Mituvos upyno tarmės fonetika

LIE TU VIIU IK KA CSL BIO TYROS KLAUSLMALI LIETUVOS. TSE MOKSLŲ AKADEMIJA MITUVOS UPYNO TARMĖS FONETIKA! E, GRINAVECKIENĖ Transkripcija Tarminiai pavyzdžiai darbe ištisai yra rašomi įprastais literatūrinės kalbos (toliau Ik) rašmenimis, tik juos stengiamasi užrašyti taip, kaip yra girdimi. Taip daroma todėl, kad tiriamoji tarmė nėra labai nutolusi nuo lk nei savo atskirų garsų kiekybe, nei kokybe. Kartais, iškilus būtinam reikalui tiksliau pavaizduoti vieną ar kitą tarmės garso tarimo atvejį, yra vartojami „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos““* transkrip- cijos ženklai, I. Bendrieji ženklai 1.Ilgumas. a) Kirčiuotų balsių ilgumą visada rodo tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės ženklas, pvz.: lūšas, lėke ~ Iškė, mdlis, nYkst ~ nšksta, pėrįt ~ périnti, sūris. b) Nekirčiuoti ilgieji balsiai žymimi taip pat, kaip ir lk, pvz.: didįjį, gręžiū, kąs- niūks ~ kąsniūkas, pėdai, plyšys, sūnūs, šokims ~ šokimas, varnų. c) Nekirčiuotos veiksmažodžių ir iš jų padarytų daiktavardžių priesagos -av- ilgojo a ilgumas nežymimas. Ji parodo šalutinio kirčio tvirtapradė priegaidė, pvz.: šūkdva ~ šūkavo. Apie tokį balsio a ilgumą kalbama § 20. d) Kirčiuotų dvigarsių ilgasis sandas žymimas tvirtapradės ar tvirtagalės priegaidės ženklu ant pirmojo sando, pvz.: sdule Ičidžes ~ saulė léidZiasi, šėms ~ šėmas, Fujr- * duobe ~ žvyrduobė, tik tvirtapradžių dvigarsių 7, 0, u -- /, m, n, r pirmasis sandas yra visada trumpas, pvz.: pilt ~ pulti, pilt ~ pilti, raudonc*-- raudėnas. * e) Kirčiuotų dvigarsių sandy pusilgumis taip pat nežymimas. Ji rodo tvirtagalės ir vidurinės priegaidės ženklas, dedamas ant antrojo sando. Kirčiuotų tvirtagale prie- gaide dvigarsių abu sandai yra pusilgiai, pvz.: kd teib graūdžei verket ~ kO teip (= taip) graūdžiai vefkiate; kirčiuotų vidurine priegaide dvigarsių pirmasis sandas Pusilgls, ;: ant- rasis — visada trūmpas, pvz.: geram'~ geramė, meduni~ medumi. 1 Mituvos upyno tarmės (toliau Mut) fonetika yra I-oji „Mituvos upyno tarmės“ darbo dalis. Visas darbas yra Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kal- bos ir literatūros instituto rankraštyne (žr. E. Grinaveckienė Mituvos upyno tarmė, rankraštis, Vilnius, 1955). * Zr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa, II leid,, Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1956. 3 Dvigarsiuose ir svetimos kilmės žodžiuose balsis o yra silpnai labializuotas ir ta- riamas su nežymiu g atspalviu. Plačiau toks 0 nagrinėjamas § 13. Dėl s išvirtimo į ¢ po n žr. § 98. 4 Balsis e, eidamas prieš kietą priebalsį, tarmėje yra visada paplatėjęs ir tariamas kaip lk fa. Apie tokį platų e kalbama § 83, 119 2, Minkštumas. Priebalsių minkštumas prieš priešakinės eilės balsius papras- tai nežymimas, pvz.: sėse, sesūle, sése jaundje, delko actdjei no motinėlės ~ sčse. sesūle, sčse jaunėja, dėl ko atstėjai nuo motinčlės, tačiau ,,Konsonantizmo® skyriuje ,,Priebal- sių minkštumas“ jis žymimas lankeliu ant priebalsio. Prieš supriešakintus užpakalinės eilės balsius priebalsių minkštumą žymi minkštinamasis ženklelis f, kaip ir lk, pvz.: nunėšiu didžių dovanéliy. 3, Aspiruotumas. Apskritai, priebalsių aspiruotumas darbe nežymimas, jei neskaitytume vieno ,Konsonantizmo® skyriaus „Priebalsių aspiruotumas““, Ten jis žy- mimas atvirkščio kablelio ženklu iš dešinės priebalsio pusės viršuje, 4. Balsių priešakėjimas. Dėsningas balsių priešakėjimas dėl j įtakos darbe niekur nežymimas, pvz.: apjūdįt ~ apjūdinti, jdje ~ jėjo, židplas. 5, Pusbalsiai. Naujai susidariusių dvigarsių ir trigarsių tarpinis tarp u ir vw garsas rašomas v, o tarpinis tarp i ir j=—j, nes šie garsai, stovėdami žodžio gale, savo tarimu yra panašesni į priebalsius, pvz.: dangujėmo dangujė, meduj ~ medujė, šdutuos ~ šdiutuvas, tfevs m tėvas. 6. Skyryba. Darbe ištisai yra vartojami įprasti lk skyrybos ženklai: taškas, kab- lelis, dvitaškis ir pan., pvz.: tai namz būva gražūs, o dabar tik tridbvietas lika ~ tai nūmas būvo gražūs, O dabaf tik tridbvietos liko; kdm ji gal pasiskist: niékam 6 niėkam. 7. Kiti ženklai. a) Gulsčio klaustuko pavidalo ženklas, esantis dviejų žodžių ar sakinių tarpe, yra tarminės formos transponavimo į lk Ženklas — tildė, Tildė darbe dedama tik ten, kur dėl garsų pakitimo tarmės žodis ar forma yra atitolusi nuo Ik for- mos (žodžio), pvz.: kier ~ kietas, /čc ~ Iėdas, bet: pėda, šalta, b) Jei koks tarmės žodis lk nevartojamas arba savo reikšme jis skiriasi nuo ati- tinkamo lk žodžio, tai jo reikšmė dar aiškinama skliaustuose, pvz.: bilkštis (bildesys triukšmas), drifc ~ drūtas (stiprus). II. Kirtis a) Pagrindinio ir šalutinio (retais atvejais) kirčio vieta darbe žymima priegaidės ženklais, pvz.: duona, kiti, myléddva ~ mylédavo, vilkai. b) Sakinio kirtį turintis Žodis rašomas riebiu šriftu, pvz.: suvalgiau, niéka tdu nepalikaii. III, Priegaidė 1, Kirčiuotų skiemenų priegaidé a) Trumpinė priegaidė žymima graviu CC), pvz.: girė ~ giria, ranka, visi, b) Tvirtapradė priegaidė žymima akūtu (*), pvz.: brdlis, Idva, sdule ~ saulė, ¢) Tvirtagalé priegaidé žymima cirkumfleksu (“), pvz.: kraiijas, luobai, raugai. d) Vidurinė priegaidé žymima stalio s pavidalo ženklu, pvz.: put, vaikai (dgs. šauksm.), visoms ~ visomis, 2, Nekirčiuotų skiemenų priegaidė, Visame darbe nekirčiuotų skie- menų priegaidės nežymimos. Skyriuje „„Nekirčiuotų skiemenų priegaidė““ jos žymimos atitinkamos priegaidės ženklu, pvz.: grėbėjė ~ grėbėja, bdptūrgis ~ bėbturgis. 3. Šalutinio kirčio priegaidé Darbe ištisai šalutinio kirčio priegaidė niekur nežymima. Skyriuje ,,Salutinio kirčio priegaidė““ ji žymima kaip ir nekirčiuotų skiemenų priegaidė, pvz.: šūkdva ~ šūkavo. Įvadas I. Tarmės plotas, vardas, gyventojai, šaltiniai, svarbiausios tarmės ypatybės § 1. Mut yra prie šiaurinio Nemuno kranto. Ji užima plotą tarp Smali- niūkų, Vadžgirio, Šimkaičių, Stakiū ir Skifsnemunés (žiūrėk žemėlapį 1 pav.» toliau zml.). Didžiausias šio ploto kultūros ir administracijos centras yra Jur- 5 Nosinis x, eidamas prieš gomurinius R, g, visada yra liežuvio užpakalinis. 120 barkas, Pagal senąjį administracinį suskirstymą tarmės plotas priklausė Rasei- nių apskričiai ir sudarė Jurbarko valsčių, pagal dabartinį — tiriamoji tarmė užima pietinį Raseinių rajono pakraštį ir didesnę Jurbarko rajono dalį, be vakarinio kampo ties Smalininkais ir pietryčių kampo ties Paulią- Barzdžių kaimu. Iš vakarų, šiaurės ir rytų pusės tarmės plotą supa miškai, kurie ir sudaro aiškias ribas. Pietinė tarmės riba eina Nemunu. § 2. Pagal nekirčiuotų senųjų ilgųjų galūnės -a, -as, -e, -es (Ik -0, -os, -ė, -ės) sutrumpėjimą (sūka ~ sako, šakas ~ šakos, sake ~ sūkė, šūkes ~ šūkės) tarmė priskiriama šiaurės vakarų aukštaičiams. Sąlyginio kirčio atitraukimo riba (ruožu: Juodaičiai — Jūodkėnai — Paišlynys) skiria ją nuo kitų šiaurės vakarų aukštaičių. Tiriamoji tarmė išlaiko lk kirčio vietą. Kieto / išlaikymas prieš užpakalinės eilės balsius skiria tiriamąją tarmę nuo buvusio Klaipėdos krašto šiaurės vakarų aukštaičių (už Smalininkų į vakarus dėl vokiečių kalbos įtakos sakoma pliduks ~ plaukas, suplidta ~ suplėta). Tarmė yra tarp žemaičių dūnininkų ir aukštaičių veliuoniškių. Šiaurės vakarinėje tarmės ploto dalyje (žemaičių dūnininkų pasienis: Vertimų, Va- lucky, Dargaitėlių, Pavidaujo km.) yra daugiau su žemaičiais dūnininkais bendrų tarminių ypatybių. Jau čia pastebimas sporadiškas lk ė > ie: miesd ~ mėsa, tievs ~ tėvas; o> uo: muotina ~ motina, nor ~ néria (nori); ie > y: vyšnė ~ viešnia, Fvjig ~ Zviégia; uo > ū: akilc ~ akūotas. Bendraties galūnės -t ištisai (ir jaunimo tarpe) čia dažniausiai minkštas (žemaičių dūnininkų bend- raties galūnė -ti), pvz.: jot, kraut, šORt. Rytinėje tarmės ploto dalyje (aukštaičių veliuoniškių pasienis: Pdalsio, Paantvardžio km.) yra daugiau su veliuoniškiais bendrų ypatybių: tariamas kietas ir aspiruotas bendraties -+: mise, sūktė; nekirčiuotas galūninis baltų é > é> i: maiši ~ maišė, šaki ~ šakė; a> o> u: daru ~ daro, lūšų ~ lašo; sporadiškai žodžio pradžios e verčiamas i a: agli ~ Eglė, ain ~ einū, aigulys ~ eigulys. Šiaurinėje tarmės ploto dalyje prie šiaurės vakarų aukštaičių, sąlygiškai atitraukiančių kirtį, ribos (Kniečių, Vėlungiškės, Degimų km.) pastebimas sporadiškas kirčio atitraukimas iš trum- pos galūnės į ilgą priešpaskutinį skiemenį, pvz.: einu ~ einū, šefigiu ~ žengiū. Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad tiriamoji tarmė, pati užimdama nedi- delę šiaurės vakarų aukštaičių tarmės ploto dalį ir būdama dviejų, palyginti, stambių tarmių tarpe, yra pereinamoji tarmė. $ 3. Tiriamoji tarmė, remiantis grynai geografine padėtimi, pavadinta „Mituvos upyno tarme““. Per tarmės plotą teka Mituvos upė beveik su visu savo upynu (žr. žml.), kuris dažniausiai ima pradžią iš miškų, sudarančių didesnę tarmės ribų dalį (plg. § 1). Dėl to Mituvos upyno tarmės vardas šiam plotui geriausiai tinka. § 4. Kalbos atžvilgiu tarmė, galima sakyti, yra vienalytė TR galvoje anksčiau minėtas tarmės ploto pakraščių skirtybes). Socialiniu atžvilgiu didzig- ją tarmės gyventojų dalį sudaro kolūkiečiai. Be kolūkiečių, yra nemaža dar- bininkų ir inteligentų. Inteligentų kalboje pastebima žymi Ik ir kitų tarmių įtaka. Be periodinės spaudos ir radijo, jie yra vienas iš svarbiausių šaltinių Ik įtakai tarmėje atsirasti. § 5. Medžiaga tarmės aprašui rinkta iš gyvosios žmonių kalbos 1948 — 1955 m. Nemaža jos dalis surinkta iš šio darbo autorės namiškių ir kaimynų, 121 gyvenančių prie pat Jurbarko, Klišių km. Žymi medžiagos dalis užrašyta iš tarmės ploto viduryje esančių vietų: Kalnėnų, Smukūčių, Vajotd, Lukšių, Gedžių, Girdžių, Dainių, Kuturių, Rėtulių, Geišių, Jokūbaičių, Pažėrų km. (žr. žml.). Kita medžiagos dalis užrašyta iš tarmės paribiuose ir už jos ribų esančių kaimų: Palékiy, Žirniškių, Meškiniūkų, Mantvilių, Globių, Žindaičių, Bandzinų, Balniy, Jėrubiškių, Kavolių, Pavidaujo, Paskynų, Vadžgirio, Zvirb- laukio, Bebirvų, Pūtolupio, Pagriaužio, Griaužų, Rievų, Aūžgirio, Rupéikiy, Degimų, Jovališkės, Kazokų, Pamituvio, Paulių, Paantvardžio, Naūkaimio. Skirsnemuniškių, Jakdaičių (žr. žml.). Iš viso medžiagos surinkta apie 8 tūkstančius lapelių su sakiniais ir fra- zeologija. Apklausinėta apie 400 tarmės atstovų — senesnio ir jaunesnio am- žiaus žmonių ir apie 50 žmonių, gyvenančių tiriamosios tarmės kaimynystėje. Apklausinėjant tarmės atstovus, žiūrėta, kad apklausiamasis būtų vietos žmo- gus ir gerai mokėtų tarmę. II. Tarmės ribos § 6. Vakarų riba. Ši riba neilga. Ji skiria Mut nuo buvusio Klaipé- dos krašto šiaurės vakarų aukštaičių. Riba iš esmės sutampa su buvusia Klaipėdos krašto siena ties Smalininkais — ją sudaro Pašvenčio, Jurbarkinės ir Mantvilių miškai iki Laūkesų pelkių ir Eičių. Mut plotui tenka prie ribos esantieji Pašvenčio, Žirniškių, Plefitrakiy ir Mantviliy km. Už šios ribos gyvena tie patys šiaurės vakarų aukštaičiai, kaip Mut, tik jie dėl vokiečių kalbos įtakos visais atvejais minkštai taria garsą /, pvz.: gliuos- nys ~ gluosnys, žyliūtės (zylutės), pliuokštas (pluoštas), liūbas ~ lūbos. Čia taip pat pastebima ir žemaičių dūnininkų įtaka: nedėsningas 0 > uo: pakiio- Jes ~ pakėjos, rūope ~ rėpė; te > y : prybutis ~ pricbutis, ruoputyne ~ ropu- tiėnė (bulviené); gausu germanizmy, pvz.: négelis (vinis), $mdnta (grietinė), rinda (édzia), stalc ~ staldas (tvartas) ir kt. : § 7. Šiaurės vakarų riba. Si riba prasideda nuo Laukesy pelkių ties Mantviliy km. Mantvilinés girios rytiniu pakraščiu ji eina į šiaurę iki Mituvos ties Bandziny ir Vertimų km. Nuo čia ji pasuka į šiaurės rytus ir eina pro Zinddi¢ius, Balandinés (giria) ir.Drebulynės (giria) pietiniu pakraš- čiu, Pavidaujinėmis ir Šimkaitinėmis giriomis iki Vadžgirio ir Knie&ig. Į šiaurės vakarus už šios ribos gyvena žemaičiai dūnininkai, tam tikrais atvejais 1k fe > y: pync — pienas, sovysc~ sviestas; wo > ū: pilc ~ pūodas, siūls ~ sitiolas (suolas); ¢é> ie: gieda ~ gėda, Jlieličė ~ lėlė, žiūriek ~ žiūrėk; 0 > uo : myotyna ~ mėtyna, rtiūoke bioba~ tokia béba, vynuodas kalbuds ~ vienėdos kalbės. Žemaitiškai kalbančius Mut atstovai vadina laiviais, o žemaitiškai kalbėti vadina laivitoti. $ 8. Šiaurės rytų riba. Prasidėjusi prie Vadžgirio, ši riba eina į rytus pro Kniečiūs, Mėdininkus ir ties Griaužais atsiremia į didžiulę girią — Birbiliškę. Ši riba skiria Mut nuo šiaurės vakarų aukštaičių, sąlygiškai atitraukian- čių kirtį. Ji svyruoja 6—7—10 km tarpe, nes kirčio ir priegaidės ypatybės, 122 paprastai, griežtų ribų neturi®. Už šios ribos į šiaurę kirtis yra atitraukiamas iš trumpos galūnės į ilgą priešpaskutinį skiemenį, pvz.: nmetudOli ~ netoli, šmuona ~ žmona, miėsa ~ mėsa, krudpas ~ kruopas. Be to, prie šios ribos aiškiai jaučiamas žemaičių dūnininkų ir veliuoniškių tarmių maišymasis: kaip žemaičių dūnininkų, kartais Ik ė > fe: niéra ~ nėra, sujfedi ~ suédé; o> wo: kiiojes ~ kėjos, stuovermioje ~ stoviamėja (grįčia, gyvenamoji); kaip ir veliuoniš- kių tarmėje, kartais nekirčiuotas Ik ie > e, uo > u: megdt ~ miegėti, rešutai ~ riešutai, tujaii ~ tuojau, fedusé ~ žieduosė; Ik e žodžio pradžioje išvirtęs į a: aik ~ eik, nuaini ~ nueini; kirčiuotas e visais atvejais tariamas kaip Ik ia, fonetinėje transkripcijoje žymimas kaip raidžių a ir e ligatūra ee, pvz.: senis ~ sėnis, vaikčėli ~ vaikėli, žeme ~ žėmės; būsimojo laiko daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens veiksmažodžiai turi -sme, -ste galūnę: biūsme ~ būsime, bifste~ būsite. ' Kalbančius su sąlyginio kirčio atitraukimu Mut atstovai vadina laukindi- čiais, Oo jų tarme kalbėti vadina laykinaičiuūoti. § 9. Rytinė riba. 1933 m. sudaryto tarminio žemėlapio" aukštaičių veliuoniškių ir šiaurės vakarų aukštaičių riba ties Skirsnemune nesutampa su dabartine Mut ir veliuoniškių riba. Iš tikrųjų dabar veliuoniškiams dar pri- klauso: Skirsnemunė, Pauliy-BarzdZiy kaimas, Stakiai ir kampas šiuo ruožu: Stakiai — Griaužų km. — Ariėgala. Taigi Mut ir veliuoniškių riba, prasidė- jusi Birbiliškės šiaurės vakarų pakraštyje ties Griaužais, eina vakariniu Bir- biliškės pakraščiu į pietvakarius nuo Rievų, Rupéikiy, Kazėkų ir Jovaliskés km., toliau Alsės upe ir Paslauskinės girios šiauriniu pakraščiu iki Paulių- Barzdžių km. ir Rudzinskinės girios šiaurės vakarų pusės. Nuo čia ji pasuka tiesiai į pietus. Cia ją sudaro Difereficijos ir Jasinskinės miškai. Ties Skirs- nemune ji atsiremia į Nemuną. Ši izofona taip pat svyruoja keleto kilometrų plote, nes tų pačių žmonių kalboje prasikiša ir Mut, ir veliuoniškiams charakteringos ypatybės. Už šios ribos į rytus yra veliuoniškių tarmė, pasižyminti šiomis svar- biausiomis ypatybėmis: a) nekirčiuotas galūninis Ik -¢ atliepia -i;5 0 — u, pvz.: kdrvi ~ karvė, kiatili ~ kiaulė, mūši ~ mūšė, nėši ~ nėšė, namu ~ namo, saku ~ sako, vaiku ~ vaiko; b) nekirčiuotas galūnės -ės, -os išlieka sveikas, kaip 1kS, pvz.: katés, pė- lės, rarikos, vagos; c) e žodžio pradžioje visada verčiamas į a, pvz.: ainįū, aigulys, arškčėtis; d) kirčiuotą e visais atvejais ištaria su a atspalviu, kaip Ik ia, pvz.: mergeėli ~ mergėlė, vaikeli ~ vaikéli. e) bendraties galūnės -¢ ištisai tariama kietai, aspiruotai, pvz.: ait ~ eiti, jor, Soke; 6 Pig, P. Jonikas, Pagramančio tarmė (toliau PT), § 5, Kaunas, 1939, 7 Žr. A. Salys, Archivum Philologicum (toliau APh). 4, Kaunas (1933) ir že- mėlapį. 8 Šiuos garsus žodžio gale į -is, -us verčia tik tie veliuoniškiai, kurie gyvena į rytus už linijos Veliuona — Ariogala. 123 f) būsimojo laiko veiksmažodžiai daugiskaitos pirmajame asmenyje turi -sme, antrajame -ste galūnę, pvz.: nmėšme ~ nėšime, skalpsme ~ skalbsime, skalpste ~ skalbsite; g) antrinių dvigarsiy y, f + I, m, mn, r pirmasis sandas visada tariamas trumpai, pvz.: bdltims (baltymas), sirmaišis (sūrmaišis). $ 10. Pietinė riba. Ši riba, prasidėjusi ties Skirsnemune, eina Ne- munu į vakarus iki buvusios Klaipėdos krašto sienos ties Smalininkais. Užnemunėje yra ta pati veliuoniškių tarmė, pvz.: émi ~ Ėmė, dari m darė, lašu ~ lašo, manu ~ mano, virs ~ vyras, Fvifs ~ žvyras, tik čia žodžio pradžios e neverčiamas į a: einė, eilė; kirčiuotas e prieš minkštą priebalsį čia netariamas kaip ia: Availėli ~ kvailėlė; būsimojo laiko veiksmažodžių daugi- skaitos I-asis ir Il-asis asmuo tariamas kaip lk: eisim, nėšim, $dksit. III. Tarmės žemėlapis § 11. Prie aprašo dedamas tarmės žemėlapis, vaizduojantis tarmės plotą ir ribas. Kadangi svarbiausias žemėlapio tikslas yra išryškinti tarmės ribas, tai jame nepažymėta smulkesnių vietovių, o daugiausia kreipiamas dėmesys į vietoves, turinčias reikšmės tarmės riboms, tarmės pavadinimui išryškinti. Visi žemėlapyje surašyti vietovardžiai yra tokie, kokie jie yra vartojami tar- mės atstovų, tik transponuoti į Ik. R20 ' a3 | Sedfyv,, PIR - r Fibs HR tai S ji £1] “Yt, v arlaukių i vai t ey į () į TF “ ; ry \ | * Paalbuoty gS TO 4 ~~ arng (čiai 3 8 ERIVILKAS maža 32152 ama“ > a ao a. : om ra o ' k ja il vės XE pelts i Joo kaiė Tu=Et SPaskyna, ne GN i, / (Va ui ; a pd i : mal oy iar 2 6 į a ujininkėlaief, i ia CE vid ay fy, 4 ! į Pa AN K, Yi hE Paals al) 1p 2 TIP VY nd 2 Path y ų = er. i indaidiai i: Ny ee a dr r - | akis o3 e Mr Paieraie aj Da | Erčiai — A D Vertimčii Lu 1 r. i | =peąjlkėsi iT 6 ss udelial [| Aptvaro. | — aaa ontviliai e) e i ¢ a) x. Virniškiai aantvardys| Įmsrė 4 - X : Girdžiai ! klapatinė, 2 aN : i A eXanidkai e). . WN) Rainiajg™ utugiai s* § Fal apa "ng al SKinsus NE Jd RAYDONS Eos šaliai, „A Š gs ARKA ican Lyyrial #7 | — == / comme 5 CY r) a 5 x sr SL Ea “2 — 00 m 5 £54 Sg =>, » aimels Gelgaudiškis ~ mn] Tek 7 = ha || "UR ®Pervarninkai 4 0 4 6k Įs uDARGAS ERs —— d d 22+30' g3e 1 pav. Mituvos upyno tarmės ribos. I — administracinių rajonų ribos, 2— miškų ribos, 3— šiaurės vakarų aukštaičių, minkštinančių / prieš užpakalinės ir vidurinės eilės balsius, tarmės riba, 4 — žemaičių dūnininkų tarmės riba, 5— Mituvos upyno tarmės riba, 6 -— šiaurės vakarų aukštaičių, sąlygiškai atitraukiančių kirtį, tarmės riba, 7— veliuoniškių tarmės riba, 8 — sąlyginio kirčio atitraukimo svyravimo ruožas 124 IV. Kai kurie aprašomojo ploto istorijos duomenys ir tarmės tyrinėjimų apžvalga § 12. a) Mut plotas yra vakarinėje aukštaičių tarmių dalyje ir prieina prie žemaičių dūnininkų (žr. $ 2), Aukštaičių ir žemaičių vardas iš senovės yra reiškęs ne kalbinę, o grynai geografinę sąvoką: žemaičiai — žemumų gy- ventojai, aukštaičiai — aukštumų?*. K. Būga" spėja, kad šie du vardai yra atsiradę apie XIII a. pradžią. Žemaičiai tada gyvenę Nevėžio žemumoje. Žemaičių vardas rusų šaltiniuose pasirodo XIII a. pradZioje!*. Tai rodo, kad pats vardas turėjo kilti anksčiau. Jei šie vardai nebuvo susiję su kalba, tai visai galimas daiktas, kad į vakarus nuo Nevėžio gyvenantieji lietuviai ir ne- žemaičiai buvo pradėti vadinti žemaičiais — žemumų gyventojais. Tuo būdu, Mut plotas iki lietuvių dialektologijos mokslo atsiradimo, kai aukštaičių ir žemaičių vardai pasidarė tarmių pavadinimai, geografiniu ir administraciniu atžvilgiu priklausė žemaičiams. b) Istorijos duomenys rodo'®, kad iki XIV a. vidurio tiriamosios tarmės plotas, kaip ir didesnė pietų žemaičių ploto dalis, įėjo į Karšuvos žemės plotą. Iš kronikose duodamų faktų matyti, kad šiame plote gyveno lietuviai. Kronikose minimi to meto kai kurie šiame plote buvusių pilių ir vietų pava- dinimai, išlikę nepakitę ir iki šių dienų, pvz.: Dusburgo kronika mini'*, kad šiame plote buvusi Bebirvaitės pilis, kurią 1307 m. kryžiuočiai sudegino. Bebirvytis yra tiriamojo ploto šiaurės upelis. Šalia Bebirvyčio yra Bebirvų km., įsikūręs iš buvusio Bebirvų dvaro (žr. žml.). Dusburgo kronika 1315 m. pirmą kartą mini'® Skirsnemunės (Cristmemele) pilį (dabar aprašomojo ploto rytiniame pakraštyje esantis Skirsnemunės miestelis). Vygando Marburgiečio kronika 1357 m. pirmą kartą mini!" tiriamojo ploto upę Mituvą ,,1357 me- tais maršalas Zigfrydas... staiga įžengė į lietuvių žemę ir atvyko prie upės, vietinių žmonių kalba vadinamos Mituva““...; Dusburgo kronika sako!", kad Karšuvos žemėje 1259 m. kryžiuočiai pastatė Jurgio pilį (dabar Jurbarko miestas) ir daug kitų. XIII — XV aa. tiriamasis plotas buvo kryžiuočių nuolat puldinėjamas ir plėšiamas. Dėl tos priežasties Karšuvos žemės gyventojų skaičius sumažėjo ir, be to, pasikeitė jų administracinis pasiskirstymas. Šioje žemėje susidarė keli valsčiai. Šaltiniuose apie XVI a. Žemaičiuose minimas jau Karšuvos valsčius**, Tuo laiku šiam valsčiui priklausė tik pietryčių žemaičiai. "Tiriamasis plotas XVI a. buvo Veliuonos pavieto dalis ir sudarė šiaurinę Jurbarko ir 9 Žr. Lietuviškoji enciklopedija, 2, 199, Kaunas, 1934, 10 Žr, K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas (toliau LKŽ), LIII, Kaunas, 1924. 11 Žr, A. Salys, Die žemaitischen Mundarten (toliau ŽM),6, Kaunas, 1930. 12 Ten pat, 31 —32 ir žemėlapis. 13 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, 1, 53, Vilnius, 1955, 14 Ten pat, 53. 15 Ten pat, 37. 16 Ten pat, 78. 1 Zr. A. Salys, ZM, 31. 18 Žr. Axtell Hajasaemble Buaenckoro Kommnccieio gas pasfopa ApeBHHXD akTORb, 25, 8 — 93, Wilna, 1898. 125 Veliuonos valsčiaus dalį. Iš Jakubovskio žemėlapio!* matyti, kad Veliuonos pavietas XVI a. iš šiaurės vakarų pusės siekė Pajūrio ir Karšuvos valsčius, šiaurėje priėjo prie Viduklės ir Raseinių valsčių, rytuose atėjo iki Vilkijos valsčiaus, o pietuose buvo nutįsęs per Nemuną iki Šešupės. Žemėlapis rodo, kad tiriamasis plotas tuo laiku buvo labai miškingas ir retai žmonių apgy- ventas. Tai rodo, palyginti, mažos metinės pajamos, gaunamos iš šių valsčių. c) Dialektologijos istorijoje žinoma, kad įvairios gamtinės kliūtys (miškai, pelkės, upės ir pan.), trukdančios žmonėms bendrauti, ar senieji administra- ciniai vienetai yra turėję įtakos kai kurių tarmių riboms susidaryti*?, Tiriamojo ploto tarmės riboms susidaryti ir jos tarminėms ypaty- bėms nusistovėti, kaip ir daugeliui kitų tarmių, galimas daiktas, yra tu- rėjusi įtakos ploto geografinė padėtis ir jo administracinis priklausymas. Kaip jau buvo minėta, tiriamasis plotas nuo XVI a. priklausė Veliuonos pavietui ir buvo retai apgyventas. Be to, šį plotą iš šiaurės vakarų pusės nuo žemai- čių skyrė dideli miškai. Dėl to, gyventojų skaičius kai kurių kalbininkų tei- gimu?! galėjo būti papildytas iš Nevėžio žemumos atsikėlusių ateivių vakarų aukštaičių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima būtų manyti, kad visa tai galėjo sudaryti sąlygas šiame plote įsigalėti vakarų aukštaičių tarminėms ypatybėms. Šio ploto vakarų aukštaičiai, palaikydami ryšius su kaimynais, galėjo į savo tarmę įnešti ir kai kurių jų tarminių ypatybių. Pavyzdžiui, šiaurės vakarų kaimynų žemaičių pavyzdžiu jie galėjo abu tvirtagale priegaide kirčiuotų dvi- garsių sandus pradėti tarti vienodu ilgumu, o priegaidę — ant abiejų sandų vidurio, pvz.: a.t.c ~ aūtas, bai.sei ~ baisiai, da.lgis ~ dalgis?®. Žemaičių tar- mės įtaka gali būti paaiškinami ir tiriamosios tarmės žodžio galo trumpėjimo dėsniai. d) Atsiradus lietuvių kalbos mokslui, lietuvių kalbos plotas imtas skirs- tyti tarmėmis. Jau D. Kleinas savo gramatikoje pažymi, kad nuo visų kitų lietuvių kalbos tarmių daugiausia skiriasi žemaičių tarmė, nors patį žemaičių vardą D. Kleinas vartoja administracine prasme**?. Apie 200 metų vėliau lietuvių kalbą į aukštaičių ir žemaičių tarmes skirstė A. Šleicheris. Jis taip pat aiškios ribos tarp šių tarmių nenurodė?t. 1861 m. iš spaudos išėjo J. Juškos darbas „Kalbos Lėtuviszko lėžuv*o ir létuviszkas statraszimas arba ortograpija““**, Čia J. Juška pirmą kartą apy- tikriai suskirstė lietuvių kalbą tarmėmis. Jis išskyrė 4 tarmes: žemaičių, prūsų lietuvių, ariogališkių ir rytų lietuvių. Ariogališkių plotas maždaug sutampa su vakarų aukštaičių plotu. Nurodydamas ariogališkių .tarmės ribas, J. Juška 19 Žr, J. Jakubowski, Mapa wielkiego księstwa litewskiego w polowie XVI wieku, 1, Krakow, 1928, 20 Žr, A. Salys, APh, 4, 22, 27, 28, 29, Kaunas (1933). n Žr. A, Salys, ZM, 112—113, 22 Žr. APh, 4, 28; PT, § 15. 28 Žr, Grammatica Litvanica... M. Danieli Klein, XVI, Regiomonti, 1653. 2 Žr, A. Schleicher, Hanibuch der litauischen Sprache, 4—6, Prag, 1856. 25 Jon's Juszka, Kalbos Létuviszko lėžuv*o ir létuviszkas statraszimas arba orto- grapija, Peterburgas, 1861. ji 126 sako, kad į vakarus ariogališkių tarmė eina iki Jurbarko?*, Jurbarkas, iš tik- rųjų, yra arti žemaičių pasienio (žr. zml). Kadangi J. Juška tikslių ribų ne- nurodinėjo, tai galima sakyti, kad jis pirmasis Mut plotą priskyrė prie vakarų aukštaičių (J. Juškos terminu ariogališkių) tarmės. Kalbėdamas apie ariogališ- kių tarmę, J. Juška teisingai pastebi kai kurias ariogališkių (tame tarpe ir Mut) būdingas tarmines ypatybes, išlikusias tiriamojoje tarmėje ir nepasikeitusias iki šių dienų?". XIX a. pabaigoje, pradėjus domėtis lietuvių kalbos tarmėmis praktikos ir mokslo reikalams, pradedamas plačiau tyrinėti ir Mut plotas. Tai matome iš 1882 m. rugsėjo mėn. 14 d. išlikusio laiško, rašyto iš Pasvalio?*?, Laiško autorius (neišaiškinta, J. Jablonskis ar J. Spudulis) iškelia nemaža Skirsnemu- nės apylinkių (dabar Mut plotas) fonetinių ir žodyno ypatybių. Nurodydamas skirsnemuniškių tarmines ypatybes, laiško autorius atskiria skirsnemuniškius nuo rytų aukštaičių pagal skirtingą priebalsio / tarimą, pvz.: ss. +» Taip pat kaip Gruzdėczai (dabar šiaurės vakarų aukštaičiai, atitraukiantys kirtį — E. G.) Skersnemunéczai (skirsnemuniškiai laiško autoriaus vadinami Skersnemuniečiais, matyti, dėl to, kad 7 tarmėje, būdamas kiek paplatėjęs, plg. § 13, neįpratusiai ausiai galėjo atrodyti panašus į žemaičių e < i—E£.G.) sako saulė, meilė, o ne saula, meila...““**, o, lygindamas juos su gruzdiečiais, tei- singai jungia šias vietas į Vieną tarminį vienetą ir priskiria skirsnemuniškius prie vakarų aukštaičių, pvz.: ,,...Skersnemunéczai kaip ir Gruzdėczai pagal vszkalbos priguli, jei neklystu prie Wakaréczu Létuwinjku walig paskyrstymo kun. Baranauskio, bo jau yra perėję uz Létuwju Ryt. in Zemaiczu tarpą. ..30, Laiške yra duodamos ir kai kurios skirsnemuniskiy žodyno skirtybés nuo gruzdiečių tarmės, lyginama jų tarmė su kitomis tarmėmis, pvz.: ,,...Kalba Skersnemunéczu galima sakyti kad kone tokia pat pagal ysztarmės, kaip ir Gruzdéczu, tiktai ka daug turi isz wokiszkos kalbos pažyczotu žodžių: teip wa grįcza wadina sztubą, lopeta — szpatu, blogai — szlektai...“3 ir ,...To- lesniai daugel daiktų kitoniszkai wadina kaip kitur, t. w. rupužę wadina pamatinę, o bulbes staczai rapukais; apuszę — drebulę; bezdą — alywa; piszorių — rasztinįku ; ...mergaite staczai merga, oO kad labai maloniai tai merguczę „32, Šiame laiške duotos skirsnemuniškių tarminės ypatybės, nors ir teisingos, bet atsitiktinės ir ne visos. Kiek daugiau šio ploto tarmę yra tyrinėjęs K. Jaunius Raseinių tarmės aprašeš3, Šiame darbe minima, kad Raseinių apskrities ,,...trikampis... tarp % Jon’s Juszka, min. veik., 8. 27 Zr. ten pat, 24, 25, 27. 288 Žr. Liet. TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyno fondai, Nr. 2256. 28 Ten pat, 1. 3% Ten pat, I. a Ten pat, 1, 32 Ten pat, 2. 8 Zr. Ke. K. SIsuncs, Onucanie Poccienckaro ykana, 20 — 55, Kopna, 1893. 127 pašto stoties Vereduvos ir Tauragės yra gyvenamas lietuvių, tariančių, pie- mud, lietūvis...“9* (akūtas šiuo atveju žymi kirčiuotą garsą — E. G.). Iš čia duodamų pavyzdžių matyti, kad K. Jaunius, kaip ir J. Juška, pietinį Rasei- nių apskrities kampą (Mut plotą) teisingai priskyrė vakarų aukštaičių tarmei, tik, galimas daiktas, dėl trūkumo tikslesnių ir gausesnių tarminių duomenų, vakarų aukštaičių plotas Raseinių apskrityje buvo jo per daug padidintas (net iki Tauragės!). Raseinių tarmės apraše toliau yra sakoma, kad „Aukštaičių tarmė Raseinių apskrityje priklauso prie vakarų aukštaičių tarmių grupės ir beveik niekuo nesiskiria nuo gretimų Kauno apskrities tarmių, pvz.: nėra es- minio skirtumo tarp Girkalnio ir Ariogalos apylinkių tarimo ir gramatikos“, Kadangi K. Jaunius tarmes aprašinėjo tik bendrais bruožais, tai ši jo pastaba yra teisinga, ypač turint galvoje tai, kad ano meto lietuvių kalbos tarmės buvo dar mažai tyrinétos. Šalia Raseinių apskrities ir jai gretimų apskričių tarmių lyginimo ir sis- teminimo, K. Jaunius yra teisingai pastebėjęs, kad už Kalnujų į pietus (Mu plote — E. G.) žodžio galo junginiai -ja, -va dėsningai nukrinta, jei eina po senųjų ilgųjų balsių. Prie jo duotųjų šiam dėsniui patvirtinti pus (= pli ~ pūva), gyy (=gy ~ g¥ja) pavyzdžių būtų galima prijungti daugelį dabar tiria- mojoje tarmėje sutinkamų pagal tuos pačius dėsnius fonetiškai pakitėjusių panašių žodžių formų (zr. §§ 61, 93). 1894 m. žurnale ,, )Kusasi Crapuna‘3® buvo išspausdinti Peterburgo uni- versiteto IV-ojo kurso studento A. Pogodino surinkti tekstai iš lietuvių kalbos tarmių. Greta žemaitiškų tekstų, čia duodama keletas tekstų, užrašytų iš vietų, esančių į pietus nuo Šaltuonos upės, t.y. iš Mut ploto. A. Pogodinas šią tarmę vadina lietuvių Ik tarme. A. Pogodino užrašytieji tekstai yra pirmieji iš Mut ploto. Tačiau A. Pogodinas tekstus rašė paprasta rašyba, be to, jis neskyrė balsių ilgumo (žiūreti = žiūrėti, bune == būnie), daug kur vienodai rašė e ir ė, pvz.: sutveré. Be to, A. Pogodinas, laikydamas užrašomąją tarmę Ik tarme, matyti, yra stengęsis rašyti tokias galūnes, kokios buvo priimtos gra- matikose, pvz.: klausė, atsakė ir t.t., nors tarmėje nekirčiuotas ė žodžio gale niekur nėra tariamas. Tai rodo, kad A. Pogodinas iš klausos neskyrė e nuo é, todėl žodžio viduryje šiuos garsus maišė, o galūnėje, teoriškai žinodamas, kur rašoma 4ė, kur «e, rašė neatsižvelgdamas į tarimą. Todėl A. Pogodino tekstai tarmės fonetikos reikalui visai netinka, Jie kiek svarbesni gali būti lek- sikai ir iš dalies sintaksei. 1898 m. A. Baranauskas studijoje ,,3aMbTkH O JIHTOBCKOMB fI3bIKĖB H cJioBap'b““*" nurodė šiaurės vakarų ir pietų vakarų aukštaičių tarmių ribą. Ją A. Baranauskas išvedė pro Vadžgirį, Šimkaičius, Girkalnį, Betygalą ir tuo būdu Mut plotą (pietinį Raseinių tarmės kampą linija: Jurbarkas — Skirsne- munė — Šimkaičiai) neteisingai priskyrė pietiniams vakarų aukštaičiams*8. 34 Ke. K. Sisu nucs, Onucanie Poccienckaro yfy3aa, 23. % Ten pat, 23—24, % Žr, YKusan Crapuua, 2, 233 — 258 (1894), 3 A. bapauoscKili, 3aukTku O JIKTOBCKOMb f13blKE H caosap)s (toliau Zamietki)s CaukrnerepGyprs, 1898. 38 Ten pat, 50. 128 Skiriamaisiais kriterijais A, Baranauskas čia paėmė kirčio atitraukimą ir žodžio galūnę. Iš tikrųjų A. Baranausko nurodytoji riba sutampa tik su sąlyginio kirčio atitraukimo riba®, tačiau ji nėra pietinių ir šiaurinių vakarų aukštaičių tarmių skiriamoji riba, nes nuo jos tiek į šiaurę, tiek į pietus iki Nemuno žodžio galas yra visai vienodai fonetiškai pakitėjęs, t.y. A. Baranausko duo- tuosius 0, fo, jo garsus žodžio gale abiejose šios ribos pusėse taria visiškai vienaip. Kad į šiaurę už šios ribos žodžio galo garsai o, 10, jo yra tariami kaip a, ia, ja, tvirtina ir pats Baranauskas??, o kad už šios ribos į pietus nekirčiuoti šie garsai žodžio gale taip pat yra tariami, kaip a, ia, ja, iš dalies patvirtina A. Baranausko laikais užrašyti A. Pogodino tekstai, pvz.: sulejda ~ suleido, atejdava ~ ateidavo*!, o taip pat ir dabartiniai tiriamosios tarmės (ji yra į pietus uz A. Baranausko nustatytos ribos) faktai, žr. §§ 63, 84. Kad Ik garsas o vienas ir junginyje su j A. Baranausko aprašomuoju metu Mut ne- kirčiuotame žodžio gale negalėjo būti tariamas kaip o, jo, rodo tarmės fone- tinių dėsnių raida. Senasis ilgasis a tiriamojoje tarmėje žodžio gale yra tie- siog sutrumpėjęs į a, bet jokiu būdu neperėjęs per o virtimo laipsnį. Taigi, A. Baranausko išvestoji riba pro Vadžgirį, Šimkaičius, Girkalnį tik teisingai padalina pačius šiaurės vakarų aukštaičius į dvi dalis: nuo jos į šiaurę esantieji šiaurės vakarų aukštaičiai atitraukia kirtį iš trumpos galūnės į ilgą priešpaskutinį skiemenį, 0 už jos į pietus gyvena tie patys šiaurės vakarų aukštaičiai, išlaikantieji lk kirčio vietą. Tik 1924 m. K. Būga LKŽ**? daug tiksliau ir nuodugniau suskirsto va- karų aukštaičius į patarmes. Laikydamas kriterijumi galinio skiemens balsių ilgumą, jis išskiria taip pat dvi vakarų aukštaičių patarmes: šiaurės vakarų aukštaičius (jo terminu žiemių vakariečius) ir pietų vakarų aukštaičius (jo ter- minu pietų vakariečius). Šių dviejų tarmių skiriamąja riba K. Būga teisingai laiko Nemuną. Taigi, K. Būga pirmasis Mut plotą priskyrė prie šiaurės va- karų aukštaičių, tik jo dar neatskyrė nuo veliuoniškių. 1933 m. A. Salys patikslino šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių dūni- ninkų tarmės ribg*. Ji maždaug sutampa su Mut šiaurės vakarų riba (plg. § 7 ir tarmės žemėlapį). Toje pačioje APh IV-oje knygoje A. Salys pirmą kartą nustatė ribą tarp šiaurės vakarų aukštaičių ir veliuoniškių**, tačiau ji nėra visai tiksli: ties Skirsnemune ji nesutampa su Mut ir veliuoniškių riba, nes dabartiniu metu veliuoniškiams dar priklauso plotas į rytus už linijos: Skirsnemunė, Paulių-Barzdžių km., Stakiai, Griaužų km., Ariogala (plg. § 9 ir tarmės žemėlapį). Toje knygoje Mut plotas pagal nekirčiuotų galūninių ilgųjų a, e sutrumpėjimą teisingai buvo priskirtas šiaurės vakarų aukštaičių tarmei, išlaikančiai lk kirčio vietą. Tiriamasis plotas, kaip ir daugelis lietuvių kalbos tarmių, nuo 1933 me- tų iki Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo beveik nebuvo tyrinėtas. Dabartiniu 39 Žr, APh, 4, žemėlapį ir tiriamosios tarmės aprašo § 8, 40 Žr. A, Baranauskas, Zamietki, 54. 4 Žr. YKusas Crapuna, 2, 256 (1894). 42 Žr. K, Būga, LKŽ, LXIII — LXIV, © Žr, A, Salys, APh, 4, 26—28 ir žemėlapį, 44 Žr. ten pat, 28 ir žemėlapį. . 9, Kalbotyros klausimai 129 metu, visoje šalyje smarkiai išplėtus mokyklų ir kluby-skaitykly tinklą, per visiems prieinamą literatūrą, spaudą, radiją pradėjo sparčiais tempais plisti į mūsų kaimus nauji kultūros reiškiniai. Lietuvių kalbos tarmės, lk veikiamos, pradėjo smarkiai niveliuotis, nykti. Tarybų valdžios metais buvo sudarytos visos sąlygos plačiu mastu tyrinėti lietuvių kalbos tarmes kaip vertingą kalbos pracities liekaną, rašyti tarmių aprašus, rengti monografijas. Ir Mut plotas 1948—1955 m. laikotarpiu buvo intensyviai tiriamas, tikslinamos jo ribos (ypač rytinė, žr. § 9 ir žemėlapį), rašoma jo tarmės monografija, fiksuojama, apibendrinama ir sisteminama surinktoji gausi tarminė medžiaga. Garsynas I. Balsiai § 13. Mut yra šie balsiai: a, q, e, g, é, i, ¥, > 0, u, ū, y. Savo kokybe tarmės balsiai mažai kuo skiriasi nuo atitinkamų Jk balsių. Pažymėtina tik, kad balsiai 7, » visada yra tariami kiek platėliau ir ne taip įtemptai kaip Ik. Balsiai e, g, eidami prieš kietus priebalsius, tarmėje visada paplatėja, pasidaro labiau įtempti ir gauna supriešakinto balsio a atspalvį. Taip e, g tariami to- kiuose žodžiuose kaip J/ėsa, més, nėš, pėštų, skėsta. Balsis o dvigarsiuose ir svetimos kilmės žodžiuose yra silpnai labializuotas ir tariamas su nežymiu balsio a atspalviu. Taip o tariamas tokiuose žodžiuose kaip rauddnc**-— rau- dėnas, šdnc ~ šėnas, visdms, kalidšai. Tarmės a (< 4) vienas ir ai, am, an junginyje, eidamas žodžio gale po j ir kitų minkštų priebalsių, visada suprieš- akéja ir išvirsta e (žr. § 84), pvz.: girė m giria, gréblei ~ grėbliai, séne ~ sėnio. Savo kiekybe balsiai a, e, o tarmėje gali būti ilgi (naks ~ nūgas, sénis, s0c1*-— sodas), pusilgiai (geram ~ gerame, pačem ~ patiame, visoms ~ visomis), trumpi (mama, sdva ~ savo; nėžddva ~ nėšdavo, vakarė, vyrėsne ~ Vyrėsnė; gerdms, sendms) ; Ik balsiai ą, ¢, į, ų — ilgi (kąsnis, šąšlavync ~ sąšlavynas; grėšt*" — grėžti, gręžiū; list, grifail; siūst, varnų) ir trumpi (vaika ~ vaiką, péle ~ pėlę, žūvi ~ Žūvį, silnu ~ sūnų); balsiai 7, u trumpi (kin, lupū) ir pusilgiai (akims~ akimis, alum ~ alumi); balsiai ė, y, # — visada ilgi (pėda, pėdai, plyšys, sūrūs). Balsių kiekybė smulkiau aprašoma „Vokalizmo“ skyriuje, kalbant atskirai apie kiekvieną balsį. II. Priebalsiai § 14. Tarmėje yra šie priebalsiai: b, d, g, j, k, I, m, n, p, rv, 5, § t, 05 2, ž, f, ch, h. Visi jie gali būti kieti ir minkšti (sdrks ~ sargas, sėnis), tik j vi- sada yra minkštas. Visi priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius tarmėje yra 45 Priebalsis s,dėl a,e iškritimo atsidūręs po nm, tarmėje visais atvejais išvirsta afri= kata ¢, žr. § 98. 46 t ir 5, o taip pat d ir s priebalsiai, atsidūrę greta dėl a iškritimo, tarméje susi- lieja į vieną, ir iš jų atsiranda afrikata c, žr. § 98. 47 Bendraties galūnės -t tarmėje dažniausiai tariamas minkštai, tačiau veliuoniškių pasienyje jis tariamas kietai. 130 kiek minkštesni, negu kapsų-zanavykų tarmėje. Toks minkštumo skirtumas yra pastebimas iš ausies, klausantis ir lyginant tiriamosios tarmės ir kapsų-zana- vykų tarmės atstovų tarimą. Atskirų priebalsių minkštumas nagrinėjamas §§ 102—106. Priebalsiai f, ch, h tarméje yra reti, nes senesnieji tarmės atsto- vai vietoje jų tebevartoja p, k, g garsus (pabriks ~ fabrikas, kdrs ~ choras, giminas ~ hiMnas). Nosinis m, eidamas prieš gomurinius g, k, visada yra lie- žuvio užpakalinis. Taip nm tariamas žodžiuose lanka, lefigvas ir kt. III. Afrikatos § 15. Tarmėje yra šios afrikatos: ¢, ¢, dz, dž. Rečiausiai iš jų sutinkama afrikata dz. Afrikatos tariamos kaip lk. Jos gali būti kietos ir minkštos, pvz.: 1éc ~ 18tas, ačaižša ~ atšaiža, dzanguot (vaikščioti be tikslo ir naudos), adZala~ atžala, cypt, ¢é~ čia, dzinkt ~ dzingt, ad#éle ~ atžčėlė. IV. Dvigarsiai § 16. Tarméje yra Sie dvigarsiai: a) balsiniai: ai, au, et, ie, ui, uo, pvz.: raic ~ raitas, nait ~ nueiti, sdule ~ saulė, séile ~ séilé, preit ~ prieiti, sieksnis, zutkys, Zaibuo ~ zaibuoja; b) mišrieji: al, am, an, ar, el, em, en, er, él, ém, én, ér, il, im, in, ir, yl, ym, yn, yr, ol, om, on, or, ul, um, un, ur, il, ūm, an, dr, av, ev, yv, uv, ov, uj, pvz.: kalnas, kandls*® ~ Kkanilas, kamips ~ kampas, perkam, krafic ~ krafitas, dlkanc ~ alkanas, daržas, kdrs ~ kiras, kélt, kéls ~ kėlias, remit, lefigvas, géls ~ gėlas, šėms ~ šĖmas, reténc ~ teténas, bérs~ béras, #ils ~ žilas, arims ~ arimas, kdspinc ~ Kaspinas, pirštas, akyls ~ akylas, bergync ~ berzynas, vdlgyms ~ valgymas, vyrs ~ vyras, atdls ~ atélas, rauddnc~ rauddnas, buFbuls ~ butbulas, piktims ~ piktumas, maliinc ~ malūnas, siūrmai- šis, javs ~ javas, klévs ~ Kl€vas, kalektyvs (kolektyvas), {dutuvs ~ šautuvas, stdv ~ stévia (stovi), meduj ~ meduje. Visi senieji dvigarsiai tariami taip pat, kaip lk, tik dvigarsiy ie, wo at- skiry sandy tariant negirdėti. Visi naujai susidarę dvigarsiai lk atliepia skir- tingų skiemenų garsus. IV. Trigarsiai I § 17. Tarmėje yra šie trigarsiai: iev, iel, iem, ien, ier, uol, uom, uon, ail, ain, air, aul, aun, aur, ein, pvz.: tievs ~ tėvas, viel ~ vėl, tiems, vienc~ vienas, popiermalkes ~ popiermalkés, suols ~ stolas, biūoms ~ būomas, duonku- bilis, kvails ~ kvailas, rdinc ~ rdinas, ZFvairs ~ zvairas, ails ~ aiilas, gdun ~ gauna, kidurs ~ kiauras, ein ~ eina. Visi trigarsiai tarméje yra. naujai susidarę dėl žodžio galūnės sutrumpéjimo ir žodžių sudiirimo. 4 Dėl žodžio galo sutrumpėjimo naujai susidarę kirčiuoti dvigarsiai a, e, į 4 + L m, n, r, v tarmėje visada tariami su tvirtaprade priegaide. 131 Kirtis I. Pagrindinis kirtis § 18. Kirčio vieta. Kaip minėta § 2, Mut savo pagrindinio kirčio vieta nuo lk nesiskiria. Kiekvienas žodis, paprastai, turi tik vieną kirčiuotą skiemenį (dar žr. § 20). Kirtis yra laisvas, dėsningai šokinėjantis pagal tam tikras taisykles (jos išryškės nagrinėjant atskiras kalbos dalis); jis gali būti ant bet kurio skiemens žodyje, pvz.: képals ~ kėpalas, rdrdytojis ~ tardytojas, lydėkas ~ lydėkos, kepurės, vyturys. § 19. Kirčio stiprumas. Kirčiuoti garsai yra aiškesni už nekirčiuo- tuosius ir pasižymi tarimo stiprumu. Tariant žodį, kulminacinis tarimo stip- rumo spūdis krinta ant kirčiuotojo skiemens, pvz.: Saka, nebylys, Idva, diegai, sakail, peilis, kalvis, nusigarida ~ nusigaūdo, kėlmas, veršis, kilpa. II. Šalutinis kirtis § 20. Be pagrindinio kirčio, tarmėje retais atvejais yra girdimas ir šalu- tinis kirtis, Dažniausiai jį turi žodžiai su priesaga -av-, jei ši priesaga neturi pagrindinio kirčio ir jei po jos einantieji žodžio galo skiemenys tarmėje yra trumpi. Šiuo atveju šalutiniu kirčiu kirčiuotas priesagos -av- balsis visada yra ilgas. Jo ilgumą rodo tvirtapradė šalutinio (pokirtinio) kirčio priegaidė, pvz.: baltava ~ baltavo, baltdvima ~ baltavimo, baltavimą, juodava ~ jūodavo, mély- nava ~ mélynavo, neiddva ~ neidavo, šūkava ~ šūkavo, vdlgyddva ~ valgydavo, važiūuodava ~ vaziuodavo, bet: §ikavau, vdlgydavau. Lk paveiktų tarmės *atstovy, ypač mokyklų jaunimo kalboje šiuo atveju šalutinis kirtis negirdimas, ir priesagos -av- balsis a tariamas trumpai. Kartais šalutinis kirtis yra girdimas sudurtinių žodžių antrame nuo galo skiemenyje, bet jį turintys balsiai nepailgéja, pvz.: karkvabdlis, duonkubilis. Šalutinis kirtis pokirtiniuose skiemenyse būdingas ir kitoms vakarų aukš- taičių tarmeéms?’. III. Sakinio kirtis § 21. Kaip ir Ik, ką nors tvirtinant, pabrėžiant, stipriau ištariamas vie- nas kuris sakinio žodis. Pabrėžiamojo ar tvirtinamojo žodžio stipriau visada ištariamas tik kirčiuotas skiemuo. Taip atsiranda sakinio kirtis, kuris, be savo didesnio stiprumo, daugiau niekuo nesiskiria nuo kitų sakinyje esančių kirčiuotų žodžių. Pavyzdžiui, sakinyje tg plurėle žiūrėk kaip Gulp™~1j plutėlę žiūrėk kaip čiulpia, norint parodyti, kad vaikas jau pats moka valgyti, stipriau už kitus sakinio žodžius pabrėžiamas žiūrėk, norint atkreipti dėmesį į tai, kaip jis moka čiulpti, stipriau tas čiulpia ir pasakomas, norint pasakyti, kad vaikas čiulpia ne ką kitą, o plutelę, stipresniu balsu plutelė ištariama. Sakiniuose 19 Plg, Fr, Kurschat, Grammatik der Litauischen Sprache (toliau Gr.), § 213, Halle, 1876; Kc. K. fIsnucs, Ilavarnas kuwkka Kosenckoit ryGepuin, 142, Kosna, 1900. 50 Galinis tarmės ig-kamieniy veiksmažodžių III-ojo asmens priebalsis ar jy grupė visada tariama minkštai. 132 su vienarūšėmis dalimis, kaip ir lk, gali būti keli sakinio kirčiai, pvz.: visko tuos miėžiuos yr: i vikių, i žirnių, i kvietūka gali rast ~ visko tuosė mič- žiuose yra: if vikių, if žirnių, if kvietūką gali rasti. Labai pabrėžiant kurį sakinio žodį, lygiai stipriai tariamas kiekvienas to žodžio skiemuo, pvz.: tai nėgražū teib daryt ~ tai negražū teip (= taip) daryti; bėgėdė tu. IV. Proklizė ir enklizė § 22. Rišlioje kalboje du ar net keli žodžiai dažnai susilieja į vieną fo- netinį vienetą, kuris gauna ir vieną kirtį. Taip atsiranda proklizė ir enklizė. (Proklitikas ir enklitikas sakinyje kirčiu nežymimas). Proklitikais ir enklitikais dažniausiai būna: a) Prielinksniai, pvz.: jis puoląs an tds avates (jis puoląs pirkti tą avaitę); jau Ratinc pré mėsos ant aūkšta (katinas prie mėsos ant aukšto užsi- lipo); uš kG tu ją baudi ~ ūž ką tū ją baudi. Proklitikais einantieji apie, nuo, prie prielinksniai tarmėje yra išvirtę į apė, no, pré, o priešdėliais einantieji tie patys prielinksniai yra sveiki, pvz.: bėk apė tvdrta ~ bėk apič tvartą; šnėkam no Agotas (šnekame apie Agotą); ein prė manę (eina prie manęs), bet: prie- valgis (privalgymas), niobrukas ~ nūobrukos. b) Jungtukai, pvz.: a jiis dabar ifisit a nimisit tą buliūką (ar jūs da- bar imsite ar neimsite tą buliuky); bapteléje i gale (bubteléjo ir guli). c) Prieveiksmiai, pvz.: kai de senei mažiūks buvai, o dabar toks di- delis ūždrembei ~ kai čia seniai mažiūkas buvai, o dabat tėks didelis ūždrem- bei; tei kdsiu, tei suriku. d) Įvairūs prieveiksmiai ir kiti vienskiemeniai žodžiai, pvz.: kodė tas mana vaiks tdks neklaiisa (kodėl tas mano vaikas taip neklauso); kaip ji eisenti be kasiį ~ kaip ji eisianti be kasū; af daugiaū nelaikail, dvi kiaulės, jagu tris, aukščiau (aš daugiau kaip dvi kiaules nelaikau, o daugiausia tai tris), Kasiuliene, ves tu~ Kasiuliene, vesk tu; mez da viena ėkmeni ~ mėsk dar vieną akmenį. V. Kirtis ir žodžio reikšmė § 23. Tarmėje yra žodžių formų, kurios visais savo garsais visiškai su- tampa, ir tiktai vienas kirtis yra jų skiriamasis požymis, parodantis žodžių reikšmę, pvz.: a) toje pačioje paradigmoje: rčvai (vns. šauksm.), tėvai (dgs. vard.); vaikai (dgs. šauksm.), vaikai (dgs. vard.); vafle (vns. gal., šauksm.), varlė (vns. įnag.); vafles (dgs. vard.), varlės (dgs. gal.); žalė (vns. vard., įnag.), žale (vns. gal.); Zales (dgs. vard.) ir #alés (dgs. gal.). b) Veiksmažodžiuose su pdr- (= per) ir par- priešdėliais, pvz.: parduot (pérduoti) ir parduot; pdreit (pėreiti) ir pareit; parbėkt (pėrbėgti) ir parbéke~ parbégti. c) Atskirų žodžių formose, pvz.: dpneSta (neveikiamosios rūšies būtojo laiko bevardės giminės dalyvis) ir apnesta (moteriškos giminės dalyvis); drneš— atneša ir arnėš; apséme ~ apsiėmė ir apséme ~ apsėmė; kasas ~ kasasi ir kasds 133 (dgs. gal.); Arūvini (es. |. vns. II asm.) ir kruvini (dgs. vard.); jūdu (dvisk. vard., gal.) ir judi (es. 1. vns. I asm.); nutrdukyt ir nutraukįt ~ nutraukinti (nuvirinti); purvini (es. l. vns. II asm.) ir purvini (dgs. vard.); sčje ~ sėja ir sėjė ~ sėja; Salty ~ šaltyje ir Salty ~ Saltyn; vaftai (dgs. vard.) ir vartai (es. l. vns. II asm.); vėšįs ~ vėžins (būs. I. III asm.) ir vėšys. Nors čia parodytais atvejais kirtis pasireiškia kaip kelių formų skiriama- sis požymis, tačiau jis padeda nustatyti tik atskiras žodžių formas ir tai ne visas. Tarmėje yra lyčių, kurios sutampa ne tik garsais, bet ir kirčio vieta, pvz.: varna, zyle (vns. vard., gal., įnag., šauksm.), varnas, zyles (vns. kilm., dgs. vard., gal., šauksm.). Panašiai yra su daugeliu kitų žodžių formų. Iš tik- rųjų, kirtis, kaip vienintelis žodžio reikšmės kriterijus, pasitaiko retai. Žodžio reikšmė dažniausiai paaiškėja iš konteksto, todėl net ir kirčiu sutampančios formos sakinyje dėl savo reikšmės jokios abėjonės nekelia. VI, Kirčio nukėlimas iš įprastos vietos § 24. Dainose ir eiliuotuose pasakymuose dėl rimo pasitaiko kirčio nukė- limo iš įprastos vietos atvejų, pvz.: svečei, svečei, nebiūkit veršei: susipratot ateit, susipraskit ir išeit ~ svečiai, svečiai, nebūkit veršiai: susipritote ateiti, susipraskite ir išeiti; kai jaš mažas buvai, šile Ožius ganiail; vai kur bū vai, laputaite, vai kur čiužinėjei ~ vai kui būvai, laputaite, vai kul čiu- žinėjai. Priegaidė I. Kirčiuotų skiemenų priegaidė § 25. Tarmėje yra keturios kirčiuotų skiemenų priegaidės: trumpinė (“), tvirtapradė ('), tvirtagalė (+) ir vidurinė (5). $ 26. Trumpinė priegaidė. a) Trumpinė priegaidė tariama trumpu ir stipriu balsu. Dėl to jos trumpumo negalima paprasta ausimi nustatyti, koks yra jos balso judėjimas. Tačiau, kaip ir visų kitų priegaidžių, jis yra kylantis — krintantis®!, tik nežinia, kuri dalis, kylančioji ar krintančioji yra ilgesnė. Be eksperimentų to nepadeda išaiškinti ir vienos priegaidės virtimas kita, nes tiek tvirtapradė, tiek ir tvirtagalė tarmėje gali būti išvirtusi trum- pine, pvz.: *galvd > galva, dabaf > daba. b) Trumpinę priegaidę turi: 1, Senieji trumpieji kirčiuoti balsiai, jei jie nėra dvigarsių sandai, pvz.: kast, krist, nėšt, sūkt. 2. Kirčiuoti galūniniai trumpieji, atsiradę tvirtapradžiams balsiams ir dvigarsiams sutrumpėjus, pvz.: šaka < *šakd, laukė < *laukén, geri < *gerie, vežū < *vežuo. 3. Trumpų žodelių kirčiuoti trumpieji galūniniai, atsiradę nutrupėjus kirčiuotoms tvirtagaléms galūnėms, pvz.: d < af, i <if, daba < dabar. 51 Žr, G.Gerullis, Litauische Dialektstudien (toliau Lit. Dial.), XXVIII, Leip- zig, 1930. 134 4. Balsis o, sutinkamas į tarmę atėjusiuose skoliniuose, pvz.: soks ~ sO- kas (sultys), bdzikei ~ botikiai (botai), kaltdšai. § 27. Tvirtapradė priegaidė. a) Tvirtapradės priegaidės balso “ judėjimas yra aiškiai girdimas. Jis yra kylantis-krintantis. Iš klausos atrodo, kad krintančioji šios priegaidės dalis yra daug ilgesnė už kylančiąją. Garso, tariamo su tvirtaprade priegaide, balsas iš pradžios staiga kyla aukštyn, paskui, lygiai silpnédamas, krinta**. Kartais balsas, pereidamas iš kylančios į krintan- čią priegaidės dalį, šiek tiek susilpnėja, pritilsta, o paskui, kaip ir paprastai, lygiai krinta, silpnėja. Ryškiausias balso judėjimo susilpnėjimas pereinamojoje iš kylančios į krintančią dalyje girdėti priesagoje -dtis ~ -ditis, -dte — -ditė, PVZ.: avdte ~ aviité, vežšimatis ~ vezimditis. Nors šiuo atveju čia tokio lūžio kaip žemaičių tarmėse negirdėti, tačiau tarmės tvirtapradė priegaidé šiek tiek prie laužtinės priartėja, ir todėl G. Gerulio Lit. Dial. XLII visai pagrįstai sakoma, kad ir pietiniams žemaičių kaimynams panemunės aukštaičiams lauž- tinė priegaidė tam tikrais atvejais nėra svetima. b) Tarmės tvirtapradės priegaidės spūdis balsiuose visada būna tarimo pradžioje, o dvigarsiuose ir trigarsiuose — ant pirmojo sando. Garsas, ant kurio yra tvirtapradės priegaidės balso spūdis, paprastai, yra ilgas, tik balsiai i, 0, u, būdami pirmieji tvirtapradžių dvigarsių sandai, yra trumpi, pvz.: pilt ~ pilti, drs-— Oras, pult ~ pūlti. Kartais (kalbant pabrėžiamai) jie gali pa- ilgėti iki pusilgių: pi.rms ~ pirmas, da.lk ~ dūlka. c) Tvirtapradė priegaidė būna tik ant ilgų skiemenų. Ją gali turėti: 1. Senieji ilgieji balsiai, pvz.: éd ~ ėda, lygus, stdks ~ stėgas, siiris. 2. Senieji dvigarsiai, pvz.: (balsiniai) bdime ~ baimė, kdulas, léist, liet, liops ~ Wiobas; (mišrieji) malka, mėlžam, miltai, dulkes ~ dūlkės, sdmtis, sémt, kimt, Rkūmšče ~ kūmščia (kumštis), pantis, žėnc ~ žėntas, kinkas ~ kinkos, dund ~ dūnda, ddrps ~ darbas, gėrt, žirnis, žiūrke ~ žiūrkė. 3. Naujai susidarę mišrieji dvigarsiai: kurių pirmojo sando a, e lk atliepia tvirtagalį balsį, neįeinantį į dvigarsio sudėtį (plg. § 58b), pvz.: gals ~ gūlas, kéls ~ kėlias, ndms ~ namas, sénc ~ sénas, rvdnc ~ tvanas, ms ~ z€mas; kurių pirmojo sando 7, w lk atliepia į dvigarsio sudėtį nejeinantj tą patį kirčiuotą balsį su trumpine priegaide, pvz.: arims ~ arimas, piktiūms ~ piktūmas, šils ~ šūlas, vaikinc ~ Vaikinas; kurių pirmojo sando paplatėjęs, labializuotas o Ik atliepia tą patį kirčiuotą siaurąjį o su tvirtaprade ar trumpine priegaide (plg. § 58b), pvz.: kdrs — choras, japdne ~ japonas, mdlkasis, mergdms, šonkaulis, vdrs ~ voras; kurių pirmojo sando ė, y, # atliepia į dvigarsio sudėtį nejeinantj tą patį tvirtapradį balsį, pvz.: bérs ~ bėras, eglync ~ eglynas, kūne ~ kūnas. 4. Naujai susidarę mišrieji trigarsiai, kurių trečiasis sandas Ik atliepia priebalsį, pradedantj naują skiemenį, pvz.: gaun ~ gauna, suols ~ sūolas, vienc ~ vienas. * 52 Plg, F, Kuršaitis, Gr., $8 193, 194; Ke. K. flsuucs, [Tavuarnan kumkka Ko- BecKoH ryGepniK, 134 — 135, Kosna, 1900. 135 5. Ilgasis a (< di, dn), pvz.: kiauldte ~ kiaulaitė, kumeldte ~ kumeldité, mergdte ~ mergaitė, ją (< *jdn) ~ ja, jąs ~ jas, katrą ~ katra, katrds ~ katras, tą ~ ta, rds ~ tas. 6. ¢ (< én), pvz.: gyvėt ~ gyvénti, kedėt ~ kedénti (paSyti vilnas), sėt ~ sénti, s¢st ~ sénsta. 7. į (< in): mit ~ minti, pit ~ pinti, skit ~ skinti, rvft ~ tvinti, vadįt ~ vadinti. 8. y (< un): skysk. § 28. Tvirtagalé priegaidé. a) Tvirtagalés priegaidės balso judé- jimas yra kylantis-krintantis. Kylan¢ioji priegaidės dalis yra žymiai ilgesnė uz krintančiąją. Garso, tariamo su tvirtagale priegaide, balsas iš pradžių yra silp- nas, paskui pamažu ilgai ir vienodai kyla, stiprėja ir į tarimo galą pasiekia savo kulminacinį stiprumą, 0 pačiame gale staigokai krinta. Tarmės tvirtagalė priegaidė savo balso judėjimu yra visai panaši į K. Jauniaus aprašomą, jo žodžiais tariant, lygiai kylančią tvirtagale priegaidę (cJraGoHauaJibHasi paBHOMep- HO Bocxoasimas uHroHaums)®. Ji yra daug trumpesnė už žemaičių tarmių testing. b) Tvirtagalés priegaidės balso spiidis balsiuose ir é, y, @ 4-1, m, n, r dvigarsiuose visada būna netoli tarimo pabaigos, dvigarsiuose a, e, 7, u + I, m, n, r jis yra ant pirmojo sando pabaigos ir antrojo pradžios (plg. G. Ge- rulis, Lit. Dial., XXXVII), o trigarsiuose pirmojo sando galui tenka didesnė jo dalis, o antrajam ir trečiajam sandui — jo likutis. Kirčiuoti tvirtagaliai balsiai yra mažiau įtempti už tvirtapradžius, Balsiai, tariami su tvirtagale priegaide, visada yra ilgi, pvz.: ašaka ~ ūšaką, bérem ~ bėriame, dėže ~ dėžę, gymis, koše ~ kėšė, pūka-e pūką. Tvirtagalių dvigarsių a, e, i, u + L m, n, T; ai, au, ei, w abu sandai yra pusilgiai ir tariami panašiai kaip juos ta- o ria kai kurie pietiniai vakarų aukštaičiai, pvz.: bai.ges ~ baigiasi, da.h.ktis ~ dangtis, vi.Lks ~ vilkas. Tvirtagalių dvigarsių ė, y, ū + I, m, n, r pirmasis sandas tariamas ilgai, antrasis, iš klausos atrodo, yra trumpas, pvz.: Aūlver- čeis ~ kūlverčiais, #ovjirs ~ žvyras. Trigarsiy pirmasis sandas tariamas kaip pusilgis, antrasis ir trečiasis trumpai, pvz.: Rkiafilšeres ~ kiaūlšerės (kiaulinin- kės), smailgalis. c) Tvirtagalę priegaidę gali turėti: 1. Senieji ilgieji kirčiuoti balsiai, pvz.: éme ~ Ėmė, gaidys, globis (gobšas, turtas), griūva. 2. Ilgieji balsiai, atsiradę iš tvirtagalių tautosilabinių dvigarsių, pvz.: grgstas, grėšt ~ grėžti, grist ~ grįžti, siūst. 3, Kirčiuoti senieji trumpieji a, e, pvz.: lakals ~ lakalas, mėdis. 4. Senieji dvigarsiai, pvz.: baida ~ baido, baiidž ~ baūdžia, peilis, kanips ~ kampas, parfas, kišminc —- kiiminas, purkst. 5. Naujai susidarę mišrieji dvigarsiai, kurių pirmojo sando é, y, ū Ik atliepia į dvigarsio sudėtį nejeinantj tą patį kirčiuotą balsį su tvirtagale priegaide, pvz.: rėms ~ rėmas, kojinc ~ kvynas (kmynas), #ifir ~ žiūria (žiūri). — 58 Ke. K. Sigpuncn, IlausTnasi kuužka Kopeuckod ryGepuin, 135, Kosua, 1900. 136 6. Trigarsiai, pvz.: Gairkelis (kelias į Gaurę), Taiiršilis (miško pava- dinimas). § 29, Vidurinė priegaidé. a) Vidurinės priegaidės balso judėjimas tarmėje yra neryškus, bet paprasta ausimi girdėti, kad jis yra kylantis-krin- tantis. Kylančioji priegaidės dalis yra kiek ilgesnė už krintančiąją. Savo balso judėjimu ši priegaidė yra panaši į tarmės tvirtagalę, tik kylančioji jos dalis yra trumpesnė už tvirtagalės priegaidės kylančiąją dalį, ir dėl to ji tariama daug trumpiau: balsas čia tik pakyla ir nusileidžia. b) Vidurinės priegaidės balso spūdis, kaip ir tvirtagalės, yra ant pirmojo sando pabaigos ir antrojo pradžios. Dvigarsių, tariamų su vidurine priegaide, pirmasis sandas, iš klausos atrodo, yra ilgesnis: jis žymimas kaip pusilgis; antrasis — šiek tiek trumpesnis: jis žymimas kaip trumpas, pvz.: geram ~ ge- ramė, katram ~ katramė, mergoms ~ mergomis, viršum ~ viršumi. c) Vidurinė priegaidé tarméje atsiranda tiesiog iš tvirtagalés priegaidės arba iš kitų priegaidžių, greičiausiai, per tvirtagalės laipsnį (plg. §§ 33a, 34 b). Dažniausiai ją turi galinio skiemens dvigarsis, pvz.: geram ~ geramė, vienam~ vienamė, akims ~ akimis, alum ~ alumi, sūnum ~ sūnumi, skiedroms ~ skied- ’ . N 5 r = romis, visoms ~ visomis, anoms~ anomis, vols ~ vėlas, Adoms ~ Adėmas, Jonc ~ Jonas. Ji sutinkama taip pat įvairiuose trumpuose žodeliuose, pvz.: kai (kai ir kaip), tai ~ tai, dui ~ dui, pui ~ pui, kol ~ kdl. Kartais ji yra gir- dima ir g-kamieniy daiktavardžių Sauksmininko linksnio šaknyje, pvz.: vaike~ s vaike, vaikai ~ vaikai, varge ~ vaige. II, Nekirčiuotų skiemenų priegaidė $ 30. Prieškirtinių skiemenų priegaidė. a) Nepriklausomai nuo senosios priegaidės, visi nekirčiuoti ilgieji skiemenys, einantieji prieš kir- čiuotąjį, turi tvirtagalę priegaide™, pvz.: atūdėjė ~ audėja, grėbėjė ~ grėbėja, skalbėjė ~ skalbėja, nors: dust, grépt ~ grėbti. Prieškirtinių skiemenų priegaidė tarmėje yra silpna ir neaiški. b) Su prieškirtinių skiemenų priegaide tarmėje glaudžiai yra susijęs at- keltinis kirtis, Atkeltinis kirtis atsiranda pirmame prieškirtiniame arba naujai susidariusiame ilgame galiniame skiemenyje, nukritus ar iškritus galūniniam kirčiuotam balsiui. Atkeltinis kirtis išlaiko prieškirtinių skiemenų tvirtagalę priegaidę (išskyrus tuos atvejus, kai tvirtagalė priegaidė virsta vidurine, žr. § 29c), pvz.: kely (< *kelfjėn) — kelyjė, galvd ~ galvojė, aky ~ akyjė, danty ~ dantyjė, vandeny ~ vandenyjė, gerd ~ gerojė, visė ~ visojė, namuds ~ namuose, tévuds ~ tévuose, vienuds ~ vienuose, dideliuds ~ didelivose, avižos ~ aviZose, triobds ~ triobose, svarbids ~ svarbiose, tds ~ tose. § 31. Pokirtiniy skiemenų priegaidé. a) Visi ilgieji nekirciuoti skiemenys, einantieji po kiréiuotojo, turi tvirtaprade priegaidę, pvz.: didudér~ čiaudėti, kdsét ~ koséti, šidvdur ~ žiėvauti, #ioplit ~ žiOplinti, špildnktis ~ st Žr. K. O. Slpuuncs, TpaMMarhka JMTOBCKaro sabika, nepesoxs K. Byra, 45, Merporpans, 1916, 137 špūllanktis, nors: laikes. Pokirtinių skiemenų priegaidė tarmėje yra tariama silpnu balsu. b) Pokirtiniai ilgieji balsiai (kamiengaliai), pasidarę sudurtinių žodžių jungiamaisiais, nutraukia ant savęs kirtį. Toks nukeltinis kirtis išlaiko pokirti- nio skiemens tvirtapradę priegaidę, pvz.: girndkalis (girnų kaltas), saulėtekis, saulėleidis, seilčtakis, tursdmiegis (jautrus miegas), vasarddrumnis (drungnas kaip vasaros vanduo), žarndgalei ~ žarnėgaliai. § 32. Tie patys ilgieji nekirčiuoti skiemenys turi skirtingą priegaidę, jei eina prieš kirčiuotąjį ir po kirčiuotojo skiemens, ąĄžšuols ~ ąžuolas ir GFud- lync ~ ąžuolynas, maišai ~ maišai ir siūrmdišis ~ sūrmaišis, žOIŽ ~ žolė ir kiėm- ždles ~ kiėmžolės (veja). III. Priegaidžių kaita $ 33. Tvirtapradės priegaidės virtimo kitomis priegai- dėmis atvejai. Tiriamosios tarmės tvirtapradę priegaidę kartais dėsningai pakeičia trumpinė ir tvirtagalė. a) Trumpine tvirtapradė priegaidė dėsningai yra išvirtusi žodžio gale tais pat atvejais kaip ir 1k, pvz.: rankd (< *rankd), pati (< *pati), namė (< *na- mėn). Nykstant žodžio galo kirčiuotoms galūnėms, tiriamosios tarmės kirtis atitraukiamas į priešpaskutinį skiemenį. Tuo atveju iš tvirtapradės priegaidės atsiradusią trumpine dėsningai pakeičia tvirtagalė arba vidurinė. Tvirtagalé priegaidė šiuo atveju atsiranda, jei prieš nukritusį galinį skiemenį ėjo ilgas skiemuo, pvz.: šak0o (< *šakėjėn) ~ šakojė (plg. § 30b), vidurinė — jei prieš- kirtinio skiemens balsis buvo trumpas, pvz.: aluj ~ alujė, meduj ~ medujė geram ~ geramė, akims (<* akimis) ~ akimis. Cia, galimas daiktas, trumpinė priegaidė galėjo netiesiog pasikeisti į vidurinę, o per tvirtagalės priegaidės laipsnį: *geramén > geramė > geram > geram, plg. vols ~ volas, Joe ~ Jonas ir Gerulio Lit. Dial. XLVII— XLVIII. b) Tvirtapradé priegaidé pasikeičia | tvirtagale: 1. Kai pasikeičia kamienai tos pačios šaknies žodžiuose, pvz.: kurpe ~ kūrpė ir Ruipius, kūoc ~ kuodas ir Kudde ~ Kuddé (kuoduotos vardas), prioc~ puodas ir puddfius, pilnas ir artipilnis, séile ~ séilé ir seilius (kuriam seilės tista), tievs ~ tėvas ir rėtis. 2. Kai kaitaliojasi bendrasakniai būdvardžiai su daiktavardziais, pvz.: dukitas ir aitk$tis, ilks mv ilgas ir ilgis, karštas ir kafitis, mdrks ~ mérgas ir Mafgius, rdips ~ raibas ir raibius (raibas gaidys), rdinc ~ rdinas ir rainius (rainas katinas), sdrgus ir Safgius (Suns vardas), sdrc ~ sartas (šviesiai rudas, kalbant apie arklius) ir Safes, šyvs ~ Syvas (baltas, kalbant apie arklius) ir Sjvis, bet: bérs ~ béras ir Bėris, juoc ~ jūodas ir Juodis. - 3. Kai kaitaliojasi bendrasakniai veiksmažodžiai su daiktavardziais, pvz.: dukt ~ augti ir gis, duot ir dudkle ~ duoklę, dure ~ durti ir diltis, &st ir éskus (kuris daug ėda), gldpr ~ globti (turtéti) ir glgbis (turčius, gobsas), kldr ir paklode ~ paklodeé, mdkam ir mbkestis, mazgdt ir mazgdre ~ mazgote, rési~ tšžti ir rėžis (gabalas, audeklo skliauté, žemės sklypas), riipjtis ~ rūpintis ir 138 rilpestis, sčst ir pasūste ~ pasosté, sčr ir séje~ s€ja, skyst ir skusic ~ skuūidas. šdur ir šūvis, tvėrt ir todra ~ tvora. 4. Kai kaitaliojasi bendrašakniai būdvardžiai su veiksmažodžiais, pvz.: bale ~ baltas ir baltuor, jiioc ~ jūodas ir judduot, mdrks ~ margas ir mafguot, mélync ~ mėlynas ir mélynuor. 5. VeiksmaZodziy būsimojo laiko trečiajame asmenyje, pvz.: gulésiu ir gulls, grépsiu ~ grébsiu ir gréps ~ grébs, džiūsiu ir džiūs (dzius), ifgysiu ~ išgysiu ir i£gys ~ išgės (idgis), miegdsiu ir miegos, pjdusiu ~ pidusiu ir pjails, rdur ir rails, šdut ir Sais, trduke ir traitks, turėsiu ir rurės, žisiu ir Fis (žus). 6. Kai kaitaliojasi bendrašakniai bendrosios giminės daiktavardžiai su veiksmažodžiais, pvz.: gira (nerangus žmogus) ir gūrįt ~ gūrinti (žioplinti, eiti susitraukus), gdfelis (žioplys) ir gdžįr ~ gozinti (véplinti). 7. Kai iš paprastų veiksmažodžių padaromi palengvos kartotiniai, pvz.: laukt ir lūkuriuot, sndust it snfiduriuot, virt ~ virti ir vyrulivot. 8. Kai tvirtapradės šaknies daiktavardžiai pasidaro antruoju sudurtinių žodžių sandu (neskaitant priešdėlinių) ir išlaiko kirčio vietą, pvz.: abZeltkd- jis ~ apželtkėjis ir kdje ~ koja, devyndaibe ~ devyndaibė ir darps ~ darbas, dykadudnis it dūona, juodgalve ~ juodgalvė ir galva ~ galvą, dvinjtis ir nytis, šeravilnes ~ šeravilnės ir vilna ~ vilna, raudonveidis ir véic ~ vėidas, funkdjis (dalgio dešinė rankena), bet: besdtis, begždis, beširdis. § 34. Tvirtagalės priegaidės virtimo kitomis priegai- dėmis atvejai. Tarmės tvirtagalę priegaidę kartais dėsningai yra pakeitusi trumpingé, tvirtapradė ir vidurinė priegaidė. a) Trumpine tvirtagalė priegaidė retais atvejais virsta nutrupėjusių prie- veiksmiy, jungtuky ir kitų tarnybinių žodžių gale, pvz.: daba (< dabai), d (< af), i (<if). Tvirtagalés virtimas trumpine, galimas daiktas, vyko per vidurinės priegaidės laipsnį, pvz.: af > ar > d. b) Įvairiuose trumpuose tarnybiniuose žodžiuose ir svetimos kilmės var- dažodžiuose tvirtagalė priegaidė kartais išvirsta vidurine, pvz.: anr~aiit, kur~ kui, kol ~ kdl, viel ~ včl, Adoms ~ Addmas, pojic ~ ponas, uzboric ~ uzbdnas. c) Tvirtagalé priegaidé virsta tvirtaprade: 1. Kai žodžio gale iškrinta (nukrinta) nekiréiuotas trumpasis a, ir tvirta- galiai vienabalsiai a, e su /, m, m, r sudaro naujus dvigarsius arba kai sudur- tiniuose žodžiuose susidaro tie patys nauji dvigarsiai, pvz.: drs ~ aras (0,01 ha), bdr ~ būra, gém ~ gėma, gėl ~ gčlia, gals ~ galas, gyvén ~ gyvėna, kéls ~ kė- lias, kérs ~ kšras, ndms ~ ndmas, péltake ~ péltaké (siuvimo būdas, dygsni atgal uZmetant. Tokie dygsniai panašūs į pelės taką), kélviere ~ kélvieté, sėnc ~ sėnas, šėr ~ šėria, tranc ~ tranas, žals ~ žūlias, šėmė ~ žėmas. 2. Kai iš paprastų veiksmažodžių padaromi įstangos kartotiniai, pvz.: braida ~ braido ir braidžio ~ braidžioja, drįst ir drąsįt ~ drąsinti, gįt ~ giūti ir gdiniot, lįst ir landžior, rėkt ir rékjt ~ rékinti (virkdyti), siškt ~ siigti ir sdrgįt ~ sarginti, skelst ir skdlsit ~ skélsinti, skėsr ir skéndér, Saitke ir šūkaut, Svilpe ir švilpaur ~ $vilpauti, teist ir téisjt ~ téisinti, vilke ir vdlkior, FvVkt ~ zvigti ir Foygie ~ Zvyginti. 139 3, Kai prielinksniai eina vardažodžių priešdėliais, kaip ir Ik (išskyrus tvirtagalius ant- ir rarp- priešdėlius), pvz.: į ir įpinc ~ fpinas (raištis į kasas), įpils ~ įpilas (impilas), įsaulis (vieta prieš saulę), įkalnis (kalno papėdė), įka- pes~ikapés (drabužis, su kuriuo deda į karstą); nd~ nud ir nuūobrukas ~ nūobrukos, nilomec ~ nūometas, nwotaka, nuovalas ~ nūovalos, miomone ~ nūomonė, nūo- žiūra; par (per) ir pdrbėkt (perbėgti), parvešt (pervežti), pdrdurt (perdurti), pdrleist (perleisti); pd ir pdretis, posūnis, pdkarštis, pdkietis; prė ~ pri€ ir prie- lips ~ prielipas, priepuola (išgąstis), prieglauda, prievalgis (privalgymas, valgis), priekvailis (puskvailis); pro ir prdtekinis (beveik tekinas), prdrėksmeis ~ pré- rėksmiais (graudžiu balsu), prdbrėkšmeis ~ prėbrėkšmiais (švintant); priėš ir priešpilnis, priešpiečei ~ priešpiečiai, priešgyna ~ priešgyna, priešpriešeis ~ priešpriešiais. 4. Kai kuriuose veiksmažodžiuose, turinčiuose esamajame laike kamieną -St, pVvz.: gimsti ~ gimsti ir gimt, miršti ~ miršti ir mift. $ 35. Trumpinės priegaidės virtimo kitomis priegai- dėmis atvejai. Tarmės trumpinė priegaidė gali išvirsti tvirtaprade, kai žodžio gale nukritus (iškritus) nekirčiuotam trumpajam «a, trumpieji 7, x su ls m, n, r, v sudaro naujus dvigarsius, o taip pat, kai sudurtiniuose žodžiuose susidaro tokie pat mišrieji dvigarsiai, pvz.: arims ~ arimas, gręštiūos ~ gręžtū- vas, im ~ ima, piktūms ~ piktūmas, pipirs ~ pipiras, šilbaravykis ~ šilbaravykis, šūls ~ Sulas, vaikinc ~ Vaikinas, vidurlaukei ~ vidurlaukiai. Trumpéjant kirčiuotam žodžio galui, tiriamosios tarmės trumpiné prie- gaidė pasikeičia į vidurinę, pvz.: alum ~ alumi, medum ~ medumi. Galimas daiktas, kad šis priegaidžių pasikeitimas vyko per tvirtagalę priegaidę: Jytu- mi > lytum > lytum. IV. Priegaidė ir žodžio reikšmė § 36. Priegaidė gali būti kelių garsais ir kirčiu visiškai sutampančių žo- džių formų garsinis skiriamasis požymis, pvz.: galvd ~ galvėja ir galvd ~ gal- vojė, liepsnd ~ liepsnėja ir liepsnd ~ liepsnojė, rasd ~ rasėja ir rasd ~ rasojė, pavajé ~ pavajėja (deda pavają) ir pava)d ~ pavajojė, siūlė ~ siūlėja ir siūlė ~ siūlėjė, šakd ~ šakėja ir šakū ~ šakojė, wagd ~ vagėja ir vagd ~ vagojė; brinkt ~ bringti (brangėti) ir brifikt (pūstis, didėti), gyr (sveikti) ir gįt ~ gifiti> išgirda ~ išgirdo (es. 1. III asm.) ir išgišda ~ išgirdo (būt. k. I. III asm.), išdut ~ iššauti ir išait ~ išaūti, išdukt ~ išaugti ir išaūkt ~ iššaūkti, kampa (rogių dalis) ir kampa ~ kampo, kampą, kdrpa (auglys) ir karpa ~ kaipo (es. l. III asm.), Akdršt (senti) ir kafšt (vilnas tam tikra mašina apdirbti), kinka ~ kinka (šlaunis) ir kiūka ~ kifiko (es. 1. III asm.), krdujes ~ kraujasi ir kraii- jes ~ kraiijas, lénke ~ lėnkė (dauba, slénys) ir leiike ~ lenké (bat. k. 1. III asm.), lysta (tvoros stulpas) ir lįsta (ilista), ldpa ~ lėpo (es. 1. III asm.) ir lopa ~ 16po, 16pa, mit ~ minti (apdirbti linus) ir mjr ~ minti (spėti mįslę), susémes (būt. k. laiko dalyvis) ir susémes ~ susi€mes (nusitvéres), supfk ~ su- pink ir supyik, suséje ~ suséjo ir suséje ~ susi€jo, $ils ~ šilas ir šils (bis. I. III asm.), zįst ~tinsta ir rįst ~ tista, užmiršt ~ užmiršta (apmiršta) ir už- mifršt ~ užmiršta (pamiršta), varpa ir varpa ~ vaipo, vaipa, Zils ~ žilas ir &ls (būs. 1. IIT asm.). 140 Tarmėje yra ir tokių žodžių formų, kurių reikšmės yra visiškai skirtin- gos, tačiau ne tik kirčio vieta, bet ir priegaide jos sutampa, pvz.: sakai, lai- kai, maišai, lankai, vaikai ir kt. formos reiškia dgs. vard. ir veiksmažodžių es. I. vns. II asm. Tokių žodžių reikšmė visada paaiškėja iš sakinio. Vokalizmas I. Žodžio kamieno vokalizmas 1. Balsiai a, q. § 37. Tarmės a, atliepiantis lk a, yra tokios pat kilmės, kaip ir 1k%, a) Šis a trumpas yra nekirčiuotas, pvz.: adata, balana, vakarė, Zabarai (kurui vartojamos sudžiūvusios šakutės), ir kirčiuotas šiais atvejais: 1. Tokiuose vienaskiemeniuose žodžiuose, kurie ir lk yra vienaskiemeniai, pvz.: aš, kar ~ kad, kas, pac ~ pats, tas. 2. Veiksmazodziy ir veiksmazodiniy darinių (veikiamosios rūšies dalyvių ir padalyviy) priešdėliuose, pvz.: dpmete ~ apmetė, dpnešu, apsimat ~ apsi- imate, dpskalbiau, dtkasam, dtkemsu, pakiSu, pasimat~ pasiimate, pdžiūriu pradedu, prakalei, pralenkiau, apkirpc ~ apkirptas, dpverstas, ateinant, atkasant pamestas, pareinant, pramusias, prdvežant. 3. Pirminiy veiksmažodžių su S$akniniu a bendratyje ir jos vediniuose, kaip ir Ik, pvz.: lake, plakt, rakt, rast, $dst, rdzddva ~ rasdavo, rdstų, razda- ves ~ rasdaves, rdzdams ~ rasdamas, bet: plakc ~ plūktas, rastas. į 4. Asmieninių, savybinių ir sangrąžinių įvardžių formose, kaip ir Ik, pvz.: mana ~ mano, sdva ~ savo, tdva~ tavo, manę (manęs), sdvę (savęs), tavę (tavęs), mani (mane), tdvi (tave), sdvi (save), mdnim (manimi), sdvim, tavim. . 5. Įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių ir savybinių įvardžių vyriškos giminės vienaskaitos vardininko formose, pvz.: baltasis, gerdsis, kietasis, aštun- tasis, dešimtasis, mandsis, tavdsis. 6. Anomatopėjinių veiksmažodžių su priesaga -ėti esamojo laiko trečia- jame asmenyje, pvz.: kvakse ~ kvaksia (kvaksi), sprakse ~ spraksia (spraksi), takse ~ taksia (taksi). 7. Istiktukuose ir iš jy padarytuose veiksmaZodZiuose su priesaga -eléti, pvz.: bakst ir-bakstelét, stdpt ~ stabt ir staptelér ~ stabteléti, šmdkšt ir šmakš- telét, Svdpt ir Svaprelét, trakst ir trakStelét. 8. Kai kuriuose atskiruose žodžiuose, pvz.: dklei ~ akliai (akli vabzdžiai, puolantieji gyvulius), andpus, badikuot (virkdyti, badyti), braske ~ braškė, raka- lis (žmogus, kuris lupa arklius), rakaliuot (lupti arklius), $madaruot (bladky- tis), ragius (labai pasipūtęs, kaip su ragais), rdge ~ ragė, skdlanduor (telius- kuoti), vdpaliuot (niekus plepėti). b) Šis a ilgas yra: 1. Kirčiuotas pagrindiniu kirčiu (be atvejų, minėtų šio paragrafo a) sky- riuje), pvz.: krapšta ~ krapšto, laksta ~ laksto, laps ~ lūpas, pašars ~ pašaras, 8 Žr. J. Endzelins, Baltu valodu skagas un formas (toliau SF), § 12, Riga, 1948. 141 rūc ~ rūtas, stakles ~ staklės, Sake ~ šakė, raks ~ takas, vakar, šūgrė mm žūgrė. | ' 2. Kirčiuotas šalutiniu kirčiu priesagoje -av-, zr. § 20. Nekirc¢iuotas a, atliepiantis lk a, priesagoje -av- yra ilgas ir žemaičių tarmése®. Galimas daiktas, kad ten jis pailgėja taip pat dėl šalutinio kirčio. Apie tarmės a, atliepiantį Ik a, žodžio gale, žr. § 61. § 38. Tarmės gq, atliepiantis Ik ą, yra atsiradęs iš dvigarsio am, kaip ir Ik. Šis a yra visada ilgas, pvz.: ąžuols ~ ąžuolas, kąsnis, žąsinai, vgsas, vąškara (kumpas kablys puodui ugniavietėje pakabinti; šiaip koks kumpas daiktas perkeltine prasme). Jaunesni tarmės atstovai, ypač mokyklų jaunimas nekirčiuotą šį a linksta tarti trumpai, pvz.: Ššašlavync ~ sąšlavynas, vašiūks ~ vaSiukas, šžasiūks ~ žąsiūkas. Nekirčiuotas ą < an visada yra trumpas veliuoniškių tarméje, pvz.: kas- niūks ~ kasnitikas, sanarys ~ sąnarys. Galimas daiktas, kad ši veliuoniškių tar- mės ypatybė daro įtakos ir tiriamosios tarmės atstovams. Apie tarmės ą žodžio gale žr. §§ 64, 65. § 39. Tarmės a, atliepiantis lk ai, yra sutinkamas kirčiuotoje ir taria- moje su tvirtaprade priegaide priesagoje -atis ~ -aitis, -ate ~ -aitė, pvz.: kiaušindtis ~ kiaušinšitis, lašinačei ~ lašinaičiai, merygdte ~ mergaitė, obeldte ~ obeldité, vežimdatis ~ vežimaitis, višrate ~ vištaitė. § 40. Tarmėje yra sutinkamas a, kuris lk atliepia gretimuose skiemenyse esančius a ir ė; u ir ė garsus. Toks a yra atsiradęs dėl kontrakcijos ir eli- zijos. Apie jį kalbama $ 85. ; e, ¢. § 41. Tarmės e, atliepiantis 1k e, yra tokios pat kilmės, kaip ir Ik, žr. Endzelynas, SF, $ 10. ; a) Šis e trumpas yra nekirčiuotas, pvz.: besmegeniū (vns. įnag.), debesis, ešerė, genesys (gyvulių kelias per laukus), ir kirčiuotas šiais atvejais: 1. Tokiuose vienskiemeniuose žodžiuose, kurie ir lk yra vienskiemeniai, pvz.: bė, lésk, nė, šė, tė, vė. 2. Veiksmažodžių ir veiksmažodinių darinių (neveikiamosios rūšies daly- vių ir padalyvių) priešdėliuose, pvz.: bégulem ~ bėguliame (begulime), bėker- tant, bélesant, nėneši, néperkam, nékepc~nekeptas, népirkc~nepirktas, néskustas. 3. Pirminiy veiksmažodžių su šakniniu e bendratyje ir jos vediniuose, pvz.: deékt ~ dėgti, képt, mést, néit, pėšt, vėst, vėšt ~ veiti, héfddva ~ nes- davo, néSty, néfdaves ~ néSdaves, néfdams ~ nėšdamas, bet: pėšras, nmnėštas, vėštas ~ vėžtas. 4. Paprastųjų būdvardžių aukštesniame laipsnyje, pvz.: gėrėsnis, mažėsnis, sunkėsnis, vyrėsne ~ vyrėsnė. Įvardžiuotinių būdvardžių aukštesniame laipsnyje kirčiuotas senasis trum- pasis e yra ilgas, o lk jį atliepia trumpas kirčiuotas e, pvz.: didėsnįjį, sunkės- nįjį, vyrėsnioje ~ vyrėsniojo. 5. Ištiktukuose ir iš jų padarytuose veiksmažodžiuose, pvz.: rėkšt ir téks- telėt, trėkšt ir trėkštelėt, trėpt ir trėptelėt. 86 Žr. P. Jonikas, PT, $ 50 c. 142 6. Tikriniuose (dažniausiai nelietuviškos kilmės) varduose, pvz.: Adéle ~ Adele, Angėle ~ Angėlė, Anėle ~ Anėlė, Béne ~ Bėnė (Benedikta), Bėnius ~ Bėnius (Benediktas), Ele ~ Ėlė (Elena), Gėc ~ Gėdas (Gediminas), Géne ~ Gėnė, Klėmencas ~ Klėmensas, Lėva (Levosė), Marcėle ~ Marcėlė, Pétre ~ Pėtrė (bet Pėtras), Séle ~ Sėlė (Salomėja), Vėre ~ Vėrė (Veronika). 7. Pavardėse su priesaga -eckis, pvz.: Burbėckis, Demerėckis. 8. Kai kuriuose atskiruose žodžiuose, pvz.: bėbras, kebėklis (kuriuo kas užkabinama), perékle ~ perėklė, šėkur, šiūrėklis (kuriuo trinamasi maudantis), švėplius (neištariantis kai kurių švilpiamųjų garsų), Svéple ~ švėplė, vépelis (vėpla, žioplys), vėkur, žėbrius (murzius). b) Šis e būna ilgas, jei yra kirčiuotas (be atvejų, minėtų šio paragrafo a) skyriuje), pvz.: bėrem ~ bėriame, gėret ~ gėriate, lėpin ~ 1€pina, mėdis, šė- rem ~ šėriame, žėmuoge ~ žemuogė. Apie šį tarmės e žodžio gale zr. § 66. § 42. Tarmės g, atliepiantis lk ¢ (o veiksmažodžiuose tam tikrais atvejais ir en), yra atsiradęs iš dvigarsio em, kaip ir Ik ¢ yra visada ilgas, pvz.: grėst, grėšt ~ grėžti, gręštūvs ~ gręžtūvas, Rkėsr, skėst, spėst, gyvėt ~ gyvénti, gyvė- šiu ~ gyvėnsiu, gyvės ~ gyvens. Esantį prieš kirtį ¢ jaunesnieji tarmės atstovai ir mokyklų jaunimas linksta tarti trumpai, kaip ir kaimynų veliuoniškių tarmėje, pvz.: grežiū ~ gręžiū, skestū ~ skęstū. Apie tarmės ¢ žodžio gale žr. § 69. § 43. Tarmėje yra sutinkamas e, kuris lk atliepia gretimuose skiemenyse esančius e ir a garsus. Toks e yra atsiradęs dėl kontrakcijos ir elizijos. Apie jį kalbama $ 85. ė. § 44. Tarmės ė, atliepiantis Ik ė, yra atsiradęs iš senojo ė, kaip ir Ik, žr. Endzelynas, SF, § 11. Jis visada yra tariamas ilgai, pvz.: dilgėlė, mčta — mėto, sédéje ~ sėdėjo, šėržčje ~ šėrėja, vėgėlė. Apie ė žodžio gale žr. § 70. $ 45. Tarmėje yra sutinkamas ė, kuris Ik atliepia gretimuose skiemenyse esančius e ir ė; i ir ė garsus. Toks ¢ yra atsiradęs dėl kontrakcijos ir elizijos. Apie jį kalbama $ 85. i, y, į. § 46. Tarmės i, atliepiantis lk i, yra tokios pat kilmės, kaip ir Ik, žr. Endzelynas, SF, $ 6. Šis i yra visada trumpas (jei jis nėra dvigar- sių sandas), pvz.: Bišpilis (Jurbarko rajono piliakalnis), gile ~ gilė, giminė, ritinas ~ ritinasi, Šiline ~ Šilinė (Jurbarko rajono miestelis). Apie tarmės i žodžio gale žr. § 71. § 47. Tarmės y, atliepiantis Ik y, yra tokios pat kilmės, kaip ir Ik, žr. Endzelynas, SF, § 7. y visada yra tariamas ilgai, pvz.: gydyt, krypūot, lydyt, lygybe (lygybė), lytys, lytūs, plyšys, ryšys, šulinys. Apie tarmės y žodžio gale žr. §§ 72, 73. § 48. Tarmės į, atliepiantis Ik į (o veiksmažodžiuose tam tikrais atvejais ir in), yra atsiradęs iš dvigarsio in. Jis visada tariamas ilgai, pvz.: grįšt ~ grįžti, glist, įspįst, išdrįst ~ išdrįsti, mįslė, tjst ~ tįsti, tįsta, #{st; jūdįs ~ judins, krūtįs ~ krutins, Iėpįs ~ 18pins, nekabįk ~ nekabink, pažįt ~ pažinti. 143 Apie tarmės į žodžio gale žr. § 74. § 49. Tarmėje pasitaiko 7, į, Ik atliepiantys gretimuose skiemenyse esan- čius e ir 7, e ir į garsus. Jie yra atsiradę dėl garsų susitraukimo. Šie balsiai nagrinėjami § 85. o. $ 50. Trumpas tarmės o, atliepiantis trumpą Ik o, sutinkamas įvai- riuose svetimžodžiuose, dažniausiai tikriniuose varduose, pvz.: Antdse ~ An- t0sé, Brdnius, Doma, kolera ~ cholera, Kostas, Kolius (Nikolajus), Levėdse ~ Levėsė, Olius (Aleksandras). § 51. Tarmės o, atliepiantis Ik ilgąjį o, kaip ir Ik, yra atsiradęs iš senojo ilgojo a, žr. Endzelynas, SF, § 13. Jis yra visada ilgas, pvz.: bdrkotis, md- tina, obelis, pievo ~ pievoje, pric ~ protas, ropūte ~ ropūtė (bulvė), srdks ~ stėgas, volungė, voveris. u, ū, ų. § 52. Tarmės u, atliepiantis Ik vw, yra tokios pat kilmės, kaip ir Ik, žr, Endzelynas, SF, § 8. Jis yra visada trumpas (jei nėra dvigarsio sandas), pvz.: grumuliūks ~ grumuliūkas (gabaliukas), rugučiūs, rujikulius“ (run- kelius), sukūtis, tupūte ~ tupūtė (kas neapsidirba). Apie šį u žodžio gale žr. § 77. § 53. Tarmės fi, atliepiantis Ik ff, yra tokios pat kilmės, kaip ir 1k, žr. Endzelynas, SF, § 9. Jis visada yra tariamas ilgai, pvz.: alkūne ~ alkūnė, dritc ~ drūtas (stiprus), grūdai, kriiptelér, mūšis (mušimas), pritc ~ prūdas, pūsIė, rūkštūs ~ rūgštūs, rik (verkti), siūrūs. Apie ū žodžio gale žr. § 78. § 54. Tarmės y, atliepiantis lk y, yra atsiradęs, kaip ir Ik, iš dvigar- sio un. Visada jis tariamas ilgai, pvz.: sifjst, skųst. Apie ų žodžio gale zr. § 79. 2. Dvigarsiai Duigarsiy kiekybė ir kokybė. § 55. Kiekvienas nekirtiuotas dvigarsis su- daro ilgą skiemenį, nors abu jo sandai yra trumpi, pvz.: baigit, baudžiū, eini, gieddk, hkuislé (kuri ilgai neapsidirba), kuolū, malkdur, milžims — milžimas, prapultis, ramstaūū, stemplė, stimpū, šlumbū, Sank} (kuri aukštai iššoka), Sventa. švinkims ~ švinkimas, tunkū, tarpūtis, tirščiūs, tursiot (pasilenkus dirbti). Gavę kirtį, atskiri dvigarsių sandai, priklausomai nuo turimos priegaidės, atitinkamai pailgėja, pvz.: dukštas, baigei, buinūs (riebūs), bdlc ~ baltas, delée~ delčią, dilkst ~ dilgsta, dilke ~ dulké, glamža ~ glamžo, glem# ~ glemžia, grimizda ~ grimzdo, grimda ~ grumdo, granda ~ grindo, grėndž ~ gréndzia, ginčas, gundyt ~ gundyti, karštas, kerštas, kifst, kurčes ~ kuitias, plg. §§ 27, 28. Tariamy su tvirtagale priegaide dvigarsiy a, e, 1, u + 6, my, n, r ‘abu sandai, kaip pasakyta § 28 b, yra pusilgiai, tačiau antrasis jų sandas, iš tik- rųjų, visada yra kiek trumpesnis už pirmąjį, nes priebalsius /, m, n, r iš viso tarmėje labai mažai linkstama ilginti. Ir šiuo atveju jie (I, m, m, r) yra panašesni į trumpus garsus, negu į pusilgius. § 56, Kokybės atžvilgiu visi dvigarsiai yra beveik tokie pat, kaip ir Ik (turint galvoje anksčiau minėtas balsių (§ 13) ir priebalsių (§ 14) skirtybes). 144 Balsiniai dvigarsiai. § 57. a) Tarmės dvigarsis ai, atliepiantis Ik ai, yra tokios pat kilmės, kaip ir Ik, pvz.: baisybe ~ baisybé, Idiškas, maišas, padrai- kes ~ padraikės, šlaic ~ šlaitas. Kirčiuotoje tvirtapradėje priesagoje -atis ~ -aitis, -ate ~ -aitė dvigarsis ai tarmėje visada yra dėsningai suvienabalsėjęs į a (žr. § 39), pvz.: daržindte ~ darzindité, marškindėčei ~ marškinaičiai. b) Tarmės dvigarsis au, atliepiantis 1k au, yra tokios pat kilmės, kaip Ik, pvz.: audims ~ -audimas, gliauma (nešvarus žmogus), kaiipt, kdušas, paiūikštis, saule ~ saulė. Eidamas prieš balsius, dvigarsis au, kaip ir Ik, išvirsta į av arba į ov, pvz.: ait ir gue ~ ave, blidut ir blidve ~ bliėvė, gaut ir gavar-e gavo, gridut ir gridve ~ griovė. ar, au žodžio gale žr. § 81 a. c) Tarmės dvigarsis ei, atliepiantis Ik ei, yra tokios pat kilmės, kaip ir 1k, pvz.: kreikt, kreiviot, Ičist, meitėlis, peikt, šeimyna. Eidamas prieš balsius, dvigarsis ei, kaip ir lk, išvirsta į ėj, pvz.: eit ir ėje ~ Ėjo. ei žodžio gale žr. § 81 a. d) Tarmės dvigarsis wi yra tokios pat kilmės, kaip Ik, ir lk atliepia wi, pvz.: įskuist (įjuosti, pasidaryti juodam), kuilys, kuislė, puikus, zuikys. Dvigarsis ui su tvirtaprade priegaide tarmėje retas. Pasitaiko tik nelie- tuviškos kilmės žodžiuose (asmenvardžiuose), pvz.: Čitika ~ Čiūika, Suika ~- Šūika. ui žodžio gale žr. § 81 d. e) Tarmės dvigarsiai ie, uo yra tokios pat kilmės, kaip ir lk, ir atliepia tuos pačius Ik dvigarsius, pvz.: jieška ~ ieško, liesas, prioc ~ pūodas, suodys. Nors dvigarsiai ie, uo yra žymimi dviem raidėmis, bet garsų junginys atski- romis dalimis (i + e, u + 0) tariant neskaldomas. Pavyzdžiui, kaip ir bal- siuose, tvirtapradė priegaidé yra tariama junginio ie, wo pradžioje (Ifebžiedis— liepžiedis, priepuola, žiec ~ žiedas, doc ~ ūodas, rioga), tvirtagalė — jo gale (diéna ~ di€ng, ricke ~ ri€kia, žiėve ~ žievę; dudbe ~ dudbe, kudla ~ kudly, šuo). Sie dvigarsiai tarméje yra labiau panašūs į ilgus vienabalsius negu į dvigarsius. Panašios nuomonės laikosi A. Baranauskas, kalbėdamas apie šiuos lietuvių kalbos dvigarsius®. Kartais dvigarsiai ie, uo nedėsningai tarmėje atsiranda iš lk ė ir o viena- balsių šių žodžių šaknyje: dielé ~ dėlė, jiega ~ jėga, luoma ~ lomū, nenujie- giu ~ nenujėgiu (nepajėgiu), Pajfegei ~ Pajégiai (Pagėgiai), niér ~ nėra, tievs~ tėvas, viel ~ vel. Tai, greičiausiai, žemaitiška tarmės ypatybė. ie, uo žodžio gale žr. § 81 b. f) Kontrakcijos ir elizijos keliu (§ 85) dvigarsiai ai, ei tarmėje yra susi- dare ir naujai, pvz.: nainį ~ nueinū, paini ~ paecinū, preinu ~ prieinū, preit— prieiti. Savo ilgumu ir tarimu naujai susidarę dvigarsiai ai, ei niekuo nesi- skiria nuo senųjų ai, ei dvigarsiy. Mišrieji dvigarsiai. § 58. Mut mišriųjų dvigarsių yra dvejopų. Vieni jų yra seni, kiti — naujai susidarę dėl galūnių trumpėjimo ir žodžių sudūrimo. 57 Zr. A. Baranauskas, Zamietki. 9. 10. Kalbotyros klausimai 145 a) Visi senieji mišrieji dvigarsiai savo kilme niekuo nesiskiria nuo miš- riųjų lk dvigarsių. Jų tarimas taip pat beveik visiškai sutampa su Ik tarimu, Dėl atskirų dvigarsių tarimo skirtumų nuo lk žr. §§ 16, 13, 14. Senųjų mišriųjų dvigarsių tarméje yra 16, pvz.: mūlka, samis, aficras, kartis, gėlda, pémpe ~ pėmpė, pefikc~ peūktas, kérpes~kérpés, pilvas, grifzda~grimzdo, krifir ~ krifita, pifšras, gulkis, pufpurs ~ pumpuras, sunki, pufvas. Mišrieji dvigarsiai žodžio kamiene, paprastai, yra sveiki, tik tam tikrais atvejais dvigarsiai em, in tarmėje yra išvirtę į g, į, pvz.: gyvėt ~ gyvénti, vadįt ~ vadinti, žr. § 96. Apie senuosius mišriuosius dvigarsius žodžio gale zr. § 82. b) Tarmės žodžių (taip pat ir sudurtinių žodžių I-ojo sando) gale nyks- tant balsiams, o kartais ir balsingiesiems dvigarsiams, buvusio paskutinio skie- mens priebalsiai, likę be balsio ir negalėdami sudaryti skiemens, prisišliejo prie priešpaskutinio skiemens balsio. Tokiu būdu, susiliejus dviem skieme- nims į vieną, žodžio kamiene atsiranda antriniai dvigarsiai. Antrinius dvigar- sius tarmėje sudaro a, e, é, i, y, 0, u, ū balsiai ir /, m, mn, r, v, j priebalsiai. Be 16 senųjų mišriųjų dvigarsių, tarmėje dar sutinkami 38 antriniai mišrieji dvigarsiai. 20 antrinių dvigarsių yra sudaryta iš trumpųjų balsių (a, e, 7, w) ir I, m, n, r, v, j priebalsių, pvz.: gal (gali), einam, mélynam ~ mélyname, perkams ~ petkamas, dlkanc ~ alkanas, kars ~ kūras, kėls ~ kėlias, kélviete~ kélvieté, sém ~ sémia, sénc ~ s€nas, képenc (kepenys), éfers ~ Ežeras, spra- gils ~ spragilas, akims ~ akimis, ndsims, im ~ ima, mileoelis (prietaisas, su- veliantis mil), vaikine ~ Vaikinas, gir ~ giria, piktūmas ~ piktumas, medum medumi, Némunc ~ Nėmunas, šūnmaszgis, prakurs ~ prakuras, kal ~ kūlia, jūvs ~ jivas, klévs ~ klėvas, Sduravs ~ šautuvas, leistūvs ~ leistuvas, aluj ~ aluje, meduj ~ medujė, spiėčiuj ~ spi€tiuje. Savo tarimu Sie dvigarsiai niekuo nesiskiria nuo senųjų mišriųjų tarmės dvigarsių. Kitų dvigarsių pirmąjį sandą sudaro ilgasis (ė, y, o, #) balsis, antrąjį — /, m, nm, r, v priebalsis. Tokių ant- rinių dvigarsių tarméje yra 18, pvz.: bėrs — béras, gėls — gčlas, rerénc~ teténas (tetos vyras), šėms ~ mas, akyls ~ akylas, baltymas ~ baltymas, ber- zync ~ berzynas, vyrs ~ Vyras, atdls ~ atélas, kol ~ kdl, raiikoms, Sakoms~ šakomis, eidavom, raudėnc ~ raudénas, Ors ~ Oras, siūls ~ siūlas, krūmas ~ krūmas, kiinc ~ kūnas, piirs ~ pūras, mblkasis, raudonvifsis, sūrmaišis, Fvyr- duobe ~ žvyrduobė, gyvs ~ gyvas, kalektyvs (kolūkis), stév~ stévia (stovi). Dvigarsiai y, ū -}- /, m, n, r tarméje yra tariami visai taip, kaip lk yra įprasta tarti atskirus jų sandus. Dvigarsių o + /, m, m, r pirmasis sandas (o) yra žy- miai aptrumpėjęs, kiek labializuotas, tariamas su nežymiu balsio a atspalviu, plg. $ 13. Dėl galūnių trumpėjimo susidariusio žodžio galūnėje (ne kamiene) nekirčiuoto dvigarsio ėm balsis ė yra tariamas panašiai kaip e, pvz.: képem~ kėpėme, drébems — drėbėms, valgem ~ valgėme, virem ~ virėme. Dvigarsių é I, n, r abu sandai savo spalvos nepakeičia, tariami taip, kaip yra tariami atskiri jų sandai. Dvigarsiy a, e, y, 0, u + v, j antrasis sandas (v, j) yra tarpinis tarp u ir ov; tarp ¢ ir j. Tariant tokį dvigarsį, antrasis jų sandas yra labiau panašus į priebalsį, negu į balsį, ir todėl šie dvigarsiai laikytini miš riaisiais. | 146 ‘ Reikia pastebėti, kad antrinių dvigarsių atsiradimas yra nesenas reiškinys, nes pirmieji jų sandai yra išlaikę savo prigimtą ilgumą. Kur antriniai dvigat- siai yra atsiradę seniau, ten, paprastai, jų pirmasis sandas yra sutrumpéjes, pvz.: Ik deviūras, aštunūras, pūlri, septiūras; veliuoniškių malūne ~ malūnas, virs ~ Vyras; dvigarsiai in, un, ul ir kt. yra kilę iš yn, won, in, yr, plg.: devyni, aštuoni, puola, septyni, malūnė, vyrai. Kirčiuoti antriniai dvigarsiai, ne- žiūrint to, kokią priegaidę turėjo jį sudarantis skiemuo dažniausiai yra tariami tvirtapradiškai, pvz.: arims — arimas, gér ~ géria, mams — nūmas, saldGms ~ saldumas, tik ė, y, ū + I, m, n, r, v dvigarsiai visada išlaiko savo turėtą priegaidę, pvz.: kalekt§vs (kolūkis), vyrs ~ vyras, Zoyrs~ žvyras; bin ~ būna, kriims ~ krūmas, malūne -- malūnas. Tvirtagaliai ol, om, on, or dvigarsiai tarmėje yra tariami su vidurine priegaide, pvz.: Jonc ~ Jonas. "Jeigu kirtis ant antrinio dvigarsio yra atsiradęs kartu su šio dvigarsio susidarymu, tai tokių dvigarsių priegaidė dažniausiai taip pat vidurinė, pvz.: akims ~ akimis, medum ~ medumi, viršuj ~ viršujė. 3. Trigarsiai § 59. Dėl žodžio galo trumpéjimo ir žodžių sudirimo iš gretimuose skiemenyse buvusių ie, uo (retais atvejais ir ai, au, ei) ir Il, m, n, r tarmėje susidaro trigarsiai ie, uo (ai, au, ei) + I, m, n, r, pvz.: blakstienc ~ blakstie- nas, ki€ms ~ kiémas, plenc ~ pienas, šiėnc ~ šičnas, vienc ~ vienas; kudls~ kudlas, pūol ~ puola, sols ~ suolas; rainc ~ rdinas, kvails ~ kvailas, spjaun ~ spiduna, gdun ~ gauna; ein ~ eina; aniems, jiems, mafiemsiems~ mažiesiems, piktiemsiems ~ piktiesiems, tiems, visiems; dūonkubilis ~ dion- kubilis, dūonvabalis, dGonmiléei ~ dūonmilčiai, Gaūrkelis (kelias į Gaurę); sienpetis, siemmedis, išvien, kazdiėn ~ kasdiėn, diėndaržis, šiėnkarte ~ šičn- kartė, šiėnovirve ~ $i€nvirvé, vienbores ~ vienborés (turinčios vienodus drabu- žius), vienpūsis, vienciūlis ~ viensiūlis (drabužis iš nesuktų siūlų), vienmarš- kinis, vienplaukis, vienrėkle ~ vientėklė (vienpusė, trikampė, kalbant apie skarelę), vienmėčei ~ vienmėčiai, viemrankis, viemgungis. Trigarsiai visada yra ilgi. Nekirčiuotų trigarsių visi sandai yra trumpi, kirčiuotų — atskirų sandų ilgumas priklauso nuo priegaidės (zr. §§ 27, 28). Trigarsiai, kurių pirmaisiais sandais eina ai, au, ei dvigarsiai, tarmėje pasi- taiko retai ir sveiki sunkiai ištariami, todėl antrasis jų sandas (i, w) tariamas labai silpnai, kaip nykstantis, redukuotas garsas. Be to, trigarsiai, ypač turin- tieji tvirtagalę priegaidę, tarmėje nėra patvarūs, greit Yra, virsta dvigarsiais. Jų vidurinis balsis i, w, paprastai, visai išmetamas. Tokiu atveju susidaro naujas antrinis dvigarsis, pvz.: kialšere ~ kiaūlšerė, kialmilčei ~ kiaūlmilčiai, kialpupes ~ kiaūlpupės, sukvalr ~ sukvailti, sukvalst ~ sukvailsta, pagalsz ~ - pagailsta, nesukvalk ~ nesukvailk, smalgalis ~ smailgalis. Pasitaiko atvejų, kai išmetamas ne antrasis, o trečiasis trigarsio sandas. Tada antrasis sandas ta- riamas sveikas, trigarsis sudvigarséja, pvz.: kiaūpupes ~ kiaūlpupės, kiaūvied- ris ~ kiaūulviedris, smaigalis ~ smailgalis. 147 Norint išvengti sunkiai ištariamo tokio trigarsio, kartais yra išmetamas ne kuris trigarsio sandų, o priebalsis, einantis po trečiojo trigarsio sando. Tada trečiasis trigarsio sandas atsiduria kitame skiemenyje, trigarsis suyra, atsiranda naujas antrinis. dvigarsis, pvz. kiaūliedris ~ kiaiilviedris. 4. Šaknies balsių kaita § 60. Giminiškų žodžių šaknys, kaip ir Ik, gali kaitalioti savo balsius. Tiriamosios tarmės žodžių šaknies balsiai kaitaliojasi kiekybiškai ir kokybiškai. Šiame skyriuje duodami tarmei būdingi žodžiai, etimologiškai susiję su atitin- kama balsių kaitos eile. a) 1 eilė (i-y-ie-é-ei-ai): sucipail, cips ~ cipas (viščiukas), cyplys, ciepsėt. drika (nuo mestuvų nuimti siūlai), driėkes ~ dri€kiasi, draikytis, padraikes ~ padraikės. dygus, dygulys, diekt ~ diegti, daigįt ~ daiginti, paddigas ~ padaigos, gyvos ~ gyvas, gajūs, gaivįt ~ gaivinti. gYšt ~ gyžti, giežt ~ giežti, gaišus. keist, kaityt, apkaitui (apsikeičiant), pakaitoms ~ pakaitomis, kišt, kištūks ~ kištūkas, kyšis, kaištis, kaišyt, kdišiot. kliksmas, klykims ~ klykimas, klykaur. klypt, kleipt, išklaipyt. krypt, kreipt, kraipytis, pakraipa (pasaulėžiūra). lydėt, léist, leidiks ~ leidikas (kuris leidžia pédus į kuliamąją), leistiivs ~ leis- tuvas, ldidyt, ‘paldic ~ palaidas, įšlaic ~ išlaidas. numikt ~ numigti, migis (guolis), jmugis (jmigimas), miėks ~ miégas, isimai- git ~ idsimaiginti, miktdčei ~ migtdi¢iai (patalas, guolis). pili, pylė (lijimas, muSimas, pylimas), prieSpilnis, artipilnis, pilvas. pinū, pik ~ pink, pyné, paine ~ painé (painiava), painus. pleikt (išskleisti, ištempti), plaikstyt. plyst, plyšys, plėišėr. rist, viést, riestuvs ~ riestūvas, rdičiot, raityt. rišt, ryšys, rdišiot, raištyt, raikštis (raištis). smilius (smailižius, antrasis rankos pirštas), smdilaut (smaguriauti). įsmiga ~ įsmigo, smeikt ~ smeigti, smaiks ~ smaigas, smaikstyt ~ smaigstyti. snikt ~ snigti, sničks ~ sniėgas, snaiguoles ~ snaiguolės. apspist, spiečius, speičiū. įspinda ~ įspindo, spįst ~ spįsta, Spindulys. sept, nustypes (aukštas, be šoninių šakų), stiėptis ~ sti€btis, staipytis, pristai- pit ~ pristaipinti (nualsinti, nuvaryti). Siéptis, šaipytis, pašaipa. tina ~ tino, tft ~ tinti, tįst ~ tinsta. trykšt, trėkšt, trdiskyt, trdiSkanas ~ tréiskanos. vijitne ~ vijiinas (žolė, kuri vejasi apie bulvių stiebus), vyt ~ vyti, vyniot, apynei ~ apyniai, vėje ~ vėja, pavajė ~ pavaja, pavajdt, vainiks ~ Vainikas, 148 b) u eilė (u-fū-uo-au-o): brūkt, brūkšmis (brūkšnys), brūklys (lazda, mušimo įrankis), briūžįt ~ br Ūžinti, braiikt, braukyt. buvail, būt, būn ~ būna, būvis (buvimas). diūkt, padūkęs, padduks ~ padaukas (išdykėlis). d#iiit, džiūsna (sudžiūvęs), džidut, džiova (džiovinimas ir liga). gniūšt ~ gniūžti, sugniūža ~ sugniūžo, sugniužina ~ sugniuzino (sumaigė, de- formavo), gniūžuls ~ gniūžulas, gnidušt ~ gniaužti, gnidugyt. sugriūva ~ sugriūvo, griūt, griūva, gridut, gridva (sugriuvėlis). griūžas (nuograuza), gridušt ~ griaužti. prijunka ~ prijūnko, jaiūkus, jaukįt ~ jaukinti. prakivrt ~ prakiūrti, kiir ~ kiūra, kiduras, kiduruot, kiaurūot (iš augančio bul- viy kero rankioti didesnes bulves). sukniūba ~ sukniubo, kniiipiées ~ knilpscias, kniduptis ~ knidubtis. kūgis (plaktukas), kdustyt. kiūtot, apkiaiites (Zioplas). mike ~ muktas (maukas, gurkšnis), mak: (nertis), muwik ~ muika, maiike maiiktis. lūpt, lupiks ~ lupikas, laupyt. supūta ~ suputo, pusnis, puiit ~ puiita, papauté (sutrinta pūslė). pjūvenas ~ piūvenos, papjūtis ~ papiūtis, lentpjūvė ~ lentpiūvė, pjūklas ~ piūk- las, pjdut ~ piauti, pjaulai ~ piaulai (iš po piūklo krintančios medžio da- lys), pjdutuvs ~ piautuvas, pjdve ~ piove. uSpult ~ užpūlti, prapultis, prapuldyt, puldinét, priepuola (išgąstis), puole ~ puolé. ric ~ rudas, rūdyt, ridys, ratisvas, raudonc ~ raudénas. rūkt, rukna (susiraukélis), raūktis, raukyts, raigoles ~ raūkžolės (vaistažolių rūšis), raiikšles ~ raukšlės, rauksléc ~ raukšlėtas. rūkt ~ rūgti, rūkštus ~ rūgštus, rūkštis ~ rūgštis, išrūgas ~ išrūgos, raukt ~ raugti, raugįt ~ rauginti, raugai. snūstelėt, usniūda ~ užsnūdo, snūduriuot, sndust, snaudulys, snaudalius. siuvinėt, siūt, siūls ~ siūlas, siūlė. stumiū, stūmdyt, stūma (durų užkabinimas). šliūžas (geležinis prietaisas vežimui nuo kalno prilaikyti), šliūžė (iššliaužta vieta), šliuošt ~ Sliudzti, šliaūšt ~ šliaūžti. tupét, tupūte ~ tupute, tūptis, tūpčiot. trūktelėt, trūkt, trdukt, trdugfoles ~ traukžolės (vaistažolių rūšis). c) e eilė (i-y-e-é-a-o0): blėst (tirštinti sriubą miltais), blendžiū, blandus. brinkt ~ bringti (brangti), brangus, brangininks ~ brangininūkas. briūikt, brankįt ~ brankinti. brist, brydė, bredū, braidyt, brdidžiot. čišškę ~ čiiūškė, čirškįt ~ čirškinti, čirškals ~ čiiškalas (naminis alus), čeršk— čeiškia, čerkšlė (verksnė), čėrškįtis ~ čėrškintis (virkdintis). ilst, palsįt ~ paalsinti, Alsa (tiriamosios tarmės upė), Palsys ~ Paalsys (tiria- mosios tarmės kaimas). 149 frt ~ irti, ardyt, ardai (kartys linams džiovinti). dėkt ~ dėgti, degėsei ~ degėsiai, dėglas, nedėgulis, dagidt, dagūs. dirpt ~ dirbti, iždirbis ~ išdirbis (išdirbimas, padarymas), ddrps ~ darbas, ūždarbis. dript ~ dribti, drimba (sudribėlis), dripkus ~ dribkus (sudribėlis), drėpt ~ drėbti, drapstyt ~ drabstyti. sudvisa ~ sudviso (sutroško), dvése ~ dv@sia, dvėst, dvaskus (sudžiūvėlis), dvasna (sudžiūvėlis, galas), bedvdse ~ bedviase (lėlė). gilt ~ gilti, gyl ~ g¥la, gylys, gélt (skaudėti), geluonis, pagela (šlapias šaltis, Salta drėgmė), sauzgélai (sausai gelianciai). gimt ~ gimti, gymis, abgams ~ apgamas. git ~ giūti, génam, genesys (kelias per laukus roti, ganyit, ganykla gdi= niot. girdyt, girdiks ~ girdukas (girdomas veršis), pagiridt, pagires ~ pagirios, girc ~ girtas, gért, gerklė, gériau, gérims ~ gėrimas, glemšt ~ glemzti, glamžyt. grimst ~ grimzti, gramzjt ~ gramzinti (gramzdinti). adgrisa ~ atgriso, grés ~ grésia, grést, grdsus, grasįt ~ grasinti. grést, grandyt, pagrandiuks ~ pagrandukas. grist ~ grįžti, grįščė ~ griz¢ia (nušukuotų linų sauja), grėšt ~ grėžti, grąžį[t ~ grąžinti, gr@stas ~ grąžtas, sugrąštai ~ sugrąžtai. kipt ~ kibti, kibe ~ kibė (priekabė), kabjtis ~ kabintis, priekabė, kabūs, kabė, kablys. kilt, kilnor, kylam, kélt, kélc ~ kėltas, kéle ~ kėlė, kalnas, kalva. kimšt, kemš ~ kemša, kamša (susikimšimas), kamšaris, kamštis, kamšyt. klimt ~ klimpti, klampot, klamipus. krėč ~ krėčia, krést, kratyt, kratinys. kriviise, kremit ~ kremta, kramtyt. pakvipa ~ pakvipo, kvepét, kvdps ~ kvapas, datkvaps ~ dtkvapas (atsikvépimas), kvapūs. lėk ~ 1&kia, Iške ~1&ke, lakid ~ lakiėja, lakrė. liūkt, linkyms ~ linkymas (pakinklis, įlinkusi vieta), leiikt, Iėnke ~ lėnkė (dauba), lankstyt, lanikstus, lariks ~ Tankas, lanktis. liūda ~ liūdo, list, lendū, landžiot, landyt, landa. sumizga ~ sumizgo, mėkst ~ mėgzti, susimazgęs ~ susimazges, mazgidt, mazgyt. mirkt, mirkyt, merkr, markjt ~ markinti, marka. nėšt, nešidt, na¥éer ~ naščiai, našūs, sąnašas ~ sąnašos, panašūs, pasinalft ~ pasinašinti. neršt, nerštas, išnaršas ~ išnaršos, naršyt. išnira ~ išniro, nért, nére ~ nėrė, išnara, išnarįt ~ išnarinti, narys (sąnaris), narstyt. plifit ~ pliūta, plėčes ~ plėčiasi, platavotis (plačiai, netaupiai gyventi), platūs, — samplatd (bendrai), pldris, pldc ~ plėtas. pėšt, peštūks ~ peštūkas, pašiodt. surizga ~ surizgo, rėkst ~ rėgzti, rezginys, razgyt (raizgyti). 150 rinkt, renkū, rankiot, pūranka (garantija), paraitkus, parankines ~ parankinés (puslėkštė, peilis ir šakutė), išrankas ~ išrankos. siYpt, serbefic ~ serbentas, sarpįt ~ sarpinti. skimtelėt ~ skimbtelėti, skambįt ~ skambinti, skambals ~ skambalas. skirt, ackirai ~ atskirai, paskyra (davinys), skarmais ~ skaimalas, skariūkę ~ skariūkė, skvirbįt ~ skvirbinti, skvefpt ~ skveibti, skvarbyt, ackvarbai ~ atskvarbai, slinkt, slenk ~ slenka, slanikius (griūvantis skardis), sldnkiot. slép ~ slėpia, slépsnys, paslépsnei ~ paslépsniai, slapstyt ~ slapstyti, slaptai. spénkt ~ spéngti (ūžti ausyse), spasigus (kurtinantis), spasiks ~ spafigas (kurčias). spirt ~ spirti, spyris, spdrdyt, sąspara. spriūkt ~ sprifigti, sprénksét ~ spréngséti (koséti uzspringus), spradigus, spran- git ~ spranginti. svirt ~ svirti, svirtis, svyruūot, svet, svériks ~ svérikas, I[yksvara ~ lygsvara (pusiausvyra), svarūs, svdrs ~ svaras, svoris. tekėt, aptaka (nago auglys), initaks ~ ištakas, raks ~ takas, nuotaka. telke, talka, patalkys, talkininks ~ talkinifikas. tikšt, tėške ~ tėškia, rėkšt, taskyt, raškūot (braidžioti po purvyną), ištvina ~ i8tvino, tvindyt ~ tvindyti, rtoįt ~ tvinti. rovdnc ~ tvanas, tvanūs (iš- tvinęs). vėst, nauvedžei (naujavedžiai), vadžidt, vadžes ~ vadžios, vadįt ~ vadinti. vilkt, velk ~ velka, velke ~ velkė (durų užstūmeklis), vdlkior, valkus, ūžvai- « kals ~ ūžvalkalas. virst, vefst, išvartas ~ išvartos. abžirt ~ apžirti, abžįr ~ apzyra, Fert, žarstyt. žiūksnis ~ zingsnis, žiūgine, ženikt ~ Zengti, Fangus (turintis gerą žingsnį). švilkterėt ~ žvilgterėti, žvelkt ~ žvelgti, žvalgytis, žvalks ~ žvalgas. II. Žodžio galo vokalizmas 1. Balsiai a, ą. § 61. Tarmės a, atsiradęs iš senojo trumpojo a (lk a), atviroje ga- lūnėje dažniausiai yra nukritęs. Trumpojo a nukritimo atvejų pasitaiko veiks- mažodžių esamojo laiko III-jame asmenyje ir suprieveiksmėjusioje būdvardžių bevardėje giminėje, pvz.: dudž ~ audžia, dug ~ auga, braūk ~ braūkia, biin ~ būna, ein ~ eina, gied ~ gieda, gyvėn ~ gyvėna, gréb ~ grébia, gifdž ~ gitdžia, im ~ ima, kdnd ~ kinda, keft ~ keita, ki§ ~ kiša, (ės ~ Iėsa, lp ~ lipa, myl (myli), ndr (nori), pil ~ pila, pin ~ pina, skin ~ skina, suk ~ suka, šąl ~ šąla, šnėk ~ šnėka, velk ~ velka, '#iir (žiūri); kfet ~ kieta, šalt ~ šalta, šilt ~ šilta, Sverit ~ šventa, Būdamas atvirame žodžio gale po /, m, m, r ir ilgo skiemens, a gali ir nenukristi, pvz.: bgla, kūre ~ kūria, rėme ~ rėmia, šėre ~ šėria; kvaila. Jei žodžio gale trumpasis a eina po j ir istoriškai ilgo skiemens, jis vi- sada nukrinta kartu su j, pvz.: bliau ~ bliduja, daimio ~ dainūoja, gaišto ~ gaišuoja (gaišta), žr. § 93. 151 Atsidūręs žodžio gale po v, trumpasis a dažniausiai išlieka sveikas, pvz.: būva, griūva, kliūva, pūva, sikva (nors pasakoma ir sitv), lengva. Uždaroje galūnėje vienais atvejais a išnyksta, kitais — išlieka. Jo likimas tiriamojoje tarmėje šiuo atveju priklauso nuo prieš jį einančių priebalsių. Trumpasis a visada iškrinta, jei prieš jį eina vienas priebalsis, pvz.: bic ~ būtas, drifc ~ drūtas (stiprus), diktdks ~ diktėkas, gyvėnims ~ gyvėnimas, kic~ kitas, kfec ~ kietas, laps ~ lapas, ndms ~ namas, priic ~ prūdas (kūdra, tven- kinys), praSyms~ prašymas, puodiks ~ puodukas, rauddénc ~ raudénas, ryc~ rytas, sdrks ~ sargas, Sic ~ šitas, vaiks ~ vaikas, vyrs ~ vyras; tačiau šis a visada išlieka eidamas po s, §, 2, š, ¢, & pvz.: basas, bėržas, daržas, gram- zas ~ gramzdas (baltas, kietas, didelis valgomas grybas), griūšas (po akmeni- mis gyvenanti upokšnių žuvis), gūzas, kalkozas (kolūkis), kernézas (paauglys), kėršas, lūšas, lizas ~ lizdas, mūžas, palšas, paršas, plempėzas (bulvinis blynas, keptas be taukų ant kopūstlapio), pūžšas (pasipūtėlis, pasipūtimas), rdgas, sati- sas, šūšas, šliūšas (geležinis prietaisas ratui įstatyti vežimą nuo kalno nulei- džiant, o taip pat ir medinis užtaisymas, panašus į roges akėčioms vežioti), vaikėzas (paauglys), valkiūzas, vūšas; Eičas (pavardė), kicas (katinas), lécas (kepurės snapas), mdūcas. Rečiau a uždaroje galūnėje iškrinta, eidamas po dviejų priebalsių. Šiuo atveju a iSkritimas pastebimas tik tada, jei prieš jį betarpiškai stovi r ar p priebalsis, pvz.: dékc ~ dégtas, drigaiic ~ drigantas (eržilas), kamips ~ kampas, liépc ~ li€ptas, mdlc ~ maltas, palikc ~ paliktas, rime ~ rimtas, sprikc~ sprigtas, tflc ~ tiltas, virc ~ virtas, bet: pėštas, vėštas ~ vėžtas. Visais kitais atvejais a išlieka, pvz.: balnas, bérnas, driežlas (driežas), džiaiūksmas ~ džiaugsmas, gaisras, graipštas ~ graibštas (trikampis tinklas žu- vims gaudyti), griafismas, griuckas (sėtinys), grunmistas, karštas, kaitksmas, kraš- tas, kitkas, laiškas, minkštas, pirštas, purvas, puskas (spuogas), prastas, spitras (aklas), švėplas, tikras, viskas. § 62. a, atsiradęs iš galinio tvirtapradžio sėnojo ilgojo a, tarmėje, kaip ir Ik, yra visada trumpas, atliepia lk a, pvz.: kira (< *kitd), kdosa, malka, mama, maža, tešla, varna, varpa, viena. Vadinasi, pirma *Idod > ldvd, o tik paskui doa. § 63. a, atsiradęs iš galinio nekirčiuoto tvirtagalio senojo ilgojo a, tar- mėje yra, paprastai, trumpas ir atliepia lk o, pvz.: būva ~ būvo, dirba ~ dirbo, kdsas ~ kūsos, kdula ~ kaulo, kifta ~ kišto, laitka ~ laūko, lepas ~ lie- pos, rdsas ~ rasos, raiikas ~ rankos, šakas ~ šakos, raša ~ tašo, vaika ~ vaiko, vdrnas ~ varnos. KirCiuotas senasis tvirtagalis a tarméje yra iSvirtes į o, Zr. § 76. Atvejus, kai nekirciuotas senasis 4 yra išvirtęs į o, žr. § 76 a, b, c. § 64. a (q), atsiradęs iš tvirtapradZio galiininio dvigarsio an, tarméje, kaip ir Ik, paprastai, yra trumpas, pvz.: (vns. įnag.) dvifa, banga, gerd, jūoda, kilpa, kita, kelinta, ranka, viena; (dgs. gal.) aguonas, kitas, kruopas, mažas, vištas. Yra atvejų, kai tarmės q < dn žodžio gale yra ilgas (q) ir atliepia Ik a trumpą: 152 a) Įvardžiuotinėse moteriškos giminės lytyse: (biidvardZiuose) didžėję5? (< *didjdnjdn) ~ didžiąja, didžėsęs ~ didžiąsias, geresnėję ~ geresniąja, geresnę- ses ~ geresniąsias, gražidusęję ~ gražiausiąja, gražesnėsęs ~ gražesniąsias, juo- dėję ~ juodėja, juoddses ~ juodąsias; (skaitvardžiuose) pirmąję ~ pirmėšja, pir- mąsęs ~ pirmąsias, trec¢je ~ trečiąja, (trečėsęs ~ trečiąsias; (dalyviuose) kule- mąję ~ kuliamgja, kulemąsęs ~ kuliamąsias. b) Įvardžiuose ana, ji, katra, 9, šita, ta, pvz.: aną ~ ana, angs ~ anas, jė ~ ja, jés ~ jas, katrą ~ katra, karrgs ~ katras, šė ~ šia, šės ~ šias, Sg mm Sita, $irgs ~ šitas, 1g ~ ta, tds ~ tas. § 65. a (gq), atsiradęs iš tvirtagalio dvigarsio an, tarmės žodžių gale, paprastai, visada yra tariamas trumpai ir atliepia 1k Ąą, pvz.: dusta ~ dusty, balta ~ baltą, darža ~ daižą, dirpta ~ dirbtą, kėpta ~ kėptą, kita ~ kitą, laiį- ka ~ latika, pieva ~ pievą, pilka ~ pilką, pilama ~ pilamą, pirma ~ pirmą, puoda ~ pūodą, raiika ~ rašką, siūra ~ siūtą, séda ~ soda, siidyta ~ sūdytą, téva ~ tėvą, valgoma ~ vilgoma, viena ~ Vieną, visa ~ visą. Yra atvejų, kai šis a, kaip ir Ik, išlieka ilgas (gq): a) Įvardžiuotinėse lytyse, pvz.: (būdvardžiuose) didžęję ~ didžiąją, bal- tąjį, gerėsnęję ~ gerėsniąją, geridusęję ~ geriausiąją, juodąjį, juodąję ~ jūodąją, piktąjį, rūdąjį, saldžęję ~ saldžiąją, vyridusęjį ~ vyriausiąjį; (skaitvardžiuose) afitrąję ~ aiitraja, pirmąję ~ pirmąją, trėčęjį ~ trėčiąjį, trėčęję ~ trėčiąją; (daly- viuose) skaidamaji, sūveštąję ~ sūvežtąją, sulytąjį. b) Vyriškos giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko links- nyje, pvz.: vdlgas, eisęs ~ eisiąs, gulsęsis ~ gulsiąsis, dirpsęs ~ dirbsiąs, mise ~ mūšią, nfsq (nesą), nėšęs ~ nėšiąs, prašą. prisimenąs, sakysę ~ sakysią, siūsę ~ siūsią, statą, šnėką. c) Įvardžiuose ana, ji, katra, ši, šita, ta, pvz.: aną, jė ~ ją, katrą, šė ~ šią, šitą, tą. e, ¢. § 66. e, atsiradęs iš senojo trumpojo e, uždarame žodžio gale tar- méje, paprastai, išnyksta, pvz.: ėkmenc (< *ekmenes) ~ EĖkmens (akmenys), piemenc (piemenys), piemejic ~ piemens, smégenc (smegenys), šufic ~ Sufis, vd- vers (voverys), vovefs, tik žodžiuose šūnes, žmones šis e kartais yra pasakomas šalia i-kamieno galūnės -ys, pvz.: šūnys || Sines, žmonys || žmones. Atvirame žodžio gale trumpasis e išlieka, pvz.: vaikė (vns. šauksm.), varge, vyre. § 67. e, atsiradęs iš senojo ilgojo e, uždarame ir atvirame žodžio gale, nekirčiuotas, paprastai, yra trumpas ir atliepia Ik é, pvz.: bare ~ būrė, dare~ darė, dirse ~ dirsė, kirpes ~ kūrpės, medines ~ medinės, ndgines ~ naginės, pémpe ~ pėmpė, rugines ~ ruginės, vafles ~ vatlés, šiūrke ~ žiūrkė, žitūrkas ~ ziurkeés. Visų laikų veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galini- nis e <é tarmėje yra nukritęs, pvz.: bégam, bégat, bégom, bégot, bégdavom, bžgdavot, béksim ~ bégsime, bėksir ~ bėgsite, bčkrumem ~ bégtuméme, békru- mét ~ bégtuméte, sédfem (sėdime), sédfer (sédite). 58 Dėl priefakéjimo iš ą atsiradęs ¢ tarméje visada yra platesnis už Ik įprastą ¢ ir tariamas kaip ilgas ia, a priešakėjimas nagrinėjamas § 84. 153 Nukritus šiuo atveju galūniniam e < é, priešpaskutinis skiemuo atsidūrė gale. Tokio priešpaskutinio, atsidūrusio žodžio gale, skiemens ¢, sudarydamas su paskutiniojo skiemens priebalsiu naują dvigarsį, tarmėje labiau panašus į e, negu į ė, pvz.: verpem ~ veipéme, virem ~ viréme, žėrem ~ žčrėme, žafs- tem ~ žaistėme. Visais kitais atvejais toks priešpaskutiniame skiemenyje bu- ves € išlieka nepasikeitęs, pvz.: vefpér ~ veipėte. šafstėt ~ žaistėte. Atvejus, kai nekirčiuotas senasis ė tarmėje yra išvirtęs ė, žr. § 70 a,b,c. Kirčiuotas senasis ilgasis e tarmėje yra išvirtęs ė, žr. § 70. § 68. e, atsiradęs iš tvirtapradžio dvigarsio em, žodžio gale tarmėje, kaip ir 1k, paprastai, yra trumpas, pvz.: (vns. įnag.) girinė, kvietinė, medinė, pelė, šiaudinė, virvė, žievė; (Yns. viet.) bėrže, lange, laukė, rasalé, skiedryne, stdge; (dgs. viet.) akisė (akyse), ausisė (ausyse), dantisė (dantyse), raumenisė (raume- nyse), smegenisė (smegenyse), širdisė (širdyse). - Enklitinės sangrąžinių veiksmažodžių dalelytės se (< sen) e žodžio gale taip pat yra trumpas, pvz.: pėštise (pestis), pjdunase (piaunasi), šdusise (šausis). Yra atvejų, kai tarmės e, atsiradęs iš tvirtapradžio dvigarsio em, žodžio gale yra išnykęs: a) vienaskaitos vietininke, pvz.: (būdvardžiai) baltam ~ baltamė, gilem ~ giliamė, gražem ~ gražiamė, juodan ~ juodame ; (skaitvardžiai) ketviftam ~ ketviftame, pirmam: ~ pirmame; (įvardžiai) anam ~ aname, katram ~ katramé, kitam ~ kitame, patim (pačiame), fram ~ šitame, visam ~ visame; (dalyviai) stdvendem (stovinčiame), Fydendem (Zydintiame). b) Daugiskaitos vietininke, pvz.: (daiktavardžiai, išskyrus ;-kam.) dar- žuds ~ darzuose, eferuds ~ ezeruose, grébliuos ~ gréblivose, loviuds ~ loviuose, šuliniuos ~ Suliniuose, tvdrtuos ~ tvartuose, oviduriuds ~ viduriuoseé; avižos ~ avizose, kurpés ~ kūrpėse, rriobds (trobose), virkščios ~ viikščiose, bet akisė (akyse), pusisé (pušyse); (budvardziai) dideliuds ~ didelivose, didelės ~ didelése, giliuos ~ giliuose, gilids ~ giliose, senuds ~ senuose, sends ~ senosė; (skaitvar- džiai) dvigjuos ~ dvi€juose, dvidjos ~ dvigjose, trijuds ~ trijuose, rrijos ~ trijose; (įvardžiai) anuds ~ anuose, ands ~ anose, kituds ~ Kituose, Akiros ~ kitosé; (da- lyviai) valgomuos ~ valgomuose, valgomos ~ valgomose. § 69. e (g), atsiradęs iš tvirtagalio dvigarsio em, žodžio gale, paprastai, yra trumpas, atliepia 1k ¢, pvz.: didele ~ didelę, egline ~ eglinę, kdrve ~ karvę, kiaiile ~ kiaūlę, mélyne ~ mélyne, miline ~ milinę, péle ~ pėlę, rugine ~ ruginę, vafle ~ vatle, virve ~ viive, dle ~ žolę, žvaigžde ~ žvaigždę. Vyriskosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko galii- nės e, atsiradęs iš tvirtagalio em, tarmėje yra ilgas (g) ir atliepia Ik g, pvz.: atėję, būvęs, iždrįsęs ~ išdrįsęs, išdžiūvęs ~ išdžiūvęs, išbėgę ~ išbėgę, nulašėję, nusiminęs, pasigriébes, sugūlę, supūvęs, suséde, usidėjęs ~ užsidėjęs. Jaunieji tarmės atstovai nekirčiuotą galūninį e < én ir šiuo atveju taria trumpai, pvz.: būves ~ būvęs, ėjes ~ Ėjęs, nusimines ~ nusiminęs. ė. § 70. ė, atsiradęs iš senojo ilgojo e, sutinkamas tarmės kirčiuotame žodžio gale. Lk jis atliepia ė, pvz.: duobės, gėlė, karė, kvieslė, rėksnė, srovė, varlė, varlės, vėžės; lašės, stovės, tekés, tylės, tingės, žiūrės. 154 Nekirčiuoto žodžio galo senasis ilgasis e tarmėje išvirto į trumpą e, žr. § 67. Tarmėje yra atvejų, kai ir nekirčiuotame žodžio gale sutinkamas iš e ilgojo atsiradęs é: a) Šakninio kirčiavimo veiksmažodžių su priesaga -ėri, -sėri ir -inėti bū- simojo laiko trečiajame asmenyje, pvz.: dlpés (alps), dukiés, čidudės, klausinės, kdsés, ‘mirksés, sėrgės, skėndės, sūkinės, svėrdės, šniūrpsės. Šiuo atveju ė<č yra išlikęs nesutrumpėjęs, greičiausiai dėl kitų formų ar kirčio analogijos (plg. mirksésiu, mirksėsi,...mirksėsim; žydės, krutés, judės). b) Sangrąžinių veiksmažodžių galūnėje, pvz.: brdižėtės, barés, maudėmės. Čia ė <é yra išlikęs nesutrumpėjęs dėl sangrąžos dalelytės prilipimo (plg. § 76 b). c) Neseniai atsidūręs žodžio gale (dėl ; kartu -su visu skiemeniu nukri- timo), pvz.: duklė ~ auklėja, kldusiné ~ klausinėja, sukiné ~ sūkinėja; kirpé ~ kurpéje, ndsiné ~ nosinéje, peludé ~ peludéje, žėmė ~ z€méje; néfér ~ nėšėte, rasér ~ rūšėte. Šiuo atveju é < ¢ nesutrumpéjo todėl. kad galiinéje yra atsidii- res jau po é>¢ (plg. § 76 ©). i» y, į. § 71. i, atsiradęs iš senojo trumpojo 7, išlikęs tarméje sveikas tik /-kamieniy daiktavardžių kamiengalyje, pvz.: ausis, naktis, pušis, svirtis. . . . . ee . * w. . - 3 Visais kitais atvejais trumpasis : žodžio gale yra nukritęs, pvz.: akim ~ . § s x akimi, alum ~ alumi, medum ~ medumi. § 72. i (y), atsiradęs iš senojo ilgojo tvirtapradžio i, atvirame žodžio gale yra sutrumpėjęs, o uždarame (dgs. įnag.) visai iškritęs, pvz.: patl, martl, ji, ovištoms ~ vištomis, avims ~ avimis, drdbėms ~ drėbėmis. Priesagos ar šaknies y būsimojo laiko III-jame asmenyje, atsidūręs žo- džio gale, visada yra ilgas, pvz.: daikstys ~ daigstys, dyks (digs), gys (gis), gaudys, kurstys, ys (lis), pilstys, plūš (pliš), rs (ris), traukys. § 73. i (y), atsiradęs iš senojo ilgojo tvirtagalio į (-jas, -ijas, -ije), kirčiuo- tame įa-kamienių daiktavardžių kamiengalyje yra ilgas, kaip ir Ik, pvz.: kumelys, gaidy, vėžys. Nekirčiuotame žodžio gale fis į yra trumpas, kaip ir Ik, pvz.: dalgis, žvirblis. Nekirčiuotas šis i yra ilgas ir ;-kamieniy daiktavardžių daugiskaitos var- dininke, kaip ir Ik, pvz.: akys, dantys. Vadinasi, *dures > durys po to, kai *kirvis > kirvis jau buvo praėjęs, ir todėl čia šis į jau nebegalėjo su- trumpėti. § 74. i (į), atsiradęs iš tvirtagalio in, žodžio gale, paprastai, yra trumpas, atliepia 1k į, pvz.: Aifovi ~ Kilvj, širdi ~ širdį, versi ~ vets. Yra atvejų, kai šis i nekirtiuotas žodžio gale yra ilgas (į): a) Įvardžiuotinėse lytyse: (būdvardžiuose) didįjį, Rietąjį, paskutinįjį, pirmutingji; (skaitvardžiuose) antrąjį, pirmąjį. b) Vyriškosios giminės dalyvių, padarytų iš tarmės :a-kamienių veiksma- žodžių, vienaskaitos ir daugiskaitos vardininke, pvz.: šiūrįs, sčdįs, šiendujįs (šienaująs), šiiūkaujį (šūkaują), varlidujįs (varliaująs, renkantis varles), Foliduji (žoliaują). 155 c) Įvardžių anoks, jisai, nėjoks, šitoks, toks, visoks, vienoks vienaskaitos galininko galūnėje, pvz.: andkį, jiji, nėjdkį, šitokį, toki, visdkį, viendkį. § 75. i, atsiradęs iš tvirtapradžio dvigarsio fe, atvirame žodžio gale yra trumpas, kaip ir Ik, pvz.: geri (<*gerie), balti, juodi, kiti, maži, pirmi, šeri, veži. Tarmėje yra atvejų, kai senasis je žodžio gale nesuvienabalsėja, žr. § 81b, o. § 76. 0, atsiradęs iš kirčiuoto senojo ilgojo a, tariamas, kaip ir Ik, pvz.: baladės, kilnds, lynds; juodos, purvinds, sergančios, šakos, tvarkds, vagos. Nekirčiuoto žodžio galo senasis ilgasis a tarmėje sutrumpėjo, žr. § 63. Tarmėje yra atvejų, kai nekirčiuotas senasis ilgasis a yra nesutrumpėjęs ir išvirtęs į o, kaip ir Ik, pvz.: a) Šakninio kirčiavimo veiksmažodžių su priesaga -oti būsimojo laiko III-jame asmenyje: aSaros, kybos, kyšos, kiūtos, Rliipos, ldidos, pasakos, ry- mos, samanos, tykos. Greičiausiai, Cia ilgasis a nesutrumpéjo pagal kitų formų ar kirčio analogiją (plg. dSarosiu, asarosi, aSarosim; bégids, balnds, nešios), plg. § 70. b) SangraZiniy veiksmažodžių gallinéje, pvz.: bréfos ~ bréZosi, dirbos ~ dirbosi, kiFpos ~ kifposi, laikos ~ laikosi, piFkos ~ pitkosi, rūšos ~ rašosi, skaitos ~ skaitosi, sitivos ~ siūvosi, šliūostos ~ šlūostosi. Šiuo atveju ilgasis a išliko nesutrumpėjęs, nes, prilipus sangrąžos dalelytei, jis jau nebuvo žodžio gale, 0 antrame nuo galo skiemenyje. c) Neseniai atsiradęs žodžio gale: (atvirame žodžio gale dėl j kartu su visu skiemeniu nukritimo) girio ~ girioje, kybo ~ kyboja, kyfo ~ kyšoja, /d- vo ~ lėvoje, pievo ~ pievoje, pasako ~ pasakoja, pasakoje, rymo ~ rymoja; (uždarame žodžio gale) būvot ~ buvote, &ot ~ &jote, važiavot ~ vazidvote. Cia o <a gallinéje yra atsidūręs, palyginti, neseniai, jau po galūnės a> a (žr. § 62). Tai galima tvirtinti remiantis tuo faktu, kad jeigu, sakysi- me, vietininko *pievajėn galūnė būtų nukritusi dar a neišvirtus į o, tai vie- tininkas būtų niekuo nesiskyręs nuo vardininko *pfevd (vns. vard.) ir *pfeva (vns. viet.). Užėjus galūninio ilgojo a virtimo laikui į a trumpąjį, abiem at- vejais @ būtų vienodai sutrumpėjęs, o kadangi taip neįvyko, tai vietininko galūnė je (< jen) tuo laiku turėjo būti dar nenukritusi. u, is y. § 77. u, atsiradęs iš trumpojo wu, žodžio galūnėje, kaip ir Ik, yra iškritęs, pvz.: aštuoniems (<*aštuoniemus), dukterims, gražidms, jiems, saktims ~ sagtims, tiems, trims, vagims, vdrnoms, visiems. Žodžio kamiengalyje šis w, kaip ir lk, išlieka ir yra trumpas, pvz.: gražūs, spiėčius, sūnūs. § 78. ū, atsiradęs iš senojo f, žodžio gale, kaip ir Ik, visada yra ilgas, pvz.: lygūs, nykūs, siinūs, sūrūs, saldūs. Veiksmažodžių bendraties kamieno # būsimojo laiko III-jame asmenyje, atsidūręs žodžio gale, tarmėje taip pat išlieka dažniausiai ilgas, pvz.: džiūs (džius), grifis (grius), Rlifūs (klius), las (luš), pis (pus), ritks (rugs), slūks (slugs), siūs, trūks (truks), žūs (žus), bet: bus. 156 Ilgumas čia išlaikytas, greičiausiai, dėl tvirtapradės priegaidės pasikeitimo tvirtagale, § 79. u (y), atsiradęs iš tvirtagalio dvigarsio um, tarmės žodžio gale būna ilgas ir trumpas, Visada ų < un yra daugiskaitos kilmininko linksnio ir veiksmažodžio ta- riamosios nuosakos IIl-6jo asmens galūnėje ir atliepia Ik y, pvz.: diškių, andkių, baltūį, baltūjų, eitų, karčiūjų, kertvištų, mėnesių, nėštų, ndsy, peliū, pirmijjy, spiéciy, viendkių, važiūojenčių ~ važiūojančių. Įvardžių aš, ru daugiskaitos kilmininko galūnėje w < un visada tarmėje yra trumpas, arba įr visai nukritęs, pvz.: miūsu || mūs ~ mūsų, jūsu || jūs ~ jūsų. Forma be x tarmėje beveik dažnesnė. Visada u < un yra vienaskaitos galininko linksnyje, pvz.: grūžu ~ gražų, kdrtu ~ kartų, médu ~ mėdų, rilkštu ~ rūgštų, saldujį ~ saldųjį, spiėčiu ~ spié- čių, sraūnujį ~ sraūnųjį, sikru ~ sūkrų, sirujį ~ sūrųjį. § 80. w, atsiradęs iš tvirtapradžio dvigarsio wo, atvirame žodžio gale yra, paprastai, kaip ir Ik, trumpas, pvz.: baltų (<*baltuūo), dainūoju, dideliu, gai- šuoju, gerū, keliū, kitū, lingu, laukū, penktūs, pačiū, sergančiu, sėdžiu, stéviu, vienu. Tarmėje yra atvejų, kai senasis xo atvirame žodžio gale, skirtingai nuo Ik, išlieka nesuvienabalsėjęs, žr. § 81 b. Apie senąjį wo uždarame žodžio gale žr. § 8lc 2. Dvigarsiai Balsiniai dvigarsiai. § 81. a) Tarmės dvigarsiai as, au, ei žodžio gale iš- lieka nepakitėję, kaip ir lk, pvz.: baltai (vns. naud.), rašai, rddai, sakai, vai- kai, viendi; gaiis, radaii, šdkau, valgiau, žarščiaii ~ žarsčiaū; darei, sakei, žiuūrkei. Daugiaskiemeniai tikriniai vardai vns. šauksm., paprastai, tariami su par- tikula as, kartais gali to ai neturėti, pvz.: Astan (Antanai), Juozap (Juo- zapai). Eidamas po minkšto priebalsio, dvigarsis ai žodžio gale išvirsta į ei, pvz.: peilei ~ peiliai, mafčei ~ maičiai, sdmčeis ~ samčiais, žvirbleis ~ Zvirbliais (zr. § 84). b) Senieji ie, uo atvirame žodžio gale tarméje, paprastai, yra suvienabal- séje, žr. §§ 75, 80, tačiau yra atvejų, kai ir atvirame žodžio gale jie yra išlikę sveiki. 1. Įvardžiuotinių lyčių II-ojo dėmens galūnėje, pvz.: (būdvardžiuose) didiejie ~ didieji, didesniejie ~ didesnieji, didžidusiejie ~ didZidusieji, gerfejie ~ gerieji, kartiejie ~ Kartieji, mažiejie ~ mažieji, saldiejie ~ saldieji, vyresniejie ~ vyresnieji, gražitūojuo ~ gražiūoju, grafesnitiojuo ~ grazesnidoju, gražidusiuo- juo ~ grazidusiuoju, naujiojuo ~ naujioju, prktiojuo ~ piktioju; (skaitvardziuose) antriejie ~ antrieji, pirmiejie ~ pirmieji, tretiejie ~ tretieji; antruūojuo ~ antrio- ju, pirmiojuo ~ pirmuoju, trečiūojuo ~ trečiūoju; (dalyviuose) einantiejie ~ ei- nantieji, Žjusiejie ~ €jusieji; dirbandiuojuo ~ dirbančiuoju, vėrdančiuojuo ~ vér- danciuoju. Senieji tarmės atstovai šiuo atveju vietoje antrojo démens galdininio de turi ei (<ai), pvz.: geriejei (gerieji), pirmicjei (pirmieji), sergantiejei (ser- gantieji), 157 2, Įvardžių anas, anoks, jis, koks, kitoks, katras, néjoks, tas, toks, šioks, šitoks, šis, visoks, vienoks galūnėje, pvz.: anie, andkie, jie, kokie, kitokie, katrie, nėjdkie, tie, tdkie, šiOkie, šitokie, šie, visokie, viendkie; antio, andkiuo, jūo, kd- kiuo, kitdkiuo, viendkiuo. Galūninis uo šiuo atveju gali būti tarmėje ir išvir- tęs į u, pvz.: kdkiu, rdkiu. Abi lytys, galima sakyti, yra lygiagrečiai var- tojamos. ; Kirčiuoti atviro žodžio galo ie, wo, skirtingai nuo lk, tarmėje yra tariami su tvirtaprade priegaide. 3. Paprastųjų būdvardžių aukščiausiojo laipsnio galūnėje, pvz.: baisiduų- sie ~ baisidusi, geridusie ~ geriausi, gražiausie ~ gražiausi, baisidusiuo ~ bai- sidusiu, geridusiuo ~ geriausiu, gragidusiuo ~ graziausiu. 4. Senasis ie veiksmažodžių bendraties ir liepiamosios nuosakos viena- skaitos II-ojo asmens galūnėje tarmėje dažniausiai yra nukritęs, pvz.: eit ~ eiti, nėšt ~ nėšti, pilt ~ pilti, sift ~ siūti, veFpt ~ veipti; eik, nésk, pilk, siūk, verpk. Senieji tarmės atstovai šių veiksmažodžių formų galinį se taria, pvz.: eitie, nėštie, prafistie, eikie, nėškie, praūiskie. c) Uždarame žodžio gale senasis 7¢ visada sveikas, o wo vienais atvejais yra išlikęs sveikas, kitais — išvirtęs į wu. Uždarame žodžio gale fe, wo yra tariami sveiki: 1. Sangrąžinių veiksmažodžių esamojo laiko pirmojo ir antrojo asmens galūnėje, kaip ir Ik, pvz.: prausiuos, stdjuos, sčdžiuos, vežuos; dudies, dirbies, prausies, vežies. 2. Sangrąžinėse formose, turinčiose enklitinę se (<sčn) dalelytę, pvz.: laukentiese ~ laukiantiese (nėščia), šnekčdamiese (šnekėdamiesi). 3. Kaip ir lk, įvardžiuotinių lyčių I-ojo dėmens galūnėje, pvz.: gerie- jie ~ gerieji, gerūosiuos ~ gerūosius, geresniuosiuos ~ geresniūosius, pirmiejie ~ pirmieji, Aetvirtuosiuos ~ ketvirtūosius, kelintiejie ~ kelintieji, kelintuūosiuos ~ kelintūosius, skaudamiejie ~ skaudamieji, sergančiūosiuos ~ sergančiūosius, 4. i-kamieniy daiktavardžių vienaskaitos kilmininko gal@inéje, pvz.: nd- stes, Sirdiés, usniés. Daiktavardziy, paprastųjų būdvardžių, skaitvardziy ir dalyvių daugiskai- tos galininko uždaro žodžio galo senasis no yra visada suvienabalséjes ir išvirtęs į u, kaip ir Ik, pvz.: laukūs, pldukus, namūs, ratūs, ragūs, retūs, virtus, išgiju- sius ~ išgijusius, Paprastųjų įvardžių daugiskaitos galininko uždaro žodžio galo senasis wo yra suvienabalsėjęs ir išvirtęs į w visais atvejais, kaip ir Ik: Aelintūs, kirdkius, kitūs, kokius, néjdkius, pačiūs, šiokius, šitokius, vienus, viendkius, visūs, visdkius, bet: anos, jios, katritos, šituos, šiuos, tūos. Šiuo atveju kirčiuotas uždaro žo- džio galo wo, skirtingai nuo lk, turi tvirtapradę priegaidę. d) Tarmės dvigarsis x; žodžio gale išlieka nepakitėjęs, kaip ir Ik, pvz.: pafšui, vaikui, vilkui, žvirbliui. Mišrieji dvigarsiai. § 82. Apie senuosius mišriuosius an, en, in, un žodžio gale žr. 88 64, 65, 68, 69, 74, 79. Visi kiti mišrieji dvigar- siai žodžio gale, paprastai, iš viso tarmėje sutinkami retai. Išimtį čia sudaro tik dėl galūnės trumpėjimo naujai žodžio gale atsiradę mišrieji dvigarsiai, 158 pvz.: gėr ~ gėria, pil ~ pila, šėr ~ §€ria (žr. § 58 b). Prieveiksmiuose, įvai- riuose prieveiksminiuose žodeliuose ir jungtukuose, o kartais ir įvardžiuose dažniausiai antrasis mišriųjų dvigarsių, esančių žodžio gale, sandas yra nukritęs, dvigarsiai suire, pvz.: aukšty ~ aukštyn, gery ~ geryn, gražy m grazjn, kiety ~ kietyn, kovaily ~ kvailšn, maj ~ mažšn, trumpi) ~ trumpšnį; a ~ af, i ~ if; daba ~ dabat, dd ~ dar, kodé ~ kodėl, rodė ~ todėl; mą ~ man, laūka ~ latikan. III. Balsių kombinaciniai dėsniai 1. Balsio e paplatéjimas § 83. Mut, kaip ir kai kuriose kitose lietuvių kalbos tarmėse, tam tikrais atvejais pastebimas balsio e paplatėjimas. Tarmės e (e<ė, e <en, e-+ 1, m, n, r) visada paplatėja ir gauna balsio a atspalvį, jei eina prieš kietą priebalsį. Toks paplatėjęs e fonetinėje tran- skripcijoje žymimas kaip raidžių a ir e ligatūra (ee). Tarmėje jis yra tariamas, kaip Ik ia, pvz.: berfas~ bérzas, berdams ~ beidamas, deg ~déga, deelna ~ dėlna (delnas), ėžers ~ Ežeras, gars ~ gėras, išvefs ~ išveis, kale ~ kéltas, kelmai ~ kelmai, kerfas ~ kérias, keep ~ keipa, l@s ~ lėsa, melfu ~ mélzu, menka ~ menka, mergas ~ meigos, mas ~ més, dJbels (obelys), pa- Sam ~ pėšame, senc ~ s€nas, skveinas ~ skveinas, supelija's ~ supelijes, šdėkai's ~ šOkęs, Sverit ~ šventa, taeks ~ teks, ov@dam ~ védame, velkam ~ velkame, ems ~ žėmas, ženc ~ 7éntas. Supriesakinto a atspalvį turi ir tarmės atviro žodžio galo ilgasis e, atsi- radęs iš tvirtagalio tautosilabinio em, pvz.: nubčge' ~ nubšgę, nulaščja' ~ nulašėję, isisaiiséje’ ~ išsisaūsėję, plugdydave' ~ plukdydavę, valgydave"' ~ vil- gydavę, te ~ tei. Toks e, iš tikrųjų, nesuuzpakaléja, o liežuvio pakilimo atžvilgiu tik kiek atitolsta nuo paprastojo e ir priartėja prie a. Taigi, jis pasilieka priešakinis, tik labai platus e. Kitose lietuvių kalbos tarmėse e paplatėjimo atvejų taip pat pasitaiko. Rytų aukštaičių puntininky tarmėse (apie Kupiškį) platédamas e išvirsta į a, pvz.: va'da ~ vėda, vadū ~ vedū, va.stu. (siekinys) —vėstų, vastu' (tariamoji nuosaka) ~ vestų, vas ~ vės, ava'la. ~ avėlė, kuma'la. ~ kumélé. Tokių pavyzdžių nurodoma ir Pr. Skardžiaus straipsnyje ,,Dél balsių asi- miliacijos““, kur sakoma: „Yra pastebėta, kad balsiai dažnai panašaujamai veikia vieni kitus, tiek progresyviai, tiek regresyviai. Tai ypač lengva matyti mūsų tarmėse. Pvz., subatėnai, rytiečiai aukštaičiai, sako: bd'ga ~ bėga, bd'ktų. (siekinys) ~ bėktų, na'ša ~ nėša, nast m nėšt (iš neštū), Auma'fa. — kumėlė, bet b&Gi ~ bégi, b&kt ~ bėgti, ne.§t~ neti, g. pl. kumé, lu. ~kuméliy ir kt... Tuo būdu galime Kkonstatuoti, kad subatény šnektoje priešakinės eilės balsiai prieš užpakalinės eilės balsius sekančiuose skiemenyse yra nuosekliai 159 supanašinami, t. y. paverčiami į tokius pat plačius, irgi užpakalinės eilės balsius“ 5°, Su šios citatos teiginiu, kad visi po einantieji užpakalinės eilės bal- siai e paverčia taip pat užpakaliniu, galima sutikti tik iš dalies. Tačiau, kaip iš citatos matyti, balsis e, pavirtęs užpakaliniu, visada dar yra ir toks platus kaip ir a. Todėl kyla klausimas, kaip galėjo balsis e paplatėti tais atvejais, kai po jo gretimame skiemenyje yra už jį siauresnis užpakalinės eilės balsis, sakysime x. Galėtume šiuo atveju kalbėti tik apie dalinę balsių asimiliaciją. Sakysime, balsis w galėjo tik suužpakalinti šį e, bet jo nepaplatinti, o balsio e paplatėjimo priežasties reikia ieškoti kur kitur. Tačiau tiek Mut, tiek ir rytų aukštaičių puntininkų šnektose yra pavyzdžių, kur balsis e yra pakitėjęs ir tokiu atveju, kai po jo jokio kito balsio nėra ir niekada nebuvo, pvz., veiksmažodžių būsimojo laiko trečiojo asmens šakninis e (Mut): les ~ lės, neš ~ nėš; (puntininky dadininkų šnektose) mds ~ més, ndš ~ nėš, vas ~ vės; ilgasis e, atsiradęs iš tautosilabinio en (Mut): šo ~ šeū, nėšaę' ~ née, re’ ~ $€re, vėže' ~ vėžę; é-kamieniy daiktavardžių gallininis é <<é (puntininky da- dininky $nektose): ava‘la. ~ avélé, kumala. ~kum@lé, kata’ ~ katė, kata's~ katės, sva.ra' ~ svėrč, sva.ra's ~ svérds ir kt. Duotieji pavyzdžiai rodo, kad tarmėse yra daug atvejų, kai balsis e gali pasidaryti panašus arba išvirsti į a visai be kitų balsių kaltės. Norėdami išsi- aiškinti balsio e išvirtimo į a arba supanašėjimo su juo priežastis, grįžkime prie to paties straipsnio. Jame randame: ,,Kaip rodo kitos, kaimyninės, tarmės, tai (e išvirtimas į a— E. G.) turi būti įvykę palaipsniui, būtent: žodyje kumū'la. pirmiau, reikia manyti, galūninis ė po veliarinio 7 pavirto | ą' (<a.), o po to vėliau ir priešpaskutiniame skiemenyje atsirado a vietoje e“ $*, Vadinasi, čia teigiama, kad žodžio kumelė galinį é visų pirma paveikė veliarinis /, kuris jį ir išvertė į a. Tokiu būdu išeina, kad ir priebalsiai veikia balsius. Šiuo at- veju citata nurodo, kad priebalsiai veikia balsius tik progresyviai. Tačiau kyla klausimas, kodėl veliarinis /, pavertęs po savęs einantį e į a ir pats dėl to dar labiau sukietėjęs, negalėtų ir toliau veikti greta savęs esančių balsių ir kodėl naujai atsiradęs galinis a turėjo supanašinti prieš save einantį e. Juk lietuvių kalboje yra pažįstamas regresyvus ir progresyvus balsių ir priebalsių tarpusavio veikimas, Be to, regresyvusis veikimas yra dažnesnis ir lietuvių kalbai būdingesnis. Taigi, ar tik ne veliarinis / čia bus pavertęs į a ir prieš save einantį e? Peržiūrėję anksčiau duotus tarminius pavyzdžius, matome, kad, iš tikrųjų, visais atvejais balsis e gali būti progresyviai ir regresyviai veikiamas tiek esančių, tiek ir buvusių kietųjų priebalsių. Kitaip ir negali būti paaiškinamas tiriamosios tarmės balsio e paplatėjimas dabartiniu metu atvirame žodžio gale tokiuose žodžiuose, kaip bėga“ (< *bėgėn) ~ bége, S@ (< šen) ~ šeū, save’ (<*saven) ~ save (savęs). Tai rodo, kad balsio «e papla- tėjimas Mut yra senesnis už priebalsio » išnykimą. Tik tuo laiku, kai tas » 8 Zr. Pr. Skardžius, APh, VII, 40, Kaunas (1938). ® Ten pat, 40. i60 dar tebebuvo, «e galėjo paplatėti. m žodžio gale išnykus, paplatėjęs balsis e išliko. Taip pat tik dėl sukietėjusių priebalsių įtakos rytų aukštaičių balsis e, ė («<ė) išvirto į a tokiuose žodžiuose, kaip ava'la. ~ avélé, gė'ra. ~ gėrė, sva.ra' ~ svėrė. Vadinasi, ir kupiškėnų tarmėje e, ė (<č) virsta į a tais atvejais, kai po jo einančiame skiemenyje nėra minkšto priebalsio. Kad priebalsiai veikia šalia jų esančius balsius, aiškiai rodo ir šie ku- s s , piškėnų tarmės pavyzdžiai: gé'ra. ~ gėrė, ké'pras ~ képtas, gė'ras ~ gėras, šė'ra. ~ šėrė, žėmą; ~ ŽĖmMĖ, vé de. ~ VėžŽĖ, šė'mas ~ ŽĖMAS, fė*ma. ~ Ėmė. Šiuose pavyzdžiuose po g, Jj, k, š, ž balsis e, nors ir eidamas prieš kietus ar sukietėjusius priebalsius (prieš skiemenį su užpakalinės ar vidurinės eilės balsiu), į a neišvirsta, nes jo siaurumą palaiko prieš stovintis palatalinis g, ;, k, š, ž priebalsis, kuris šiose tarmėse yra labiau palatalizuotas už kitus prie- balsius. Pažymėtina ir tai, kad tokiais atvejais balsis e ne tik nepaplatėja, bet dar yra susiaurėjęs. Vienintelė jo susiaurėjimo priežastis tegali būti tik palatalinis priebalsis, nes daugiau nėra kam jo siaurinti (po jo eina kietas priebalsis ir platus balsis). Kad dėl e paplatėjimo (ar išvirtimo į a) yra kaltas tik priebalsis, galima nurodyti ir daugiau Mut pavyzdžių. Didesnėje Mut dalyje bendraties galūnės -t yra minkštas. Ten ir balsis e, eidamas prieš minkštąjį ¢, yra nepakitęs, pvz.: nest ~ nėšti, g Vogt ~ gyvénti. Tarmės rytiniame pakraštyje bendraties galūnės -r yra kietas. Čia balsis e, būdamas prieš kietąjį ¢, paplatéja, taria- mas kaip ia, pvz.: gyve ~ gyvénti, vest' ~ vėsti. Neiginio e, stovėdamas tik prieš užpakalinius kito žodžio balsius, niekados nepaplatėja, pvz.: ne toga, ne olungé (nė volungė). Visai kitaip atsitinka, kai tarp to paties e ir užpaka- linių balsių įdedamas priebalsis, pvz.: #e wvioga (nė Ūoga), ne volun gė ~ nė volungė. Paaiškėjus, kad balsis e yra veikiamas kietųjų ar sukietéjusiy prie- balsių, teiginio: ,„„,..priešakinės eilės balsiai prieš užpakalinės eilės bal- sius ... yra ... paverčiami į tokius pat plačius, irgi užpakalinės eilės balsius“ negalima laikyti teisingu. Be to, šis teiginys neteisingas dar ir todėl, kad iš tikrųjų ne visi užpakalinės eilės balsiai yra platūs (pvz.: 0, w). Balsis e, eidamas prieš minkštą priebalsį, niekada nepaplatėja, pvz.: meti, vedi, neši, pelė, senesni. 2. Balsių priešakėjimas § 84. Visi užpakalinės eilės balsiai (a, 0, w), eidami po j ir kitų minkštų priebalsių, Mut visada supriešakėja, pvz.: jduje ~ jauja, peilei ~ peiliai, gé- rem ~ gėriame, lėkenčius ~ Iėkiančius, kiduras, ėjaū, jdjau, jovals ~ jovalas, žiūplas, jūks ~ jūkas (kraujo sriuba), kiūžis. Pavyzdžiai rodo, kad balsiai 0, u ir a dvigarsyje au priešakėdami kitais garsais neišvirto, ir kad labiausiai prieš- akėjimo yra paveiktas balsis a vienas ir ai, am, an junginiuose. Priešakėda- 11. Kalbotyros klausimai 161 mas balsis a tarmėje yra išvirtęs į e. Toks iš a atsiradęs e, priklausomai. nuo savo ilgumo ir vietos žodyje, yra nevienodo platumo. Dėl priešakėjimo a tarmėje išvirsta į e: 1. Jei atvirame žodžio gale jis yra trumpas, pvz.: gijė ~ gija, sduje ~ sauja, šarijė ~ žarija, delčė ~ deltia, prad#é ~ pradžia; uošvije ~ uošviją; aké ~ akia (akimi), gére ~ gėria, šiūre ~ žiūria (žiūri). 2. Kai po jo eina minkštas priebalsis, pvz.: dudženti ~ audžianti, eisen- ti ~ eisianti, turentį ~ turianti (turinti), lekentysis ~ lekiantysis, laukentiese ~ laukiantiese (nėščia), Fydendidja ~ žydiančiėja (Zydindioji). 3. Kai jis yra dvigarsyje ai, pvz.: brdlei ~ bréliai, mafčei ~ maiciai, sėnei ~ séniai, peileis ~ peiliais, šereis ~ šeriais. Supriesakéjes a tarméje išvirsta | ce šiais atvejais: 1. Jei žodžio gale jis yra ilgas, pvz.: audZfenédse's ~ audzZiancigsias, vy- riduse’ji ~ vyriausiąjį, baltgje’ ~ baltdja, jeje ~ jdja, nailje’jei ~ naūjajai, graiidi@je’ ~ graūdžiąją, muse’ ~ mūšią, sifise’ ~ silisia, Zvejdse’ ~ Zve- josią. . 2. Kai po jo eina kieti priebalsiai, pvz.: pyleva ~ pyliava, baudžeęva ~ baudžiava, arklems ~ arkliams, peilems ~ peiliams, vadž2es ~ vadžias, kdjes ~ kéjas, Fifirem ~ žiūriame (žiūrime), rarer ~ turiate (turite). Susiauréjes ir i§virtes į e yra ir nekirCiuotas senasis žodžio galo senovi- nis ilgasis a (Ik o). Atvirame žodžio gale jis yra siauresnis, uždarame — pla- tesnis, pvz.: gaidže ~ gaidžio, jdule ~ jaučio; kdjes ~ kėjos, sdujes ~ saujos; plėje ~ plėjo, sėdėje ~ sėdėjo. Šiuo atveju naujojo e kilmė visai suprantama: senasis ilgasis a, būdamas nekirčiuotas, žodžio gale sutrumpėjo ir nebegalėjo išvirsti į o. Vėliau toks sutrumpėjęs a, veikiamas priebalsio ; priešakinamosios įtakos, kartu su trumpuoju a išvirto į e. 3, Kontrakcija ir elizija § 85. Balsių susitraukimas ir praleidimas dažniausiai būna tada, kai veiksmažodžiai ar veiksmažodinės kilmės žodžiai, kurių šaknis prasideda bal- siais, gauna priešdėlį. Dažniausiai tarmėje kontrahuojasi šie junginiai: e-- y; uté; a, ute; i+1i, pvz.: najail mo nuėjau, najei ~ nuéjai, ndje ~ nudjo, najims ~ nuéjimas, naisiu ~ nueisiu, nais ~ nueis, pais ~ paeis, naik ~ nueik, nain ~ nueina, mani ~ nueini, naity ~ nueitų, nainam ~ nueiname, naisiu ~ nueisiu, paisiu ~ paeisiu, paint ~ paeinl, paikim ~ paeikime, pain ~ paeina, baitų ~ paeity, paik ~ paeik, praisiu ~ praeisiu, prainu ~ pracinl, praik ~ pracik, praity ~ praeitų, prais ~ praeis, prainam ~ praciname, 1dr ~ tėra, nėr ~ nėra. Elizija tarmėje dažniausiai būna tarp tokių junginių: eta; e, i+ é; et+1; e, i-- ei; até; i-- a, pvz.: nepteršk ~ neapteišk, nerlaikys ~ neatlaikys, necakys ~ neatsakys, netidarys ~ neatidarys, necūks ~ neatsūks, nmetlaūš ~ ne- atlaūš, nerpirks ~ neatpitks, neriduds ~ neatiduds, netmés ~ neatmes, nekéje ~ neakéjo, negurkdva ~ neagurkivo, nerbava ~ nearbdvo, néjail, néjei ~ neéjai, némiail ~ néémiau, némei ~ néémei, préde ~ prišdė, prést ~ priésti, prėdžiau ~ 162 priédziau, néd ~ neéda, nčde ~ neédé, présk ~ priésk, nésk ~ neésk, nžčdrus ~ neddrus, nédr) ~ neédri, préjail ~ priėjau, préjei ~ priéjai, préjims ~ priėjimas, prédims ~ priédimas, prémiail ~ priémiau, prémei ~ priémei, prémims ~ pri- ėmimas, /ųkiš ~ neįkiš, nįvėš ~ nejves, nmnįnėš ~ neįnėš, nįstums ~ nejstums, nįkąs ~ neįkąs, nįdėks ~ neįdėgs, nimi ~ nčėimu, nim} ~ néimi, nein, neini, neiliviok ~ neeilitiok, preinū ~ prieinl, preini ~ prieini, preiliGva ~ prieilidvo, suseinū ~ susieinli, suseini ~ susieini, prajaii ~ praéjali, prajei ~ praéjai, pra- jims ~ praėjimas, nifgére ~ neišgėrė, nifvare ~ neišvarė, nifmdude ~ neišmau- dé, nišdude ~ neiššaudė, nifgdude ~ neisgaude, niStrduke ~ neištraukė, nislaipe~ neišlaūpė, suséjail ~ susi€jall, suséjei ~ susi€jai, suséjims ~ susiéjimas, nįkiš ~ nejkisa, njkel ~ nejkelia, néme ~ nėėmė, némem ~ nééméme, némér ~ néémeéte, némes ~ ne€mes, préje ~ priėjo, préjom ~ priėjome, préjor ~ pri€jote, préjes ~ pridjes, nein ~ neina, neinam, neik, neis, neikit, neikim, preis ~ pricis, prei- kit ~ prieikite, niSplauke ~ neišplaukė, nėtneš ~ neatneša, nim ~ néima, nimam ~ nėimame, prémem ~ priéméme, siuséme ~ susiėmė, sūsėmei ~susiémei, prisémiau~ prisiémiau, paséme ~ pasiėmė; niuséme ~ nusiéme, išėmei ~ teišėmei, prajom ~ pradjome, praje ~ pračjo, pajom ~ pa€jome, paje--pačjo, suseinam ~ susieiname, susėje ~ susi€jo, nuseidiau ~ nusiei¢iau (nueičiau), nepdrc ~ neapdrtas. Kartais balsių praleidimas ir susitraukimas tarméje yra taip artimai vie- nas su kitu susiję reiškiniai, kad sunku juos išskirti; dažniausiai taip atsitinka, kai žodyje greta yra buvę du tokie pat balsiai, pvz.: pasilga ~ pasiilgo, pasil- gau ~ pasiilgau, pasilsčt ~ pasiilséti, pasilsėje ~ pasiilsėjo, pantausjjs ~ paantau- sys, Palsys ~ Paalsys (kaimas prie Alsos upės), pirmapalsinei ~ pirmapaalsi- niai (žmonės iš Paalsio I km.), antrapalsinei ~ antrapaalsiniai (žmonės iš Paalsio II km.), Pantvardys--Paantv ards (kaimas prie Antvardės upės), primam~~ priimame, prim ~ priima, pasifiit ~ pasiimti, usimt ~ užsiimti, prisimMt ~ prisi- imti, prime ~ priimtas, prifk ~ priifk, prime ~ priiMti, prifisiu ~ priifsiu, nimsiu ~ neimsiu, primsi ~ priifsi, primity ~ priimtų, primkim ~ priimki me, primdavau ~ priimdavau, pasim ~ pasiima, sūsim ~ susiima, sim ~ užsiima, prisim ~ prislima, sūsimam ~ susiimame, susimar ~ susiimate. 4. Balsiy jspraudimas § 86. Labai negausių balsių jspraudimo atvejų pasitaiko svetimos kilmės žodžiuose nosinių ir sklandžiųjų priebalsių aplinkoje, pvz.: palic (paltas), gimindzije (gimnazija), giminazistas (gimnazistas), cvilikai (cvikliai). 5. Balsių pridėjimas § 87. Balsių pridėjimas žodžio pradžioje yra pastebėtas tik svetimos kilmės žodžiuose, pvz.: Atkoldtis~Atkotditis (plg. lenkų rkacz), iškalė (žydų maldykla), 11. Kalbotyros klausimai 163 6. Balsių nukritimas § 88. Balsių nukritimas lietuviškos kilmės žodžių pradžioje tarmėje ne- pastebėtas. Svetimos kilmės žodžių pradžios balsiai dažniausiai nukrinta tada, kai tų žodžių ar atskirų garsų reikšmė yra neaiški, arba kai žodis savo gar- sais primena lietuvišką žodį, pvz.: Nastaūze (Anastazija), vangeliks (evangeli- kas), Samitduckas (Aksamitauskas), raplanc (aeroplanas), balatorije (ambulato- rija), ramabilius (automobilis), Zabėle (Izabelė), Dzidorius (Izidorius), rastdnc (areštantas), raštuor (areštuoti), raštūva (areštavo). 7. Balsių iškritimas § 89. Balsių iškritimas tarmėje pasitaiko retai, pvz.: vadnas (vadinasi), Mirva (Mituva), Jerbiškei (Jerubiškiai, kaimo vardas), brdks (burokas), sgsvi- nis (sąsiuvinis). 8. Žodžio pradžios skirtybės § 90. Žodžio pradžioje nedėsningai vietoje Ik a tarmėje yra e, pvz.: elksnis (alksnis), elksnync (alksnynas), Efidrius (Andrius), eirvars (aitvaras), ekmué (akmuo), ekmenyne (akmenynė), Emėriks (Amerika). Konsonantizmas I. Tarimas ir kilmė 1. Priebalsiai bai sgo ky sm, p, 7, 8, 5 Livre iš. § 91. Priebalsiai b, d. g; k, L m, p> T, 5, Šš, t, v, 2, £ tarméje yra tos pačios kilmės ir tariami taip pat, kaip Ik, pvz.: bala, balta, daržinė, gaigals ~ gaigalas, kafstis, lapė, molis, pasidpa (prastas pastatas, dažniausiai malkiné), rdpe ~ rėpė, sula, Sarra, dss, vėžys, zurzius (kuris niurna, taisosi verkti), šaips ~ žaibas. § 92. Tarmės j yra tos pačios kilmės, kaip ir Ik. Jis tariamas visada minkštai, pvz.: jduje ~ jauja, jovars ~ jovaras, judks ~ juokas, ji7é (jinai). § 93. j tarméje sutinkamas rečiau negu lk. Dažniausiai jo pasigendama tarmės žodžių gale. Ten jis kartu su visu skiemeniu yra nukritęs, eidamas po senųjų ilgųjų balsių ir balsinių dvigarsių šiais atvejais: 1. Atvirame žodžio gale prieš senąjį trumpajį a, pvz.: gy) ~g¥ja, kid ~ klėja, kiaušinidu ~ kiaušiniauja (ieško gūžtose kiaušinių), kirmj ~ kirmšja, Ij ~ Išja, Id ~ lėja, lynd ~ lynėja, le ~ lieja, malkdu ~ malkauja, md ~ mėja, melio ~ melūoja, pld ~ plėja, paukščiau ~ paukščiauja (gaudo paukščius, dras- ko jų lizdus), pely ~ pelfja, pelid ~ peliėja (gaudo peles), rdu ~ rauja, rūdyjmo rūdėyja, sé ~séja, skrie ~ skrieja, spé ~ spėja, šiendu ~ Sienduja, važitūo ~ va- žiūoja, bet: sdwe (<*sdwd) ~ sauja, jauje ~ jauja, Viddwe ~ Vidauja, gijė ~ gija, véje ~ vėja. 164 2. Atvirame žodžio gale prieš e (< én), pvz.: aky ~ akyje, galvd ~ galvojė, gerd ~ gerojė, ndsy ~ noésyje, pievo ~ pievoje, patvory ~ patvoryjė, šuliny ~ šulinyjė, tulžį ~ tulzyje, vandeny ~ vandenyje, žalio ~ žaliojė, bet: meduj ~ meduje, būčiuj ~ būčiuje, spiėčiuj ~ spiėčiuje. 3. Sudurtinių žodžių pirmojo sando gale, kai j yra ėjęs prieš a, pvz.: kraugerys (< kraujagerys), kraiilige (< kraujaligė) ~ kraūligė, kraiižoles (< krau- jažolės) ~ kratizolés, kdgalvei (< kojagalviai) ~ kėgalviai (galūnės), nauvedys (< naujavedys), vérauples (< véjarauplés) ~ vérauplés. § 94. Kaip ir Ik, j yra išnykęs priebalsių junginiuose, einanéiuose prieš priešakinės eilės balsius, pvz.: dudi, jauti, ldukei, renki, skalbei, žiemys (šiaurė). § 95. Junginiuose su priebalsiais prieš užpakalinės eilės balsius j liki- mas toks: i 1. Senųjų dj, :j junginių antrasis sandas, kaip ir lk, išnyko, pirmąjį pa- versdamas dž, č afrikata, o po šio junginio ėjusį balsį supriešakindamas, pvz.: gaidžei ~ gaidžiai, gaidže ~ gaidžio, gaidžiui, mačiaiūi, matyčiau, paikščėi ~ paūkščiai, svečei ~ svečiai, keié ~ kenčia, léid# ~ 1éidzia. Galūninis a šiuo at- veju, matyti, yra nukritęs jau po junginių 4, dj > Čč, dž, nes priešingu atveju tj. di nebebūtų galėję išvirsti afrikatomis (j būtų nukritęs kartu su a). 2. Senieji bj, pj junginiai sveiki yra išlikę tik žodžio kamiene, pvz.: bjaurūms ~ biaurūmas, pabjūra ~ pabiūro, bjaurybe ~ biaurybė, bjaiirei ~ biaū- riai, papjutis (vargas, galas), pjovims ~ piovimas, pjdustyt ~ piaustyti, pjo- viks ~ piovikas, pjudyt ~ piudyti, pjūklas ~ piūklas, rukpjiite ~ rugpiūtė, papjduc ~ papidutas, spjdve ~ spidvė, spjdur ~ spiduti. Žodžio gale junginių #7, pj antrasis sandas yra iškritęs, kaip ir Ik, pvz.: gnybiau, gnybiu, kaupiū. 3. Senųjų gj, kis 4, my, nj, vi, i> §, Vj, 2j, šį junginių antrasis sandas taip pat yra iškritęs, kaip ir Ik, pvz.: vage ~ vagio, sakiaiį, brdle ~ brėlio, kūrme ~ kūrmio, skyniau, stūobre ~ stūobrio, bildese ~ bildesio, šiduc ~ šiaudas, zyziail (verk$lenau), ée ~ &zio. n. § 96. Tarmės m kilmės ir tarimo atžvilgiu yra toks pat, kaip ir Ik, pvz.: noraks ~ noragas, vanaks ~ vanagas, žandai. Skirtingai nuo Ik, n tarme- je sutinkamas rečiau. Be jokios iSimties® čia jis yra išnykęs ne tik prieš visus pučiamuosius priebalsius žodžio šaknyje ir galūnėje, kaip yra Ik, bet dar ir veiksmažodžiuose prieš s ir bendraties ¢ (kaip išnykdamas nm pasi- elgé su prieš jį ėjusiu balsiu, žr. §§ 38, 42, 48, 54, 65, 69, 74, 79), pvz.: bgl ~ bila, grūštas ~ grąžtas, gyvės ~ gyvens, gyvét ~ gyvėnti, RAėsr, kūrės ~ kiirefis, kūrėt ~ kirénti, kabjt ~ kabinti, kabjs ~ kabiūs, jst, pir ~ pinti. pjs ~ pifis, raugjt ~ rauginti, sgspara, sql ~ sila, sąnarei ~ sąnariai, sąnašas ~ sgna- šos, sąžine ~ sąžinė, sąrašas, skgst, skyst, skisiu ~ skinsiu, skįsi ~ skinsi, skis ~ skiūs, skįsim ~ skinsime, skfsit ~ skinsite, skjt ~ skinti, skjdams ~ skin- damas, skįrų ~ skintų, sėt ~ sénti, sgstu ~ sénstu, sést ~ sénsta. sėrų ~ sénty, 61 Plg, J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, 20, Kaunas, 1956. 165 sėsi ~ sénsi, sės ~ senis, sėčiau ~ séntiau, sftum ~ séntum, sfdams ~ séndamas, šąšlavas (saSlavos), šąl ~ šąla, rojs ~ tvifis, tojt ~ tvinti, tvfst ~ tvinsta, tof- tų ~ tvinty. Atvejus, kai n išvirsta į m, zr. § 109. f, ch, h. § 97. Priebalsiai f, ch, h tarméje sutinkami daugiausia tik kitų kalbų kilmės žodžiuose, yra reti. a) Iš šių priebalsių tarmėje dažniausiai yra sutinkamas f, pvz.: fūktelis (panaši į arpa žemės ūkio mašina), furra (šiltas moteriškas apsiaustas), férma, financai ~ finansai, fygusas (figusas), féleris (trūkumas, yda), frencius (švarkas). Kituose žodžiuose f yra pakeičiamas į p, pvz.: pabriks ~ fabrikas, purmonc ~ furmonas (vežikas), purmdnka (vežimas su žmonėmis), partigraps ~ partigri- pas (fotografas), pudameiic ~ fudameifitas (fundamentas). Jaunieji "tarmės atstovai svetimzodziy f ištaria. b) Skoliniy pradžios 4; tarméje dažniausiai numetamas, pvz.: aktdrs (hek- taras), ifinas (himnas). Kartais toks 4 pakeičiamas į g, pvz.: Gesdriks (Henri- kas), gerps (herbas), gektars (hektaras). Tarmės jaustukuose / tariamas, pvz.: aha (taip), ėhė (prastai!), uhiė (alio, démesio!), yhaha (arklio žvengimas), oho. Tarmés jaunimas ir skoliniuose taria A. c) Priebalsis ch senųjų tarmės atstovų kalboje visai nevartojamas. Visais atvejais jį pakeičia. lietuvių 4 (taip pat ir naujadaruose), pvz.: kdrs ~ choras, kolera ~ cholera, tekninkūms (technikumas), tékninks (technikas), Rkirūrks ~ chirurgas, kargktorius (charakteris), kliorke ~ chliorké (chloras), RAuliganc ~ chuliganas, kyeri (gudri). Jaunieji tarmės atstovai skolinių ch taria. 2. Afrikatos c. § 98. Afrikata c tarmėje yra žymiai dažnesnė negu lk. Dėl tos prie- žasties ir jos kilmė yra įvairesnė, palyginus su lk ¢. Kaip ir Ik, ¢ visų pirma tarmėje yra sutinkama skoliniuose ir gamtos garsų pamėgdžiojamuose žodžiuo- se, pvz.: cukrus, cigonai (čigonai), cigdrs ~ cigaras, cimejic (cementas); cipuks~ cipukas (viščiukas), ciepsét, cypr, cyplys, capt, čapūks ~ capūkas (drabužio kraštelis, atsikišimas, už kurio galima nutverti). Be to, afrikata c tarmėje at- siranda ir dėl garsų asimiliacijos. Tokios kilmės c tarmėje yra daugiausia. Dažniausiai tarmėje asimiliuojasi greta atsidūrę r ir s, d ir s garsai. Asimi- liuodamiesi šie garsų junginiai visada išvirsta afrikata c. Ji tarmėje atsiranda šiais atvejais: 1. Susidūrus greta priešdėlio ¢ ir šaknies ar sangrąžos dalelytės s, pvz.: acisėda ~ atsisėdo, acigule ~ atsigulė, acikéle ~ atsikėlė, acliuoge ~ atsliuogé, acklende ~ atsklendé, ackleiskim ~ atskleiskime, ackverbe ~ atskverbé, acmeik~ atsmeik, acpési ~ atspési, ackirty ~ atskirtų, acoyrdva ~ atsvyravo; acpinda ~ atspindo, acitka ~ atsūko. 2. Iš greta stovinčių žodžių, kurių pirmasis proklitikas, galinio : ir pra- dinio s, pvz.: an caules ~ ant saulės, an cienas ~ ant sienos, an ctala ~ ant stilo. 166 3. Iš sudurtinių žodžių pirmojo sando pabaigos d, £ ir antrojo sando pradžios s, pvz.: dricpraiidis ~ dritsprandis, viciene ~ vidsienė. 4. Uždarame žodžio gale iškritus trumpajam a ($ 61) ir atsidūrus gre- ta ¢ ir s, d ir s garsams, pvz.: lc ~ Ištas, képc ~ kėptas, kiec ~ kietas, pjc ~ pintas, rdc ~ ratas, réc ~ rétas, skįc ~ skintas; arioc ~ arūodas, griic ~ grūdas, jtioc ~ juodas, kuoc ~ kūodas, lec ~ Iėdas, pic ~ padas, priic ~ prūdas, proc ~ puodas, péc ~ pėdas, ric ~ rudas, sdc ~ sddas, roc ~ todas, žiec ~ žiedas. Afrikata ¢ tarméje atsiranda iš s, atsidiirusio po m. Taip dažniausiai atsi- tinka uždarame žodžio gale iškritus trumpajam balsiui, pvz.: geltdnc ~ geltd- nas, mélync ~ mėlynas, rauddnc ~ raudėnas, sénc ~ sénas, šiėnc ~ šiėnas, van- defic ~ vandefis, vienc ~ vienas. s idvirsta | ¢ ir svetimos kilmės asmenvardžių priesagoje -nsk-, pvz.: Bagddnckis ~ Bagdanskis, Paldnckis ~ Paldnskis, BerZinckas ~ Beržinskas. Greičiausiai dėl priesagos -nsk- analogijos s iSvirsta | ¢ ir priesagoje -ausk-, o taip pat ir kituose žodžiuose, turinčiuose garsų junginį -ausk-, pvz.: pliaucka ~ pliauska, Lazdduckas ~ Lazdauskas, Grubliducke ~ Grubliauskė (Grubliauskaité), bauckine ~ bauskiné (iš Bauskės parvežta). & § 99. Afrikata ¢ kilmės ir vartojimo atžvilgiu tarméje taip pat yra gausesnė negu lk: 1. č, atsiradęs iš ¢-+j, kaip ir Ik, žr. § 95. 2. č, atsiradęs iš gamtos garsų pamėgdžiojimo, pvz.: čerkšt, čerkšlė, čirkšt, čiaiūptis, čiauškėt, čiaudėt, čiūpt, čiupūte ~ Ciuputé (kas ilgai ką daro, čiupi- nėjasi). 3. Skolinių č, paimtas kartu su žodžiu, pvz.: česnūks ~ česnakas, čemeršjs (karti žolė), čidbras, žemčiūgai. Gausu tarmėje afrikatos ¢ atvejų, atsiradusių dėl garsų asimiliacijos, Garsai ¢ ir š, susidūrę greta, visada duoda č afrikatą, pvz.: ačėrt ~ atšėrti, ačala ~ atšalo, ačdižša ~ atšaiža, Ačvilpe ~ atšvilpė, dėliauže ~ atšliaužė; an čiaudįį ~ ant šiaudų, an čirdiės ~ ant Sirdi€s, an čaliės ~ ant šaliės; pikéasei~ piktšašiai. Afrikatą ¢ duoda asimiliuodamiesi greta susidūrę ir 4-1 š garsai, pvz.: Eičas (< Eid-+šas, pavardė), Eičei ~Eiciai (kaimas), judckus (<juod-+škus); Jiiodakis ~ Jūodšakis (upelis Pašvenčio miškuose), mečerkė (<medšarkė). Afrikata č pavirsta garsas š, eidamas po m, pvz.: gryncala~grynsala, Jonėkis ~ Jofičkis (Jo- nas), Ončėke ~ Ofické (Ona), Geicke ~ Geiidké (Genė). Afrikata ¢ dėl asimi- liacijos tariama žodžių grupėje iš tarmės c ir § garsų, pvz.: vien én la, ki én čąla ~ vienc $onc šyla, kic šdne šąla ~ vienas šonas šyla, kitas šė- nas šĄla. dz. § 100. Afrikata dz tarmėje reta. Ji yra atsiradusi: 1. Iš gamtos garsų pamėgdžiojimo, pvz.: dzinkt ~ dzingt, dzimbįt ~ dzimbinti (tingiai eiti), dzangior (toli eiti be aiškaus tikslo). 2. Dėl ‘asimiliacijos iš greta susidūrusių ¢ ir 3, d ir = garsų, pvz.: adzimbe ~ atzvimbė, adzylidje ~ atzylidjo, adzirze ~ atzirzé; ka dzifze ~ kad zifze. 167 3. Asimiliuojantis garsui z su prieš jį stovinčiu x, pvz.: Bandzinai ~ Banzinai (kaimo pavadinimas), bendzinc ~ benzinas, kombindzdnc ~ kom- binzėnas. dž. § 101. Afrikata dž tarmėje sutinkama dažniau negu Ik. Ji gali bū- ti kilusi: 1. Iš junginio dj, zr. § 95. 2. Iš gamtos garsų pamégdziojimo, pvz.: ei dium dium dZium. 3. Dėl greta susidiirusiy garsų asimiliacijos, pvz.: (t+ 2) adfvénge ~ at- žvėngė, adžėle ~ atžėlė, adfygiuo ~ atžygiūoja, adfagrei ~ atzagriai, adfenge ~ atzengé, adZafste ~ atzaisté, adžaibio ~ atzaibuoja, adZabdje ~ atzabdjo; an džiemos ~ ant ziemds, an džėmes ~ ant žėmės, an džolės ~ ant žolės; pigdžo- les ~ piktžolės. Afrikata dž pastebima ir sudurtiniuose žodžiuose prieš skar- dziuosius priebalsius, suskardéjus afrikatai č, pvz.: dridégalys ~ drūčgalys (bukasis galas), kurdžgalys ~ kurégalys (pédo razu galas), trédZdalis ~ trėčdalis. II. Kombinaciniai priebalsių dėsniai 1. Asimiliacija a) Priebalsių minkštumas dėl asimiliacijos. § 102. Tarmėje priebalsiai gali būti kieti ir minkšti. Priebalsių kietinimas ar minkštinimas tarmėje būna regresyvus 52, Visada kieti priebalsiai būna prieš užpakalinės eilės balsius, kaip ir Ik, pvz.: bala, bdba, baiigu, vabals ~ vabalas, skamib ~ skamba, šiumb — šlumba, žvaigždūte ~ žvaigždūtė. Jei dėl žodžio galo trumpėjimo tarmėje nukrinta trumpasis a, tai prieš jį ėjęs priebalsis, atsidūręs žodžio gale, išlieka kietas, pvz.: dirb ~. dirba, dréb ~ drėba, éd ~ ėda, kand ~ kanda, lešid ~ lefida, šib ~ žiba, šind ~ žinda. Stovėdami betarpiškai prieš priešakinės eilės ar supriešakėjusius balsius, priebalsiai visada yra minkšti, pvz.: bi7is (bitė), Bebr 7? y7is~Bebirvytis (upe- lis), Raušinis ~ kiaušinis, Repies ~ kepiesi, /ékims ~ lėkimas, lygybe (lygybė), Pėlke ~ pélké, SiekSnis, žydėt-o žydėti, ždplas ~ žioplas. Jei dėl. žodžio galo trumpéjimo tarmėje prieš minkštą priebalsį nukrinta trumpasis a arba £, tai prieš jį ėjęs priebalsis visada tariamas minkštai, pvz.: my I ~mylia (myli), 19d% ~ Igdžia (lydi), £57 (tyli), £yd (žydi), pér (peri), gil (guli), gyvgT ~ gyvénti, matyt ~ matyti, sakyt ~ sakyti, šūrėt ~ žiūrėti. § 103. Priebalsiai g, 4 yra minkšti tik tuo atveju, kai jie eina tiesiog prieš priešakinės eilės ar suprieSakéjusj balsį, pvz.: girgždėt ~ girgždėti, kirbėt ~ kirbéti. Kai tarp g, k ir priešakinės eilės ar supriešakėjusių balsių yra kitų priebalsių, gomuriniai g, A tariami kietai, pvz.: grūšas ~ griūžas 62 Tarmėje užtinkame keletą žodžių, kurių priebalsių minkštumas yra progresyvus. Žodžiuose: 441 5 ~ kėlias, ždis ~ žūlias, dėl galūnės trumpėjimo iškritus a trumpajam, I išlieka minkštas ir suminkština po savęs einantį s. 168 (gružlys), gnybu ~ gnybiu, pag?čpsrai ~ pagrčbstai, g7j§ E ~ grįžčia (grįžtė, išbrauktų linų sauja), greitai (greit), griebaū ~ griebiaū, g7éb lis ~ grėblis, grdva ~ griėva (kuris greit virsta), griūva ~ griūva, grduže ~ griduzé, k¥ auk § 18 ~ kriaukšlė (kepalo šonų įtrūkusi dalis), AroRe ~ kričkė, AT šis ~ kriūkis (lazda), k7jke ~ kijke, k1en 08 ~ kleng® (durų užkaištis), 47iP ytė ~ klipyta (suklypes žmogus), Sk I aida ~ skliaūdo (kraipo, kalbant apie gyvulio ausis), kreipes ~ kreipiasi, krypst ~ krypsta. g, k yra kiek suminkštinti, kai jie stovi žodžio gale prieš minkštą ¢, įeinantį į tą patį skiemenį, pvz.: pra- iT RT ~ pravirkti, išderkt ~ iddeikti (suniekinti, apšmeižti), ap nik7 ~ apnikti, įsmkT ~ jsmigti, į 7iRT ~ įtikti, ištrūkT ~ ištrūkti: išd IRT ~ išalkti, i 267i nkT ~ iSbrifikti, pradink? ~ pradifigti, palinkT ~ palifikti, §77in RT ~ istrifikti, Sekt ~ sekti, bekT ~ bėgti, dek7 ~ dėgti, sprok7 ~ sprogti. Jei žodžio galiinéje tarp minkšto : ir k, g yra dar kitas priebalsis, arba k, g priklauso kitam skiemeniui, tai jie šiuo atveju yra kieti, pvz.: suplūkšT ~ supliūkšti, i § 7 Pyk § 7 ~ ištrykšti, uštrėk š T ~ užtrokšti, nakTis ~ naktis, sak7is~ sagtis. § 104. Visi kiti priebalsiai, stovintieji prieš priešakinės eilės ar suprieš- akėjusį balsį, yra minkšti ir tada, kai jų yra keli; minkščiausias tas, kuris stovi prie pat priešakinės eilės ar supriešakėjusio balsio, o kiti, prieš jį einan- tieji, yra mažiau minkšti, pvz.: b1y#07 — blyžoti (gulėti kaip suparaližuotam), pasTerh1é ~ pasterblč (apatinė stogo dalis, pastogė), Fi7 5 1 ūks ~ žvirbliū- kas, bildun ~ bliauna, abž liba ~ apzlibo (apako), Bl iid %ei ~ Bliūdžiai (kai- mas), įblendžem ~ jblefidziame (įmaišome), brinkt ~ briškti, b7i57~ bristi, b7ydé ~ bryd® (nubridimas per javus), §7/pn J ~ silpnyn, picks ~ plitikas (smūgis), pré de ~ priéde, skalp kit ~ skalbkite, liepTélis mo lieptélis, pri- kase ~ prikasė, prie $prieSeis mo priešpriešiais, p rig 17 es ~ priglites (nešvarus), Fup S nis ~ žiūpsnis, p7isakyms~prisikymas, sud7éptinis ~ sudrébtinis (kuris gyvena nesusituokes), drieflas ~ driezlas (driežas), dvikarie ~ dvikaité (ant- klodés ar pataly uZvalkas), d'dišaks ~ dvisakas, ben d rininks ~ beiidrininkas, trįt ~trinti, Triny tis ~ trinytis, šienat Ve ~ Siendtvé (Sienapiiite), send? Demo senatvė, 7TFoba ~ trioba (troba), 7risa ~ triūsa, 77 wukSmas ~ triūkšmas, 17e3hET ~ treskéti, $aT7inis ~ Satrinis (Satra), Mat Di lei ~ Mantviliai (kai- mas), padugnes ~ padugnés, ga¥nys ~ garnys, išRišta ~ iškičto, papurtTe ~ papurté, usp ringa ~ uzsprifigo, skie dr yme ~ skiedrynas, a bdrébe ~ apdrėbė, abd ryfa ~ apdryzo (apraibo), aps niga ~ apsnigo, abd Viska ~ apdrisko, abdriba ~ apdribo, ab2liba ~ ap#libo (apako), abdede ~ apdegė, abdéje~ apdėjo, abdévéje ~ apdévéjo, aPpTisidje ~ apsistojo, al pide ~ atpiove, TFOb Dieta ~ tridbvieta (trobų pamatai, vieta), /eb iedis ~ Hepžiedis, rid mė- 169 Te ~ rūdmėsė, Pid 8 iris ~Vidgiris (miškas), Degind gi ris ~ Degūtgiris (miškas); šdugž dėtis ~ šaukšdėtis, kupėT D eta ~ kupštvieta, § 105. Priebalsiai minkšti ir tuo atveju (minkštumo laipsnis silpnesnis), kai jie eina prieš g, k, po kurių stovi priešakinės eilės balsis ar kiti minkšti bei suminkštinti priebalsiai, pvz.: 77 enkS fis ~ slefikstis, 7 i kSm J be ~ linksm§- bė, giTgždėT ~ girgždėti, TOinkdot ~ tvinkčioti (tvinkséti), BiIk8 Tis ~ bilkš- tis (triukšmas, bildesys), Ver kšiėna ~ verkšlėna, Sirksėt ~ girgséti (gagenti), div Git ~ dirginti, DITkTėS Tis ~ bitkrėslis (augalas), anglis ~ anglis, ž1FAklesmo žirklės. : § 106. Priebalsių minkštumas labai silpnas, jei jie stovi prieš g, k ir kitą minkštą ar suminkštintą priebalsi, įeinantį į kitą skiemenį, pvz.: abgYie- žau ~ apgriežiau, AD sk Ver be ~ dpskverbé, abgrdsT ~ apgridzti (apversti, su- versti), abg ndu §7 ~ apgniduzti, abg TEST ~ apgréZti, apknist ~ apknisti, apkreipt ~ apkreipti, apk7éST ~ apkrėsti, apk Tinit ~apklifipti, adgričpT ~ atgriébti, aTkFIST ~ atkristi, a7k73k7 ~ atkriokti. b) Priebalsių supanašėjimas dėl asimiliacijos. § 107. Tarméje šalia esantieji o taip pat ir gretimų skiemenų ne greta stovintys priebalsiai vieni kitus pa- našina. Lietuviškos darybos žodžiuose priebalsiai dažniausiai vieni kitus pana- šina regresyviai, o svetimos kilmės žodžiuose pasitaiko ir progresyvus jų panašėjimas. Priebalsiai /, m, m, r kitų priebalsių neveikia, ir patys nėra vei- kiami, nors tarmėje kartais jų aplinkoje ir pasitaiko suduslėjusių ar suskar- dėjusių priebalsių, pvz.: vartinglys (voratinklis), vafringliuot (gaudyti vora- tinklius), $prokl? (sproglė, įsprogusi vieta). Kiti priebalsiai patys asimiliuoja ir yra kitų priebalsių asimiliuojami, § 108. Skardieji priebalsiai, esantieji prieš dusliuosius, suduslėja, o duslieji, einantieji prieš skardžiuosius, kaip ir Ik, suskardėja, pvz.: (suduslėję skardieji) sudrėpr ~ sudrėbti, grépt ~ grébti, geFpr ~ geibti, gnypt ~ gnybti, Slupt ~ Slubti, šlūps ~ Slubas, ankstyps ~ ankstybas, kipkis ~ kibkis, saltkaf- dei ~saldkai¢iai (saldžiai kartūs), smaiks~smaigas, varks ~vaigas, vanaks~vinagas, varkias~vaigsas, vandeninks~vandeningas, uSprole~uzpuolé, dior peili ~ dioda peilį, brėt puiva ~ bréda puivy; (suskardéje duslieji) ZAbdams ~ lipdamas, puzgalve ~ pusgalvé, puzbadfiu ~ pusbadziu, libda ~ lipdo, lfebžiedis ~ liepZie- dis, pigdagis ~ piktdagis, rriligZoles ~ trūkžolės (trūkio žolės), Labgirine ~ Lapgiriné (miškas), abdailina ~ apdailino, abdégina ~ apd@gino, abdaiife ~ apdaūžė, abdaindva ~ apdainavo, [kz bitys (léks bitės), pjaiiz bėrža ~ pialis bérza, t02 duobės ~ tds duobės, viz gires ~ vis giriasi. § 109. Tarmeéje gausu atvejų, kai greta esantieji du skardieji arba du dus- lieji skirtingi priebalsiai asimiliuodamiesi supanašėja artikuliacijos vietos at- žvilgiu, pvz.: Priebalsis s, stovėdamas prieš č, tarmėje visada išvirsta į §, pvz.: mėščiau ~ mėsčiau, vėščiau ~ vėsčiau, lėščiau ~ lėsčiau, Rkriščiau ~ krisčiau, snduščiau ~ 170 snausčiau, sčščiaus ~ sėsčiausi, Aknifpščes ~ kniūpsčias, gulščes ~ gulsčias Gūš- čius ~ Gūsčius (pavardė), Kriščius ~ Krisčius (pavardė), riščė ~ risčia, kas demo kas čia, ankščiaii ~ anksčiaū. Priebalsis 2, stovėdamas prieš dž, tarmėje visada išvirsta į ž, pvz.: oškabaiždžei ~ oškabaizdžiai (asiūkliai), J/aždžiūke ~ lazdžiūkė, lišdžiūks ~ lizdžiūkas, skrūždžių ~ skrūzdžių. Nosinis priebalsis m, stovėdamas prieš gomurinius, tarmėje visada yra liežuvio užpakalinis, fonetinėje transkripcijoje žymimas su į vidų užlenkta kilpa, pvz.: lagka ~ lanka, lengvas ~ lefigvas, sutink ~ sutifika, rangytis ~ rangytis, énge ~ éngé, ranka ~ ranka, rdgkiot ~ rankioti, rafgos ~ rafigosi, lag- guoc ~ languotas. Priebalsis n prieš lūpinius tarmėje virsta į m, pvz.: pempirkščei (< penk- pirščiai) ~ pempiikščiai (mėlynieji lubinai), nukampūrįt (< nukantupinti) ~ nukampūtinti (nuvarginti, nukankinti), samplaté (< sanplatoje) ~ samplatojė (krūvoje), kampūsįt (konfuzinti), kompiskior (konfiskuoti), Grimberkis ~ Grin- berkis (pavardė), Fémberks (Fainbergas, pavardė). $ 110. Tarmėje yra atvejų, kai artikuliacijos vietos atžvilgiu panašėja ir gretimų skiemenų ne greta stovintys priebalsiai. Dažniausiai priebalsis s iš- virsta į š, jei gretimas skiemuo prasideda §, pvz.: Sufitka ~ sušūko, šušaūla ~ sušalo, Sulla ~ sušilo, SuSdude ~ sušaudė, šąšlavas ~ sąšlavos, šąšlavync ~ sąšlavynas, mūšiškis ~ mūsiškis, jūšiškis ~ jūsiškis. Tolimoji asimiliacija pastebima ir svetimos kilmės žodžiuose, pvz.: peli- cilinc (penicilinas), leguliatorius (reguliatorius), levdlveris (revolveris). § 111. Tarmėje yra atvejų, kai du greta atsidūrę garsai dėl asimiliacijos susilieja į vieną afrikatą; žr. §§ 98, 99, 100, 101. Atvejus, kai dėl m asimiliacijos s, § išvirsta į ¢, č, žr. §§ 98, 99. c) Priebalsių išnykimas dėl asimiliacijos. § 112. Priebalsių išnykimas dėl asimiliacijos tarmėje pastebimas šiais atvejais: 1. Kai susiduria du tokie pat priebalsiai, dėl geminatų tarimo nepatogu- mo pirmasis išnyksta, pvz.: (k-- k) Rékalnis ~ Rėkkalnis (kalnas Pamituvio km.), šakotis ~ šakkotis; (1-1) špūlankris ~ špūllanktis; (m-+m) žiemitė ~ žiemmitė; (s +5) bū sdrgu ~ būs sargu, bū sulos ~ bus sulės, kelisyk ~ kelissyk, pusal- dis ~ pussaldis, pusausis ~ pussausis, puskystis ~ pusskystis; ($45) išdka ~ iš- šoko i¥dve ~ iššėvė, išėre ~ iššėrė, išala ~ iššalo, išauke ~ iššaukė, i Siena~ iš šiėno, i šalies ~ 18 Salis, į Sune ~ iš šūnio; (r--t) an raūka ~ afit tako, an tilta ~ ant tilto, an tulšiės ~ ant tulžiės; (£42) užėle ~ užžėlė, užvyrava-= užžvyravo, užvėnge ~ užžvėngė, nufvyge (užžviegė), u šžOdi ~ ūž 20dj, u žėme-—- ūž žėmę. 2. Kai susiduria du priebalsiai, kurie skiriasi skardumu, pvz.: (d-} r) basi- takis ~ bafidtakis (takas, kuriuo genama banda); (g-+-k) dalkoris ~ dalgkotis; (k--g) būgalis ~ būkgalis (bukasis kiaušinio galas), <fvdgalis ~ žvakgalis; (s+ 2) pasidary zūkuls ~ pasidarys zūkulas (sušoks verdamas valgis { krūvą); (s+ š) bū žolės ~ būs žolės, mii fafdy ~ mūs žaidyje (mūsų žardyje), pusie- mis ~ pūsžiemis, pūžalis ~ puszalis, pūžlibis ~ pūsžlibis (pusaklis); ($-+ 2) ižerge ~ išžergė, iženikt ~ išžemgti, i žolės ~18 žolės, i žievės m iš žievės, 171 i žąsiį m iš žąsū; ($--2) iįzimbe ~ išzimbė (išzvimbė), izylidje ~ išzyliėjo, izir- ze ~ išzirzė, izurge ~ išzurgė (išprašė, išviliojo); (£--s) wusprifike ~ užspriūgti, usūka ~ užsūko, usėk ~ užsėk, uskurde ~ uzskuide, u sava ~ uz savo, u sail- sa ~ uz saūsą; (£49) ušdka ~ uzsoko, wuSauke ~ ūžšaukė, įšvilpe ~ uzdvilpé, ušiauše ~ užšiaušė, u šiaudį ~ ūž šiaudų, u šiėna ~ ūž šiėno. Šiuo atveju antrasis priebalsis asimiliuoja pirmąjį, ir abu priebalsiai su- panašėja, pasidaro vienodi, todėl, kaip ir geminatų atveju, pirmasis išnyksta. 3. Kai susiduria du skardūs arba du duslūs priebalsiai, pirmasis pasida- ro panašus į antrąjį ir išnyksta, pvz.: (ž-- 2) ūzimbė (užzvimbė), įzirze ~ ūžzirzė; (5s--š) pūšalris ~ pūsšaltis, pūšiltis ~ pūsšiltis, pušėšta ~ pusšėšto, "pūšimtis ~ pūsšimtis, saiūšake ~ salisSaké, gér Sduruvs ~ gėras šautuvas; ($-+ 5) ispirga ~ išspirgo, isprdga ~ išsprėgo, ispriida ~ išsprūdo, isigės ~ išsigąs, isūks ~ iSsuks, isaiisįt ~ išsaūsinti, ispdust ~ išspausti, i saisa ~i§ saūso, i save (iš savęs), i skepetds ~ iš skepetds, 7 skiedrds ~ iš skiedros. 4. Kai greta susiduria (dažniausiai sudurtiniuose žodžiuose) du skar- dūs arba du duslūs priebalsiai, 0 po jų dar eina savo tarimu skirtingas kitas priebalsis (po skardžių — duslus, po duslių — skardus), antrasis priebalsis vi- sada išnyksta, pvz.: kifpente (< kiropentė), kiškotis (< kirokotis), rankdgalis (<rankovgalis), diėmedis (< dievmedis), šalpūsne (< šaltpusnė), Pilkelis (< Piltkelis), vižgaidis (<vištgaidis), pikvotė (< piktvotė), pigdagis (< piktdagis), skimteléje (<skimbtelėjo), apklimt (<apklimpti), viškiaušis (<vištkiaušis). 2. Disimiliacija § 113. Tarmėje pastebimi reti progresyviosios ir regresyviosios disimiliacijos atvejai, pvz.: léndre (nendrė), lendrinis (nendrinis), pdrkelis (parkeris), drdelis (orderis), plygeris (flygelis), legistruoc (registruotas), kalikatūra (karikatūra), seliūnc (seniūnas), trėjingai (treningai). 3. Priebalsių aspiruotumas § 114. Žodžio gale sprogstamieji priebalsiai tariami su aiškia balso aspi- racija. Dažniausiai aspiruoti būna k, g, ¢ priebalsiai, pvz.: ateinant', bėgar“, bék', lipk“, dug" ~ auga, deg! ~ déga, ség' ~ séga. Priebalsiai, einantieji prieš aspiruotgjj, tariami kietai. Žodžių grupėje aspiruoti garsai tariami neaspiruotai, pvz.: einant elksnynu, bėk namd. 4. Metatezė § 115. Artimoji metatezė. Tarmėje dažniausiai kaitaliojasi šie priebalsiai: 1. $k pasikeičia į Aš, pvz.: reišk ~ reiškia, reikšt; reškiū, rėkšt; blaškai (nublokšti šiaudai), b/Oškem ~ bloškėme, blOkšt; tryska ~ tryško, rrykšt; raiisk~ taliskia, zaūkšt ~ tauūkšti; mésk ~ trėškia, rékst ~ tréksti; daisk ~ čiaūuškia, čiaūkšt ~ čiaūkšti; pliūška ~ plifisko (bliūško), plidks: ~ pliūkšti (bliūkšti); tėšk ~ tėškia, rykšti, tiškas (užtiškimas); pyšk ~ pyška, pykšt ~ pykst; pdšk ~ pėška, pdkst ~ pokst. "172 2. sk su ks, pvz.: dreskiū, drėkst. 3. 2g su gz, pvz.: mėzg ~ mėzga, mėkst ~ meégzti; rezginys, rėkst ~ rėgz- ti; sumizga ~ sumizgo, mikst ~ migzti. Pasitaiko, kad Kkaitaliotis vietomis gali ir priebalsis su balsiu, pvz.: pir- mas ~ pirmas ir primdélé (karvė pirmu ver$iu), primgalys (pirmagalys). § 116. Tolimoji metatezé. Tolimoji metatezé dažniausiai pastebima sveti- mos kilmės žodžiuose. Daugiausia kaitaliojasi vietomis gretimų skiemenų priebalsiai, pvz.: altirėlije (artilerija), cviliks (cviklis), ddrelis (doleris), moco- tiklas (motociklas), klingeris (kringelis, riestainis), klingeriuot (kringeliuoti, suk- ti, riesti, vingiuoti), levoriicije (revoliucija), répcec (receptas), nukampūtįt ~ nukanpūtinti (nukantupinti, nukankinti, nuvarginti), dukštinielks ~ aukštinielkas (aukštielninkas). Pasitaiko atvejų, kai vieno skiemens priebalsis nusikelia iš savo vietos į gretimą skiemenį, pvz.: pempirkščei (< penkpirščiai) ~ penpiikščiai (mėlynieji lubinai), voratlinkis (< voratinklis). 5. Priebalsių išnykimas dėl galūnių trumpėjimo § 117. Mut pastebimas dėsningas žodžio galo trumpėjimas. Ypač to trumpéjimo yra paveiktas nekirčiuotas žodžio galas, pvz.: šūkas ~ šakos, bet: šakos, galvds, mergas ~ meigos, bet: mergos, katrds (plg. 88 61, 63, 65, 66, 67, 68, 69, 71, 74, 79). Dėl žodžio galūnės trumpėjimo po senųjų ilgųjų balsių ir dvibalsių tarmėje išnyksta 7, žr. § 93. § 118. .Dėl galūnių trumpėjimo tarmėje išnyksta ir kiti priebalsiai. Lie- piamosios nuosakos vienaskaitos antrajame asmenyje dažniausiai numetamas R, jei kamiengalyje dar lieka vienas priebalsis, pvz.: gér ~ gérk, pil ~ pilk, sém~ sémk, sup ~ sūpk. Kartais k nedėsningai išnyksta liepiamosios nuosakos antro- jo asmens galūnėje po senųjų ilgųjų balsių ir dvibalsių. pvz.: bė ~ bėk, pala — palauk. Atrodo, kad A turėjo išnykti neseniai, nes jo suminkštintas priebalsis, būdamas žodžio gale, tebėra minkštas. Prieveiksmiai su priesaga yn (<yniui) trumpédami tarmėje yra dėsningai numetę A, pvz.: gery ~ ger¥n, kvailį ~kvailyn, knapy ~ knapyn (riestyn). femy ~ žemyn, toly ~ tolyn, tamsy ~ tamsyn, tanky ~ tankyn. Dažniausiai savo galūnės priebalsį numeta prieveiksmiai, jungtukai ir įvairūs kiti trumpi žodžiai, pvz.: kodé ~ kodėl, todė ~ todėl, mą ~ man, dd~ dar, daba ~ dabai, a ~ af, į ~ if, ka ~ kad, kai ~ kaip; tei (taip), šitei (ši- taip), anai ~ anaip, kitai ~ kitaip, bele kai (bile kaip). Galinis priebalsis išlieka, jei stovi prieš žodį, prasidedantį balsiu, pvz.: ar aš, ir aš, kaip as. 6. Kiti priebalsių išnykimo atvejai n. § 119, Senojo nm, ėjusio tautosilabinių dvigarsių antruoju sandu, išny- kimo atvejus žr. $ 96. v. § 120. Dėsningas v išnykimas pastebimas tarmės sudurtinių moteriškos giminės (o kur lytys sutampa, tai ir vyriškosios) skaitvardžių ir įvardžių lyčių 173 antrajame sande, pvz.: abidi (abidvi), antdodi (anuodvi), katriodi (katruo ivi), jūodi (juodvi), šituodi (Situodvi), madi (mudvi), judi (judvi), abiediejy (abie- dviejų), abiedem (abiedviem), vienudi (vienudvi), vienudiejy (vienudviejy), bet: dol, dviejų, dviem. Pasitaiko ir nedėsningų vw iškritimo atvejų, pvz.: lyse (lysvė), Jlysūte (lysvutė), zimibe (zvimbia), prazimbe (prazvimbė), zimbims (zvimbimas), zim- zims (zimzimas), apynei (< apvyniai) ~ apyniai. d. $ 121. Dėsningas d išnykimas pastebimas tarmės žodžiuose su priesa- ga -zda, pvz.: laza ~ lazda, lizas ~ lizdas, lazuot ~ lazdūoti (mušti lazda), lazéle ~ lazdėlė, lizėlis ~ lizdėlis, barza ~ barzda, barziot ~ barzdūoti (trinti ka su barzda), bargzyla ~ barzdyla, barziks ~ barzdukas, blauza ~ blauzda, ‘blauzittke ~ blauzdziuké, brazas ~ brizdas, braziiot ~ brazduoti (skusti morką ar kita daržovę į smulkius skutelius), grasmizas ~ gramzdas (baltas kietas grybas, tinkantis sūdymui), grūzas ~ grūzdas (tas pat), vézas ~ vėzdas (lazda, kuoka), bézas ~ bėzdas (krūmas, panašus į puting, raudonomis uogomis), skuzbezis ~ skūzbezdis (grybas, iš kurio dūmai rūksta). Jaunieji tarmės atstovai šiuos žodžius taria su d priesagoje. $ 122. Priebalsių išnykimas žodžio pradžioje retas ir atsitiktinis daiktas, pvz.: okiečei (vokiečiai), olungž (volungė), Olungiške (Volungiškė, kaimo pava- dinimas), overis (voveris), rolai (brolau), roliūk (broliuk), rolyti (brolyti), črem (gėrėme), érsim (gersime), šūpūže (rupūže), indtumei (žinotumei), Tarmėje dažnesnės ir įprastesnės tokios šių žodžių lytys, kokios yra lk. 7. Priebalsių pridėjimas ir įterpimas § 123. Žodžio pradžioje prieš ie tarmėje visada yra pridedama 7, o prieš wo Kkartais ©, pvz.: jieškau (ieškau), jieva (ieva), jietis (ietis), jiėšmas (iešmas), viūoga (uoga), vuogaut (uogauti), vafikšlis ~ aukšlis (iš beržo tošies padarytas indelis uogoms rinkti). § 124. Tarp dviejų balsių, priklausančių ne tam pačiam skiemeniui, o kai kada ir žodžiui, kartais įterpiamas j. Dažniausiai taip atsitinka, kai vienas balsių yra priešakinės eilės, antras — užpakalinės, pvz.: Pajikojei ~ Paikojai (kaimo pavadinimas), į jūpa ~1 Ūpą, įjdudžiau ~ jdudziau, įjėjaiį ~ įėjau, įjeit ~ įeiti. § 125. Nedėsningai žodžio pradžioje kartais pasitaiko priebalsių pridėji- mo atvejų, pvz.: taiūkštas (aukštas), džiogys (žiogas), silsčtis (ilsėtis). § 126. Žodžio viduryje kartais įterpiamas k, pvz.: pluokštas (pluoštas), raikštis (raištis), pėkščes (pėsčias). Manoma, kad įterptinis 4 panašiais atvejais yra atsiradęs dėl analogijos su kitais žodžiais **, Greičiausiai dėl analogijos su kitais žodžiais A yra sutin- kamas ir žodyje sklidus (slidus, plg. sklidinas). 83 Zr. H. Dupsean nn O BeraBoukbiXt A Hg Bb GajabTHHCKHX® S3bIiKAXb, 9 — 11, C.-[Terep6yprs, 1913. 174 8. Įvairūs artikuliaciniai pakitimai § 127. Žodžio pradžioje vietoje lk b prieš / kartais yra tariamas p, pvz.: supliūška (subliūško), pluiik (blunka). ; Kai kurių svetimos kilmės žodžių pradžioje p išvirsta į b, pvz.: blidmba (plomba), bliombuot (plombuoti). GOHETHKA MBOPA BACCEKHHA PEKH MHTYBA 9. H. TPUHABSLIKEHE Peamnome Lens nacrosmeii pačoThi — onkcarh H HAYYHO HCCJIEJIOBATH (DOHeTHUeCKYIO CHCTEMY roBOopa CeBepO-3amajHbiX ayKIUTafiToB, B KOTOPOM COXPaHSIeTCsi MecTO yJlapenusi, CBOICTBEHHOE JIATepPaTypHOMY SI3bIKY. B paGore onpeneasiercss 3BYKOBOil COCTaB, OMHCHIBAETCS yJapeHHe, H3yda- fOTCS] HHTOHALMS,, BOKAJIM3M H KOHCOHAHTH3M IOBOpA. OonernueckHe SIBJIEHHSI roBOpa OOBLSCHSIOTCSI HCTOPHYECKH; OHH CpaBHH- BAIOTCSI C (PAKTaMH JIMTOBCKOIO JiKTepaTypHOro si3blKa H COCEJAHHX T[OBOPOB. B pabore ycranaBaMBalOTCS TAKE 3aKOHbI BO3HMKHOBEHHSI, pacripocTpaHeHHSA H ynorpebnenusi (poHeTHUECKHX sBJeHHH roBopa. Takum o6pa3oM, GoHerTHKA ropopa B paGore npejcCTaBisieTCsl Kak CHCTeMa B ee PasBHTHH. B BBOJHON uacTH yKasaHbl TrpaHHIBl Ho TeppuTOpHs rosopa. Paccmarpu- BaeMblii TOBOpP 3aHHMaeT UeTbIDeXYTOJIbHHK, oOpasyemsiii lOpGapkckum H. Pacceii- HSŪCKHM pafioHaMH, Ha OKpaHHaX KOTOPOrO HMReIOTCS CJeflylollHe HaceseHHbIe nynktel: Cmanununkail, Bamxrupuc, [umkaitusii, Craksii, CkupcHemyne. [lo COKpalenuio ČOe3yjiapHbIX APeBHHX JOJIHX KOHEYHbIX -a, -as, -e, -es (B JIMT. f3. -0, -0s, -&, -€s, Hanp.: sąka ,,rosopur (-aT)‘‘, šakas ,,BerBH‘‘, sake ,,ckKa3aJ1 (-K)“, šakes ,,BHJIbI'‘) TOBOp OTHOCHTCS K HAapeuyHio CeBepo-3anajiHblX ayKIUTaHTOB. T 'panuna ycsoBHOH OTTSKKH yaapenus (no JinHHH IOQopaiiusait — Oopkenai — IlanmjuHHe) orziensier roBop OT FOBOPOB JIPYTHX CeBepo-3anajiHbiX ayKIUTaiToB. Coxpanenne TBepAOro / nepejį IJaCHBIMH 3aJiHETO psiia OTAEJSET H3yyaeMblit roBOp OT roBOpa CeBepo-3allajiHbIX ayKuITAHTOB, paHee npuHajexaswero Kuiaii- nejickoMy kpaio (K sanagy or CMaJMHMHKAal H3-32 BAMSHHS HEMELKOro s3blKa npousHocaTest pliduks ,,BoJioc““ Bmecto plauks n T. n.). Ha Bocroke rosop rpa- HHYHT C BEJIIOOHCKHM TOBOPOM. Dra rpaHHua BnepBble Oblla ycTAHOB/JIEHA A. Camicom B 1933 roy (cM. Archivum Philologicum, IV). B jaunoji paGorte rpaHHubi: roBopa yToyHedbl. B Hacrosinee Bpemsi K BeJIOOHCKOMY TOBOpY elle OTHOCHTCSI TEPPHTOPHs K BOCTOKY oT Jauuun: CkupcHemyne — DBapamxsii — Craksiit — Apérana. Hano orMeTHTb, 410 K BOCTOKY OT IpaHHIbl, YCTAHOBJICH- HOH B paGore, GesyjapHbie -ė, -O TOJIbKO B OTKPbITOM KOHUE CJIOBA NpeBpaTH- Jucb B -i, -u (sdki ,ckasan (-K)“, saku ,roBopur (-sT)“), a B 3a- KPbITOM KOHILE CJIOBA 3TH 3BYKH He OTJHYAlOTCs OT 3BYKOB JIHT. 53. AGcomoTHoe npeBpaiieHiHe KOHEUHbIX GesyjapHbiX -0, -¢ B -u, -i HaGaozaercs JHB Janelle K BOCTOKY (OKOJIO BejitooHbi H Apéraner). Ha tore roBop aoxoaut 175 no ceBepnoro Gepera p. HsMynac # conpukacaercs ¢ BeMOOHCKHM TFOBODpoM 3aneManbs. Ha ceBepo-3arta/te: GoJibuune Jeca OTJEJISIOT [OBOP OT *KEMAHTOB ĮktynuHHHKOB. Haxojisicb Mexkjįty roBopoM *keMANTOB JYHHHHHKOB Ho BEJIOOH- CKHM TOBOpOM, paccMaTpHBaeMblii roBOp Ha 3anajHoil CBoeil OKpanHHe HMeeT He- KoTopble OOIHe 4YepTbl C JKeMaHTCKHM, a B BOCTOUHOM CBOeM YIrJjy — C Be- JIIOOHCKHM TOBOPOM. $13pIKOBLIIT MaTepHas COOHpaACs nyTEM Onpoca npejcTaBHTeJIeli H3yuaeMo- ro H coceanux rosopoB. B 1948 —1955 rr. nposemeno okono 450 Gecen B pa3JIHUHbIX MeCTax H3yuyaeMoil TeppHTOpHH. B 3akmntoueHHH BBOJIHON 4aCTH TNPHBOAATCS JaHHBIE [0 HCTOpHH Kpasi H paeres. 0030p JuTepaTypbl (HeKOTOpbIe (paKThl aTOro roBopa paccMaTpHBAIOTCSI B SI3bIKOBbIX Tpyjax H. IOmkn, K. Slymioca, A. Bapanayckaca, A. Tlorojnnna, A. Camnca un Ap.). 3ByKOBOIi cocrTaB. B roBope unMeioTC1 caepyioillde IJacHble: a, g, 65 €, ¢, i, y, i» O, u, Ųų, ū. [lpousnomenne GONBIIKHCTBA TJIACHbIX COBNALAET C NPOH3- HOIIIEHHEM TJIACHBIX B JIMT. $13., TOJbKO IJacHblii e nepej TBepAbiM COIIACHBIM BCErjla MPOM3HOCHTCSI C OTTEHKOM a. Tak MPOM3HOCHTCS € B TaKHX CJIOBAX, Kak bérzas ,,0epe3a‘‘, nėš ,,nonecer (-yr)*“. B ciaoBax HHOS3BIYHOTO MPOHCXONK/EHHS H B JK(DTOHTHUECKHX COYeTAHHAX raacHblii O ObiBaer cabo JIaOHAJIH3OBAHHbIM H MPOM3HOCHTCS C He3HAUHTEJIbHLIM OTTEeHKOM a. Tak O rpoH3HOCHTCS B CJIOBAX kalidsai ,,kanoum‘, raudėnc „,„,Kpacnbii““ H B ap. B roBope umetorcs 19 co- raacHbiX: b, d, g js k, I, myn, p, 1, 8, & t, v, 2, % f, ch, h. Cornacubie f, ch, h B roBope BCTpevyaloTCsi peke APVIHX, TAK Kak CTapiuue NpeJlCTaBHTeJIH roBopa BMECTO HHX MPOM3HOCST 3BYKH p, k, g. CornacHbie NpoM3HOCATCS Kak B JHT. 513. OHM BCe OBIBAIOT TBEPALIMH H MSITKHMH, TOJIbKO jį BCErjia Msrkoe. HocoBoe n nepen 3annuenėOnsiMH Kk, g Bcerpa ObiBaer 3aaHeHéOHbiM. Tak npo- M3HOCHTCS n B cJoBax lanka ,,ayr‘‘, lefigvas ,nerkuii‘‘ H B Ap. B rosope umetoress 4 adppuxars: c, & dz, dz. HanGonee penkoii sisasiercs adpuka- ra dz. Addprkatsl ObIBAIOT TBEPIABIMH H MSTKHMH; OHM MPOH3HOCSATCS Kak H B JuT. 513. [OBOpy H3BeCTHBl Te Ke ApeBHHE AW(PTOHrH H AH(PTOHTHYECKHEe CO- geTaHusi, KOTOpble BCTpeqaloTcsi H B JT. 53. Kpome HHX, B roBope BCTpevaloT- csi B1OpHYHble AHGDTOHTH, AM(DPTOHrHYeCKHe HW TPH(PTOHIHYECKHE COoueraHus. Bropuutpie AM(PTOHTH B roBOpe BO3HHKAIOT TMYTeM KOHTPAKUHH H 3/H3HH raacHeiX (prait ,,MpoOXoauTL'‘, preit ,,nopoiTu'‘). Bropuunble aud TOHrHUECKHE HW TPH(TOHTHYECKHe COUeTAHHS BO3HHKAIOT M3 TIJacHoro (a, e, Ėė, i, y, O, u, 0) wan aucpronra (waue Bcero ie, uo) H corjacHoro l, m, n, r, j, v NpH cokpa- IIEHHH KOHIA CJIOBA WJM B CJIOBOCJIOXKeHHH (spragils ,,mon0oTHn0‘‘, NE€munc „Hsamynac“, teténc , Myx Ttétu‘', akyls ,,30pkuii‘‘, atėls „oraBa““, kūnc „TeJI0O““, gyvs ,,KHBOM‘*, šautuvs ,,pyxbe‘, aluj „B nuse'‘, pienc ,,MOJIOKO““, tievs ,,oren‘*, Ziemkencei ,,03umbie’‘). Muorma BerpeuatoTCsi TPH(PTOHTHUECKHE coyeranusi ai, au, ei +1, m, n, r (kialilviedris ,,cBHHOe BeApO‘‘), HO OHH He- pejko nepexoaat B audronrn (pagalst < pagailsta ,.cTaHOBHTCS >KAJIb““). Y napense. Mecro OCHOBHONO yjapenus B KH3ygaeMOM rOBOpe HHYeM He OT- nuuaeTcA OT Mecra yjAapeHus B JWT. 53. Kakaoe CJIOBO OObIYHO HMeeT OHH vaapsiemblii caor (karvélis ,,rony6e‘‘), HO CJIOBa ¢ Oe3yjiapHbIM cyddukcom -av- 176 H HEKOTOpBIE ČJIOXKHEIE CJIOBA HHOTjIA HMEIOT H mobGounoe yjjapenne. OHO Berpe- qaetrcsi Ha NpejloCJIejįHeM CJIOTe TaKHX CJIOB, Kak baltava ,,OeJieJio“', akétvirba- lis (,,Goponuih 3y6“* u ap. B roBope BCTpeyaloTcsi MHOrouHcJIeHHbIe CJIV UAH npokJu3nca Mu 3HKJIH3KHCa. Muorjpa MecTO yjgapeHHs1 SIBJISIETCH 3ByKOBbIM KpHTe- pHeM pasJuyus 3HauenHė cao (Salty < šaltyje ,,B Mopo3e““, šaltį < šaltyn „XoJIoJ1Hee““). lHuronanas. B ncecjiejgyeMoM rosope HMetoTCA 4 BHAA HMHTOHAUMi V JLApdA- EMbIX CJIOTOB: Kparkas (trumpinė), nnexojpsimas (tvirtapradė), BOCXOJISILASI (tvirtagalé) H cpennsia (vidurinė). Ujiachbil 3ByK, KOTOpoMy CBOHCTBEHHa KpaTKAsi HHTOHAILHSI, INpOH3HOCHTCSI KpaTKO, HO CHJibHO. C TaKOH HHTOHALHeH MPOM3HOCATCS BCE VJapsieMbie KpaT- KHE IJacHble, HeCMOTDpS51 Ha HHX NpoucxoxkjeHue (kast „KOnaTb““, šaka ,,BeTBb“, laukė ,,B noJie““, geri ,,p0Opbie““, suku „,Kpyuy““, soks ,,COK‘‘). Ilpu npoM3HOILIEHHH YAAPSEMOro IVIACHOrO C HUCXOJAILEH MHTOHAIHEH CHJIA roJioca KOHIeHTpHpyeTcsi Ha Hauane 3Byka (békt ,,GexarTb“), a B audronrax, JAH(PTOHrHYECKHX H TpHOTOHTHUECKHX COUeTAHHSX OHA KOHUEHTPUpYETCs Ha nep- BoM Komnonenre (baime ,,ctpax‘‘). [aacHblit 3ByK, KOTOpPOMY CBOICTBEHHA HHCXOJIsILILASI HHTOHALLHSA, OObIYHO ObIBAeT JĮOJITHM, HO [epBbli KOMMOHEHT i, u, 041, m, n, r, v Bcerpa ObiBaeT KpaTKuM (vezims ,, Tejera‘, érs ,,B03- ayx‘). B cydduxce -aitis, -aité HUCXOAsUlAS MHTOHALMS NO XapakTepy NMpo- H3HOUIEHHs1 NpHOJHKaeTcs: K NPEPBLIBHCTON CHJBHOHAYAJBHON HHTOHALIHH KeMaiTCKHX TFOBOPOB. Bocxoasinas WHTOHALLKS IO XapaKTepy ABHIKEHHs roJioca NpHOJIHxKA2eTCS K ONKH- cannoii K. SlyniocoM paBHOMEPHO BOCXOsilLeli HHTOHAIHH JJHTOBCKOTO si3bikal. Ona 3HAYHTEJIbHO KOpoue MpOTSKHOIH HHTOHALLMH, CBOHCTBEHHOI JKeMaiTCKHM roBopam. B nponecce npon3HeceHHsi yAapseMoro TJIacHOTO ¢ BOCXOAsillell HHTOHAUHel CHa roJI0ca KOHHEHTpHpyeTCA Ha KoHue 3ByKa (Iške , mieten‘), a B audpronrax H audrori- FHYECKHX COYETAHHSIX OHA KOHUEHTPHPYETCsl Ha KOHLE nepBoro H Havaje BTOPOro KoMMoHeHToB. OGa KOMINOHeHTa TaKoro AW(PTOHrd HJIH AH(PTOHMHYIECKOTO CoueTanHs yale BCero ObiBaloT NOJIYJJOJITHMH (baide ,,myran‘‘), HO nepBblii KOMIOHEHT CHJIbHOKOHEUHbIX JH(TOHIHYECKHX COUeTaHHH ė, y, G1, m, n, r, V sBJISAETCS Bcergja gojirnuM (zvyrs ,.rpasuii‘‘). B TpHTOHrHUECKHX COYETAHHAX CHJA rOJIO- ca KoHueHTpHpyeTCA Ha JABYX nepBbiX KomnoHeHtax (ki€mZoles ,,mypasa‘‘). [Mo ABHKEHHIO rojioca H MECTy KOHUEHTPAalHH CHJIbI PoJIoca CPefHss HHTO- HAMS SIB/SIETCSl COKpAUleHHON H HeJOBeJIeHHOM 0 KOHIA BOCXOAsLIeH HHTO- nauueit. IMepBbiii KOMNOHEHT AKOTOHTHUeCKHX COYETAaHMil CO cpejiHeli MHTOHalHeH Ss 00blYHO GbiBaeT NOJIY JJOJITHM, a BTOpOH — KpaTKHM (ant „Ha““, medum ,,C Me- nom). C Taxol uHTOHauwell mnpousHocsTcsi: 1. BrOpHYHbIE JIHĖDTOHTHUeCKHe s COYETAHUsA C OTTAHYTHIM ygapeHHeM (geram „B jpoOpoM“); 2. BTOpHYHble AKO- TOHTHYECKHe COUETAHHS, BO3HHKINHe H3 CHJIBHOKOHeYHOro y, ol, m, n, r, v s s (vols ,,Ban‘‘, kolektyvs „,KOJIX03““). 1 Cp. Ke. K. Silekune ns, [lMamarnas Kūikka. KoBenckolt ryčepain, Koana, 135, 1900. 12, Kalbotyros klausimai 177 B Ge3ynapimix JOJITHX CJOrax TaKXKe. paaimuaioress HHTOHALKH. [lonrue npegyjgapHbie CJIOTH MPOM3HOCATCS C BOCXOAsuleld uuToHauueil (grėbėjė ,,rpa- Gesbmipiia‘’), a mnocsaeyaapHbie — ¢ HECXoxsueid (botkotis |, ,KHyTOBHILE). [oBopy H3BecTHbi MHOPOYHCJ/IGHHBIE CJIygaH NpeBpalleHus] HHCXOASIeH HHTOHA- und B Bocxopsiuyio (kėje „Hora“ H apZeltkdjis ,,MOXHOHOrHIi‘‘), BOCXOAsAULEH H KpaTKOHl HHTOHALHH — B HHCXOAsLYIO (gyvén < gyvėna ,,kuBer (-yrT)“, arims < arimas ,„,namHs““) H cJIygaH BOSHUKHOBEHHSI CpejHeli HHTOHAILHH M3 Ss Bocxoasmes (par < pei ,,uepes‘‘). Huorgna uuTOHaums sBJSETCS 3BYKOBBIM KpHTepHeM YCTaHOBJIHHS! 3HaueHust cJoB (Sako ,,passersasiercs (-IioTCS1)““ H. §akd „Ha BeTBH‘‘). Bokasuam. B 3roif uacTH paboThl paccMaTpHBAIOTCS. BOKAIIH3M OCHOBBI H KOHIIA CJIOBA HW KOMOWHATOpHbIE SIBJIEHHSI IVIACHBIX. [lpeBHue KpaTkue i, u, a Take H O (B CJIOBAX HHOA3BIYHOIO MPOHCXOXK- JIenHst) B OCHOBe CJIoBa Becerjia ObiBalOT KpaTKumu (sukt ,,KpyTHTb““). T'VracHbie a, e B GOe3yjgapHoM nofoxkenun ObiBaior KpaTKHMH (katė „Komka““), a mon VuapenHeM OGbriHO YAJHHSIIOTCS H.. NpoH3HoCcHTCS jpoaro (lps „JIKeT““), a, e B YAApSeMOM TOJIOXKEHHH He VJIŲMKHSIOTCSI B TeX Ke CJIyJasIX, Kak H B JIHT. f3. (mana ,,Mof““, gerasis ,,7100puifi‘‘). Kpome Toro, a ¢ nobouHsiM yjaapeHdeMm yale BCEro MPOM3HOCHTCSI Kak jonaroe (šūkava ,kankan (im) ‘). Bee ocranibhbe raiacHbie, a TaKxXe JAH(PTOHrH, AHPTOHrHUECKHe H TPHU(PTOHTHYECKHE COYeTaHHs Kak B V/apsieMoM, Tak H B 0Ge3yapHOM MOJIOKeHHH B rosope Bceraa ObiBaioT JLOJITHMH. PojncrBenHbie CJioBa B TOBOpe 00pasyloTcsi KOJIMYECTBEHHBIM H KayecTBeH- HbIM YepeJiOBaHHEM KOPHEBbIX IVIACHBIX. B kone caoBa u3MeHeHHsi BOKAJIK3MA Oojiee HOBbl, YeM B ero OCHOBE. B roBope J0BOJIbHO CH/JIbHO MPOSIBJISETCS 3aKOH COKpalleHusi GesyjapHOro KOH- na caosa. Kparkoe a B KOHuUe cJjoBa Jame Bcero ucuesaer (ndks „HoroTb“ , nėš ,,Hecer““), HO B 3aKpPLITOM KOHLE CJIOBA OHO COXpaHsieTcs nocje S, Šš, z, Ž, Cc, ¢ WAM MOCJIE HeCKOJIbKHX IIeJieBblX COrJiacHelX (salisas ,,cyxoh““, daržas ,,oropoa‘‘). B OTKpeiTOM KOHuUe cJioBa MOCJe v H JIOJIFOro cjora a TaK»e coxpausiercsi (griūva ,,pyuwmrcs‘‘). Kparkue © i, U B KOHUE cJioBa OOBIYHO ucyesaioT (smégenc < *smegenes ,,Moa3r““, alum < alumi ,,c nnBoM“, vaikams < vaikamus ,,JieTsaM‘‘), TOJIbKO B OKOHYaHHH 3BaT. Maj. ejį. 4. KpaTKoe e coxpa- nsercst (vyre ,,My»KuHHa‘‘, vaige ,,rope‘‘), a B OKOHY4HHH CJIOB C OCHOBONH Ha Uu — coxpaHsietcs H Kpatkoe u (digkus scp‘). [penne ppoJirne a, e (B MT. 513. 0, e) B Ge3yjjapHOM KOHL CJIOBA COKpaTHJIKHCb (ndma, POA. Maj. ef. 4. ,,joma‘‘, rafikas ,,pykKH‘‘), a B yJapsieMOM — MpeBDaTHJIHCb B O, € (pelds , mbm). Cokpamenne THX TJIaCHbIX B Oe3yJlapHOM KOHIE CJIOBa Mpo- M30LIJIO IO MX MpeBpalleHuss B O, €, Tak Kak H3 O, € He MOIJIH BO3HHKHYTb KpaTkue a, e. [IpeBHHe y, ū OCTalOTCA JIOJITHMH BO BCEX CJydasix B I1Jarojax 3 na. 6ya. Bp. (Ifs ,,6ymer noxap‘, dzilis ,,Beicoxner‘). B stom cJiyuae y, @ He COKpaTH/JIHCb H3-32 MpEBpallleHHs] HUCXOJAMIeH HHTOHAILHH B BOCXOJSILYIO. CuabHOHAYa/IbHBIE JU(TOHIH H BCe JpeBHHEe AH(PTOHrHYECKHE COYETaHHs B KOHL cJIoBa B rOBOpe NpPeBpaTHIHCh B KpaTKHe 3BYKH (vezi < *vežūo ,,Be3y““, 178 lūpa < *lapan „Jincr““, kite „Komky“*). Berpewaiorcss CJiygaHh Ho IOJATHX KOHEUKbIX, T. Ha3. HOCOBbIX TJIaCHbIX: |. B pojį. mag. MH. 4. Ų < un Bcerja JIOJI- roe (3a HCKJ/IOYEHHeM JIHYKbIX MeCTOHMEHHIH): nėsų ,,HOCOB‘‘, varnų ,,BO= pou‘‘, Ho: mūsu „,Hac“; 2. 3 <an BCeraa JOJITO6 B WM. Maj. el. H MH. 4. BCex mnpuyacTHii: bégas ,,Oerymuii‘‘, béga „Oerymne““); 3. ą <an Hj <in BCerja JOJrHe B OKOHYaHUSAX OOOHX KOMIIOHEHTOB BCeX MeCTOHMEHHbIX (opm (g8raji .,mobporo*‘, gerdje ,,c noOpoit‘‘, gergses ,,00pbix‘‘); 4. ą < an BCerja JoNroe B OKOHYAHHMSIX TB. Maja. el. 4. H BHH. Maj. MH. 4. HEKOTOPbIX MECTO- nMeHHė: tą „Cc TOHK““, tds ,,Tex“*; 5. | <in Bcerga Jo/aroe B BHH. naj. ex. J. HEeKOTOpbIX MecTouMenuii: andki ,,rakoii‘‘, kitoki ,,uHoii‘‘. B rosope BcTpe- 4alOTCsi CJyYaW, KOrja JApeBHHe JHODTOHTH B KOHIE CJIOBA COXpaHHJIHCb, Hanp.: B OKOHYAHHSIX TB. Maj. eA. 4Y., HM. H BHH. Maj. MH. 4. BCeX MpHJarare/bHbiX, UKCJIHTEJIbHbIX H HEKOTOpbIX MecToHMeHHii: didesnitojuo ,,c crapmumm‘‘, pir- muojuo ,,c repBbiM““, baisidusie ,,camble crpawmbie’‘, anodkie , Takue'‘, ge- rūosiuos ,,00puix‘‘. B s3bike crapuiero nokoJieHust AM(PTOHIH HHOTAA COXpa- HSIOTCS! B OKOHYAHHAX WHGMHHUTHBA H 2 JI. el. YU. MNOBEJIHTENLHOrO HAKJIOHEHHS (néstie ,,Hectu‘‘, békie ,,6ern‘‘). IpeBHee cH/bHoHauaJibHOe AU(PTOHTHUYECKOE coueraHHe en, B TOBOpe MPeBpaTHBIIHCh B €, B OKOHYAHUH MeCT. Maj. varie Bcero wucuesaer (pfevo „Ha ayry‘‘, laukuds „B noasx‘‘, širdy ,,B cepiaue‘, aluj „B nHBe““, HO: stoge ,,Ha Kpbinie““, akisė ,,B rsasax‘). B roBope game BCEro BCTPeYalOTCsl CJefylollHe KOMOMHATOpHbIE SIBJIEHHS B OOJIaCTH TJIACHbIX: pacLUMpeHHe TJIACHOTO e, TMepexXoj TJIaCHbIX 3ajįnero psa B MepeaHHe, KOHTPAKUHA H 3SJIH3HS. Konconantuam. B aroh gacrH pacecMaTpHBAIOTCHS MPOHCXOXKJAEHHE H [po- H3HOLLIEHHEe COrJIaCHBIX TOBOpa H MX KOMOHHATOpHBIE SIBJIEHHS. j Hcue3aeT B KOHIE CJIOBA , HAXOASCH MeKJY AH(PTOHrOM H KPATKHM FJIACHbIM H MEXKJLY JIOJTHM H KpaTKHM rJacHeiMH (a, e < en): lo ,,Jaer“ , rdu „pBer“ , raūko „B pyke““, vandeny ,,B Boje““, vérauples < vėjarauplės „BerpsHas ocna““. B coueraHHsx corJiaCHbIX C j nepejį TJIaCHbIMH 3ajlHero psiia j OObIuKHO HCUe3aeT (brėle < *brolja ,,Gpara““), Ho coueraHHs tj, dj B roBope, KaK H B JIHT. S3., npeBpaTHJIHCb B adĖdOpuKaTbi č, dž (gaidžei ,,meryxu‘‘, svečei ,,roctu‘‘); coue- Taunus bj, pj B OCHOBe cCJIOBa cCOXpaHHJIKCb (bjaūrus ,,POTHBHBIA‘, spjaut „TuuoHyTb““). B orJinyke oT JIKT. s13., COrVIaCHOe n B IrNiaroJiaX TOBOpa ucyesaer H nepejį s, t (skįt ,,pBarb““, skįsiu ,6yay pBaTb“, sėt „,craperb“., pasėsi nTocrapeelb'*, pasės „Tocrapeer (-ior)““). Addprakathl B roBope BerpegaloTCs1 Jame, UeM B JIHT. 513. OHH BO3HHKAIOT TaKiKe NyTeM ACCHMHJISILHH JABYX PSIIOM oKasapiuuxcst cornacHelx (t, d +s, 8, z, Z; n Hs, §, z): kiec < kietas ,,TBep- abit, pikčašei < piktSasiai napa‘, adzirze < atzirzė ,,npujeren KyxxKa‘, adzéle < atzélé „orpoc““, sdc < sddas ,,can‘‘, judckus < juod + Skus ,.cmy- rasik“, vienc < vienas ,,01HH*‘, bendzinc < benzinas ,,ČeH3Hn““. CorsiacHbie ObiBgatoT KpaTKHMH, HO |, m, n, r, Čygnytii BTOpbIMH KOMMOHEeH= TAMH CHJIbHOKOHEUHbIX JAK(DTOHTHUECKHX CO4eTaHHAĖ, ObIBAIOT TIOJIŲJIOJITHMH, HO MO CPaBHEHHIO C KOJIV JJOJITHMH i, U B TOM K€ CAMOM NMOJIOXKEHHH, OHH STBJISIIOT- csi 3HayHTe/bHO GoJlee KpaTKHMH. 179 [Meper riacHbiMH TepejHero psa Ho TJIACHbIMH, MPOABHHYTHIMH Briepejį, cornacHbie ObIBalOT MsArkumu (Tėtis „Tana““), a nepejį rJIACHBIMH 3ajlHero psd oHH TBepjbie (lėva ,,KpoBaTb“). CorJiacHbie k, g MArKHMH ObIBAIOT JiHLIb KOT/A OHH CTOSIT HENOCPEACTBEHHO Mepejį rJIaCHbIM TIepejHero psijla H IJIACHbIM, Npo- JBHHYTBIM BNepejį, HJIH KOrįla: OHH HaXOAATCS B KOHIUE CJIOBa TNepejį MSTKHM COrJIaCHbIM, BXOJSIIHM B TOT Ke Camblil CJIOT (kiėms „ABop““, kaušinis Sil - uo“, b&kt Gear‘). Econ nepep rgachbiM nepeAHero psja HJIH rJacHbIM, NPOABHHYTHIM BMNepejį CTOAT HeCKOJIbKO COIVIACHBIX, OHH BCE SIBJISIIOT- ca MATKHMH (paster bl€ „Mecro nop Kpbinieii““), HO CTeneHb HX MACKOCTH perpeccHBHO yMeHbluaercsi. CorJacHble roBopa sIBJSIOTCSE MATKHMH H B cJayuae, KOrJla OHH CTOSIT nepeji TBepjbiM k, g, 32 KOTOPbIM CJIeJlyeT MSIFKOe COrJiacHoe ~~ a WH TJIaCHOe MepejiHero psija (linkSm§be „Becenbe“, diTg{t „3aneBarb“). Bce B3pbiBHbiE COrJIaCHble B KOHUE CJIOBA MPOM3HOCATCS C acnkHpauneii. Uame Bcero acnupauuio umeior k, g, t. Ha crbike cJioB TH 3BYKH TepsiiorT CBolo acnupaumio. [lepex rJiyxuMH Bee 3BOHKHE COrviacHbie npousHocsitcsi rayxo (b&€kt ,,0exaTh'‘), a nmnepei 3BOHKHMH BCe TJy- xHe — 3BoHKO (libdams ,,Bbixons‘‘). KoHrakTHasi acCHMHJSLUHA HAOMOAAETCS Ha CThbIKe COrJIaCHbIX S H &; z H dž. s B 3TOM cJlygae npespauiaercst B Šš (mėščiau ,„„OpocHJr Obi‘), z — B ž (liždžiūks ,,ruesapiuko’’). Corjiachbiė n nepejį p HHOrjja npespamaercsi B mo (pempiikščei < penkpiiščiai „,Jrynunu““). [oBopy H3BecTHbi CJIy3gaH JAMCTAHUMOHHOH ACCHMHJISIHH (Šušūka < sušūko ,,32- KpHuaJi (-au)**). Cayuan auccumuisuud B rosope peakd (léndre < nėndrė „TpocTHHK“). [OBOpY H3BECTHBI CjiygaH HCUYE3HOBEHHSI HEKOTOPbIX COMVIACHBIX šakotis < šakkotis ,,pykosTka BHI‘, érsim < gérsime „OyjieM nHTb“, mudi < mūdvi „Mbr 06e““, mą < man „MHe“, gery < geršn „K JryumemMy“). B roBope BCTPEYaloTCsl KOHTAKTHAS H JHCTAaHLHOHHASI MeTATe3bi (drĖkst ,,pBaTb“ i dreskiū „pBy“, primdėlė < pirmdėlč | nepsoreska‘‘; vordtlinkis < voratinklis ,,nayTH- Ha'*, vielninks < vienlinkas ,,0HHAPHBIA*‘).