Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose

ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 133 ArtūrAs Judžentis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka doi.org/10.35321/bkalba.2022.95.08 PriJungiAmAsis ryšys soVietų okuPAciJos LAikų LietuVių sintAksės dArbuose esminiAi žodžiAi: prijungimas, derinimas, valdymas, šliejimas, Vytautas Am b razas, Jonas balkevičius, Pranas gailiūnas, Zelma dumašiūtė, Česys grenda, bronius kalinauskas, Vitas Labutis, Vytautas sirtautas, Juozas žiugžda. AnotAciJA straipsnyje apžvelgiama, kaip sovietų okupacijos laikais, maždaug nuo XX a. vidurio iki 9ojo dešimtmečio galo, lietuvių sintaksės darbuose aprašomi prijun gimo būdai. Pradedama nuo Juozo žiugždos Lietuvių kalbos gramatikos (1945), o baigiama Vytauto sirtauto ir Česio grendos vadovėliu aukštosioms mokykloms Lietuvių kalbos sintaksė (1988). nagrinėjamos prijungimo būdų sampratos, api brėžimai ir jų taikymas aprašant žodžių tarpusavio santykius, žodžių junginius, apibūdinant sakinio dalis. AbstrAct the article analyses, how the types of syntactic relations are described in the works on Lithuanian syntax, during the soviet occupation, during the years be tween the middle of the 20th century ant the end of eighties. the investigation opens with the Grammar of the Lithuanian language (1945) by Juozas žiugžda and ends with manual for higher schools Syntax of the Lithuanian language (1988) by Vytautas sirtautas and Česys grenda. the concept and definition of subordination types and their application when describing relations between words, word groups and sentence parts are taken into account. ĮVAdAs šia apžvalga tęsiamas sintaksinių ryšių aprašymo lietuvių kalbotyroje tyrimas, pradėtas ankstesnėmis autoriaus publikacijomis: Sintaksinis veiksnio ir tarinio ryšys: sampratos kaita (Judžentis 2020) ir Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuose (XX a pirmoji pusė) (Judžentis 2021). 134 bendrinė kALbA | 95 išnagrinėjus XX a. pirmos pusės lietuvių sintaksės darbus, nustatyta, kad juose kalbama tik apie dvi prijungimo rūšis – derinimą ir valdymą, nors dažnai jos dar nesuvokiamos kaip prijungimo (ar priklausymo) atmai nos (Judžentis 2021). derinimas minimas visuose to laikotarpio lietuvių sintaksės darbuose, juose kalbama apie veiksnio ir tarinio derinimą, pažy minio derinimą su pažymimuoju žodžiu. Valdymas retai kada suvokiamas kaip sintaksinis ryšys. dažniausiai jis arba visai neminimas, arba minimas tik kalbant apie papildinių rūšis. nagrinėto laikotarpio darbams būdinga sintaksinių ryšių neskirti nuo jų morfologinės raiškos (derinama gimine, asmeniu, skaičiumi; valdomi links niai). be to, ypač valdymo atveju, sintaksinė žodžių ryšio prigimtis neski riama nuo jo semantinio pagrindo (linksniai yra reikalaujami). šiame straipsnyje, aiškinantis, kaip susidarė dar ir dabar tebevyraujanti trijų prijungimo atmainų – derinimo, valdymo ir šliejimo – sistema, ap žvelgiami reikšmingesni sovietų okupacijos laikų straipsniai, mokykliniai ir aukštųjų mokyklų vadovėliai, monografijos ir akademinės gramatikos. Pra dedama nuo Juozo žiugždos Lietuvių kalbos gramatikos (1945), o baigiama Vytauto sirtauto ir Česio grendos vadovėliu aukštosioms mokykloms Lietuvių kalbos sintaksė (1988). sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir daugeliui lietuvių kalbininkų pa sitraukus į Vakarus, lietuvių kalbotyra, kaip ir visa tauta, išgyveno sunkius laikus. Likusiems mokslininkams teko prisitaikyti prie okupacinių gyveni mo ir mąstymo sąlygų, prie naujosios ideologijos nuostatų. neilgai trukus, lietuvių sintaksės mokslui taip pat teko prisiderinti prie rusų kalbos sin taksės reiškinių aprašymo ir aiškinimo tvarkos. Paradoksalu, tačiau nepri klausomos Lietuvos sintaksės mokslo tradicijas okupuotoje Lietuvoje pa laikė ir taip šio mokslo gyvavimą mokykloje tarsi pratęsė vienas iš okupa cinio režimo ideologų J. žiugžda. Prireikė maždaug dviejų dešimtmečių, kad lietuvių kalbotyra perimtų rusų kalbininkų sintaksinių ryšių apibrėžimus ir skirstymą. šį darbą pradė jo bene bronius kalinauskas, tačiau vidurinėms mokykloms jį pritaikė Pranas gailiūnas, o aukštosioms – Jonas balkevičius. taip lietuvių kalbo tyroje septintojo dešimtmečio viduryje įsigalėjo trinaris sintaksinių ryšių skirstymas. Atrodo, kad b. kalinauskas, remdamasis daugiausia rusų kal bininkų darbais, lietuvių kalbotyroje bus išgarsinęs ir žodžių junginių ty rimo bei aprašymo kryptį. Vėliau ją perėmė ir daugiausia išplėtojo Vitas Labutis ir akademinės lietuvių kalbos gramatikos. ši tema buvo gyva iki ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 135 pat XX a. galo. kita sintaksės tyrimų ir aprašymo kryptis, perimta iš ne priklausomos Lietuvos laikų, – sakinio dalys. Ją toliau daugiausia plėtojo Vytautas sirtautas. sakinio dalys nagrinėjamos, dėl jų lietuvių kalbotyroje ginčijamasi iki šiol. sintaksiniai ryšiai autoriaus suvokiami kaip semantiniais santykiais be siremiantis sintaksės lygmens reiškinys, dažniausiai reiškiamas morfologi nėmis formomis. skiriamos dvi prijungimo atmainos – valdymas (komple mentavimas) ir apibūdinimas (modifikavimas). Valdymu vadinamas toks sintaksinis ryšys, kai vienas žodis dėl prasmės reikalauja kito žodžio. toks ryšys, kai nei reikšmės, nei sintaksės požiūriu joks papildymas žodžiui nėra būtinas, tačiau jis su tuo žodžiu sintaksiškai yra susijęs, vadinamas apibū dinimu. sintaksinius ryšius siūlau griežtai skirti nuo jų gramatinės raiškos. skiriamos dvi tokios raiškos rūšys – linksnio formos parinkimas ir derini mas. Pirmuoju atveju priklausomojo žodžio forma parenkama pagal pa grindinio žodžio sintaksines ir semantines savybes. Antruoju atveju vieno žodžio forma parenkama pagal morfologinius kito, semantiškai susijusio, žodžio požymius. Apžvalgos tikslas – paieškoti vienų pagrindinių XX a. lietuvių sintaksės sąvokų ištakų, pasižiūrėti, kaip susidarė dar ir dabar tebevyraujanti sintak sinių ryšių samprata. išsikėlus tokį tikslą, savaime aiškėja ir uždaviniai: aprašyti kiekvieno sintaksės veikalo skiriamus sintaksinius ryšius, palygin ti juos su aprašomais ankstesniuose (perimamumo atžvilgiu) ir vėlesniuo se (galimo poveikio atžvilgiu) darbuose, išryškinti numanomą teorinių pagrindų kilmę. taip pat norima pažiūrėti, kaip XX a. viduryje lietuvių kalbotyrai sekėsi atriboti semantikos, sintaksės ir morfologijos aprašymo bei nag rinėjimo lygmenis. darbo metodai įprasti panašaus pobūdžio darbams. iš pradžių atskirai aptariamas kiekvienas iš apžvelgiamųjų darbų, po to jis lyginamas su anks tesniais ir vėlesniais darbais, siekiant nustatyti jo vietą sintaksės teorijos raidoje, pagaliau metamas bendresnis žvilgis į tiriamojo laikotarpio darbus, išskiriamos sintaksinės minties raidos ypatybės, teorinių pagrindų kaitos polinkiai. straipsnį, be įvado, sudaro šie skyriai: Nepriklausomos Lietuvos sintaksės mokslo tradicijų tąsa ir rusiškojo sintaksinių ryšių skirstymo perėmimas, Sintaksiniai ryšiai kaip žodžių junginių sudaromasis pamatas ir Sintaksiniai ryšiai kaip sakinio dalių savybė. straipsnis baigiamas apibendrinimu. 136 bendrinė kALbA | 95 1. nePrikLAusomos LietuVos sintAksės moksLo trAdiciJų tĄsA ir rusiškoJo sintAksinių ryšių skirstymo PerėmimAs mokykloms skirtos Juozo žiugždos Lietuvių kalbos gramatikos 1945 m. leidime sintaksiniai (arba žodžių) ryšiai – derinimas ir valdymas – apra šyti keliose vietose. tiesa, sintaksiniais ryšiais jie nevadinami, laikomi se mantinių žodžių tarpusavio santykių raiškos būdais. Apie derinimą kalbama skyrelyje Pagrindinių sakinio dalių derinimas (žiugžda 1945: 14–15). Jame pasakyta, kad grynasis tarinys arba sudurtinio ir suvestinio tarinio jungtis su veiksniu, išreikštu vardininko linksniu, de rinama asmeniu ir skaičiumi. be to, vardinė sudurtinio tarinio dalis su tokiu veiksniu derinama skaičiumi ir linksniu, tačiau gimine jie gali būti ir nesuderinti, pvz., Šarka – paukštis. svarbu, kad tarinio vardinės dalies derinimas su veiksniu niekuo neskiriamas nuo grynojo tarinio ar suvestinio ir sudurtinio tarinio jungties derinimo su veiksniu. Apie valdymą rašoma skyrelyje Žodžių valdymo būdai (žiugžda 1945: 19–20). Pradedama nuo to, kad dažnai žodžiai valdo ne vieną linksnį, tačiau „iš tų valdymų galininko valdymas yra svarbiausias“, todėl toks valdymas vadinamas tiesioginiu. Jis yra „[V]isuomet būtinas todėl, kad to veiksma žodžio prasmė be galininko visuomet bus lyg nebaigtinė, neaiški“. kitų linksnių valdymas vadinamas šalutiniu. Jis yra „[n]e visuomet būtinas todėl, kad to veiksmažodžio prasmė ir be minėtųjų linksnių, tik su galininko papildiniu, gali būti visai aiški, lyg baigtinė“. tiesioginis valdymas nuo šalutinio skiriamas ne pagal linksnio žymėjimą, o pagal būtinumą. štai būdvardis pilnas tiesiogiai valdo kilmininką, palankus – naudininką. ir veiks mažodžiai, ir būdvardžiai tiesioginio valdymo gali ir visai neturėti, „[J]ie ir be papildinio esti pakankamai aiškūs“. netiesioginiu valdymu vadinamas prielinksninis linksnių valdymas. Atkreipiamas dėmesys, kad valdyti gali ir kai kurie daiktavardžiai, skaitvardžiai, tam jiems nebūtina eiti tariniais. trejopas valdymo skirstymas buvo lietuvių sintaksės mokslo naujiena. Jį perėmė bronius kalinauskas. Apie kokią nors trečią žodžių santykių atmai ną šioje gramatikoje nekalbama. Lietuvių kalbos gramatikos 1954 m. leidime J. žiugžda išplėtė ir per tvarkė skyrelį apie valdymą. Įtraukė į jį žinių apie žodžių ryšius, derinimą ir pavadino Žodžių santykiavimas sakinyje. Derinimas ir valdymas (žiugžda 1954: 16–17). Autoriaus manymu, žodžių formomis reiškiami semantiniai santykiai: žodžius sakinyje „vienus su kitais riša jų reikšmė, o reikšmės ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 137 santykiai sakinyje reiškiasi jų formomis“. skiriamos dvi žodžių santykių atmainos: „žodžių savitarpio santykiavimo būdai yra du: žodžių derinimas ir žodžių valdymas.“ taigi, derinimas ir valdymas suvokiami kaip žodžių semantinių santykių raiškos būdai. Pateikti šių būdų apibrėžimai. „žodžių derinimas yra toks žodžių san tykiavimas, kur vienas žodis (būdvardis, skaitvardis, įvardis, dalyvis) visada gauna tokią formą, kokią turi kitas žodis (daiktavardis).“ be to, pripažįsta mas ir veiksmažodžių (tarinių) derinimas su įvardžiais (bet ne daiktavar džiais) reiškiamais veiksniais. „žodžių valdymas sakinyje yra toks jų san tykiavimas, kada vienas žodis gauna tokią formą (linksnį), kokios kitas žodis reikalauja pagal reikšmę.“ Valdyti gali veiksmažodžiai ir kai kurie būdvardžiai. taip pat kaip ir ankstesniuose gramatikos leidimuose skiriamas tiesioginis, šalutinis ir netiesioginis valdymas. toks sintaksinių ryšių (tiks liau, semantinių santykių raiškos būdų) skirstymas ir aprašymas išliko ir 1960 m. išėjusiame šios gramatikos leidime (plg. žiugžda 1960: 16–18). mokytojams skirtoje spaudoje tais pačiais metais buvo paskelbtas Broniaus Kalinausko straipsnis Žodis ir žodžių grupės sakinyje (1954), kuriame užsimenama apie tris žodžių ryšių atmainas: derinimą, valdymą ir prišlijimą. Pastaroji atmaina lietuvių kalbotyroje minima bene pirmą kartą – tai nurodo ir pats autorius: „Apie prišlijimą lietuvių kalbos gramatikos vado vėliuose iki šiol nebuvo kalbama“ (kalinauskas 1954: 18). remiantis šalia šio ryšio pavadinimo prišlijimas nurodytu rusišku atitikmeniu primykanije ir pa naudota literatūra, galima manyti, kad trinaris prijungiamųjų ryšių modelis į lietuvių kalbos sintaksės darbus buvo perimtas iš rusų kalbotyros. r. Vas kelaitė disertacijoje apie sintaksinių ryšių modelius lietuvių kalbotyroje ge rokai atsargesnė: ji spėja, kad rusų kalbos sintaksės mokslas galėjo tik parem ti trečio lietuvių kalbos žodžių ryšių tipo skyrimą (Vaskelaitė 2009: 69). derinimu b. kalinauskas laiko esant „dviejų žodžių gramatinį santykia vimą, kai tie žodžiai vienas su kitu yra suderinti asmeniu, skaičiumi, links niu ar gimine“ (kalinauskas 1954: 18). straipsnio autoriaus (ar jo autori tetų) suvokiama sintaksinė reiškinio prigimtis – „žodžių gramatinis santy kiavimas“, ji siejama su tam tikrų morfologinių formų reikšmių „suderini mu“. iš išvardytų kategorijų matyti, kad derinamas, jo nuomone, gali būti ne tik būdvardis su daiktavardžiu, bet ir veiksmažodis su daiktavardžiu ar įvardžiu. Valdymu straipsnio autorius vadina tokį žodžių tarpusavio ryšį, kai „nuo vieno žodžio priklauso kito žodžio forma“ (kalinauskas 1954: 18). kaip matyti, apibrėžime taip pat remiamasi morfologine ryšio raiška, apie sintaksinę reiškinio prigimtį čia dar nekalbama. Prišlijimo apibrėžimo 138 bendrinė kALbA | 95 straipsnyje nepateikiama, tik išvardijami jo atvejai (veiksmažodžio ir aplin kybinių žodžių, sakinio žodžių ir įterptinių žodžių, kreipinių, jaustukų, neiginio santykiai), kurie, r. Vaskelaitės nuomone, rodytų, kad prišlijimu „siekiama aprėpti tuos sakinio žodžius, kuriems nepripažįstamas ryšys su kitais žodžiais“ (Vaskelaitė 2009: 69). išsamiau sintaksiniai ryšiai (vadinami gramatiniais) aprašyti Broniaus Kalinausko straipsnyje Žodžių junginys kaip sintaksės objektas (1961). iš pradžių jie skirstomi į prijungiamuosius ir sujungiamuosius. toliau pri jungiamieji skaidomi į tris rūšis – derinimą, valdymą ir prišlijimą. žodžių derinimu laikomas „daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, įvar džių, dalyvių prijungimas prie daiktavardžių, kur prijungtasis žodis įgyja jį prijungusio žodžio formas“ (kalinauskas 1961: 31). kaip matyti, kalbama tik apie daiktavardžių ir būdvardiškųjų žodžių derinimą. nors minimi šiuo ryšiu susiję žodžiai, pats ryšys yra siejamas su jų morfologine raiška (gra matinėmis formomis). skiriamas pilnasis derinimas (kai įgyjamos visos prijungusiojo žodžio formos) ir nepilnasis derinimas (kai įgyjamos tik kai kurios prijungusiojo žodžio formos). žodžių valdymu laikomas „toks vardažodžių prijungimas prie veiksma žodžių, kitų vardažodžių ir kai kurių prieveiksmių, kur prijungtasis žodis įgyja tokias formas, kokių reikalauja jį prijungusio žodžio reikšmė“ (kali nauskas 1961: 31). šiame apibrėžime taip pat remiamasi ryšio siejamų žo džių kalbos dalimis. ryšio pobūdis perteikiamas jo raiška, kurią lemianti pagrindinio žodžio reikšmė (o ne gramatinės ypatybės). Formalusis krite rijus apibrėžime gerokai per platus: valdymas reiškiamas priklausomojo žodžio linksniu, kuris yra tik viena iš formos dedamųjų. kaip ir J. žiugždos gramatikose, skiriamas trejopas žodžių valdymas: tiesioginis, šalutinis ir prielinksninis (arba netiesioginis). tiesioginiu laiko mas tokių vardažodžių linksnių prijungimas, kurie valdančiajam žodžiui „pagal reikšmę yra būtinai reikalingi, labiausiai įprasti, dažniausiai vartoja mi“ (kalinauskas 1961: 31–32). tiesiogiai valdomi gali būti galininko, kilmininko, naudininko ir įnagininko linksniai. kai kurie veiksmažodžiai gali tiesiogiai valdyti du linksnius (pvz.: prašyti, klausti). šalutinis valdy mas – tai prijungimas tokių vardažodžių linksnių, „kurie tiems valdantiems žodžiams pagal reikšmę nėra būtini, yra tik antraeiliai“ (kalinauskas 1961: 32). šis apibrėžimas prieštarauja autoriaus pateiktai valdymo apskritai samp ratai: juk valdymas skiriamas pagal pagrindinio junginio žodžio reikšmės keliamą reikalavimą, kurį patenkina priklausomojo žodžio forma... toliau išvardijama nemažai veiksmažodžių (pvz.: eiti kelią, lūžti obuoliais, gulėti ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 139 valandą) ir daiktavardžių (pvz.: dėdės pasaka, rugių sėjimas, mokslo žmogus, šilko skarelė; mergaitė šviesiomis kasomis) šalutinio valdymo pavyzdžių. Pa galiau, prielinksninis, arba netiesioginis, valdymas – tai linksnio valdymas per prielinksnį. ne prielinksninių konstrukcijų valdymas, o būtent linksnių valdymas per tarpininką – prielinksnį. nors pripažįstama, kad valdomo žodžio linksnis priklauso nuo prielinksnio... b. kalinausko straipsnyje pa teikiamas įdomus skyrelis apie prielinksninio ir neprielinksninio valdymo santykius, kuriame parodyta, kad kai kurie žodžiai gali būti valdomi ir vienu, ir kitu būdu, pvz.: mirti badu ir mirti iš bado. žodžių prišlijimu vadinamas „tik prasminiais ryšiais pagrįstas, su formų kaita nesusijęs žodžių prijungimo būdas“ (kalinauskas 1961: 34). Apibrėži mas kelia abejonių dėl šios ryšio atmainos sintaksinio pobūdžio. skiriamas pilnutinis ir dalinis prišlijimas. Pilnutiniu prišlijimu laikomi tokie atvejai, kai nekaitomi ar kaitomi žodžiai paaiškina tik vieną sakinio žodį. daliniu prišli jimu vadinamas toks „žodžių tarpusavio santykiavimas, kur tas pats žodis vieno žodžio yra valdomas ar su juo suderintas, o prie kito žodžio prišlijęs“ (kalinauskas 1961: 34). Pateikiami tokie pavyzdžiai: Katrė atsikėlusi apsižvalgė; Gandras parlėkė linksmas; Prie angos šiapus slenksčio stovi motina. maty ti, kad tai, ką b. kalinauskas vadina daliniu prišlijimu, vėliau lietuvių kalbo tyroje buvo laikoma tiesiog šliejimu (vienu iš dvigubų ar dvilypių tarininio pažyminio sintaksinių ryšių) arba semantiniais tikslinimo (tikslinamosios aplinkybės) santykiais, o dalinio prišlijimo sampratos atsisakyta. toliau straipsnyje aptariamas žodžių sujungimas – ryšys, kuriuo susiję „lygiateisiai junginio nariai“ (kalinauskas 1961: 35). matome, kad net api brėžime pavartotas vertinys iš rusų kalbos. Po kelių metų pasirodžiusiame Broniaus Kalinausko straipsnyje Žodžiai ir žodžių junginiai sakinyje (1963) taip pat skiriami trys prijungi mo būdai: derinimas, valdymas ir prišliejimas (kalinauskas 1963: 5). Juos skirstydamas ir apibrėždamas, autorius kartoja savo ankstesniojo straipsnio apibrėžimus ir iš esmės seka evdokijos galkinosFedoruk parengta rusų kalbos gramatika (Sovremennyj russkij jazyk. Sintaksis, moskva, 1957, § 3). derinimu kaip ir ankstesniame straipsnyje laikomas tik tam tikroms kalbos dalims būdingas prijungimas prie daiktavardžių, kai „prijungtasis žodis įgyja jį prijungusio žodžio formą“, ir skiriamas pilnasis ir nepilnasis žodžių derinimas (kalinauskas 1963: 5). neminimas veiksmažodžio deri nimas su veiksniu einančiu daiktavardžiu. Valdymo apibrėžimas taip pat sutampa su duotu ankstesniame straipsnyje apibrėžimu (kalinauskas 1963: 6). Valdyti, b. kalinausko nuomone, gali ne tik veiksmažodžiai, bet ir 140 bendrinė kALbA | 95 vardažodžiai bei kai kurie prieveiksmiai. skiriamas tiesioginis ir netiesio ginis (t. y. prielinksninis) valdymas. kaip matyti, neliko abejonių kėlusio šalutinio valdymo, išskirto ankstesniame straipsnyje. Apibrėžiant prišliejimą, taip pat sekama ankstesniuoju straipsniu ir priš liejimu laikomas „tik prasminiais ryšiais pagrįstas, su formų kaita nesusijęs žodžių prijungimas“. Prišliejami gali būti ne tik nekaitomi, bet ir kaitomi žodžiai, tik „jie savo formos nekeičia“, t. y. jų forma nuo prišliejimo ne priklauso. taip pat skiriami du prišliejimo būdai: pilnasis ir dalinis prišlie jimas (kalinauskas 1963: 9). tais pačiais metais išėjusiame Zelmos dumašiūtės straipsnyje Dėl sakinio dalių ir jų tarpusavio santykių (1963) apibūdinant sakinio dalis atsižvelgiama ir į jų sintaksinius ryšius. Juos skirstydama, autorė rėmėsi čekų mokslininkų (pvz., P. mrazeko) darbais. skiriami trys pagrindiniai „reikšmi nių sakinio dalių santykiavimo“ tipai: predikacija, determinacija ir koordina cija (dumašiūtė 1963: 237–248). koordinaciją autorė susieja su sujungiamai siais santykiais, o predikaciją ir determinaciją – su prijungiamaisiais. Predi kacija laikomi „predikato (tarinio) santykiai su veiksniu“ (dumašiūtė 1963: 242), o determinacija apimanti „objektinius (papildinio), atributinius (pažy minio) ir aplinkybinius santykius“ (dumašiūtė 1963: 242–243). determina cijos atvejais viena sakinio dalis „logiškai išplečia kurią nors kitą sakinio dalį (vienas žodis – kitą žodį) ir tuo būdu sudaro tam tikrus žodžių junginius“ (dumašiūtė 1963: 243). matyti, kad reikšminiai santykiai aiškiai neskiriami nuo sintaksinių, jie suplakami į viena (plg. determinacijos apibrėžimą). sintaksinius ryšius Z. dumašiūtė skirsto pagal morfologinę raišką. Vie ni, jos žodžiais tariant, sintaksiniai žodžių santykiai (valdymas ir derinimas) reiškiami priklausomųjų žodžių morfologine forma, jos reikalauja pagrin dinis žodis. kiti (šliejimas) – nereiškiami. šliejimas remiasi tik žodžių se mantiniu santykiu (priklausomasis žodis susijęs su pagrindiniu tik reikšme), o jo morfologinė forma sintaksinio ryšio nereiškia, „lieka visai laisva“ (du mašiūtė 1963: 243). taigi, raiška priklausomojo žodžio morfologine forma yra pagrindinis šio sintaksinių ryšių skirstymo pamatas. Autorė daro išvadą: „<...> kurių nors žodžių morfologinės formos sąlygotumas rodo tik tam tikrus sintaksinius santykius [valdymą ir derinimą – A. J.] ir dėl to negali būti laikomas visų sintaksinių santykių kriterijumi“ (dumašiūtė 1963: 243). taigi, autorė sintaksiniais laiko ir tokius žodžių ryšius, kurie morfologijos priemonėmis nėra reiškiami, remiasi tik prasminiais žodžių santykiais. tuo pačiu metu išėjusioje aukštosioms mokykloms skirtoje Jono Balkevičiaus Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje (1963) trys žodžių pri ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 141 jungimo būdai skirstomi panašiai kaip b. kalinausko darbuose. kaip su priklausomojo žodžio morfologine forma nesusijęs apibrėžiamas prišliejimas, net ir terminas toks pat: „žodžių prišliejimas yra tik loginiais ryšiais pa grįstas, su formų kaita nesusijęs žodžių prijungimo būdas“ (balkevičius 1963: 35). Prišliejami gali būti ne tik nekaitomi, bet ir kaitomi žodžiai. kaip ir b. kalinausko, skiriamas pilnutinis ir dalinis prišliejimas (balkevičius 1963: 36). derinimas ir valdymas susiję su priklausomojo žodžio formos kaita. Pagal tos sąsajos pobūdį ir skiriamas derinimas nuo valdymo. žodžių derinimu vadinamas „toks linksniuojamųjų žodžių <...> prijungimas prie daiktavardžių, kur prijungtasis žodis įgauna jį prijungusio žodžio formas“ (balkevičius 1963: 28). matyti, kad derinimu J. balkevičius laiko tik daik tavardžių ryšį su būdvardiškaisiais žodžiais. kaip ir b. kalinausko darbuose, skiriamas pilnasis ir nepilnasis derinimas (balkevičius 1963: 28). žodžių valdymas apibrėžiamas kaip „toks daiktavardžių ir kitų linksniuo jamųjų žodžių prijungimas prie veiksmažodžių, vardažodžių ir prieveiksmių, kur prijungtasis žodis įgauna tokią formą (linksnį), kokios pagal reikšmę reikalauja jį prijungęs žodis“ (balkevičius 1963: 29). tai tik kiek patikslintas b. kalinausko apibrėžimas. reikšminis reikalavimas neatskiriamai susiejamas su formos (linksnio) valdymu. kaip J. žiugždos ir b. kalinausko darbuose, skiriamos trys valdymo atmainos – tiesioginis, šalutinis ir prielinksninis (balkevičius 1963: 29). šalutinis valdymas – tai „prijungimas tokių varda žodžio linksnių, kurie valdančiam žodžiui pagal reikšmę nėra būtinai reika lingi“ (balkevičius 1963: 29). toks valdymas būdingas ne tik veiksmažo džiams (pvz.: Ten dirbau ilgesnį laiką; Mokiniai išvažiavo atostogų), bet ir daiktavardžiams, kurie šalutiniu valdymu prisijungia kilmininku arba įna gininku reiškiamą pažyminį (pvz.: Subraškėjo sausų eglių šakelės; Būriavosi vyrai šventiškais drabužiais). šalutinio valdymo samprata perimta iš ankstesnių b. kalinausko darbų. matyti, kad šio skirstymo pagrindas yra sudėtinis. Visų pirma, valdymas pagrįstas semantiniu reikalavimu (derinamas žodis nėra pagrindinio žodžio reikalaujamas). morfologinė valdomojo žodžio forma yra lemiama pagrindinio žodžio kaip ir derinimo atveju, tik ji ne sutapdinama (bent iš dalies) su pagrindinio žodžio forma kaip derinimo atveju, o yra gaunama (parenkama). ir trečia – išvardijamos valdyti galinčių žodžių kalbos dalys (skiriamos pagal reikšmę ir raišką). Lietuvių kalbos sintaksės mokslo naujovės pagaliau, praėjus dešimtmečiui nuo jų paskelbimo b. kalinausko straipsnyje, buvo perkeltos ir į vidurinėms mokykloms skirtą Juozo žiugždos Lietuvių kalbos gramatiką. Ji atnau jinta, pasitelkus į pagalbą bendraautorį Praną Gailiūną. man prieinamos 148 bendrinė kALbA | 95 pagrindinių sakinio dalių abipusis ryšys“, daroma išvada, kad „[V]eiksnį netikslu laikyti tik priklausomuoju (ar „nepriklausomuoju“) tarinio aktan tu“ (sirtautas, grenda 1988: 85–86). 3. sintAksiniAi ryšiAi kAiP žodžių Junginių sudAromAsis PAmAtAs susidomėjimas žodžių junginių tema į lietuvių kalbotyrą okupacijos są lygomis atėjo daugiausia per rusų kalbotyrą. būtent iš rusų kalbos gra matikos darbų šiame straipsnyje jau apžvelgtais b. kalinausko (1954, 1961 ir 1963) straipsniais daugelis sąvokų, terminų ir klasifikacijų buvo per kelta į lietuvių kalbotyrą. sintaksiniai ryšiai juose aptarti kaip sudaroma sis žodžių junginių pamatas. žodžių junginius trumpai apibūdino ir į vientisinius bei sudėtinius Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje (1963) su skirstė J. balkevičius. Broniaus Kalinausko parengtoje mokomojoje priemonėje Lietuvių kalbos žodžių junginių sintaksė (1972) dar patikslinta sintaksinių ryšių klasifikacija. Prie ankstesniuose darbuose paskelbto sintaksinių ryšių aprašo autorius pridėjo tolesnį valdymo skirstymą „pagal semantiką, t. y. pagal valdomojo žodžio semantinius ryšius su jį valdančiu žodžiu“ (kali nauskas 1972: 3). remiantis šiuo kriterijumi, valdymas skirstomas į „sti prųjį, kai kurių nors vardažodžių linksniai vieni ar su prielinksniais val dantiesiems žodžiams pagal reikšmę yra būtini, labiausiai įprasti, dažniausiai vartojami, kai, pasakius valdantį žodį, pirmiausia kyla asociacija su tuo linksniu ar prielinksnine konstrukcija“ (kalinauskas 1972: 3) ir „silpnąjį, kai, pasakius valdantįjį žodį, nebūtinai iškyla mūsų sąmonėje asociacijos su kuriuo linksniu ar kuria prielinksnine konstrukcija, t. y. kai tiems valdan tiems žodžiams tie linksniai ar tos prielinksninės konstrukcijos pagal reikš mę nėra būtinos, yra tik antraeilės“ (kalinauskas 1972: 4). skirstymas į stiprųjį ir silpnąjį valdymą remiasi žodžių semantiniais santykiais ir jų psi chologiniu suvokimu. silpnasis valdymas semantikos santykių požiūriu jau nėra valdymas, nes priklausomasis žodis nėra reikalaujamas. skirti šią val dymo atmainą greičiausiai paskatino išoriškai panaši raiška, plg.: jaučiu vasarą ir gražu vasarą (galininkas pirmuoju atveju yra gramatinis, o antruo ju – semantinis linksnis). matyt, suvokdamas įvedęs naujovę, autorius pri deda pastabą: „kai kurie kalbininkai mūsų vadinamą silpnąjį valdymą laiko linksnių ar prielinksninių konstrukcijų prišliejimu, nes valdomieji žodžiai ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 149 čia jau neatsako į linksnio klausimus, o į aplinkybėms ar pažyminiui bū dingus klausimus“ (kalinauskas 1972: 4). tai rodo, kad semantinis (sintak sinis) ir formalusis skirstymo kriterijai yra nesutaikomi. kadangi pasirink ta skirstyti pagal semantiką, tai „valdomojo žodžio semantiniai ryšiai su jį valdančiu žodžiu“ visais atvejais yra panašūs (valdomasis žodis yra valdomas) ir skirstymas šiuo pagrindu neįmanomas. išeitų, kad teisūs tie „kai kurie kalbininkai“, kurie „silpnojo valdymo“ atvejus laikė šliejimu. Prišliejimo samprata ir skirstymas vadovėlyje beveik nesiskiria nuo pateikto anksčiau išėjusiame straipsnyje (kalinauskas 1972: 4). taigi, trinario sintaksinių ryšių skirstymo pirmeivio darbuose randame ir daugumą smulkesnių jų skirtybių (stiprusis ir silpnasis, tiesioginis ir netiesioginis valdymas, pilnasis ir nepilnasis derinimas, pilnasis ir dalinis prišliejimas), greičiausiai perimtų iš rusų kalbotyros, vėlesniuose sovieti niuose sintaksės darbuose kėlusių nemaža ginčų. skirstant sintaksinius ryšius, b. kalinausko remiamasi keliais kriterijais: reikšme, morfologine raiška, priklausymu kalbos daliai. iškyla neįveikiama silpnojo valdymo (o iš esmės, apskritai valdymo) ir prišliejimo skyrimo problema, susijusi su rė mimusi reikšmės lygmeniu. Vito Labučio mokomosios priemonės Žodžių junginių problemos (1976) skyriuje Žodžių ryšių reiškimo būdai skiriamos jau keturios žodžių ryšių rūšys: derinimas, valdymas, šliejimas ir formų koordinavimas. kaip matyti, derinimą ir formų koordinavimą V. Labutis laiko skirtin gomis sintaksinių ryšių rūšimis. Jos visų pirma skiriasi siejamų žodžių tai komų kategorijų savarankiškumu (turima omeny, kad derinamos būdvar diškųjų žodžių kategorijos yra nesavarankiškos, o atitinkamos veiksmažodžių kategorijos – savarankiškos): „žodžių derinimas – tai nesavarankiškas kategorijas turinčių žodžių formų pritaikymas prie kitų žodžių formų“ (Labutis 1976: 29), o „[ž]odžių formų koordinavimas – tai savaran kiškas kategorijas turinčių žodžių galimas (bet ne būtinas) abipusis formų taikymas“ (Labutis 1976: 31). be to, iš apibrėžimų matyti, kad derinimas yra vienpusis priklausomasis ryšys, o formų koordinavimas – abipusis. skliaustuose nurodyta, kad formų koordinavimas yra galimas, bet nebū tinas sintaksinis ryšys. šios pastabos nėra prie derinimo, tik pasakyta, kad „[d]erinimas nėra visiškas formų supanašinimas, o tik parinkimas pagal daiktavardiškojo žodžio formas“ (Labutis 1976: 29). V. Labučio gerai užčiuoptas sąlyginis derinimo pobūdis, nors tik saki nyje atliekamo vaidmens požiūriu: „derinimas parodo, su kuriuo žodžiu būdvardiškasis žodis susijęs, bet nieko nesako apie ryšio turinį: derinama 150 bendrinė kALbA | 95 sis žodis gali būti pažyminys, vardinė tarinio dalis ir net aplinkybė“ (La butis 1976: 29). žodžių formų koordinavimo skiriamos dvi atmainos: ne tik veiksniu ir tariniu einančių žodžių, bet ir apoziciniu ryšiu susijusių daiktavardžių formų koordinavimas (Labutis 1976: 31). Valdymo apibrėži mas nedaug skiriasi nuo apibrėžimų, pateiktų kitų autorių: „žodžių val dymas – tai daiktavardiškojo žodžio linksnio parinkimas tam tikrai sin taksinei ir semantinei funkcijai pagal kito žodžio reikšmę ar kokį kitokį semantinį elementą“ (Labutis 1976: 33). tik sintaksinis ir semantinis žo džių ryšys gerai skiriamas nuo jo reiškimo linksnio forma. nedaug skiria si ir šliejimo apibrėžimas: „žodžių šliejimas – tai žodžių ryšių reiškimo būdas, kur ryšį rodo tik siejamųjų žodžių reikšmės, nepadedamos jokios formos“ (Labutis 1976: 37). tais pačiais metais išėjusiame sintaksei skirtame Lietuvių kalbos gramatikos trečiajame tome (1976), redaguotame kazio ulvydo, Vytauto Ambrazo ir Adelės Valeckienės, sintaksiniai ryšiai taip pat nagrinėjami žodžių junginių skyriuje, kaip jų esminė sudaromoji ypatybė. smulkesnės jų rūšys aptariamos nagrinėjant prijungiamuosius žodžių junginius. Įvadi nę žodžių junginių skyriaus dalį Sintaksiniai žodžių junginiai parašė A. Va leckienė. skiriamos (kaip rašoma, dažniausiai) trys prijungiamųjų žodžių junginių sintaksinių ryšių atmainos: derinimas, valdymas ir šliejimas. Jų skyrimas „iš esmės priklauso nuo pagrindinio [žodžių junginio] dėmens leksinių bei gramatinių ypatybių“ (Lkg 1976: 11). derinimas apibrėžiamas, remiantis priklausomojo žodžio pavidalo grama tiniu sutapimu su pagrindiniu žodžiu: „derinimu vadinamas priklausomojo dėmens formos prisiderinimas prie pagrindinio dėmens formos. derinimo būdu jungiami tokie žodžiai, kurie turi tas pačias gramatines kategorijas: giminę, skaičių ir linksnį“ (Lkg 1976: 11). kalbama ir apie dviejų daikta vardžių derinimą: „derinimo būdu sudaromi junginiai iš dviejų daiktavardžių, pvz.: rašytoja Žemaitė, sūnus Petras. Jie derinami linksniu, skaičiumi, dažnai ir gimine.“ Vis dėl pripažįstamas daiktavardžių derinimo savitumas: „tačiau dviejų daiktavardžių derinimas yra truputį kitoks, negu būdvardžio derinimas su daiktavardžiu. du suderinti daiktavardžiai tik savo reikšme vienas yra subordinuotas kitam, o sintaksiškai, galima sakyti, ne priklauso, bet kore liuoja vienas su kitu: jie galimi tokioje pat pozicijoje ir vienas be kito, plg.: Sūnus Petras atėjo ir Sūnus atėjo, Petras atėjo. dėl to dviejų suderintų daik tavardžių ryšys kartais vadinamas koreliacija ir yra artimesnis sujungimui, negu prijungimui“ (Lkg 1976: 11). Čia abejonių kelia reikšminė daiktavar džių subordinacija, juo labiau kad ir jų referencija (žymimas dalykas) yra ta ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 151 pati. reikšmės lygmenyje tas pats dalykas skirtingų daiktavardžių pavadina mas skirtingais atžvilgiais (giminystės santykio nuoroda ir jam priskirtas tik rinis vardas). galima spėti, kad referentų pagal giminystės santykį (sūnų) aibė kalbėtojo atžvilgiu yra mažesnė nei atitinkamu tikriniu vardu pavadintų (nors dažniau, ko gero, būna priešingai). Vis dėlto šiuo atveju tikrinis vardas, at rodo, žymi ne visus galimus juo pavadintus referentus, o tik tokius, kurie susiję su kalbėtoju, taigi patikslina pirmojo daiktavardžio nuorodą. Panaši koreliacija įžvelgiama tarp nežymimųjų įvardžių kažkas, kas nors ir kt. (kažkas svetimas) ir būdvardžių vyriškosios giminės formų bei nea pibrėžiamųjų įvardžių kas, kažkas, kažin kas, kas nors, viskas, šis tas ir kt. (kažkas nauja, kažką nauja) vardininko bei galininko ir bevardės giminės būdvardžių: „būdvardis tik semantiškai yra subordinuotas nežymimajam įvardžiui. Jis labiau sukonkretina įvardžio reiškiamą platesnę sąvoką. sin taksiškai šios rūšies junginiuose būdvardis yra beveik tiek pat savarankiškas, kaip daiktavardis. Jis čia panašus į sudaiktavardėjusį būdvardį“ (Lkg 1976: 11–12). dėl semantinės subordinacijos čia, atrodo, klystama. Junginių kažkas svetimas ir kažkas nauja reikšmės atžvilgiu „sunkesnis“, taigi ir pagrin dinis narys, matyt, yra konkrečios reikšmės būdvardis, o ne neapibrėžtos reikšmės (ir referencijos) įvardis. derinimo sintaksiniam ryšiui, atrodo, priešinami valdymo ir šliejimo sintaksiniai ryšiai (kartu paimti). Pastariesiems bendra tai, kad juos „dau geliu atvejų padeda atskirti priklausomojo dėmens forma“. mat „valdymu dažnai laikomas toks ryšys, kai prie pagrindinio dėmens prisijungia netie sioginis daiktavardžių linksnis arba prielinksninė konstrukcija, o šliejimu – toks ryšys, kai prie pagrindinio dėmens prisijungia nelinksniuojamoji for ma“ (Lkg 1976: 12). Vis dėlto pabrėžiama, kad „priklausomojo dėmens morfologinė forma ne visada padeda tiksliai išskirti žodžių sintaksinius ryšius. Pavyzdžiui, šį rytą lijo ir šįryt lijo reiškia tuos pačius sintaksinius santykius, o priklausomojo dėmens morfologinė forma skirtinga. tas pats dėl noriu miego ir noriu miegoti“ (Lkg 1976: 12). Čia matome polinkį val dymą nuo šliejimo skirti vien pagal priklausomojo žodžio pavidalą, tačiau toks skyrimo pagrindas autorės paneigiamas. iš duotų pavyzdžių aiškėja, kad greičiausiai svarbesniais laikomi reikšminiai junginio žodžių santykiai. Valdymas apibrėžiamas kaip ryšys, „kai pagrindinis dėmuo reikalauja tam tikros priklausomojo dėmens formos (priklausomasis dėmuo formaliai yra apibrėžtas pagrindinio dėmens)“ (Lkg 1976: 12). matyti, kad apibrė žimo pagrindu imamas formalus priklausymas arba žodžio formos priklau symas, t. y. toks priklausymas, kuris yra žymimas žodžio forma – linksniu 152 bendrinė kALbA | 95 arba prielinksnine fraze. Pats priklausymas čia, atrodo, suvokiamas sintak siškai, o ne semantiškai (ryšys skiriamas žodžių junginių skyriuje). Pagal valdymo stiprumą ar nuo reikšmės priklausomą būtinumą skiriamas būtinas (arba stiprusis) ir nebūtinas (arba silpnasis) valdymas (Lkg 1976: 12). ta čiau iš karto nurodoma, kad jų ribos neryškios, visada būna pereinamųjų atvejų. silpnai valdomi veiksmažodžių leksinei reikšmei papildyti nebūtini konkretieji linksniai, kiekį, išskyrimą, lyginimą ir kt. reiškiančios prielinks ninės frazės (Lkg 1976: 13). šiuo atveju gramatikoje, kaip ir b. kalinaus ko darbuose, nueita ydingu keliu, pasiduota formalios raiškos (linksnių) įtaigai. kalbama ir apie kompleksinį, arba laipsnišką, valdymą, kai „vieno linksnio buvimas prie veiksmažodžio tarsi sąlygoja kito linksnio buvimą prie to paties veiksmažodžio“, pvz., drožia lazdą vaikui (Lkg 1976: 13–14). tai klaidingas sintaksinių ryšių ir jų raiškos aiškinimas: abu daiktavardžiai semantiškai ir sintaksiškai priklausomi nuo veiksmažodžio, o jų raiška vie na nuo kitos nepriklauso. šliejimu vadinamas ryšys, kai „priklausomasis dėmuo prisijungia prie pagrindinio, pastarojo nereikalaujamas; jis formaliai neapibrėžtas, tik logiš kai siejamas su pagrindiniu dėmeniu“ (Lkg 1976: 12). Apibrėžiant remia masi ne tik formalia sintaksinio ryšio raiška, bet ir semantine (logine) junginio dėmenų sąsaja. tai šio ryšio apibrėžimui nauja. 4. AbieJų kryPČių suLieJimo APrAiškos daugiausia Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkų parašytoje ir V. Ambrazo redaguotoje vienatomėje lietuvių kalbos gramatikoje rusų kalba Grammatika litovskogo jazyka (1985) daug vietos skiriama žodžių junginiams aprašyti, tačiau joje daugiau dėmesio skirta, ypač apra šant vientisinio sakinio sandarą, ir sakinio dalims. šioje gramatikoje skiria mos trys sintaksinių ryšių atmainos: prijungimas, tarpusavio sąsaja ir su jungimas (gLJ 1985: 417). Pagal sintaksinio ryšio tipą suskirstyti ir žodžių junginiai. Prijungimo atmainos skiriamos prijungiamųjų junginių skyriuje. derinimu vadinamas priklausomojo junginio nario formos sutaikymas (upodoblenie) su pagrindinio nario forma (gLJ 1985: 422). Priedėlio koordi nacija su pagrindiniu žodžiu laikoma ypatinga derinimo atmaina, taip pat ir nežymimųjų įvardžių santykis su vyriškosios arba niekatrosios giminės bū dvardžiais ir dalyviais (gLJ 1985: 422). Valdymu laikomas kitokios nei pa grindinio žodžio priklausomojo žodžio kaitomosios formos parinkimas, atsi žvelgiant į pagrindinio žodžio leksines ir gramatines savybes (gLJ 1985: 422). ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 153 skiriamas prielinksninis ir neprielinksninis, stiprusis ir silpnasis valdymas. Valdymas laikomas stipriuoju, kai išreiškia būtinąjį (žodžių tarpusavio), o silpnuoju – nebūtinąjį, dažniausiai adverbialinį, ryšį (gLJ 1985: 422–423). Valdomu laikomas ir atributinis kilmininkas, pvz.: darbo žmogus, miško paukštis (gLJ 1985: 423). šliejimu vadinama prijungiamojo sintaksinio ryšio atmai na, nereiškiama priklausomojo žodžio kaitomosiomis formomis (gLJ 1985: 423). šliejimu dažniausiai reiškiami adverbialiniai semantiniai santykiai. kai kuriems veiksmažodžiams būdingas stiprusis šliejimas, pvz.: pradėjo dirbti, noriu skaityti, buvo čia, atrodė gražiai, elkis vyriškai. tokie žodžių junginiai išreiškia objektinius ir kompletyvinius semantinius santykius (gLJ 1985: 424). Programiniame V. Ambrazo straipsnyje Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai (1986), parengtame apibendri nant rusiškos lietuvių kalbos gramatikos rašymo patirtį, apžvelgti svarbiau si sakinio sintaksinės ir semantinės sandaros dalykai. Įvade autoriaus labai teisingai pabrėžta, kad lietuvių kalbos sintaksės tyrinėtojų darbuose „rei kėtų stengtis kuo aiškiau apibrėžti ir vienu pagrindu skirti bent svarbiausias formos ir semantikos lygmenų kategorijas“ (Ambrazas 1986: 4). tačiau jau ir šioje citatoje matyti pagrindinis straipsnio trūkumas – siekiant patikslin ti kai kurias esmines lietuvių kalbininkų vartojamas sintaksės ir semantikos sąvokas, pati sintaksinė kalbos sandara nuolat painiojama su morfologiniu raiškos lygmeniu. Pacituotame teiginyje vietoj „formos“ (t. y. morfologijos) lygmens autoriaus greičiausiai turėtas omenyje sintaksės lygmuo arba sin taksė (kaip ir morfologija) suvokta kaip kalbos raiškos lygmuo. V. Ambrazas sintaksinius ryšius visų pirma skirsto į prijungiamuosius, sujungiamuosius ir tarpusavio priklausymo, arba sąsajos (Ambrazas 1986: 7). Pastarieji skiriasi nuo dviejų pirmųjų tuo, kad yra abipusiai. tipiškais atve jais jie reiškiami formų koordinavimu (Ambrazas 1986: 7). ryškiausias tokio tarpusavio priklausymo pavyzdys esanti veiksmažodžio sąsaja su daiktavardžio ar įvardžio vardininku (būtent!): ši vardininko forma priklausanti nuo veiks mažodžio, tačiau ji „savo ruožtu lemia veiksmažodžio skaičiaus formą“ (Am brazas 1986: 7). šis ir kiti tarpusavio sąsajos ryšio turintys pagrįsti pavyzdžiai (asmenuojamosios veiksmažodžio formos ir veiksniu einančio vardažodinio nario, jungtimi einančios veiksmažodžio būti asmens formos ir su ja siejamų vardažodžių formų, net vardininko vietoje einančių nekaitomų veiksmažodžio formų ir tariniu einančių veiksmažodžių) akivaizdžiai suplaka sintaksinį pri klausymo ryšį ir jo morfologinę raišką. V. Ambrazo žinota, kad „tarpusavio priklausymo ryšių klausimas“ gali būti sprendžiamas kitaip, jo apžvelgiami įvairūs tokio sprendimo būdai (kai kurie jų prikišamai rodo, kad vadinama 154 bendrinė kALbA | 95 sis „abipusis“ ryšys yra skirtingų lygmenų), tačiau pasirinktas „lietuviškasis“ dalyko sprendimo būdas, nes „abipusio narių ryšio sintaksinis pobūdis yra gana aiškus“ (Ambrazas 1986: 10). sintaksės ir morfologijos lygmenų neskyrimas taip pat aiškiai matyti ir iš prijungiamojo ryšio skirstymo. Jo (t. y. sintaksinio reiškinio) atmainos skiriamos pagal formaliąją (t. y. morfologinę) raišką. išvadose tai pasakyta dar aiškiau: „sintaksiniai ryšiai formaliai realizuojami derinimu bei koor dinavimu, valdymu ir šliejimu“ (Ambrazas 1986: 35). išeitų, kad išvardytos sintaksiniu ryšių atmainos yra morfologiniai reiškiniai… raiškos pagrindu skiriamos trys tradicinėmis tapusios prijungimo atmainos: derinimas, val dymas ir šliejimas (Ambrazas 1986: 7). derinimu vadinamas „prijungtosios žodžių formos pritaikymas prie pa g rindinės pagal morfologinę kategoriją“ (Ambrazas 1986: 8). Jau pats api brėžimo žodis pritaikymas neišreiškia sintaksinio reiškinio pobūdžio. Api brėžimas akivaizdžiai rodo morfosintaksinį (t. y. morfologinėmis formomis reiškiamą sintaksinės prigimties) reiškinio pobūdį, kuris niekaip negali būti vadinamas grynai sintaksiniu. savarankiškas gramatines kategorijas turinčių daiktavardžių derinimas, vadinamas koordinavimu, V. Ambrazo nuomone, neturėtų būti kliūtis jį laikyti tam tikru derinimo porūšiu (Ambrazas 1986: 8). Valdymu vadinamas „prijungtojo žodžio kaitomos formos <...> parinkimas, priklausantis nuo pagrindinio žodžio junglumo ir gramatinių ypatybių“ (Ambrazas 1986: 8). Vėlgi žodis parinkimas kažin ar tinka reiškinio sintak sinei prigimčiai reikšti, tačiau apibrėžimu ir nesiekiama likti sintaksės ly gmenyje – drąsiai einama į morfologiją (žodžio kaitoma forma), tarsi ji su sintakse sudarytų vieną kalbos sandaros ir jos nagrinėjimo lygmenį. šliejimu vadinamas „prijungimas, neišreikštas žodžių kaitybinėmis fleksijomis“ (Am b razas 1986: 8). šiame apibrėžime morfologijos ir sintaksės lygmenys aiškiai skiriami. tačiau juo nieko nepasakoma apie sintaksinį šios ryšio atmainos pobūdį. kuo šliejimas skiriasi nuo nekaitomųjų veiksmažodžio formų tar pusavio priklausymo ryšio su tariniu einančiu veiksmažodžiu (gyventi pakyrėjo)? dar daugiau abejonių kelia „stipriojo šliejimo“ porūšio skyrimas. Jam priskiriami „nepilnareikšmių“ veiksmažodžių ir bendraties ryšiai: liovėsi dirbti, bandžiau grįžti, galiu valgyti (Ambrazas 1986: 9). kuo sintaksinis šių žodžių ryšio pobūdis skiriasi nuo valdymo (plg.: noriu vakarienės ir noriu valgyti)? Vis dėlto šiuo straipsniu pavyko (morfo)sintaksinį sakinio nagrinėjimo lygmenį atskirti nuo semantinio. tačiau apibrėžiant ir skirstant pačias sin taksės sąvokas daugeliu atvejų nepavyko išgryninti jų sintaksinės prigimties, sintaksės lygmuo buvo suplaktas su morfologijos lygmeniu. ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 155 AP I B E N D R I N I M A S iš pradžių mokyklinė gramatika ir okupacijos sąlygomis tęsė nepriklauso mos Lietuvos sintaksės tradiciją ir skyrė tik dvi prijungiamojo ryšio atmai nas – derinimą ir valdymą. Paradoksalu, kad ši tradicija buvo tęsiama so vietų okupacinio režimo ideologo J. žiugždos darbais. nuo 1964 m., kai J. žiugždai į pagalbą atėjo švietimo ministerijoje dirbęs P. gailiūnas, mo kyklai buvo pritaikytas mokslinės gramatikos iš rusų kalbotyros jau perim tas trinaris prijungiamojo ryšio skaidymo modelis – derinimas, valdymas ir šliejimas. J. žiugždai priklauso trijų valdymo rūšių – tiesioginio, šalutinio ir netiesioginio – skyrimas, taip pat greičiausiai perimtas iš rusų kalbotyros. trinarį rusų kalbos prijungiamojo ryšio skirstymo modelį 6uoju dešim tmečiu ir 7ojo dešimtmečio pradžioje į lietuvių kalbotyrą perkėlė ir ter miniją parinko daugiausia b. kalinauskas. iš jo arba tiesiogiai iš rusų kalbos šį modelį perėmė ir vidurinėms mokykloms pritaikė P. gailiūnas, o aukš tosioms – J. balkevičius (pastarasis galbūt ir per latvių kalbotyrą). toks prijungiamojo ryšio skirstymas tapo lietuvių kalbotyros savastimi, joje įsi tvirtinęs gyvavo visą okupacijos laikotarpį. šis modelis mokyklose ir moks lo darbuose tebevyrauja ir iki šiol... b. kalinausko darbuose pirmą kartą randame ir daugelį sintaksinių ryšių atmainų skirtybių (pilnasis ir nepilnasis derinimas, stiprusis ir silpnasis valdymas, pilnasis ir dalinis prišliejimas), taip pat greičiausiai perimtų iš rusų gramatikos darbų, kurių nagrinėjimas vėlesniuose lietuvių sintaksės darbuose nemažai apibrėžė šios gramatikos srities svarstymų lauką. Prijungiamieji sintaksiniai ryšiai nagrinėjamuoju laikotarpiu aprašyti dviejų krypčių sintaksės darbuose: apibūdinant sakinio dalis, kaip viena iš sakinio dalių ypatybių (J. žiugždos, V. sirtauto darbuose), ir nagrinėjant žodžių junginius, kaip jų sandaros pamatas (b. kalinausko, J. balkevičiaus, V. Labučio, A. Valeckienės darbuose). tik 1985 m. išėjusioje lietuvių kal bos gramatikoje V. Ambrazo buvo aiškiau pasukta abiejų krypčių suliejimo kryptimi. Visą nagrinėjamąjį laikotarpį sintaksiniai ryšiai neskirti nuo semantinių santykių, ypač tai akivaizdu apibrėžiant valdymo ryšį. ir tik pačioje laiko tarpio pabaigoje (programiniame V. Ambrazo straipsnyje) imta suvokti šiuos sintaksinių ryšių aprašo trūkumus, mėginta aiškiai skirti sintaksinius ir se mantinius vienetus. Vis dėlto sintaksinis nagrinėjimo lygmuo ir toliau glau džiai sietas su morfologiniu (raiškos) lygmeniu (derinama gimine, asmeniu, skaičiumi; valdomi linksniai), abu jie laikyti „paviršiniais“, raiškai priskir tinais kalbos lygmenimis. 156 bendrinė kALbA | 95 derinimas jau XX a. pradžioje buvo suvokiamas kaip morfologinių formų taikymas, t. y. kaip raiškos, o ne semantikos ar sintaksės lygmens reiškinys. Vėliau juo imta vadinti ir sintaksinio prijungimo ryšio atmainą, nesigilinant į semantinius santykius, kuriuos šis ryšys perteikia. iš esmės tokia daugialypė – iš pradžių į viena suplakant semantiką ir morfologiją, o vėliau dar ir sintaksę – jo samprata išliko visą XX amžių, o iš dalies jos tebesilaikoma ir šiandien. Valdymas dar nepriklausomoje Lietuvoje ir jos sintaksės mokslo tradi cijas po karo tęsusiose mokyklinėse J. žiugždos gramatikose apibrėžtas kaip žodžių semantinis santykis. be to, semantinis šio ryšio pobūdis suplaktas su jo morfologine raiška. toks požiūris vėliau buvo papildytas sintaksine šios ryšio atmainos interpretacija. Ankstyvuoju okupacijos laikotarpiu (iki pat akademinės Lietuvių kalbos gramatikos trečiojo tomo išleidimo – 1976 m.) valdymas ir derinimas sieti su iš rusijos atėjusiu susidomėjimu žodžių junginiais kaip jų sandaros pamatu. šliejimas lietuvių kalbotyroje išskirtas (pirmą kartą – b. kalinausko) kaip morfologijos priemonėmis nereiškiamas semantinis, turbūt ir sintaksinis, žodžių ryšys. tad jis rėmėsi tik raiška, t. y. jos nebuvimu, o aiškaus sintak sinio turinio neturėjo. sintaksiškai jo nebuvo galima griežtai atskirti nei nuo valdymo (kai priklausomasis žodis reiškiamas papildiniu einančia nekaito mąja lytimi), nei nuo derinimo (kai nekaitomoji lytis eina veiksniu) atvejų. LiterAtūrA Ambrazas Vytautas 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir seman tinės struktūros vienetai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 25: Lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimai, 4–44. balkevičius Jonas 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vals tybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. dumašiūtė Zelma 1963: dėl sakinio dalių ir jų tarpusavio santykių. – Lietuvos TSR MA darbai. A serija 2(15), 237–248. gailiūnas Pranas, žiugžda Juozas 1969: Lietuvių kalbos gramatika. II dalis: Sintaksė, 2asis patais. leidimas, kaunas: šviesa. gLJ 1985: Grammatika litovskogo jazyka, vyr. red. V. Ambrazas, 1985: Vilnius: mokslas. Judžentis Artūras 2020: sintaksinis veiksnio ir tarinio ryšys: sampratos kaita. – Bendrinė kalba 93, 1–25. Prieiga internete: http://journals.lki.lt/ bendrinekalba/index. Judžentis Artūras 2021: Prijungiamasis ryšys lietuvių sintaksės darbuo se (XX a pirmoji pusė). – Bendrinė kalba 94, 1–15. Prieiga internete: http:// journals.lki.lt/bendrinekalba/index. ArtūrAs Judžentis. Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose 157 kalinauskas bronius 1954: žodis ir žodžių grupės sakinyje. – Tarybinė mokykla 2, 17–25. kalinauskas bronius 1961: žodžių junginys kaip sintaksės objektas. – Tarybinė mokykla 5, 31–39. kalinauskas bronius 1963: žodžiai ir žodžių junginiai sakinyje. – Kai kurie gramatikos ir stilistikos klausimai, kaunas: Valstybinė pedagoginės li teratūros leidykla, 3–23. kalinauskas bronius 1972: Lietuvių kalbos žodžių junginių sintaksė: mo kymo priemonė, Vilnius. Labutis Vitas 1976: Žodžių junginių problemos, Vilnius: Vilniaus valstybi nis universitetas. Lkg 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, vyr. red. k. ulvydas, Vilnius: mokslas. sirtautas Vytautas 1969 [2019]: Veiksmažodinis tarinys dabartinėje lietuvių kalboje, šiauliai: Litera [Bibliotheca actorum humanitaricorum universitatis Saulensis 18]. sirtautas Vytautas 1972: dėl derinimo sąvokos. – Kalbotyra 24(1), 108–110. sirtautas Vytautas 1976a: dėl veiksnio ir tarinio santykių. – Kalbotyra 27(1), 78–80. sirtautas Vytautas 1976b: Sakinio dalys. Problematika, pagrindinės sąvokos, šiauliai: šiaulių k. Preikšo pedagoginis institutas. sirtautas Vytautas 1978: Pagrindinių sakinio dalių derinimas (Vientisinio sakinio gramatinės struktūros analizė), Vilnius: Lietuvos tsr aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba. sirtautas Vytautas 1981: Sakinio dalys. Problematika, pagrindinės sąvokos, kaunas: šviesa. sirtautas Vytautas, grenda Česys 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: mokslas. Vaskelaitė ramunė 2009: Sintaksinių ryšių modeliai lietuvių kalbos sintaksėje: humanitarinių mokslų daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto didžiojo universitetas. žiugžda Juozas 1945: Lietuvių kalbos gramatika. II dalis: Sintaksė. Progimnazijoms ir gimnazijoms, kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla. žiugžda Juozas 1954: Lietuvių kalbos gramatika. II dalis: Sintaksė. Vidurinėms mokykloms, 8asis leidimas, kaunas: Valstybinė pedagoginės litera tūros leidykla. žiugžda Juozas 1960: Lietuvių kalbos gramatika. II dalis: Sintaksė, 14as leidimas, kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla. gauta 2022 03 20 Priimta 2022 10 17