būdu patvirtinti šių įžvalgų nesiima, o ir kituose lietuvių kalbos fonetikos darbuose aprašomos tik bendriausios labializacijos 4 ypatybės. 2 Koartikuliacija (angl. coarticulation) apibrėžiama kaip gretimų garsų susiliejimas, susidarantis dėl tolydaus balso trakto persiformavimo kitam garsui tarti (Ladefoged, Johnson 2014: 75). 3 Bendrinės lietuvių kalbos ir tarmių fonetikos darbuose dažniausiai vartojami lietuvių fonetinės abėcėlės rašmenys, tačiau siekiant, kad tyrimo rezultatai būtų labiau suprantami ir kitų kalbų tyrėjams, straipsnyje taikoma standartizuota universali Tarptautinės fonetikų asociacijos sukurta tarptautinė fonetinė abėcėlė (TFA, angl. International Phonetic Alphabet [IPA], plačiau dėl TFA rašmenų žr. Ball ir kt. 2018: 155–164; dėl TFA simbolių taikymo bendrinės lietuvių kalbos garsams perteikti galimybės žr. Jaroslavienė 2017: 196–218; Kazlauskienė 2018: 18–19, 54–55, 57, dėl taikymo tarmių garsams perteikti žr. Bakšienė, Čepaitienė 2017: 105–135). Tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje įprasti kirčio ženklai nenaudojami, tik simboliu „'“ žymimas pagrindinis kirtis. Tačiau lietuvių kalboje būtina skirtingai žymėti tvirtagališkai ir tvirtapradiškai kirčiuotus skiemenis, todėl šiame darbe remiamasi Astos Kazlauskienės pasiūlytu priegaidžių žymėjimu: „1'“ – tvirtapradė, „2'“ – tvirtagalė priegaidė (Kazlauskienė 2018: 19). 4 Terminas labializacija gana dažnai vartojamas tarmių tyrėjų darbuose, ji būdinga anykštėnams ir kupiškėnams (Salys 1992: 119–120; Zinkevičius 1994: 68–69; 2006: 86–89; LKTCh 2004: 142, 152; Markevičienė 2011: 305; Balčiūnienė ir kt. 2017: 47), kai kurioms žemaičių šnektoms, pvz., klaipėdiškių, kretingiškių, plungiškių (Girdenis, Riaubiškytė 1981: 92; Zinkevičius 1994: 122; LKTCh 2004: 272; LKE 2008: 296), tačiau tai ne koartikuliacijos paveiktų garsų kitimas, todėl į šio straipsnio tyrimų lauką nepatenkantis dalykas. EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Užsienio kalbotyros darbuose pagrindiniai labializacijos principai jau gana išsamiai ištirti ir aprašyti. Svarbiausiais kokybiniais labializuotų balsių požymiais laikomos antrosios (F2 ) ir trečiosios (F3) formančių reikšmių kitimas. Nustatytas labai ryškus priešakinės eilės balsių F2 reikšmių mažėjimas, jiems atsidūrus šalia lūpinių priebalsių, o užpakalinės eilės balsiai dėl labializacijos poveikio dažniau linkę į priešakesnę artikuliaciją, t. y. jų F2 dažniau rezonuoja aukštesnių dažnių srityje; be to, tarp lūpinių priebalsių esančių balsių F3 reikšmės yra žemesnių dažnių (Stevens, House 1963: 111–128; Ohde, Sharf 1975: 923–927; Strange ir kt. 1976: 213–224; Hillenbrand ir kt. 2001: 748–763; Flemming 2002: 22; Steinlen 2005: 87–91, 101–106, 118–122; Thomas 2011: 49; Fletcher, Bucher 2014: 98; Renwick 2014: 186; Sylak-Glassman 2014: 17–38; Beeley 2015 ir kt.). Ryškesnio pirmosios formantės kokybinio kitimo, susijusio su labializacija, eksperimentiniais tyrimais neužfiksuota. Šio darbo tikslas – eksperimentinio tyrimo būdu nuosekliai ir išsamiai ištirti bei aprašyti labializacijos 5 poveikį lietuvių bendrinės kalbos ilgųjų 6 [ɑː, oː, uː, æː, eː, iː] ir trumpųjų [ɐ, ɔ, ʊ, ɪ, ɛ] balsių kokybės požymiams. Keliami uždaviniai: 1) sudaryti tiriamųjų žodžių bazę; 2) rasti tinkamus diktorius ir įrašyti tiriamuosius žodžius; 3) specialiomis programomis atlikti eksperimentinius alofonų kokybės tyrimus; 4) palyginti ir aprašyti labializuotų ir izoliuotų balsių variantų akustinius požymius. 1. TYRIMO METODIKA Tyrimą sudaro dvi dalys. Pirmiausia buvo tiriami natūralių lietuvių kalbos žodžių 7 , daugiausia dviskiemenių, balsiai: [ɑː] – bãbą [2'bɑːbɑː], pãpadę [2'pɑːpɐdʲæː]; [oː] – bbos [1'boːboːs], põpo [2'poːpoː]; [uː] – būbų [2'buːbuː], pūpso [2'puːpsoː]; [æː] – bbę [2'bʲæːbʲæː], pplę [2'pʲæːpʲlʲæː]; [eː] – bėbė [2'bʲeːbʲeː], pėpė [2'pʲeːpʲeː]; [iː] – riebbė [rʲɪɛ1'bʲiːbʲeː], ppė [2'pʲiːpʲeː]; [ɐ] – bàbsi ['bɐpʲsʲɪ], pàpsi 5 Tirtas labializacijos poveikis balsiams, esantiems tarp lūpinių priebalsių [p], [b] (grafiškai tiriamoji pozicija žymima CpVCp). 6 Nors šiuolaikinėje lietuvių kalbotyroje laikomasi nuomonės, kad /ɪɛ/ ir /uɔ/ kalboje funkcionuoja kaip ilgieji balsiai (Bacevičiūtė 2002: 5–17; Girdenis 2003: 102–104; 2009: 213–242), tačiau šių kintamo pakilimo garsų tyrimo ir aprašymo metodika skiriasi nuo pastovios artikuliacijos garsų tyrimo ir aprašymo metodikos, todėl į eksperimentinį tyrimą jie nebuvo įtraukti. 7 Sudarant tirtinų natūraliųjų lietuvių kalbos žodžių bazę ir siekiant kuo tikslesnių eksperimentinio tyrimo rezultatų, stengtasi, kad kuo daugiau tiriamųjų žodžių būtų dviskiemeniai ir, jei tik įmanoma, tiriamieji balsiai būtų vartojami tarp tos pačios artikuliacijos vietos priebalsių ir turėtų tą pačią (tvirtagalę) priegaidę. Tačiau sudaryti idealias fonetines sąlygas dažnai būna sudėtinga, taigi į tyrimą teko įtraukti vieną kitą triskiemenį ar tvirtapradę priegaidę turintį žodį. EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 ['pɐpʲsʲɪ]; [ɔ] – bòbo ['bɔboː], pòpo ['pɔpoː]; [ʊ] – bùbų ['bʊbuː], pùpų ['pʊpuː]; [ɪ] – bìblija ['bʲɪbʲlʲɪjɛ], pìpkį ['pʲɪpʲkʲiː]; [ɛ] – bèbyti ['bʲɛbʲiːtʲɪ], pèpsi ['pʲɛpʲsʲɪ]. Antrąją tyrimo dalį sudaro dirbtinių žodžių 8 , t. y. atsižvelgiant į lietuvių kalbos žodžių struktūros ypatybes dirbtinai sudarytų, bet lietuvių kalboje nesamų žodžių, balsiai: [ɑː] – baba 9 [bɑːbɑː], papa [pɑːpɑː]; [oː] – bobo [boːboː], popo [poːpoː]; [uː] – būbū [buːbuː], pūpū [puːpuː]; [æː] – bebe [bʲæːbʲæː], pepe [pʲæːpʲæː]; [eː] – bėbė [bʲeːbʲeː], pėpė [pʲeːpʲeː]; [iː] – byby [bʲiːbʲiː], pypy [pʲiːpʲiː]; [ɐ] – baba [bɐbɐ], papa [pɐpɐ]; [ɔ] – bobo [bɔbɔ], popo [pɔpɔ]; [ʊ] – bubu [bʊbʊ], pupu [pʊpʊ]; [ɪ] – bibi [bʲɪbʲɪ], pipi [pʲɪpʲɪ]; [ɛ] – bebe [bʲɛbʲɛ], pepe [pʲɛpʲɛ]. Šie žodžiai atitinka idealiuosius eksperimentinio tyrimo pavyzdžius, nes leidžia lyginamuoju būdu nagrinėti balsius, vartojamus tarp tos pačios artikuliacijos vietos priebalsių. Natūralių ir dirbtinių žodžių balsiniai alofonai lyginti su izoliuotai 10 ištartų balsių kokybės požymiais. Izoliuotai, t. y. be jokio konteksto, ištarti garsai atspindi natūralią artikuliaciją. Tariant juos atsiribojama nuo gretimų garsų įtakos bei kitų veiksnių, turinčių reikšmės kokybės parametrų pokyčiams, todėl toks balsis yra artimiausias akustiniam etalonui. Be to, izoliuotų ir kalbos sraute ištartų balsių lyginimas leidžia nustatyti alofonų kokybinių požymių skirtumus. Izoliuotas balsis buvo pateikiamas trumpame konstatuojamosios intonacijos sakinyje, pavyzdžiui, aš tariu ilgąjį [ɑː], aš tariu ilgąjį [iː] ir kt. Diktorių paprašyta sakinius perskaityti normaliu tempu, nieko specialiai nepabrėžiant ir nepailginant, prieš ištariant tiriamąjį balsį padaryti nedidelę pauzę. Daugelyje lietuvių eksperimentinės fonetikos darbų balsių formančių reikšmės skaičiuojamos imant visą tiriamo garso formančių reikšmių vidurkį (žr. Atkočaitytė 2002; Kazlauskaitė 2002a; Bacevičiūtė 2004; Kaukėnienė 2004; Leskauskaitė 2004; Trumpa 2005; Murinienė 2007), tačiau taip apibendrinami ne tik stacionariosios garso dalies, bet ir pereinamųjų segmentų – garso pradžios ir pabaigos, daugiausia veikiamų koartikuliacijos su gretimais garsais, formančių rodikliai. Todėl atliekant šį tyrimą garsų formančių reikšmės skaičiuotos kitaip: alofonas buvo padalytas į 3 dalis ir skaičiuotos segmento pradžios (I pozicija), stacionariosios dalies – vidurio (II pozicija) ir pabaigos 8 Pagal tokią tyrimo metodiką nemažai eksperimentinių garsų sąveikos tyrimų atliekama užsienyje (pvz.: Whalen 1990: 149–176; Marchal, Hardcastle 1993: 137–153; Boyce, Epsy-Wilson 1997: 3741–3753; Herrick 2007: 231–254; Strange ir kt. 2007: 1111–1129; Maxwell ir kt. 2015; Zellou, Pycha 2018: 1–24), jų yra atlikta ir lietuvių kalbos fonetikos duomenų pagrindu (Ledichova 2012: 76–85; Grigorjevs, Jaroslavienė 2014: 35–49). 9 Dirbtiniai žodžiai kirčio ar priegaidės neturi, todėl skiemuo, kurį informantams reikėjo pabrėžti, buvo pabrauktas. 10 Izoliuotai ištartų balsių nereikia painioti su Joneso kardinaliniais balsiais – visuotinai pripažintais balsių kokybės etalonais, kurie naudojami kaip teoriniai konstruktai tam tikrų kalbų ar tarmių balsynui apibūdinti, bet nesutampa su realiaisiais kurios nors konkrečios kalbos balsiais (plačiau žr. Jaroslavienė, Kaukėnienė 2004: 25–38; dėl atskirų Lietuvos šnektų izoliuotai tariamų balsių akustinių ir artikuliacinių charakteristikų lyginamo su Joneso kardinaliniais balsiais žr.: Murinienė 1998: 91−105; Bacevičiūtė 2000: 13−17; Leskauskaitė 2000: 83−94; Kazlauskaitė 2002b: 61−78; Urbanavičienė 2004: 65−80 ir kt.). EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 (III pozicija), t. y. 1/3 garso dalies, formančių reikšmės. Iš viso ištirtos 1056 labializuotų alofonų realizacijos. Medžiaga eksperimentui rinkta Vilniaus mieste. Tyrimui skirtus pavyzdžius įkalbėjo du diktoriai vyrai: A. S. (23 m.) ir K. B. (22 m.), kilę iš vakarų aukštaičių tarmės ploto, turintys gerą lietuvių bendrinės kalbos tartį ir aktyviai ja bendraujantys kasdieniame gyvenime. Būtent šio tarmės ploto atstovai geriausiai išlaiko ilgųjų balsių kiekybę, o pačios tarmės fonetinė sistema ir gramatinė sandara beveik tokia pati kaip bendrinės lietuvių kalbos (LKE 2008: 310). Tiriamosios medžiagos įrašymo metu abu diktoriai buvo Muzikos akademijos aktorinio meistriškumo specialybės III kurso studentai. Jų artikuliacija be pastebimų trūkumų, tartis atitinka lietuvių bendrinės kalbos normas. Kad diktoriams nebūtų aiškus tyrimo tikslas ir jie negalėtų daryti įtakos eksperimento rezultatams, tiriami žodžiai buvo pateikti atsitiktine tvarka, be to, įterpta tyrimui nesvarbių analogiškos struktūros žodžių. Tiriamoji medžiaga įskaityta išlaikant įprastą, natūralų kalbos tempą, vienoda, emociškai neutralia nominatyvine intonacija, žodžio pabaigoje nenuleidžiant balso. Kiekvienas informantas pateiktus žodžius įskaitė tris kartus. Įrašams segmentuoti ir spektrinei analizei atlikti naudotasi kompiuterine Amsterdamo universiteto mokslininkų Paulio Boersmos ir Davido Weeninko sukurta garsų apdorojimo ir analizės programa PRAAT. Taikant ją, skaičiuotos pirmųjų keturių formančių (F1, F2, F3, F4) reikšmės hercais (Hz), formantės reikšme darbe laikytos 10 hercų tikslumu suapvalintos garso pradžios, stacionariosios dalies (vidurio) ir pabaigos formantės. Siekiant tiksliau apibūdinti kokybinius analizuojamų alofonų santykius, pagal pradinės, stacionariosios ir galinės artikuliacijos pozicijų pirmosios, antrosios ir trečiosios formančių reikšmes (Hz) apskaičiuoti šie akustiniai garsų parametrai: kompaktiškumo (C), tonalumo (T), bemoliškumo (b), difuziškumo (df) ir įtempimo (įt). Aritmetiniai veiksmai atlikti programų paketo Microsoft Office elektronine skaičiuokle Excel, kuri, pagal Raimundo G. Piotrovskio (Пиотровский 1960: 24–38) sukurtą tyrimo metodiką skaičiavo tirtų segmentų indeksus. Gauti rezultatai padeda įvertinti, kaip kinta alofono kokybė jį tariant izoliuotą ir drauge su priebalsiais, taip pat kuri tiriamojo segmento dalis – pradžia, stacionarioji dalis (vidurys) ar pabaiga – labiausiai veikiama koartikuliacijos. Pagal Bladono ir Fanto formulę (Bladon, Fant 1978: 2–3) papildomai skaičiuota vadinamosios efektyviosios antrosios formantės (F2') reikšmė. EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 c apskaičiuojama laikant, kad B2 = 67 Hz, o K(f) = 12 · F2/1400, pagal šią formulę: Į barkus rezultatai paversti pagal Traunmüllerio formulę (Traunmüller 1988: 97). Bark = 26,81/ (1 + (1960/f)) – 0,53. Grafiškai lyginamų balsių variantų santykiai vaizduojami psichoakustinėje F2' / F1 erdvėje. Joje tirtieji alofonai žymimi 1 barko dydžio (z) skersmens apskritimais, o atstumai tarp apskritimų rodo suvokiamosios kokybės skirtingumo laipsnį: kuo labiau apskritimai nutolę vienas nuo kito, tuo stipriau kokybiškai skiriasi garsai (Jaroslavienė 2015: 5). Teigiama, kad toks balsių santykių vaizdas tiksliau perteikia klausos ypatumus, nes atsižvelgiama į logaritminę suvokimo prigimtį (Grigorjevs 2013: 303). 2. LABIALIZUOTŲ ILGŲJŲ IR TRUMPŲJŲ BALSIŲ KOKYBĖS TYRIMO REZULTATAI Labializuotų balsių vertinimas atliekamas lyginant jų pradžios, stacionariosios dalies (vidurio) ir pabaigos pirmųjų trijų formančių (F1, F2 ir F3) reikšmes su atitinkamomis izoliuotai ištartų balsių formančių reikšmėmis – aiškinamasi, kuri tiriamojo alofono dalis labiausiai veikiama lūpinio priebalsio. Mokslinėje literatūroje (pvz.: Ladefoged 2008: 440; Krug, Schlüter 2013: 234; Carignan ir kt. 2017: 363; Wayland 2019: 170) teigiama, kad pirmoji formantė F1 yra atvirkščiai proporcinga liežuvio pakilimui, t. y. kuo ši formantė žemesnė, tuo liežuvis aukščiau pakilęs ir garsas uždaresnis; antroji formantė F2 yra susijusi su liežuvio horizontaliu judėjimu, t. y. kuo ši formantė aukštesnė, tuo garsas priešakesnis. Manoma, kad aprašant akustines balsių ypatybes pakanka F1 ir F2 reikšmių, kitos reikšmės dažniausiai perduoda tik ekspresyvinę informaciją arba individualias balso ypatybes (plg. (1) (2) (3) ; . EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Girdenis 2003: 221–222; Ladefoged 2008: 48). Tačiau, kaip atskleis šio tyrimo rezultatai, kai kuriais atvejais trečiosios formantės F3 duomenys gali būti ypač svarbūs diferencijuojant balsinius alofonus. 2.1. Natūralių žodžių ilgieji balsiai Pirmiausia analizuojamos natūraliuose žodžiuose ištartų ilgųjų labializuotų alofonų spektrinės charakteristikos, o tada rezultatai lyginami su dirbtinių žodžių tyrimo duomenimis. Analogiškai aprašomos ir trumpųjų labializuotų bei izoliuotai ištartų balsių charakteristikos. 1 LENTELĖ. Natūralių žodžių labializuotų ir izoliuotai ištartų ilgųjų balsių [ɑː], [oː], [uː], [æː], [eː], [iː] kokybės požymiai Garsas Formantės (Hz) Indeksai Pozicija F1 F2 F3 C b T df įt I Cp[ɑː]Cp 760 1300 2440 908 106 –40 540 520 II 800 1310 2490 915 106 –65 510 500 III 790 1290 2470 915 106 –69 500 530 [ɑː] 810 1250 2670 923 106 –141 440 730 I Cp[oː]Cp 500 860 2630 898 111 –250 640 770 II 550 840 2620 918 111 –310 610 830 III 560 830 2570 923 111 –320 610 800 [oː] 470 750 2680 909 111 –350 780 960 I Cp[uː]Cp 380 760 2680 871 113 –246 860 1040 II 370 700 2660 878 113 –303 930 1090 III 380 760 2630 871 113 –238 860 990 [uː] 350 660 2700 877 114 –336 990 1190 I Cp[æː]Cp 690 1620 2500 869 106 182 930 310 II 710 1610 2450 874 106 173 900 370 III 730 1650 2410 876 106 190 920 470 [æː] 710 1740 2550 866 105 223 1030 500 I Cp[eː]Cp 430 2080 2650 784 106 579 1650 800 II 440 2100 2630 786 106 581 1660 790 III 450 2050 2610 791 106 554 1600 710 [eː] 390 2260 2840 763 106 664 1870 1210 I Cp[iː]Cp 280 2230 3030 720 108 768 1950 1480 II 260 2260 3080 709 108 805 2000 1580 III 270 2280 3030 714 108 803 2010 1540 [iː] 280 2380 3080 715 107 817 2100 1680 Pastabos: I – balsio pradžia, II – vidurys, III – pabaiga; laužtiniuose skliaustuose nurodomos izoliuotai ištarto balsio formančių ir jų vertinimo reikšmės. Išanalizavus natūralių žodžių ilgųjų labializuotų balsių formančių reikšmių kitimo tendencijas, atlikus kokybinių parametrų vertinimą (žr. 1 lentelę) ir gautus rezultatus palyginus su EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 izoliuotai ištartų balsių duomenimis, galima daryti keletą pirminių išvadų (jas perteikia 1 pav.). Ryškesni labializuotų balsių pirmosios formantės (F1) reikšmių skirtumai užfiksuoti tik vidutinio pakilimo balsių [oː] ir [eː] – tarp lūpinių priebalsių esančių alofonų F1 šiek tiek aukštesnė nei atitinkama izoliuotai ištartų balsių formantė, todėl jie turėtų būti truputį atviresni. Stipresnė koartikuliacijos įtaka labializuoto [oː] F1 reikšmėms nustatyta vertinant stacionariąją ir galinę artikuliacijos pozicijas (plg. Cp[oː]Cp F1 = 550 Hz, 560 Hz ir [oː] F1 = 470 Hz; dar plg. 500 Hz ir 470 Hz), o labializuoto [eː] visos trys pozicijos patiria labai panašią gretimų priebalsių įtaką (plg. Cp[eː]Cp F1 = 430 Hz, 440 Hz, 450 Hz ir [eː] F1 = 390 Hz). Kitų tirtų balsinių alofonų rezultatai kokio nors reikšmingo kokybinio pirmosios formantės kitimo spektre nerodo. Daug ryškesni labializuotų ir nelabializuotų alofonų antrosios formantės reikšmių skirtumai. Jie, kaip galima pastebėti, susiję su balsių tarimo eile. Ilgųjų užpakalinės eilės labializuotų balsių [ɑː], [oː], [uː] alofonų F2 yra aukštesnių dažnių, todėl šie alofonai turėtų būti vertintini kaip priešakesnės artikuliacijos nei izoliuotai ištarti balsiai. Tai iš tikrųjų labai tikėtina, nes priebalsiai [p], [b], tarp kurių buvo labializuotieji balsiai, taip pat artikuliuojami priešakine burnos dalimi – kliūtis sudaroma abiem lūpomis, stipriai prispaudus vieną prie kitos. Tariant tokius priebalsius, šiek tiek į priekį pasislenka ir liežuvis. Taigi natūralu, kad po to tariant balsį kalbos padargai nespėja grįžti į užpakalinę padėtį ir užpakalinės eilės balsiai tariami kiek priešakesni. Labializuotų priešakinės eilės [æː], [eː] ir [iː] alofonų F2 reikšmės mažesnės nei izoliuotai tariamų balsių variantų. Artikuliacijos atžvilgiu šį santykį reikėtų interpretuoti taip: liežuvis traukiasi atgal link kietojo gomurio ir tariamas balsis užpakalėja. Nustatyta, kad koartikuliacija stipriau veikia EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pradinę ar (ir) galinę tiriamojo segmento dalį, tačiau ir visas lūpinių priebalsių [p], [b] veikiamas alofonas kokybiškai labai skiriasi nuo izoliuotai tariamo balsio varianto. Trečiosios formantės reikšmių kitimo kryptis taip pat labai tendencinga – visais atvejais ir visų tiriamojo labializuoto balsio artikuliacijos pozicijų F3 gerokai žemesnių dažnių. Pirminiai eksperimentinio tyrimo rezultatai patvirtina užsienio fonetikos tyrėjų (Stevens, House 1963: 111–128; Ohde, Sharf 1975: 923–927; Hillenbrand ir kt. 2001: 748–763; Cole ir kt. 2010: 167–184; Paillereau 2016) darytas išvadas apie antrosios formantės reikšmių kitimo tendencijas, taip pat paremia Edwardo Flemmingo (2002: 22), Eriko R. Thomaso (2011: 49), Helenos Beeley (2015) ir Andrew Bucherio, Janetos Fletcher (2014: 98) mintį, kad labializacija labiausiai susijusi su nuosekliu trečiosios formantės reikšmių mažėjimu. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios formantės reikšmių kitimas labai blankus ir, kaip galima įtarti, mažai tesusijęs su labializacija. Apie ryškesnius F1 skirtumus nerašo ir užsienio fonetikos specialistai. Formančių reikšmių vertinimo rezultatai taip pat leidžia daryti kai kurias pirmines išvadas, tiesa, nustatytos tendencijos irgi yra glaudžiai susijusios su prigimtinėmis balsių akustinėmis savybėmis. Žemutinio pakilimo balsiai iš prigimties yra kompaktiniai, todėl jų alofonų akustinių savybių pokyčius geriausiai atspindi kompaktiškumo indeksai. Tarp lūpinių priebalsių [p], [b] esantis žemutinio pakilimo [ɑː] yra mažesnio kompaktiškumo nei izoliuotas [ɑː] (plg. Cp[ɑː]Cp C = 908, 915 ir [ɑː] C = 923), o žemutinio pakilimo [æː] labializuoto alofono kompaktiškumo indekso reikšmės visų trijų artikuliacijos pozicijų didesnės (plg. Cp[æː]Cp C = 869, 874, 876 ir [æː] C = 866). Didesnės ir labializuoto vidutinio pakilimo balsio [eː] kompaktiškumo indekso reikšmės (plg. Cp[eː]Cp C = 784, 786, 791 ir [eː] C = 763). Aukštutinio pakilimo balsiams svarbesnis difuziškumo indeksas – CpVCp pozicijos alofonai pradinėje, stacionariojoje ir galinėje artikuliacijos pozicijose yra mažesnio difuziškumo nei izoliuotai ištarti balsių variantai (plg. Cp[uː]Cp df = 860, 930 ir [uː] df = 990; Cp[iː]Cp df = 1950, 2000, 2010 ir [iː] df = 2100). Mažesnėmis difuziškumo indekso reikšmėmis pasižymi ir visos trys labializuoto vidutinio pakilimo [oː] artikuliacijos pozicijos (plg. Cp[oː]Cp df = 640, 610 ir [oː] df = 780). Bemoliškumo skirtumų tarp labializuotų ir izoliuotai ištartų balsių variantų užfiksuota tik tiriant [æː], [iː] ir [uː]. Tarp lūpinių priebalsių esantys priešakinės eilės [æː] ir [iː] yra bemoliškesni (plg. Cp[æː]Cp b = 106 ir [æː] b = 105; Cp[iː]Cp b = 108 ir [iː] b = 107) – artikuliuojant juos lūpų veikla turėtų būti aktyvesnė nei tariant izoliuotą balsį. Tikėtasi, kad bemoliškumo indeksai atskleis ir lūpinio balsio [uː] labializacijos laipsnį, tačiau lūpiniai priebalsiai neparyškina šiam balsiui tipiško 1 PAV. Natūralių žodžių labializuotų (___) ir izoliuotų (....) ilgųjų balsių spektrai EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Tiek natūralių, tiek dirbtinių žodžių trumpųjų balsių tyrimo rezultatai atskleidžia tas pačias kokybinių parametrų kitimo tendencijas, todėl toliau trumpųjų balsių tyrimo duomenys aptariami kartu, išryškinant bendriausius dėsningumus ar aptariant kai kuriuos išsiskiriančius atvejus. 3 LENTELĖ. Natūralių žodžių labializuotų ir izoliuotai ištartų trumpųjų balsių [ɐ], [ɔ], [ʊ], [ɪ], [ɛ] kokybės požymiai Garsas Formantės (Hz) Indeksai Pozicija F1 F2 F3 C b T df įt I Cp[ɐ]Cp 670 1290 2420 891 107 11 620 460 II 650 1330 2420 883 107 51 680 400 III 640 1350 2440 878 107 67 710 350 [ɐ] 740 1290 2690 904 106 –78 550 640 I Cp[ɔ]Cp 600 920 2590 919 109 –264 480 770 II 590 920 2590 916 109 –257 490 760 III 580 920 2580 913 109 –247 500 740 [ɔ] 580 890 2720 918 109 –299 530 910 I Cp[ʊ]Cp 410 900 2520 860 112 –106 690 710 II 410 870 2550 865 112 –140 720 770 III 410 870 2570 865 112 –144 720 790 [ʊ] 420 810 2620 878 112 –225 770 890 I Cp[ɪ]Cp 390 1990 2600 775 107 592 1600 700 II 380 2010 2610 771 107 610 1630 740 III 380 1990 2560 772 107 610 1610 670 [ɪ] 400 2090 2790 772 107 593 1690 980 I Cp[ɛ]Cp 500 1740 2570 818 107 372 1240 310 II 510 1750 2310 823 107 415 1240 450 III 500 1750 2580 818 107 375 1250 330 [ɛ] 650 1790 2760 849 105 252 1140 700 4 LENTELĖ. Dirbtinių žodžių labializuotų ir izoliuotai ištartų trumpųjų balsių [ɐ], [ɔ], [ʊ], [ɪ], [ɛ] kokybės požymiai Garsas Formantės (Hz) Indeksai Pozicija F1 F2 F3 C b T df įt I Cp[ɐ]Cp 640 1310 2550 881 107 22 670 380 II 690 1320 2530 892 107 –1 630 400 III 670 1290 2590 890 107 –18 620 470 [ɐ] 740 1290 2690 904 106 –78 550 640 I Cp[ɔ]Cp 570 930 2520 909 110 –220 500 660 II 570 910 2580 912 110 –249 520 740 III 560 870 2600 916 110 –284 570 790 EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 [ɔ] 580 890 2720 918 109 –299 530 910 I Cp[ʊ]Cp 430 840 2570 877 112 –195 730 800 II 430 850 2600 875 112 –190 720 820 III 420 820 2600 877 112 –211 760 860 [ʊ] 420 810 2620 878 112 –225 770 890 I Cp[ɪ]Cp 390 2070 2660 771 107 616 1680 840 II 380 2090 2680 767 107 632 1710 890 III 380 2050 2690 768 107 614 1670 860 [ɪ] 400 2090 2790 772 107 593 1690 980 I Cp[ɛ]Cp 580 1750 2470 839 106 330 1170 360 II 610 1780 2460 844 106 325 1170 430 III 600 1750 2430 844 106 322 1150 420 [ɛ] 650 1790 2760 849 105 252 1140 700 Analizuojant tiek natūralių (žr. 3 lent. ir 5 pav.), tiek dirbtinių (žr. 4 lent. ir 6 pav.) žodžių tarimo rezultatus pastebėta, kad ryškesniu pirmosios formantės reikšmių skirtumu pasižymi žemutinio pakilimo balsiai [ɐ], [ɛ] – tarp lūpinių priebalsių [p], [b] esančių [ɐ], [ɛ] alofonų pradinės, stacionariosios ir galinės artikuliacijos pozicijų F1 yra žemesnių dažnių nei izoliuotai ištartų balsių variantų (plg. Cp[ɐ]Cp F1 = 670 Hz, 650 Hz, 640 Hz ir [ɐ] F1 = 740 Hz; Cp[ɛ]Cp F1 = 500 Hz, 510 Hz ir [ɛ] F1 = 650 Hz (natūralių žodžių duomenys); Cp[ɐ]Cp F1 = 640 Hz, 690 Hz, 670 Hz ir [ɐ] F1 = 740 Hz; Cp[ɛ]Cp F1 = 580 Hz, 610 Hz, 600 Hz ir [ɛ] F1 = 650 Hz (dirbtinių žodžių duomenys)), todėl galima manyti, kad artikuliuojant labializuotus alofonus liežuvio pakilimo laipsnis didesnis ir jie uždaresni. Labializuotų [ɔ], [ʊ] ir [ɪ] variantų F1 reikšmės tiriant natūralius ar dirbtinius žodžius jokio aiškesnio kokybinio skirtumo neišryškina – 10–20 Hz skirtumą tarp lygintų pozicijų galima laikyti visai nereikšmingu. Antrosios formantės reikšmės kinta gana tendencingai, be to, santykis analogiškas jau aptartiems natūralių žodžių ilgųjų balsių tyrimo rezultatams (plg. 1 ir 2 lent.): užpakalinės eilės labializuotų [ɐ], [ɔ], [ʊ] alofonų F2 reikšmės didesnės, taigi visi jie turėtų būti vertinami kaip priešakesnės artikuliacijos nei ištarti izoliuotai balsiai, o labializuotų priešakinės eilės [ɪ], [ɛ] F2 yra žemesnių dažnių, todėl galima manyti, kad artikuliuojant juos liežuvis kiek labiau pasislenka į užpakalinę burnos ertmės dalį. Aptartasis požymis būdingas tiek natūralių, tiek dirbtinių žodžių tyrimo rezultatams. Būtina atkreipti dėmesį, kad trumpųjų balsių formančių reikšmių duomenys EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 atskleidžia ne tokį ryškų kokybinį skirtumą kaip ilgųjų balsių, tačiau F2 kitimas labai pastovus ir leidžia teigti, kad tai ne atsitiktinumas, o neabejotina lūpinių priebalsių [p], [b] įtaka. Nuosekliausius, visai tiriamų alofonų grupei bendrus kokybinius rezultatus rodo trečiosios formantės duomenys – trijų labializuotų [ɐ], [ɔ], [ʊ], [ɪ], [ɛ] alofonų artikuliacijos pozicijų F3 žemesnė nei izoliuotai ištartų balsių variantų. Viso eksperimentinio tyrimo metu išryškėjusi tendencija, konstatuota ir daugelio užsienio fonetikos specialistų (Flemming 2002: 22; Thomas 2011: 49; Fletcher, Bucher 2014: 98; Beeley 2015), leidžia drąsiai teigti, kad ryškūs F3 rezultatų skirtumai yra susiję su labializacijos poveikiu. Atkreiptinas dėmesys, kad didesnio formančių reikšmių skirtumo tarp pradinės, stacionariosios ir galinės artikuliacijos pozicijų neužfiksuota – panaši lūpinių priebalsių įtaka kokybės rezultatams fiksuojama visose trijose alofonų tarimo fazėse. Didesnio F1, F2 ir F3 reikšmių skirtumo tarp natūralių bei dirbtinių žodžių tyrimo rezultatų nenustatyta – labializacijos įtaka tirtiems trumpųjų balsių variantams abiem atvejais labai panaši. Formančių reikšmių vertinimas leidžia dar tiksliau aprašyti trumpųjų labializuotų ir izoliuotai ištartų alofonų ypatybes. Tarp lūpinių priebalsių esančių trijų tirtų artikuliacijos pozicijų žemutinio pakilimo [ɐ], [ɛ] variantų kompaktiškumas yra mažesnis (plg. Cp[ɐ]Cp C = 891, 883, 878 ir [ɐ] C = 904; Cp[ɛ]Cp C = 818, 823, 818 ir [ɛ] C = 849 (natūralių žodžių duomenys) bei Cp[ɐ]Cp C = 881, 892, 890 ir [ɐ] C = 904; Cp[ɛ]Cp C = 839, 844 ir [ɛ] C = 849 (dirbtinių žodžių duomenys)). Būtina 5 PAV. Natūralių žodžių (___) labializuotų ir izoliuotų (....) trumpųjų balsių spektrai 6 PAV. Dirbtinių žodžių (___) labializuotų ir izoliuotų (....) trumpųjų balsių spektrai EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 19 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 atkreipti dėmesį, kad tiriant ilguosius balsius nustatytos labializuoto žemutinio pakilimo [æː] kompaktiškumo reikšmės didesnės už reikšmes, nustatytas tiriant izoliuotai ištartą balsio variantą, o jau aptartam labializuotam trumpajam balsio [ɛ] variantui būdingas mažesnis kompaktiškumas. Aukštutinio pakilimo [ʊ], [ɪ] ir vidutinio pakilimo [ɔ] difuziškumo reikšmės truputį varijuoja, tačiau įžvelgti tam tikras bendras tendencijas galima. Natūralių žodžių labializuoti [ʊ], [ɪ], [ɔ] alofonai pradinėje, stacionariojoje ir galinės artikuliacijos pozicijose ne tokie difuziški kaip izoliuotai ištarti jų variantai (plg. Cp[ʊ]Cp df = 690, 720 ir [ʊ] df = 770; Cp[ɪ]Cp df = 1600, 1630, 1610 ir [ɪ] df = 1690; Cp[ɔ]Cp df = 480, 490, 500 ir [ɔ] df = 530). Dirbtinių žodžių tyrimo rezultatai rodo, kad tarp lūpinių priebalsių esantis [ʊ] trijose tirtose artikuliacijos pozicijose (plg. Cp[ʊ]Cp df = 730, 720, 760 ir [ʊ] df = 770), [ɪ] – stacionariojoje ir galinėje (plg. Cp[ɪ]Cp df = 1680, 1670 ir [ɪ] df = 1690), [ɔ] – pradinėje ir stacionariojoje (plg. Cp[ɔ]Cp df = 500, 520 ir [ɔ] df = 530) ne toks difuziškas kaip izoliuotai ištarti variantai; neaptartose tarimo fazėse labializuoto varianto difuziškumo laipsnis didesnis. Bemoliškumo indeksas rodo, kad labializuotiems [ɐ] ir [ɛ] alofonams būdinga aktyvesnė lūpų veikla nei izoliuotai ištartiems jų variantams (plg. Cp[ɐ]Cp b = 107 ir [ɐ] b = 106; Cp[ɛ]Cp b = 108 ir [ɛ] b = 107 (natūralių žodžių duomenys); Cp[ɐ]Cp b = 107 ir [ɐ] b = 106; Cp[ɛ]Cp b = 106 ir [ɛ] b = 105 (dirbtinių žodžių duomenys)). Tiesa, bemoliškumo indekso reikšmių skirtumo tarp ilgojo labializuoto ir izoliuotai ištarto [ɑː] neužfiksuota. Atkreiptinas dėmesys, kad tik dirbtinių žodžių [ɔ], tartam tarp lūpinių priebalsių, būdingas didesnis bemoliškumo indeksas (plg. Cp[ɔ]Cp b = 110 ir [ɐ] b 109); natūralių žodžių [ɔ] bemoliškumo indekso reikšmių kitimo nefiksuota. Primintina, kad pagal antrosios formantės reikšmes aiškiai išsiskyrė dvi balsių grupes: labializuoti užpakalinės eilės balsiai, kurių F2 reikšmės didesnės, ir priešakinės eilės balsiai – jų F2 reikšmės mažesnės. Tačiau analizuojant tonalumo parametrus nustatytas kitoks santykis: visų tarp lūpinių priebalsių esančių užpakalinės ir EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 20 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 priešakinės eilės trumpųjų [ɐ], [ɔ], [ʊ], [ɪ] 12 ir [ɛ], tirtų trijose artikuliacijos pozicijose, tonalumo reikšmės didesnės nei izoliuotai ištartų šių balsių variantų tonalumo reikšmės, todėl labializuoti alofonai turėtų būti vertintini kaip aukštėlesnio tembro (plg. Cp[ɐ]Cp T = 11, 51, 67 ir [ɐ] T = –78; Cp[ɔ]Cp T –264, –257, –247 ir [ɔ] T = –299; Cp[ʊ]Cp T = –106, –140, –144 ir [ʊ] T = –225; Cp[ɪ]Cp T = 610 ir [ɪ] T = 593; Cp[ɛ]Cp T = 372, 415, 375 ir [ɛ] T = 252 (natūralių žodžių duomenys); Cp[ɐ]Cp T = –22, –1, –18 ir [ɐ] T = –78; Cp[ɔ]Cp T = –220, –249, –284 ir [ɔ] T = –299; Cp[ʊ]Cp T = –195, – 190, –211 ir [ʊ] T = –225; Cp[ɪ]Cp T = 616, 632, 614 ir [ɪ] T = 593; Cp[ɛ]Cp T = 330, 325, 322 ir [ɛ] T = 252 (dirbtinių žodžių duomenys). Pastebėta, kad nuosekliausiai kintantis kokybės parametras yra įtempimas – visi tiek natūralių, tiek dirbtinių žodžių labializuoti trumpųjų balsių alofonai tariami mažiau įtemptais kalbos padargais nei izoliuoti jų variantai. Kad tarp lūpinių priebalsių alofonai mažiau įtempti, pastebėta tiriant visas balsių grupes. 12 Kiek žemesnis tik tiriamojo labializuoto [ɪ] pradinės artikuliacijos pozicijos tonalumo parametras (plg. Cp[ɪ]Cp T = 592 ir [ɪ] T = 593). EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 21 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Balsių santykių analizė (žr. 7 ir 8 pav.) atskleidė, kad tiek natūralių, tiek dirbtinių žodžių žemutinio pakilimo trumpieji labializuoti ir izoliuotai ištarti [ɐ] ir [ɛ] variantai psichoakustinėje erdvėje išryškina didžiausią skirtumą – jų lyginamieji apskritimai labai aiškiai nutolę vienas nuo kito. Atstumai neabejotinai leidžia teigti, kad alofonai suvokiami kaip iš esmės kokybiškai skirtingi garsai. Tirtieji balsio [ɪ] variantai taip pat turėtų būti suvokiami kaip kokybiškai skirtingi, tačiau jų lyginamieji apskritimai kiek mažiau nutolę nei [ɐ], [ɛ] alofonų. Panašiai gali būti suvokiami ir [ʊ] variantai, tik būtina atkreipti dėmesį, kad natūralių žodžių balsių variantų kokybinis skirtumas didesnis (apskritimai neliečia vienas kito) nei dirbtinių žodžių balsių variantų (apskritimai nežymiai liečiasi kraštinėmis). Mažiausiai psichoakustinėje erdvėje skiriasi labializuoti ir izoliuotai ištarti [ɔ] variantai – apskritimai trečdaliu ir daugiau dengia vienas kitą, o tai reiškia, kad alofonai turėtų būti suvokiami kaip labai panašios, bet netapačios kokybės. Visi labializuoti trumpieji balsiai, išskyrus natūralių žodžių [ɔ], pasislinkę arčiau psichoakustinės erdvės centro, o izoliuoti šių balsių variantai užima periferiškesnę padėtį. Tokia tendencija nustatyta ir analizuojant ilgųjų balsių variantų padėties psichoakustinėje erdvėje skirtumus. 7 PAV. Natūralių žodžių labializuotų (žali apskritimai) ir izoliuotai ištartų (geltoni apskritimai) trumpųjų balsių santykiai psichoakustinėje erdvėje 8 PAV. Dirbtinių žodžių labializuotų (žalia apskritimai) ir izoliuotai ištartų (geltoni apskritimai) trumpųjų balsių santykiai psichoakustinėje erdvėje EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 22 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 IŠVADOS Išsamiai ištyrus natūralių ir dirbtinių žodžių labializuotų ilgųjų ir trumpųjų alofonų kokybės parametrus bei palyginus juos su izoliuotai ištartų balsių duomenimis, nustatytos tokios balsių variantų charakteristikos: 1. Ryškiausiai ir pastoviausiai visose balsių grupėse skiriasi trečiosios formantės F3 duomenys – natūralių ir dirbtinių žodžių labializuotų ilgųjų ir trumpųjų balsių alofonų visų tirtų artikuliacijos pozicijų, t. y. pradinės, stacionariosios ir galinės, F3 reikšmės yra žemesnių dažnių. Taigi manytina, jog spektre aiškiausiai išryškėjantys garso labializacijos požymiai pirmiausia sietini su trečiosios formantės žemėjimu. 2. Antrosios formantės reikšmių kitimas taip pat labai ryškus ir tendencingas, tačiau jos pokyčiai susiję su prigimtine balsių tarimo eile. Natūralių ir dirbtinių žodžių labializuotų ilgųjų ir trumpųjų užpakalinės eilės [ɑː], [ɐ], [oː], [ɔ], [uː], [ʊ] alofonų F2 reikšmės aukštesnių dažnių nei izoliuotai ištartų balsių, taigi visi jie turėtų būti kiek priešakesnės artikuliacijos; labializuotų priešakinės eilės [æː], [ɛ], [eː], [iː], [ɪ] variantų F2 rezonuoja žemesnių dažnių diapazone, todėl jiems greičiausiai būdinga užpakalesnė artikuliacija. Užfiksuotas kiek ryškesnis užpakalinės eilės balsių antrosios formantės F2 reikšmių skirtumas, taigi manytina, kad šie balsiai patiria stipresnį priebalsių [p], [b] poveikį; priešakinės eilės balsių kitimo kryptis kiek blankesnė, tačiau bendroji tendencija išlaikoma visose tirtose balsių grupėse. 3. Labializacijos poveikis pirmosios formantės F1 reikšmėms susijęs su tiriamųjų balsių pakilimu – tik ilgieji vidutinio pakilimo balsiai [oː] ir [eː] bei trumpieji žemutinio pakilimo balsiai [ɐ] ir [ɛ] rodo ryškius F1 poslinkius spektre, tačiau jų kokybinės ypatybės nevienodos. Tarp lūpinių priebalsių esančių [oː], [eː] alofonų F1 reikšmės didesnės, todėl jie turėtų būti atviresni nei izoliuotai ištarti variantai, o labializuotų [ɐ] ir [ɛ] pirmoji formantė žemesnė nei izoliuotų balsių, taigi alofonai turėtų būti vertintini kaip uždaresni. Kiti ilgieji ir trumpieji balsiai jokio ryškesnio pirmosios formantės padėties kitimo spektre nerodo. 4. Formančių reikšmių vertinimo rezultatus galima apibendrinti taip: 4.1. CpVCp pozicijoje esančių žemutinio pakilimo [ɑː], [ɐ], [ɛ] ir vidutinio pakilimo [eː] alofonų kompaktiškumas mažesnis nei izoliuotai ištartų jų variantų, labializuoto žemutinio pakilimo [æː] visų trijų artikuliacijos pozicijų varianto kompaktiškumo indekso reikšmės didesnės; aukštutinio EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 23 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pakilimo [uː], [ʊ], [iː], [ɪ] bei vidutinio pakilimo [oː], [ɔ] alofonai atskleidžia kiek kitokį santykį – labializuoti tiriamųjų balsių variantai pradinėje, stacionarioje ir galinėje artikuliacijos pozicijose linkę būti mažiau difuziški nei izoliuotai ištarti variantai. 4.2. Tonalumo atžvilgiu galima skirti šias tiriamųjų balsių grupes: ilguosius labializuotus užpakalinės eilės [ɑː], [oː], [uː] alofonus, pasižyminčius didesniu tonalumo laipsniu, taigi ir aukštėlesniu tembru, ir ilguosius labializuotus priešakinės eilės [æː], [eː], [iː] variantus, kurių tonalumo laipsnis CpVCp pozicijoje mažesnis, taigi ir tembras žemesnis; trumpieji labializuoti užpakalinės ir priešakinės eilės balsiai [ɐ], [ɔ], [ʊ], [ɛ], [ɪ] turėtų būti vertintini kaip aukštėlesnio tembro. 4.3. Bemoliškumo skirtumų tarp labializuotų ir izoliuotai ištartų alofonų užfiksuota tik tiriant [ɐ], [æː], [ɛ], [iː] ir [uː]: CpVCp pozicijoje esantys priešakinės eilės [æː], [ɛ], [iː] bei užpakalinės eilės [ɐ] yra bemoliškesni – artikuliuojant juos lūpų veikla turėtų būti aktyvesnė nei tariant izoliuotus šių balsių variantus; tarp lūpinių priebalsių esantis užpakalinės eilės [uː] alofonas pasižymi mažesnėmis bemoliškumo reikšmėmis. 4.4. Bendras labializuotus ir izoliuotai ištartus balsių variantus skiriantis kokybinis požymis yra įtempimas – visi CpVCp pozicijoje esantys alofonai artikuliuojami mažiau įtemptais kalbos padargais. 5. Labializacija kiek stipriau veikia pradinę arba pradinę ir galinę ilgųjų alofonų artikuliacijos pozicijas. Trumpųjų balsių grupėje didesnio skirtumo tarp lyginamų pradinės, stacionariosios ir galinės pozicijų neužfiksuota – panaši lūpinių priebalsių įtaka kokybės rezultatams nustatyta visose trumpojo alofono dalyse. 6. Didesnio kokybinių reikšmių skirtumo tarp natūralių ir dirbtinių žodžių nenustatyta – labializacija labai panašiai veikia tiek natūraliame kalbos sraute vartojamų, tiek dirbtinai sudarytų žodžių charakteristikas, t. y. visais atvejais išlaikoma ta pati kokybės reikšmių kitimo kryptis. 7. Dauguma tirtų labializuotų ir izoliuotai ištartų balsių psichoakustinėje akustinėje erdvėje rodo aiškius skirtumus. Ypač tai pasakytina apie ilgųjų [oː], [uː], [æː], [eː] bei trumpųjų [ɐ], [ɛ] balsių variantus – atstumai tarp labializuotų ir izoliuotų alofonų skritulių psichoakustinėje erdvėje labai aiškiai rodo, kad šių balsių variantai turėtų būti suvokiami kaip kokybiškai skirtingi garsai; labiausiai sutapo ilgojo [iː] ir trumpojo [ɔ] variantų lyginamieji skrituliai, taigi kokybinis skirtumas tarp jų alofonų yra nedidelis. EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 24 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 8. Labializuotiems balsiams būdingas didesnis ar mažesnis poslinkis psichoakustinės erdvės centro link, o izoliuoti variantai linksta užimti periferiškesnę padėtį, t. y. išsidėsto koordinačių sistemos ketvirčio pakraščiuose. LITERATŪRA A m b r a z e v i č i u s R yt is 2010: Differential Acoustical Cues for Palatalized vs Nonpalatalized Prevocalic Sonants in Lithuanian. – Žmogus ir žodis 12(1), 5–10. A m b r a z e v i č i u s R yt i s 2012: Loci of Palatalized vs Nonpalatalized Prevocalic Plosives in Lithuanian. – Žmogus ir žodis 14(1), 13–18. A m b r a z e v i č i u s R yt is , L e s k a u s k a i t ė A s t a 2014: Priebalsių akustinės ypatybės: palatalizacija ir balsingumas, Kaunas: Technologija. A t k o č a it y t ė D a iv a 2002: Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. B a c e v i č i ū t ė R i ma 2000: Lukšių šnektos izoliuotų balsių tyrimas. – Kalbotyra 48(1)–49(1), 5–18. B a c e v i č i ū t ė R i ma 2002: Lietuvių kalbos kintamųjų garsų [ie], [uo] eksperimentinė analizė. – Kalbotyra 51(1), 5–17. B a c e v i č i ū t ė R i ma 2004: Šakių šnektos prozodija ir vokalizmas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. B a k š i e n ė R i m a , Č e p a i t i e n ė A g n ė 2017: Tarptautinės fonetinės abėcėlės taikymo lietuvių tarmių garsams galimybės. – Baltistica 52(1), 105–135. DOI: 10.15388/Baltistica.52.1.2303. Ba l č i ū n i e n ė A s t a , R i n k a u s k i e n ė R e g i n a , M e i l i ū n a i t ė V io le t a 2017: Kupiškėnų ir uteniškių paribio šnektų fonetinė kaita XXI a.: Vabalninko, Daršiškių ir Salamiesčio punktų atvejis. – Lituanistica 63, 38–60. Ba l l M ar t in J., H o w a r d S a r a J., M i l le r K ir k 2018: Revisions to the extIPA Chart. – Journal of the International Phonetic Association 48(2), 155–164. DOI: 10.1017/S0025100317000147. Be e le y H e le n a 2015: British English [kw], [k], and [w] Distinction in Back Round Vowel Contexts. – ICPhS. Prieiga internete: EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 25 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 https://www.academia.edu/14852799/British_English_kw_k_and_w_distinction_in_back_ round_vowel_contexts. B la d o n A nt ho n y, Fa nt G u n na r 1978: A Two-formant Model and the Cardinal Vowels. – Speech Transmission Laboratory – Quarterly Progress and Status Report 1, Stockholm: KTH, 1–8. Bo yc e S u z a n n e , E sp yW i lso n C ar o l Y . 1997: Coarticulatory Stability in American English /r/. – Journal of the Acoustical Society of America 101(6), 3741–3753. Bu t c h er A n d r e w , F le t c he r J a n et 2014: Sound Patterns of Australian Languages. – The Languages and Linguistics of Australia. The World of Linguistics 3, De Gruyter Mouton, Berlin, Germany, 89–136. Ca r ig n a n C hr ist o p h er , X i me n e s Ar w e n B., S h a w J a s o n A. 2017: A Comparison of Acoustic and Articulatory Methods for Analysing Vowel Differences across Dialects: Data from American and Australian English. – Journal of the Acoustical Society of America 142, 363–377. Co le J e n n i fe r S . , L i n e b a u g h G a r y, Mu n s o n C h e ye n n e , M c M ur r a y B ob 2010: Unmasking the Acoustic Effects of Vowel-to-vowel Coarticulation: A Statistical Modeling Approach. – Journal of Phonetics 38(2), 167–184. D e r e š k e v i č i ū t ė S ig it a 2008: Dėl lietuvių kalbos sklandžiųjų priebalsių kiekybės. – Žmogus ir žodis 10(1), 15–19. Der e š k e v i č i ū t ė S i g it a , K a z l a u s k i e n ė A st a 2009: Dusliųjų sprogstamųjų priebalsių spektrinė analizė ir jų sprogimo trukmė. – Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija ir praktika, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 98–111. F le m m i n g E d w a r d 2002: Auditory Representations in Phonology, Routledge, New York. G ir d e n is A le k s a s 2003: Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. G ir d e n is A le k s a s 2009: Vadinamųjų sutaptinių dvibalsių [ie uo] garsinė ir fonologinė sudėtis. – Baltistica 44(2), 213–242. G ir d e n is A le k s a s , K u b i l i ū t ė -K l i u k i e n ė R e g in a 1982: Regresyvinis priebalsių palatalizacijos poveikis balsių spektrui šiaurės žemaičių tarmėje. – Kalbotyra 33(1), 30–38. G ir d e n is A le k s a s , R i a u b i š k yt ė S v a j o n ė 1981: Viena šiaurės žemaičių ir prūsų fonetikos paralelė. – Baltistica 17(1), 92–95. EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 32 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 to describe better the qualitative ratios of the analysed allophones, the following acoustic parameters of the beginning, the middle part and the end of the segment articulation positions were calculated according to the first, second and third formant values (Hz): compactness (C), tonality (T), flatness (b), diffusivity (df) and tension (it). The relationships of the graphically compared vowel variants are represented in the psychoacoustic F2'/F1 space, in which the researched allophones are marked by circles of 1 bark size (z) in diameter, and the distances between them indicate the degree of difference in perceived quality: the farther the circles are from each other, the more qualitatively those sounds differ. After a detailed study of the qualitative characteristics of labialized vowels of the Lithuanian standard language and their comparison with the data of isolated vowels, the following general tendencies were identified. Labialized allophones are most evidently and stably characterised by the data of the third formant F3 – in all articulation positions, i. e., in the beginning, the middle part, and the end of the segment, they are characterised by lower-frequency F3 values. Thus, it is considered that the most obvious signs of sound labialization in the spectrum are primarily related to the degradation of the third formant. The change in the values of the second formant F2 of labialized vowels is also greatly pronounced and tendentious, but its changes are related to the pronunciation of vowels. The labialized allophones of back vowels [ɑː], [ɐ], [oː], [ɔ], [uː], [ʊ] of all the studied groups more often have higher frequency F2 values, so they should be slightly more front articulation than pronounced in isolation. The corresponding variants of the front vowels [æː], [ɛ], [eː], [iː], [ɪ] have a resonant F2 in the lower frequency range, so they are likely to have a slightly more back articulation. The effect of labialization on the values of the first formant F1 is not systematic. The evaluation of labialized allophone formant values has shown that consistent trends were found by analysing the values of compactness/diffusion, tonality, flatness and stress indices, but systematic differences were not recorded in all groups of vowels. The analysis of the relationships of vowel variants in psychoacoustic space has shown that in many cases, the allophones pronounced in different positions are perceived as sounds of unequal quality. Attention was drawn to the fact that no greater qualitative difference was observed between the words that are actually used in speech and artificially constructed ones – labialization has a very similar effect on their acoustic characteristics. EDITA LEDICHOVA. Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas | 33 doi.org/10.35321/bkalba.2020.93.03 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 The strength of coarticulation influence on the quality characteristics of labialized vowels depends primarily on the length of the vowel. Long allophones are more likely to experience a stronger influence of adjacent consonants in the beginning or in the beginning and the end of the segment articulation positions. Short vowel variants experience a stronger effect of full-sound coarticulation because no more pronounced differences were found between the measured articulation positions – all allophonic phases receive a similar effect of adjacent consonants. KEYWORDS: labialization; coarticulation; quality; allophone. EDITA LEDICHOVA Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected]