Mituvos upyno tarmės fonetika

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI,I LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA MITUVOS UPYNO TARMĖS FONETIKA1 E. GRINAVECKIENĖ Transkripcija Tarminiai pavyzdžiai darbe ištisai yra rašomi įprastais literatūrinės kalbos (toliau lk) rašmenimis, tik juos stengiamasi užrašyti taip, kaip yra girdimi. Taip daroma todėl, kad tiriamoji tarmė nėra labai nutolusi nuo lk nei savo atskirų garsų kiekybe, nei kokybe. Kartais, iškilus būtinam reikalui tiksliau pavaizduoti vieną ar kitą tarmės garso tarimo atvejį, yra vartojami „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“2 transkripcijos ženklai. I. Bendrieji ženklai 1. Ilgumas. a) Kirčiuotų balsių ilgumą visada rodo tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės ženklas, pvz.: lãšas, lẽkė ~ lėkė, mõlis, nỹkšt ~ nyksta, pẽrīt ~ pėrinti, sūris. b) Nekirčiuoti ilgieji balsiai žymimi taip pat, kaip ir lk, pvz.: didiji, grẽžiu, kąsniùks ~ kąsniukas, pėdai, plyšys, sūnùs, šokìms ~ šokimas, vãrnu. c) Nekirčiuotos veiksmažodžių ir iš jų padarytų daiktavardžių priesagos -av- ilgojo a ilgumas nežymimas. Ji parodo šalutinio kirčio tvirtapradė priegaidė, pvz.: šūkava ~ šūkavo. Apie tokį balsio a ilgumą kalbama § 20. d) Kirčiuotų dvigarsių ilgasis sandas žymimas tvirtapradės ar tvirtagalės priegaidės ženklu ant pirmojo sando, pvz.: sáulė leĩdžes ~ saulė leidžiasi, šẽms ~ šėmas, žvỹrduobė ~ žvyrduobė, tik tvirtapradžių dvigarsių i, o, u + l, m, n, r pirmasis sandas yra visada trumpas, pvz.: pùlt ~ pulti, pìlt ~ pilti, raudõnė ~ raudonas. e) Kirčiuotų dvigarsių sandų pusilgumas taip pat nežymimas. Ji rodo tvirtagalės ir vidurinės priegaidės ženklas, dedamas ant antrojo sando. Kirčiuotų tvirtagale priegaide dvigarsių abu sandai yra pusilgiai, pvz.: kõ teib graũdžei veĩket ~ kõ teip (= taip) graudžiai veikiate; kirčiuotų vidurine priegaide dvigarsių pirmasis sandas pusilgis, antrasis — visada trumpas, pvz.: geram⁴ ~ geramė, medum⁴ ~ medumi. 1 Mitu vos upyno tarmės (toliau Mut) fonetika yra I-oji „Mitu vos upyno tarmės“ darbo dalis. Visas darbas yra Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne (žr. E. Grinaveckienė. Mitu vos upyno tarmė, Vilnius, 1955). 2 Žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą, II leid., Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1956. 3 Dvigarsiuose ir svetimos kilmės žodžiuose balsis o yra silpnai labializuotas ir tariamas su nežymiu a atspalviu. Plačiau toks o nagrinėjamas § 13. Dėl s išvirtimo į c po n žr. § 98. 4 Balsis e, eidamas prieš kietą priebalsį, tarmėje yra visada paplatėjęs ir tariamas kaip lk ia. Apie tokį platų e kalbama § 83. 119 2. Minkštumas. Priebalsių minkštumas prieš priešakinės eilės balsius paprastai nežymimas, pvz.: šešė, sesulė, šešė jaunoje, delkė atėjoji no motinėlės ~ sese sesulė, sese jaunoja, dėl ko atstojai nuo motinėlės, tačiau „Konsonantizmo“ skyriuje „Priebalsių minkštumas“ jis žymimas lankeliu ant priebalsio. Prieš supriešakintus užpakalinės eilės balsius priebalsių minkštumą žymi minkštinamasis ženklelis i, kaip ir lk, pvz.: numėšiu didžių dovanėlių. 3. Aspiruotumas. Apskritai, priebalsių aspiruotumas darbe nežymimas, jei neskaitytume vieno „Konsonantizmo“ skyriaus „Priebalsių aspiruotumas“. Ten jis žymimas atvirkščio kabelio ženklu iš dešinės priebalsio pusės viršuje. 4. Balsių priešakėjimas. Dėsningas balsių priešakėjimas dėl j įtakos darbe niekur nežymimas, pvz.: apjudīt ~ apjūdinti, jōje ~ jójo, žiōplas. 5. Pusbalsiai. Naujai susidariusių dvigarsių ir trigarsių tarpinis tarp u ir v garsas rašomas v, o tarpinis tarp i ir j=j, nes šie garsai, stovėdami žodžio gale, savo tarimu yra panašesni į priebalsius, pvz.: dangų̃ ~ danguję, medų̃ ~ meduję, šautuvus ~ šautuvas, tėvus ~ tėvas. 6. Skyryba. Darbe ištisai yra vartojami įprasti lk skyrybos ženklai: taškas, kablelis, dvitaškis ir pan., pvz.: tai nāms būna gražūs, o dabar tik triōbėtes lika ~ tai nāmas buvo gražūs, o dabar tik triōbėvietos liko; kam jį gal pasikūsti: niēkam ō niēkam. 7. Kiti ženklai. a) Gulščio klaustuko pavidalo ženklas, esantis dviejų žodžių ar sakinių tarpe, yra tarminės formos transponavimo į lk ženklas — tildė. Tildė darbe dedama tik ten, kur dėl garsų pakitimo tarmės žodis ar forma yra atitolusi nuo lk formos (žodžio), pvz.: kiēt ~ kiētas, lēč ~ lēdas, bet: pēda, šalta. b) Jei koks tarmės žodis lk nevartojamas arba savo reikšme jis skiriasi nuo atitinkamo lk žodžio, tai jo reikšmė dar aiškinama skliaustuose, pvz.: bilkštis (bildesys triukšmas), drūc ~ drūtas (stiprus). II. Kirtis a) Pagrindinio ir šalutinio (retais atvejais) kirčio vieta darbe žymima priegaidės ženklais, pvz.: dūona, kitì, mylėdāva ~ mylėdavo, vilkāi. b) Sakinio kirtį turintis žodis rašomas riebiau šriftu, pvz.: suvalgiau, niēka tāu nepalikau. III. Priegaidė 1. Kirčiuotų skiemenų priegaidė. a) Trumpinė priegaidė žymima graviu (`), pvz.: girè ~ giria, rankà, visi. b) Tvirtapradė priegaidė žymima akūtu (´), pvz.: brōlis, lóva, sāulė ~ saulė. c) Tvirtagalė priegaidė žymima cirkumfleksu (~), pvz.: krāujas, luobai, raugai. d) Vidurinė priegaidė žymima stačio s pavidalo ženklu, pvz.: pùs, vaikai (dgs. šauksm.), visōms ~ visomis. 2. Nekirčiuotų skiemenų priegaidė. Visame darbe nekirčiuotų skiemenų priegaidės nežymimos. Skyriuje „Nekirčiuotų skiemenų priegaidės“ jos žymimos atitinkamos priegaidės ženklu, pvz.: grēbēje ~ grėbėja, bópturgis ~ bóbturgis. 3. Šalutinio kirčio priegaidė. Darbe ištisai šalutinio kirčio priegaidė niekur nežymima. Skyriuje „Šalutinio kirčio priegaidė“ ji žymima kaip ir nekirčiuotų skiemenų priegaidė, pvz.: šūkava ~ šūkavo. Įvadas I. Tarmės plotas, vardas, gyventojai, šaltiniai, svarbiausios tarmės ypatybės § 1. Mut yra prie šiaurinio Nemuno kranto. Ji užima plotą tarp Smalininkų, Vėdžgirio, Šimkaičių, Stakių ir Skišnemunės (žiūrėk žemėlapį 1 pav., toliau žml.). Didžiausias šio ploto kultūros ir administracijos centras yra Jūr- 5 Nosinis n, eidamas prieš gomurinius k, g, visada yra liežuvio užpakalinis. 120 barkas. Pagal senąjį administracinį suskirstymą tarmės plotas priklausė Raseinių apskričiai ir sudarė Jurbarko valsčių, pagal dabartinį — tiriamoji tarmė užima pietinį Raseinių rajono pakraštį ir didesnę Jurbarko rajono dalį, be vakarinio kampo ties Smalininkais ir pietryčių kampo ties Paulių-Barzdžių kaimu. Iš vakarų, šiaurės ir rytų pusės tarmės plotą supa miškai, kurie ir sudaro aiškias ribas. Pietinė tarmės riba eina Nemunu. § 2. Pagal nekirčiuotų senųjų ilgųjų galūnes -a, -as, -e, -es (lk -o, -os, -ė, -ės) sutrumpėjimą (šaka ~ šako, šākas ~ šākos, šākė ~ šākė, šākės ~ šākės) tarmė priskiriama šiaurės vakarų aukštaičiams. Sąlyginio kirčio atitraukimo riba (ruožu: Juodáičiai — Júodkėnai — Paislynys) skiria ją nuo kitų šiaurės vakarų aukštaičių. Tiriamoji tarmė išlaiko lk kirčio vietą. Kieto l išlaikymas prieš užpakalinės eilės balsius skiria tiriamąją tarmę nuo buvusio Klaipėdos krašto šiaurės vakarų aukštaičių (už Smalininkų į vakarus dėl vokiečių kalbos įtakos sakoma plíaũks ~ plãukas, suplióta ~ suplóta). Tarmė yra tarp žemaičių dūnininkų ir aukštaičių veliuoniškių. Šiaurės vakarinėje tarmės ploto dalyje (žemaičių dūnininkų pasienis: Vertimų, Valučkų, Dargaitėlių, Pāvidaujo km.) yra daugiau su žemaičiais dūnininkais bendrų tarminių ypatybių. Jau čia pastebimas sporadiškas lk ė > ie: miesą ~ mesą, tėves ~ tēvas; o > uo: muotina ~ mótina, muor ~ nória (nori); ie > y: vysnė ~ viešnia, žvyg ~ žviegią; uo > ū: akūc ~ akuotas. Bendraties galūnės -t ištisai (ir jaunimo tarpe) čia dažniausiai minkštas (žemaičių dūnininkų bendraties galūnė -ti), pvz.: jōt, kráũt, šōkĭ. Rytinėje tarmės ploto dalyje (aukštaičių veliuoniškių pasienis: Pāalsio, Pāantvardžio km.) yra daugiau su veliuoniškiais bendrų ypatybių: tariamas kietas ir aspiruotas bendraties -t: mištc, sūkrė; nekirčiuotas galūninis baltų ē > ė > i: maiši ~ maišė, šākĭ ~ šākė; ā > o > u: dāru ~ dāro, lāšu ~ lāšo; sporadiškai žodžio pradžios e verčiamas į a: āgli ~ eglė, ainū ~ einū, aigulys ~ eigulys. Šiaurinėje tarmės ploto dalyje prie šiaurės vakarų aukštaičių, sąlygiškai atitraukiančių kirtį, ribos (Kniečių, Vōlungiškės, Degimų km.) pastebimas sporadiškas kirčio atitraukimas iš trumpos galūnės į ilgą priešpaskutinį skiemenį, pvz.: ēinu ~ einù, žēngiu ~ žengiu. Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad tiriamoji tarmė, pati užimdama nedidelę šiaurės vakarų aukštaičių tarmės ploto dalį ir būdama dviejų, palyginti, stambių tarmių tarpe, yra pereinamoji tarmė. § 3. Tiriamoji tarmė, remiantis grynai geografine padėtimi, pavadinta „Mitu vos upyno tarme“. Per tarmės plotą teka Mitu vos upė beveik su visu savo upynu (žr. žml.), kuris dažniausiai ima pradžią iš miškų, sudarančių didesnę tarmės ribų dalį (plg. § 1). Dėl to Mitu vos upyno tarmės vardas šiam plotui geriausiai tinka. § 4. Kalbos atžvilgiu tarmė, galima sakyti, yra vienalytė (turint galvoje anksčiau minėtas tarmės ploto pakraščių skirt ybes). Socialiniu atžvilgiu didžiąją tarmės gyventojų dalį sudaro kolūk iečiai. Be kolūkiečių, yra nemaža darbininkų ir inteligentų. Inteligentų kalboje pastebima žymi lk ir kitų tarmių įtaka. Be periodinės spaudos ir radijo, jie yra vienas iš svarbiausių šaltinių lk įtakai tarmėje atsirasti. § 5. Medžiaga tarmės aprašui rinkta iš gyvosios žmonių kalbos 1948 — 1955 m. Nemaža jos dalis surinkta iš šio darbo autorės namiškių ir kaimynų, 121 gyvenančių prie pat Jurbarko, Krišių km. Žymi medžiagos dalis užrašyta iš tarmės ploto viduryje esančių vietų: Kalnėnų, Smukučių, Vajotų, Lukšių, Gedžių, Girdžių, Dainių, Kuturių, Rūtulių, Geišių, Jokūbaičių, Pažerų km. (žr. žml.). Kita medžiagos dalis užrašyta iš tarmės paribiuose ir už jos ribų esančių kaimų: Palėkių, Žirniškių, Meškininkų, Mantvilių, Globijų, Žindaičių, Bandzinų, Balnių, Jėrubškių, Kavolių, Pavidaujo, Paškynų, Vādžgirio, Žvirblaukio, Bebirvų, Pātolupio, Pagriaužio, Griaužų, Rievų, Aužgirio, Rupėikių, Degimų, Jōvališkės, Kazokų, Pārituvio, Paulių, Pāantvardžio, Naūkaimio, Skirsnemuniškių, Jakaičių (žr. žml.). Iš viso medžiagos surinkta apie 8 tūkstančius lapelių su sakiniais ir frazeologija. Apklausta apie 400 tarmės atstovų — senesnio ir jaunesnio amžiaus žmonių ir apie 50 žmonių, gyvenančių tiriamosios tarmės kaimynystėje. Apklausiant tarmės atstovus, žiūrėta, kad apklausiamasis būtų vietos žmogus ir gerai mokėtų tarmę. II. Tarmės ribos § 6. Vakarų riba. Ši riba neilga. Ji skiria Mut nuo buvusio Klaipėdos krašto šiaurės vakarų aukštaičių. Riba iš esmės sutampa su buvusia Klaipėdos krašto siena ties Smalininkais — ją sudaro Pašvenčio, Jurbarkinės ir Mantvilių miškai iki Laukėsų pelkių ir Eičių. Mut plotui tenka prie ribos esantieji Pašvenčio, Žirniškių, Plėntrakių ir Mantvilių km. Už šios ribos gyvena tie patys šiaurės vakarų aukštaičiai, kaip Mut, tik jie dėl vokiečių kalbos įtakos visais atvejais minkštai taria garsą l, pvz.: gliuosnỹs ~ gluosnỹs, žỹliūtės (zylutės), pliuokštas (pluoštas), liūbas ~ liūbos. Čia taip pat pastebima ir žemaičių dūnininkų įtaka: nedėsningas o > uo: pakūojes ~ pakōjos, rūope ~ rōpė; ie > y: prỹbutis ~ priebūtis, ruoputỹnė ~ roputienė (bulvienė); gausu germanizmų, pvz.: nėgelis (vinis), šmānta (grietinė), rindà (ėdžia), stalċ ~ staldas (tvartas) ir kt. § 7. Šiaurės vakarų riba. Ši riba prasideda nuo Laukėsų pelkių ties Mantvilių km. Mantvilinės girios rytiniu pakraščiu ji eina į šiaurę iki Mituvos ties Bandzinų ir Vertimų km. Nuo čia ji pasuka į šiaurės rytus ir eina pro Žindaičius, Balandinės (giria) ir Drebuly­nės (giria) pietiniu pakraščiu, Pavidaujinėmis ir Šimkaitinėmis giriomis iki Vādzgirio ir Kniečių. Į šiaurės vakarus už šios ribos gyvena žemaičiai dūnininkai, tam tikrais atvejais lk ie > y: pỹnc ~ pienas, svỹsc ~ sviestas; uo > ū: púc ~ pūodas, siūls ~ siūolas (suolas); ē > ie: gieda ~ gėda, lielē ~ lėlė, žiūriek ~ žiūrėk; o > uo: mūotyna ~ mótyna, tūoke biūoba ~ tókio bóba, vyniōdas kalbūos ~ vienōdos kalbōs. Žemaitiškai kalbančius Mut atstovai vadina laiviais, o žemaitiškai kalbėti vadina laiviuoti. § 8. Šiaurės rytų riba. Prasidėjusi prie Vādzgirio, ši riba eina į rytus pro Kniečius, Mėdininkus ir ties Griaužais atsiremia į didžiulę girią — Birbiliškę. Ši riba skiria Mut nuo šiaurės vakarų aukštaičių, sąlygiškai atitraukiančių kirti. Ji svyruoja 6—7—10 km tarpe, nes kirčio ir priegaidės ypatybės, 122 paprastai, griežtų ribų neturi6. Už šios ribos į šiaurę kirtis yra atitraukiamas iš trumpos galūnės į ilgą priešpaskutinį skiemenį, pvz.: netuõli ~ netoli, žmuõna ~ žmonà, miẽsa ~ mẽsa, kruõpas ~ kruopas. Be to, prie šios ribos aiškiai jaučiamas žemaičių dūnininkų ir veliuoniškių tarmių maišymasis: kaip žemaičių dūnininkų, kartais 1k ė > ie: niẽra ~ nẽra, sujiedi ~ suẽdė; o > uo: kuõjes ~ kójos, stuovemuoje ~ stoviamója (grįčia, gyvenamoji); kaip ir veliuoniškių tarmėje, kartais nekirčiuotas 1k ie > e, uo > u: megõt ~ miegóti, rešutai ~ riešutai, tujau ~ tuojau, žedusė ~ žieduose; 1k e žodžio pradžioje išvirtęs į a: aĩk ~ eik, nuaini ~ nueini; kirčiuotas e visais atvejais tariamas kaip 1k ia, fonetinėje transkripcijoje žymimas kaip raidžių a ir e ligatūra æ, pvz.: sænis ~ sėnis, vaikẽli ~ vaikėli, žẽme ~ žẽmė; būsimojo laiko daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens veiksmažodžiai turi -sme, -ste galūnę: būsme ~ būsime, būste ~ būsite. Kalbančius su sąlyginio kirčio atitraukimu Mut atstovai vadina laukinaičiais, o jų tarme kalbėti vadina laukinaičiuoti. § 9. Rytinė riba. 1933 m. sudaryto tarminio žemėlapio7 aukštaičių veliuoniškių ir šiaurės vakarų aukštaičių riba ties Skirsnemune nesutampa su dabartine Mut ir veliuoniškių riba. Iš tikrųjų dabar veliuoniškiams dar priklauso: Skirsnemunė, Paulių-Barzdžių kaimas, Stakiai ir kampas šiuo ruožu: Stakiai — Griaužų km. — Ariógala. Taigi Mut ir veliuoniškių riba, prasidėjusi Birbiliškės šiaurės vakarų pakraštyje ties Griaužais, eina vakariniu Birbiliškės pakraščiu į pietvakarius nuo Rievų, Rupėikių, Kazokų ir Jōvališkės km., toliau Alsės upe ir Paslauskīnės girios šiauriniu pakraščiu iki Paulių-Barzdžių km. ir Rudzinskīnės girios šiaurės vakarų pusės. Nuo čia ji pasuka tiesiai į pietus. Čia ją sudaro Diferencijos ir Jasinskīnės miškai. Ties Skirsnemune ji atsiremia į Nemuną. Ši izofona taip pat svyruoja keleto kilometrų plote, nes tų pačių žmonių kalboje prasikiša ir Mut, ir veliuoniškiams charakteringos ypatybės. Už šios ribos į rytus yra veliuoniškių tarmė, pasižyminti šiomis svarbiausiomis ypatybėmis: a) nekirčiuotas galūninis 1k -ė atliepia -i; o — u, pvz.: kárvi ~ kárvė, kiaũli ~ kiaũlė, miši ~ mušė, nėši ~ nėšė, nāmu ~ nāmo, sāku ~ sāko, vaiku ~ vaiko; b) nekirčiuotas galūnės -ės, -os išlieka sveikas, kaip 1k8, pvz.: kātės, pēlės, rañkos, vāgos; c) e žodžio pradžioje visada verčiamas į a, pvz.: ainù, aigulỹs, arškētis; d) kirčiuota e visais atvejais ištaria su a atspalviu, kaip 1k ia, pvz.: mergēli ~ mergėlė, vaikēli ~ vaikėli. e) bendraties galūnės -t ištisai tariama kietai, aspiruotai, pvz.: ait⁽c⁾ ~ eiti, jōr, šōktę; 6 Plg. P. Jonikas, Pagramančio tarmė (toliau PT), § 5, Kaunas, 1939. 7 Žr. A. Salys, Archivum Philologicum (toliau APh), 4, Kaunas (1933) ir žemėlapį. 8 Šiuos garsus žodžio gale į -is, -us verčia tik tie veliuoniškiai, kurie gyvena į rytus už linijos Veliuona – Ariogala. 123 f) būsimojo laiko veiksmažodžiai daugiskaitos pirmajame asmenyje turi -sme, antrajame -ste galūnę, pvz.: nešme ~ nešime, skalpsme ~ skalbsime, skalpste ~ skalbsite; g) antrinių dvigarsių y, ū + l, m, n, r pirmasis sandas visada tariamas trumpai, pvz.: báltims (baltymas), sūrmaišis (sūrmaišis). § 10. Pietinė riba. Ši riba, prasidėjusi ties Skirsnemune, eina Nemunu į vakarus iki buvusios Klaipėdos krašto sienos ties Smalininkais. Užnemunėje yra ta pati veliuoniškių tarmė, pvz.: ėmi ~ ėmė, dári ~ darė, lášu ~ lášo, mánu ~ máno, vīrs ~ výras, žvīrs ~ žvýras, tik čia žodžio pradžios e neverčiamas į a: einu, eilė; kirčiuotas e prieš minkštą priebalsį čia netariamas kaip ia: kvailėlė ~ kvailėlė; būsimojo laiko veiksmažodžių daugiskaitos I-asis ir II-asis asmuo tariamas kaip 1k: ėsim, nėšim, šóksit. III. Tarmės žemėlapis § 11. Prie aprašo dedamas tarmės žemėlapis, vaizduojantis tarmės plotą ir ribas. Kadangi svarbiausias žemėlapio tikslas yra išryškinti tarmės ribas, tai jame nepažymėta smulkesnių vietovių, o daugiausia kreipiamas dėmesys į vietoves, turinčias reikšmės tarmės riboms, tarmės pavadinimui išryškinti. Visi žemėlapyje surašyti vietovardžiai yra tokie, kokie jie yra vartojami tarmės atstovų, tik transponuoti į lk. 1 pav. Mituvo upyno tarmės ribos. 1 — administracinių rajonų ribos, 2 — miškų ribos, 3 — šiaurės vakarų aukštaičių, minkštinančių t prieš užpakalinės ir vidurinės eilės balsius, tarmės riba, 4 — žemaičių dūnininkų tarmės riba, 5 — Mituvo upyno tarmės riba, 6 — šiaurės vakarų aukštaičių, sąlygiškai atitraukiančių kirtį, tarmės riba, 7 — veliuoniškių tarmės riba, 8 — sąlyginio kirčio atitraukimo svyravimo ruožas 124 IV. Kai kurie aprašomojo ploto istorijos duomenys ir tarmės tyrinėjimų apžvalga § 12. a) Mut plotas yra vakarinėje aukštaičių tarmių dalyje ir prieina prie žemaičių dunininkų (žr. § 2). Aukštaičių ir žemaičių vardas iš senovės yra reiškęs ne kalbinę, o grynai geografinę sąvoką: žemaičiai — žemumų gyventojai, aukštaičiai — aukštumų⁹. K. Būga¹⁰ spėja, kad šie du vardai yra atsiradę apie XIII a. pradžią. Žemaičiai tada gyvenę Nevėžio žemumoje. Žemaičių vardas rusų šaltiniuose pasirodo XIII a. pradžioje¹¹. Tai rodo, kad pats vardas turėjo kilti anksčiau. Jei šie vardai nebuvo susiję su kalba, tai visai galimas daiktas, kad į vakarus nuo Nevėžio gyvenantieji lietuviai ir nežemaičiai buvo pradėti vadinti žemaičiais — žemumų gyventojais. Tuo būdu, Mut plotas iki lietuvių dialektologijos mokslo atsiradimo, kai aukštaičių ir žemaičių vardai pasidarė tarmių pavadinimai, geografiniu ir administraciniu atžvilgiu priklausė žemaičiams. b) Istorijos duomenys rodo¹², kad iki XIV a. vidurio tiriamosios tarmės plotas, kaip ir didesnė pietų žemaičių ploto dalis, įėjo į Karšuvos žemės plotą. Iš kronikose duodamų faktų matyti, kad šiame plote gyveno lietuviai¹³. Kronikose minimi to meto kai kurie šiame plote buvusių pilių ir vietų pavadinimai, išlikę nepakitę ir iki šių dienų, pvz.: Dusburgo kronika mini¹⁴, kad šiame plote buvusi Bebirvaitės pilis, kurią 1307 m. kryžiuočiai sudegino. Bebirvytis yra tiriamojo ploto šiaurės upelis. Šalia Bebirvyčio yra Bebirvų km., įsikūręs iš buvusio Bebirvų dvaro (žr. žml.). Dusburgo kronika 1315 m. pirmą kartą mini¹⁵ Skirsnemunės (Cristmemele) pilį (dabar aprašomojo ploto rytiniame pakraštyje esantis Skirsnemunės miestelis). Vygando Marburgiečio kronika 1357 m. pirmą kartą mini¹⁶ tiriamojo ploto upę M i t u v ą „1357 metais maršalas Zigfrydas… staiga įžengė į lietuvių žemę ir atvyko prie upės, vietinių žmonių kalba vadinamos Mituva“…; Dusburgo kronika sako¹⁷, kad Karšuvos žemėje 1259 m. kryžiuočiai pastatė Jurgio pilį (dabar Jurbarko miestas) ir daug kitų. XIII—XV aa. tiriamasis plotas buvo kryžiuočių nuolat puldinėjamas ir plėšiamas. Dėl tos priežasties Karšuvos žemės gyventojų skaičius sumažėjo ir, be to, pasikeitė jų administracinis pasiskirstymas. Šioje žemėje susidarė keli valsčiai. Šaltiniuose apie XVI a. Žemaičiuose minimas jau Karšuvos valsčius¹⁸. Tuo laiku šiam valsčiui priklausė tik pietryčių žemaičiai. Tiriamasis plotas XVI a. buvo Veliuonos pavieto dalis ir sudarė šiaurinę Jurbarko ir 9 Žr. Lietuviškoji enciklopedija, 2, 199, Kaunas, 1934. 10 Žr. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas (toliau LKŽ), LIII, Kaunas, 1924. 11 Žr. A. Salys, Die žemaitischen Mundarten (toliau ŽM), 6, Kaunas, 1930. 12 Ten pat, 31—32 ir žemėlapis. 13 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, 1, 53, Vilnius, 1955. 14 Ten pat, 53. 15 Ten pat, 37. 16 Ten pat, 78. 17 Žr. A. Salys, ŽM, 31. 18 Žr. Акты издаваемые Виленскою Коммиссиею для разбора древнихъ актовъ, 25, 8—93, Wilna, 1898. 125 Veliuonos valsčiaus dalį. Iš Jakubovskio žemėlapio19 matyti, kad Veliuonos pavietas XVI a. iš šiaurės vakarų pusės siekė Pajūrio ir Karšuvos valsčius, šiaurėje priėjo prie Viduklės ir Raseinių valsčių, rytuose atėjo iki Vilkijos valsčiaus, o pietuose buvo nutįsęs per Nemuną iki Šešupės. Žemėlapis rodo, kad tiriamasis plotas tuo laiku buvo labai miškingas ir retai žmonių apgyventas. Tai rodo, palyginti, mažos metinės pajamos, gaunamos iš šių valsčių. c) Dialektologijos istorijoje žinoma, kad įvairios gamtinės kliūtys (miškai, pelkės, upės ir pan.), trukdančios žmonėms bendrauti, ar senieji administraciniai vienetai yra turėję įtakos kai kurių tarmių riboms susidaryti20. Tiriamojo ploto tarmės riboms susidaryti ir jos tarminėms ypatybėms nusistovėti, kaip ir daugeliui kitų tarmių, galimas daiktas, yra turėjusi įtakos ploto geografinė padėtis ir jo administracinis priklausymas. Kaip jau buvo minėta, tiriamasis plotas nuo XVI a. priklausė Veliuonos pavietui ir buvo retai apgyventas. Be to, šį plotą iš šiaurės vakarų pusės nuo žemaičių skyrė dideli miškai. Dėl to, gyventojų skaičius kai kurių kalbininkų teigimu21 galėjo būti papildytas iš Nevėžio žemumos atsikėlusių ateivių vakarų aukštaičių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima būtų manyti, kad visa tai galėjo sudaryti sąlygas šiame plote įsigalėti vakarų aukštaičių tarminėms ypatybėms. Šio ploto vakarų aukštaičiai, palaikydami ryšius su kaimynais, galėjo į savo tarmę įnešti ir kai kurių jų tarminių ypatybių. Pavyzdžiui, šiaurės vakarų kaimynų žemaičių pavyzdžiu jie galėjo abu tvirtagalę priegaidę kirčiuotų dvigarsių sandus pradėti tarti vienodu ilgumu, o priegaidę — ant abiejų sandų vidurio, pvz.: ãu.c ~ aũtas, ba.i.sei ~ baisiai, da.l.gis ~ dalgis22. Žemaičių tarmės įtaka gali būti paaiškinami ir tiriamosios tarmės žodžio galo trumpėjimo dėsniai. d) Atsiradus lietuvių kalbos mokslui, lietuvių kalbos plotas imtas skirstyti tarmėmis. Jau D. Kleinas savo gramatikoje pažymi, kad nuo visų kitų lietuvių kalbos tarmių daugiausia skiriasi žemaičių tarmė, nors patį žemaičių vardą D. Kleinas vartoja administracine prasme23. Apie 200 metų vėliau lietuvių kalbą į aukštaičių ir žemaičių tarmes skirstė A. Šleicheris. Jis taip pat aiškios ribos tarp šių tarmių nenurodė24. 1861 m. iš spaudos išėjo J. Juškos darbas „Kalbos Lėtuviszko lėžuv’o ir lėtuviszkas statraszimas arba ortografija“25. Čia J. Juška pirmą kartą apytikriai suskirstė lietuvių kalbą tarmėmis. Jis išskyrė 4 tarmes: žemaičių, prūsų lietuvių, ariogališkių ir rytų lietuvių. Ariogališkių plotas maždaug sutampa su vakarų aukštaičių plotu. Nurodydamas ariogališkių tarmės ribas, J. Juška 19 Žr. J. Jakubowski, Mapa wielkiego księstwa litewskiego w połowie XVI wieku, 1, Kraków, 1928. 20 Žr. A. Salys, APh, 4, 22, 27, 28, 29, Kaunas (1933). 21 Žr. A. Salys, ŽM, 112—113. 22 Žr. APh, 4, 28; PT, § 15. 23 Žr. Grammatica Litvanica... M. Danieli Klein, XVI, Regiomonti, 1653. 24 Žr. A. Schleicher, Handbuch der litauischen Sprache, 4—6, Prag, 1856. 25 Jon’s Juszka, Kalbos Lėtuviszko lėžuv’o ir lėtuviszkas statraszimas arba ortografija, Peterburgas, 1861. 126 sako, kad į vakarų ariogališkių tarmė eina iki Jurbarko26. Jurbarkas, iš tikrųjų, yra arti žemaičių pasienio (žr. žml.). Kadangi J. Juška tikslių ribų nenurodinėjo, tai galima sakyti, kad jis pirmasis Mut plotą priskyrė prie vakarų aukštaičių (J. Juškos terminu ariogališkių) tarmės. Kalbėdamas apie ariogališkių tarmę, J. Juška teisingai pastebi kai kurias ariogališkių (tame tarpe ir Mut) būdingas tarmines ypatybes, išlikusias tiriamojoje tarmėje ir nepasikeitusias iki šių dienų27. XIX a. pabaigoje, pradėjus domėtis lietuvių kalbos tarmėmis praktikos ir mokslo reikalams, pradedamas plačiau tyrinėti ir Mut plotas. Tai matome iš 1882 m. rugsėjo mėn. 14 d. išlikusio laiško, rašyto iš Pasvalio28. Laiško autorius (neišaiškinta, J. Jablonskis ar J. Spudulis) iškelia nemaža Skirsnemunės apylinkių (dabar Mut plotas) fonetinių ir žodyno ypatybių. Nurodydamas skirsnemuniškių tarmines ypatybes, laiško autorius atskiria skirsnemuniškius nuo rytų aukštaičių pagal skirtingą priebalsio l tarimą, pvz.: „...Taip pat kaip Gruzdėčai (dabar šiaurės vakarų aukštaičiai, atitraukiantys kirtį — E. G.) Skersnemunėčzai (skirsnemuniškiai laiško autoriaus vadinami Skersnemuniečiais, matyti, dėl to, kad į tarmėje, būdamas kiek paplatėjęs, plg. § 13, neįpratusiai ausiai galėjo atrodyti panašus į žemaičių ė < l—E. G.) sako saulė, meilė, o ne saulta, meilta…“29, o, lygindamas juos su gruzdiečiais, teisingai jungia šias vietas į vieną tarminį vienetą ir priskiria skirsnemuniškius prie vakarų aukštaičių, pvz.: „...Skersnemunėčzai kaip ir Gruzdėčai vysžkalbos priguli, jei neklystu prie Wakarečzu Lētuwinįku walig paskirstymo kun. Baranauskio, bo jau yra perėję už Lētuwju Ryt. in Žemaičzu tarpą...“30. Laiške yra duodamos ir kai kurios skirsnemuniškių žodyno skirtybės nuo gruzdiečių tarmės, lyginama jų tarmė su kitomis tarmėmis, pvz.: „...Kalba Skersnemunėczu galima sakyti kad kone tokia pat pagal yszstarmės, kaip ir Gruzdėczu, tiktai ka daug turi išz wokiszkos kalbos pažvczotų žodžiu: teip wa gricza wadina sztubą, lopetą — szpatu, blogai — szlektai...“31 ir „...Tolesniai daugel daiktų kitoniškai wadina kaip kitur, t. w. rupužę wadina pamatinę, o bulbes staczai rapukais; apuszę — drebulę; bezdą — alywą; miszką — giriją; medžus — malką; sodžus — kaimomis; kutę — twartu;... piszorių — rasztinįku; ... mergaitę staczai merga, o kad labai maloniai tai merguczę...“32. Šiame laiške duotos skirsnemuniškių tarminės ypatybės, nors ir teisingos, bet atsitiktinės ir ne visos. Kiek daugiau šio ploto tarmę yra tyrinėjęs K. Jaunius Raseinių tarmės apraše33. Šiame darbe minima, kad Raseinių apskrities „...trikampis... tarp 26 Jon’s Juszka, min. veik., 8. 27 Žr. ten pat, 24, 25, 27. 28 Žr. Liet. TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyno fondai, Nr. 2256. 29 Ten pat, 1. 30 Ten pat, 1. 31 Ten pat, 1. 32 Ten pat, 2. 33 Žr. Кс. К. Явнисъ, Описание Россіенскаго уѣзда, 20—55, Ковна, 1893. 127 pašto stoties Vereduvos ir Tauragės yra gyvenamas lietuvių, tariančių, pie- muo, lietuvis…“34 (akūtas šiuo atveju žymi kirčiuotą garsą — E. G.). Iš čia duodamų pavyzdžių matyti, kad K. Jaunius, kaip ir J. Juška, pietinį Raseinių apskrities kampą (Mut plotą) teisingai priskyrė vakarų aukštaičių tarmei, tik, galimas daiktas, dėl trūkumo tikslesnių ir gausesnių tarminių duomenų, vakarų aukštaičių plotas Raseinių apskrityje buvo jo per daug padidintas (net iki Tauragės!). Raseinių tarmės apraše toliau yra sakoma, kad „Aukštaičių tarmė Raseinių apskrityje priklauso prie vakarų aukštaičių tarmių grupės ir beveik niekuo nesiskiria nuo gretimų Kauno apskrities tarmių, pvz.: nėra esminio skirtumo tarp Girkalnio ir Ariogalos apylinkių tarimo ir gramatikos“35. Kadangi K. Jaunius tarmes aprašinėjo tik bendrais bruožais, tai ši jo pastaba yra teisinga, ypač turint galvoje tai, kad ano meto lietuvių kalbos tarmės buvo dar mažai tyrinėtos. Šalia Raseinių apskrities ir jai gretimų apskričių tarmių lyginimo ir sisteminimo, K. Jaunius yra teisingai pastebėjęs, kad už Kalnujų į pietus (Mu plote — E. G.) žodžio galo junginiai -ja, -va desningai nukrinta, jei eina po senųjų ilgųjų balsių. Prie jo duotųjų šiam desniui patvirtinti pūi (= pū̃ ~ pū̃va), gỹy (= gỹ ~ gỹja) pavyzdžių būtų galima prijungti daugelį dabar tiriamojoje tarmėje sutinkamų pagal tuos pačius desnius fonetiškai pakitėjusių panašių žodžių formų (žr. §§ 61, 93). 1894 m. žurnale „Живая Старина“36 buvo išspausdinti Peterburgo universiteto IV-ojo kurso studento A. Pogodino surinkti tekstai iš lietuvių kalbos tarmių. Greta žemaitiškų tekstų, čia duodama keletas tekstų, užrašytų iš vietų, esančių į pietus nuo Šaltuonos upės, t. y. iš Mut ploto. A. Pogodinas šią tarmę vadina lietuvių lk tarme. A. Pogodino užrašytieji tekstai yra pirmieji iš Mut ploto. Tačiau A. Pogodinas tekstus rašė paprasta rašyba, be to, jis neskyrė balsių ilgumo (žiūrėti = žiūreti, būne = būnie), daug kur vienodai rašė e ir ė, pvz.: sutverė. Be to, A. Pogodinas, laikydamas užrašomąją tarmę lk tarme, matyti, yra stengęsis rašyti tokias galūnes, kokios buvo priimtos gramatikose, pvz.: klausė, atsakė ir t.t., nors tarmėje nekirčiuotas e žodžio gale niekur nėra tariamas. Tai rodo, kad A. Pogodinas iš klausos neskyrė e nuo ė, todėl žodžio viduryje šiuos garsus maišė, o galūnėje, teoriškai žinodamas, kur rašoma ė, kur e, rašė neatsižvelgdamas į tarimą. Todėl A. Pogodino tekstai tarmės fonetikos reikalui visai netinka. Jie kiek svarbesni gali būti leksikai ir iš dalies sintaksei. 1898 m. A. Baranauskas studijoje „Заметки о литовскомъ языкѣ и словарьѣ“37 nurodė šiaurės vakarų ir pietų vakarų aukštaičių tarmių ribą. Ją A. Baranauskas išvedė pro Vadžgirį, Šimkaičius, Girkalnį, Betygalą ir tuo būdu Mut plotą (pietinį Raseinių tarmės kampą linija: Jurbarkas — Skirsnemunė — Šimkaičiai) neteisingai priskyrė pietiniams vakarų aukštaičiams38. 34 Кс. К. Явнисъ, Описание Россіенскаго уѣзда, 23. 35 Ten pat, 23 — 24. 36 Žr. Живая Старина, 2, 233 — 258 (1894). 37 А. Барановскій, Заметки о литовскомъ языкѣ и словарьѣ (toliau Zamietki), Санктпетербургъ, 1898. 38 Ten pat, 50. 128 Skiriamaisiais kriterijais A. Baranauskas čia paėmė kirčio atitraukimą ir žodžio galūnę. Iš tikrųjų A. Baranausko nurodytoji riba sutampa tik su sąlyginio kirčio atitraukimo riba39, tačiau ji nėra pietinių ir šiaurinių vakarų aukštaičių tarmių skiriamoji riba, nes nuo jos tiek į šiaurę, tiek į pietus iki Nemuno žodžio galas yra visai vienodai fonetiškai pakitęs, t. y. A. Baranausko duotuosius o, io, jo garsus žodžio gale abiejose šios ribos pusėse taria visiškai vienaip. Kad į šiaurę už šios ribos žodžio galo garsai o, io, jo yra tariami kaip a, ia, ja, tvirtina ir pats Baranauskas40, o kad už šios ribos į pietus nekirčiuoti šie garsai žodžio gale taip pat yra tariami, kaip a, ia, ja, iš dalies patvirtina A. Baranausko laikais užrašyti A. Pogodino tekstai, pvz.: suleida ~ suleido, ateidava ~ ateidavo41, o taip pat ir dabartiniai tiriamosios tarmės (ji yra į pietus už A. Baranausko nustatytos ribos) faktai, žr. §§ 63, 84. Kad lk garsas o vienas ir junginyje su j A. Baranausko aprašomuoju metu Mut nekirčiuotame žodžio gale negalėjo būti tariamas kaip o, io, rodo tarmės fonetinių dėsnių raida. Senasis ilgasgalis a tiriamojoje tarmėje žodžio gale yra tiesiog sutrumpėjęs į a, bet jokiu būdu neperejęs per o virtimo laipsnį. Taigi, A. Baranausko išvestoji riba pro Vadžgirį, Šimkaičius, Girkalnį tik teisingai padalina pačius šiaurės vakarų aukštaičius į dvi dalis: nuo jos į šiaurę esantieji šiaurės vakarų aukštaičiai atitraukia kirtį iš trumpos galūnės į ilgą priešpaskutinį skiemenį, o už jos į pietus gyvena tie patys šiaurės vakarų aukštaičiai, išlaikantieji lk kirčio vietą. Tik 1924 m. K. Būga LKŽ42 daug tiksliau ir nuodugniau suskirsto vakarų aukštaičius į patarmes. Laikydamas kriterijumi galinio skiemens balsių ilgumą, jis išskiria taip pat dvi vakarų aukštaičių patarmes: šiaurės vakarų aukštaičius (jo terminu žiemių vakarietčius) ir pietų vakarų aukštaičius (jo terminu pietų vakarietčius). Šių dviejų tarmių skiriamąją ribą K. Būga teisingai laiko Nemuną. Taigi, K. Būga pirmasis Mut plotą priskyrė prie šiaurės vakarų aukštaičių, tik jo dar neatskyrė nuo veliuoniškių. 1933 m. A. Salys patikslino šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių dūnininkų tarmės ribą43. Ji maždaug sutampa su Mut šiaurės vakarų riba (plg. § 7 ir tarmės žemėlapį). Toje pačioje APh IV-oje knygoje A. Salys pirmą kartą nustatė ribą tarp šiaurės vakarų aukštaičių ir veliuoniškių44, tačiau ji nėra visai tiksli: ties Skirsnemune ji nesutampa su Mut ir veliuoniškių riba, nes dabartiniu metu veliuoniškiams dar priklauso plotas į rytus už linijos: Skirsnemunė, Paulių-Barzdžių km., Stakiai, Griaužų km., Ariogala (plg. § 9 ir tarmės žemėlapį). Toje knygoje Mut plotas pagal nekirčiuotų galūninių ilgųjų a, e sutrumpėjimą teisingai buvo priskirtas šiaurės vakarų aukštaičių tarmei, išlaikančiai lk kirčio vietą. Tiriamasis plotas, kaip ir daugelis lietuvių kalbos tarmių, nuo 1933 metų iki Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo beveik nebuvo tyrinėtas. Dabartiniu 39 Žr. APh, 4, žemėlapį ir tiriamosios tarmės aprašą § 8. 40 Žr. A. Baranauskas, Zamietki, 54. 41 Žr. Живая Старина, 2, 256 (1894). 42 Žr. K. Būga, LKŽ, LXIII–LXIV. 43 Žr. A. Salys, APh, 4, 26–28 ir žemėlapį. 44 Žr. ten pat, 28 ir žemėlapį. 0. Kalbotyros klausimai 129 metu, visoje šalyje smarkiai išplėtus mokyklų ir klubų-skaityklų tinklą, per visiems prieinamą literatūrą, spaudą, radiją pradėjo sparčiais tempais plisti į mūsų kaimus nauji kultūros reiškiniai. Lietuvių kalbos tarmės, lėk veikiančios, pradėjo smarkiai niveliuotis, nykti. Tarybų valdžios metais buvo sudarytos visos sąlygos plačiu mastu tyrinėti lietuvių kalbos tarmes kaip vertingą kalbos praeities liekaną, rašyti tarmių aprašus, rengti monografijas. Ir Mut plotas 1948—1955 m. laikotarpiu buvo intensyviai tiriamas, tikslinamos jo ribos (ypač rytinė, žr. § 9 ir žemėlapį), rašoma jo tarmės monografija, fiksuojama, apibendrinama ir sisteminama surinktoji gausi tarminė medžiaga. Garsynas I. Balsiai § 13. Mut yra šie balsiai: a, ą, e, ę, ė, i, y, į, o, u, ū, ų. Savo kokybe tarmės balsiai mažai kuo skiriasi nuo atitinkamų lk balsių. Pažymėtina tik, kad balsiai i, u visada yra tariami kiek platėliau ir ne taip įtemptai kaip lk. Balsiai e, ę, eidami prieš kietus priebalsius, tarmėje visada paplatėja, pasidaro labiau įtempti ir gauna supriešakinto balsio a atspalvį. Taip e, ę tariami tokiuose žodžiuose kaip lėsa, mės, nėš, pėštų, škėšta. Balsis o dvigarsiuose ir svetimos kilmės žodžiuose yra silpnai labializuotas ir tariamas su nežymiu balsio a atspalviu. Taip o tariamas tokiuose žodžiuose kaip raudónas⁴⁵~ raudōnas, šónc~ šōnas, visóms, kalióšai. Tarmės a (< ā) vienas ir ai, am, an junginyje, eidamas žodžio gale po j ir kitų minkštų priebalsių, visada supriešakėja ir išvirsta e (žr. § 84), pvz.: girė~ girià, grėbėl~ grėbliai, šėne~ šėnio. Savo kiekybe balsiai a, e, o tarmėje gali būti ilgi (nāks~ nāgas, sēnis, sōč⁴⁶~ sōdas), pusilgiai (gerām~ geramė, pačēm~ pačiamė, visōms~ visomis), trumpi (mamà, sāva~ sāvo; nėždāva~ nėšdavo, vakarē, vyrešne~ vyrėšnė; gerōms, senōms); lk balsiai ą, ę, į, ų — ilgi (kąsnis, sąšlavynas~ sąšlavynas; grėšt⁴⁷~ grėžti, grėžiu; li̇́st, grį̇́žau; si̇́ūst, vārnu) ir trumpi (vaika~ vaiką, pēle~ pėlę, žūvi~ žūvį, sīnu~ sūnų); balsiai i, u trumpi (kiti, lupū) ir pusilgiai (akims~ akimis, alum~ alumi); balsiai ė, y, ū — visada ilgi (pēda, pēdaī, plyšys, šīrūs). Balsių kiekybė smulkiau aprašoma „Vokalizmo“ skyriuje, kalbant atskirai apie kiekvieną balsį. II. Priebalsiai § 14. Tarmėje yra šie priebalsiai: b, d, g, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž, f, ch, h. Visi jie gali būti kieti ir minkšti (sárks ~ sárgas, sēnis), tik j visada yra minkštas. Visi priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius tarmėje yra ⁴⁵ Priebalsis s, dėl a, e iškritimo atsidūręs po n, tarmėje visais atvejais išvirsta afrikata c, žr. § 98. ⁴⁶ t ir s, o taip pat d ir s priebalsiai, atsidūrę greta dėl a iškritimo, tarmėje susilieja į vieną, ir iš jų atsiranda afrikata c, žr. § 98. ⁴⁷ Bendraties galūnės -t tarmėje dažniausiai tariamas minkštai, tačiau veliuoniškių pasienyje jis tariamas kietai. 130 kiek minkštesni, negu kapsų-zanavykų tarmėje. Toks minkštumo skirtumas yra pastebimas iš ausies, klausantis ir lyginant tiriamosios tarmės ir kapsų-zanavykų tarmės atstovų tarimą. Atskirų priebalsių minkštumas nagrinėjamas §§ 102—106. Priebalsiai f, ch, h tarmėje yra reti, nes senesnieji tarmės atstovai vietoje jų tebevartoja p, k, g garsus (pãbrikis ~ fabrikant, kórs ~ chòras, ligminas ~ himnas). Nosinis n, eidamas prieš gomurinius g, k, visada yra liežuvio užpakalinis. Taip n tariamas žodžiuose lankė, lengvas ir kt. III. Afrikatos § 15. Tarmėje yra šios afrikatos: c, č, dz, dž. Rečiausiai iš jų sutinkama afrikata dz. Afrikatos tariamos kaip lk. Jos gali būti kietos ir minkštos, pvz.: lẽč ~ lėtas, ačáiža ~ atšaiža, dzangúot (vaikščioti be tikslo ir naudos), adžalà ~ atžala, čỹpt, čė ~ čia, džìnkt ~ džingt, adžėlė ~ atžėlė. IV. Dvigarsiai § 16. Tarmėje yra šie dvigarsiai: a) b a l s i n i a i: ai, au, ei, ie, ui, uo, pvz.: raĩč ~ raitas, naĩt ~ nueiti, saũle ~ saulė, sėĩle ~ sėlė, prẽit ~ prieiti, siẽksnis, zuĩkỹs, žaibúo ~ žaibuoja; b) m i š r i e j i: al, am, an, ar, el, em, en, er, ėl, ėm, ėn, ėr, il, im, in, ir, yl, ym, yn, yr, ol, om, on, or, ul, um, un, ur, ūl, ūm, ūn, ūr, av, ev, yv, uv, ov, uj, pvz.: kálnas, kanãls⁴⁸ ~ kanãlas, kañps ~ kañpas, pẽrkam, krañč ~ kraštas, álkanč ~ álkanas, daržas, kárs ~ kãras, kėlt, kėls ~ kelias, remt, lengvas, gẽls ~ gėlas, šėms ~ šėmas, tetėnč ~ tetėnas, bėrs ~ bėras, žĩls ~ žilas, arims ~ arimas, kãšpinc ~ kašpinas, piŕštas, akỹls ~ akylas, beržỹnc ~ beržynas, vãlgymc ~ valgy mas, vyrs ~ vyras, atóls ~ atólas, raudónc ~ raudonas, bufbuls ~ burbulas, piktūms ~ piktumas, malūnc ~ malūnas, šūrmaišis, jávs ~ javas, klẽvs ~ klevas, kalektyvs (kolektyvas), šáutuvas ~ šautuvas, stóv ~ stovia (stovi), meduj ~ meduje. Visi senieji dvigarsiai tariami taip pat, kaip lk, tik dvigarsiu ie, uo atskirų sandų tariant negirdėti. Visi naujai susidarę dvigarsiai lk atliepia skirtingų skiemenų garsus. IV. Trigarsiai § 17. Tarmėje yra šie trigarsiai: iev, iel, iem, ien, ier, uol, uom, uon, ail, ain, air, aul, aun, aur, ein, pvz.: tievs ~ tėvas, viẽl ~ vėl, tiems, viẽnc ~ vienas, pōpiermalkes ~ popiermalkės, sūols ~ suolas, būoms ~ būomas, dúonku-bilis, kvails ~ kvailas, ráinc ~ rainas, žvaĩrs ~ žvairas, aũls ~ aulas, gáun ~ gauna, kiáurs ~ kiauras, eĩn ~ eina. Visi trigarsiai tarmėje yra naujai susidarę dėl žodžio galūnės sutrumpėjimo ir žodžių sudūrimo. 48 Dėl žodžio galo sutrumpėjimo naujai susidarę kirčiuoti dvigarsiai a, e, i, u + l, m, n, r, v tarmėje visada tariami su tvirtaprade priegaide. 131 Kirtis I. Pagrindinis kirtis § 18. Kirčio vieta. Kaip minėta § 2, Mut savo pagrindinio kirčio vieta nuo 1k nesiskiria. Kiekvienas žodis, paprastai, turi tik vieną kirčiuotą skiemenį (dar žr. § 20). Kirtis yra laisvas, dėsningai šokinėjantis pagal tam tikras taisykles (jos išryškės nagrinėjant atskiras kalbos dalis); jis gali būti ant bet kurio skiemens žodyje, pvz.: kėpals ~ kėpalas, tárdytojis ~ tárdytojas, lydėkas ~ lydėkos, kepurės, vyturys. § 19. Kirčio stiprumas. Kirčiuoti garsai yra aiškesni už nekirčiuotuosius ir pasižymi tarimo stiprumu. Tariant žodį, kulminacinis tarimo stiprumo spūdis krinta ant kirčiuotojo skiemens, pvz.: šakà, nebylýs, lóva, diegai, sakaũ, pėilis, kálvis, nusigãnda ~ nusigaĩndo, kélmas, veršis, kílpa. II. Šalutinis kirtis § 20. Be pagrindinio kirčio, tarmėje retais atvejais yra girdimas ir šalutinis kirtis. Dažniausiai ji turi žodžiai su priesaga -av-, jei ši priesaga neturi pagrindinio kirčio ir jei po jos einantieji žodžio galo skiemenys tarmėje yra trumpi. Šiuo atveju šalutiniu kirčiu kirčiuotas priesagos -av- balsis visada yra ilgas. Jo ilgumą rodo tvirtapradė šalutinio (pokirtinio) kirčio priegaidė, pvz.: baltáva ~ baltavo, baltávima ~ baltavimo, baltavimą, juódáva ~ juódavo, mėly-náva ~ mėlynүavo, neĩdáva ~ neĩdavo, šúkáva ~ šúkavo, válgydáva ~ válgydavo, važiuódava ~ važiuódavo, bet: šúkavau, válgydavau. Lk paveiktų tarmės atstovų, ypač mokyklų jaunimo kalboje šiuo atveju šalutinis kirtis negirdimas, ir priesagos -av- balsis a tariamas trumpai. Kartais šalutinis kirtis yra girdimas sudurtinių žodžių antrame nuo galo skiemenyje, bet jį turintys balsiai nepailgėja, pvz.: kàrkvabalis, dúonkubilis. Šalutinis kirtis pokirtiniuose skiemenyse būdingas ir kitoms vakarų aukštaičių tarmėms49. III. Sakinio kirtis § 21. Kaip ir 1k, ką nors tvirtinant, pabrėžiant, stipriau ištariamas vienas kuris sakinio žodis. Pabrėžiamojo ar tvirtinamojo žodžio stipriau visada ištariamas tik kirčiuotas skiemuo. Taip atsiranda sakinio kirtis, kuris, be savo didesnio stiprumo, daugiau niekuo nesiskiria nuo kitų sakinyje esančių kirčiuotų žodžių. Pavyzdžiui, sakinyje tą plutelę žiūrėk kaip čiulp⁵⁰~tą plutelę žiūrėk kaip čiulpia, norint parodyti, kad vaikas jau pats moka valgyti, stipriau už kitus sakinio žodžius pabrėžiamas žiūrėk, norint atkreipti dėmesį į tai, kaip jis moka čiulpti, stipriau tas čiulpia ir pasakomas, norint pasakyti, kad vaikas čiulpia ne ką kitą, o plutelę, stipresniu balsu plutelė ištariama. Sakiniuose 49 Plg. Fr. Kurschat, Grammatik der Litauischen Sprache (toliau Gr.), § 213, Halle, 1876; Кс. К. Явнисъ, Памятная книжка Ковенской губернии, 142, Ковна, 1900. 50 Galinis tarmės ia-kamienių veiksmažodžių III-ojo asmens priebalsis ar jų grupė visada tariama minkštai. 132 su vienarūšėmis dalimis, kaip ir 1k, gali būti keli sakinio kirčiai, pvz.: visko tuos miežiuos yr: i vikių, i žirnių, i kvietūka gali rast ~ visko tuose miežiuose yra: iš vikių, iš žirnių, ir kvietūka gali rasti. Labai pabrėžiant kurį sakinio žodį, lygiai stipriai tariamas kiekvienas to žodžio skiemuo, pvz.: tai negražu tėb daryt ~ tai negražu teip (= taip) daryti; bėgėdė tū. IV. Proklizė ir enklizė § 22. Rišlioje kalboje du ar net keli žodžiai dažnai susilieja į vieną fonetinį vienetą, kuris gauna ir vieną kirtį. Taip atsiranda proklizė ir enklizė. (Proklitikas ir enklitikas sakinyje kirčiu nežymimas.) Proklitikas ir enklitikas dažniausiai būna: a) Prielinksniai, pvz.: jis puolęs an tęs avžates (jis puolas pirkti tą avaitę); jau kätinc prei mešos ant aukšto (katinas prie mėsos ant aukšto užsilipo); už ką tu ją baudį ~ už ką tu ją baudi. Proklitikais einantieji apie, nuo, prie prielinksniai tarmėje yra išvirtę į apė, no, prė, o priešdėliais einantieji tie patys prielinksniai yra sveiki, pvz.: bėk apė tvartą ~ bėk apie tvartą; šnėkan no Agótas (šneкаме apie Agotą); ein prė manę (eina prie manęs), bet: prievalgis (privalgymas), núobrukos ~ núobrukos. b) Jungtukai, pvz.: a jūs dabar imsit a nīmsit tą buliūką (ar jūs dabar imsite ar neimsite tą buliuką); būptelėjo i gūle (bubtelėjo ir guli). c) Prieveiksmiai, pvz.: kai čė senėj mažžiuks buvai, o dabar tóks didelis uždrembei ~ kai čia seniai mažžiukas buvai, o dabar toks didelis uždrembei; tei kósū, tei suñku. d) Įvairūs prieveiksminiai ir kiti vienskiemėniai žodžiai, pvz.: kodė tas mana vaiks tóks neklaũsa (kodėl tas mano vaikas taip neklauso); kaip ji ešenti be kasų ~ kaip ji išeinanti be kasų; až daugiau nelaikau, dvi kiaulės, jagu tris, aukščiau (aš daugiau kaip dvi kiaules nelaikau, o daugiausia tai tris), Kasiuliene, ves tū ~ Kasiuliene, vesk tū; mez dá viena ėkmeni ~ mešk dár vieną akmenį. V. Kirtis ir žodžio reikšmė § 23. Tarmėje yra žodžių formų, kurios visais savo garsais visiškai sutampa, ir tiktai vienas kirtis yra jų skiriamasis požymis, parodantis žodžių reikšmę, pvz.: a) toje pačioje paradigmoje: tėvai (vns. šauksm.), tėvái (dgs. vard.); vaikai (dgs. šauksm.), vaikái (dgs. vard.); vàrle (vns. gal., šauksm.), varlė (vns. įnag.); vàrlės (dgs. vard.), varlės (dgs. gal.); žàlė (vns. vard., įnag.), žálė (vns. gal.); žàlės (dgs. vard.) ir žálės (dgs. gal.). b) Veiksmažodžiuose su pár- (= per) ir par- priešdėliais, pvz.: párduot (pérduoti) ir pardúot; párėit (péreiti) ir parėit; párbėkt (pérbėgti) ir parbėkt ~ parbėgti. c) Atskirų žodžių formose, pvz.: àpnešta (neveikiamosios rūšies būtojo laiko bevardės giminės dalyvis) ir apneštà (moteriškos giminės dalyvis); àtnėš ~ atneša ir atnėš; àpsėme ~ apsiemė ir apsėme ~ apsėmė; kàsas ~ kąsasi ir kasàs 133 (dgs. gal.); krūžini (es. l. vns. II asm.) ir kruvini (dgs. vard.); jūdu (dvisk. vard., gal.) ir judu (es. l. vns. I asm.); nutraukyt ir nutraukėt ~ nutraukinti (nuvirinti); purvini (es. l. vns. II asm.) ir purvini (dgs. vard.); šėja ~ sėja ir sėjė ~ sėją; šalty ~ šaltyje ir šaltyn ~ šaltyn; vartai (dgs. vard.) ir vartai (es. l. vns. II asm.); vėžis ~ vėžins (būs. l. III asm.) ir vėžys. Nors čia parodytais atvejais kirtis pasireiškia kaip kelių formų skiriamasis požymis, tačiau jis padeda nustatyti tik atskiras žodžių formas ir tai ne visas. Tarmėje yra lyčių, kurios sutampa ne tik garsais, bet ir kirčio vieta, pvz.: várna, žýle (vns. vard., gal., įnag., šauksm.), várnas, žýles (vns. kilm., dgs. vard., gal., šauksm.). Panašiai yra su daugeliu kitu žodžių formų. Iš tikrųjų, kirtis, kaip vienintelis žodžio reikšmės kriterijus, pasitaiko retai. Žodžio reikšmė dažniausiai paaiškėja iš konteksto, todėl net ir kirčiu sutampančios formos sakinyje dėl savo reikšmės jokios abejonės nekelia. VI. Kirčio nukėlimas iš įprastos vietos § 24. Dainose ir eiliuotuose pasakymuose dėl rimo pasitaiko kirčio nukėlimo iš įprastos vietos atvejų, pvz.: svečei, svečei, nebūkit veršėi: susipratot ateit, susipraškit ir išeit ~ svečiai, svečiai, nebūkit veršiai: susipratote ateiti, susiprašykite ir išeiti; kai jūs mažas buvau, šile ožius ganiau; vai kur būvai, laputaite, vai kur čiūžinėjei ~ vai kur buvai, laputaite, vai kur čiūžinė jai. Priegaidė I. Kirčiuotų skiemenų priegaidė § 25. Tarmėje yra keturios kirčiuotų skiemenų priegaidės: trumpinė (˘), tvirtapradė (´), tvirtagalė (~) ir vidurinė (˙). § 26. Trumpinė priegaidė. a) Trumpinė priegaidė tariama trumpu ir stipriu balsu. Dėl to jos trumpumo negalima paprasta ausimi nustatyti, koks yra jos balso judėjimas. Tačiau, kaip ir visų kitų priegaidžių, jis yra kylantis — krintantis⁵¹, tik nežinia, kuri dalis, kylančioji ar krintančioji yra ilgesnė. Be eksperimentų to nepadeda išaiškinti ir vienos priegaidės virtimas kita, nes tiek tvirtapradė, tiek ir tvirtagalė tarmėje gali būti išvirtusi trumpinė, pvz.: *galvó > galvà, dabàr > dabà. b) Trumpinę priegaidę turi: 1. Senieji trumpieji kirčiuoti balsiai, jei jie nėra dvigarsių sandai, pvz.: kàst, krìst, nèšt, sùkti. 2. Kirčiuoti galūniniai trumpieji, atsiradę tvirtapradžiams balsiams ir dvigarsiams sutrumpėjus, pvz.: šakà < *šakã, laukè < *laukẽn, gerì < *geriẽ, vežù < *vežiò. 3. Trumpų žodelių kirčiuoti trumpieji galūniniai, atsiradę nutrupėjus kirčiuotoms tvirtagalėms galūnėms, pvz.: à < ar̃, ì < ir̃, dabà < dabar̃. 51 Žr. G. Gerullis, Litauische Dialektstudien (toliau Lit. Dial.), XXVIII, Leipzig, 1930. 134 4. Balsis o, sutinkamas į tarmę atėjusiuose skoliniuose, pvz.: šòks ~ sòkas (sultys), bòtikėi ~ bòtikiai (botai), kalìošai. § 27. Tvirtapradė priegaidė. a) Tvirtapradės priegaidės balso judėjimas yra aiškiai girdimas. Jis yra kylantis-krintantis. Iš klausos atrodo, kad krintančioji šios priegaidės dalis yra daug ilgesnė už kylančiąją. Garso, tariamo su tvirtaprade priegaide, balsas iš pradžios staiga kyla aukštyn, paskui, lygiai silpnėdamas, krinta52. Kartais balsas, pereidamas iš kylančios į krintančią priegaidės dalį, šiek tiek susilpnėja, pritilsta, o paskui, kaip ir paprastai, lygiai krinta, silpnėja. Ryškiausias balso judėjimo susilpnėjimas pereinamojoje iš kylančios į krintančią dalyje girdėti priesagoje -átis ~ -áitis, -átė ~ -áitė, pvz.: avátė ~ aváitė, vežimátis ~ vežimáitis. Nors šiuo atveju čia tokio lūžio kaip žemaičių tarmėse negirdėti, tačiau tarmės tvirtapradė priegaidė šiek tiek prie laužtinės priartėja, ir todėl G. Gerulio Lit. Dial. XLII visai pagrįstai sakoma, kad ir pietiniams žemaičių kaimynams panemunės aukštaičiams laužtinė priegaidė tam tikrais atvejais nėra svetima. b) Tarmės tvirtapradės priegaidės spūdis balsiuose visada būna tarimo pradžioje, o dvigarsiuose ir trigarsiuose — ant pirmojo sando. Garsas, ant kurio yra tvirtapradės priegaidės balso spūdis, paprastai, yra ilgas, tik balsiai i, o, u, būdami pirmieji tvirtapradžių dvigarsių sandai, yra trumpi, pvz.: pìlt ~ pilti, órs ~ óras, pùlt ~ púlti. Kartais (kalbant pabrėžiamai) jie gali pailgėti iki pusilgų: pìrms ~ pirmas, dùlka ~ dùlka. c) Tvirtapradė priegaidė būna tik ant ilgų skiemenų. Ją gali turėti: 1. Senieji ilgieji balsiai, pvz.: éd ~ éda, lýgus, stóks ~ stógas, súris. 2. Senieji dvigarsiai, pvz.: (balsiniai) báime ~ báimė, káulas, léist, liet, lúops ~ lúobas; (mišrieji) málka, mélžam, mìltai, dùlkes ~ dùlkės, sántis, sémt, kìmt, kùmščia ~ kumščia (kumštis), pántis, žénc ~ žéntas, kìnkas ~ kinkos, dùnda ~ dùnda, dárps ~ dárbas, gért, žìrnis, žiùrke ~ žiùrkė. 3. Naujai susidarę mišrieji dvigarsiai: kurių pirmojo sando a, e lk atliepia tvirtagalį balsį, neįeinantį į dvigarsio sudėtį (plg. § 58b), pvz.: gáls ~ gálas, kéls ~ kėlias, náms ~ nám as, sénc ~ sénas, tvánc ~ tvánas, žéms ~ žémas; kurių pirmojo sando i, u lk atliepia į dvigarsio sudėtį neįeinantį tą patį kirčiuotą balsį su trumpine priegaide, pvz.: arìms ~ arimas, piktúms ~ piktumas, šùls ~ šulas, vaìkinc ~ vaikinas; kurių pirmojo sando paplatėjęs, labializuotas o lk atliepia tą patį kirčiuotą siaurąjį o su tvirtaprade ar trumpine priegaide (plg. § 58b), pvz.: kòrs ~ chòras, japónc ~ japónas, mólkasis, mergóms, šónkaulis, vórs ~ vóras; kurių pirmojo sando ė, y, ū atliepia į dvigarsio sudėtį neįeinantį tą patį tvirtapradį balsį, pvz.: bèrs ~ bėras, eglýnc ~ eglýnas, kúnc ~ kúnas. 4. Naujai susidarę mišrieji trigarsiai, kurių trečiasis sandas lk atliepia priebalsį, pradedantį naują skiemenį, pvz.: gáun ~ gáuna, súols ~ súolas, viénc ~ vienas. 52 Plg. F. Kuršaitis, Gr., §§ 193, 194; Кс. К. Явнисъ, Памятная книжка Ковенской губернии, 134—135, Ковна, 1900. 135 5. Ilgasis ą (< ãi, ăn), pvz.: kigulātė ~ kiaulaitė, kumelātė ~ kumelaitė, mergātė ~ mergaitė, ią (< *iān) ~ ją, jąs ~ jas, katrą ~ kątrą, katrąs ~ katras, tą ~ tą, tąs ~ tas. 6. e (< ēn), pvz.: gyvēt ~ gyventi, kedēt ~ kedenti (pašyti vilnas), sēt ~ sėti, sēnti ~ sęsta. 7. i (< īn): mīt ~ minti, pīt ~ pinti, skīt ~ skinti, tvīt ~ tvinti, vadīt ~ vadinti. 8. ų (< ūn): skūsk. § 28. Tvirtagalė priegaidė. a) Tvirtagalės priegaidės balso judėjimas yra kylantis-krintantis. Kylančioji priegaidės dalis yra žymiai ilgesnė už krintančiąją. Garso, tariamo su tvirtagale priegaide, balsas iš pradžių yra silpnas, paskui pamažu ilgai ir vienodai kyla, stiprėja ir į tarimo galą pasiekia savo kulminacinį stiprumą, o pačiame gale staigokai krinta. Tarmės tvirtagalė priegaidė savo balso judėjimu yra visai panaši į K. Jauniaus aprašomą, jo žodžiais tariant, lygiai kylančią tvirtagalę priegaidę (слабоначальная равномерно восходящая интонация)⁵³. Ji yra daug trumpesnė už žemaičių tarmių tęstinę. b) Tvirtagalės priegaidės balso spūdis balsiuose ir ē, y, ū + l, m, n, r dvigarsiuose visada būna netoli tarimo pabaigos, dvigarsiuose a, e, i, u + l, m, n, r jis yra ant pirmojo sando pabaigos ir antrojo pradžios (plg. G. Gerulis, Lit. Dial., XXXVII), o trigarsiuose pirmojo sando galui tenka didesnė jo dalis, o antrajam ir trečiajam sandui — jo likutis. Kirčiuoti tvirtagaliai balsiai yra mažiau įtempti už tvirtapradžius. Balsiai, tariami su tvirtagale priegaide, visada yra ilgi, pvz.: ãšaka ~ ãšaką, bērem ~ bēriame, dēžē ~ dēžę, gỹmis, kõšė ~ kõšė, pūka ~ pūką. Tvirtagalių dvigarsių a, e, i, u + l, m, n, r; ai, au, ei, ui abu sandai yra pusilgiai ir tariami panašiai kaip juos taria kai kurie pietiniai vakarų aukštaičiai, pvz.: baĩges ~ baigiasi, dãñ.htis ~ dangtis, vi.l.ks ~ vilkas. Tvirtagalių dvigarsių ē, y, ū + l, m, n, r pirmasis sandas tariamas ilgai, antrasis, iš klausos atrodo, yra trumpas, pvz.: kūlverčēis ~ kūlverčiais, žvỹrỹs ~ žvỹras. Trigarsių pirmasis sandas tariamas kaip pusilgis, antrasis ir trečiasis trumpai, pvz.: kiaulšēres ~ kiaulšēres (kiaulininkės), smāilgalis. c) Tvirtagalę priegaidę gali turėti: 1. Senieji ilgieji kirčiuoti balsiai, pvz.: ēme ~ ēmė, gaidỹs, glõbis (gobšas, turtas), griūva. 2. Ilgieji balsiai, atsiradę iš tvirtagalių tautosilabinių dvigarsių, pvz.: grãžtas, grēšt ~ gręžti, grỹžt ~ grįžti, siūst. 3. Kirčiuoti senieji trumpieji a, e, pvz.: lãkals ~ lãkalas, mēdis. 4. Senieji dvigarsiai, pvz.: baĩda ~ baĩdo, baũdž ~ baũdžia, peĩlis, kañps ~ kãmpas, paršas, kìrminc ~ kìrminas, purkšt. 5. Naujai susidarę mišrieji dvigarsiai, kurių pirmojo sando ē, y, ū lk atliepia į dvigarsio sudėtį neįeinantį tą patį kirčiuotą balsį su tvirtagale priegaide, pvz.: rēms ~ rēmas, kvỹnc ~ kvỹnas (kmynas), žiūr ~ žiūria (žiūri). 53 Кс. К. Явнисъ, Памятная книжка Ковенской губернии, 135, Ковна, 1900. 136 6. Trigarsiai, pvz.: Gaũrkelis (kelias į Gaurę), Taũršilis (miško pavadinimas). § 29. Vidurinė priegaidė. a) Vidurinės priegaidės balso judėjimas tarmėje yra neryškus, bet paprasta ausimi girdėti, kad jis yra kylantis-krintantis. Kylančioji priegaidės dalis yra kiek ilgesnė už krintančiąją. Savo balso judėjimu ši priegaidė yra panaši į tarmės tvirtagalę, tik kylančioji jos dalis yra trumpesnė už tvirtagalės priegaidės kylančiąją dalį, ir dėl to ji tariama daug trumpiau: balsas čia tik pakyla ir nusileidžia. b) Vidurinės priegaidės balso spūdis, kaip ir tvirtagalės, yra ant pirmojo sando pabaigos ir antrojo pradžios. Dvigarsių, tariamų su vidurine priegaide, pirmasis sandas, iš klausos atrodo, yra ilgesnis: jis žymimas kaip pusilgis; antrasis — šiek tiek trumpesnis: jis žymimas kaip trumpas, pvz.: geràm ~ ge-ramė, katram ~ katramè, mergoms ~ mergomìs, viršum ~ viršumi. c) Vidurinė priegaidė tarmėje atsiranda tiesiog iš tvirtagalės priegaidės arba iš kitų priegaidžių, greičiausiai, per tvirtagalės laipsnį (plg. §§ 33 a, 34 b). Dažniausiai ją turi galinio skiemens dvigarsis, pvz.: geràm ~ geramè, vienam ~ vienamè, akìms ~ akimìs, alùm ~ alùmi, sūnum ~ sūnumì, skiedròms ~ skiedromìs, visòms ~ visomìs, anòms ~ anomìs, vòlš ~ vòlas, Adòms ~ Adõmas, Jõnc ~ Jõnas. Ji sutinkama taip pat įvairiuose trumpuose žodeliuose, pvz.: kài (kai ir kaip), tàì ~ tai, dùi ~ dùi, pùi ~ pui, kòl ~ kõl. Kartais ji yra girdima ir a-kamienių daiktavardžių šauksmininko linksnio šaknyje, pvz.: vaĩke ~ vaike, vaĩkai ~ vaikai, vàrge ~ vàrge. II. Nekirčiuotų skiemenų priegaidė § 30. Prieškirtinių skiemenų priegaidė. a) Nepriklausomai nuo senosios priegaidės, visi nekirčiuoti ilgieji skiemenys, einantieji prieš kirčiuotąjį, turi tvirtagalę priegaidę⁵⁴, pvz.: audėjė ~ audėja, grėbėjė ~ grėbėja, skalbėjė ~ skalbėja, nors: aũst, grė́pt ~ grėbti. Prieškirtinių skiemenų priegaidė tarmėje yra silpna ir neaiški. b) Su prieškirtinių skiemenų priegaide tarmėje glaudžiai yra susijęs atkeltinis kirtis. Atkeltinis kirtis atsiranda pirmame prieškirtiniame arba naujai susidariusiame ilgame galiniame skiemenyje, nukritus ar iškritus galūniniam kirčiuotam balsiui. Atkeltinis kirtis išlaiko prieškirtinių skiemenų tvirtagalę priegaidę (išskyrus tuos atvejus, kai tvirtagalė priegaidė virsta vidurine, žr. § 29 c), pvz.: kelỹ (< *kelvỹen) ~ kelyjè, galvõ ~ galvojè, akỹ ~ akyjè, dantỹ ~ dantyjè, vandenỹ ~ vandenyjè, gerõ ~ gerojè, visõ ~ visojè, namũõs ~ namuosè, tėvũõs ~ tėvuosè, vienuõs ~ vienuosè, dideliuõs ~ dideliuosè, avižõs ~ avižosè, triobõs ~ triobosè, svarbiõs ~ svarbiosè, tõs ~ tosè. § 31. Pokirtinių skiemenų priegaidė. a) Visi ilgieji nekirčiuoti skiemenys, einantieji po kirčiuotojo, turi tvirtapradę priegaidę, pvz.: čiaudėt ~ čiaudėti, kóšėt ~ košėti, žióvaut ~ žiovauti, žiõplėt ~ žioplinti, špū́lanktis ~ 54 Žr. K. O. Явнисъ, Грамматика литовскаго языка, переводъ К. Бугн, 45, Петроградъ, 1916. 137 spūllanktis, nors: laiktis. Pokirtinių skiemenų priegaidė tarmėje yra tariama silpnu balsu. b) Pokirtiniai ilgieji balsiai (kamiengaliai), pasidarę sudurtinių žodžių jungiamaisiais, nutraukia ant savęs kirtį. Toks nukeltinis kirtis išlaiko pokirtinio skiemens tvirtagradę priegaidę, pvz.: gimnōkalis (girnų kaltas), saulėtekis, saulėleidis, seilėtakis, tursōmiegis (jautrus miegas), vasarōdrumnis (drungnas kaip vasaros vanduo), žarnōgalei ~ žarnōgaliai. § 32. Tie patys ilgieji nekirčiuoti skiemenys turi skirtingą priegaidę, jei eina prieš kirčiuotąjį ir po kirčiuotojo skiemens, ąžuols ~ ąžuolas ir ąžuōlynė ~ ąžuolynas, maišai ~ maišai ir sūrmaišis ~ sūrmaišis, žōlė ~ žolė ir kiēmžōlės ~ kiemžolės (veja). III. Priegaidžių kaita § 33. Tvirtagradės priegaidės virtimo kitomis priegaidėmis atvejai. Tiriamosios tarmės tvirtagradę priegaidę kartais desningai pakeičia trumpinė ir tvirtagalė. a) Trumpinė tvirtagradė priegaidė desningai yra išvirtusi žodžio gale tais pat atvejais kaip ir 1k, pvz.: rankà (< *rankā), patì (< *patī), namė (< *namēn). Nykstant žodžio galo kirčiuotoms galūnėms, tiriamosios tarmės kirtis atitraukiamas į priešpaskutinį skiemenį. Tuo atveju iš tvirtagradės priegaidės atsiradusią trumpinę desningai pakeičia tvirtagalė arba vidurinė. Tvirtagalė priegaidė šiuo atveju atsiranda, jei prieš nukritusį galinį skiemenį ėjo ilgas skiemuo, pvz.: šakō (< *šakōjēn) ~ šakoje (plg. § 30 b), vidurinė — jei prieš-kirtinio skiemens balsis buvo trumpas, pvz.: aluj ~ alujė, meduj ~ medujė, gerām ~ geramè, akims (<*akimīs) ~ akimìs. Čia, galimas daiktas, trumpinė priegaidė galėjo netiesiog pasikeisti į vidurinę, o per tvirtagalės priegaidės laipsnį: *geramēn > geramè > gerām > gerām, plg. vols ~ volas, Jōnč ~ Jōnas ir Gerulio Lit. Dial. XLVII—XLVIII. b) Tvirtagradė priegaidė pasikeičia į tvirtagalę: 1. Kai pasikeičia kamienai tos pačios šaknies žodžiuose, pvz.: kùrpė ~ kurpė ir kùrpius, kūoc ~ kuodas ir Kuōde ~ Kuodė (kuoduotos vardas), piuoc~ pūodas ir puōdžius, pīlnas ir artipīlnis, sēile ~ šeilė ir sēilis (kuriam šeilės tįsta), tēvs ~ tēvas ir tētis. 2. Kai kaitaliojasi bendrašakniai būdvardžiai su daiktavardžiais, pvz.: áukštas ir áukštis, īlks ~ ilgas ir īlgis, kārštas ir karštis, márks ~ márgas ir Margius, ráips ~ ráibas ir raibus (raibas gaidys), ráinc ~ ráinas ir ráinius (rainas katinas), sárgus ir Sargius (šuns vardas), sárc ~ sártas (šviesiai rudas, kalbant apie arklius) ir Sártis, šývs ~ šývas (baltas, kalbant apie arklius) ir Šývis, bet: bērs ~ bēras ir Bēris, júoc ~ júodas ir Júodis. 3. Kai kaitaliojasi bendrašakniai veiksmažodžiai su daiktavardžiais, pvz.: áukt ~ augti ir ūgis, dúot ir duōkle ~ duōklė, dūrt ~ durti ir dūris, ēst ir ēskus (kuris daug ėda), glōpt ~ glōbti (turėti) ir glōbis (turčius, gobšas), klōt ir paklōde ~ paklōdė, mōkam ir mōkesnis, mazgōt ir mazgōte ~ mazgōtė, rēšt ~ rėžti ir rēžis (gabalas, audeklo skliautė, žemės sklypas), rūpitis ~ rūpintis ir 138 rūpestis, sėst ir pašōste ~ pašōstė, sėt ir sėje ~ sėja, skūst ir skūnic ~ skūndas, šaut ir šūvis, tvėrt ir tvōra ~ tvōrą. 4. Kai kaitaliojasi bendrašakniai būdvardžiai su veiksmažodžiais, pvz.: bálc ~ báltas ir baltuot, juoc ~ júodas ir juóduot, márks ~ márgas ir márguot, mėlync ~ mėlynas ir mėlynuot. 5. Veiksmažodžių būsimojo laiko trečiajame asmenyje, pvz.: gulėsiu ir gulės, grėpsiu ~ grėbsiu ir grėps ~ grėbs, džiūsiu ir džiūs (džius), išgysiu ~ išgysiu ir išgỹs ~ išgys (išgis), miegosiu ir miegos, pjau̇siu ~ pjausiu ir pjaus, raut ir raus, šaut ir šaus, traukt ir trauks, turėsiu ir turės, žūsiu ir žūs (žus). 6. Kai kaitaliojasi bendrašakniai bendrosios giminės daiktavardžiai su veiksmažodžiais, pvz.: gūra (nerangus žmogus) ir gūrīt ~ gūrinti (žioplinti, eiti susitraukus), gōželis (žioplys) ir gōžit ~ gōžinti (veplinti). 7. Kai iš paprastų veiksmažodžių padaromi palengvos kartotiniai, pvz.: láukt ir lūkuriuot, snaust ir snūduriuot, virt ~ virti ir vỹruliuot. 8. Kai tvirtapradės šaknies daiktavardžiai pasidaro antruoju sudurtinių žodžių sandu (neskaitant priešdėlinių) ir išlaiko kirčio vietą, pvz.: abželtkōjis ~ apželtkōjis ir kōje ~ koja, devyndarbė ~ devyndarbė ir dárps ~ darbas, dykadrūnis ir diūna, juodgalvė ~ juodgalvė ir gálva ~ galva, dvinỹtis ir nỹtis, šeravilnės ~ šeravilnės ir vılna ~ vilna, raudonveidis ir véic ~ veidas, šunkōjis (dalgio dešinė rankena), bet: besōtis, begėdis, beširdis. § 34. Tvirtagalės priegaidės virtimo kitomis priegaidėmis atvejai. Tarmės tvirtagalė priegaidė kartais dėsningai yra pakeitusi trumpinę, tvirtapradę ir vidurinę priegaidę. a) Trumpinė tvirtagalė priegaidė retais atvejais virsta nutrupėjusių prieveiksmių, jungtukų ir kitų tarnybinių žodžių gale, pvz.: dabà (< dabar), à (< ar), ì (< ir). Tvirtagalės virtimas trumpine, galimas daiktas, vyko per vidurinės priegaidės laipsnį, pvz.: ar̄ > arˢ > à. b) Įvairiuose trumpuose tarnybiniuose žodžiuose ir svetimos kilmės vardžodžiuose tvirtagalė priegaidė kartais išvirsta vidurine, pvz.: ańt ~ añt, kūr ~ kūr, kó̄l ~ kól, viẽl ~ vẽl, Adōns ~ Adōmas, pōnc ~ pōnas, uzbōnc ~ uzbōnas. c) Tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade: 1. Kai žodžio gale iškrinta (nukrinta) nekirčiuotas trumpasis a, ir tvirtagalai vienabalsiai a, e su l, m, n, r sudaro naujus dvigarsius arba kai sudurtiniuose žodžiuose susidaro tie patys nauji dvigarsiai, pvz.: àr ~ āras (0,01 ha), bār ~ bāra, gēm ~ gēma, gēl ~ gēlia, gāls ~ gālas, gyvēn ~ gyvēna, kēls ~ kēlias, kērs ~ kēras, nāms ~ nāmas, pēltakė ~ pēltakė (siuvimo būdas, dygsnį atgal užmetant. Tokie dygsniai panašūs į pelės taką), kėlviētė ~ kėlviētė, sēnc ~ sēnas, šēr ~ šēria, trānc ~ trānas, žāls ~ žālias, žēmė ~ žēmas. 2. Kai iš paprastų veiksmažodžių padaromi įstangos kartotiniai, pvz.: braida ~ braido ir braidžio ~ braidžioja, drįst ir drįsīt ~ drąsinti, gīt ~ ginti ir gāiniot, lįst ir lādžiot, rēkt ir rēkīt ~ rėkinti (virkdyti), siŕkt ~ siūgti ir sārgiu ~ sār ginti, skēlst ir skālsīt ~ skālsinti, skēst ir skēndēt, šāukt ir šūkaūt, švılp ir švılpaūt ~ švilpauti, tēst ir tēisīt ~ tēisinti, vılkt ir vālkiōt, žvỹkt ~ žvỹgti ir žvỹgit ~ žvỹginti. 139 3. Kai prielinksniai eina vardažodžių priešdėliais, kaip ir lk (išskyrus tvirtagalius ant- ir tarp- priešdėlius), pvz.: į ir įpiną ~ įpinas (raištis į kasas), įpil­s ~ įpilas (impilas), įsaulis (vieta prieš saulę), įkalnis (kalno papėdė), įkapes ~ įkapės (drabužis, su kuriuo deda į karstą); nė ~ nuė ir niobrukas ~ nuobrukos, niuomec ~ nuometas, niotaka, niovalas ~ nuovalos, niomone ~ nuomonė, núožiūra; par (per) ir párbėkti (perbėgti), párvešt (pervežti), párdurt (perdurti), párleist (perleisti); pǒ ir póretis, pósūnis, pókarštis, pó­kietis; pré ~ prie ir príelips ~ prielipas, príepuola (išgastis), príeglauda, príevalgis (privalgymas, valgis), príebuvails (puskvailis); pró ir prótekinis (beveik tekinas), próréksmeis ~ pró­rėksmiais (graudžiu balsu), próbrėkšmeis ~ próbrėkšmiais (švintant); prieš ir príešpilnis, príešpėčėi ~ priešpiečiai, príežgyna ~ priešgyna, príešpriešės ~ priešpriešiais. 4. Kai kuriuose veiksmažodžiuose, turinčiuose esamajame laike kamieną -st, pvz.: gimsti ~ gimsti ir gímti, mirsti ~ miršti ir mirt. § 35. Trumpinės priegaidės virtimo kitomis priegaidėmis atvejai. Tarmės trumpinė priegaidė gali išvirsti tvirtaprade, kai žodžio gale nukritus (iškritus) nekirčiuotam trumpajam a, trumpieji i, u su l, m, n, r, v sudaro naujus dvigarsius, o taip pat, kai sudurtiniuose žodžiuose susidaro tokie pat mišrieji dvigarsiai, pvz.: arims ~ arimas, gręštuvs ~ gręžtuvas, im ~ ima, piktūms ~ piktumas, pipėrs ~ pipiras, šilbaravykis ~ šilbaravykis, šūls ~ šūlas, vaikinc ~ vaikinas, vidūrlaukei ~ vidūrlaukiai. Trumpėjant kirčiuotam žodžio galui, tiriamosios tarmės trumpinė priegaidė pasikeičia į vidurinę, pvz.: alum ~ alumi, medum ~ medumi. Galimas daiktas, kad šis priegaidžių pasikeitimas vyko per tvirtagalę priegaidę: lytūmi > lytūm > lytūm. IV. Priegaidė ir žodžio reikšmė § 36. Priegaidė gali būti kelių garsais ir kirčiu visiškai sutampančių žodžių formų garsinis skiriamasis požymis, pvz.: galbó ~ galvoja ir galvō ~ galvo­ja, liepsnó ~ liepsnoja ir liepsnō ~ liepsnoje, rasó ~ rasója ir rasō ~ rasóje, pavajó ~ pavajója (deda pavają) ir pavajō ~ pavajóje, siūlė ~ siūlėja ir siūlė ~ siūlėje, šakó ~ šakoja ir šakō ~ šakoje, vagó ~ vagója ir vagō ~ vagóje; brinkt ~ bringti (brangėti) ir briñkt (pūstis, didėti), gýt (sveikti) ir gīt ~ gīnti, išgirda ~ išgirdo (es. 1. III asm.) ir išgīrda ~ išgīrdo (būt. k. 1. III asm.), iššaut ~ iššauti ir iššaut ~ iššauti, iššaukt ~ iššaugti ir iššaukt ~ iššauk­ti, kãmpa (rogių dalis) ir kãmpa ~ kampo, kampą, kárpa (augalys) ir kárpa ~ karpo (es. 1. III asm.), káršt (senti) ir karšt (vilnas tam tikra mašina apdirbti), kiñka ~ kinka (šlaunis) ir kiñka ~ kiñko (es. 1. III asm.), kráujes ~ kraujasi ir krau­jes ~ kraujas, lénke ~ lénkė (dauba, slėnys) ir lénke ~ lénkė (būt. k. 1. III asm.), lýsta (tvoros stulpas) ir lįsta (įlįsta), lópa ~ lópo (es. 1. III asm.) ir lōpa ~ lópo, lōpą, mįt ~ minti (apdirbti linus) ir mįt ~ minti (spėti mįslę), susėmės (būt. k. laiko dalyvis) ir susėmęs ~ susiėmęs (nusitvėręs), supįk ~ supink ir supyk, susėję ~ susėjo ir susėję ~ susiėjo, šīls ~ šilas ir šīls (būs. 1. III asm.), tįst ~ tinsta ir tįst ~ tišta, užmiršt ~ užmiršta (apmiršta) ir už­miršt ~ užmiršta (pamiršta), vārpa ir varpa ~ varpo, varpą, žīls ~ žilas ir žīls (būs. 1. III asm.). 140 Tarmėje yra ir tokių žodžių formų, kurių reikšmės yra visiškai skirtingos, tačiau ne tik kirčio vieta, bet ir priegaidė jos sutampa, pvz.: sakãi, laĩkai, maĩšai, lañkai, vaikaĩ ir kt. formos reiškia dgs. vard. ir veiksmažodžių es. l. vns. II asm. Tokių žodžių reikšmė visada paaiškėja iš sakinio. Vokalizmas I. Žodžio kamieno vokalizmas 1. Balsiai a, ą. § 37. Tarmės a, atliepiantis ĺk a, yra tokios pat kilmės, kaip ir ĺk⁵⁵. a) Šis a trumpas yra nekirčiuotas, pvz.: adatà, balanà, vakarè, žabarai (kurui vartojamos sudžiūvusios šakutės), ir kirčiuotas šiais atvejais: 1. Tokiuose vienaskiemeniuose žodžiuose, kurie ir ĺk yra vienaskiemeniai, pvz.: aš, kàt ~ kàd, kàs, pàc ~ pàts, tàs. 2. Veiksmažodžių ir veiksmažodinių darinių (veikiamosios rūšies dalyvių ir padalyvių) priešdėliuose, pvz.: ápmete ~ ápmete, ápnesu, ápsimat ~ apsimate, áp skalbiau, àtkasam, àtkemšu, pàkišu, pàsimat ~ pasimate, pàžiūriu, pràdedu, pràkalèi, pràlenkiau, àpkirpc ~ àpkirptas, àpverstas, àteinant, àtkasant, pàmestas, pàreinant, pràmuštas, pràvežant. 3. Pirminių veiksmažodžių su šakniniu a bendratyje ir jos vediniuose, kaip ir ĺk, pvz.: làkt, plàkt, ràkt, ràsti, šàst, ràzdàva ~ ràsdavo, ràstų, ràzdavęs ~ ràsdavęs, ràzdams ~ ràsdams, bet: plàkc ~ plàktas, ràstas. 4. Asmeninių, savybinių ir sangrąžinių įvardžių formose, kaip ir ĺk, pvz.: màna ~ màno, sàva ~ sàvo, tàva ~ tàvo, mànę (manęs), sàvę (savęs), tàvę (tavęs), mànį (mane), tàvį (tave), sàvi (save), mànim (manimi), sàvim, tàvim. 5. Įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių ir savybinių įvardžių vyriškos giminės vienaskaitos vardininko formose, pvz.: baltàsis, geràsis, kietàsis, aštuntàsis, dešimtàsis, manàsis, tavàsis. 6. Anomatopejinių veiksmažodžių su priesaga -ėti esamojo laiko trečiajame asmenyje, pvz.: kvàkše ~ kvàksia (kvaksi), spràkše ~ spràksia (spraksi), tàkše ~ tàksia (taksi). 7. Ištiktukuose ir iš jų padarytuose veiksmažodžiuose su priesaga -elėti, pvz.: bàkst ir bàkštelėt, stàpt ~ stàbt ir stàptelėt ~ stàbtelėti, šmàkšt ir šmàkštelėt, švàpt ir švàptelėti, tràkšt ir tràkštelėt. 8. Kai kuriuose atskiruose žodžiuose, pvz.: àklei ~ àkliai (akli vabzdžiai, puolantieji gyvulius), anàpus, bàdik(uot) (virkdyti, badyti), bràške ~ bràškė, ràkalis (žmogus, kuris lupa arklius), ràkaliuot (lupti arklius), šmàdaruot (blaškyti), ràgius (labai pasipūtęs, kaip su ragais), ràge ~ ràgė, skàlanduot (teliuskuoti), vàpaliuot (niekus plepėti). b) Šis a ilgas yra: 1. Kirčiuotas pagrindiniu kirčiu (be atvejų, minėtų šio paragrafo a) skyriuje), pvz.: kràpšta ~ kràpšto, làksta ~ làksto, làps ~ làpas, pàšars ~ pàšaras, 55 Žr. J. Endzelīns, Baltu valodu skaņas un formas (toliau SF), § 12, Rīgā, 1948. 141 rãc ~ rãtas, stãkles ~ stãklės, šãke ~ šãkė, tãks ~ tãkas, vãkar, žãgre ~ žãgrė. 2. Kirčiuotas šalutiniu kirčiu priesagoje -av-, žr. § 20. Nekirčiuotas a, atliepiantis lk a, priesagoje -av- yra ilgas ir žemaičių tarmėse⁵⁸. Galimas daiktas, kad ten jis pailgėja taip pat dėl šalutinio kirčio. Apie tarmės a, atliepiantį lk a, žodžio gale, žr. § 61. § 38. Tarmės a, atliepiantis lk a, yra atsiradęs iš dvigarsio an, kaip ir lk. Šis a yra visada ilgas, pvz.: ąžuols ~ ąžuolas, kąsnis, žąsinai, vąšas, vaškarą (kumpas kablys puodui ugniavietėje pakabinti; šiaip koks kumpas daiktas perkeltine prasme). Jaunesni tarmės atstovai, ypač mokyklų jaunimas nekirčiuotą šį a linksta tarti trumpai, pvz.: šašlavỹnc ~ sąšlavýnas, vaš iùks ~ vaš iùkas, žasiùks ~ žąsiùkas. Nekirčiuotas a < an visada yra trumpas veliuoniškių tarmėje, pvz.: kasniùks ~ kąsniùkas, sanarỹs ~ sąnarỹs. Galimas daiktas, kad ši veliuoniškių tarmės ypatybė daro įtakos ir tiriamosios tarmės atstovams. Apie tarmės a žodžio gale žr. §§ 64, 65. § 39. Tarmės a, atliepiantis lk ai, yra sutinkamas kirčiuotoje ir taria-moje su tvirtapr ade priegaide priesagoje -atis ~ -aitis, -ate ~ -aitė, pvz.: kiaušinátis ~ kiaušináitis, lašináčei ~ lašináičiai, mergáte ~ mergáitė, obeláte ~ obeláitė, vežimátis ~ vežimáitis, viš táte ~ viš táitė. § 40. Tarmėje yra sutinkamas a, kuris lk atliepia gretimuose skiemenyse esančius a ir ė; u ir ė garsus. Toks a yra atsiradęs dėl kontrakcijos ir elizijos. Apie jį kalbama § 85. e, ė. § 41. Tarmės e, atliepiantis lk e, yra tokios pat kilmės, kaip ir lk, žr. Endzelynas, SF, § 10. a) Šis e trumpas yra nekirčiuotas, pvz.: besmegeniù (vns. įnag.), debesìs, ežerė, genėsỹs (gyvulių kelias per laukus), ir kirčiuotas šiais atvejais: 1. Tokiuose vienskiemeniuose žodžiuose, kurie ir lk yra vienskiemeniai, pvz.: bė, lėsk, nē, šė, tē, vė. 2. Veiksmažodžių ir veiksmažodinių darinių (neveikiamosios rūšies dalyvių ir padalyvių) priešdėliuose, pvz.: bėgulem ~ bėguliame (begulime), bėker-tant, bėlesant, nēneši, nēperkam, nēkepc~nēkeptas, nēpirkc~nēpirktas, nēskustas. 3. Pirminių veiksmažodžių su šakniniu e bendratyje ir jos vediniuose, pvz.: dēkt ~ dēgti, kēpt, mēst, nēst, pēst, v ēst, v ēš t ~ v ēžti, nēždāva ~ nēšdavo, nēštų, nēždavęs ~ nēšdavęs, nēždams ~ nēšdamas, bet: pēstas, mēštas, vēstas ~ vēžtas. 4. Paprastųjų būdvardžių aukštesniame laipsnyje, pvz.: gerēsnis, mažēsnis, sunkēsnis, vyrēsne ~ vyrēsnė. Įvardžiuotinių būdvardžių aukštesniame laipsnyje kirčiuotas senasis trumpasis e yra ilgas, o lk jį atliepia trumpas kirčiuotas e, pvz.: didēsniī, sunkēsniī, vyrēsnioje ~ vyrēsniojo. 5. Ištiktukuose ir iš jų padarytuose veiksmažodžiuose, pvz.: tēkšt ir tēkštelēt, trēkšt ir trēkštelēt, trēpt ir trēptelēt. 58 Žr. P. Jonikas, PT, § 50 c. 142 6. Tikriniuose (dažniausiai nelietuviškos kilmės) varduose, pvz.: Adėlė ~ Adėlė, Angelė ~ Angėlė, Anelė ~ Anėlė, Bėnė ~ Bėnė (Benedikta), Bėnius ~ Bėnius (Benediktas), Ėlė ~ Ėlė (Elena), Gėc ~ Gėdas (Gediminas), Gėne ~ Gėnė, Klėmencas ~ Klėmensas, Lėva (Levosė), Marcėlė ~ Marcėlė, Pėtre ~ Pėtre (bet Pėtras), Sėlė ~ Sėlė (Salomėja), Vėre ~ Vėrė (Veronika). 7. Pavardėse su priesaga -eckis, pvz.: Burbėckis, Demerėckis. 8. Kai kuriuose atskiruose žodžiuose, pvz.: bėbras, kebėklis (kuriuo kas užkabinama), perėklė ~ perėklė, šėbur, šiūrėklis (kuriuo trinamas maudantis), švėplius (neištariantis kai kurių švilpiamųjų garsų), švėplė ~ švėplė, vėpelis (vėpla, žioplys), vėkur, žėbrius (murzius). b) Šis e būna ilgas, jei yra kirčiuotas (be atvejų, minėtų šio paragrafo a) skyriuje), pvz.: bėrem ~ bėriame, gėret ~ gėriate, lėpin ~ lėpina, mędis, šėrem ~ šėriame, žėmuogė ~ žėmuogė. Apie šį tarmės e žodžio gale žr. § 66. § 42. Tarmės ę, atliepiantis lk ę (o veiksmažodžiuose tam tikrais atvejais ir en), yra atsiradęs iš dvigarsio en, kaip ir lk e yra visada ilgas, pvz.: gręst, gręžt ~ gręžti, gręžtuvas ~ gręžtuvas, kęst, skęst, spęst, gyvęt ~ gyventi, gyvęsiu ~ gyvensiu, gyvęs ~ gyvens. Esantį prieš kirtį e jaunesnieji tarmės atstovai ir mokyklų jaunimas linksta tarti trumpai, kaip ir kaimynų veliuoniškių tarmėje, pvz.: grežiu ~ gręžiu, skęstu ~ skęstu. Apie tarmės e žodžio gale žr. § 69. § 43. Tarmėje yra sutinkamas e, kuris lk atliepia gretimuose skiemenyse esančius e ir a garsus. Toks e yra atsiradęs dėl kontrakcijos ir elizijos. Apie jį kalbama § 85. ė. § 44. Tarmės ė, atliepiantis lk ė, yra atsiradęs iš senojo ē, kaip ir lk, žr. Endzelynas, SF, § 11. Jis visada yra tariamas ilgai, pvz.: dilgėlė, mėta ~ mėto, sėdėje ~ sėdėjo, šėrėje ~ šėrėjo, vėgėlė. Apie ė žodžio gale žr. § 70. § 45. Tarmėje yra sutinkamas ė, kuris lk atliepia gretimuose skiemenyse esančius e ir ė; i ir ė garsus. Toks ė yra atsiradęs dėl kontrakcijos ir elizijos. Apie jį kalbama § 85. i, y, z. § 46. Tarmės i, atliepiantis lk i, yra tokios pat kilmės, kaip ir lk, žr. Endzelynas, SE, § 6. Šis i yra visada trumpas (jei jis nėra dvigarsių sandas), pvz.: Bišpilis (Jurbarko rajono piliakalnis), gile ~ gilė, giminė, ritinas ~ ritinasi, Šiline ~ Šilinė (Jurbarko rajono miestelis). Apie tarmės i žodžio gale žr. § 71. § 47. Tarmės y, atliepiantis lk y, yra tokios pat kilmės, kaip ir lk, žr. Endzelynas, SF, § 7. y visada yra tariamas ilgai, pvz.: gydyt, krypót, lýdyt, lýgybė (lygybė), lýtys, lýtius, plyšys, ryšys, šulinys. Apie tarmės y žodžio gale žr. §§ 72, 73. § 48. Tarmės į, atliepiantis lk į (o veiksmažodžiuose tam tikrais atvejais ir in), yra atsiradęs iš dvigarsio in. Jis visada tariamas ilgai, pvz.: grįšt ~ grįžti, įlįst, išpįst, išdrįst ~ išdrįsti, mįslė, tįst ~ tįsti, įsta, žįst, jūdįs ~ jūdins, krūtis ~ krūtins, lėpįs ~ lėpins, nekabįk ~ nekabink, pažįt ~ pažinti. 143 Apie tarmės į žodžio gale žr. § 74. § 49. Tarmėje i, į, lk atliepiantys Gretimuose skiemenyse esančius e ir i, e ir į garsus. Jie yra atsiradę dėl garsų susitraukimo. Šie balsiai nagrinėjami § 85. o. § 50. Trumpas tarmės o, atliepiantis trumpą lk o, sutinkamas įvairiuose svetimžodžiuose, dažniausiai tikriniuose varduose, pvz.: Antšė ~ An-tōsé, Brōnius, Dōma, kōlera ~ cholera, Kōstas, Kōlius (Nikoliaus), Levōse ~ Levōsē, Ōlius (Aleksandras). § 51. Tarmės o, atliepiantis lk ilgąjį o, kaip ir lk, yra atsiradęs iš senojo ilgojo a, žr. Endzelynas, SF, § 13. Jis yra visada ilgas, pvz.: bōtkotis, mōtina, obelìs, piēvo ~ piēvoje, prōc ~ prōtas, roputē ~ roputē, stōks ~ stōgas, volungē, vovēris. u, ū, ų. § 52. Tarmės u, atliepiantis lk u, yra tokios pat kilmės, kaip ir lk, žr. Endzelynas, SF, § 8. Jis yra visada trumpas (jei nėra dvigarsio sandas), pvz.: grumulìuks ~ grumuliukas, rugùčiūs, runkulius (runkelius), sukūtis, tupūtē ~ tupūtē (kas neapsidirba). Apie šį u žodžio gale žr. § 77. § 53. Tarmės ū, atliepiantis lk ū, yra tokios pat kilmės, kaip ir lk, žr. Endzelynas, SF, § 9. Jis visada yra tariamas ilgai, pvz.: alkūne ~ alkūnė, drūc ~ drūtas (stiprus), grūdai, krūptelēt, mūšis (mušimas), prūc ~ prūdas, pūslē, rūgštūs ~ rūgštūs, rūkt (verkti), sūrūs. Apie ū žodžio gale žr. § 78. § 54. Tarmės ų, atliepiantis lk ų, yra atsiradęs, kaip ir lk, iš dvigarsio un. Visada jis tariamas ilgai, pvz.: siųst, skįst. Apie ų žodžio gale žr. § 79. 2. Dvigarsiai Dvigarsių kiekybė ir kokybė. § 55. Kiekvienas nekirčiuotas dvigarsis sudaro ilgą skiemenį, nors abu jo sandai yra trumpi, pvz.: baigiù, baudžiù, einù, giedōk, kuislē (kuri ilgai neapsidirba), kuolù, malkaut, milžìms ~ milžimas, prapùltis, ramstau, stemplē, stimpù, šlumbù, šankì (kuri aukštai iššoka), šventà, švinkìms ~ švinkimas, tunkiù, tarpūtis, tirščiùs, tursūot (pasilenkus dirbti). Gavę kirtį, atskiri dvigarsių sandai, priklausomai nuo turimos priegaidės, atitinkamai pailgėja, pvz.: aukštas, baigēi, būnùs (riebūs), bālč ~ bāltas, dēļčē ~ dēļčia, dīlkst ~ dīlgsta, dūlkē ~ dūlkė, glamžà ~ glamžo, glemaž ~ glemažia, grīžda ~ grīždo, grūmda ~ grūmdo, grānda ~ grāndo, grēndž ~ grēndžia, giṅčas, gūndyt ~ gūndyti, kārštas, kerštas, kirst, kurčēs ~ kurčias, plg. §§ 27, 28. Tariamų su tvirtagale priegaide dvigarsių a, e, i, u + l, m, n, r abu sandai, kaip pasakyta § 28 b, yra pusilgiai, tačiau antrasis jų sandas, iš tikrųjų, visada yra kiek trumpesnis už pirmąjį, nes priebalsius l, m, n, r iš viso tarmėje labai mažai linkstama ilginti. Ir šiuo atveju jie (l, m, n, r) yra panašesni į trumpus garsus, negu į pusilgius. § 56. Kokybės atžvilgiu visi dvigarsiai yra beveik tokie pat, kaip ir lk (turint galvoje anksčiau minėtas balsių (§ 13) ir priebalsių (§ 14) skirtybes). 144 Balsiniai dvigarsiai. § 57. a) Tarmės dvigarsis ai, atliepiantis 1k ai, yra tokios pat kilmės, kaip ir 1k, pvz.: baisybė ~ baisybė, laiškas, maišas, padraikės ~ padraikės, šlait ~ šlaitas. Kirčiuotoje tvirtapradėje priesagoje -atis ~ -aitis, -ate ~ -aitė dvigarsis ai tarmėje visada yra dėsningai suvienabalsėjęs į a (žr. § 39), pvz.: daržinate ~ daržinaitė, marškināčei ~ marškinaičiai. b) Tarmės dvigarsis au, atliepiantis 1k au, yra tokios pat kilmės, kaip 1k, pvz.: audims ~ -audimas, gliauma (nešvarus žmogus), kaũpt, kaũšas, paũkštis, šaũle ~ saulė. Eidamas prieš balsius, dvigarsis au, kaip ir 1k, išvirsta į av arba į ov, pvz.: aūt ir āve ~ āvė, bliāut ir bliōve ~ bliōvė, gāut ir gāvo ~ gāvo, griāut ir griōve ~ griōvė. ai, au žodžio gale žr. § 81 a. c) Tarmės dvigarsis ei, atliepiantis 1k ei, yra tokios pat kilmės, kaip ir 1k, pvz.: kreikt, kreivuot, leist, metėlis, peikt, šeimyna. Eidamas prieš balsius, dvigarsis ei, kaip ir 1k, išvirsta į ēj, pvz.: eit ir ējė ~ ējō. ei žodžio gale žr. § 81 a. d) Tarmės dvigarsis ui yra tokios pat kilmės, kaip 1k, ir 1k atliepia ui, pvz.: iškrūst (juosti, pasidaryti juodam), kuil̃ys, kuislė, puĩkus, zuikỹs. Dvigarsis ui su tvirtaprade priegaide tarmėje retas. Pasitaiko tik nelietuviškos kilmės žodžiuose (asmenvardžiuose), pvz.: Čiūika ~ Čiūika, Šūika ~ Šūika. ui žodžio gale žr. § 81 d. e) Tarmės dvigarsiai ie, uo yra tokios pat kilmės, kaip ir 1k, ir atliepia tuos pačius 1k dvigarsius, pvz.: ieška ~ ieško, liesas, pūoc ~ pūodas, siuodys. Nors dvigarsiai ie, uo yra žymimi dviem raidėmis, bet garsų junginys atskiromis dalimis (i + e, u + o) tariant neskaidomas. Pavyzdžiui, kaip ir balsiuose, tvirtapradė priegaidė yra tariama junginio ie, uo pradžioje (liežžiedis ~ liepžiedis, priepūola, žiec ~ žiedas, ūoc ~ ūodas, ūoga), tvirtagalė — jo gale (diēna ~ diēna, riēke ~ rieka, žiēve ~ žievė; duōbė ~ duobė, kuōla ~ kuolą, šuō). Šie dvigarsiai tarmėje yra labiau panašūs į ilgus vienabalsius negu į dvigarsius. Panašios nuomonės laikosi A. Baranauskas, kalbėdamas apie šiuos lietuvių kalbos dvigarsius⁵⁷. Kartais dvigarsiai ie, uo nedėsningai tarmėje atsiranda iš 1k ė ir o viena-balsių šių žodžių šaknyje: dielė ~ dėlė, jiega ~ jėga, luoma ~ lomà, nenūjėgiu ~ nenūjėgiu (nepajėgiu), Pajėgei ~ Pajėgiai (Pagėgiai), niēr ~ nėra, tiēvs ~ tėvas, vēl ~ vėl. Tai, greičiausiai, žemaitiška tarmės ypatybė. ie, uo žodžio gale žr. § 81 b. f) Kontrakcijos ir elizijos keliu (§ 85) dvigarsiai ai, ei tarmėje yra susidarę ir naujai, pvz.: nainù ~ nueinu, painù ~ paeinu, preinù ~ prieinu, preit ~ prieiti. Savo ilgumu ir tarimu naujai susidarę dvigarsiai ai, ei niekuo nesiskiria nuo senųjų ai, ei dvigarsių. Mišrieji dvigarsiai. § 58. Mut mišriųjų dvigarsių yra dvejopų. Vieni jų yra seni, kiti — naujai susidarę dėl galūnių trumpėjimo ir žodžių sudūrimo. 57 Žr. A. Baranauskas, Zamietki, 9. 10. Kalbotyros klausimai 145 a) Visi senieji mišrieji dvigarsiai savo kilme niekuo nesiskiria nuo mišriųjų lk dvigarsių. Jų tarimas taip pat beveik visiškai sutampa su lk tarimu. Dėl atskirų dvigarsių tarimo skirtumų nuo lk žr. §§ 16, 13, 14. Senųjų mišriųjų dvigarsių tarmėje yra 16, pvz.: málka, šámts, añtras, kártis, gélda, pémpe ~ pémpe, peñkc ~ peñktas, kérpcs ~ kérpės, pilvas, grimzda ~ grimzdo, kriñt ~ kriñta, pirštas, gùlkis, pùmpurs ~ pùmpuras, suñki, pū́rvas Mišrieji dvigarsiai žodžio kamiene, paprastai, yra sveiki, tik tam tikrais atvejais dvigarsiai en, in tarmėje yra išvirtę į ę, į, pvz.: gyvęt ~ gyvénti, vadįt ~ vadinti, žr. § 96. Apie senuosius mišriuosius dvigarsius žodžio gale žr. § 82. b) Tarmės žodžių (taip pat ir sudurtinių žodžių I-ojo sando) gale nykstant balsiams, o kartais ir balsingiesiems dvigarsiams, buvusio paskutinio skiemens priebalsiai, likę be balsio ir negalėdami sudaryti skiemens, prisiliejo prie priešpaskutinio skiemens balsio. Tokiu būdu, susiliejus dviem skiemenims į vieną, žodžio kamiene atsiranda antriniai dvigarsiai. Antrinius dvigarsius tarmėje sudaro a, e, ė, i, y, o, u, ū balsiai ir l, m, n, r, v, j priebalsiai. Be 16 senųjų mišriųjų dvigarsių, tarmėje dar sutinkami 38 antriniai mišrieji dvigarsiai. 20 antrinių dvigarsių yra sudaryta iš trumpųjų balsių (a, e, i, u) ir l, m, n, r, v, j priebalsių, pvz.: gál (gali), eīnam, mėlynam ~ mėlyn ame, peŕkams ~ perkamas, álkanc ~ alkanas, kárs ~ karas, kėls ~ kelias, kélviete ~ kelvietė, sém ~ sėmia, séne ~ senas, kėpenc (kepeny s), éžers ~ ežeras, sprágils ~ spragilas, akimñs ~ akimis, nóšims, ím ~ ima, mílvelis (prietaisas, suveliantis milą), vaikin c ~ vaikinas, gír ~ giria, piktūms ~ piktumas, medum ~ medumi, Nėmun c ~ Nemunas, šúnmazgis, prákurs ~ prákuras, kūl ~ kūlia, jávs ~ jávas, klévs ~ klėvas, šáutuvs ~ šautuvas, leis túvs ~ leistuvas, aluj ~ aluje, meduj ~ meduje, spiėčuj ~ spiėčiuje. Savo tarimu šie dvigarsiai niekuo nesiskiria nuo senųjų mišriųjų tarmės dvigarsių. Kitų dvigarsių pirmąjį sandą sudaro ilgasis (ė, y, o, ū) balsis, antrąjį — l, m, n, r, v priebalsis. Tokių antrinių dvigarsių tarmėje yra 18, pvz.: bėrs ~ bėras, gėls ~ gėlas, tetėnc ~ tetėnas (tetos vyras), šėms ~ šėmas, akýls ~ akylas, bá ltyms ~ balt ymas, beržýnc ~ beržynas, výrs ~ vyras, atóls ~ atolas, kòl ~ kol, rañkoms, šakom s ~ šakomis, eīd avom, raudónc ~ raudonas, órs ~ oras, siūls ~ siūlas, krūms ~ krūmas, kú ncs ~ kūnas, pūrs ~ pūras, mó l kasis, raudonviršis, šūrmaišis, žvýrduobe ~ žvyrduobė, gyvs ~ gyvas, kalektývs (kolūkis), stóv ~ stovia (stovi). Dvigarsiai y, ū + l, m, n, r tarmėje yra tariami visai taip, kaip lk yra įprasta tarti atskirus jų sandus. Dvigarsių o + l, m, n, r pirmasis sandas (o) yra žymiai apt rumpėjęs, kiek labializuotas, tariamas su nežymiu balsio a atspalviu, plg. § 13. Dėl galūnių trumpėjimo susidariusio žodžio galūnėje (ne kamiene) nekirčiuoto dvigarsio ėm balsis ė yra tariamas panašiai kaip e, pvz.: kėpem ~ kepėme, drobėms ~ drobėms, valgėm ~ valgėme, virėm ~ virėme. Dvigarsių ė + l, n, r abu sandai savo spalvos nepakeičia, tariami taip, kaip yra tariami atskiri jų sandai. Dvigarsių a, e, y, o, u + v, j antrasis sandas (v, j) yra tarpinis tarp u ir v; tarp i ir j. Tariant tokį dvigarsį, antrasis jų sandas yra labiau panašus į priebalsį, negu į balsį, ir todėl šie dvigarsiai laikytini mišriaisiais. 146 Reikia pastebėti, kad antrinių dvigarsių atsiradimas yra nesenas reiškinys, nes pirmieji jų sandai yra išlaikę savo prigimtą ilgumą. Kur antriniai dvigarsiai yra atsiradę seniau, ten, paprastai, jų pirmasis sandas yra sutrumpėjęs, pvz.: Ik devīntas, aštūntas, pūlli, septīmtas; veliuoniškių malūnc ~ malūnas, vīrs ~ vyras; dvigarsiai in, un, ul ir kt. yra kilę iš yn, won, ūn, yr, plg.: devyni, aštuoni, pūola, septyni, malūnė, vyrai. Kirčiuoti antriniai dvigarsiai, nežiūrint to, kokią priegaidę turėjo jį sudarantis skiemuo dažniausiai yra tariami tvirtapradiškai, pvz.: arīms ~ arimas, gēr ~ gėria, nāms ~ namas, saldūms ~ saldumas, tik ē, y, ū + l, m, n, r, v dvigarsiai visada išlaiko savo turėtą priegaidę, pvz.: kalektīvs (kolūkis), vȳrs ~ vyras, žvȳrs ~ žvėras; būn ~ būna, krūms ~ krūmas, malūnc ~ malūnas. Tvirtagaliai ol, om, on, or dvigarsiai tarmėje yra tariami su vidurine priegaide, pvz.: Jōnc ~ Jōnas. Jeigu kirtis ant antrojo dvigarsio yra atsiradęs kartu su šio dvigarsio susidarymu, tai tokių dvigarsių priegaidė dažniausiai taip pat vidurinė, pvz.: akīms ~ akimis, medūm ~ medumi, viršūj ~ viršuje. 3. T r i g a r s i a i § 59. Dėl žodžio galo trumpėjimo ir žodžių sudūrimo iš gretimuose skiemenyse buvusių ie, uo (retai atvejais ir ai, au, ei) ir l, m, n, r tarmėje susidaro trigarsiai ie, uo (ai, au, ei) + l, m, n, r, pvz.: blakšienc ~ blakstienas, kiėms ~ kiemas, pīenc ~ pienas, šiėnc ~ šiėnas, vīenc ~ vienas; kuōls ~ kuolas, pūol ~ pūola, sūols ~ suolas; rāinc ~ rainas, kvails ~ kvailas, spjāun ~ spjauna, gāun ~ gauna; ēin ~ eina; aniėms, jiems, mažiemsiems ~ mažiesiems, piktįemsiems ~ piktiėsiems, tiėms, viśiems; dúonkubilis ~ duonkubilis, dúonvabālis, dúonmilčei ~ duonmilčiai, Gaurkelis (kelias į Gaurę); śienpetis, śienmedis, išvien, każdiėn ~ kasdien, diėndaržis, śienkarte ~ šienkartė, śienvirve ~ šienvirvė, vienbōrės ~ vienborės (turinčios vienodus drabužius), vienpūsis, vienciūlis ~ viensiūlis (drabužis iš nesuktų siūlų), vienmarškinis, vienplaukis, vientėkle ~ vientėklė (vienpusė, trikampė, kalbant apie skarelę), vienmėčei ~ vienmečiai, vienrankis, viengungis. Trigarsiai visada yra ilgi. Nekirčiuotų trigarsių visi sandai yra trumpi, kirčiuotų — atskirų sandų ilgumas priklauso nuo priegaidės (žr. §§ 27, 28). Trigarsiai, kurių pirmaisiais sandais eina ai, au, ei dvigarsiai, tarmėje pasitaiko retai ir sveiki sunkiai ištariami, todėl antrasis jų sandas (i, u) tariamas labai silpnai, kaip nykstantis, redukuotas garsas. Be to, trigarsiai, ypač turintieji tvirtagalę priegaidę, tarmėje nėra patvarūs, greit yra, virsta dvigarsiais. Jų vidurinis balsis i, u, paprastai, visai išmetamas. Tokiu atveju susidaro naujas antrinis dvigarsis, pvz.: kiaūlsere ~ kiaušlserė, kiaūlmilčei ~ kiaułmilčiai, kiaūlpūpes ~ kiaūlpupės, sukvālt ~ sukvalti, sukvālsta ~ sukvailsta, pagālsta ~ pagailsta, nesukvālk ~ nesukvailk, smālgālis ~ smailgalis. Pasitaiko atvejų, kai išmetamas ne antrasis, o trečiasis trigarsio sandas. Tada antrasis sandas tariamas sveikas, trigarsis sudvigarsėja, pvz.: kiaūpūpes ~ kiaułpupės, kiaūviedris ~ kiaułviedris, smāigalis ~ smailgalis. 147 Norint išvengti sunkiai ištariamo tokio trigarsio, kartais yra išmetamas ne kuris trigarsio sandų, o priebalsis, einantis po trečiojo trigarsio sando. Tada trečiasis trigarsio sandas atsiduria kitame skiemenyje, trigarsis suyra, atsiranda naujas antrinis dvigarsis, pvz. kiaušliederis ~ kiaušlvedris. 4. Šaknies balsių kaita § 60. Giminiškų žodžių šaknys, kaip ir lk, gali kaitalioti savo balsius. Tiriamosios tarmės žodžių šaknies balsiai kaitaliojasi kiekybiškai ir kokybiškai. Šiame skyriuje duodami tarmei būdingi žodžiai, etimologiškai susiję su atitinkama balsių kaitos eile. a) i eilė (i-y-ie-ė-ei-ai): sucipau, čips ~ čipas (viščiukas), cyplýš, ciepšet. drikà (nuo mestuvų nuimti siūlai), driekes ~ driekiasi, draikytis, padraikės ~ padraikės. dýgus, dygulỹs, diekt ~ diegti, daigīt ~ daiginti, padáigas ~ padáigos. gývus ~ gyvas, gajùs, gaivīt ~ gaivinti. gýšt ~ gyžti, giežt ~ giežti, gaizus. keist, kaitýt, apkaitù (apsikeičiant), pakaitoms ~ pakaitomis. kišt, kištùks ~ kištukas, kyšỹs, kaištis, kaišýt, kaišiot. klìksmas, klykim̃s ~ klykimas, klykaut. klýpt, kleipt, išklaipýt. krýpt, kreipt, kraipytis, pakraipà (pasaulėžiūra). lydėt, leist, leidžis ~ leidikas (kuris leidžia pėdus į kuliamąją), leistùvas ~ leistuvas, laidýt, palaïc ~ palaidas, išlaic ~ išlaidas. numìkt ~ numigti, mìgis (guolis), ìmigìs (įmigimas), mìėks ~ miegas, isimai-gīt ~ išsimaiginti, mìktácėi ~ migtačiai (patalas, guolis). pilù, pylà (lijimas, mušimas, pylimas), priešpilnis, artipilnis, pilvas. pinù, pìk ~ pink, pynė, pàine ~ painė (painiuava), painus. plėkt (išskleisti, ištempti), plaikstýt. plýšt, plyšỹs, plėšėt. rišt, riėst, riestùvas ~ riestuvas, ráiciot, raižyt. rišt, ryšỹs, ráisiot, raišýt, raištis (raištis). smilius (smailižius, antrasis rankos pirštas), smáilaut (smaguriauti). išmìga ~ išmigo, smėkt ~ smeigti, smáiks ~ smaigas, smaikstýt ~ smaigstyti. snìkt ~ snigti, sniėks ~ sniegas, snaigùles ~ snaigules. apsplšt, spiečius, spiečiù. išpìnda ~ išpindo, spėst ~ spėsta, spindulỹs. stìpt, nustýpęs (aukštas, be šoninių šakų), stiėptis ~ stiebtis, staipýtis, pristai-pýt ~ pristatinti (nualsinti, nuvaryti). šieptis, šaipýtis, pašáipa. tìna ~ tino, tìt ~ tintì, tìst ~ tinsta. trýkšt, trėkšt, tráškyt, tráškanas ~ traškanos. vijūnc ~ vijūnas (žolė, kuri vejasi apie bulvių stiebus), výt ~ vyti, výnios, apynėi ~ apyniai, vėje ~ vėja, pavąjė ~ pavaja, pavajót, vainìks ~ vainikas. 148 b) u eilė (u-ū-uo-au-o): brūket, brūkšmis (brūkšnys), brūklys (lazda, mušimo įrankis), brūžėt ~ brūžinti, braukt, braukyt. buvau, būt, būn ~ būna, būvis (buvimas). dūkt, padūkęs, padūks ~ padūkas (išdykėlis). džiūt, džiūsna (sudžiūvęs), džiūau, džiova (džiovinimas ir liga). gniūšt ~ gniūžti, sugniūža ~ sugniūžo, sugniūžna ~ sugniūžino (sumaigė, deformavo), gniūžuls ~ gniūžulas, gniūšt ~ gniūžti, gniūžyt. sugriūva ~ sugriūvo, griūt, griūva, griūaut, griova (sugriuvėlis). griūžas (nuograuža), griaušt ~ griaužti. prijunka ~ prijunko, jaūkus, jaukėt ~ jaukinti. prakiurt ~ prakiurti, kiūr ~ kiūra, kiduras, kiduruot, kiauruot (iš augančio bulvių kero rankioti didesnes bulves). sukniūba ~ sukniūbo, kniūpščes ~ kniūpščias, kniaūptis ~ kniāubtis. kūgis (plaktukas), kaustyt. kiūtėt, apkiaūtęs (žioplas). mūck ~ mūktas (maukas, gurkšnis), mūkt (nertis), muñk ~ muñka, maūkt, maūktis. lūpt, lupiks ~ lupikas, laupyt. supūta ~ supūto, pusnīs, pūnt ~ pūnta, papautė (sutrinta pūslė). piūvenas ~ piūvenos, papiūtis ~ papiūtis, lentpiūvē ~ lentpiūvē, piūklas ~ piūklas, piáut ~ piáuti, pjaulāi ~ pjaulāi (iš po piūklo krintančios medžio dalys), piáutuvs ~ piáutuvas, pjove ~ piovė. užpūlt ~ užpūlti, prapultis, prapūldyt, puldinėt, priepūola (išgąstis), puole ~ puolė. rūc ~ rūdas, rūdyt, rūdys, raušvas, raudōnč ~ raudonas. rūkt, ruknā (susiraukėlis), raūktis, raukytis, raužgōles ~ raukžoles (vaistažolių rūšis), raūklēs ~ raukšlės, raukšlēc ~ raukšlėtas. rūkt ~ rūgti, rūkštus ~ rūgštus, rūkštis ~ rūgštis, išrūgas ~ išrūgos, raukt ~ raugti, raugīt ~ rauginti, raugai. snūstelėt, usnūda ~ užsnūdo, snūduriuot, snāust, snaudulys, snaudālius. siuvinėt, siūt, siūls ~ siūlas, siūlē. stumū, stūmdyt, stūmā (durų užkabininimas). šliūžas (geležinis prietaisas vežimui nuo kalno prilaikyti), šliūžē (iššliaužta vieta), šliūošt ~ šliuožti, šliaūšt ~ šliaužti. tupēt, tupūte ~ tupūtė, tūptis, tūpčiot. trūktelėt, trūkt, trāukt, trāugžoles ~ trāukžolės (vaistažolių rūšis). c) e eilė (i-y-e-ė-a-o): blėšt (tirštinti sriubą miltais), blendžiū, blandus. brinkt ~ bringti (brangti), brāngus, brangininks ~ brangininkas. brīnkt, brankīt ~ brankinti. brīst, brydē, bredū, braidyt, braīdžiot. čirške ~ čirškė, čirškīt ~ čirškinti, čirškals ~ čirškalas (namīnis alus), čeršk ~ čerškia, čerkšlē (verksnė), čerškīt ~ čerškintis (virkdyti). īlst, palsīt ~ paalsinti, Alsā (tiriamosios tarmės upė), Palsys ~ Paalsys (tiriamosios tarmės kaimas). 149 irt ~ irti, ardýt, ardai (kartys linams džiovinti). dėkt ~ dègti, degėsė ~ degėsiai, dèglas, nedègulis, dagiòt, dagùs. dirpt ~ dirbti, išdirbis ~ išdirbis (išdirbimas, padarymas), darb ~ darbas, uždarbis. drìpt ~ drìbti, drìmba (sudribėlis), drìpkus ~ drìbkus (sudribėlis), drèpt ~ drèbti, drapstýt ~ drabstýti. sudvìsa ~ sudviso (sutroško), dvèse ~ dvèsia, dvèst, dvàškus (sudžiūvėlis), dvàsnà (sudžiūvėlis, galas), bedvàsė ~ bedvàsė (lėlė). gìlt ~ gilti, gỹl ~ gỹla, gỹlỹs, gėlt (skaudėti), geluonìs, pagėlà (šlapias šaltis, šalta drėgmė), sauzgėlai (sausai geliančiai). gìmt ~ gimti, gỹmis, àbgams ~ àpgamas. gìt ~ gìnti, gėnam, genesỹs (kelias per laukus gyvuliams), ganýt, ganyklà gãmiot. gìrdyt, girdùks ~ girdùkas (girdomas veršis), pagiriot, pãgires ~ pãgirios, gìrc ~ gìrtas, gért, gerklė, gėriau, gėrìms ~ gėrimas. glemžt ~ glemžti, glamžýt. grìmšt ~ grìmžti, gramžėt ~ gramžinti (gramzdinti). adgrìsa ~ atgrìso, grès ~ grèsia, grèst, grãsus, grasīt ~ grasinti. grėst, grándyt, pagrandišk ~ pagrandiùkas. grįžt ~ grįžti, grìščė ~ grìžčia (nušukuotų linų sauja), grėžt ~ gręžti, grąžt ~ grąžinti, grąštas ~ grąžtas, sugrąštai ~ sugrąžtai. kìpt ~ kibti, kìbe ~ kìbė (priekabė), kabìtis ~ kabintis, priekabė, kabùs, kabė, kabõlys. kìlt, kilnòt, kylan, kėlt, kélc ~ kėltas, kėle ~ kėlė, kálmas, kalvà. kimšt, kemš ~ kemša, kamšà (susikimšimas), kamšàls, kamštis, kamšyt. klìmt ~ klìmpti, klampòt, klampùs. krèč ~ krėčia, krėst, kràtyt, kratìnyš. kriñšt, kreñt ~ krėnta, krantýt. pakvìpa ~ pakvìpo, kvėpė, kvàps ~ kvāpas, ãtkvaps ~ ãtkvapas (atsikvėpimas), kvapùs. lėk ~ lėkia, lėke ~ lėkė, lakiò ~ lakiòja, lakrà. liñkt, linkýmns ~ linkymas (pakinklis, įlinkusi vieta), leñkt, leñke ~ lénkė (dauba), lankstýt, lankštus, lañks ~ lañkas, lañktis. lìnda ~ lìndo, lìst, lendù, ländžiot, landýt, landà. sumìzga ~ sumìzgo, mėkst ~ mėgzti, susimãzgęs ~ susimãzgęs, mazgiòt, mazgýt. mìrkt, mirkýt, mėrkt, markýt ~ markinti, markà. nešt, nešiot, nãšči ~ nãščiai, našùs, sąnašas ~ sąnašos, panašùs, pasinašýt ~ pasinašinti. neršt, nerštas, išnaršas ~ išnaršos, naršyt. išnìra ~ išniro, nért, nėre ~ nėrė, išnara, išnarìt ~ išnarinti, narỹs (sąnaris), nársyti. plìnt ~ plìnta, plėčes ~ plėčiasi, plãtavotis (plačiai, netaupiai gyventi), platùs, samplàč (bendrai), plãtis, plóc ~ plótas. pėšt, peštùks ~ peštukas, pašìot. surìzga ~ surizgo, rėkst ~ rėgzti, rezginỹs, razgýt (raizgyti). 150 rinkt, renkù, ránkiot, pāranka (garantija), parankùs, parankìnes ~ parankìnės (puslėkštė, peilis ir šakutė), išrankas ~ išrankos. sìrpt, serbėnė ~ serbėntas, sarpėt ~ sarpinti. skimbelėt ~ skimbtelėti, skambīt ~ skambinti, skambāls ~ skambalas. skìrt, ackirai ~ atskirai, paskyrà (davinys), skarmals ~ skarmalas, skariùke ~ skariùkė. skvirbīt ~ skvirbinti, skverpt ~ skverbti, skvarbýt, ackvarbāi ~ atskvarbai. slìņkt, slenk ~ slenka, slankius (griūvantis skardis), slankioti. slēp ~ slėpia, slēpsnys, paslēpsnei ~ paslėpsniai, slapstýt ~ slapstyti, slaptāt. spēnkt ~ spéngti (ūžti ausyse), spaņgus (kurtinantis), spaņks ~ spangas (kurčias). spìrt ~ spirti, spýris, spárdyt, sąspara. sprìņkt ~ sprįngti, sprēnksēt ~ spréngsėti (kosėti užspringus), sprangùs, sprangīt ~ spranginti. svìrt ~ svírti, svìrtis, svyruōt, svērt, svēriks ~ sverikas, lýksvara ~ lýgsvāra (pusiausvyra), svarùs, svárs ~ svāras, svōris. tekēt, aptakà (nago auglys), intaks ~ įntakas, tāks ~ tākas, niùtaka. telkt, talkà, patalkýs, talkinìņks ~ talkininkas. tìkšt, tēške ~ teškia, tēkšt, taškýt, taškiuot (braidžioti po purvyną). ištvìna ~ ištvino, tvindýt ~ tvindyti, tvīt ~ tvinti, tvāņc ~ tvānas, tvaniùs (ištvinės). vēst, nauvedzēi (naujavedžiai), vadžiōt, vādžes ~ vādžios, vadīt ~ vadinti. vìlkt, velk ~ velka, velke ~ velkė (durų užstumeklis), vālkiot, vālks, užvalkals ~ užvalkalas. vìrst, vērst, išvartas ~ išvartos. abžìrt ~ apžirti, abžýr ~ apžyra, žērt, žarstỳt. žìņksnis ~ žingsnis, žìņgine, žēņkt ~ žengti, žāngus (turintis gerą žingsnį). žvilkterēt ~ žvilgterėti, žvēlkt ~ žvelgti, žvalgūtis, žvalks ~ žvalgas. II. Žodžio galo vokalizmas 1. Balsiai a, ą. § 61. Tarmės a, atsiradęs iš senojo trumpojo a (lk a), atviroje galūnėje dažniausiai yra nukritęs. Trumpojo a nukritimo atvejų pasitaiko veiksmažodžių esamojo laiko III-jame asmenyje ir suprieveiksmėjusioje būdvardžių bevardėje giminėje, pvz.: dúdž ~ audžia, aug ~ auga, braūk ~ braukia, būn ~ būna, ēn ~ eina, gied ~ gieda, gyvén ~ gyvena, grēb ~ grėbia, girāž ~ girdžia, im ~ ima, kānd ~ kanda, kērt ~ kerta, kiš ~ kiša, lēs ~ lesa, lip ~ lipa, mýl (myli), nōr (nori), píl ~ pila, pīn ~ pina, skīn ~ skina, sūk ~ sūka, šāl ~ šąla, šnēk ~ šneka, velk ~ velka, žiūr (žiūri); kiēt ~ kieta, šālt ~ šąlta, šìlt ~ šilta, šveñt ~ šventa. Būdamas atvirame žodžio gale po l, m, n, r ir ilgo skiemens, a gali ir nenukristi, pvz.: bãla, kāre ~ karia, rēme ~ rėmia, šēre ~ šėria; kvaila. Jei žodžio gale trumpasis a eina po j ir istoriškai ilgo skiemens, jis visada nukrinta kartu su j, pvz.: bliáu ~ bliáuja, dainióu ~ dainúoja, gaišūo ~ gaišūoja (gaišta), žr. § 93. 151 Atsidūręs žodžio gale po v, trumpasis a dažniausiai išlieka sveikas, pvz.: būva, grįūva, kliūva, pūva, siūva (nors pasakoma ir siūo), lengva. Uždaroje galūnėje vienais atvejais a išnyksta, kitais — išlieka. Jo likimas tiriamojoje tarmėje šiuo atveju priklauso nuo prieš jį einančių priebalsių. Trumpasis a visada iškrinta, jei prieš jį eina vienas priebalsis, pvz.: būc ~ būtas, drūc ~ drūtas (stiprus), diktōks ~ diktōkas, gyvẽnims ~ gyvenimas, ric ~ kitas, kiẽc ~ kietas, lāps ~ lāpas, nāms ~ nāmas, prūc ~ prūdas (kūdra, tvenkinys), prašýms ~ prašymas, puodūks ~ puodukas, raudōnc ~ raudonas, rýc ~ rytas, sārks ~ sargas, šic ~ šitas, vaiks ~ vaikas, vyrs ~ vyras; tačiau šis a visada išlieka eidamas po s, š, z, ž, c, č, pvz.: bōsas, bėržas, daržas, grāmžas ~ grāmždas (baltas, kietas, didelis valgomas grybas), grūžas (po akmenimis gyvenanti upokšnių žuvis), gūžas, kalnōžas (kolūkis), kermēžas (paauglys), kėršas, lāsas, līzas ~ lizdas, māžas, pālšas, paršas, plempēžas (bulvinis blynas, keptas be taukų ant kopūstlapio), pūžas (pasipūtėlis, pasipūtimas), rāžas, saūsas, šāšas, šliūžas (geležinis prietaisas ratui įstatyti vežimą nuo kalno nuleidžiant, o taip pat ir medinis užtaisymas, panašus į rogės akėčioms vežioti), vaikēžas (paauglys), vaikjōžas, vāžas; Eičas (pavardė), kicas (katinas), lēcas (kepurės snapas), mācas. Rečiau a uždaroje galūnėje iškrinta, eidamas po dviejų priebalsių. Šiuo atveju a iškritimas pastebimas tik tada, jei prieš jį betarpiškai stovi t ar p priebalsis, pvz.: dėkc ~ dėgtas, drigañc ~ drigantas (eržilas), kañps ~ kampas, liēpc ~ lieptas, mālc ~ maltas, pālikc ~ pāliktas, rīmc ~ rimtas, sprikc ~ sprigtas, tīlc ~ tiltas, vīrc ~ virtas, bet: pėstas, vėžtas ~ vežtas. Visais kitais atvejais a išlieka, pvz.: baĩnas, bėrnas, driezlas (driežas), džĩaũksmas ~ džiaugsmas, gaĩsras, graĩpštas ~ graibštas (trikampis tinklas žuvims gaudyti), griaũšmas, griūškas (sėtinys), grūmstas, kaŕstas, kaũksmas, krāštas, kītkas, lāiškas, mīnkštas, pīrštas, pūras, pūškas (spuogas), prāštas, spītras (aklas), švėplas, tī́kras, vīškas. § 62. a, atsiradęs iš galinio tvirtapradžio senojo ilgojo a, tarmėje, kaip ir lk, yra visada trumpas, atliepia lk a, pvz.: kità (< *kitā), kūosa, mālka, mamā, mažā, tešlā, vārna, vārpa, vienā. Vadinasi, pirma *lāvā > lāvā, o tik paskui lóvā. § 63. a, atsiradęs iš galinio nekirčiuoto tvirtagalio senojo ilgojo a, tarmėje yra, paprastai, trumpas ir atliepia lk o, pvz.: būva ~ būvo, dīrba ~ dirbo, kāsas ~ kāsos, kāula ~ kāulo, kīrta ~ kīrto, laĩka ~ laĩko, liepas ~ liepos, rāsas ~ rāso, rañkas ~ rañkos, šākas ~ šākos, tāša ~ tāšo, vaĩka ~ vaĩko, vā́rnas ~ vā́rnos. Kirčiuotas senasis tvirtagalis a tarmėje yra išvirtęs į o, žr. § 76. Atvejus, kai nekirčiuotas senasis ã yra išvirtęs į o, žr. § 76 a, b, c. § 64. a (ą), atsiradęs iš tvirtapradžio galūninio dvigarsio an, tarmėje, kaip ir lk, paprastai, yra trumpas, pvz.: (vns. įnag.) āviža, bangā, gerā, jūoda, kilpa, kitā, kelintā, rankā, vienā; (dgs. gal.) aguonās, kitās, kruopās, mažās, vištās. Yra atvejų, kai tarmės a < ān žodžio gale yra ilgas (ą) ir atliepia lk a trumpą: 152 a) Įvardžiuotinėse moteriškos giminės lytyse: (būdvardžiuose) didžėję⁵⁸ (<*didjan̄jan) ~ didžiąją, didžėsęs ~ didžiąsias, geresnėję ~ geresniąją, geresnės ~ geresniąsias, gražiuosėje ~ gražiausiąją, gražesnėsės ~ gražiausiasias, juodąję ~ juodąją, juodąsęs ~ juodąsias; (skaitvardžiuose) pirmąję ~ pirmąją, pirmąsęs ~ pirmąsias, trečęję ~ trečiąją, trečęsęs ~ trečiąsias; (dalyviuose) kulėmąję ~ kuliamąją, kulėmąsęs ~ kuliamąsias. b) Įvardžiuose anà, jì, katrà, šì, šità, tà, pvz.: aną ~ aną, anąs ~ anàs, jė ~ ją, jės ~ jas, katrą ~ katrą, katręs ~ katras, šė ~ šią, šės ~ šias, šitą ~ šitą, šitas ~ šitas, tą ~ tà, tąs ~ tas. § 65. a (ą), atsiradęs iš tvirtagalio dvigarsio an, tarmės žodžių gale, paprastai, visada yra tariamas trumpai ir atliepia lk ą, pvz.: áusta ~ áustą, bálta ~ báltą, dárža ~ dáržą, dírpta ~ dírbta, kėpta ~ kėptą, kìta ~ kìtą, laũka ~ laũką, píeva ~ píevą, pílka ~ pílka, pílama ~ pílama, pírma ~ pírma, púoda ~ púodą, rañka ~ rañką, siūta ~ siūtą, sõda ~ sõdą, súdyta ~ súdytą, tėva ~ tėvą, válgoma ~ válgomą, vìena ~ vìeną, vìsa ~ vìsą. Yra atvejų, kai šis a, kaip ir lk, išlieka ilgas (ą): a) Įvardžiuotinėse lytyse, pvz.: (būdvardžiuose) didžėję ~ didžiąją, bál-tąją, geresnėję ~ geresniąją, geriausėje ~ geriausiąją, juodąjį, juodąję ~ juodąją, pìktąjį, rùdąjį, sáldžėje ~ saldžiąją, vyriaùsėję ~ vyriausiąjį; (skaitvardžiuose) antrąję ~ antrąją, pirmąję ~ pirmąją, trečėję ~ trečiąją; (dalyviuose) skaũdamąjį, švėstąję ~ švėstąją, sulýtąjį. b) Vyriškos giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko linksnyje, pvz.: vãlgas, éisęs ~ éisias, gulsėsis ~ gulsiasis, dìrpsęs ~ dirbšias, mùšę ~ mùšią, nėsa (nesa), nėšęs ~ nėšias, pràsą, prisimėnas, sakýse ~ sakýsias, siūsę ~ siùsias, stãtą, šnėka. c) Įvardžiuose anà, jì, katrà, šì, šità, tà, pvz.: aną, jė ~ ją, katrą, šė ~ šią, šitą, tą. e, ę. § 66. e, atsiradęs iš senojo trumpojo e, uždarame žodžio gale tarmėje, paprastai, išnyksta, pvz.: ėkmenę (<*ekmenes) ~ ėkmens (akmenys), piemenc (piemenys), piemenč ~ piemeñs, smėgenc (smegenys), šuñc ~ šuñs, vovers (voverys), vovėrs, tik žodžiuose šùnes, žmónes šis e kartais yra pasakomas šalia i-kamieno galūnės -ys, pvz.: šùnys || šùnes, žmónys || žmónes. Atvirame žodžio gale trumpasis e išlieka, pvz.: vaikė (vns. šauksm.), vaìge, vỹre. § 67. e, atsiradęs iš senojo ilgojo e, uždarame ir atvirame žodžio gale, nekirčiuotas, paprastai, yra trumpas ir atliepia lk ė, pvz.: bãre ~ bãrė, dãre~dãrė, dìrse ~ dìrsė, kùrpes ~ kùrpės, medìnes ~ medìnes, nãgines ~ nãgines, pémpe ~ pémpe, rùgines ~ rùginės, vãrles ~ vãrlės, žiùrke ~ žiùrke, žiùrkės ~ žiùrkės. Visų laikų veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūninis e < ē tarmėje yra nukritęs, pvz.: bégam, bégat, bégom, bégot, bėgdavom, bėgdavot, bėksim ~ bėgsime, bėksit ~ bėgsite, bėktumem ~ bėgtumėme, bėktumėt ~ bėgtumėte, sėdžem (sėdime), sėdžet (sėdite). 58 Dėl priešakėjimo iš ą atsiradęs ę tarmėje visada yra platesnis už lk įprastą ę ir tariamas kaip ilgas ia. a priešakėjimas nagrinėjamas § 84. 153 Nukritus šiuo atveju galūniniam e < ē, priešpaskutinis skiemuo atsidūrė gale. Tokio priešpaskutinio, atsidūrusio žodžio gale, skiemens e, sudarydamas su paskutiniojo skiemens priebalsiu naują dvigarsį, tarmėje labiau panašus į e, negu į ė, pvz.: ver̃pem ~ verpėme, vir̃em ~ virėme, žer̃em ~ žėrėme, žarštem ~ žarštėme. Visais kitais atvejais toks priešpaskutiniame skiemenyje buvęs e išlieka nepasikeitęs, pvz.: ver̃pėt ~ verpėte, žar̃štet ~ žarštėte. Atvejus, kai nekirčiuotas senasis e tarmėje yra išvirtęs į ė, žr. § 70 a, b, c. Kirčiuotas senasis ilgasis e tarmėje yra išvirtęs į ė, žr. § 70. § 68. e, atsiradęs iš tvirtapradžio dvigarsio en, žodžio gale tarmėje, kaip ir lk, paprastai, yra trumpas, pvz.: (vns. įnag.) girinė, kovietinė, medinė, pelė, šiaudinė, virvė, žievė; (vns. viet.) beržė, ląngė, laukė, rasalė, skiedrynė, stogė; (dgs. viet.) akįsė (akyse), ausįsė (ausyse), dantįsė (dantyse), raumenįsė (raumenyse), smegenįsė (smegenyse), širdįsė (širdyse). Enklitinės sangrąžinių veiksmažodžių dalelytės se (< sen) e žodžio gale taip pat yra trumpos, pvz.: pėstise (pėstis), pjaunase (pjaunasi), šausise (šausis). Yra atvejų, kai tarmės e, atsiradęs iš tvirtapradžio dvigarsio en, žodžio gale yra išnykęs: a) Vienaskaitos vietininke, pvz.: (būdvardžiai) baltam ~ baltame, gilem ~ giliame, gražem ~ gražiame, juodam ~ juodame; (skaitvardžiai) ketvirtam ~ ketvirtame, pirmam ~ pirmame; (įvardžiai) anam ~ aname, katram ~ katrame, kitam ~ kitame, patim (pačiame), šitam ~ šitame, visam ~ visame; (dalyviai) stovencem (stovinčiame), žydencem (žydinčiame). b) Daugiskaitos vietininke, pvz.: (daiktavardžiai, išskyrus i-kam.) daržuos ~ daržuose, ežeruos ~ ežeruose, grėbliuos ~ grėbliuose, loviuos ~ loviuose, šuliniuôs ~ šuliniuose, tvártuos ~ tvártuose, viduriuos ~ viduriuose; avižos ~ avižose, kūrpės ~ kūrpėse, triobôs (trobose), virkščios ~ virkščiose, bet akįsė (akyse), pušįsė (pušyse); (būdvardžiai) dideliuôs ~ dideliuose, didelės ~ didelėse, giliuôs ~ giliuose, gilios ~ giliosė, senuôs ~ senuose, senos ~ senose; (skaitvardžiai) dviejuos ~ dviejuose, dviejôs ~ dviejose, trijuos ~ trijuose, trijos ~ trijose; (įvardžiai) anuôs ~ anuose, anôs ~ anose, kituôs ~ kituose, kitôs ~ kitose; (dalyviai) valgomuos ~ valgomuose, valgomos ~ valgomose. § 69. e (ė), atsiradęs iš tvirtagalio dvigarsio en, žodžio gale, paprastai, yra trumpas, atliepia lk ę, pvz.: didelę ~ didelę, eglinę ~ eglinę, karvę ~ karvę, kiaulę ~ kiaulę, mėlynę ~ mėlynę, milinę ~ milinę, pelę ~ pelę, ruginę ~ ruginę, varlę ~ varlę, virvę ~ virvę, žolę ~ žolę, žvaigždę ~ žvaigždę. Vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galūnės e, atsiradęs iš tvirtagalio en, tarmėje yra ilgas (e) ir atliepia lk ę, pvz.: atėję, buvęs, išdrisęs ~ išdrįsęs, išdžiūvęs ~ išdžiūvęs, išbėgę ~ išbėgę, nulakėję, nusiminęs, pasigrebęs, sugulę, supūvęs, susėdę, užsidėjęs ~ užsidėjęs. Jaunieji tarmės atstovai nekirčiuotą galūninį e < ēn ir šiuo atveju taria trumpai, pvz.: būves ~ būvęs, ėjes ~ ėjęs, nusimines ~ nusiminęs. ė. § 70. e, atsiradęs iš senojo ilgojo e, sutinkamas tarmės kirčiuotame žodžio gale. Lk jis atliepia ė, pvz.: duobės, gėlė, katė, kvieslė, rėksnė, srovė, varlė, varlės, vežės; lašės, stovės, rėkės, tylės, tingės, žiūrės. 154 Nekirčiuoto žodžio galo senasis ilgasis e tarmėje išvirto į trumpą ę, žr. § 67. Tarmėje yra atvejų, kai ir nekirčiuotame žodžio gale sutinkamas iš e ilgojo atsiradęs ė: a) Šakninio kirčiavimo veiksmažodžių su priesaga -ėti, -sėti ir -inėti būsimojo laiko trečiajame asmenyje, pvz.: al̃pės (alps), áuklės, čiáudės, kláusinės, kósės, mi̇́rksės, sérgės, skéndės, súkinės, svérdės, šni̇́urpsės. Šiuo atveju ė < ē yra išlikęs nesutrumpėjęs, greičiausiai dėl kitų formų ar kirčio analogijos (plg. mi̇́rksėsiu, mi̇́rksėsi, … mi̇́rksėm; žydės, krutės, judės). b) Sangrąžinių veiksmažodžių galūnėje, pvz.: braižėtės, bárės, máudėmės. Čia ė < ē yra išlikęs nesutrumpėjęs dėl sangrąžos dalelytės prilipimo (plg. § 76 b): c) Neseniai atsidūręs žodžio gale (dėl j kartu su visu skiemeniu nukritimo), pvz.: áuklė ~ áuklėja, kláusinė ~ kláusinėja, súkinė ~ súkinėja; kúrpė ~ kúrpėja, nósinė ~ nósinėja, pelūdė ~ pelūdėja, žémė ~ žémėja; nėšet ~ nėšėte, rãšet ~ rãšėte. Šiuo atveju ė < ē nesutrumpėjo todėl, kad galūnėje yra atsidūręs jau po ē > e (plg. § 76 c). i, y, į. § 71. i, atsiradęs iš senojo trumpojo i, išlikęs tarmėje sveikas tik i-kamienių daiktavardžių kamiengalyje, pvz.: ausis, naktis, pusis, svirtis. Visais kitais atvejais trumpasis i žodžio gale yra nukritęs, pvz.: akim ~ akimi, alum ~ alumi, medum ~ medumi. § 72. i (y), atsiradęs iš senojo ilgojo tvirtapradžio i, atvirame žodžio gale yra sutrumpėjęs, o uždarame (dgs. įnag.) visai iškritęs, pvz.: pati, marti, ji, vištoms ~ vištomis, avims ~ avimis, dróbėms ~ dróbėmis. Priesagos ar šaknies y būsimojo laiko III-jame asmenyje, atsidūręs žodžio gale, visada yra ilgas, pvz.: dáigstys ~ dáigstys, dỹks (digs), gỹs (gis), gáudys, kúrstys, lỹs (lis), pílstys, plỹš (pliš), rỹs (ris), tráukys. § 73. i (y), atsiradęs iš senojo ilgojo tvirtagalio i (-jas, -ijas, -ije), kirčiuojamame ia-kamienių daiktavardžių kamiengalyje yra ilgas, kaip ir 1k, pvz.: kumelỹs, gaidỹ, vėžỹs. Nekirčiuotame žodžio gale šis i yra trumpas, kaip ir 1k, pvz.: dalgis, žvirblis. Nekirčiuotas šis i yra ilgas ir i-kamienių daiktavardžių daugiskaitos vardininke, kaip ir 1k, pvz.: ãkys, daũtys. Vadinasi, *dures > durys po to, kai *kirvis > kirvis jau buvo praėjęs, ir todėl čia šis i jau nebegalėjo sutrumpėti. § 74. i (i), atsiradęs iš tvirtagalio in, žodžio gale, paprastai, yra trumpas, atliepia 1k i, pvz.: kirvi ~ kirvi, širdi ~ širdį, verši ~ veršį. Yra atvejų, kai šis i nekirčiuotas žodžio gale yra ilgas (i): a) Įvardžiuotinėse lytyse: (būdvardžiuose) didįjį, kietąjį, paskutinįjį, pirmutlnijį; (skaitvardžiuose) antrąjį, pirmąjį. b) Vyriškosios giminės dalyvių, padarytų iš tarmės ia-kamienių veiksmažodžių, vienaskaitos ir daugiskaitos vardininke, pvz.: žiūrįs, sėdįs, šienaujįs (šienaująs), šūkaujį (šūkaują), varliaujįs (varliaująs, renkantis varles), žoliaujį (žoliauja). 155 c) Įvardžių anoks, jisai, nejoks, šitoks, toks, visoks, vienoks vienaskaitos galininko galūnėje, pvz.: anokį, jįjį, nejokį, šitokį, tokį, visokį, vienokį. § 75. i, atsiradęs iš tvirtapradžio dvigarsio ie, atvirame žodžio gale yra trumpas, kaip ir 1k, pvz.: gert (<*gerė), balti, juodi, kiti, maži, pirmi, šeri, vežti. Tarmėje yra atvejų, kai senasis ie žodžio gale nesuvienabalsėja, žr. § 81b. o. § 76. o, atsiradęs iš kirčiuoto senojo ilgojo a, tariamas, kaip ir 1k, pvz.: baladòs, kilavòs, lynòs; juodòs, purvinòs, sergančiòs, šakòs, tvarkòs, vagòs. Nekirčiuoto žodžio galo senasis ilgasis a tarmėje sutrumpėjo, žr. § 63. Tarmėje yra atvejų, kai nekirčiuotas senasis ilgasis a yra nesutrumpėjęs ir išvirtęs į o, kaip ir 1k, pvz.: a) Šakninio kirčiavimo veiksmažodžių su priesaga -oti būsimojo laiko III-jame asmenyje: ašaros, kybos, kysos, kiūtos, klūpos, laidòs, pašakos, rymos, sąmanos, tykos. Greičiausiai, čia ilgasis a nesutrumpėjo pagal kitų formų ar kirčio analogiją (plg. ašarosiu, ašarosi, ašarosim; bėgios, balnòs, nešios), plg. § 70. b) Sangrąžinių veiksmažodžių galūnėje, pvz.: brėžos ~ brėžosi, dirbos ~ dirbosi, kirpos ~ kirposi, laikos ~ laikosi, pirkos ~ pirkosi, ra šos ~ rašosi, skaitos ~ skaitosi, siūvos ~ siūvosi, šliūostos ~ šliūostosi. Šiuo atveju ilgasis a išliko nesutrumpėjęs, nes, prilipus sangrąžos dalelytei, jis jau nebuvo žodžio gale, o atrame nuo galo skiemenyje. c) Neseniai atsiradęs žodžio gale: (atvirame žodžio gale dėl j kartu su visu skiemeniu nukritimo) girio ~ girioje, kybo ~ kyboja, kyšo ~ kyšoja, lóvo ~ lóvoje, pievo ~ pievoje, pašako ~ pašakoja, pašakoje, rymo ~ rymoja; (uždarame žodžio gale) būvot ~ būvote, ėjot ~ ėjote, važiuavot ~ važiuavote. Čia o < ā galūnėje yra atsidūręs, palyginti, neseniai, jau po galūnės ā > a (žr. § 62). Tai galima tvirtinti remiantis tuo faktu, kad jeigu, sakysime, vietininko *pievajēn galūnė būtų nukritusi dar ā neišvirtus į o, tai vietininkas būtų niekuo nesiskyręs nuo vardininko *pievā (vns. vard.) ir *pievā (vns. viet.). Užėjus galūninio ilgojo a virtimo laiku i a trumpajį, abiem atvejais ā būtų vienodai sutrumpėjęs, o kadangi taip neįvyko, tai vietininko galūnė je (<jen) tuo laiku turėjo būti dar nenukritusi. u, ū, ų. § 77. u, atsiradęs iš trumpojo u, žodžio galūnėje, kaip ir 1k, yra iškritęs, pvz.: aštuoniems (<*aštuon iemus), dukterims, gražioms, jiems, saktims ~ sagtim s, tiems, trims, vagims, varnoms, visiems. Žodžio kamiengalyje šis u, kaip ir 1k, išlieka ir yra trumpas, pvz.: gražūs, spiečius, sūnūs. § 78. ū, atsiradęs iš senojo ū, žodžio gale, kaip ir 1k, visada yra ilgas, pvz.: lygūs, nykūs, sūnūs, sū rū s, saldūs. Veiksmažodžių bendraties kamieno ū būsimojo laiko III-jame asmenyje, atsidūręs žodžio gale, tarmėje taip pat išlieka dažniausiai ilgas, pvz.: džiū s (džius), griūs (grius), kliūs (klius), lūs (lus), pūs (pus), rūks (rugs), slūks (slugs), siūs, frūks (truks), žūs (žus), bet: bū s. 156 Ilgumas čia išlaikytas, greičiausiai, dėl tvirtapradės priegaidės pasikeitimo tvirtagale. § 79. u (ų), atsiradęs iš tvirtagalio dvigarsio un, tarmės žodžio gale būna ilgas ir trumpas. Visada u < un yra daugiskaitos kilmininko linksnio ir veiksmažodžio tariamosios nuosakos III-ojo asmens galūnėje ir atliepia 1k ų, pvz.: aiškių, anūkių, baltų, baltių, ėčių, karčiųjų, ketvirtų, mėnesių, neštų, nosų, pelių, pirmųjų, spiečių, vienokių, važiuojančių ~ važiuojančių. Įvardžių aš, tu daugiskaitos kilmininko galūnėje u < un visada tarmėje yra trumpas, arba ir visai nukritęs, pvz.: mūsų || mūs ~ mūsų, jūsų || jūs ~ jūsų. Forma be u tarmėje beveik dažnesnė. Visada u < un yra vienaskaitos galininko linksnyje, pvz.: grąžų ~ grąžų, kártų ~ kártų, medų ~ medų, rūkštų ~ rūgštų, saldųjį ~ saldųjį, spiečių ~ spiečių, sraūnųjį ~ sraūnųjį, sūkru ~ sūkru, sūrųjį ~ sūrųjį. § 80. u, atsiradęs iš tvirtapradžio dvigarsio uo, atvirame žodžio gale yra, paprastai, kaip ir 1k, trumpas, pvz.: báltu (<*báltuo), dainúoju, dėdeliu, gaišúoju, gerų, kelių, kitų, langų, laukų, penktų, pačių, sergančių, sėdžiu, stoviu, vienu. Tarmėje yra atvejų, kai senasis uo atvirame žodžio gale, skirtingai nuo 1k, išlieka nesuvienabalsėjęs, žr. § 81 b. Apie senąjį uo uždarame žodžio gale žr. § 81 c. 2. Dvigarsiai Balsiniai dvigarsiai. § 81. a) Tarmės dvigarsiai ai, au, ei žodžio gale išlieka nepakitę, kaip ir 1k, pvz.: baltái (vns. naud.), rašai, ró dái, sakai, vaikai, vienái; gaus, radau, šókau, vá lgiau, žarščiau ~ žarščiau; darėi, sakėi, žiūrėki. Daugiskemeniai tikriniai vardai vns. šauksm., paprastai, tariami su partikula ai, kartais gali to ai neturėti, pvz.: Aí́tan (Antanai), Juózap (Juozapai). Eidamas po minkšto priebalsio, dvigarsis ai žodžio gale išvirsta į ei, pvz.: pėilei ~ pėiliai, marčėi ~ marčiai, sámčėis ~ sámčiais, žvirbleis ~ žvirbliais (žr. § 84). b) Senieji ie, uo atvirame žodžio gale tarmėje, paprastai, yra suvienabalsėję, žr. §§ 75, 80, tačiau yra atvejų, kai ir atvirame žodžio gale jie yra išlikę sveiki. 1. Įvardžiuotinių lyčių II-ojo dėmens galūnėje, pvz.: (būdvardžiuose) didėji ~ didieji, didesnėjie ~ didesnieji, didžiausėjie ~ didžiausieji, gerėjie ~ gerieji, kartėjie ~ kartieji, mažėjie ~ mažieji, saldėjie ~ saldieji, vyresnėjie ~ vyresnieji, gražiųjuo ~ gražiuoju, gražesniúoju ~ gražesniuoju, gražiausiuo-juo ~ gražiausiuoju, naujuójuo ~ naujuoju, piktúoju ~ piktuoju; (skaitvardžiuose) antrėjie ~ antrieji, pirmėjie ~ pirmieji, tretėjie ~ tretieji; antrúoju ~ antruoju, pirmúoju ~ pirmuoju, trečiúoju ~ trečiuoju; (dalyviuose) einantėjie ~ einantieji, ėjusėjie ~ ėjusieji; dirbančiuoju ~ dirbančiuoju, vėrdančiuoju ~ vėrdančiuoju. Senieji tarmės atstovai šiuo atveju vietoje antrojo dėmens galūninio ie turi ei (< ai), pvz.: gerėjei (gerieji), pirmėjei (pirmieji), sergantėjei (sergantieji). 157 2. Įvardžių anas, anoks, jis, koks, kitoks, katras, nejoks, tas, toks, šioks, šitoks, šis, visokas, vienoks galūnėje, pvz.: anie, anōkie, jie, kokie, kitōkie, katrie, nejōkie, tie, tokie, šiōkie, šitokie, šie, visōkie, vienōkie; anuo, anōkiuo, juo, kōkiuo, kitōkiuo, vienōkiuo. Galūninis uo šiuo atveju gali būti tarmėje ir išvirtęs į u, pvz.: kōkiu, tōkiu. Abi lytys, galima sakyti, yra lygiagrečiai vartojamos. Kirčiuoti atviro žodžio galo ie, uo, skirtingai nuo Ik, tarmėje yra tariami su tvirtaprade priegaide. 3. Paprastųjų būdvardžių aukščiausiojo laipsnio galūnėje, pvz.: baisiausie ~ baisiausi, geriausie ~ geriausi, gražiausie ~ gražiausi, baisiausiuo ~ baisiausiu, geriausiuo ~ geriausiu, gražiausiuo ~ gražiausiu. 4. Senasis ie veiksmažodžių bendraties ir liepiamosios nuosakos vienaskaitos II-ojo asmens galūnėje tarmėje dažniausiai yra nukritęs, pvz.: eit ~ eiti, nešt ~ nešti, pilt ~ pilti, siūt ~ siūti, verp t ~ verpti; eik, nešk, pilk, siūk, verp k. Senieji tarmės atstovai šių veiksmažodžių formų galinį ie taria, pvz.: eitie, nėštie, praūstie, eikie, nėškie, praūskie. c) Uždarame žodžio gale senasis ie visada sveikas, o uo vienais atvejais yra išlikęs sveikas, kitais — išvirtęs į u. Uždarame žodžio gale ie, uo yra tariami sveiki: 1. Sangrąžinių veiksmažodžių esamojo laiko pirmojo ir antrojo asmens galūnėje, kaip ir Ik, pvz.: prausiūos, stōjuos, sėdžiuos, vežčios; audies, dirbies, prausies, vežies. 2. Sangrąžinėse formose, turinčiose enklitinę se (<sėn) dalelytę, pvz.: laukiantiese ~ laukiantiese (neščia), šnekėdamiese (šnekėdamiesi). 3. Kaip ir Ik, įvardžiuotinių lyčių I-ojo dėmens galūnėje, pvz.: gerie ~ gerieji, geruōsiuos ~ geruōsius, geresniōsiuos ~ geresniōsius, pirmieje ~ pirmieji, ketvirtuōsiuos ~ ketvirtuosius, kelintieje ~ kelintieji, kelintiuōsiuos ~ kelintuosius, skaudamieje ~ skaudamieji, sergančiūosios ~ sergančiuosius. 4. i-kamienių daiktavardžių vienaskaitos kilmininko galūnėje, pvz.: nōsties, širdies, usnies. Daiktavardžių, paprastųjų būdvardžių, skaitvardžių ir dalyvių daugiskaitos galininko uždaro žodžio galo senasis uo yra visada suvienabalsėjęs ir išvirtęs į u, kaip ir Ik, pvz.: laukius, plaukus, namūs, ratus, ragus, retus, virtus, išgijusius ~ išgijusius. Paprastųjų įvardžių daugiskaitos galininko uždaro žodžio galo senasis uo yra suvienabalsėjęs ir išvirtęs į u visais atvejais, kaip ir Ik: kelintūs, kitōkius, kitus, kōkius, nejōkius, pačius, šiōkius, šitōkius, vienus, vienōkius, visus, visōkius, bet: anuōs, juōs, katruōs, šituos, šiuos, tuos. Šiuo atveju kirčiuotas uždaro žodžio galo uo, skirtingai nuo Ik, turi tvirtapradę priegaidę. d) Tarmės dvigarsis ui žodžio gale išlieka nepakitėjęs, kaip ir Ik, pvz.: pašui, vaikui, vilkui, žvirbliui. Mišrieji dvigarsiai. § 82. Apie senuosius mišriuosius an, en, in, un žodžio gale žr. §§ 64, 65, 68, 69, 74, 79. Visi kiti mišrieji dvigarsiai žodžio gale, paprastai, iš viso tarmėje sutinkami retai. Išimtį čia sudaro tik dėl galūnės trumpėjimo naujai žodžio gale atsiradę mišrieji dvigarsiai, 158 pvz.: gẽr ~ gẽria, pìl ~ pila, šẽr ~ šẽria (žr. § 58 b). Prieveiksmiuose, įvairiuose prieveiksminiuose žodeliuose ir jungtukuose, o kartais ir įvardžiuose dažniausiai antrasis mišriųjų dvigarsių, esančių žodžio gale, sandas yra nukritęs, dvigarsiai suirę, pvz.: aukštỹn ~ aukštỹn, gerỹn ~ gerỹn, gražỹn ~ gražỹn, kiẽtỹn ~ kiẽtỹn, kvailỹn ~ kvailỹn, mažỹn ~ mažỹn, trumpỹn ~ trumpỹn; à ~ ãr, ì ~ ìr; dabà ~ dabar, dá ~ dar, kodẽ ~ kodėl, todẽ ~ todėl; mã ~ mãn, laũka ~ laũkan. III. Balsių kombinaciniai dėsniai 1. Balsio e paplatėjimas § 83. Mut, kaip ir kai kuriose kitose lietuvių kalbos tarmėse, tam tikrais atvejais pastebimas balsio e paplatėjimas. Tarmės e (e < ė, e < en, e + l, m, n, r) visada paplatėja ir gauna balsio a atspalvį, jei eina prieš kietą priebalsį. Toks paplatėjęs e fonetinėje transkripcijoje žymimas kaip raidžių a ir e ligatūra (æ). Tarmėje jis yra tariamas, kaip lk ia, pvz.: bėržas ~ bėržas, bėrdams ~ bėrdamas, deg ~ dėga, dėlna ~ dėlna (delnas), ėžers ~ ežeras, gẽrs ~ gẽras, išvẽrs ~ išvẽrs, kẽlc ~ keltas, kẽlmai ~ kẽlmai, kẽršas ~ kẽršas, kẽrp ~ kẽrpa, lẽs ~ lẽsa, mẽlžu ~ mẽlžu, menkà ~ menkà, mẽrgas ~ mẽrgos, mãs ~ mẽs, ōbels (obelys), pã-šam ~ pẽšame, šėnc ~ šėnas, skvẽrnas ~ skvẽrnas, supelijẽs ~ supelijęs, šōke's ~ šōkės, švẽnt ~ švẽnta, tẽks ~ tẽks, vẽdam ~ vẽdame, vẽl̇kam ~ vẽlkame, žẽms ~ žẽmas, žẽnc ~ žẽntas. Supriešakinto a atspalvį turi ir tarmės atviro žodžio galo ilgasis e, atsiradęs iš tvirtagalio tautosilabinio en, pvz.: nubẽgẽ ~ nubẽgę, nulašėjẽ ~ nulašėjė, įsisąūšėjẽ ~ išsisąūšėję, plukdýdavẽ ~ plukdydavę, válgydavẽ ~ válgydavę, tẽ ~ tẽn. Toks e, iš tikrųjų, nesuužpakalėja, o liežuvio pakilimo atžvilgiu tik kiek atitolsta nuo paprastojo e ir priartėja prie a. Taigi, jis pasilieka priešakinis, tik labai platus e. Kitose lietuvių kalbos tarmėse e paplatėjimo atvejų taip pat pasitaiko. Rytų aukštaičių puntininkų tarmėse (apie Kupiškį) platėdamas e išvirsta į a, pvz.: và·da ~ vėda, vadù ~ vedu, va·stu. (sėkinys)~vėstų, vastù (tariamoji nuosaka) ~ vestų, vàs ~ vės, avà·la. ~ avėlė, kumà·la. ~ kumėlė. Tokių pavyzdžių nurodoma ir Pr. Skardžiaus straipsnyje „Dėl balsių asimiliacijos“, kur sakoma: „Yra pastebėta, kad balsiai dažnai panašaujamai veikia vieni kitus, tiek progresyviai, tiek regresyviai. Tai ypač lengva matyti mūsų tarmėse. Pvz., subatėnai, rytiečiai aukštaičiai, sako: bã·ga ~ bėga, bã·ktu. (sėkinys) ~ bėktų, nã·ša ~ nẽša, nãšt ~ nẽšt (iš neštų), kumà·la. ~ kumėlė, bet bẽgì ~ bėgi, bẽkì ~ bėgti, nẽ·št ~ nešti, g. pl. kumẽ·lu. ~ kumelių ir kt... Tuo būdu galime konstatuoti, kad subatėnų šnektoje priešakinės eilės balsiai prieš užpakalinės eilės balsius sekančiuose skiemenyse yra nuosekliai 159 supanašinami, t. y. paverčiami į tokius pat plačius, irgi užpakalinės eilės balsius“59. Su šios citatos teiginiu, kad visi po einantieji užpakalinės eilės balsiai e paverčia taip pat užpakaliniu, galima sutikti tik iš dalies. Tačiau, kaip iš citatos matyti, balsis e, pavirtęs užpakaliniu, visada dar yra ir toks platus kaip ir a. Todėl kyla klausimas, kaip galėjo balsis e paplatėti tais atvejais, kai po jo gretimame skiemenyje yra už jį siauresnis užpakalinės eilės balsis, sakysime u. Galėtume šiuo atveju kalbėti tik apie dalinę balsių asimiliaciją. Sakysime, balsis u galėjo tik suužpakalinti šį e, bet jo nepaplatinti, o balsio e paplatėjimo priežasties reikia ieškoti kur kitur. Tačiau tiek Mut, tiek ir rytų aukštaičių puntininkų šnektose yra pavyzdžių, kur balsis e yra pakitėjęs ir tokiu atveju, kai po jo jokio kito balsio nėra ir niekada nebuvo, pvz., veiksmažodžių būsimojo laiko trečiojo asmens šakninis e (Mut): lės ~ lės, nẽš ~ nėš; (puntininkų dadininkų šnektose) mās ~ mės, nāš ~ nėš, vàs ~ vės; ilgasis e, atsiradęs iš tautosilabinio en (Mut): šẽ ~ šen, nėšẽ ~ nėšę, šérẽ ~ šėrę, vẽžẽ ~ vėžę; ē-kamienių daiktavardžių galūninis ē < ē (puntininkų dadininkų šnektose): avā́la. ~ avėlė, kumā́la. ~ kumėlė, katāˢ ~ katė, katāˢs ~ katės, sva.rā ~ svėrė, sva.rāˢs ~ svėręs ir kt. Duotieji pavyzdžiai rodo, kad tarmėse yra daug atvejų, kai balsis e gali pasidaryti panašus arba išvirsti į a visai be kitų balsių kaltės. Norėdami išsiaiškinti balsio e išvirtimo į a arba supanašėjimo su juo priežastis, grįžkime prie to paties straipsnio. Jame randame: „Kaip rodo kitos, kaimyninės, tarmės, tai (e išvirtimas į a—E. G.) turi būti įvykę palaipsniui, būtent: žodyje kumā́la. pirmiau, reikia manyti, galūninis ē po veliarinio l pavirto į a˙ (<a.), o po to vėliau ir priešpaskutiniame skiemenyje atsirado a vietoje e“60. Vadinasi, čia teigiama, kad žodžio kumelė galinį ē visų pirma paveikė veliarinis l, kuris jį ir išvertė į a. Tokiu būdu išeina, kad ir priebalsiai veikia balsius. Šiuo atveju citata nurodo, kad priebalsiai veikia balsius tik progresyviai. Tačiau kyla klausimas, kodėl veliarinis l, pavertęs po savęs einantį e į a ir pats dėl to dar labiau sukietėjęs, negalėtų ir toliau veikti greta savęs esančių balsių ir kodėl naujai atsiradęs galinis a turėjo supanašinti prieš save einantį e. Juk lietuvių kalboje yra pažįstamas regresyvus ir progresyvus balsių ir priebalsių tarpusavio veikimas. Be to, regresyvusis veikimas yra dažnesnis ir lietuvių kalbai būdingesnis. Taigi, ar tik ne veliarinis l čia bus pavertęs į a ir prieš save einantį e? Peržiūrėję anksčiau duotus tarmius pavyzdžius, matome, kad, iš tikrųjų, visais atvejais balsis e gali būti progresyviai ir regresyviai veikiamas tiek esančių, tiek ir buvusių kietųjų priebalsių. Kitaip ir negali būti paaiškinamas tiriamosios tarmės balsio e paplatėjimas dabartiniu metu atvirame žodžio gale tokiuose žodžiuose, kaip bėgẽ˙ (< *bėgēn) ~ bėgę, šẽ (< šen) ~ šėn, sāvē˙ (< *saven) ~ sāvę (savęs). Tai rodo, kad balsio e paplatėjimas Mut yra senesnis už priebalsio n išnykimą. Tik tuo laiku, kai tas n 59 Žr. Pr. Skardžius, APh, VII, 40, Kaunas (1938). 60 Ten pat, 40. 160 dar tebebuvo, e galėjo paplatėti. n žodžio gale išnykus, paplatėjęs balsis e išliko. Taip pat tik dėl sukietėjusių priebalsių įtakos rytų aukštaičių balsis e, ē (< ē) išvirto į a tokiuose žodžiuose, kaip avāla ~ avėlė, gēra ~ gėrė, sva.rā ~ svėrė. Vadinasi, ir kūpiškėnų tarmėje e, ē (< ē) virsta į a tais atvejais, kai po jo einančiame skiemenyje nėra minkšto priebalsio. Kad priebalsiai veikia šalia jų esančius balsius, aiškiai rodo ir šie kupiškėnų tarmės pavyzdžiai: gėra ~ gėrė, kėptas ~ kėptas, gėras ~ gėras, šėra ~ šėrė, žėma ~ žemė, vėžė ~ vėžė, žėmas ~ žemas, jėma ~ ėmė. Šiuose pavyzdžiuose po g, j, k, š, ž balsis e, nors ir eidamas prieš kietus ar sukietėjusius priebalsius (prieš skiemenį su užpakalinės ar vidurinės eilės balsiu), į a neišvirsta, nes jo siaurumą palaiko prieš stovintis palatalinis g, j, k, š, ž priebalsis, kuris šiose tarmėse yra labiau palatalizuotas už kitus priebalsius. Pažymėtina ir tai, kad tokiais atvejais balsis e ne tik nepaplatėja, bet dar yra susiaurėjęs. Vienintelė jo susiaurėjimo priežastis tegali būti tik palatalinis priebalsis, nes daugiau nėra kam jo siaurinti (po jo eina kietas priebalsis ir platus balsis). Kad dėl e paplatėjimo (ar išvirtimo į a) yra kaltas tik priebalsis, galima nurodyti ir daugiau Mut pavyzdžių. Didesnėje Mut dalyje bendraties galūnės -t yra minkštas. Ten ir balsis e, eidamas prieš minkštąjį t, yra nepakitęs, pvz.: nēšti ~ nešti, gyvēt ~ gyventi. Tarmės rytiniame pakraštyje bendraties galūnės -t yra kietas. Čia balsis e, būdamas prieš kietąjį t, paplatėja, tariamas kaip ia, pvz.: gyvėt ~ gyventi, vėst ~ vėsti. Neiginio e, stovėdamas tik prieš užpakalinius kito žodžio balsius, niekados nepaplatėja, pvz.: nē uoga, nē olungė (nė volungė). Visai kitaip atsitinka, kai tarp to paties e ir užpakalinių balsių įdedamas priebalsis, pvz.: nēe uoga (nė uoga), nēe volungė ~ nė volungė. Paaiškėjus, kad balsis e yra veikiamas kietųjų ar sukietėjusių priebalsių, teiginio: „...priešakinės eilės balsiai prieš užpakalinės eilės balsius ... yra ... paverčiami į tokius pat plačius, irgi užpakalinės eilės balsius“ negalima laikyti teisingu. Be to, šis teiginys neteisingas dar ir todėl, kad iš tikrųjų ne visi užpakalinės eilės balsiai yra platūs (pvz.: o, u). Balsis e, eidamas prieš minkštą priebalsį, niekada nepaplatėja, pvz.: metį, vedį, nešį, pelė, senesnį. 2. Balsių priešakėjimas § 84. Visi užpakalinės eilės balsiai (a, o, u), eidami po j ir kitų minkštų priebalsių, Mut visada supriešakėja, pvz.: jāuje ~ jāuja, pėllei ~ pėliai, gėrem ~ gėriame, lėkenčius ~ lėkiančius, kiāuras, ėjaū, jōjau, jōvals ~ jōvalas, žiōplas, jūks ~ jūkas (kraujo sriuba), kiūžis. Pavyzdžiai rodo, kad balsiai o, u ir a dvigarsyje au priešakėdami kitais garsais neišvirto, ir kad labiausiai priešakėjimo yra paveiktas balsis a vienas ir ai, am, an junginiuose. Priešakėda- 11. Kalbotyros klausimai 161 mas balsis a tarmėje yra išvirtęs į e. Toks iš a atsiradęs e, priklausomai nuo savo ilgumo ir vietos žodyje, yra nevienodo platumo. Dėl priešakėjimo a tarmėje išvirsta į e: 1. Jei atvirame žodžio gale jis yra trumpas, pvz.: gijė ~ gijà, sàujė ~ sàuja, žarijė ~ žarijà, delčė ~ delčià, pradžė ~ pradžià; uošvijė ~ uošvijà; akė ~ akià (akimi), gėrė ~ gėrià, žiūrė ~ žiūrià (žiūri). 2. Kai po jo eina minkštas priebalsis, pvz.: áudženti ~ áudžianti, éisenį ~ éisianti, turentį ~ turinti (turinti), lekentỹsis ~ lekian tỹsis, laukentėse ~ laukiančiose (neščia), žydenčiója ~ žydiančiója (žydinčioji). 3. Kai jis yra dvigarsyje ai, pvz.: brólei ~ bróliai, marčei ~ marčiai, šėnei ~ šėniai, peileis ~ peiliais, šereis ~ šeriais. Supriešakėjęs a tarmėje išvirsta į ę šiais atvejais: 1. Jei žodžio gale jis yra ilgas, pvz.: audženčėsės ~ audžiančiasis, vyriáusėji ~ vyriausiai, baltąjė ~ baltąja, jąjė ~ jąja, naũjėjei ~ naujajai, graũdžėje ~ graudžiaja, mišė ~ mušia, šiūsė ~ siūsią, žvėjosė ~ žvejosia. 2. Kai po jo eina kieti priebalsiai, pvz.: pylėvà ~ pyliavà, baudžėvà ~ baudžiavà, arklems ~ arkliams, peilems ~ peiliams, vadžės ~ vadžias, kójas ~ kojas, žiūrem ~ žiūrime (žiūrime), tūret ~ tur iate (turite). Susiaurėjęs ir išvirtęs į e yra ir nekirčiuotas senasis žodžio galo senovinis ilgasis a (lk ę). Atvirame žodžio gale jis yra siauresnis, uždarame — platesnis, pvz.: gaidžė ~ gaidžio, jáuče ~ jaučio; kójes ~ kojos, sáujes ~ sáujos; plóje ~ plójo, sėdėje ~ sėdėjo. Šiuo atveju naujojo e kilmė visai suprantama: senasis ilgasis a, būdamas nekirčiuotas, žodžio gale sutrumpėjo ir nebegalėjo išvirsti į o. Vėliau toks sutrumpėjęs a, veikiamas priebalsio j priešakinamosios įtakos, kartu su trumpuoju a išvirto į e. 3. Kontrakcija ir elizija § 85. Balsių susitraukimas ir praleidimas dažniausiai būna tada, kai veiksmažodžiai ar veiksmažodinės kilmės žodžiai, kurių šaknis prasideda balsiais, gauna priešdėlį. Dažniausiai tarmėje kontrahuoja­si šie junginiai: e + y; u + ė; a, u + ei; i + i, pvz.: najaũ ~ nuėjaũ, najė ~ nuėjai, nãję ~ nuėjo, najims ~ nuėjimas, naisiu ~ nueisiu, nãs ~ nueis, pãis ~ paeis, nãik ~ nueik, nãn ~ nueina, naini ~ nueini, nãty ~ nueitų, nãnam ~ nueiname, nãsiu ~ nueisiu, pãsiu ~ paeisiu, paini ~ paeinu, paikim ~ paeikime, pain ~ paeina, pãity ~ paeitu, pãik ~ paeik, prãisiu ~ pra eisiu, prainu ~ praeinu, praik ~ praeik, praitu ~ praeitų, prais ~ praeis, prainam ~ praeiname, tėr ~ tėra, nėr ~ nėra. Elizija tarmėje dažniausiai būna tarp tokių junginių: e + a; e, i + ė; e + i; e, i + ei; a + ė; i + a, pvz.: neptėrš̃k ~ neapteršk, netlaĩkys ~ neatlaikys, necakỹs ~ neatsakys, netidarỹs ~ neatidarys, necūks ~ neatsūks, netlaũš ~ neatlaũš, netpìrks ~ neatpìrks, netiduõs ~ neatiduõs, netmės ~ neatmės, nekėję ~ neakėjo, negurkãva ~ neagurkãvo, nerbãva ~ nearbãvo, nėjaũ, nėjėi ~ neėjai, nėmiaũ ~ nėmiau, nėmėi ~ nėmei, prėde ~ priėdė, prėst ~ priėsti, prėdžiau ~ 162 priedžiau, nęd ~ nėda, nėde ~ nėdė, prešk ~ priėšk, nėšk ~ nėešk, nėdrus ~ nėėdrus, nėdri ~ nėėdri, preijau ~ priėjau, prejęi ~ priėjai, preijims ~ priėjimas, preidims ~ priedimas, premiau ~ priėmiau, premėi ~ priėmei, premims ~ priėmimas, nikš ~ neįkiš, nievėš ~ neįvėš, ninėš ~ neįneš, ništums ~ neįstumš, nižąs ~ neįkąs, nidėks ~ neįdegęs, nimū ~ nėimu, nimį ~ nėimi, neinū, neinį, neilūok ~ neeiliuok, preinū ~ prieinu, preinį ~ prieini, preiliāva ~ prielįavo, susėinū ~ susieinu, susėini ~ susieini, prajaiū ~ praėjau, prajėj ~ praėjai, prajims ~ praėjimas, nižgėre ~ neišgėrė, nišvāre ~ neišvārė, nišmāude ~ neišmāudė, nišāude ~ neiššāudė, nižgāude ~ neišgāudė, ništrāuke ~ neištrāukė, nišlāupė ~ neišlāupė, susėjau ~ susiėjau, susėjė ~ susiėjai, susėjims ~ susiėjimas, nikš ~ neįkiša, nikel ~ neįkelia, nėme ~ nėėmė, nėmem ~ nėėmėme, nėmėt ~ nėėmėte, nėmes ~ nėėmės, preję ~ priėjo, prėjom ~ priėjome, prėjot ~ priėjote, prėjęs ~ priėjęs, nein ~ neina, nein am, neik, neiš, neikit, neikim, preiš ~ prieis, prei- bit ~ prieikite, nišplaukė ~ neišplaukė, nėtnėš ~ neātneša, nim ~ nėima, nimam ~ nėimame, premem ~ priėmėme, susėme ~ susiėmė, susėmei ~ susiėmei, pršėmiau ~ prišėmiau, pašėmė ~ pasiėmė, nišėme ~ nusiėmė, tšėmei ~ teišėmei, prājom ~ praėjome, prājė ~ praėjo, pājom ~ paėjome, pāję ~ paėjo, susėnam ~ susieiname, susėję ~ susiėjo, nuseičiau ~ nusieičiau (nueičiau), nepārc ~ neapārtas. Kartais balsių praleidimas ir susitraukimas tarmėje yra taip artimai vienas su kitu susiję reiškiniai, kad sunku juos išskirti; dažniausiai taip atsitinka, kai žodyje greta yra buvę du tokie pat balsiai, pvz.: pasilga ~ pasilgo, pasilgau ~ pasilgau, pasilsėt ~ pasilsėti, pasilsėje ~ pasilsėjo, pantaušys ~ paantaušys, Palsys ~ Paalsys (kaimas prie Alsos upės), pirmapaalsinei ~ pirmapaalsiniai (žmonės iš Paalsio I km.), antrapaalsinei ~ antrapaalsiniai (žmonės iš Paalsio II km.), Pantvardys~Paantvardys (kaimas prie Antvardės upės), prímam~ priimame, prim~ priima, pasiimt ~ usimt ~ prisiimt~ pasiimti, užsiimti, prisiiimti, priimc ~ priimk ~ priimt ~ priimsiu ~ niimsiu ~ priimsi ~ priimtu ~ priimkim ~ priimdavau ~ pasim ~ susim ~ ūsim ~ prisim ~ susimam ~ susimat~ priimtas, priimk, priimti, priimsiu, neimsiu, priimsi, priimtų, priimkime, priimdavau, pasiima, susiima, užsiima, prisiima, susiimame, susiimate. 4. B a l s i ų i š p r a u d i m a s § 86. Labai negausių balsių išpraudimo atvejų pasitaiko svetimos kilmės žodžiuose nosinių ir sklandžiųjų priebalsių aplinkoje, pvz.: pālic (paltas), gimnāzije (gimnazija), gimnāziastas (gimnazistas), cvilikai (cvikliai). 5. B a l s i ų p r i d ė j i m a s § 87. Balsių pridėjimas žodžio pradžioje yra pastebėtas tik svetimos kilmės žodžiuose, pvz.: Atkočāits~Atkočaitis (plg. lenkų tkacz), iškala (žydų maldykla). 11. Kalbotyros klausimai 163 6. Balsių nukritimas § 88. Balsių nukritimas lietuviškos kilmės žodžių pradžioje tarmėje nepastebėtas. Svetimos kilmės žodžių pradžios balsiai dažniausiai nukrinta tada, kai tų žodžių ar atskirų garsų reikšmė yra neaiški, arba kai žodis savo garsais primena lietuvišką žodį, pvz.: Nastāze (Anastazija), vangelìks (evangeli-kas), Samidàuckas (Aksamitauškas), raplānc (aeroplanas), balatōrije (ambulato-rija), tamabìlius (automobilis), Zabēle (Izabelė), Džidorìus (Izidorius), raštānc (areštantas), raštìot (areštuoti), raštāva (areštavo). 7. Balsių iškritimas § 89. Balsių iškritimas tarmėje pasitaiko retai, pvz.: vàdnas (vadinasi), Mitva (Mituva), Jērbiškei (Jerubiškiai, kaimo vardas), brōks (burokas), sąsūvinis (sąsiuvinis). 8. Žodžio pradžios skirtybės § 90. Žodžio pradžioje nedėsningai vietoje lk a tarmėje yra e, pvz.: elksnis (alksnis), elksnynė (alksnynas), Eñdrius (Andrius), ēitvars (aitvaras), ekmuõ (akmuo), ekmenyne (akmenynė), Emērikis (Amerika). Konsonantizmas I. Tarimas ir kilmė 1. Priebalsiai b, d, g, k, l, m, p, r, s, š, t, v, z, ž. § 91. Priebalsiai b, d, g, k, l, m, p, r, s, š, t, v, z, ž tarmėje yra tos pačios kilmės ir tariami taip pat, kaip lk, pvz.: balā, baltā, daržinė, gaigals ~ gaigalas, karštis, lapė, mōlis, pašiópa (prastas pastatas, dažniausiai malkinė), rōpe ~ rōpė, sulā, šatrā, tōsis, vežēš, žūrūnis (kuris niurna, taisosi verkti), žāips ~ žaibas. § 92. Tarmės j yra tos pačios kilmės, kaip ir lk. Jis tariamas visada minkštai, pvz.: jāuje ~ jāuja, jōvars ~ jōvaras, juōks ~ juōkas, jijē (jinai). § 93. j tarmėje sutinkamas rečiau negu lk. Dažniausiai jo pasigendama tarmės žodžių gale. Ten jis kartu su visu skiemeniu yra nukritęs, eidamas po senųjų ilgųjų balsių ir balsinių dvigarsių šiais atvejais: 1. Atvirame žodžio gale prieš senąjį trumpąjį a, pvz.: gỹ ~ gỹja, klō ~ klōja, kiaušiniau ~ kiaušiniauja (ieško gūžtose kiaušinių), kirmỹ ~ kirmyja, lỹ ~ lyja, lō ~ lōja, lynō ~ lynōja, lie ~ lieja, malkau ~ malkauja, mō ~ mōja, melūo ~ melūoja, plō ~ plōja, paukščiau ~ paukščiauja (gaudo paukščius, drasko jų lizdus), pelỹ ~ pelỹja, peliō ~ peliōja (gaudo peles), rāu ~ rāuja, rūdỹ ~ rūdỹja, sē ~ sēja, skrie ~ skrieja, spē ~ spēja, šienāu ~ šienāuja, važiūo ~ važiūoja, bet: sāuje (<*sāujā) ~ sāuja, jāuje ~ jāuja, Vidāuje ~ Vidāuja, gijē ~ gija, vējē ~ vēja. 164 2. Atvirame žodžio gale prieš e (< ēn), pvz.: akỹ ~ akyje, galvõ ~ galvoje, gerõ ~ geroje, nõsy ~ nosyje, pievõ ~ pievoje, patvorỹ ~ patvoryje, šulinỹ ~ šulinyje, tulžỹ ~ tulžyje, vandenỹ ~ vandenyje, žaliõ ~ žalioje, bet: meduj̃ ~ meduje, būčiuj̃ ~ būčiuje, spiečiuj̃ ~ spiečiuje. 3. Sudurtinių žodžių pirmojo sando gale, kai j yra ėjęs prieš a, pvz.: kraugerỹs (< kraujagerýs), kraũligė (< kraujaligė) ~ kraũligė, kraũžolės (< kraujāžolės) ~ kraũžolės, kógalvei (< kojagalviai) ~ kógaliai (galūnės), nauvedỹs (< naujavedys), vėrauṗlės (< vėjarauṗlės) ~ vėrauṗlės. § 94. Kaip ir 1k, j yra išnykęs priebalsių junginiuose, einančiuose prieš priešakinės eilės balsius, pvz.: áudi, jautl, láukei, renkì, skalbei, žiemỹs (šiaurė). § 95. Junginiuose su priebalsiais prieš užpakalinės eilės balsius j likimas toks: 1. Senųjų dj, tj junginių antrasis sandas, kaip ir 1k, išnyko, pirmąjį paversdamas dž, č afrikata, o po šio junginio ėjusį balsį supriešakindamas, pvz.: gaidžė̃ ~ gaidžiai, gaidžė ~ gaidžio, gaidžiui, mačiaũ, matýčiau, paũkščė̃ ~ paũkščiai, svečė̃ ~ svečiai, kenč̃ ~ kenčia, leidž̃ ~ leidžia. Galūninis a šiuo atveju, matyti, yra nukritęs jau po junginių tj, dj > č, dž, nes priešingu atveju tj, dj nebebūtų galėję išvirsti afrikatomis (j būtų nukritęs kartu su a). 2. Senieji bj, pj junginiai sveiki yra išlikę tik žodžio kamiene, pvz.: bjaurùms ~ biaurumas, pabjūra ~ pabiūro, bjaurỹbė ~ biaurybė, bjaũrei ~ biaūriai, papjū̃ts (vargas, galas), pjovìms ~ piovimas, pjáustyt ~ pjáustyti, pjovìks ~ piovikas, pjudýt ~ piudyti, pjūklas ~ piūklas, rūkpjūtė ~ rugpjūtė, papjaũc ~ papiautas, spjõvė ~ spiovė, spjáut ~ spiauti. Žodžio gale junginių bj, pj antrasis sandas yra iškritęs, kaip ir 1k, pvz.: gnybiau, gnybiu, kaupiu. 3. Senųjų gj, kj, lj, mj, nj, rj, sj, šj, vj, zj, žj junginių antrasis sandas taip pat yra iškritęs, kaip ir 1k, pvz.: vãgė ~ vãgio, sakiaũ, brólė ~ brólio, kūrme ~ kūrmio, skýniau, stúobre ~ stúobrio, bìldese ~ bìldesio, šiauc ~ šiaũdas, žyziaũ (verkšlenau), ėžė ~ ėžio. ⁿ. § 96. Tarmės n kilmės ir tarimo atžvilgiu yra toks pat, kaip ir 1k, pvz.: norãks ~ norãgas, vãnak s ~ vã nagas, žandai. Skirtingai nuo 1k, n tarmėje sutinkamas rečiau. Be jokios išimties⁶¹ čia jis yra išnykęs ne tik prieš visus pučiamuosius priebalsius žodžio šaknyje ir galūnėje, kaip yra 1k, bet dar ir veiksmažodžiuose prieš s ir bendraties t (kaip išnykdamas n pasielgė su prieš jį ėjusiu balsiu, žr. §§ 38, 42, 48, 54, 65, 69, 74, 79), pvz.: bãl ~ bãla, grãžtas ~ grãžtas, gyvẽs ~ gyveñs, gyvėt ~ gyventi, kẽst, kūręs ~ kūrẽns, kūrėt ~ kūrenti, kabit ~ kabinti, kabìs ~ kabins, lìst, pìt ~ pinti, pìs ~ piñs, raugėt ~ rauginti, sãpara, sãl ~ sãla, sãnar ei ~ sãnariai, sãnašas ~ sãnašos, sãžinė ~ sãžinė, sãrašas, skẽst, skỹst, skẽsiu ~ skinsiu, skẽsi ~ skinsi, skẽs ~ skins, skẽsim ~ skinsime, skẽsit ~ skinsite, skẽt ~ skinti, skẽdams ~ skindamas, skẽtų ~ skintų, sėt ~ sėnti, sėstu ~ sėñstu, sėst ~ sėnsta, sėstų ~ sėntų, 61 Plg. J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, 20, Kaunas, 1956. 165 sėsi ~ sensi, sės ~ sens, sėčiau ~ senčiau, sėtum ~ sentum, sėdams ~ sendamas, šąslavas (sašlavos), šąl ~ šąla, tvės ~ tviñs, tvįt ~ tvinti, tvįst ~ tvinsta, tvįtu ~ tvintu. Atvejus, kai n išvirsta į m, žr. § 109. f, ch, h. § 97. Priebalsiai f, ch, h tarmėje sutinkami daugiausia tik kitų kalbų kilmės žodžiuose, yra reti. a) Iš šių priebalsių tarmėje dažniausiai yra sutinkamas f, pvz.: fūktelis (panaši į arpa žemės ūkio mašina), futrā (šiltas moteriškas apsiaustas), férma, fināncai ~ finānsai, fýgusas (figusas), féleris (trūkumas, yda), frēnčius (švarkas). Kituose žodžiuose f yra pakeičiamas į p, pvz.: pābrikēs ~ fābrikas, pūrmonc ~ fūrmonas (vežikas), purmānka (vežimas su žmonėmis), partigrāps ~ partigrāpas (fotografas), pudamenc ~ fudamēntas (fundamentas). Jaunieji tarmės atstovai svetimžodžių f ištaria. b) Skolinių pradžios h tarmėje dažniausiai numetamas, pvz.: aktārs (hektaras), īmnas (himnas). Kartais toks h pakeičiamas į g, pvz.: Genārikṣ (Henrikas), gēṛps (herbas), gektārs (hektaras). Tarmės jaustukuose h tariamas, pvz.: ahà (taip), ehē (prastai!), uhū (alio, dėmesio!), ýhāha (arklio žvengimas), ohō. Tarmės jaunimas ir skoliniose taria h. c) Priebalsis ch senųjų tarmės atstovų kalboje visai nevartojamas. Visais atvejais jį pakeičia lietuvių k (taip pat ir naujadaruose), pvz.: kòrs ~ chòras, kòlera ~ chòlera, tēkninkūms (technikum as), tēkninks (technikas), kirūrks ~ chirurgas, karāktorius (charakteris), kliòrke ~ chliòrkē (chloras), kuligānc ~ chuligānas, kytrī (gudri). Jaunieji tarmės atstovai skolinių ch taria. 2. Afrikatos c. § 98. Afrikata c tarmėje yra žymiai dažnesnė negu lk. Dėl tos priežasties ir jos kilmė yra įvairesnė, palyginus su lk c. Kaip ir lk, c visų pirma tarmėje yra sutinkama skoliniuose ir gamtos garsų pamėgdžiojamuose žodžiuose, pvz.: cūkruṣ, cigōnai (čigonai), cigārs ~ cigāras, cimēnc (cementas); cipīks ~ cipūkas (viščiukas), ciepšet, cýpt, cyplȳs, cāpt, capūks (drabužio kraštelis, atsikišimas, už kurio galima nutverti). Be to, afrikata c tarmėje atsiranda ir dėl garsų asimiliacijos. Tokios kilmės c tarmėje yra daugiausia. Dažniausiai tarmėje asimiliuojasi greta atsidūrę t ir s, d ir s garsai. Asimiliuodamiesi šie garsų junginiai visada išvirsta afrikata c. Ji tarmėje atsiranda šiais atvejais: 1. Susidūrus greta priešdėlio t ir šaknies ar sangražos dalelytės s, pvz.: acisēda ~ atsisėdo, acīgule ~ atsigulė, acikēle ~ atsikėlė, ācliuoge ~ atšliuo gė, àcklende ~ atsklendė, àckleiskim ~ atskleiskime, àckverbe ~ atskverbė, acmeik ~ at smeik, acpēši ~ atspėsi, ackirtu ~ atskirtu, acvyrāva ~ atsvyravo, acpinda ~ atspindo, acūka ~ atsūko. 2. Iš greta stovinčių žodžių, kurių pirmasis proklitikas, galinio t ir pradinio s, pvz.: an cāules ~ ant saulės, an cēnas ~ ant sienos, an cṭāla ~ ant stālo. 166 3. Iš sudurtinių žodžių pirmojo sando pabaigos d, t ir antrojo sando pradžios s, pvz.: drūčprandis ~ drūtsprandis, v̇ciene ~ vidsienė. 4. Uždarame žodžio gale, išskyrus trumpajam a (§ 61) ir atsidūrus greta t ir s, d ir s garsams, pvz.: lẽc ~ lẽtas, kẽpc ~ kẽptas, kiẽc ~ kiẽtas, píc ~ pintas, rãc ~ rãtas, rẽc ~ rẽtas, skíc ~ skintas, arúoc ~ arúodas, grúc ~ grūdas, júoc ~ júodas, kūoc ~ kūodas, lẽc ~ lẽdas, pãc ~ pãdas, prúc ~ prūdas, púoc ~ pūodas, pẽc ~ pẽdas, rúc ~ rūdas, sõc ~ sõdas, úoc ~ úodas, žíec ~ žíedas. Afrikata c tarmėje atsiranda iš s, atsidūrusio po n. Taip dažniausiai atsitinka uždarame žodžio gale išskyrus trumpajam balsiui, pvz.: geltõnc ~ geltõnas, mėlync ~ mėlynas, raudõnc ~ raudõnas, šẽnc ~ šẽnas, šiẽnc ~ šiẽnas, vandẽnc ~ vandẽns, víenc ~ víenas. s išvirsta į c ir svetimos kilmės asmenvardžių priesagoje -nsk-, pvz.: Bagdánckis ~ Bagdánskis, Palánckis ~ Palánskis, Beržínckas ~ Beržínskas. Greičiausiai dėl priesagos -nsk- analogijos s išvirsta į c ir priesagoje -ausk-, o taip pat ir kituose žodžiuose, turinčiuose garsų junginį -ausk-, pvz.: pliauckà ~ pliauskà, Lazdáuckas ~ Lazdáuskas, Grubliáuckė ~ Grubliáuskė (Grubliauskaitė), bauckinė ~ bauskinė (iš Bauskės parvežta). č. § 99. Afrikata č kilmės ir vartojimo atžvilgiu tarmėje taip pat yra gausesnė negu lk: 1. č, atsiradęs iš t + j, kaip ir lk, žr. § 95. 2. č, atsiradęs iš gamtos garsų pamėgdžiojimo, pvz.: čerkšt, čerkšlė, čirkšt, čiaupótis, čiauškėt, čiaudėt, čiūpt, čiūputė ~ čiūputė (kas ilgai ką daro, čiupinėjas). 3. Skolinių č, paimtas kartu su žodžiu, pvz.: česnãkas ~ česnãkas, čemerỹs (karti žolė), čiobras, žemčiūgai. Gausu tarmėje afrikatos č atvejų, atsiradusių dėl garsų asimiliacijos. Garsai t ir š, susidūrę greta, visada duoda č afrikatą, pvz.: ačẽrt ~ atšẽrti, ačãla ~ atšãlo, ačáiža ~ atšáiža, ačvìlpė ~ atšvìlpė, ačliáužė ~ atšliáužė; an čiaudų ~ ant šiaudų, an čirdies ~ ant širdies, an čaliẽs ~ ant šalies; pikčšasė ~ piktsąsiai. Afrikatą č duoda asimiliuodamiesi greta susidūrę ir d + š garsai, pvz.: Ei čas (<Eid+šas, pavardė), Ei čei ~ Ei čiai (kaimas), juõčkus (< juod+škus); Juõčakis ~ Juódsakis (upelis Pašvenčio miškuose), mečerkė (<medsárkė). Afrikata č pavirsta garsas š, eidamas po n, pvz.: grynčalã ~ grynšalã, Jončkìs ~ Jončkis (Jonas), Oñčke ~ Oñčke (Ona), Genčke ~ Genčke (Genė). Afrikata č dėl asimiliacijos tariama žodžių grupėje iš tarmės c ir š garsų, pvz.: vien čon čyla, ki čon čala ~ vienc šonc šyla, kic šonc šąla ~ vienas šonas šyla, kitas šonas šąla. dz. § 100. Afrikata dz tarmėje reta. Ji yra atsiradusi: 1. Iš gamtos garsų pamėgdžiojimo, pvz.: džinkt ~ džingt, džimbīt ~ džimbinti (tingiai eiti), džangvót (toli eiti be aiškaus tikslo). 2. Dėl asimiliacijos iš greta susidūrusių t ir z, d ir z garsų, pvz.: adžimbė ~ atzvimbė, adzylójė ~ atzylójo, adžiržė ~ atziržė; ka džiřžė ~ kad žiržė. 167 3. Asimiliuojantis garsui z su prieš jį stovinčiu n, pvz.: Bandžnai ~ Banzinai (kaimo pavadinimas), bendžinc ~ benzinas, kombinzdžonc ~ kombinzonas. dž. § 101. Afrikata dž tarmėje sutinkama dažniau negu lk. Ji gali būti kilusi: 1. Iš junginio dj, žr. § 95. 2. Iš gamtos garsų pamėgdžiojimo, pvz.: ei džium džium džium. 3. Dėl greta susidūrusių garsų asimiliacijos, pvz.: (t+ž) adžvengė ~ atžvengė, adžėlė ~ atžėlė, adžygiuo ~ atžygiuoja, adžagrei ~ atžagariai, adžengė ~ atžengė, adžarštė ~ atža(r)štė, adžaibuo ~ atžaibuoja, adžabojė ~ atžabėjo; an džiemos ~ ant žiemos, an džėmes ~ ant žemės, an džolės ~ ant žolės; pigdžolės ~ piktžolės. Afrikata dž pastebima ir sudurtiniuose žodžiuose prieš skardžiuosius priebalsius, suskardėjus afrikatai č, pvz.: drūdžgalys ~ drūčgalys (bukasis galas), kurdžgalys ~ kurčgalys (pėdo ražų galas), trėdždalis ~ trečdalis. II. Kombinaciniai priebalsių dėsniai 1. A s i m i l i a c i j a a) Priebalsių minkštumas dėl asimiliacijos. § 102. Tarmėje priebalsiai gali būti kieti ir minkšti. Priebalsių kietinimas ar minkštinimas tarmėje būna regresyvus62. Visada kieti priebalsiai būna prieš užpakalinės eilės balsius, kaip ir lk, pvz.: balà, bóbà, baigù, vãbalas ~ vãbalas, skam̃ba ~ skamba, šlum̃ba ~ šlumba, žvaigždùtė ~ žvaigždutė. Jei dėl žodžio galo trumpėjimo tarmėje nukrinta trumpasis a, tai prieš jį ėjęs priebalsis, atsidūręs žodžio gale, išlieka kietas, pvz.: dírbo ~ dirba, drėb ~ drėba, ėd ~ ėda, kánd ~ kanda, leñd ~ lenda, žíb ~ žiba, žínd ~ žinda. Stovėdami betarpiškai prieš priešakinės eilės ar supriešakėjusius balsius, priebalsiai visada yra minkšti, pvz.: bìtis (bitė), Bėbirvýtis ~ Bebirvytis (upelis), kiaušìnis ~ kiaušinis, kępìes ~ kepiesi, lėkìms ~ lėkimas, lýgýbė (lygybė), pélkė ~ pelkė, šiekšnìs, žydėt ~ žydėti, žioplas ~ žioplas. Jei dėl žodžio galo trumpėjimo tarmėje prieš minkštą priebalsį nukrinta trumpasis a arba i, tai prieš jį ėjęs priebalsis visada tariamas minkštai, pvz.: mýl ~ mylia (myli), lýdž ~ lydi (lydi), týl (tyli), žýd (žydi), pér (peri), gúl (guli), gyvẽt ~ gyventi, matýt ~ matyti, sakýt ~ sakyti, žiūrėt ~ žiūrėti. § 103. Priebalsiai g, k yra minkšti tik tuo atveju, kai jie eina tiesiog prieš priešakinės eilės ar supriešakėjusį balsį, pvz.: gìrgždėt ~ girgždėti, kìrbėt ~ kirbėti. Kai tarp g, k ir priešakinės eilės ar supriešakėjusių balsių yra kitų priebalsių, gomuriniai g, k tariami kietai, pvz.: grūžas ~ grūžas 62 Tarmėje užtinkame keletą žodžių, kurių priebalsių minkštumas yra progresyvus. Žodžiuose: kėl’s ~ kėlias, žál’s ~ žalias, dėl galūnės trumpėjimo iškritus a trumpajam, l išlieka minkštas ir suminkština po savęs einantį s. 168 (gružlys), gnỹbu ~ gnybiu, pagrėbstai ~ pagrėbstai, grižčė ~ grižčia (grįžtė, išbrauktų linų sauja), greitai (greit), griebau ~ griebiau, grėblis ~ grėblis, gróva ~ grióva (kuris greit virsta), grūva ~ griūva, griaužė ~ griaužė, kraukšlė ~ kriaukšlė (kepalo šonų įtrūkusi dalis), kriokė ~ kriokė, krūkis ~ kriūkis (lazda), klỹkė ~ klykė, klengė ~ klengė (durų užkaištis), klipytą ~ klipytą (suklypęs žmogus), skliauda ~ skliaudo (kraipo, kalbant apie gyvulio ausis), kreipės ~ kreipiasi, krypst ~ krypsta. g, k yra kiek suminkštinti, kai jie stovi žodžio gale prieš minkštą t, įeinantį į tą patį skiemenį, pvz.: pravirkti, išderkti (suniekinti, apšmeižti), apnikti, išmigti, įtikti, ištrūkti, išalkti, išbrinkti, pradinkti, palinkti, ištrinkti, sėkti ~ sėkti, bėgti ~ bėgti, dēkti ~ dègti, sprógti ~ sprógti. Jei žodžio galūnėje tarp minkšto t ir k, g yra dar kitas priebalsis, arba k, g priklauso kitam skiemeniui, tai jie šiuo atveju yra kieti, pvz.: suplūkšti ~ suplūkšti, ištrūkšti ~ ištrūkšti, užtrókšti ~ užtrókšti, naktis ~ naktis, saktis ~ sagtis. § 104. Visi kiti priebalsiai, stovintieji prieš priešakinės eilės ar supriešakėjusį balsį, yra minkšti ir tada, kai jų yra keli; minkščiausias tas, kuris stovi prie pat priešakinės eilės ar supriešakėjusio balsio, o kiti, prieš jį einantieji, yra mažiau minkšti, pvz.: blyžoti ~ blyžoti (gulėti kaip suparaližuotam), pasterblė ~ pasterblė (apatinė stogo dalis, pastogė), žvirbliukas ~ žvirbliukas, bliauna ~ bliauna, apžlibo ~ apžlibo (apako), Bliūdžiai ~ Bliūdžiai (kaimas), įblėndžiame ~ įblėndžiame (įmaišome), brįnkti ~ brińkti, bristi ~ bristi, brydė ~ brydė (nubridimas per javus), silpnyn ~ silpnyn, pliūkas ~ pliūkas (smūgis), priėdė ~ priėdė, skelbkit ~ skalbkite, lieptėlis ~ lieptėlis, prikąsė ~ prikąsė, priešpriešiais ~ priešpriešiais, priglitęs ~ priglités (nešvarus), žiūpsnis ~ žiūpsnis, prisakymas ~ prisakymas, sudrėbtinis ~ sudrėbtinis (kuris gyvena nesusituokęs), drėžlas ~ drėžlas (driežas), dvikartė ~ dvikartė (antklodės ar patalų užvalkas), dvišaks ~ dvišakas, bendrininks ~ bendrininkas, trinti ~ trinti, trinýtis ~ trinýtis, šienatvė ~ šienatvė (sienapiūtė), senatvė ~ senatvė, triobà ~ trioba (troba), triuša ~ triuša, triukšmas ~ triukšmas, treškėti ~ treškėti, šatrinis ~ šatrinis (šatra), Mantviliai ~ Mantviliai (kaimas), padugnės ~ padugnės, garnys ~ garnys, iškirtą ~ iškirto, papūrtė ~ papūrtė, užsprįngo ~ užsprįngo, skiedrynas ~ skiedrynas, apdrėbė ~ apdrėbė, apdrįžo ~ apdrįžo (apraibo), apsnigo ~ apsnigo, apdrisko ~ apdrisko, apdribo ~ apdribo, apžlibo ~ apžlibo (apako), apdegė ~ apdegė, apdėjo ~ apdėjo, apdėvėjo ~ apdėvėjo, apsistojo ~ apsistojo, atpiovė ~ atpiovė, triobvieta ~ triobvieta (trobų pamatai, vieta), liepžiedis ~ liepžiedis, rudmė- 169 sẽ ~ rudmėsė, Vīdģīris ~ Vidgiris (miškas), Dēgūdģīris ~ Degūtgiris (miškas); šaugždētis ~ šaukšdėtis, kupētvieta ~ kupėtvieta. § 105. Priebalsiai minkšti ir tuo atveju (minkštumo laipsnis silpnesnis), kai jie eina prieš g, k, po kurių stovi priešakinės eilės balsis ar kiti minkšti bei suminkštinti priebalsiai, pvz.: slėnkstis ~ slenkstis, līnkšmybė ~ linksmybė, girgždėt ~ girgždėti, tvinkčot ~ tvinkčioti (tvinkseti), bīlkštis ~ bilkštis (triukšmas, bildesys), vērkšlēna ~ verkšlėna, girgšēt ~ girgseti (gagenti), dirgīt ~ dirginti, bitkrēslis ~ bitkrėslis (augalas), anglis ~ anglis, žīrklēs ~ žirklės. § 106. Priebalsių minkštumas labai silpnas, jei jie stovi prieš g, k ir kitą minkštą ar suminkštintą priebalsį; įeinantį į kitą skiemenį, pvz.: abgriežau ~ apgriežiau, apškverbė ~ aפּškverbė, abgrōšt ~ apgriožti (apversti, suversti), abgnaušti ~ apgniaužti, abgrėšti ~ apgrėžti, apkņišti ~ apknisti, apkreipī ~ apkreipti, apkresti ~ apkrėsti, apklīmpt ~ apklimpti, adgriept ~ atgriebti, atkrīsti ~ atkristi, atkrōkt ~ atkriokti. b) Priebalsių supanašėjimas dėl asimiliacijos. § 107. Tarmėje šalia esančieji o taip pat ir gretimų skiemenų ne greta stovintys priebalsiai vieni kitus panašina. Lietuviškos darybos žodžiuose priebalsiai dažniausiai vieni kitus panašina regresyviai, o svetimos kilmės žodžiuose pasitaiko ir progresyvus jų panašėjimas. Priebalsiai l, m, n, r kitų priebalsių neveikia, ir patys nėra veikiami, nors tarmėje kartais jų aplinkoje ir pasitaiko suduslėjusių ar suskardėjusių priebalsių, pvz.: vartinglys (voratinklis), vartingliauot (gaudyti voratinklius), šproklė (sproglė, įsprogusi vieta). Kiti priebalsiai patys asimiliuoja ir yra kitų priebalsių asimiliuojami. § 108. Skardieji priebalsiai, esantieji prieš dusliuosius, suduslėja, o duslieji, einantieji prieš skardžiuosius, kaip ir k, suskardėja, pvz.: (suduslėję skardieji) sudrėpt ~ sudrėbti, grėpt ~ grėbti, gērpt ~ gēr bti, gnīpt ~ gnībti, šlūpt ~ šlūbti, šlūps ~ šlūbas, ankstīps ~ ankstýbas, kīpkis ~ kibkis, saltkārčei ~ saldkarčiai (saldžiai kartūs), smaiks ~ smaigas, varks ~ vargas, vānaks ~ vānagas, varškas ~ vargšas, vandenīnks ~ vandenингas, užpūole ~ užpūolė, duot peili ~ duoda peilį, brēt pūrva ~ brėda pūrvą; (suskardėję duslieji) lībdams ~ līpdamas, pūzgalve ~ pūsgalve, pūzbadžiu ~ pūsbadžiu, lībda ~ līpdo, liēbžiedis ~ liepžiedis, pigdagis ~ piktdagis, trūgžolės ~ trūkžolės (trūkio žolės), Labgirinė (miškas), abdaīina ~ apdailino, abdgina ~ apdegino, abdaūže ~ apdaužė, abdaīnāvo ~ apdainavo, lēkz bitīs (lēks bitės), pjaūž bērža ~ pjaus beržą, tōz duobēs ~ tos duobės, vīz girēs ~ vis giriasi. § 109. Tarmėje gausu atvejų, kai greta esantieji du skardieji arba du duslieji skirtingi priebalsiai asimiliuodamiesi supanašėja artikuliacijos vietos atžvilgiu, pvz.: Priebalsis s, stovėdamas prieš č, tarmėje visada išvirsta į š, pvz.: mėščiau ~ mėščiau, veščiau ~ vėščiau, lėsčiau ~ lėščiau, kriščiau ~ kriščiau, smauščiau ~ 170 šnausčiau, šeščiaus ~ šeščiausi, kniupščes ~ kniupščias, gulščes ~ gulščias Giščius ~ Guščius (pavardė), Krščius ~ Krisčius (pavardė), riščė ~ risčia, kaš čė ~ kas čia, ankščiau ~ anksčiau. Priebalsis ž, stovėdamas prieš dž, tarmėje visada išvirsta į ž, pvz.: oškaparždžė ~ oškaparždžiai (asiūkliai), laž džiukė ~ lazdžiukė, liždžiuks ~ lizdžiukas, skruždžių ~ skruzdžių. Nosinis priebalsis n, stovėdamas prieš gomurinius, tarmėje visada yra liežuvio užpakalinis, fonetinėje transkripcijoje žymimas su į vidu užlenkta kilpa, pvz.: laŋkà ~ lanka, lẽŋgvas ~ lengvas, sutĩŋka ~ sutinka, raŋgýtis ~ rangytis, ẽŋgė ~ ẽngė, raŋkà ~ ranka, raŋkiot ~ rankioti, raŋgos ~ raŋgosi, laŋguoc ~ langūotas. Priebalsis n prieš lūpinius tarmėje virsta į m, pvz.: pempirkščei (< penk-pirščiai) ~ pempirkščiai (mėlynieji lubinai), nukamputiit (< nukantupinti) ~ nukamputinti (nuvarvinti, nukankinti), samplato (< samplatoje) ~ samplatoję (krūvoje), kampūžit (konfuzinti), kompiskūot (konfiskuoti), Grimberkis ~ Grinberkis (pavardė), Fémberks (Fainbergas, pavardė). § 110. Tarmėje yra atvejų, kai artikuliacijos vietos atžvilgiu panašėja ir gretimų skiemenų ne greta stovintys priebalsiai. Dažniausiai priebalsis s išvirsta į š, jei gretimas skiemuo prasideda š, pvz.: šušūka ~ sušūko, šušala ~ sušalo, šušla ~ sušulo, šušāudė ~ sušāudė, šąšlavas ~ sąšlavas, šąšlavynė ~ sąšlavynas, mūšškės ~ mūšiškis, jüšškės ~ jüšiškis. Tolimoji asimiliacija pastebima ir svetimos kilmės žodžiuose, pvz.: pelicilinc (penicilinas), leguliatorius (reguliatorius), levolzleris (revolveris). § 111. Tarmėje yra atvejų, kai du greta atsidūrę garsai dėl asimiliacijos susilieja į vieną afrikatą; žr. §§ 98, 99, 100, 101. Atvejus, kai dėl n asimiliacijos s, š išvirsta į c, č, žr. §§ 98, 99. c) Priebalsių išnykimas dėl asimiliacijos. § 112. Priebalsių išnykimas dėl asimiliacijos tarmėje pastebimas šiais atvejais: 1. Kai susiduria du tokie pat priebalsiai, dėl geminatų tarimo nepatogumo pirmasis išnyksta, pvz.: (k+k) Rōkalnis ~ Rokkalnis (kalnas Pamituvio km.), šākotis ~ šākkotis; (l+l) špūlanktis ~ špūllanktis; (m+m) žiemitė ~ žiemmitė; (s+s) bū sārgu ~ būs sārgu, bū sulōs ~ būs sulōs, kelislyk ~ kelissyk, pūsaldīs ~ pūssaldis, pūsaušis ~ pūssaušis, pūskystis ~ pūsskystis; (š+š) išōka ~ iššōko išōvē ~ iššōvē, išērė ~ iššērė, išāla ~ iššālo, išsauke ~ iššauke, i šīeno ~ iš šīeno, i šaliēs ~ iš šaliēs, i šūne ~ iš šūnio; (t+t) an tāka ~ ant tāko, an tilta ~ ant tilto, an tulžiēs ~ ant tulžiēs; (ž+ž) užžėlė ~ užžėlė, užžyrāva ~ užžyrāvo, užžvengė ~ užžvengė, užžvygė (užžviegė), u žōdi ~ už žōdį, u žēmē ~ už žēmē. 2. Kai susiduria du priebalsiai, kurie skiriasi skardumu, pvz.: (d+t) bañtakis ~ bañdtakis (takas, kuriuo genama banda); (g+k) dalkotis ~ dalgkotis; (k+g) būgalis ~ būkgalis (bukas kūšinio galas), žvāgalis ~ žvākgali s; (s+z) pasidarý žūkuls ~ pasidarýs žūkulas (sušoks verdamas valgis į krūvą); (s+ž) bū žolēs ~ būs žolēs, mū žardý ~ mūs žardýje (mūsų žardyje), pūžiemis ~ pūšiemis, pūžalis ~ pušzalis, pūžlibis ~ pūšlibis (pusaklis); (š+ž) išžergė ~ išžergė, išžeŋkt ~ išžengti, i žolēs ~ iš žolēs, i žievēs ~ iš žievēs, 171 į žąsų ~ iš žąsų; (š + ž) išimbe ~ išzimbė (išzvimbė), išžylioje ~ išžyliojo, išzirzė ~ išzirzė, išzurgė ~ išzurgė (išpraše, išviliojo); (ž + s) usprink ~ užsprįngti, užsūka ~ užsūko, užsėk ~ užsėk, uskurdę ~ užskurdę, u sāva ~ už sāvo, u saūsa ~ už saūsa; (ž + s) ušōka ~ užšōko, ūšauke ~ užšaukė, ūšvilpe ~ užšvilpė, ušiaūse ~ užšiaūse, u šiaudų ~ už šiaudų, u šieno ~ už šieno. Šiuo atveju antrasis priebalsis asimiliuoja pirmąjį, ir abu priebalsiai supanašėja, pasidaro vienodi, todėl, kaip ir geminatų atveju, pirmasis išnyksta. 3. Kai susiduria du skardūs arba du duslūs priebalsiai, pirmasis pasidaro panašus į antrąjį ir išnyksta, pvz.: (ž + z) užzimbė (užzvimbė), užzirzė ~ užzirzė; (s + š) pūšaltis ~ pūšaltis, pūšiltis ~ pūšiltis, pušėsta ~ puššėsto, pušimtis ~ puššimtis, saūšake ~ saūššakė, gėr šautuvus ~ geras šautuvas; (š + s) išpirga ~ iššpirgo, išprōga ~ iššprōgo, išprūda ~ iššprūdo, isigąs ~ išsigąs, išūks ~ iššūks, isaūšit ~ iššaūsinti, išpāust ~ iššpāusti, i saūsa ~ iš saūso, i sāve (iš savęs), i skepetōs ~ iš skepetōs, i skiedrōs ~ iš skiedrōs. 4. Kai greta susiduria (dažniausiai sudurtiniuose žodžiuose) du skardūs arba du duslūs priebalsiai, o po jų dar eina savo tarimu skirtingas kitas priebalsis (po skardžių — duslus, po duslių — skardus), antrasis priebalsis visada išnyksta, pvz.: kìrpente (< kirvpen­tė), kìrkotis (< kirvkoktis), rankōgalis (<rankovgalis), diėmedis (< dievmedis), šalpusne (<šaltpusnė), Pìlkelis (<Piltkelis), vīžgaidis (<vištgaidis), pìkvotė (<piktvotė), pìgdagis (<piktdagis), skìmtelėje (<skimbtelėjo), apklimt (<apklimpti), višžiausis (<višt­žiausis). 2. D i s i m i l i a c i j a § 113. Tarmėje pastebimi reti progresyviosios ir regresyviosios disimiliacijos atvejai, pvz.: lėndre (nendrė), lendrinis (nendrinis), párkelis (parkeris), órdelis (orderis), plūgeris (flygelis), registruoc (registruotas), kalikatūra (karikatūra), seliūnc (seniūnas), trėjingai (treningai). 3. P r i e b a l s i ų a s p i r u o t u m a s § 114. Žodžio gale sprogstamieji priebalsiai tariami su aiškia balso aspiracija. Dažniausiai aspiruoti būna k, g, t priebalsiai, pvz.: àteinant, bėgat, bėk, lipk, aug ~ auga, dęg ~ dėga, sęg ~ sėga. Priebalsiai, einantieji prieš aspiruotąjį, tariami kietai. Žodžių grupėje aspiruoti garsai tariami neaspiruotai, pvz.: einant elksnynų, bėk namō. 4. M e t a t e z ė § 115. Artimoji metatezė. Tarmėje dažniausiai kaitaliojasi šie priebalsiai: 1. šk pasikeičia į kš, pvz.: reišk ~ reiškia, reikšt; teškiu, tėkšt; blaškai (nublokšti šiaudai), blōškem ~ blōškeme, blōkšt; tryška ~ tryško, trykšt; taišk ~ tauškia, taukšt ~ taukšti; trešk ~ treškia, trėkšt ~ trėkšti; čiaušk ~ čiauškia, čiaūkšt ~ čiaūkšti; pliūška ~ pliūško (bliūško), pliūkšt ~ pliūkšti (bliūkšti); tešk ~ tėškia, tykšti, tiškas (užtiškimas); pyšk ~ pyška, pyūkšt ~ pyūkšt; pōšk ~ pōška, pōkšt ~ pōkšt. 172 2. sk su ks, pvz.: dreskiù, drėkst. 3. zg su gz, pvz.: mėzg ~ mėzga, mėkst ~ mėgzti; režginỹs, režst ~ režgti; sumizga ~ sumizgo, mīkst ~ migzti. Pasitaiko, kad kaitaliojantis vietomis gali ir priebalsis su balsiu, pvz.: pirmas ~ pirmas ir primdėlė (karvė pirmu veršiu), primgalỹs (pirmagalys). § 116. Tolimoji metatezė. Tolimoji metatezė dažniausiai pastebima svetimos kilmės žodžiuose. Daugiausia kaitaliojasi vietomis gretimų skiemenų priebalsiai, pvz.: altilėrije (artilerija), cvìliks (cviklis), dōrelis (doleris), mocōtiklas (motociklas), klingeris (kringelis, riestainis), klingeriuot (kringeliuoti, sukti, riesti, vingiuoti), levoriucije (revoliucija), rėpcec (receptas), nukampū̃ti ~ nukampūtinti (nukantupinti, nukankinti, nuvarginti), aukštinielks ~ aukštinielkas (aukštielninkas). Pasitaiko atvejų, kai vieno skiemens priebalsis nusikelia iš savo vietos į gretimą skiemenį, pvz.: pempir̃kščei (< penkpirkščiai) ~ penpirkščiai (mėlynieji lubinai), vorātlìnkis (< voratinklis). 5. Priebalsių išnykimas dėl galūnių trumpėjimo § 117. Mut pastebimas desningas žodžio galo trumpėjimas. Ypač to trumpėjimo yra paveiktas nekirčiuotas žodžio galas, pvz.: šakas ~ šakos, bet: šakõs, galvōs, mergas ~ mergos, bet: mergõs, katrõs (plg. §§ 61, 63, 65, 66, 67, 68, 69, 71, 74, 79). Dėl žodžio galūnės trumpėjimo po senųjų ilgųjų balsių ir dvibalsių tarmėje išnyksta j, žr. § 93. § 118. Dėl galūnių trumpėjimo tarmėje išnyksta ir kiti priebalsiai. Liepiamosios nuosakos vienaskaitos antrajame asmenyje dažniausiai numetamas k, jei kamiengalyje dar lieka vienas priebalsis, pvz.: gér ~ gérk, pil ~ pilk, sém ~ sémk, sùp ~ sùpk. Kartais k nedėsningai išnyksta liepiamosios nuosakos antrojo asmens galūnėje po senųjų ilgųjų balsių ir dvibalsių, pvz.: bė ~ bėk, palā ~ palāuk. Atrodo, kad k turėjo išnykti neseniai, nes jo suminkštintas priebalsis, būdamas žodžio gale, tebėra minkštas. Prieveiksmiai su priesaga yn (<ymiui) trumpėdami tarmėje yra dėsningai numetę n, pvz.: gerỹ ~ gerỹn, kvailỹ ~ kvailỹn, knapỹ ~ knapỹn (riestyn), žemỹ ~ žemỹn, tolỹ ~ tolỹn, tamsỹ ~ tamsỹn, tankỹ ~ tankỹn. Dažniausiai savo galūnės priebalsį numeta prieveiksmiai, jungtukai ir įvairūs kiti trumpi žodžiai, pvz.: kodė ~ kodėl, todė ~ todėl, mā ~ man, dá ~ dar, dabā ~ dabar, à ~ ar, ì ~ ir, kā ~ kad, kai ~ kaip, tei (taip), štéi (šitaip), anai ~ anaip, kitai ~ kitaip, bele kai (bile kaip). Galinis priebalsis išlieka, jei stovi prieš žodį, prasidedantį balsiu, pvz.: ar àš, ir àš, kaip àš. 6. Kiti priebalsių išnykimo atvejai n. § 119. Senojo n, ėjusio tautosilabinių dvigarsių antruoju sandu, išnykimo atvejus žr. § 96. v. § 120. Dėsningas v išnykimas pastebimas tarmės sudurtinių moteriškos giminės (o kur lytys sutampa, tai ir vyriškosios) skaitvardžių ir įvardžių lyčių 173 antrajame sandė, pvz.: abidì (abidvi), anuódi (anuodvi), katruódi (katruodvi), júodi (juodvi), šituodi (šituodvi), mùdi (mudvi), jùdi (judvi), abiediejų (abiedviejų), abiedem (abiedviem), vienudi (vienudvi), vienudiejų (vienudviejų), bet: dvi, dviejų, dviem. Pasitaiko ir nedėsningų v iškritimo atvejų, pvz.: lyse (lysvė), lysūte (lysvutė), žimbė (zvimbia), pražimbė (prazvimbė), žimbims (zvimbimas), žim-zims (zimzimas), apynėi (< apyniai) ~ apyniai. d. § 121. Dėsningas d išnykimas pastebimas tarmės žodžiuose su priesa-ga -zda, pvz.: lazà ~ lazdà, lìzas ~ lizdas, lazúot ~ lazdúoti (mušti lazda), lažėlė ~ lazdėlė, ližėlìs ~ lizdėlis, baržà ~ barzdà, baržúot ~ barzdúoti (trinti ką su barzda), baržylà ~ barzdylà, baržùks ~ barzdiukas, blauždà ~ blauzda, blauždžiùkė ~ blauzdiūkė, bràžas ~ bràzdas, bražúot ~ brazduoti (skusti morką ar kitą daržovę į smulkius skutelius), gramžas ~ gramždas (baltas kietas grybas, tinkantis sūdymui), grūžas ~ grūzdas (tas pat), vėžas ~ vėzdas (lazda, kuoka), bėžas ~ bėzdas (krūmas, panašus į putiną, raudonomis uogomis), skužbežais ~ skužbeždis (grybas, iš kurio dūmai rūksta). Jaunieji tarmės atstovai šiuos žodžius taria su d priesagoje. § 122. Priebalsių išnykimas žodžio pradžioje retas ir atsitiktinis daiktas, pvz.: okiėčėt (vokiečiai), olungė (volungė), Ólungiškė (Volungiškė, kaimo pavadinimas), ovėris (voveris), rolàž (brolau), roliùk (broliuk), rolyti (brolyti), ėrem (gėreme), ėrsim (gersime), ūpūžė (rupūžė), inóutumei (žinotumei). Tarmėje dažnesnės ir įprastesnės tokios šių žodžių lytys, kokios yra lk. 7. Priebalsių pridėjimas ir įterpimas § 123. Žodžio pradžioje prieš ie tarmėje visada yra pridedama j, o prieš uo kartais v, pvz.: jėškau (ieškau), jieva (ieva), jietis (ietis), jėšmas (iešmas), vūoga (uoga), vūogaut (uogauti), vaūkštis ~ aukšlis (iš beržo tošies padarytas indelis uogoms rinkti). § 124. Tarp dviejų balsių, priklausančių ne tam pačiam skiemeniui, o kai kada ir žodžiui, kartais įterpiamas j. Dažniausiai taip atsitinka, kai vienas balsių yra priešakinės eilės, antras — užpakalinės, pvz.: Pajikojėi ~ Paikojai (kaimo pavadinimas), į jūpą ~ į ūpą, įjaūdžiau ~ įjaudžiau, įjejau ~ įėjau, įjeit ~ įeiti. § 125. Nedėsningai žodžio pradžioje kartais pasitaiko priebalsių pridėjimo atvejų, pvz.: taūkštas (aukštas), džiogjys (žiogas), silsėtis (ilsėtis). § 126. Žodžio viduryje kartais įterpiamas k, pvz.: plūkštas (pluoštas), raikštis (raištis), pėkščes (pėsčias). Manoma, kad įterptinis k panašiais atvejais yra atsiradęs dėl analogijos su kitais žodžiais⁶³. Greičiausiai dėl analogijos su kitais žodžiais k yra sutinkamas ir žodyje sklidus (slidus, plg. sklidinas). ⁶³ Жг. И. Эндзелинъ. О вставочныхъ k и g въ балтійскихъ языкахъ, 9 — 11, С.-Петербургъ, 1913. 174 8. Įvairūs artikuliaciniai pakitimai § 127. Žodžio pradžioje vietoje lk b prieš l kartais yra tariamas p, pvz.: suplūška (subliūško), plūnk (blunka). Kai kurių svetimos kilmės žodžių pradžioje p išvirsta į b, pvz.: bliomba (plomba), bliombuot (plombuoti). ФОНЕТИКА ГОВОРА БАССЕЙНА РЕКИ МИТУВА Э. И. ГРИНАВЯЦКЕНЕ Резюме Цель настоящей работы — описать и научно исследовать фонетическую систему говора северо-западных аукштайтов, в котором сохраняется место ударения, свойственное литературному языку. В работе определяется звуковой состав, описывается ударение, изучаются интонация, вокализм и консонантизм говора. Фонетические явления говора объясняются исторически; они сравниваются с фактами литовского литературного языка и соседних говоров. В работе устанавливаются также законы возникновения, распространения и употребления фонетических явлений говора. Таким образом, фонетика говора в работе представляется как система в ее развитии. В вводной части указаны границы и территория говора. Рассматриваемый говор занимает четырехугольник, образуемый Юрбаркским и Рассейняйским районами, на окраинах которого имеются следующие населенные пункты: Смалининкай, Ваджгирис, Шимкайчяй, Стакай, Скирснемунэ. По сокращению безударных древних долгих конечных -а, -as, -e, -es (в лит. яз. -о, -os, -ė, -ės, напр.: šāka „говорит (-ят)“, šākas „ветви“, šāke „сказал (-и)“, šākes „вилы“) говор относится к наречию северо-западных аукштайтов. Граница условной оттяжки ударения (по линии Юодайчяй — Юодкенай — Паишлинис) отделяет говор от говоров других северо-западных аукштайтов. Сохранение твердого l перед гласными заднего ряда отделяет изучаемый говор от говора северо-западных аукштайтов, ранее принадлежавшего Клайпедскому краю (к западу от Смалининкай из-за влияния немецкого языка произносится pliauks „волос“ вместо pláuks и т. п.). На востоке говор граничит с вялюонским говором. Эта граница впервые была установлена А. Салисом в 1933 году (см. Archivum Philologicum, IV). В данной работе границы говора уточнены. В настоящее время к вялюонскому говору еще относится территория к востоку от линии: Скирснемунэ — Барзджяй — Стакай — Арёгала. Надо отметить, что к востоку от границы, установленной в работе, безударные -ė, -o только в открытом конце слова превратились в -i, -u (sāki „сказал (-и)“, sāku „говорит (-ят)“), а в закрытом конце слова эти звуки не отличаются от звуков лит. яз. Абсолютное превращение конечных безударных -o, -ė в -u, -i наблюдается лишь дальше к востоку (около Велюоны и Арёгалы). На юге говор доходит 175 до северного берега р. Нямунас и соприкасается с велионским говором Занеманья. На северо-западе большие леса отделяют говор от жемайтов дунинников. Находясь между говором жемайтов дунинников и велионским говором, рассматриваемый говор на западной своей окраине имеет некоторые общие черты с жемайтским, а в восточном своем углу — с велионским говором. Языковый материал собирался путем опроса представителей изучаемого и соседних говоров. В 1948—1955 гг. проведено около 450 бесед в различных местах изучаемой территории. В заключении вводной части приводятся данные по истории края и дается обзор литературы (некоторые факты этого говора рассматриваются в языковых трудах И. Юшки, К. Яунюса, А. Баранаускаса, А. Погодина, А. Салиса и др.). Звуковой состав. В говоре имеются следующие гласные: a, ą, e, ė, ę, i, y, į, o, u, ų, ū. Произношение большинства гласных совпадает с произношением гласных в лит. яз., только гласный e перед твердым согласным всегда произносится с оттенком а. Так произносится e в таких словах, как bẽržas „береза“, nẽš „понесет (-ут)“. В словах иноязычного происхождения и в дифтонгических сочетаниях гласный o бывает слабо лабиализованным и произносится с незначительным оттенком а. Так o произносится в словах kaliõšai „калоши“, raudõnc „красный“ и в др. В говоре имеются 19 согласных: b, d, g, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž, f, ch, h. Согласные f, ch, h в говоре встречаются реже других, так как старшие представители говора вместо них произносят звуки p, k, g. Согласные произносятся как в лит. яз. Они все бывают твердыми и мягкими, только j всегда мягкое. Носовое n перед задненёбными k, g всегда бывает задненёбным. Так произносится n в словах lankà „луг“, lẽngvas „легкий“ и в др. В говоре имеются 4 аффрикаты: c, č, dz, dž. Наиболее редкой является аффриката dz. Аффрикаты бывают твердыми и мягкими; они произносятся как и в лит. яз. Говору известны те же древние дифтонги и дифтонгические сочетания, которые встречаются и в лит. яз. Кроме них, в говоре встречаются вторичные дифтонги, дифтонгические и трифтонгические сочетания. Вторичные дифтонги в говоре возникают путем контракции и элизии гласных (praït „проходить“, preït „подойти“). Вторичные дифтонгические и трифтонгические сочетания возникают из гласного (a, e, ė, i, y, o, u, ū) или дифтонга (чаще всего ie, uo) и согласного l, m, n, r, j, v при сокращении конца слова или в словосложении (sprãgils „молотило“, Nẽmunc „Нямунас“, tetẽnc „муж тёти“, akỹls „зоркий“, atõls „отава“, kūnc „тело“, gỹvs „живой“, šãutuvs „ружье“, alui „в пиве“, pienc „молоко“, tẽvs „отец“, žiemkenčei „озимые“). Иногда встречаются трифтонгические сочетания ai, au, ei + l, m, n, r (kiaũlvedris „свиное ведро“), но они нередко переходят в дифтонги (pagalst < pagailsta „становится жаль“). Ударение. Место основного ударения в изучаемом говоре ничем не отличается от места ударения в лит. яз. Каждое слово обычно имеет один ударяемый слог (karvẽlis „голубь“), но слова с безударным суффиксом -av- 176 и некоторые сложные слова иногда имеют и побочное ударение. Оно встречается на предпоследнем слоге таких слов, как báltáva „белело“, akétvirbàlis „бороний зуб“ и др. В говоре встречаются многочисленные случаи проклизеа и энклиза. Иногда место ударения является звуковым критерием различия значений слов (šalty < šaltyje „в морозе“, šaltỹ < šaltỹn „холоднее“). Интонация. В исследуемом говоре имеются 4 вида интонаций ударяемых слогов: краткая (trumpinė), нисходящая (tvirtapradė), восходящая (tvirtagalė) и средняя (vidurinė). Гласный звук, которому свойственна краткая интонация, произносится кратко, но сильно. С такой интонацией произносятся все ударяемые краткие гласные, несмотря на них происхождение (kàst „копать“, šakà „ветвь“, laukė „в поле“, gerì „добрые“, sukù „кручу“, sŏks „сок“). При произношении ударяемого гласного с нисходящей интонацией сила голоса концентрируется на начале звука (bėkt „бежать“), а в дифтонгах, дифтонгических и трифтонгических сочетаниях она концентрируется на первом компоненте (báime „страх“). Гласный звук, которому свойственна нисходящая интонация, обычно бывает долгим, но первый компонент i, u, o + l, m, n, r, v всегда бывает кратким (vežìms „телега“, órs „воздух“). В суффиксе -aitis, -aitė нисходящая интонация по характеру произношения приближается к прерывистой сильноначальной интонации жемайтских говоров. Восходящая интонация по характеру движения голоса приближается к описанной К. Яунюсом равномерно восходящей интонации литовского языка1. Она значительно короче протяжной интонации, свойственной жемайтским говорам. В процессе произнесения ударяемого гласного с восходящей интонацией сила голоса концентрируется на конце звука (lėke „летел“), а в дифтонгах и дифтонгических сочетаниях она концентрируется на конце первого и начале второго компонентов. Оба компонента такого дифтонга или дифтонгического сочетания чаще всего бывают полудолгими (baidė „пугал“), но первый компонент сильноконечных дифтонгических сочетаний ė, y, ū + l, m, n, r, v является всегда долгим (žvūrs „правый“). В трифтонгических сочетаниях сила голоса концентрируется на двух первых компонентах (kiėmžolės „мурава“). По движению голоса и месту концентрации силы голоса средняя интонация является сокращенной и недоведенной до конца восходящей интонацией. Первый компонент дифтонгических сочетаний со средней интонацией обычно бывает полудолгим, а второй — кратким (ant „на“, medium „с медом“). С такой интонацией произносятся: 1. вторичные дифтонгические сочетания с оттянутым ударением (geram „в добром“); 2. вторичные дифтонгические сочетания, возникшие из сильноконечного y, o + l, m, n, r, v (vols „вал“, kolektyvs „колхоз“). 1 Ср. Кс. К. Явнисъ, Памятная книжка Ковенской губернии, Ковна, 135, 1900. 12. Kalbotyros klausimai 177 В безударных долгих слогах также различаются интонации. Долгие предударные слоги произносятся с восходящей интонацией (grėbėję „грабельщица“), а последударные — с нисходящей (bótkótis „кнутовище“). Говору известны многочисленные случаи превращения нисходящей интонации в восходящую (kóje „нога“ и arželtkójis „мохноногий“), восходящей и краткой интонации — в нисходящую (gyvén < gyvėna „живет (-ут)“, aríms < arìmas „пашня“) и случаи возникновения средней интонации из восходящей (par < per „через“). Иногда интонация является звуковым критерием установления значения слов (šakó „разветвляется (-ются)“ и šakō „на ветви“). Вокализм. В этой части работы рассматриваются вокализм основы и конца слова и комбинаторные явления гласных. Древние краткие i, u, а также и о (в словах иноязычного происхождения) в основе слова всегда бывают краткими (sùkt „крутить“). Гласные а, е в безударном положении бывают краткими (katė „кошка“), а под ударением обычно удлиняются и произносятся долго (lāps „лист“), а, е в ударяемом положении не удлиняются в тех же случаях, как и в лит. яз. (mana „мой“, geràsis „добрый“). Кроме того, а с побочным ударением чаще всего произносится как долгое (šūkava „кликал (-ли)“). Все остальные гласные, а также дифтонги, дифтонгические и трифтонгические сочетания как в ударяемом, так и в безударном положении в говоре всегда бывают долгими. Родственные слова в говоре образуются количественным и качественным чередованием корневых гласных. В конце слова изменения вокализма более новы, чем в его основе. В говоре довольно сильно проявляется закон сокращения безударного конца слова. Краткое а в конце слова чаще всего исчезает (nàks „ноготь“, nẽš „несет“), но в закрытом конце слова оно сохраняется после s, š, z, ž, c, č или после нескольких щелевых согласных (sausas „сухой“, daržas „огород“). В открытом конце слова после v и долгого слога а также сохраняется (griūva „рушится“). Краткие e, i, u в конце слова обычно исчезают (smẽgenc < *smegenes „мозг“, alum < alumi „с пивом“, vaikáms < vaikamus „детям“), только в окончании зват. пад. ед. ч. краткое е сохраняется (vỹre „мужчина“, vãrge „горе“), а в окончании слов с основой на u — сохраняется и краткое u (áiškus „ясный“). Древние долгие а, ē (в лит. яз. о, е) в безударном конце слова сократились (nāma, род. пад. ед. ч. „дома“, rañkas „руки“), а в ударяемом — превратились в о, ē (pelės „мыши“). Сокращение этих гласных в безударном конце слова произошло до их превращения в о, ē, так как из о, ē не могли возникнуть краткие а, е. Древние у, ū остаются долгими во всех случаях в глаголах 3 л. буд. вр. (lỹs „будет дождь“, džiūs „высохнет“). В этом случае у, ū не сократились из-за превращения нисходящей интонации в восходящую. Сильноначальные дифтонги и все древние дифтонгические сочетания в конце слова в говоре превратились в краткие звуки (vežù < *vežúo „везу“, 178 lāpa < *lapan „лист“, kāte „кошку“). Встречаются случаи и долгих конечных, т. наз. носовых гласных: 1. в род. пад. мн. ч. u < un всегда долгое (за исключением личных местоимений): nóṣu „носов“, vārnu „ворон“, но: mūsu „нас“; 2. a < an всегда долгое в им. пад. ед. и мн. ч. всех причастий: bēgas „бегущий“, bēga „бегущие“); 3. ą < an и i < in всегда долгие в окончаниях обоих компонентов всех местоименных форм (gēraji „доброго“, gērāje „с доброй“, gērāsęs „добрых“); 4. ą < an всегда долгое в окончаниях тв. пад. ед. ч. и вин. пад. мн. ч. некоторых местоимений: tá „с той“, tās „тех“; 5. i < in всегда долгое в вин. пад. ед. ч. некоторых местоимений: anóki „такой“, kitóki „иной“. В говоре встречаются случаи, когда древние дифтонги в конце слова сохранились, напр.: в окончаниях тв. пад. ед. ч., им. и вин. пад. мн. ч. всех прилагательных, числительных и некоторых местоимений: didesniúoju „с старшим“, pirmúoju „с первым“, baisiáusie „самые страшные“, anókìe „такие“, gerúosiuos „добрых“. В языке старшего поколения дифтонги иногда сохраняются в окончаниях инфинитива и 2 л. ед. ч. повелительного наклонения (nèštie „нести“, bėkie „беги“). Древнее сильноначальное дифтонгическое сочетание en, в говоре превратившись в ẹ, в окончании мест. пад. чаще всего исчезает (pìevo „на лугу“, laukuõs „в полях“, širdỹ „в сердце“, alu3 „в пиве“, но: stóge „на крыше“, akìse „в глазах“). В говоре чаще всего встречаются следующие комбинаторные явления в области гласных: расширение гласного e, переход гласных заднего ряда в передние, контракция и элизия. Консонантизм. В этой части рассматриваются происхождение и произношение согласных говора и их комбинаторные явления. j исчезает в конце слова, находясь между дифтонгом и кратким гласным и между долгим и кратким гласными (a, e < en): ló „лает“, ráu „рвет“, rañko „в руке“, vandený „в воде“, vėráuples < vėjarauples „ветряная оспа“. В сочетаниях согласных с j перед гласными заднего ряда j обычно исчезает (bróle < *broljà „брата“), но сочетания tj, dj в говоре, как и в лит. яз., превратились в аффрикаты č, dž (gaidžei „петухи“, svečei „гости“); сочетания bj, pj в основе слова сохранились (bjaũrus „противный“, spj́aut „плюнуть“). В отличие от лит. яз., согласное n в глаголах говора исчезает и перед s, t (skį́t „рвать“, skį́siu „буду рвать“, šęt „стареть“, pašęsį „постареешь“, pašęs „постареет (-ют“). Аффрикаты в говоре встречаются чаще, чем в лит. яз. Они возникают также путем ассимиляции двух рядом оказавшихся согласных (t, d + s, š, z, ž; n и s, š, z): kìes < kietas „твердый“, pìkšāsei < pìktšāsei „парша“, àdzirze < àtzirzė „прилетел жужжа“, adžėle < atžėlė „отрос“, šòc < šòdas „сад“, juõčkus < juod + škus „смугляк“, viénc < víenas „один“, bendzínc < benzìnas „бензин“. Согласные бывают краткими, но l, m, n, r, будучи вторыми компонентами сильноконечных дифтонгических сочетаний, бывают полудолгими, но по сравнению с полудолгими i, u в том же самом положении, они являются значительно более краткими. 179 Перед гласными переднего ряда и гласными, продвинутыми вперед, согласные бывают мягкими (tētis „папа“), а перед гласными заднего ряда они твердые (lóva „кровать“). Согласные k, g мягкими бывают лишь когда они стоят непосредственно перед гласными переднего ряда и гласным, продвинутым вперед, или когда они находятся в конце слова перед мягким согласным, входящим в тот же самый слог (kiẽms „двор“, Kaišinis „яйцо“, bėkt „бежать“). Если перед гласным переднего ряда или гласным, продвинутым вперед стоят несколько согласных, они все являются мягкими (pašterblė „место под крышей“), но степень их мягкости регрессивно уменьшается. Согласные говора являются мягкими и в случае, когда они стоят перед твердым k, g, за которым следует мягкое согласное или гласное переднего ряда (liñkšmỹbe „веселье“, dĩrgit „задевать“). Все взрывные согласные в конце слова произносятся с аспирацией. Чаще всего аспирацию имеют k, g, t. На стыке слов эти звуки теряют свою аспирацию. Перед глухими все звонкие согласные произносятся глухо (bėkt „бежать“), а перед звонкими все глухие — звонко (lìbdams „выходя“). Контактная ассимиляция наблюдается на стыке согласных s и č; z и dž. s в этом случае превращается в š (mèščiau „бросил бы“), z — в ž (liždžiuks „гнездышко“). Согласный n перед p иногда превращается в m (pempirkščė < penkpirkščiai „лупин“). Говору известны случаи дистанционной ассимиляции (šušuka < sušūko „закричал (-ли)“). Случаи диссимиляции в говоре редки (lėndre < nėndre „тростник“). Говору известны случаи исчезновения некоторых согласных šākotis < šākkotis „рукоятка вил“, érsim < gėrsime „будем пить“, mūdi < mūdvi „мы обе“, mą < mán „мне“, gerỹ < gerỹn „к лучшему“). В говоре встречаются контактная и дистанционная метатезы (drėkst „рвать“ и dreskiu „рву“, primdėlė < pirmdėlė „первотелка“; vorãtlinkis < voratinklis „паутина“, viėlninks < viėnlinkas „одинарный“).