Regional Studies for the Education of the Future Teachers: The Potential of Southern Kurzeme

LIENE MARKUS-NARVILA Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas IEVA OZOLA Liepājos universitetas REGIONISTIKOS TYRIMAI BŪSIMŲ MOKYTOJŲ UGDYMUI: PIETŲ KURŠO POTENCIALAS1 RAKTAŽODŽIAI: lingvistika, regionistika, dialektologija, tarmė, mokytojų rengimas. SANTRAUKA Straipsnyje nagrinėjamas regionistikos tyrimų potencialas būsimų mokytojų rengime, taip pat pateikiamos atskiros rekomendacijos, kaip panaudoti regionistikos tyrimus kombinuotųjų mokomųjų dalykų turiniui įvairinti kompetencijomis grįstame ugdyme, kurį pradėta įgyvendinti Latvijos švietimo sistemoje. Straipsnio tikslas – remiantis Pietų Kuršo lingvistiniais tyrimais pateikti rekomendacijas, kaip kūrybiškai panaudoti šių tyrimų rezultatus būsimųjų mokytojų rengime, ugdant jų bendrąsias kompetencijas. Straipsnio uždaviniai: 1) įvertinti iki šiol atliktų Pietų Kuršo kalbos tyrimų potencialą rengiant būsimus humanitarinių mokslų mokytojus; 2) pateikiant atskirus pavyzdžius atskleisti regionistikos tyrimų potencialą įvairinant kombinuotųjų mokomųjų dalykų turinį naujajame mokymosi modelyje. Įvade aprašomas straipsnio aktualumas, tikslas, tyrimo metodai ir uždaviniai. Pirmojoje dalyje „Pietų Kuršo kalbos tyrimai rengiant būsimus humanitarinių mokslų mokytojus“ apžvelgiami regionistikos tyrimai Liepojos universitete ir aprašoma, kaip reikėtų ugdyti būsimų mokytojų susidomėjimą regionistikos tyrimais. Antrojoje straipsnio dalyje „Regionistikos tyrimų potencialas kuriant kombinuotųjų mokomųjų dalykų turinį“ pateikiamos atskiros rekomendacijos, kaip regionistikos tyrimus įtraukti į kombinuotųjų mokomųjų dalykų turinį. Pabaigoje pateikiamos pagrindinės išvados ir rekomendacijos. SANTRAUKA Straipsnyje nagrinėjamas regioninių studijų potencialas rengiant būsimus mokytojus, taip pat pateikiamos atskiros rekomendacijos, kaip regionines studijas pasitelkti įvairinant integruotų dalykų turinį kompetencijomis grįstame ugdyme, kurį pradėta įgyvendinti Latvijos švietimo sistemoje. 1 Raksts izstrādāts Valsts pētījumu programmas projektā „Latviešu valoda“ (Nr. VPP-IZM-2018/2-0002). BENDRINĒ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 integruotų dalykų turinį kompetencijomis grįstame ugdyme, kurį pradėta įgyvendinti Latvijos švietimo sistemoje. Straipsnio tikslas – įvertinus esamus Pietų Kuržemės kalbos tyrimus, pateikti rekomendacijų, kaip šių tyrimų rezultatus įtraukti į mokinių ir būsimų mokytojų ugdymą, plėtojant jų bendrąsias kompetencijas. Straipsnio uždaviniai: 1) įvertinti iki šiol atliktų Pietų Kuržemės tyrimų potencialą rengiant būsimus humanitarinių mokslų mokytojus; 2) pateikiant konkrečių pavyzdžių, nustatyti regioninių studijų potencialą įvairinant integruotų dalykų turinį naujajame mokymosi modelyje. Įvade aprašomas straipsnio aktualumas, tikslas, tyrimo metodai ir uždaviniai. Pirmoje straipsnio dalyje „Pietų Kuržemės kalbos tyrimai rengiant būsimus humanitarinių mokslų mokytojus“ apžvelgiamos Liepojos universiteto regioninės studijos ir aprašoma, kaip reikėtų skatinti būsimų mokytojų domėjimąsi regioninėmis studijomis. Antroje dalyje „Regioninių studijų potencialas plėtojant integruotų dalykų turinį“ pateikiamos atskiros rekomendacijos, kaip regionines studijas įtraukti į integruotų dalykų turinį. Straipsnio pabaigoje pateikiamos pagrindinės išvados ir rekomendacijos. ĮVADAS Tyrimo aktualumą lemia pokyčiai Latvijos švietimo sistemoje ir Valstybinio švietimo turinio centro įgyvendinamas projektas „Kompetencijomis grįstas mokymosi turinys“ (PI 2019), kurio tikslas – „parengti, išbandyti ir nuosekliai įdiegti Latvijoje tokį bendrojo ugdymo turinį ir mokymo metodiką, apimančią laikotarpį nuo ikimokyklinio ugdymo iki vidurinės mokyklos, kad mokiniai įgytų šiuolaikiniam gyvenimui reikalingų žinių, įgūdžių ir nuostatų“ (žr. PP 2019). Kompetencijomis grįstas ugdymas numato skatinti dalykų integralumą, taip pat spręsti kompleksines užduotis atsižvelgiant į mokinių amžių, pasitelkiant įvairius išteklius ir mažinant mokomųjų dalykų atskirtį. Pagal naująjį mokymosi turinio modelį derinamos mokytojų rengimo programos, todėl nuo 2020 m. ir Liepojos universitete (toliau – LiepU) pradėtas išbandyti naujas įvairių dalykų mokytojų rengimo studijų modelis. Taip pat numatoma latvių kalbos ir literatūros mokytojų studijose viename studijų kurse integruoti kelių humanitarinių mokslų aspektus, pavyzdžiui, regioninės studijos (dialektologija) įtraukiamos į studijų kursą „Latvių kalbos ir literatūros socialiniai ir regioniniai aspektai“, kuriame reikia ugdyti tyrimo įgūdžius tiriant konkretų sociolektą ar regiolektą, BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 tyrinėjant vietos aplinkos kalbos kolektyvo priklausomybę socialinei ar teritorinei grupei ir formuojant suinteresuotą požiūrį į įvairius kalbos variantus. Regioninių studijų aktualumą švietimo kontekste lemia ir UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija: nematerialusis kultūros paveldas apima ir žodines tradicijas bei raiškos formas, įskaitant kalbą kaip nematerialiojo kultūros paveldo nešėją (Konv.NKMS 2003; NKML 2016). Pagal Konvenciją nematerialųjį kultūros paveldą reikia ne tik dokumentuoti, tyrinėti, saugoti ir išsaugoti, bet ir populiarinti bei perduoti ateinančioms kartoms, ypač pasitelkiant formalųjį ir neformalųjį švietimą. Iki 2021 m. į Latvijos nematerialiojo kultūros paveldo vertybių sąrašą iš Dienvidkurzemės regiono buvo įtraukta tik Rucavos tradicinė kultūrinė erdvė, apimanti kelias sritis, taip pat kalbą kaip nematerialiojo kultūros paveldo nešėją (RTK 2018). Regioninės tapatybės klausimus aktualizavo ir Latvijos administracinė-teritorinė reforma (Administracinių teritorijų ir gyvenamųjų vietovių įstatymas įsigaliojo 2020 m. birželio 23 d.), kuri, kuriant didesnius, ekonomiškai stipresnius savivaldybių regionus ir nustatant jų ribas, paskatino diskusijas ir apie kultūrinių istorinių regionų gyventojų tapatybės išsaugojimą. Tuo pat metu Latvijos valstybės prezidentas Egils Levits pasiūlė parengti „Latvių istorinių žemių įstatymą“, pabrėždamas: „Kiekviena latvių istorinė žemė pasižymi savitais ir skirtingais latviškumo bruožais, tradicijomis, kalbos atmainomis ir savita kultūrine istorine aplinka. Latviškumo bruožų įvairovė, dvi latvių rašytinės kalbos tradicijos, latvių istorinių žemių kultūrinė istorinė aplinka ir jos tvarumą skatinančios vietos bendruomenių puoselėjamos kultūrinės erdvės yra bendras latvių tautos turtas, kurį valstybė turi remti ir plėtoti“ (Levits 2020a). Straipsnio tikslas. Remiantis Dienvidkurzemės kalbos tyrimais, pateikti rekomendacijų, kaip kūrybiškai panaudoti šių tyrimų rezultatus būsimųjų mokytojų rengime, ugdant jų bendrąsias kompetencijas. Palyginimui pasitelkti Vokietijoje (Bavarijoje) atlikto tyrimo „MundART WERTvoll. Lebendige Dialekta an Bayerischen Schulen” (2019) [MundART WERTvoll. Gyvybingi dialektai Bavarijos mokyklose] rezultatai; jame apibendrinamos teorinės nuostatos ir parengiama bei pritaikoma metodika, kaip kūrybiškai naudoti tarmių medžiagą mokyklose, taip pat ir miesto mokyklose, pavyzdžiui, tokiose mokymo programose kaip „Tarmės žodynas“, „Teatras“, „Literatūra ir kūrybinis rašymas“, „Tarmių geografija“ (Dialektgeographie), „Kūrybinis dizainas“ (Kreatives Gestalten), „Muzika“, „Kulinarija“ (žr. MundART WERTvoll 2019). BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 Straipsnio uždaviniai: 1. Įvertinti iki šiol atliktų Dienvidkurzemės kalbos tyrimų potencialą rengiant būsimuosius humanitarinių mokslų mokytojus; 2. Pateikiant atskirų pavyzdžių, atskleisti regioninių studijų potencialą įvairinant jungtinių mokomųjų dalykų turinį pagal naująjį mokymo modelį. Straipsnyje naudojama XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios Dienvidkurzemės tarmių medžiaga: 1) Iššifruota LiepU Kurzemės humanitarinio instituto Dienvidkurzemės ekspedicijų Rucavoje ir Sventajoje (2004–2005), Rucavoje (2006–2007), Nīcoje (2008–2009, 2011), Virgoje ir Bunkoje (2012), Bārtoje (2013–2014), Priekulės savivaldybėje (2018) medžiagos dalis (vietovardžių kartoteka, tekstų rankraščiai), taip pat leidiniuose „Mana novada valoda: Lejaskurzeme” (2004), „Rucavā, tur Paurupē… Etnogrāfija, folklora, valoda” (2007, pakartotinis leidimas 2008), „No Sventājas līdz Ancei: Latviešu izloksnes Rietumkurzemes piekrastē 20. gs. beigās / 21. gs. sākumā” (2008) paskelbti Dienvidkurzemės tarmių tekstai; 2) Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto (toliau – LU LaVI) vietovardžių kartoteka, kurioje atstovaujamos visos Dienvidkurzemės tarmės (daugiau kaip 510000 vienetų); 3) LU LaVI projekto „Latvių kalbos dialektai XXI amžiuje: sociolingvistinis aspektas“ metu paskelbtas tyrimas „Avoti vēl neizsīkst: Latviešu valodas dialekti 21. gadsimtā“ (2016), kuriame pateikiama apie 70 psl. Bārtos ir Rucavos tekstų. XX a. antrosios pusės ir XXI a. informantai tik iš dalies atitinka tradicinės dialektologijos pateikėjo požymius. Net ir vyresnės kartos informantas jau nebegali būti siejamas vien su viena valsčiaus teritorija (tarme): jo tėvų šeima persikėlė arba buvo perkelta (tam ypač didelę įtaką turėjo Antrojo pasaulinio karo pabaiga Kuržemėje, taip pat kolektyvizacija ir persikėlimas iš vienkiemių į gyvenvietės centrą); informantas mokėsi miesto vidurinėje mokykloje ar aukštojoje mokykloje, dirbo mieste ir pan. Medžiagai rinkti daugiausia taikyti sociolingvistiniai metodai: apklausa ir interviu. XXI a. Kurzemės humanitarinio instituto ekspedicijose kiekviename valsčiuje (tarmės areale) taip pat apklausti kultūros ir švietimo darbuotojai, kraštotyrininkai, folkloro ir etnografinių kolektyvų vadovai bei nariai. Tyrimo metodai: 1) Dokumentų analizė regionistikos tyrimų kontekste. Siekiant išsiaiškinti, kaip projekte „Skola 2030“ parengti mokomieji dalykai suskirstyti į mokymosi sritis, taip pat kompetencijomis grindžiamo ugdymo esmės ir tarpdalykinių sąsajų gaires, buvo išanalizuotas projekto svetainėje pateiktas ugdymo turinys, metodiniai nurodymai ir medžiaga. Siekiant išsiaiškinti regionistikos BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošō skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 aspektų vaidmenį naujame būsimųjų mokytojų rengimo modelyje, buvo išanalizuota LiepU ESF projekto Nr.8.2.1.0/18/I/002 „Studijų programų fragmentacijos mažinimas LiepU“ profesinės bakalauro studijų programos „Mokytojas“ medžiaga. Nustatytos turinio teminės grupės, kuriose regionistikos medžiagą galima naudoti įvairinant integruotų mokomųjų dalykų turinį; 2) Tarmių medžiagos kokybinė analizė. Nustačius ugdymo turinio temines grupes (pvz., apranga, maistas, darbai ir darbo įrankiai, augalų ir gyvūnų pavadinimai), iš Pietų Kuršo kalbos medžiagos rinkinių (žr. kalbos medžiagos šaltinių aprašą) atrinkti šių grupių leksikos ir tarmių tekstų pavyzdžiai. 1. PIETŲ KURŠO KALBOS TYRIMAI BŪSIMŲJŲ HUMANITARINIŲ MOKOMŲJŲ DALYKŲ MOKYTOJŲ RENGIME Valsts pētījumu programmas „Latviešu valoda” (2018–2021) apakšprojektā „Reģionālistika” turpināta Dienvidkurzemes izlokšņu izpēte, kas LiepU sadarbībā ar LU Latviešu valodas institūtu (turpmāk – LU LaVI) norit jau 20 gadu. Tas nebūtu iespējams bez pētnieku (Brigita Bušmane, Benita Laumane, Liene Markus-Narvila, Ieva Ozola u. c.) sadarbības ar studentiem, skolotājiem, bibliotekāriem, Dienvidkurzemes novadpētniekiem un citiem pētniecībā ieinteresētiem entuziastiem. Piem., Baltijas jūras piekrastes izlokšņu tekstu krājumā „No Sventājas līdz Ancei: Latviešu izloksnes Rietumkurzemes piekrastē 20. gs. Beigās / 21. gs. sākumā” (NSLA 2008) publicēto izlokšņu tekstu vākšanā un atšifrēšanā piedalījušies 26 Liepājas studenti. Šādu pētījumu dalībniekiem tas bieži ir personiski nozīmīgs darbs, jo saistās ar dzimtās vietas izloksni kā paša pētījuma dalībnieka lokālās identitātes iezīmi. Blakus zinātniskam devumam šādi pētījumi stiprina katra pētījuma dalībnieka identitāti un pašvērtējumu. Studenti gūst apliecinājumu, ka arī paši ir unikālu zināšanu avots, un tas dod papildu motivāciju studijām. Pirmiausia studentai turi įgyti pagrindinių žinių ir supratimą apie latvių kalbos regioninį pasiskirstymą, rasti atsakymus į pagrindinius klausimus: „Kas yra tarmė, kas yra šnekta, kodėl jos susiformavo, ar jos tebeegzistuoja ir pan.“ Taigi reikia išsiaiškinti pagrindines sąvokas. Į šiuos klausimus atsakyti padeda ne tik akademiniai latvių dialektologijos tyrimai, pvz., Martos Rudzītės „Latvių BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 dialektoloģija” (1964), „Darbi latviešu dialektoloģijā” (2005), bet arī elektroniskie mācību izdevumi, piem., Latviešu valodas aģentūras izdevumi „Latviešu valodas rokasgrāmata” (VRGr), kurā ir dialektoloģijai veltīta daļa, „E-pupa” – elektroniskā latviešu valodas vārdnīca (sk. E-pupa) u. c. Šo resursu radīšanā piedalījušies nozares pētnieki un docētāji, resursi paredzēti galvenokārt skolēniem un citiem interesentiem, bet raksta autoru akadēmiskā darba pieredze liecina, ka tie noteikti izmantojami topošo skolotāju studijās: lai noskaidrotu un nostiprinātu pamatjēdzienus, pārbaudītu kompetenci, veicot testus un uzdevumus. Ekspedicijų metu surinkta medžiaga yra pagrindas šnektų, šnektų grupių ir tarmių aprašams, kuriuose aptariami pagrindiniai leksikos, fonetikos, morfologijos, o kol kas rečiau – sintaksės – ypatumai. Studentai, dirbdami lauko tyrimuose kartu su patyrusiais tyrėjais, mokosi interviu, anketavimo ir kitų kalbinės medžiagos rinkimo būdų. Deja, naujoje latvių kalbos ir literatūros mokytojų studijų programoje nenumatyta laiko (kreditų) dialektologijos praktikumui, o kurse „Latvių kalbos ir literatūros socialiniai ir regioniniai aspektai“ dėl laiko stokos taip pat bus sudėtinga suplanuoti su lauko tyrimų praktika susijusias užduotis. Giminingame studijų kurse „Latvių folkloras“ į praktinių darbų užduotis įtrauktas tik nedidelės apimties folklorinės medžiagos rinkimas. Todėl, įvertinus naujai parengtų studijų kursų turinį ir teorijos bei praktikos pusiausvyrą juose, būtina diskutuoti apie praktika grindžiamų studijų formų dalies didinimą. Kaip rodo LVDAf III žemėlapis (žr. 1 pav.), paskelbtų šnektų aprašų ir išsamesnių tyrimų aprėptis visoje Latvijoje tebėra netolygi, todėl tai gali paskatinti būsimuosius mokytojus imtis savarankiško darbo studijų metu ir vėlesniais darbo metais įkvėpti mokinius. Gera šio žemėlapio aprėptis Pietų Kurše taip pat yra LiepU tyrimų ir studentų įsitraukimo rezultatas, tačiau ir čia esama mažai ištirtų šnektų: pavyzdžiui, apie Dunikos šnektą prie Lietuvos sienos nėra nei aprašo, nei išsamesnių paskelbtų ar nepaskelbtų tyrimų. XXI a. vis plačiau taikomi sociolingvistiniai metodai ir būdai, pavyzdžiui, LU LaVI dialektologai įgyvendino projektą „Latvių kalbos tarmės XXI amžiuje: sociolingvistinis aspektas“ (2013–2016), kuris yra pirmasis išsamesnis sociolingvistinės krypties tyrimas apie tarmių gyvybingumą Latvijoje (žr. Stafecka, Markus-Narvila 2016). Šiame tyrime numatyta tik atvejų analizė – sudaryta šnektų imtis, kurioje Pietų Kuršą reprezentavo dvi šnektos – Bārta ir Rucava. Surinkti ne tik įvairių kartų kalbos pavyzdžiai, bet ir išsiaiškintas gyventojų požiūris į gimtąją šnektą kaip savo tapatybės ženklą, tirta šnektos vartosena įvairiose komunikacinėse situacijose BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 situacijose, tarmės gyvybingumo sąsaja su ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centrais – mokykla, kultūros įstaigomis, bažnyčia. Kadangi Latvijoje iki šiol tradicinių tarmių teritorijoje beveik netirta skirtingų kartų bendravimo kalba, projekte užfiksuoti ir paaiškinti skirtingų kartų kalbos skirtumai. Tarmės dinamika išaiškinta nustatant, kurie tarmei būdingi ypatumai išliko visų kartų kalboje ir kiek kalbėtojams pažįstami žodžiai, kurie šiose tarmėse užregistruoti XX a. viduryje – latvių kalbos tarmių apklausos metu (anketų pavyzdžius žr. Stafecka, Markus-Narvila 2016: 501–510). Lietuvoje tokį sociolingvistinį tyrimą, apimantį visus tarmių punktus (projektą „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ (2010–2013), atliko Lietuvių kalbos institutas: nustatyti stiprūs, silpni ir jau išnykę tarmių punktai, regioninių tarmių ir regioninių standartų formavimasis (Mikulėnienė, Meiliūnaitė 2014). 1 PAV. Paskelbtų tarmių aprašų ir išsamesnių tyrimų žemėlapis (LVDAf 2013: III žemėlapis, 198). XXI a. dialektologija (geolingvistika) yra dar įvairiapusiškesnė, todėl naujų metodų taikymas latvių dialektologijoje leistų tarmių pažinimą ir tyrimus studijų programose padaryti įdomesnius tiek tiems studentams, kurie moka kalbėti kuria nors tarme, tiek tiems, kurių giminystės ryšiai su tradicinėmis tarmėmis jau nebėra gyvi. Vienas iš tokių metodų yra percepcinė dialektologija (XXI a. ji jau taikoma lietuvių geolingvistikoje, žr., pvz., Aliūkaitė 2020; BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 Brazaitienė 2020). Šī metode paredz dažādu paaudžu valodas paradumu, valodu uztveres, runātāju lingvistiskās attieksmes, izlokšņu subjektīvā vērtējuma noskaidrošanu. Latviešu reģionālistikā ieskatu šai metodoloģijā un lauka pētījuma rezultātos, skaidrojot folkl ingvistikas (folk linguistics) būtību un pētījumu virzienus, sniedz, piem., Sanita Lazdiņa (Martena) rakstā „A kuo tu vari izskaidruot volūdu? Folkl ingvistika jeb nevalodnieku devums valodniecībā (Baltinavas lauka pētījuma piemērs)” (Lazdiņa 2014). Dienvidkurzemē šādi pētījumi pagaidām veikti epizodiski un tikai izlases veidā – daļēji iekļaujoties LU LaVI projektā „Latviešu valodas dialekti 21. gadsimtā: sociolingvistisks aspekts” veiktajās aptaujās. Daugėja būsimų latvių kalbos ir literatūros mokytojų, kurių ryšys su tradicinėmis tarmėmis (latvių kalbos regioniniais variantais) yra minimalus arba jo visai nėra. Tikėtina, kad dėl urbanizacijos tokių studentų dalis didės ir Latvijoje, taip pat Kuržemėje. Todėl, viena vertus, didėja įvairios tarmių medžiagos ir tyrimų poreikis: reikia ne tik tradicinių mokslinių straipsnių, monografijų, tarmių žodynų ir dialektų atlasų, bet ir tarmių įrašų, vaizdo medžiagos bei vaizdų, iliustruojančių XXI a. studentams nepažįstamus kaimo gyvenimo, gamtos ir kitus realijus. Vis aktualesnis tampa būsimų mokytojų supratimo apie latvių klasikinėje literatūroje vaizduojamą kaimo aplinką ir jai nusakyti vartojamus regioninius žodžius ugdymas: literatūros studijų dalykų dėstytojai negali apsieiti be regioninių tyrimų. Regioniniai žodžiai vartojami ir šiuolaikiniuose latvių literatūriniuose tekstuose, pvz., Valdis Rūmnieko ir Andrejaus Miglos romane „Kuršių vikingas“ (Rūmnieks, Migla 1998) Jūrpilėje (dabartinėje Grobinėje) IX a. kalbėta kalba neimituojama, tačiau Rytų Kuržemės kalbinę aplinką padeda kurti įvairūs kuršizmai (norint suvokti tekstą, reikia žinoti jų reikšmes), pvz., klanga „banga“, denķts „stiprus, kresnas“ ir kt. Pietų Kuržemės leksiką galima pažinti skaitant Noros Kalnos ir Olafa Gūtmanio poeziją arba Jēkabso Janševskio kultūrinį-istorinį romaną „Tėvynė“, kuriame vartojamos tokios Pietų Kuržemės tarmėms būdingos leksikos formos kaip antiķi „antakiai“, āzenis „pietvakarių vėjas“, gandrs „gandras“, gotena „telyčia, jauna karvė“, neķielis „blogo būdo žmogus“, skutuls „dubuo“, tīre „košė be priedų“ ir kt. (plačiau žr., pvz., Bušmane 2004: 73–75; Petre 2018). Vokietijoje, Bavarijos žemės mokyklose įgyvendinant tarmės gyvybingumo projektą, mokiniai skatinami užsiimti tiek tradicinėmis kūrybinės veiklos formomis, pvz., statyti spektaklį tarme, tiek kurti „poezijos slamą“, improvizuoti, lavinti kūrybinį rašymą tarme ir kurti vaizdo klipus (MundART WERtVoll 2019: 9). Nė viena iš šių užduočių neįmanoma, jei mokiniai anksčiau nėra susipažinę su tarmės leksika, tarimo ir tekstų kūrimo ypatumais. BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 Aiškindamiesi regioninių žodžių reikšmes, būsimi mokytojai ir mokiniai naudojasi įvairiais žodynais. Tai numato ir elektroniniai mokymosi ištekliai, pvz., „Latvių kalbos vadovas“, kurio skyriuje „Dialektologija“ 5 užduotyje, skirtoje tarmių leksikai pažinti, jau pateikiama nuoroda į elektroninį latvių kalbos žodyną tezaurs.lv (žr. 2 pav.). Kadangi į užduotį įtraukti regioniniai žodžiai, pavadinantys Latvijos regionams būdingus patiekalus, kurių mokiniai ir studentai paprastai nėra ragavę, be siūlomo žodyno užduoties atlikti neįmanoma. 2 PAV. „Latvių kalbos vadovo“ skyriaus „Dialektologija“ 5 užduotis, skirta tarmių leksikai pažinti (VRGr). Pietų Kuržemės tarmių tyrimai parodė, kad valsčiuose, kuriuose veikia etnografiniai kolektyvai, folkloro ir tradicijų grupės, taip pat vaikų folkloro grupės, pasirodymams arba turistams pramoginti kuriami tekstai (performansai), kuriuose sąmoningai gausiai vartojami tokie tarmės elementai (tarimo skirtumai, žodžiai, žodžių formos), kokių kasdienėje kalboje jau nebegirdėti arba girdėti tik epizodiškai BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 10 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 iš vyresniosios kartos kalbėtojų. Tokius tekstus mokinių dalyvavimui įvairiuose sakymo konkursuose kuria ir mokytojai, todėl svarbu, kad mokytojas gerai išmanytų tarmės ypatybes ir jaustų šią kalbą kaip visumą, gebėtų ją paaiškinti mokiniams, vengdamas perdėjimų. Pavyzdžiui, pensininkė Rucavos mokytoja Dzintra Skrube pasakoja: „Man bij arī folkloras kuopīņa Ķuocītis. Bērni, skolas bērni. Tur visas programmas, kuo mēs taisījām, tur es arī visu laiku centuos likt klāt, lai būtu Rucavas runa, Rucavas valuoda” (Stafecka, Markus-Narvila 2016: 197). 2. REGIONINIŲ TYRIMŲ POTENCIALAS RENGIANT INTEGRUOTŲ MOKOMŲJŲ DALYKŲ TURINĮ Regioniniai tyrimai svarbūs ne tik humanitarinėje srityje, todėl juos būsimųjų mokytojų studijų procese galima integruoti įvairesniais būdais. Rengiant naują mokymo turinį, svarbus giluminis mokymasis: „Kompetencijų ugdymas siejamas su giluminiu mokymusi – procesu, kurio metu mokinys ugdo gebėjimą apibendrinti, perkelti naujas žinias ir įgūdžius į nepažįstamas situacijas (taip pat ir realaus gyvenimo situacijas), mokant į pirmą vietą iškeliant procesą, kuriuo įgyjame žinių (kaip mes žinome?), o ne vien sukauptą tam tikrą turinio apimtį (ką mes žinome?)“ (MI 2019). Naujajame mokymosi modelyje numatyta, kad „greta paprastų užduočių mokiniai atlieka kompleksines užduotis, joms atlikti mokydamiesi turinio ne tik vienoje mokymosi srityje, bet ir kelių mokomųjų dalykų ar mokymosi sričių kontekste“ (MS 2019). Tam pasitarnauja regioniniai tyrimai, kuriantys sąsajas tarp asmeninės mokinio patirties ir įvairių mokomųjų dalykų. Sukaupti realijų pavadinimai ir pačių realijų aprašymai leidžia vaizdingiau aiškinti istorinius įvykius bei reiškinius ir apibūdinti epochos gyvenimo būdą. Nykti pradedantys arba jau išnykę realijų pavadinimai susiję su socialiniais ir ekonominiais pokyčiais: dėl ūkinės veiklos pokyčių išnykimo pavojus kyla tarminei leksikai, susijusiai su gyvulininkyste, žemdirbyste ir žvejyba, pavyzdžiui, leksema brāģis „tarp keturių stulpų aukštyn ir žemyn slankiojantis stogelis, saugantis šieno kupetą nuo drėgmės“ (žr. 3 pav.), krāģis „šieno kupeta“ (Apv., LiepU mat.); kūģis „dalgio rankena (LaVI mat.)“, ķestes „šieno nešimo kartys“, spaile „pradalges“ nebėra aktyviojoje leksikoje, nes iš dalies jau išnyko atitinkamas šieno rinkimo būdas (apie tai taip pat Bušmane, Markus-Narvila 2016: 102). Nereti atvejai, kai tarmių užrašai papildomai apibūdina kokią nors realiją, pavyzdžiui, LVI Tarmių žodžių kartotekos duomenyse yra BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 11 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 ne tik lingvistinės informacijos, bet ir atvaizdas, gana tiksliai perteikiantis daikto išvaizdą, taip pat jo veikimo aprašymas. 3 PAV. brāģis „tarp 4 stulpų aukštyn ir žemyn slankiojantis stogelis, saugantis šieno kupetą nuo drėgmės“ (LU LaVI mat.). Dalis šių leksemų žinoma ir išlikusi pasyviojoje leksikoje ne tik vyriausiajai, bet ir vidurinei kartai, jei vaikystėje ar jaunystėje žmonės patys dalyvavo tokiuose darbuose. Pavyzdžiui, informantai, gimę XX a. 7–9 dešimtmečiais ir kilę iš Rucavos bei Grobinos, atsakydami į klausimą Kā agrāk sienu vāca, vai atceraties?, vis dar gali įvardyti būdingiausias šio ūkininkavimo būdo leksemas. Rucavoje: gurkste – tai yra tas šieno rišimo materialas, tai yra, truputį paimta iš to paties [..], [iš] javų stiebų, ir tuo supjausto taip...; tada tėvas dar pjovė dalgiu. ir tada jau kūģis [buvo]. o kuo neš:a – tokios ķestes? [..] ķestes – dvi eglių lentjuostės, jas vadina ķestem; bet kūģis yra ta maža kupeta, ne zārds. zārds yra [tai], kur krauna; Grobinoje: šieną anksčiau kראguos dėdavo, dabar matyti tik ritinius. Ar tu dar mokėtum sukrauti krāgi? krāgi dar galėčiau sukrauti – turėjai pradėti nuo tų kampų; atsimeni, kaip mes su Uldžiu kadaise šliaužėme krāģt pievoje, senelis dar barėsi, kad viską išmindžiojome. Socialinio ir pilietinio ugdymo srities (socialinių mokslų, istorijos) pedagogams realijos ir jų pavadinimai, taip pat vietovardžiai gali padėti įdomiau paaiškinti gyventojų migracijos kelius ar regiono gyventojų etninę įvairovę. Kalbų ir tautų kontaktų supratimo svarbą įstatymo projekto „Latvių istorinių žemių įstatymas“ aiškinamajame rašte pabrėžė ir Egils Levits, nurodydamas, kad „latvių istorinės žemės yra ilgalaikių ir sudėtingų etnokultūrinių procesų BENDRINĖ KALBA 94 (2021)http://journals.lki.lt/bendrinekalbaISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 12 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 dariniai, kurie nuolat vystosi. Latvių istorinė žemė yra Latvijos teritorijos dalis, kurios vietinių gyventojų sudėtis susiformavo iš tam tikro ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu apibrėžiamo etninio vieneto palikuonių, laikui bėgant papildytų žmonėmis iš kitų kraštų ir priklausančiais kitoms etninėms grupėms“ (Levits 2020b). Susidomėjimas kasdien vartojamų žodžių kilme paskatina pokalbį apie tai, kodėl žodžiai galėjo būti skolinami ir anksčiau, kokių etnosų atstovai kurioje vietovėje apsigyveno, kodėl tai įvyko, taigi gilėja savo gyvenamosios vietos istorijos supratimas. Pavyzdžiui, kuršių etnoso pėdsakų esama Pietų Kuržemės sodybų varduose Kurši Bunkā, Kurša namelis Pērkonē, žemgalių buvimo liudijimas – senos sodybos pavadinime Zemgaļi Dunikā, o lyvių – valstiečių ūkyje Lībieši Rucavā (Laumane 2004: 213–214); prūsų pėdsakų randama sodybų varduose Prūsis Pērkonē, Purmsātos, Virgā, Prūši Dunikā, Gramzdā, Prūšu grava, Prūsupe Gaviezē, Prūsene pievoje Embūtē ir pan. (Laumane 2017: 112). Geografijos mokytojams taip pat būtina suprasti vietovardžius, jų rinkimą ir kilmę. XXI a. susidomėjimą vietovardžiais paskatino Latvių kalbos institutas, 2017 m. pradėjęs Vietovardžių rinkimo talką (VvTalka 2017). LU LaVI vyresnioji mokslo darbuotoja Sanda Rapa pripažįsta, kad šiais laikais „vietovardžių rinkimo ekspedicijų tradicijos beveik išnyko, o naujų duomenų trūksta – ypač apie mažus, žemėlapiuose nepateiktus vietovardžius ir jų vietines tarimo formas“ (VvTalka 2017). Kol kas ne visuose regionuose vietovardžių rinkėjai buvo aktyvūs: daugiausia duomenų surinkta Alūksnės, Gulbenės, Jaunpilio ir Ogrės savivaldybėse, Rygoje ir Carnikavoje. Todėl mokytojai ir mokiniai turi būti šviečiami bei skatinami rinkti savo krašto geografinius pavadinimus, ypač mikrotoponimus, ir rengti apie juos mokinių mokslinio tyrimo darbus. Tai suteikia galimybę sieti latvių kalbos, istorijos ir geografijos dalykus. Regioninės leksikos tyrimus galima panaudoti ir technologijų mokymosi srityje (dizaino ir technologijų pamokose), lyginant, kaip laikui bėgant keitėsi įvairių kasdienių darbų atlikimas (darbo įrankiai, darbo būdai). Pavyzdžiui, šalia įvairių modernių elektrinių plakimo ir maišymo prietaisų Kuržemėje vis dar vartojamas žodis mietur(i)s „iš eglės viršūnės pagamintas maišymo, plakimo įrankis“ (LiepU mat.): mokiniai gali papasakoti, ar tokį daiktą matė savo arba senelių namuose, paaiškinti, kaip juo naudotis, galbūt net patys tokį pasigaminti. Kadangi mieturis dažnai būdavo gaminamas iš kalėdinės eglutės viršūnės, tai taip pat suteikia galimybę aptarti aktualius žaliosios gyvensenos ir tvaraus išteklių naudojimo klausimus. Aptariant šiuolaikinę talkų kultūrą, galima palyginti, kokiais darbo įrankiais anksčiau buvo dirbami lauko darbai ir kaip tuomet į talką buvo nešamasi gėrimas ar maistas. Pavyzdžiui, BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 13 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 Pietų Kuržemėje šienapjūtės talkon būdavo nešamas duidubenis „medinis indas, į kurį į pievą nešdavosi rūgščių pupų košę“ (LaVI mat.). Galima išsiaiškinti, kodėl indas turi „du dugnus“, kokio dydžio toks indas turėtų būti, kad rūgščių pupų košės užtektų visiems talkininkams ir pan. Be to, šis etnografinės realijos pavadinimas taip pat išsaugo senąjį baltų balsį u (dui ‘du’, dubens ‘dugnas’) kuršių tarmių areale, todėl mokytojas, pasirinkęs vartoti šį pavadinimą, turi žinoti ne tik patį tarmišką žodį, bet ir jo fonetinių ypatybių paaiškinimą. Rudenį Pietų Kuržemėje per bulviakasio talkas naudotas ķebeklis arba kašelis „šakėtas kauptukas bulvėms kasti“ (LaVI mat.). Regionotyros tyrimai naudingi aptariant su mokiniais drabužių istoriją, ypač krašto tautinį kostiumą ir jo detales. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio, atkūrus Latvijos nepriklausomybę, vėl aktuali tapo tautinio kostiumo gaminimo ir dėvėjimo tradicija, todėl atgimsta ir įvairių su tautinio kostiumo dalimis susijusių leksinių vienetų vartojimas. Tiek etnografinio kostiumo elementai, tiek jų pavadinimai vėl tapo aktyviosios leksikos dalimi (LiepU mat.). Su tautiniu kostiumu galima supažindinti įvairiomis darbo formomis: skiriant mokiniams individualias užduotis, mokykloje susitinkant su tautinio kostiumo kūrimo meistrais, organizuojant ekskursijas į amatininkų dirbtuves ir pan. Dėmesį reikėtų atkreipti ne tik į kostiumo dalių pavadinimus, bet ir į dėvėjimo papročius bei iš jų kylančias etines ir estetines sampratas. Pavyzdžiui, viena Bārtos pateikėja pasakoja: paprastai jau [tautinio kostiumo dalis vadinti] pradeda nuo kojų. senaisiais laikais apvyniodavo vadinamosiomis sietavomis. [..] ilga, ilga juosta, ir tada apvyniodavo kojas. [..] sakydavo, kai šeimininkas ieško žmonos, juk nenorės tokios, kurios kojos būtų kaip pagaliukai [plonos], kur gi tokią dės. reikia, kad būtų tvirtos. ir tada yra kuo apjuosti, vadinasi prievītes. apjuosia tas kojines, kad nenusmuktų. [..] tada yra marškiniai, tada lindruks, lindraks. [..] tada yra liemenė... bet močiutė visada sakydavo, kad tai būrste. tada yra [..] villāne [..] ir tada mēlene. tada yra [..] toks austas, iš lino. vadinasi drābulis. [..] o tada yra, tai yra lakac. [..] prūsene. Taigi tokie žodžiai kaip burste, drābulis, lindruks, mēlene, prūsene ir kt. vėl tampa aktyviojo žodyno dalimi. Atgimstanti tradicinė regionų virtuvė taip pat aktualina atitinkamą leksiką. Pavyzdžiui, Pietų Kuržemėje populiarėja baltais sviests „sviesto rūšis, kurią gaminant neatskiriamos pasukos“, kuģelis „tarkuotų bulvių apkepas“, rieziks, riezis „tarkuotų bulvių ir mėsos apkepas“ ir kiti patiekalai. Europos Komisija Rucavos balto sviesto nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. įtraukė į Europos Sąjungos saugomų geografinių nuorodų registrą (RBsviests 2018). BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 14 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 Vietiniai patiekalai kartu su jų pavadinimais taip pat traukia turistus, pvz., nuo 2011 m. Liepojos restoranai siūlo patiekalą Liepājas menciņi (moliniame puodelyje troškintos bulvės su rūkyta menke ir svogūnais). Kuriant šio patiekalo pavadinimą atsižvelgta į tai, kad Pietų Kurše žuvies pavadinimas vartojamas ne moteriškąja gimine (kaip bendrinėje kalboje), o vyriškąja: mencis, menciņš. Bavarijos mokyklose įgyvendinamame tarmės gyvybingumo projekte viena iš teminių grupių taip pat yra kulinarija (Kulinarik): veiklos metodika numato ne tik paties patiekalo gaminimą ir jo ingredientų pavadinimų mokymąsi, bet ir išankstinį susipažinimą su kultūriniu bei istoriniu kontekstu (MundART WERTvoll 2019: 93). Derinant gamtos mokslų srities ir latvių kalbos dalykus, tarmių medžiaga gali paskatinti papildomus tyrinėjimus. Pajūrio savivaldybėse daug informacijos apie toponimus, įskaitant mikrotoponimus, pateikiama Benitos Laumanės knygoje „Žemė, jūra, žvejybos vietos: Latvijos pakrantės žvejybos leksika“ (1996), kurioje surinkti žvejų kaimų ir žvejybos vietų pavadinimai, taip pat su krantu, kopomis, jūra, jūros įlankomis, seklumomis ir jūros dugnu susiję, Baltijos jūros ir Rygos įlankos pakrantei būdingi pavadinimai. Kalbant apie klimatą ir jo pokyčius, šalia oficialių pavadinimų naudinga susipažinti ir su vietiniais, pvz., Pietų Kurše bargs „šaltas“, (pērkuons) bruzd, bruzdina „(griaustinis) dunda“, perkuonija „perkūnija“ ir kt. Šios teminės grupės žodynui praturtinti pravers Benitos Laumanės knygos „Smulkiai lijo aukso lietus: gamtos reiškinių pavadinimai latvių kalboje“ (2005) ir „Vėjų ir audrų knyga“ (2015). Biologijoje galima susipažinti ne tik su oficialiais, bet ir su vietiniais augalų bei gyvūnų pavadinimais, pvz., Pietų Kurše būdingomis leksemomis ķemeles „kmynai“, spīla „nendrė“, titarene „kraujažolė“, bimbals, bimbils „bimbalai“, gandrs „gandras“, naģe „varlė“. Mokytojas turi žinoti, kurie vietiniai pavadinimai krašte gali būti vartojami ir jaunosios kartos, kad jie būtų pasitelkiami pamokose. Pavyzdžiui, viena Rucavos gyventoja prisimena: [..] nu runāju tā, kā runāju. un naģe, naģe, naģe. un skuoluotāja vel prasa un vel. un nav vārde, bet naģe. visu laiku naģe. tas man tā palika (Stafecka, Markus-Narvila 2016: 190). Čia labai praverčia jau paskelbta medžiaga: tiek „Latvių kalbos tarmių atlaso“ leksikos dalies žemėlapiai ir jų komentarai, kuriuose aptariami kriaušės, šermukšnio, kadagio, kraujažolės, kiečio, vingiorykštės, dėlės, driežo, gandro, žvirblio, pelėdos, avies ir kt. pavadinimai, tiek kiti tyrimai, pvz., Benitos Laumanės knygos „Žuvų pavadinimai latvių kalboje“ (1973), „Jūra latvių kalboje ir folklore: etnolingvistinis aspektas“ (2013), kuriose surinkti ir paaiškinti dumblių, gintaro, kriauklių, medūzų, pajūrio augalų ir kt. pavadinimai. Bavarijos žemės mokyklose BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 15 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 Įgyvendinto projekto teminėje grupėje „Flora ir fauna“ tarmiškų augalų bei gyvūnų pavadinimų pažinimui sukurtos atminties ir domino tipo žaidimai (MundART WERTvoll 2019: 89). „Kiekvienas Latvijos istorinių žemių gyventojas turi teisę puoselėti ir plėtoti bendrą savo žemės tapatybę ir kultūrinę bei istorinę aplinką, taip pat skatinti bendrą suinteresuotumą jas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms“ (Levits 2020a). Mokytojų užduotis – kurti įvairius būdus, kad vaikai ir jaunuoliai pažintų ir suprastų savo šaknis, formuotų tapatybę. Plati jau paskelbta lingvistinė medžiaga leidžia pagilinti mokymo turinį ir skatinti būsimų įvairių dalykų mokytojų bei mokinių atradėjo ir tyrėjo dvasią. IŠVADOS 1. Siekdama parengti mokytojus, gebančius įgyvendinti kompetencijomis grįstą ugdymo turinį („Skola 2030“), Liepojos universitetas nuo 2020 m. pradėjo įgyvendinti naują studijų modelį įvairių dalykų, įskaitant latvių kalbos ir literatūros, mokytojams rengti. Šiame procese išryškėjo regioninių tyrimų metodų ir rezultatų potencialas ne tik humanitarinių mokslų, bet ir kitų sričių, pvz., gamtos mokslų, technologijų, socialinio ir pilietinio ugdymo sričių studijose. 2. Atnaujintame humanitarinių mokslų sričių mokytojų studijų turinyje numatyta formuoti ir įtvirtinti supratimą apie pagrindinius regionų kalbų tyrimų terminus ir klausimus – dialektą ir tarmę, jų atsiradimo prielaidas, dinamiką, pastovius ir kintančius bruožus. Tačiau šiuo metu studijų turinyje nenumatyta pakankamai vietos lauko tyrimų ir ekspedicijų patirčiai įgyti, kad būtų įtvirtintos teorinių studijų metu įgytos žinios ir ugdomi tyrimų įgūdžiai. Todėl būtina stebėti ir tobulinti būsimų mokytojų studijų turinį, siekiant rasti optimalų teorijos ir praktikos santykį. 3. Laikantis principo, kad mokymo turinys įsisavinamas ir per kelis dalykus ar mokymosi sritis, plečiasi ir regioninių tyrimų reikšmė: jie gali papildyti visų sričių būsimų mokytojų studijų turinį – tai iki šiol Latvijoje nėra įprasta praktika. Straipsnio autorių parengti pavyzdžiai patvirtina, kad regioninių tyrimų specialistų ir dėstytojų bendradarbiavimas su gamtos mokslų, technologijų, socialinio ir pilietinio ugdymo sričių dėstytojais gali sustiprinti studijų proceso tarpdalykinius ryšius ir padaryti jį asmeniškesnį. BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 16 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva 2020: The Narrative of A Naïve Estimator or the Spread of Perceptual Dialectology in Lithuanian Dialect Research. – Lithuanian Dialectology Profiles: Problems and Findings, ed. D. Mikulėnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 249–266. Available at: http://lki.lt/wp-content/uploads/2021/01/KIDP6.pdf. DOI doi.org/10.35321/e-pub.8.problems-and-finding. Brazaitienė Laura 2020: Research on Perceptual Dialectology in Lithuania: Subjective Dialectal Variation of Lithuanian Language Area in Relation to Objective Variation. – Lithuanian Dialectology Profiles: Problems and Findings, ed. D. Mikulėnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 267–291. Available at: http://lki.lt/wp-content/uploads/2021/01/KIDP6.pdf. DOI doi.org/10.35321/e-pub.8.problems-and-finding. Bušmane Brigita 2004: Lejaskurzemes izlokšņu bagātības I. Janševska romānā Dzimtene. – Mana novada valoda: Lejaskurzeme, zin. red. B. Laumane. Liepāja, LiePA, 61–80. Bušmane Brigita, Markus-Narvila Liene 2016: Kārļa Mīlenbaha, Jāņa Endzelīna un Edītes Hauzenbergas-Šturmas „Latviešu valodas vārdnīcā” ietvertā Lejaskurzemes leksika mūsdienu kontekstā. Valsts valodas komisijas Raksti, 8. Rīga: Zinātne, 78–109. Pieejams: https://www.president.lv/storage/items/PDF/VVK%208_Latviesu%20valodas%20vardnica.pdf. E-pupa – Elektroniskā latviešu valodas vārdnīca „E-pupa”. Prieiga: http://epupa.valoda.lv. Konv.NKMS 2003: Konvencija par nemateriālā kultūras mantojuma saglabāšanu, 2003. Pieejams: https://likumi.lv/ta/lv/lv/starptautiskie-ligumi/id/1533-konvencija-par-nemateriala-kulturas-mantojuma-saglabasanu. Laumane Benita 1973: Zivju nosaukumi latviešu valodā, Rīga: Zinātne. Laumane Benita 1996: Zeme, jūra, zvejvietas: Zvejniecības leksika Latvijas piekrastē, Rīga: Zinātne. Laumane Benita 2004: Uzvārdu un vietvārdu liecības par iedzīvotājiem Lejaskurzemē. – Mana novada valoda: Lejaskurzeme, zin. red. B. Laumane. Liepāja: LiePA, 212–227. Laumane Benita 2005: Smalki līja zelta lietus: Dabās parādību nosaukumi latviešu valodā, Liepāja: LiePA. BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošō skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 17 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 Laumane Benita 2013: Jūra latviešu valodā un folklorā: etnolingvistiskais aspekts. Liepāja: LiePA. Laumane Benita 2015: Vēju un vētru grāmata: Dabas parādību nosaukumi latviešu valodā, 2. Liepāja: LiePA. Laumane Benita 2017: Bārtas mājvārdi. – Bārtas dzīpari: valoda, kultūra, tradīcijas, ļaudis, atb. red. E. Lāms, A. Helviga. Liepāja: LiepA, 101–173. LaVI mat. – LU Lietuvių kalbos instituto Pietvakarių Kuržemės tarmių medžiaga. Lazdiņa Sanita 2014: A kuo tu vari izskaidruot volūdu? Folklvingvistika jeb nevalodnieku devums valodniecībā (Baltinavas lauka pētījuma piemērs). – Baltu Filoloģija 23(2), 51–74. Levits Egils 2020a: Latviešu vēsturisko zemju likums. Pieejams: https://likumi.lv/ta/id/324253-latviesu-vesturisko-zemju-likums. Levits Egils 2020b: Likumprojekta „Vēsturisko zemju likums” anotācija. Pieejams: https://www.president.lv/lv/media/4771/download. LiepU mat. – Liepojos universiteto Pietvakarių Kuržemės tarmių medžiaga. LVDA₍f₎ 2013 – Latviešu valodas dialektu atlants. Fonētika, sud. A. Sarkanis. Ryga: LU Latviešu valodas institūts. MI 2019: Mācīšanās iedziļinoties. Skola 2030. Pieejams: https://www.skola2030.lv/lv/istenosana/macibu-pieeja/macisanas-iedzilinoties. Mikulėnienė Danguolė, Meiliūnaitė Violeta 2014: XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), Vilnius: Briedis. MS 2019: Mācību saturs. Skola 2030: Pieejams: https://www.skola2030.lv/lv/macibu-saturs/macibu-satura-pilnveide/pilnveides-principi. MundART WERTvoll 2019: MundART WERTvoll. Lebendige Dialekte an Bayerischen Schulen. Handreichung, München: Bayerisches Staatsministerium für Unterricht und Kultus. Available at: https://www.bestellen.bayern.de/application/eshop_app000001?SID=734250936&ACTIONxSESSxSHOWPIC(BILDxKEY:%2705000204%27,BILDxCLASS:%27Artikel%27,BILDxTYPE:%27PDF%27). NKML 2016: Nematerialās kultūras mantojuma likums. Pieejams: https://likumi.lv/ta/en/en/id/285526-intangible-cultural-heritage-law. NSLA 2008: No Sventājas līdz Ancei: Latviešu izloksnes Rietumkurzemes piekrastē 20. gs. Beigās / 21. gs. Sākumā, sast. Liene Markus-Narvila, zin. red. Benita Laumane. Liepāja: LiePA. BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 18 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 Petre Biruta 2018: Olafa Gūtmana dzejas vārdi: lietvārdi, Liepāja: LiePA. PI 2019: Pārmaiņu iemesli. Skola 2030. Pieejams: https://www.skola2030.lv/lv/macibu-saturs/macibu-satura-pilnveide/nepieciesamibas-pamatojums. PP 2019: Par projektu. Skola 2030. Pieejams: https://www.skola2030.lv/lv/par-projektu. RBsviests – Rucavas baltais sviests, 2018. Pieejams: https://ec.europa.eu/info/food-farming-fisheries/food-safety-and-quality/certification/quality-labels/geographical-indications-register/details/EUGI00000014904. RTK 2018: Rucavas tradicionālā1 kultūrtelpa. – Nemateriālās kultūras saraksts. Mutvārdu tradīcijas un izpausmes, ieskaitot valodu kā nemateriālā kultūras mantojuma nesēju,. Pieejams: https://nematerialakultura.lv/Elementi/rucavas-tradicionala-kulturtelpa-2018. Rudzīte Marta 1964: Latviešu dialektoloģija, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība. Rudzīte Marta 2005: Darbi latviešu dialektoloģijā, Rīga: LU Akadēmiskais apgāds. Rūmnieks Valdis, Migla Andrejs 1998: Kuršu vikingi, Rīga: Zvaigzne ABC. Stafecka Anna, Markus-Narvila Liene 2016: Avoti vēl neizsīkst. Latviešu valodas dialekti 21. gadsimtā, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. VRGr – Latviešu valodas rokasgrāmata. Prieiga: http://valodasrokasgramata.lv. VvTalka – Vietvārdu talka, 2017. Pieejams: http://www.lulavi.lv/datubazes/vietvardu-talka. Gauta 2021 11 22 Priimta 2021 12 28 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 19 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 REGIONINIAI TYRIMAI BŪSIMŲ MOKYTOJŲ RENGIME: PIETŲ KURZEMĖS POTENCIALAS Santrauka Sistemingi Pietų Kuržemės patarmių tyrimai tęsiami jau daugiau kaip 20 metų. Tyrimų dalyviams (studentams, mokytojams, kraštotyrininkams ir kt.) tai dažnai yra asmeniškai reikšmingas darbas, nes jis susijęs su jų gimtųjų vietų patarme kaip dalyvių vietinės tapatybės požymiu. Kartu su moksliniu indėliu tokie tyrimai stiprina kiekvieno dalyvio tapatybę ir savigarbą. Straipsnio tikslas – įvertinus esamus Pietų Kuržemės kalbos tyrimus, pateikti rekomendacijas, kaip įtraukti šių tyrimų rezultatus į mokinių ir būsimų mokytojų ugdymą, plėtojant jų bendrąsias kompetencijas. Straipsnio uždaviniai: 1) įvertinti iki šiol atliktų Pietų Kuržemės tyrimų potencialą rengiant būsimus humanitarinių mokslų mokytojus; 2) pateikiant atskirus pavyzdžius, nustatyti regioninių tyrimų potencialą įvairinant integruotų dalykų turinį pagal naująjį mokymosi modelį. Įvade aprašomas straipsnio aktualumas, tikslas, tyrimo metodai ir uždaviniai. Pirmojoje straipsnio dalyje „Pietų Kuržemės kalbos tyrimai būsimų humanitarinių mokslų mokytojų rengime“ apžvelgiami regioniniai tyrimai Liepojos universitete ir aprašoma, kaip reikėtų ugdyti būsimų mokytojų domėjimąsi regioniniais tyrimais. Antrojoje straipsnio dalyje „Regioninių tyrimų potencialas plėtojant integruotų dalykų turinį“ pateikiamos atskiros rekomendacijos, kaip regioninius tyrimus įtraukti į integruotų dalykų turinį. Straipsnio pabaigoje pateikiamos pagrindinės išvados ir rekomendacijos. Kalbos regioninių atmainų, jų kilmės, kaitos, patarmės ir bendrinės kalbos santykio tyrimai gali būti įvairiai panaudojami ugdant asmenybę ir rengiant būsimus latvių kalbos bei literatūros mokytojus, ne vien paskaitų turinyje. Tradiciškai studentai įtraukiami į lauko tyrimus, jau sukauptų kalbos rinkinių tvarkymą ir skaitmeninimą, įrašų iššifravimą, publikacijų rengimą ir kt. Taip praktikoje išmokstama dialektologijos tyrimo metodų. Latvijoje BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 LIENE MARKUS-NARVILA, IEVA OZOLA. Reģionālistikas pētījumi topošo skolotāju izglītībai: Dienvidkurzemes potenciāls | 20 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.10 Pradėtas latvių kalbos ir literatūros mokytojų studijų modelis numato integruoti kelis humanitarinių mokslų aspektus į vieną studijų kursą. Tokį integruotą požiūrį reikia palaikyti, tačiau naujoji studijų programa pradėta įgyvendinti tik 2020 m. rudenį, todėl, siekiant tobulinti programos kokybę, būtina stebėti patirtį ir atsižvelgti į dėstytojų bei tyrėjų pasiūlymus. Pagrindinės išvados: 1) naujame įvairių dalykų mokytojų rengimo modelyje regioniniai tyrimai gali būti naudingi ne tik humanitarinių mokslų, bet ir kitų ugdymo sričių, pavyzdžiui, gamtos mokslų, technologijų, socialinio ir pilietinio ugdymo, studijoms; 2) būtina stebėti ir tobulinti naujų studijų turinį, siekiant rasti optimalų teorijos ir praktikos santykį, neprarandant lauko tyrimų tradicijų; 3) parengti pavyzdžiai (pvz., įrankių pavadinimai, regioninių patiekalų pavadinimai, regioninių tautinių kostiumų elementų pavadinimai) patvirtina, kad regioninių tyrimų tyrėjų ir skaitytojų bendradarbiavimas su kitų ugdymo sričių specialistais gali sustiprinti tarpdalykinius ryšius studijų procese ir suteikti jam daugiau asmeniškumo. RAKTAŽODŽIAI: lingvistika, regioniniai tyrimai, dialektologija, patarmė, mokytojų rengimas. LIENE MARKUS-NARVILA Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts Kalpaka bulvāris, Rīga LV-1050, Latvija [email protected] IEVA OZOLA Liepājas Universitāte Lielā iela 14, Liepāja, Latvija [email protected] BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204