Kirtis, priegaidė ir jų poveikis vokalizmui Biržų tarmėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KIRTIS, PRIEGAIDĖ IR JŲ POVEIKIS VOKALIZMUI BIRŽŲ TARMĖJE I. JASINSKAITĖ Biržų tarme šiuo atveju vadinama tarmė, kuria vartoja vietiniai gyventojai Biržų mieste ir 5—10 km spinduliu aplinkui. Ši tarmė priklauso aukštaičiams rytiečiams puntininkams. Biržų tarmės vokalizmo specifiką nulemia kai kurie procesai, glaudžiai susiję su kirčiu ir priegaide. Prieš apžvelgiant šiuos procesus ir jų rezultatus, reikia nors trumpai paliesti tarmės kirčio atitraukimą ir priegaidę. Pagal tradicinę nuomonę manoma, kad Biržai priklauso visuotinio kirčio atitraukimo zonai. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Biržų tarmėje kirtis atitraukiamas sąlygiškai, tačiau ne taip, kaip tai daro kitos tarmės sąlyginio kirčio atitraukimo zonoje. Paprastai, sąlyginiu kirčio atitraukimu vadinamas reiškinys kai kirtis atitraukiamas iš tvirtagalės ir trumposios galūnės į ilgą šaknį (ar priešgalūninį skiemenį). Tačiau Biržų tarmėje viską nulemia ne šaknies, o galūnės kiekybė. Tarmės kirčio atitraukimo dėsnis toks: iš trumpos galūnės kirtis atitraukiamas¹, iš ilgos galūnės (tvirtapradės ar tvirtagalės)—neatitraukiamas, pvz.: šak < šaka, neš² < nešu, bał̃t̃ < balti, rū̃nks < rankas, vaĩks < vaikus, bet šakõs < šakõs, vaĩkẽ < vaikai, sakõ < sakau, vaĩkām < vaikām, katrāi < katrāi. Tarmėje yra penkios priegaidės: 1. Tvirtapradė (´)—girdima ant dvibalsių ai, au, ei ir mišriųjų dvigarsių atliepimų tarmėje pirmojo sando, pvz.: káims < káimas, káuls < káulas, véids < véidas, máł̃t̃ < málti, pírm̃s < pìrmas, stúm̃t̃ < stùmti, ším̃t̃ < šèmtì, lúŋgs < láŋgas. 2. Tvirtagalė (˜)—girdima ant dvibalsių ai, au, ei, ui ir mišriųjų dvigarsių atliepimų tarmėje antrojo sando, pvz.: vaĩks < vaĩkas, láũks < láũkas, kreĩp̃t̃ < kreĩpti, pùĩks < puĩkus, bał̃ns < bałnas, kìr̃vìs < kìr̃vys (kirvis) rū̃nk < rankà, gùł̃t̃ < gùlti; ant tvirtapradės šaknies, naujai į ją atitraukus 1 Išimti sudaro įvardžiai katrās, anàs, viskàs, kaškàs, kurie kirčiuojami kaip vienskiemeniai įvardžiai kàs, tàs. 2 Priebalsių minkštumas prieš priešakinės eilės balsius nežymimas, nes tuo atveju tarmėje jie visada minkšti (išskyrus l). 189 kirti; pvz.: kałñ < kalnė, bałt < baltà, lūng < langè, laĩb < laibà (tai patvirtina, kad visi prieškirčiniai ilgi skiemenys yra tvirtagaliai). 3. Trumpinė (˘) — girdima: ant trumpųjų balsių vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: màt, bèt, tìk, sù; ant naujai kirčiuotų trumpųjų balsių, gavusių kirtį po jo atitraukimo, pvz.: višt < viš t a, gèr < gerà, vĩs < visi, sùk < sukù; kai kuriuose būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose, kur tarmė turi sutrumpėjusius balsius iš tvirtapradžių, o literatūrinė kalba — formas su metatonija, pvz.: sakìs < sakýs (sakýs), kùs < káns (kãs), arba kur tarmė turi trumpus balsius vietoj senųjų tvirtagalių, pvz.: tìs (tẽs), skìs (skẽs) (šie trumpi balsiai gali būti atsiradę pagal analogiją su pirmuoju atveju arba tiesiog sutrumpėję iš tvirtagalių); ant įvardžių anàs, katràs, viskàs, kaškàs, iš kurių galūnių kirtis tarmėje neatitraukiamas pagal analogiją su vienskiemeniais įvardžiais tàs, kàs. 4. Vidurinė (˘) — girdima: ant pailgėjusių po kirčių i, u, pvz.: ši.ts < šitas, ri.s < riša, rū.ds < rūdas, tū.r < turi; ant ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo, naujai gavusių kirtį po jo atitraukimo, pvz.: šùns < sūnùs, žmòn < žmonà, dien < dienà, juod < juodà; ant kirčiuotų ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo, pvz.: vìrs < vyras, pìkt < pýkti, šòns < šónas, Jõns < Jõnas, piẽns < pienas, šiẽns < šienas, duòn < dúona, juòks < juõkas. 5. Kirstinė (˟) — girdima ant sutrumpėjusių žodžio gale tvirtagalių ė, o, ai, au, ei ir ie, uo, pvz.: katẽs < katės, šakõs < šakõs, gerẽ < gerai, sakõ < sakau, sakẽ < sakei, anẽ < anie, katrõ < katruõ (ę—e su e atspalviu, o—o su a atspalviu, ę—ę su a atspalviu). Galima pastebėti, kad literatūrinės kalbos balsiai ir dvibalsiai žodžio gale atliepia vienus tarmės garsus, o žodžio pradžioje bei viduryje — kitus. Vadinasi, tarmės žodžio galo desniai yra kitokie negu negalūninių skiemenų. Tarmės žodžių galūnes veikia stiprus trumpėjimas, apimąs ir kirčiuotus, ir nekirčiuotus skiemenis. Čia jis susipina su kitu tarmei nemažiau būdingu reiškiniu — nekirčiuotų skiemenų trumpėjimu. Ypač sutrumpėja tarmėje nekirčiuotos galūnės, nes jose vyksta šie abu procesai. Dvibalsines galūnes veikia dar ir trečias veiksnys — dvibalsių sandų asimiliacija, kuri paspartina jų sutrumpėjimą. Visi šie trys procesai, vykdami glaudžiai susiję tarpusavy, davė tarmėje dabartines žodžių galūnes. Apžvelgsime tarmės žodžių galūnių vokalizmą, kad išryškėtų šių procesų eiga ir padariniai. 1. Trumpieji galūniniai balsiai a, e, i, u tarmėje buvo nekirčiuoti iš seno arba dėl kirčio atitraukimo. Tokioje pozicijoje jie nukrito arba iškrito, pvz.: šåk < šakà, vaĩks < vaikas, (su) kàt < katė, kàtẽs < katės, kìt < kiti, ùnt’s < antìs, dìrb < dirbu, vaĩks < vaikus. Šių balsių iškritimas visai suprantamas — sutrumpėję jie jau nebegali, todėl iškrinta, veikiami galūnių trumpėjimo ir nekirčiuotų skiemenų trumpėjimo. Kirčiuotoje padėtyje jie, tur būt, nebūtų iškritę, kaip rodo įvardžiai anàs, katràs, viskàs, kaškàs. 190 2. Ilgieji balsiai ą, ę, į, y, ų, ū kirčiuotoje galūnėje išlaiko savo kiekybę (kokybę ne visi išlaiko), pvz.: nešùs < nešąns (nešąs), anù < anañ (aną), manì < manẽn (mane), gaidìs < gaidỹs, vaikù < vaikų. Kaip matyti, šioje padėtyje galūnių trumpėjimas jų neveikia. Nekirčiuotoje galūnėje šie balsiai sutrumpėja iki pusilgių, pvz.: dirbùs < dirbans (dirbąs), vaikù. < vaikan (vaika), rašì:s < rašens (rašęs), kátì. < káten (katę), ãvì:s < ávys, ãki. < ãkį, sūnùs < sūnūs, sōdu. < sōdų. 3. Ilgųjų balsių ė, o atliepimai tarmėje nepriklauso nuo kirčio buvimo ar nebuvimo, pvz.: katė < katē (katė), bùlbė < bùlbė (bulvė), šakõs < šakós, gẽldos < gėldos. Skiriasi absoliutinės ir neabsoliutinės galūnės atliepimai, kituose ilguosiuose balsiuose nepastebėta. Absoliutinėje galūnėje lk ė, o atliepia tarmėje e, a, pvz.: ù:pe (upė), gẽsmẽ (giesmė), varlà (varlė), rašà (rašo), šāvā (savo). Matyt, šiuo atveju absoliutinė galūnė sutrumpėjo dar tada, kai vietoj lk ė, o buvo ē, ā. Šie ē, ā sutrumpėjo tarmėje iki e, a ir, vykstant ē, ā > e, o procesui, jie jau nebegalėjo pasikeisti. Neabsoliutinėje galūnėje lk ė, o tarmėje duoda e (po l ę), o, pvz.: gẽsmẽs < giesmės, giẽsmẽs < giésmės, varlẽs < varlės, varlės < varlės, šakõs < šakós, šākos < šakos. Neabsoliutinė galūnė tarmėje sutrumpėjo vėliau, kai ē, ā jau buvo pakitę į ė, o. Trumpėjant galūnei, šie ė, o sutrumpėjo ir todėl paplatėjo, duodami trumpus e, ę, o. 4. Galūniniai dvibalsiai ai, au, ei suvienbalsėja, jei jie iš seno tvirtagaliai (be kirčio ar su kirčiu), pvz.: vaikẽ < vaikai, lãukẽs < laukais, sodē < sõdai, matõ < mataũ, sunõs < sūnaũs, válgo < válgau, matē < matẽi, válge < válgei, kátē < káte i. Tvirtapradžiskai kirčiuoti, šie dvibalsiai nepakinta, pvz.: anáí < anái, tinái < tenái, táu < táu, sáu < sáu (dvibalsio ei pavyzdžių šiuo atveju nerasta). Būdami iš seno tvirtapradžiai, bet be kirčio šie dvibalsiai, atrodo, redukuojasi, kaip rodo vienintelis pavyzdys ši.tai < šitai (vns. naud.). Vadinasi, tarmėje galūniniai ai, au, ei duoda įvairius atliepimus: kartais išlieka tokie pat, kartais redukuojasi, o kartais suvienbalsėja. Kaip matyti, labiausiai pasiduoda trumpėjimui tvirtagaliai ai, au, ei—jie net suvienbalsėja. Tai nulemia jų fonetinė-artikuliacinė struktūra. Dvibalsiai ai, au, ei—plataus ir siauro garso junginiai—tampa ypač nepatogūs, kai kirčiuojami tvirtagališkai. Tada pirmasis sandas, kuris šiuo atveju tariamas silpniau, redukuojasi ir asimiliuojasi su antruoju, kad būtų patogiau ištarti. Galūnių trumpėjimas tą procesą dar paspartina. Gal būt, šiek tiek asimiliuojasi ir antrasis. Abiem sandams suvienodėjus ir susiliejus (o gal būt, antrajam atkirtus), iš dviejų garsų atsirado vienas, kuris iš pradžių turėjo būti ilgas, o vėliau sutrumpėjo. Tokiu būdu tvirtagaliai ai, au, ei galėjo suvienbalsėti. Tvirtapradžiai ai, au, ei turi visai kitą prigimtį—jų pirmasis sandas tariamas ryškiai, todėl nelinkęs silpnėti, o antrasis nerodo polinkio redukcijai ir asimiliacijai, nes, būdamas siauras, natūraliai paruošia sekančio priebalsio tarimą ar burnos uždarymą. Dėl šių priežasčių tvirtapradžiai galūniniai ai, au, ei, būdami kirčiuoti, visai nepakinta, kaip matyti iš aukščiau duotų pavyzdžių, o nekirčiuoti jie nebeturi balso spūdžio ant pirmojo sando, praranda savo atsparumą ir šiek tiek redukuojasi. 191 Taigi, galūninių dvibalsių ai, au, ei atliepimai tarmėje yra sandų asimiliacijos ir galūnių trumpėjimo rezultatas. 5. Dvibalsiai ie, uo tiek kirčiuotoje, tiek nekirčiuotoje galūnėje suvienbalsėja iki trumpų balsių ė, o, pvz.: anė < aniė, naktės < nakties, šitie < šitie, ano < anuo, dainos < dainuos, šito < šituo. Tai taip pat dvibalsių sandų asimiliacijos ir galūnių trumpėjimo padarinys. 6. Dvibalsis ui žodžio gale retas, tvir tapradžio jo net nerasta. Tvirtaga-liškai kirčiuotas, jis redukuojasi iki ū, kuriame matyti sandų asimiliacija, pvz.: apsukbūi < apsukūi (aplink). Nekirčiuotoje galūnėje ui, atrodo, nukrinta, kaip joks kitas dvibalsis, pvz.: šūn < šūnui, stāl < stālui. Sprendžiant vien iš vns. naud. galūnės, galima pamanyti, kad čia nukrito -u, kuris tarmėse dažnai būna šio linksnio galūnėje. Tačiau antrinio ui nukritimas tarmėje, pvz.: tūrg³ < tūrgui < tūrg uje, Vil̃n < Vilniuj < Vilniuje, leidžia spėti, kad ir vns. naud. nukrito ui. 7. Galūniniai mišrieji dvigarsiai, paprastai, yra antriniai, todėl jie daugiau tarmėje nebet rumpėja. Iš seno galūninis kartais būna dvigarsis ar — tada jis numeta antrąjį sandą, pvz.: dā < dār, dabā < dabar. Kaip matyti, žodžio galo dėsniai labiausiai veikia trumpuosius balsius — jie net iškrinta. Ilgieji balsiai žodžio gale sutrumpėja, bet nevienodai: vienus daugiau veikia nekirčiuotų skiemenų trumpėjimas (a, e, i, y, u, ū), o kitus — galūnių trumpėjimas (ė, o). Dvibalsiai taip pat trumpėja nevienodai: dvibalsiams ai, au, ei daro įtakos priegaidė, o ie, uo suvienbalsėja kiekvienoje galūnėje. Kad ir kaip įvairuoja žodžio galo pakitimai tarmėje, jie visuomet dėsningi. Negalūniniuose skiemenyse literatūrinės kalbos balsiai, dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai atliepia kiek kitokius tarmės garsus. Juos panagrinėjus, paaiškėja, kad čia irgi yra savi fonetiniai dėsniai. Kaip ir žodžio gale, čia veikia nekirčiuotų skiemenų trumpėjimo dėsnis, kuris kai kuriuos balsius veikia net stipriau negu atitinkamus galūninius balsius. Greta to veikia trumpųjų kirčiuotų skiemenų pailgėjimo dėsnis, pagal kurį pailgėja trumpi kirčiuoti balsiai. Šis dėsnis žodžio gale negali veikti, nes galūniniai trumpieji balsiai išlikę tik vienskiemeniuose žodeliuose ir naujai galūnėje atsiradusiuose skiemenyse, o jų šis dėsnis neliečia. Negalūniniuose skiemenyse vyksta ir dvibalsių (bei mišriųjų dvigarsių) sandų asimiliacija, pažįstama ir žodžio gale. Visų šių dėsnių koordinuotas veikimas davė dabartinę Biržų tarmės negalūninių balsių, dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių sistemą. Ją čia apžvelgsime: 1. Negalūniniai trumpieji balsiai a, e po kirčiu pailgėja, atrodo, iki ilgų, o, i, u — iki pusilgių, pvz.: tāks < takas, kāšti < kašti, rēts < rėtas, mẽstī < mesti, lā̃k < lėkia, šĩts < šitas, ti.kras < tikras, mū.št < mušti, dū.jė < dūjai (du). Nekirčiuotoje pozicijoje šie balsiai būna trumpi, pvz.: sakīk < sakyk, pāmėte < pametė (pamėtė), sudėt < sudėti, tikrę < tikrai. 3 Kad ši forma ne -a- kamieno, kaip būtų galima pamanyti, rodo kietas galūninis g. 192 2. Negalūniniai ilgėji balsiai ė, o, a, e, i, y, u, ū kirčiuotoje pozicijoje išlaiko savo ilgumą, pvz.: rėkɪ < rėkti, lėkɪ < lėkti, ųžols < ąžuolas (ąžuolas), skɪsɪ < skęsti (skęsti), lɪsɪ < lįsti (lįsti), vīrs < vyras, skūstɪ < skųsti (skųsti), būti < būti. Būdami nekirčiuoti, šie balsiai sutrumpėja iki trumpų: ė, o šiuo atveju kiek paplatėja ir įgyja e, a atspalvį. ė po l šiuo atveju duoda ę (paplatėjusį ė). Pvz.: rekɪms < rėkimas, lėki.ms < lėkimas, žmōnū < žmonių, kušnīs < kasnys (kasnis), tisi.ms < tesimas, inėšɪ < įnešti, ritė < rytai, skuz-dām < skusdama, rukīt < rūkyti, rāšims < rašymas, vālgīt < valgyti. 3. Negalūniniai dvibalsiai ai, au, ei, būdami tvirtapradžiai, išlaiko savo kiekybę ir kokybę (išskyrus ei po l), pvz.: kāims < kaimas, dāiktɪs < daiktas, sāuj < sauja, lāuktɪ < laukti, vēids < veidas, lāistɪ < leisti. Tvirtagališkai kirčiuotų šių dvibalsių pirmasis sandas yra kiek redukuotas ir asimiliuotas antrojo, pvz.: žāistɪ < žaisti, lāiks < laikas, drāugs < draugas, dāug < daug, kreīpɪ < kreipti, āitɪ < eiti. Čia yra ta pati sandų asimiliacija, pastebėta žodžio gale. Tai dar kartą įrodo, kad tvirtagalių dvibalsių fonetinės ypatybės sudaro palankesnes sąlygas vykti juose sandų asimiliacijai, negu tvirtapradžiuose. Negalūniniuose tvirtagaliuose skiemenyse dvibalsių sandų asimiliacija vyksta savarankiškai, neremiama galūnių trumpėjimo kaip žodžio gale, todėl jos rezultatai silpnesni — iki suvienbalsėjimo čia neprieita. Nekirčiuotoje pozicijoje dvibalsiai ai, au, ei sutrumpėja tiek pat, kiek tvirtagaliai, tik čia nepabrėžiamas antrasis sandas, pvz.: vaikē < vaikai, laimētɪ < laimėti, lāuki.ms < laukimas, drāugē < draugai, veīdeli.s < veidelys (veidelis), laidɪ.ms < leidimas. 4. Negalūniniai dvibalsiai ie, uo, būdami kirčiuoti, išlaiko savo kiekybę ir kokybę, pvz.: vīens < vienas, šiēns < šienas, pūods < puodas, juōks < juokas. Nekirčiuotame skiemenyje jie sutrumpėja iki trumpų e, o, pvz.: šenāutɪ < šienauti, vęnū < vienų, odē < uodai, kolē < kuolai, joduoj < juoduoja, obolīs < obuolys. Tas suvienbalsėjimas — taip pat sandų asimiliacijos rezultatas. Kaip matyti, ta asimiliacija čia toliau pažengusi, net iki suvienbalsėjimo, tuo tarpu kai dvibalsiai ai, au, ei nekirčiuotame skiemenyje tik redukuojasi. Taip yra greičiausiai todėl, kad dvibalsių ie, uo sandai, būdami artimesnės prigimties ir sudarydami glaudesnį junginį, lengviau asimiliuojasi ir todėl greičiau vienbalsėja. 5. Tvirtapradžio dvibalsio ui negalūniniame skiemenyje nerasta. Tvirtagalis būdamas, jis redukuojasi iki bi, pvz.: pŏbīks < puikūs (išdidus), mbīls < mulas. Nekirčiuotame skiemenyje ui taip pat duoda bi, pvz.: mbilē < muilai. 6. Mišrieji dvigarsiai am, em, an, en Biržų tarmėje, kaip ir kitose pun-tininkų tarmėse, pakito į um, im, un, in, pvz.: sūmtɪs < sąntys, sīmtɪ < semti, lūnks < lankas, dīnktɪ < dengti. Šio pakitimo priežastis galėjo būti sandų asimiliacija. Nepatogu buvo tarti plačius balsius ir tuoj po jų nosinius priebalsius tvirtagaliuose dvigarsiuose, kur balso spūdis tenka antrajam sandui, o pirmasis tariamas silpnai. Taigi, pirmiausia juose a, e galėjo susiaurėti iki u, i, kad priartėtų prie nosinių m, n, o vėliau analogijos būdu šis reiškinys galėjo išplisti ir kituose mišriuosiuose dvigarsiuose — būtent, tvirtapradžiuose 193 ir nekirčiuotuose am, em, an, en. Kitose kalbose irgi žinoma ši asimiliacija, kuri vienu ar kitu būdu priveda prie šių dvigarsių vienokio ar kitokio pakitimo (pvz., latvių, rusų k.). Tvirtagaliuose ir nekirčiuotuose mišriuose dvigarsiuose ar, er, al, el taip pat pastebima pirmojo sando redukcija ir asimiliacija, pvz.: var̃ds < vardas, var̃dė < vardai, vė̃rkti < verkti, gerklà < gerklė, kal̃b < kalba, vald̃yti < valdyti, pẽlns < pelnas, kelmė̃ < kelmai. Čia pirmasis sandas kiek susiaurėja ir netenka savo spalvos. Balsiai i, u jau nebegali siaurėti, todėl išlieka sveiki mišriuosiuose dvigarsiuose, net ir neturėdami balso spūdžio. Pvz.: šim̃ts < šimtas, šimtė̃ < šimtai, gũlt < gulti, sunkùms < sunkumas. 7. Priegaidės spūdis tarmėje pailgina tą dvibalsio ar mišriojo dvigarsio sandą, ant kurio jis krinta. Kiek pailgina, be atitinkamų prietaisų sunku nustatyti, bet atrodo, kad balsinis sandas pailgėja iki pusilgio arba šiek tiek pailgėja priebalsis. Kadangi šis pailgėjimas iki galo neištirtas, jis rašte nežymimas. Todėl rašoma, pvz.: káims < káimas, laĩks < laĩkas, píl̇ns < píl̇nas, šílts < šíl̇tas. Kaip matyti, pagrindiniai procesai, nulėmę Biržų tarmės vokalizmo pobūdį, yra šie: a) galūnių trumpėjimas, b) nekirčiuotų skiemenų trumpėjimas, c) trumpų kirčiuotų skiemenų pailgėjimas, d) dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių sandų asimiliacija. Visi šie procesai tarpusavy glaudžiai susiję, susipynę, jog kartais sunku išskirti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Šie procesai nevienodai vyksta žodžio gale ir negalūniniuose skiemenyse. Kadangi įvairūs tarmės garsai turi nevienodas fonetines-artikuliacines ypatybes ir skirtingą padėtį žodyje, tai vienuose garsuose stipriau vyksta vienas procesas, o kituose—kitas. Biržų tarmės vokalizmo sistema savo pagrindu yra šių procesų rezultatas. УДАРЕНИЕ, ИНТОНАЦИЯ И ИХ ВОЗДЕЙСТВИЕ НА ВОКАЛИЗМ БИРЖАЙСКОГО ГОВОРА И. П. ЯШИНСКАЙТЕ Резюме Биржайский говор принадлежит той части восточно-аукштайтского диалекта, в которой дифтонги am, an, em, en изменились в um, un, im, in. Этот говор употребляется местными жителями города Биржай и окрестностей радиусом 5—10 км. В говоре действует закон перемещения ударения из краткого окончания на предыдущий слог. Из долгого окончания (несмотря на интонацию) ударение не перемещается. Говору свойственны пять интонаций: нисходящая (ˈ), восходящая (~), краткая (˘), средняя (ˑ) и средняя-прерывистая (˟). 194 Основными процессами, связанными с ударением и интонацией и определившими характер вокализма биржайского говора, являются: 1) укорачивание окончаний, 2) укорачивание неударяемых слогов, 3) удлинение кратких ударяемых слогов, 4) ассимиляция сандов дифтонгов. Все эти процессы между собой связаны так, что иногда трудно определить, где кончается один процесс и начинается другой. Они различно происходят в начале, в середине и в конце слова. У разных звуков различные фонетически-артикуляционные свойства и разные позиции в слове, поэтому один процесс сильнее происходит в одних, другой — в других звуках. Система вокализма биржайского говора является результатом всех этих изменений.