Tradiciniai ir netradiciniai Rytų Lietuvos oikonimai

162 BENDRINĖ KALBA | 95 KAZIMIERAS GARŠVA Lietuvių kalbos institutas doi.org/10.35321/bkalba.2022.95.07 TRADICINIAI IR NETRADICINIAI RYTŲ LIETUVOS OIKONIMAI ESMINIAI ŽODŽIAI: rytų Lietuva, oikonimai, tradicinės formos, suslavinti oikonimai. ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama, kuo skiriasi lietuviškos tradicinės rytų Lietuvos oikonimų formos nuo vėlesnių netradicinių slaviškų formų. Nurodomi oikonimų regioniniai skirtumai ir pateikiami duomenys pagal darybą, slavinimą valsčiuose nuo Šalčininkų iki Daugpilio. Skiriami penki lietuvių kalbos oikonimų slavinimo būdai. ABSTRACT The article examines the differences between the traditional Lithuanian forms of Eastern Lithuanian oikonyms and the later non-traditional Slavic forms. Regional differences and numbers of oikonyms according to formation, slavization in counties from Šalčininkai to Daugavpils are presented. There are five ways of slavicization of oikonyms of the Lithuanian language. ĮVADAS 2013 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seime registravus Tautinių mažumų įstatymo projektą Nr. 13-335-01 ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 7, 14, 17 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. 13-337-01, Valstybinė lietuvių kalbos komisija pareiškė: tos nuostatos pažeistų lietuvių kalbos kaip valstybinės statusą. 2022 m. vėl turėjo būti teikiamas panašus Tautinių mažumų įstatymo projektas, pagal kurį „tradiciniai gyvenamųjų vietovių, gatvių pavadimai, topografiniai ženklai greta valstybinės kalbos atitinkamos savivaldybės atstovaujamos institucijos sprendimu gali būti užrašomi ir tos tautinės mažumos kalba“. Vilniaus, Šalčininkų rajonų oikonimai šių savivaldybių ilgai buvo rašomi dviem kalbomis. KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 163 Straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kurie rytų Lietuvos oikonimai yra tradiciniai (autentiški) ir kurie – netradiciniai (neautentiški). Straipsnio uždaviniai – ištirti tradicinių rytų Lietuvos oikonimų kilmę, darybą, nustatyti svarbiausius tradicinių ir netradicinių oikonimų skyrimo kriterijus, svarbesnius rytų Lietuvos vardyno regioninius skirtumus, galinčius padėti atskirti tradicinį vardyną nuo netradicinio. Šia tema rengiama autoriaus monografija, todėl čia neskelbiama išsamesnė literatūra, rytų Lietuvos tautinės sudėties raidos, vietovardžių slavinimo, krikščioniško vardyno kilmės apžvalgos, oikonimų sandaros lentelės pagal valsčius ir t. t. Tai dubliuotų kitus autoriaus darbus, nepagrįstai atitrauktų dėmesį nuo pagrindinių čia keliamų klausimų. Norint atskirti lietuvišką tradicinį vardyną nuo nelietuviško vardyno, čia nebūtina plačiau aiškintis visos galimos tų žodžių raidos, etimologijos hipotezių, tuo labiau kad be išsamių istorinių šaltinių, jų apibendrinimų ir parengiamųjų darbų tai sunku, dažnai net neįmanoma padaryti. Oikonimų kilmės aiškinimuose autorius nurodo ne tik asmenvardžius, bet ir bendrinius žodžius, iš kurių tie asmenvardžiai gali būti kilę. Retkarčiais aptariamieji oikonimai galėjo būti kilę tiesiogiai iš bendrinių žodžių (ne per asmenvardžius). Kai oikonimo reikšmė lietuviams, baltistams aiški be komentarų (žodis yra Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ 1972)), oikonimų etimologija dažniausiai nedetalizuojama. Pagrindinis straipsnio šaltinis – 1944 m. grupės lituanistų iš esmės baigtas rengti ir su kliūtimis išspausdintas Antano Salio 1920–1939 m. Lenkijos okupuotos rytų Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) žodynas su sunormintomis lietuviškomis ir buvusiomis lenkiškomis formomis (Salys 1983). Gyvenamųjų vietų vardai prieš 80 metų profesionalių Lietuvos kalbininkų buvo patikrinti atsižvelgiant į vietos gyventojų kalbą, istorinius dokumentus ir sunorminti. Dėl karo ir okupacijos dalies vardyno norminimo dokumentų, užrašų neišliko. Nėra ir smulkesnių vietos gyventojų apklausos duomenų, istorinių žinių apie senesnes oikonimų formas. Šiame straipsnyje išsamiai aprašyta rytų Lietuvos oikonimų kilmė, motyvacija, daryba: lietuviškų oikonimų šaknys, sudurtiniai oikonimai, priesagos, priešdėliai, kalbų kontaktai. Iš viso tirtos 7455 oikonimų formos. Tai prieš 100 ir mažiau metų maždaug tarp Zarasų ir Varėnos išsilaikiusių 3720 gyvenamųjų vietų vardų formos: 3720 jų buvo užrašytos lietuvių kalba ir 3735 – lenkų kalba. Nedidelė dalis oikonimų kartojasi, nes retkarčiais tuo pačiu vardu buvo užrašytas ne tik kaimas (miestas), bet ir greta buvęs senas 164 BENDRINĖ KALBA | 95 dvaras, palivarkas ir t. t. Žodyne lenkiškai užrašyti rytų Lietuvos oikonimai iki šiol buvo nepakankamai naudojami ir komentuojami. Lietuviškai užrašyti rytų Lietuvos oikonimai pateko į Lietuvių kalbos instituto gyvosios kalbos vietovardžių kartoteką ir minimi Lietuvos vietovardžių žodyne. Tyrinėjime naudojami arealinis, gretinamasis, aprašomasis moksliniai metodai. Autorius ieško naujų būdų ir duomenų tradiciniam rytų Lietuvos vardynui ištirti ir stengiasi tobulinti onomastikos autoritetų naudotą metodiką. Straipsnis nuo kolegės Marijos Razmukaitės (1998) vertingos disertacijos skiriasi tuo, kad abiejuose darbuose naudojamasi skirtingais šaltiniais, nevienodas tyrinėjimo objektas, metodai. Autorius plačiau naudojosi bendrosios kalbotyros, dialektologijos, sociolingvistikos tyrimo būdais. M. Razmukaitės disertacijoje tirti ne rytinės, o visos Lietuvos oikonimai ir jie imti iš kito šaltinio – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno (LATSŽ), atspindinčio padėtį po 50 metų, kai dalis oikonimų buvo išnykę. Skyrėsi ir administracinis suskirstymas: vietoj valsčių 1972 m. buvo smulkesni administraciniai vienetai – apylinkės. Nė vienas mokslininkas iki šiol nebuvo smulkiau tyrinėjęs lenkiškai užrašytų rytų Lietuvos vietovardžių, nėra jų gretinęs su autentiškais lietuviškais vietovardžiais. Šį darbą pradėti ir tęsti autorių skatino ir Aleksandro Vanago (1993) straipsnis. Lietuvos vietovardžių žodyno turėtų išeiti 12–15 tomų, o kol kas išspausdinti tik 4 tomai, todėl kitų tomų straipsnyje dar neįmanoma nurodyti. Rytų Lietuvos oikonimai straipsnyje nagrinėjami dėl to, kad rytinės Lietuvos dalies likimas 1920 m. buvo kitoks negu likusios Lietuvos Respublikos dalies ir Latvijos Respublikos. 1920 m. spalio 9 d. rytų Lietuva Lenkijos buvo okupuota ir tai 1921 m. kovo 18 d. Rygoje įtvirtinta vadinamąja Lenkijos taikos sutartimi su Rusija ir Ukraina. Buvęs Lietuvos valstybės centras su ilgaamže istorine sostine Vilniumi 19 metų neturėjo valstybinės lietuvių kalbos ir kentė didžiausią priespaudą: buvo uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, skaityklos, organizacijos, laikraščiai, toliau slavinami asmenvardžiai, vietovardžiai, lietuviai prievarta verčiami lenkais ir nepaklusę kalinami, žudomi (žr. RL 1980; Zinkevičius 1993, 2013; Maceika 2020). Prievartinę polonizaciją ir slavinimą tik iš dalies galima vadinti kalbų kontaktais. Didžiojoje lietuvių kalbos ploto dalyje gyvųjų baltų kalbų vardynas slavintas labiau dėl to, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) nuo XIV a. oficiali raštvedybos kalba buvo kanceliarinė slavų kalba. Po 1569 m. Liublino unijos tos kalbos vietą LDK vis labiau užėmė kita slavų kalba – lenkų kalba. Šiame straipsnyje kaip pagrindinis įvairiais moksliniais požiūriais nagrinėjamas KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 165 lietuvių etninių žemių plotas, kuris 1919–1939 m. Lenkijos buvo okupuotas ir kuriame visas vardynas tada rašytas valstybine lenkų kalba. Kitas baltų kalbų plotas – likusi Lietuvos teritorija ir gretimi Latvijos, Gudijos valstybių ploteliai su etninėmis lietuvių žemėmis. Oikonimų priesagos -iškpaplitimas visame šiame plote lyginamas su jos paplitimu rytų Lietuvoje. Skaičius procentais nustatomas, oikonimų skaičių su priesaga -iškvalsčiuose dalinant iš visų valsčiaus oikonimų skaičiaus. Kai kurie istoriniai dokumentai rodytų, kad pirmiausia oficialiai buvo suslavinti didesnio įvairiakalbių žmonių skaičiaus vartojami gyvenamųjų vietų vardai, o gyventojų pavardžių, net vardų, mikrotoponimų lietuviškos formos retkarčiais išlikdavo. Pavyzdžiui, 1622 m. Vilniaus ekonomijos inventoriuje (LVIŠ 2014: 70–128) buvo rašomos pavardės Drutelaytis „Drūtelaitis“, Rugielis „Rugelis“, vardai Jonas, Jurgis, Norvilškių palivarko miškas Plinakolnis „Plynakalnis“, Mẽdininkų vienkiemis (užusienis, zascianek) Rukłaycis „Ruklaitis“ (LVIŠ 2014: 98, 126). OIKONIMŲ KILMĖ IR SANDARA Kiekvieno tirto valsčiaus dauguma sunormintų ir lietuvių kalba paskelbtų oikonimų yra lietuviškos formos, o lenkiškai rašyti oikonimai buvo įvairiai slavinami (vietovardžių pavyzdžius žr. Salys 1983: 571–667). Iš lenkų kalba užrašytų rytų Lietuvos oikonimų daugiau kaip pusė tradicinių vietovardžių (išskyrus Rudaminos vlsč.) iki 1940 m. išliko lietuviškos kilmės: Maišiagalos valsčiuje jų išliko 88,4 proc., Dūkšto – 81,9, Nemenčinės – 76,3, Ignalinos – 74,8, Švenčionėlių – 74,3, Rūdiškių – 70,4, Jašiūnų – 68,6, Trakų – 68,5, Paberžės – 67,4, Šumsko – 66,7, Riešės – 60,1, Eišiškių – 58,4, Turgelių – 52,1, Mickūnų – 51,0, Rudaminos – 39,3 proc. Platesnė oikonimų analizė ir daugiau pavyzdžių šia tema pateikta kitame autoriaus straipsnyje (Garšva 2022: 4–10). Lenkiškomis raidėmis užrašytuose oikonimuose dažnai laikomasi vilniškių ir pietų aukštaičių tarmių dėsnių: dzūkuojama, kietinamas priebalsis l, dvigarsiai am, an, em, en tariami um, un, im, in. Žodžių kamienai, visiškai sutampantys su lietuvių kalba, yra lietuvių kalbos dalis ir padeda tirti tradicinį lietuvių vardyną. Lietuvių kalbos plote vartotos lietuviškos oikonimų šaknys (kamienai) su vėliau pridėtomis slaviškomis priesagomis, priešdėliais ar į slavų kalbas išverstos oikonimų šaknys (kamienai) su išlikusiomis lietuviškomis priesagomis 166 BENDRINĖ KALBA | 95 (priešdėliais) yra lietuvių kalbos substratas. Lenkiškai užrašytus Lietuvos oikonimus lietuviškos kilmės laikome tokius, kurie turi bent vieną lietuvišką oikonimo darybos dalį. Lietuviškai užrašytus oikonimus lietuviškais laikome tokius, kurių dauguma dalių (šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė) yra lietuviškos kilmės, t. y. kurie fonetiškai, darybiškai, leksiškai integruoti į lietuvių kalbą. 1939–1945 m. vietovardžiai buvo gerai sunorminti ir, surinkus pakankamai duomenų, tik nedaugelio jų formas gal būtų pagrindo tikslinti. Buvo penki oikonimų slavinimo būdai – nuo vienos žodžio morfemos pakeitimo iki vertimo į lenkų kalbą arba žodžio motyvacijos ir formos visiško pakeitimo slavišku žodžiu (panašiai kaip 1946 m. Karaliaučiaus srityje). Taigi, pirmą kartą pakliuvęs į tiesioginę Lenkijos administraciją ir specialiai lenkinamas, lenkiškomis raidėmis užrašytas Lietuvos vardynas buvo penkių tipų: 1) neapsižiūrėjus retkarčiais išlaikytas visiškai autentiškas (plg. Ankštà, tarmiškai Unkštà – lenk. Unkszta; Dublė, tarm. Dubla – Dumbła ir t. t.); 2) iš dalies apslavintas, pakeičiant oikonimų balsius, priebalsius, galūnes, priesagas, priešdėlius, šaknis (plg. Grąžtẽliai, tarmiškai Gruštẽliai – Grusztele; Grúodžiai – Grodze); 3) suslavintas (Meka – Miechowo); 4) išverstas (Naujãkiemis – Nowosiółki; Obelynė – Jablonówka; Paąžuolia – Poddębie; Pabéržė – Podbrzezie); 5) pakeistas (Perūnai – Dąbrowo) (visi šie oikonimai yra iš Vilniaus rajono Paberžės valsčiaus). Oikonimus slavinant, priesagos -iškskaičius mažėjo nuo 6 proc. (Ignalinos r.) iki 13,8 proc. (Vilniaus r.), priešdėlio pavedinių mažėjo nuo 1,3 proc. (Ignalinos r.) iki 9,3 proc. (Vilniaus r.), lietuviškų sudurtinių oikonimų – nuo 2,9 proc. (Šalčininkų r.) iki 4,5 proc. (Trakų r.). Tiriant oikonimus išsiaiškinta, kad Šalčininkų, Trakų, Vilniaus rajonuose buvo paplitę priesagos -iškoikonimai su galūne -ės, o nuo Pabradės iki Zarasų bei etninėse lietuvių žemėse Latvijoje, Gudijoje – su galūne -ė. Lietuvos Respublikos plote į šiaurę nuo Pabradės priesagos -iškoikonimai su galūne -ė sudarė 28,9 proc., su -ės – 2,3 proc.; priesagos -iškoikonimų su galūnėmis -iai ir -is buvo apie 2 proc. Kazimieras Būga, Janas Safarevičius, Aleksandras Vanagas, Zigmas Zinkevičius ir kiti mokslininkai oikonimus su priesaga -išklaikė lituanizmais ir manė, kad tose apylinkėse lietuvių kalba bus išnykusi neseniai (plg. Safarewicz 1956: 15–60; RL 1980: 164–169; Zinkevičius 2013: 221–246, 258–259, 267). Pagal šiuos duomenis visų valsčių tirti oikonimai liudija lietuvių gyventą plotą: Ignalinos valsčiuje su priesaga -iškbuvo 43,7 proc. KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 167 oikonimų, užrašytų lietuvių kalba, ir 35,6 proc., užrašytų lenkų kalba, Maišiagalos ir Mickūnų valsčiuose – po 34,8 proc. (lenkiškų – 29 % ir 26,7 %), Paberžės valsčiuje – atitinkamai 31,9 proc. ir 25,8 proc., Nemenčinės – 30 proc. ir 23,1 proc., Trakų – 29,6 proc. ir 17 proc., Dūkšto – 29,5 proc. ir 23,8 proc., Švenčionėlių – 25 proc. ir 17,4 proc., Jašiūnų – 23 proc. ir 15,7 proc., Rudaminos – 21 proc. ir 6,2 proc., Šumsko – 17,9 proc. ir 12,8 proc. Varėnos valsčiuje tada buvo 26 proc. tokių oikonimų. Pagal priesagos -išknumetimą lenkiškuose užrašymuose susidarė trys valsčių grupės: 15–12 proc. likusių su priesaga -iškoikonimų buvo Rudaminos, Trakų valsčiuose, 10–7 proc. – Švenčionėlių, Ignalinos, Mickūnų, Nemenčinės, 6–4 proc. – Paberžės, Maišiagalos, Dūkšto, Šumsko valsčiuose. Šie skirtumai atspindi ne regioninius skirtumus, o dirbtinį oikonimų slavinimą. Oikonimų sandara rodo čia iš tikro buvus senas lietuvių etnines žemes, kuriose kalbėta lietuviškai ir išlaikytas tradicinis lietuvių vardynas. Oikonimų su priesaga -iškmažėta iš šiaurės į pietus (tam tikra išimtis – Vilniaus r.). Tai patvirtina ir 1974 m. skelbti duomenys (LATSŽ 1974: 42–365): tuometiniame Zarasų rajone užrašyta 37,2 proc. oikonimų su priesaga -išk-, Ignalinos – 33,7, Švenčionių – 28, Vilniaus – 31,6, Trakų – 25, Šalčininkų – 22,5 proc. Einant iš rytų į vakarus, oikonimų su priesaga -iškdar mažiau negu iš šiaurės į pietus: Utenos rajone buvo 27,7 proc. tokių oikonimų, Vilkaviškio – 18,2, Klaipėdos – 7,4 proc. Buvusiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiauriniame plote susidarė teritorija, kur oikonimai su priesaga -iškbuvo ypač paplitę. Dabar tas plotas priklauso trims valstybėms – Lietuvai, Latvijai ir Gudijai (Baltarusijai). Pagal ypatingą oikonimų priesagos -iškpaplitimą galima nubrėžti bent tris linijas. Net per 50 proc. visų oikonimų su priesaga -iškbuvo dabartiniame Daugpilio (Daugavpils) rajone tarp Skrudėlynės (ofic. Skrudalienos) ir Demenės (Būga 1961: 565). Antrasis plotas, kur buvo per 30 proc. oikonimų su priesaga -išk-, tęsėsi nuo Daugpilio iki Vilniaus (plg. Būga 1961: 565–568; Zeps 1984: 86–560; Salys 1983: 571–660). Trečiąjį plotą su 20 proc. (ir kiek daugiau) oikonimų su priesaga -iškjuosė linija Bebrinė (ofic. Bebrene, Alūkstos r.), Malinova (Daugpilio r.), Breslauja, Šalčininkai, Utena (Būga 1961: 565–568; Salys 1983: 571–670; Adamkovich 2013: 100). 168 BENDRINĖ KALBA | 95 Tokie tradicinių lietuviškų gyvenamųjų vietų vardų duomenys rodo, kad lietuvių kalbos ypatybių iš dalies gausėjo einant nuo Šalčininkų, Vilniaus link Švenčionių, t. y. nuo labiausiai XVIII–XX a. suslavėjusio Aukštaitijos etninių lietuvių žemių ploto link iki šiol be pertrūkių išlikusių lietuvių kalbos plotų. Iš pietų į šiaurę laipsniškai didėja lenkiškai užrašytų oikonimų lietuviškumas (išlikusios jų šaknys, priešdėliai, iš dalies ir priesagos). Kiek skiriasi tik priesagos -iškpaplitimas, kuris priklauso ir nuo regiono vietos. Pabradės valsčiuje, kaip ir kitur, yra oikonimų, kilusių iš lietuvių kalbos bendrinių žodžių ar iš bendrinių žodžių pagrindu atsiradusių lietuviškų pavardžių. Taip dažnai būna, ypač su pravardėmis, kurios vėliau įteisinamos kaip pavardės. Tokios kilmės yra ir Pabradės valsčiaus oikonimai Bendróvė (Bindrawe, iš liet. bendróvė ‘bendra pieva, kurią visi kartu pjauna ir paskui šieną dalijasi’; tokių vietovardžių užrašyta apie 150), Darniai (Darynie, iš liet. darinỹs ‘daromas, padarytas ar susidaręs daiktas; toks rūgštus valgis; nudaryta drobė’, darinia ‘dažai; kas daroma, dažoma’), Gùžiai (Guże, iš liet. *gùžis > *Gùžis, plg. gùžas ‘1. gandras; 2. iškilimas, gumbas, guzas’), Kópta (Kapta, plg. liet. kópta ‘brasta, perėja; prieplauka; kupeta’ Švnč, kóptai ‘kopėčios, laiptai; pastoliai apie statomą namą’ LKŽ 1962: 350), Móliai (Male, iš liet. mólis > avd. Mólis), Skadžiai (Skardzie, iš liet. skadžius ‘skardininkas’, skardùs ‘skambus, garsus’ > Skadžius LPŽ 1989: 731, skadis ‘status šlaitas’), Speñglas (Spingla, iš ežero vardo Speñglas, plg. speñgti ‘skambėti, ūžti ausyse; dūgzti’), Veblia (Weble, iš liet. veblỹs ‘šveplys’, asmenvardis *Veblỹs). Pabradės valsčiuje buvo ir Baláičiai (Bałajcie), Bãliškė (Bolesławowo), Baliùliai (Balule). Baláičių Lietuvoje užrašyta keliolika, Baliùliai buvo vieni. Mikrotoponimai gali būti susiję su liet. balà ‘klampi vieta; pelkė, raistas; klanas’, o minėtas oikonimas kilo iš asmenvardžio Baliùlis. Dalis Lietuvos oikonimų atsirado ne iš asmenvardžių, dar netapusių pavardėmis, o iš bendrinių žodžių. Senesnės valstybės centro vietovės istoriniuose šaltiniuose paliudytos jau XIV a. (Dievẽniškės, Ešiškės, Mẽdininkai ir kiti – žr. Vanagas 1993: 35–39). Mẽdininkai į kryžiuočių ordino kroniką pakliuvo 1320 m., taigi jie įsikūrė bent XIII a., o gal ir anksčiau. Lietuvos gyventojų pavardės galėjo pradėti formuotis tik po 200–300 metų. Pravardinės kilmės asmenvardžiai dokumentuose paplinta XVI a., tada susidaro ir kilmingųjų asmenų pavardės. Daugiausia lietuvių valstiečių pavardžių atsirado XVIII a. (LKE 2008: 398–399). Papildomas veiksnys asmenvardžio bei asmenvardinio oikonimo kilmei nustatyti yra paplitimas. Dauguma minėtų oikonimų paplitę net ne visoje KAZIMIERAS GARŠVA. Tradiciniai ir netradiciniai rytų Lietuvos oikonimai 169 buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o tik etninėse lietuvių žemėse. Pavyzdžiui, pavardė Bčius > Bčis XX a. užrašyta šiaurės Lietuvos pasienyje su Latvija (LPŽ 1985: 2182), kur atitrauktinio kirčio pozicijoje balsis i verčiamas ẹ, plg. B.č‘s‘ „Bičius“ < bčius ‘bitininkas, bitė’, vns. įn. tariamas Bẹč‘ „Bičiù“, dgs. gal. Bẹč‘s‘ „Bičiùs“ ir tuo primena Bčių. Bčius užrašytas tos pačios Lietuvos Žiemgalos vakarinėje dalyje, kur balsis  rečiau verčiamas ẹ. O panašūs oikonimai užrašyti Lietuvos pietryčiuose, kur tokių pavardžių nebuvo išlikusių: Bčiai (Pabradės, Veprių apyl.), Bėčiónys, Bčiakelniai (Šalčininkų, Ignalinos r.). Šios pavardės kilmę sudėtinga įrodyti, nes jos ryšys su šiaurės Lietuva abejotinas. Švenčionėlių valsčiuje lietuvių kalbos žodžių šaknys atsispindėjo oikonimuose Bùrbos (lenk. Burby < Bùrba < burbti; dgs. vard. galūne -os išsaugota rytų aukštaičių galūnė), Dėm (Demo iš upės vardo Dėm < liet. dėm ‘sutepta vieta’ (LVŽ 2014: 202), Garnỹs (Giernie < garnỹs ‘už gandrą smulkesnis paukštis’ > asmenvardis Garnỹs; jei oikonimas būtų kilęs iš pavardės, greičiau turėtų būti *Garnškė), Lūšnià (Łusznia, plg. lūšnà ‘prasta troba’), Sùtrė (Sutryszki < aukštaičių sùtros ‘srutos, skysti nešvarumai, skystas mėšlas’, Šakalia (Szakale > Šakalỹs < šakalỹs ‘nedidelis pagalys’). Pabradės valsčiuje išsaugoti sudurtiniai oikonimai Didžiãlaukė – Dziedzielówka, Gùgaraistis – Gugorojście, Káistupis – Kajstupie, Skastašilis – Skajstoszyle, o buvusiame Švenčionėlių valsčiuje Aukštãgiris rašytas Auksztogira (pagarsiui dėsningai atstačius į lietuvių kalbą būtų Aukštagirià; tiksliai užrašyta ir žodžio šaknis aukšt-), Jaunãdaris – Jawnodary, Júodaupis – Jodoupie, Kirtakõjis – Kiertukaje. Tuometine oficialiąja lenkų kalba lietuviški sudurtiniai oikonimai pateikti irgi penkiais būdais. Taikant pirmąjį, lietuviški oikonimai buvo perteikiami tiksliausiai, juos dažnai buvo įmanoma suprasti ir atkurti autentišką lietuvišką formą be ypatingo pasirengimo ir gretinimo su lietuviška forma, plg.: Kajstupie – Káistupis; Auksztogira – Aukštãgiris. Perteikiant sudurtinį oikonimą antruoju būdu, vienas jo komponentas (pirmasis arba antrasis) labiau ir lengviau buvo pritaikomas prie lenkiško tarimo fonetiškai. Jo prasmė lenkų kalba lieka nesuprantama, o lietuviškai lengviau ir tiksliau galima suprasti „lenkišką“ formą sugretinus ją su lietuviška forma, plg.: Kiełnobrydzie – Kálnabridžiai Nmč; Dziedzielówka (mokantiems dzūkų tarmę pirmąją dalį atkurti nesunku) – Didžiãlaukė Pbrd. Trečiajai grupei priklauso tokie oikonimai, kurių pirmasis arba antrasis komponentas išverčiamas į lenkų kalbą: Žaliãklonis Jšn – Zielonokłań, Auksz- 170 BENDRINĖ KALBA | 95 todwory – Aukštadvaria Mšg. Lietuvių kalbos balsį a lenkų kalboje atitinka o, lietuvių kalbos balsį o – lenkų ir kitų slavų a, todėl komponentą -kłan lietuvių kalboje atitinka klon-, o slavišką komponentą dworatitinka lietuvių kalbos dvar-. Ketvirtojoje sudurtinių oikonimų grupėje lieka vienai kuriai nors kalbai aiškiai suprantamas tik vienas žodžio komponentas, pvz., Lepalaukis Nmč – Lipoławki. Pirmasis komponentas (lip(a) suprantamesnis slavams (bet gali jį „išsiversti“ ir lietuviai), o antrojo komponento (ławk(a)) nėra bendrinėse lietuvių ir lenkų kalbose. Penktajai sudurtinių oikonimų grupei priklauso naujesnieji vardai, kurių abu komponentus buvo nesunku išversti į lenkų kalbą, plg. Švenčionėlių (ir daugumos kitų valsčių) Naujãkiemis tapo Nowosiólki, Naujãlaukis – Nowy Dzial (Nowopole) ir t. t. Yra ir tam tikrų vietovardžių slavinimo dėsningumų: juos valdininkai galėjo bent iš dalies „unifikuoti“, dėl to skirtinguose valsčiuose vietovardžiai slavinti vienodai. Didžiausia yra priesaginių oikonimų įvairovė. Tarp jų buvo daugybė lietuvių kalbos bendrinių žodžių šaknų ir lietuviškų priesagų. Pabradės valsčiuje visiškai lietuviški žodžiai (su patrumpinta galūne, kartais ir adaptuotu balsiu) buvo Ąžuolškiai (Užaliszki), Bùrbliškės (Burbliszki), Čýpliškė (Cypliszki), Eitniškė (Ajtuniszki), Guõbiškiai (Gobiszki), Liaudškės (Laudyszki), Melenškės (Mieleniszki), Purvinškiai (Purwiniszki), Šárkiškė (Szarkiszki), Šeršùliškė (Szerszuliszki), Šukẽliškė (Szukieliszki), Važẽliškė (Ważeliszki). Oikonimus sudarė lietuviškos pavardės, kartais jau turėjusios priesagas -el-, -en-, -in-, -ūn-, -ul- (jos perimtos ir iš pamatinių žodžių). Prie jų naujai pridėta priesaga -išk-. Palyginti su priesaga -išk-, visos kitos oikonimų priesagos (-el-, -ėn-, -yn-, -in-, -on-, -ūn-, -utir kitos) yra daug retesnės, plg.: Žardẽliai (Żardele) ir kt.; Argirdnai (Orgirdany), Noselnai (Nasielany), Maleiknai (Małejkiańce), Skirlnai (Skirlany); Avietỹnė (Malinowka), Klevỹnė (Klonówka), Žvyrỹnė (Żwirynie); Ešernė (Oszarynie), Kaklinė (Karklina), Lepinė (Lipowo), Meškernė (Mieszkrynka), Naujniai (Nowicze), Šešknė (Szaszkinie), Trãkinė (Trakinie), Ungurnė (Ungoryno); Arniónys (Orniany), Mečiónys (Mieczanka); Kločinai (Kłaczuny), Magnai (Maguny); Abejùčiai (Obiejucie), Trobùčiai (Trabucie). Švenčionėlių valsčiuje panašios priesagos buvo tokiuose oikonimuose: Pempẽlė (Pimpełka), Žirnẽliškė (Żarnoliszki); Dubinlė (Dubinela), Kampuotlė (Kompocie), Miežionliai (Mieżanele); Dotinnai (Datuniany), Drūstnai (Druściany), Laužnai (Łowżiany); Dėlỹnė (Dolina), Kumelỹnė (Kumielino),