Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis KVIEČIO paveikslas

Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 115 VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0002-0487-7710 MOKSLINIŲ TYRIMŲ KRYPTYS: etnolingvistika, leksikografija, leksikologija. DOI: https://doi.org/10.35321/bkalba.2024.97.06 TARMINIS ŽODYNAS KAIP KULTŪROS TEKSTAS: KALBINIS IR KULTŪRINIS KVIEČIO PAVEIKSLAS ESMINIAI ŽODŽIAI: kvietys, kalbinis pasaulio vaizdas, etnolingvistika, tarminis žodynas, definicija, frazeologizmas, paremija. ANOTACIJA Didelė tarmių ir tautosakos pavyzdžių bei reikšmių tarminiuose žodynuose gausa skatina remtis šiais žodynais. Dėl tų pačių priežasčių tarminiams žodynams teikiama svarbi autentiškų tekstų reikšmė. Straipsnyje analizuojamas kalbinis ir kultūrinis kviečio, vieno iš svarbiausių keturių lietuvių naudojamų javų, paveikslas, kurį išryškina tarminių žodynų, didžiojo Lietuvių kalbos žodyno ir kitų lietuvių leksikografinių šaltinių duomenys. Žodis kvietys žinomas ir vartojamas visose lietuvių kalbos tarmėse. Tyrime dėmesys kreipiamas į kviečio ir žmogaus būties bei liaudies kultūros ryšį, žmogui teikiamas vertybes, kviečio vertinimą kitų javų atžvilgiu. Leksikografinių šaltinių duomenų apie kvietį kiekis leidžia analizuoti šio augalo kultūrinį paveikslą remiantis Liublino etnolingvistinės mokyklos sukurta metodologija. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tarminiai žodynai teikia gerokai ribotesnę medžiagą negu tautosakos naratyvai. Tačiau, remiantis pastaraisiais, žodynų medžiagoje galima rasti pakankamai etnolingvistinės informacijos apie kalbinį kultūrinį augalų paveikslą. ABSTRACT The abundance of examples and definitions from dialects and folklore in dialect dictionaries makes these dictionaries a source to rely upon. For the very same reason, dialect dictionaries carry the important meaning of authentic texts. This article scrutinises the linguistic and cultural image of wheat, one of the four grain staples in Lithuania, as highlighted by the data from the big Dictionary of the Lithuanian Language and other sources of Lithuanian lexicography. The word wheat is known and used across all dialects of the Lithuanian language. The study 116 BENDRINĖ KALBA | 97 focuses on the connection between wheat and the human existence and folk culture, the value that it provides to the human being, and the value wheat holds compared to other grains. The amount of data on wheat available in lexicographical sources makes it possible for the cultural image of this plant to be analysed using the methodology developed by the ethnolinguistic school of Lublin. Notably, dialect dictionaries offer material that is much more limited in scope compared to folklore narratives. However, if one were to rely on the latter, dictionary material can prove to be a sufficient source for ethnolinguistic information about the linguistic image of plants. ĮVADAS Lietuvių leksikografiniai šaltiniai yra labai svarbūs pasaulėvaizdžio1 rekonstrukcijai, nes dauguma jų puikiai atskleidžia archajišką lietuvių kultūrą, o jų paskirtis rengėjų visų pirma suvokiama kaip tos kultūros esminių apraiškų dokumentavimas, išsaugojimas ir viešinimas. Be kitų lietuvių kalbos žodynų, pastaruoju metu gausiai leidžiami tarminiai žodynai, rengiami remiantis įvairiais lietuvių prigimtinės kultūros šaltiniais, gali būti laikomi kultūriniais, t. y. kultūros pagrindu parengtais, žodynais (Rutkovska 2021: 152). Specialiai lietuvių tarminių žodynų, kurie atspindėtų kalbinį kultūrinį tarmės ar šnektos aspektą, kol kas nėra parengta. Tačiau jie – puikus duomenų šaltinis tiriant kalbinį2 pasaulio vaizdą. Didelė tarminių žodynų vertybė – iliustraciniai sakiniai, užrašyti iš gyvosios kalbos ir tautosakos, fiksuojantys tam tikro laikotarpio žmonių gyvenimą: kasdienės buities ir švenčių detales, nuotaikų ir minčių kaitą, savitą pasaulio matymą ir vertinimą. Tarminiai žodynai praverčia atliekant leksinius semantinius tyrimus, paremtus kalbinio pasaulio vaizdo atskleidimo metodologija, sukurta Liublino etnolingvistinės mokyklos. Straipsnyje laikomasi prielaidos, kad tarminis žodynas yra tam tikro žanro tekstas, atskleidžiantis kultūrinį žodžio funkcionavimo kontekstą. Analizuojant lietuvių tarminių žodynų duomenis etnolingvistiniu aspektu, atsižvelgiama į visus žodžio straipsnyje esančius duomenis: definicijas, kolokacijas, citatas, iliustruojančias antraštinio žodžio aplinką, sinonimus, antonimus, derivatus, frazeologizmus, paremijas ir kt. Taigi, kalbos pasau1 Kalbos pasaulėvaizdžio tyrimuose svarbus vaidmuo priskiriamas leksikografijai. Žodynai atlieka funkciją, jungiančią leksinius ir semantinius kalbos pasaulėvaizdžio komponentus. 2 Analizuojant tarmių leksikografinius šaltinius, galima išsiaiškinti, kiek žodžių kalbos pasaulėvaizdyje siejama su aprašomu konceptu (Papaurėlytė-Klovienė 2007: 41). Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 117 lėvaizdžio tyrimams panaudoti visi žodynų mikrostruktūros duomenys. Ypač svarbu pabrėžti, kad vadinamieji tekstiniai duomenys (frazeologizmai, paremijos, palyginimai) lietuvių leksikografiniuose šaltiniuose pateikiami po iliustracinių sakinių ir yra atitinkamai pažymimi: frazeologizmai po  (rombo) ženklo, o paremijos ir palyginimai po ∧ (stogelio) ženklo. Iliustraciniai antraštinio žodžio sakiniai iš tautosakos gali būti įvairių žanrų: paremijos, mįslės, palyginimai, užkalbėjimai, tikėjimai, dainos, pasakos ir pan. Straipsnyje dėmesys kreipiamas į žmogaus būties bei kultūros3 ryšį per KVIEčIO konceptą4. Tyrimo tikslas – rekonstruoti kalbinį kultūrinį kviečio paveikslą lietuvių kalboje, remiantis lietuvių tarminiais leksikografiniais šaltiniais. Rekonstrukcija atliekama pasitelkiant kognityvinę definiciją, kurios pagrindinis tikslas, pasak J. Bartmińskio, – parodyti, kaip tam tikrus pasaulio objektus ir reiškinius suvokia kalbinės ir kultūrinės bendruomenės atstovai, t. y. kokios žinios apie pasaulį, jo kategorizavimą ir vertinimą glūdi tam tikros bendruomenės vartojamoje kalboje (Bartmiński 1988: 169; cituota iš Niebrzegowska-Bartmińska 2020: 48). Siekiant šio tikslo keliami tokie uždaviniai: 1) apžvelgti kviečio pavadinimus, kviečio dalis lietuvių leksikografiniuose šaltiniuose; 2) aptarti kviečio žmogui teikiamas vertybes (naudojimą buityje, ūkyje, liaudies medicinoje), kviečio vertinimą kitų javų atžvilgiu (papročiai, apeigos, tikėjimai, susiję su kviečiais); 3) sukomponuoti į visumą (semantines kategorijas, vadinamas fasetais) tarminiuose lietuvių leksikografiniuose šaltiniuose išryškėjusius kviečio koncepto fragmentus; 4) suformuluoti kognityvinę kviečio koncepto definiciją. Empirinį tyrimo pagrindą sudaro Zanavykų šnektos žodyno (ZanŽ), Kazlų Rūdos šnektos žodyno (KzRŽ), Jurbarko šnektos žodyno (JrbŽ) rankraščio, Dieveniškių šnektos žodyno (DvŽ), Kupiškėnų žodyno (KpŽ), Vidiškių šnektos žodyno (VdšŽ), Zietelos šnektos žodyno (ZtŽ), Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyno (DūnŽ), Kretingos tarmės žodyno (KrtnŽ), Šiaurės vakarų žemaičių žodyno (ŠVakŽŽ), Druskininkų tarmės žodyno (DrskŽ), Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyno (PPAŽ), Kaltanėnų šnektos žodyno (KltŽ) duomenys. Sisteminio tyrimo raktas yra Lietuvių kalbos žodynas (LKŽe), susiejantis duomenis į vieną visumą ir užpildantis trūkstamas tarminių 3 XX a. paskutiniame dešimtmetyje ypač atgijo ir toliau auga kalbos tyrimo kultūros kontekste idėja (plačiau žr. Bartmiński 2020: 25). 4 Kalbinis ir kultūrinis tikrovės fragmento, objekto (ar reiškinio) vaizdas (įsivaizdavimas) vadinamas konceptu, kurio turinį sudaro ne tik pažintinio, bet ir emotyviojo bei pragmatinio pobūdžio žinios, gaunamos iš individualios ir visuomeninės patirties (Bartmiński, Chlebda 2013: 71). 118 BENDRINĖ KALBA | 97 žodynų duomenų grandis. Atliekant tyrimą, pasinaudota Sinonimų žodyno (SŽe), Antonimų žodyno (AŽe) duomenimis, susijusiais su leksema kvietys. Be to, į tiriamos medžiagos lauką patenka ir frazeologija, paremijos, derivatai, sinonimai ir antonimai, užfiksuoti lietuvių kalbos leksikografiniuose šaltiniuose. Todėl, be minėtųjų, pasitelkiami ir Frazeologijos žodyno (FŽe) bei Lietuvių kalbos palyginimų žodyno (LKPŽe) duomenys. Empirinių duomenų laukui praplėsti kartais cituojami ir Lietuvių kalbos žodyno Papildymų (LKŽ ePK) bei Lietuvių kalbos žodyno Tarmių (LKŽ eTK) kartotekose sukaupti duomenys. Kai kurių minėtų tarminių žodynų medžiaga yra užfiksuota netgi XIX a. pabaigoje, kitų XX a. viduryje, dar kitų XX a. pabaigoje ir XXI a. pirmame dešimtmetyje. Tarminių žodynų medžiagai analizuoti taikomi interpretacinis, aprašomasis, semantinės analizės ir kognityvinės definicijos metodai. Pastarasis parodo bendrą pasaulio suvokimą, juo siekiama pabrėžti visas kultūros prasme aktualias teigiamas objekto savybes. Šios savybės nustatomos analizuojant kalbos ir tekstinius (paremijas, frazeologizmus ir pan.) duomenis, taip pat ekstralingvistinius duomenis (tikėjimų, papročių aprašus). 1. KVIETYS KAIP ANTRAŠTINIS ŽODIS LEKSIKOGRAFINIUOSE STRAIPSNIUOSE Didesnėje pasaulio dalyje kviečiai yra patys svarbiausi duoniniai javai. Istorikai nurodo, kad kviečiai priklauso seniausiems žemės ūkio augalams. Lietuvoje auginami žieminiai ir vasariniai minkštieji kviečiai (Triticum aestivum), tačiau I–XIII a. piliakalnių (Apuõlės, Gabrielškių, Veliuonõs) kasinėjimai rodo, kad, be minkštųjų (kitaip dar vadinamų paprastaisiais) kviečių, buvo paplitę ir dvigrūdžiai, tankiavarpiai bei spelta. Iki XX a. pradžios kviečiai daugiausia buvo sėjami dvarų laukuose. Pasak etnologės Pranės Dundulienės, iš grūdinių kultūrų svarbiausi buvo rugiai, po to miežiai, grikiai ir kviečiai (Dundulienė 1982: 163). Žodis kvietys / kviečiai, kurio įvairiuose žodynuose pateikiama viena reikšmė ‘javų rūšis’ ir poreikšmis ‘šio javo grūdas’, lietuvių kalboje vartojamas nuo XVI a., užfiksuotas pirmuosiuose rašto paminkluose (Mikalojaus Daukšos postilėje, Jono Bretkūno Biblijoje, Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijoje, Konstantino Sirvydo žodyne). Daugelyje lietuvių tarminių žodynų šis javas apibūdinamas kaip varpinių (DvŽ I 330) arba miglinių šeimos (VdšŽ 337), duoninis (LKŽe), grūdinis javas, kurio stiebas – šiaudas, žie- Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 119 dynas – sudėtinė varpa, vaisiai – gelsvi ar rusvi grūdai, iš kurių miltų kepamas pyragas (LKŽe, ZanŽ I 828, KzRŽ I 414, JrbŽ, KpŽ II 554, PPAŽ I 545, KltŽ 133, ŠVakŽŽ I 361). Tarminiuose žodynuose kartais antraštiniu žodžiu pateikiama atskira daugiskaitos forma kviečiai, reiškianti ‘šių javų laukas’: Radom mes šitą mažiukę kviečiuos (atsakoma į klausimą, iš kur atsiranda vaikai) (KzRŽ I 414), arba prie vienaskaitos kvietỹs – atskira reikšme ‘šiais javais apsėtas laukas’: Labai daug žolės buvo, teip apaugę kviečiai buvo (VdšŽ 337). Vienos archajiškiausių pietrytinių lietuvių šnektų Zietelos šnektos žodyne kaip antraštinis žodis duodamas kviečias, kviečis (ZtŽ 337). Žemaičių šnektų žodynuose kviečiais vadinami tik vasariniai, o žieminius kviečius žemaičiai vadina pūras: Žieminiai kviečiai yra vardu pūrai (ŠVakŽŽ II 109); Pūrų duona – irstanti (LKŽe, Šts); Vasariniai kviečiai, o žieminiai pūrai buvo (LKŽe, Rnv); Pūrai y[ra] raudons tas grūds (ŠVakŽŽ II 109); Pūrai stambesni y[ra], kvietys y[ra] smulkesnis (ŠVakŽŽ II 109); A pūrai y[ra] rudenį sėjamys (ŠVakŽŽ II 109); Visų pirma rugius, paskiau pūrus [kūlė] (ŠVakŽŽ II 109); Mes kožną metą sėjom pūrų (KrtnŽ 326). Pūrų veislės – pūras papampusysis5 baltasis aksominis (Triticum turgidum album velutinum), pūras visurtinis (visur augantis, paprastasis) auksytasis (aukso spalvos) (Triticum vulgare aureum), pūras plūksninis (Triticum pinnatum). Kai kuriuose žemaičių šnektų žodynuose kvietys (DūnŽ 503) ir pūras (DūnŽ 525) pateikiami žodyno pabaigoje, registre. Paprastai diferenciniuose žodynuose (toks yra ir DūnŽ) pagrindinis žodžių atrankos principas – lyginimas su bendrinės kalbos atitikmenimis. Todėl vietoj definicijos nurodoma kaip bk6. Auginamos vasarinės ir žieminės kviečių veislės. Tarminių žodynų duomenys rodo, kad žieminiai kviečiai pranašesni už žieminius rugius ir vasarinius kviečius, todėl jų kai kuriose vietovėse būdavo sėjama daugiau: Žieminių kviečių daug sėdavom, daugiau neg rugių (LKŽe, Skp); Kai padera žieminiai kviečiai, tai nepalyginsi su vasariniais (LKŽe, An); Žieminiai kviečiai yra lapingesni už žieminius rugius (LKŽe, Krišč); Kviečiai būdavo tokie žieminiai geltonieji, ne baltieji, irgi minkštūs (minkšti), jagu tiktai vėjas, tai išbyra, iškulia juos (KpŽ II 554); Sėdavo kviečių žieminių ir vasarių (KpŽ II 554); Kviečiai žieminiai uždera ir grūdas didesnis kaip vasarinių (LKŽe, Ign). 5 Toks pavadinimas gali būti siejamas su tuo, kad kvietys pampsta (brinksta, didėja) dygdamas. 6 Tai reiškia, kad žodžio reikšmė tokia pat kaip bendrinėje kalboje. 120 BENDRINĖ KALBA | 97 Kviečiai yra įvairių veislių, todėl vertinami pagal tam tikrus požymius ir kriterijus, taigi ir vadinami įvairiai. Pavyzdžiui, kviečiai, kurių varpos su akuotais, vadinami akuočiais: Akuočiai kviečiai auga ir prastesnėj žemėj (LKŽe, Šd). Tam tikra atmaina kviečių, kurių varpos be akuotų, – beakuočiai kviečiai (LKŽe, Kl), jie geresni, našesni. Pagal aukštį ir grūdo dydį – baltieji kviečiai (Triticum aestivum): Baltieji kviečiai geresni: šiaudai aukštesni (JrbŽ), užaugantys aukšti ir subrandinantys stambius šviesiai geltonos ar auksinės spalvos grūdus; kietieji kviečiai – žemesni nei baltieji kviečiai, grūdai taip pat mažesni, bet kietesni nei baltųjų kviečių; grūdo spalva geltona arba ruda, kartais gali būti net rausva. Pagal sėjos laiką skiriami vasaručiai kviečiai (LKŽe, K), sėjami pavasarį ir duodantys derlių tais pačiais metais. Tarminių žodynų medžiaga rodo, kad vasariniai kviečiai, sėjami pavasarį, dar vadinami kviečiukais, kvietukais, o jų iliustraciniai sakiniai informuoja, kad pastarųjų prastas derlius: Kviečiukų pasėjo – vien dirsės, susimaliau, tai galvą pradėjo skaudėt nuo tų dirsių (KpŽ II 551); Kvietukai į dešimt metų vieną metą dera (ZanŽ I 828); Kvietukai sykiu su miežiais prieis (sunoks) (LKŽe, Gs). Kvietys, kaip ir rugys, miežis, aviža ir grikis, priskiriamas duoniniams javams, pagal aiškinamųjų lietuvių kalbos žodynų definicijas, yra žolė, kitaip tariant – žolinis augalas, turintis nesumedėjusį stiebą. 2. KVIEčIO DALYS Svarbiausia kviečio dalis – varpos, rodančios šio javo derlingumą. Varpų dydis matuojamas sprindžiais: Žieminiai kviečiai, yra nuo sprindžio varpos (LKŽe, Kl); didelės ir sunkios varpos linksta, neišlaiko svorio: Kai laukeliu jojau, negali pajoti, lūžta linksta kviečių varpos žirgam po kojelių (LKŽe, Plv); Rugeliai žaliavo, kviečiai varpas leido (LKŽe, Vlž). Varpų brendimo stadija, kai jos išlenda iš bamblių, nusakoma veiksmažodžiais plaukėti, plaukti: Rugiai jau rasoja (žydi), o kviečiai dar tik plaukia (LKŽe, Sn); Kviečiai ką tik plaukėja (LKŽe, Pc); Jau kviečiai bambly, greit plaukės (LKŽe, Ėr). Per Žolinę kartu su žolynais ir kitais javais šventinamos ir kviečių varpos, taip pat naudojamos meniškoms verboms rišti. Kviečio stiebas (šiaudas) taip pat buvo svarbus ir turėjo paskirtį lietuvio buityje ir ūkyje, dažniausiai tai stambusis pašaras ir pakratai gyvuliams. Tarminiuose žodynuose užfiksuoti stiebo / šiaudo sinonimai: kvietienojas ‘stiebas’; kviečiojys: Kviečių čia mažai sėjo, pieska, kur tu kviečiojų gausi šert Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 121 (DrskŽ 180); kvietienis ‘iškulto kviečio šiaudas’: Nešk kviečiojų gyvuliam pakloti (LKŽe, Lš); Miežinius šiaudus karvės teėdė, kvietienius (DūnŽ 164); Kviečiojai lyg menkiausi šiaudai (LKŽe, Trak); Baltieji kviečiai geresni: šiaudai aukštesni (JrbŽ); Gal sulijo šiaudus kvietienius (VdšŽ 337); Kvietieniai šiaudai tik pakratam, minkšti, pelės tuoj sukapoja (KltŽ 133). Kadangi kvietiniai šiaudai yra minkšti, menki, trapūs, todėl netinka stogams dengti: Kviečių šiaudai stogam netinka, trapūs, sudžiūsta, subyra (LKŽe, Klvr). Už rugių šiaudus kietesni yra kvietrugių šiaudai. Nupjauti kviečiai buvo rišami į blaškus, pėdus, o šie statomi į kupeles, mandelius / mendelius, rikes: Kviečiai vasariniai buvo statomi po dvylika pėdų (LKŽ ePK, Prk); Mandelys – kviečių ir rugių, rikė – miežių ir avižų (LKŽe, Všt); Rikė – kviečių, rugių, o kupeta šieno (LKŽe, Vl). Kviečių šiaudai dabar naudojami ne tik pašarui ir gyvulių kraikui, bet ir popieriaus, kartono, krepšių gamyboje. Kviečių šiaudus kaip kūrybinę medžiagą naudoja tautodailininkai sodams rišti, skrybėlėms pinti. Pynimui pirmiausia prisipjaunama kvietinių šiaudų, nelabai išnokusių, be to, naudojama tik viršutinė šiaudo dalis. Kviečių kaip ir kitų javų šaknys jokios vertės neturi ir niekaip nevertinamos, todėl duomenų apie jas žodynuose nėra. 3. KVIEčIO VERTINIMAS Iš visų grūdinių javų kviečiai yra nuo seno labiausiai paplitę vertingi javai. Tai Lietuvos žemės auksas. Lietuvių tautos kultūroje kvietys yra turtingumo, pasiturimo, laimingo gyvenimo simbolis. Geras gyvenimas, gera socialinė padėtis apibūdinama frazeologizmu žydintys kviečiai: Tau už jo kviečiai žydi (FŽe). Lyginant su rugiu kvietys yra švenčių, laimės, gausos simbolis. Svarbi kviečių kokybė ir kiekybė, jų gausumas, tankumas, vešlumas įvertinamas palyginimais kaip mauras, kaip miškas ‘labai tankūs’, kaip mūras ‘vešlūs’, kaip siena: Kviečiai kaip mauras – uodas snapo neįkištų (LKPŽe); Kviečiai visame plote vilnijo kaip miškas (LKŽe); Kviečiai kaip mūras (ZanŽ II 221); Kviečiai šį metą kaip mūras (FŽe); Ė senelio kviečiai kaip mūras laukuos stovėjo (LKPŽe); Kviečiai kaip siena (FŽe); Kviečiais svirnai lūžta (LKŽe, Krsn). Kviečiai stipriai kvepia: Matot, kaip kviečiai kvepia, net dušna eit (KpŽ II 554). Su kviečių išvaizda lyginami kiti objektai: Gražūs kaip sunokę kviečiai (LKŽe, Vrb). 122 BENDRINĖ KALBA | 97 Kviečiai sudaro kolekcijas su kitais javais. Iliustraciniuose žodynų sakiniuose kviečiai dažnai minimi kartu su rugiais, miežiais ir avižomis, kartais – su linais, žirniais ir kt.: Mūs tėtis tai visko sėdavo, i rugius sėdavo, i kviečius, i miežių, da i[r] linų (ZanŽ I 828); Riša rugius, kviečius, avižas, miežius, o žirnius volioja krūvelės[e] (KpŽ II 554); Turim karvikę, kviečiukų, rugių, tep ir būstam (ZtŽ 337). Be to, aukštą kviečio vertinimą rodo ir lietuvių kalendoriniai bei agrariniai papročiai. Kviečių, rugių, miežių ir avižų pėdai būdavo statomi keturiose trobos kertėse per Kūčias, kad ateinančių metų javapjūtė būtų gausi ir derlinga. Kalėdų linkėjimuose kvietys pasirodo kartu su kitais javais, daržovėmis ir augalais: kalėdautojai linki šeimininkams, kad derėtų kviečiai, rugiai, avižos, soros, kopūstai ir žirniai. Menkaverčiai kviečiai įvardijami derivatais: kvietaičiai, kvietynai ‘prasti kviečiai’: Sudžiūvę tie kvietynai, pusės grūdo nėr (LKŽe, Trgn); Visi ne kaip reikiant pasėjom, be zuparo (superfosfatas), dėl to ir menki paaugo (užaugo) kvietaičiai, pūraičiai (LKŽe, Šts). Kokybinę ir vertinamąją reikšmę rodo būdvardis kvietinis: Ale kvietinė duona ma geriau patinka (KzRŽ I 414); Kvietiniai miltai gerai, kepu pyragus, bandeles i blynam gerai (KltŽ 133); Jau ma kvietinė kruopa tai jau prasta (JrbŽ). Lietuvių leksikografiniuose šaltiniuose tarp iliustracijų randame ir pasakų pavyzdžių. Pasakų medžiagoje matyti, kokią aukštą vertę žmogus teikė kviečiui, koks nepaprastas, stebuklingas daiktas buvo kvietinis grūdas: Žarnose rasi sidabrinį žiedą ir kvietinį grūdą (DvŽ I 330); Padėsi tą kvietinį grūdą kur tau gražus daiktelis (vietelė) bus (DvŽ I 330). Tikėta, kad kviečio grūdas gali suteikti turtingą gyvenimą, nes iš grūdo atsiras kažkas nepaprasta, stebuklinga. Žemdirbių kultūrai buvo būdinga ciklinė laiko samprata7, atspindinti gyvensenos pagrindą. Kviečių pjovimo laikas – kvieč(ia)pjūtė, kviečiapjūtis, kvietpjūtė – taip pat buvo labai svarbus žemdirbio gyvenime: Šįmet lietinga kviečiapjūtė (LKŽe, Ig); Jei gražūs orai bus, tuo prasidės kvietpjūtė (ZanŽ I 828); Būtinai jau reikia nupjaut prieš Lauryną kviečiai žieminiai (KpŽ II 554). Kvietys sudaro opozicijas su piktžolėmis (dirsėmis, kūkaliais, raugėmis, usnimis, kartais su ramunėlėmis, rugiagėlėmis) ir parazitiniais grybais – kūlė7 Lietuvių kalendoriniuose papročiuose galima įžvelgti tiek archajiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktų, tiek agrarinės magijos elementų iš vėliau susiformavusių sezoninių darbų ciklų. Tai bene svarbiausia etnožinijos dalis, atspindinti gyvensenos pagrindą, turėjusi įtakos ir tautinės kultūros dvasiniams reiškiniams (Klimka 2015: 31). Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 123 mis, kviečiakūlėmis, augančiomis kviečių varpose: Kviečiukų varpos juoduoja dėl kūlių gausumo (LKŽe, Jz); Kūlių pilni kviečiai, šiemet bus prasti pyragai (LKŽe, Skr); Kviečiai kai būva labai su kūlėm, tai ir duona juoda (LKŽe, Sdk); Kurį metą būna daug kūlių, tai kviečiai sėklai jau netinka (LKŽe, Mrj); I[r] kviečiuos švariuos atsiranda kūkalių (JrbŽ); Geri kviečiai, tik per daug kūkalių (LKŽe, Dkš); Ir papasakojo joms apie rauges, atsiradusias kviečiuose (LKŽe, Jabl); Tai neisiu, berneli, už tavę, kad tavo kvieteliai kūlėti (LKŽe, Smn). Kviečiams sėti ir auginti reikalinga gera, juoda, patręšta, riebi, molinga žemė. Tokį žemės poreikį rodo ir žodynų iliustraciniai sakiniai: Molis – kviečių žemė (LKŽe, Dkš); Žemė prie molio tinka kviečiam (LKŽe, JT); An kalno kvietys neauga (PPAŽ I 545); Čia kiaurai kviečių žemė, geriausia žemė (LKŽe, Brž); Kviečių žemė, kur dera kviečiai (LKŽ ePK, Mrj); Ant juodos žemės kviečiai auga (LKŽe, Dkš); Veša tenai (riebioj žemėje) miežiai, kviečiai ir kiti augalai (LKŽe, Jabl); Kad ir vasarinis kvietys, vis tiek jam reikia geros žemės (LKŽe, Srj); Mūsų žemės[e] vasariai kviečiai geriau auga (KpŽ II 554); Trys laukai buvo: vienas laukas pūdymas, kitas – kviečiai, rugiai, dobilai – trečias laukas (KpŽ II 554). Be to, kviečiams reikia drėgmės, todėl ir šlapios dirvos kviečiams tinka: Rugius sėk, kad atšoktų, kviečius sėk, kad priliptų (LKŽe, Gs). Kviečiai užauga ir prastesnėje žemėje: Smėlėtoj žemėj ir kviečiai greičiau prieina (LKŽe, Up); Akuočiai kviečiai auga ir prastesnėj žemėj (LKŽe, Šd). Dirvoje su žvirgždo podirviu augančių kviečių grūdai byra iš varpų: Mat labai byra prė žvyro, ar rugiai, ar kviečiai iš tokių žemių (KpŽ IV 965). Kviečių mėgstama, kviečiams tinkama žemė vadinama kvietyne: Kvietynėj, ir neturės tau pyrago! (LKŽe, Užp). Žemdirbių pagarbą duoniniams javams atskleidžia dirvos, pūdymo žiemkenčiams arimas antrą kartą, tręšimas: Atkartojam žemę rugiam, kviečiam (KpŽ II 554); Nieko nesėja [pūdyme], išguli jis pervasar, ir tik taiso rugeliam ar kviečiam žieminiam (KpŽ II 554); Kur miežius sėdavo, kviečius sėdavo, tai dar pamėšdavo (PPAŽ I 545). Gausus, geras kviečių derlius lyginamas su marių smėliu: Ir tokia buvo gausybė kviečių, jog lygi smėliui marių, ir skalsa mieron netilpo (neišmatuojamas kiekis) (LKŽe, Baran). Kviečiai vertinti kaip brangūs javai: Pelnas kaip už kviečius (geras) (LKŽe, Gs); Lupa kaip už kviečius (labai daug) (FŽe, Šll); Nulupai kaip už kviečius (LKŽe, Skr); kviečiai – kainų lyginimo matas: Už kilį (kilogramą) žuvies, būlo (būdavo), pūdą (svorio matas – 16,3 kg) miltų kvietinių nusperki (DrskŽ 181). Kviečio išvaizda siejama su geltona, auksine spalva: Turiu rugelių, turiu mieželių ir geltonų kvietelių (LKŽe, JD). 130 BENDRINĖ KALBA | 97 Sudurtiniais pavadinimais įvardijamos tam tikros kviečių rūšys. Tarminiuose žodynuose pateikiami svarbiausi kviečio dūriniai atspindi jų svarbą buityje ir vertinimą: kvietrugiai ‘kviečiai, sumaišyti su rugiais’: Kvietrugių sėja, kad duona būtų baltesnė (DūnŽ 164); Pavasarį pasėjau kvietrugius, tai žinai, nekoki užaugo (ZanŽ I 828). Kiti lietuvių leksikografiniuose šaltiniuose užfiksuoti kviečio dūriniai: kvietgrūdžiai ‘kviečių grūdai’, kvietmilčiai ‘kvietiniai miltai’, kvietdirsiai ‘labai prasti, dirsėti kviečiai’, kviečiažolė ‘varpinių šeimos augalas, uodeguotoji sora (Pranicum crus galli)’. Žodis kvietys įeina į kitų pavadinimų sudėtį. Valstiečiai, stebėdamiesi derlingais, jų seneliams nežinomais augalais, kukurūzus vadino turkiškais, tukiniais / turkų kviečiais (LKŽ ePK, I). Tam tikra lapuotųjų samanų rūšis – paprastasis gegùžlinis – vadinama kiškio kviečiais. Frazeologiniai ryšiai atspindi įvairius stereotipinius bruožus, siejamus su kviečiu, ir yra geriausiai matomi apibrėžtame mikrokontekste. Geriausias kviečio produktas – pyragas – vadinamas kviečio žiedu: Dėkui svotuliam ažu pyragėlių, ažu kviečio žiedų (d.) (KltŽ 426). Neigiamas gyvenimo būdo (nevalyvumo) vertinimas reiškiamas netiesiogiai, kaip analogiją pasitelkiant kviečių sėjos galimybę, kalbant apie purviną sprandą: Ant tavo pakarpos galima kviečius sėti (FŽe, Grš); ausyse kviečiai auga (apie nevalyvą žmogų) (ZanŽ I 828). Įprastai teigiama, kad „palyginimas yra stilistinė priemonė vienam daiktui ar reiškiniui sugretinti ar palyginti su kitu, norint pabrėžti, išskirti, išryškinti ar patikslinti kurį nors bruožą ar požymį“ (LKPŽe, pratarmė). Palyginimų, kuriuose vartojamas žodis kvietys ar jo derivatai, nėra daug, tačiau ir jie suteikia informacijos, kokias kviečio ar jo produktų ypatybes lietuviai pastebi, pavyzdžiui, tinginys lyginamas su kvietine tešla: Onos motina ugi kvietinė tešla: sėdi ir žiūri (FŽe, Skr). Nerangus, tingus žmogus vaizdingai palyginamas su kvietinių sėlenų maišu: Minkštas kaip kvietinių klynių (sėlenų) maišas (ZanŽ I 828). Kviečiai vertinti kaip brangūs javai: Nulupai kaip už kviečius (LKŽe, Skr); Pelnas kap už kviečius (LKŽe, Gs); kainų lyginimo matas: Už kilį (kilogramą) žuvies, būlo (būdavo), pūdą9 miltų kvietinių nusperki (DrskŽ 181). Apie netesėtus pažadus, negrąžintą skolą sakoma kviečiais atsilyginti po smerčiui, tai reiškia, kad niekada neatgausi skolos: Jis atsilygys posmert (po mirties) kviečiais (ZanŽ I 828). 9 Svorio matas – 16,3 kg. Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 131 Frazeologijai artimos patarlės, priežodžiai, kuriuose kaip standartizuotuose pasakymuose matyti žemdirbio požiūris į pasaulį, gyvenimo išmintis, praktiniai patarimai. Kviečiai, iš jų miltų kepami pyragai bei ragaišiai yra gero, pasiturimo gyvenimo simbolis, o duona – kasdienio gyvenimo simbolis, paremijose vartojami antonimiškai: Nedabok pyragų, dabok, kad duonos būt (KltŽ 215); Ieškodamas ragaišio, ir prastos duonos neteksi (PPr 185, Sv); Norėk ragaišio, bet žiūrėk duonos (PPr 222, Km); Balandas sėjęs, kviečių nepjausi (LKŽe, Vdk). Paremijose akcentuojama, jog pagrindinis maistas yra ne pyragas iš kvietinių miltų, o duona, kepama iš ruginių miltų, be kurios žmogus neįsivaizduoja savo gyvenimo: Ragaišis nusibosta, o duona – niekuomet (PPr 227, Trg); Kasdien valgant ir pyragas nusbosta (LKŽe, Sld), be to, pasišaipoma, ironizuojama: Davė ragaišio ir kišenes prikaišė (PPr 324, Pš). 6. SEMANTINĖS KATEGORIJOS, KOGNITYVINĖ DEFINICIJA Lietuvių leksikografinių šaltinių duomenys grupuojami pagal Liublino etnolingvistinės mokyklos pateiktą specifinių bruožų sąrašą, t. y. pagal esminius kviečio parametrus, vadinamus fasetais. [ESMINĖ KATEGORIJA] – varpinis, miglinių šeimos, grūdinis, žieminis, vasarinis, duoninis, pašarinis javas, kultūrinis augalas; [PAVADINIMAI, DERIVATAI] – pūrai, kviečias, kviečis, kviečiukas, kvietukas, akuotis, beakuotis; [HIPERONIMAI] – javas, augalas, grūdas, žiemkentis, vasarojus; [HIPONIMAI] – vasaručiai, baltieji, paprastieji, minkštieji, kietieji, tankiavarpiai, dvigrūdžiai, žieminiai; [SAVYBĖS] – lapingi, tankūs, vešlūs; [IŠVAIZDA] – geltoni, žali, auksiniai, plunksniniai; [DALYS] – žiedas, varpa, stiebas (šiaudas), šaknys. [BŪSENOS, VEIKSMAI] – auga, žaliuoja, geltonuoja, plaukėja; [DAIKTAI] – sėlenos, pelai, pyragas, ragaišis, kruopos; [KIEKIS, KIEKYBĖ] – kaip miškas, kaip mūras, kaip mauras, kaip siena; [VEIKSMŲ OBJEKTAS] – šventinama bažnyčioje per Žolinę; pėdai statomi keturiuose namo kampuose per Kūčias; su kitais javais pasirodo Kalėdų linkėjimuose; per Kūčias su šienu klojamas po staltiese; [LAIKAS] – plaukėjimas, varpojimas, kviečiapjūtė; [LOKALIZACIJA] – kvietiena, ražiena, klojimas; pakvietė, pakvietys; [ŽEMĖ] – smėlėta, ant kalno, juoda, molinga, riebi, šlapia; [OPOZICIJOS] – su piktžolėmis (dirsėmis, kūlėmis, usnimis, balandomis); su kitais javais (rugiais, grikiais), su ankštiniais augalais (žirniais); su kenkėjais; su žvirbliais; 132 BENDRINĖ KALBA | 97 [KOLEKCIJOS] – su javais (rugiais, miežiais, avižomis), su ankštiniais augalais (žirniais, vikiais), su kitais augalais (linais, dobilais); [DARBAS, VEIKLA] – rišti į pėdus, kulti, valyti, vėtyti, pikliuoti; [ĮRANKIAI] – pjautuvas, spragilas, kultuvas, girnos; [MAISTAS, PAŠARAS, GYDYMO PRIEMONĖ, NAUDA] – pyragas, ragaišis, duona, įvairios košės, alus, naminė degtinė; pašaras (šiaudai, pelai, grūdai, miltai); vaistas ligoniams; [SPĖJIMAI, BURTAI, PRIETARAI, TIKĖJIMAI] – grūdai, šiaudai; [PAPROčIAI, APEIGOS] – pėdai (kartu su kitų javų) statyti keturiuose namo kampuose per Kūčias, kad ateinančių metų javapjūtė būtų gausi ir derlinga; [EKVIVALENTIŠKUMAS] – su rugiu; [SIMBOLIS] – švenčių, turtingumo, gausumo, gero gyvenimo. Išanalizavus leksikografinių šaltinių (ypač tarminių) sisteminius duomenis pabrėžtina, kad kvietys – tai grūdinis, duoninis, žieminis ir vasarinis javas, kurio grūdai ir miltai naudojami maistui ir pašarui; švenčių, turtingumo, gausumo, gero gyvenimo simbolis; kviečiai auga aukštesnėje smėlingoje, bet gerai patręštoje žemėje; gerbiamas kaip duoninis javas, naudotas ne tik kasdienėje mityboje ir apeiginiams valgiams ruošti, bet ir kaip priemonė įvairioms ligoms gydyti; svarbus tikėjimų, apeigų ir kt. elementas. Lietuvių tautos kultūroje pagal vertinimą, pasak etnologų, iš grūdinių kultūrų svarbiausi buvo rugiai, po to miežiai, grikiai, kviečiai (Dundulienė 1982: 163–164). Leksikografinių duomenų analizė atskleidžia, kad kognityvinės definicijos10 turinį sudaro kalboje atsispindinčios kviečio savybės ir jas pagrindžianti kalbinė medžiaga. APIBENDRINIMAS Apibendrinant lietuvių tarminių leksikografinių šaltinių duomenis galima teigti, kad tarminiai žodynai suformuoja tokį sąvokos kvietys paveikslą: kvietys Lietuvos valstiečiui, žemdirbiui, kaimo bendruomenės nariui yra ne tik maisto šaltinis ar biologinės egzistencijos pagrindas, bet ir reikšminga kalbos pasaulėvaizdžio (žodynų definicijos, frazeologija, paremijos, dai10 Siekiant rekonstruoti kalbos pasaulio vaizdą ir jo branduolį (vertybes) tyrimų rezultatams eksplikuoti pasirenkama kognityvinė definicija, suvokiama kaip naratyvas apie pasaulį (Niebrzegowska-Bartmińska 2020: 52). Kognityvinės definicijos tikslas – aprašyti, kaip dalyką suvokia tam tikra kalba kalbantys žmonės, t. y. suvokti visuomenėje nusistovėjusias ir per kalbą ir jos vartojimą galimas pažinti žinias apie pasaulį, reiškinių kategorizavimą, jų charakteristiką ir vertybes (Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017: 34; Bartmiński 1988: 169–170). Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 133 nos, pasakos) interpretacijos dalis, švenčių simbolis, pagarbos tradicijoms atspindys, vertinimo matas. Lietuvių tautos tradicijoje kvietys – turtingumo, gero gyvenimo, švenčių simbolis. Kvietys kaip duoninis javas naudotas ne tik kasdienėje, švenčių mityboje ir apeiginiams valgiams ruošti, bet ir kaip priemonė užkalbėjimams, įvairioms ligoms gydyti. Analizuojant lietuvių tarminių žodynų ir Lietuvių kalbos žodyno duomenis nustatyta, kad leksema kvietys ir jo derivatai vartojami įvairiose leksikografinių straipsnių dalyse: 1) kaip antraštinis leksikografinio straipsnio žodis; 2) definicijose ir iliustraciniuose sakiniuose; 3) kitų žodžių straipsnių iliustracijose (pvz., javas, grūdas, pyragas); 4) terminologiniuose junginiuose (pvz., paprastasis kvietys); 5) paremijose; 6) frazeologiniuose junginiuose. Leksikografinė kviečio definicija išryškina šiuos kategorinius bruožus: augalas, maistinis, pašarinis, varpinis, vasarinis ar žieminis javas, tų javų grūdas, švenčių, turtingumo simbolis. SANTRUMPOS Alk – Alksnnai, Vilkavškio r. An – Anykščia Baran – Antanas Baranauskas (1835–1902), jo raštai. Brž – Bržai Bsg – Baisógala, Radvliškio sav. ter. BsO – Ožkabalių dainos. Surinko d-ras J. Basanavičius. Du tomai, 1902. Dauk – Simonas Daukantas (1793–1902), jo raštai. Dgč – Degùčiai, Zaras r. Dkš – Daukšia, Marijámpolės sav. ter. Ds – Dùsetos, Zaras r. Ėr – riškiai, Pãnevėžio r. Grk – Gikalnis, Raséinių r. Grnk – Griñkiškis, Radvliškio r. Grš – Grškabūdis, Šaki r. Grž – Gržiai, Pãsvalio r. Gs – Geistara, Vilkavškio r. I – Laurynas Ivinskis (1810–1881), jo raštai. Ig – Igliáuka, Marijámpolės sav. ter. Ign – Ignalinà Imb – Ibradas, Zaras r. 134 BENDRINĖ KALBA | 97 J – Litovskij slovarj A. Juškevičia s tolkovanijiem slov na ruskom i poljskom jazykach, I (A–D raidės) – 1897, II (E–J) – 1904, III (iki žodžio kukštuotis) – 1922, Sanktpeterburg. Jabl – Jonas Jablonskis (1870–1930), jo raštai. JD – Lietùviškos dájnos užrašýtos par Antáną Juškevičę, I–III, Kazanė, 1880–1882. JT – Kazimieras Šaulys, Juodžiūnų tarmė. Rankraščio kopija, perduota Adelaidės pensininkų klubo 1988. JV – Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos par Antaną Juškevičę ir išspausdintos par Joną Juškevičę, Petropylė: Spaustuvė Imperatoriškos Akademijos Moksla, 1883. Jz – Jiẽznas, Prenų r. K – Deutsch-litauisches Wörterbuch von Friedrich Kurschat, Halle, I – 1870, II – 1874. Kl – Kulia, Plùngės r. Km – Kamaja, Rõkiškio r. Klvr – Kalvarijà, Marijámpolės aps. Kp – Kùpiškis Krč – Krinčnas, Pãsvalio r. Krišč – Jonas Kriščiūnas (1888–1973), lietuvių agronomas, bitininkas, kilęs iš Stebulškių, Marijampolės apskrities. Krsn – Krosnà, Lazdjų r. Kvr – Kavárskas, Anykšči r. Lš – Liškiavà, Varėnõs r. Mrj – Marijámpolė Mžš – Mežiškiai, Pãnevėžio r. Paį – Paįstrỹs, Pãnevėžio r. Pc – Pociūnliai, Radvliškio r. Plk – Plókščiai, Šaki r. Plv – Plviškiai, Vilkavškio r. Pnd – Pandėlỹs, Rõkiškio r. Prk – Prekulė, Klapėdos r. Pš – Pùšalotas, Pãsvalio r. RD – Liudo Rėzos dainos. Pirmojo lietuviško dainyno III leidimas. M. Biržiškos spaudai parengta, I ir II dalis, Kaunas, 1935, 1937. Rnv – Renãvas, Mažekių r. Sdk – Sudekiai, Utenõs r. Skp – Skãpiškis, Kùpiškio r. Skr – Skrsnemunė, Jùrbarko r. Sld – Saldùtiškis, Utenõs r. Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 135 Slk – Sãlakas, Zaras r. Smn – Sinas, Alytaũs r. Sn – Seina Srj – Seirjai, Lazdjų r. Sur – Surdẽgis, Anykšči r. Sv – Svėdasa, Anykšči r. Šd – Šeduvà, Radvliškio r. Šll – Šilãlė Šts – Šãtės, Skuõdo r. Švd – Švèdriškė, Ignalnos r. Tj – Taujnai, Ukmergs r. Trak – Trãkai Trg – Taurag Trgn – Taurãgnai, Utenõs r. Up – Upýna, Šilãlės r. Ut – Utenà Užp – Užpãliai, Utenõs r. Vdk – Vidùklė, Raséinių r. Vl – Veliuonà, Jùrbarko r. Vlž – Velžỹs, Pãnevėžio r. VP – Motiejus Valančius, Patarles žemajcziu. Tilžėje, 1867. Vrb – Virbãlis, Vilkavškio r. Všt – Vištýtis, Vilkavškio r. Žl – Žélva, Ukmergs r. Žmt – Žematkiemis, Ukmergs r. ŠALTINIAI Aruodai.lt – Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Prieiga internete: http://www.aruodai.lt/pasakos/repertuaras/paieska.php. AŽe – Ermanytė Irena, Antonimų žodynas, 2003 (elektroninis variantas), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt/antonimu-zodynas/. DrskŽ – Naktinienė Gertrūda, Paulauskienė Aldona, Vitkauskas Vytautas, Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. DūnŽ – Vitkauskas Vytautas, Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976. DvŽ – Dieveniškių šnektos žodynas 1–2, moksl. red. D. Mikulėnienė, A. Vidugiris, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005–2010. FŽe – Frazeologijos žodynas, sud. I. Ermanytė, O. Kažukauskaitė, G. Naktinienė, J. Paulauskas, Z. Šimėnaitė, A. Vilutytė, vyr. red. J. Paulauskas, Vilnius: 136 BENDRINĖ KALBA | 97 Lietuvių kalbos institutas, 2001. Prieiga internete: https://ekalba.lt/frazeologijos-žodynas/. JrbŽ – Jurbarko šnektos žodynas: rankraštis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. KltŽ – Vilutytė Angelė, Kaltanėnų šnektos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. KpŽ – Vosylytė Klementina, Kupiškėnų žodynas 1–4, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007, 2010, 2012, 2013. KrtnŽ – Aleksandravičius Juozas, Kretingos tarmės žodynas, sud. D. Mikulėnienė, D. Vaišnienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011. KzRŽ – Pupkis Aldonas, Kazlų Rūdos šnektos žodynas 1–2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008–2009. LKPŽe – Vosylytė Klementina, Lietuvių kalbos palyginimų žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014, elektroninis variantas, 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt/palyginimu-zodynas. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas. LKŽ ePK – Lietuvių kalbos žodyno Papildymų kartoteka. Prieiga internete: https://ekalba.lt/lkz-papildymu-kartoteka. LKŽ eTK – Lietuvių kalbos žodyno Tarmių kartoteka. Prieiga internete: https:// ekalba.lt/lkz-tarmiu-kartoteka. LTR – Lietuvių tautosakos rankraštynas, saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vilniuje. PPAŽ – Leskauskaitė Asta, Ragaišienė Vilija, Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas 1–2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2016–2019. PPr – Grigas Kazys, Jonynas Ambraziejus, Patarlės ir priežodžiai, Vilnius, 1958. SŽe – Lyberis Antanas, Sinonimų žodynas 2002 (elektroninis variantas), 2-asis patais. leid., Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt/sinonimu-zodynas/. ŠVakŽŽ – Vanagienė Birutė, Šiaurės vakarų žemaičių žodynas: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos 1–2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014–2015. VdšŽ – Markevičienė Žaneta, Markevičius Aurimas, Vidiškių šnektos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. ZanŽ – Zanavykų šnektos žodynas 1–3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, t. 1, 2003, vyr. red. Aldonas Pupkis; t. 2–3, 2004–2006, vyr. red. Vilija Sakalauskienė. ZtŽ – Vidugiris Aloyzas, Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 137 LITERATŪRA Bartmiński Jerzy 1988: Definicja kognitywna jak narzędzie opisu konotacji. – Konotacja, Lublin, 169–183. Bartmiński Jerzy 2020: Kultūrinė lingvistika: teorinės prielaidos ir metodai. DARBO definicijos Slavų ir jų kaimynų aksiologiniame leksikone (LASiS) pavyzdys. – Vertybės lietuvių ir lenkų pasaulėvaizdyje 1. Teorinės prielaidos ir interpretacijos, Vilnius, Liublinas: Vilniaus universiteto leidykla, 24–45. Bartmiński Jerzy, Chlebda Wojcech 2013: Problem konceptu bazowego i jego profilowania – na przykładzie stereotypu EUROPY. – Etnolingwistyka 25, 69–95. Dundulienė Pranė 1982: Lietuvių etnografija, Vilnius: Mokslas. Dundulienė Pranė 2020: Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Klimka Libertas 2015: Zanavykų tradicijos ir papročiai. – Esam zanavykai, sud. A. Papievienė, Vilnius: UAB Meno žvaigždė, 31–48. Marcinkevičienė Nijolė 2015: Zanavykų tradicinė mityba. – Esam zanavykai, sud. A. Papievienė, Vilnius: UAB Meno žvaigždė, 135–160. Niebrzegowska-Bartmińska Stanisława 2020: Definiowanie i profilowanie pojęć w (etno)lingwistyce, Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej. Papaurėlytė-Klovienė Silvija 2007: Lingvistinės kultūrologijos bruožai, Šiauliai: VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla. Rutkovska Kristina 2021: Leksikografiniai šaltiniai lietuvių kalbos pasaulėvaizdžio tyrimuose. – Vertybės lietuvių ir lenkų kalbų pasaulėvaizdyje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 181–200. Rutkovska Kristina, Smetona Marius, Smetonienė Irena 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, Vilnius: Akademinė leidyba. Sabaliauskas Algirdas 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Vaitkevičienė Daiva 2008: Lietuvių užkalbėjimai. Gydymo formulės, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Gauta 2024-09-10 Priimta 2024-10-14 138 BENDRINĖ KALBA | 97 VILIJA SAKALAUSKIENĖ DIALECT DICTIONARY AS A CULTURAL TEXT: THE LINGUISTIC AND CULTURAL IMAGE OF WHEAT Summary Dialect dictionaries have been getting more attention from ethnolinguists lately, with the significance of dialects of dialect dictionaries as cultural texts increasingly emphasised, as their producers realise that the main purpose of a dictionary is to document, preserve, and publicise the fundamental manifestations of culture. A large part of a dictionary’s value consists of illustrative sentences recorded from the living language and capturing the people’s life during a particular period: details of everyday life and holidays, the shift in moods and ideas, the unique view and assessment of the world. Illustrative sentences for headwords come in a number of various genres, such as phraseological units, rhetorical proverbs, riddles, songs, fairy tales, charms, beliefs, and so on. The article emphasises that a dialectal word is a text that falls into a particular genre and reveals the cultural context in which a word functions. The main focal point is the relationship between human existence and culture through the concept of WHEAT. Ethnolinguistic analysis of the data of Lithuanian dialect dictionaries considers all of the data available in the entry for a word, such as collocations, citations that illustrate the setting of the headword, synonyms, antonyms, derivatives, phraseological units, rhetorical proverbs, and so on. In the culture of the Lithuanian nation, wheat is seen as a symbol of holidays and wealth. In folklore, wheat often goes hand in hand with other grains, such as rye, barley, and oats. People have been using wheat for food and medicine since ancient times. Owing to its medicinal properties, wheat held a place among folk remedies. Wheat is celebrated as a cereal and was part of the daily diet and ceremonial meals, just as it had its use as a remedy for various ailments. Folk medicine had application both for the grains of wheat and for its bran and flour as well. Wheat was also prominently featured in various beliefs. The lexicographic definition of wheat highlights the following attributes of category: it is an edible plant, a member of the poaceae family that grows in summer or winter, a symbol of holidays and wealth. KEYWORDS: WHEAT, linguistic worldview, ethnolinguistics, dialectal dictionary, definition, phraseological unit, paremia. VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] Vilija SakalauSkienė. Tarminis žodynas kaip kultūros tekstas: kalbinis ir kultūrinis kviečio paveikslas 139 VILIJA SAKALAUSKIENĖ TARMINIS ŽODYNAS KAIP KULTŪROS TEKSTAS: KALBINIS IR KULTŪRINIS KVIEČIO PAVEIKSLAS Santrauka Pastaruoju metu daugiau etnolingvistų dėmesio sulaukia tarminiai žodynai, vis labiau pabrėžiama tarminių žodynų kaip kultūros tekstų reikšmė, nes jų rengėjai suvokia svarbiausią žodynų paskirtį dokumentuoti, saugoti ir viešinti esmines kultūros apraiškas. Didelė žodynų vertybė – iliustraciniai sakiniai, užrašyti iš gyvosios kalbos, fiksuojantys tam tikro laikotarpio žmonių gyvenimą: kasdienės buities ir švenčių detales, nuotaikų ir minčių kaitą, savitą pasaulio matymą ir vertinimą. Iliustraciniai antraštinio žodžio sakiniai yra įvairių žanrų: tai frazeologizmai, paremijos, mįslės, dainos, pasakos, užkalbėjimai, tikėjimai ir pan. Straipsnyje pabrėžiama, kad tarminis žodynas yra tam tikro žanro tekstas, atskleidžiantis kultūrinį žodžio funkcionavimo kontekstą. Dėmesys kreipiamas į žmogaus būties bei kultūros ryšį per KVIEčIO konceptą. Analizuojant lietuvių tarminių žodynų duomenis etnolingvistiniu aspektu, atsižvelgiama į visus žodžio straipsnyje esančius duomenis: kolokacijas, citatas, iliustruojančias antraštinio žodžio aplinką, sinonimus, antonimus, darinius, frazeologizmus, paremijas ir kt. Lietuvių tautos kultūroje kvietys pagal vertinimą yra švenčių, turtingumo simbolis. Tautosakoje kvietys dažnai minimas su kitais javais: rugiais, miežiais ir avižomis. Jau senovėje žmonės kviečius vartojo maistui ir vaistams. Gydomosiomis savybėmis pasižymintys kviečiai naudoti liaudies medicinoje. Kvietys gerbiamas kaip duoninis javas, naudotas ne tik kasdienėje mityboje ir apeiginiams valgiams ruošti, bet ir kaip priemonė įvairioms ligoms gydyti. Liaudies medicinoje buvo pritaikyti ne tik kviečių grūdai, bet ir sėlenos, miltai. Kvietys svarbus ir tikėjimuose. Leksikografinė kviečio definicija išryškina šiuos kategorinius bruožus: augalas, maistinis, varpinis, vasarinis ar žieminis, švenčių, turtingumo simbolis. ESMINIAI ŽODŽIAI: kvietys, kalbinis pasaulio vaizdas, etnolingvistika, tarminis žodynas, definicija, frazeologizmas, paremija. VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected]