Kirtis ir priegaidė Kretingos tarmėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, I LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KIRTIS IR PRIEGAIDĖ KRETINGOS TARMĖJE J. ALEKSANDRAVIČIUS Čia aprašomi Kretingos tarmės kirtis ir priegaidė. Į aprašomąjį plotą įeina ne tik Kretinga, bet ir kai kurios netoli Kretingos esančios vietovės, būtent: Palanga, Darbėnai, Kartena ir kt. Aprašomoji tarmė pagal lietuvių dialektologijos tyrinėjimuose priimtą skirstymą priklauso pajūrio žemaičių donininkų tarmei. Kadangi tarmės, kaip kalbinės sistemos, ypatybės labiausiai išryškėja lyginant su literatūrine kalba, tai čia kirtis ir priegaidė nagrinėjami daugiausia lyginimo su literatūrine kalba metodu. Kirtis Pajūrio žemaičių donininkų tarmės kirčiavimas labai skiriasi nuo literatūrinės kalbos kirčiavimo. Čia ypač pažymėtinas kirčio vietos nesutapimas su literatūrine kalba. Būdingiausieji pajūrio žemaičių kirčiavimo bruožai yra kirčio atitraukimas ir palinkimas turėti žodžiuose ne vieną, o du kirčiuotus skiemenis. Dėl šių kirčiavimo ypatybių tarmės žodžių kirčio vieta daugiausia ir skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Spėjama, kad kirčio atitraukimui atsirasti turėjusios įtakos kuršių ir sėlių kalbos. Kirčio atitraukimas yra palinkimas tarmėje atitraukti kirtį nuo žodžio galo į pradžią. Kirčio atitraukimas būna dvejopas: vienose tarmėse kirtis atitraukiamas tik tam tikrais atvejais, o kitose — visais atvejais (išskyrus tvirtapradžio ilgumo galūnę). Kai kirtis atitraukiamas ne visais atsitikimais, o nuo trumposios galūnės (senosios tvirtapradės) tik į ilgą šaknį, pvz., gȉvė ~ gyva (Mūšos upynas), toks kirčio atitraukimas vadinamas sąlyginiu kirčio atitraukimu1. Antrasis kirčio atitraukimas yra toks, kai kirtis nuo tvirtagalės ir nuo trumposios galūnės (išskyrus tvirtapradžio ilgumo galūnę, nuo kurios kirtis visai neatitraukiamas) atitraukiamas į kiekvieną šaknį — ilgą ar trumpą: 1 Žr. Archivum Philologicum, 4, 32, Kaunas (1933). 7. Kalbotyros klausimai 97 ža.u,kā ~ laukāi, rọ.n,kā ~ rankā, gė,rā ~ gerā, ša,kā ~ šakā (šiaurės ir šiaurės vakarų žemaičiai), laūkai ~ laūkai, gžīva ~ gyvā, šaka ~ šakā (Joniškis)². Toks kirčio atitraukimas vadinamas visuotiniu kirčio atitraukimu. Kretingos tarmė turi visuotinį kirčio atitraukimą. Čia kirtis atitraukiamas nuo tvirtagalio ilgumo ir trumposios galūnės (išskyrus tvirtagalio ilgumo galūnę, pvz.: sakâu ~ sakáu (sakau), darā ~ darái (darai), laukāms ~ laukáms) į kiekvieną — ilgą ir trumpą šaknį: lā.u,kā ~ laukāi, dā.r,žā ~ daržai, vie,žīs³ ~ vėžys, rọ,gīs ~ rugys, kộp,rà ~ kuprà, mėg,là ~ migla. Kretingos tarmėje pažymėtinas kirčio atitraukimo savotiškumas. Čia kirtis atitraukiamas ne visiškai, o padalijamas tarp žodžio pradžios ir galo: dalis kirčio nutraukiama į žodžio pradžią, o kita dalis paliekama buvusioje kirčio vietoje. Todėl, kirtį atitraukus, žodyje atsiranda du kirčiai — be senojo kirčio, atsiranda dar naujas kirtis, vadinamas atitrauktiniu kirčiu: ša,kā ~ šakà, lė.ntā ~ lentà, rọ.n,kā ~ rankà, gāi,dīs ~ gaidýs, á.rk,līs ~ arklys, lọ.n,gā ~ langāi, vie,žīs ~ vėžys, dọ.u,bže ~ duobė. Balso spūdžio atžvilgiu tuodu kirčiai tarmėje nevienodi: atitrauktinis kirtis yra stipresnis už senąjį kirtį, vadinamą šalutiniu kirčiu. K. Būga savo žodyno įvade pabrėžia, kad „Žemaičiai, be naujojo atkel­tinio kirčio, tebeištaria ir senąjį galūnės kirtį, kuris betgi yra silpnesnis už naująjį“⁴. Tarmės šalutinis kirtis atliepia literatūrinės kalbos kirtį, pvz.: akìs ~ à,kės, ausìs ~ à.u,sės. Reikia pažymėti, kad ne visoje žemaičių dounininkų tarmėje būna toks kirčio atitraukimo savotiškumas, kai atitraukiant kirtis padalijamas į dvi dalis. Žemaičių dounininkų šiaurės rytų kampe (Veg eriai, Klykoliai, Akmenė), kuris įeina į visuotinio kirčio atitraukimo plotą, kirtis atitraukiamas iš žodžio galo į pradžią visiškai, senojoje vietoje nepaliekant jokių pėdsakų: rọ.nka ~ rankà, āusės ~ ausis. Šiuo atveju kirtis atitraukiamas nuo žodžio galo į pradžią visiškai, todėl žodyje tesusidaro tik vienas kirtis. Tarmėje yra žodžių, turinčių po tris ir keturis kirčius, kurie atsiranda triskiemen uose ar keturskiemeniuose žodžiuose, kirtį atitraukus iš žodžio galo į pradžią: šė,lộmà ~ šilumà, blėz,dingà ~ blez dingà (kregždė), dá.r,bėninkùs ~ darbininkùs, drė,gọntùs ~ drigantùs (eržilus), vė,lienėjė ~ velėnijà. Trečiasis kirtis (antrasis nuo galo) čia vadinamas šalutiniu atitrauktiniu kirčiu. Jis atsiranda dėl kirčio atitraukimo iš žodžio galo į pradžią, kai žodžio gale išlieka ne tik senasis kirtis, bet dar kirčiuojamas šalia jo esantis skiemuo. Šitas skiemuo ir turi šalutinį atitrauktinį kirtį. Jis šalutiniu atitrauktiniu vadinamas dėl to, kad yra silpnesnis už atitrauktinį, pasakytume, už pagrindinį atitrauktinį kirtį, bet stipresnis už šalutinį kirtį. ² Žr. Archivum Philologicum, 4, 32, Kaunas (1933). ³ Visi priebalsiai prieš balsius ę, į (i) ir dvibalsį ie, o priebalsiai č, g, k, l, š, ž dar prieš balsius e, ė (ę, ē) ir dvibalsius ei, ėi jokių minkštumo ženklu nežymimi, nes tais atvejais jie visada minkšti. Čia vartojama Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos (1956) teikiamoji transkripcija. ⁴ K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1 sąs., LI, Kaunas, 1924. 98 Tarmėje yra žodžių, turinčių du kirčius, atsiradusius ne dėl kirčio atitraukimo, o dėl palinkimo kirčiuotai tarti ilguosius skiemenis. Kalbėdami apie kirčio atsiradimą dėl palinkimo kirčiuotai tarti ilguosius skiemenis, susiduriame su dviem kirčiais — pagrindiniu ir nukeltiniu. Pagrindiniu kirčiu čia vadinamas toks kirtis, kurį turi žodžiai, neatitraukiantieji kirčio iš žodžio galo į pradžią. Tokie kirčio neatitraukiantieji žodžiai, be pagrindinio, gali turėti dar vieną kirtį — vadinamąjį nukeltinį. Jį turi tokie žodžiai, kurie po pagrindinio kirčio tarmėje turi ilgą skiemenį. Po pagrindinio kirčio esantysis ilgas skiemuo tarmėje tariamas kirčiuotai. Dėl tokio skiemens kirčiuoto tarimo ir atsiranda, be pagrindinio, dar naujas kirtis — nukeltinis. Nukeltiniu jis vadinamas dėl to, kad pagrindinis kirtis padalijamas į dvi dalis, ir viena jo dalis lyg ir nukeliama iš žodžio pradžios į galą, t. y. kirtis padalijamas tarp žodžio pradžios ir galo: árk,lõu ~ arkliuo (arkliui), vã,kõu ~ vaikuo (vaikui), sẽi,nã ~ sienai, šǫ,nẽi ~ šunie (šuniui), prãus,tẽis ~ prausties (praustis). Stipresniu balsu tariamas pagrindinis kirtis, o nukeltinis — silpnesniu. Nukeltinio kirčio atsiradimas yra lyg ir atvirkščias kirčio atitraukimo iš žodžio galo į pradžią veiksmas. Nukeltinis kirtis būna tais atvejais, kai po pagrindinio kirčio yra ilgas skiemuo arba ilgas skiemuo, atsiradęs iškritus uždaros galūnės trumpajam balsiui: lõn,gõu ~ lánguo (langui), trũo,bã ~ tróbai, kãrk,lã ~ kãrklai, bīm,bãls ~ biṁbalas, vẽr,pãls ~ vẽrpalas, giẽ,rãls ~ gėralas, dū,bẽls ~ dóbilas, kẽr,mẽns ~ kìrminas, žǭ,sẽns ~ žąsinas, kón,dõuls ~ kánduolas (branduolys). Kai kuriais atvejais žodžių su nukeltiniu kirčiu pagrindinio kirčio priegaidė būna trumpinė. Tai įvyksta tada, kai skiemenį, ant kurio krinta pagrindinis kirtis, sudaro trumpai tariamas balsis: kã,tẽns ~ kãtinas, ã,vẽns ~ ãvinas, stã,lõu ~ stãluo (stalui), gà,lõu ~ gãluo (galui), ã,vẽi ~ ãvie (aviai), šã,kã ~ šãkai, sǫk,tẽis ~ sùkties (suktis). Reikia pažymėti, kad tais atvejais, kai žodyje nėra nukeltinio kirčio, priegaidė būna ilga: kãtẽna ~ kãtiną, ãvẽno ~ ãvinų, stãla ~ stãlo, gãla ~ gãlą, ãvis ~ ãvys, šãkas ~ šãkos. Sudėtiniai žodžiai, paprastai, būdami daugiaskiemeniai, daugiausia turi po du kirčius — pagrindinį ir nukeltinį. Šiais atvejais, kaip ir nesudėtiniuose žodžiuose, nukeltinis kirtis eina po pagrindinio kirčio. Nukeltinį kirtį turi daugiausia tie sudėtiniai žodžiai, kuriuose pagrindinis kirtis krinta ant jungiamojo balsio arba ant pirmosios sudėtinio žodžio dalies: avẽ,kãilis ~ avikailis, galvūo,vẽršis ~ galvovi̇ršis, saulẽ,kãita ~ saulėkaita, griẽblà,kūotis ~ grėblãkotis, ognà,vẽitė ~ ugnãvietė, akì,brǫ́ukšmis ~ akibruokšmis, sãldà,rū́kštis ~ sáldrūkštis, põs,brúolis ~ pùsbro­lis, rẽt,sĩkis ~ rẽtsykis, kél,vẽitė ~ kélvietė, luopẽt,kūotis ~ lopėtkotis, meškẽr,kūotis ~ meškėrkotis. Jei žodyje po pagrindinio kirčio tarmėje nėra ilgai tariamo skiemens, tai toks žodis neturi nė nukeltinio kirčio, nors pagrindinis kirtis krinta ant jungiamojo balsio arba ant pirmosios sudėtinio žodžio dalies: miešlãvežis ~ mėšlãvežis, arklãganis ~ arklãganis, kaulãšeris ~ kiaulãšeris, tãrpšakis ~ taĩpšakis, pō.spadė ~ pùspadė. 99 Nukeltinio kirčio nebūna ir tais atvejais, kai pagrindinis kirtis tarmėje būna antrojoje sudėtinio žodžio dalyje: vėinrọnkis ~ vienrañkis, stuorlūpis ~ storlūpis, dẹtpẹlvis ~ didpilvis, mažakālbis ~ mažakalbis, veĩnakis ~ vienāki̇s. Iš to, kas pasakyta apie tarmės kirtį, matome, kad tarmėje yra iš viso penki kirčiai: atitrauktinis (pagrindinis atitrauktinis), šalutinis, šalutinis atitrauktinis, pagrindinis ir nukeltinis. Tarmėje žodžiai gali turėti ne tik po vieną kirtį, kaip literatūrinėje kalboje, bet ir po du, kartais net daugiau kirčių. Priegaidė Kretingos tarmėje žodžių priegaidės, kaip ir žodžių kirčio vieta, labai skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Šioje tarmėje yra ne trys, kaip literatūrinėje kalboje, o penkios priegaidės: trumpinė, tvirtagalė, laužtinė, vidurinė ir tvirtapradė. Kai kurios priegaidės yra panašios į literatūrinės kalbos priegaides, o kai kurios būdingos tik tarmei. Savo balso judėjimu panašesnės į literatūrinės kalbos atitinkamas priegaides yra trumpinė, tvirtagalė ir tvirtapradė, o laužtinė ir vidurinė priegaidė yra būdingos tik tarmei. Nuo literatūrinės kalbos priegaidžių labiausiai skiriasi laužtinė, kuri tarmėje tariama vietoj literatūrinės kalbos tvirtapradės ir pasižymi smarkiu kritimu, balso lūžimu, daug smarkesniu negu literatūrinės kalbos tvirtapradė priegaidė. Tvirtagalė priegaidė panaši į literatūrinės kalbos tvirtagalę priegaidę tik savo balso kilimu, o balso kritimu skiriasi. Tarmės tvirtagalė priegaidė ilgesnė ir labiau tęsiama negu literatūrinėje kalboje. Vidurinės priegaidės literatūrinė kalba visai neturi. Ji panaši į tvirtagalę, tik žymiai trumpesnė. Tarmėje vidurinė priegaidė tariama ant pailgėjusių trumpųjų balsių, pailgėjus trumpinei priegaidei arba atitraukus kirtį nuo žodžio tvirtagalio ilgumo galūnės į tvirtagalio ilgumo šaknį. Kaip minėta, kai kurie žodžiai tarmėje turi po du, kartais net daugiau kirčių, o kirčiai gali būti — pagrindinis, atitrauktinis bei nukeltinis. Priegaidės tarmėje turi ne tik pagrindiniai, bet ir atitrauktiniai bei nukeltiniai kirčiai. Kadangi visi kirčiuotieji skiemenys turi ir priegaides, vadinasi, žodžiai, turintieji po du kirčius, turi ir po dvi priegaides, o žodžiai, turintieji daugiau kirčių, turi po tiek pat priegaidžių. Atitrauktinio kirčio priegaidė būna trejopa: trumpinė, vidurinė ir tvirtapradė. Trumpinė atitrauktinio kirčio priegaidė būna tada, kai kirtis nuo trumposios ar tvirtagalio ilgumo galūnės atitraukiamas į trumpą šaknį: lãz,dà ~ lazdà, mė,dõs ~ medùs, rà,sà ~ rasà, sà,là ~ salà, šẹ,lòmà ~ šilùmą, tẹ,kėnà ~ tekinà, nãš,lĩs ~ našlỹs, šẹ,rĩs ~ šerỹs, d,veñã ~ avinãi, kã,teñã ~ katinãi, pẹ,lẹnã ~ pelenãi. Vidurinė atitrauktinio kirčio priegaidė būna tada, kai kirtis nuo trumposios ar tvirtagalio ilgumo galūnės atitraukiamas į tvirtagalio ilgumo šaknį: ã.u,sẹs ~ ausis, lộ,n,kà ~ lankà, bã.rz,dà ~ barzdà, skũo,là ~ skolà, žẹ.i,mà ~ žiemà, lã.u,kã ~ laukai, dọ.u,biẹ ~ duobė, vie,žie ~ vežė, žũo,lie ~ žolė, pũs,lie ~ pušlė. 100 Tvirtapradė atitrauktinio kirčio priegaidė būna tada, kai kirtis nuo trumposios ar tvirtagalio ilgumo galūnės atitraukiamas į tvirtapradžio ilgumo šaknį: á.rk,lìs ∼ arklỹs, grieblìs ∼ grėblỹs, ló.nigà ∼ langai, še.r,dės ∼ širdìs, tie,vã ∼ tėvai, čã.u,dõlìs ∼ čiaudulỹs. Nuo tvirtapradžio ilgumo galūnės tarmėje kirtis visai neatitraukiamas: gerà ∼ gerái (naud.), nušãls ∼ nušãls (nušals), laukáms ∼ laukáms, arkliẽms ∼ arkliáms, gerám ∼ gerám, ausìms ∼ ausìms, galvióms ∼ galvóms; taip pat vienaskaitos I ir II asmens veiksmažodžiuose, nes šiais atvejais tarmėje yra tvirtapradžio ilgumo galūnė: darãu ∼ darãu (daraũ), rašãu ∼ rašãu (rašau), palekáu ∼ palikáu (palikaũ), matã ∼ mataĩ (matai), darã ∼ darái (darai), skaitė ∼ skaitėi (skaitėi), nešė ∼ nešėi (nešėi), padarė ∼ padarėi (padarėi). Šalutinis kirtis, tarmėje atsiradęs dėl kirčio atitraukimo, irgi turi priegaidę. Jo priegaidė dvejopa: trumpinė arba tvirtagalė. Jei kirtis atitraukiamas iš galinio trumpo skiemens, tai to skiemens (žodžio gale) šalutinio kirčio priegaidė būna trumpinė: à.kẽs ∼ akìs, gè.rà ∼ gerà, lã.u,kùs ∼ laukùs, põ.i,kòs ∼ puikùs, šà,kà ∼ šakà, vã,r,kùs ∼ vaikus; o jei kirtis atitraukiamas iš galinio tvirtagalio ilgumo skiemens, tai to skiemens (žodžio gale) šalutinio kirčio priegaidė būna tvirtagalė: dã.r,bã ∼ darbai, è,žỹs ∼ ežỹs, lã.u,kã ∼ laukai, lã,šẽnẽ ∼ lašiniai, vã,kã ∼ vaikai. Šalutiniai atitrauktiniai kirčiai turi dvejopą priegaidę: trumpinę arba tvirtagalę: Vúo,kitėjè ∼ Vokytiją (Vokietiją), Krẽ,tingà ∼ Kretingą. Iš to, kas pasakyta, matome, kad tarmėje dėl kirčio atitraukimo ir dėl palinkimo kirčiuotai tarti ilguosius skiemenis atsiranda atitrauktinis, šalutinis ir nukeltinis kirtis su penkiomis priegaidėmis: trumpine, tvirtagale, laužtine, vidurine ir tvirtaprade. Trumpinė priegaidė. Trumpinę priegaidę (žymimą kairiniu ženkleliu „`“) turi trumpieji skiemenys, kuriuos sudaro tarmėje trumpai tariami balsiai a, e, ė, i, o, u. Jos tarimo balso spūdis yra trumpas ir vidutinio stiprumo. Trumpinė priegaidė tarmėje būna šiais atvejais: a) Vienskiemeniuose žodžiuose ant trumpųjų balsių a, e, ė, i, o, u, atliepiančių literatūrinės kalbos trumpuosius balsius a, e, i, u, u: kàs, tàs, ràs, nèš, vèš, lès, šès ∼ šis, krès ∼ kris, vès ∼ vis, lìg, dò ∼ dù, sò ∼ sù, pùkš, bùpt. b) Ant trumpųjų balsių e, o, atliepiančių literatūrinės kalbos trumpuosius i, u, tarmės vienskiemeniuose žodžiuose, atsiradusiuose iš dviskiemenių žodžių, nukritus trumpajam uždaros galūnės balsiui: kèts ∼ kitas, dèkts ∼ diktas, pẽkks ∼ piktas, bòts ∼ būtas, tòšts ∼ tuščias, sòkts ∼ sūktas. c) Ant trumpųjų a, e, atliepiančių literatūrinės kalbos a, e su tvirtagale priegaide, vienskiemeniuose žodžiuose, atsiradusiuose iš dviskiemenių, nukritus trumpajam uždaros galūnės balsiui: kàps ∼ kąpas, làps ∼ lapas, šàps ∼ šapas, gràps ∼ grąbas, màšes ∼ mažgas, pàts ∼ padas, ràks ∼ rągas, slàpts ∼ slaptas, tàks ∼ takas, lèts ∼ lėdas, mèts ∼ metas, šèšts ∼ šeštas, šèšks ∼ šeškas. d) Ant trumpųjų balsių a, e, atliepiančių literatūrinės kalbos balsius a, e su tvirtagale priegaide, vienskiemeniuose žodžiuose, atsiradusiuose tarmėje iš dvi- 101 skiemeniu, nukritus trumpajam atviros galūnės balsiui: kàs ~ kasa, žàd ~ žada, nèš ~ neša, kėp ~ kepa, lės ~ lesa, mèt ~ meta, vėž ~ veža. e) Ant trumpųjų balsių ę, ė, atliepiančių literatūrinės kalbos i, u, vienskiemeniuose žodžiuose, atsiradusiuose tarmėje iš dviskiemenių, nukritus trumpajam atviros galūnės balsiui: lėp ~ lipa, tėk ~ teki, kėš ~ kiša, lóp ~ lupa, sōk ~ suka, krōt ~ krūta. f) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių a, e, ę, ė, u, atliepiančių literatūrinės kalbos a, e, i, u, u su trumpine priegaide, – kirtį atitraukiančiuose žodžiuose nuo trumpo arba ilgo galinio skiemens į trumpą šaknį: 1) nuo trumpo galinio skiemens: à.kės ~ akis, grà.žūs ~ gražūs, à.vežà ~ aviža, mè.dòs ~ medūs, lè.gà ~ liga, vė.dòs ~ vidus, pǫ.šės ~ pušis, ǫg.nės ~ ugnis, nù.krės ~ nukris, nù.lòps ~ nulups; 2) nuo ilgo galinio skiemens: là.šėnė ~ lašiniai, àt.àudà ~ ataudai, è.žīs ~ ežys, vė.dòris ~ vidurys, pǫ.šė ~ pušė(i) (pušyje), ǫg.niė ~ ugnė(i) (ugnyje), nù.dàuš ~ nudauš, nù.ės ~ nueis. g) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių a, e, atliepiančių literatūrinės kalbos a, e su tvirtagale priegaide, dviskiemeniuose ar daugiaskiemeniuose žodžiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu ne kirtį atitraukiant nuo žodžio galo į pradžią, o dėl pailgėjusių ir ilgai tariamų tarmėje skiemenų: bamà.tònt ~ bamāt ant, sà.kǫnt ~ sàkant, là.kǐntė ~ lãkinti, kà.tė ~ katė, là.pė ~ lapė, lė.sìntė ~ lėsinti, mè.tā ~ mėtai, švè.tìntės ~ švėtinties (švėtintis, užeiti kur nuo lietaus). i) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių a, e, atliepiančių literatūrinės kalbos balsius a, e su tvirtagale priegaide, žodžiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu, nukritus uždaros galūnės trumpajam balsiui ir dėl to susidarius antriniam dvibalsiui bei pailgėjus skiemeniui: à.vė̀ns ~ avìnas, àb.dàrs ~ áp daras, àd.bòls ~ atbulas, kà.ràms ~ kàramas, bà.ràms ~ bãramas, kà.tėns ~ kàtinas, svè.tėms ~ svėtimas, tè.kėns ~ tėkinas, vè.dėns ~ vėdinas. j) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių ę, ė, atliepiančių literatūrinės kalbos i, u su trumpine priegaide, dviskiemeniuose žodžiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu dėl pailgėjusių ilgai tariamų tarmėje skiemenų: rė.hìntė ~ rìkinti, rè.tìntė ~ ritinti, švè.tìntė ~ švītinti, dè.dìntė ~ didinti, pǫ.šėi ~ pušies (pušiai), pǫ.tùoms ~ pūtoms, jǫ.dìntė ~ judinti. k) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių ę, ė, atliepiančių literatūrinės kalbos i, u su trumpine priegaide, dviskiemeniuose ar daugiaskiemeniuose žodžiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu, nukritus galūnės trumpajam balsiui ir dėl to pailgėjus skiemeniui: dė.dėn ~ didina, rė.tėn ~ ritina, kǫ.šėn ~ kušina, jǫ.dėn ~ judina. l) Žodžio pradžioje ant trumpųjų balsių a, e, atliepiančių literatūrinės kalbos a, e su tvirtagale priegaide, dviskiemeniuose ar daugiaskiemeniuose žodžiuose su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu, nukritus atviros galūnės trumpajam balsiui ir dėl to pailgėjus skiemeniui: mà.šėn ~ mašina, mà.žėn ~ mažina, dè.dėn ~ dedina, kè.pėn ~ kepina. m) Žodžio gale ant trumpųjų balsių a, e, ę, i, ė, u, atliepiančių literatūrinės kalbos trumpuosius balsius su trumpine priegaide, tarmės šalutiniame kirčtyje 102 atitraukiančiųjų žodžių kirtyje: šã,kà~šakà, à,vėžã~avižà, gà,lė~galè, kè,i,mė ~ kiemè, dzà,sė~dvasia, và,lė~valia, à,kìs~akis (gal.), ã,u,sìs ~ ausis (gal.); rō,n,kō~ ranka (nag.), krŏ,tò ~ krutù, stà,lùs ~ stalùs, lã,u,kìs ~ laukùs. Tvirtagalė priegaidė. Tvirtagalė priegaidė (žymima riestiniu ženkleliu „~“) tarmėje tariama su tęsiamu ir ilgu balso spūdžiu. Šią priegaidę tariant, balsas palengva ilgėliau kyla aukštyn, o paskui staiga nukrinta. Tarmės tvirtagalė priegaidė nuo literatūrinės kalbos tvirtagalės skiriasi tuo, kad jos balso kritimas tarmėje yra staigesnis ir trumpesnis negu literatūrinėje kalboje. Priegaidės spūdžio vieta dvibalsiuose labai skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Literatūrinėje kalboje tariant tvirtagalę priegaidę dvibalsiuose balso spūdis koncentruojamas ant antrojo komponento, o aprašomojoje tarmėje šios priegaidės balso spūdis dvibalsiuose koncentruojamas visada ant pirmojo dvibalsių komponento: màišas ~ maišas, làiks ~ laikas, lãuks ~ laukas, kẽims ~ kiemas, kŏmps ~ kampas, tẽmptę ~ tempti, rŏnkas ~ rankos, lŏnks ~ lankas, lėkte ~ lėkti, driėpte ~ drėbti, diėdę ~ dėdė, tiėr ~ tera, ǫz,būons ~ uzbonas, Jūons ~ Jōnas, žūodis ~ žodis, lūops ~ lōpas. Dėl šitos priegaidės balso spūdžio koncentravimosi ant dvibalsių pirmojo komponento tarmėje kai kurių dvibalsių (ai, ei) antrasis komponentas yra linkęs išnykti. Štai keletas pavyzdžių, kur tarmėje išnykęs dvibalsių antrasis komponentas: vãks ~ vaikas, ẽte ~ eiti, grẽts ~ greitas, svẽks ~ sveikas, rẽkals ~ reikalas. Aprašomosios tarmės tvirtagalė priegaidė panaši su žemaičių dūnininkų ta pačia priegaide. Jos sutampa spūdžio rūšies, kiekybės ir balso judėjimo atžvilgiu, o skiriasi balso spūdžio vieta, nes dūnininkų tvirtagalė priegaidė visuose dvibalsiuose yra ant abiejų komponentų, tik arčiau žemaičių dounininkų su tendencija koncentruotis ant pirmojo komponento⁵. Tvirtagalę priegaidę turi: a) Ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro tvirtagalio ilgumo balsiai: ėšėgōstę ~ išsigąsti, grōžts ~ grąžtas, škęštę ~ skęsti, lįstę ~ lįsti, pīkę ~ pykti, šūstę ~ siūsti, liūts ~ liūtas, mūris ~ mūris, liūdns ~ liūdnas. b) Ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro kirčiuoti pailgėjusieji a, e: dãrę ~ darė, eglãsakę ~ eglasakė, mãžos ~ mažas, šãkę ~ šakė, šãsos ~ šašas, sãkę ~ sakė, kẽkę ~ kėkė, mẽdis ~ medis, šẽnis ~ senis. Tačiau žodžiuose, kur, sutrumpėjus galūnei, susidaro tarmėje trumpai tariamas skiemuo, balsiai a, e tokiame skiemenyje, kaip anksčiau nurodyta, turi trumpinę priegaidę: bāts ~ batas, lāps ~ lūpas, kāps ~ kāpas, lēts ~ lėdas, svēts ~ svečias, neš ~ neša, vēd ~ vėda. c) Ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro tvirtagalio ilgumo grynieji ar mišrieji dvibalsiai; šiuo atveju priegaidę turi pirmieji dvibalsių komponentai: lāuks ~ laukas, āuls ~ aūlas, šāuktę ~ šaukti, lāiks ~ laikas, pēiktę ~ peikti, dėina ~ dieną, šēins ~ šienas, jōuks ~ juokas, mōils ~ muilas, kālts ~ kaltas, šāltis ~ šaltis, kōmps ~ kampas, lōnks ~ lankas, pāršos ~ paršas, šēlptę ~ šelpti, lēngvos ~ lengvas, vērstę ~ versti, tēlptę ~ tilpti, īmtę ~ imti, gīntę ~ ginti, ⁵ Plg. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, § 15, Kaunas, 1939. 103 sėrkte ~ sirgti, gõlte ~ gulti, trūmps ~ trūmpas, šūnkte ~ šūnkti, põrus ~ pūvas. Laužtinė priegaidė. Laužtinė priegaidė (žymima stogelio pavidalo ženkleliu „^“) būdinga kirti atitraukiantiesiems žemaičiams, taigi ir aprašomajai tarmei, kurioje kirčio atitraukimas ypač ryškus. Šitoks priegaidės balso spūdis skiriasi nuo literatūrinės kalbos tvirtapradės. Laužtinę priegaidę tariant, aiškiai girdimas staigus pakilusio balso lūžimas garso viduryje, nes tuo metu įvyksta staigus balsaskylės uždarymas. Balsaskylei tuo pačiu momentu vėl atsidarius, kirčiuojamosios fonemos antroji dalis baigiama tarti leidžiant balsą žemyn. Laužtinės priegaidės balso lūžimas yra didesnis negu literatūrinės kalbos tvirtapradės. Tariant laužtinę priegaidę balsaskylė ne visais atvejais vienodai uždaroma. Vienus garsus tariant ji uždaroma daugiau, o kitus tariant — mažiau. Tai priklauso nuo garsų kokybės. Ne visiškai uždaroma balsaskylė tariant, pavyzdžiui, garsus ī ir ū: rīts ~ rytas, lūpa ~ lūpa. Rišlioje kalboje balsaskylė taip pat uždaroma, paprastai, mažiau, negu tariant tuos pačius žodžius skyrium. Labiau atidaroma balsaskylė tariant balsius ā, ē: sāu ~ sau, gārs ~ gāras, gērs ~ gēras, dēr ~ dēra. Be to, ji labiau atidaroma tariant žodį skyrium, pabrėžiamai. Laužtinė priegaidė spūdžio vietos atžvilgiu nesiskiria nuo literatūrinės kalbos tvirtapradės, nes laužtinės priegaidės balso spūdžio vieta yra ta pati kaip literatūrinės kalbos tvirtapradės, būtent: ji dvibalsiuose, antrinio kilimo dvibalsiuose ir dvibalsiuose, atliepiančiuose literatūrinės kalbos o, ē (uo ~ o, ie ~ ē), koncentruojama ant pirmojo komponento: kāilis ~ kāilis, šāukšts ~ šaukštas, sēile ~ seilė, lēipa ~ liepa, dōuna ~ duona, šālts ~ šaltas, ōmžos ~ amžius, pōntis ~ pantis, tārps ~ tarpas, kēlte ~ kelti, lēmba ~ lėmė, sēnte ~ senti, gērte ~ gerti, kā,tēns ~ kątinas, lēns ~ linas, gērs ~ gēras, grūopte ~ gróbti, mūolis ~ móolis, dēte ~ dėti, siedēte ~ sėdėti. Tariant laužtinę priegaidę balso judėjimas yra toks pat kaip ir tvirtapradės, būtent, kylamas krintamas. Jai ištarti reikia ilgesnio laiko negu tarmės tvirtapradei priegaidei (žr. poskyrį „Tvirtapradė priegaidė“). Laužtinė priegaidė savo prigimtimi panaši į latvių laužtinę priegaidę. K. Būga savo žodyno įžangoje žemaičių laužtinę priegaidę vadina sprogstančia arba lūžtančiaja (laužtine) ir palygina ją su latvių laužtine priegaide, latviškai vadinama „krituoša“ ir „grūsta“ arba „lauzta“. Tarmės laužtinė priegaidė nuo latvių laužtinės skiriasi balso spūdžio vieta, nes latvių laužtinė priegaidė koncentruojama ant abiejų fonemos komponentų, o žemaičių laužtinė — ant pirmojo komponento. Balsaskylės uždarymo atžvilgiu ji irgi skiriasi nuo latvių laužtinės, nes žemaičių laužtinę tariant balsaskylė užsidaro labiau. Laužtinę priegaidę tarmėje turi: a) Ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro tvirtapradžio ilgumo balsiai: kõsnis ~ kąsnis, kõste ~ kąsti, sprēste ~ spręsti, žīste ~ žįsti, rīts ~ rytas, gīte ~ gyti, vīrs ~ vyras, skūste ~ skųsti, sūls ~ siūlas, grūts ~ grūdas, lūpa ~ lūpa. 6 K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1 sąs., XXIV. 104 b) Ilgieji skiemenys, kuriuos sudaro tvirtagraždžio ilgumo grynieji ar mišrieji dvibalsiai: bãime ~ báimė, káuls ~ káulas, sáulė ~ saũlė, méilė ~ meilė, pẽiva ~ pieva, sẽina ~ siena, pẽins ~ pienas, dṹna ~ duona, ǒusis ~ ũosis, kálts ~ káltas, sãmtis ~ sám tis, põntis ~ pántis, kãrvė ~ kárvė, bãrtė ~ bártė, dẽlns ~ dẽlnas, pẽmpė ~ pémpė, lẽnkė ~ lénkė, gẽrvė ~ gérvė. Literatūrinės kalbos mišriųjų dvibalsių, sudarytų iš i, u + l, m, n, r, ir dvibalsio ui tvirtagradės priegaidės kirtis žymimas kairiniu kirčio ženklu, nes balsiai i ir u visada trumpi, jie tokie lieka ir tuose dvibalsiuose. Aprašomojoje tarmėje dvibalsių, sudarytų iš i, u + l, m, n, r, ir dvibalsio ui pirmieji komponentai tariami ilgai ir turi ne trumpinę, o laužtinę priegaidę: skėlte ~ skílti, ė́lks ~ ilgas, tẹ́lts ~ tiltas, tĩmpa ~ timpa, pĩntė ~ pinti, trĩnka ~ trinka, bẽrtė ~ birti, kṓltė ~ kulti, dṹmtė ~ dumti, kṓrpė ~ kurpė, õitė ~ ūiti. Tokia pat ir antrinio kilimo mišriųjų dvibalsių, sudarytų iš i, u + l, m, n, r, priegaidė: pẽl ~ pila, šẽls ~ šilas, vežẽms ~ vežimas, liekẽms ~ lėkimas, pẽn ~ pina, lẽns ~ linas, mẽn ~ mina, tẽn ~ tina, kõl ~ kulia, gõl ~ gula, aukštõms ~ aukštumas, gelõms ~ gilumas, dõr ~ duria. Laužtinę priegaidę turi ir tarmės antrinio kilimo mišrieji dvibalsiai, sudaryti iš a, e + l, m, n, r, susidarę nukritus tarmėje uždarai trumpajai galūnei: gãls ~ galas, nõms ~ namas, trãns ~ trãnas, gãrs ~ gãras, kẽls ~ kelias, pẽns ~ penas, gẽrs ~ gẽras. c) Tarmės ilgieji skiemenys su šalutiniu kirčiu, atsiradusiu ne dėl kirčio atitraukimo nuo žodžio galo į pradžią, bet dėl skiemens pailgėjimo tarmėje: lūo,pĩtė ~ lópyti, vĩ,rã ~ vyrai, vã,kõu ~ vaikუo (vaikui), ãrk,lõu ~ arkliuo (arkliui), gnãi,bĩtė ~ gnaibyti, dãik,stĩte ~ daigstyti, trẽ,lĩnks ~ trilinkas, dė-, gĩntė ~ dėginti, dẹ,dĩnte ~ didinti, lẽ,sãls ~ lėsąlas, sprã,gẽls ~ spragilas, pã-, šãrs ~ pašaras, vã,bãls ~ vabalas. Vidurinė priegaidė. Vidurinė priegaidė (žymima stačiu riestiniu ženklu „⁀“) yra žymiai trumpesnė už tvirtagalę priegaidę, tariama netęsiamai. Jos kirčiuojamoji fonema mažiau įtempta negu tvirtagalės priegaidės. Nuo tvirtagalės priegaidės ji skiriasi ir savo balso kilimu bei kritimu. Balso spūdžio vietos atžvilgiu ji nesiskiria tarmėje nuo tvirtagalės priegaidės. Dvibalsiuose balso spūdis koncentruojamas ant pirmojo komponento: dẽ.i,nã ~ dieną, dõ.u,bĩe ~ duobė, lã.u,kã ~ laukai. Vidurinę priegaidę tarmėje turi: a) Balsiai ę, ǫ, atliepiantieji literatūrinėje kalboje i, u su trumpine priegaide, atviruose, vieną kirtį teturinčiuose (t. y. be šalutinio kirčio žodžiuose) skiemenyse: vẽ.sos ~ visas, bẽ.jė ~ bijo, lẽ.pa ~ lipo, tekẽ.nis ~ tekinis, krẽ.ste ~ krėsti, šõ.kas ~ šūk os, bõ.va ~ buvo, šõ.ni ~ šunį, nõ.gara ~ nūgara, šõ.tẽni ~ šūtinį. Jei dviskiemeniai ar daugiaskiemeniai žodžiai turi po du kirčius, t. y. pagrindinį ir šalutinį, tada balsiai ę, ǫ, atliepiantieji literatūrinėje kalboje i, u su trumpine priegaide, turi tarmėje ne vidurinę, o trumpinę priegaidę: vẽ,sãs ~ visais, bẽ,júom ~ bijom, lẽ,pãm ~ lipam, tekẽ,nẽ ~ tekiniai, krẽ,tiuot ~ 105 kritot, šõ,kuoms ~ šukoms, bõ,vuom ~ būvom, šõ,nõ ~ šuniu, nõ,gario ~ nūgaro(j), šõ,tęnõu ~ šutiniu (šutiniu). b) Ilgieji skiemenys dviskiemeniuose ar daugiaskiemeniuose žodžiuose su atitrauktu kirčiu nuo žodžio galo į tvirtagalio ilgumo šaknį: õ,sà ~ ąsa, plì,tà ~ plyta, žõ,sės ~ žąsis, dìg,lìs ~ dyglys, bù,rìs ~ būrys, lã,i,kã ~ laikai, sã,u,lã ~ aulai, žė,i,mã ~ žiema, kã,l,vã ~ kalvà, dõ,n,gõs ~ dangūs, mã,r,kã ~ markà, lė,n,tã ~ lentà, dė,r,vã ~ dervà, kõ,l,nės ~ kulnis, dė,r,và ~ dirvà, lã,i,kėnã ~ laikinai, kù,m,pnūosõ ~ kumpnosà, lã,uk,nėšà ~ lauknešà. Tvirtapradė priegaidė. Tvirtapradės priegaidės (žymimos dešininiu ženkleliu „´“) balso judėjimas yra kylamas krintamas. Kylančioji balso judėjimo dalis trumpesnė už krintančiąją. Tariant balso spūdis staiga pakyla, o į galą ilgėliau ir vienodai krinta. Tvirtapradė priegaidė balso spūdžio vietos atžvilgiu sutampa su literatūrine kalba. Priegaidės balso spūdis dvibalsiuose koncentruojamas ant pirmojo komponento: á,rk,lìs ~ arklys, šė,r,dės ~ širdis. Ant pirmojo komponento koncentruojamas balso spūdis ir dvibalsiuose, atliepančiuose literatūrinės kalbos balsius o, ė: žùo,gã ~ žiogai, grìeb,lìs ~ grėblys. Tvirtapradę priegaidę tarmėje turi tik nuo žodžio galo į pradžią atitraukiantieji kirtį žodžiai. Kaip žinoma, tarmėje kirtis atitraukiamas nuo tvirtagalės ir trumpinės galūnės, o atkel tinio kirčio priegaidė gali būti trejopa: trumpinė, vidurinė arba tvirtapradė, žiūrint, į kokią šaknį kirtis atitraukiamas. Tvirtapradė priegaidė būna atitraukus kirtį į tvirtapradę šaknį, t.y. į tokią, kurios kirčiuojamasis skiemuo turi tvirtapradę priegaidę: vie,žīs ~ vėžys, gì,và ~ gyvà, vie,gėlė ~ vėgelė, gá,l,và ~ galvà, gė,l,žės ~ gelžis, vùo,žīs ~ ožys, gė,lž,gàlīs ~ gelžgalys, vùo,bėlė ~ obelė, tie,vã ~ tėvai, vùo,šėkà ~ ožika (ožka), tā,u,kã ~ taukai, šė,r,dės ~ širdis, dá,r,bėninks ~ darbininkas. Kadangi kirtį atitraukiančiųjų žodžių į tvirtapradę šaknį tarmėje ne per daugiausia, o tvirtapradė priegaidė yra tik kirtį atitraukus į tvirtapradę šaknį, tai tarmėje ši priegaidė negausi. УДАРЕНИЕ И ИНТОНАЦИЯ В КРЕТИНГСКОМ ГОВОРЕ И. И. АЛЕКСАНДРАВИЧЮС Р е з ю м е Описываемый говор по принятому распределению в литовской диалектологии относится к приморско-жемайтскому говору — доуниннинкай. На этот говор уже давно обратили внимание языковеды, так как в нем сохранились старые языковые особенности. Ввиду того, что особенности говора, как языковой системы, наиболее ярко видны при сравнении с литературным языком, то ударение и интонация изучаются главным образом по методу сравнения. 106 Ударение и интонация описываемого говора отличаются от литературного языка. Самыми характерными чертами в области ударения говора являются ретракция ударения и наличие двух или более ударных слогов. В кретингском говоре ударение переносится с восходящей долготы и краткого окончания (кроме окончаний нисходящей долготы) на каждый долгий или краткий слог; однако оно не совсем переносится, а распределяется на начало и конец слова: часть ударения переносится на начало слова, а другая часть остается на прежнем месте. Из-за такой ретракции ударения в слове увеличивается число ударных слогов. Поэтому слова с ретракционным ударением имеют не по одному ударному слогу, а по два и более. Вторичные ударения в говоре появляются не только в результате перенесения ударения, но и в тех случаях, когда после основного ударения в говоре следует долгий слог. Если в слове после основного ударения нет долгого слога, то такое слово не имеет вторичного ударения. В кретингском говоре имеется пять интонаций: краткая, восходящая, прерывистая, средняя, нисходящая. По отношению к движению голоса наиболее близкими к литературному языку являются краткая, восходящая и нисходящая интонации, а прерывистая интонация отличается от нисходящей литературного языка сильным падением голоса. Восходящая интонация в говоре похожа на восходящую интонацию литературного языка только повышением голоса. Восходящая интонация говора длиннее и более протяжна, чем в литературном языке. Средняя интонация говора в литературном языке отсутствует. Она похожа на восходящую, только гораздо короче. В говоре средняя интонация встречается в тех случаях, когда имеются краткие гласные, явившиеся результатом удлинения краткой интонации, или же тогда, когда ударение переносится от слога с восходящей долготой на корень восходящей долготы. Интонацию в говоре имеют как основные, так и вторичные ударения, независимо от того, каким образом появилось вторичное ударение в слове: в результате ли ретракционного ударения, или в результате появления ударения на долгом слоге. Слова, имеющие по два и более ударений, имеют и по две и более интонаций.