Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės

DAIVA ALIŪKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas doi.org/10.35321/bkalba.2022.95.09 AUTORINIS TARMINIS GRAFOLEKTAS IR JO PERCEPCIJOS GALIMYBĖS ESMINIAI ŽODŽIAI: tarminis grafolektas, percepcija, dialekto perraša. ANOTACIJA Straipsnyje pristatomas rašytinio tarmiškumo tyrimas. Atliekant tyrimą siekta vertinti autorinį grafolektą sakytinio tarmiškumo perteikimo ir užrašymo sprendimų požiūriu. Tarmėtyrinio diskurso pagrindas – vienos rytų aukštaičių panevėžiškių atstovės feisbuko įrašai, paskelbti tarminiu grafolektu. Straipsnyje pirmiausia analizuojami autorės-informantės ortografiniai sprendimai perteikti skiriamąsias rytų aukštaičių panevėžiškių ypatybes, paskui pristatomas tarminio grafolekto percepcijos tyrimas, analizuojama, kaip paprastiesiems kalbinės bendruomenės nariams yra perskaitomas ir suprantamas tarminiu grafolektu užrašytas tekstas. ABSTRACT This article discusses a study of written dialecticism, conducted in order to assess how the authorial grapholect conveys oral dialecticism and to analyse the spelling choices made by the author. The dialectal discourse used for this study consists of a number of Facebook posts published in a dialectal grapholect by a female informant. The first part of the article focuses on specific orthographic decisions made by the author-informant to convey the distinct features of her native Eastern Aukštaitian subdialect of Panevėžys. The second investigative section of the article examines the perception of a dialectal grapholect, looking closely at how ordinary language users read and understand texts written in it. ĮVADAS Tarmėtyrininkai, siekdami pamatuoti tarminių kodų gyvybingumą, įvertinti jų tęstinumą, vis dar daugiausia dėmesį sutelkia į ištartą žodį. Pastangos atskirti autentišką raišką ir tarmiškesnes vs. mažiau tarmiškas simuliacijas tyrėjus skatina įvairinti (regioninių) variantų stebėsenos principus ir tech- 48 BENDRINĖ KALBA | 95 nologijas (plg. tiesioginio ir netiesioginio stebėjimo metodai, incognito technika ir kt.). Žinoma, tiriamosios medžiagos (sakytinio žodžio) inventorizacijos prieigos užtikrina tiek įvairesnius, tiek ir tikslesnius regioninio variantiškumo tyrimus. Vis dėlto, nepaisant to, kad XXI amžiuje tarmės ir tarmiškumo pažinimas yra daugiamaatis ir čia turima omenyje ne tik tarmiškumo duomenų kaupimo prieigos, bet ir apskritai tarmiškumo per se pripažinimas (plg. Mikulėnienė 2019: 60–61), vien sakytinio žodžio stebėsena yra nepakankama tiksliniam (kiek apskritai gali būti tikslus antrinis diskursas apie žodį) tarmėtyriniam naratyvui plėtoti. Walteris J. Ongas yra kėlęs mintį, kad rašymas suteikia grafolektui galią, gerokai viršijančią bet kurio žodinio dialekto galią (Ong 2002: 8). Taigi, neabejotina, kad rašytinio tarmiškumo tyrimai gali ne tik įteisinti naują tarmėtyrinių duomenų sluoksnį, bet ir suteikti naujų perspektyvų, pirma, vertinti paprastojo paskiros bendruomenės nario vaidmenį konkretaus tarminio kodo gyvybingumo istorijoje, antra, išsiaiškinti relevanti nes tarminių kodų ypatybes pačių bendruomenės narių požiūriu, trečia, apskritai įvertinti tarminio grafolekto funkcionalumą, kitaip – naujų grafolektų perspektyvą ir komunikacinę vertę bendruomenėje. Taigi, šiame straipsnyje sutelkiamas dėmesys į rašytinį tarmiškumą, t. y. pristatomas autorinio tarminio grafolekto tyrimas. Pristatysimo tyrimo tikslas dvi aspektis: pirma, siekta vertinti autorinį grafolektą sakytinio tarmiškumo perteikimo ir užrašymo sprendimų požiūriu ir, antra, siekta jį vertinti percepcijos požiūriu, t. y. į kokią auditoriją pretenduojama rašant tarminiu grafolektu. Tiriamąją medžiagą – vienos iš rytų aukštaičių panevėžiškių atstovių Danutės Montvilaitės feisbuko įrašai, paskelbti tarminiu grafolektu. Danutė Motvilaitė – Paežerio kaime (Panevėžio r.) gimusi, Vilniaus universitete biologiją studijavusi, vėliau Joniškėlyje biologiją dėsčiusi, o paskui grįžusi į Panevėžį rašytoja. Bendrine kalba yra publikavusi porą autobiografinių knygelių (Pakelių žydėjimo šviesa, 2018; Prisiminimai apie Bernotus; Prie ežerėlio, 2010), feisbuko Suskambėjimų grupėje aktyviai rašo aktualiomis visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo, švenčių temomis panevėžiškių patarme. Galima teigti, kad tokia autorė-informantė1 atitinka vadinamojo vietinio (angl. indigenes) pateikėjo charakteristikas (plg. Chambers 2000: 181, taip pat žr. Aliūkaitė ir kt. 2014: 57). Išskyrus studijų metus, informantė visą gyvenimą praleido patarmės areale. Neturint papildomos informacijos 1 Siekiant tarmėtyrinio diskurso nuoseklumo, straipsnyje vartojami tiek paskiri terminai autorius, informantas, tiek ir autorius-informantas. DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 49 apie jos tėvų kilmę ir gyvenamą vietą, informantės regioniškumo indeksas (angl. regionality index; dėl regioniškumo indekso daugiau žr. Chambers 2000: 178–181) apibendrintinas kaip 1–3, kitaip – tai tikrųjų vietinių statusą turinti bendruomenės narė. Medžiagai kaupti taikytas tiesioginio stebėjimo technikos invari antas. Reikia pripažinti, kad regioninio variantiškumo tyrimuose tiesioginio stebėjimo metodo (angl. direct method) ir netiesioginio stebėjimo metodo (angl. indirect method) skirtis, pažymint tyrėjo vaidmenį kaupiant medžiagą vienu ar kitu būdu (plg. pirmu atveju – tiesioginio vykdytojo, antru – tam tikro medžiagos kaupimo instrumento (anketos, užduotyno) kūrėjo ir labiau tyrimo vadybininko2), įvertinant medžiagos autentiškumo abiem atvejais rizikas (plg. pirmu atveju įtraukiant stebėtojo paradokso (angl. observer’s paradox)3 veiksnį, antru atveju – tarminių duomenų užrašymo patikimumą ir pan.), konceptualizuota remiantis sakytinio tarmiškumo stebėsenos idėja. Vis dėlto pačių tyrėjų vykdoma nestandartinės rašybos tekstų paieška, taip pat kaip ir tarminių kodų atstovų kalbinimas, interviu įrašymas, siekiant gauti pirminę tarmėtyrinę medžiagą, atitiktų tiesioginio stebėjimo prieigą. Taigi, orientuojantis į rašytinį tarmiškumą tuo aspektu netgi praplečiama tiesioginio stebėjimo metodo samprata, t. y. toks medžiagos kaupimo būdas numato ne tik sakytinės, bet ir rašytinės medžiagos kaupimą. Tiriamoji medžiaga kaupta 2022 m. sausio–rugsėjo mėn. Per tą laiką tarminio grafolekto autorės-informantės paskelbti 39 įrašai. Įrašų medžiaga (pavyzdžius žr. 1 lentelėje) yra pagrindas plėtoti tarmiškumo perteikimo ir užrašymo sprendimų kritinį diskursą. Antrasis tiriamosios medžiagos sluoksnis – autorinio tarminio grafolekto percepcijos užduoties duomenys. Tokia medžiaga vertinga, siekiant praplėsti rašytinio tarmiškumo vertinimą ir kartu pradėti plėtoti diskursą dėl tarminio grafolekto funkcionalumo. Žvalgomoji autorinio tarminio grafolekto percepcijos užduotis sukonstruota metodologiškai pasiremiant Marburgo lingvistinės geografijos mokyklos pagrindėjo Georgo Wenkerio kelta netiesioginio stebėjimo metodo idėja. G. Wenkeris, siekdamas surinkti medžiagą atlasui (Sprachatlas des Deutschen Reichs), parengė 404 sakinių 2 Dėl metodų žr.: Seiler 2010: 502–506; Van Keymeulen 2018: 49–50. 3 Dėl termino žr. Labov 2006: 86. 4 Pridurtina, kad G. Wenkeris, tirdamas dialektus Šiaurės Vokietijoje (Prūsų Reino srityje) 1876 m., pirmiausia naudojosi 42 sakiniais. Vėliau kurį laiką tyrimams ėmė 38 sakinių rinkinį ir tik 1881 m. išgrynino tuos 40 sakinių, kurie iki šių dienų yra naudojami pirmiausia vokiečių dialektų tyrimams ne tik Vokietijoje. 50 BENDRINĖ KALBA | 95 1 LENTELĖ. Autorinio tarminio grafolekto pavyzdžiai Įrašo laikas 2022 09 04 Įrašas Įrašo perrašą Gamt su mum atsisveikin tykė, iš palungva. Įrašo laikas 2022 05 22 Įrašas Įrašo perrašą BARAVYKS. Buva matyt untr vasaras puse. Kiek tad turėjo metelių neatamen, ale api mukyklė da kalbas nebūva. A nutikims visiškė paprasts. Tete baisė mėga grybaut. Ka tik nutaikis kiek liusesnė valundo, ja jo i nera, unt miško išlėkės. Tas miškas panašė už kilometrą, gal kiek daugiau. Kiek prašydavo ait kart, ale nelaisdava, sakydava – da ne tau tinai grybaut. Mūsų miške mišrūs, šlap, žulėt, sunk vaikščiut. Pask tik pavargs, nebepais, bus bėd iš tukes grybautujes. <...> DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 51 Įrašo laikas 2022 01 22 Įrašas Įrašo perrašas Mūsų kaimynys Ladze turėjo baužo karvę. Nurėję parduot. Abud su bubel jo gerokė septinto dešimty. Pincijėls gaun, kam jiem tas klapats. Kasdien liuobt, melžt, niekur neatsitraukt. Užteks, viska krautuvė nusipirks. Su saul negivens. Nu i skelbe skelbe, turgavoje turgavoje. Kupčė vis važjava. Ale pasižiūr i saka – karve kėp karve, ale nepriprast. Tukes nesam turėję, nu ne fasons i gana, brukauļyv. I išvažiuoj. Vakar uličio susitiko Ladzienė. Paklausio, gal jo karvė pardave. Saka – vis bėd ne dil karves, ale, kad kupčė razumna nebūva. Karve sveik, piening, nesen. Kas iš ta fasona, grožė, kad naudas, kėp iš ože. Ale durnam razuma su šaukšt neįkrės. Tė i pasilikam lig pavasare. Gal unt šviežes žolas atsiras razum-nesnių kupčių. standartine vokiečių kalba (pvz.: 1. Im Winter fliegen die trockenen Blätter in der Luft herum; 2. Es hört gleich auf zu schneien, dann wird das Wetter wieder besser; 3. Tu Kohlen in den Ofen, damit die Milch bald zu kochen anfängt) (žr.: Chambers, Trudgill 2004: 15–16; Schrammbke 2010: 88–90), kuriuos informantai turėjo išversti į gimtuosius dialektus. Nesipletojant išsamiau dėl G. Wenkerio ir jo pasekėjų tyrimų, atkreiptinas dėmesys, kad autorinio grafolekto percepcijos užduočiai parengti reikšminga pati dialekto vertimo idėja. Tik, kitaip negu lingvistinės geografijos atstovų (ar vėliau – apskritai dialektologų) užduotys, autorinio grafolekto percepcijos užduotis paprastiesiems kalbinės bendruomenės nariams yra išversti rašytinio tarmiškumo atvejus į bendrinę kalbą, kitaip – perrašyti tarminį grafolektą bendrinės kalbos kodu (atliktos užduoties pavyzdį žr. 1 pav.). Percepcijai teikti du rašytinio tarmiškumo atvejai: Nu i ronkių tuos ubalėls. Pakėlo galvo pažiūrėt a da daug unt medže likė (Nu i rankioj(a) tuos obuolėlius. Pakėliau galvą pažiūrėt(i), ar dar daug ant medžio likę) iš 2022 m. 52 BENDRINĖ KALBA | 95 1 PAV. Autorinio tarminio grafolekto vertimo pavyzdys rugpjūčio 24 d. autorės-informantės feisbuko įrašo; Gyvenam tam laiki katra viss mets labjaus laukiam. Gal ne viss mets, a viso gyvenimo (Gyvenam(e) tam(e) laike katro visus metus labiaus(ia) laukiam(e). Gal ne visus metus, o visą gyvenimą) iš 2022 m. birželio 12 d. autorės-informantės feisbuko įrašo) (žr. 1 pav.). Jie tiriamųjų ne tik versti ir perrašyti bendrine kalba, bet ir vertinti pagal perceptyviosios dialektologijos (plg. Preston 1999: XXXIV–XXXV) tyrimų tradicijai būdingus tarminio kodo vertinimo parametrus: suprantamumą, estetiką ir taisyklingumą. Kaip matyti iš 1 paveikslo, aiškinantis tarminio kodo parametrus, taikyta penkiabalė semantinio balo skalė. Percepcijai atrinkti sąlygiškai nesudėtingi tarminio grafolekto fragmentai, antra, parenkant sakinius žiūrėta, kad juose būtų reprezentuojamos skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės (plg. dvigarsių an, am, en, em ir nosinių balsių ą, ę neišlaikymas), taip pat patarmės charakteristikos (plg. galūnės balsių redukcija). Autorinio tarminio grafolekto percepcijos tyrime dalyvavo 20 studentų (21–28 metų). Homogeniška tiriamųjų grupė formuota tikslingai, tikimasi, kad homogeniškos grupės percepcijos rezultatai bus pagrindas pirminėms vertinamosioms įžvalgoms formuluoti. Be jau užsiimtų elementų, percepcijos duomenims svarstyti yra svarbūs ir tarminio kodo kompetencijos įsivertinimo ir aplinkos žymėtumo įvertinimo klausimų-užduočių atsakymai (žr. 2 pav.) DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 53 2 PAV. Tiriamojo instrumento fragmentas Straipsnyje teikiama autorinio grafolekto analizė vertintina kaip kokybinė-žvalgomoji. Tikimasi fiksuoti bendruosius principus – ar autorinis tarminis grafolektas yra nuoseklus ir susiformavęs (ar besiformuojąs) kaip vientisa ortografijos sistema, ar toks grafolektas gali būti sėkmingas komunikaciniu požiūriu. Vertinant tiriamojo objekto – rašytinio tarmiškumo plačiąja prasme – ištirtumą, reikia pripažinti, kad nuoseklių analitinių diskursų tradicija lietuvių tarmėtyroje dar tik pradeda formuotis, todėl ir pateikiamasis tyrimas vertintinas ne kaip baigtinis, o labiau kaip modelio pristatymas – kaip gali būti įtraukiama rašytinio tarmiškumo, netgi paskiro autoriaus (ar tarmėtyrinė terminologija – informanto), medžiaga į tarmėtyrinę analizę, kodėl tokia medžiaga įtrauktina, kokios tokio objekto apibendrinimo rizikos ir pan. Iš atliktų tyrimų galima paminėti Violetos Meiliūnaitės (2015: 248–258; taip pat 2019) darbus, kuriuose tyrėja, vertindama kai kuriuos Antano Baranausko užrašytų tekstų netikslumus, yra aptarusi šnekamosios kalbos užrašymo specifiką. Vadinasi, galima pripažinti, kad iš esmės keltas tarminio grafolekto klausimas. Paskirų įžvalgų dėl tarminio kodo autofiksacijos teikė ir kiti tyrėjai (Balčiūnienė ir kt. 2019). Šio straipsnio autorės kartu yra pradėjusios nuoseklesnį šiuolaikinio rašytinio tarmiškumo kritinį diskursą. Analizuojant rytų aukštaičių tekstus, 54 BENDRINĖ KALBA | 95 publikuotus almanachuose Bundanti versmė (2013, 2014), nagrinėta, ar rašytinis tarmiškumas yra tarminių kodų gyvybingumo ir tęstinumo indikacija, taip pat apžvalgiai vertinta, kaip tarminiuose grafolektuose perteikiamos skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės (Aliūkaitė, Meiliūnaitė 2022). Galima teigti, kad šiuo – autorinio tarminio grafolekto – tyrimu tęsiamas pradėtas diskursas, tiek plėtojant konceptualias įžvalgas dėl rašytinio tarmiškumo ir jo vertės tarmėtyrinių tyrimų tradicijai, tiek tvirtinant tam tikras metodologines nuostatas, tiek vertinant autorinį tarminį grafolektą per percepcijos perspektyvą, kitaip – komunikaciniu požiūriu. 1. NUO STANDARTINĖS RAŠYBOS IKI NESTANDARTINIŲ UŽRAŠYMO SPRENDIMŲ 1.1. Užrašymo sprendimai Tyrėjų nurodoma, kad esminė nestandartinės rašybos sąlyga – standartinės ortografijos egzistavimas (plg. Bowdre 1964: 8). Taigi, viena vertus, pozicionuojant dialektus, nukrypstama nuo standartinės ortografijos, kita vertus, kuriamas naujas grafolektas. Vadinasi, tai prasmingas destruktyvumas, nors tyrėjų diskursuose pasitaiko, kad nestandartinės ortografijos atvejai tiek grožinėje literatūroje, tiek elektroniniame diskurse įvardijami kaip klaidingas užrašymas (angl. misspelling) ar neraštinga rašyba (angl. an ‘illiterate’ spelling) (plg. Leech, Short 2007: 135). Kaip bus matyti analitinėje straipsnio dalyje, tokia kategorizacija iš pirmo žvilgsnio turi pagrindo, ypač jei nestandartinę ortografiją vertiname per percepcijos perspektyvą. Bet apie tai kiek toliau straipsnyje. Analizuojant tiek regioninių, tiek socialinių variantų perteikimo nestandartinės rašybos sprendimus, dažniausiai taikoma Denniso R. Prestono 1985 m. pristatyta trinarė sakymo užrašymo tipologija, t. y. vadinamasis allegro kalbėjimas (angl. allegro speech), akių (regimasis) dialektas (angl. eye-dialect) ir dialekto perraša (angl. dialect respelling) (Preston 1985: 328–329; daugiau žr. Aliūkaitė, Meiliūnaitė 2022). Pirmasis tipas – allegro kalbėjimas – siejamas su žodžių trumpinimo, žodžių ar skiemenų suplakimo, perteikimu (plg. Beal 2006: 84). Antrasis tipas, kaip taikliai perteikia įvardijimas akių dialektas, tik vizualiai kuria skirtumo nuo standartinės ortografijos iliuziją. Pavyzdžiui, angl. ‘sez’ atitinka ‘says’ (liet. sako), vadinasi, akių dialektu užrašytos formos jokios fonologinės skirties DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 55 neperteikia, taigi akių dialektas yra labiau neraštingumo pozicionavimas stilistiniais ar kitais sumetimais (plg. Adamson 1999: 600). Trečiasis tipas – dialekto perraša, priešingai nei akių dialektas, yra pagrįstas faktinių skirtumų perteikimu. Pratęsiant metaforinę terminologiją būtų galima vardyti, kad dialekto perraša atitinka ausies dialektą, t. y. perskaičius dialekto perrašos tekstą, ausis girdi (ir atpažįsta) skirtumus (plg. Preston 1985: 328–329; taip pat žr. Aliūkaitė, Meiliūnaitė 2022). Taigi, akių dialektas tik perteikia įspūdį, kad tarimas nestandartiškas, o ausies dialektu (dialekto perraša) užfiksuotas variantas de facto yra kitas. Kadangi nestandartinė ortografija yra aprėpus objektas, siejamas ne tik su regioninių variantų grafolektais, tyrėjai yra išskyrę ir kitokių užrašymo tipų. Be jau paminėtų klaidingo užrašymo ar neraštingos rašybos tipų (plg. Leech, Short 2007: 135), tyrėjų išskiriamas pusiau fonetinis užrašymas (angl. semi-phonetic spelling), regionalizmų (angl. regionalisms) užrašymas (plg. Beal 2006: 84). Atskirai paminėtinas Janniso K. Androutsopoulo atliktas vokiškų fanzinų5 tyrimas, kuriame pateikiama viena iš detaliausių nestandartinės rašybos tipologijų. Analizuojant fanzinus išskiriami šeši nestandartinės rašybos tipai: fonetinė rašyba (angl. phonetic spellings), šnekamosios kalbos rašyba (angl. colloquial spellings), regiolektinė rašyba (angl. regiolectal spellings), prozodinė rašyba (angl. prosodic spellings), tarpkalbinė rašyba (angl. interlingual spellings), homofoninė rašyba (angl. homophone spellings), apimanti leksinę substituciją (leksinius pakaitalus; angl. lexical substitutions) ir grafemų substituciją (grafemų pakaitalus; angl. grapheme substitutions) (daugiau žr. Androutsopoulos 2000: 521–522). Dėl žanro specifiškumo, žinoma, ne visos fanzinų tekstuose taikomos strategijos gali būti vertingos rašytinio tarmiškumo analizei. Pavyzdžiui, tas pasakytina dėl homofoninės rašybos. Realizuojant leksinę substituciją vietoje tam tikrų žodžių ar žodžių segmentų užrašomi homofoniški žodžiai ar skaitmenys, pvz., vokiečių kalba skaitmuo 1 pakeičia skiemenį /ain/ žodyje ‘Eintritt’ – 1-tritt (liet. įėjimas) (Androutsopoulos 2000: 522). Vis dėlto kai kurie tokios metodologinės prieigos elementai gali būti vertingi ir peržiūrint autorinį tarminį grafolektą. Žinoma, būtina pridurti, kad gretinant D. R. Prestono trinarę ir J. K. Androutsopoulo šešianarę nestandartinės rašybos sistemas6 fiksuotina ir dalykinė atitiktis, plg., vadinamoji dialekto perraša turi sąsajų 5 Fanzinai – tai specializuota įvairių subkultūrų spauda (plg. Liubinienė 2009: 199–220). 6 J. K. Androutsopoulas kaip ir D. R. Prestonas tik pateikė sistemas, tačiau tai ne jų autoriniai modeliai, tyrėjai apibendrino tyrimų tradicijas ir atvejus. 56 BENDRINĖ KALBA | 95 su fonetine ir regiolektine rašyba, allegro kalbėjimas susijęs su šnekamosios kalbos rašyba. Akių (regimajam) dialektui įvardyti J. K. Androutsopoulas, analizuodamas fanzinų tekstus, vartojo techniškesnį – grafemų pakaitalų (angl. grapheme substitutions) terminą (Androutsopoulas 2000: 522). Iš pirminių šiuolaikinio rašytinio tarmiškumo tyrimų (plg. Aliūkaitė, Meiliūnaitė 2022) išryškėjo, kad vadinamieji lietuvių dialektų grafolektai (angl. dialect grapholect; dėl termino žr. Redling 2006: 16) atitinka D. R. Prestono dialekto perrašos principus, arba, kaip metaforiškai įvardijome straipsnyje šią ortografinę strategiją, – ausies dialektą. T. y. perskaičius dialekto perrašos arba ausies dialekto tekstą, girdimi (ir atpažįstami) skirtumai, kitas kodas. Taigi su tokia nuostata galima pradėti analizuoti ir autorinį tarminį (dialekto) grafolektą. 1.2. Rašymo motyvacija Rašytinis tarmiškumas egzistuoja vizualiai ir yra pastovesnis nei sakytinis tarmiškumas (taip pat žr. Barton 2007: 89). Todėl galima vertinti, kad sprendimas rašyti tarminiu kodu paliudija ypatingą tarminį sąmoningumą. Užrašant išreiškiamas ketinimas išsaugoti, perduoti. Nesant standartizuotos dialektų rašybos, kiekvienas tarminio kodo atstovas, reprezentuojąs ir tam tikru aspektu „konservuoja“ tarmiškumą, neabejotinai deda daugiau pastangų, kad dėl vienų ar kitų priežasčių pozicionuotų tarminio kodo atstovo tapatybę labiau negu tas, kuris atstovauja tarminiam kodui tiesiog kalbėdamas tarmiškai. Prisimenant Philippe’o Blanchet ir Nigelio Armstrongo keturnarę tarmių vartotojų tipologiją (Blanchet, Armstrong 2006: 254), pasakytina, kad rašytinio tarmiškumo atstovai, viena vertus, gali būti siejami su nuolatiniais aktyviaisiais tarmės vartotojais (angl. regular active speakers), t. y. tokiais tarmės atstovais, kurie tarminiu kodu laisvai kalba, tarminis kodas yra jų kasdienio gyvenimo kodas, kita vertus, galima teigti, kad rašytinio tarmiškumo atstovų kalbinė elgsena primena ir simbolinius tarmės vartotojus (angl. symbolic users), t. y. tarmės atstovus, jaučiančius ištikimybę tarmei, remiančius jos sklaidą, vertinančius tarmę kaip kultūrinio tapatumo simbolį. Kita vertus, čia pat reikia kritiškai pasvarstyti, ar iš tiesų rašytinio tarmiškumo atstovas yra nuolatinis aktyvusis tarmės vartotojas. Kadangi rašytinio tarmiškumo medžiaga antrinė, tyrėjas, kitaip nei sakytinio tarmiškumo atveju, gali stebėti tik rezultatą, jis neturi galimybės įsitikinti, kiek raiška yra autentiška, o kiek dėl vienokių ar kitokių priežasčių persistengta ar simu- DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 57 liuota. Čia pat reikia atkreipti dėmesį, kad kaip tik rašytinio tarmiškumo stebėsena skatina kritiškai įvertinti vadinamojo stebėtojo paradokso (angl. observer’s paradox; dėl termino žr. Labov 2006: 86) įveikos galimybę. Tyrėjas, besiimąs tirti rašytinį tarmiškumą, niekada negali būti tikras, ar tam tikru ortografiniu sprendimu „sustingdytas“ tarmiškumas yra stebimojo laiko (angl. apparent time; dėl koncepto plg. Sankoff 2006: 110–116) tarminio kodo gyvybingumo paliudijimas, t. y. jis vis dar turi komunikacinę vertę bendruomenėje, ar jau tėra tik tam tikras palaikomosios vietos tapatybės rodiklis, labai sąmoningai prikeltas iš praeities. Japonų dialektologas Fumio Inoue yra pasiūlęs labai taiklią atminties laiko (angl. memory time) kategoriją. Atminties laikas – tai techninis terminas, pirmiausia žymįs tyrėjų prieigą ir, žinoma, sietinas su sakytinio tarmiškumo duomenų gavyba, kai dialektologas, siekdamas išsiaiškinti arealo kalbos žymėtumą, savitumą, savo tiriamojo klausia apie vartotus žodžius, realizuotas (ar bent girdėtas) vaikystėje varianto ypatybes ir pan. (plg. Inoue 2022: 142–145; taip pat Aliūkaitė, Meiliūnaitė 2022). Vis dėlto, nors rašytinio tarmiškumo atstovai nebūtinai bando užrašyti sau būdingą tarmiškumą ir gali būti pritaikę atminties laiko techniką norėdami pozicionuoti būta arealo tarmiškumą, dialektologiškai vertinant net tokius atvejus reikia pripažinti stebimojo laiko duomenimis, nes, kaip leistų manyti jau cituota W. J. Ongo mintis dėl grafolekto galios, palyginti su žodinio dialekto galia, tarminiu grafolektu galima prikelti ir įtvirtinti vieną ar kitą tarminę ypatybę čia ir dabar. Tyrėjai, aiškindami nestandartinių grafolektų pasirinkimą, nurodo tapatinimosi veiksnį. Besirenkantys nestandartinius kodus, viena vertus, siekia atsiriboti nuo kitokių grafolektų atstovų, kita vertus, rašydami tam tikru grafolektu siekia pozicionuoti kitokius, kitokią bendruomenę (plg. Fasold 1984: 248, cit. iš Unseth 2005: 22). Vadinasi, net ir atgaivinama tarminė ypatybė yra reikšminga, nes suveikia ir kaip atskiriantis, ir kaip sujungiantis, taigi tapatybinis žymuo. Iš esmės būtent tapatybinis aspektas ir yra bene svarbiausias vertinant motyvaciją ieškoti nestandartinių užrašymo sprendimų. Pirma, tapatybinis aspektas, viena vertus, sietinas su komunikacinio tikslumo pastanga, t. y. kitokią sakytinę raišką reikia užrašyti kitaip, kad standartiniu kodu nebūtų niveliuota esminė ir konotacinė tarmės informacija. Kaip yra teigęs Aleksas Girdenis, „<...> nereikia mąstyti apie tarmę tik kaip apie kitokį maždaug tų pačių žodžių tarimą, nors ir tai be galo svarbu. Reikia būti labai sudiržusios dvasios, kad nejaustum, kad koks rytiečių dungus ar kolnas skamba kur kas 58 BENDRINĖ KALBA | 95 oriau negu dangus ir kalnas, kad nepastebėtum rytiečio ir šiaurės žemaičio sakinių skirtingos energijos“ (Girdenis 2001: 457). Vadinasi, nestandartiniai užrašymo sprendimai reikalingi, kad būtų perteikta tarmiškumo per se tapatybė. Antra, motyvacinis tapatybinis aspektas sietinas ir su vartotoju. Žymėtoji raiška tampa savirealizacijos išraiška tiek subjektyviu lygmeniu, tiek ir tam tikros (o ne kokios kitos) bendruomenės narystės paliudijimu. 2. AUTORINIO TARMINIO GRAFOLEKTO GALIMYBĖ 2.1. Autorinis tarminis grafolektas sakytinio tarmiškumo perteikimo ir užrašymo sprendimų požiūriu Autorinio tarminio grafolekto kūrėja panevėžiškių atstovė Danutė Montvilaitė tirtuose feisbuko įrašuose demonstruoja nuolatinio aktyviojo tarmės vartotojo raišką. Ji nuosekliai gimtąją šnektą perteikia aktualius pastebėjimus, pajuokavimus ar su tradicine kultūra susijusius reiškinius. Turimų tekstų analizė leidžia pastebėti, kad jais atspindimos iš esmės visos centrinės panevėžiškių dalies (kaip minėta, autorė gimusi Paežerio kaime, kuris priklausytų pereiginei zonai tarp šiaurinės ir pietinės panevėžiškių patarmės dalių) ypatybės. Iš autorės-informantės tekstų pirmiausia galima spręsti apie skiriamųjų rytų aukštaičių ypatybių gyvybingumą. Dvigarsių an, am, en, em pirmųjų dėmenų siaurinimą paliudija tokie ortografiniai sprendimai: A tarnaut reikėdava pinks mets (sausio 12 d. įrašas); Kuntrė stov krumtydams pamesto šieno, aukštyn žemyn musikuodams galvo (kovo 6 d. įrašas); Unt parunkių blizguns ridikulė (balandžio 23 d. įrašas); Da venuolek ilgejunčių denų lika (birželio 12 d. įrašas); Paskutinė vasaras švintė, da šiułt, da graž, ale nebejilgė (rugsėjo 13 d. įrašas). Galima pridurti, kad kaip ir sakytinio tarmiškumo atveju fiksuojamas nenuoseklumas, t. y. tame pačiame diskurso fragmente autorė gali perteikti ir tarminę ypatybę, ir netarminę, plg.: Pincijjėls gaun, kam jem tas klapats. Kasdien liuobt, melžt, niekur neatsitraukt. Užteks, viska krautuvė nusipirks. Su saul negivens. (sausio 22 d. įrašas). Tai, kad autorinis dialekto grafolektas liudija ir akomodacinius procesus (vertikaliosios konvergencijos atvejis), tam tikru aspektu patvirtina raiškos autentiškumą. Galima teigti, kad autorė-informantė „nepersistengia“ pozicionuoti tarmiškumo, bet rašo taip, kaip taria, ir, jei taria įvairiai, tai ir DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 59 atspindima grafolekte. Taigi, akomodacinių procesų rezultatų fiksavimas rašytinio tarmiškumo atveju yra tam tikra prielaida dėl įveikiamo stebėtojo paradokso. Autorinis grafolektas paliudija ir dar vieną skiriamąją rytų aukštaičių ypatybę – nosinių balsių ą, ę siaurinimą, pvz.: Tėvs nutaikės kukio liusesne dieno čystė nusiskut barzdo, nusivaksavoj čebats, apsimaun galifė kelns (sausio 12 d. įrašas); A nupiepės nubalės kėp meškašuds slabaks viso amžel trešk trešk i nelūžt (balandžio 6 d. įrašas); Ka tik nutaikis kiek liusesnė valundo, ja jo i nera, unt miško išlėkės (gegužės 22 d. įrašas). Galima apibendrinti, kad autorė-informantė, siekdama grafolekte atspindėti arealui būdingą balsių siaurinimą, specialių ženklų nekuria, ji pasiremia bendrinės kalbos grafemų ištekliais, tam pritaikomos grafemos o ir ė. Vertinant iš tarmėtyrinės perspektyvos, būtų galima teigti, kad informantė-autorė plėtoja gana išbaigtą, žinoma, subjektyviu lygmeniu (t. y. pati daugiau ar mažiau nuosekliai taiko) užrašymo sistemą. Pirmiausia, bendra yra tai, kad ji stengiasi perteikti tarminį tarimą, ir todėl galima kalbėti apie vadinamąją dialekto perrašos strategiją. Vis dėlto, reikia pripažinti, grafemų pritaikymas skirtingiems balsiams žymėti (plg. Tėvs nutaikės) adresatus gali klaidinti. Kaip matysime toliau, grafema ė pritaikyta ir suvienbalsėjus ai, ei atsiradusiam monoftongui perteikti, taigi tokie nevienareikšmiai grafolektiniai sprendimai gali būti įvertinti kaip neraštinga rašyba (taip pat žr. 2.2 sk.). Skiriamąją panevėžiškių ypatybę laikoma itin stipri galūnės balsių redukcija. Tekstuose nuosekliai fiksuojamas trumpųjų balsių redukavimas, dažniausiai iki nulinio laipsnio, pvz.: Gird tų žmonių šnekts, daug kas atsinaujin, sugrįžt (gruodžio 30 d. įrašas); Kol žmogos given, tol ieška grožė (balandžio 5 d. įrašas); Didžiausss gamtas sujudims, augims i žydėjims. Kožns augalėls paroda savo žiedo, žėdel (birželio 12 d. įrašas); ni či aš nor išsakyt kuks neigiams emocijs, ni pasidėjuot, ale buva kėp buva (rugsėjo 18 d. įrašas). Kaip matyti iš pavyzdžių, stipriai redukuojamos ir atvirosios, ir uždarosios galūnės. Beveik visais atvejais balsio nelieka. Tiesa, tokiu atveju skaitytojui paliekama pačiam pagalvoti ir nustatyti, koks balsis – priešakinės ar užpakalinės eilės – buvo žodžio gale, nes autorė-informantė jokiais specialiais ženklais nepažymi, kad redukavus priešakinės eilės balsį išlieka priebalsio minkštumas. Lygiai taip pat nežymima ir kirčio vieta implicitškai nuteikiant, kad adresatas turi būti pakankamai kompetentingas, kad išmanytų autorės šnektos kirčiavimo sistemą. Viena vertus, tokiais atvejais įžiūrėtinas savotiškas sėkmingos komunikacijos lūkestis, kita vertus, 60 BENDRINĖ KALBA | 95 toks adresato percepcinės kompetencijos pervertinimas leidžia įtarti ir rašymą tik „saviems“ Formalioju lygmeniu galima pasvarstyti, ar galūnės balsių redukcijos perteikimas negalėtų atitikti D. R. Prestono minimo tipo – allegro kalbėjimo arba J. K. Androutsopoulo skirto šnekamosios kalbos rašybos tipo, kai raštu perteikiama šnekamajai kalbai būdinga redukcija. Skaitančiajam toks įspūdis gali susidaryti. Vis dėlto taip teigti nebūtų tikslu nei konceptualiai, nei metodologiškai, nes panevėžiškių patarmei galūnių redukavimas yra per se būdingas bruožas, kuris tiesiog būdingas, o ne atsirandantis dėl aplinkybių. Specialių ženklų nekuriama ir dėl kirčio pailgėjusiems balsiams žymėti, ir specialiems panevėžiškių garsams perteikti, pvz.: Sekmadien atėjo unt mūsų Panioižė parko, kad nepražiupsot tų japoniškų sakurų žydėjima, katruos daba vis tep garbin. Saka jas žydž api dvi savaitį. Nugi gražūs medelė i žmonių nemažė apžiūrinėj, futigrafuojes. Da nepardidelė, tik prieš kels mets pasudint. Ale rado i daugiau gružybių, mum įprastų. I juodvarnių lizdų kulonijo, i žydinčių klevų, i slyvelių prie Nevėže (gegužės 2 d. įrašas). Kaip matyti iš pateikto teksto, autorė nežymi dėl kirčio pailgėjusių trumpųjų balsių ilgumo, nekirčiuotus ilguosius, kurie tariant trumpinami, perteikia ilgųjų garsų grafemomis. Iš esmės laikomasi to paties užrašymo principo kaip ir bendrinėje kalboje – poziciniai kiekybiniai balsių pokyčiai rašte atskirai nežymimi. Nežymimas ir dvibalsiams ai, ei suvienbalsėjus atsiradusių monoftongų skirtumas (plg. gražūs medelė (= medeliai) i žmonių nemažė (= nemažai) – abiem atvejais renkamasi rašyti bendrinės kalbos grafemą ė; primintina, kad mokslinėje transkripcijoje šie garsai žymimi dviem ženklais – ɛ, e). Pastebėtina, kad nekirčiuotoje pozicijoje esantis ir tariant susilpnėjęs o panevėžiškių tariamas panašiai kaip u, todėl ir rašte perteikiamas grafema u (nepražiupsot = nepražiopsot(i), gružybių = grožybių, kulonijo = koloniją). Peržvelgus pavyzdžius matyti, kad autorė nuosekliai remiasi bendrinės kalbos rašyba ir verčiasi bendrinės kalbos vartojamų ortografijos ženklų sistema – išskirtiniams panevėžiškių garsams perteikti specialių raidžių neieškoma. Atskirai rašte nežymimi ir poziciniai kiekybiniai balsių pokyčiai ar priebalsių palatalizacija. Taigi, galima daryti išvadą, kad patarmei užrašyti autorė perima bendrinės kalbos grafemų inventorių ir bendruosius ortografijos principus, todėl bent teoriškai taip užrašyti tekstai daugmaž gali būti perskaitomi ir kitų lietuvių kalbos variantų atstovų. Žinoma, kitas lygmuo yra supratimo, kas yra perskaitoma, tikslumas. DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 61 2.2. Autorinio tarminio grafolekto percepcija Kaip tik komunikacinis autorinio tarminio grafolekto sėkmingumas vs. nesėkmingumas ir įvertintinas percepcijos tyrimu. Žinoma, turint omenyje tyrimo imtį, negalima formuluoti griežtų įžvalgų dėl tarminio grafolekto komunikacinės sėkmės ir pan., tačiau tikrintinas prielaidas išsigryninti galima. Taigi, pirmiausia pristatytini tyrimo dalyvių sociolingvistiniai portretai santykio su tarmiškumu požiūriu, t. y. išsiaiškinta, kokių kalbinių patirčių turinčios tiriamosios bandė įveikti tarminį grafolektą. Konstatuotina, kad tarminio grafolekto percepcijos tyrimo dalyvėms tarminis kodas yra labiau svetimas nei savas. Tik keturios tyrimo dalyvės deklaravo mokančios tarmę. ADG_M017 deklaravo mokanti panevėžiečių tarmę, pripažino ją vartojanti dažnai; įsivertino tarmę mokanti gerai, tokią raišką besirenkan­ti kalbėti su bendraamžiais, su kuriais sieja artimi ryšiai arba bent pažintis; ADG_M02 tiriamoji pačios vertinimu kaip dažnai vartojamą ir gerai mokamą vardijo žemaičių varniškių tarmę, kuri pasirenkama bendraujant tiek su bendraamžiais, tiek su tėvų kartos artimaisiais arba pažįstamais; ADG_M08 tiriamoji deklaravo labai gerai mokanti aukštaičių tarmę ir ją vartojanti su visų kartų artimaisiais ir pažįstamais žmonėmis. Dar viena tiriamoji – ADG_M15 deklaravo puikiai mokanti suvalkiečių tarmę, ją kartais vartojanti su savo kartos ir senelių kartos žmonėmis, su kuriais sieja artimas ryšys. Visos kitos tiriamosios deklaruotos kompetencijos požiūriu nuo tarminio kodo atsiriboja, bet jos pripažino, kad mikroaplinkoje (šeimoje ar tarp draugų) ar makroaplinkoje (mieste) turi galimybių girdėti tokį kodą (žr. 3 pav.). Vadinasi, apibendrintai vertinant pasakytina, kad visoms tyrimo dalyvėms yra (būta) galimybių įgyti percepcinės tarminio kodo patirties. Vis dėlto reikia skirti galimybę girdėti tarminį kodą ir galimybę skaityti tarminiu kodu parašytą tekstą. Autoriniu tarminiu grafolektu užrašyti sakiniai tiriamųjų pripažinti kaip vidutiniškai suprantami, labiau netaisyklingi nei taisyklingi. Patrauklumo įverčių vidurkis, nors ir didesnis už suprantamumo ir taisyklingumo įverčius, vis dėlto taip pat nėra didelis (žr. 4 pav.). Kitaip tariant, galima vertinti, kad tokia percepcija atskleidžia tam tikrą tiriamųjų atsiribojimą. 7 Tiriamųjų anketos užkoduotos taip: ADG – autorinio dialekto grafolektas, M – žymi tiriamąją, skaičius – tiriamosios anketą. Tokią koduotę pasirinkta tikintis tyrimo tęsinio ir duomenų įtraukimo į kitus dialekto grafolektų tyrimus. 62 BENDRINĖ KALBA | 95 3 PAV. Tarminio kodo vartosenos ir percepcijos patirties galimybės Atskirai pastebėtina dėl taisyklingumo įverčių. Reikia pripažinti tam tikrą metodologinę klaidą formuluojant šią užduotį. Tiriamosioms nepatikslinta, ar jos prašomos vertinti užrašymo taisyklingumą, todėl ypač šis įvertis gali būti siejamas tiek su principine nuostata dėl tarminio kodo apskritai, tiek su nuostata dėl nestandartinės rašybos. Taigi, galima tik DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 63 Suprantamumas Estetika Taisyklingumas 4 PAV. Tarminių grafolektu užrašytų tekstų vertinimas samprotauti, kad tiriamosios taip kritiškai vertinti tekstus galėjo ir dėl, Geoffrey’iaus Lee­cho, Micko Shorto terminais tariant (Leech, Short 2007: 135), neraštingos rašybos. Tęsiant straipsnio 2.1 skyriuje pradėtą diskursą dėl tarminių grafolektu užrašytų tekstų paskaitomumo ir supratimo, vis dėlto reikia pripažinti, kad dialekto perraša, perteikianti tarmiškumą, neturinčiam tarminio kodo patirties ar turinčiam nedidelę percepcinę patirtį yra įveikiama tik iš dalies. Žinoma, kaip yra pastebėjusi Gladis Massini-Cagliari, „[K]iekvienas kalbėtojas būtinai yra savo gimtosios kalbos „poliglotas“ (Massini-Cagliari 2004: 16)8. Vis dėlto, nors holistiniu požiūriu sakinių prasmė suprasta, vertimai iš dialekto į bendrinę kalbą nėra visiškai tikslūs (žr. 2 lentelę). Dialekto vertimo tikslumas vs. netikslumas įvertintas per paskirų skiriamųjų ir būdingųjų panevėžiškių ypatybių perspektyvą (žr. 3 lentelę). Taigi, verstuose sakiniuose stebėta variantiška dialekto perrašo rekonstrukcija į bendrinę kalbą. 8 Taip rašo mokslininkė, tyrusi kalbinę situaciją Brazilijoje – analizavusi portugalų kalbos ir 200 kitų gyvuojančių kalbelių (tarp kurių 170 vietinių kalbelių-dialektų) santykius: kiekvienas gimtakalbis, išmokęs savo kalbą, išmoksta skirti ir kalbos variantus, kiekvienas kalbėtojas būtinai yra gimtosios kalbos „poliglotas“, be to, gimtakalbis žino, kurie posakiai priklauso jauniems asmenims, kurie tinka tik neoficialioms situacijoms ir t. t. (Massini-Cagliari 2004: 3–23). 64 BENDRINĖ KALBA | 95 2 LENTELĖ. Dialekto vertimai į bendrinę kalbą Tiriamoji Pirmas fragmentas. Nu į ronkej tuos ubalėls. Pakėlo galvo pažiūrėt a da daug unt medže likė (Nu į rankioj(a) tuos obuolėlius. Pakėliau galvą pažiūrėt(i), ar dar daug ant medžio likę). Antras fragmentas. Gyvenam tam laiki katra viss mets labjaus laukiam. Gal ne viss mets, a viso gyvenimo (Gyvenam(e) tam(e) laike katro visus metus labiaus(ia) laukiam(e). Gal ne visus metus, o visą gyvenimą). 1. 2. 3. ADG_M01 Renku obuolius. Pakėliau galvą pažiūrėti, ar dar daug ant medžio liko. Gyvename tokiais laikais, kai kiekvienų metų vis labiau laukiam. Gal ne metų, o viso gyvenimo. ADG_M02 Na ir renka tuos obuoliukus. Pakėlė galvą pažiūrėti, ar dar daug ant medžio liko. Gyvenam tame laike, kurio visus metus labiausiai laukiam. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M03 Na ir renku tuos obuolėlius. Pakeliu galvą pažiūrėti ar dar daug liko. Gyvenam tuo laiku, kai kiekvienų metų vis labiau laukiam. Gal ne visų metų, o viso gyvenimo. ADG_M04 Na ir renki tuos vabalėlius. Pakėlė galvą pažiūrėti, ar dar daug ant medžių likę. Gyvename laiku, kurio visus metus labiausia laukėm. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M05 Nu imk į ranką tuos obuolėlius. Pakėlė galvą pažiūrėt ar dar daug ant medžio likę. Gyvenam tam laike, kurio visus metus labiausiai laukiam. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M06 Nu ir rinki tuos obuolius. Pakelk galvą, pažiūrėk ar dar daug ant medžio likę. Gyvenam tam laike kuomet visus metus rytojaus laukiam. Gal ne visų metų, o viso gyvenimo. ADG_M07 Pakėliau galvą pažiūrėti ar dar daug ant medžio likę. Gyvename tame laike, kurio vis metai iš metų labiausiai laukėme. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M08 Na ir renku tuos obuolius. Pakėliau galvą pažiūrėt ar dar daug ant medžio liko. Gyvenam tame laike, kur visus metus labai laukiam. Gal ne visų metų, o viso gyvenimo. ADG_M09 Nu ir rankioja tuos obuolius. Pakėliau galvą pažiūrėt ar daug dar ant medžio likę. Gyvename tame laike, kuriame laukiam metų vis labiau. Gal ne viso meto, o viso gyvenimo. DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 65 1. 2. 3. ADG_M10 Na ir rankiok tuos obuolius. Pakėlė galvą pažiūrėt ar dar daug ant medžio likę. Gyvenam tam laike katrą visus metus labiausiai laukiam. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M11 Na ir bręsta tie obuolėliai. Pakėliau galvą pažiūrėti, ar dar daug ant medžio liko. Gyvename tuo laiku, kurio visais laikais labiausiai laukiame. Gal ne visais laikais, bet visą gyvenimą. ADG_M12 Na ir renki tuos obuoliukus. Pakėlė galvą pažiūrėti ar dar daug ant medžio likę. Gyvename tame laike, kuomet visada kažko laukiame. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M13 Na ir renki tuos obuolius. Pakelk galvą pažiūrėt ar dar daug ant medžių liko. Gyvename tokiame laike, kuriame vis labiau metų laukiame (?) Gal ne visų metų, o viso gyvenimo. ADG_M14 Na ir rinkti tuos obuolius. Pakėlė galvą pažiūrėti ar daug ant medžio likę. Gyvename tame laike, kurio visais metais labiausiai laukėm. Gal ne visais metais, o visą gyvenimą. ADG_M15 Na ir rankoj tas gabalėlis. Pakėliau galvą pažiūrėt ar dar daug ant medžio likę. Gyvenam tam laike, visais metais labiau laukiam. Gal ne visais metais, o visą gyvenimą. ADG_M16 Na ir rinko tuos obuolėlius. Pakėlė galvą pažiūrėti, ar dar daug ant medžio likę. Gyvename tam tikrame laike, kurio visus metus labiausiai laukiam. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M17 Nurinkau tuo obuolėlius. Pakėliau galvą pažiūrėti, dar daug ant medžių likę. Gyvenam tuo laiku, kurio visus metus labiausiai laukiame. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M18 Na ir renka (rankioja) obuolėlius. Pakėlė galvą apžiūrėti, ar dar daug ant medžio liko. Gyvenam tame laike, kurio visus metus labiausiai laukiame. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M19 Na ir renku tuos obuolius. Pakėliau galvą pažiūrėti, ar dar daug ant medžio likę. Gyvename tame laike, kurio labiausiai laukiame visus metus. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. ADG_M20 Na ir renka tuos obuolius. Pakėlė galvą pasižiūrėti, ar dar daug ant medžio likę. Gyvename tame laike, kuriame visus metus labiausiai laukiame. Gal ne visus metus, o visą gyvenimą. 66 BENDRINĖ KALBA | 95 3 LENTELĖ. Autoriniu dialekto grafolektu perteiktų skiriamųjų ypatybių percepcija ir vertimas Tiriamoji ronkij ← rankioj(a) gal-vo ← galvą likė ← likę viso gyvenimo ← visą gyvenimą viss mets ← visus metus ADG_M01 renku galvą liko viso gyvenimo vis metų ADG_M02 renku galvą liko visą gyvenimą visus metus visus metus ADG_M03 renku galvą liko viso gyvenimo kiekvie-nų metų visų metų ADG_M04 renki galvą likę visą gyvenimą visus metus visus metus ADG_M05 ranką galvą likę visą gyvenimą visus metus visus metus ADG_M06 rinki galvą likę viso gyvenimo visus metus visų metų ADG_M07 – galvą likę visą gyvenimą vis metai iš metų visus metus ADG_M08 renku galvą liko viso gyvenimo visus metus visų metų ADG_M09 rankioja galvą likę viso gyvenimo metų vis viso meto ADG_M10 rankiok galvą likę visą gyvenimą visus metus visus metus ADG_M11 bręsta galvą liko visą gyvenimą visais laikais visais laikais ADG_M12 renki galvą likę visą gyvenimą visada (?) visais laikais ADG_M13 renki galvą liko viso gyvenimo vis labiau metų visų metų ADG_M14 rinkti galvą likę visą gyvenimą visais metais visais metais ADG_M15 rankoj galvą likę visą gyvenimą visais metais visais metais DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 67 Tiriamoji | ronkii ← rankioj(a) | gal-vo ← galvą | likė ← likę | viso gyvenimo ← visą gyvenimą | viss mets ← visus metusADG_M16 | rinko | galvą | likę | visą gyvenimą | visus metus | visus metusADG_M17 | nurinkau | galvą | likę | visą gyvenimą | visus metus | visus metusADG_M18 | renka (ran-kioja) | galvą | liko | visą gyvenimą | visus metus | visus metusADG_M19 | renku | galvą | likę | visą gyvenimą | visus metus | visus metusADG_M20 | renka | galvą | likę | visą gyvenimą | visus metus | visus metus Galima apibendrinti, kad skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės – dvigarsio an panevėžiškiams būdingo atliepinio on – dialekto perrašą į bendrinę kalbą tiksliai išvertė trys tiriamosios. Tiksliausiai – ADG_M09 tiriamoji, perrašiusi rankioja; ADG_M18 užrašė su pasitikslinimu: renka (rankioja). Vertinant ADG_M10 tiriamosios užrašymą rankiok, galima pridurti, kad, nors atliepinio on rekonstrukcija nepasirodė sudėtinga, dėl neatpažintos terminų grafolektų užrašytos veiksmažodžio formos tiriamoji šiek tiek netiksliai suprato sakinį. Manytina, kad ir rekonstrukciniai variantai ranką (ADG_M05) ar rankoj (ADG_M15) rodo atliepinio an→on tikslų perskaitymą, tačiau užrašymas ronkii tiems, kurie nėra tiriamojo terminio kodo atstovai, yra neįveikiamas. Minėta, kad rašant terminį grafolektų tikimasi, kad adresatas bus pakankamai kompetentingas, o jei taip nėra, perskaitymas būna kiek klaidus. Manytina, kad taip nutikta ir šiuo atveju. Supratimo požiūriu nelaikytini klaidingais ir variantai renku, renki, rinkti, manytina, kad tai labiau holistinės percepcijos dalykas, žodis atpažįstamas kaip visuma. Grafolekto autorė-informantė ą ir ę terminiams atliepiniams – susiaurėjusiems garsams – perteikti naudoja grafemas o ir ė, percepcijai teiktuose sakiniuose tiriamosios suprasti ir bendrine kalbą perrašyti turėjo šiuos žodžius: galvo, likė ir viso gyvenimo. Visos tyrimo dalyvės tiksliai rekonstravo ą iš terminio varianto o – galvą←galvo. 65 proc. tiriamųjų rekonstravo tiksliai – likę, 35 proc. tiriamųjų užrašė liko. 95 proc. taip pat tiksliai užrašė bendrinę 68 BENDRINĖ KALBA | 95 kalba visą gyvenimą, tik viena tiriamoji paliko viso gyvenimo. ADG_M13 tiriamoji apskritai nesuprato antro vertinto fragmento (žr. 2–3 lenteles). Balsių redukcijos atvejus viss mets atkurti į bendrinę kalbą tiksliai pavyko 55 proc. tiriamųjų (2–3 lentelės). Manytina, kad kitoms tiriamosios pritrūko kokio nors žymėtumo. Galima daryti prielaidą, kad tais atvejais, kai bendrinės kalbos rašto sistema galima remtis nuosekliai, tarminis grafolektas suprantamas tiksliau, o to negalima pasakyti apie galūnių redukcijos atvejus. Vis dėlto apibendrintai vertinant reikia pripažinti, kad komunikaciniu požiūriu tirtuoju atveju autorinio tarminio grafolekto fragmentai tiriamosioms buvo informatyvūs. IŠVADOS Atlikus autorinio tarminio grafolekto tyrimą sakytinio tarmiškumo perteikimo ir užrašymo sprendimų ir percepcijos požiūriu, formuluotinos tokios apibendrinamosios įžvalgos: 1. Rytų aukštaičių panevėžiškių patarmės autorės-informantės tarminis grafolektas yra gana sistemingas – perrašoma dažniausiai remiantis fonetiniu principu, morfologiniu principu remiamasi tais atvejais, kai kalbama apie pozicinius kiekybinius balsių pokyčius; atskirose žodžio formose atsirandantis įvairavimas rašte nėra fiksuojamas. Autorė-informantė remiasi bendrinei kalbai būdingu grafemų inventoriumi – specifiniams panevėžiškių garsams atspindėti naujų grafemų nei kuriama, nei skolinamasi iš kitų kalbų ortografijos rinkinių. 2. Autorės-informantės kalbinėje gimtinėje kirčio atitraukimas dažnai yra viena iš galūnių redukcijos priežasčių, tačiau kai rašte nežymimas nei kirtis, nei nukritus balsiui likusi priebalsio palatalizacija, skaitytojui, ypač atstovaujančiam kitam lietuvių kalbos variantui (tarminiam ar bendrinės kalbos), tampa pernelyg sunku aiškiai nustatyti, kokią gramatinę formą autorės-informantės fiksuota. Tai atskleidė ir percepcijos tyrimas. Autorinio tarminio grafolekto percepcijos tyrimo dalyvėms, vertinant jų sociolingvistinius portretus, aktyvios vartosenos požiūriu tarminis kodas yra labiau svetimas nei savas, tačiau būta galimybių įgyti percepcinės sakytinio tarminio kodo patirties. Vis dėlto, nors autorinis tarminis grafolektas joms holistiniu požiūriu ir buvo suprantamas, jo išversti į bendrinę kalbą visiškai tiksliai nepavyko. Dialekto perrašos (tiek pirmo, tiek DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 69 ir antro tirto fragmento) variantškas vertimas į bendrinę kalbą atskleidžia rašytinio tarmiškumo komunikacinį ribotumą. Būtina pabrėžti, kad tai nėra kritinis autorinio tarminio grafolekto įvertinimas, nes komunikacinis ribotumas turi ne tik trūkumų, bet ir pranašumų. Tarminis grafolektas atskirdamas pažymi, kitaip tariant, nesuprastas ar iš dalies suprastas tarminis grafolektas už varianto bendruomenės ribų, bendruomenėje veikia (gali veikti) kaip visavertis kodas, kuriam netgi būdinga savotiška savireguliacija. Žinoma, šiuo aspektu rašytinio tarmiškumo tyrimas plėstinas ir gilintinas. 3. Tirtojo atvejo pavyzdžiu galima grįsti įžvalgas dėl paprastojo paskiros bendruomenės nario vaidmens konkretaus tarminio kodo gyvybingumo istorijoje. Tam tikru autorės-informantės ortografiniu sprendimu „sustingdytas“ panevėžiškių tarmiškumas, reprezentuojąs ir skiriamąsias, ir būdingąsias ypatybes, nebūtinai yra stebimojo laiko tarminio kodo gyvybingumo paliudijimas, nors tokį vertinimą grįstų tame pačiame diskurso fragmente koegzistuojančios tarminės ir netarminės ypatybės, nes rašoma taip, kaip tariama, o tariama įvairiai. Bet kokiu atveju reikia pripažinti, kad lokalus, t. y. pasiekiamas bendruomenėje (kad ir dalies jo narių), tirtoju atveju – skaitant feisbuke, tarminių ypatybių „konservavimas“, kitaip nei kokie nors tarmių žodynai, gali turėti poveikį ypatybių sklaidai. Žinoma, siekiant tokių prielaidų patvirtinimo, reikalingi didesnės apimties tyrimai. LITERATŪRA A d a m s o n S y l v i a 1999: Literary Language. – The Cambridge History of the English Language 4, ed. S. Romaine, Cambridge, UK: Cambridge University Press, 589–692. A l i ū k a i t ė D a i v a, J a r o s l a v i e n ė J u r g i t a, M e i l i ū n a i t ė V i o l e t a 2014: Teoriniai medžiagos rinkimo pagrindai. Anketų (klausimynų) sudarymo principai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 49–62. A l i ū k a i t ė D a i v a, M e i l i ū n a i t ė V i o l e t a 2022: Tarminiai grafolektai XXI amžiaus pradžioje kaip tarminių kodų gyvybingumo ir tęstinumo apraiška. – Verbum 13, 1–15. A n d r o u t s o p o u l o s J a n n i s K. 2000: Non-Standard Spellings in Media Texts: The Case of German Fanzines. – Journal of Sociolinguistics 4, 514–533. 70 BENDRINĖ KALBA | 95 Balčiūnienė Asta, Meiliūnaitė Violeta, Rinkauskienė Regina 2019: Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Barton David 2007: Literacy: An Introduction to the Ecology of Written Language, 2nd ed., Oxford, UK: Blackwell. Beal Joan C. 2006: Language and Region, London, New York: Routledge. Blanchet Philippe, Armstrong Nigel 2006: The Sociolinguistic Situation of ‘Contemporary Dialects of French’ in France Today: An Overview of Recent Contributions on the Dialectalisation of Standard French. – French Language Studies 16, 251–275. Bowdre Paul Hull Jr., 1964: A Study of Eye Dialect: daktaro disertacija, Florida: University of Florida. Chambers Jack K. 2000: Region and Language Variation. – English World-Wide 21, 169–199. Chambers Jack K., Trudgill Peter 2004: Dialectology, 2nd ed., Cambridge: Cambridge University Press. Girdenis Aleksas 2001: Visa lietuvių kalba! – Kalbotyros darbai 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 456–469. Inoue Fumio 2022: Style, Prestige, and Salience in Language Change in Progress. – Handbook of Japanese Sociolinguistics 8, eds. Y. Asahi, M. Usami, F. Inoue, Berlin, Boston: De Gruyter Mouton, 113–149. Labov William 2006: The Social Stratification of English in New York City, 2nd ed., Cambridge: Cambridge University Press. Leech Geoffrey, Short Mick 2007: Style in Fiction: A Linguistic Introduction to English Fictional Prose, 2nd ed. Harlow: Pearson Longman. Liubinienė Neringa 2009: Metalo muzikos gerbėjų fanzinai: subkultūrinės grupės tapatybės kodai. – Grupės ir aplinkos: tarpdisciplininis mokslo darbų 1, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 199–220. Massini-Cagliari Gladis 2004: Language Policy in Brazil: Monolingualism and Linguistic Prejudice. – Language Policy 3, 3–23. Meiliūnaitė Violeta 2015: Antano Baranausko tarmių tekstai – kvazautentiškų tekstų chrestomatija. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 4, sud. V. Ragaišienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 248–258. Meiliūnaitė Violeta 2019: Tarmių gyvybingumo matmenys XXI a. pradžioje. – Res Humanitariae 26, 50–59. Mikulėnienė Danguolė 2019: Tarmiškumo bruožų nomenklatūra: nuo tarminių požymių prie tarmiškumo žymenų. – Respectus Philologicus 35(40), 51–62. Ong Walter J. 2002: Orality and Literacy: The Technologizing of the Word, London, New York: Routledge. DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 71 Preston Dennis R. 1985: The Li’l Abner Syndrome: Written Representations of Speech. – American Speech 60(4), 328–336. Preston Dennis R. 1999: Introduction. – Handbook of Perceptual Dialectology 1, ed. D. R. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, XXXIV–XXXV. Redling Erik 2006: “Speaking of Dialect”: Translating Charles W. Chesnutt’s Conjure Tales Into Postmodern Systems of Signification, Würzburg: Königshausen. Sankoff Gillian 2006: Age: Apparent Time and Real Time. – Elsevier Encyclopedia of Language and Linguistics 1, ed. K. Brown, 2nd ed., Oxford: Elsevier, 110–116. Schrambke Renate 2010: Language and Space: Traditional Dialect Geography. – Language and Space. An International Handbook of Linguistic Variation, Volume 1: Theories and Methods. HSK Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft, eds. P. Auer, J. E. Schmidt, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 87–101. Seiler Guido 2010: Investigating Language in Space: Questionnaire and Interview. – Language and Space: An International Handbook of Linguistic Variation 1: Theories and Methods. HSK Handbücher zur Sprach- und Kommunikationswissenschaft, eds. P. Auer, J. E. Schmidt, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 512–527. Unseth Peter 2005: Sociolinguistic Parallels Between Choosing Scripts and Languages. – Written Language & Literacy 8(1), 19–42. Van Keymeulen Jacques 2018: The Dialect Dictionary. – The Handbook of Dialectology (Blackwell Handbooks in Linguistics), eds. Ch. Boberg, J. Nerbonne, D. Watt, Hoboken NJ: John Wiley & Sons, 39–56. Gauta 2022 11 25 Priimta 2022 12 30 DAIVA ALIŪKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ THE AUTHORIAL DIALECT GRAPHOLECT AND THE POSSIBILITIES OF ITS PERCEPTION Summary This article discusses a study of written dialecticism, conducted in order to assess how the authorial grapholect conveys oral dialecticism and to analyse the spelling choices made by the author. The dialectal discourse used for this study consists of a number of Facebook posts published in a dialectal grapholect by a female 72 BENDRINĖ KALBA | 95 informant. The first part of the article focuses on specific orthographic decisions made by the author-informant to convey the distinct features of her native Eastern Aukštaitian subdialect of Panevėžys. The second investigative section of the article examines the perception of a dialectal grapholect, looking closely at how ordinary language users read and understand texts written in it. The study shows that the dialectal grapholect used by the author-informant – a speaker of the Eastern Aukštaitian subdialect of Panevėžys – is relatively systematic. Her transcription is predominantly phonetic, with the morphological principle employed in cases of positional quantitative vowel changes, i.e., no variations in individual word forms were captured in the written materials. The author-informant utilises the grapheme inventory of the standard language, without inventing any new graphemes or borrowing them from the orthographic sets of other languages in order to reflect certain specific sounds of the Panevėžys subdialect. Stress retraction is one of the most common causes for ending reduction in the linguistic homeland of the author-informant. However, when neither the accent nor the consonant palatalization after dropping the vowel are marked in the written text, anyone reading it, especially speakers of other Lithuanian variants, may struggle to clearly identify the grammatical form recorded by the author-informant. This was also confirmed by the perceptual study conducted at the same time. The sociolinguistic portraits of its participants indicate that dialectal codes were more alien than familiar to them in terms of active usage, but that they have had opportunities to gain some perceptual experience in spoken dialectal codes. However, despite a relatively good holistic understanding of the authorial dialectal grapholect, the participants of this study were not able to translate it accurately into Standard Lithuanian. Variations in translating the transcribed dialect into the standard language indicate communicational limitations of written dialecticism. It is important to stress that this is not a critical evaluation of the authorial dialectal grapholect, as communicational limitation can have certain advantages, too. By distinguishing, a dialectal grapholect also designates. While it may be misunderstood or partially understood outside of the variant’s community, a dialectal grapholect functions (or can function) as a fully-fledged, even self-regulating, code within that community. However, this aspect of written dialecticism requires more in-depth research. The discussed case study provides certain insights into the role of an ordinary community member in preserving the vitality of their dialectal code. By making certain orthographic decisions, the author-informant “solidifies” the dialecticism of her native variant, with all its distinguishing and common features. But this does not necessarily confirm the vitality of the dialectal code in apparent time, despite the co-existence of certain dialectal and non-dialectal features in the same discourse fragment (spelling the way one pronounces but that pronunciation can DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 73 vary). Either way, it is clear that local “conservation” (i.e., within the community or at least amongst some of its members) of dialectal features, differently to dialect dictionaries, can have an impact on the spread of those features. However, this subject would undoubtedly benefit from further large-scale studies. KEYWORDS: dialect grapholect, perception, dialect respelling. DAIVA ALIŪKAITĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] VIOLETA MEILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] DAIVA ALIŪKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ AUTORINIS TARMINIS GRAFOLEKTAS IR JO PERCEPCIJOS GALIMYBĖS Santrauka Straipsnyje pristatomas rašytinio tarmiškumo tyrimas. Atliekant tyrimą siekta vertinti autorinį grafolektą sakytinio tarmiškumo perteikimo ir užrašymo sprendimų požiūriu. Tarmėtyrinio diskurso pagrindas – vienos rytų aukštaičių panevėžiškių atstovės feisbuko įrašai, paskelbti tarminiu grafolektu. Straipsnyje pirmiausia analizuojami autorės-informantės ortografiniai sprendimai perteikti skiriamąsias rytų aukštaičių panevėžiškių ypatybes, paskui pristatomas dialekto grafolekto percepcijos tyrimas, analizuojama, kaip paprastiesiems kalbinės bendruomenės nariams yra perskaitomas ir suprantamas tarminiu grafolektu užrašytas tekstas. Atlikus autorinio tarminio grafolekto tyrimą, formuluojamos apibendrinamosios įžvalgos, kad rytų aukštaičių panevėžiškių patarmės autorės-informantės tarminis grafolektas yra gana sistemingas – perrašoma dažniausiai remiantis fonetiniu principu, morfologiniu principu remiamasi tais atvejais, kai kalbama apie pozicinius kiekybinius balsių pokyčius; atskirose žodžio formose atsirandantis įvairavimas rašte nėra fiksuojamas. Autorė-informantė remiasi bendrinei kalbai būdingu grafemų inventoriumi – specifiniams panevėžiškių garsams atspindėti naujų grafemų nei kuriama, nei skolinamasi iš kitų kalbų ortografijos rinkinių. Autorės-informantės kalbinėje gimtinėje kirčio atitraukimas dažnai yra viena iš galūnių redukcijos priežasčių, tačiau kai rašte nežymimas nei kirtis, nei nukritus balsiui 74 BENDRINĖ KALBA | 95 likusi priebal­sio palatalizacija, skaitytojui, ypač atstovaujančiam kitam lietuvių kalbos variantui, tampa pernelyg sunku aiškiai nustatyti, kokia gramatinė forma autorės-informantės fiksuota. Tai atskleidė ir percepcijos tyrimas. Autorinio tarminio grafolekto percepcijos tyrimo dalyvėms, sprendžiant iš jų sociolingvistinių portretų, aktyvios vartosenos požiūriu tarminis kodas yra labiau svetimas nei savas, bet jos turi galimybių įgyti percepcinės sakytinio tarminio kodo patirties. Nors joms autorinis tarminis grafolektas holistiniu požiūriu ir buvo suprantamas, vis dėlto jo išversti į bendrinę kalbą visiškai tiksliai nepavyko. Dialekto perrašos variantškas vertimas į bendrinę kalbą atskleidžia rašytinio tarmiškumo komunikacinį ribotumą. Būtina pabrėžti, kad tai nėra kritinis autorinio tarminio grafolekto įvertinimas, nes komunikacinis ribotumas turi ne tik trūkumų, bet ir pranašumų. Tarminis grafolektas atskirdamas pažymi, kitaip – nesuprastas ar iš dalies suprastas tarminis grafolektas už varianto bendruomenės ribų, bendruomenėje veikia (gali veikti) kaip visavertis kodas, kuriam netgi būdinga savotiška savireguliacija. Žinoma, šiuo aspektu rašytinio tarmiškumo tyrimas plėstinas ir gilintinas. Tirtojo atvejo autorės-informantės pavyzdžiu galima grįsti įžvalgas dėl paprastojo paskiros bendruomenės nario vaidmens konkretaus tarminio kodo gyvybingumo istorijoje. Tam tikru autorės-informantės ortografiniu sprendimu „sustingdytas“ panevėžiškių tarmiškumas, reprezentuojąs ir skiriamąsias, ir būdingąsias ypatybes, nebūtinai yra stebimojo laiko tarminio kodo gyvybingumo paliudijimas, nors tokį vertinimą grįstų tame pačiame diskurso fragmente koegzistuojančios tarminės ir netarminės ypatybės, nes rašoma taip, kaip tariama, o tariama įvairiai. Bet kokiu atveju reikia pripažinti, kad lokalus, t. y. pasiekiamas bendruomenėje (kad ir dalies jo narių), tarminių ypatybių „konservavimas“, kitaip nei kokie nors tarmių žodynai, gali turėti poveikį ypatybių sklaidai. Žinoma, siekiant tokių prielaidų patvirtinimo, reikalingi didesnės aprėpties tyrimai. ESMINIAI ŽODŽIAI: tarminis grafolektas, percepcija, dialekto perraša. DAIVA ALIŪKAITĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] VIOLETA MEILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] DAIVA ALIUKAITĖ, VIOLETA MEILIŪNAITĖ. Autorinis tarminis grafolektas ir jo percepcijos galimybės 75