Mokyklos įvaizdis Šalčininkų rajono gyventojų autobiografiniuose pasakojimuose

Bendrinė kalba / Standard Language 2025, Nr. 98, p. 1–20 Turinio nuoroda / Contents link ISSN 2351-7204 (elektroninis / online) Copyright © 2025 Violeta Švaikovskaja. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2025-02-28. Accepted: / Priimta: 2025-05-28. 1 MOKYKLOS ĮVAIZDIS ŠALČININKŲ RAJONO GYVENTOJŲ AUTOBIOGRAFINIUOSE PASAKOJIMUOSE The Image of the School in the Autobiographical Narratives of the Inhabitants of the Šalčininkai District VIOLETA ŠVAIKOVSKAJA Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas El. paštas: [email protected]om ORCID ID: https://orcid.org/0000-0001-5658-0890 Mokslinių tyrimų kryptys: etnolingvistika, frazeologija. https://doi.org/10.35321/bkalba.2025.98.04 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ANOTACIJA Šio straipsnio tikslas – pasitelkus sakytinės istorijos metodą, išnagrinėti, kokį vaidmenį Šalčininkų rajono vyresniosios kartos gyventojų autobiografiniuose pasakojimuose turėjo mokykla, koks požiūris į ją vyravo ir kokie praeito amžiaus kultūriniai bei socialiniai aspektai atsispindi nagrinėjamuose naratyvuose. Tyrimo medžiagą sudaro 2012 ir 2016 m. ekspedicijų į Šalčininkų ir Dieveniškių apylinkes užrašyti vyresniosios kartos gyventojų autobiografiniai pasakojimai. Atlikta analizė išryškino šios temos svarbą ir jautrumą, sunkaus darbo ir karo pavojų nuo mokyklos atitolintų tyrimo dalyvių patirtis ir jų troškimą kitiems perteikti savo išgyvenimus. Pastebėta ir požiūrio į mokyklą kaita: keičiantis gyvenimo sąlygoms, mokyklos lankymas pradėtas suvokti kaip natūralus ir visiems prieinamas reiškinys. Galiausiai analizuoti naratyvai parodė tyrimų dalyvių savivertę: polinkį menkinti bei nuvertinti savo pasiekimus, galimybes ir intelektą arba, priešingai, siekį pabrėžti faktus, įrodančius kitus jų gebėjimus. ESMINIAI ŽODŽIAI: mokykla, Šalčininkų rajonas, sakytinė istorija, etnolingvistika, mokymasis, autobiografinis pasakojimas. ABSTRACT The study aims to investigate, using the oral history method, the role of school in the autobiographical narratives of older residents in the Šalčininkai district, the prevailing attitudes towards it, and the cultural and social aspects of the past century reflected in the narratives under study. The research material consists of autobiographical stories of the older generation recorded during the 2012 and 2016 expeditions to the Šalčininkai and Dieveniškės regions. The analysis highlighted the importance and sensitivity of this topic, the impact of hard labour and the dangers of war that distanced the participants from school, as well as their desire to share their experiences with others. A change in attitudes towards school was also observed: as living conditions changed, attending school came to be seen as a natural and accessible phenomenon for all. Finally, the analysed narratives revealed the self-esteem of the participants: a tendency to underestimate and devalue their own achievements, abilities and intelligence, or, conversely, a tendency to emphasise facts that demonstrate their other abilities. KEYWORDS: school, Šalčininkai district, oral history, ethnolinguistics, learning, autobiographical narrative. 2 ĮVADAS Bendrinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamos trys žodžio mokykla definicijos: 1. ‘mokymo ir ugdymo įstaiga’; 2. ‘mokymas, išmokymas, mokslas, patirtis’; 3. ‘meno, mokslo, literatūros kryptis, pakraipa, metodas’ (BLKŽ). Apibrėžtys iliustruoja, jog pirmiausia mokykla suvokiama kaip pastatas ar institucija, kurioje vyksta lavinimas bei žinių perteikimas. Ši reikšmė glaudžiai susijusi su antra, abstraktesne ir platesne samprata – mokykla yra veikla, mokymo ir mokymosi vyksmas, kai perduodamos ir įgyjamos žinios apie pasaulį. Taigi, mokykla labiau tapatinama su švietimu ar netgi per visą gyvenimą sukaupta patirtimi. Trečioji definicija susijusi su mąstymo kryptimi arba idėjų rinkiniu, kurį panašias metodologines pažiūras turintis asmuo gali perimti ir taikyti savo moksliniuose, meniniuose ar literatūriniuose darbuose. Kitaip tariant, mokykla yra ir pastatas, ir mokymosi procesas, ir mokslo, meno ar literatūros kryptis. Šiame darbe mokykla suvokiama ne tik kaip fizinė vieta, bet ir kaip ugdymo, žinių perteikimo ir įsisavinimo procesas, t. y. antroji BLKŽ definicija. Toks pasirinkimas grindžiamas tuo, kad analizuojamuose tiriamosios imties autobiografiniuose pasakojimuose dėmesys dažnai krypsta ne į mokyklą kaip lokaciją, o į mokymosi patirtį ir jos reikšmę respondentų gyvenime. Apibendrinusi atkūrus Lietuvos nepriklausomybę priimtą Švietimo įstatymą, antropologė Kristina Šliavaitė konstatuoja, jog Lietuvoje vyrauja tolerantiška edukacinė politika, garantuojanti etninėms mažumoms mokyklinį ugdymą gimtąja kalba ir kartu įtvirtinanti lietuvių kalbos statusą kaip valstybinės ir viešosios kalbos (Šliavaitė 2018: 145– 150). Tačiau dar prieš šimtmetį Lietuvoje, ypač rytinėje ir pietinėje šalies dalyje, klostėsi visai kitokios aplinkybės. XX a. Vilniaus krašte susidarė itin nestabili politinė padėtis. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nuo carinės Rusijos, jau 1920 m. valstybei priklausantis Vilniaus kraštas buvo užimtas Lenkijos ir liko jos sudėtyje iki pat 1939 m. spalio 29 d. Po kiek daugiau nei pusmečio – 1940 m. birželio 15 d. – ši teritorija buvo okupuota Sovietų Sąjungos, o 1941 m. – nacių Vokietijos. 1944 m. Vilniaus kraštas, kaip ir visa Lietuva, pateko į SSRS sudėtį, iš šios priespaudos išsilaisvino tik beveik po penkių dešimtmečių – 1990 m. Tokia sudėtinga ir permaininga geopolitinė situacija veikė ir šių vietovių gyventojų kasdienybę, taigi ir mokyklų tvarką – ji kito sulig naujos valdžios nustatytais pokyčiais. 1920 m. Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, vyko aršus polonizacijos procesas. Jis stipriai paveikė švietimo politiką. Lenkų kalba įsiviešpatavo kaip valstybinė, ugdymo ir namų kalba, o dvasininkai katalikybę siejo su lenkų tauta (Vidugiris 1995: 429). Tačiau lenkų kalbos įtvirtinimas visose srityse neatitiko visų Vilniaus krašto gyventojų poreikių. „Ryto“ draugija laikėsi pozicijos lietuviškose Dieveniškių apylinkėse išsaugoti lietuvišką palikimą ir užtikrinti vaikų edukaciją gimtąja kalba, nors dėl bendruomenės veiklos ribojimo įgyvendinti šį tikslą buvo sunku. Antai lietuviškas pradines mokyklas steigti leista tik gavus lenkų valdžios sutikimą ir jai patvirtinus dėstantį mokytoją (Martinkėnas 1968: 52; Ereminas 2013: 117). Tai draugijos nesustabdė, priešingai – paskatino lietuvišką švietimą ir patriotines idėjas platinti slaptose mokyklose bei bibliotekose. Siekiant stiprinti lenkiškas mokyklas, lietuviškų mokymosi institucijų buvo atsisakoma. Tai įžvelgiama ir Vilniaus krašto visuomenės veikėjo Vinco Martinkėno pasakojime. 1923 m. Didžiuliuose įkurta lietuviška pradinė mokykla jau 1925 m. buvo uždaryta, tačiau po vietos gyventojų protestų jos veikla atnaujinta 1926 m. pabaigoje ir išlaikyta iki 1933 m. O 1932 m. sustabdyta Žižmų lietuviškos švietimo institucijos veikla (Martinkėnas 1968: 52–55). Kalbininkas Zigmas Zinkevičius užsimena, jog lietuviškose vietovėse lietuvių kalbos pamokos vykdavo bent laikinai. Jo žodžiais tariant, 1934 m. lietuvių kalbos buvo mokoma 98 mokyklose, tačiau tai nebuvo daroma kokybiškai, nes dėstantys mokytojai neturėjo pakankamai lietuvių kalbos kompetencijų (Zinkevičius 1992: 225–226). Anot istoriko Stanislovo Buchavecko, Lenkijos okupacijos metu Vilniaus krašte ir Šalčininkų rajone daug vaikų nelankė pradinės mokyklos, nors 1927 m. Lenkijoje priimtas įstatymas dėl privalomojo 3 pradinio mokymo (Buchaveckas 1992: 120). Kaip pagrindinius nevaikščiojimo į mokslo įstaigą motyvus autorius nurodo neigiamą tėvų požiūrį į ugdymo įstaigą ir švietimą, sudėtingas tuometines ekonomines sąlygas ir lietuvių nenorą šviesti savo vaikus lenkų kalba. Tolerancijos stoka buvo būdinga ne tik lenkų valdžiai. Atrodo, kad XX a. pirmoje pusėje, įtemptais laikais, nesistengta ieškoti kompromisų ir dermės, o siekta parodyti naujos valdžios galią menkai teatsižvelgiant į tikruosius įvairių etninių grupių poreikius. Prieš 1940 m. sovietų okupaciją, 1939 m., Lietuva atgavo Vilniaus kraštą. Šis trumpas laikotarpis buvo palankus lietuvių kultūrai, tačiau diskriminuojantis kitų asmenų teisių atžvilgiu. Pasak istorikės Barbaros Jundo-Kaliszewskos, Lietuvos valdžios laikotarpis pasižymėjo lenkų kalbos eliminavimu iš viešumos, lenkiškos simbolikos ir gatvėvardžių naikinimu, lenkiškų mokyklų veiklos stabdymu, mokytojų atleidimu ir Stepono Batoro universiteto uždarymu (JundoKaliszewska 2019: 63–64). Nacių aneksijos laikotarpiu Šalčininkų krašto gyventojai patyrė nevienodą poveikį. Nors vyko germanizacija, lietuviams pavyko išlaikyti švietimą lietuvių kalba (Lesys, Niūniavaitė-Lesienė 2012). O lenkiškose pradžios mokyklose lenkų, lietuvių ir vokiečių kalbų pamokų skaičius buvo vienodas, tai skatino lenkų pasipriešinimą, edukacinių įstaigų nelankymą ir slaptų lenkiškų mokyklų kūrimąsi (Buchaveckas 1992: 144–147). Po Antrojo pasaulinio karo padėtis Lietuvoje dar pablogėjo. Šaliai teko ne tik susidurti su karo padariniais, tokiais kaip nepriteklius ar suniokoti miestai ir kaimai, bet ir patirti antrąją sovietinę okupaciją. Tačiau ypač sudėtingos sąlygos vyravo Vilniaus krašte, kuris penktojo dešimtmečio pabaigoje užėmė paskutines pozicijas pagal pradinę mokyklą lankančių vaikų skaičių (Stravinskienė 2024: 74–75). Slavistas Valerijus Čekmonas kalba apie trijų priežasčių lemtą šio krašto ekonominį ir kultūrinį nuosmukį: valdžios represijos ir prievarta prieš inteligentiją, repatriacija į Lenkiją bei jaunuomenės kraustymasis į Vilniaus miestą (Čekmonas 2017 [1995]: 97). Per pirmąją (1945–1947 m.) ir antrąją (1955–1959 m.) repatriaciją į Lenkiją Vilniaus kraštą paliko apie 220 tūkstančių lenkų (Górecki 2005: 71–72). Šis procesas stipriai paveikė ir Šalčininkų rajoną – jame pasiliko tik 1/3 inteligentijos (Čekmonas 2017 [1995]: 97). Be abejo, geresnių gyvenimo sąlygų dairėsi ir mokytojai. 1945–1946 m. Vilniaus apylinkes palikusių kvalifikuotų pedagogų galėjo būti apie 1300 (Stravinskienė 2011: 17). Iš šių rodiklių aiškėja kebli ir smarkiai kintanti demografinė regiono padėtis bei išsilavinusios, ekonomiškai stabilios visuomenės netektis. Be jos buvo sunku atsigauti karo netekčių paveiktiems gyventojams, ypač susibūrusiems tuštėjančiuose kaimuose. Pirmaisiais pokario metais mokyklų būklė buvo itin sudėtinga: vyravo skurdas, trūko ir lietuvių, ir lenkų kalbų mokytojų, mokomosios medžiagos, kanceliarinių priemonių ir net mokyklinių suolų (Stravinskienė 2011: 18; 2024: 66–68). Tokias varganas švietimo sąlygas iliustruoja istorikės Vitalijos Stravinskienės pavyzdys, jog 1946 m. Dieveniškių lietuviškoje pradinėje mokykloje mokyta rusų kalba, nes tuo metu dirbusi mokytoja lietuviškai kalbėti nemokėjo (Stravinskienė 2011: 19). Mokymosi kalbos irgi įvairavo. Norintiems įgyti išsilavinimą lietuvių kalba nebuvo optimalių galimybių. Geografas Petras Gaučas dėsto, kad šeštajame dešimtmetyje Pietryčių Lietuvos teritorijoje veikė tik kelios lietuviškos ugdymo institucijos ir tik mirus Stalinui, 1957 m., lenkiškose mokyklose atidarytos paralelinės lietuviškos klasės. Tačiau valdant Brežnevui ne rusų dėstomąja kalba veikiančių mokymosi įstaigų buvo sparčiai atsisakoma (Gaučas 2000: 47). Mokslas lenkų kalba taip pat buvo nepageidautinas (Stravinskienė 2011; KamilewiczRucińska 2017). 1944 m. lenkiškų ugdymo įstaigų buvo 213, o 1947 m. jau 197, tuo tarpu lietuviškų ir rusiškų mokyklų skaičius augo (Stravinskienė 2011: 20). Pagrindinis valdžios tikslas buvo ne išsaugoti kalbinę įvairovę, o rusifikuoti Lietuvos gyventojus ir įskiepyti komunistinę ideologiją. Iš dalies šie tikslai buvo pasiekti. Socialinių mokslų tyrėja Danuta Kamilewicz-Rucińska nurodo, jog jau septintojo dešimtmečio pradžioje rusiškos mokyklos sudarė 60 % visų Lietuvos švietimo įstaigų (Kamilewicz-Rucińska 2017: 126). Atsižvelgdami į rusų kalbos prestižą ir panašumą į lenkų kalbą, dalis lenkų pragmatiškai dažniau rinkdavosi 4 vaikus leisti būtent į rusiškas edukacines institucijas, nors būta ir už mokslą gimtąja kalba pasisakiusių šeimų (Stravinskienė 2024: 78). Aptarti moksliniai darbai rodo, kad Šalčininkų rajono teritorijoje XX a. pradžioje politinė tvarka buvo nestabili, kas dešimtmetį besikeičianti. Žmonės gyveno nežinomybėje – vos įvestos naujovės buvo keičiamos kitomis. Dėl to dalis pasiturinčiųjų išvyko ieškoti saugesnės aplinkos, o likusieji mėgino prisitaikyti prie naujos santvarkos. Ugdymo įstaigose mažiausieji taip pat turėjo adaptuotis prie vis kitokios dėstomosios kalbos arba dėl tėvų nepatiklumo ar maišto prieš valdžios diegiamą politiką į mokyklą nebuvo leidžiami. 1. TYRIMO OBJEKTAS, TIKSLAI IR UŽDAVINIAI Šiame tyrime vadovaujamasi etnolingvistės ir dialektologės Halinos Pelcowos (2014; 2023) iškelta teorine prielaida, kad kiekviena tarminė išraiška yra kultūriškai motyvuota, atspindinti praeities realijas bei tradicijas, žmogaus išgyvenimus ir jungianti ankstesnių kartų patirtį su dabartimi. Taigi, ja remiantis keliamas darbo tikslas – pasitelkus sakytinės istorijos metodą, išnagrinėti, kokį vaidmenį Šalčininkų rajono vyresniosios kartos gyventojų autobiografiniuose pasakojimuose atliko mokykla, koks požiūris į ją vyravo ir kokie praeito amžiaus kultūriniai bei socialiniai aspektai atsispindi nagrinėjamuose naratyvuose. Užsibrėžtam tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai: 1) aptarus sakytinės istorijos ir etnolingvistikos bendrumus nustatyti, kaip jų derinimas galėtų būti pravartus nagrinėjant daugiakalbį ir daugiakultūrį Šalčininkų rajoną; 2) remiantis kokybiniais duomenimis, išsiaiškinti, kokį vaidmenį turėjo mokykla vyresniosios kartos respondentų gyvenime; 3) atskleisti, kaip keitėsi mokyklos samprata ir svarba besikeičiant socialiniam ir istoriniam kontekstui. Straipsnyje pateikiama 14 pateikėjų (10 moterų ir 4 vyrų) autobiografinių pasakojimų ištraukų analizė. Pristatoma medžiaga – garso įrašai, sudarantys dalį 2012 ir 2016 m. ekspedicijų į Dieveniškių ir Šalčininkų apylinkes 1 rezultatų. 2012 m. ekspediciją į Dieveniškių miestelį ir Dieveniškių bei Poškonių seniūnijas organizavo Lietuvių kalbos draugija, o jai vadovavo Rita Urnėžiūtė ir habil. dr. Bonifacas Stundžia. Jos tikslas – fiksuoti sociokultūrinį, kalbinį ir etnologinį krašto paveldą. Sociokultūrinės anketos pasitelktos kaip įrankis klausimams sisteminti ir detaliems pateikėjų autobiografiniams pasakojimams išgauti. Pabrėžtina, kad nors klausimai buvo struktūruoti, pašnekovai galėjo rinktis, kurias temas plėtoti ir kurių vengti. 2016 m. medžiaga sudaro prof. dr. Kristinos Rutkovskos asmeninių archyvų dalį – tai Šalčininkų rajono garbaus amžiaus informantų autobiografiniai pasakojimai. Vykdant šį tyrimą analizuotų garso įrašų trukmė – 9 valandos. 2012 ir 2016 m. surinkti duomenys artimi tuo, kad tyrimo imtį sudarė panašaus amžiaus – 1924–1948 m. gimusi – vyresnioji karta, kuri pasakojo apie praeitį: vaikystės laikus, šeimą, darbą, šventes ir pan. Tokia medžiaga leidžia analizuoti ne tik individualias gyvenimo istorijas, bet ir platesnius kultūrinius bei socialinius procesus, formavusius žmonių požiūrį į mokyklą ir santykį su ja. Nors per ekspedicijas sukaupta kur kas daugiau pokalbių su informantais, vykdant šį tyrimą orientuojamasi į gilesnę autobiografinių pasakojimų analizę, todėl pasirinkta tik maža medžiagos dalis. Kaip pabrėžia vengrų kilmės kalbininkas Zoltánas Dörnyei, tiriant kokybinius duomenis, interviu skaičius mažiau relevantiškas, nes panašių analizių tikslas yra geriau suprasti kiekvieną pasakojimą, taigi kompleksiškus reiškinius (Dörnyei 2007: 39–42), šiuo atveju – mokyklos sampratą ir mokymosi patirtis tarp vyresniosios kartos atstovų. Kaip antai lenkų etnolingvisto Damiano Gocóło tyrimas, kuriame nagrinėjami penkių 35–65 metų 1 Šio straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja ekspedicijų vadovams prof. dr. Kristinai Rutkovskai, Ritai Urnėžiūtei ir habil. dr. Bonifacui Stundžiai už galimybę pasinaudoti garso įrašais. 5 respondentų autobiografiniai pasakojimai (Gocół 2020). Mokslininkui svarbu, kaip skirtingų amžiaus kategorijų atstovai konstruoja naratyvą, kaip asmeninė patirtis susipina su kultūriniais bei socialiniais veiksniais ir kokią įtaką kitų grupių vertybės turi informantų veiksmams. Remiantis šiame darbe nagrinėjamu autobiografiniu pasakojimu, autoriai gimė ir užaugo Šalčininkų rajone arba į jį persikėlė jaunystėje ir ten praleido didumą gyvenimo. Jų vaikystė paženklinta politinių pokyčių, tad ir mokymosi patirtis, kaip bus aptariama, smarkiai skiriasi nuo dabartinių realijų. Stengiantis užtikrinti patogumą pateikėjams ir sudaryti sąlygas jaukiam ir išsamiam dialogui, pokalbiai vyko jiems patogiu kalbiniu kodu. Lietuvių tarme kalbėjo 3 informantės, 8 pasirinko lenkų kalbą arba jos tarmę, po vieną respondentą kalbėjo rusų kalba bei rusų ir gudų tarmėmis. Kai kurie nurodė, kad pasirinktą kalbą ar jos atmainą vartoja kasdien, tačiau būta ir tokių, kurie kasdienėje komunikacijoje bendrauja po prostu, bet klausėjo akivaizdoje jos vartoti nenorėjo. Pasakojimuose, kurių trukmė svyruoja nuo 15 minučių iki 2 valandų, bene visi pašnekovai bent keliais žodžiais užsimindavo apie mokyklą. Vieni noriai ir detaliai pasakojo apie mokytojus, pamokose nutikusias istorijas, lankytų klasių skaičių, kiti tarsi neturėjo ko pasakyti, nes mokyklos nelankė arba lankė mažai. Vis dėlto ir jų istorijose kalbama apie švietimą, o pasakojimo turinys yra toks platus ir vertingas, kad jų pasisakymai sudaro didžiąją šiame straipsnyje cituojamos medžiagos dalį. Respondentai koduojami pagal lytį (vyras arba moteris), gimimo metus arba amžių interviu metu ir gyvenamąją vietą. 2. ŠALČININKŲ KRAŠTO DEMOGRAFINĖ IR LINGVISTINĖ PADĖTIS Siekiant pagrįsti metodo aktualumą, prasminga bent trumpai apžvelgti tiriamojo regiono kalbinę ir etninę padėtį 2 . Šalčininkų rajonas etnine sudėtimi nepanašus į kitas Lietuvos vietoves. Jame sąveikauja lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių etninės grupės. Krašto kultūrinę įvairovę liudija Statistikos departamento duomenys. 2021 m. Šalčininkų rajone gyveno beveik 85 % slavakalbių kultūrų atstovų (76,3 % lenkų, 5,0 % rusų, 2,9 % baltarusių ir 0,6 % ukrainiečių), lietuviai sudarė vos 12,6 % 3 . Tokia slavų kultūrų dominuojama etninė sudėtis lemia ir šios vietovės kalbinę padėtį. Kalbininkės Danguolė Mikulėnienė ir Kristina Rutkovska Šalčininkų rajone skiria šiuos kalbinius kodus: lietuvių kalbą, lietuvių tarmę, lenkų kalbą, lenkų tarmę, gudų tarmę (neretai pačių gyventojų vadinamą po prostu), rusų kalbą ir rusų tarmę. Iš jų lietuvių kalbos tarmė vartojama Dieveniškių apylinkėse, o rusų kalba ir jos tarminė atmaina, pasak autorių, paplitusi tarp Šalčininkų rajone gyvenančių sentikių (Mikulėnienė, Rutkowska 2013: 464). Įžvalgas apie kalbinę padėtį Šalčininkų krašte papildo dialektologės Violetos Meiliūnaitės tyrimai. Remdamasi Šalčininkų rajono kalbinio kraštovaizdžio ir prie sakralinių pastatų iškabintų skelbimų duomenimis, V. Meiliūnaitė (2022: 160–171) fiksuoja dvikalbystės ir net trikalbystės atvejus, tačiau lietuvių kalbos vaidmenį mato tik kaip formalųjį – valstybinės, tačiau silpnai komunikacinę funkciją atliekančios kalbos. Paaiškėja, kad viešosios institucijos skelbimus rašo lietuvių ir lenkų kalbomis, o privatūs verslai ir pavieniai asmenys dažniau linkę pateikti informaciją lietuvių ir rusų kalbomis, retkarčiais pasitaiko ir trikalbių – lietuvių, lenkų ir rusų kalbų – skelbimų. Tendenciją skelbti informaciją ne lenkų, o lietuvių ir rusų kalbomis V. Meiliūnaitė vertina kaip realios Šalčininkų krašto kalbinės aplinkos atspindį. Be to, tyrėja užsimena ir apie Šalčininkų regioninį laikraštį „Šalčia“, iš esmės leidžiamą rusų kalba, tik iš dalies pateikiant straipsnių vertimus į lietuvių ir lenkų kalbas (Meiliūnaitė 2022: 170). Dialektologė Nijolė Tuomienė priduria, kad rusų kalba Šalčininkų regione laikoma prestižiškesne, dėl to plačiai vartojama viešosiose erdvėse vidurinės ir jaunesniosios kartos gyventojų; ji dažnai užgožia lenkų kalbą, taip vis smarkiau konkuruodama su jaunosios kartos 2 Nuodugni Šalčininkų krašto kalbinės padėties apžvalga yra dialektologės Nijolės Tuomienės studijoje Kalba ir tapatybė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose (XX a. II pusė – XXI a. pradžia) 1 (Tuomienė 2023: 33–62). 3 Plačiau žr. https://osp.stat.gov.lt/lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=58bdd9a5-b274-42c9-98d0cd83c5724724#/. 6 gretose populiarėjančia lietuvių kalba (Tuomienė 2022: 187–189). Šios išvados leidžia kalbėti apie vis dar esamą slavų kalbų, o ypač – nemažėjantį rusų kalbos pranašumą tiriamame regione, nors didėjanti lietuvių kalbos svarba taip pat pastebima. Atkreiptinas dėmesys, jog daugiakalbiame regione kalbos ne funkcionuoja atskirai viena nuo kitos, o sąveikauja ir skirtingai reiškiasi komunikaciniame akte. N. Tuomienė, remdamasi 1964–1990 m. ir 2011–2013 m. ekspedicijų į Pietryčių Lietuvos vietoves garso įrašais, ištyrė jose būdingas kodų kaitos apraiškas ir funkcijas. Pastarųjų nustatė penkias: referencinę, valdomąją, tapatybinę, metaforinę ir metalingvistinę (Tuomienė 2023: 103–117). Amžius identifikuojamas kaip kodų kaitą lemiantis veiksnys. Mokslininkė konstatuoja, jog vyresnioji karta turi stipresnę sąsają su vietine tarme po prostu, o tarpusavyje bendraujant vidurinei ir jaunesniajai kartai randama lietuvių, lenkų ir rusų kalbų elementų. Ši studija liudija išskirtinę Šalčininkų krašto kalbinę padėtį ir visų regione vartojamų kalbų reikšmingumą mintims ir kalbančiojo tapatybei reikšti. 3. SAKYTINĖS ISTORIJOS METODO ATSIRADIMAS Anot vienos autoritetingiausių Glazgo universiteto sakytinės istorijos tyrėjų ir metodologinių gairių autorių Lynn Abrams, sakytinė istorija suprantama dvejopai: kaip procesas, t. y. tyrimo metodas, pokalbis, per kurį renkama informacija apie praeitį, ir rezultatas – surinkta ir įrašyta medžiaga, taigi, galutinis respondento pasakojimas (Abrams 2010: 2). Šis sakytinės istorijos terminas siejamas su istoriku ir žurnalistu Allanu Nevinsu, 1948 m. įkūrusiu Kolumbijos universiteto Sakytinės istorijos tyrimų biurą (Columbia Oral History Research Office) (Ritchie 2003: 22). Sakytinė istorija buvo ir tebėra taikoma siekiant atkurti praeities įvykius, datas, faktus ar vietoves, tačiau XX a. pabaigoje atkreiptas dėmesys, kad tokiame pasakojime apie praeitį, kaip argumentuoja žinomas šio metodo praktikas Alessandro Portelli, atsispindi ne tiek istorinės peripetijos, kiek pats pasakotojas, jo požiūris, įvykusių realijų vertinimas, nuostatos bei praeities ir dabarties santykis (Portelli 1981: 99– 100). Atsižvelgiant į šį teiginį, šio darbo autorės nuomone, pasakodamas prieš kurį laiką (juolab prieš daugelį metų) nutikusias istorijas, žmogus gali suklysti, supainioti faktus, kelis epizodus sulieti į vieną, neprisiminti arba sąmoningai nedetalizuoti kai kurių praeities epizodų, kurie metodą taikančiam mokslininkui galbūt būtų esminiai. Vis dėlto, nepaisant galimų netikslumų arba įvykių iškraipymų, galima įžvelgti, kokią įtaką praeities nutikimai padarė pasakotojo tapatybei, kaip jie buvo suvokiami anksčiau ir kaip tai daroma kalbėjimo metu. Kitaip sakant, iš pasakojimo apie anuos laikus daugiau sužinoma apie patį kalbėtoją, jo subjektyvius vertinimus, jausmus ir žiūros tašką. 3.1. Sakytinės istorijos metodo atsiradimas ir taikymas Lietuvoje XXI a. pradžioje 4 sakytinės istorijos metodas pradėtas taikyti ir Lietuvos mokslininkų. Metodas laikytas itin parankiu siekiant atskleisti sovietmečiu dėl spaudos cenzūros ir naudotų represijų niekur nefiksuotus žmonių išgyvenimus ir iššūkius. Politologės Inga Vinogradnaitė, Ainė Ramonaitė, Jūratė Kavaliauskaitė, Jogilė Ulinskaitė ir Rytė Kukulskytė kolektyvinėje monografijoje Sakytinė istorija kaip sovietmečio tyrimo metodas diskutuoja apie šio metodo optimalų pritaikymą nagrinėjant komplikuotą sovietinės okupacijos laikotarpį (Vinogradnaitė ir kt. 2018). Istorikas Aurimas Švedas ne tik taiko šį metodą, bet ir aptarinėja formalius jo aspektus, pavyzdžiui, sakytinės istorijos metodo privalumus ir ribotumus (Švedas 2010), ir rašo apie jo raidą Lietuvoje (Švedas 2018). Pasitelkusi dešimties moterų gyvenimo 4 Aurimo Švedo straipsnyje Formy dialogu pamięci i historii w humanistyce litewskiej po roku 1990 (wykorzystanie metody oral history) užsimenama, kad dar XX a. tarpukario ir sovietmečio laikotarpiu renkant duomenis apie etninės kultūros papročius, istoriją ir kasdienybę atlikti lauko tyrimai buvo paremti etnografine apklausa, kuri dėl struktūruoto klausimyno formos, pasak tyrėjo, nėra laikoma sakytinės istorijos forma ir neturi su ja bendrų bruožų (Švedas 2018: 272). 7 pasakojimus istorikė Dalia Marcinkevičienė (2007) tiria sovietmečiu gyvenusių Lietuvos moterų tapatybių modelius ir siekia nustatyti joms įtakos turėjusios komunistinės ideologijos laipsnį. Sociologė Irena Šutinienė (2020) analizuoja sovietmečiu, t. y. praeito amžiaus 8-ame dešimtmetyje, gimusių ir augusių, tačiau į suaugusiųjų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje įžengusių asmenų vaikystės prisiminimus, Sovietų Sąjungoje taikytų praktikų vertinimus bei pasakojimus apie tėvų ir senelių patirtis. Apibendrinant aptariamo metodo taikymą Lietuvoje galima sakyti, kad jis dominuoja analizuojant sovietmečio gyvenimo sąlygas ir okupacijos poveikį visuomenės gyvenime, tačiau taip pat pabrėžtina, jog sakytinė istorija mokslininkams padeda sužinoti, kaip patys žmonės supranta ir analizuoja praeities įvykius. Kitaip tariant, krypstama ne tik į istoriją, bet ir į žmonių subjektyvų požiūrį. Folkloristikoje laikomasi įsitikinimo, kad kiekvieno žmogaus pasakojimas vertas dėmesio. Jo turinys ir forma, garsesni pasisakymai ir nutylėjimai, juokas ir ašaros, patirtys ir išgyvenimai, temos, kurioms teikiamas prioritetas ar kurių nenorima prisiminti, leidžia suprasti patį pateikėją, jo santykį su aplinkiniais ir supančiu pasauliu. Trumpai tariant, folkloristai neturi lūkesčių išgauti žinių apie juos dominantį tyrimų lauką, nes, jų įsitikinimu, apie pasakojimo vertę byloja ne faktų gausa, o jame atsispindinti respondento esybė (Būgienė 2018: 200). Socialinės filosofės Jurgos Jonutytės, folkloristės Linos Būgienės ir literatūrologo Aleksandro Krasnovo monografijoje Lietuvos pasienio miestelių atmintis ir tapatybė: Valkininkai, Vilkyškiai, Žeimelis (Jonutytė ir kt. 2013) pažvelgta į žmogaus atmintį, jos variantiškumą, skirtingus tų pačių įvykių pateikimus ir dabartinių realijų poveikį praeities pasakojimų turiniui bei formai. Sociologė Sigita Kraniauskienė (2005) yra tyrusi ir palyginusi autobiografiniuose pasakojimuose atsispindinčias vyrų ir moterų socialinės lyties praktikas. Autorės išvadas patvirtino ir papildė L. Būgienės (2012) studija apie autobiografiniuose naratyvuose atsispindinčią abiejų lyčių tapatybę ir ją ugdančius įvykius, kalbinę raišką ir santykį su folkloru. Kaip pastebima, lietuvių mokslinėje literatūroje populiari tiek į faktologiją, tiek į individą orientuota sakytinės istorijos prieiga, o kartais, pavyzdžiui, D. Marcinkevičienės (2007: 8) darbe, ir jų tarpusavio derinimas. Pabrėžtina, jog dėl pirminio metodo taikymo istoriniams faktams atkurti, o ne individui pažinti ar jo atminčiai tirti, sakytinės istorijos terminas 5 ne itin mėgstamas folkloristų, jie mieliau renkasi naratyvo ar autobiografinio pasakojimo sąvokas. Atsižvelgiant į sakytinės istorijos metodologinę raidą ir vis didėjantį dėmesį subjektui, manoma, kad yra pagrindo minėtus terminus vartoti sinonimiškai. Nors sakytinė istorija neprivalo būti autobiografinė, daugelyje jos pasakojimų pasireiškia autobiografiniai elementai, subjektyvus praeities įvykių vertinimas ir pasakojančio asmens perspektyvos atskleidimas (Abrams 2010: 26). Šis teiginys akcentuoja sakytinės istorijos ir autobiografinio pasakojimo (ypač žodinės jo formos) bendrumus. 3.2. Sakytinės istorijos taikymas etnolingvistikoje Sakytinės istorijos metodas sulaukė didelio į individą orientuotų etnolingvistų dėmesio. Jis leidžia tyrėjams pamatyti, kaip praeities reiškiniai suvokiami juos išgyvenusio žmogaus. Būtent tokia prieiga domina sakytinę istoriją pasitelkiančius etnolingvistus (Pelcowa 2014; 2023; Rutkovska 2018; 2019; 2020; Gocół 2020; 2023), kuriems rūpi ne viena objektyvi tiesa, o kiekvieno asmens žodžiais perteikiama subjektyvi tikrovės interpretacija. Etnolingvistė Kristina Rutkovska siūlo naujovišką, Lietuvoje dar tik populiarėjantį sakytinės istorijos metodo taikymą. Remdamasi lenkų dialektologės Halinos Pelcowos teiginiais, jog tarminis tekstas yra istorijos, kultūros ir tradicijų šaltinis, kurį pasakotojas noriai perteikia kitoms kartoms, o kaime gyvenančio asmens naratyvas trykšta subjektyvumu bei asmeniniais išgyvenimais ir vertybėmis grindžiamu vertinimu (Pelcowa 2023: 133), K. Rutkovska papildomai nurodo, kad toks tekstas yra tinkamas įrankis „paprasto žmogaus“ atminčiai ir tapatybei tirti (Rutkovska 2018; 2019; 2020). Subjektyvus žiūros taškas 5 Mokslinėje literatūroje esamą terminų įvairovę yra aptarusi Joanna Bornat (2004). 8 čia laikomas privalumu, nes panašios medžiagos analizė leidžia pažinti tiriamos bendruomenės pasaulio sampratą, identitetą ir aksiologinę sistemą. Naudodamasi aptariamu metodu, K. Rutkovska nagrinėja Kauno apylinkėse esančių lenkakalbių miestelių (Rutkovska 2020) ir Lietuvos šiaurės rytų paribio – Meikštų ir Smalvų apylinkių (Rutkovska 2018) – vyresniosios kartos pateikėjų sakytines istorijas ir jų atmintyje išlikusį ir kalba perteikiamą dvaro vaizdą. Taip mokslininkė įamžina eilinio kaimo gyventojo menamus aspektus, tokius kaip dvaro išvaizdą, šalia esančius pastatus, valstiečių ir ponų santykius, pastarųjų visuotinę veiklą, į juos susidariusį požiūrį ir kt. Šalčininkų rajonas, daugiakalbis ir daugiakultūris Lietuvos kampelis, sudaro ypač palankią terpę sakytinės istorijos tyrimams, atskleidžiantiems vietos gyventojų atminties ir tapatybės sandarą. Etnolingvistikos sekėjams vienas svarbiausių sakytinės istorijos metodo privalumų yra tas, kad per pokalbį apie praeitį informantai gali laisvai kurti pasakojimo turinį ir pabrėžti norimus dalykus. Tikslesnę ir išsamesnę turinio raišką garantuoja pasakotojams suteikiama galimybė vartoti jiems artimesnį kalbinį kodą – bendrinę kalbą, tarmę arba kelių kalbinių kodų elementus, tai ypač svarbu atsižvelgiant į šiame straipsnyje aptariamo regiono etninę ir kalbinę įvairovę. Ne mažiau reikšminga ir pasakojimo forma. Kalbinės ir nekalbinės priemonės – emocinis krūvis, įvardžiai, modifikatoriai ar nutylėjimai – padeda suprasti ne tik tai, kas pasakojama, bet ir kaip pats pateikėjas vertina įvykius, koks jo santykis su praeitimi. Apibendrinant tyrimo metodiką, galima teigti, kad sakytinės istorijos metodu įrašytas pasakojimas atspindi praeities gyvenimo būdą, jo vertinimą, taip pat kultūrinį palikimą bei jo svarbą dabartyje. 4. MOKYKLOS ĮVAIZDIS ŠALČININKŲ IR DIEVENIŠKIŲ KRAŠTO GYVENTOJŲ AUTOBIOGRAFINIUOSE PASAKOJIMUOSE Šioje dalyje bus žvelgiama į respondentų sakytinėse istorijose plėtojamą mokyklos temą. Kaip jau užsiminta, pateikėjai mažai kalba apie jos išvaizdą ar joje patirtus išgyvenimus. Jų naratyvuose veikiau atsiskleidžia mokyklos lankymą apsunkinusios aplinkybės, požiūris į ją ir su ugdymo įstaigos (ne)lankymu susijusi respondentų savivertė. 4.1. Mokyklos lankymą apsunkinusios aplinkybės Šiais laikais mokykla suvokiama kaip mūsų – ir mažųjų, ir suaugusiųjų – gyvenimo dalis. Tačiau, kaip aptarta šio darbo įvade, dar pastarojo amžiaus pirmoje pusėje ir viduryje vyravo visai kitokia politinė ir socialinė aplinka – tai atspindi ir pačių pateikėjų pasakojimas. Paklausti, kiek klasių baigė, dauguma informantų pripažįsta, kad jiems neteko siekti mokyklinio išsilavinimo arba tai daryti galėjo tik kelerius metus. Jei toks klausimas būtų užduotas anketoje, informantas turėtų galimybę arba pats įrašyti baigtų klasių skaičių, arba pasirinkti vieną iš siūlomų atsakymo variantų su nurodytais intervalais. Tačiau per pokalbį, pasakodami apie senas realijas, žmonės gauna progą pakomentuoti savo atsakymą ir paaiškinti, kodėl nutiko būtent taip. Tai reiškia, jog sakytinės istorijos metodu gauta medžiaga suteikia pateikėjui protagonizmą ir sudaro sąlygas vertinti ir plačiau atpasakoti praeities išgyvenimus. Respondentų lūpomis, dažniausi mokyklos nelankymo kaltininkai – karas, darbas ir atstumas. Karas sujaukdavo visų, net ir vaikų, kasdienybę (1), (4), per karą švietimo institucijos būdavo sudeginamos (2), (3) arba užimamos kaimą užgrobusios kariuomenės (3). Panašų atvejį, rašydamas apie Eišiškių vidurinę mokyklą, dokumentuoja S. Buchaveckas. Pasak jo, 1943 m., per nacių okupaciją, ji buvo pasisavinta vokiečių okupantų (Buchaveckas 1992: 145). V. Stravinskienė Vilniaus krašte irgi fiksuoja fizinių pastatų, kuriuose būtų buvę galima rengti pamokas, trūkumą. Mokslininkė komentuoja, kad 1948 m. šią problemą, nors ir nesėkmingai, bandyta spręsti įstatymu, kuriuo apleistiems ir paliktiems objektams skiriama švietimo paskirtis (Stravinskienė 2024: 67). 9 (1) ir (2) naratyvai turi panašumų – abiem atvejais vartojamas junginys i wsio, i wszystko „ir viskas“. Pirmuoju atveju jį pavartodama respondentė brėžia ribą tarp realijų prieš brutalaus Antrojo pasaulinio karo pradžią ir po jo. Taip pasakojimo autorė leidžia suprasti, kad visa, kas vyko iki kruvino ginkluoto konflikto, buvo šaltakraujiškai nutraukta. Antrajame pavyzdyje pateikėjas taip nurodo baigtų klasių skaičių, tačiau po pauzės paaiškina, kad ši padėtis susiklostė taip pat dėl karo įsiplieskimo. (4) pasakojime kiek plačiau komentuojami politinės santvarkos pokyčiai, įvykių seka ir nauja švietimo tvarka. Iš pateikėjos sužinoma, kad dar 1939 m. buvo galimybė mokytis lenkų kalba, per SSRS okupaciją – baltarusių, o nacistinės Vokietijos laikotarpiu – abiem kalbomis. Šiame naratyve vaizduojamas ryžtas įgyti žinių nepaisant kas kurį laiką besikeičiančios valdžios. Savo norą mokytis respondentė pabrėžia keliais būdais. Visų pirma kartodama įvardį ja „aš“ ir veiksmažodį chodziłam „ėjau“, tai naratyvui suteikia daugiau emocinio krūvio ir vaizduoja ją kaip aktyvią pasakojimo veikėją. Antra, minėtą veiksmažodį moteris kontrastuoja su pirmojo asmens daugiskaitos veiksmažodžiu przyszli „atėjo“, taip paryškindama ne tik galios kaitą, bet ir poveikį švietimui, kuris taip pat perteikiamas veiksmažodžiu uczyli „mokė“: 1. I: A ja nie umiem pisać [juokiasi – V. Š.]. Ja rozpisać się tyko umiam. A czytać to o trocho czytam bo ja nie. Ja szkoły ja tyko pierwsza klasa kończyła. Wojna zaczęła się i wsio (M1931, Rūdninkai). I: O aš nemoku rašyti [juokiasi – V. Š.]. Aš pasirašyti tik moku. O skaityti tai va truputį skaitau, nes aš ne. Aš mokyklos tik pirmą klasę baigiau. Karas prasidėjo, ir viskas. 2. I: Pan aż siedem klas skończył? I: Nie. Dwie. Dwie po polsku, dwie po rusku. I cztery. I wszystko... Potem nie było tej szkoły tam. Spaliła się w czas wojny i tak zostało (V1933, Šalčininkėliai). Ir Jūs net septynias klases baigėte? I: Ne. Dvi. Dvi lenkiškai, dvi rusiškai. Ir keturios. Ir viskas... vėliau nebuvo ten tos mokyklos. Sudegė per karą ir taip liko. 3. I: Cztery, u nas więcej nie było klas. Tylko cztery. <…> Szkoła, duża była szkoła czterechklasowa. A potem... jak była wojna, tutaj zasiądli Niemcy w tej szkole. Jak odstępowali Niemcy, spalili ta szkoła (M1924, Rūdninkai). I: Keturios, pas mus daugiau nebuvo klasių. Tik keturios. <...> Mokykla, didelė buvo mokykla – keturių klasių. O vėliau... kai buvo karas, čia vokiečiai sėdėjo [užgrobė mokyklą – V. Š.] šioje mokykloje. Kai traukėsi vokiečiai, sudegino tą mokyklą. 4. A czy tam była jaka szkoła może? Czy można było do szkoły chodzić koło tych Grawżyszek? I: Ja chodziłam. Pani jaka tam była u nas jeszcze polska szkoła zostawszy się w tej naszej wiosce Borci. <...> Była ta szkoła. Ale już jej nie ma. Rozwrócili. To ja chodziłam. Jaka to była moja szkoła – trzy klasy. Do trzeciej chodziłam. Chodziłam za Niemcami, chodziłam za... Sowiety jak przyszli. Ale MNIE nauczyli, jeszcze ja byłam w domu mała, a był u nas kaleka taki dziadźka. I on mnie nauczył czytać że ja w domu już po polsku czytałam. To poszłam do szkoły tylko tygodzień i wojna zaczęła się. W 39-ym roku zaczęła się wojna. Wtedy już Sowiety przyszli. W 40-ym roku. Uczyli po białorusku. No. Nu to ja i... ale mnie już było letko, bo ja znałam litery znałam, umiałam czytać po polsku. To mnie już, ja prędko... ależ wtedy nie było gdzie... jak... my tam potem na kolonia przebrali się. Dwa kilometry daleko do tej szkoły. Potem przyszli i Niemcy. I za Niemcami uczyli po polsku i po białorusku. Za Niemcami. A potem ja już i nie chodziłam... (M1931, Šalčininkėliai). O gal ten buvo kokia nors mokykla? Ar buvo galima eiti į mokyklą prie tų Graužiškių? I: Aš ėjau. Kokia ten pas mus dar buvo lenkiška mokykla likusi tame mūsų kaime, Barčiuose. <...> Buvo ta mokykla. Bet jau jos nebėra. Sugriovė. Tai aš ėjau. Kokia ten buvo mano mokykla – trys klasės. Iki trečios ėjau. Ėjau, kai buvo vokiečiai, ėjau, kai... atėjo sovietai. Bet MANE išmokė [skaityti – V. Š.], dar buvau namie maža, o buvo pas mus toks luošas vyras. Ir jis mane išmokė skaityti. Tai aš ir namie jau lenkiškai skaičiau. Tai nuėjau į tą mokyklą ir po savaitės prasidėjo karas. 39 metais prasidėjo karas. Tada jau sovietai atėjo. 40-ais. Mokė baltarusiškai. Na. Na tai aš ir... bet man jau buvo lengva, nes aš raides pažinau, mokėjau lenkiškai skaityti. Tai man jau, aš greitai... bet tuomet gi nebuvo kur... kaip... mes vėliau persikraustėme į vienkiemį. Du kilometrai, toli iki tos mokyklos. 16 dainavimas ir šokiai (6), prisimenami mokytojai: vieni vaizduojami kaip griežti (9), o kiti – už menką atlygį prisidėję prie mažiausių Šalčininkų rajono vietovių gyventojų ugdymo (10). IŠVADOS Šiame straipsnyje siekta ištirti, kaip kai kurių Šalčininkų krašto vietovių vyresniosios kartos gyventojų autobiografiniuose pasakojimuose atsispindi mokyklos vaidmuo ir jos padėtis XX a. pirmoje pusėje. Analizuotų naratyvų turinys atskleidė, kad daugeliui 3–5 dešimtmečiuose augusių informantų teko lankyti tik kelias klases, o kai kurie išvis neturėjo tokios patirties. Pasakotojai karinius konfliktus ir poreikį padėti tėvams namų ūkyje išskiria kaip dažniausias išsilavinimą ribojusias priežastis. Pasak jų, per Antrąjį pasaulinį karą švietimo institucijos būdavo užgrobiamos ar deginamos, taip pat dažnai keitėsi mokymo kalba. Pateikėjai irgi atsimena, kad po karo, sovietinės okupacijos metu, dėl rajone nusmukusios ekonominės būklės ir gyventojų – ypač labiau pasiturinčių – migracijos vyravo sudėtingos švietimo sąlygos: trūko tiek mokyklų, tiek pedagogų. Dėl šių priežasčių mokytojų stygių kompensuodavo savanoriai, o jų atlygiu rūpindavosi besimokančiųjų tėvai. Matoma, kad mokykla į daugelio šio krašto gyventojų kasdienybę įeina palaipsniui. Anksčiau, dar XX a. 3 ir 4 dešimtmečiuose, mokyklos nelankymas jiems atrodė gana normalus ir įprastas reiškinys, o keturių klasių baigimas – reikšmingas įvykis. Po Antrojo pasaulinio karo respondentų diskursuose pastebima švietimo įstaigoms teikiama didesnė svarba ir pastangos dalyvauti ugdymo procese. Dabar, sprendžiant iš pateikėjų praeities vertinimų ir interpretacijų, mokykla turi didelę reikšmę ir yra viena iš vertybių tiek jaunesniems gyventojams, tiek tiems, kurie lygindami dabartį su praeitimi prisimena kitokį jos vaizdą savo vaikystėje. Žvelgiant į pateikėjų savęs suvokimą per jų konstruojamą naratyvą, išryškėja gana sudėtinga padėtis. Vieni respondentai linkę nuvertinti savo gebėjimus bei pasiekimus, save vadinti neraštingais ar pašiepti lankytų klasių skaičių, o kiti kaip įmanydami siekia pažymėti kitus turimus įgūdžius, taip tarsi rodydami savo vertę, nepaisant menko išsilavinimo. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Abrams Lynn 2010: Oral history theory (2nd ed), London, New York: Routledge, Taylor & Francis Group. BLKŽ: Bendrinės lietuvių kalbos žodynas (rengiamas) [Dictionary of the Standard Lithuanian Language (in preparation)], vyr. red. D. Liutkevičienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. DOI: https://doi.org/10.35321/blkz. Bornat Joanna 2004: Oral history. – Qualitative research practice, eds. C. Seale, G. Gobo, J. F. Gubrium, D. Silverman, London: Sage Publications, 34–47. Buchaveckas Stanislovas 1992: Šalčios žemė [The Land of Šalčia], Vilnius: Mintis. Būgienė Lina 2012: Pasaulio refleksija autobiografiniuose vyrų ir moterų pasakojimuose [Reflection of the World in Autobiographical Narratives of Men and Women]. – Homo narrans: Folklorinė atmintis iš arti, red. B. Stundžienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 69–95. Būgienė Lina 2018: Tarp kaimo ir miesto: tapatybės konstravimas autobiografiniuose pokario vilniečių pasakojimuose [Between Country and City: Construction of Identity in the Autobiographic Narratives of the Post-War Vilnius Inhabitants]. – Tautosakos darbai 56, 199–217. 17 Čekmonas Valerijus 2017 [1995]: Dar sykį apie rankraščių likimą, arba įvadinio straipsnio pratarmė [Once Again on the Fate of Manuscripts, or a Preface to the Introductory Article]. – Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, sud. L. Kalėdienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 61–107. Dörnyei Zoltán 2007: Qualitative, quantitative, and mixed methods research. Research methods. – Applied linguistics: Quantitative, qualitative, and mixed methodologies, Oxford: Oxford University Press, 24–47. Ereminas Gintautas 2013: Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla Vilniaus krašte (1920–1939 m.) [Activities of the Lithuanian Educational Society “Rytas” in Vilnius and Vilnius Area (1920–1939)]. – Genocidas ir rezistencija 1(33), 112–136. Gaučas Petras 2000: Dėstomosios kalbos Pietryčių Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose 1945–1999 metais [Languages of Instruction in Comprehensive Schools of Southeastern Lithuania in 1945-1999]. – Geografija 36(2), 47–55. Gocół Damian 2020: Pamięć ujęzykowiona w relacjach osób w okresie średniej dorosłości [Memory Lingualized in the Accounts of People in the Period of Middle Adulthood]. – Vertybės lietuvių ir lenkų kalbų pasaulėvaizdyje: teorinės prielaidos ir interpretacijos, sud. K. Rutkovska, S. Niebrzegowska-Bartmińska, Vilnius, Liublinas: Vilniaus universiteto leidykla, 433–445. Gocół Damian 2023: Historia mówiona: geneza, rozwój, koncepcje [Oral History: Origins, Development, and Concepts], Lublin: Wydawnictwo UCMS. Górecki Dariusz 2005: Realizacja praw mniejszości polskiej na Litwie i mniejszości litewskiej w Polsce [The Implementation of the Rights of the Polish Minority in Lithuania and the Lithuanian Minority in Poland]. – Dziennik Ustaw 17, 69–111. Jundo-Kaliszewska Barbara 2019: Zakładnicy historii: mniejszość polska w postradzieckiej Litwie [Hostages of History: The Polish Minority in Post-Soviet Lithuania], Łódź: Wydawnictwo Uniwersytetu Łódzkiego. Jonutytė Jurga, Būgienė Lina, Krasnovas Aleksandras 2013: Lietuvos pasienio miestelių atmintis ir tapatybė: Valkininkai, Vilkyškiai, Žeimelis [Memory and Identity in the Lithuanian Borderline Communities: Valkininkai, Vilkyškiai and Žeimelis], Vilnius: Vilniaus universitetas. Kamilewicz-Rucińska Danuta 2017: Walka o szkolnictwo polskie na Litwie (1945– 2000) [Fight for Polish Education in Lithuania (1945–2000)]. – Rocznik SNPL 17, 121–139. Kraniauskienė Sigita 2005: Lyties tapatybės raiška XX a. lietuvių autobiografijose [Gender Identity in the Autobiographies of Lithuanians in XX Century]. – Tiltai 2(31), 73–81. Lesys Antanas, Niūniavaitė-Lesienė 2012: Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą [The Struggle for the Šalčininkai Region and the Preservation of Lithuanian Identity], Vilnius: Versmės. Lietuvos statistikos departamentas [Statistics Lithuania]. Prieiga internete: https://www.stat.gov.lt/ [žiūrėta 2025-04-08]. Marcinkevičienė Dalia 2007: Prijaukintos kasdienybės: 1945–1970 metai. Biografiniai Lietuvos moterų interviu [Tamed Realities, 1945–1970: Biographic Interviews with Lithuanian Women], Vilnius: Vilniaus universitetas. Martinkėnas Vincas 1968: Švietimas 1920–1941 m. [Education in 1920–1941]. – Dieveniškės, red. komisija: V. Barauskienė, V. Milius (pirmininkas), A. Stravinskas, A. Tyla, N. Vėlius, A. Vidugiris, Vilnius: Vaga, 51–56. 18 Meiliūnaitė Violeta 2022: Kalbinio Šalčininkų rajono kraštovaizdžio bruožai [Features of the Linguistic Landscape of the Šalčininkai District]. – Lietuviškumo (savi)raiška Šalčininkų rajone: aplinkybės ir galimybės, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 144– 171. Prieiga internete: http://lki.lt/wp-content/uploads/2023/05/Lietuviskumosaviraiska-Salcininku-rajone-1.pdf. Mikulėnienė Danguolė, Rutkowska Kristina 2013: Współczesna sytuacja językowa na Litwie: aspekt geolingwistyczny i nowe możliwości opisu [Contemporary Linguistic Situation in Lithuania: Geolinguistic Aspects and New Descriptive Possibilities]. – Acta Baltico-Slavica 37, 459–471. Pelcowa Halina 2014: Tekst gwarowy – oral history w perspektywie etnolingwistycznej [Oral Text – Oral History in the Ethnolinguistic Perspective]. – Badania dialektologiczne. Stan, perspektywy, metodologia, red. M. Rak, K. Sikora, Kraków: Księgarnia Akademicka, 113–122. Pelcowa Halina 2023: Dziedzictwo leksykalne wyznacznikiem tożsamości regionu lubelskiego [Lexical Heritage as a Sign of Identity of the Lublin Region], Lublin: Wydawnictwo uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej. Portelli Alessandro 1981: The Peculiarities of Oral History. – History Workshop 12, 96–107. Ritchie, Donald A. 2003: Doing oral history: A practical guide, 2nd ed, Oxford: Oxford University Press. Rutkovska Kristina 2018: Językowo-kulturowa wizja dworu na Litwie [A Linguistic and Cultural Image of the Manor in Lithuania]. – Acta Baltico-Slavica 42, 1–22. DOI: https://doi.org/10.11649/abs.2018.010. Rutkovska Kristina 2019: Kalbos, tautybės ir valstybingumo sąsajos pietryčių Lietuvos lenkų naratyvuose [The Interrelations Between Language, Nationality, and Statehood in the Narratives of Poles in Southeastern Lithuania]. – Kalba, Tauta, Valstybė, Irena Smetonienė, Marius Smetona, Kristina Rutkovska, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 179–251. Rutkovska Kristina 2020: Wartości ludowe i sposoby ich odczytania. Tekst gwarowy na warsztacie etnolingwisty [National Values and the Ways of Reading Them. Dialect Text at the Etnolinguist’s Workshop]. – Vilnius University Open Series 1, 102–133. DOI: https://doi.org/10.15388/VLLP.2020.6. Stravinskienė Vitalija 2011: Lenkų švietimas Rytų ir Pietryčių Lietuvoje: 1944 m. antra pusė–1947 m. [Education of the Poles in Eastern and Southeastern Lithuania: 1944 (the second half) – 1947]. – Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai 82(2), 14–23. Stravinskienė Vitalija 2024: Mokytis privalo visi: bendrojo švietimo padėtis Lietuvoje (1944–1953 m.) [Everyone Must Study: the State of General Education in Lithuania (1944–1953)]. – Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai 136(4), 63–86. Šliavaitė Kristina 2018: Kalba, istorija ir konstruojamos jungtys su Lietuva: socialinio teisingumo sampratos mokyklose rusų mokomąja kalba [Language, History, and Constructed Links with Lithuania: Concepts of Social Justice in Russian-Medium Schools]. – Socialinis ir istorinis teisingumas daugiaetninėje Lietuvos visuomenėje: sampratos, patirtys ir kontekstai, Monika Frėjutė-Rakauskienė, Neringa Klumbytė, Andrius Marcinkevičius, Kristina Šliavaitė, Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 141–186. 19 Šutinienė Irena 2020: Tarp socializmo kritikos ir vaikystės nostalgijos: sovietmečio atmintis aštuntojo dešimtmečio kartos gyvenimo istorijose [Between the Critique of Socialism and Childhood Nostalgia: the Memory of Soviet Era in the Life Stories of the 1970s Generation]. – Sociologija. Mintis ir veiksmas 46(1), 7–28. DOI: https://doi.org/10.15388/SocMintVei.2020.1.18. Švedas Aurimas 2010: Sakytinės istorijos galimybės sovietmečio ir posovietinės epochos tyrimuose (atminties kultūros ir istorijos politikos problematikos aspektas) [Possibilities to Adapt Oral History to the Research of Soviet and Post-Soviet Epoch (The Problems of the Culture of Memory and the Politics of History)]. – Lietuvos istorijos studijos 26, 148–161. Švedas Aurimas 2018: Formy dialogu pamięci i historii w humanistyce litewskiej po roku 1990 (wykorzystanie metody oral history). – Acta Baltico‐Slavica 42, 271–287. DOI: https://doi.org/10.11649/abs.2018.008. Thomson Alistair 2007: Four Paradigm Transformations in Oral History. – The Oral History Review 34(1), 49–70. Tuomienė Nijolė 2022: Kalbų funkcionavimas Šalčininkų apylinkėse: kaita ir konkurencija [The Functioning of Languages in Šalčininkai: Change and Competition]. – Lietuviškumo (savi)raiška Šalčininkų rajone: aplinkybės ir galimybės, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 184–206. Prieiga internete: http://lki.lt/wpcontent/uploads/2023/05/Lietuviskumo-saviraiska-Salcininku-rajone-1.pdf. Tuomienė Nijolė 2023: Kalba ir tapatybė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose (XX a. II pusė – XXI a. pradžia) 1 [Language and Identity in the Borderlands of Southeastern Lithuania and Belarus (2nd half of the 20th Century–Beginning of the 21st Century). Part 1], Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: https://lki.lt/nijole-tuomiene-kalba-ir-tapatybe-monografija-2023/. Turska Halina 1995: O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie [On the Formation of Polish Linguistic Areas in the Vilnius Region], Vilnius: Mintis. Vidugiris Aloyzas 1995: Dieveniškių šnektos savitumas [The Specificity of the Dieveniškės Dialect]. – Dieveniškės, sud. V. Mačiekus, Vilnius: Mintis, 428–447. Vinogradnaitė Inga, Kavaliauskaitė Jūratė, Ramonaitė Ainė, Ulinskaitė Jogilė, Kukulskytė Rytė 2018: Sakytinė istorija kaip sovietmečio tyrimo metodas [Oral History as a Method for Studying Soviet Era], Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Zinkevičius Zigmas 1992: Lenkų okupuotos Lietuvos dalies priverstinė polonizacija [Forced Polonization of the Polish-Occupied Part of Lithuania]. – Bendrinės kalbos išlikimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 222–245. VIOLETA ŠVAIKOVSKAJA THE IMAGE OF THE SCHOOL IN THE AUTOBIOGRAPHICAL NARRATIVES OF THE INHABITANTS OF THE ŠALČININKAI DISTRICT Summary The methodological approach to oral history has evolved from a tool for reconstructing historical events into a method that enables an in-depth understanding of the memories, identity, self-perception, and relationship with both the past and present of individuals who have experienced those events. This focus on the individual is closely linked with the theoretical foundations of the Lublin School of Ethnolinguistics. Based on the research 20 conducted by Halina Pelcowa and Krystyna Rutkowska, this article highlights the value of oral history in reconstructing the linguistic worldview. Such an approach is especially valuable for studying the Šalčininkai region, which unites Lithuanian and Slavic languages and cultures. The study aims to investigate, using the oral history method, the role of school in the autobiographical narratives of older residents in the Šalčininkai district, the prevailing attitudes towards it, and the cultural and social aspects of the past century reflected in the narratives under study. An analysis of the narratives of fourteen respondents reveals accounts of school nonattendance and the factors that contributed to this phenomenon. The most commonly cited reasons among respondents who completed only a few grades include the impact of the Second World War and the necessity of working in the household. The obligation to assist parents with home duties affected a significant proportion of informants, particularly the eldest children in their families. Girls were typically responsible for household chores such as spinning or weaving, while boys tended to the household maintenance. During the interwar period, four-year primary schools were commonly operational, yet the number of respondents who completed these schools was limited. During the Second World War, many schools were either seized or destroyed by fire, resulting in the absence of facilities for formal education. Additionally, there was a shortage of qualified personnel capable of instructing multilingual children, and the language of instruction frequently changed with each new governing authority. In the first half of the twentieth century, schooling was not widely regarded as a social value, and non-attendance was a relatively common occurrence. However, the informants’ narratives reveal a gradual shift in attitudes and practices regarding education. This transformation is particularly apparent when comparing the scarcity of educational opportunities in the past with the more accessible possibilities available today. Narratives from those who did not attend school often contain elements of self-criticism, reflecting low selfesteem and negative self-assessments regarding their abilities. Nevertheless, some accounts seek to mitigate the limited formal education by emphasising the achievements and merits attained during their time at school. PRIEDAS: PATEIKĖJŲ KRIPTONIMAI [M1924, Rūdninkai] – moteris, gimusi 1924 metais, Rūdninkai, Šalčininkų r. [M1930, Jurgelionys] – moteris, gimusi 1930 metais, Jurgelionys, Šalčininkų r. [M1931, Rūdninkai] – moteris, gimusi 1931 metais, Rūdninkai, Šalčininkų r. [M1931, Šalčininkėliai] – moteris, gimusi 1931 metais Barčiuose (Baltarusijoje), 1959 metais persikėlė į Šalčininkėlių k., Šalčininkėliai, Šalčininkų r. [M1933, Gojus] – moteris, gimusi 1933 metais, Gojus, Šalčininkų r. [M1936, Valatkiškės] – moteris, gimusi 1936 metais, Valatkiškės, Šalčininkų r. [M1943, Rimašiai] – moteris, gimusi 1943 metais, Rimašiai, Šalčininkų r. [M1948, Gojus] – moteris, gimusi 1948 metais, Gojus, Šalčininkų r. [M86, Šalčininkėliai] – moteris, 86 metų, Šalčininkėliai, Šalčininkų r. [M92, Šalčininkėliai] – moteris, 92 metų, Šalčininkėliai, Šalčininkų r. [V1929, Gojus] – vyras, gimęs 1929 metais, Gojus, Šalčininkų r. [V1933, Šalčininkėliai] – vyras, gimęs 1933 metais, Šalčininkėliai, Šalčininkų r. [V1936, Šalčininkai] – vyras, gimęs 1936 metais, Šalčininkai, Šalčininkų r. [V1948, Kurmelionys] – vyras, gimęs 1936 metais, Kurmelionys, Šalčininkų r.