Valstybinė lietuvių kalba: teisės aktų nuostatos tarpukariu

Jurgita Venckienė. Valstybinė lietuvių kalba: teisės aktų nuostatos tarpukariu 9 JURGITA VENCKIENĖ Lietuvių kalbos institutas doi.org/10.35321/bkalba.2022.95.02 VaLStYBinė LietuViŲ kaLBa: teiSėS aktŲ nuOStatOS tarPukariu1 ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, valstybinė kalba, teisės aktai, tarpukaris. anOtaciJa Lietuvos valstybės atkūrimas 1918‑aisiais paspartino lietuvių bendrinės kalbos raidą. XiX a. pabaigoje ir pačioje XX a. pradžioje buvusius svarbius į kalbos formą nukreiptus bendrinės kalbos raidos aspektus – normos pasirinkimą ir ko‑ difikaciją – tarpukariu pakeitė aspektai, nukreipti į kalbos funkciją, būtent funk‑ cijų tobulinimas ir visuomenės priėmimas. Bendrinė kalba pradėta vartoti valdžios įstaigose, kuriamoje švietimo sistemoje, viešajame gyvenime – ten, kur anksčiau buvo draudžiama ar ribojama, o 1922 m. ji gavo valstybinės kalbos statusą. Straips‑ nyje aptariami tarpukario Lietuvos teisės aktų reikalavimai, susiję su lietuvių kal‑ bos vartojimu, mokėjimu, mokymu, funkcijų tobulinimu; į juos žvelgiama kaip į teorines nuostatas, veikusias bendrinės kalbos raidą. ABSTRACT the restoration of the Lithuanian state in 1918 accelerated the development of the Lithuanian standard language. the form‑oriented aspects of the development of the standard language at the end of the 19th century and the very beginning of the 20th century, the selection of norm and the codification of form, were replaced by function‑oriented aspects, the elaboration of function and acceptance by the community, in the inter‑war period. the standard Lithuanian began to be used in government offices, in the education system under construction, and in public life, where it had previously been forbidden or restricted, and was given the status of a state language in 1922. the article discusses the requirements of interwar Lithuanian legal documents concerning the use, learning, teaching and elaboration of the functions of standard Lithuanian. these documents were seen as theoretical provisions that influenced the development of the standard language. 1 Straipsnis parengtas pagal pranešimą Kokia reikšmę bendrinei lietuvių kalbai turėjo valstybinės kalbos statusas, skaitytą 2022 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos respublikos Seime vykusiame minėjime, skirtame valstybinės kalbos statuso 100‑osioms metinėms. 10 BenDrinė kaLBa | 95 ĮVaDaS 2022‑aisiais minimas valstybinės lietuvių kalbos šimtmetis. 1922 m. rug‑ pjūčio 1 d. Lietuvos valstybės konstitucijoje, paskelbtoje Vyriausybės Žiniose2, lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas: 1 skyriaus Bend rieji dėsniai 6 straipsnyje nurodyta: „Valstybės kalba – lietuvių kalba“ (LVk 1922: 1)3. tokia pati nuostata pakartota ir 1928 m. Lietuvos valstybės kons‑ titucijoje, 7‑ajame Bendrųjų dėsnių straipsnyje (LVk 1928: 1). taip ji skam‑ bėjo ir 1938‑ųjų konstitucijos 7 straipsnyje: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (Vk 1938: 1). Vlado Sirutavičiaus teigimu, Vidurio europos vals‑ tybėse, kurios formavosi po Pirmojo pasaulinio karo, „valstybinės kalbos idėja tapo svarbiu nacionalinės politikos instrumentu tiek įtvirtinant vals‑ tybingumą, tiek skatinant nacionalinės kultūros raidą“ (Sirutavičius 2010: 52). taigi, kalba tapo valstybės politikos dalimi. Valstybinės kalbos statuso suteikimas labai paveikė bendrinės kalbos (toliau – bk) raidą. giedrius Subačius bk tarpukariu lygino su ugnikalnio išsiveržimu: „abi Lietuvos nepriklausomybės – tai tiesiog lietuvių kalbos ugnikalnio lingvistinės erupcijos ir sprogimai, tektoniniai lūžiai kalbos rai‑ doje“ (Subačius 2018: 109). aldonas Pupkis 1918–1940 metus vadino ryš‑ kiausiu lietuvių bk kilimo laikotarpiu (Pupkis 2005: 44). Vis dėlto detales‑ nių tyrimų, apimančių bk raidą, jai tapus valstybine, nėra daug. Šiame straipsnyje orientuojamasi į pradinį tokių tyrimų aspektą – tarpukario Lie‑ tuvos teisės aktų reikalavimus. Į juos bus žvelgiama kaip į teorines nuos‑ tatas, veikusias bk vartoseną, mokymą, jos funkcijų tobulinimą, sklaidą visuomenėje. Daugiausia remiamasi 1919–1938 m. Vyriausybės Žiniose paskelbtais įvairių sričių dokumentais – konstitucijomis, įstatymais ir jų pakeitimais, įstatais, statutais, įsakymais, tvarkos aprašais, instrukcijomis, taip pat Savivaldybių įstatymu (1919) ir Seimo rinkimų įstatymu (1926). atskiri tarpukario bk istorijos aspektai yra sulaukę tyrėjų dėmesio. au‑ relija tamošiūnaitė analizavo bk priėmimą ir asmeninę vartoseną (tamo‑ šiūnaitė 2009, 2011), lietuvių kalbos vartojimo kariuomenėje klausimus tyrė algirdas ažubalis, Diana Builienė ir rolanda kazlauskaitė‑Markelienė (ažubalis ir kt. 2010), apie antano Smetonos lituanistikos instituto įkūri‑ mą rašė Dangiras Mačiulis (2002) ir Danguolė Mikulėnienė (2021), ter‑ minologijos komisijos veiklą nagrinėjo albina auksoriūtė (2011, 2021), 2 Minint šį leidinį, straipsnyje išlaikoma to meto rašyba. 3 Laikinojoje Lietuvos valstybės konstitucijoje, priimtoje 1920 m., valstybinė kalba neminė‑ ta (žr. LLVk 1920: 1–2). Jurgita Venckienė. Valstybinė lietuvių kalba: teisės aktų nuostatos tarpukariu 11 Mindaugas Maksimaitis (2007), alvydas umbrasas (2001, 2021), pradinių mokyklų lietuvių kalbos programas ir vadovėlius apima Vaidos Buivydienės tyrimai (2012, 2013, 2015, 2017), apibendrinamąjį straipsnį apie lietuvių kalbą tarpukariu yra paskelbęs aldonas Pupkis (2019a, b). 1. BenDrinė ir VaLStYBinė kaLBa tyrėjai skiria keturis svarbiausius bendrinių kalbų raidos aspektus: tarminio varianto pasirinkimą (angl. selection of norm), kodifikaciją (angl. codification), funkcijų tobulinimą (angl. elaboration of function) ir visuomenės priėmimą (angl. acceptance by the community) (Haugen 1972: 252; 1987: 59). Du pir‑ mieji aspektai yra nukreipti į kalbos formą, antrieji – į funkciją (Haugen 1972: 252; Subačius 2004: 103). Lietuvių bk pradžia siejama su nelegalia spauda – Auszros (1883–1886), Varpo (1889–1905) ir kitų leidinių redak‑ cijos savo kalbos pagrindu rinkosi vakarų aukštaičių tarmę, šis kalbos va‑ riantas paskutiniais XiX a. dešimtmečiais buvo priimtas inteligentijos. 1901 m. pasirodžiusi Petro kriaušaičio slapyvardžiu pasirašyta Jono Jablons‑ kio Lietuviškos kalbos gramatika atliko simbolinės kodifikacijos vaidmenį – bk taisyklės tapo lengviau prieinamos, išmokstamos. atkūrus Lietuvos valstybę, bk raida suintensyvėjo. Jos funkcijos ėmė sparčiai plėstis, ji ėmė funkcionuoti ten, kur iki tol nebuvo vartojama ar buvo ribojama, būtent valdžios įstaigose, kariuomenėje, mokyklose, vieša‑ jame gyvenime. Ji tapo mokslo kalba kaune įsteigtame Lietuvos universi‑ tete. Bendrinės kalbos priėmimas visuomenėje yra susijęs su jos prestižu. tyrimai rodo, kad visuomenėje bk patrauklumas augo nuo XiX a. pabaigos4, bet dar labiau padidėjo atkūrus nepriklausomą valstybę, kai lietuvių kalba, g. Subačiaus žodžiais tariant, „tapo savaime suprantama valstybės gyveni‑ mo kasdienybe“ (Subačius 2018: 109). taigi, lietuvių bk raida, o tiksliau, jos funkcijų tobulinimas ir priėmimas visuomenėje, yra tiesiogiai susijęs su valstybės atkūrimu ir bk tapimu valstybine – įstatymų įteisinta oficialia viešojo valstybės gyvenimo kalba. XX a. daugelio valstybių konstitucijose buvo įtvirtinta valstybinė kalba ar priimti kalbos įstatymai. Valstybine tapusios lietuvių bk raidą (funkcijų tobulinimas ir priėmimas visuomenėje) ėmė koordinuoti specialios komi‑ sijos, tarybos; atsirado naujas reiškinys – kalbos politika (Smetonienė 2005: 4 Pavyzdžiui, XX a. pradžioje didėjančią orientaciją į bk rodo antkapių užrašų kalba (plačiau žr. Venckienė 2017). 12 BenDrinė kaLBa | 95 24; 2014: 101). Vykdydama kalbos politiką, valdžia reglamentuoja viešąją kalbos vartoseną, kalbos mokėjimo įgūdžių, būtinų valstybės prioritetams patenkinti, ugdymą, taip pat teises ir galimybes mokytis, vartoti savo kalbą (kėvalienė, raipa 2007: 47). 2. LietuViŲ kaLBa teiSėS aktuOSe 1922 m. konstitucijoje lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas de jure, ji tapo valstybės politikos dalimi (Smetonienė 2014: 101), tačiau de facto valstybine ji laikyta ir anksčiau. tai liudija ne vienas dokumentas. nors prieš priimant konstituciją buvo kilusių diskusijų, ar Lietuvoje reikė‑ tų pripažinti vieną, ar kelias valstybines kalbas (kelmutis 1922: 2), vis dėlto įvairių sričių dokumentuose nuo pat 1919 m. būta reikalavimų mo‑ kėti, vartoti valstybinę lietuvių kalbą. 2.1. Reikalavimai mokėti ir vartoti valstybinę kalbą 1919 m. sausio mėn. paskelbtame Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkyme, pasirašytame Valstybės tarybos prezidiumo, nustatyta, kad „[t]eis mas atliekamas valstybine, lietuvių kalba; ta kalba rašomi protokolai ir sprendimai“5 (LS 1919: 7). tais pačiais metais išleistame Savivaldybių įstatyme nurodyta: „Visose savivaldybės įstaigose rašomasis darbas atliekamas valstybine lietuvių kalba. greta valstybinės lietuvių kalbos leidžiama vartoti ir kitos kalbos“ (SĮ 1919: 2). taigi, įstatymų leidžiamoji valdžia, nedrausdama vartoti kitų kalbų, siekė lietuvių kalbos vartojimo administracijos įstaigose. kalbų vartojimą kauno savivaldybėje 1918–1928 m. tyręs Pranas Janauskas konstatavo, kad ši daugiakalbė savivaldybė „ilgą laiką įvairiuose lygmenyse sėkmingai vartojo rusų kalbą ir atkakliai priešinosi valstybinės kalbos pozicijoms“ (Janauskas 2003: 45). Lūžis, kai nuo rusų kalbos pereita prie valstybinės, fiksuotas tik trečiojo dešimtmečio antroje pusėje. Po 1922‑ųjų atsirado daugiau reikalavimų valdžios įstaigų atstovams, tarnautojams, apskričių ir miestų tarybų nariams mokėti lietuvių kalbą žo‑ džiu ir raštu. Pavyzdžiui, Valsčiaus tarybos statute, paskelbtame 1924 m. gruodžio 31 d., nurodyta, kad valsčiaus viršaitis ir valdybos nariai turi mo‑ kėti rašyti valstybine kalba: „§ 8. Valsčiaus viršaitį ir valdybos narius (vir‑ 5 Be to, čia pridurta, kad jei bylos dalyviai nemokėtų valstybinės kalbos, „teisėjai privalo mokėti ir susikalbėti ir kitomis vietos kalbomis (lenkų ir gudų)“ (LS 1919: 7). Jurgita Venckienė. Valstybinė lietuvių kalba: teisės aktų nuostatos tarpukariu 13 šaičio padėjėją ir iždininką) renka valsčiaus taryba iš asmenų, kurie moka rašyti valstybine kalba“ (VtS 1924: 2). 1929 m. priimtame Vietos savivaldybės įstatyme buvo reikalaujama, kad seniūnas ir seniūnijos atstovas į vals‑ čiaus tarybą būtų renkami iš mokančių lietuviškai skaityti ir rašyti, viršaičiu taip pat gali būti renkamas tik mokąs žodžiu ir raštu lietuvių kalbą gyven‑ tojas (VSĮ 1929: 1–2). O pagal 1936 m. priimtą Seimo rinkimų įstatymą tie, „kas nemoka žodžiu ir raštu valstybinės kalbos“, negalėjo būti renkami ats‑ tovauti tautai (SrĮ 1936: 1)6. teisės aktai numatė, kad mokėti lietuvių kalbą privaloma ne tik valdžios ir administracijos įstaigose dirbantiems, bet ir kitų sričių darbuotojams. 1925 m. paskelbtas Medicinos, veterinarijos, farmacijos ir odontologijos praktikos teisių įstatymas, kuriame nurodyta: „asmens, norį Lietuvoje turėti teisę verstis medicinos, veterinarijos, farmacijos ar odontologijos praktika[,] privalo mokėti lietuviškai“ (MVFOĮ 1925: 7). 1929 m. Emigracijos įstatymas numatė, kad „[e]migracijos įstaigos tarnautojai, kurie priima emigrantus uostuose ir lydi emigrantų transportus, turi mokėti lietuvių kalbą“, o emi‑ gracijos knygos rašomos lietuvių kalba (eĮ 1929: 1). 1932 m. išleistas Kinoteatrų įstatymas, o pagal jį – „[k]inofilmų antraštėms ir rašytiniams teks‑ tams turi būti vartojama tiktai lietuvių kalba“ (kĮ 1932: 1). 1935‑ųjų Spaudos įstatyme nustatyti reikalavimai periodikos leidėjams: „Laikraštį leisti tegali Lietuvos pilietis, mokąs žodžiu ir raštu lietuvių kalbą ir gyvenąs Lietuvoje“ (SpĮ 1935: 2). taip pat nurodyta, kad ne lietuvių kalba leidžia‑ mų laikraščių pavadinimai turi būti pateikti ir lietuvių kalba (SpĮ 1935: 1). nuo 1935‑ųjų mokėti lietuvių kalbą privalėjo ir spaustuvininkai bei knygynų vedėjai: Spaustuvių ir spausdinimo reikmenų įstatyme nurodyta, kad „[S]paustuvės vedėju tegali būti Lietuvos pilietis, suėjęs 24 metus amžiaus, mokąs žodžiu ir raštu lietuvių kalbą“ (SSrĮ 1935: 5), Knygynų įstatyme išdėstyta nuostata, kad „[k]nygyno vedėju tegali būti Lietuvos pilietis, su‑ ėjęs 21 metus amžiaus, mokąs žodžiu ir raštu lietuvių kalbą“ (knĮ 1935: 6). Draugijų įstatyme, paskelbtame 1936 m., nustatyta, kad vadovybės nariai Lietuvos piliečiai turi mokėti žodžiu ir raštu lietuvių kalbą, be to, „[k]albos mokėjimas gali būti patikrintas“ (DĮ 1936: 2). Šiame įstatyme nurodyta, kad tik lietuvių kalba rašyti draugijų dokumentai turi teisinę reikšmę. 1940 m. balandžio 8 d. vidaus reikalų ministras kazys Skučas patvirtino Lietuvių kalbos mokėjimo programą ir jo tikrinimo tvarką. Dokumente nu‑ matyta, kad lietuvių kalbos mokėjimą žodžiu ir raštu įrodo ne mažiau kaip 6 1926 m. Seimo rinkimų įstatyme šios nuostatos nebuvo (žr. SrĮ 1926). 14 BenDrinė kaLBa | 95 4 skyrių pradžios mokslo arba kitos lietuvių mokyklos tolygus pažymėjimas. kitais atvejais lietuvių kalbos mokėjimas tikrinamas. tam „susitarę minis‑ trai skiria iš savo vadybų po vieną atstovą“ (LkP 1940: 2). kaip matyti, teisės aktuose nuostatų vartoti valstybinę kalbą pasirodė dar prieš priimant 1922 m. konstituciją – 1919 m. kalbos mokėjimas ir varto‑ jimas valdžios ir kitose įstaigose buvo reglamentuojamas įvairiais dokumen‑ tais. tokie reikalavimai veikė ir valstybine tapusios bk sklaidą, ir prestižą – norėdamas užimti tam tikras pareigas, asmuo turėjo mokėti lietuvių kalbą. a. tamošiūnaitės tyrimai palaipsnį bk autoriteto augimą rodo vykus maž‑ daug nuo XX a. trečiojo dešimtmečio (tamošiūnaitė 2011: 505). 2.2. Švietimas kuriama nacionalinė švietimo sistema, pasak Dangiro Mačiulio, turėjo įtvir‑ tinti „lietuvišką kultūrinę lingvistinę aplinką“ (Mačiulis 2015: 17). Pirmiau‑ sia, siekiant didinti gyventojų raštingumą ir išsilavinimą, 1922 m. spalio 6 d. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Jame numa‑ tytas privalomas pradinis mokslas: „Pradžios mokyklą privalo eiti visi bet kurios lyties vaikai 7–14 metų amžiaus“ (PMĮ 1922: 1). Be to, šiame įsta‑ tyme nurodyta, kad, be kitų dalykų, pradžios mokykloje turi būti mokoma „gimtosios kalbos, skaityti, rašyti“. Mokyklose, kuriose mokoma ne lietuvių kalba, reikalauta ją dėstyti kaip atskirą dalyką „antrame, trečiame ir ketvir‑ tame skyriuose“, ne mažiau kaip po vieną pamoką kasdien (PMĮ 1922: 1). Po trejų metų, 1925 m. rugpjūčio 5 d., buvo paskelbtas Pradžios mokyklų įstatymo pakeitimas. iš ankstesnio varianto liko nuostata apie mokyklas ne lietuvių kalba: jose lietuvių kalba turėjo būti dėstoma kaip atskiras da‑ lykas antraisiais–ketvirtaisiais metais, ne mažiau kaip po vieną pamoką kasdien (PMĮP 1925: 5). Šiame įstatymo pakeitime numatyti kalbos mo‑ kėjimo reikalavimai pradžios mokyklų mokytojams: „nemokantiems žodžiu ar raštu lietuvių kalbos tiek, kiek to reikalauja tam tikra Švietimo Minis‑ terio nustatyta programa, mokytojo cenzas pripažįstamas tik išlaikius nu‑ statyta programa lietuvių kalbos egzaminus“ (PMĮP 1925: 6). 1919 m. Švietimo ministerija nurodė mokykloms remtis tais metais pasirodžiusia Jojo Jablonskio lietuvių kalbos gramatika P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Pirmosioms mūsų aukštesniosioms mokslo įstaigoms (Vilnius, „Žaibo“ spaustuvė). Laikraštyje Vyriausybės Žinios buvo išspausdintas Pradžios mokslo departamento kreipi‑ masis į visus pradedamųjų mokyklų instruktorius, mokytojus ir mokytojas, kuriame buvo prašoma remtis šiuo veikalu: Jurgita Venckienė. Valstybinė lietuvių kalba: teisės aktų nuostatos tarpukariu 15 Departamentas yra patyręs, kad lietuvių pradedamosiose mokyklose vartojama nepakankamai vienoda rašyba, tūlose mokyklose ir nepakankamai taisyklinga kal‑ ba. Pašalinti šitoms mūsų švetimo [sic!] ydoms Pradžios Mokslo Departamentas prašo visus pradedamujų mokyklų mokytojus ir mokytojas kaip oficijaliuose raš‑ tuose, taip ir mokymo reikalais tesekti tomis kalbos taisyklėmis ir rašyba, kurios yra išdėstytos P. kriaušaičio ir rygiškių Jono Lietuvos kalbos gramatikoje (Vilniu‑ je, 1919 metai, Lietuvių Mokslo Draugijos leidiny) (kreipimasis 1919: 8). Ši gramatika tapo pagrindine lietuvių kalbos mokymo priemone visose Lietuvos mokyklose (Palionis 1957: 34). 1922 m. pasirodžiusį papildytą gramatikos leidimą Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Vidurinėms mokslo įstaigoms (kaunas, „Švyturio“ bendrovės leidinys) Švie‑ timo ministerija patvirtino kaip norminį ir privalomą Lietuvos mokyklose (Zinkevičius 1992: 153). Po dešimtmečio, 1936 m. liepos 29 d., ankstesni mokyklų įstatymai buvo panaikinti ir išleistas naujas Pradžios mokyklų įstatymas. Jame įrašyta anks‑ čiau nebuvusi nuostata: „Pradžios mokyklų dėstomoji kalba yra lietuvių kalba“ (PMĮ 1936: 1). Be to, kaip privalomas dalykas nustatyta tai, kad vaikai, kurių vienas iš tėvų yra lietuvių tautybės, lankytų mokyklą lietuvių dėstomąja kalba. Mokyklose, kuriose buvo mokoma ne lietuvių kalba, lie‑ tuvių kalba kaip privalomasis dalykas turėjo būti dėstoma nuo antrųjų mokymosi metų. trečiaisiais metais lietuviškai turėjo būti mokoma tėvynės pažinimo, istorijos ir geografijos. iškelti reikalavimai tokių mokyklų admi‑ nistracijai – „raštvedyba turi būti vedama lietuvių kalba“ (PMĮ 1936: 2). kartu su Pradžios mokyklų įstatymu paskelbtas ir Vidurinių mokyklų įstatymas. Jame nurodyta, kad mokyklose, kuriose dėstomoji kalba yra ne lie‑ tuvių, lietuviškai turi būti mokoma lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, Lietuvos geografijos, kūno kultūros ir karinio parengimo. raštvedyba, kaip nurodyta, tokiose mokyklose irgi turi būti tvarkoma lietuvių kalba (VMĮ 1936). Lietuvių kalbos mokyta ir kitose mokymo įstaigose, pavyzdžiui, karo mokykloje (žr. kMĮ 1922: 2), taip pat Švietimo ministerijos Pašto, telegra‑ fo ir telefono kursuose (žr. PttĮ 1924: 1). norintiems mokytis šiuose kursuose galėjo būti rengiami lietuvių kalbos egzaminai. kuriant valstybinę švietimo sistemą, reikėjo parengti personalą. 1919 m. Švietimo ministerija Marijampolėje, kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Jurbar‑ ke, telšiuose, ukmergėje ir rokiškyje organizavo metinius (1919–1920 moks‑ lo metų) pradinių mokyklų mokytojų kursus. Vyriausybės Žiniose paskelb‑ ti Metiniams pradedamųjų mokyklų mokytojų kursams įstatai. Dokumente nurodyta, kad kursuose, be kitų dalykų, turi būti dėstoma „lietuvių kalba, 16 BenDrinė kaLBa | 95 jos metodika ir praktika“ (MĮ 1919: 5). Juos lankyti galėjo baigę bent tris gimnazijos klases ir turintys tai liudijančius pažymėjimus. neturintiems tokio dokumento teko laikyti lietuvių kalbos, tikybos, aritmetikos ir pra‑ dedamojo geografijos kurso egzaminus. Lietuvių kalbos egzaminą sudarė etimologija7, diktantas ir atpasakojimas (MĮ 1919: 5). 1923 m. Švietimo ministerija įsteigė dvejų metų mokytojų kursus ir Vyriausybės Žiniose paskelbė Pradedamųjų mokyklų mokytojų kursų įstatymą (PMMĮ 1923: 1). Įstatymo 5 punkte nurodyta, kad, kursuose mokant ne lietuviškai, lietuvių kalba ir literatūra, geografija ir istorija turi būti dėsto‑ ma lietuviškai: „kursuose, kur mokslas einamas ne lietuvių kalba, lietuvių kalba ir literatūra, Lietuvos geografija ir istorija yra privalomi mokslo da‑ lykai; jie dėstomi lietuvių kalba. Lietuvių kalbai skiriama ne mažiau kaip viena valanda kasdien kiekvienoje klasėje“ (PMMĮ 1923: 1). taigi, kuriant nacionalinę švietimo sistemą reglamentuotas lietuvių kal‑ bos vartojimas mokyklose (nurodyta remtis J. Jablonskio 1919 ir 1922 m. gramatikomis), patvirtinti jos mokėjimo reikalavimai mokytojams, nusta‑ tyta lietuvių kalbos mokymo ir vartojimo bei raštvedybos tvarka mokykloms, kuriose mokoma ar dėstoma kitomis kalbomis. 1919–1940 m. baigę mo‑ kyklą gyventojai turėjo būti pramokę bendrinės kalbos. 2.3. Kalbos funkcijų tobulinimas einaras Haugenas, kalbėdamas apie bk funkcijų tobulinimą, pirmiausia nu‑ rodė, kad moderniai kalbai reikalinga terminija8. Lietuvių bk tapus oficialia valstybės kalba, plečiantis jos vartosenai, imta rūpintis terminų kūrimu. 1921 m. kovo 29 d. Vyriausybės Žiniose paskelbtas Terminologijos Komisijos sudarymo įsakymas (tkĮ 1921: 4). Jame nurodyta, kad komisija kuriama prie Švietimo ministerijos „visų mokslo sričių ir visų praktikos gyvenimo reikalų terminams nustatyti ir suvienodinti“ (plačiau apie terminologijos komisijos veiklą žr.: umbrasas 2001, 2021; Maksimaitis 2007; auksoriūtė 2011, 2021). teisės aktais reglamentuotas ir asmenvardžių bei vietovardžių vartojimas, jų lietuvinimas, taip pat nustatyti reikalavimai spaudos kalbai. rūpinantis vardų rašymu, 1920 m. pradžioje priimtas Įsakymas dėl žmonių vardų, pavardžių ir pravardžių, taip pat ir vietų vardų rašymo (ĮVPP 1920: 5). 7 Etimologija vadintas mokyklinės gramatikos skyrius, apimantis fonetiką ir morfologiją (žr. LkŽe). 8 „a modern language of high culture needs a terminology for all the intellectual and hu‑ manistic disciplines, including sciences“ (Haugen 1987: 61). Jurgita Venckienė. Valstybinė lietuvių kalba: teisės aktų nuostatos tarpukariu 17 Jame nurodyta, kad „[D]okumentuose ir oficialinuose [sic!] raštuose (lietu‑ vių kalba rašomuose) žmonių vardai, pavardės ir pravardės, taip pat ir vietų (kaimų, sodžių, miestų ir miestelių) vardai turi būti rašomi nelaužant lietu‑ vių kalbos dėsnių, būtent taip, kaip jie yra lietuvių kalboje tariami, ir lie‑ tuvių kalbos fonetikos dėsniais einant“ (ĮVPP 1920). Be to, nurodyta ne‑ bevartoti kitų valdžių pakeistų vietų pavadinimų: „toms vietoms, kurios, svetimiems valdant Lietuvą, dokumentuose ir oficialiniuose raštuose buvo vadinamos kitokiu vardu, ne tuo, kuriuo tos pat vietos gyventojų vadinamos, turi būti paliktas žmonių vartojamas vardas ir šitasai oficialiniuose raštuose vartojamas“ (ĮVVP 1920). kol kas nėra detalesnių tyrimų, kaip įstatymas veikė praktiškai. iš Min‑ daugo Balkaus atliktos 1918–1940 m. kauno gatvėvardžių analizės žinoma, kad 1919 m. miesto valdyba buvo nutarusi leisti gatvių pavadinimus len‑ telėse rašyti trimis kalbomis (lietuvių, lenkų ir jidiš), ir tik 1923 m. liepą miesto taryba priėmė nutarimą, pagal kurį gatvių pavadinimai turėjo būti rašomi tik lietuvių kalba (Balkus 2020: 55). Vietovardžiai minimi ir 1928 m. birželio 28 d. Vyriausybės Žinių paskelb‑ toje Žemėtvarkos darbams vykdyti instrukcijoje. Šios instrukcijos 235 punkte numatyta: „tvarkomųjų vienetų nelietuviški arba iškraipyti lietuviški pava‑ dinimai turi būti pakeisti grynai lietuviškais“ (ŽĮ 1928: 17). 1938 m. paskelbtas Pavardžių įstatymas (PĮ 1938)9. Jame nurodyta, kad lietuvių pavardės rašomos „bendrinės kalbos rašyba ir lytimis pagal Pavar‑ džių žodyną“10. Įstatyme apibrėžta ir pavardžių taisymo tvarka: gali būti „atitaisomos“ lietuvių pavardės, „1) turinčios slaviškas priesagas, 2) verstos į kitas kalbas ir 3) iškreiptos svetimų kalbų įtaka“ (PĮ 1938: 2). Be to, nu‑ statyta, kad taisomos „tarminės“ ir „nukrypusios nuo bendrinės kalbos dėsnių“ pavardės. 1919 m. Spaudos įstatyme spaudinių kalbai reikalavimų nekelta, bet 1935‑ųjų Spaudos įstatyme tam skirtas antras skyrius II. Spaudinių kalbos priežiūra. reikalauta kalbos grynumo ir taisyklingumo: „Spaudinių lietuvių kalba turi būti gryna ir taisyklinga. kalbos grynumą ir taisyklingumą pri‑ žiūri Švietimo Ministeris. Švietimo Ministeris pastebėjęs, kad spaudinio kalba negryna ar netaisyklinga, praneša tatai Vidaus reikalų Ministeriui“ (SpĮ 1935: 2). Įstatyme paminėtu atveju – kai spaudinio kalba netinkama, 9 kartu panaikintas ankstesnis, 1922 m. priimtas, Pavardžių keitimo įstatymas (PkĮ 1922). 10 Dar nurodyta, kad nelietuvių pavardės rašomos pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet galima rašyti ir „taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“ (PĮ 1938: 2). 24 BenDrinė kaLBa | 95 tuvių kalbos gramatika. Etimologija. Pirmosioms mūsų aukštesniosioms mokslo įstaigoms (Vilnius, 1919), vėliau norminiu paskelbė papildytą šios gramatikos leidimą Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Vidurinėms mokslo įstaigoms (kaunas, 1922). reglamentuotas kalbos mokymas mokyklose, kuriose mokoma ne lietuvių kalba, nustatyti lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimai mokytojams. Bendrinės kalbos sklaidai ir prestižui įtakos turėjo ir reikalavimai mokėti ir var‑ toti lietuvių kalbą valdžios ir kitose įstaigose, draugijose. Plečiantis bendrinės kalbos vartosenai ir rūpinantis jos funkcijų tobulinimu, teisės aktais reglamentuotas tikrinių vardų vartojimas ir keitimas, nustatyti reikalavimai, taikytini spaudos kalbai. ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, valstybinė kalba, teisės aktai, tarpukaris. Jurgita Venckienė Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Lt‑10308 Vilnius [email protected]