Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys

MIGLĖ ŽEMRIETĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: 0009-0000-2174-3311 MOKSLINIŲ TYRIMŲ KRYPTYS: tekstynų lingvistika, kompiuterinė lingvistika, automatinė morfologinė analizė, morfologinis daugiareikšmiškumas ir jo ribojimas. DOI: doi.org/10.35321/bkalba.2023.96.06 MORFOLOGIŠKAI DAUGIAREIKŠMIŲ FORMŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTYS ESMINIAI ŽODŽIAI: morfologinis daugiareikšmiškumas, automatinė morfologinė analizė, tekstynas, homoformos, žodynas. ANOTACIJA Straipsnyje, remiantis duomenimis, gautais iš Lietuvių kalbos homoformų žodyno, aptariamos lietuvių kalbos morfologiškai daugiareikšmių formų, straipsnyje vadinamų homoformomis, atsiradimo priežastys. Homoformas pagal atsiradimo priežastis galima suklasifikuoti į tokias grupes: labiau teorinės homoformos, atsiradusios dėl kai kurių žodynų sudarymo specifikos; homoformos, atsiradusios dėl prozodinių elementų skirtumų; homoformos, atsiradusios dėl sutampančių skirtingų žodžių; homoformos, nulemtos lietuvių kalbos morfologijos sistemos; tos pačios leksinės reikšmės homoformos, atsiradusios dėl priskyrimo skirtingoms paradigmoms. Šios homoformų atsiradimo priežastys padeda suvokti, kodėl anotuojant morfologiniais anotatoriais atsiranda vienokių ar kitokių morfologinio daugiareikšmiškumo atvejų, kodėl negalima gauti visiškai tikslių automatinio anotavimo rezultatų. ABSTRACT In the article, the reasons for the homoforms of the Lithuanian language are described on the basis of data obtained from the Dictionary of Homoforms of the Lithuanian Language. The author offers a classification of homoforms according to the reasons of their appearance, which is as follows: homoforms that are more theoretical in nature and appeared due to the specifics of creating dictionaries; homoforms resulting from differences in prosodic elements; homoforms resulting from different overlapping words; homoforms that arose due to the specifics of the Lithuanian morphology system; homoforms of the same meaning that appeared under different paradigms. These reasons help us to understand why annotation by morphological annotators often result in different cases of morphological ambiguity. MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 107 ĮVADAS Šiais laikais tyrinėjant kalbą, dažniausiai pasitelkiamos įvairios kompiuterinės programos. Jos suteikia galimybę apdoroti kalbą, spręsti lingvistines problemas, segmentuoti tekstą, lemuoti, klasifikuoti, klasterizuoti ar taisyti teksto klaidas, automatiškai versti. Kompiuterinėmis programomis galima atlikti ir semantinę, morfologinę, sintaksinę analizę, kurti anotuotus ar neanotuotus tekstynus, garsynus ir t. t. Lietuvių kalba irgi kompiuterizuojama. Vienas iš lietuvių kalbos kompiuterizavimo etapų – automatinė morfologinė analizė. Jos metu išryškėja morfologinis daugiareikšmiškumas. Morfologinis daugiareikšmiškumas – tik viena nedidelė daugiareikšmiškumo dalis, kuriai priskiriama: 1) kaitomosios ir nekaitomosios žodžių formos ar žodžiai; 2) skirtingų ir tų pačių kalbos dalių žodžių formos ar žodžiai; 3) tam tikromis formomis, prozodiniais elementais besiskiriantys ir visiškai sutampantys žodžiai ar jų formos (Rimkutė 2003a: 63). Morfologiškai daugiareikšmiais žodžiais ar jų formos laikomi tada, kai tai pačiai žodžio formai pateikiamos dvi ar daugiau lemų (pvz., formai kovų galima pateikti lemas kovas ir kova) arba dvi ar daugiau gramatinių požymių (pvz., naktis – vnsk. vardininkas arba dgsk. galininkas). Per automatinę morfologinę analizę išryškėjęs morfologinis daugiareikšmiškumas, anot Erikos Rimkutės (2002: 86), yra labai specifinis atvejis, tačiau žmonės su daugiareikšmiais žodžiais susiduria kasdien. Dažniausiai tai nesudaro bendravimo problemų, nes jie, suvokdami kontekstą, geba gana lengvai numanyti, kuris žodis ar jo forma pavartota, o kiti variantai net neateina į galvą. Be to, dažnai morfologiškai daugiareikšmius žodžius sakytinėje kalboje atpažinti padeda skirtinga intonacija ar kirčio vieta. Nors morfologinis daugiareikšmiškumas yra iš esmės išspręsta problema (žr. Rimkutė, Daudaravičius 2007), vis dėlto, net ir patobulinus lietuvių kalbos morfologinius anotatorius, ne visada iš kelių morfologiškai daugiareikšmių formų pavyksta pasirinkti tikėtiniausią, be to, nereti ir tokie atvejai, kai morfologinis anotatorius neteisingai parenka vieną formą iš kelių galimų. Lietuvių kalbą analizuoti galima trimis gana išsamiai aprašytais ir viešai prieinamais morfologiniais anotatoriais – Sintaksinės ir semantinės analizės sistemoje prieinamu anotatoriumi Semantika.lt1 ir anotatoriais Lemuoklis 1 Žr. https://semantika.lt/Analysis/TextAnalysis. 108 BENDRINĖ KALBA | 96 bei Morfuoklis2. Šiame straipsnyje pateikti duomenys paremti Lemuoklio atlikta analizė, todėl šis anotatorius bus pristatytas kiek išsamiau. Šio straipsnio tikslas – aprašyti lietuvių kalbos homoformų (šis ir kiti terminai bus paaiškinti 2 skyriuje) atsiradimo priežastis. Uždaviniai – apžvelgti su morfologiniu daugiareikšmiškumu susijusius terminus ir, remiantis išanalizuotais morfologinio daugiareikšmiškumo atvejais, juos aprašius ir suklasifikavus, aptarti homoformų atsiradimo priežastis. Analizuoti Lietuvių kalbos homoformų žodyne (LKHŽ)3 esantys žodžiai. Tyrimui taikyti kokybinės analizės, tekstynų lingvistikos, aprašomasis metodai. LKHŽ pateikti nesikartojantys 1 mln. žodžių homoformų pavyzdžiai, rasti morfologiškai anotuotame tekstyne. Iš žodyno galima pamatyti, kurios lietuvių kalbos žodžių formos yra morfologiškai daugiareikšmės. Skaitytojai patys gali padaryti išvadas, kurios formos yra tikėtinesnės ir kas tai lemia. Žodyne yra apie 36 tūkst. homoformų, jos suklasifikuotos į tris kategorijas: 1) kaitomųjų kalbos dalių homoformos; 2) nekaitomųjų kalbos dalių homoformos; 3) kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformos. Kaitomųjų kalbos dalių homoformos, taip pat kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformos smulkiau suskirstytos į 53 rūšis (jos bus minimos toliau). E. Rimkutė, rengusi morfologiškai anotuotą lietuvių kalbos tekstyną, išsiaiškino, kad morfologinis daugiareikšmiškumas apima tiek kaitomąsias, tiek nekaitomąsias kalbos dalis (Rimkutė 2006a: 136). Anot jos, dažniausiai sutampa kaitomosios kalbos dalys, rečiausiai – kaitomosios su nekaitomosiomis. Nors žodyne nepateikiama statistinių duomenų4, bet pagal tai, kurioms homoformų rūšims priskiriama daugiausia žodžių formų, kaip dažnas galima paminėti šias homoformų rūšis: (i)a linksniuotės vardažodžių vnsk. vardininko ir (i)o linksniuotės vardažodžių dgsk. galininko sutapimai (pvz.: nemažas, pripažintas, trečias); (i)o ir (i)a linksniuočių vardažodžių vnsk. galininko sutapimai (pvz.: abejingą, aštuntą, parduotą); (i)o, e linksniuočių vardažodžių vnsk. kilmininko ir dgsk. vardininko bei šauksmininko sutapimai (pvz.: abatijos, abejingos, abstrakčiausios) (išsamiau apie žodyno sandarą ir rengimą žr. šio straipsnio autorės darbą: Piečytė 2023). 2 Žr. https://sitti.vdu.lt/morfuoklis/. 3 Šis žodynas rengiamas leidybai. Kol kas viešai neskelbtas. Autorės – M. Žemrietė ir E. Rimkutė. 4 Dažnumui suskaičiuoti reikėtų atskiro tyrimo. Bet, paanalizavus dalį homoformų tekstynuose, matyti, kad vienos iš jų gali būti pavartotos tūkstančius kartų, kitos – tik kelis kartus. MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 109 LKHŽ ir kartu šio straipsnio šaltinis – 2000–2005 m. rengtas morfologiškai anotuotas 1 mln. žodžių lietuvių kalbos tekstynas, jis anotuotas naudojant Vytauto Zinkevičiaus sukurtą programą Lemuoklis. Morfologiškai anotuotame tekstyne beveik pusė žodžių yra morfologiškai daugiareikšmiai. Šis reiškinys išryškėjo tik tada, kai mokslininkai pradėjo tvarkyti automatinės morfologinės analizės programos anotuotus failus, kai pamatė, kaip kalba traktuojama neturint kontekstinių žinių, t. y. kai kiekviena žodžio forma analizuojama kaip visiškai atskira (Rimkutė 2006a: 136). Taigi, šis straipsnis ir jame esantys paaiškinimai turėtų būti pravartūs tiems, kurie naudoja lietuvių kalbos morfologinius anotatorius. Jis turėtų padėti suprasti galimų netikslumų priežastis. LKHŽ – pirmasis tokio tipo lietuvių kalbos žodynas. Jame matyti netradicinis požiūris į kalbą, pateiktas per kompiuterinių lietuvių kalbos analizės programų prizmę. Iš šio žodyno matyti, kokią kalbą „supranta“ kompiuterinės programos. Panašų vaizdą apie lietuvių kalbą gali susidaryti ir lietuvių kalbos besimokantys užsieniečiai. Kadangi žodyną sudaro išties didelis homoformų skaičius, jis mokslininkams atveria daugiau tyrinėjimo galimybių. Nors, kaip minėta, Lietuvoje toks žodynas – pirmasis, tačiau panašių žodynų jau publikuota kitomis kalbomis. Pavyzdžiui, 2001 m. sukurtas rusų kalbos homoformų žodynas, autorė – Zhanna Grigoryevna Anoshkina (Словарь омонимичных словоформ5). Šiame žodyne pateikiami ir homonimai, ir homografai (žodžiai, kurie rašomi taip pat, bet skirtingai tariami). Žodyne į kirtį neatsižvelgiama, nevartojama raidė ė. Žodynas sutvarkytas taip, kad žodžių formos būtų kairėje, o leksemos – dešinėje. Kalbos dalys pateikiamos skliaustuose, plg.6: ехидна ехидной ехидна (с), ехидный (п) ехидною ехидны ехидно ехидно (н), ехидный (п) 5 Rusų kalbos homoformų žodynas yra prieinamas internete: http://cfrl.ruslang.ru/homoforms/index.htm. 6 Šiuo pavyzdžiu parodomas žodžio ехидна linksniavimas ir kalbos dalys (jų santrumpos pateiktos skliausteliuose). Rusų kalboje šis žodis turi ne vieną reikšmę, kuri priklauso nuo konteksto. Žodis ехидна lietuviškai gali reikšti ežį, Australijos gyvatę ar gali būti vartojamas norint apibūdinti piktą, žiaurų, klastingą žmogų. 110 BENDRINĖ KALBA | 96 2008 m. buvo sukurtas anglų kalbos homofonų žodynas7, jo autorius – Alfredas Aloisi (plačiau apie homofonų ir homoformų santykį žr. šio straipsnio 2 sk.). Žodyno apraše teigiama, kad žodynas nuolat pildomas, tačiau trūksta informacijos, iš kur renkami žodžiai, kiek jų yra ir pan. Susisiekus su žodyno autoriumi, paaiškėjo, kad pirmoji žodyno versija buvo popierinė, tačiau greitai suprasta, kad praktiškiau sukurti internetinę, nes popierinė galėtų greitai pasenti ir prireiktų ne vieno leidimo. Žodyne yra daugiau nei 10 tūkst. homofonų, juos gali siūlyti ir žodyno vartotojai. Be to, čia pateikiamos ne tik homofonų lemos, jų kalbos dalys, bet ir apibrėžimai – tai nėra labai įprasta tokio tipo žodynams. Pateikiami skirtingai rašomi, bet vienodai tariami žodžiai, pavyzdžiui, moo (liet. mū) ir moue (liet. grimasa), plg.: moo 1. :: verb-intransitive To emit the deep, bellowing sound made by a cow; low. 2. :: noun The lowing of a cow or a similar sound. moue 1. :: noun A small grimace; a pout. Anglų kalbos homofonai pateikti ir popieriniuose žodynuose, pavyzdžiui, 1997 m. publikuotas Leslie Pressono homofonų žodynas (Dictionary of Homophones). Jis skirtas besimokantiems anglų kalbos, turi daugiau nei 600 homofonų porų. 2012 m. sudarytas A. D. Reed žodynas Reed’s Homophones: A Comprehensive Book of Sound-alike Words (žodyne pateikiami amerikiečių anglų kalbos homofonai, jų porų yra daugiau nei 1 000. Prie kiekvieno žodžio pateikiamas apibrėžimas, kalbos dalis ir vartojimo pavyzdys). Lietuvoje taip pat parengta knygų, vadovėlių, mokslinių straipsnių panašiomis temomis. Jonas Šukys 2004 m. išleido knygą Panašiai skambantys žodžiai: normos ir klaidos, kurioje išsamiai analizuojami paronimai (terminas bus paaiškintas 2 sk.). Knygoje mokslininkas paaiškina sugretintų žodžių normines reikšmes, nurodo ir pataisytą klaidingą vartoseną, be to, aptaria paronimų ir homografų vartosenos aspektus. Dalis homoformų atsiranda dėl atsitiktinai sutampančių skirtingų reikšmių žodžių. Tokių žodžių analizei skirtas Rūtos Marcinkevičienės (2011) vadovėlis Žodžio reikšmė. Žodynai ir tekstynai, kurio viename skyriuje rašoma apie polisemiją, čia išsamiai aprašyti homonimai, pateikta jų klasifikacija. 7 Anglų kalbos homofonų žodynas prieinamas internete: https://www.homophone.com. MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 111 Ypač daug darbų apie morfologinį daugiareikšmiškumą publikavo E. Rimkutė. Galima paminėti jos disertaciją (Rimkutė 2006a), keletą mokslinių straipsnių (Rimkutė 2002, 2003a, b), kur plačiai aprašytos įvairios daugiareikšmiškumo rūšys, ypač daug dėmesio skirta morfologiniam daugiareikšmiškumui bei homoformoms. Šis straipsnis susideda iš įvado (pirmoji dalis), dviejų teorinių dalių, dviejų tiriamųjų dalių ir apibendrinimo. Darbo gale pateikiamas visų cituotų literatūros šaltinių sąrašas. 1. MORFOLOGIŠKAI ANOTUOTAS TEKSTYNAS IR JAME IŠRYŠKĖJĘS MORFOLOGINIS DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS Pirmasis morfologiškai anotuotas lietuvių kalbos tekstynas – Vidos Žilinskienės ir Laimos Grumadienės sukurta elektroninė duomenų bazė. Ji naudota specialiai dažniniams žodynams rengti (Rimkutė 2006b: 34). V. Žilinskienės ir L. Grumadienės Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninio žodyno elektroninis tekstynas (2002) sudarytas iš 1,2 mln. žodžių, jame esantys tekstai – originalūs (ne verstiniai), priklauso publicistiniam, moksliniam, beletristiniam arba kanceliariniam stiliui. Šie tekstai buvo anotuoti, o vėliau pagal juos sukurti žodynai – Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas (1997) ir Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas (1998). Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centre 2000 m. pradėtas kurti įvade minėtas morfologiškai anotuotas tekstynas8. Jis sudarytas pusiau automatiškai, pritaikius automatinės morfologinės analizės programą Lemuoklis. Pirmąją jo versiją sudarė apie 1 mln. žodžių, tačiau vėliau tekstynas buvo papildytas, pataisyti netikslumai9. Tekstyne publicistikos tekstai sudaro 36 proc., mokslinės literatūros tekstai – 24 proc., grožinės literatūros tekstai – 19 proc., administracinio stiliaus tekstai – 2,8 proc., Lietuvos Respublikos Seimo stenogramos – 6,8 proc. Tekstynas sudarytas pusiau automatiškai. Tuo metu, kai buvo sudaromas šis tekstynas, V. Zinkevičiaus parengta morfologinės analizės programa 8 Šis tekstynas viešai prieinamas internete: https://clarin.vdu.lt/xmlui/handle/20.500.11821/33. 9 Lietuvių kalbos homoformų žodynui duomenys imti iš šios pirmosios tekstyno versijos, nes norėta užfiksuoti kuo daugiau lietuvių kalbos morfologinio daugiareikšmiškumo atvejų. Vėliau Lemuoklyje įdiegti statistiniai vienareikšminimo moduliai (Rimkutė, Daudaravičius 2007), dėl to ši programa pradėjo veikti tiksliau, pateikdavo daug mažiau morfologiškai vienareikšmių formų. 112 BENDRINĖ KALBA | 96 Lemuoklis, pateikianti lemas ir morfologines pažymas, neatsižvelgdavo į kontekstą, šioje programoje nebuvo įdiegta informacijos apie semantiką, žodžių formos dažniausiai būdavo nustatomos turint lietuviškų žodžių šaknų sąrašą, o ne naudojantis kokiais nors žodžių formų sąrašais su nurodytomis tų formų gramatinėmis pažymomis (Zinkevičius 2000: 30). Tai reiškia, kad programa žodžių formoms pateikdavo visas galimas gramatines pažymas ir visas galimas lemas (antraštines formas) (žr. įvade pateiktus pavyzdžius). Dar paminėtina, kad Lemuoklis analizavo rašytines, be kirčio ženklų formas. Būtent dėl to homoformos galėjo skirtis ir prozodiniais elementais (Rimkutė, Grybinaitė 2004: 75–76). Šiuo metu kalbos technologijų tyrimuose dažniau naudojamas anotatorius Semantika.lt, nes jis tikslesnis; gali būti ir tvarkomas, ir atnaujinamas, ir papildomas (Bielinskienė ir kt. 2017: 2). Tačiau jis irgi ne visuomet anotuoja taisyklingai – neretai neatpažįsta svetimybių, žargono, trumpinių. Nematant visos kalbos ar konteksto taip, kaip mato žmogus, daroma morfologiškai daugiareikšmių žodžių anotavimo klaidų (jei vienas žodis turi kelias skirtingas gramatines reikšmes, morfologiniai anotatoriai kartais pasirenka neteisingą gramatinę pažymą). Visai neseniai, 2023 m. pabaigoje, pradėjo veikti ir nauja žodžių ir teksto analizės programa Morfuoklis anotatoriaus Semantika.lt pagrindu. Su šia programa galima ir sintezuoti, t. y. pagal nurodytas gramatines pažymas sugeneruoti norimą žodį ar kelis. Daugiausia anotavimo klaidų pasitaiko dėl morfologinio daugiareikšmiškumo: nors programos ir tobulinamos, vis dar labai dažnai neatpažįsta konteksto (arba jį atpažįsta netinkamai). Pastaruoju metu skirta nemažai dėmesio šiai lietuvių kalbos automatinės analizės problemai spręsti – sukurta įvairių įrankių, kurie gali riboti semantinį, sintaksinį ir morfologinį daugiareikšmiškumą, sudaryta taisyklių, padedančių vienareikšminti tekstus, išanalizuotas ir suklasifikuotas lietuvių kalbos morfologinis daugiareikšmiškumas (Rimkutė, Grigonytė 2006: 32). Homoformos dažnos ne tik lietuvių kalboje. Panaši situacija išryškėjo ir nagrinėjant kitų kalbų tekstynus, pavyzdžiui, čekų kalboje morfologiškai daugiareikšmės formos sudaro 46 proc., slovėnų kalboje – apie 8,01 proc., rumunų – 40 proc., anglų – 38,65 proc., vengrų – 21,58 proc. (Hajič 2004: 173, cituojama iš Rimkutė 2006a: 47). Remiantis estų mokslininkų pateiktais duomenimis (Puolakainen 2012: 194), galima teigti, kad beveik pusė estų kalbos žodžių yra morfologiškai daugiareikšmiai. Evalda Jakaitienė (2009: 87) teigė, kad būta svarstymų, ar toks reiškinys kaip žodžių daugiareikšmiškumas apskritai gali egzistuoti – esą jeigu viena MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 113 garsų seka turi dvi skirtingas reikšmes, tokiu atveju tai ir turėtų būti du atskiri žodžiai, o ne vienas daugiareikšmis. Svarbu paminėti, kad mokslininkė čia kalba apie leksinį, o ne morfologinį daugiareikšmiškumą. Tačiau tokia nuomonė nėra populiari – pasak Skaistės Aleksandravičiūtės (2008: 275), daugiareikšmiškumas yra sistemingas kalbos reiškinys, nes sietinas su lietuvių kalbos morfologinės sistemos ypatybėmis ir linksnių sinkretizmu, be to, susijęs su kalbos ekonomija ir ribotumu. 2. SVARBIAUSI MORFOLOGINIO DAUGIAREIKŠMIŠKUMO TERMINAI Kalbotyroje morfologinis daugiareikšmiškumas dažniausiai suprantamas ir įvardijamas keliais skirtingais terminais. Toliau pateikiama diskusija dėl terminų, t. y. kaip pavadinti morfologiškai daugiareikšmes formas: homoformomis, homonimais, homografais ar kitaip (neaptariami terminai, susiję su kitais daugiareikšmiškumo lygmenimis, toliau didžiausias dėmesys skiriamas tik morfologinio daugiareikšmiškumo atvejams). Plačiausios reikšmės terminas, kurį iš dalies būtų galima vartoti šiame straipsnyje, yra homonimai, jie dažniausiai apibrėžiami kaip „žodžiai, turintys tą pačią raišką ir visiškai skirtingas reikšmes“ (Jakaitienė 2009: 101), kaip „vienodai skambantis su kitu žodžiu, tai pačiai kalbos daliai priklausantis, bet skirtingą reikšmę turintis žodis“ (Gaivenis, Keinys 1990) ar kaip „vienodai tariami žodžiai (būna ir homoniminių formų, morfemų)“ (Šukys 2004: 9). Kaip minėta anksčiau, morfologiškai daugiareikšmėmis vadinamos kaitomosios ir nekaitomosios, vienodai ir skirtingai tariamos formos. Analizuojant morfologinį daugiareikšmiškumą, leksinė reikšmė nėra svarbi (tai dažniausiai akcentuojama aprašant homonimus), todėl akivaizdu, kad terminas homonimai yra per platus kalbant apie morfologiškai daugiareikšmes formas. Terminas homoformos kelia nemažai neaiškumų lingvistams. Kai kurie iš jų (Barauskaitė 1979: 43–44; Barauskaitė ir kt. 1995: 23) homoformomis laiko skirtingas to paties žodžio formas arba skirtingų žodžių panašiai skambančias formas, pvz., aprašai – ir daiktavardžio aprašas dgsk. vardininkas, ir veiksmažodžio aprašyti esamojo laiko antrojo asmens forma. Nikolajus Pavlovičius Kolesnikovas homoformas dar vadina paradigminiais homonimais (Kolesnikov 1987: 7, cituota iš Nevzorova ir kt. 2005: 231), o Francis Katamba sutampančias tų pačių ar skirtingų kalbos dalių formas vadina sinkretizmu (Katamba 1994: 15). 114 BENDRINĖ KALBA | 96 Šiame straipsnyje morfologiškai daugiareikšmės formos vadinamos homoformomis. Kaip paaiškės iš toliau pateikiamos šio termino vartosenos apžvalgos, terminas homoformos šiame straipsnyje vartojamas platesne, nei įprasta kalbotyros darbuose, reikšme. Todėl toliau, išsamiau nesigilinant į visas homonimijos rūšis, aprašoma homoformų samprata kalbotyros darbuose. E. Jakaitienė (2009: 103) homoformas apibrėžia kaip atskiras, savo garsine sandara atsitiktinai sutampančias visai nehomonimiškų žodžių poras. Kaip pavyzdį mokslininkė pateikia tokį sakinį: Mama nuo vaiko musės vai-ko, kuriame sutampa daiktavardžio vaikas vnsk. kilmininkas ir veiksmažodžio vaikyti esamojo laiko trečiojo asmens forma. Remiantis mokslininke, gali sutapti ir kai kurių žodžių kelios gramatinės formos, pvz.: lipti, lipa, lipo („judėti aukštyn ar žemyn“) ir lipti, limpa, lipo („kibti, klijuotis“). Čia sutampa veiksmažodžių bendratis ir iš jos padarytos formos. Problemiška tai, kad tokius atvejus kiti priskiria ne homoformoms, o daliniams homonimams (Barauskaitė ir kt. 1995: 24). Kazimiero Gaivenio ir Stasio Keinio Kalbotyros terminų žodyne (KTŽ) homoformomis laikomos vienodai tariamos ir rašomos skirtingų žodžių formos (Gaivenis, Keinys 1990). Vadinasi, homoformoms nepriskiriami linksnių sinkretizmo atvejai, kai sutampa keli to paties žodžio linksniai. Tačiau toks apibrėžimas gali kelti neaiškumų skiriant homoformas ir dalinius homonimus. Žodyne pastarieji apibrėžti kaip „homonimai, kurių ne visos morfemos visiškai sutampa ar kurie priklauso skirtingoms kalbos dalims“ (Gaivenis, Keinys 1990: 80). E. Jakaitienė dalinius homonimus apibrėžia kaip tokius žodžius, „kurių arba vieno visos gramatinės formos sutampa su dalimi kito žodžio formų, arba kurių sutampa bent po kelias formas“ (Jakaitienė 2009: 101–102). Pasak jos, dažniausiai tokiu atveju vienas žodis būna kaitomasis, o kitas nekaitomasis, pavyzdžiui, gaila – tai ir daiktavardis, reiškiantis gailestį, gailėjimąsi, ir prieveiksmis (pavyzdžiai iš morfologiškai anotuoto tekstyno). Pasak E. Jakaitienės, analitinėse kalbose daliniais homonimais laikomi žodžiai, kurie gali priklausyti skirtingoms kalbos dalims, pavyzdžiui, angliškas žodis tender gali būti ir daiktavardis, reiškiantis pasiūlymą, ir būdvardis, reiškiantis švelnų, jautrų, ir veiksmažodis, reiškiantis „pasiūlyti, pateikti“ (Jakaitienė 2009: 102). Kiti mokslininkai (Kaljanov 2023: 27) tokius atvejus vadina kiek kitaip – gramatiniais homonimais. Tai fonetiškai su- MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 115 tampančios to paties žodžio formos, turinčios skirtingas gramatines reikšmes, pavyzdžiui, ranka (vnsk. vardininkas) ir ranka (vnsk. įnagininkas). Homof formų apibrėžimą galima rasti ir Lietuvių kalbos enciklopedijoje (LKE). Čia rašoma, kad homoformomis laikomos kai kurios sutampančios skirtingoms kalbos dalims priklausančių žodžių formos, pavyzdžiui, grūdo – daiktavardžio grūdas vnsk. kilmininkas ir veiksmažodžio grūsti būtojo kartinio laiko trečiojo asmens forma (LKE 1999: 247–248). Iš tokio apibrėžimo neaišku, ar homoformomis galima laikyti sutampančias tos pačios kalbos dalies žodžių formas, pavyzdžiui, tapo (šiuo atveju skiriasi kitos pagrindinės formos: tapyti, tapė ir tapti, tampa). Morfologiškai anotuotame tekstyne pateikiamos tik rašytinės ir nesukirčiuotos formos. Dažnai aktualu tokių formų kirčio vieta ar priegaidė – neretai morfologiškai daugiareikšmės formos skiriasi prozodija, yra skirtingai tariamos. Lingvistai dažnai tokius atvejus vadina homografais. KTŽ (1999: 23–24) rašoma, kad homografai yra „vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai: lìngė (automobilio detalė) ir liñgė (paukštis)“; o E. Jakaitienė šią sąvoką apibrėžia taip: tai „tokie žodžiai (ar jų formos), kurie vienodai rašomi, bet ištariami skirtingai (skiriasi a) kirčio vieta ar b) priegaidė)“ (Jakaitienė 2009: 103). Gali būti sunku suvokti ir kuo homografai skiriasi nuo homonimų ir homoformų. Remiantis LKE (1999: 248) pateikta Vinco Urbučio nuomone ir čia pateiktu homografų apibrėžimu, homografai yra taip pat rašomi žodžiai ar jų formos. Teigiama, kad homografai lietuvių kalboje dažniausiai kartu yra ir homonimai (pvz., forma kartą gali būti ir žodžio karta (t. y. generacija), ir žodžio kartas (t. y. sykis) galininkas). Enciklopedijoje homografais laikomi ir tokie atvejai, kai sutampa skirtingoms kalbos dalims priklausančios žodžių formos (LKE 1999: 248), pavyzdžiui, apra šai (ši forma gali būti ir daiktavardžio aprašas dgsk., ir veiksmažodžio aprašyti esamojo laiko trečiasis asmuo – pavyzdžiai paimti iš morfologiškai anotuoto lietuvių kalbos tekstyno). Tačiau bendro susitarimo nėra. J. Šukys rašo, kad „žodžių, kurie šiaip jau yra vienodi ir kuriuos DLKŽ numeruoja kaip homonimus, bet kurie skiriasi kirčio vieta, kirčiuote, kirčiuoto skiemens priegaide, tikraisiais homonimais galima nelaikyti, o skirti prie homoformų. Homoformų (kitaip – homoniminių formų) kalboje pasitaiko daug daugiau nei tikrųjų homonimų, ir čia dažnai būna visiškai skirtingos kalbos dalys: maišo (daiktavardžio maišas kilmininkas) – maišo (būtojo kartinio laiko trečiojo asmens veiksmažodžio maišyti forma); jos (įvardžio 116 BENDRINĖ KALBA | 96 ji dgsk. vardininko bei vnsk. kilmininko forma) – jos (veiksmažodžio joti būsimojo laiko trečiojo asmens forma)“ (Šukys 2004: 9). Šiai nuomonei antrina ir kiti mokslininkai, teigdami, kad „yra ir homofomų, kurios vienodai rašomos, bet skiriasi kirčiu“, pvz., báltų ir baltų (báltai ir báltas) (Barauskaitė ir kt. 1995: 248). Klausimų kelia ir N. P. Kolesnikovo pateiktas homografų apibrėžimas (Kolesnikov 1987: 6, cituota iš Nevzorova ir kt. 2005: 231). Pasak jo, homografams gali būti priskirtos: 1) skirtingą gramatinę ir leksinę reikšmę turinčios, bet vienodai rašomos žodžių formos (kaip pavyzdį galima pateikti lietuvišką žodį baltì, t. y. sutampa veiksmažodžio bendratis ir vyr. g. būdvardžio baltas dgsk. vardininko forma); 2) skirtingą leksinę, bet vienodą gramatinę reikšmę turinčios taip pat rašomos žodžių formos (pvz., forma žiedas gali būti trys skirtingi žodžiai, turintys skirtingas leksines reikšmes, t. y. žodis gali reikšti ir augalo dalį, ir papuošalą, ir kelio rūšį); 3) skirtingą gramatinę, bet vienodą leksinę reikšmę turinčios žodžių formos (plg. lietuviško veiksmažodžio turėti esamojo laiko antrojo asmens vnsk. formą turì ir esamojo laiko trečiojo asmens formą tùri). Galima suprasti, kad mokslininkas supina homografų ir homofomų terminus, kadangi šioje klasifikacijoje nagrinėjami ir skirtingų, ir tų pačių reikšmių žodžiai bei jų formos. Tačiau taip suprasti homoformas atrodytų gana logiška, nes morfologiškai anotuotuose tekstuose apie 20 proc. daugiareikšmių žodžių skiriasi būtent prozodiniais elementais, t. y. tarimu (Rimkutė 2002: 7). Jurgis Pakerys vartoja dar vieną terminą pavadinti tiems atvejams, kai sutampa skirtingai tariamos to paties žodžio formos, – homografinės žodžių formos. Pabrėžiama, kad tai skiriasi nuo homografų (Pakerys 2009: 130). O štai Vincentas Drotvinas homoformas, homografus ir homofonus vadina dar vienu terminu – homoniminės žodžių formos (Drotvinas 1986: 91, cituota iš Rimkutė 2006a: 43). Toks pavadinimas pasirodė priimtinas pirmajai morfologinio daugiareikšmiškumo tyrėjai E. Rimkutei, bet, siekdama išvengti tokio ilgo termino vartojimo, ji nutarė tiesiog pasirinkti homoformų terminą (Rimkutė 2003b: 36). Tokios sampratos laikosi ir šio straipsnio autorė. Morfologiškai daugiareikšmėms formoms pavadinti skiriamas ir dar vienas terminas – paronimai. Jais vadinami „panašiai tariami arba rašomi žodžiai, kurių reikšmė dažniausiai skirtinga; kartais ji gali būti ir šiek tiek artima, bet paprastai nesinonimiška (tokiu atveju dažnai sakoma, kad žodžius sieja semantinis bendrumas, kitaip – tas pats semantinis laukas)“ (Šukys 2004: MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 117 9–10). J. Šukys aiškina, kad paronimams rašytinėje kalboje galima priskirti ir homografus, t. y. vienodai rašomus, bet skirtingai tariamus žodžius, pvz.: draugė – draugė („draugija, būrys“), o sakytinėje kalboje galima priskirti homofonus, t. y. vienodai tariamus, bet skirtingai rašomus žodžius, pvz., rūgti – rūkti. Vis dėlto paronimo terminas kalbotyroje turi gana aiškiai apibrėžtą reikšmę, todėl nuspręsta išplėsti homoformos reikšmę ir toliau vartoti būtent šį terminą. Be to, šio straipsnio autorė laikosi nuostatos, kad tai pačiai ar skirtingoms kalbos dalims priskiriamos kait ybinės formos, nesutampančios kirčio vieta, priegaide ar balsio kiekybe, gali būti ir homoformos, ir homografai. Kitaip tariant, kai kurie homografai gali būti ir homoformos, o kai kurios homoformos – homografai (kai atsižvelgiama į tarties aspektus ir analizuojama morfologiškai). Negana to, lingvistų darbuose vis dar nėra apibrėžti kai kurie konkretūs atvejai, pavyzdžiui, neaišku, kaip vadinti dviejų ar daugiau nekaitomųjų kalbos dalių sutapimus, todėl, remiantis E. Rimkute (2006a: 44), tokius sutapimus šiame tyrime nutarta priskirti nekaitomųjų kalbos dalių homoformoms. Kituose skyriuose rašant apie homoformas laikomasi anksčiau išdėstytos homoformų sampratos. Ketvirtame skyriuje pateikiama homoformų, t. y. morfologinio daugiareikšmiškumo vienetų, klasifikacija, remiantis morfologiškai anotuoto tekstyno duomenimis. Straipsnyje vartojami daugiausia morfologiškai daugiareikšmių formų ir homoformų terminai. 3. LIETUVIŲ KALBOS HOMOFOR MŲ KLASIFIKACIJA PAGAL SUTAMPANČIAS KALBOS DALIS Kaip minėta anksčiau, toms pačioms ar skirtingoms kalbos dalims priklausančios sutampančios formos šiame straipsnyje vadinamos homoformomis. E. Rimkutė (2006a: 40) išskyrė tris jų tipus: 1) kaitomųjų kalbos dalių homoformos; 2) kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformos; 3) nekaitomųjų kalbos dalių homoformos. Kaitomųjų kalbos dalių homoformos – tai tų pačių ar skirtingų kalbos dalių morfologiškai sutampančios formos (Rimkutė 2006a: 52). E. Rimkutė kaip pavyzdžius pateikia tokius sakinius: lišk į būdą (daiktavardžio būda vnsk. galininkas) ir sėdėk vs. atrado naują gydymo būdą (daiktavardžio būdas vnsk. galininkas). Kaip matyti, čia sutampa daiktavardžių būda ir būdas vnsk. galininko formos. Tačiau nebūtinai turi sutapti tos pačios kalbos 118 BENDRINĖ KALBA | 96 dalies skirtingų žodžių formos – gali sutapti ir dviejų skirtingų kaitomųjų kalbos dalių formos ar to paties žodžio dvi skirtingos formos. E. Rimkutė pateikia tokį pavyzdį: anglų kalbà (daiktavardis) vs. kai kurie Lietuvos politikai nuolat kaĩba (veiksmažodis) absurdus. Kaip matyti, šiuose sakiniuose sutampa kai kurios daiktavardžio kalba formos ir veiksmažodžio kalbėti esamojo laiko trečiojo asmens forma. E. Rimkutei (2006a: 48) išanalizavus 10 000 morfologiškai anotuotų žodžių formų, esančių morfologiškai anotuotame tekstyne, paaiškėjo, kad kaitomųjų kalbos dalių homoformos sudaro didžiausią morfologinio daugiareikšmiškumo dalį – net 76,2 proc. Kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformos – dviejų ar daugiau skirtingų kalbos dalių, iš kurių viena kaitomoji, o kita ar kitos nekaitomosios, sutampančios formos (Rimkutė 2006a: 59). Šiai kategorijai priskiriamos daiktavardžių, prieveiksmių, prielinksnių, jungtukų ar dalelyčių; būdvardžių ir prieveiksmių; veiksmažodžių, prieveiksmių, prielinksnių arba dalelyčių ir kitų sutampančių kalbos dalių homoformos. Jos sudaro 6,3 proc. viso morfologinio daugiareikšmiškumo atvejų morfologiškai anotuotame tekstyne. Kaip pavyzdį mokslininkė pateikia tokius žodžių junginius: námo (daiktavardis) stogas vs. einu namõ (prieveiksmis). Galima matyti, kad čia sutampa daiktavardis su prieveiksmiu. Kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformos dažniausiai sudarytos iš trijų ar daugiau sutampančių kalbos dalių, t. y. yra daugianarės. Nekaitomųjų kalbos dalių homoformos – tai sutampančios dvi arba daugiau nekaitomųjų kalbos dalių. Į šią kategoriją patenka jungtukų, dalelyčių, prieveiksmių ir pan. sutapimai. Nekaitomųjų kalbos dalių homoformos yra antroji pagal dažnumą homoformų rūšis, ji sudaro 17,5 proc. visų homoformų morfologiškai anotuotame tekstyne (Rimkutė 2006a: 63). Rengiant LKHŽ, šios trys kategorijos suskirstytos į smulkesnes 53 rūšis. Iš esmės remtasi E. Rimkutės (2006a) siūloma klasifikacija, bet ši klasifikacija išplėsta. LKHŽ ištrauka pateikta 1 paveiksle. Žodyne sutampantis žodis ar žodžio forma rašoma pajuodintai, kitoje eilutėje nurodoma, kokiomis kalbos dalimis laikytina ši forma; kampiniuose skliaustuose pateikiama antraštinė forma, toliau pateikiamos išsamios gramatinės pažymos. Nekaitomosios kalbos dalys pateikiamos abėcėlės tvarka, kaitomosios, taip pat kaitomosios ir nekaitomosios – pagal kalbos dalių sutapimus, o viduje – pagal abėcėlę. MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 119 1 PAV. Lietuvių kalbos homoformų žodyno ištrauka Kai kurios homoformos gali būti priskirtos kelioms grupėms, pavyzdžiui, vieši – tai būdvardžio viešas dgsk. vardininko ir veiksmažodžio viešėti homofórmos, taip pat veiksmažodžio viešėti esamojo laiko vnsk. antrojo ir trečiojo asmens sutapimas; pirmiausia – tai būdvardžio ir skaitvardžio, taip pat ir tų kalbos dalių mot. g. vnsk. vardininko, įnagininko ir bevardės giminės sutapimas. Todėl tas pats žodis žodyne gali būti pakartotas kelis kartus prie skirtingų homoformų rūšių. Vadinasi, prie konkrečios formos žodyne ne išsyk pateiktos visos galimos gramatinės pažymos, o tik tos, kurios tinka konkrečiai sutapimų rūšiai, pavyzdžiui, daiktavardžių ir būdvardžių sutapimams ar pan. Vis dėlto daugiausia žodyne tokių morfologinio daugiareikšmiškumo atvejų, kurie gali būti priskirti tik vienai homoformų rūšiai. LKHŽ kaitomųjų kalbos dalių sutapimai suskirstyti į 41 rūšį. Kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformos žodyne suskirstytos į 11 rūšių. Nekaitomųjų kalbos dalių sutapimai žodyne smulkiau neskirstyti, kadangi sudarant šį žodyną buvo remtasi būtent E. Rimkutės (2006a) klasifikacija. Ji visų nekaitomųjų kalbos dalių sutapimus priskyrė bendrai rūšiai. 120 BENDRINĖ KALBA | 96 4. LIETUVIŲ KALBOS HOMOFORMŲ KLASIFIKACIJA PAGAL ATSIRADIMO PRIEŽASTIS Kadangi LKHŽ sudaro išties didelis morfologiškai daugiareikšmių žodžių skaičius (apie 36 tūkst.), galima mėginti nustatyti lietuvių kalbos homoformų atsiradimo priežastis. Atsižvelgiant į duomenis homoformų žodyne ir į Lemuoklio siūlomas morfologines anotacijas, lietuvių kalbos homoformas pagal atsiradimo priežastis galima suklasifikuoti į penkias grupes. Toliau visos šios grupės išsamiai pristatomos. 4.1. Teoriškai galimos homofor­mos, atsiradusios dėl žodynų sudarymo specifikos Kalbos morfologinį daugiareikšmiškumą pradėjus analizuoti kompiuteriu, ėmė aiškėti vienas svarbus skirstymas: morfologinis daugiareikšmiškumas gali būti tikėtinas ir netikėtinas. Tikėtinas – toks, kokį žmogus dažniausiai suvokia. Netikėtinas daugiareikšmiškumas gali būti dviejų tipų – morfologinio anotatoriaus sugeneruoti dariniai ir retai dabartinėje kalboje vartojami (arba visai nebevartojami) žodžiai. Remdamasis savo morfologiniais ištekliais, Lemuoklis pateikia realybėje nevartojamų žodžių, kurių kai kurios formos sutampa su lietuvių kalboje dažnai vartojamomis kalbos dalimis ar jų formomis. Taip atsitinka dėl to, kad žodynuose pateikiami ne visi net ir reguliariai sudaromi dariniai. E. Rimkutė, 2006 m. tvarkydama morfologiškai anotuotą tekstyną, sudarė sąrašą morfologinio anotatoriaus sugeneruotų nerealių žodžių. Šis sąrašas įtrauktas į morfologinį anotatorių kaip ignoruotini žodžiai, todėl dabar problema, kai Lemuoklis pats generuoja žodžius, iš esmės išspręsta. Lemuoklio leksikos pagrindą sudaro žodžiai, esantys Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (taip pat ir kituose žodynuose), kuriame pateiktas ne vienas dabar ypač retai vartojamas žodis, pvz.: rata, girdas, metinys, ložėti, baisis, graudis, vajys ir t. t. Jei šių žodžių formos sutampa su įprastai kalboje vartojamų žodžių formomis, Lemuoklis nurodo visus variantus, o tai lingvistams labai apsunkina tekstyno tvarkymą. Antroji problema, kai archajiški žodžiai sutampa su įprastais, liko iš dalies neišspręsta. Tokių homoformų daugiausia tarp kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių sutapimų, pavyzdžiui, Lemuoklio analizėje žodžių formos bravo, ate, arba laikomos homoformomis, nurodoma, kad šie žodžiai – ir daiktavardžiai, nes tokią informaciją galima rasti ir žodynuose (interneti- MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 121 niame Tarptautinių žodžių žodyne (TŽŽ) žodis bravas apibrėžiamas kaip „XVII–XVIII a. Italijoje – samdomasis žudikas, avantiūristas, galintis panaudoti bet kokį smurtą“, atas – „Laoso piniginio vieneto kipo šimtoji dalis“, arba – „1. dengtas medinis dviratis vežimas, vartotas Vid. Azijos tautų; vart. Afganistane sunkiems kroviniams vežioti; 2. keturratis vežimas javams vežti; vartotas Kaukaze ir P. Ukrainoje“. Tokius žodžius paprastai užtrunka atskirti nuo netikėtų homoformų, nes kiekvieną jų reikia tikrinti įvairiuose žodynuose ir tekstynuose. Sunku nuspręsti ir tai, ar reikėtų įtraukti juos į LKHŽ, nes vien kitų žodynų duomenimis remtis nebeužtenka. Iš šios homoformų atsiradimo priežasties matyti, kad susiduriama su dilema: kuo didesnis kalbos analizės programos leksikonas, tuo daugiau programa turėtų atpažinti žodžių ir jų formų, bet kartu tai reiškia, kad gali atsirasti nenumatytų sutapčių – morfologinio daugiareikšmiškumo atvejų. Taigi, siekiant kuo tikslesnių rezultatų, reikia gerai apgalvoti kompiuterinėse programose naudojamų žodžių atrankos principus. 4.2. Homoformos, atsiradusios dėl prozodinių elementų skirtumų Homoformų dėl prozodinių elementų skirtumų (pvz., kirčio vietos, priegaidės, balsio ilgumo) atsiranda tik rašytinėje kalboje. Kadangi lietuvių kalbos morfologiniai anotatoriai analizuoja rašytines, be kirčio ženklų žodžių formas, homoformos neretai skiriasi prozodika. Tokių homoformų pavyzdžių daugiausia tarp kaitomųjų kalbos dalių sutapimų, jų yra didžiojoje dalyje smulkesnių rūšių. Dažnai tai būna sutapusios dvi ar daugiau vieno žodžio formos. Tokie pavyzdžiai žodyne yra 11 rūšių: (i)o linksniuotes vardąžodžių vnsk. vardininko sutapimai su vnsk. įnagininku ir šauksmininku (pvz.: agentūra vs. agentūra, mama vs. mama); (i)o, ė linksniuočių vardąžodžių vnsk. kilmininko ir dgsk. vardininko sutapimai (pvz.: absoliučios vs. absoliučios; adekvačios vs. adekvačios; aikštės vs. aikštės); ė linksniuotes daiktavardžių vnsk. įnagininko ir šauksmininko10 sutapimai (pvz.: katė vs. kâte, dumblė vs. dùmblė); bendraties ir neveikiamosios rūšies būtojo laiko vyr. g. dalyvių dgsk. vardininko sutapimai (pvz.: 10 Atkreiptinas dėmesys, kad šauksmininkas daug kur galimas tik teoriškai. Sudarant homoformų žodyną, neatsižvelgta į daiktavardžių semantiką, laikyta, kad galimos visų daiktavardžių šauksmininko formos. 122 BENDRINĖ KALBA | 96 apdìrbti vs. apdirbtì; apèiti vs. apeitì); tariamosios nuosakos ir neveikiamosios rūšies būtojo laiko vvr. g. dalyvių dgsk. kilmininko sutapimai (pvz.: aplẏtų vs. aplytų; dėngtų vs. dengtų); (i)a linksniuotes daiktavardžių vnsk. vietininko ir šauksmininko sutapimai (pvz.: aidė vs. áidė; garažė vs. garaže); (i)u ir i linksniuočių daiktavardžių vnsk. vardininko ir dgsk. galininko sutapimai (pvz.: apimtìs vs. ãpimtis; ãpskritis vs. apskritis); esamojo laiko vnsk. trečiojo ir antrojo asmenų sutapimai (pvz.: neprigirdì vs. neprigirdi; negãli vs. negali); įvardžių mot. g. vnsk. naudininko ir bevardės giminės sutapimai (pvz., tái vs. taĩ, šìtai vs. šitaĩ; žinoma, šitai gali būti ir dalelytė, tačiau tokie sutapimai žodyne patenka jau į kitą kategoriją – kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių sutapimų kategoriją, nes žodyne, kaip minėta, pateikiamos tik konkrečiai rūšiai tinkančios gramatinės pažymos); (i)u linksniuotės vardažodžių vnsk. galininko ir dgsk. kilmininko11 sutapimai (pvz.: ãlų vs. alų; lietų vs. lietų); veiksmažodžių bendraties ir esamojo laiko antrojo asmens sutapimai (pvz.: ìnkšti vs. inkšti; klýsti vs. klysti). Prozodinių elementų skirtumų nulemtų homoformų atsiranda ir sutapus dviem ar daugiau skirtingų kaitomųjų kalbos dalių. Tokio tipo homoformų žodyne yra 7 rūšys: daiktavardžių ir veiksmažodžių sutapimai (pvz.: Adomo – sutampa tikrinio daiktavardžio Adõmas12 vnsk. kilmininko ir neveikiamosios rūšies dalyvio ãdomas vnsk. kilmininko formos; apsaugos – sutampa daiktavardžio apsauga vnsk. kilmininko, dgsk. galininko ir veiksmažodžio apsaugoti būsimuoju laiku formos, plg.: apsaugõs vs. apsáugos); daiktavardžių ir būdvardžių sutapimai (pvz., atlaidus – sutampa daiktavardžio atlaidai dgsk. galininko ir būdvardžio atlaidus vnsk. vardininko formos, plg. ãtlaidus vs. atlaidùs); veiksmažodžių ir būdvardžių sutapimai (pvz., ãntrinę, asmeninę vs. antrinę, asmeninę – sutampa veiksmažodžių antrinti, asmeninti veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvių ir būdvardžių antrinis, -ė, asmeninis, -ė mot. g. vnsk. galininko formos); veiksmažodžių ir įvardžių sutapimai (pvz.: kitai vs. kitai; kuria vs. kurià – sutampa veiksmažodžių kisti, kurti ir įvardžių kitas, kuri formos); daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių sutapimai (pvz.: balti – daiktavardžio baltis vnsk. šauksmininko forma báltį; būdvardžio baltas dgsk. vardininko forma balti; bendratis bálti); daiktavardžių ir skaitvardžių ar įvardžių sutapimai (pvz.: Anos – sutampa tikrinio daiktavardžio 11 Kartais (kaip ir toliau pateiktais atvejais) dgsk. kilmininkas galimas tik teoriškai. 12 Tiesa, anotatorius geba skirti didžiąsias raides nuo mažųjų. Vis dėlto morfologinis daugiareikšmiškumas tokiu atveju galėtų susidaryti, jei ir dalyvis būtų rašomas didžiąja raide, pavyzdžiui, sakinio pradžioje. MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 123 Ana ir įvardžio ana formos, plg. Ānos vs. anõs; kelias – sutampa daiktavardis kẽlias ir įvardis keliàs); daiktavardžių, veiksmažodžių ir įvardžių ar būdvardžių, ar skaitvardžių sutapimai (pvz.: dvejos – sutampa skaitvardis dvẽjos, daiktavardžio dveja vnsk. kilmininko forma dvejõs ir dgsk. vardininko forma dvẽjos, taip pat būsimojo laiko veiksmažodis dvejõs). Tokių sutapimų taip pat pastebėta tarp kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformų, jie žodyne yra 8 rūšių: veiksmažodžių, būdvardžių ir prieveiksmių sutapimai (pvz., blogai – sutampa veiksmažodžio blogti vnsk. antrojo asmens būtojo kartinio laiko forma blógai, būdvardžio blogas, -a mot. g. vnsk. naudininko forma blõgai ir prieveiksmis blogai); būdvardžių ir prieveiksmių sutapimai (pvz., aklai, efektyviai – sutampa būdvardžių mot. g. naudininko formos ãklai, efektỹviai ir prieveiksmiai aklai, efektyviai); daiktavardžių ir prieveiksmių sutapimai (pvz., seniai – sutampa daiktavardžio senis dgsk. vardininko forma sẽniai ir prieveiksmis seniai); daiktavardžių, būdvardžių ar įvardžių ir prieveiksmių sutapimai (pvz.: aiškiai, aukštai – sutampa daiktavardžių aiškis, aukštas dgsk. vardininko formos aiškiai, aukštai, būdvardžių aiškus, -i, aukštas, -a mot. g. naudininko formos áiškiai, áukštai ir prieveiksmiai aiškiai, aukštai); daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių ir prieveiksmių sutapimai (pvz., bukãi – sutampa daiktavardžio bukאס dgsk. vardininko ir vnsk. šauksmininko formos bùkai, veiksmažodžio bukti būtojo kartinio laiko vnsk. antrojo asmens forma bukãi, būdvardžio bukאס mot. g. vnsk. naudininko forma bùkai, prieveiksmis bukãi); skaitvardžių, prielinksnių ir prieveiksmių sutapimai (pvz., pirma – sutampa skaitvardžio pirmas, -a mot. g. vnsk. vardininkas ir įnagininkas, bevardės giminės formos pirmà, pìrma, ir prielinksnis bei prieveiksmis pìrma); veiksmažodžių ir prieveiksmių sutapimai (pvz., apmaudžiau – veiksmažodžio apmaudyti būtojo kartinio laiko vnsk. pirmojo asmens forma apmáudžiau ir aukštesniojo laipsnio prieveiksmis apmaudžiau), daiktavardžių, įvardžių ir prieveiksmių ar dalelyčių sutapimai (pvz., Ana – sutampa tikrinio daiktavardžio Ana vnsk. vardininkas, įnagininkas bei šauksmininkas, įvardžio ir dalelytės ana formos, plg. Anà, Āna ir anà). Jei Lemuoklis ir kiti morfologiniai anotatoriai gebėtų analizuoti sukirčiuotus tekstus13, tikėtina, morfologinis daugiaprasmiškumas gerokai sumažėtų. 13 Tą padaryti automatiškai nėra sudėtinga, pavyzdžiui, programa Kirčiuoklis, ji prieinama https://kalbu.vdu.lt/mokymosi-priemones/kirciuoklis. Kita vertus, ši programa remiasi automatinės morfologinės analizės programos rezultatais, todėl susidaro užburtas ratas: nuo to, kiek gerai veikia morfologinis analizatorius, priklauso kirčiavimo programos kokybė. Paminėtina, kad Kirčiuoklyje morfologiškai daugiareikšmėms formoms pateikiami keli kirčiavimo variantai, taigi tai ne itin padėtų spręsti morfologinio daugiaprasmiškumo problemą. 124 BENDRINĖ KALBA | 96 Ir anksčiau buvo bandymų suklasifikuoti homoformas pagal prozodinius elementus. E. Rimkutė (2002: 91–98) išanalizavo 10 tūkst. gramatiškai anuotuotų žodžių, pavartotų Lietuvos ryto straipsniuose. Ištirta, kad 83 proc. homofor-mų yra fonetiškai tapačios, o 17 proc. skiriasi kirčio vieta. Homoformas, kurios nesiskiria kirčio vieta, mokslininkė dar skirstė į dvi rūšis: besiskiriančias balsio kiekybe (pvz., veiksmažodis mãno ir įvardis màno) ir besiskiriančias priegaide (pvz., veiksmažodžiai kláusė (lemma – klausyti) ir kláusė (lemma – klausti)). Anksčiau pateiktais pavyzdžiais aptartos ir kirčio vieta, ir priegaide besiskiriančios homoformas. Pastarojoje kategorijoje kartu aptarti ir tie atvejai, kurie skiriasi balsio kiekybe, tik jie atskirai neišskirti. 4.3. Homoformas, atsiradusios dėl sutampančių skirtingų žodžių Į šią kategoriją patenka dalis kaitomųjų kalbos dalių homoformų, kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformos. Teoriškai visi kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformų kategorijos atvejai taip pat yra skirtingų reikšmių žodžiai, nes turi skirtingas lemas. Bet taip teigti ne visuomet teisinga, kadangi, pavyzdžiui, tarp prieveiksmių ir būdvardžių sutapimų yra gana daug semantinio bendrumo, viena forma dažnai būna padaryta iš kitos. Todėl homoformas, atsiradusias dėl daugiareikšmių žodžių, būtų galima skirti dar į dvi smulkesnes kategorijas – skirtingos leksinės reikšmės homoformas ir dalinės leksinės reikšmės homoformas. 4.3.1. Skirtingos leksinės reikšmės homoformos Į šią kategoriją patenka sutampančios formos, kurios darybiškai nėra susijusios. Tarp jų – 8 kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homoformų rūšys: veiksmažodžių, būdvardžių ir prieveiksmių homoformos, pavyzdžiui, griežtai – šiuo atveju sutampa dalyvio griežtas, -a (lemma – griežti) mot. g. vn sk. naudininko forma su visai kitą reikšmę turinčiu prieveiksmiu griežtai ir būdvardžio griežtas, -a mot. g. vn sk. naudininko forma. Vadinasi, šiuo atveju dalyvį su prieveiksmiu ir būdvardžiu sieja skirtinga leksinė reikšmė, o būdvardį su prieveiksmiu – iš dalies sutampanti, nes jie padaryti vienas iš kito (išsamiau žr. 4.3.2 sk.); daiktavardžių ir prieveiksmių ar prielinksnių, jungtukų, dalelyčių, jaustukų, ištiktukų homoformos (pvz.: dėlei – sutampa daiktavardžio dėlė vn sk. naudininko ir prielinksnio dėlei formos; opa – sutampa daiktavardžio opa vn sk. vardininko, šauksmininko, įnagininko formos ir ištiktukas); įvardžių ir prieveiksmių ar dalelyčių, jungtukų homoformos MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 125 (pvz., kam – prieveiksmio ir įvardžio sutapimas); daiktavardžių, prieveiksmių ir būdvardžių ar įvardžių homoformos (pvz., mot. g. daiktavardžio kandis, t. y. „maža peteliškė, kurios vikšrai kapoja drabužius, ėda javus, miltus, augalus“ (LKŽ 2005), vnsk. naudininkas kandžiai ir vyr. g. daiktavardžio kandis, t. y. „kandimas, įkandimas, įkasta vieta“ (LKŽ 2005), dgsk. vardininkas kandžiai sutampa su būdvardžio kandus, -i mot. g. vnsk. naudininku ir prieveiksmiu kandžiai (tarp būdvardžio ir prieveiksmio leksinės reikšmės yra dalinis sutapimas, o su daiktavardžiais kandis juos jau sieja skirtinga leksinė reikšmė); daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių, prieveiksmių ir prielinksnių homoformos (pvz., arti – sutampa daiktavardžio artis vnsk. šauksmininko, veiksmažodžio árti bendraties, būdvardžio artus, -i mot. g. vnsk. vardininko, prieveiksmio ir prielinksnio arti formos); veiksmažodžių, daiktavardžių ir prieveiksmių homoformos (pvz., kartais – sutampa dalyvio kártas dgsk. įnagininko, daiktavardžio kārtas dgsk. įnagininko ir prieveiksmio kartais formos); veiksmažodžių ir prielinksnių ar dalelyčių, jungtukų, jaustukų, ištiktukų, santrumpų homoformos (pvz.: ak – sutampa jaustukas ir daiktavardžio akti trečiojo asmens vnsk. liepiamosios nuosakos forma; užvis – sutampa veiksmažodžio užvisti trečiojo asmens būsimojo laiko ir prieveiksmio užvis formos; vysk – sutampa žodžio vyskupas grafinės santrumpos ir veiksmažodžio vysti liepiamosios nuosakos trečiojo asmens vnsk. formos); daiktavardžių, įvardžių ir prieveiksmių ar dalelyčių homoformos (pvz., ana – sutampa tikrinio daiktavardžio Ana, įvardžio ir dalelytės ana formos). Skirtingos leksinės reikšmės homoformų galėtų būti ir tarp kaitomųjų kalbos dalių homoformų. LKHŽ jos sudaro 8 rūšis: skirtingos leksinės reikšmės daiktavardžių, veiksmažodžių ir būdvardžių homoformos (pvz., anglių – sutampa daiktavardžių anglys ir anglė dgsk. kilmininko formos); daiktavardžių ir veiksmažodžių homoformos (pvz., adomą – sutampa dalyvio adomas vnsk. galininko ir tikrinio daiktavardžio Adomas vnsk. galininko formos); veiksmažodžių ir įvardžių ar skaitvardžių homoformos (pvz.: jos – sutampa veiksmažodžio joti trečiojo asmens būsimojo laiko ir įvardžio ji dgsk. vardininko ir vnsk. kilmininko formos; kitai – sutampa veiksmažodžio kisti būtojo kartinio laiko antrojo asmens ir įvardžio kita vnsk. naudininko formos; trejos – sutampa veiksmažodžio trejoti būsimojo laiko trečiojo asmens ir skaitvardžio treji, -os vardininko formos); daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių homoformos (pvz.: kaltų – sutampa veiksmažodžio kalti tariamosios nuosakos trečiojo asmens forma, dalyvio káltas, -a mot. ir vyr. g. dgsk. kilmininko forma, būdvardžio káltas, -a mot. ir vyr. g. dgsk. kilmininko forma ir 126 BENDRINĖ KALBA | 96 daiktavardžio káltas dgsk. kilmininko formos; kartus – sutampa dalyvio kártas vyr. g. dgsk. galininko, būdvardžio kartus vnsk. vardininko ir daiktavardžio kartas dgsk. galininko formos); būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių ir daiktavardžių homoformos (pvz., viena – sutampa tikrinio daiktavardžio Viena ir skaitvardžio, įvardžio bei būdvardžio vienas, -a vnsk. vardininko, įnagininko, šauksmininko formos); daiktavardžių, veiksmažodžių ir įvardžių, skaitvardžių homoformos (pvz.: dvejos – sutampa daiktavardžio dveja vnsk. kilmininko, dgsk. vardininko, veiksmažodžio dvejoti trečiojo asmens būsimojo laiko ir skaitvardžio dvejos formos; maną – sutampa iš veiksmažodžio manyti padaryto veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio dgsk. vardininko, įvardžio manà mot. r vyr. g. vnsk. galininko ir daiktavardžio mãna vnsk. galininko formos); būdvardžių ir įvardžių homoformos (pvz., juodu – sutampa įvardžio jis dv is kaitos vardininko, galininko ir būdvardžio juodas vnsk. kilmininko formos). 4.3.2. Homoformos su iš dalies sutampančia leksine reikšme Tokios homoformos turi skirtingas lemas, tačiau jos semantiškai ir darybiškai susijusios, pvz.: absoliutiškai – sutampa prieveiksmio absoliutiškai ir būdvardžio absoliutiškas formos; ilgai – sutampa prieveiksmio ilgai ir būdvardžio ilgas formos. Tai dažniausiai prieveiksmiai, sudaryti iš būdvardžių, t. y. tos pačios šaknies žodžiai, ir tik iš dalies juos galima laikyti skirtingos reikšmės žodžiais (jei žiūrima ne formaliai morfologiškai, o semantiškai). Dal inės leksinės homoformos žodyne sudaro 8 kaitomųjų kalbos dalių homoformų rūšis, konkrečiau: substantiva mobilia daiktavardžių, pavyzdžiui, administratorių (sutampa žodžių administratorius bei administratorė dgsk. kilmininko formos), bėglių (sutampa žodžių bėglys ir bėglė dgsk. kilmininko formos) homoformos; daiktavardžių ir veiksmažodžių homoformos (pvz.: apkaustai – sutampa veiksmažodžio apkaustyti esamojo laiko antrojo asmens ir daiktavardžio apkaustai vardininko formos; atsakai – sutampa daiktavardžio atsakas dgsk. vardininko ir veiksmažodžio atsakyti esamojo laiko antrojo asmens formos); daiktavardžių ir būdvardžių homoformos (pvz., absoliutus – sutampa daiktavardžio absoliutas dgsk. vardininko ir būdvardžio absoliutus vnsk. vardininko formos; abstraktu – sutampa daiktavardžio abstraktas vnsk. įnagininko ir būdvardžio abstraktus, -i bevardės giminės formos); veiksmažodžių ir būdvardžių homoformos (pvz.: magnetinę – sutampa dalyvio magnetinės būtojo kartinio laiko dgsk. vardininko ir būdvardžio magnetinis, -ė mot. g. vnsk. galininko formos; masinę – sutampa dalyvio masinės vyr. g. MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 127 dgsk. galininko ir būdvardžio masinis, -i mot. g. vnsk. galininko formos); daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių homoformos (pvz., kaltą – sutampa būdvardžio káltas ir dalyvio káltas vyr. ir mot. g. vnsk. galininko ir daiktavardžio káltas vnsk. galininko formos, tiesa, pastaruoju atveju susipina dvi skirtingos priežastys. Tarp dalyvio ir daiktavardžio išties esama dalinio leksinio sutapimo, kadangi jų reikšmė susijusi, o štai su būdvardžiu káltas dalyvis ir daiktavardis káltas sutampa dėl prozodinių priežasčių); būdvardžių ir įvardžių homoformos (pvz., pirmiausia – sutampa būdvardžio pirmiausias, -ia bevardės giminės ir mot. g. vnsk. vardininko, įnagininko, šauksmininko ir skaitvardžio pirmas formos); daiktavardžių ir skaitvardžių ar įvardžių homoformos (pvz.: aštuonetą (sutampa daiktavardis ir skaitvardis), maniškė (sutampa daiktavardis ir įvardis)); daiktavardžių, veiksmažodžių ir įvardžių ar būdvardžių, skaitvardžių homoformos (pvz., niūri – sutampa daiktavardžio niūris vnsk. šauksmininko, būdvardžio niūrus, -i mot. g. vnsk. vardininko ir veiksmažodžių niūrėti bei niurti antrojo ir trečiojo asmens esamojo laiko formos). Dal inio leksinio daugiareikšmiškumo pavyzdžių galima rasti ir tarp kaitomųjų bei nekaitomųjų kalbos dalių sutapimų – veiksmažodžių, būdvardžių ir prieveiksmių homoformų (pvz., aklinai – sutampa veiksmažodžio aklin- ti būtojo kartinio laiko vnsk. antrojo asmens, prieveiksmio aklinai ir būdvardžio aklinas, -a mot. g. vnsk. naudininko formos), būdvardžių ir prieveiksmių homoformų (abejingai, aistringai, cikliškai); daiktavardžių ir prieveiksmių homoformų (pvz.: dovanai, laukan, pusbalsiu); daiktavardžių, prieveiksmių ir būdvardžių ar įvardžių homoformų (pvz., bailiai – sutampa daiktavardžio bailys dgsk. vardininko, būdvardžio bailus, -i mot. g. vnsk. naudininko ir prieveiksmio bailiai formos, nors skiriasi daiktavardžio bailiai ir būdvardžio bei prieveiksmio bailiai kirčiavimas. Jei dėmesio į kirčiavimą nekreiptume, visas tris formas sietų iš dalies sutampanti leksinė reikšmė. Dar paminėtinos daiktavardžių, veiksmažodžių ir prieveiksmių ar prielinksnių homoformos (pvz., uždarai – sutampa iš veiksmažodžio uždaryti padarytos dalyvio formos uždaras, -a, vnsk. naudininko, daiktavardžio už-daras dgsk. vardininko ir būdvardžio uždaras, -a mot. g. vnsk. naudininko ir prieveiksmio uždarai formos; vėlgi skiriasi kai kurių žodžių kirčiai, plg. uždarai ir uždarai), veiksmažodžių, daiktavardžių ir prieveiksmių homoformos (pvz., apsiaustai – sutampa daiktavardžio apsiaustas dgsk. vardininko, dalyvio apsiaustas, -a mot. g. vnsk. naudininko ir prieveiksmio apsiaustai formos); skaitvardžių ir prieveiksmių homoformos (pvz.: keturiomis, pirmiau), 128 BENDRINĖ KALBA | 96 veiksmažodžių ir prieveiksmių homoformos (pvz.: apibrėžtai, apibendrintai – sutampa dalyvių apibrėžtas, –a, apibendrintas, –a mot. g. vnsk. naudininko formos su prieveiksmiais apibrėžtai, apibendrintai), daiktavardžių, įvardžių ir prieveiksmių homoformos (pvz., nieko – sutampa daiktavardžio ir įvardžio niekas formos su prieveiksmiu nieko), būdvardžių, skaitvardžių ir prieveiksmių homoformos (pvz., pirmiausiai – šis žodis, priklausomai nuo konteksto, gali būti tiek būdvardis, tiek prieveiksmis, tiek skaitvardis). 4.4. Homoformos, nulemtos lietuvių kalbos morfologinės sistemos Kai kurias homoformas lemia lietuvių kalbos morfologinė sistema. Vardažodžių sutapimus lemia sinkretiški tam tikrų linksniuočių linksniai, sutampančios kai kurių linksnių skirtingų giminių ar skaičiaus formos (pvz., naujų – tiek mot., tiek vyr. g. dgsk. kilmininko forma); gali sutapti veiksmažodžių asmuo, skaičius, laikas ir t. t. Tokių žodžių leksinė reikšmė yra tokia pat. Šios kategorijos visumą sudaro vien kaitomųjų kalbos dalių sutapimai. Vardažodžių sutapimų daugiausia, juos galima skirti į skaičiaus, giminės ir linksnio sinkretizmo atvejus. Linksnių sutapimų atvejai yra 7 rūšių: (i)o linksniuotes vardažodžių vnsk. vardininko, įnagininko, šauksmininko ir bevardės giminės sutapimai (pvz.: daiktavardžiai abatija, data, emulsija; būdvardžiai faktiška, fatališka, galinga); ė linksniuotės daiktavardžių vnsk. įnagininko ir šauksmininko sutapimai (pvz., daiktavardžiai beteise, dėde, bedante); (i)a, (i)u linksniuočių daiktavardžių dgsk. vardininko ir šauksmininko sutapimai (pvz., daiktavardžiai abituriantai, akiniai, angelai); (i)a linksniuotės daiktavardžių vnsk. vietininko ir šauksmininko sutapimai (pvz.: albume, bate, čempione); skaitvardžių ir įvardžių vardininko ir galininko sutapimai (pvz., įvardžiai judu, mudu, skaitvardžiai abi, dvi (verta paminėti, kad Bendrinės lietuvių kalbos žodyne (BLKŽ) žodis abi laikomas įvardžiu); i linksniuotės daiktavardžių ar sudaiktavardėjusių dalyvių, būdvardžių dgsk. vardininko ir šauksmininko sutapimai (pvz.: akmenys, anty s, baltieji, kaltinamieji); skaitvardžių ar įvardžių vardininko, galininko ir įnagininko sutapimai (pvz., skaitvardžiai aštuoniolika, dvylika, trylika ir įvardis keliolika). Giminės sutapimai žodyne yra 7 rūšių: vardažodžių vyr. ir mot. g. dgsk. kilmininko sutapimai (pvz.: dalyviai abejojančių, akcentuojančių, apibendrinančių, būdvardžiai apynau jų, birių, blogų – sutampa vyr. ir mot. g.); (i)a MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 129 linksniuotės vardažodžių vyr. g. vnsk. vardininko ir (i)o linksniuotės vardažodžių mot. g. dgsk. galininko sutapimai (pvz.: būdvardžiai abejingas, brokuotas, dieviškas; dalyviai diferencijuotas, forsuotas, gautas); (i)o ir (i)a linksniuočių vardažodžių vnsk. galininko sutapimai (pvz.: būdvardžiai abejingą, aklą, darganą; dalyviai dažomą, draudžiamą, gaunamą); veikiamosios rūšies dalyvių vyr. g. dgsk. vardininko ir bevardės giminės sutapimai (pvz.: abejoja, amžina, apdarą); skaitvardžių vardininko mot. ir vyr. g. sutapimai (pvz., trys); skaitvardžių galininko mot. ir vyr. g. sutapimai (pvz., tris); skaitvardžių ar įvardžių naudininko ir (ar) įnagininko vyr. ir mot. g. sutapimai (pvz.: duiem, judviem); daiktavardžių mot. ir vyr. g. sutapimai su bendrąja gimine (pvz.: giminė, mazgotė – bendroji giminė sutampa su moteriškąja; ligonis – bendroji giminė sutampa su vyriškąja); Kaip minėta, gali sutapti ir kaitomųjų kalbos dalių skaičius. Tokių atvejų žodyne yra 4 rūšių: (i)o, ė linksniuotės vardažodžių vnsk. kilmininko ir dgsk. vardininko ir šauksmininko sutapimai (pvz.; daiktavardžiai abejonės, abėcėlės, baterijos; būdvardžiai basos, birios, dabartinės; dalyviai decentralizuotos, degeneruotos, eiliuotos); (i)u ir i linksniuočių vardažodžių vnsk. vardininko ir dgsk. galininko sutapimai (pvz.: administratorius, gentis, kalendorius); (i)u linksniuotės daiktavardžių vnsk. galininko ir dgsk. kilmininko sutapimai (pvz.: agresorių, derlių, išminčių); (i) linksniuotės vyr. g. būdvardžių vnsk. šauksmininko ir dgsk. vardininko sutapimai (pvz.: artimesni, garesni, mažesni). Neretai sutampa ir įvairios veiksmažodžių formos. Tokių sutapimų žodyne – 7 rūšys. Tai: veiksmažodžių bendraties ir neveikiamosios rūšies dalyvių būtojo laiko vyr. g. dgsk. vardininko homoformos (pvz.: absorbuoti, išardyti, nulakuoti); tariamosios nuosakos trečiojo asmens veiksmažodžių ir neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių dgsk. kilmininko homoformos (pvz.: adaptuotų, gamintų, girdėtų); esamojo laiko veiksmažodžių trečiojo ir antrojo asmenų homoformos (pvz.: atsispindi, įsidėmi, krūpteli); dalyvių sutapimai su padalyviais ar pusdalyviais (pvz.: adoruojantis, bijantis – šiuo atveju sangrąžiniai padalyviai sutampa su nesangrąžinio esamojo laiko vyr. g. vnsk. vardininko dalyvio forma; pusdalyvis duodamas sutampa su esamojo laiko dalyviais – tiek su mot. g. dgsk. galininku, tiek su vyr. g. vnsk. vardininku); bendraties sutapimai su veiksmažodžių vnsk. antruoju asmeniu (pvz.: neklysti, nuslysti, trykšti); veiksmažodžių asmenuojamosios ir neasmenuojamosios formų sutapimai (pvz.: dirbtinai, imtinai, maldautinai – mot. g. dalyvių vnsk. naudininko formos sutampa su būdiniais; sugrįžta, tirta – veiks- 130 BENDRINĖ KALBA | 96 mažodžių esamojo laiko trečiojo asmens formos sutampa su bevardės ir mot. g. dalyviais – tiek su vardininku, tiek su įnagininku); esamojo ir būsimojo laiko padalyvių homoformos (pvz.: apklau­siant, pratęsiant, trešiant – sutampa būsimojo ir esamojo laiko padalyvių formos). 4.5. Tos pačios reikšmės homoformos, atsiradusios dėl priskyrimo skirtingoms paradigmoms Kai kurie daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai, įvardžiai ir prieveiksmiai, turintys tą pačią reikšmę, gali priklausyti dviem skirtingoms paradigmoms, pvz.: Audrių galėtų būti tiek formos Audrius, tiek formos Audrys vnsk. galininkas; būčiau galėtų priklausyti tiek būti, yra, buvo paradigmai, tiek būti, būna, buvo, tiek ir būti, būva, buvo; grįuvus – galėtų priklausyti tiek grįuti, grįūna, grįuvo, tiek grįūti, grįūva, grįuvo paradigmoms; formos stebukladario lema galėtų būti tiek stebukladaris, tiek stebukladarys; mano – tiek įvardžio su lema mano, tiek įvardžio su lema manas forma. Tokiems atvejams LKHŽ skirta viena atskira rūšis. 4.6. Priežasčių sąsajos Paminėtos penkios atsiradimo priežastys gali būti susijusios tarpusavyje, o be to, kai kurių žodžių homoformų atsiradimą gali lemti ne viena priežastis, pavyzdžiui, abstrãkčiai vs. abstrakčiai – čia daugiareikšmiškumą lemia tiek prozodinių elementų skirtumai (skiriasi kirčio vieta), tiek dalinis reikšmės sutapimas (vienas žodis yra padarytas iš kito). Kitas pavyzdys – būdvardžio káltas ir daiktavardžio káltas sutapimai. Šie žodžiai galėtų patekti tiek į prozodinių elementų, tiek į skirtingos leksinės reikšmės nulemtų homoformų kategorijas. Be to, vieną rūšį žodyne sudarančios skirtingos homoformos nebūtinai lemiamos tų pačių priežasčių. Pavyzdžiui, vieni tariamosios nuosakos ir neveikiamosios rūšies dalyvių sutapimai (pvz.: adaptuotų, brandintų) susidaro dėl prozodinių elementų skirtumų (plg., aplýtų ir aplytų), o kiti – dėl lietuvių kalbos morfologinės sistemos, t. y. tiesiog sutampa dvi veiksmažodžio formos (pvz.: automatizuotų, derėtų). Penkios homoformų susidarymo priežastys padeda dar geriau suvokti, kodėl anotuojant Lemuokliu (ar kitais morfologiniais anotatoriais) atsiranda vienokių ar kitokių morfologinio daugiareikšmiškumo atvejų. Papildžius M I G L Ė Ž E M R I E T Ė. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 131 šią informaciją statistiniais duomenimis, būtų galima įvardyti, kokia priežastis tikėtiniausia. Taip būtų galima patobulinti ir LKHŽ. Suvokiant, kas lemia morfologinį daugiareikšmiškumą, į žodyną būtų galima įtraukti naujų duomenų, pavyzdžiui, galėtų atsirasti pažymos, kurios rodytų daugiareikšmiškumo tikimybę ar kt. Be to, analizuojant išsamiau, pateikiant statistinius duomenis, galėtų paaiškėti ir daugiau homofor mų atsiradimo priežasčių. Tai – galimas ateities tyrimas. APIBENDRINIMAS Straipsnyje aprašytas vienas iš lietuvių kalbos kompiuterizavimo etapų – automatinė morfologinė analizė. Jos metu išryškėja morfologinio daugiareikšmiškumo problema. Remiantis rengiamu LKHŽ, atsirado galimybė išryškinti priežastis, kodėl lietuvių kalboje atsiranda homofor mų. Pagal atsiradimo priežastis homofor mas galima klasifikuoti taip: 1) teorinės homofor mos, atsiradusios dėl kai kurių žodynų sudarymo specifikos; 2) homofor mos, atsiradusios dėl prozodinių elementų skirtumų; 3) homofor mos, atsiradusios dėl sutampančių skirtingų žodžių; 4) homofor mos, nulemtos lietuvių kalbos morfologinės sistemos; 5) tos pačios reikšmės homofor mos, atsiradusios dėl priskyrimo skirtingoms paradigmoms. Teorinės homofor mos apsunkina morfologinę analizę tada, kai archajiški ar dabartinėje lietuvių kalboje (beveik) nebevartojami žodžiai sutampa su dažnais žodžiais. Ši problema parodo, kad morfologiniams anotatoriams reikalingi kitaip sudaryti žodžių sąrašai. Homofor mos, nulemtos prozodinių elementų, atsiranda tik rašytinėje kalboje. Jų pavyzdžių daugiausia tarp kaitomųjų kalbos dalių sutapimų, dažnai tai būna sutapusios vieno žodžio formos (pvz.: vnsk. vardininkas mamà ir šauksmininkas māmą; vnsk. vardininkas apimtis ir dgsk. galininkas āpimtis), tačiau gali sutapti ir dvi skirtingos kalbos dalys (pvz., apsaugos – sutampa daiktavardžio apsauga vnsk. kilmininko, dgsk. vardininko ir veiksmažodžio apsaugoti trečiojo asmens būsimojo laiko formos). Tokių sutapimų taip pat pastebėta tarp kaitomųjų ir nekaitomųjų kalbos dalių homofor mų, pavyzdžiui, veiksmažodžių, būdvardžių ir prieveiksmių sutapimų (pvz., blogai – sutampa veiksmažodžio blogti butojo kartinio laiko antrojo asmens vnsk., būdvardžio blogas, –a mot. g. vnsk. naudininko ir prieveiksmio blogai formos). 132 BENDRINĖ KALBA | 96 Homoformos, atsiradusios dėl sutampančių skirtingų žodžių, gali būti skirtingų leksinių reikšmių (sutampantys žodžiai, kurie darybiškai nėra susiję, pvz., arti – sutampa prieveiksmis, prielinksnis, veiksmažodžio bendratis ir dalyvis, plg. artì ir ártì) arba iš dalies sutampančių reikšmių (turi skirtingas lemas, tačiau jos semantiškai ir darybiškai susijusios, pvz.: absoliutiškai – sutampa prieveiksmio absoliutiškai bei būdvardžio absoliutiškas, -a mot. g. vnsk. naudininko formos). Homoformas, atsiradusias dėl lietuvių kalbos morfologinės sistemos, lemia lietuvių kalbos gramatika, pavyzdžiui, sinkretiniai linksniai, sutampančios skirtingų giminių ar skaičiaus formos (pvz., naujų – tiek mot., tiek vyr. g. forma); gali sutapti veiksmažodžių asmuo, skaičius, laikas ir t. t. Tokių žodžių leksinė reikšmė yra tokia pat, kitaip sakant, sutampa skirtingos to paties žodžio kaitybinės formos. Šios kategorijos visumą sudaro vien kaitomųjų kalbos dalių sutapimai. Homoformų atsiradimą gali lemti ir tai, kad tas pats žodis priskiriamas skirtingoms paradigmoms, pavyzdžiui, būčiau – ši forma galėtų priklausyti tiek paradigmai būti, yra, buvo, tiek būti, būna, buvo, tiek ir būti, būva, buvo paradigmoms. Šios priežastys padeda suvokti, kodėl automatiškai anotuojant atsiranda vienokių ar kitokių morfologinio daugiareikšmiškumo atvejų. Be to, remiantis šia informacija, būtų galima patobulinti LKHŽ. Suvokiant, kas lemia morfologinį daugiareikšmiškumą, į žodyną būtų galima įtraukti papildomą informaciją, pavyzdžiui, galėtų atsirasti pažymų, kurios rodytų daugiareikšmiškumo tikimybę ar kitus duomenis. LITERATŪRA Aleksandravičiūtė Skaistė 2008: Paieškos sistemos „Google“ naudojimo galimybės tiriant kalbos reiškinius. – Bendrinė kalba 81, 266–282. Barauskaitė Janina 1979: Leksikologijos pradmenys. Leksinė semantika, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija. Barauskaitė Jūratė, Čepaitienė Giedrė, Mikulėnienė Danguolė 1995: Lietuvių kalba. Leksikologija, fonetika, akcentologija, dialektologija, rašyba 1, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Bielinskienė Agnė, Boizou Loïc, Rimkutė Erika 2017: Lietuvių kalbos morfologiškai ir sintaksiškai anotuoti tekstynai. – Bendrinė kalba 90, 1–30. MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 133 BLKŽ 2022: Bendrinės lietuvių kalbos žodynas (rengiamas), vyr. red. D. Liutkevičienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: https://ekalba.lki.lt/bendrines-lietuviu-kalbos-zodynas. DLKŽ 2021: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyriausiasis redaktorius S. Keinys, 8-as patais. ir papild. leidimas (elektroninis variantas), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: https://ekalba.lt. Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. Grumadienė Laima 2002: Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninis žodynas ir jo bazė. – Lituanistika 46, 19–37. Jakaitienė Evalda 2009: Leksikologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kaljanov Ali 2023: Grammatical Homonyms in Modern Karakalpak Language. – The International Journal of Language and Cultural 5(1), 26–31. Prieiga internete: https://www.growingscholar.org/journal/index.php/TIJOLAC/article/view/322. Katamba Francis 1994: English Words, London: Routledge. LKE 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKŽ 2005: Lietuvių kalbos žodynas, t. 1–20 (elektroninis variantas), vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas. Marcinkevičienė Rūta 2011: Žodžio reikšmė. Žodynai ir tekstynai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Nevzorova Olga, Zin’kina Julia, Pjatkin Nicolaj 2005: Applied Problems of Functional Homonymy Resolution for Russian Language. – International Journal ITA 12(3), 231–235. Prieiga internete: http://www.foibg.com/ijita/vol12/ijita12-3-p05.pdf. Pakerys Jurgis 2009: Būtiniųjų predikatyvų žymėjimas lietuvių kalbos veiksmo pavadinimo konstrukcijose. – Gramatinių funkcijų prigimtis ir raiška (Acta Salensia 1), Vilnius: Vilniaus universitetas, 125–145. Piečytė Miglė 2023: Morfologinio daugiareikšmiškumo analizė ir klasifikacija: baigiamasis magistro darbas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Puolakainen Tiina 2012: How Does the Choise of Morphological Analyser Influence the Quality of Syntactical Analysis? – Human Language Technologies – The Baltic Perspective: Proceedings of the Fifth International Conference Baltic HLT, Amsterdam, Berlin, Tokyo, Washington, DC: IOS Press, 193–200. Rimkutė Erika 2002: Homoformos dabartinės lietuvių kalbos tekstyne. – Lituanistika 2, 86–101. 134 BENDRINĖ KALBA | 96 Rimkutė Erika 2003a: Morfologinio daugiareikšmiškumo tipologija. – Lituanistika 4, 60–78. Rimkutė Erika 2003b: Homonimai, homoformos ir homografai tekstynų lingvistikos požiūriu. – Terminologija 10, 33–41. Rimkutė Erika 2006a: Morfologinio daugiareikšmiškumo ribojimas kompiuteriniame tekstyne: daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Rimkutė Erika 2006b: Dabartinės lietuvių kalbos gramatinių formų vartosena morfologiškai anotuotame tekstyne. – Lituanistika 2, 34–55. Rimkutė Erika, Grybinaitė Rasa 2004: Dažniausios lietuvių kalbos morfologinio daugiareikšmiškumo rūšys ir jų automatinis vienareikšminimas. – Kalbų studijos 5, 74–78. Prieiga internete: https://www.vdu.lt/cris/handle/20.500.12259/53446. Rimkutė Erika, Grigonytė Gintarė 2006: Automatizuotas lietuvių kalbos morfologinio daugiareikšmiškumo ribojimas. – Lituanistika 9, 30–37. Rimkutė Erika, Daudaravičius Vidas 2007: Morfologinis „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno“ anotavimas. – Kalbų studijos 11, 30–35. Šukys Jonas 2004: Panašiai skambantys žodžiai: normos ir klaidos, Vilnius: Gimtasis žodis. TŽŽ 2023: Tarptautinių žodžių žodynas (elektroninis variantas). Prieiga internete: https://tzz.lt/. Zinkevičius Vytautas 2000: Lemuoklis – morfologinei analizei. – Darbai ir dienos 24, 246–273. Įteikta 2023 04 05 Priimta 2023 06 29 MIGLĖ ŽEMRIETĖ THE REASONS FOR THE MORPHOLOGICALLY AMBIGUOUS FORMS Summary Although the problem of morphological ambiguity in the Lithuanian language has been solved for all practical purposes morphological annotators, even when are improved, are not always capable of choosing the most probable form from several morphologically polysemous forms. Moreover, such cases are not uncommon when the morphological annotator incorrectly chooses one form from several possible ones. Therefore, a decision was made to conduct a study that would analyze and classify cases of morphological polysemy, hereinafter referred to as homoforms of the Lithuanian language. The aim of the study is to discuss their MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 135 possible causes based on the classified homoforms through the application of quantitative analysis, textual linguistics, and descriptive. When describing the reasons for homoforms, reference is made to the Dictionary of Homoforms of the Lithuanian language, prepared by the author of this article and Erika Rimkutė. Since the Dictionary of Homoforms of the Lithuanian Language consists of a really large number (about 36,000) of morphologically polysemous words, it becomes possible to define the reasons for the appearance of homoforms in the Lithuanian language. Homoforms can be classified according to the reasons for their appearance as follows: (1) homoforms that are rather theoretical in nature and appeared in the process of the compilation of dictionaries; (2) homoforms resulting from differences in prosodic elements; (3) homoforms resulting from different overlapping words; (4) homoforms that came into existence due to the specifics of the Lithuanian morphology system; (5) homoforms of the same meaning that appeared under different paradigms. These five reasons help us to better understand why automatic annotation often produces a kind of morphological ambiguity. Based on this information, it would be possible to improve the Dictionary of Homoforms of the Lithuanian Language on its own right. By understanding what determines morphological polysemy, new data could be added to the dictionary, such as notations that indicate the probability of ambiguity or other data. KEYWORDS: morphological ambiguity, automatic morphological analysis, corpus, homoforms, dictionary. MIGLĖ ŽEMRIETĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] MIGLĖ ŽEMRIETĖ MORFOLOGIŠKAI DAUGIAREIKŠMIŲ FORMŲ ATSIRADIMO PRIEŽASTYS Santrauka Nors morfologinis daugiareikšmiškumas yra iš esmės išspręsta problema, net ir patobulinus lietuvių kalbos morfologinius anotatorius, jiems ne visada iš kelių morfologiškai daugiareikšmių formų pavyksta pasirinkti tikėtiniausią. Be to, nereti ir tokie atvejai, kai morfologinis anotatorius neteisingai parenka vieną formą 136 BENDRINĖ KALBA | 96 iš kelių galimų. Todėl nutarta išanalizuoti ir suklasifikuoti morfologinio daugiareikšmiškumo atvejus, juos vadinant lietuvių kalbos homoformomis. Tyrimo tikslas – remiantis suklasifikuotomis homoformomis, aptarti galimas jų priežastis. Taikyti kiekybinės analizės, tekstynų lingvistikos, aprašomasis metodai. Aprašant homoformų priežastis, remiamasi Lietuvių kalbos homoformų žodynu. Jį sudaro apie 36 tūkst. homoformų, todėl galima apibrėžti homoformų lietuvių kalboje atsiradimo priežastis. Šiame straipsnyje homoformos pagal atsiradimo priežastis suklasifikuotos į penkias grupes: 1) teorinės homoformos, atsiradusios dėl kai kurių žodynų sudarymo specifikos; 2) homoformos, atsiradusios dėl prozodinių elementų skirtumų; 3) homoformos, atsiradusios dėl sutampančių skirtingų žodžių; 4) homoformos, nulemtos lietuvių kalbos morfologijos sistemos; 5) tos pačios reikšmės homoformos, atsiradusios dėl priskyrimo skirtingoms paradigmoms. Ši klasifikacija padeda geriau suvokti, kodėl morfologiniams anotatoriams anotuojant atsiranda vienokių ar kitokių morfologinio daugiareikšmiškumo atvejų. Remiantis šia informacija, būtų galima patobulinti ir patį Lietuvių kalbos homoformų žodyną. Suvokiant, kas lemia morfologinį daugiareikšmiškumą, į žodyną būtų galima įtraukti naujų duomenų, pavyzdžiui, galėtų atsirasti pažymos, kurios rodytų daugiareikšmiškumo tikimybę ar kitus duomenis. ESMINIAI ŽODŽIAI: morfologinis daugiareikšmiškumas, automatinė morfologinė analizė, tekstynas, homoformos, žodynas. MIGLĖ ŽEMRIETĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] MIGLĖ ŽEMRIETĖ. Morfologiškai daugiareikšmių formų atsiradimo priežastys 137