Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė)

BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 ARTŪRAS JUDŽENTIS Vilniaus dailės akademija PRIJUNGIAMASIS RYŠYS LIETUVIŲ SINTAKSĖS DARBUOSE (XX A. PIRMOJI PUSĖ) 1 ESMINIAI ŽODŽIAI: prijungimas, derinimas, valdymas, Jurgis Ambraška, Leonardas Dambriūnas-Dambrauskas, Mykolas Durys, Jonas Jablonskis, Alfonsas Kalnius, Petras Klimas, Zigmantas Kuzmickis, Petras Skardžius, Juozas Žiugžda. ANOTACIJA Straipsnyje apžvelgiama, kaip XX a. pirmosios pusės lietuvių sintaksės darbuose skirstomas prijungiamasis ryšys, kiek jo rūšių ir kokios jos skiriamos. Pradedama nuo Jono Jablonskio Lietuvių kalbos sintaksės (1911), o baigiama Leonardo Dambriūno Lietuvių kalbos sintakse (1946 metų ir vėlesniais leidimais). Žiūrima skiriamų prijungimo rūšių sampratos, jų apibrėžimo ir taikymo apibūdinant bei skirstant sakinio dalis. ĮVADAS Derinimas ir valdymas – tradicinės prijungiamojo ryšio atmainos – minimi jau pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje 1653 metais. Danielius Kleinas derinimą įžiūri, „kai žodžiai derinami tuo pačiu linksniu ir asmeniu“, o valdymą – „kada vienas žodis valdo kitą skirtingo linksnio arba asmens žodį“ (Kruopas, ats. red., 1957: 511). Matyti, kad jau šiuose pirmuosiuose apibrėžimuose sintaksinio pobūdžio reiškiniai – prijungimo atmainos – neskiriami nuo morfologinių, t. y. jų žymėjimo morfologinėmis priklausomųjų žodžių formomis. Deja, tai lietuvių kalbos sintaksės mokslui buvo būdinga dar kone pusketvirto šimtmečio – iki pat XX a. galo, o dažnai ir iki šiol. 1 Straipsnis parašytas, vykdant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamą projektą Lietuvių kalbos sintaksiniai ryšiai (2020-01-31 sutartis nr. K-16/2020). ARTŪRAS JUDŽENTIS. Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė) | 2 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.05 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Bandant suvokti, kaip susidarė dabartinė mokyklinė trijų prijungimo atmainų – derinimo, valdymo ir šliejimo – sistema, nutarta atidžiau pasižvalgyti po XX a. pradžios sintaksės darbus – daugiausia aukštesniųjų mokyklų vadovėlius ir visuomenei skirtus žinynus. Pradedama nuo Jono Jablonskio Lietuvių kalbos sintaksės, nes jo 1901 metų Lietuviškos kalbos gramatikoje apie rūpimus dalykus nieko nepasakyta. Nuo kitų panašaus pobūdžio apžvalgų (pvz., pateikiamõs Ramunės Vaskelaitės disertacijoje, žr. Vaskelaitė 2009) šis darbas visų pirma skiriasi kitais teoriniais išeities pagrindais: sintaksiniai ryšiai autoriaus suvokiami kaip sintaksės lygmens reiškinys, galintis būti reiškiamas morfologijos lygmenyje. Todėl jame atidžiau nagrinėjami sintaksės reiškinių sampratos lygmenys. Apžvalgos tikslas – dar kartą aptarti vienų iš pagrindinių XX a. lietuvių sintaksės sąvokų ištakas, pasižiūrėti, kaip susidarė dar ir dabar tebevyraujančios sintaksinių ryšių sampratos, daugiau dėmesio skiriant semantikos, sintaksės ir morfologijos lygmenų skyrimui. Išsikėlus tokį tikslą, savaime paaiškėja ir tyrimo uždaviniai: aprašyti kiekvieno sintaksės veikalo skiriamus sintaksinius ryšius, palyginti juos su ankstesniais (perimamumo atžvilgiu) ir vėlesniais (galimo poveikio atžvilgiu) darbais, išryškinti numanomą teorinių pagrindų kilmę. Tyrimo metodai įprasti panašaus pobūdžio darbams. Iš pradžių nagrinėjamas kiekvienas iš apžvelgiamų darbų (analitinis metodas); po to jis lyginamas su ankstesniais ir vėlesniais darbais, siekiant nustatyti jo vietą sintaksės teorijos raidoje (gretinamasis metodas); pagaliau, metamas bendresnis žvilgsnis į tiriamojo laikotarpio darbus, išskiriamos sintaksinės minties raidos ypatybės, teorinių pagrindų polinkiai (dedukcinis metodas). Apžvelgiami darbai išdėstyti chronologiškai. Straipsnį pagal apžvelgiamų darbų paskelbimo laiką sudaro trys skyreliai: „Priešaušris“, „Nepriklausomybės laikai“ ir „Karo metai“. Jis baigiamas apžvalgos apibendrinimu. I. PRIEŠAUŠRIS Jono Jablonskio Lietuvjų kalbos sintaksėje (1911) prijungimo atmainos – derinimas ir valdymas – atskirai neaptariamos, nėra nė jų apibrėžimų. Vis dėlto apie derinimą veikale kalbama. Štai skyriaus „Sakinio dalių sudėtis ir įvairybės“ 25-oje skiltyje minimas tarinio derinimas su veiksniu: „Grynasis tarinys (ir sudurtinio tarinio jungtis) asmenimi ir skaičiumi ARTŪRAS JUDŽENTIS. Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė) | 3 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.05 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 yra derinamas kalboje su veiksniu“, pvz.: Mes nė vienas neišmanom. Žt (Palionis, sud., 1957: 462). 26-oje skiltyje rašoma, kad sudurtinio tarinio vardinė dalis taip pat derinama su veiksniu: „Derinamųjų kalbos dalių linksniai, atsiradę linksniuojamosios tarinio dalies vietoje, yra derinami savo gimtimi ir skaičiais su sakinių veiksniais“, pvz.: Dievo gėrybė neišmastoma. Pr. (Palionis, sud., 1957: 462). Kaip matyti, šiuose teiginiuose neatskiriamai sumišę sintaksės (pats sintaksinis ryšys) ir morfologijos (jo žymėjimas giminės, skaičiaus ir linksnio morfemomis) lygmenys. Toliau (27 skiltyje) Jablonskis kalba ir apie sudurtinio tarinio vardine dalimi einančių vadinamosios bevardės giminės būdvardžių ir dalyvių derinimą beasmeniuose sakiniuose: „Kur sakinio veiksnys gramatikai neaiškus, kur gramatikos veiksnio nėra (visuose beasmeniuose sakiniuose), kur jį atstoja bevardės gimties būdvardis arba įvardis, kur veiksnį atstoja nepasakomasis reiškimas [= bendratis], vienas arba ir su linksniuojamojo žodžio vardininku, – visuose tokiuose sakiniuose derinamieji tariniai (būdvardžiai ir dalyvjai) ingauna bevardės gimties lytį“, pvz.: Dabar dienós trumpa, nakties ilga. Sv. (Palionis, sud., 1957: 463). Be to, bevardės giminės būdvardžiai ir įvardis, einantys tarinio vardine dalimi, gali būti derinami ir su veiksnio vardininku ar bendratimi, viena arba su linksniuojamojo žodžio vardininku, pvz.: Iš bado ir varškė gardu. Sv. (Palionis, sud., 1957: 464–465). Šiais atvejais, kai veiksnio kategorijos turinys neaiškus arba sakinio reikšmė apibendrinta, tariniai nors ir vadinami derinamaisiais, tačiau jų vardine dalimi einanti bevardė giminė ne derinama, bet parenkama (bevardę giminę jie „ingauna“). Be sintaksės ir morfologijos, tokiais atvejais svarbi ir sakinio reikšmė. Apie derinimą J. Jablonskis kalba ir pažyminius skirstydamas į derinamuosius ir nederinamuosius. 29-oje skiltyje jis rašo: „Derinamąjį pažyminį reiškiame būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais, kartais ir tam tikrais daiktavardžiais, suderintais su savo pažymimaisiais [žodžiais] – gimtimi, skaičiumi ir linksniu“ (Palionis, sud., 1957: 467). Tai lietuvių kalbotyrai įprastas gramatinis derinimas. Apie derinamuosius pažyminius užsimenama ir 1922 metų Lietuvių kalbos gramatikoje (Palionis, sud., 1957: 407–408). Lietuvjų kalbos sintaksėje minimas ir „prasmės derinimas“, kai derindami „žiūrime ne gramatikos gimties, skaičiaus ir linksnio, bet visos tų pasakymų prasmės“, pvz.: Šeimyna pasilikę vienas kalė, kitas dailino... Žt. (Palionis, sud., 1957: 467). Šiuo teiginiu J. Jablonskis pabrėžia reikšmės dedamosios svarbą, jos pirmumą morfologijos atžvilgiu. ARTŪRAS JUDŽENTIS. Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė) | 4 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.05 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Daiktavardžiu išreikštas derinamasis pažyminys vadinamas priedėliu. Su pažymimuoju žodžiu priedėliai derinami vien linksniu, pvz.: Pamotėlė-raganėlė pylė duobę žarijėlių. Ps. (Palionis, sud., 1957: 468). Valdymas ne tik neapibrėžiamas, bet ir jo sąvoka J. Jablonskio nevartojama. Būtų pagrįsta tikėtis, kad apie valdymą bus užsimenama, rašant papildinių skyrelį. Tačiau jame kalbama apie papildinių reikšmę, o ne sintaksės ypatybes: „<...> tie papildiniai rodys dar kitus daiktus, su kuriais rišami [= siejami] minėtieji <...> veiksmai“ (Palionis, sud., 1957: 470). Papildiniais nusakoma, „kokie dar daiktai, be veiksnio, yra, ar šiaip ar taip, įmišę veiksme arba stovyje“ (Palionis, sud., 1957: 470). Šiais teiginiais nusakomas papildinio, kaip sakinio dalies, turinys. Papildinio sąvoka su sintaksiniu pagrindinio žodžio valdymu, arba reikalavimu, visai nesiejama. Galima sakyti, kad J. Jablonskio Lietuvių kalbos sintaksė nubrėžė lietuvių kalbos mokslo raidos gaires. Ji buvo tas pagrindas, nuo kurio atsispyrė jaunas Nepriklausomos Lietuvos kalbos mokslas. Kaip matyti, sintaksinių ryšių teorijai šis veikalas maža teduoda: derinimas suvokiamas kaip morfologinių formų derinimas (grynojo tarinio, sudurtinio tarinio jungties ir vardinės dalies su veiksniu, pažyminio su pažymimuoju žodžiu) su semantinio derinimo pamušalu (beasmeniuose sakiniuose), o valdymo neminima net sąvoka. Tokią derinimo sampratą perėmė ir plėtojo bei tikslino visos Nepriklausomos Lietuvos lietuvių kalbos sintaksės, na o valdymas kaip savita prijungimo atmaina suvoktas ir apibrėžtas dar negreitai ir nelengvai. Petro Klimo Lietuvių kalbos sintaksėje (1915), kurią jis parašė, naudodamasis J. Jablonskio Sintaksės turiniu, jokių naujovių mums rūpimu reikalu nėra. P. Klimas, kaip ir J. Jablonskis, aptaria tarinių ir pažyminių derinimą, o apie valdymą visai nekalba. Papildiniai, jo manymu, tik papildo tarinio reikšmę: „Be papildinių veiksmas arba stovis sakinyje labai dažnai neišeitų aikštėn pilnokas“ (Klimas 1915: 13). Jo Sintaksėje kalbama tik apie veiksmažodžio papildinius. II. NEPRIKLAUSOMYBĖS LAIKAI Sintaksės teorijos požiūriu savitas ir drąsus buvo Mykolo Durio vadovėlis Lietuvių kalbos sintaksė (1927). Žavi jos užmojis įveikti gramatikos logizavimą, atsisakyti „filosofiškosios spekuliacijos“, „mirusios scholastikos“. Autorius prisipažįsta, kad rašydamas ARTŪRAS JUDŽENTIS. Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė) | 5 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.05 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 vadovėlį rėmėsi jaunagramatikiais ir rusų kalbininkais, o daugiausia – Aleksandro Matvejevičiaus Peškovskio rusų kalbos sintakse (Пешковский 1920). Atskirai sintaksiniai ryšiai neaptariami ir šiame vadovėlyje. Tačiau apie derinimą kalbama skyrelyje „Tarinio derinimas su veiksniu“ (Durys 1927: 22–23). Net ir pats tarinys M. Durio apibrėžiamas remiantis ne reikšme, o derinimu: „Tariniu, pirmiausia, vadiname sakinio veiksmažodį, suderintą su veiksniu“ (Durys 1927: 21). Minėtame skyrelyje šis derinimas patikslinamas: „Skaičius ir asmuo yra formos, kuriomis tarinys paprastai (bent dažniausiai) prisitaikina mūsų kalboje prie veiksnio formų“ (Durys 1927: 23). Ir čia pat pateikiamas derinimo apibrėžimas: „<...> prisitaikinimas, kuriuo, būtent, vieno žodžio forma paseka kita žodžio forma, sintaksėje vadinasi derinimas“ (Durys 1927: 23). Tai bene pirmasis Nepriklausomoje Lietuvoje derinimo apibrėžimas. Jis, beje, neblogai atskleidžia sintaksinę ryšio prigimtį – neminima jokių konkrečių morfologinių formų, kuriomis derinimas reiškiamas, o kalbama apibendrintai apie „žodžio formą“. Toliau, sekdamas J. Jablonskiu, M. Durys aptaria dvi tarinio derinimo atmainas: grynasis tarinys ir sudurtinio tarinio jungtis su veiksniu derinami asmeniu ir skaičiumi, o sudurtinių tarinių ir tarininių junginių (M. Durio terminas) vardinės dalys – gimine ir skaičiumi. Aptariami ir nederinimo atvejai. Pažyminiai, panašiai kaip tariniai, vadovėlyje apibrėžiami remiantis jų derinimu: „Pažyminiu vadiname būdvardį-dalyvį, stovintį prie daiktavardžio ir suderintą su juo“ (Durys 1927: 29). Kalbama tik apie derinamuosius pažyminius. Formos mano, tavo, savo, einančios su daiktavardžiais, vadinamos negramatiniais pažyminiais (Durys 1927: 76). Atskiro valdymo apibrėžimo M. Durys nepateikia. Tačiau valdymas jo minimas kalbant apie papildinius. Visų pirma, juos apibrėžiant, remiamasi priklausomybe: „Papildiniai nėra savaimingos formos, bet priklausomos; jie priklauso nuo kitų sakinio žodžių“ (Durys 1927: 25). Skiriami valdomieji ir laisvieji papildiniai. „Valdomieji papildiniai yra tie, kurių tam tikros formos (linksnio) būtinai reikalauja veiksmažodis“, pvz., Svetimi dūmai akis graužia R. J., o „[L]aisvaisiais papildiniais vadiname tuos papildinius, kurių tam tikros formos (linksnio) veiksmažodis nebūtinai reikalauja“, pvz.: kalbėjome visą valandą (Durys 1927: 26). Kaip matyti, valdomųjų papildinių apibrėžime visai priartėjama prie paties valdymo sampratos. Nors valdymas siejamas su morfologinės linksnio formos reikalavimu, tačiau ši forma (ar ARTŪRAS JUDŽENTIS. Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė) | 6 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.05 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 formos) neįvardijama. Daugelis M. Durio teikiamų laisvųjų papildinių pavyzdžių, šių dienų akimis žiūrint, yra ne kas kita, kaip aplinkybės. Be to, papildiniai M. Durio siejami ne tik su veiksmažodžiais – jie „gali priklausyti nuo kiekvieno pilnojo sakinio žodžio“: nuo daiktavardžių, būdvardžių, prieveiksmių (Durys 1927: 27–28). Su vardažodžiais einantys papildiniai taip pat gali būti valdomieji ir laisvieji, tačiau „[T]virtai surištas su daiktavardžiu, tikrai valdomasis (priklausomasis) papildinys tėra kilmininko linksnis“, pvz., tėvo namai, o „visi kiti vardų papildiniai tėra laisvieji papildiniai, kurie tėra tik prisigretinę prie vardų“ (Durys 1927: 29). Taigi, M. Durio Sintaksėje bene pirmą kartą Nepriklausomoje Lietuvoje pateiktas derinimo apibrėžimas. Be to, jis nesiejamas su konkrečia morfologine raiška. Nors valdymas vadovėlyje ir neapibrėžtas, tačiau pats valdymo terminas vartojamas (valdomieji papildiniai). Valdymo sąvoka siejama su priklausymu, o valdymas apibendrintai suvokiamas kaip linksnio formos reikalavimas. Naujoviškas M. Durio vadovėlis, matyt, neturėjo pasisekimo. 1930 metais išėjo Zigmanto Kuzmickio Lietuvių kalbos sintaksė. Ji buvo mėgstama mokyklose: per dešimtmetį buvo išleistos penkios šio vadovėlio laidos. Z. Kuzmickio vadovėlyje einama ne formaliosios („grynai formalinė gramatikos kryptis mums tuo tarpu nėra priimtina“), o tuo metu įprastos loginės-psichologinės gramatikos keliu: „Rašydamas šią sintaksę, daug dėmesio kreipiau į gramatines formas, jų santykius, tačiau stengiausi visur jas surišti su psichologiškai logiškuoju galvojimu“ (Kuzmickis 1930: 5). Nauja Z. Kuzmickio vadovėlio sandara: sintaksiniams ryšiams jis ne tik skiria atskirą skyrelį „Žodžių derinimas ir valdymas“, bet ir iškelia jį į įvadinę sintaksės dalį (Kuzmickis 1930: 11–15). Jo pateikiamas derinimo apibrėžimas panašus į M. Durio duotąjį: „Toks sakinio žodžių formų tvarkymas, kur viena žodžio forma, pareidama nuo kitos, yra sutaikoma, suderinama su ta kita forma, vadinasi derinimas“ (Kuzmickis 1930: 13). Jame taip pat neminimos konkrečios morfologinės formos, o kalbama apibendrintai apie žodžio formą. Be to, derinimas siejamas su priklausymu (pareidama). Vadovėlyje bene pirmą kartą Nepriklausomoje Lietuvoje apibrėžtas valdymas, tačiau apibrėžtas jis ne iškeliant būdingąsias savybes, o neigiant derinimą: „Toks sakinio žodžių formų ARTŪRAS JUDŽENTIS. Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė) | 7 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.05 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 tvarkymas, kur viena žodžio forma, pareidama nuo kitos, nėra sutaikoma, suderinama su ta kita forma, vadinasi valdymas“ (Kuzmickis 1930: 13). Nagrinėjant vientisinio sakinio sintaksę, ne tarinys (kaip M. Durio), o veiksnys apibrėžiamas remiantis derinimu (ir raiška bei reikšme): „<...> veiksnys yra vardininko linksnis, suderintas savo forma su tariniu, arba kitas kuris žodis, atstojąs tą vardininko linksnį ir reiškiąs tai, kam yra skiriamas tarinio veiksmas ar ypatybė“ (Kuzmickis 1930: 17). Veiksnio derinimas su tariniu aptariamas ir tam skirtame skyrelyje, kuriame nagrinėjamas grynasis ir sudurtinis tarinys. Z. Kuzmickis prideda dėmesio vertą pastabą: „Vardinės tarinio dalies linksnis kartais nėra derinamas, tik valdomas: jį paprastai valdo tarinio jungtis (nėr močiutės)“ (Kuzmickis 1930: 22). Jo gerai pastebėta, kad tarinio vardine dalimi einančio daiktavardžio linksnis priklauso nuo neigiamos jungties. Nuosekliai plėtojant šią įžvalgą, ir teigiama jungtis turėtų valdyti atitinkamą vardininką (yra / buvo močiutė)... Pažyminiai Z. Kuzmickio skirstomi į derinamuosius ir valdomuosius. Derinamieji pažyminiai būna būdvardiniai, su pažymimaisiais žodžiais derinami gimine, skaičiumi ir linksniu, ir daiktavardiniai, arba priedėliai, derinami tik linksniu. Valdomieji pažyminiai būna arba kilmininko, arba įnagininko linksnio, pvz.: sidabro (rasa), geltonais žiedeliais (gėlė) (Kuzmickis 1930: 27). Valdomųjų pažyminių samprata blankina pažyminių ir papildinių skirtumus (valdomais paprastai laikomi papildiniai, o ne pažyminiai). Pirmenybę tokia samprata teikia ne sintaksiniams ryšiams (nes pagal ją ir papildiniai, ir pažyminiai gali būti valdomi), o morfologinei šių sakinio dalių raiškai. M. Durio Sintaksė šiuo atžvilgiu buvo „sintaksiškesnė“. O štai apibūdindamas papildinius Z. Kuzmickis išsiverčia net nepaminėjęs valdymo. Jam pakanka vien jų raiškos ir vaidmens sakinyje: „<...> tuos žodžius, kurie yra išreikšti linksniuojamaisiais ar juos atstojančiais kitais žodžiais su prielinksniais ar be jų, ir kurie nesudaro sakinyje jokios aplinkybės, vadinsime papildiniais“ (plg. Kuzmickis 1930: 43–44). Iš naujo leisdamas knygą, autorius šį tą keitė, ypač tikslino apibrėžimus. Štai penktojoje vadovėlio laidoje, išėjusioje veikiausiai 1939 metais (leidimo data nenurodyta), derinimas ir valdymas apibrėžti taip: „Jei vienas žodis priklauso nuo kito žodžio ir yra su juo suderintas, tai toks žodžių santykis vadinasi derinimas“; „Jei vienas žodis priklauso nuo kito žodžio, bet nėra su juo suderintas, tai toks žodžių santykis vadinasi valdymas“ (Kuzmickis [1939?]: 13). Abu sintaksiniai ryšiai apibrėžti remiantis priklausymo sąvoka, tarsi jo atmainos. Gerai atskleista sintaksinė derinimo ir valdymo prigimtis. Tik derinimas apibrėžiamas ydinga uždaro rato tvarka ARTŪRAS JUDŽENTIS. Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė) | 8 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.05 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 (kai apibrėžime tas pats žodis vartojamas ir įprasta, ir terminine reikšme: yra suderintas, vadinasi derinimas), o valdymo apibrėžimas remiasi derinimu. Patikslintas ir veiksnio apibrėžimas – jame nebeliko derinimo su tariniu: „veiksnys yra vardininko linksnis, pasakąs, kam yra skiriamas tarinys; su veiksniu yra derinamas tarinys“ (Kuzmickis [1939?]: 18). Nepakitęs liko veiksnio ir tarinio derinimo aptarimas, pažyminių skirstymas ir papildinių apibrėžimas. Kaip matyti, apibrėždamas prijungimo atmainas, Z. Kuzmickis pasinaudojo M. Durio įdirbiu ir nuosekliai jį pratęsė. Visai šiuolaikiškai atrodo Z. Kuzmickio iškeltas veiksnio priklausymas (derinimas) nuo tarinio, kurio vėliau buvo atsisakyta. Tačiau valdomosios tarinių vardinės dalies, taip pat valdomųjų pažyminių skyrimas rodo, kad sintaksinė žodžių ryšio prigimtis Z. Kuzmickio dar neatribojama nuo jų morfologinės raiškos. Dabar pažvelkime į aukštąsias studijas. Prano Skardžiaus paskaitose „Istorinė lietuvių kalbos gramatika: sintaksė“, rašytose greičiausiai 1935–1938 metais, aptariami ne vien istorinės sintaksės dalykai. Kaip pastebi knygos rengėjas Albertas Rosinas, „jos iš esmės skirtos sinchroninės sintaksės problemoms ir atspindi ketvirtojo dešimtmečio Europos sintaksinės minties laimėjimus“ (Rosinas, sud. ir par., 1998: 15). Štai skyrelyje „Žodžių grupės“ P. Skardžius, remdamasis reikšminiais santykiais, jas sudarančių žodžių sintaksinius ryšius skirsto į koordinuojamuosius (sujungiamuosius) ir subordinuojamuosius (prijungiamuosius): „Žodžių grupėmis pažymime tarpusavinį santykį nevienodai, būtent: kaip atskiri vaidiniai gali būti arba koordinuojami (t. y. vienas su kitu lygiai sugretinami), arba subordinuojami (t. y. vienas kitam pajungiami), taip ir tų vaidinių kalbinės raiškos gali būti koordinuotos arba subordinuotos“ (Rosinas, sud. ir par., 1998: 520). Apie subordinuotąsias grupes sudarančių žodžių tarpusavio santykius paskaitose atskirai nekalbama, tačiau prie valdymo sampratos priartėjama skyrelyje „Veiksmažodinė grupė“, kalbant apie tai, kad veiksmažodžiai „privalo“ (t. y. reikalauja) arba „neprivalo“ papildinio: „<...> skiriami galiniuotiniai ir negaliniuotiniai veiksmažodžiai, t. y. tokie, kurie papildinio privalo ir kurie jo neprivalo, pav.: mušti, siūti ir miegoti, šokti. Bet šis skirtumas ne visados yra griežtas“ (Rosinas, sud. ir par., 1998: 526). Skyrelyje „Kongruencija“ (Rosinas, sud. ir par., 1998: 544–546), jau aptarus subordinuojamąsias ir koordinuojamąsias žodžių grupes, atskirai kalbama apie formalų žodžių ARTŪRAS JUDŽENTIS. Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a. pirmoji pusė) | 9 doi.org/10.35321/bkalba.2021.94.05 BENDRINĖ KALBA 94 (2021) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 derinimą. Jame trumpai aptariami įvairūs derinimo atvejai: priedėlio derinimas su pažymimuoju žodžiu, sudėtinio tarinio daiktavardis (tarininis daiktavardis) ir būdvardis (tarininis būdvardis) su veiksniu einančiu daiktavardžiu, pažyminiu einantis būdvardis (pažymininis būdvardis) su pažymimuoju daiktavardžiu, pažymininio ar tarinio būdvardžio su keliais daiktavardžiais, tarininis pažyminys su veiksniu einančiu daiktavardžiu, pažyminiu einantis būdvardis su pažymimuoju daiktavardžiu ar keliais daiktavardžiais ir, galiausiai, veiksmažodis su veiksniu einančiu įvardžiu. Pastaruoju atveju, pavyzdžiui, minimas tik veiksmažodžio derinimas asmeniu ir skaičiumi su veiksniu einančiu asmeniu arba asmenimis. Kitaip sakant, apžvelgiami tik įvairūs derinimo morfologinės raiškos atvejai. Sintaksiniai ryšiai neminimi ir skyrelyje „Pagrindinės sakinio dalys“ (Rosinas, sud. ir par., 1998: 559–563). Nagrinėjant sudėtinius sakinius, taip pat išsiverčiama rupiuoju sintaksinių ryšių skirstymu: minimi sujungtiniai ir prijungtiniai sudėtiniai sakiniai, juos sudarančių sakinių sujungimas ir prijungimas, pvz.: „Šalutiniai sakiniai yra tam tikrais jungiamais elementais prijungiami prie pagrindinių, todėl jų santykis yra daug glaudesnis ir aiškesnis, kaip sujungtinių sakinių“ (Rosinas, sud. ir par., 1998: 567). Kaip matyti, paskaitose P. Skardžius išsiversdavo tik sintaksinių ryšių skirstymu į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Iš jo paskaitų studentai beveik nieko nesužinodavo apie žodžių valdymą ir tik bendruosius dalykus – apie jų derinimą, pastarasis net nesietas su minėtais sintaksinių ryšių (žodžių tarpusavio santykių) tipais. Neišryškėdavo ir sintaksinė derinimo prigimtis, nes būdavo apžvelgiami tik įvairūs jo morfologinės raiškos atvejai. Leonardas Dambrauskas straipsnyje „Žodžių santykiai sakinyje“ (1939) mini derinimą ir valdymą, tačiau terminas valdymas, jo nuomone, nėra tikslus, nes taikomas tik daliai prijungiamųjų (jo vadinamų prijungtinėmis) žodžių grupių, nors „visos prijungtinės grupės yra „valdomosios“ (Dambrauskas 1939: 86). Todėl prijungiamąsias grupes jis siūlo skirstyti į derinamąsias ir nederinamąsias. Tokia klasifikacija primena sintaksinių ryšių skirstymą Z. Kuzmickio vadovėlyje. Matyti, kad M. Dambrauskas valdymą suprato labai plačiai – maždaug kaip žodžių priklausomybės ryšį, kuris prijungiamosiose grupėse „nėra vienodo stiprumo“ (Dambrauskas 1939: 85). Toks platus ir nelabai apibrėžtas valdymo suvokimas lietuvių sintaksėje neturėjo tęsinio. Veiksnio ir tarinio ryšys M. Dambrauskui atrodo „artimesnis prijungtinių grupių santykiui“ (Dambrauskas 1939: 85), tik nepasakyta, kuris nuo kurio priklauso.