Valstybinės kalbos tikriniai žodžiai ir jų rašyba

BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 KAZIMIERAS GARŠVA Lietuvių kalbos institutas VALSTYBINĖS KALBOS TIKRINIAI ŽODŽIAI IR JŲ RAŠYBA ESMINIAI ŽODŽIAI: valstybinė kalba, tikriniai žodžiai, asmenvardžiai, vietovardžiai, rašyba. ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami pietryčių Lietuvos asmenvardžiai (jų kilmė, sandara, raida, vieta vardyno sistemoje), Lietuvos vardyno rašyba. Taip stengiamasi išsiaiškinti naujus duomenis apie Lietuvos tikrinius žodžius ir padedama gerinti su jais susijusius įstatymų projektus. Per 1 000 metų iš kitų kalbų atkeliavę tikriniai žodžiai tapdavo lietuvių kalbos dalimi ir nuo kitų žodžių nebesiskirdavo fonetiškai, gramatiškai. Kaip ir kitose tautose, vietovardžiai į raštus pirmiau pakliūdavo iš vietinių gyventojų, o asmenvardžiai – iš kitakalbių raštininkų, todėl jų daugiau yra nelietuviškos kilmės. Lietuvos vardynas yra Lietuvos Respublikos kultūros paveldas. ABSTRACT The author of this article was involved in the analysis of persons proper names of South East Lithuania. In Lithuania, most place names are of the Lithuanian origin, as they were named by the locals and only after that the place names came into writing in various languages. The majority of personal names (as in other languages) in Lithuania are not entirely of local origin, as many Christian and similar names and surnames originated from other languages and by non-Lithuanian scribes were usually first recorded in other languages. But even those personal names now have Lithuanian vowels, consonants, inflections, suffixes and are considered Lithuanian proper nouns by the locals. ĮVADAS Straipsnio tikslas – aptarti naujus, probleminius duomenis apie Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos asmenvardžius ir jų rašymą asmens dokumentuose. Analizuojamos pietryčių Lietuvos asmenvardžių darybos tendencijos. Straipsnio uždaviniai – trumpai išnagrinėti svarbesnes dabartinių asmenvardžių ir kai kurių kitų tikrinių žodžių vartojimo, KAZIMIERAS GARŠVA. Valstybinės kalbos tikriniai žodžiai ir jų rašyba | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.03 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 rašybos problemas ir jų ryšį su valstybinės kalbos sistema ir funkcionavimu. Dabar daugiausia diskutuojama apie pietryčių Lietuvos vardyną, todėl jis čia daugiausia ir aptariamas. Autorius yra surinkęs daug duomenų apie pietryčių Lietuvos vardyną ir rengia mokslo monografiją šia tema. Šiame straipsnyje daugiausia tiriami asmenvardžiai, naudojami arealinis (geolingvistinis), gretinamasis, lyginamasis, aprašomasis, sociolingvistinis, statistinis moksliniai metodai. Valstybinė kalba buvo ir yra viena svarbiausių tautinės valstybės atkūrimo, gyvavimo ir išlikimo sąlygų, todėl jau nuo 1988 metų nagrinėjamu klausimu apie tai buvo aktyviau diskutuojama. Rytų Lietuvoje buvo kuriama teritorinė autonomija su trimis valstybinėmis kalbomis (žr. LR 9-314) ir iki šiol tos idėjos nenorima atsisakyti, rengiant Tautinių mažumų, Asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymus ir atitinkamai bandant keisti Valstybinės kalbos įstatymą, Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. Jau yra Vyriausybės ir pietryčių Lietuvos savivaldybių nutarimų, kuriais papildomai siaurinamos valstybinės kalbos funkcijos ir įvairiais būdais skatinama bei įvedinėjama daugiakalbystė. 1. PIETRYČIŲ LIETUVOS VARDYNAS: KILMĖ, SANDARA, RAIDA Suslavintame pietryčių Lietuvos vardyne autorius atpažino iki 99 proc. buvusių lietuviškų vandenvardžių, 90 proc. gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų), iki 40 proc. asmenvardžių. Net labai kadaise suslavėjusio Vilniaus rajono upelių, ežerų vardai buvo tokie pat lietuviški kaip bet kuriame kitame Lietuvos rajone. Juos sudarė lietuviški žodžiai. Tai buvo galūnių, priesagų vediniai, turintys atitikmenų ir kitose Lietuvos vietose: Akmenė, Giraitė, Kuosinė, Plynis, Raudonė, Ringė, Veržuva, Vingris (iš svetimkalbių šaltinių čia atstatyti vandenvardžiai nekirčiuoti ir jau išnykę, žr. Jurkštas 1985: 46–51). Daug ir sudurtinių upėvardžių su antruoju komponentu -upis: Juodupis, Rudupis, Šaltupis, Verdenupė, Viršupis. Tarp lenkiškai užrašytų ir oficialiai paraleliai vartotų oikonimų Vilniaus rajone lietuviškos kilmės formą išlaikė 65,5 proc. gyvenamųjų vietų vardų, Šalčininkų r. – 59,6 proc. net Vilniaus mieste – 45,5 proc. Dabartiniuose Lietuvos Respublikos asmenvardžiuose atsispindi ne kurios nors kitos, o pačios lietuvių tautos praeitis. LDK raštuose vartotos lotynų, gudų, lenkų kalbos, todėl jos KAZIMIERAS GARŠVA. Valstybinės kalbos tikriniai žodžiai ir jų rašyba | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.03 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 lietuvių vardyną atspindėjo ne visai tiksliai ir slavino. Prof. Zigmas Zinkevičius pastebėjo, kad reikalavimas rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas lietuviškas pietryčių Lietuvos slaviakalbių ir lietuvių pavardes yra nekorektiškas, juo siekiama polonizacinių tikslų – galutinai nutautinti buvusią okupuotą Lietuvos dalį (Zinkevičius 2012: 351). Pietryčių Lietuvos asmenvardžiai pirmą kartą buvo surinkti, sunorminti ir paskelbti Antano Salio redaguotame žodyne (Salys 1983: 305–488). Žodyno redaktorius suslavintus asmenvardžius pagrįstai atstatė į pirmykštę formą ir prirašė: „man atrodo, kad tikram lietuviui jo pavardė, sugadinta tautos priespaudos ir vargo laikais, negali būti kas giliai sava ir dėl to brangu“ (Salys 1983: 64–65). Pasibaigus Lenkijos ultimatumo galiojimui ir nesitikint klastingo Rusijos ultimatumo Lietuvos kalbininkai ir įstatymų leidėjai galėjo aiškiausiai pasakyti, ką jie galvoja dėl Lietuvos piliečių asmenvardžių rašybos nepriklausomoje valstybėje. Visi asmenvardžiai minėtame žodyne rašyti lietuviškomis raidėmis, o dėl vadinamųjų „lenkiškų“ pavardžių nedaryta jokių išimčių, pavyzdžiui, buvęs Lenkijos okupacijos užrašas Donowagis taisytas į Duonavagis, Dwilewicz – Dvylys, Dziadulewicz – Diedulis, Dziatłowski – Genys, Dziedziukiewicz – Diedžiukas, Dziedziul – Didžiulis, Dzienowagis – Dienovagis, Dziewaltowski–Gintowt – Dełtuva–Gintautas, Dziewieragis – Dievaragis (Salys 1983: 340–344). Ir Rusijos KGB viršininko Dzeržinskio (kilusio iš Vilniaus r.) pavardę toje žodyno vietoje lietuviškai rekomenduota rašyti Diržys, Diržius, Diržaitis, Diržiūnas, Diržionis, Diržėnas ar Diržynas (iš septynių formų pavardės savininkas galėjo pasirinkti patinkamą formą). Būdingas lietuvių vardyno slavinimo būdas – žodžių galūnių numetimas. Mokslo darbe visos tos pavardės ir jų galūnės buvo atstatytos į buvusias formas: Aleksin < Aleks-ynas, Alksnin < Alksn-inis, Antul < Ant-ulis, Awgul < Aug-ulis, Augun < Aug-ūnas, Babul < Bab-ulis, Baczul < Bač-iulis, Bruzgul < Bruzg-ulis, Bumbul < Bumb-ulis, Biczel < Bič-elis, Czerniel < Čern-elis, Banel / Baniel < Ban-ẽlis, Banul < Ban-iùlis, Balul < Bal-iùlis, Bil < B lius, Bit < B tė, Blus < Blùsius, Dvil < Dvylỹs, Gil < Gilỹs, Gir < Girà, Gryn < Gr nius, Grodz < Grúodis, Guž < Gùžas, Hruzd < Grùzdas, Kern < Kernà, Kerỹs, Kiek < Kekỹs, Kiel < K elė, Kielm < Kélmas, Kien < Kenà, Kodz < Kuodỹs, Kois < Kójis, Kust < Kustà, Naus < Náuša, Rodz < Radỹs, Sak < Sãkas, Saul < Sáulis, Szer < Šerỹs 1 . 1 Straipsnyje tikriniai žodžiai kirčiuojami tada, kai jie sukirčiuoti šaltinyje ir kai svarbu tai pabrėžti. KAZIMIERAS GARŠVA. Valstybinės kalbos tikriniai žodžiai ir jų rašyba | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.03 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Pavardžių balsiai, dvibalsiai, priebalsiai žodyne taip pat taisyklingai rašyti lietuvių kalbos abėcėle ir pagal mūsų rašybos reikalavimus. Lietuvių kalboje skiriami ilgieji ir trumpieji balsiai, todėl pavardžių sulenkintos formos (Alejunas, Aleksiejunas, Aleksiunas, Bajorunas, Gasiunas ir t. t.) rašytos lietuviškai: Aliejūnas, Aleksiejūnas, Aleksiūnas, Bajorūnas, Gasiūnas (priebalsius r, ž slavai kietina, todėl Bajoriūnas čia galėjo būti sutapatintas su Bajorūnu). Avižen ir panašios pavardės atitaisytos į Avižienį ir t. t., o sudvibalsintas e atstatytas į autentišką: Gieczys rašytas Gečys, Aszkiełojc – Ožkelaitis ir pan. Priebalsiai t, d prieš i rytinėse lietuvių kalbos šnektose vietomis galėjo būti verčiami c, dz, bet galėjo būti taip išversti ir slavinant. Šie pakitimai taip pat dėsningai atstatyti į bendrinę lietuvių kalbą, plg.: Ciesiul – Tiesiulis, Ciesiun – Tiesiūnas, Ciuksza – Čiukša, Cipko – Čipkus, Civil – Čivylis, Ciunajtis – Tijūnaitis; Dziedziul – Didžiulis, Dziaugis – Džiaugys, Dzieguc – Degutis. Žodyno sudarytojai stengėsi apsieiti be naujų slaviškų priesagų (kai kur jų vengta ir šnekamojoje kalboje), dėl to suslavintas pavardes rekomendavo vartoti taip: Biciulewicz – Bičiulis, Blusiewicz – Blusius, Czepulkowski – Čepulis, Czesnulewicz – Česnulis, Cycynski – Cicinas, Dwilewicz – Dvylys. Turėdami duomenų, kad visa pavardė gali būti išversta į lenkų kalbą, rekomendavo pirminę (autentišką) asmenvardžio formą: Brzeski – Beržinis, Drozd – Strazdas ir t. t. Dabar turėdami daug daugiau kalbotyros žinių, galėtume tikslinti tik kai kurių pavardžių rašybą: Biedulski – Bėdùlis (Bėdùlis gyvena Vilniaus r. prie Paberžės ir tebemoka lietuviškai), Dziewulski – Dievùlis (ne Devulis), Smilgin – Smilg nis (Rodūnios apyl. Vigonių k. lietuvis yra ne Smilginas), Stanul (ne Stanulis, o Staniùlis gyvena Dieveniškių apyl.), Szarejko – Šereika (ne Šareika), Szawarejko – Švareika (ne Šavareika), Szykuc – Šikutis (ne Šakutis), Trabszo – Trepšỹs (Gervėčių apyl. Rimdžiūnų k. Trapšys sakyta tik tarmiškai), Traszko – Treškà (ne Traška). Žodyno autoriai siūlė keisti kai kurias įžeidžiamai skambančias, atneštines pavardes (Kiaũličius, Visokogùrskis), bet į jų pastabas nespėta atsižvelgti. Žodyne pirmiausia pateiktos iš okupacinio Lenkijos režimo dokumentų nurašytos pavardės, kurias turėjusių asmenų tapatybė nenurodyta: tos pačios pavardės galėjo būti ir lietuvių, ir gudų, ir lenkų, ir tuteišių ar kitų tautybių, nes visos jos lenkintos. Žodyne yra per 6 000 pavardžių, kurios yra lietuvių kalbos perlas. Dėsningai jas atstačius į pirmykštę padėtį (nuvalius naują ir dirbtinį slavinimą), daugelis tų pavardžių sutampa su dabar vartojamomis KAZIMIERAS GARŠVA. Valstybinės kalbos tikriniai žodžiai ir jų rašyba | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.03 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pavardėmis, o dalis jų net yra išnykusios. Kai kurių tų pavardžių Lituanistikos instituto darbuotojai nespėjo įtraukti ir į pavardžių, Lietuvoje vartotų iki 1940 metų, kartoteką, dėl to jos vėliau nepateko į Lietuvių pavardžių žodyną ir dabar yra ypač svarbios. Antano Salio redaguoto žodyno pavardes skubėta parengti atgautos rytų Lietuvos pasų skyriams, kad piliečiai galėtų greičiau įsigyti dokumentus, pasirinkdami sau tinkamą pavardės variantą. Žodynui nekelta papildomų mokslinių reikalavimų, kurie būtų apsunkinę jo naudojimą. Šis pavardžių žodynas nuo Antano Salio redaguoto Vilniaus srities vietovardžių žodyno (Salys 1983) skiriasi tuo, kad jame pavardės surašytos abėcėlės tvarka, o ne pagal valsčius, kuriuose tie asmenvardžiai vartoti. Šis mūsų tyrimas įtraukia žodyną ir į mokslinę apyvartą: pavardes pradedame kirčiuoti (kai aiškiai žinoma, kaip tai daryti), nurodome jų darybą, motyvaciją (etimologiją), kilmę, paplitimą. Aptariamo žodyno pavardės yra vienkamienės (Úaka, Balsỹs, Daukšà), dvikamienės (Bùi-vydas, Dár-vydas) ar jų trumpiniai, priešdėlinės (Pa-kerys, Pa-pinigis), priesaginės (Bumb-ulis, Burn-eikà, Deg-utis, Drūt-elis, Dūd-aitis ir t. t.). Priesaginių pavardžių yra daugiausia (kalboje jos taip daugintos ir vaikams, vaikaičiams). Vien iš sulietuvinto krikštavardžio Mãtas su lietuviškomis priesagomis sudarytos šios pavardės (bet polonizatorių užrašytos lenkiškais rašmenimis): Mat-ejko, Mat-uc, Mat-uk, Mat-ul-aniec, Mat-ul. Pietryčių Lietuvoje daugiausia buvo paplitusios pavardės su priesagomis -elis, -ulis, -ūnas ir kitomis, pvz.: -ẽlis: Brasel < Bras-ẽlis, Bujel < Buj-ẽlis, Bukiel < Bùkelis, Grygiel < Grig-elis, Gryszel < Griš-ẽlis, Jutel < Jut-elis, Kordel < Kard-ẽlis, Kukiel < Kuk-ẽlis (< Kùkis), Kurmiel < Kurmẽlis (ir Kurmin < Ku m-inas), Kuszel < Kuš-ẽlis, Ławcel < Lauc-ẽlis, Mackało < Mack-ẽlė, Masal < Mas-ẽlis, Paszkel < Pašk-ẽlis, Pural < Pūr-ẽlis, Szymiel < Šim-elis; -(i)ùlis: Kadziul < Kadž-iùlis, Kaziul < Kaz-iùlis, Kerul < Ker-ùlis, Kurkul < Kurk-ùlis, Łabul < Lab-ùlis, Masiul < Mas-iùlis, Mažul < Maž-(i)ùlis, Pieczul < Peč-iùlis, Stanul < Stan-iùlis; -(i) nas: Brasiun < Bras-i nas, Česun < Čes-i nas, Gasiul < Gas-iùlis, Gilun < Gil-i nas, Gryszun < Griš-i nas, Jackun < Jacknas, Jaczun < Jač-i nas, Jankun < Janknas, Karalun < Karal-i nas, Kiežun < Kež-i nas, Matejun < Motiejnas, Mejłun < Meilnas, Mieldun < Meldnas, Mikolajun < Mikalajnas, Narkun < Norknas, Paciun < Poc-i nas, Pawlun < Paul-i nas, Pieczun < Peč-i nas, Pietkun < Petknas, Radziun < Radž-i nas; KAZIMIERAS GARŠVA. Valstybinės kalbos tikriniai žodžiai ir jų rašyba | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.03 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 -ùkas: Braziuk < Braz-iùkas, Daniuk < Dan-iùkas, Grysiuk < Gris-iùkas, Macuk < Mac-iùkas, Masiuk < Mas-iùkas, Misiuk < Mis-iùkas; -áitis: Grygojc < Grig-áitis, Jankojc < Jank-áitis, Janukojc < Jan-uk-áitis, Jurkojc < Jurk-áitis, Klukojc < Kluk-áitis, Masojc < Mas-áitis, Wincelojc < Vinc-el-áitis; -ùtis: Giruc < Gir-ùtis, Łabuc / Łabudz < Lab-ùtis, Matuc < Mat-ùtis, Pietruc < Petr-ùtis, Siekut < Sek-ùtis; - nas, -ónis: Grygianiec < Grig-ėnas, Masiulaniec < Mas-iul-ionis (ir Masiulanis), Miežaniec < Miež-iónis, Oszkielaniec < Ožk-el-iónis, Pietrukaniec < Petr-uk-ónis, Szymaniec < Šimonis; -eikà: Masiejko < Mas-eikà, Matejko < Mat-eikà, Sudejko < Sud-eikà, Szadejko < Šad-eikà, Szawejko < Šav-eikà. 2. LIETUVOS VARDYNO RAŠYBA Nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos vietovardžius, asmenvardžius, gatvių, juridinių asmenų pavadinimus įprasta rašyti visiems suprantama valstybine lietuvių kalba. Nemuno upė, turinti baltišką vardą ir tekanti per sumažėjusį Lietuvos valstybės plotą, Gudijoje oficialiai vadinama ne lietuviškai, o gudiškai, dabartinėje Karaliaučiaus srityje – rusiškai. Panašiai yra ir su Nerimi, kuri Gudijoje vadinama Vilija. Ir niekas nesiskundžia, kad lietuviški upėvardžiai ten rašomi nelietuviškomis raidėmis ir kitokiomis formomis, kad pakeisti vandenvardžių „tapatybės žymenys“, dabar Seimo pirmininkės priskiriami asmenvardžiams (plg. Rašimaitė 2021: 6). Dalis valdininkų įvairiais būdais vis labiau siekia iškraipyti Lietuvos vardyną (ypač asmenvardžius) ir neatsižvelgia į kalbos specialistų argumentus. Buvęs kalbos komisijos sekretorius dr. Pranas Kniūkšta dar 2009, 2010 metais rašė, kad asmenvardis yra kalbos dalis, o ne „unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo“ (Kniūkšta 2013: 159–169). Lietuvos Respublikos piliečiams galioja ir bendrasis įstatymų principas asmenvardžius dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis. Tai visai netrukdo išreikšti sutuoktinio šeiminių ir iš to kylančių kitų santykių: juos rodo ne pavardžių tapatumas, o teisiniai aktai ir juos liudijantys KAZIMIERAS GARŠVA. Valstybinės kalbos tikriniai žodžiai ir jų rašyba | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.03 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 dokumentai. Už užsieniečio ištekėjusi lietuvė gali pasilikti savo lietuvišką pavardę ir dėl to jos ryšiai su sutuoktiniu nė kiek nesikeičia, nesilpnėja. Jei Lietuvos Respublikos piliečio pavardė mūsų valstybės dokumentuose rašoma svetimos valstybės rašmenimis, ta kalba vartojama kaip valstybinė. Taip bandoma grąžinti padėtį, kokia buvo 1920–1939 metais, Lenkijai okupavus rytų Lietuvą. Lenkų, rusų kalbų vartojimas Lietuvos pakraščiuose atribotų juos nuo visos Lietuvos ir silpnintų valstybės vientisumą. Pranas Kniūkšta pabrėžė, kad prie sulenkintų asmenvardžių, gatvių pavadinimų, viešųjų užrašų „piršdami sulenkintus vietovardžius lenkai Vilniaus kraštą savinasi atvirai ir sąmoningai. Čia už kalbos aiškiai kyšo politika“ (Kniūkšta 2013: 157). Oficialioje vartosenoje pietryčių Lietuvos valdininkai visą laiką įkyriai skleisdami tokį vardyną, Vilniaus kraštą siekia parodyti kaip esą „nuo amžių lenkišką plotą“, kuriam būtina suteikti ypatingą statusą. Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose lenkiška rašyba nėra toks paprastas ir nekaltas dalykas, kaip suokia kai kurie mūsų politikai ir žurnalistai (Kniūkšta 2013: 165). Gaivinant okupacijų padarinius ir siaurinant valstybinės lietuvių kalbos funkcionavimą Lietuvoje, žalojant valstybinės kalbos sistemą buvo imtasi labai planingų koordinuotų veiksmų. Spaudimo neatlaikė ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau – VLKK): atsižvelgė ne tik į kalbos sistemą, bet ir į 2009 metų Seimo Teisės ir teisėsaugos pirmininko formuluotę – esą staiga „pasikeitusią geopolitinę, ekonominę ir socialinę Lietuvos situaciją“ (plg. Kniūkšta 2013: 150, 152), verčiančią neoficialiai naikinti valstybinės lietuvių kalbos statusą. VLKK šią kalbos sistema nepagrindžiamą išimtį priversta suformuluoti panašiai: „atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius“, lyg būtų galima nebesilaikyti Konstitucijos, keisti valstybės institucijų kalbos politiką, trukdyti gimtąją kalbą perduoti iš gyventojų kartos į kartą, keisti bendruomenės narių santykį su savo kalba ir taip pažeisti trečdalį kalbos gyvybingumo kriterijų, 2009 m. kovo 24 d. UNESCO patvirtintų Nykstančių pasaulio kalbų atlase. Siekiant Konstitucijos neatitinkančių tikslų, skleidžiama ir apie 20 mokslo klastočių: esą vardas, pavardė yra ne kalbos, o asmens tapatybės dalis ir pagrindinis jos žymuo; lietuvių pavardės esą tik lietuviškos, o ne lietuvių – vien nelietuviškos (užsienietiškos); asmenvardžiai esą tik privataus gyvenimo dalis ir dėl jų „originalios“ rašybos bei tarties turi teisę spręsti ne visuomenė, o asmenvardžio „savininkas“ ir t. t. Dėl šių klaidų buvo seniai įspėta (Garšva 2014), bet apie tai nenorima girdėti ir tos klaidos vis kartojamos. Lietuvą norima daryti KAZIMIERAS GARŠVA. Valstybinės kalbos tikriniai žodžiai ir jų rašyba | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.03 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 pasaulio sala, kur nebesilaikoma valstybinės kalbos ir tik čia vartojamos gal net viso pasaulio „originalios“ lotyniško pagrindo rašybos pavardės su jų diakritiniais ženklais. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje nenumatoma jokių rašybos išimčių. Pastaba dėl užsienio autorių citavimo (DLKG 1994: 19) prirašyta be šio skyriaus autorių žinios, neaprobuota jokiame kalbos specialistų posėdyje ir niekaip nesusijusi su Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymu dokumentuose. Apie asmenvardžių rašybą iki šiol viešai dažniausiai nekompetentingai, paviršutiniškai tebekalba tais klausimais mažai besiorientuojantys asmenys, išreiškiantys tik nepagrįstą subjektyvią nuomonę. Pavyzdžiui, Teisingumo ministerijos tinklalapyje tebeskelbiama buvusio teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus 2011 metų lapkričio 24 d. kalba asmenvardžių rašybos diskusijoje, kurioje jis dėstė: „moteris išteka už užsieniečio, dano ar anglo, ir jai tenka rinktis, ką mylėti labiau: Lietuvą ar vyrą, jeigu jai renkantis vyro pavardę šioji į Lietuvoje išduodamus dokumentus negali būti įrašyta neiškreipta“ 2 . Iš tikro ta pavardė būtų įrašoma tiksliai pagarsiui pagal tarimą (kaip daroma 500 metų) ir svečio pavardė niekaip nebūtų iškraipoma. O jeigu jam reikia ir užsienietiškų raidžių, skliausteliuose pavardę jomis irgi galima nurodyti. Be to, svečias lietuvei Lietuvoje galėtų leisti pasilikti mergautinę pavardę arba jos pavarde užsirašyti pats. Reikėtų svečiui gerbti daugelio vietinių gyventojų teises Lietuvoje naudotis savo valstybine kalba, gramatika, įstatymais ir mokėti integruotis. Bet kokia išimtis rašyboje, tiksliau, svetimų kalbų rašybos ir tarties dėsnių perkėlimas į lietuvių kalbos tradicinę rašybą reikštų jos griovimą. Tų išimčių vis daugėtų ir daugėtų. Ne be pagrindo apie raidžių nurašinėjimo asmenvardžiuose projektą Pranas Kniūkšta rašė: „projektas yra valdiškai šališkas, antipilietiškas, visuomenei nenaudingas ir svarbiausia – antikonstitucinis. Tokio įstatymo negalima priimti <...>. Liūdna, kad spaudimo neatlaikė ir su tokį požiūrį skleidžiančiu projektu susitaikė Valstybinė lietuvių kalbos komisija“ (Kniūkšta 2013: 150– 151). Iki šiol geriausiai yra parengtas Talkos asmenvardžių rašybos dokumentuose projektas, kuriam pritarė 50 profesionalių kalbininkų, per 300 kitų diplomuotų lituanistų, 100 000 aktyvių Lietuvos Respublikos piliečių, Lietuvių kalbos institutas. 2016 metų vasario 29 d. išvadoje dėl įstatymo projekto Nr. XIIP-3796, parengto Talkos atstovų, Institutas rašė: 2 Prieiga internete: www.tm.lt. KAZIMIERAS GARŠVA. Valstybinės kalbos tikriniai žodžiai ir jų rašyba | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.03 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 „Lietuvos Respublikos piliečio vardas (vardai) ir pavardė (pavardės) asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba – lietuvių kalbos abėcėlės 32 raidėmis pagal tarimą <...>. Papildomi įrašai kita kalba galėtų būti įrašomi: 1) pase – kitų įrašų skyriaus pirmajame puslapyje; 2) asmens tapatybės kortelėje – kitoje kortelės pusėje“ 3 . Tai derėjo su 2014 metų balandžio 25 d. Institute surengtos išsamios mokslinės diskusijos dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose išvadomis: kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose nėra; rašant juose asmenvardžius nelietuviškomis raidėmis, būtų pakeista lietuvių kalbos abėcėlė ir destabilizuota rašybos sistema. Kartu būtų paneigtas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, pažeistas jos rašybos savitumas ir sutrikdytos vartojimo tradicijos. Diskusijoje dalyvavo per 30 kalbininkų, jos išvadas Seimui, VLKK pasirašė diskusijos pirmininkai hab. dr. Ona Aleknavičienė, prof. hab. dr. Laima Kalėdienė, hab. dr. Rita Miliūnaitė, prof. hab. dr. Sergejus Temčinas4. Pagal Konstituciją visi Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžiai dokumentuose turi būti rašomi taisyklinga valstybine kalba: oficialia bendrinės lietuvių kalbos abėcėle ir nepažeidžiant gramatikos taisyklių (vienaskaitos vardininke netrumpinant vardų ir pavardžių). Savo tautybę ir asmenvardžius užsienio kalba galima nurodyti dokumentų papildomuose įrašuose. 1622 m. Vilniaus ekonomijos inventorius rodo, kad to meto vietinių gyventojų vardai buvo Jonas, Jurgis (LVIŠ 70, 88), o pavardės – Drutelaytis, Gudaycis, Katełaytis, Szermuksztaytis, Łuksztelis, Rugielis, Storelis, Kuktonis, Kibilda ir t. t. (LVIŠ 128, 122, 88, 128, 102, 114, 60, 56, 118). Dabar reikalaujama į dokumentus rašyti ne autentiškas, o pakeistas pavardes Druteloic, Gudoic, Katełoic, Szermuksztoic (ne Šermukštaitis), Łuksztełło, Rugiel, Starel, Kuktan, Kibildo, nes taip tos pavardės prievarta suslavintos XIX–XX a. Kokias išvadas dėl šių ir panašių pavardžių rašybos dokumentuose VLKK teiks Seimui, teismams, jei prašys Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų giminės užsieniečiai iš Lenkijos, Gudijos ir t. t.? Iki šiol Komisija tam lyg ir neprieštaravo (Pangonytė 2019). Klaipėdos rajono teismas 2021 m. atmetė Lietuvos piliečio skundą jo pavardėje vietoj raidės v „grąžinti“ w, nes tą raidę 1940 metais „Mėmelio“ (t. y. Klaipėdos) apskrityje gavo 3 Prieiga internete: www.lrs.lt.