Kirtis ir priegaidė Kretingos tarmėje

LT RT ULVIEŲ .RALBOTYROS KLAUSI MA I, I L.1.E-"P Ui OS TSR MOK SEY AKADEMI JA KIRTIS IR PRIEGAIDE KRETINGOS TARMEJE J. ALEKSANDRAVICIUS Cia aprašomi Kretingos tarmės kirtis ir priegaidé. Į aprašomąjį plotą įeina ne tik Kretinga, bet ir kai kurios netoli Kretingos esančios vietovės, būtent: Palanga, Darbėnai, Kartena ir kt. Aprašomoji tarmė pagal lietuvių dialektologijos tyrinėjimuose priimtą skirstymą priklauso pajūrio žemaičių dounininkų tarmei. Kadangi tarmės, kaip kalbinės sistemos, ypatybės labiausiai išryškėja ly- - ginant su literatūrine kalba, tai čia kirtis ir priegaidė nagrinėjami daugiausia lyginimo su literatūrine kalba metodu. Kirtis Pajūrio žemaičių dounininkų tarmės ‘kir¢iavimas labai skiriasi nuo litera- tūrinės kalbos kirčiavimo. Čia ypač pažymėtinas kirčio vietos nesutapimas su literatūrine kalba. Būdingiausieji pajūrio žemaičių kirčiavimo bruožai yra kirčio atitraukimas ir palinkimas turėti žodžiuose ne vieną, o du Rkirčiuotus skiemenis. Dėl šių kirčiavimo ypatybių tarmės žodžių kirčio vieta daugiausia ir skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Spėjama, kad kirčio atitraukimui atsirasti turėjusios įtakos kuršių ir sė- lių kalbos. Kirčio atitraukimas yra palinkimas tarmėje atitraukti kirtį nuo žodžio galo į pradžią. Kirčio atitraukimas būna dvejopas: vienose tarmėse kirtis ati- traukiamas tik tam tikrais atvejais, o kitose — visais atvejais (išskyrus tvirta- pradžio ilgumo galūnę). Kai kirtis atitraukiamas ne visais atsitikimais, o nuo trumposios galūnės (senosios tvirtapradės) tik į ilgą šaknį, pvz., give ~ gyva (Mūšos upynas), toks kirčio atitraukimas vadinamas sąlyginiu kirčio ati- traukimu!. Antrasis kirčio atitraukimas yra toks, kai kirtis nuo tvirtagalės ir nuo trumposios galūnės (išskyrus tvirtapradžio ilgumo galūnę, nuo kurios kirtis visai neatitraukiamas) atitraukiamas į kiekvieną šaknį — ilgą ar trumpą: 1 Žr. Archivum Philologicum, 4, 32, Kaunas (1933). 7. Kalbotyros klausimai 97 I.u,kū ~ laukai, ro.n,ka ~ rankd, gė,rd ~ gerd, šd,kd ~ šaka (šiaurės ir šiaurės vakarų žemaičiai), laikai ~ laukai, giva ~ gyva, šaka ~ šaka (Joniškis)?, Toks kirčio atitraukimas vadinamas visuotinių kirčio atitraukimu. Kretingos tarmė turi visuotinį kirčio atitraukimą, Čia kirtis atitraukiamas nuo tvirtagalio ilgumo ir trumposios galūnės (išskyrus tvirtapradžio ilgumo galūnę, pvz.: sakdu ~ sakau (sakaū), dard ~ darai (darai), laukdms ~ laukams) į kiekvieną— ilgą ir trumpą šaknį: /ū-u,kū ~ laukai, da.r,£G ~ daržai, vie, £7s*~ . vėžys, rd,gis ~ rugys, kop,rd ~ kupra, még,la ~ miglė. Kretingos tarmėje pažymėtinas kirčio atitraukimo savotiskumas. Čia kirtis atitraukiamas ne visiškai, o padalijamas tarp žodžio pradžios ir galo: dalis kirčio nutraukiama į žodžio pradžią, o kita dalis paliekama buvusioje kirčio vietoje. Todėl, kirtį atitraukus, žodyje atsiranda du kirčiai — be senojo kirčio, atsiranda dar naujas kirtis, vadinamas aztitrauktiniu kirčiu: ša,ka ~ Saka, lenta ~ lenta, ro.n,kd ~ ranka, gė.i,dis m gaidys, dork lis ~ arklys, longa ~ langai, vie, #1 s ~ vėžys, do.u,bie ~ duobg. Balso spūdžio atžvilgiu tuodu kirčiai tarméje nevienodi: atitrauktinis kirtis yra stipresnis už senąjį kirtį, vadinamą šalutiniu kirčiu. K. Būga savo žodyno įvade pabrėžia, kad „Žemaičiai, be naujojo atkeltinio kirčio, tebeišta- ria ir senąjį galūnės kirtį, kuris betgi yra silpnesnis už naująjį“““. Tarmės ša- lutinis kirtis atliepia literatūrinės kalbos kirtį, pvz.: akis~ d,kės, ausis ~ a-u,sės. Reikia pažymėti, kad ne visoje žemaičių dounininkų tarmėje būna toks kirčio atitraukimo savotiškumas, kai atitraukiant kirtis padalijamas į dvi dalis. Žemaičių dounininkų šiaurės rytų kampe (Vegeriai, Klykoliai, Akmenė), kuris įeina į visuotinio kirčio atitraukimo plotą, kirtis atitraukiamas iš žodžio galo į pradžią visiškai, senojoje vietoje nepaliekant jokių pėdsakų: rdnka ~ ranka, ūusęs ~ ausis. Šiuo atveju kirtis atitraukiamas nuo žodžio galo į pradžią vi- siškai, todėl žodyje tesusidaro tik vienas kirtis. Tarmėje yra žodžių, turinčių po tris ir keturis kirčius, kurie atsiranda triskiemeniuose ar keturskiemeniuose žodžiuose, kirtį atitraukus iš žodžio galo į pradžią: §,loma ~ šilumū, blėz,dinga ~ blezdinga (kregždė), da.r,bėninkūs ~ darbininkūs, dré,gdntius ~ drigantūs (eržilus), vė,/ienėjė ~ velénija. Trečiasis kirtis (antrasis nuo galo) čia vadinamas šalutiniu atitrauktiniu kirčiu. Jis atsiranda dėl kirčio atitraukimo iš žodžio galo į pradžią, kai žo- džio gale išlieka ne tik senasis kirtis, bet dar kirčiuojamas šalia jo esantis skiemuo. Šitas skiemuo ir turi šalutinį atitrauktinį kirtį, Jis šalutiniu atitrauk- tiniu vadinamas dėl to, kad yra silpnesnis už atitrauktinį, pasakytume, už pagrindinį atitrauktinį kirtį, bet stipresnis už šalutinį kirtį, 2 Žr. Archivum Philologicum, 4, 32, Kaunas (1933). 3 Visi priebalsiai prieš balsius ¢, i (i) ir dvibalsį ie, o priebalsiai & g, &, I, §, ž dar prieš balsius e, e¢ (ė, €) ir dvibalsius ef, ei jokiu minkštumo ženklu nežymimi; nes tais atvejais jie visada minkšti, Čia vartojama Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos (1956) teikia- moji transkripcija, * K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1 sgs., LI, Kaunas, 1924, 98 Tarmėje yra žodžių, turinčių du kirčius, atsiradusius ne dėl kirčio ati- traukimo, 0 dėl palinkimo kirčiuotai tarti ilguosius skiemenis. Kalbėdami apie kirčio atsiradimą dėl palinkimo kirčiuotai tarti ilguosius skiemenis, susidu- riame su dviem kirčiais — pagrindiniu ir nukeltiniu. — Pagrindinių kirčiu čia vadinamas toks kirtis, kurį turi žodžiai, neatitrau- kiantieji kirčio iš žodžio galo į pradžią. Tokie kirčio neatitraukiantieji žodžiai, be pagrindinio, gali turėti dar vieną kirtį — vadinamąjį nukeltinį. Jį turi tokie žodžiai, kurie po pagrindinio kirčio tarmėje turi ilgą skiemenį. Po pa- grindinio kirčio esantysis ilgas skiemuo tarmėje tariamas kirčiuotai. Dėl tokio skiemens kirčiuoto tarimo ir atsiranda, be pagrindinio, dar naujas kirtis — nukeltinis. Nukeltiniu jis vadinamas dėl to, kad pagrindinis kirtis padalijamas į dvi dalis, ir viena jo dalis lyg ir nukeliama iš žodžio pradžios į galą, t. y. kirtis padalijamas tarp žodžio pradžios ir galo: drk,16u ~ arkliuo (arkliui), vū,kdu ~ vaikuo (vaikui), séind ~ sienai, šd,nči ~ šūnie (šuniui), praus,rčis ~ praūsties (praustis). Stipresniu balsu tariamas pagrindinis kirtis, o nukelti- nis — silpnesniu. Nukeltinio kirčio atsiradimas yra lyg ir atvirkščias kirčio atitraukimo iš žodžio galo į pradžią veiksmas. Nukeltinis kirtis būna tais atvejais, kai po pagrindinio kirčio yra ilgas skiemuo arba ilgas skiemuo, atsiradęs iškritus uždaros galūnės trumpajam bal- siui: /0n,géu ~ languo (langui), trio,bd ~ trėbai, kūrk,la ~ kaiklai, bim,būls ~ bimbalas, vér,pdls ~ veipalas, gie,rdls ~ gėralas, dio,béls ~ dėbilas, kėr,mėns m kifminas, š0,sėns ~ žąsinas, kdn,dduls ~ kanduolas (branduolys). Kai kuriais atvejais žodžių su nukeltiniu kirčiu pagrindinio kirčio prie- gaidė būna trumpinė. Tai įvyksta tada, kai skiemenį, ant kurio krinta pagrin- dinis kirtis, sudaro trumpai tariamas balsis: kd,rėns ~ kūtinas, d,vėns ~ avi- nas, std,l0u ~ stiluo (stalui), ga,l6u ~ giluo (galui), a,vé1 ~ vie (aviai), §a,kd ~ šūkai, sdk,rčis ~ sukties (suktis). Reikia pažymėti, kad tais atvejais, kai žodyje nėra nukeltinio kirčio, priegaidė būna ilga: kdrena ~ kūtiną, dveno ~ ūvinu, stala ~ stalo, gala ~ gūlą, avis ~ ūvys, šakas ~ šakos. Sudėtiniai žodžiai, paprastai, būdami daugiaskiemeniai, daugiausia turi po du kirčius — pagrindinį ir nukeltinį. Šiais atvejais, kaip ir nesudėtiniuose žodžiuose, nukeltinis kirtis eina po pagrindinio kirčio. Nukeltinį kirtį turi daugiausia tie sudėtiniai žodžiai, kuriuose pagrindinis kirtis krinta ant jungia- mojo balsio arba ant pirmosios sudėtinio žodžio dalies: avė,kdilis ~ avikailis, galvio,vėršis ~ galvėviršis, saulie,kdira ~ saulékaita, griebla,kiiotis ~ grėblako- tis, ognd,véite ~ ugndvieté, aki,brdukšmis ~ akibruoksmis, sdld,ri kitis ~ sald- rūkštis, pds,briolis ~ pusbrolis, rėt,s į kis ~ rétsykis, kélvéite ~ kélvieté, luopét,- kilotis ~ lop€tkotis, meškėr,kūotis ~ meskérkotis. Jei žodyje po pagrindinio kirčio tarméje nėra ilgai tariamo skiemens, tai toks žodis neturi nė nukeltinio kirčio, nors pagrindinis kirtis krinta ant jun- giamojo balsio arba ant pirmosios sudėtinio žodžio dalies: miešlūvežšis ~ més§- laveZis, arklaganis ~ arklaganis, Rauldseris ~ kiaulūšeris, rarpšakis ~ taipšakis, po.spade ~ pūspadė, 99 Nukeltinio kirčio nebūna ir tais atvejais, kai pagrindinis kirtis tarmėje būna antrojoje sudėtinio žodžio dalyje: veinrdnkis ~ vienraūkis, stuorliipis ~ storlūpis, detpélvis ~ didpilvis, mafakalbis ~ mazakalbis, veindkis ~ vienūkis. Iš to, kas pasakyta apie tarmės kirtį, matome, kad tarmėje yra iš viso penki kirčiai: atitrauktinis (pagrindinis atitrauktinis), šalutinis, šalutinis ati- trauktinis, pagrindinis ir nukeltinis. Tarméje žodžiai gali turėti ne tik po vieną kirtį, kaip literatūrinėje kalboje, bet ir po du, kartais net daugiau kirčių. Priegaidė Kretingos tarmėje žodžių priegaidės, kaip ir žodžių kirčio vieta, labai skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Šioje tarmėje yra ne trys, kaip literatūrinėje kalboje, 0 penkios priegaidės: trumpinė, tvirtagalé, laužtinė, vidurinė ir tvir- tapradė. Kai kurios priegaidės yra panašios į literatūrinės kalbos priegaides, o kai kurios būdingos tik tarmei. Savo balso judėjimu panašesnės į literatūrinės kalbos atitinkamas priegaides yra trumpinė, tvirtagalė ir tvirtapradė, o laužtinė ir vidurinė priegaidé yra būdingos tik tarmei. Nuo literatūrinės kalbos prie- gaidžių labiausiai skiriasi laužtinė, kuri tarmėje tariama vietoj literatūrinės kalbos tvirtapradés ir pasižymi smarkiu kritimu, balso lūžimu, daug smar- kesniu negu literatūrinės kalbos tvirtapradė priegaidė. Tvirtagalė priegaidė panaši į literatūrinės kalbos tvirtagalę priegaidę tik savo balso kilimu, o balso kritimu skiriasi, Tarmės tvirtagalė priegaidė ilgesnė ir labiau tęsiama negu literatūrinėje kalboje. Vidurinės priegaidės literatūrinė kalba visai neturi. Ji panaši į tvirtagalę, tik žymiai trumpesnė. Tarmėje vidurinė priegaidė ta- riama ant pailgėjusių trumpųjų balsių, pailgėjus trumpinei priegaidei arba atitraukus kirtį nuo žodžio tvirtagalio ilgumo galūnės į tvirtagalio ilgumo šaknį. Kaip minėta, kai kurie žodžiai tarmėje turi po du, kartais net daugiau kirčių, o kirčiai "gali būti — pagrindinis, atitrauktinis bei nukeltinis. Priegai- des tarmėje turi ne tik pagrindiniai, bet ir atitrauktiniai bei nukeltiniai kir- čiai. Kadangi visi kirčiuotieji skiemenys turi ir priegaides, vadinasi, žodžiai, turintieji po du kirčius, turiir po dvi priegaides, o žodžiai, turintieji daugiau kirčių, turi po tiek pat priegaidžių. Atitrauktinio kirčio priegaidė būna trejopa: trumpinė, vidurinė ir tvir- tapradė. Trumpinė atitrauktinio kirčio priegaidė būna tada, kai kirtis nuo trum- posios ar tvirtagalio ilgumo galūnės atitraukiamas į trumpą šaknį: laūz,dd ~ lazda, mé,dds ~ medūs, rd,sa ~ rasa, sd,ld ~ sala, $¢loma mo šiluma, ¢¢,kéna ~ tekind, nas lis ~ našlys, šė,ris ~ Ser§s, a,véna ~ avinai, ka,ténd ~ katinai, pé,- lėnū ~ pelenai. Vidurinė atitrauktinio kirčio priegaidė būna tada, kai kirtis nuo trumpo- sios ar tvirtagalio ilgumo galūnės atitraukiamas į tvirtagalio ilgumo šaknį: d-u,sės ~ ausis, Id.n,kd ~ lankd, bd.rz,dd ~ barzda, skio,ld ~ skola, Zed,ma ~ žiema, ld.uka ~ laukai, dė.u,bie ~ duobė, viesie ~ vėžė, šžūo,lie ~ žolė, pūs,- lie ~ pislé. 100 Tvirtapradė atitrauktinio kirčio priegaidė būna tada, kai kirtis nuo trum- posios ar tvirtagalio ilgumo galūnės atitraukiamas į tvirtapradžio ilgumo šaknį: d.rk,lis ~ arklys, grieb,lis ~ grėblys, Id.n,ga ~ langai, šė.r,dės ~ Sirdis tie,0i ~ tėvai, ¢&d.u,dolis ~ čiaudulys. Nuo tvirtapradžio ilgumo galūnės tarmėje kirtis visai neatitraukiamas: gerd ~ gerai (naud.), nušals ~ nušals (nušals), laukams ~ laukams, arkičms ~ arkliams, gerdm ~ geram, ausims ~ ausims, galviloms ~ galvéms; taip pat vie- naskaitos I ir II asmens veiksmažodžiuose, nes šiais atvejais tarmėje yra tvirtapradžio ilgumo galūnė: dardu ~ darau (daraū), rašėu ~ rašau (rašaū), palekūu ~ palikau (palikaill), matd ~ matai (matai), dard ~ darai (darai), skai- tė ~ skaitéi (skaitei), nešė ~ nešči (nešei), padarė ~ padaréi (padarei). Šalutinis kirtis, tarmėje atsiradęs dėl kirčio atitraukimo, irgi turi prie- gaidę. Jo priegaidė dvejopa: trumpinė arba tvirtagalė. Jei kirtis atitraukiamas iš galinio trumpo skiemens, tai to skiemens (žodžio gale) šalutinio kirčio priegaidė būna trumpinė: d,kės ~ akis, gérd ~ gerd, la.u,kiis ~ laukūs, po.i,- kos ~ puikūs, ša,kd ~ šaka, vd,kūs ~ vaikūs, o jei kirtis atitraukiamas iš gali- nio tvirtagalio ilgumo skiemens, tai to skiemens (žodžio gale) šalutinio kirčio priegaidė būna tvirtagalė: da.r,bū ~ darbai, ė,šis ~ eZys, la.ukd ~ laukai, Jd- šėnė ~ lašiniai, va,ka ~ vaikai. Šalutiniai atitrauktiniai kirčiai turi dvejopą priegaidę: trumpinę arba tvirtagalę: Vuo,kitėjė ~ Vokytija (Vokietija), Krė,tingd ~ Kretinga. Iš to, kas pasakyta, matome, kad tarmėje dėl kirčio atitraukimo ir dėl palinkimo kirčiuotai tarti ilguosius skiemenis atsiranda atitrauktinis, šalutinis ir nukeltinis kirtis su penkiomis priegaidėmis: trumpine, tvirtagale, lauztine, vidurine ir tvirtaprade. Trumpinė priegaidé. Trumping priegaidę (žymimą kairiniu ženkleliu ,,“) turi trumpieji skiemenys, kuriuos sudaro tarmėje trumpai tariami balsiai a, e, e, e i, 0, u. Jos tarimo balso spūdis yra trumpas ir vidutinio stiprumo. | Trumpiné priegaidé tarméje būna šiais atvejais: a) Vienskiemeniuose žodžiuose ant trumpųjų balsių a, e, e, 1, 0, u, at- liepianc¢iy literatūrinės kalbos trumpuosius balsius a, e, i, w, us kds, tds, ras, nėš, vėš, lės, šės ~ šis, krės ~ kris, vės ~ vis, lig, do ~ du, sd ~ su, pūkš, bupt. b) Ant trumpųjų balsių e, o, atliepiančių literatūrinės kalbos trumpuo- sius 7, x, tarmės vienskiemeniuose žodžiuose, atsiradusiuose iš dviskiemenių žodžių, nukritus trumpajam uždaros galūnės balsiui: Aėrs ~ kitas, dėkts ~ diktas, pėkts ~ piktas, bors ~ būtas, zdšts ~ tūščias, sdkts ~ sūktas. c) Ant trumpųjų a, e, atliepiančių literatūrinės kalbos a, e su tvirtagale priegaide, vienskiemeniuose žodžiuose, atsiradusiuose iš dviskiemenių, nukri- tus trumpajam uždaros galūnės balsiui: kdps ~ kapas, ldps ~ lapas, šdps —— Sdpas, graps ~ grabas, masks ~ mūzgas, pats ~ padas, raks ~ ragas, sldpts ~ slaptas, raks ~ tūkas, léts ~ Išdas, mėts ~ metas, šėšts ~ šeštas, šėšks ~ šėškas. d) Ant trumpųjų balsių a, e, atliepianc¢iy literatūrinės kalbos balsius a, e su tvirtagale priegaide, vienskiemeniuose žodžiuose, atsiradusiuose tarmėje iš dvi- 101 skiemenių, nukritus trumpajam atviros galūnės balsiui: kds ~ kasa, Fad ~ žūda, nėš ~ nėša, kép ~ kėpa, lės ~ Iėsa, mėt ~ mėta, vėš ~ vėža. e) Ant trumpųjų balsių e, 9, atliepiančių literatūrinės kalbos i, w, vien- skiemeniuose žodžiuose, atsiradusiuose tarmėje iš dviskiemenių, nukritus trum- pajam atviros galūnės balsiui: 2p ~ lipa, rėk ~ tiki, kėš ~ kiša, lop ~ lūpa, sok ~ sūka, krdt ~ kruta. : f) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių a, e, e, 0, u, atliepiantiy litera- tūrinės kalbos a, e, i, w, u su trumpine priegaide, - kirtį atitraukiančiuose žodžiuose nuo trumpo arba ilgo galinio skiemens į trumpą šaknį: 1) nuo trumpo galinio skiemens: d,kés ~ akis, grd,žds ~ gražūs, d,véfa~ aviža, mė,dės ~ medūs, /ė,gd ~ liga, vé,dds ~ vidūs, pd,šės ~ pušis, dg,nės ~ ugnis, nū,krės ~ nukris, nil, lops ~ nulūps; 2) nuo ilgo galinio skiemens: /d,šėnė ~ lašiniai, dr,ūuda ~ ataudai, ė,žis— ežįs, vė,dėris ~ vidurys, pd,šie ~ pušč(į) (pušyje), dg,nie ~ ugnč(j) (ugnyje), nū,dūuš ~ nudaūš, nit,ės ~ nueis. i g) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių a, e, atliepiančių literatūrinės kalbos a, e su tvirtagale priegaide, dviskiemeniuose ar daugiaskiemeniuose žodžiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu ne kirtį atitraukiant nuo žodžio galo į pradžią, o dėl pailgėjusių ir ilgai tariamų tarmėje skiemenų: bama,idnt ~ bamūtant, sd,kdnt ~ sūkant, la,kinte ~ lūkinti, kd,té ~ kūtei, "ld,pė ~ lūpei, Įė,sinte ~ |ėsinti, mė,ta ~ mėtai, šoė,tinrtčis ~ švėtinties (švetintis. užeiti kur nuo lietaus). ; i) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių a, e, atliepiančių literatūrinės kalbos balsius a, e su tvirtagale priegaide, žodžiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu, nukritus uždaros galūnės trumpajam balsiui ir dėl to susidarius antriniam dvibalsiui bei pailgėjus skiemeniui: d,vėns ~ Avinas, db,ddrys ~ apda- ras, ad,bdls ~ atbulas, ka,rdms ~ karamas, bd,rdms ~ būramas, kd,téns ~ kati- nas, svė,rėms ~ svétimas, té,kéns ~ t€kinas, vé,déns ~ vėdinas. i) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių e, o, atliepianciy literatūrinės kalbos i, u# su trumpine priegaide, dviskiemeniuose žodžiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu dėl pailgėjusiųjų ilgai tariamų tarmėje skiemenų: rė kinte~ rikinti, rė,tinte ~ ritinti, švė,tinte ~ švitinti, dė,dimzę ~ didinti, pod,šči ~ pūšie (pušiai), po,tiioms ~ putoms, jė,dinte ~ jūdinti. k) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių e, o, atliepianciy literatūrinės kalbos 7, w su trumpine priegaide, dviskiemeniuose ar daugiaskiemeniuose žo- džiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu, nukritus galūnės trumpajam balsiui ir dėl to pailgėjus skiemeniui: dé,dén ~ didina, rė,rėn ~ ritina, kė,šėn ~ kūšina, jd,dėn ~ jūdina. 1) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių a, e, atliepiančių literatūrinės kalbos a, e su tvirtagale priegaide, dviskiemeniuose ar daugiaskiemeniuose žodžiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu, nukritus atviros galūnės trumpajam balsiui ir dėl to pailgéjus skiemeniui: md,sén ~ masina, md,žėn ~ mazina. dė,dėn ~ dėdina, kė,pėn ~ kėpina. m) Žodžio gale ant trumpųjų balsių a, e, e, :, 0, u, atliepiančių litera- tūrinės kalbos trumpuosius balsius su trumpine priegaide, tarmės šalutiniame kirtį 102 atitraukiančiųjų žodžių kirtyje: sa, ka~saka, d,véfa~aviza, gd,lė ~gale, ke.imé ~ kieme, dvd,sé~dvasia, vd,lé~valid, d,kis~akis (gal.), a.u,sis ~ ausis (gal.), ron, ko ~ ranka (jnag.), krd,td ~ krutū, sed,lius ~ stalus, la.u, kis ~ laukus. Tvirtagalė priegaidé. 'Tvirtagalé priegaidé (žymima riestiniu Zenkle- liu ,,~) tarméje tariama su tesiamu ir ilgu balso spūdžiu. Sig priegaidę tariant, balsas palengva ilgéliau kyla aukštyn, o paskui staiga nukrinta. Tarmės tvirtagalė priegaidė nuo literatūrinės kalbos tvirtagalės skiriasi tuo, kad jos balso kritimas tarmėje yra staigesnis ir trumpesnis negu literatūrinėje kalboje. Priegaidės spūdžio vieta dvibalsiuose labai skiriasi nuo literatūrinės kal- bos. Literatūrinėje kalboje tariant tvirtagalę priegaidę dvibalsiuose balso spū- dis koncentruojamas ant antrojo komponento, o aprašomojoje tarmėje šios priegaidės balso spūdis dvibalsiuose koncentruojamas visada ant pirmojo dvi- balsių komponento: mdiSos ~ maišas, laiks ~ laikas, lauks ~ laūkas, kéims — kiėmas, Akdmps ~ kampas, tėmpte ~ tempti, rgnkas ~ raiikos, JlOnks ~ lankas, lickte ~ 18kti, driepte ~ drébti, diedę ~ dėdė, tier ~ tėra, oz,bilons ~ uzbonas, Jiions ~ Jonas, žūodis ~ žėdis, liops ~ 10pas. Dėl šitos priegaidės balso spūdžio koncentravimosi ant dvibalsių pirmo- jo komponento tarmėje kai kurių dvibalsių (ai, ei) antrasis komponentas yra linkęs išnykti. Štai keletas pavyzdžių, kur tarmėje išnykęs dvibalsių antrasis komponentas: vaks ~ vaikas, fre ~ eiti, gréts ~ greitas, svėks ~ sveikas, ré,- kdls ~ reikalas. Aprasomosios tarmės tvirtagalé priegaidé panaši su žemaičių diinininky ta pačia priegaide. Jos sutampa spūdžio rūšies, kiekybės ir balso judėjimo atžvilgiu, o skiriasi balso spūdžio vieta, nes dūnininkų tvirtagalė priegaidė visuose dvibalsiuose yra ant abiejų komponentų, tik arčiau žemaičių douni- ninky su tendencija koncentruotis ant pirmojo komponento“. Tvirtagalę priegaidę turi: a) Ilgiėji skiemenys, kuriuos sudaro tvirtagalio ilgumo balsiai: esegdste ~ išsigąsti, gr0šts ~ grąžtas, skėste ~ sksti, [sce ~ lįsti, pikte ~ pykti, Tiiste ~ siūsti, Tits ~ liūtas, miiris ~ mūris, liidnos ~ liūdnas, b) Ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro kirčiuoti pailgėjusieji a, e: dare mo darė, eglašakę ~ eglūšakė, mažos ~ mažas, Sake ~ šūkė, šaūšos ~ šašas, sake ~ sūkė, kéke ~ kėkė, mėdis ~ mėdis, sénis ~ sėnis. Tačiau žodžiuose, kur, sutrumpėjus galūnei, susidaro tarmėje trumpai tariamas skiemuo, balsiai a, e tokiame skiemenyje, kaip anksčiau nuro- dyta, turi trumpinę priegaidę: bars ~ batas, laps ~ lapas, kdps ~ kūpas, lėts ~ 1€das, svérs ~ svėčias, nėš ~ nėša, véd ~ véda. c) Ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro tvirtagalio ilgumo grynieji ar mis- rieji dvibalsiai; šiuo atveju priegaidę turi pirmieji dvibalsių komponentai: lauks ~ laūkas, duls ~ aūlas, šaukte ~ šaukti, Iūiks ~ laikas, pėikte ~ peikti, déina ~ dičną, ščins ~ šičnas, jOuks ~ judkas, mdils ~ muilas, kales ~ kaltas, šaltis ~ šaltis, kdmps ~ kampas, lOnks ~ lafikas, paršos ~ paišas, selpte ~ šelpti, léngvos ~ lefigvas, wvérste ~ veisti, télpte ~ tilpti, Imte ~ iti, ginte ~ giūti, 5 Plg, P. Jonikas, Pagramančio tarmė, § 15, Kaunas, 1939. 103 sėrkte ~ sižgti, gdlte ~ gulti, — triimps ~ trumpas, = silnktęe ~ sufikti, pdros ~ puivas. Lauštinė priegaidė. Laužtinė priegaidė (žymima stogelio pavidalo ženkle- liu ,,~%) būdinga kirtį atitraukiantiesiems žemaičiams, taigi ir aprašomajai tarmei, kurioje kirčio atitraukimas ypač ryškus. Šitoks priegaidės balso spū- dis skiriasi nuo literatūrinės kalbos tvirtapradės. Laužtinę priegaidę tariant, aiškiai girdimas staigus pakilusio balso lūžimas garso viduryje, nes tuo metu įvyksta staigus balsaskylės uždarymas. Balsaskylei tuo pačiu momentu vėl atsidarius, kirčiuojamosios fonemos antroji dalis baigiama tarti leidžiant balsą žemyn. Laužtinės priegaidės balso lūžimas yra didesnis negu literatūrinės kalbos tvirtapradės. Tariant laužtinę priegaidę balsaskylė ne visais atvejais vienodai uždaroma. Vienus garsus tariant ji uždaroma daugiau, o kitus tariant — mažiau. Tai priklauso nuo garsų kokybės. Ne visiškai uždaroma balsaskylé tariant, pavyz- džiui, garsus i ir @: rits ~ rytas, lūpa ~ lūpa. Rišlioje kalboje balsaskylė taip pat uždaroma, paprastai, mažiau, negu tariant tuos pačius žodžius skyrium. Labiau atidaroma balsaskylė tariant balsius d, č: sdu ~ sau, gdrs ~ garas, gėrs ~ gėras, dér ~ dėra. Be to, ji labiau atidaroma tariant žodį skyrium, pabréziamai. Lauztiné priegaidé spūdžio vietos atžvilgiu nesiskiria nuo literatūrinės kalbos tvirtapradės, nes laužtinės priegaidės balso spūdžio vieta yra ta pati kaip literatūrinės kalbos tvirtapradės, būtent: ji dvibalsiuose, antrinio kilimo dvibalsiuose ir dvibalsiuose, atliepiančiuose literatūrinės kalbos o, é (uo ~ 0, ie ~¢), koncentruojama ant pirmojo komponento: kdilis ~ kailis, Sduksts ~ šaukštas, séile ~ séilé, Ičipa ~ liepa, dduna ~ dūona, 3dlts ~ šaltas, mz os ~ amžius, pdntis ~ pantis, tdrps ~ tarpas, kélte mo kėlti, Iėmpa ~ 1émpa, sénte~ sénti, gérte ~ gérti, kd, téns ~ Katinas, léns ~ linas, gérs ~ gras, griūoptę ~ grobti, mūolis ~ mėlis, diete ~ dėti, siediete ~ sėdčti. Tariant laužtinę priegaidę balso judėjimas yra toks pat kaip ir tvirtapra- dės, būtent, kylamas krintamas. Jai ištarti reikia ilgesnio laiko negu tarmės tvirtapradei priegaidei (žr. poskyrį „Tvirtapradė priegaidé®). Laužtinė priegaidė savo prigimtimi panaši į latvių laužtinę priegaidę. K. Būga savo žodyno įžangoje žemaičių laužtinę priegaidę vadina sprogstan- čiąja arba lūžtančiąja (laužtine) ir palygina ją su latvių laužtine priegaide, latviškai vadinama „Rkrituoša“ ir „grūsta“ arba ,lauzta®®, Tarmės laužtinė priegaidė nuo latvių laužtinės skiriasi balso spūdžio vieta, nes latvių laužtinė priegaidė koncentruojama ant abiejų fonemos komponentų, 0 žemaičių lauz- tinė — ant pirmojo komponento. Balsaskylės uždarymo atžvilgiu ji irgi ski- riasi nuo latvių laužtinės, nes žemaičių laužtinę tariant balsaskylė užsidaro labiau. Laužtinę priegaidę tarmėje turi: a) Ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro tvirtapradžio ilgumo balsiai: kdsnis~ kąsnis, kdste ~ kąsti, spréste ~ spręsti, žiste ~ sti, rits ~ rytas, gite ~ gyti, virs ~ vyras, skiiste ~ skūsti, ils ~ siūlas, gril ts ~ grūdas, lipa ~ lūpa. 6 K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1 sgs., XXIV, 104 b) Ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro tvirtapradžio ilgumo grynieji ar miš- rieji dvibalsiai: bdime ~ baimė, kduls ~ kaulas, sdule ~ saulė, méile ~ méilé, péiva ~ pieva, séina ~ siena, péins ~ pienas, déuna ~ dona, Gusis ~ tosis, kalis ~ kaltas, somtis ~ samtis, péntis ~ péntis, kdrve ~ karvė, bdrte ~ barti, délns ~ délnas, pémpe ~ pémpé, lénke ~ lénké, gérve ~ gérve. Literatūrinės kalbos mišriųjų dvibalsių, sudarytų iš ¢, u + I, m, n, r, ir dvibalsio wi tvirtapradés priegaidės kirtis žymimas kairiniu kirčio ženklu, nes balsiai / ir » visada trumpi, jie tokie lieka ir tuose dvibalsiuose. Aprašomojoje tarmėje dvibalsių, sudarytų iš i, u + /, m, n, r, ir dvibalsio wi pirmieji komponentai tariami ilgai ir turi ne trumpinę, o lauZting priegaidę: skélte mo skilti, élks ~ ilgas, télts ~ tiltas, timpa ~ timpa, pinte ~ pinti, trinka~ trinka, bėrte ~ birti, kdlte ~ kūlti, diémte ~ dumti, ké7pe ~ kūrpė, dite ~ ūiti, [ Tokia pat ir antrinio kilimo mišriųjų dvibalsių, sudarytų iš 7, u + I, m, n, r, priegaidė: pél ~ pila, šėls ~ šilas, vežėms ~ vežimas, liekėms ~ lėkimas, pén ~ pina, lėns ~ linas, mėn ~ mina, tėn ~ tina, kdl ~ kūlia, gél ~ gūla, aukš- toms ~ aukstumas, geléms ~ gilumas, dor ~ duria. Lauzting priegaidę turi ir tarmės antrinio kilimo mišrieji dvibalsiai, suda- ryti iš a, e + I, m, n, r, susidarę nukritus tarmėje uždarai trumpajai galūnei: gals ~ galas, ndms ~ namas, trans ~ tranas, gdrs ~ garas, kéls ~ kėlias, pėns ~ pėnas, gérs ~ gėras, c) Tarmės ilgieji skiemenys su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu ne dėl kirčio atitraukimo nuo žodžio galo į pradžią, bet dėl skiemens pailgėjimo tarmėje: lūo,pite ~ 16pyti, of,rd ~ vyrai, va,kdu mo vaikuo (vaikui), drk,lou ~ šrkliuo (arkliui), gndi,bite ~ gndibyti, ddik,stite ~ daigstyti, trė,links ~ trilinkas, dė,- gintę ~ dėginti, dé,dinte ~ didinti, Jlė,sals ~ Iėsalas, sprd,géls ~ spragilas, pa,- §drs ~ pašaras, va,bdls ~ vabalas. Vidurinė priegaidé. Vidurinė priegaidé (žymima stačiu riestiniu Zenkle- liu ,,*) yra žymiai trumpesnė už tvirtagale priegaidę, tariama netgsiamai. Jos kirčiuojamoji fonema mažiau įtempta negu tvirtagalės priegaidės. Nuo tvirtagalės priegaidės ji skiriasi ir savo balso kilimu bei kritimu. Balso spūdžio vietos atžvilgiu ji nesiskiria tarmėje nuo tvirtagalės prie- gaidės. Dvibalsiuose balso spūdis koncentruojamas ant pirmojo komponento: dė.i,na ~ diena, dd.u,bie ~ duobė, Id.u,ka ~ laukai. " Vidurinę priegaidę tarmėje turi: a) Balsiai e, o, atliepiantieji literatūrinėje kalboje 7, » su trumpine prie- gaide, atviruose, vieną kirtį teturinčiuose (t. y. be šalutinio kirčio žodžiuose), skiemenyse: vé.sos ~ visas, bėję ~ bijo, lė.pa ~ lipo, tekė.nis ~ tekinis, krė.stemo kristi, $0.kas ~ šūkos, b0.va ~ būvo, $o.ni ~ §uni, no.gara ~ nūgara, šo.Tteni mo sutinj. Jei dviskiemeniai ar daugiaskiemeniai žodžiai turi po du kirčius, t. y. pagrindinį ir šalutinį, tada balsiai e, o, atliepiantieji literatūrinėje kalboje 7, u su trumpine priegaide, turi tarmėje ne vidurinę, O trumpinę priegaidę: vé,- sds ~ visais, bėjūom ~ bijom, [é,pdm ~ lipam, tekė,nė ~ tekiniai, kré,tiot ~ 105 kritot, šė„kiūoms ~ šūkoms, bd,viltom ~ būvom, šė,rid ~ Sunil, no,gario ~ nūga- ro(j), š0,tendu ~ šūtiniuo (Sutiniui). b) Ilgieji skiemenys dviskiemeniuose ar daugiaskiemeniuose žodžiuose su atitrauktu kirčiu nuo žodžio galo į tvirtagalio ilgumo šaknį: 0,54 ~ asd, pli,- zd ~ plyta, #0,5és ~ žąsis, dig,lis ~ dyglės, bil,ris ~ būrys, la.i,kd ~ laikai, auld mv aulai, #.i,ma~ zema, kalvd ~ kalva, do.ngds ~ dangūs, ma.rkd ~ markė, [gm td ~ lenta, der,vd ~ derva, ko.nds ~ kulnis, dé.r,vd ~ dirva, lai, kėna ~ laikinai, kit.m,pnilosd ~ kumpnosd, la.uk,nésa ~ lauknesa. Toirtapradé priegaidé. Tvirtapradés priegaidės (žymimos desininiu Zenk- leliu ,,") balso judėjimas yra kylamas krintamas. Kylangioji balso judėjimo dalis trumpesnė už krintančiąją. Tariant balso spūdis staiga pakyla, o į galą ilgėliau ir vienodai krinta. Tvirtapradė priegaidė balso spūdžio vietos atžvilgiu sutampa su literatū- rine kalba. Priegaidės balso spūdis dvibalsiuose koncentruojamas ant pirmojo komponento: d.rk,lis ~ arklys, šė.r,dės ~ širdis. Ant pirmojo komponento kon- centruojamas balso spūdis ir dvibalsiuose, atliepiančiuose literatūrinės kalbos balsius 0, ė: $10,ga ~ žiogai, grieb,lis ~ grėblys. " Tvirtapradę priegaidę tarmėje turi tik nuo žodžio galo į pradžią atitrau- kiantieji kirtį žodžiai. Kaip žinoma, tarmėje kirtis atitraukiamas nuo tvirtaga- lės ir trumpinés galūnės, o atkeltinio kirčio priegaidé gali būti trejopa: trum- pinė, vidurinė arba tvirtapradė, žiūrint, į kokią šaknį kirtis atitraukiamas. Tvirtapradė priegaidė būna atitraukus kirtį į tvirtapradę šaknį, t.y. į tokią, kurios kirčiuojamasis skiemūo turi tvirtapradę priegaidę: vie,žis ~ vėžės, gi,- vd ~ gyva, vie,gielie ~ vėgėlė, gd.l va ~ galva, gė.l,žės mo gelžis, vilo,šis ~ 0Z¥s, gė.lž,galis ~ gelžgalys, vuo,bėlie ~ obelč, rie,vū ~ tėvai, vio,šėkd ~ ošika (ožka), td.u,kd ~ taukai, šė.r,dės ~ šerdis, dd.r,bėninks ~ darbininkas. Kadangi kirtį atitraukiančiųjų žodžių į tvirtapradę šaknį tarmėje ne per daugiausia, o tvirtapradė priegaidė yra tik kirtį atitraukus į tvirtapradę šaknį, tai tarmėje ši priegaidė negausi. YAAPEHHE H HHTOHAILHS B KPETHHT'CKOM T'OBOPE H. H. AJIEKCAHAPABHYIOC Peatome OnucbiBaeMblii TroBOp MO MPUHATOMY pacInpejiejIeHHIO B JIHTOBCKOHM JIMAJIEK- TOJIOTHH OTHOCHTCHA K NpHMOPCKO-XeMAHKHTCKOMY TOBOpYy — JOYHHHHHKA, Ha stor roBop ye JiaBHOo OOparHJIH BHHMAHHe SI3bIKOBEJIbi, TAK Kak B HeM cOXpaHHJIHCb CTADpbIe sI3bIKOBbIe OCOČOeHnHOCTH. BeBnjy Toro, uro ocoGeHHOCTH roBopa, Kak SIBbIKOBOH CHcTeMbI, HaHOojIee SDKO BH/ĮHbI [PH CpaBHeHHH C JIKTepaTypHbIM ;I3bIKOM, TO yJapeHHe H HHTOHA- UMS H3YUaIOTCSA IrVIaBHbIM OOpa3OM [0 METOAY CpaBHenHsi. 106 Ynapeine H MHTOHALMS OnHCbIBaeMOIro roBOpa OTJMYAIOTCS OT JHTepaTyp- Horo si3bika. CaMbiMH xapaKTepHbiMH 4epraMH B OOjIacTH yJapeHHsi TOBODpa SIBJIAIOTCS perpakKUuKsA YyjjapeHHsi H HAJIKUKe JABYX HJIH ČoJjIiee YAapHbIX CJIOTOB, B kperHHrckoM roBope yjapeHHe repenocHTCS C BOCXOJISIelH JIOJITOTbI H KPaTKOro OKOHuaHHsl (KpoMe OKOHUAHHI HHCXOJSIeN ĮOJITOTbI) HA KAXJIbIH JIOJI- [HH WAH KpaTKHI! CJIOT; OJIHAKO OHO He COBCeM [MEePEeHOCHTCS, a pacipejieJISeTCA Ha HauaJIO H KOHelį CJIOBa: UacTb YyjapeHHsi IIepeHOCHTC5 Ha HaUajiO CJIOBA, a Apyrasi uacTb ocraercsl Ha npexHeM MecTe. H3-3a Takoii perpakuKH YyjapenHns B CJIOBe YBeJHYHBAETCSl YHCJIO yjAapHbiX cJIOroB. [loaTOMy CJIOBa € perpaKLHOH- HbIM yJAapeHHeM HMeIOT He 10 OjlHOMY YjlapHOMY CJIiOry, a mo Asa H Gojiee. Bropnunbie yjapendsi B roBope MosiBASIOTCS He TOJIbKO B pe3yJibraTe nepe- HeceHH5A VjApeHHA, HO H B TeX CJyyasiX, KOrja IOCJIE OCHOBHOTO YVJLADEHHS B roBope cJiejyeT JoJjirui cjor. EcJih B cJi0Be nocjie OcHOBHOTO YVJIApEHHS1 HET HOJITrOTO CJIOTa, TO TaKOe CJIOBO He HMECT BTOPHYHOIO VJIADeHHs1. B kperuHreKoM roBope WMeeTcsi MsThb HHTOHALHH: KpaTkasi, BOCXOJALILAs, npepbiBHcTasi, CcpejHsisi, HHCXOJIMasi. [lo oTHOWeHHIO K ĮBHXEHHIO TOJIOCA HaH- Oojee OJM3KHMH K JIHTEPAaTypHOMY S3bIKY SIBJSIOTCS KpaTKas, BOCXOJISILLAsI H HHCXOJŲSIULASI HHTOHALHH, a NpepbiBHCTAs1 HHTOHALIHA OTJIKHUAeTCHA OT HHCXOJSINIeli nurepaTypHOTro SI3bIKA CH/IbHbIM MaJieHHeM roJioca. Bocxoasian HHTOHALIHA B TOBOpe MOXOXKa Ha BOCXOJŲINLYIO HHTOHALHIO nuTEpaTVypHOTO SI3biKA TOJIbKO MOBbIIEHHeM roJIiOca. Bocxojisiujasi HHTOHALLHS TO- BOpa JJHHHee H GoJIEee NpoTAXKHA, YeM B JIHTEPATYPHOM SI3bIKe. Cpeausisi MHTOHALUSI TOBOpa B JIHTEPAaTYPHOM s3biKe OTcyTCTByeT. Ona Io- XOxKa Ha BOCXOJSIILYIO, TOJIbKO ropasfo kopoue. B rosope cpejusis HHTOHALHSI BCTPeuaeTcs B TeX CJyuasiX, KOrja HMeloTCsl KparKHe IJlaCHble, SBHBUIHeCA pe- 3yJILTATOM VJŲMHEHHSA KPaTKOH HHTOHALHH, HJIH Ke TOrja, KOrja yaapenue NEPEeHOCHTCSi OT CJiora C BOCXOJSIIEH JAOJAroToii Ha KOpeHb BOCXOAsIIEH JNOJITOThI. Hurtonauuio B roBope MMeIOT Kak OCHOBHble, Tak H BTOpHYHblE YJapeHusi, He3aBHCHMO OT TOTO, KakuMm o0pasoM MOSIBU/IOCH BTOPHYHOE yJapeHHe B CJIOBE: B pe3yJibraTe Jd perpaKLHOHHOTO yJapeHHsl, HJIH B pe3yJjbTaTe MOSBJEHHS yia- pennusi Ha jgoarom cjore. CioBa, umeiomue no Apa H Cosiee yjapeHHii, HMEIOT H 110 Ase H OoJiee HHTOHALMIA,