Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija

156 benDRinė kaLba | 96 ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ Lietuvių kalbos institutas oRciD id: orcid.org/0009-0003-4998-9657 moksLinių tyRimų kRyPtys: leksinė semantika, etnolingvistika, kognityvinė lingvistika. Doi: doi.org/10.35321/bkalba.2023.96.08 Lietuvių kaLbos vištos, gaiDŽio, višČiuko PavaDinimai iR jų motyvacija ESMINIAI ŽODŽIAI: motyvacija, sinonimas, zoonimas, višta, gaidys, viščiukas. anotacija vertinami semasiologiniu aspektu lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai sudaro gausų zoonimų teminės grupės pogrupį: iš įvairių aiškinamųjų, tarminių ir specialiųjų leksikografijos šaltinių užfiksuota apie 200 leksemų, neturinčių bendro hiperonimo. vertinami onomasiologiniu aspektu motyvuotieji pavadinimai sudaro 98 proc. tiriamųjų leksemų. straipsnyje kompleksiškai analizuojami lietuvių kalbos vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimai, vertinant juos kaip tokius leksikos vienetus, kurie gali perteikti įvardijamojo paukščio kategorizaciją, santykį su kitomis realijomis, kalbos vartotojo požiūrį. sisteminė tiriamųjų leksemų analizė išryškina kelių kategorijų konceptualiuosius požymius: aksiologinius, kognityviuosius, asociatyviuosius, etnokultūrinius. abstRact From a semasiological point of view, the Lithuanian names for hen, rooster, chicken form a rich subgroup of the thematic group of zoonyms: about 200 lexemes without a common hyperonym have been identified in various explanatory, dialectal and special lexicographical sources. From an onomasiological point of view, motivated names make up 98 per cent of the lexemes studied. the article comprehensively analyzes the names of hen, rooster and chicken in the Lithuanian language, approaching them as lexical units that can convey the categorisation of the bird being so named, its relationship to other realities from the perspective of the language user. the systematic analysis of the lexemes studied highlights several categories of conceptual features: axiological, cognitive, associative, ethnocultural. ŽyDRūnė šaLaviejūtė. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 157 ĮvaDas višta, gaidys, viščiukas – neatsiejama lietuvių tautosakos, frazeologijos dalis (jasiūnaitė 2010: 322–323). šio naminio paukščio pavadinimai yra palikę įspaudus toponimuose (balsys 2020: 21), augalų (gritėnienė 2006), grybų (Lubienė 2015), žmogaus fizinių ir protinių savybių (Rosinienė 1990; eigirdienė 2016), gamtos reiškinių (Dundulienė, ščmeliovas 1979: 122; jasiūnaitė, konickaja 2003: 47–48) įvardijimuose. gyvūnų pavadinimai dažniau analizuojami kaip konceptualiųjų metaforų ištakos sritis (būdvytytė-gudienė ir kt. 2014), bet atvirkštiniai tyrimai, t. y. tokie, kurie atskleistų, su kokiomis realijomis įvardijimo procese gretinami gyvūnai, nėra dažni (smetona 2015; šalaviejūtė 2022). onomasiologinei zoonimų sistemai dėmesio skiriama nedaug. Lietuvių kalbos ir kitų kalbų leksikos tyrėjų kurios nors vienos teminės grupės aprėpties, sisteminių santykių, motyvacijos problemos tiriamos itin retai. Daugiau dėmesio skiriama paskirų zoonimų frazeologijai, konceptualiosioms metaforoms (nilsen 1996; De la cruz cabanillas, martínez 2006; goatly 2006; górecka-smolińska, kleparski 2011 ir kt.). šio tyrimo objektas – lietuvių kalbos zoonimų teminės grupės vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimai. Į pavadinimus žvelgiama kaip į tokius leksikos vienetus, kurie gali perteikti įvardijamojo paukščio kategorizaciją, santykį su kitomis realijomis, kalbos vartotojo požiūrį. tyrimo tikslas – išnagrinėti lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų semantinius ryšius, nustatyti jais reprezentuojamus konceptualiuosius požymius. tikslo siekiama keliant šiuos uždavinius: 1) iš įvairių lietuvių kalbos žodynų išrinkti zoonimus, pavadinančius vištą, gaidį, viščiuką; 2) nustatyti vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų teminių pogrupių aprėptį; 3) sugrupuoti vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimus į sinonimų eiles; 4) sinchroniškai nustatyti motyvuotųjų ir nemotyvuotųjų leksemų santykį; 5) nustatyti leksemų semantinius santykius ir jais reprezentuojamus konceptualiuosius požymius. analizei taikoma kompleksinio lingvistinio tyrimo metodologinė praktika, kai vienos teminės grupės narių semantiniai požymiai nustatomi tiriant leksemas semasiologiniu ir onomasiologiniu lygmenimis. Leksemos semasiologiniai ir onomasiologiniai semantiniai požymiai laikomi ir įvardijamajam konceptui būdingais požymiais. Žvelgiant iš kognityvinės semantikos perspektyvos, reikšmė yra aktualizuota koncepto dalis, taigi kiekviena nominacija atspindi tam tikrus koncepto (konceptui būdingus) požymius (gudavičius 2009: 51). 158 benDRinė kaLba | 96 analizė atliekama koncentriniu principu, tiriant kalbos sistemą iš apačios. Potencialios leksemos išrenkamos iš įvairių šaltinių. išrinkti pavadinimai grupuojami į sinonimų eiles1, taip nustatoma smulkiausia leksikos sistemoje fiksuojama aptariamojo koncepto kategorizacija. tiriami leksemų semantiniai (hiperoniminiai-hiponiminiai, ekvoniminiai, darybiniai, poliseminiai) santykiai. sintagminių santykių analizė pasitelkiama kaip papildoma. Remiamasi teorine nuostata, kad paradigminių santykių tyrimas yra patikimas būdas nustatyti kai kuriuos tiriamojo koncepto požymius (plg.: bartmiński 2010: 119–122; Rutkovska ir kt. 2017: 31; bogdzevič 2019: 69). Pagrindinis tiriamųjų pavadinimų šaltinis – Lietuvių kalbos žodynas (LkŽe). medžiaga papildyta Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (DLkŽ8e), Bendrinės lietuvių kalbos žodyno (bLkŽ), 13 tarminių žodynų2, reprezentuojančių žemaičių, pietų aukštaičių, vakarų aukštaičių, rytų aukštaičių tarmes, duomenimis. taip pat remtasi lietuvių kalbos leksiką sistemiškai perteikiančiais elektroniniais leidiniais: Sisteminiu lietuvių kalbos žodynu (sistŽe), Sinonimų žodynu (sŽe). visų pirma kyla uždavinys nustatyti, kiek lietuvių kalbos sistemoje yra vieno paukščio (lot. Gallus gallus domesticus, liet. naminė višta) pavadinimų. Remiantis tirtų leksikografijos šaltinių duomenimis, galima teigti, kad tiriamajai grupei priklauso apie 200 leksemų3 (įskaitant formaliuosius varian tus4). ištyrus sisteminius santykius ir semantinius ryšius, nustatyta, kad bendro hiperonimo aptariamam paukščiui įvardyti lietuvių kalbos sistemoje (ne mokslo kalboje) nėra. teminės grupės branduolį sudaro trys ekvonimai: patelė (vištà), patinas (gaids) ir jauniklis (viščiùkas). jų semantiniai ryšiai, nustatyti pagal definicijas, išryškina du konceptualiuosius diferencinius požymius: lytį ir amžių. 1 straipsnyje nesprendžiami teoriniai sinonimijos klausimai. skiriami leksiniai ir darybiniai sinonimai. Leksiniai sinonimai suprantami kaip tą pačią arba artimą reikšmę turintys nebendrašakniai sinonimai. Darybiniais sinonimais vadinami bendrašakniai sinonimai, turintys skirtingus darybos afiksus (straipsnyje jais laikomi ir deminutyvai). 2 Žr. šaltinių sąrašą. 3 straipsnyje pristatoma tik apytikrė vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų teminių pogrupių aprėptis. Į tyrimą neįtrauktos neaiškios reikšmės leksemos. Žodynuose teikiamos daugiareikšmės onomatemos išskaidytos į vienareikšmes leksemas, pvz.: koplnas 1 ‘kastruotas gaidys’, koplnas 2 ‘nededanti kiaušinių višta’, viščiùkė 1 dem. ‘višta’, viščiùkė 2 ‘maža ar paaugusi jauniklė višta’. 4 Formalusis leksemų variantiškumas nustatytas remiantis fonetine, akcentine ir morfologine leksemų sandaros analize. ŽyDRūnė šaLaviejūtė. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 159 nustatyta, kad šie trys ekvonimai turi formaliųjų variantų, darybinių ir leksinių sinonimų. gausiausią darybinių ir leksinių sinonimų eilę sudaro vištos (50 proc.), mažesnes – viščiuko (30 proc.) ir gaidžio (20 proc.) pavadinimai. onomasiologinė analizė padeda sistemiškai (didesniu, abstraktesniu mastu) atkurti pasaulio vaizdą kalboje. iš kompleksinės lingvistinės analizės išryškėję semantiniai požymiai laipsniškai grupuojami iki bazinių kognityviųjų kategorijų. bazinių kategorijų (semantinių primityvų, semantinių molekulių) registras nustatomas, remiantis kitų mokslininkų įžvalgomis (Wierzhbicka 2013; goddard, Wierzhbicka 2014; goddard 2018) ir tiriamąja medžiaga. straipsnyje metodiškai pasirinkta pavadinimus aptarti pagal semantinius ryšius. aptariamojo paukščio pavadinimų onomasiologinė struktūra aprašoma suskirsčius juos į smulkesnius vištos, gaidžio ir viščiuko teminius pogrupius5. stengiamasi išryškinti jų pagrindinius konceptualiuosius diferencinius ir (ar) bendruosius požymius. 1. vištos PavaDinimai 1.1. sŽe pateikiama 3 pavadinimų sinonimų eilė: vištà, pùtė, pùlė. sistŽe nurodoma 13-os sinonimų eilė: vištà, vištáitė, viščiõtė, pùtė, pùlė, vištapalaikė, perẽkšlė, perẽklė, kvàksė, kvàkšė, kvakšlė, kvarkšlė, kverkšlė. Remiantis tirtų leksikografijos šaltinių duomenimis, višta lietuvių kalbos sistemoje yra įvardijama labai įvairiai. iš leksikografijos šaltinių užfiksuota arti šimto (95) leksemų vištai pavadinti. Leksema vištà – vištos pavadinimų teminės grupės dominantė, aiškinamųjų žodynų definicijose apibrėžiama kaip ‘naminis paukštis, laikomas kiaušiniams ir mėsai (Gallina)’ LkŽe, DLkŽ8e, DnŽ 555, DrskŽ 465, DvŽ ii 538, kzRŽ ii 514, kpŽ iv 888, LzŽ 290, PPaŽ ii 782, švŽŽ ii 459, znŽ iii 692, ztŽ 779 ir ‘fazaninių šeimos paukštis, laikomas kiaušiniams, mėsai ir plunksnoms (Gallus gallus domesticus)’ vdškŽ 901, pvz.: Vištàs laiko, tų kiaušinių – tik valgyk LkŽe; Vštų turu dvidešimt, tai kiaušinukų turu LkŽe; Va ligonį turiu, tai vštą papjausiu LkŽe; Pasipjaudavai vštą, tai kai obuoliukas – taukų pilna LkŽe; Žąsies mėsytė ne toki skani kaip višttės, višttės skanesnė LkŽe; Meisos kaip iš vštos LkŽe. 5 Pagrįsti visų teminės grupės narių priklausymą smulkesniam pogrupiui yra keblu dėl leksinei semantinei sistemai būdingo ribų difuziškumo. 160 benDRinė kaLba | 96 Leksema vištà priklauso nemotyvuotosios nominacijos tipui6. Pagal patekimą į kalbos sistemą ji yra vidinės nominacijos būdo leksema, priklausanti rytų baltų chronologiniam sluoksniui. kaip nurodoma etimologų darbuose, leksemos kilmė neaiški. klasikinė interpretacija nurodo etimologinį motyvacijos požymį ‘ta, kuri yra naminė’. tik lietuvių ir latvių (plg. lat. vista) kalboms būdingą naminio paukščio patelės pavadinimą mėginama sieti su senovės indų viç- ‘namas’, indoeuropiečių *ueik - : uik - ‘namas, gyvenvietė’, taip rekonstruojant semantinę raidą: ‘namai’ → ‘naminis paukštis’ → ‘višta’ (buck 1949: 176; LeW 1266; sabaliauskas 1990: 153; sejL 2057). visi kiti užfiksuoti vištos pavadinimai priklauso motyvuotosios nominacijos tipui. Didžiąją dalį motyvuotųjų pavadinimų sudaro tarminė leksika. 1.2. Pirmoji grupė – darybiniai sinonimai (25). Darybiniai vštos sinonimai žymėti aksiologiškai. teigiama konotacija atsispindi deminutyvinių priesagų vediniuose7: viščiùkė 1 DvŽ ii 538, viščitė 1 LkŽe, DvŽ ii 538, vištáitė 1 PPaŽ ii 783, DvŽ ii 539, LzŽ 290, vištẽlė 1 LkŽe, DLkŽ8e, DvŽ ii 539, švŽŽ ii 459, vdškŽ 901, vištùkė 2 PPaŽ ii 783, višttė / višttė 2 DvŽ ii 540, vdškŽ 901, vištka 1 LkŽe. Pvz.: Ot gera viščitė! LkŽe; Graži viščitė LkŽe; Tai graži vištáitė: stora, mažiukė, galva raudona LkŽe. keli priesaginiai vediniai ir vienas kompozitas pavadina jauną, paaugusią, bet dar ne visai suaugusią vištą ir išryškina konceptualųjį vištos amžiaus požymį: viščiõkė LkŽe, vdškŽ 900, viščiõtė LkŽe, kltŽ 410, kpŽ iv 884, viščiùkė 2 LkŽe, DvŽ ii 538, viščitė 2 LkŽe, vištáitė 2 LkŽe, DLkŽe, DrskŽ 465, DvŽ ii 539, kzRŽ ii 514, znŽ iii 692, vištkė LkŽe, krtnŽ 489, vištka 2 ztŽ 780, pùsvištė LkŽe, DLkŽe, švŽŽ ii 118. Pvz.: Vištytė viškai maža, ė viščiõtė jau pusvištė LkŽe; Viščiotès visas laikysma, gal bus geresnės už senes LkŽe; Užsiauginau dvyliką viščiõčių ir vieną gaidį LkŽe; Užaugs ir bus dėsli vištatė LkŽe; Mano jau gera pùsvištė, greit pradės dėt LkŽe. kiti vištos darybiniai sinonimai yra neigiamai konotuoti (žodynuose teikiant apibrėžtis žymima santrumpa menk.), jais pavadinama prasta, netikusi višta: vištna LkŽe, vštapalaikė LkŽe, kpŽ iv 890 / vštpalaikė LkŽe, krtŽ 489. Pvz.: Vištnos ryja [burokus] – neaptverta LkŽe; Šitos vštapalaikės tai visą darželį iškapstė LkŽe. 6 Dėl terminų nemotyvuotoji ir motyvuotoji nominacija plačiau žr. Lubienė 2015: 24–25. 7 Deminutyvinė priesaga – onomasiologinio lygmens aksiologijos rodiklis, kuris rodo, kad leksema turi aksiologinį požymį ir skiriasi nuo sinonimų eilės dominantės. Dėl deminutyvynių priesagų vedinių darumo sinonimų eilė yra atvira. ŽyDRūnė šaLaviejūtė. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 161 1.3. antroji grupė – leksiniai sinonimai (65). Didžioji jų dalis turi diferencinių semantinių ir konceptualiųjų požymių, kurie labiausiai išryškėja onomasiologiniu lygmeniu. visi leksiniai vštos sinonimai – motyvuoti žodžiai, jų onomasiologinė struktūra fiksuoja tam tikrus semantinius požymius, todėl sinonimų eilėje jie grupuojami pagal tuos požymius. Didelę dalį leksinių vštos sinonimų sudaro tokie pavadinimai, kurių semantinė ir onomasiologinė struktūra fiksuoja šiam paukščiui būdingą akustinį požymį (25). semantiniu lygmeniu konceptualusis garso skleidimo požymis paprastai būdingas perinčios, kiaušinį dedančios vištos pavadinimams. jų leksinių motyvatorių inventorių sudaro nebalsingo garso semą turintys garsažodiniai veiksmažodžiai: kakti, kikti, kudakúoti, kvachtúoti, kvagždti, kvaksti, kvakti, kvekšti. Pvz.: Kudėkuoja kudėkuoja vištà i nieko nesudeda LkŽe; Kudakuoja lyg višta, pirmą kiaušinį padėjus LkŽe; Kvaksi kaip višta perùkšlė LkŽe; Vištà kvaksi perėt LkŽe; Vištà kvarkščia, tai pasisodink žąsiokų LkŽe; Kaip ir vištà – vis kirksi ir kirksi LkŽe; Kaip perekšlė vištà – kvakši i kvakši be sveikatos LkŽe; Nūmet nėra kiaušų – visos kvaktùkos LkŽe; Kvachtuoja vištà. Jau ana kap kvachtuoja, nori mažų vaikelių ztŽ 336. onomasiologinė vištos pavadinimų struktūra fiksuoja etnozooniminei rūšiai būdingus skleidžiamus garsus: °karka LkŽe 8, kudãkė LkŽe, kudãkšlė LkŽe, kudakùtė LkŽe, kvadẽkšlė LkŽe, kvãgždė LkŽe, kvàksė LkŽe; DLkŽ8e, kvaksnas LkŽe, DrskŽ 179, kvãkšė LkŽe, sŽe, kpŽ ii 547, kvakšl LkŽe, kvaktùkė LkŽe, ztŽ 336, DvŽ i 329, kvaktùtė DvŽ i 329, kvaktuchà9 ztŽ 336 / kvaktukà LkŽe, DvŽ i 329, kvárkė LkŽe, kvárkšė LkŽe, kvarkšl LkŽe, DLkŽ8e, sŽe, kpŽ ii 549, kvarkštuõlė LkŽe, kverkšl LkŽe, DvŽ i 330, kverkštùkė LkŽe, krkla / kirklà LkŽe. Pvz.: Nekenčiu šitos kudãkšlės: kad tik kas suskrėbaus, tai ir kudokauna DvŽ i 329; Kvaktùkė kvaksi, ir vištėliai klauso jau jos LkŽe; Kvachtuchà kvachtúoja ztŽ 336. kiti akustinį požymį turintys leksiniai sinonimai yra motyvuoti vištos kvietimo garsažodžių. Leksinių motyvatorių inventorių sudaro invokatyvai10 pùl, pùle, pùt. Paprastai tai – maloniniai, teigiamą arba neutralią konotaciją turintys sinonimai: pùlė LkŽe, sŽe, pùtė LkŽe, DLkŽ8e, sŽe, kzRŽ ii 143, znŽ ii 509, kpŽ iii 401, vdškŽ 637 / putià LkŽe, pùtkė LkŽe, puttė 8 Ženklu ° žymimos tos leksemos, kurios žodyne yra nekirčiuotos. 9 siejama su tarmėse vartojamu slavizmu kvachtúoti, -úoja, -ãvo ‘kvaksėti’ ztŽ336. kai motyvemos leksinis motyvatorius yra skolinys, motyvema laikoma motyvuota (plg. Lubienė 2015: 169). 10 invokacija – naminių paukščių ir gyvulių šaukimo ar varymo garsai (zabarskaitė 2009: 92). 162 benDRinė kaLba | 96 LkŽe, krtŽ 331, vdškŽ 637. Pvz.: Pul, pul, mano puliùte! LkŽe; Pùtės, pučiùtės, put, put, put! LkŽe. vištos pavadinimų semantinėje ir onomasiologinėje struktūroje svarbi vieta tenka paukščio išvaizdai. tokių pavadinimų semantinės ir onomasiologinės struktūros centre – vištos kūno morfologijos, o tiksliau – plunksnuotumo ir kūno sandaros konceptualieji požymiai. Penki leksiniai sinonimai pavadina vištą pagal apžėlusių žandų konceptualųjį požymį. Leksemų ir leksinių motyvatorių semantika išryškina vištos su žandenomis vaizdą: bakuõtė LkŽe (< ×bãkai ‘žandenos’), papučiõkė LkŽe / papučõkė LkŽe (< papučõkai ‘vištos žandenos’), papùrka ‘višta su žandenomis’ LkŽe, papùžė ‘višta su žandenomis’ LkŽe, apúokas ‘višta su apžėlusiais žandais’ LkŽe (< apúokas2 ‘apačios plaukai, pavilnė, puokas’). Pvz.: Kokios gražios tos papučiõkės! LkŽe; Papužės – su barzdoms – geriau deda, kai didskiauterės LkŽe. Dar penkių leksinių sinonimų onomasiologinės struktūros centre – konceptualusis kuodo požymis: kuõdė LkŽe, kzRŽ i 406, kuõdena LkŽe, kuõdinas LkŽe, kuodùtė LkŽe, kuoduõtė / kuoduõčė švŽŽ i 352. Pvz.: Kuoduõtės y[ra] su kuodais tokes švŽŽ i 352; Su kuodu jei bus višta kuoduõčė švŽŽ i 352; Kuoduõčės vištos abi su kepurėm švŽŽ i 352. kelių leksinių sinonimų onomasiologinė struktūra fiksuoja purių, pašiurpusių, apžėlusių, nušiurusių plunksnų konceptualųjį požymį: drskė LkŽe, spùrė LkŽe, šiùrpa LkŽe, pùrė LkŽe, °ražokė LkŽe, tūbõtė LkŽe. atskirų pavadinimų turi višta su trumpa, nukirpta uodega: kirptùkė LkŽe, kuksà LkŽe, stùmplė LkŽe; višta su trumpomis kojomis: lùtė LkŽe, lutkė LkŽe, latùkė LkŽe / °letukė LkŽe. yra ir metaforinių vištos kūno morfologijos raiškos atvejų, pvz.: leksinis vštos sinonimas čémpė LkŽe asociatyviai susijęs su apžėlusių vištos kojų ir iš siūlų megzto apavo vaizdu; asociatyvus paukščio skiauterės ir krūmo vaizdas fiksuojamas pavadinimuose krūminagavė ‘višta su krūmine skiautere’ LkŽe, rožėtskiautẽrė LkŽe. kitą grupelę sudaro tie pavadinimai, kurių leksiniai motyvatoriai įvardija vištą pagal plunksnų spalvos požymį: gegužėtė LkŽe, geltõnė LkŽe, kanãpė LkŽe, rabė LkŽe, raibùkė LkŽe. metaforiškai raibumas zeziùlė ‘raiba, kanapėta višta’ LkŽe (< zeziùlė, zeziùlka ‘gegutė’ ztŽ 790). Kineziniai požymiai būdingi sinonimams klùkštė ‘klukščiojanti višta’ LkŽe, gužùtė ‘gaudoma višta’ LkŽe, pagžėlė ‘greit pagūžianti višta’ LkŽe, ŽyDRūnė šaLaviejūtė. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 163 tpškė ‘jauki višta’ LkŽe, psichokinezinis požymis – pasiùtvištė ‘landi višta’ LkŽe, pagẽdvištė ‘netikusi, žalą daranti višta’ LkŽe. Didelę dalį vištos pavadinimų sudaro leksemos, kurių semantinė ir onomasiologinė struktūra fiksuoja šiam naminiam paukščiui būdingas funkcijas. Pavadinimai leidžia išskirti tris svarbiausias vištos funkcijas: kiaušinių dėjimą, perėjimą, jauniklių saugojimą, globojimą. Kiaušinių (ne)dėjimo ir perėjimo funkcijos konceptualusis požymis eksplicitiškai ir implicitiškai fiksuojamas keliuose leksiniuose sinonimuose: dedẽklė LkŽe, DLkŽ8e, bLkŽ, švŽŽ i 110, znŽ i 253, kltŽ 42 / dėdklė LkŽe, gadvištė LkŽe, koplnas 2, nedklė LkŽe, perẽklė / perèklė LkŽe, DLkŽe, sŽe, krtŽ 292, švŽŽ ii 49, kzRŽ ii 72, znŽ ii 375, perẽkšlė / perèkšlė LkŽe, DLkŽ8e, sŽe, kzRŽ ii 72, vdškŽ 544, krtŽ 292, znŽ ii 375, kpŽ iii 146, kltŽ 210, periùkšlė LkŽe / perùkšlė LkŽe, peruõkšlė LkŽe. Pvz.: Tokia gera višta – dedẽklė, gaila parduoti LkŽe; Atnešdavo tai kiaušinių porą dešimčių, tai persenusią vištą nedėklę LkŽe; Gal kartais turi perẽklę vištą, norėčiau viščiukų išsiperinti LkŽe; Perèkšlė gerai aptūpusi kiaušinius LkŽe; Nėr vištų perùkšlių, nelenda perėt LkŽe; Nededa [višta] – musėt, bus gadvištė LkŽe; Mūs ta kuoduotė koplūnas – nepadėjo nei vieno kiaušinio LkŽe. nedidelę grupelę sudaro pavadinimai, įvardijantys minkštus ar mažus kiaušinius dedančią vištą: lėjkė LkŽe, lėjùkė LkŽe, minkštpaũtė LkŽe, plirė / pliùrė LkŽe, švŽŽ ii 81; kliukė LkŽe, znãckinė LkŽe (< znãckas ‘labai mažas vištos kiaušinis, išdėlis’). Pvz.: Višta lėjukė nemacnų kiaušinių pridėjo LkŽe; Viena vištà lieja kiaušinius – deda be plėvės LkŽe; Kas te kvaraba pasdarė, kad vìštos lieja LkŽe. Jauniklių saugojimo, globojimo funkcijos požymis fiksuojamas onomasiologiniu ir sintagminiu lygmenimis: cakõlinė ‘višta, kuri vedžioja cakolius (viščiukus)’ LkŽe, vištõlinė ‘višta, kuri vedžioja viščiukus’ LkŽe (< vištõlis ‘viščiukas’), vakveda LkŽe. Pvz.: Moma tai kap cakõlinė – až vaiką visa ką atduotų LkŽe; Jau mūsų vištõlinė sviedė vadžiot vištolius LkŽe; Ta vaikveda ir viščiukus vadžioja, ir deda LkŽe; Kita vištà ir varnai vaiko nepaduoda LkŽe; Ir vištà savo vaikus gina LkŽe. kitokių pavadinimų mažai. juose aktualizuotas lokatyvusis slapta kiaušinius dedančios ir perinčios vištos konceptualusis požymis: paslaptnė LkŽe, slàpė LkŽe, slaptnė LkŽe, slapùkė LkŽe, kpŽ iii 751, slapkė LkŽe, DrskŽ 334. Pvz.: Jau ta slaptnė kur nors krūmuos deda LkŽe. taip pat aktualizuojamas temporatyvusis netipinio perėjimo laiko konceptualusis požymis: balandinkė ‘balandžio mėnesį išperėta višta’ LkŽe. 164 benDRinė kaLba | 96 1.4. Leksemų gausa, leksemų semantinė ir onomasiologinė struktūra, išryškėję įvardijamam paukščiui būdingi konceptualieji požymiai leidžia teigti, kad višta užima svarbią vietą lietuvių etnozoonimijoje. tirti pavadinimai išryškina svarbiausias vištos funkcijas: kiaušinių dėjimą, perėjimą, jauniklių saugojimą, globojimą. sinonimiškumas ir aksiologiškai žymėtų pavadinimų gausa rodo lietuvių kalbos sistemos vartotojų poreikį įvardyti neprototipinės išvaizdos, elgesio, blogai funkcijas atliekančią vištą. 2. gaiDŽio PavaDinimai 2.1. sŽe pateikiama 4 pavadinimų sinonimų eilė: gaids ‘vištų patinas’, kakarikõnas šnek. ‘gaidžio prievardis’, kakarykõrius šnek., skėtrõnas šnek. ‘išsiskėtęs gaidys’. sistŽe nurodoma 8 sinonimų eilė: gaids, kakarikõnas, kakarykõrius, kakariẽkas, skėtrõnas, skiautẽris, kaplõnas, koplūnas. iš leksikografijos šaltinių išrinkta 30 invariantinių leksemų gaidžiui pavadinti. sinonimų eilės dominantė – bendratautė, norminė, aksiologiškai neutrali leksema gaids LkŽe, DLkŽ8e, bLkŽe, sŽe, DnŽ 483, DrskŽ 90, DvŽ i 156, PPaŽ i 258, kzRŽ i 202, kltŽ 66, kpŽ i 576, LzŽ 74, PPaŽ i 258, švŽŽ i 163, znŽ i 393, ztŽ 191, vdškŽ 170. onomasiologinės struktūros centre – akustinė gaidžio giedojimo funkcija, pvz.: Praded gaidžiai giedoti, neduoda man miegoti LkŽe; Jei gaidys dieną po dvylikai gieda, bus oro atmaina LkŽe; Gaidys gieda prieš lietų kpŽ i 576. 2.2. sinonimų eilės dominantė gaids turi darybinių sinonimų (12). tai aksiologiškai teigiamai, melioratyviai žymėti deminutyviniai vediniai su priesagomis -elis, -(i)ukas, -utis11: gaidẽlis DLkŽ8e, DvŽ i 156, kltŽ 66, LzŽ 74, PPaŽ i 258, švŽŽ i 163, vdškŽ 170, gaidelùkas ztŽ 191, gaidùkas 1 DLkŽ8e, DvŽ i 157, PPaŽ i 258, švŽŽ i 163, ztŽ 191, gaiduliùkas vdškŽ 171, gaidùtis PPaŽ i 258, gaidžiùkas 1 DLkŽ8e, DvŽ i 157, kltŽ 66, ztŽ 191. Pvz.: Oi tu gaidùti, brolali, kokis tavo balselis gražus, kokis tu laimingas LkŽe; Raibulis, raibulis gaidys, labai saugojo vištas, labai geras gaidùkas PPaŽ i 258; Toks gražus gaidžiùkas tavo kltŽ 66. kiti deminutyvinių priesagų vediniai pavadina paaugusį, pusėtino didumo gaidį: gai dù kas 2 bLkŽ, gaidžiõkas kltŽ 66, vdškŽ 171, gaidžiùkas 2 bLkŽ, sŽe, gai džikštys kpŽ i 577, gaidnas LkŽe. kiti darybiniai gaidžio sinonimai įvardija 11 straipsnyje pateikiami tie deminutyvai, kurie paliudyti žodynuose. ŽyDRūnė šaLaviejūtė. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 171 gritėnienė aurelija 2006: Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje, vilnius: Lietuvių kalbos institutas. gudavičius aloyzas 2009: Etnolingvistika, šiauliai: šiaulių universiteto leidykla. jasiūnaitė birutė, konickaja jelena 2003: „atlėkė paukštis be sparnų“ (atmosferos reiškiniai frazeologijoje: sniegas). – Kalbotyra 52(1), 45–60. jasiūnaitė birutė 2010: Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje, vilnius: vilniaus universiteto leidykla. Lubienė jūratė 2015: Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija, klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla. nilsen allen P. 1996: of Ladybugs and billy goats: What animal species names tell about Human Perceptions of gender. – Metaphor and Symbol 11(4), 257–271. Rosinienė gražina 1990: Kodėl raudonas kaip vėžys? vilnius: mokslas. Rutkovska kristina, smetona marius, smetonienė irena 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, vilnius: akademinė leidyba. sabaliauskas algirdas 1990: Lietuvių kalbos leksika, vilnius: mokslas. smetona marius 2015: Lietuvių kalbos eufemizmai: raiška ir motyvacija: daktaro disertacija, vilnius: vilniaus universitetas. šalaviejūtė Žydrūnė 2022: Lietuvių kalbos zoonimų nominacija ir motyvacija: gyvulių, naminių paukščių ir vabzdžių pavadinimai: daktaro disertacija, klaipėda: klaipėdos universitetas. Wierzhbicka anna 2013: Polish zwierzęta ‘animals’ and jabłka ‘apples’: an ethnosemantic inquiry. – The Linguistic Worldview: Ethnolinguistics, Cognition, and Culture, London: versita, 137–159. zabarskaitė jolanta 2009: jaustukai kalboje ir šnekoje. – Kalbos kultūra 82, 91–109. gauta 2023 11 17 Priimta 2023 12 11 ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ tHe LitHuanian names FoR Hen, RoosteR, cHicken, anD tHeiR motivation summary the aim of the study is to investigate the semantic relations of the Lithuanian names for hen, rooster, chicken, to determine the conceptual features they represent. 172 benDRinė kaLba | 96 the analysis is based on the methodological practice of complex linguistic research, where the semantic features of the members of one thematic group are determined by examining them at the semasiological and the onomasiological levels. it is posited that the semasiological and onomasiological semantic features of a lexeme also reflect the semantic features of the concept being named. the paper methodically discusses the names based on their semantic relations. the onomasiological structure of bird names is described by dividing them into smaller thematic subgroups of hen, rooster and chicken names. an attempt is made to highlight their main conceptual differences and/or common features. the empirical material was collected from explanatory (LkŽe, DLkŽe, bLkŽe), dialectal, and specialized (sistŽe, sŽe) lexicographical sources. the names for hen, rooster, chicken form a large subgroup of the zoonymic group in the Lithuanian language, with about two hundred lexemes recorded in lexicographic sources. there is no common hyperonym in the Lithuanian language system for the lexemes studied. motivated lexis prevails, comprising approximately 98 per cent of the total pool. only three lexemes belong to the unmotivated type of nomination: one indigenous lexeme vištà ‘hen’ and three loan words from slavic or germanic languages: koplnas 1, °kaplonas, kapaũnas ‘castrated rooster’. the systematic characteristic of the thematic subgroup of hen, rooster, chicken names has well-developed synonymic relations, which play a crucial role in enriching the thematic subgroup. the strings of synonyms consist of formal variants, derivative, and lexical synonyms. it illustrates the ability of the authors of the names to observe the various features of the bird and to verbalise them with different linguistic instruments. the analysis of the names for hen, rooster and chicken has revealed several categories of conceptual features: axiological (reflecting an evaluative stance towards the named bird), cognitive (depicting the named bird as a cognitive reality), associative (establishing connections between the named bird and other realities), ethno-cultural (representing concepts beyond the named bird within the realm of ethnoculture). the semantic analysis of motivational features allows identifying the representation of a fragment of reality, or rather its conceptual equivalent, within the linguistic worldview. the language system captures the various differential features of the female, male and chick, the most important of which are: sex (female/male), age (young/adult), function: egg laying and hatching (hen), reproduction (hen and rooster), appearance (with the existence of feathers and ŽyDRūnė šaLaviejūtė. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 173 coloration patterns exclusive to hen names), and sound (hence the acoustic function of the author of the name as a poultry keeper). there is a difference between the sounds emitted by the adult bird (female only) and the calls of the chick, as well as the contrast between the crowing (male) and non-crowing (female) bird. KEYWORDS: motivation, synonym, zoonym, hen, rooster, chicken. ŽyDRūnė šaLaviejūtė Lietuvių kalbos institutas Petro vileišio g. 5, Lt-10308 vilnius [email protected] ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ Lietuvių kaLbos vištos, gaiDŽio, višČiuko PavaDinimai iR jų motyvacija santrauka tyrimo objektas – lietuvių kalbos zoonimų teminės grupės vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimai. Į pavadinimus žvelgiama kaip į tokius leksikos vienetus, kurie gali perteikti įvardijamojo paukščio kategorizaciją, santykį su kitomis realijomis (realijų konceptais), kalbos vartotojo požiūrį. tyrimo tikslas – išnagrinėti lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų semantinius ryšius, nustatyti jais reprezentuojamus konceptualiuosius požymius. analizei taikoma kompleksinio lingvistinio tyrimo metodologinė praktika, kai vienos teminės grupės narių semantiniai požymiai nustatomi tiriant juos semasiologiniu ir onomasiologiniu lygmenimis. Leksemos semasiologiniai ir onomasiologiniai semantiniai požymiai laikomi kartu ir įvardijamajam konceptui būdingi požymiais. straipsnyje metodiškai pasirinkta pavadinimus aptarti pagal semantinius ryšius. aptariamojo paukščio pavadinimų onomasiologinė struktūra aprašoma suskirsčius juos į smulkesnius vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimų teminius pogrupius. stengiamasi išryškinti jų pagrindinius konceptualiuosius diferencinius ir (arba) bendruosius požymius. empirinės medžiaga rinkta iš aiškinamųjų (LkŽe, DLkŽ8e, bLkŽ), tarminių, specialiųjų (sistŽe, sŽe) leksikografijos šaltinių. 174 benDRinė kaLba | 96 vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai sudaro gausų lietuvių kalbos zoonimų teminės grupės pogrupį: leksikografijos šaltiniuose užfiksuota apie 200 leksemų. Lietuvių kalbos sistemoje bendro hiperonimo tirtoms leksemoms pavadinti nėra. Dominuoja motyvuotoji leksika – ji sudaro apie 98 proc. nemotyvuotajam nominacijos tipui priklauso tik trys leksemos: viena savakilmė leksema vištà ir trys skoliniai iš slavų ar germanų kalbų: koplnas 1, °kaplonas, kapaũnas ‘kastruotas gaidys’. vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų teminių pogrupių sisteminė ypatybė – išplėtoti sinoniminiai santykiai. jie lemia teminio pogrupio gausumą. sinonimų eiles sudaro formalieji variantai, darybiniai ir leksiniai sinonimai. Pastarieji liudija pavadinimų kūrėjų gebėjimą pastebėti įvairius įvardijamojo paukščio požymius ir verbalizuoti juos skirtingomis lingvistinėmis priemonėmis. vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų analizė išryškino kelių kategorijų konceptualiuosius požymius: aksiologinius (perteikiančius vertinamąjį požiūrį į įvardijamąjį paukštį), kognityviuosius (apibūdinančius įvardijamąjį paukštį kaip pažintinę realiją), asociatyviuosius (siejančius įvardijamąjį paukštį su kita realija), etnokultūrinius (reprezentuojančius ne įvardijamąjį paukštį, o kitus etnokultūros srities konceptus). semantinė motyvacijos požymių analizė suteikia galimybių nustatyti vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimais įvardijamo tikrovės fragmento, tiksliau – konceptualiojo jo atitikmens – vaizdą kalbos pasaulėvaizdyje. kalbos sistema fiksuoja įvairius diferencinius patelės, patino ir jauniklio požymius, iš kurių svarbiausi yra: lytis (patelė / patinas), amžius (jauniklis / suaugęs paukštis), funkcija: kiaušinių dėjimas ir perėjimas (vištos), reprodukcija (vištos ir gaidžio), išvaizda (plunksnuotumo, koloratyvumo požymiai būdingi tik vištos pavadinimams), garsas (fiksuojama akustinė įvardintojo kaip gyvulininko funkcija). esama skirtumų tarp suaugusio paukščio (tik patelės) ir jauniklio kvietimo garsų, pastebima giedančio (patino) ir negiedančio (patelės) paukščio opozicija. ESMINIAI ŽODŽIAI: motyvacija, sinonimas, zoonimas, višta, gaidys, viščiukas. ŽyDRūnė šaLaviejūtė Lietuvių kalbos institutas Petro vileišio g. 5, Lt-10308 vilnius [email protected]