Liepiamosios nuosakos dvejopos formos ir jų vartojimas rytų Lietuvos tarmėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIEPIAMOSIOS NUOSAKOS DVEJOPOS FORMOS IR JŲ VARTOJIMAS RYTŲ LIETUVOS TARMĖSE J. KARDELYTĖ Mūsų kalbos tarmės kasmet vis daugiau ir daugiau yra tiriamos. Nemaža medžiagos surinkta ir iš rytų Lietuvos tarmių. Rytų Lietuvos tarmėse randama įvairių archaiškų liekanų, kurios yra dėkinga medžiaga tiek dialektologijai, tiek kalbos istorijai, tiek baltų kalbų lyginamajai gramatikai. Šiose tarmėse yra nemaža įdomių gramatinės sandaros reiškinių, apie kuriuos mūsų kalbinė literatūra dar kol kas mažai užsimena. Čia bus apsistota prie vieno kalbos fakto, plačiai vartojamo rytų tarmėse, būtent, prie dvejopų liepiamosios nuosakos formų, arba dvejų laikų. Vienas kitas dvejopų formų pavyzdys randamas rusų, vokiečių kalbininkų pasisakymuose. Prof. J. Endzelynas jau plačiau nagrinėja liepiamąją nuosaką. Latvių k. liep. nuos. lytis be -k lygina su lietuvių k. liep. nuos. lytimis be -k¹. Prof. J. Otrembskio Tverečiaus tarmės apraše² minima šių lyčių vartosena, taip pat kalbama ir apie jų darybą. Mūsų kalbinėje literatūroje šiuo klausimu nebuvo kalbėta. Didžioji mūsų tarmių dalis turi tik tokias liepiamosios nuosakos lytis, kaip ir lk, pvz., nešk, daryk, lipk, suk, būk... neškite, darykite, lipkite, sukite, būkite... Tokios lytys yra žemaičių, vakarų ir vidurio aukštaičių tarmėse, vakarinėje rytų aukštaičių tarmių dalyje, taip pat vakarų dzūkuose. Rytų Lietuvos tarmėse sutinkamos dvejopos liepiamosios nuosakos lytys. Vienos lytýs yra tokios, kurios vartojamos ir lk, kitos — skiriasi nuo pirmųjų tiek savo vartosena, tiek kirčiavimu. Pvz., šalia lyčių daryk, rašyk, kapok, nešk, tylėk, atsikąsk yra ir lytys dārai, rāšai, kapōj, nēš, tylý, atsikāñt³. Šios dviejų rūšių lytys yra nevienareikšmės. Pirmosios lytýs, t. y. tos, kurios vartojamos ir lk, kai kuriose rytų Lietuvos tarmėse vartojamos tada, kai norima pasakyti, kad liepiamas būtų vykdomas ne dabar tuojau, bet po kurio laiko, ateityje. Antrosios lytýs, kurios skiriasi nuo pirmųjų, yra varto- 1 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 887—893, Rīga, 1951; J. Endze-līns, Baltu valodu skaņas un formas, 211—213, Rīga, 1948. 2 J. Otrembski, Wschodniolitewskie narzecze twereckie, 1, 381—392, Kraków, 1934. 3 Tarmės lytys (išskyrus pavyzdžius su sakiniais) transponuotos į lk. 12. Kalbotyros klausimai 181 jamos tada, kai norima pasakyti, kad liepimas būtų vykdomas tuojau pat, nedelsiant, kalbamuoju metu. Pvz., šių tarimų atstovas, norėdamas, kad kitas tuojau pat ką nors atliktų, padarytų, sakys: pasākai pasaką; dārai, ko stovi; nuvež arklį; parai žolės; iškāš va čia duobelę; atneš vandens; pakāl dalgi; nešūkau lyg tvoron įkluvęs; eikite dirbt nestovėję; padainuokite, vis bus linksmiau. Tačiau, jeigu nori, kad veiksmas, darbas būtų atliktas vėliau, ne kalbamuoju metu, tada sakys: pasakyk pasaką; nuvežk arklį; paraūk žolės; iškašk duobę; eik dirbt ir t. t. Taigi matome, kad lytis, skirtingos nuo lk, rodo liepimą, kuris turi būti vykdomas dabar, o lytis, kurios sutampa su lk, — liepimą, kuris turi būti vykdomas ateityje. Todėl tas lytis, kurių nepažįsta lk ir kitos aukščiau minėtos tarmės, galima vadinti liepiamosios nuosakos esamuoju laiku, arba lytimis be priesagos -k, o lytis, pažįstamas lk ir daugelyje tarmių, — liepiamosios nuosakos būsimuoju laiku, arba lytimis su priesaga -k. Liepiamosios nuosakos būsimasis laikas padaromas taip, kaip ir lk, todėl apie jo darbą čia nebus kalbama. Esamojo laiko lyčių daryba visai kitokia. Vienaskaitos II-sis asmuo Iš o-kamienių veiksmažodžių šių lyčių daryba formaliai primena tiesioginės nuosakos esamojo laiko vienaskaitos II-jo asmens lytis. Pvz., veiksmažodžio rašyti liep. nuos. esam. l. lytis yra rašai, veiksmažodžio baidyti — baidai, barstyti — barstai, laužyti — laužai, gaudyti — gaudai, mėtyti — mėtai, plaukyti — plaukai, ardyti — ardai, vėtyti — vėtai, laupyti (lupinėti) — laupai; baidai žv. rblus iš vi̇šnų. (Linkmenys); parašai lakšteli. sunėliu (Linkmenys); šakai, šakai, ko prikundai ležūvi. (Linkmenys); nemėtai duona.s, trūpinus rinksi (Saldutiškis); pasākai, mā.ma, nesusarma.ci. (Kretuonys); nesvā.idai šopieru. un padlā.gos (Žibališkė, Švenčionių raj.); atā.j kruopė.lyn. (Gražuliai, Švenčionių raj.), pasā.kai, kāp tu j.tu. vadzini (Dvarapievė, Švenčionių raj.); padā.rai, bra.lė.li, grė.bli. (Dūkštas); išārdai lā.pini. (Dūkštas); parašai pavali (Stelmužė, Zarasų raj.). Sangrąžinių veiksmažodžių šios lytys turi galūnę -ais. Pvz., klausais, klausais (klausykis) dainė.lu. (Linkmenys); mokais (mokykis), durnas nebū.si (Linkmenys); dairais (dairykis) aplink sau (Kirdeikiai); mā.udai̇si (maudykis), kȯ stovi (Palušė). Šios lytys visados kirčiuojamos šaknyje. Jeigu veiksmažodžio šaknyje yra grynasis ar mišrusis dvibalsis, tai priegaidė priklauso nuo to, kas kirčiuojama atitinkamo veiksmažodžio ties. nuos. esam. l. vns. II-jame asmenyje: 1) Jeigu ties. nuos. esam. l. vns. II-jo asm. lytis turi kirtį galūnėje, tai liep. nuos. esam. l. vns. II-jo asm. lytis turi tvirtagalę priegaidę, pvz., baidai (baidyk), daužai (daužyki), barstai (barstyk). 2) Jeigu ties. nuos. esam. 182 1. vns. II-jo asm. lyt ys yra kirčiuotos šaknyje, tada liep. nuos. esam. 1. II-jo asm. lyt ys turi tvirtapradę priegaidę. Pvz., šaudai (šaudyk i), gaudai (gaudyk i), l odai (l odyk i), valgai (valgyk i), saldai (saldyk i). Iš i-kamienių veiksmažodžių liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lyt ys turi galūnę -y. Pvz., l ydy (lydek i), klūpy (klūpek i), tyly (tylėk i), pamyl y (pamylėk i), žydy (žydėk i), tūry (turėk i), gūly (gulėk i), raz y (ravėk i), neklapsy (neklapsėk i): patil i kai vyresnis užtura (patylėk, kai vyresnis kalba. Linkmenys); patūri l aždu. (palaikyk lazdą. Palūšė); miegi, miegi, da, gaidžei negiedaja. (miegok, dar gaidžiai negiedojo. Kaltanėnai); dzi-ri, dzi-ri i dzievu. mi-li (tylėk ir dievą mylėk. Dotenėnai, Švenčionėlių raj.); išrav i gi dvzviliku. šotku. (išravėk gi dvylika arų. Vosiūnai, Ignalinos raj.); neklapsi jau, galvoj net uža (neklapsėk, galvoje net ūžia. Saldutiškis). Sangrąžinių veiksmažodžių šios lyt ys yra tokios pačios, kaip ties. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. sangrąžinės lyt ys. Pvz., turės (turėkis, laikykis), sėdies (sėskis), gules (gulkis), klūpies (klaupkis): turies, kat neišlėktum (laikykis, kad neiškristum. Linkmenys); sa-dies, ko stipsai (sėskis, ko stypsai. Kirdeikiai); gulies gerau, jau meira akisu (gulkis geriau, jau miegas akyse. Linkmenys). Šios lyt ys yra kirčiuojamos taip: 1. Jei ties. nuos. esam. 1. vns. II-sis asmuo kirčiuojamas šaknyje, tai ir liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lyt ys turi kirtį šaknyje. Pvz., sėdy (sėdeki). 2. Jei ties. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lyt ys turi kirtį galūnėje, tai ir liep. nuos. šios lyt ys kirčio vietos nekeičia. Pvz., raz y (ravėki), l ydy (lydeki), žydy (žydėki). 3. Jei veiksmažodis turi trumpą šaknies balsį u, tai liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lyt ys kirčiuojamos tik šaknyje. Pvz., tūry (turėki, laikyki), gūly (gulėki), tūpy (tupėki). Išimtis daroma tokiu atveju, jeigu yra įsiterpusi garsų samplaika -ks-, -kš-, tada yra kirčiuojama tik galūnė. Pvz., stuksy (stuksek i), truksy (truksek i), kriuksy (kriuksek i), niuksy (niuksek i), puksy (puksek i). Sangrąžinės lyt ys yra kirčiuojamos tik galūnėje. Iš (i)a-kamienių veiksmažodžių liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lyt ys yra ties. nuos. esam. 1. kamienas. Jei kamienas baigiasi priebalsiu, tai tas priebalsis visados yra minkštas, išskyrus k, m. Priebalsiai p, n, t esti ir minkšti ir kieti. Skardieji priebalsiai yra suduslėję. Pvz., lauk (lauki), lėk (tarm. lak : lėki), sem (semki), grėp (grėbki), bar (barki), gul (gulki), ve (veski), siuk, neš (neški), bėk (beski), gel (gelki), sviet (svi e ski), dur (durki): ain, abzdairai un Martinu (eik, apsidairyk pas Martyną. Linkmenys); nedi.re.ji.s nuvein in Maruti. apklausais (nekiurks ojęs nueik pas Marytę piršlėmis. Linkmenys); duonė.la.s acikūn t, undene lū asiger ir buz gerai (duonelės 183 atsikąsk, vandenėliu užsigerk ir bus gerai. Linkmenys); pašil pre. ugnelai, ori toks pageluo (pašilk prie ugnelės, lauke tokia pagela. Kirdeikiai); šluo, šluo ačláimu., šuńde tą.vasei atuš (šluok kiemą, šiandien tavasai atuš. Saldutiškis); pasverėt šunų, tai ir la.si (pasiversk šuniu, tai ir losi. Kaltanėnai); parau ža.lės kaūle.m (Dūkšto raj.). Jei tiesioginės nuosakos esam. 1. vns. II-jo ir III-jo asm. lyt ys turi priesagą -v-, tada liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. galūnėje yra arba -j, arba -n, arba lieka tik šaknis. Visos trys lytys vartojamos beveik visame šių tarmių plote lygi greta. Pvz., būj, būn, bū (būki), griūj, griūn, griū (griūki), kliūj, kliūn, kliū (kliūki), siūj, siūn, siū (siūki), pūj, pūn, pū (pūki): pabūj, da. (pabūk dar. Linkmenys); bū'n ti (būk ten. Ignalina); bū' bū', kur laki (būk, būk, kur leki. Kaltanėnai); sūj nezdairus (siūk, nesidairius. Adutiškis). Jei tiesioginės nuosakos esam. 1. vns. II-jo ir III-jo asm. lytys turi priesagą -n-, tada liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lytys yra arba su, arba be galūninio n. Pvz., griaūn, griaū (griauki), maūn, maū (mauki), šaūn, šaū (šauki), bliaūn, bliaū (bliau ki), gaūn, gaū (gauki), raūn, raū (rauki). Abi lytys vartojamos pagrečiu: g r a ū n || g r a ū ši.tu. stulpu. (Linkmenys); apsmaūn || apsmaū kė.lne.m. (Kirdeikiai); su b l aūn || sublaū kai kárve. (Kaltanėnai). Jei tiesioginės nuosakos esam. 1. II-jo ir III-jo asm. lytys turi šaknies balsį y ir priesagą -j-, tada liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lytys yra be galūninio j. Pvz., gy (gyki), ly (lyki), ry (ryki). Kitais atvejais, t. y., jeigu šaknies balsis ne y, lytys vartojamos ir be j ir su j. Pvz., atsistoj || atsistà (atsistoki), šluoj || šluo (šluoki), dainuoj || dainuo (dainuoki), šokuoj || šokuo (šokuoki), ropoj || ropà (ropoki), nujoj || nuj à (nujoki), kapoj || kapà (kapoki): dainuoj || dainuo viz bus ramjau un širdės (dainuok, vis bus linksmiau širdyje. Linkmenys); kapāj || kapà má.lkas (kapoki malkas. Kirdeikiai); nujāj || nuj à pamiškėn (nujok... Ignalina). Jei pirminių a-kamienių veiksmažodžių bendratis turi priesagą -o-, -ė-, tai liep. nuos. vns. II-jo asm. galūnė yra -y. Pvz., raudý (raudoki), giedý (giedoki), miegy (miegoki), drebý (drebėki), čiūty (lindėki), virpý (virpėki) blizgý (blizgėki): neraudi šit baisei (neraudok taip baisiai. Linkmenys); miegi, kat miegi (Kaltanėnai); drabi, drabi, vis ne te bu šá.lta (drebėk, vis ne taip bus šalta. Ignalina). Iš sangrąžinių veiksmažodžių padarytos šios lytys turi galūnę -ies. Pvz., žadìes (žadėkis), derìes (derėkis), knìsies (kniskis), barìes (barkis): žadìes ateit, ko ti.li (žadėkis ateit, ko tyli. Linkmenys); derìes greita. ir važuojam (derėkis greitai... Ignalina); barìes, dau gau teip nedaris (barkis, daugiau taip nedarys. Kaltanėnai). Iš (i) a-kamienių veiksmažodžių liep. nuos. lyt ys be -k yra kirčiuojamos taip: 184 Jei ties. nuos. esam. 1. III-jo asm. šak­nies balsiai yra a, e ir turi tvirtagalę priegaidę (tarmėje vidurinę), tai liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lytės turi trumpinę priegaidę. Pvz., kàš (kaski), pavàk (pavoki), pašàk (pašoki), nèš (neški), vèšk (veski), mèt (meski). Jei ties. nuos. esam. 1. III-jo asm. šaknies balsiai yra i, u ir turi trumpinę priegaidę (tarmėse vidurinę), tai liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lytės taip pat turi trumpinę priegaidę. Pvz., lìp (lipki), rìš (riški), knìš (kniski), rìš (riški), pùšk (puški), lùp (lupki), skùt (skuski). Jei liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lytės turi grynąjį ar mišrųjį dvibalsį, tada kirčiuojamas antrasis sandas ir turi tvirtagalę priegaidę. Pvz., laĩt (leiski), bàrk (barki), gèrk (gerki), kùlk (kulki), vèrs (verski), šàl (šalki), màl (malki). Antrinių a-kamienių veiksmažodžių liep. nuos. esam. 1. II-jo asm. lytės yra tokios: 1. Veiksmažodžių, kurių bendratis turi priesagą -au-, liep. nuos. II-jo asm. galūnė yra -au arba -au­n. Abi lytys vartojamos lygia greta. Pvz., šùkaun || šùkau (šūkauki), rė́kaun || rė́kau (rėkauki), riešutaũn || riešutaũ (riešutauki), grybaũn || grybaũ (grybauki): šùkaun || šùkau ir prisišauks (Linkmenys); gri.baũn || gri.baũ nebizdė.le.vi.s (grybauk, nelakstęs. Kirdeikiai). Jeigu šių veiksmažodžių bendratis kirčiuojama šaknyje, tai ir liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lytis turi kirtį šaknyje. Pvz., ùkaun || ùkau (ūkauki), sùpaun || sùpau (sūpuoki). Jeigu bendratis kirčiuojama priesagoje, tai ir liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. lytis kirtį turi priesagoje. Tik skirtumas tas, kad šiose lytyse priegaidė yra tvirtagalė. Pvz., žuvaũn || žuvaũ (žuvauki), lapaũn || lapaũ (lapauki; lapauti : lapus rinkti). 2. Veiksmažodžių, kurių bendratis turi priesagą -uo-, liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. galūnė yra -uo arba -uoj. Abi lytys vartojamos pagrečiu. Pvz., dainúo || dainúoj (dainuoki), siūbúo || siūbúoj (siūbuoki), sopúo || sopúoj (sopuoki : sunkiai kvėpuoki), šokúo || šokúoj (šokuoki). Kirčiuojama galūnėje. 3. Veiksmažodžių, kurių bendratis turi priesagą -o-, liep. nuos. esam. 1. vns. II-jo asm. galūnėje yra -oj. Pvz., knaĩsioj (knaisioki), laĩpioj (laipioki), raĩčioj (raičioki), vaĩkščioj (vaikščioki) : nelàipja:j ši.te aukštai nulė.ksi (nelai-piok taip aukštai, nukrisi. Linkmenys); vaĩkšččoj pa. darže.li. ir dainuoj (vaikščiok po darželį ir dainuok. Kirdeikiai). Kirčiuojama kaip atitinkamo veiksmažodžio bendratis. 4. Veiksmažodžių, kurių bendratis turi priesagą -ė-, liep. nuos. vns. II-jo asm. galūnė yra -ėj. Pvz., didėj (didėki), mažėj (mažėki), sunkėj (sunkėki): didė.j akmenė.li, mažė.j tu varge.li (didėki, akmenėli, mažėki tu, vargeli. Linkmenys). Kirčiuojama galūnėje. Veiksmažodžių, kurių bendratis turi priesagą -in-, -en-, liep. nuos. vns. II-jo asm. lytis yra tik kamienas. Pvz., blógin (bloginki), gėrin (gerinki), 185 svėiki̇n (sveikinki), vārgin (varginki), dárgin (lepinki), barbēn (barbinki), gyvēn (gyvenki), dardēn (dardenki), klebēn (klebenki), šokdēn (šokdenki): svėiki̇n greita., paki neišė. (sveikink greitai, kol neišėjo. Kirdeikiai); dá.rgi.n, dá.rgi.n, tai_pamatīsi koks_ušauks (lepink, tai pamatysi, koks užaugs. Linkmenys). Lytys su priesaga -in- kirčiuojamos šaknyje; lytys su priesaga -en- kirčiuoja galūnę ir turi tvirtagalę priegaidę. Antrinių a-kamienių veiksmažodžių sangrąžinės lytys turi galūnę -ies. Pvz., graudenės (graudenki), gabenės (gabenki), šukuojies (šukuokis): šukuojies grāita. ir_lāk (šukuokis greitai ir lėk. Linkmenys). Kirčiuojama kaip ties. nuos. esam. l. sangrąžinės lytys. Daugiskaitos I-sis asmuo Daugiskaitos I-jo asm. lytys yra tokios pačios, kaip ir ties. nuos. esam. l. dgs. I-jo asm. lytys. Pvz., dainuojam (dainuokime), nešam (neškime), tylim (tylėkime), barstom (barstykime). Šalia šių dgs. I-jo asm. lyčių Švenčionių krašte yra ir lytys su galūne -te. Pvz., einamte (eikime), bėgamte (bėkime), važiuojamte (važiuokime), lipamte (lipkime). Šios lytys su galūniniu te, greičiausiai, yra analogiškos pagal baltarusių liep. nuos. dgs. I-jo asm. lyčiai (идѐмте), arba pagal liep. nuos. dgs. II-jo asm. lytį (žr. žemiau). Daugiskaitos II-sis asmuo Daugiskaitos II-jo asm. lytys padaromos iš liep. nuos. esam. l. vns. II-jo asm. lyčių, pridėjus galūnę -te, -e. Pvz., dāraite (darykite), klaušaitė (klausykite), barštaite (barstykite), dainuojte (dainuokite), šokinejte (šokinėkite), detė (dėkite), lintė (lįskite), ritė (riskite), būjte (būkite), šūktelle: klaušaitė, kas ti_bīr_bja (klausykite, kas ten birbia. Linkmenys); visi dainuojte (Linkmenys); ritė, ritė a.kmenus (Kaltanėnai); kū̄_ĝi lā.kat, pabu.jte (kurgi lekia, pabūkit. Ignalina); svieċte ju.s į.tu. i aintė kalkuozan (Adutiškis). Sangrąžinių lyčių galūnė yra -tės. Pvz., klaušaitės (klausykitės), šluojtės (šluokitės), praustės (prauskitės), šukuojtės (šukuokitės). Dviskiemenės dgs. II-jo asm. lytys yra kirčiuojamos tik galūnėje ir turi trumpinę priegaidę. Pvz., liptė (lipkite), neštė (neškite), suktė (sukite). Triskiemenės ir daugiaskiemenės lytys yra kirčiuojamos atitinkamai pagal vns. II-jo asm. lytis: jeigu vns. II-sis asm. kirčiuojamas arba šaknyje, arba priesagoje, arba galūnėje, tai ir dgs. II-sis asm. turės kirtį arba šaknyje, arba priesagoje, arba galūnėje. Pvz., mokāte (mokykite), gūlyte (gulėkite), rāšaite (rašykite), sėdyte (sėdėkite), padainuojte (padainuokite), važiuojte (važiuokite), bėginėte (bėginėkite), tylyte (tylėkite), miegite (miegokite), paklylyte (paklylėkite), panėšyte (panėšėkite), išravyte (išravėkite). 186 Sangrąžinių lyčių kirčio vieta yra ta pati kaip ir nesangrąžinių. Pvz., mokaitės (mokykitės), šukuotės (šukuokitės). Čia aprašyta dvejopų liepiamosios nuosakos formų vartosena, daryba tokia, kokia yra rytų Lietuvos tarmėse: Saldutiškio, Linkmenų, Ignalinos, Adutiškio, Tverečiaus, Dūkšto ir kt. apylinkėse. Liepiamosios nuosakos dvejopos lytys sutinkamos ne tik rytų Lietuvos tarmėse, bet ir pietų dalyje. Šiose pietų tarmėse liepiamosios nuosakos lyčių be priesagos -k daryba yra beveik tokia pati, tik kartais skiriasi viena kita smulkmena. Be to, pietų tarmės liep. nuos. esam. l. ir būsim. l. lytis dažnai vartoja paraleliai be prasminio skirtumo. Liepiamosios nuosakos lytys be priesagos -k yra ir Gervėčių, Lazūnų, Apso (Baltarusijos TSR) ir kt. apylinkėse. Pvz., pagiedžì kokù grą˙ žu giėsmì (Gervėčių apyl.); šluotė, mergos, pìr̃ku; palùrkė, grùdza ir grùdza (Gervėčių apyl.); móumula, nebėdavoji (Lazūnų apyl.); lãndz iš papėčės (Lazūnų apyl.); vàlgai dúonu ir dúo žmonėmu (Lazūnų apyl.). Žemaičiuose, vakarų dzūkuose ir kitose tarmėse yra žinomas toks posakis: „kad yr—kertái, kad nėr—kentái“. Šiuo atveju gali būti arba senojo optatyvo sustabarėjusios lytys, arba taip sudarytos dėl ritmo. Apie šių lyčių senumą spręsti sunku. Prof. J. Endzelýnas tvirtina, kad latvių k. imperatyvo vns. II-sis asm. yra identiškas su ties. nuos. esam. l. II-uoju asm., tas pats galįs būti ir lietuvių kalboje4. Galima manyti, kad lietuvių kalboje o-kamienių veiksmažodžių lytys be priesagos -k yra senesnės negu lytys su priesaga -k. Kitose ide kalbose randama senojo optatyvo pavyzdžių su -ai-, -oi-, pvz., graikų k. φέροι (tegu neša), (F)δοι (tegu mato; -oi reiškia geidžiamąją nuosaką), gotų k. bairais, -ai (nešk, tenèša), nimais, -ai (imk, teima), haitais, -ai (vadink, tev adina). (i)a-kamienių veiksmažodžių lytys galėtų būti identiškos su ties. nuos. vns. II-jo asm. lytimis, tik su nutrupėjusia galūnės i (kùl, vėrì, mėt). Mūsų senuosiuose raštuose (Daukšos Postilėje, Katekizme, Sirvydo „Punktuose sakymų“) yra randamos liepiamosios nuosakos lytys be priesagos -k. Šios lytys yra užrašytos ir su -i, ir be -i. Pvz., Daukšos Postilėje yra Dūdi Diewe (duoki), dùd Diewe, atleid (atleiski). Taip pat yra ir graikų k. lyčių su -i: κλύθι <* kludhi, δόθι (duodi), bet graikų kalbos imperatyvo galūnė iš tikrųjų yra indoeuropietiška -dhi. Rytų Lietuvos tarmėse (-i)a-kamienių veiksmažodžių liepiamosios nuosakos lytys seniau turėjo būti su galūniniu i; i turėjo nukristi neseniai, nes galūnės priebalsiai yra minkšti (vẽl, nėš, kẽl). Kitų žodžių dėl artikuliacijos yra nukritęs net ir priebalsis (dúot (t) || dúo, šlúoj || šlúo, dainúoj || dainúo, kapój || kapù). i-kamienių veiksmažodžių lyčių kilmė taip pat neaiški—fonetiškų atitikmenų ide kalbose nerasta. Lotynų kalboje imperatyvas yra grynas kamienas (audi, laudā, dēlē), bet čia yra tik morfologinis panašumas. Lietuvių kalbos lytys tylý, mylý, ravý..., greičiausiai, yra apibendrintos pagal kitus kamienus. 4 J. Endzelīns, Baltu valodu skaņas un formas, 213, Rīgā, 1948. 187 ДВОЯКИЕ ФОРМЫ ПОВЕЛИТЕЛЬНОГО НАКЛОНЕНИЯ И УПОТРЕБЛЕНИЕ ИХ В ДИАЛЕКТАХ ВОСТОЧНОЙ ЧАСТИ ЛИТОВСКОЙ ССР Я. И. КАРДЕЛИТЕ Резюме В статье анализируется употребление двояких форм повелительного наклонения. Формы без суффикса -k в некоторых районах Восточной Литвы употребляются тогда, когда говорящий хочет, чтобы повеление было исполнено сейчас же, а формы с суффиксом -k — чтобы повеление было исполнено в будущем, некоторое время спустя. Рассмотрено только образование форм без суффикса -k и ударение в них, то есть таких форм, которые не употребляются в литературном языке, а также и в других диалектах. Формы, образованные от глагольных основ на o-, формально тождественны формам II л. ед. ч. изъявит. накл. Формы без суффикса -k исторически более древние, чем формы с суффиксом -k. На это указывают и другие индоевропейские языки. Формы, образованные от глагольных основ на i- (и краткое), имеют окончание u (и долгое). Происхождение их пока не выяснено. Формы, образованные от глагольных основ на (i)a, тождественны формам II л. ед. ч. изъявит. накл., только без конечного i (и краткое). 1 л. мн. ч. совпадает с 1-ым л. мн. ч. изъявит. накл. II л. мн. ч. образуется от повелительного наклонения без суффикса -k при помощи окончаний -te, -e.