Kirtis, priegaidė ir jų poveikis vokalizmui Biržų tarmėje

L.1.BETiUN1I UB K:ALBOTYRO'S K.LiA U.S: 1 M- A. Iz I LLET U V O S ETS R MOK SLY AKADEMILJA KIRTIS, PRIEGAIDĖ IR JŲ POVEIKIS VOKALIZMUI BIRŽŲ TARMĖJE I. JAŠINSKAITĖ Biržų tarme šiuo atveju vadinama tarmė, kurią vartoja vietiniai gyventojai Biržų mieste ir 5—10 km spinduliu aplinkui. Ši tarmė priklauso aukštaičiams rytiečiams puntininkams. Biržų tarmės vokalizmo specifiką nulemia kai kurie procesai, glaudžiai susiję su kirčiu ir priegaide. Prieš apžvelgiant šiuos procesus ir jų rezultatus, teikia nors trumpai paliesti tarmės kirčio atitraukimą ir priegaidę. Pagal tradicinę nuomonę manoma, kad Biržai priklauso visuotinio kirčio atittaukimo zonai. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Biržų tarmėje kirtis atitrau- kiamas sąlygiškai, tačiau ne taip, kaip tai daro kitos tarmės sąlyginio kirčio atitraukimo zonoje. Paprastai, sąlyginiu kirčio atitraukimu vadinamas reiškinys kai kirtis atitraukiamas iš tvirtagalės ir trumposios galūnės į ilgą šaknį (ar priešgalūninį skiemenį). Tačiau Biržų tarmėje viską nulemia ne šaknies, o galūnės kiekybė. Tarmės kirčio atitraukimo dėsnis toks: iš trumpos galūnės kirtis atitraukiamas!, iš ilgos galūnės (tvirtapradės ar tvirtagalės) -- neatitrau- kiamas, pvz.: šak < šaka, nmėš* < nešū, bal < balti, ruitks < rankas, vaiks< vaikūs, bet šakos < šakės, vaikė < vaikai, sako < sakaū, vaikdm < vaikam, katrai < katrai. Tarméje yra penkios priegaidės: 1. Tvirtapradė (")— girdima ant dvibalsių ai, au, ei ir mišriųjų dvigarsių atliepimų tarméje pirmojo sando, pvz.: Adims < kaimas, kduls < kaulas, véids < véidas, md it < malti, pirms < pirmas, stūmit < stūmti, sim? < sėmti, lūngs < langas. 2. Tvirtagalė (“)— girdima ant dvibalsių ai, au, ei, w ir mišriųjų dvi- garsių atliepimų tarmėje antrojo sando, pvz.: vaiks < vaikas, Idfūks < laūkas, kreipT < kreipti, pomks < puikūs, balps < balnas, ki7vi.5 < kitvys (kifvis) runk < ranka gūlt < gulti; ant tvirtapradės šaknies, naujai į ją atitraukus ! Išimtį sudaro įvardžiai katras, ands, viskas, kaškas, kurie kirčiuojami kaip vien- "skiemeniai įvardžiai kds, fds. * Priebalsių minkštumas prieš priešakinės eilės balsius nežymimas, nes tuo atveju tarmėje jie visada minkšti (išskyrus 7). 189 kirtį, pvz.: ka 1% < kalnė, balt < bald, lung < lange, laib < laiba (tai patvir- tina, kad visi prieSkirtiniai ilgi skiemenys yra tvirtagaliai). 3. Trumpiné ()— girdima: ant trumpųjų balsių vienskiemeniuose Zode- fiuose, pvz.: mat, bét, tik, su; ant naujai kiréiuoty trumpųjų balsių, gavusių kirtį po jo atitraukimo, pvz.: višt < višta, gér < gerd, vis < visi, suk < suku; kai kuriuose būsimojo laiko III asmens veiksmaZodziuose, kur tarmė turi sutrumpėjusius balsius iš tvirtapradžių, o literatūrinė kalba — formas su meta- tonija, pvz.: sakis < sakys (sakys), kūs < kans (kas), arba kur tarmė turi trumpus balsius vietoj senųjų tvirtagalių, pvz.: ris (tės), skis (skės) (šie trum- pi balsiai gali būti atsiradę pagal analogiją su pirmuoju atveju arba tiesiog sutrumpėję iš tvirtagalių); ant įvardžių ands, katrds, viskas, kaškas, iš kurių galūnių kirtis tarmėje neatitraukiamas pagal analogiją su vienskiemeniais įvardžiais tds, kas. 4. Vidurinė (*)— girdima: ant pailgėjusių po kirčiu 7, u, pvz.: šits < ši- tas, ri.š < riša, rid.ds < rūdas, 2.7 < tūri; ant ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo, naujai gavusių kirtį po jo atitraukimo, pvz.: sins < sūnūs, šmon < mona, dien < diena, juod < juoda; ant kirčiuotų ilgųjų balsių ir dvibalsių re, wo, pvz.: virs < vyras, pik? < pykti, Sons < šėnas, Jons < Jėdnas, piens < pienas, šiens < Si€nas, duon < dūona, juoks < juokas. 5. Kirstinė (*)— girdima ant sutrumpėjusių žodžio gale tvirtagaliy ė, o, Gi, au, ei ir ie, Uo, PVZ.: kates < katės, šakos < šakės, gers < gerai, sako < sakaū, sake < sakei, ane < anié, katro < katrud (e—ė su e atspalviu, o—o su a atspalviu, e—e¢ su a atspalviu). Galima pastebėti, kad literatūrinės kalbos balsiai ir dvibalsiai žodžio gale atliepia vienus tarmės garsus, o žodžio pradžioje bei viduryje — kitus. Vadinasi, tarmės žodžio galo dėsniai yra kitokie negu negalūninių skiemenų. Tarmės žodžių galūnes veikia stiprus trumpéjimas, apimąs ir kirčiuotus, ir nekirčiuotus skiemenis. Čia jis susipina su kitu tarmei nemažiau būdingu reiškiniu —nekirčiuotų skiemenų trumpėjimu. Ypač sutrumpėja tarmėje ne- kirčiuotos galūnės, nes jose vyksta šie abu procesai. Dvibalsines galūnes veikia dar ir trečias veiksnys — dvibalsių sandų asimiliacija, kuri paspartina jų sutrumpėjimą. Visi šie trys procesai, vykdami glaudžiai susiję tarpusavy, davė tarmėje dabartines žodžių galūnes. Apžvelgsime tarmės žodžių galūnių vokalizmą, kad išryškėtų šių procesų eiga ir padariniai. 1. Trumpieji galūniniai balsiai a, e, i, # tarmėje buvo nekirčiuoti iš seno arba dėl kirčio atitraukimo. Tokioje pozicijoje jie nukrito arba iškrito, pvz.: šak < šaka, vaiks < vaikas, (su) kd7 < katė, kat; < katės, kI7 < kiti, unt < šntis, dirb < dirbu, vaiks < vaikūs. Šių balsių iškritimas visai supran- tamas —sutrumpšti jie jau nebegali, todėl iškrinta, veikiami galūnių trumpėji- mo ir nekirčiuotų skiemenų trumpėjimo. Kirčiuotoje padėtyje jie, tur būt, nebūtų iškritę, kaip rodo įvardžiai ands, katras, viskas, kaškas. 190 2. Ilgieji balsiai q, g, į, y, ų, # kirčiuotoje galūnėje išlaiko savo kieky- bę (kokybę ne visi išlaiko), pvz.: nešūs < nešafis (nešąs), ani < anaū (aną), mani < manefl (mane), gaidis < gaidys, vaikii < vaikų. Kaip matyti, šioje pa- dėtyje galūnių trumpėjimas jų neveikia. Nekirčiuotoje galūnėje šie balsiai sutrumpėja iki pusilgių, pvz.: dirbu.s < dirbans (dirbąs), vaiku. < vaikan (vai- ką), rdši.s < rūšens (rašęs), kati. < kūten (katę), dvi.s <avys, aki. <akį, sūnu.s< sūnūs, sodu. < sddy. 3. Ilgųjų balsių ė, o atliepimai tarmėje nepriklauso nuo kirčio buvimo ar nebuvimo, pvz.: kate <katé (katė), bulbe < bulbé (bulvė), šakos < šakės, gėldos < gėldos. Skiriasi absoliutinės ir neabsoliutinės galūnės atliepimai, ko kituose ilguosiuose balsiuose nepastebėta. Absoliutinėje galūnėje Ik ė, o atlie- pia tarmėje e, a, pvz.: wpe (upė), gesme (giesmė), varla (varlė), raša (rašo), sava (savo). Matyt, šiuo atveju absoliutinė galūnė sutrumpėjo dar tada, kai vietoj 1k é, o buvo é, a. Šie č, a sutrumpėjo tarmėje iki e, a ir, vykstant &, >, o procesui, jie jau nebegalėjo pasikeisti. Neabsoliutinėje galūnėje Ik ė, o tarmėje duo- da e (po /£), o, pvz.: gesmes <giesmčs, giesmes < giésmés, varlės < varlės, varles < vailės, šakos < šakės, šūkos < šakos. Neabsoliutinė galūnė tarmėje sutrumpėjo vėliau, kai ė, 4 jau buvo pakitę į é, o. Trumpėjant galūnei, šie lė, o sutrumpėjo ir todėl paplatėjo, duodami trumpus e, £, o. 4. Galūniniai dvibalsiai ai, au, ei suvienbalséja, jei jie iš seno tvirtaga- liai (be kirčio ar su kirčiu), pvz.: vaikė < vaikai, Idukės < laukais, sode < sd- dai, mato < mataū, sunos <sūnaūs, valgo < valgau; matę < matei, valgė < val- gei, kate < kūtei. Tvirtapradiškai kirčiuoti, šie dvibalsiai nepakinta, pvz.: andi< andi, rindi < tenai, tau < tau, sdu < sau (dvibalsio ei pavyzdžių šiuo atveju nerasta). Būdami iš seno tvirtapradziai, bet be kirčio šie dvibalsiai, atrodo, redukuojasi, kaip rodo vienintelis pavyzdys ši.tai < Šitai (vns. naud.). Vadinasi, tarmėje galūniniai ar, au, ei duoda įvairius atliepimus: kartais išlieka tokie pat, kartais redukuojasi, 0 kartais suvienbalsėja. Kaip matyti, labiausiai pasi- duoda trumpėjimui tvirtagaliai ai, au, er— jie net suvienbalsėja. Tai nulemia jų fonetinė-artikuliacinė struktūra. Dvibalsiai ai, au, ei— plataus ir siauro garso junginiai —tampa ypač nepatogūs, kai kirčiuojami tvirtagališkai. Tada pirmasis sandas, kuris šiuo atveju tariamas silpniau, redukuojasi ir asimiliuo- jasi su antruoju, kad būtų patogiau ištarti. Galūnių trumpėjimas tą procesą dar paspartina. Gal būt, šiek tiek asimiliuojasi ir antrasis. Abiem sandams suvienodėjus ir susiliejus (o gal būt, antrajam atkritus), iš dviejų garsų atsi- rado vienas, kuris iš pradžių turėjo būti ilgas, o vėliau sutrumpėjo. Tokiu būdu tvirtagaliai ar, au, ei galėjo suvienbalsėti. Tvirtapradžiai ai, au, ei turi visai kitą prigimtį — jų pirmasis sandas tariamas ryškiai, todėl nelinkęs silpnė- ti, o antrasis nerodo polinkio redukcijai ir asimiliacijai, nes, būdamas siauras, natūraliai paruošia sekančio priebalsio tarimą ar burnos uždarymą. Dėl šių priežasčių tvirtapradžiai galūniniai ai, au, ei, būdami kirčiuoti, visai nepakinta, kaip matyti iš aukščiau duotų pavyzdžių, o nekirčiuoti jie nebeturi balso spūdžio ant pirmojo sando, praranda savo atsparumą ir šiek tiek redukuojasi. 191 Taigi, galūninių dvibalsių ar, au, ei atliepimai tarmėje yra sandų asimiliacijos ir galūnių trumpėjimo rezultatas. 5. Dvibalsiai ie, uo tiek kirčiuotoje, tiek nekirčiuotoje galūnėje suvienbal- ** .y . = .~ aa * § . sėja iki trumpų balsių e, 0, pvz.: ane < ani€, naktes < nakti€s, ši.te < šitie, ano < anud, daings < dainuos, ši.to < šituo. Tai taip pat dvibalsių sandų asi- miliacijos ir galūnių trumpėjimo padarinys. 6. Dvibalsis wi žodžio gale retas, tvirtapradžio jo net nerasta. Tvirtaga- liškai kirčiuotas, jis redukuojasi iki 54, kuriame matyti sandų asimiliacija, pvz.: apsukoti < apsukui (aplink). Nekirčiuotoje galūnėje wi, atrodo, nukrinta, kaip joks kitas dvibalsis, pvz.: sin < sūnui, stal < stalui. Sprendžiant vien iš vns. naud. galūnės, galima pamanyti, kad čia nukrito -w, kuris tarmėse dažnai būna šio linksnio galūnėje. Tačiau antrinio wi nukritimas tarmėje, pvz.: turg® < tuiguj < tuiguje, Vili < Vilniuj < Vilniuje, leidžia spėti, kad ir vns. naud. nukrito wi. 7. Galūniniai mišrieji dvigarsiai, paprastai, yra antriniai, todėl jie daugiau tarmėje nebetrumpėja. Iš seno galūninis kartais būna dvigarsis ar — tada jis numeta antrąjį sandą, pvz.: da < dar, daba < dabat. Kaip matyti, žodžio galo dėsniai labiausiai veikia trumpuosius balsius — jie net iškrinta. Ilgieji balsiai žodžio gale sutrumpėja, bet nevienodai: vienus daugiau veikia nekirčiuotų skiemenų trumpéjimas (4, ¢, į, y, ų, #), 0 kitus — galūnių trumpėjimas (ė, o). Dvibalsiai taip pat trumpėja nevienodai: dvibal- siams ai, au, ei daro įtakos priegaidė, o ie, wo suvienbalsėja kiekvienoje ga- lūnėje. Kad ir kaip įvairuoja žodžio galo pakitimai tarmėje, jie visuomet dėsningi. Negalūniniuose skiemenyse literatūrinės kalbos balsiai, dvibalsiai ir miš- rieji dvigarsiai atliepia kiek kitokius tarmės garsus. Juos panagrinéjus, paaiš- kėja, kad čia irgi yra savi fonetiniai dėsniai. Kaip ir žodžio gale, čia veikia nekirčiuotų skiemenų trumpėjimo dėsnis, kuris kai kuriuos balsius veikia net stipriau negu atitinkamus galūninius balsius. Greta to veikia trumpųjų kir- čiuotų skiemenų pailgėjimo dėsnis, pagal kurį pailgėja trumpi kirčiuoti bal- siai. Šis dėsnis žodžio gale negali veikti, nes galūniniai trumpieji balsiai išlikę tik vienskiemeniuose žodeliuose ir naujai galūnėje atsiradusiuose skie- menyse, 0 jų šis dėsnis neliečia. Negalūniniuose skiemenyse vyksta ir dvibal- sių (bei mišriųjų dvigarsiy) sandų asimiliacija, pažįstama ir žodžio gale Visų šių dėsnių koordinuotas veikimas davė dabartinę Biržų tarmės negalūni- nių balsių, dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių sistemą. Ją čia apžvelgsime: 1. Negalūniniai trumpieji balsiai a, e po kirčiu pailgėja, atrodo, iki ilgų, 0 i, u—iki pusilgių, pvz.: tūks < tūkas, kas t < kūsti, rėts < rétas, mėsTt < mėsti, Idk < Iškia, širs < šitas, ri.kys < tikras, md.T7 <mūšti, drtje < dūjai (du). Nekirčiuotoje pozicijoje šie balsiai būna trumpi, pvz.: sakik < sakyk, pamete < pametė (pametė), sudé? < sudėti, rikrė < tikrai. 3 Kad ši forma ne -g- kamieno, kaip būtų galima pamanyti, rodo kietas galūninis g. 192 2. Negalūniniai ilgieji balsiai ė, 0, 4, ¢, į, y, y, f kirčiuotoje pozicijoje išlaiko savo ilgumą, pvz.: rék7 < rėkti, /ėkT < Iškti, ols < anžuolas (ąžuolas), skis t <skefisti (skęsti), [357 < liūsti (lįsti), oirs < vyras, skūsT < skunsti (skųsti), būt < būti. Būdami nekirčiuoti, šie balsiai sutrumpėja iki trumpų. ė, o šiuo atveju kiek paplatėja ir įgyja e, a atspalvį. ė po / šiuo atveju duoda £ (paplatėjusį e). Pvz.: reki.ms < rėkimas, Iehi.ms < lékimas, #mon i < žmonių, kušnis < kansnšs (kąsnis), tisi.ms < tesimas, i né¥7 <įnėšti, rirė < rytai, skuz- dam < skusdama, ruki? < rūkšti, rūšims < rašymas, vdlgit <vélgyti. 3. Negalūniniai dvibalsiai ai, au, ei, būdami tvirtapradžiai, išlaiko savo kiekybę ir kokybę (išskyrus ei po /), pvz.: kdims < kaimas, daikrės < daiktas, sauj < sauja, laukt < laukti, véids < véidas, Idis T < lėisti. Tvirtagališkai kir- -Ciuoty šių dvibalsių pirmasis sandas yra kiek redukuotas ir asimiliuotas antrojo, pvz.: žaist < žaisti, laiks < laikas, drdūgs < draūgas, ddilg < daūg, kreipt < kreipti, 2i7 < eiti. Čia yra ta pati sandų asimiliacija, pastebėta žo- džio gale. Tai dar kartą įrodo, kad tvirtagalių dvibalsių fonetinės ypatybės sudaro palankesnes sąlygas vykti juose sandų asimiliacijai, negu tvirtapra- džiuose. Negalūniniuose tvirtagaliuose skiemenyse dvibalsių sandų asimiliacija vyksta savarankiškai, neremiama galūnių trumpėjimo kaip žodžio gale, todėl jos rezultatai silpnesni — iki suvienbalsėjimo čia neprieita. Nekirčiuotoje po- zicijoje dvibalsiai ai, au, ei sutrumpėja tiek pat, kiek tvirtagaliai, tik čia nepabrėžiamas antrasis sandas, pvz.: vaikė < vaikai, laimėt <laiméti, Iduki.ms < laukimas, drdug? < draugai, veidėli.;5 < veidėlys (veidelis), Iaidi.ms < leidimas. 4. Negalūniniai dvibalsiai ie, uo, būdami kirčiuoti, išlaiko savo kiekybę ir kokybę, pvz.: viens < vienas, šiens < šičnas, puods < pūodas, juoks < juokas. Nekirčiuotame skiemenyje jie sutrumpėja iki trumpų e, 0, pvz.: šendut < šienauti, vem < vienų, odė < uodai, kole<kuolai, joduoj < juodioja, obolis < obuolys. Tas suvienbalsėjimas — taip pat sandų asimiliacijos rezultatas. Kaip ma- tyti, ta asimiliacija čia toliau pažengusi, net iki suvienbalsėjimo, tuo tarpu kai dvi- balsiai ai, au, ei nekirčiuotame skiemenyje tik redukuojasi. Taip yra greičiausiai todėl, kad dvibalsių ie, uo sandai, būdami artimesnės prigimties ir sudary- dami glaudesnį junginį, lengviau asimiliuojasi ir todėl greičiau vienbalsėja. 5. Tvirtapradžio dvibalsio xi negalūniniame skiemenyje nerasta. Tvirta- galis būdamas, jis redukuojasi iki ou, pvz.: poiks < puikūs (išdidus), medls < muilas. Nekirčiuotame skiemenyje wi taip pat duoda wi, pvz.: mbtilė < muilai. 6. Mišrieji dvigarsiai am, em, an, en Biržų tarmėje, kaip ir kitose pun- tininkų tarmėse, pakito į wm, im, un, in, pvz.: Siūmti.s < samtys, sim? < sėmti, luniks < laūkas, dink? < defigti. Šio pakitimo priežastis galėjo būti sandy asi- miliacija. Nepatogu buvo tarti plačius balsius ir tuoj po jų nosinius priebal- sius tvirtagaliuose dvigarsiuose, kur balso spūdis tenka antrajam sandui, o pirmasis tariamas silpnai. Taigi, pirmiausia juose a, «e galėjo susiaurėti iki u, i, kad priartėtų prie nosinių m, m, o vėliau analogijos būdu šis reiškinys galėjo išplisti ir kituose mišriuosiuose dvigarsiuose— būtent, tvirtapradžiuose : 193 ir nekirčiuotuose am, em, an, en. Kitose kalbose irgi žinoma ši asimiliacija, kuri vienu ar kitu būdu priveda prie šių dvigarsių vienokio ar kitokio paki- timo (pvz., latvių, rusų k.). Tvirtagaliuose ir nekirčiuotuose mišriuosiuose dvi- garsiuose ar, er, al, el taip pat pastebima pirmojo sando redukcija ir asimi- liacija, pvz.: vafds < vaidas, vardž <vardai, verki < veikti, gerkla < gerklė, kalb < kalba, valdit < valdyti, pelus < pelnas, kelmž < kelmai. Čia pirmasis sandas kiek susiaurėja ir netenka savo spalvos. Balsiai /, » jau nebegali siau- rėti, todėl išlieka sveiki mišriuosiuose dvigarsiuose, net ir neturėdami balso spūdžio. Pvz.: šinmirs < šimtas, Simei < šimtai, gult <gulti, sunkiems < sun- kūmas. 7. Priegaidės spūdis tarmėje pailgina tą dvibalsio ar mišriojo dvigarsio sandą, ant kurio jis krinta. Kiek pailgina, be atitinkamų prietaisų sunku nu- statyti, bet atrodo, kad balsinis sandas pailgėja iki pusilgio arba šiek tiek pail- gėja priebalsis. Kadangi šis pailgėjimas iki galo neištirtas, jis rašte nežymimas. Todėl rašoma, pvz.: kdims < kaimas, laiks < laikas, pilns < pilnas, šilts < šiltas. Kaip matyti, pagrindiniai procesai, nulėmę Biržų tarmės vokalizmo po- būdį, yra šie: a) galūnių trumpėjimas, b) nekirčiuotų skiemenų trumpėjimas, c) trumpų kirčiuotų skiemenų pailgėjimas, d) dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių sandų asimiliacija. Visi šie procesai tarpusavy glaudžiai susiję, susipynę, jog kartais sunku išskirti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Šie procesai ne- vienodai vyksta žodžio gale ir negalūniniuose skiemenyse. Kadangi įvairūs tarmės garsai turi nevienodas fonetines-artikuliacines ypatybes ir skirtingą padėtį žodyje, tai vienuose garsuose stipriau vyksta vienas procesas, o kituo- se— kitas. Biržų tarmės vokalizmo sistema savo pagrindu yra šių procesų rezultatas. VJLAPEHHME, HHTOHALIUSI H UX BO3JĮEACTBHE HA BOKAJIH3M BUP)XAUCKOI'0O MmBOPA HU. II. SILIUHCKAWUTE Pestome Bupxalfickuit roBop MNpHHAJAJEKHT TO YaCTH BOCTOYHO-AYKIITANTCKONO JmajiekTa, B KOTOPOH AM(PTOHrH am, an, em, en H3MeHHJIHCb B um, un, im, in. ror roBop ynorpeG/isieTcsi MECTHBIMH JKHTeNsIMH ropoja: Bupykaii u okpect- HocTel paauycom 5— 10 xa. B rosope jeficTByer 3akoH nepemelleHHsi yjiapeHHsi H3 KpaTKOTO OKOHYa- HHS Ha npeablAyuHii caor. Ha nosroro okoHyaHust (HECMOTPSI HA HHTOHALHIO) yAaperue He riepevMemaercs. oBopy CBOMCTBeHBI NATb WHTOHALMI : HHCXOJISINLASI (‘), Bocxopsunan (~), kparkas (*), cpexuas (*) u cpeausst-npepeBUCTas (2). 194 OCHOBHbIMH MPOIECCAMH, CBSI3aHHBIMH C YjjapeHHeM H HHTOHAuHeii H ONpe- AEJIKBIIHMH XApaKTEp BOoKAJIK3MA OHpyalcKoro“ roBOpa, ssasiorcs: 1) YyKO- paunBaHHe OKOHUaHHii, 2) yKopauKBaHHe HeyjjapsIeMbIX CJIOTOB, 3) yJIHHEHHe KpaTKHX yJapsieMblX CJIOTOB, 4) AacCHMHJISLHS CaHJIOB nuronros. Bee 3TH npoueccsl Mexjay co0oil CBfi3aHbl Tak, YTO HHOrJA TPYJAHO OnpejieJiHTb, Iie KOHYaeTcsi OJIMH Mpouecc H Hauyuuaercsi apyroi. OHH pa3JIHKUKHO [POHCXOAST B Hauajie, B CEepejiHHe H B KOHUE CJIOBa. VY pa3HbIX 3BYKOB pasivunble (POHETH- YeCKH-aPTHKYJSILHOHNbIE CBOHCTBA H pa3Hble MO3HLHH B CJIOBE, M03TOMY OjįHH npomecc CHJbHEE MPOHCXOMMT B OJIHHX, APYroil —B JApyrux 3sykax. Cucrema BOKaJIH3Ma GHp:KaiiCKoro roBopa SIB/SETCS pe3yJibraTOM BCX THX H3MeHeHHH.