Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose

Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 179 VILIJA RAGAIŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-5026-4667 MOKSLINIŲ TYRIMŲ KRYPTYS: akcentologija, dialektologija, etnolingvistika, leksikografija. DOI: https://doi.org/10.35321/bkalba.2024.97.09 LINKSNIUOJAMŲJŲ ŽODŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIŲ RYTŲ AUKŠTAIČIŲ UTENIŠKIŲ ŠNEKTŲ RANKRAŠTINIUOSE ŠALTINIUOSE ESMINIAI ŽODŽIAI: rytų aukštaičių uteniškių patarmė, šnekta, linksniuojamasis žodis, kirčiavimo variantas, rankraštinis šaltinis. ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama iki šiol kirčiavimo požiūriu kalbininkų išsamiau netirta Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomų XX a. 6–7 deš. rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštinių šaltinių medžiaga. Tyrimu siekiama nustatyti šiuose aprašuose (pateiktuose atsakymuose į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos klausimus ir transkribuotuose tekstuose) rastų linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkius. Remiantis gana gausia medžiaga, aptariami tiriamuoju laikotarpiu uteniškių patarmėje vyravę akcentuacijos modeliai, žodžių ir jų formų kirčiavimo variantai, aiškinamos galimos jų egzistavimo priežastys, pateikiamas toje pačioje šnektoje akcentinių variantų turinčių žodžių formų sąrašas. Nagrinėjama, kaip XX a. 6–7 deš. rytų aukštaičių uteniškių patarmėje linksniuojamųjų žodžių ir jų formų akcentuaciją veikė kirčio atitraukimo kaip dėsnio formavimasis, morfologinis paradigmos išlyginimas, senovinio kirčiavimo reliktų išlaikymas, dviejų daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – akcentinio ir semantinio modelio nykimas, polinkis į oksitonezę ir kt. veiksniai. ABSTRACT The article examines the manuscript sources of the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena dating to the 1950s–1960s, which are stored in the Dialect Archive of the Centre of Geolinguistics at the Institute of the Lithuanian Language and which have not yet been thoroughly studied by linguists from the perspective of accentuation. The study aims to determine the accentuation tendencies of declinable 180 BENDRINĖ KALBA | 97 words found in these descriptions (presented in responses to the questions of the Program of Material Collection for the Atlas of the Lithuanian Language and in transcribed texts). Based on the substantial amount of material, the article discusses the accentuation patterns, the accentuation variants of words and word forms prevalent in the subdialect of Utena during the studied period, along with the possible reasons for their existence. A list of word forms with accentual variants within the same local dialect is provided. The study examines how the accentuation of declinable words and their forms in the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena during the 1950s–1960s was influenced by factors such as the formation of the rule of stress retraction, the morphological levelling of paradigms, the preservation of ancient accentuation relics, the decline of the accentual and semantic model of two plural forms (simple and collective), the tendency toward oxytone accentuation, and other factors. ĮVADAS Rytų aukštaičių uteniškių patarmės kirčiavimo reiškiniai mokslininkų iki šiol tirti fragmentiškai. Dialektologijos darbuose bendrais bruožais aptartas kirčio atitraukimo pobūdis šios patarmės plote (LKT 1970: 34–35; LKA 1982: 123–124, žml. Nr. 105; Zinkevičius 1994: 74; 2006: 94; LKTCH 2004: 126–127; Markevičienė 1999: 16; Urbanavičiūtė-Markevičienė, Grinaveckis 1992: 12; RAU 2010: 35) ir šnektose kitaip kirčiuojami žodžiai1 (DST 2013: 23–24; MLT 2019: 24; Balčiūnienė, Meiliūnaitė, Rinkauskienė 2019: 189). Mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė fonologiniam šalutiniam kirčiui (Kosienė, Girdenis 1979: 48–56), monoftongų, inesyvo ir iliatyvo, daugiskaitos naudininko ir įnagininko priegaidėms tirti (Kosienė 1982: 61–71; Bacevičiūtė, Rinkauskienė 2007: 4–11; 2008a: 78–84; 2008b: 229–237). Taigi trūksta šios patarmės kirčiavimo sistemos tyrimų, publikacijų, skirtų akcentuacijos požymiams ir polinkiams aptarti. Šiame straipsnyje pasirinkta nagrinėti vieno laikotarpio medžiagą – iki šiol kalbininkų išsamiau netirtus Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomų XX a. 6–7 deš. rankraštinių šaltinių duomenis. Straipsnio tikslas – sinchroniniu požiūriu aprašyti rytų aukštaičių uteniškių patarmės XX a. 6–7 deš. rankraštiniuose šaltiniuose rastų linksniuo1 Omenyje turimi žodžiai, kurie daugumoje aukštaičių patarmių kirčiuojami pagal kitą akcentinę paradigmą arba pagrindinis kirčiavimo variantas yra kitos kirčiuotės nei tiriamoje patarmėje. Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 181 jamųjų žodžių kirčiavimo ypatybes ir aptarti jų akcentuacijos polinkius. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai yra šie: 1) nustatyti pagal vieną akcentinę paradigmą kirčiuojamus ir kirčiavimo variantų2 turinčius linksniuojamuosius žodžius, sudaryti jų sąvadus; 2) aptarti pagal pastovaus ir (arba) kilnojamojo kirčiavimo paradigmas kirčiuojamų žodžių ir akcentinių variantų turinčių paskirų formų paplitimą patarmės plote; 3) nustatyti linksniuojamų žodžių kirčiavimo polinkius lemiančius veiksnius. Atliekant tyrimą taikomas aprašomasis analitinis metodas, taip pat pasitelkti lyginamasis ir vidinės rekonstrukcijos metodai. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimas straipsnyje nagrinėjamas pagal žodžio formų kirčio vietos ir (arba) kirčiavimo paradigmų įvairavimą, akcentinių variantų vartojimo dažnumą ir paplitimą patarmės plote ir kt. Atliktas tyrimas yra naujas ir aktualus. Straipsnyje, remiantis iš viso rytų aukštaičių uteniškių ploto surinkta medžiaga, pirmą kartą aprašomi linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai, pateikiamas toje pačioje šnektoje akcentinių variantų turinčių žodžių formų sąrašas. Šis tyrimas pirmiausia turėtų būti aktualus tarmių kirčiavimo polinkių ir akcentuacijos reiškinių kaitos tyrėjams. Juolab kad yra galimybė straipsnyje aptartą medžiagą ir pateiktas išvadas palyginti su jau atliktų pietų aukštaičių, vakarų aukštaičių kauniškių ir rytų aukštaičių kupiškėnų ir anykštėnų patarmių XX a. 6–7 deš. rankraštinių šaltinių tyrimų rezultatais (Ragaišienė 2012: 219–231; 2018: 176–201; 2019: 1–19; 2020a: 1–17; 2020b: 211–226; 2022: 230–270). Tikėtina, kad tokio pobūdžio tyrimai gali turėti ir praktinės naudos tarminių tekstų ir žodynų rengėjams – dialektologams ir leksikografams. 1. TIRIAMOJI MEDŽIAGA Renkant medžiagą Lietuvių kalbos atlasui3, XX a. 6–7 deš. buvo ištirtos rytų aukštaičių uteniškių plotui priklausančios gyvenamosios vietovės (punktai)4 ir parengti jų tarminiai aprašai. Rankraštinį punkto šaltinį dažniausiai su2 Lingvistinėje literatūroje įvairiai kirčiuojami žodžiai ir jų formos vadinami kirčiavimo variantais (Kardelytė 1975: 11; Zinkevičius 1979: 91 ir kt.), akcentiniais variantais (Stundžia 1995: 22), kirčiavimo gretimybėmis (Pakerys 1994: 7) arba kirčiavimo gretybėmis (Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia 2007: 8). Pastaraisiais metais įsigali tradicija terminus kirčiavimo (akcentinis) variantas ir kirčiavimo (akcentinė) gretybė vartoti kaip sinonimus (Ragaišienė 2010; 2020a: 1–17; 2020b: 211–226; 2022: 230–270; plg. dar Stundžia 2009: 66). 3 LKA 1977; LKA 1982; LKA 1991. 4 Tirtinos gyvenamosios vietovės (punktų pavadinimai ir numeriai) nustatyti Lietuvių kalbos atlaso rengėjų. 182 BENDRINĖ KALBA | 97 daro tirtos vietovės, šnektos kalbinių ypatybių ir pateikėjų pristatymas, atsakymai į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos leksikos, fonetikos, morfologijos ir sintaksės klausimus, transkribuoti tekstai. Per du dešimtmečius medžiaga sukaupta beveik iš visų uteniškių gyvenamųjų vietovių – archyve rasti 89 šaltiniai (apie 2100 puslapių) iš 66 punktų (žr. 1 pav.)5. 5 Duomenų neturima tik iš trijų punktų – Vyžuon (275), Aknystlių (307) ir Deguli (345). 1 PAV. Rytų aukštaičių uteniškių gyvenamosios vietovės, iš kurių surinkta tiriamoji medžiaga Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 183 Šnektų tyrėjams keltas uždavinys fonetine transkripcija užrašyti ir sukirčiuoti „kiek galint daugiau tekstų <...> iš kasdienės kalbos ir tautosakos“ (LKAP 1956: 9). Iš pateiktų duomenų matyti, kad renkant medžiagą pirmiausia siekta gauti atsakymus į anketų klausimus6. Todėl daugiausia užrašyta paskirų sakinių su anketų klausimuose nurodytais žodžiais arba pateikta jų vienaskaitos vardininko (rečiau – kitų linksnių) formų, pvz.: mūšỹs Sgn (379), mūšia Ut (308), snukỹs Gtč (114), Alk (180), Ds (212), sprindỹs Šlt (173), Rb (177), Ld (312), smėlỹs Rk (147), smėlia Brč (245) ir kt.7 Transkribuoti tekstai (pasakos, pasakojimai apie gyvenamąją vietovę, realijas ir kt.) dažniausiai yra nedidelės apimties, pateikti ne visuose šaltiniuose. Tiriamosios medžiagos sąvadą sudaro 183 dviskiemeniai ir daugiaskiemeniai linksniuojamieji žodžiai (apie 2700 formų). Dauguma jų rasti bent keliuose (ketvirtadalis – keliolikoje) rankraštinių šaltinių. Daugiau nei pusę straipsnyje nagrinėjamų linksniuojamųjų žodžių sudaro įvairiai kirčiuojamos dviskiemenių ir daugiaskiemenių produktyviųjų a ir a2 kamienų formos. Produktyviųjų ā ir ē kamienų žodžių šaltiniuose rasta gerokai mažiau. Nors duomenų turima palyginti nemažai, kirčiavimo požiūriu medžiaga vertintina kaip trūktina. Pirmiausia todėl, kad užrašytų formų ne visada pakanka žodžio akcentinei paradigmai nustatyti, pvz.: gyslà Spt (309), kálvėj Gtč (114), Šlt (173) / kalvj Sgn (379)8, su rýkšte Skd (378) ir kt. Kai kuriais atvejais neaišku, ar žodis turi kirčiavimo gretybių, ar įvairuoja jo tik pa skirų formų akcentuacija, pvz.: káulai Brč (245), Ut (308), Skd (378), káulų Užb (87), Rk (147), Rg (178), Vb (142), káulų, káulais Trg (346), káulais Šlt (173), Int (480) / kaul Gdr (504)9. Remiantis paskirų formų kirčio vieta galima nustatyti dalies daugiaskiemenių priesagų vedinių kirčiuotę (ypač tais atvejais, kai duomenys paliudyti kelių šnektų). Pirmiausia tai 6 Atsakymai į klausimus užrašyti transkripcija ir sukirčiuoti. Žodžių kirčiuotė nenurodyta. Tiriamuose šaltiniuose žodžiai užrašyti skirtinga transkripcija, neišvengta netikslumų ir riktų. Nurodant kelių šnektų vartosenos pavyzdžius, neretai reikėtų pateikti keletą tos pačios žodžio formos variantų. Kai aptariamiems akcentologijos reiškiniams transkripcija nėra aktuali, straipsnyje pavyzdžiai teikiami bendrinės lietuvių kalbos rašmenimis. Formos su atitrauktiniu kirčiu ir koloninio kirčiavimo atvejai nurodomi transkribuoti. 7 Straipsnyje nurodoma ne tirtos gyvenamosios vietovės (kaimo) santrumpa, o Lietuvių kalbos atlaso punkto pavadinimas ir numeris. Tai daroma patogumo dėlei. Netikslinga įsivesti kelias vieno punkto santrumpas, nes žemėlapyje yra galimybė duomenis nurodyti tik prie Lietuvių kalbos atlaso punkto. 8 Atlikti tyrimai rodo, kad nustatant žodžio kirčiuotę negalima remtis tik vietininkų formomis, nes jų kirčiavimas gali skirtis nuo kitų linksnių formų, t. y. ne visada rodyti akcentinę paradigmą (Ragaišienė 2023: 190–210). 9 Įvairiai kirčiuojamų žodžių formų pirmasis nurodomas pagrindinis kirčiavimo variantas. 184 BENDRINĖ KALBA | 97 pasakytina apie šaltiniuose rastas priesagos -inis, -ė būdvardžių, priesagų -inė ir -(t)uvė daiktavardžių formas, pvz.: béržinis Drš (172), Vlč (240), Ut (308), Grs (412) / beržnis Ld (312), beržnės málkos Arn (526); daržin Vlč (240), Ut (308), Ld (312), daržin, daržinj Gtč (114), daržin, daržinn Bjt (479) / dažinė, dažinėj Rg (178); kultuv Gtč (114), Brč (245), Dgl (277), Spt (309), Ld (312), kultuvm Gdr (504), Arn (526) / kùltuvė Drš (172) ir kt. Tačiau dažniausiai linksniuojamųjų žodžių paradigmai nustatyti pavienių formų nepakanka, nes, kaip pastebėję šios patarmės tyrėjai, nemažai yra žodžių, kirčiuojamų kitaip (DST 2013: 23–24; MLT 2019: 24). Remiantis surinkta medžiaga nėra galimybių nustatyti dalies konkrečių žodžių ar darybos tipų kirčiavimo polinkių, išsamiau aptarti kamienų tarpusavio sąveikos ir produktyviųjų kamienų poveikio neproduktyviųjų akcentuacijai. Tačiau turimų duomenų tikrai pakanka XX a. 6–7 deš. rytų aukštaičių uteniškių patarmės akcentuacijai įvertinti ir linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiams nustatyti. Juolab kad aptariami šaltiniai palyginti gerai atspindi tiriamos patarmės ypatybes. Juose pateikta medžiaga yra vertinga ir patikima, nes dauguma rankraščių parengti patyrusių kalbininkų – K. Eigmino, E. Grinaveckienės, K. Morkūno, Ž. Urbanavičiūtės, A. Valeckienės, K. Vosylytės, A. Vanago ir kt. 2. LINKSNIUOJAMŲJŲ ŽODŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI 2.1. Rytų uteniškių patarmėje linksniuojamųjų žodžių ir jų formų akcentuacijos polinkiai pirmiausia sietini su kirčio atitraukimu. Rankraštinių šaltinių medžiaga rodo, kad XX a. 6–7 deš. dalyje uteniškių ploto veikė du dėsniai – silpnasis sąlyginis kirčio atitraukimas ir intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimas (plg. LKA 1982; žml. Nr. 105). Gataũčių, Vabalniñko, Šaltẽnių, Õnuškio, Bučinų, Obẽlių, Rõkiškio apylinkėse kirtis dėsningai buvo atitraukiamas nuo trumpos galūnės į bet kokį priešpaskutinį ilgąjį skiemenį, pvz.: gata, jusva, leñdi, piki, su ruka, šata ruka, vina Gtč (114), skra, eni, enu, gava, lipsna, litus, jaũni, kabi, piki Bč (121), basu, gvi, laki, vini, žm.na Ob (148) ir kt.10 Apie Moltus, Suginčiùs, Panemunlį, Kriaunàs, Sùvieką kirtį nuo trumpos galūnės buvo linkstama atitraukti į ilgąjį skiemenį, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis arba ie, uo, 10 Rankraštiniuose šaltiniuose atitrauktinio kirčio atvejais dvibalsiai ir ilgieji balsiai dažniausiai žymimi vidurine priegaide, o dvigarsiai – tvirtagale priegaide. Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 185 pvz.: dina, juda, nuga pnia, tvra, vina, žima, žsis, žvris Sgn (379). XX a. 6–7 deš. šiose šnektose dėsnis veikė nevienodai reguliariai, pavyzdžiui, Debekių ir Vidẽniškių apylinkėse kirtį išlaikančios ir jį atitraukiančios formos, regis, buvo vartojamos pramaišiui, pvz.: bda, dienàs, i.rà / ∙ra, lietùs, sveki, vienà / vina, žmogùs Dbk (274), aiù, i.rà, suŋkù, uždėtà / litus, raud∙na (plg. raudan∙s), ∙ška, sk∙las Vdn (450). Tiriamuoju laikotarpiu šio reiškinio apraiškų pastebėta ir kirčio neatitraukiančiose uteniškių šnektose11. Dėsnio formavimąsi pirmiausia liudija formų su šalutiniu arba „dviviršūniu“ kirčiu12 vartojimas (plg. Urbanavičiūtė-Markevičienė, Grinaveckis 1992: 12; Stundžia 1995: 70; Ragaišienė 2020b: 214–215). Tiesa, tiriamuose šaltiniuose šio kirčio tipo žymėjimo atvejų rasta mažai, pvz.: α.nù, audjà, sukù, tekùs, ukst, vakù, vinà Spt (309) ir kt.13 Reiškinio plitimą patarmės plote rodo ir pasitaikantys pavieniai kirčio atitraukimo atvejai. Kirtis atitraukiamas nuo trumpos galūnės į skiemenį, kurį sudaro ie, uo arba ilgasis balsis, pvz.: litus (plg. letaũs), raud.ni (plg. raudan.s), vini / vien Kkt (380), geltóna (plg. gelta.n.), neg.va, snus, vina (plg. vienà) Brč (245) ir kt. Neretai formos su atitrauktiniu kirčiu vartojamos kaip gretiminės, pvz.: skūrà / sk.ra, sūnùs / s.nus, vina / vienà, tvo.rà / tv.ra ir kt. Lb (414), gi.và / g.va, p.ne / po.nè, sūnùs, sūnaũs / s.nus ir kt. Bjt (479). Rytų aukštaičių patarmių tyrėjai yra atkreipę dėmesį, kad ne visi analogiški atvejai sietini tik su kirčio atitraukimu (plg. Zinkevičius 1979: 90). Pirmiausia tai pasakytina apie antrosios (rečiau – ketvirtosios) kirčiuotės daiktavardžių kamiene kirčiuojamas vienaskaitos vardininko, įnagininko, vietininko ir daugiskaitos galininko linksnių formas. Kirčio neatitraukiančiose šnektose šių linksnių formas linkstama kirčiuoti kamiene (75 atvejai iš 109), pvz.: su susidu, kolkzi, bur.kus, lup∙nas, sij∙nus Ds (212), mrkvas, na.r∙gus, ka.p∙stus Tlm (311), agukus, kn.gas, rzus, vastus Trg (346), ma.k∙kla, darbin∙ku, kolkzi, bl∙nus, mertes, sdus Prv (413), ma.k∙kla, ma.k∙klas, rbus, sta.v∙kla Int (480), su didu, barav∙kus, ragutlas, rbus, sij∙nus, viš∙kus Mdk (481) ir kt. Kamiene kirčiuojamų formų atsiradimas pirmiausia sietinas su morfologiniu akcentinės paradigmos išlyginimu. Ana11 Pavyzdžiui, Spitrnų šnektos apraše teigiama, kad „kirčio atitraukimo procesas jau palietęs ir šią tarmę. Kai kuriuose žodžiuose aiškiai girdimi du kirčiai“ (Urbanavičiūtė 1966). 12 Vakarų aukštaičių plote šalutinio kirčio tipą – „dviviršūnį“ kirtį – pirmasis aptiko ir aprašė Aleksas Girdenis (Girdenis 1978: 75–76). 13 Tikėtina, kad XX a. 6–7 deš. uteniškių patarmėje aptariamas reiškinys buvo nevienodo stiprumo, todėl ne visais atvejais šalutinis kirtis žymėtas. 186 BENDRINĖ KALBA | 97 logiškai šias formas linkstama kirčiuoti ir kitose aukštaičių šnektose (plačiau žr. Grumadienė 1994: 101–104; Mikulėnienė 1996: 149; Urbanavičienė 2006: 220; Ragaišienė 2010: 53; 2019: 11 ir kt.). Paminėtina, kad aptariamos formos uteniškių patarmėje gali liudyti tiek kirčio atitraukimo, tiek paradigmos išlyginimo tendencijas, plg. Spitrnų šnektoje, kurioje rasta „dviviršūnio“ kirčio atvejų, užrašytas formas su bl∙nu, su karitu, krupas, tekùs. Juolab kad kamieno kirtį labiau linkstama apibendrinti žodžių priešpaskutiniame skiemenyje, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis arba ie, uo (silpnasis sąlyginis kirčio atitraukimas). Pačiame rytiniame ir pietrytiniame uteniškių ploto pakraštyje kirčiavimo sistema gali būti paveikta ir lenkų, rečiau gudų kalbų (plg. LKTCH 2004: 123; Geržotaitė, Meiliūnaitė 2014, XIV žemėlapis). Šiose šnektose pastovaus kirčiavimo paradigmos formavimasis sietinas ir su polinkiu išlyginti paradigmą slavų kalbų pavyzdžiu, t. y. laipsnišku perėjimu prie dviejų kirčiavimo tipų – koloninio ir galūninio – modelio (Zinkevičius 1966: 31; Mikulėnienė 1995: 450; Tuomienė 2005: 65–69; Urbanavičienė 2006: 221 ir kt.). Pagal koloninio kirčiavimo paradigmą tiriamoje patarmėje kirčiuojami ir naujai atėję žodžiai (Markevičienė 1999: 16; DST 2013: 24; MLT 2019: 24; plg. Bacevičiūtė 2004: 27; Urbanavičienė 2006: 220; 2010: 177). Pavyzdžiui, daugiaskiemenių ā kamieno daiktavardžių linkstama apibendrinti vyraujantį paradigmos kirtį, pvz.: mãšina Vb (142), Krš (149), Svb (150), Avl (213), Blč (347), Sgn (379), Int (480), be mãšinos Drš (172), po mãšina Bjt (479) / mašnos Zr (244), mašną Int (480), mašnom Prv (413), ganýkla Rb (177), mokýkla Prv (413), Bjt (479), Int (480), vãlanda Bč (121), Rg (178), Jnš (506) / valandà Lkš (120). Su kirčio atitraukimu, akcentinės paradigmos išlyginimu ar koloninio kirčiavimo tipo formavimusi sietinos ne visos linksniuojamųjų žodžių šakninio kirčiavimo formos. Tikėtina, kad dalis jų gali būti paveldėtos iš seno. Pirmiausia tai pasakytina apie šaknyje kirčiuojamas dviskiemenių u kamieno būdvardžių basus, -i, brángus, -i, lýgus, -i, suñkus, -i ir kt. vienaskaitos vardininko formas (Skardžius 1935: 140–145; Būga 1961: 78; Vanags 1990: 75–81; Lazauskaitė 1998: 65–70). Uteniškių patarmėje XX a. 6–7 deš. jas dažniau buvo linkstama kirčiuoti šaknyje, pvz.: basus, -i Sgn (379), Mlt (451), Kkt (380), basus Avl (213)14, basi Bjt (479) / baisùs, -i Bjt (479), baisùs Ds (212), Lln (344), Blč (347), Pst (453), Jnš (506); brángus, -i Ds 14 Atsakant į anketų klausimus ne visada nurodytos abiejų giminių formos. Dalis formų rasta pasakojimuose. Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 187 (212), Prv (413), Ut (308), brángi Ds (212); lýgus, -i Ut (308), Lb (414); suñkus, -i Ld (312), Mlt (451) / sunkùs Spt (309), Gdr (504), sunk Čl (452); gadus, pukus Arn (526); tiẽsus Trg (346), támsus, -i Dbk (274), Prv (413), támsus, támsų Sdk (276), tánkus, -i Ut (308), Tlm (311), Sgn (379) / kantrùs Jnš (506), kartùs Spt (309), smarkùs Int (480), bjaurùs Vlč (240)15. Dauguma šakninio kirčiavimo formų užrašytos kirčio neatitraukiančiose šnektose, plg. dar Vilùčių šnektos tarminių ypatybių apraše rastas formas áiškus, -i, brángus, -i, lýgus, -i, pukus, tánkus, -i, smùlkus, -i, sótus, -i, támsus, -i Vlč (240). Suprantama, kad nėra galimybių patikimai nustatyti, kurie atvejai sietini su kirčio atitraukimu, o kurie yra atsiradę dėl pastovaus kirčiavimo paradigmos formavimosi, analogijos būdu ar paveldėti iš seno. Tikėtina, kad aptarti reiškiniai yra tarpusavyje susiję ir patarmėje veikia sanklodos principu. Šių reiškinių sąveikos pavyzdžiu uteniškių patarmėje laikytinas daiktavardžio žmogus kirčiavimas, pvz.: žmõgus Lkš (120), Rk (147), Svb (150), Krn (179), Alk (180), Atz (211), Brč (245), Ut (308), Ld (312), Pst (453), Mdk (481), žmõgus, žmõgaus Lkm (415), žmõgus, žmõgum Ob (148) / žmogùs Krn (179), Atz (211), Vlč (240), Brč (245), Ld (312), Pst (453), Gdr (504), žmogùs, žmogaũs Rg (178), Blč (347), žmogaũs Rk (147), Svb (150), Alk (180), žmogu Ob (148). M. Daukšos raštai ir 1605 m. katekizmas rodo, kad šio žodžio kirčiavimo įvairavimas gali turėti istorinių prielaidų (Skardžius 1935: 124; Zinkevičius 1975: 26–27). Kirtį nuo trumpos galūnės į ilgą skiemenį atitraukiančiose šnektose šaknyje kirčiuojamos formos gali būti atsiradusios ir naujai, pvz.: žmõgus / žmogaũs Rk (147), Svb (150) ir kt. Šakninio kirčio apibendrinimas gali būti aiškinamas priebalsinio kamieno žmuõ ir daugiskaitos vardininko formos žmónės kirčiavimo analogija. 2.2. Moteriškojo linksniavimo žodžiai uteniškių patarmėje dažniausiai kirčiuojami pagal vieną akcentinę paradigmą, pvz.: kráutuvė Vlč (240), Brč (245), Pst (453), kráutuvė, kráutuvėn Šlt (173), Grs (412), Bjt (479), kráutuvėj Rb (177), Ut (308), Lb (414), Kmn (278), iš laškõs „iš lovos“ Skd (378), markà „vieta linams merkti (ppr. kūdra); linmarka“, markõn Rb (177), markõs, markõn Vdn (450), iš markõs Mdk (481), pirkià, pirkiõs, pirkiõj, pirkiõn Tlm (311), Sgn (379), Blč (347), Lb (414), Vdn (450), Pst (453), 15 Negimininės būdvardžių formos patarmėje taip pat kirčiuojamos dvejopai, pvz.: baisù Vsk (241), Blč (347), Skd (378), Kkt (380), Pst (453) / basu Sgn (379), Arn (526), brángu Vlč (240), Lb (414), sunkù Vsk (241), Brč (245), Skd (378), Kkt (380), Lb (414), Vdn (450) / suñku Brč (245), Mdk (481), Gdr (504), šviẽsu Grs (412), Vdn (450), skadru, suñku / baisù, bjaurù, skaudù, tylù Vlč (240). 194 BENDRINĖ KALBA | 97 Rytų aukštaičių uteniškių šnekta (punkto numeris) Linksniuojamasis žodis Kmn (278) tuguos / turga Dbk (274) bróliai / brolia, devýni / devyn, tugus, tugaus / turgùs, turgaũs Spt (309) sūnùs / snus Tlm (311) bróliai / brolia Ld (312) žmogùs / žmõgus Lln (344) rūbùs / rbus Kkt (380) vien / vini Grs (412) su mókytoju / mokýtojai Lb (414) skūrà / skra, sūnùs / snus, vina / vienà, tvorà / tvra, žmogùs / žmõgus Pst (453) mãšina / su mašinà, tugus / turg, žmõgus / žmogùs Šd (478) brólis / brolia Bjt (479) basi / bais, gyvà / gva, ponià / pnia, sūnùs / snus Int (480) brólis / brolia, mãšina / mašną Mdk (481) lénkai / lenka, lietùvių / lietuvi, tėva / tvai Jnš (506) lénkai, lénkų, lénkais / lenka, lenk, lenkas, mokytójas / mokýtoją, peñki / penk, vina / vienà Arn (526) kiviu / kirviù, lietuvỹs / lietùviai, mókytojas / mokýtojas Atliktas tyrimas remia straipsnyje iškeltas prielaidas apie kirčiavimo reiškinių veikimą patarmės plote. Toje pačioje šnektoje rastos dvejopai kirčiuojamos formos patvirtina, kad kirčiavimo variantų atsiradimą lėmė keletas tarpusavyje susijusių veiksnių. Vieni variantai gali turėti istorines prielaidas (sietina su rekonstruojamu paprastosios ir kuopinės daugiskaitos modeliu), kiti – atsiradę naujai (aiškintina kirčio atitraukimu, koloninio kirčiavimo paradigmos formavimusi, akcentuacijos analogija). Lentelėje pateikti duomenys rodo dar vieną svarbų dalyką. Uteniškių patarmėje labiau įvairuoja vyriškojo linksniavimo tipo žodžių kirčiavimas. Moteriškojo linksniavimo tipo žodžiai mažiau linkę į akcentinį variantiškumą – dažniausiai jie kirčiuojami pagal vieną akcentinę paradigmą. Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 195 Linksniuojamieji žodžiai kirčiavimo gretybių toje pačioje šnektoje turi visame patarmės plote (žr. 2 pav.). Iš viso ploto išsiskiria palyginti nedidelis arealas, kuriame rasta daugiau variantų toje pačioje šnektoje. Daugiausia dvejopai kirčiuojamų formų užrašyta pietrytiniuose uteniškių patarmės ploto pakraščiuose, paribyje su vilniškiais (Labanóro, Pastovlio, Medekių, Jõniškio ir Arnioni apylinkėse). Su uteniškiais besiribojančiose vilniškių 2 PAV. Toje pačioje šnektoje rastų linksniuojamųjų žodžių formų kirčiavimo variantų paplitimas 196 BENDRINĖ KALBA | 97 šnektose taip pat rasta nemažai dvejopai kirčiuojamų linksniuojamųjų žodžių formų (Ragaišienė 2010: 139). Darytina prielaida, kad rytinėse aukštaičių patarmėse esama nedidelio vientiso ploto, kuriame variantiškumas, kaip reiškinys, palyginti su gretimomis šnektomis, yra intensyviausias. Remiantis vien rankraštinių šaltinių medžiaga nėra galimybių patikimai nustatyti variantų paplitimo skirtinguose patarmės arealuose. APIBENDRINIMAS Atlikus rytų aukštaičių uteniškių patarmės XX a. 6–7 deš. rankraštiniuose šaltiniuose rastų linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo analizę darytinos šios išvados: 1. Rytų aukštaičių uteniškių patarmėje vyriškojo ir moteriškojo linksniavimo tipams būdingi skirtingi akcentuacijos modeliai – ā kamieno žodžius linkstama kirčiuoti pagal baritoninio kirčiavimo modelį, ē kamieno daiktavardžių labiau paplitusios galūninio kirčiavimo formos, vyriškojo linksniavimo kamienų žodžiams būdingas polinkis į akcentinį variantiškumą ir oksitonezę. 2. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo sistemą veikia tarpusavyje susijusių veiksnių kompleksas: intensyvesnio sąlyginio kirčio atitraukimo dėsnio formavimasis, akcentinės paradigmos išlyginimas ir dviejų kirčiavimo tipų – koloninio ir galūninio – susidarymas; to paties kamieno žodžių ir darybos tipo vedinių akcentuacijos analogija; kamienų sąveika. Įvairiai kirčiuojamų vyriškojo linksniavimo tipo daiktavardžių formų atsiradimas ir polinkis į oksitonezę sietinas su rekonstruojamu dviejų daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – akcentiniu ir semantiniu modeliu. Akcentuacijos sistemos raidai poveikį daro ir senovinio kirčiavimo reliktų (šakninio kirčiavimo u kamieno būdvardžių, kuopinės daugiskaitos formų) išlaikymas. 3. Akcentinio variantiškumo požiūriu uteniškių patarmės kirčiavimo sistema vertintina kaip stabili (kirčiavimo gretybių toje pačioje šnektoje rasta mažiau nei pusėje tirtų punktų; daugumoje jų užrašyta tik po vieną ar du atvejus). Įvairiai kirčiuojamos žodžių formos patarmės plote paplitusios nevienodai – daugiausia toje pačioje šnektoje dvejopai kirčiuojamų formų rasta pietrytiniuose uteniškių patarmės ploto pakraščiuose, paribyje su vilniškiais. Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 197 LITERATŪRA Bacevičiūtė Rima 2004: Šakių šnektos prozodija ir vokalizmas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Bacevičiūtė Rima, Rinkauskienė Regina 2007: Dėl rytų aukštaičių uteniškių inesyvo ir iliatyvo galūnių priegaidžių (eksperimentinis tyrimas). – Žmogus ir žodis 9(1), 4–11. Bacevičiūtė Rima, Rinkauskienė Regina 2008a: Rytų aukštaičių uteniškių daugiskaitos naudininko ir įnagininko priegaidės: audicinis tyrimas. – Žmogus ir žodis: didaktinė lingvistika 10(1), 78–84. Bacevičiūtė Rima, Rinkauskienė Regina 2008b: Dėl rytų aukštaičių uteniškių inesyvo ir iliatyvo galūnių priegaidės: audicinis tyrimas. – Baltistica 43(2), 229–237. Balčiūnienė Asta, Meiliūnaitė Violeta, Rinkauskienė Regina 2019: Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DST 2013: Dusetų apylinkių tekstai, sud. R. Rinkauskienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Geržotaitė Laura, Meiliūnaitė Violeta 2014: Kitų kalbų vietiniai variantai Lietuvoje: žemėlapis ir komentarai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), Vilnius: Briedis, 255–257. Girdenis Aleksas 1972: Lietuvių kalbos vardažodžių priesagų kirčio susiformavimas. – Baltistica, 1 priedas, 66–72. Girdenis Aleksas 1978: Akcentologinis mažmonis. – Baltistica 14(1), 75–76. Gr umadienė Laima 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. – Lietuvių kalbotyros klausimai, 97–106. Kardelytė Jadvyga 1975: Gervėčių tarmė (fonetika ir morfologija), Vilnius: Mintis. Kazlauskas Jonas 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius: Mintis. Kosienė Otilija, Girdenis Aleksas 1979: Fonologinis šalutinis kirtis rytų aukštaičių uteniškių tarmėje. – Kalbotyra 30(1), 45–56. Kosienė Otilija 1982: Rytų aukštaičių uteniškių monoftongų priegaidės. – Kalbotyra 33(1), 61–71. Kudzinowski Czesław 1977: Indeks-slownik do Daukšos „Postilė“ 2 (O–Ž), Poznań: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu. Kuzavinis Kazimieras, Girdenis Aleksas 1997: Kelios mintys dėl baltų vardažodžio kirčiavimo paradigmų ir jų raidos. – VIII tarptautinis 198 BENDRINĖ KALBA | 97 baltistų kongresas „Baltų kalbos XVI ir XVII amžiuje“: pranešimų tezės. Vilnius: Vilniaus universitetas, 76–78. Lazauskaitė Vilija 1998: Dėl u kamieno būdvardžių ir jų abstraktų kirčiavimo raidos. – Baltistica 33(1), 65–70. Lazauskaitė-Ragaišienė Vilija 2001: Dviskiemenių u kamieno daiktavardžių kirčiavimo raida pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Baltistica 35(2), 159–169. Lazauskaitė-Ragaišienė Vilija 2008: Dviskiemenių io kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Lituanistica 54(3), 37–50. Lazauskaitė-Ragaišienė Vilija 2009: Dviskiemenių o ir io kamienų daiktavardžių kirčiavimo variantų paplitimas pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija ir praktika, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 161–181. LKA 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, aut. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, J. Lipskienė, K. Morkūnas, M. Razmukaitė, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas. LKA 1982: Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, aut. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, J. Lipskienė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas. LKA 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija, aut. S. Ambrazas, G. Belickienė, E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, J. Lipskienė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas. LKAP 1956: Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa, 2-asis leidimas, aut. J. Balčikonis, B. Larinas, J. Senkus, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKT 1970: Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, sud. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas. LKTCH 2004: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Markevičienė Žaneta 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mikulėnienė Danguolė 1994: Dėl įvardžiuotinių būdvardžių kirčiavimo raidos. – Baltistica, 4 priedas, 106–108. Mikulėnienė Danguolė 1995: Tarmės garsyno ypatybės. – Dieveniškės, Vilnius: Mintis, 448–455. Mikulėnienė Danguolė 1996: Dėl linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 148–155. Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 199 Mikulėnienė Danguolė 2005: Cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Mikulėnienė Danguolė, Pakerys Antanas, Stundžia Bonifacas 2007: Bendrinės lietuvių kalbos žinynas, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. MLT 2019: Molėtų apylinkių tekstai, sud. R. Rinkauskienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pakerys Antanas 1994: Akcentologija 1, Kaunas: Šviesa. Ragaišienė Vilija 2010: Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Ragaišienė Vilija 2012: Daiktavardžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečio pietų aukštaičių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose. – Respectus Philologicus 22(27), 219–231. Ragaišienė Vilija 2016: Accentuation models of disyllabic nouns in the Southern Aukštaitian dialect. – Kalbotyra 68, 125–147. Ragaišienė Vilija 2018: Rytų aukštaičių kupiškėnų akcentuacijos sistemos kaita XIX a. 7–9 deš.–XX a. 6–7 deš. – Rytų aukštaičių tarmė: kaita ir pokyčiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 176–201. Ragaišienė Vilija 2019: Daugiaskiemenių daiktavardžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečio vakarų aukštaičių kauniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose. – Lietuvių kalba 13, 1–19. Prieiga internete: https://www. zurnalai.vu.lt/lietuviu-kalba/article/ view/22489/21753. Ragaišienė Vilija 2020a: Būdvardžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečio vakarų aukštaičių kauniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose. – Lietuvių kalba 14, 1–17. Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuviu-kalba/article/view/22463/21725. Ragaišienė Vilija 2020b: Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose. – Acta Linguistica Lithuanica 83, 211–226. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica. Ragaišienė Vilija 2022: Dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimo polinkiai 6–7 dešimtmečio vakarų aukštaičių kauniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose. – Vakarų ir pietų aukštaičiai: tarmių ir kitų kalbų sąveika, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 230–270. Ragaišienė Vilija 2023: Vietininkų kirčiavimo polinkiai pietų aukštaičių šnektose. – Acta Linguistica Lithuanica 89, 190–210. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica. RAU 2010: Rytų aukštaičiai uteniškiai, sud. R. Rinkauskienė, R. Bacevičiūtė, V. Salienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 200 BENDRINĖ KALBA | 97 Rinkevičius Vytautas 2009: Prūsų kalbos kirčiavimo sistema: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. Rinkevičius Vytautas 2015: Baltų ir slavų kalbų kirčiavimo istorija 1, Vilnius: Vilniaus universitetas. Skardžius Pranas 1935: Daukšos akcentologija, Kaunas: V.D.U. Humanitarinių Mokslų Fakulteto leidinys. Stundžia Bonifacas 1981: Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reikšmės linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 191–193. Stundžia Bonifacas 1994: Daiktavardžių kamienų bei giminių variantai baltų kalbose (ide. ir bendroji baltų bei slavų kalbų leksika). – Baltistica 27(2), 13–29. Stundžia Bonifacas 1995: Dėl kirčio atitraukimo lietuvių kalbos rytų aukštaičių šnektose. – Res Balticae, 67–72. Stundžia Bonifacas 2009: Bendrinės lietuvių kalbos akcentologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Tuomienė Nijolė 2001: Ramaškonių šnektos o ir iio kamienų daiktavardžių kirčiavimo ypatybės. – Baltistica 36(1), 103–114. Tuomienė Nijolė 2005: Ramaškonių šnektos daiktavardžio kaityba: sociolingvistinis tyrimas: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbanavičienė Jolita 2005: Svirkų šnektos (rytų aukštaičių vilniškių) fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbanavičienė 2006: Rytų aukštaičių vilniškių pakraštinių šnektų kirčiavimo ypatumai. – Baltistica 41(2), 212–231. Urbanavičienė 2010: svirkų šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbanavičiūtė Žaneta 1966: Spitrėnų šnektos aprašas: rankraštinis šaltinis, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas. Urbanavičiūtė-Markevičienė Žaneta, Grinaveckis Vladas 1992: Lietuvių tarmės: fonetika, morfologija 2, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Vanags Pēteris 1990: u kamieno būdvardžių likimas lietuvių kalboje. – Lituanistica 3, 75–81. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1975: Iš lietuvių istorinės akcentologijos. 1605 m. katekizmo kirčiavimas, Vilnius: Vilniaus V. Kapsuko universiteto Leidybinis skyrius. Zinkevičius 1979: Kirčio atitraukimas ir kirčiavimo paradigmos. – Kalbotyra 30(1), 90–93. Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 201 Zinkevičius Zigmas 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. RYTŲ AUKŠTAIČIŲ UTENIŠKIŲ GYVENAMŲJŲ VIETOVIŲ (LIeTUVIų KALBOS ATLASO PUNKTŲ) SANTRUMPOS Alk (180) – Aleksandravlė, Rõkiškio r. Ant (242) – Antãlieptė, Zaras r. Arn (526) – Arniónys, Moltų r. Atz (211) – Antãzavė, Zaras r. Avl (213) – Avilia, Zaras r. Bč (121) – Bučinai, Rõkiškio r. Bjt (479) – Bijùtiškis, Moltų r. Blč (347) – Balčia, Utenõs r. Bln (243) – Blỹniškės, Zaras r. Brč (245) – Berčinai, Zaras r. Čl (452) – Čiula, Moltų r. Dbk (274) – Debekiai, Anykšči r. Dgl (277) – Daũgailiai, Utenõs r. Drš (172) – Dašiškiai, Kùpiškio r. Ds (212) – Dùsetos, Zaras r. Gdr (504) – Giedračiai, Moltų r. Grs (412) – Girstetiškis, Moltų r. Gtč (114) – Gataũčiai, Bržų r. Imb (214) – Ibradas, Zaras r. Int (480) – Iñturkė, Moltų r. Jdp (89) – Júodupė, Rõkiškio r. Jnš (506) – Jõniškis, Moltų r. Kkt (380) – Kùktiškės, Utenõs r. Kmj (209) – Kamajliai, Rõkiškio r. Kmn (278) – Kiemiónys, Zaras r. Krd (381) – Kirdekiai, Utenõs r. Krn (179) – Kriaũnos, Rõkiškio r. Krš (149) – Kreščiónys, Rõkiškio r. Lb (414) – Labanóras, Švenčioni r. Ld (312) – Lúodžiai, Zaras r. Lkm (415) – Liñkmenys, Ignalnos r. 202 BENDRINĖ KALBA | 97 Lkš (120) – Lùkštai, Rõkiškio r. Lln (344) – Lelinai, Utenõs r. Mdk (481) – Medekiai, Moltų r. Mlt (451) – Moltai Mnk (210) – Minknai, Rõkiškio r. Ob (148) – Obẽliai, Rõkiškio r. Onš (88) – Õnuškis, Rõkiškio r. Prv (413) – Purvnai, Moltų r. Pst (453) – Pastovlis, Moltų r. Rb (177) – Roblia, Rõkiškio r. Rg (178) – Ragẽliai, Rõkiškio r. Rk (147) – Rõkiškis Sdl (119) – Sodẽliai, Rõkiškio r. Sgn (379) – Sugiñčiai, Moltų r. Skd (378) – Skudùtiškis, Moltų r. Spt (309) – Spitrnai, Utenõs r. Stl (182) – Stemužė, Zaras r. Svb (150) – Svõbiškis, Rõkiškio r. Svk (181) – Sùviekas, Zaras r. Šd (478) – Šiaudžia, Moltų r. Šlt (173) – Šaltẽniai, Moltų r. Tlm (311) – Tolimnai, Ignalnos ir Zaras r. Trg (346) – Taurãgnai, Utenõs r. Ut (308) – Utenà Užb (87) – Užùbaliai, Rõkiškio r. Vb (142) – Vabalniñkas, Bržų r. Vdn (450) – Vidẽniškiai, Moltų r. Vlč (240) – Vilùčiai, Utenõs r. Vsk (241) – Vaisknai, Utenõs r. Zr (244) – Zarasa Gauta 2024-09-11 Priimta 2024-10-14 Vilija Ragaišienė. linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 203 VILIJA RAGAIŠIENĖ ACCENTUATION TENDENCIES OF DECLINABLE WORDS IN THE MANUSCRIPT SOURCES OF THE EASTERN AUKŠTAITIAN SUBDIALECT OF UTENA FROM THE 1950S–1960S Summary The article analyzes the material from the manuscript sources of the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena dating to the 1950s–1960s, which are stored in the Dialect Archive of the Centre of Geolinguistics at the Institute of the Lithuanian Language, from the perspective of accentuation. The study takes a synchronic approach to describe the features of accentuation of declinable words found in these sources and to discuss their accentuation tendencies. The article consists of an introduction, three chapters, conclusions, and lists of references and abbreviations of inhabited settlements. The first chapter presents the research material. The second chapter investigates the accentuation tendencies of declinable words and discusses the factors influencing the variation in the accentuation of word forms. The third chapter provides a list of word forms with dual accentuation found within the same local dialect and discusses the distribution of these variants across the subdialect area. The study resulted in three main findings. First, different accentuation patterns are characteristic of the masculine and feminine declension types in the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena: ā-stem words tend to follow the barytone accentuation pattern, while ē-stem nouns are more commonly stressed on the ending; words of the masculine-declension stems typically exhibit a tendency towards accentual variability and oxytone accentuation. Second, the accentuation system of declinable words is influenced by a complex of interconnected factors: the formation of a more intense rule of conditional stress retraction, the levelling of accentual paradigms, and the development of two accentuation types – columnar and inflectional; the analogy of accentuation for words of the same stem and derivatives of the same derivational type; the interaction between stems; the preservation of ancient accentuation relics (such as root accentuation in u-stem adjectives, collective plural forms); the accentual and semantic model of two plural forms (simple and collective) is reconstructed. Third, variously stressed word forms are distributed unevenly across the subdialect area – the majority of the forms with dual accentuation within the same local dialect were found in the southeastern edges of the subdialect area of Utena, near the boundary with the Vilnius dialect. Thus, from the perspective of accentual variability, the accentuation system of the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena can be considered stable (accentual