Pirmosios lietuviškos knygos tarmė

LEIFER USVI) K ALT BO TY RO $0 Rubia 8S 1-M AL 1 LMR "PSU" VO 5 "TSR MO'K'SLU "AK ATD E M TJ A PIRMOSIOS LIETUVISKOS KNYGOS TARME J. SENKUS I. IVADINES PASTABOS 1. Mažvydo Katekizmo tarmės esamieji spėjimai ir tyrinėjimai Kad Katekizmo! kalbos pagrindą sudaro žemaičių tarmė, yra nuo seniai pripažinta. A. Sleicheris (žr. [1] XI) Katekizmą priskyrė klaipėdiškių tarmei (plg. [2] 45). Šita teorija buvo ilgą laiką priimta bei pripažinta. 1922 m. Mažvydo raštų leidinio redaktorius šitą teoriją atmetė, sakydamas „iš tikro apie jo tarmę tikt tiek tegalime tuom tarpu nutarti, jog ji žemaitiška. Arčiau ribas apibrėžti dar neįstengiame““ ([1] XI). K. Būga ([3] LVII ir 6) Kate- kizmo bei jo vertėjo Mažvydo tarmę laiko šiaurės vakarų žemaičių tarme. Bet nei vienas, nei antras aiškiau bei plačiau savo teigimų nepagrindžia ir nesiima pagrįsti bei įrodyti. To nepadaro ir nesiima padaryti ir kiti lietuvių kalbininkai. Pavyzdžiui, A. Salys, kalbėdamas, kad kai kurie žemaičiai išlaiko dvibalsius am, an, em, en sveikus, tik užsimena, kad ir ,,MazZvydas rašo an, am ir en, em, vadinasi, yra išlaikęs juos sveikus. Bet jis ir kilimo, tur bit, yra iš Žemaičių piety kampo“ ([4] 15). Tai atlieka norvegas Ch. Stangas savo veikale ,,Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas““. Ch. Stangas, benagrinédamas Katekizmo kalba, nors ir ne visai jtikinamai sugriovęs A. Sleicherio įrodymus, prieina tokių išvadų (žr. [5] § 340): 1. Mažvydas buvo Didžiosios Lietuvos žemaitis. 2. Jo visas kalbos pagrindas yra šiaurės vakarų arba vidurio žemaičių tarmė. 3. Katekizmo tarmė nėra grynai žemaitiška, bet žemaitiška su aukštaitiškomis priemaišomis. Vis dėlto Mažvydo kalba nėra sujauktas žemaičių ir aukštaičių tarmių mišinys, o tik aukštaitybėmis modifikuota žemaičių tarmė. Vadinasi, šalia normalių (žemaitiškų) lyčių pasitaiko ir aukštaitiškų dalykų. 2. Lietuvių kalbos kitimas ir žemaičių tarmės plotas Pagal istorinės lietuvių kalbos gramatikos duomenis senovės lietuviai dar maždaug prieš 500 metų, pavyzdžiui, žodį medį taip yra tarę bei linksniavę: *medjai, *medjuon, *medjamus, *medjuons, *medjais, *medjuonsen. Taip tarė ir 1 Čia taip vadinamas M. Mažvydo verstas Catechismusa prasty szadei..., Kara- liavezvi, 1547. 67 linksniavo jautį ir kitus žodžius. Iš pavyzdžių matome, kad senovės lietuvių linksniavime bei tarime vietoj dabartinių dž, ¢ buvo garsų junginiai dj, rj. Paskui tose lytyse, kur po šių z, dj buvo senovinis trumpasis ar tuo metu jau sutrumpėjęs a (išskyrus dvibalsyje au), jis šiaurės vakarų Lietuvoje imtas tarti kaip e; j, atsiradęs prieš «e, pagal istorinės lietuvių k. fonetikos dėsnį turėjo išnykti (žr. [6] § 88 ir [5] § 28), vadinasi, ta, dja > je, dje > te, de. Tokiu būdu vietoj senovės lietuvių *medjai, *medjamus, *medjais čia pradėjo tarti: medei, medem(u)s, medeis, Šitaip pradėjusi kalbėti šiaurės vakarų Lietuvos dalis jau nuo seniau vadinta Žemaičiais, pietų rytų — Aukstaiciais. Šis garsų pakitėjimas, suformavęs lietuvių kalbą į žemaičių ir aukštaičių tarmes, šiandien Stango (žr. [5] § 28) yra pavadintas „žemaitiškuoju garsų dėsniu““. Atsirado jis XV a. XIV a. dokumentuose bei kronikose randame vietovardžius (žr. [7] 23 ir t.t.), užrašytus su ¢, d, pvz.: Gederaiten (Giedrai- čiai), Wandeiagel (Vandžiogala). Patys Aukštaičių ir Žemaičių vardai tuose šal- tiniuose rašomi taip pat su :. XIV a. pabaigos dokumentuoše yra jau taip užrašytų vietovardžių: Saltzeniken, Salseniken (Šalčininkai), Salse (Šalčia — upelio vardas į pietus nuo Vilniaus), Anse (Ančia — Juodoji ir Baltoji — Ne- muno intakai). Bet Žemaičių Ančia tų pačių šaltinių ir tuo pačiu metu užra- šyta Ante. Taigi išeina, kad žemaičių ir aukštaičių tarmės yra atsiradusios XIV a. pabaigoj ar XV a. pradžioj— kaip tik prieš pirmosios lietuvių kalba knygos išspausdinimą. Seniau žemaičių kalbos (tarmės) plotas buvęs didesnis, negu šiandien: istorinė žemaičių aukštaičių siena ėjusi Nevėžiu. Šiandien Žemaičiams priski- riamas šiaurės vakarų Lietuvos TSR keturkampis tarp Darbėnų, Vegėrių, Raseinių ir Žemaičių Naitimiesčio. Pagal žemaitiškąjį garsų dėsnį Žemaičiams priskiriamas ir trikampis tarp Šilūrės, Safrininkų ir Labguvės — ir čia tariama mėdei, jdutei ... Be to, dar čia žemaitiškai tariamas dgs. viet. — lauku's ~ lau- kuse (laukuose) ir. 7, u > e, 0 (išskyrus žvejų tarmę), bet vns. naud. ištaria- mas aukštaitiškai —of*roi, sūnoi ~ Vyrui, sūnui. Taigi čia yra pereinamoji že- maičių aukštaičių tarmė. 3. Žemaičių tarmės raida ir pagrindinės ypatybės Žemaitiškojo garsų dėsnio (z, d: č, dž) veikimas ir dvibalsių ie, uo skir- tingo tarimo riba bemaž sutampa, išskyrus minėtąjį trikampį. Šiandien dėl skirtingo ie, wo tarimo ne tik atskiriame žemaičius nuo aukštaičių, bet dar žemaičius suskirstome į tris patarmes — aukštaičių jau tuo metu turimų dvi- balsių wo, ie vietoje žemaičių trejopai tarta: 1.0 — dona | aukštaičių wo: žem. 2. ut — du'na | ~ duona 3. ou — douna | 1. et — pens | aukštaičių ie: žem. 2. ft — pi'ns ~ pienas 3. ei — peins | 68 Pagal šį skirtingą duonos tarimą trys žemaičių patarmės yra vadinamos donininkais, diinininkais, dounininkais, o pagal svarbiausią jiems priklausantį miestą Klaipėda, Raseiniai, Telšiai galime juos vadinti klaipėdiškiais, raseiniš- kiais, telšiškiais. Telšiškius nuo raseiniškių skiria įstrižainė Upyna— Tvérai — Judrėnai. Klaipėdiškiams tenka pajūrio sritis nuo Kretingds iki Silutés. Spė- jama, kad klaipėdiškių e!, 0* (de'na, do‘na) yra senieji visų lietuvių tarimo garsai, iš kurių paskiau atsirado aukštaitiškosios ie, uo ir žemaitiškosios dūni- ninkų, dounininkų lytys (plg. lotynų liaudinę lytį ndvo, italų nuovo, prancūzų nouveau). Todėl manoma, kad „Jaunius, matyti, vien fonetikos sumetimais tvirtino, kad klaipėdiškių de'na ir do'na esančios prolytės kitų žemaičių ly- tims: deina, di'na ir douna, duna. Iš tiesų XVI a. gudiškuose mūsų valsty- bės aktuose išlikę vietovardžiai rodo, kad anuo metu žemaičiai bus tebetarę dar ¢, 0. Dounininky plotui tenkančiųjų vietovardžių tarpe man nepavyko surasti jokių ei, ou pėdsakų. Aktai paprastai rašo e, 0, o dūnininkų plote kartais ir u, y. Tatai rodo, kad čia jau buvo prasidėjęs ¢', 0+>1i*, u*“ ([7] 26). Išvadoje šį spėjamąjį garsų keitimąsi trumpai taip galėtume pavaizduoti. —>aukštaičių re, uo Senovės lietuvių ė, 0 > ui lala —> žemaičių e*, 0 ->klaipėd. e*, ot —> rasein. 1*,. u* —> telšišk, ei, ou O pagal senųjų dokumentų vietovardines lytis išeina, kad žemaičių da- bartinės trys patarmės yra atsiradusios tarp XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios—jau po 1547 m., po Mažvydo. II. MAŽVYDO KATEKIZMO TARMINĖS YPATYBĖS 1. Fonetika a) Balsiai ir dvibalsiai é Siaurasis ė (kilęs iš *&) žemaičių (išskyrus kai kurias vietas apie Prie- kulę) ir seniau vietomis Rytprūsiuose (pvz., apie Tilžę ir kt.) ištariamas ie. Pvz., žemaičiai telšiškiai: T7feus ~ tėvas, t0pied,ū'ms ~ tupėdamas ([8] 11), raseiniškiai: 7iéus ~ tėvas ([8] 17), tupiedams ([9] 88), žvejai: ties ~ tėvas ([10] 61), tupiedams ([10] 62). (Dėl tokio pat virtimo kitose kalbose plg. lo- tyny liauding lytį célo, italy cielo, prancūzų ciel). Kada lietuvių kalboje prasidėjo šis virtimas, sunku tikrai pasakyti. Kate- kizme vietoj dabartinės literatūrinės kalbos ė, paprastai, rašoma e ir Kartais re. Po k, g visada rašoma ie, bet čia tas : gali būti minkštinamasis ženklelis. Dvibalsis ie vietoj ė rašomas šiuose toliau pateikiamuose Katekizmo pavyz- džiuose (žr. [1] ir plg. [5] § 26): 1) žodžio viduryje: cziesa (44, 2*; 54, 17; 69, 2), cziesi (57, 24), dre- bieghimu (36, 18/19), kieliese (21, 16), milickier (33, 11), milieia (33, 12), * Pirmasis skaičius žymi Katekizmo puslapį, antrasis — eilutę. 69 milieti (33, 19), niekakiu (35, 7), riedik (59, 1), sątiewanems (33, 7/8), stawieti (12, 2), Tiewa (24, 11; 41, 2; 59, 8), Tiewai (35, 11), Tiewe (45, 2 ir 6; 48, 19; 54, 2), Tiews (65, 13), Tiewu (35, 8; 45, 15), turieti (37, 2), turietu (37, 21); 2) antrinėje žodžio galiinéje: miliek (38, 21; 58, 7), naktie (78, 5) ~ nak- té(je), padiek (66, 24), pawizdiek (79, 5), rustibien (35, 11), szirdie (34, 20) ~ Sirdé(je), traiczie (45, 16), turiek (59, 6). Kad čia yra tik minkštumas pažymimas, sunku būtų tikéti— Cia tas 7 daug dažnesnis yra, negu prieš senovinį e trumpąjį (*ė). Kaip čia tas senovi- nis ė (ilgasis) buvo tariamas, taip pat sunku pasakyti. Dažnesnis rašymas e, negu ie, gali būti ir ne visai tikras fonetinis dalykas. Vietoj aukštaičių ė šian- dieninis žemaičių tarimas ie (su ne visai ryškiu 7): dičėl ~ dėl, t0piėd,d*ms ~ tupidamas ([8] 15) mums leidžia nors iš dalies spėti ir Katekizmo autorių taip kalbėjus bei tarus. 0 Vietoj Ik o Katekizme rašoma a ir rečiau o. Kaip jis buvo tariamas, mes tik spėti tegalime. Šiandien rytiečiai aukštaičiai ištaria 4, vietomis ¢ (4 su o priemaiša bei atspalviu ir gryną d). Ir vakarų aukštaičių, kur šiandien o ištaria, senovėje buvo 4, vėliau d ištariamas. Šiandien d, be rytiečių, turi dar kai kur ir klaipė- diškiai žemaičiai, pvz.: rape ~ ropė. Be to, Klaipėdos krašte arčiau į Priekulę šiandien dar turimas o, visi kiti žemaičiai žodžio viduryje vietoj senovinio a bei rašomosios kalbos o turi wo ar wo: mūtotines ([8] 11) ~ motinos, mudt „itnes ([8] 17), nuérc ([8] 10) ~ noru, muér’ ([8] 17) ~ noru (noriu). Virtimo eilė tokia:4 > a> 6 > uo. Rytprūsių žvejai kitaip dvibalsina — verčia o. (su ne- ryškiu u po 0): šduku ~ šėku, pdunai ~ ponai ([10] 12). Pirmėsios mūsų knygos išleidimo metu, matyt, buvo lietuvių kalboje, tikriau Katekizmo autoriaus tarmėje, antrasis virtimo laipsnis, nes šalia žo- džių, dažniausiai parašytų su a (pvz.: bralei (8, 4), szadei (17, 2), szmaniu (17, 3) ~ žmonių, paczias (8, 2) ~ pačios), nemažai pasitaiko ir su o. Su wo parašant visai nepasitaiko; jis, matyti, Žemaičiuose daug vėliau atsiradęs. o rašymas pasitaiko tik šiuose žemiau pateikiamuose pavyzdžiuose (žr. [1] ir plg. [5] $ 22). 1) Žodžio viduryje: altoriaus (28, 10), bilodams (26, T), dony (32, 18 . dusyk), klausitoius (36, 16), malonei (54, 10), malones (58, 12), mokik (67, 1), mokslas (13, 1), nota, notas (68, 2 ir 4; 72, 4), Ponas (30, 19), raschose (13, 14), roda (10, 11), Rosza (73, 7) ~ rožė, skaitose (13, 14), schlowinti (58, 24), szodzia (30, 17). 2) Antrinéje (vėliau atsiradusioje) gallinéje: baszniczio (11, 6) ~ bažny- cio(je), tog (9, 9) ~ jogei, losko (63, 3), makitos (16, 17), saugok (57, 5), walio (12, 12), wenok (31, 3). Iš viso (Stango suskaiciavimu)—25 atsitikimai su o šalia 610 atsitikimų su a, t.y. netoli 4 94. Stangas mano, kad šis nedidelis procentas yra tik atsitiktinis sporadinis elementas iš aukštaičių (tikriausiai aukštaičių vakariečių — J. S.) 70 tarmės. Arba galimas būtų dar ir kitas spėjimas: Katekizmo autoriaus (že- maičių) tarmėje tuo metu senovinis 4 buvo tariamas a; svyruojant tarimui, aišku, retkarčiais gali būti svyravimų bei įvairavimų ir rašant. Čia dar reikia paminėti bei priskirti pirminę absoliutinę nekirčiuotą galūnę ir kirčiuotos galūnės skiemenį, kuriame po 4 (tvirtagalės priegaidės; tvirtapradės priegaidės 4 pagal F. de Sosiuro (Saussure) — Fortunatovo dėsnį jau buvo sutrumpėjęs) eina s; pvz.: szadeia (51, 17), szito (8, 6), del rawa (53, 25), nog amszinas (55, 11), isz Marias mergas (21, 10), tos (9, 21). Aiškiai kitoks vaizdas yra absoliutinéje kirciuotoje galiinéje. Stango su- skaičiavimu, iš 115 Katekizme esančių tokių galūnių vietoje & (tvirtagalés priegaidės ilgojo a) 40 parašyta su o, t.y. 34,80 %. Pvz.: Bo ant zo (11, 20), taipo, kaipo (24, 7), ano (25, 17); ant ra (44, 1), ia (48, 2, 9), kaipa (54, 2). Pirmojoje Katekizmo dalyje dažnesnis o, antrojoje — a. Čia turime įvardžius ar kalbos dalelytes; tokiais atsitikimais, paprastai. mažiausia būna kitų tarmių įtakos (ir rašybos apsirikimų), todėl čia, galima manyti, buvo aiškiai svyruojantis tarimas — tikro tarpinio garso tarp a ir o tarimas. Iš visko galime daryti išvadą, kad šalia senovinio a Katekizme pasitaiko jau ir o. Ir tai yra ne tiek kitos tarmės įtaka ar rašybos apsirikimai, kiek pačios Katekizmo autoriaus tarmės dalykas. Šis tarminis reiškinys Žemaičiuose prasidėjęs prieš 400 metų ir liekanų dar ir dabar turi Klaipėdos krašte. Šių dienų rytiečių tarmėse tebėra senasis @ ir pereinamasis laipsnis 4. Dar pri- durtina, kad čia dabartinio žemaičių «o Katekizme dar visai nėra, vadinasi, jis Žemaičiuose vėliau (iš o) atsiradęs. e, u Nekirčiuotas trumpasis e žodžio viduryje šių dienų žemaičių yra siaurai ištariamas, pvz., dounininkų: peimeni ~ piemenį, oudega ~ uodega. Kaip Katekizmo patirodymo metu bei jo autoriaus tarmėje jis buvo tariamas, lieka neaišku. Nekirčiuotas žodžio vidurio ir antrinės galūnės e Katekizme visada rašomas e: neprictelius (52, 13; 58, 7), senigi (37, 13), atmen (10, 26). Ar šis e Katekizme būtų aukštaitybė, ar tas e Žemaičiuose yra vėliau susiaurėjęs, sunku pasakyti. Senovinis trumpasis lietuvių kalbos : šiandien kai kur Žemaičiuose yra ištariamas atvirai — e: kets, perms ~ kitas pirmas. Kaip jis prieš 400 metų buvo ištariamas, iš Katekizmo negalime sužinoti. Dėl rašybos kaltės jis kar- tais neskiriamas nuo y. Daug kur trumpasis : Katekizme kaitaliojamas su e, pvz.: preimtumbet (39, 15), miletumberese (32, 22). Tai rodytų, vis dėlto, esant čia tam tikro fonetinio ryšio su šių dienų žemaičių ištarimu. Aukštaičių trumpasis « kai kur Žemaičiuose ištariamas 0: bova ~ buvo, bu'tomet ~ būtumėte. Katekizme to pakitėjimo visai nerandame—ar jo dar tada Žemaičiuose nebuvo, ar tik jis nepažymėtas; rašoma: apturim (53, 20), žmagus (17, 8). 71 ie Vietoj aukštaičių ie Katekizme, paprastai, rašoma e: ischletas (27, 3), letu- wynika (11, 26), wenas (10, 1). Kaip iš tikrųjų jis buvo tariamas, neaišku. Neretai parašoma ir su ie bei 7. Rašymas ze yra, aišku, aukštaitiškas. Bet čia dar reikia išskirti žodžius, kurie ir aukštaičių ir žemaičių tariami su ie. Juos su fe parašo ir Katekizme (plg. [5] 53). Tokie yra: 1. slaviškieji skoliniai (wiera), 2. su nie- (niekakiu 35, 7) ir 3. dievas. Šiais atsitikimais parašoma dažnai ir su e: dewas (9, 25), Dewa (8, 18), greschnas (49, 3), greku (58, 11). Taip pat kartais pasitaiko Katekizme aukštaitybė ir ten, kur, paprastai, e ra šomas. Aiškių šios rūšies (ie) aukštaitybių yra apie 65. Visumoje tai yra visa nedaug. Taigi, šios rūšies aukštaitybės nekalba už tai, kad Katekizmo auto: rius bei vertėjas būtų buvęs aukštaitis. Priešingai, ir ten, kur nevartojamas ie, turime keletą tipiškų žemaitybių. Lytis prisch atitinka žemaičių pri“š; aukštai- čiai turi prieš. Prisch yra pavartota 14 kartų, o priesch tik kartą. Aukštaitiš- kasis mielas Katekizme rašomas milas. kuris atitinka žemaičių mils. Žemaitiška yra būdvardžių ir įvardžių daugiskaitos naudininko lytis -im(u)s, pavartota 21 sykį šalia 5 aukštaitiškų -iem(u)s, -em(u)s. Pavyzdžiui: Artimims (52, 3), darantimus (32, 2), gailintims (65, 12), Liauientims (62, 10). sweikims (T7, 3), tims (28, 1), wiresnimus (32, 12). Tai yra grynai žemaitiška dgs. naudininko lytis — be žemaičių ji niekur kitur nevartojama. Rašymas temus (20, 14), tiemus (25, 4), kaip minėta, yra aukštaitybė. Bet ji nėra tokia dažna, kaip diena (9,5; 12,13; 19, 2 ir kt.), kuri, matyt, kaip kasdieninis žo- dis greičiau paplinta su svetima fonetika. Kitos aukštaitybės yra beveik visos unikatinės. Įvardžiuotinių būdvardžių vyriškos giminės daugiskaitos vardinin- kas su -igi (= -iji) galimas tik žemaičių tarmės pagrindu išaiškinti — senes- nysis žemaičių e prieš j asimiliuojamas virto i: wysagalintigi (21, 3), senigi . (37, 13). Parašo kartais ir su e: schiregi (28, 5). Silvarta yra taip pat žemai- tiškoji lytis. Taigi, visų šitų lyčių rašymas su 7, kuriam atitinka aukštaičių ie, yra svarbus žemaitiškas Katekizmo bruožas. Jokia aukštaičių tarmė to i šiais atsitikimais neturi. uo Vietoj aukštaičių wo Katekizme, paprastai, rašoma o, išskyrus atsitikimus. kur yra bendras visiems žemaičiams # garsas. Bet kaip jis (0) buvo tariamas. yra taip pat neaišku. Pavyzdžiui: Dona (23, 11), dory (9, 21), ischdotas (26, 4), schwentosius (20, 19), wando (24, 5). Aukštaičių uo čia visai nepasitaiko rasti. Bet kaip jau anksčiau minėta. šiuo atveju netenka laukti pasitaikant ir dūni- ninkų ar dounininkų fonetikos. Apribodami wo vartojimą bei palyginę su auks- taičių lytimis, čia rasime ir keletą tipiškų visiems žemaičiams dalykų. Žemai- tiškas yra a- kamieno daugiskaitos vietininkas su -wsu (dabartinė visų žemai- čių lytis su -ise, -ūs(e): hukiusu (8,15), Metusu (79, 22), wargusu (54, 22) ir t.t.; išimtis — aukštaitybė: Visosu daiktosu (8; 21). Žemaitiškas taip pat yra vyr. gim. dgs. galininkas su -usius: schaukien- cziusius (50,10), kuris tėra šalia 5 pavyzdžių su -osius (aukštaičių -wosius). 72 Girtukle (29,14), girtukles (30,5) gretintina prie Daukanto ir Valančiaus gir- tūklis, dounininkų gertū'ki's ~ girtūklis (girtuoklis), dūnininkų girtūklis ~ gir- tūklis (plg. [9] § 74, 12). al, et Šie dvibalsiai Žemaičiuose ir Rytprūsiuose linkstama vienabalsinti: mamū*t* ([8] 17) — mamaité, 372° ([8] 15) ~ eiti. Tažiau Katekizme visur ra- šomi dvibalsiai. Pasitaikiusieji papekti (67,12), neaplestumbi (79,14) laikytini korektūros klaidomis (plg. [5] § 35). Spėjama, kad tas suvienabalsėjimas lietu- vių tarmėse vėlesniais laikais pradėjo rastis. b) Zema itiškas garsų dėsnis Šis dėsnis dar čia reikia smulkiau aptarti. Remiantis dūnininkų tarme, šio dėsnio veikimas taip nusakytinas: prieš literatūrinės kalbos galūninius ia, iai (iš senovinio d, di po minkštojo priebalsio), iams žemaičių tarmė afrikatų neturi, išskyrus IV-sios linksniuotės (iu- kam.) vardažodžius: gaidė' ~ gaidžiai, jd'ute' ~ jaučiai, gaidėėtms ~ gaidžiams, gram.de *movgraudžiai, d'*'ud, kent .. (žr. [9] § 55); bet ratSus~ rūčius, ra': Fe: ~ raiai... ([9] § 91). Dar pla- čiau jis išaiškintas monografijoje „Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose“ — kiek jo veikimas ten (Kuršių pamaryje — tarpe kiek į pietus nuo Rūsnės ir Labgu- vos) pasireiškia (žr. [10] 19 ir t.t.): prieš literatūrinės kalbos ia, iai išlaiko- mas d, t: meld ~ meldžia, kent ~ keidia, šot'udems ~ FodFiams, trėts ~ trė- dias, jaute'ms ~ jaučiams, širdei ~ širdžiai, grau.dei ~ graiidgiai, gaidéi ~ gai- džiai, pPd'ukietei ~ vokiečiai, sū jautéis ~ sū jaučiais; priešingai, prieš literatū- rinės kalbos ią, iau, io, iu (iū), ių ir prieš ia, kuris iš senovinio ilgo yra su- trumpėjęs, tariamos afrikatos dž, :š: sa.l.dde~sald%iq, Ba:l.dže ~ valdžią, pla'tše ~ plačią, ma.r.tše. ~ maida, guldža.u ~ guld#iail, saldža.us ~ sald%iails, matša.u — madiail, saldžotas ~ saldžios, mė*dže ~ mėdžio, da.mgrše ~ dafigčio, kartšotus ~ karčios, gaidžū ~ gaidžiū, girdžū ~ girdžiū, kentšū ~ kenčiū, širdžu“ ~ širdžiū, Ba'lišu" ~ valčių, Laldžė ~ valdžia (<*valdiįd), deltšė ~ delčia (<*deltid), su širdže ~ su širdžia (<*$rdiq), sū naktšė ~ si nakčia (<*naktia), didžės —- didžias (<*didias), kartšės ~ karčias (<*kartigs). (Zr. [3] 1, LIX ir t.t. ir plg. [5] § 28.) Pagal šį žemaitiškąjį garsų dėsnį 1547 m. Katekizmo kalba bei tarmė yra aiškiai žemaitiška. Dėsnis nuosekliai, išskyrus tik kelias aukštaitybes, išlaikytas. Pvz.: kientenczius (61,4) ~ kenčiančius, pareme (30, 15) ~ pačiame, rretes (21, 8) ~ trečias, gieidenczius (50, 11; 59, 3) ~ geidžiančius, schirde (43, 4) ~ širdžia, ssadei (viršelyje) ~ žodžiai, ' bet: szadzia (12, 13) ~ žodžio, treczia (17, 15) ~ trečia, didziap (10. 7) —— didZiop..., nes čia Zemaiti§kojo dėsnio atsiradimo metu dar buvo senovės lietuvių ilgasis a (a). Tam pačiam (žemaitiškajam) dėsniui priklauso ir po 73 minkštųjų priebalsių a > e. Ir šiuo atžvilgiu šis dėsnis yra išlaikytas. Pvz.: didesneme (28, 15) ~ didesniame, riesiausesis (25, 22) ~ tiesiausiasis. Zemaitiskojo dėsnio išimtys yra tik kelios aukstaitybés, būtent: gieidza (29, 9) ~ geidžia, treczas (19, 1) ~ trečias, parvaraiancezias (30, 9, 10) ~ patvaro- jančios, krautas (76, 5) ~ kraujas, nenauias (29, 20) ~ nenaujas, walia (36, 22) ~ valia (vns. įnag.). (Zr. [5] § 28.) Peržvelgę visus garsus, pamatysime, kad kaip daugelis atskirų garsų, jau nekalbant apie žemaitiškąjį garsų dėsnį, taip ir visa garsų visuma yra arba gali būti žemaitiška ir sudaro aiškų žemaitiškos garsų sistemos vaizdą. Šalia to yra nemažai pasitaikančių ir aukštaitiškumų. Šiam kartui čia pasitenkiname pačiais būdingiausiais bei svarbiausiais atsitikimais. Be to, čia, paprastai, imtas žodžio vidurys, galūnė tepaliesta tik ten, kur tai bemaž neišvengiama buvo (pvz., kalbant apie o). c) Galūnių trumpėjimas Tarmėse žodžio pradžios ar vidurio ir galūnės fonetiniai pakitėjimai neretai būna skirtingi. Peržvelgę Katekizmo svarbesniuosius žodžio vidurio garsų ypatumus, dar atskirai žvilgtelkime į galūnes. Šiandien žodžio galūnė labiausiai yra pakitėjusi šiaurės ir iš dalies va- karų Lietuvoje: trumpieji balsiai bemaž visada nukrinta, ilgieji virsta trum- paisiais, dvibalsiai — vienabalsiais. Kas atsitinka su žodžio galūne Katekizme? a Absoliutinės galūnės trumpasis nekirčiuotas a nukrinta: armen (10, 26), dirb (31, 10), gier (12,14) ~ gėra, piln (53,12) ~ pilna. Tai sutinka su šių dienų žemaičių tarimu. Su žemaičių tarimu, žinoma, sutinka ir pagal žemai- tiškąjį garsų dėsnį atsiradusio e (e < *7d) nukritimas: gieid (29, 10) ~ geidžia, neapkient (20, 13) ~ neapkenčia; numetamas net ir visas skiemuo (-je < *-jd): karaliau (63, 5) ~ karaliauja. Galūninis a prieš s, vadinasi, ne visiškoje galūnėje, dažnai išlieka; Stango suskaičiavimu, išlikęs čia a yra apie 160 kartų ir iškritęs 38 kartus. Iškritu- sio pavyzdžiai: deschins (47,11), gals (39, 16), ischganims (56, 22), Pans (44, 2), pilns (65, 10), stals (77,7), welns (53,10; 78,9) ir kt. Toks tarimas yra artimiausias žemaičiams, kai kuriems šiaurės Lietuvos TSR ir Rytprūsių lietuviams. i I-jo asmenavimo veiksmažodžio 3 asmens galūninis ¢ Katekizme bemaž visada nukrinta: gal, mil, nar, tik, tur... Priebalsinio asmenavimo veiksma- žodžių galūninis 7 kartais nukrinta, kartais ne, pvz.: est (28, 3; 30, 15 ir kt.), dost (71,18), giest (63,16 ir kt), esti (17,8 ir kt), dosti (25, 4 ir kt.), serkti (70, 3). Taigi, Katekizme galiininio i visiško šiais atsitikimais nukritimo dar nėra, kaip kad jau yra įvykę šių dienų Žemaičiuose. Panašų dalyką pa- 74 stebésime su tuo i ir kitais atsitikimais. Dar pastebétina, kad liepiamojoj nuosakoj ir kai kur kitur i, paprastai, išlaikomas Dešimtyje įsakymų (vadi- nasi, ne kasdieninéj kalboj) — ne rtureki, Ne gimki, Ne vsgmuschki, ne waky . .. Dar pastebétina, kad Katekizme nenukrites i yra įvairaus kilimo, šių dienų tarmėse įvairiai tariamas, o Katekizme pakaitom eina dažniausiai su e: pvz., vns. viet.: dangugi (48,1) ir danguie (74, 22), dienagi (79, 23), iszguldimi (25, 7), stany (18, 8)...; galvaie (33,10), kune (79,10), szemeie (23,10)... Matyt, kad čia buvo svyruojamasis tarimas — tarp i ir e, kaip kad yra šių dienų Žemaičiuose ar kitose tarmėse, pvz., žemaičių raseiniškių pdTemi,ė i.sėdegem,ė ([8] 19) ~ pačiame jsidegime. Bemaž tą pat galima pasakyti ir apie sangrąžinių veiksmažodžių dale- lytę -si. Negalūnėje jos balsis šių dienų kai kurių žemaičių yra atvirai taria- mas (-se-), galūnėje yra taip pat atviru virtęs, pusiau girdimas arba visai nukritęs: soki'ros¢ ~ sukūrusi ([8] 19), Katekizme galūnėse dažniausiai yra -se, pasitaiko ir -si: kieliese (21,16), makinase (30,23), raschose (13,4), skaitose (13, 14)...; dabaiesy (34,15), stebisi (72, T). Dzūkuose ir Rytprū- siuose čia yra aiškus e (-se). Tai leidžia manyti Katekizmo e (-se) esant gal ne tiek tarmybe, kiek senybe. 3 ė Šiandien žemaičių, aukštaičių vakariečių šiauriečių bei Rytprūsių tarmių galūninis nekirčiuotas -ė virsta -i arba sutrumpėja: datvi ([8] 18) ~ davė, pama'r* ([8] 11) ~ pamatė. Katekizme čia, paprastai, rašoma e (aptrumpėjęs): padare (9, 26), milaschirdigiste (20, 14). Dėl ė antrinėje žodžio galūnėje žr. anksčiau. Apie galūninį o taip pat jau yra kalbėta. Nesiimant atskirai aiškinti kitų galūninių garsų, dar čia rei- kia nors paminėti vietininko lyčių trumpėjimą. Šiandien bemaž visose tarmėse vietininko lytys daugiausia yra sutrumpė- jusios bei pakitėjusios. Tas pat yra ir Katekizme. Pvz.: baszniczio (11,6), diena (55, 10), walio (12, 12), walia (67, 4), malane (47,15), karaliste (63, 6), szeme (51,8), dangui (28, 22 ir kt.), Karaliavczvi. Šių galūnės sutrumpéjimo ypatybių rastume šiandien žemaičių, aukštaičių vakariečių šiauriečių ir kitose tarmėse. 2. Morfologija Morfologijoje gaunamas tas pats vaizdas, kaip ir fonetikoje, nors čia aukštaitiškas elementas yra ryškesnis. Nesiimdami čia visų gramatinių katego- rijų nagrinėti (kai kas jau ir fonetikoje paliesta), paimsim tik ia- ir /- kamieno daiktavardžio pavyzdžius ir įvardį ras (žr. 1 lent.). Juos linksniuodami paly- giname su Salantų (donininkų) ir Pagramančio (dūnininkų) linksniavimu. Prie Pagramančio visur išlaikytų fonetine rašyba lyčių duodami literatūrinės 75 sa m as1pais §2142595 asnlaa ~s. non snip ay nsniynųy | ‘A D1 S101 | |[STWIPIIS AS We 1p Ais SIU 42525 SHU IY D stelaA 05,7 [apg samp ay s19pp2s i 813 52127 sn sn Spas siyp | suvdawazs sna ~v snl sninp ay sm pos *1) [s(m)mea(1)2) | SWI) ~~ 5144,2] sul Suerr Sue pais siugdosos Su yo SWRA mo suv (31g siupinvay swapvzs | "N „21 wn nl AZpars wav nao hlga mon fotį unfnvay npozs| T 1 291 a SApaĮ8 m— 53p4.35 SHY syvp telga ~ 2/01 amnpay 1epozs | CA (stp415) a1vdyosam (par larg) pudIrq Wouns | *Q g Kuvsaim 2172jDu 2198nvay Pup ‘Quin? Aopng~arpiis 2140 ‘21014 vU AApa~varlarg | silage ounpl “Sapozs | CA om Av, ‘rum " ~"wng ‘gmi~~ nz ON 7103 n1 WC pas yp a ‘wpaizs nfgA mn fotg olnvay nz pos * a. ~~ uel ~~ ug? b1 ZB 122 2480 UpA~v laps |afnvay “unpl hišnvay ipozs | "DH (ropaig) : Ryu si u.nl wy wo} 1BIZPI§ ~~. pL. 15 1240 “fipaizs onfpa~ .nlazg nolnvay mizonvl | *N A ssa ‘sanz on; 0103 v1 *01 SaIp1lg——5.1pdais | sau8o0 “s194p |-yvu “saryvu OIA 2931 Alnvay vizpozs | *34 sp sp (19)sv1 stpais s24p syop SBIPAS SPA~V Sal | snp.dy ‘sunpl |snpiy ‘Sipps ‘A £ 6 T g [d I £ 6 || snuewride J relue[eg SEWIZIX338 4 surtreiSrĄą 1Bjue[Eg SEW ZIN2IBY snueweidey rejue[es sBwzryaie dy 91914297 | 76 kalbos rašmenimis atitikmenys. Pirmųjų dviejų skilčių pavyzdžiai yra paimti iš Ch. Stango studijos (žr. [8] 163), o trečiosios — surankioti iš P. Joniko tarmės aprašo (žr. [9]). „Matome, kad Katekizmo pavyzdžių kai kurie linksniai labiau sutampa su Pagramančio, o kai kurie — su Salantų lytimis; yra ir bendrų žemaitybių, pvz., tims, tus. Be to, yra ir aiškių nesutapimy — tai aukštaitybės, pvz., jauczui, nakties, senoviškesnės žemaičių lytys, pvz., vns. įnag. lytis rų, kurią mums paliudija Daukantas. Lytis ischmintiei esanti Klaipėdos krašte ir apie Kelmę. Jos nesvetimumą ir dounininkams rodo Salantų dkei. Tai naujesnė lytis. Senoji naudininko lytis yra szirdij (su -i arba -ij galūne). i- kamieno vns. kilm. lytis yra trejopa: aukštaitiškoji -ies (nakties), už kurią dažnesnė -es; taip yra dažniausiai su galūnėje kirčiuojamais žodžiais; šaknyje kirčiuojami žodžiai, paprastai, turi -is: vgnis (apie ugnies... šaknyje kirčiavimą žr. [11] § 66), bet ši galūnė vargiai yra žemaitiška. Plg. [5] § 331. Dgs. viet. lytis hukiusu (= ūkiūsu) yra bendra tipiška žemaitybė, kaip ir rims, tus. Nuo šian- dieninės žemaičių lyties tik tuo skiriasi, kad turi dar senąją galūnę x. Plg. dar dūnininkų paikū's ~ vaikūse, gerii’s ~ gerūse, dounininkų gérii's ([9] § 81 ir 103), Rytprūsių žvejų (tarp Rusnés ir Labguvds) gireitklis ~ girtiiklis, pictirklis ([10] 25). Katekizmo vns. viet. szadegi, kraugeie yra ė- kamieno lytys, kaip ir, pvz., žemėje; tas pat yra ir su nakteie, naktie (skiemuo -je nukritęs) ~ naktéje. Tą patį kamieną turime Salantų ir Pagramančio pavyz- džiuose: jdutie, Biejie ~ jautėje, vėjėje, akié ~ akéje, Tirdič ~ Sirdéje. Taigi čia ia- ir i- kamienai perėję į é- kamieną. Sis perėjimas pasitaiko dar ir kituose kamienuose. Taip yra Katekizme, taip yra, rodos, visuose Žemai- čiuose bei iš dalies ir Rytprūsių žvejų tarmėje. (Plg. [9] §§ 79, 83, 87 ir [10] 31.) Kiti linksniai aiškintini arba galūnių trumpėjimu, arba visuotinėmis žemaičių tarmės fonetinėmis ypatybėmis, arba tuo, kad Katekizmo išleidimo metu žemaičiai kai kurių dabartinių, kaip fonetinių, taip ir morfologinių, ypatybių dar neturėjo, Be to, kaip jau minėta, nemaža dalis yra ir aukš- taitybių. 3. Žodžių daryba Jau iš morfologijos pastebėjome, kad ypatingai vienaskaitos vietininke Katekizme, kaip ir visuose Žemaičiuose, yra skirtingas nuo dabartinės litera- tūrinės kalbos kamienas. Panašių kamieno skirtumų, žinoma, rastume ir vi- suose linksniuose. Vietoj dabar įsigalėjusio būdvardžių u- kamieno aptinkamas senesnis visų lietuvių a- kamienas: biauras, vns. kilm. biauraia (41, 4), ramas, dgs. vard. ramij (37, 13) ~ ramūs, stiprij (37, 14) ~ stiprūs. Žemaičiuose daugiau negu kur kitur mėgiama būdvardiniuose daiktavar- džiuose priesaga -ima-: karštimas (karštas viralas — Viekšniai), plonimas (smil- kinys — Endriejavas, Kvėdarna, Salantai). Su šia priesaga tik iš Katekizmo turime žodį biaurimas (53,4) (biaurumas, nusidėjimas) -—— iš niekur kitur jis nežinomas. Savo daryba išsiskiria ir skaitlius (31,4), dabar ar seniau daugiau- sia pažįstamas Žemaičiuose ir Rytprūsiuose. Plg. [12] $ 106. Ypač charakte- ringa Katekizme priesaga -aujima-: kierschtaugimas (35,15; 36,9) ~ kerštauji- 71 mas, paliaugimas (47,9) ~ paliaujimas, kariaugimas (55, 3). Šios rūšies dari- nių užtinkame dar Bretkūno raštuose (žr. [13] 2,129 ir [14] Jozuė IV 13) ir daugiau niekur, taigi sunku pasakyti, ar tai buvo tik raštų, ar šnekamosios kalbos padaras. (Plg. [12] §§ 126, 210.) . Žinome, kad žemaičių kaip dabar yra, taip ypač seniau buvo mėgiami įvardžiuotiniai būdvardžiai. Jų apstu ir Katekizme. Štai tik iš vieno 25 psl. keletą galima pacituoti: pikraia welna (2), milasijs diewas (T), schwentągi kuna (11), zeisusis kunas (16), teisiausesis liudimas (22). - Priesagos -ininka- ir -inyka- abi gyvojoje kalboje plačiai pažįstamos. Pir- maja daugiausia vartoja žemaičiai, paZemaités aukštaičiai bei Rytpriisiy tarmės, antrąją — aukštaičiai rytiečiai, vidurietiai ir vakariečiai pietie- čiai (apie Prienus, Kapsuką, Vilkaviškį). Seniau ji buvo plačiau pažįstama. Ją turi Rytprūsių senieji rašytojai Bretkūnas, Vilentas, Vaišnora ir kt. (žr. [12] § 92). Ją turi Valančius, Daukantas. Ji, -inyka-, ne -ininka-, yra ir Kate- kizme: Leruuinikump (8, 2), neteisiniku (29,1 ir 4 iš apačios), hokinikv (33, 1), Letuwinikus (39, 6). Vietoj priesagos -aité Katekizme turime -eiré pavyzdyje rarneité: dgs. vard. rarneites (36, 13), vns. naud. rarneitei (57, 12). Ji užtinkama ir Bretkūno raštuose. Žemaičiuose liepiamoji nuosaka yra perėjusi į -ia- kamieną: pvz., Pagra- mančio e.i.Ėdm ~ eikiame, ei. kde ~ cikiate (žr. [9] § 149). Čia galima būtų gretinti ir Katekizmo lytis: garbikiem (48,14), imkiet (8,4; 29,8), giwenkiet (9, 14), permanikier (11,7), makikiet (24,10) ir t.t. Cia i po k yra minktina- masis ženklelis; e gali būti vietoj a, jeigu ne iš 7. (Plg. [5] § 31.) Iš aukštaitybių pažymėtina priesaga -ana: dawana (47,3 ir 10) vietoj žemaitiškosios -ena: dovend, dovenoti. 4. Žodynas Kaip žodžių daryba, taip ir pats žodynas Katekizmo tarmei pažinti bei atskirti ypatingai ko neduoda. .-Tam nepalankus yra pats knygos turinys, kuriam išreikšti yra labai bendros žodinės priemonės, paskui dažniausiai pa- sikartojančios ir kitų rašytojų to pat ar artimo turinio raštuose. Net ir toks tipiškesnis žodis, kaip daugsinti ~ dauksink (50, 2), užtinkamas ir Bretkūno, ir Daukšos ([15] 106), ir Donelaičio raštuose. Arba senybe bei archaizmu virtęs jungtukas beraig (52,9), beraigi (37, T) užtinkamas Bretkūno ([14] 2, 104), Vilento ([16] 15), Daukšos ([15] 37 ir 598) ir kituose senuosiuose raštuose. Vis dėlto surastume vieną kitą žodį, kuris savo lytimi ar reikšme že- maičiams yra savas: druktibe (53,5) ~ drūktybę (stiprybę) reikia gretinti prie žemaičių dritkst, ans (68, 7) reikšme „jis“ ir weizdedauau (11,4) (žiūrėdavau) turime irgi žemaičiams priskirti. Dar paminėtini čia didziaus (31,9) (didžiaus) reikšme „ypač“ ir weikiaus (10, 6) (greičiau). : Iš charakteringesniy aukstaitybiy paminėtina: rrėkti— netrekiet (16, 22) (nenaikinkit, dabar tik dzūkų pažįstamas), vzzu (33, 13) ~ užu (uz), priešdėlis ata-: attadokier (32,17) ir kt. Žinoma, kai kurie toki dalykai gali būti ir senybés. 78 III. KAI KURIOS IŠVADOS 1. Mažvydo Katekizmo lokalizacija žemaičių tarmėje Įrodžius, kad Katekizmo kalbos tarminį pagrindą sudaro žemaičių tarmė, dar lieka įrodyti, kuriai, būtent, žemaičių vietai bei patarmei jis artimiausias. O tai jau yra keblesnis reikalas. Tiesa, Ch. Stangas, kaip jau pradžioje mi- nėta, savo kruopščiais moksliniais tyrinėjimais remdamasis, prieina išvadą, kad Katekizme ryškiausias yra šiaurės vakarų žemaičių tarminis elementas. Pagal Ch. Stangą, jeigu Mažvydo laikais dūnininkų — dounininkų tarminė riba buvo jau ta pati, kaip ir šiandieninė, tai Mažvydas turįs būti kilęs iš apylinkės, kuri esanti į vakarus nuo ribos Švėkšna — Kvėdarna — Varniai — Raudėnai (plg. [5] 168 psl.). Vadinasi, Mažvydas ne dūnininkas. Toliau ($ 335) Ch. Stangas mėgina sugriauti A. Šleicherio argumentus, kuriais Mažvydas yra priskirtas Klaipėdos kraštui. Taigi, Mažvydas ne donininkas. Lieka, ypač Ch. Stango prisilaikant, priskirti Mažvydą dounininkams, vadi- nasi, šiaurės vakarų žamaičiams. Nors aiškiai nepasakoma, bet iš kai kurių Ch. Stango paliestų fonetinių kalbos duomenų (plg. [5] 169 psl.) atrodo, kad jis Mažvydo į patį šiaurės vakarų kampą nelinkęs nukelti. Pagaliau (§ 337) Stangas pasisako, kad dar smulkiau lokalizuoti jau nedrįstąs. Nešiimdami visos Ch. Stango operuojamosios medžiagos kaip reikiant patikrinti ar trūkstamą apsčiai papildyti ir pagal tai savarankiškai išvadas daryti, turime bemaž visus jo teigimus bendrais bruožais teigiamai priimti. Ch. Stangas lituanistikos mokslui yra nusipelnęs ne tik šiuo vienu tyrinėjimu. Ypač reikia čia paminėti jo prisidėjimą prie „Lietuvių žvejų tarmės Prū- suose““ aprašo. Net nuostabu, svetimtautis — norvegas duoda mums vykusius lietuvių tarmių tyrinėjimus. Tai nuteikia su pasitikėjimu žiūrėti ir į jo stu- diją apie Mažvydo Katekizmo kalbą, kurioje, nors ir ne visai pilnai, aptartas ir tarmės klausimas. Apie tą studiją labai teigiamai atsiliepdamas, lituanistikoj žinomas profesorius E, Frenkelis taip rašo: „Kai dėl Mažvydo tarmės, kurią Stangas tyrinėja sekančioj savo knygos daly, mes galime pritarti šio moksli- ninko nuomonei, kad rašytojas naudojasi viena iš šiaurės vakarų žemaičių tarmių. Bet kol kas negalime tiksliai išspręsti, kokią iš jų jis vartoja. Tikra yra tiktai, kad Mažvydas nebuvo gimęs Klaipėdos krašte. Jau tas faktas, kad jis nemokėjo vokiškai, neleidžia ieškoti Mažvydo tėviškės Mažojoj Lietuvoj. Ch. Stangas mano, kad Mažvydo tarmės rytų ribą sudaro linija, einanti nuo Švėkšnos per Kvėdarną ir Varnius iki Raudėnų. Mažvydas nerašo grynai že- maitiškai; jis vartoja ir kai kurias aukštaičių tarmių ypatybes. Tai nenuostabu: juk Mažvydas yra Vilento, t.y. aukštaičio, pusbrolis. Bažnytinius dalykus Mažvydas apskritai nusako aukštaičių tarmės dėsniais. Stangas stropiai išmoko dabartines žemaičių tarmes. Jis aplankė kelis kartus Lietuvą, ypač Žemaitijos sritį, Abejodamas dėl žemaičių žodžių lyties, jis kreipėsi į tame krašte gyve- nančius mokslininkus, kurių nurodymais jis naudojosi Mažvydo tarmei gvil- denti ir jos vietai kuosiauriausiai nustatyti, nors jis neslepia, kad Mažvydo ir dabartinio laiko tarmių ribos kiekvienu atveju nesutampa““ ([17] 141). 79 Kad Ch. Stango lokalizacija yra ne be pagrindo, kai ne iš piršto iš- laužta, tam paminėsime dar tik nors vieną kitą kalbos duomenį (kai kas jau yra anksčiau pasakyta). Vienaskaitos vietininko linksnyje kaitaliojimasis e (kilusio iš *em) su i (Galwagi 24,9: galwaie 33, 10) leidžia spėti Katekizmo tarme tarus siaurą e arba platų i. Šiam tarimui artimiausias yra vidurinių žemaičių tarimas, toli= miausias pačių pietinių; šiaurinių tarimas dėl galūnių trumpėjimo neaiškus. Pvz., pagramantiškiai sako: paršemė dugnė ([9] 88) ~ pačiame dugne, švėkšniš- kiai — pdrem,é issėdegęemį? ([8] 19) ~ patemi, -e įsidegemi, -e, telšiškiai — patem,é dogn,é ([8] 11). Tas pat yra vienaskaitos įnagininko linksnyje ir ki- tais panašiais atsitikimais. Jeigu žodžio davė: devė lyčių vartojimo ribos būtų XVI a. tos pačios, kaip ir dabar, tai Mažvydas negalėtų būti nei iš pietų rytų žemaičių kampo, nei iš pajūrio —į vakarus nuo ribos Veiviržėnai — Kartena — Salantai — Mo- sėdis. (Plg. [5] 168.) Senesnė lytis esanti davė, tačiau Mažvydas jau turi devé: dewe (11,10; 26, 6), iszdewe (33, 13). Šiandien devė turi visa vidurio Žemaitija, taip sako apie Biržus ir Rytprūsių žvejai. Kad Mažvydas nėra kilęs iš pajūrio srities, tai yra ir ne iš Klaipėdos krašto, šių dienų kalbiniais duomenimis sprendžiant, dar rodo ir tai, kad šiandien pajūrio žemaičiai (Plungė, Salantai, Skuodas, Kretinga, Klaipėda) kamiengaliuose visai neturi afrikatų. Pvz., afrikatų nemėgstantieji pajūrio žemaičiai sako: būrio, matiau, vediau ~ būčiau, mačiau, vedžiau, o Katekizme tokių dalykų dar nebeuž- tinkame. Ar tik ne dėl to, kad Mažvydas mokėsi ir Katekizmą išleido Karaliau- čiuje, jis imtas prūsų lietuviu vadinti bei laikyti Mažosios Lietuvos pirmuoju rašytoju; pvz., plg. tokį pasakymą: „pirmieji Maž, Lietuvos rašytojai (Maž- vydas, Vilentas, Bretkūnas...)“ ([18] 14). Tikriausiai dėl to susidaro palin- kimas ir pačią Katekizmo kalbą bei tarmę su šia apylinke identifikuoti, ypač, kad ir A. Sleicheris Mažvydo Katekizmą priskiria klaipėdiškių tarmei, ai§- kiau, rodos, geografinio ploto neapibrėždamas. Taigi, visi iškeltieji kalbiniai duomenys rodo daugiausia tai, kad Kate- kizmo tarmė yra artimiausia šiandieninėms šiaurės vakarų (išskyrus patį kampą) ir vidurio žemaičių tarmėms. Jo autoriui bei vertėjui iš ten kildinti aiškiai prieštaraujančių kalbos bei tarmės duomenų, rodos, ir neturime. 2. Aukštaičių tarmės elementas Mažvydo Katekizme Apie kai kurias pasitaikančias Katekizme aukštaitybes jau atskirom pro- gom esame užsiminę. Belieka tik čia vienoj vietoj kai ką paryškinti ar pakartoti. Žiūrėdami žemaitiškojo garsų dėsnio, iš viso aukštaitybių terandame tik šešias, pvz.: gieidza (29,9), treczas (19, 1)... (žr. šio straipsnio II, 1, b). Nemažai aukštaitybių turime ir ten, kur vartojamas dvibalsis ie. Tik čia tos aukštaitybės yra dviejų rūšių. Vienos, galimos pavadinti bendrybėmis, aukštaičių ir žemaičių vienodai tariamos; čia turime žodžius: a) dievas, 80 b) niekakiu (neiginyje nie-), c) slaviškus skolinius, pvz., wiera. Kitos pasitaiko įvairiais atskirais atsitikimais. Dažniausia aukštaitybė čia yra diena, matyt, kaip labiausiai populiarus bei kasdieniškas žodis ; rečiau ar tik po sykį pasi- taikančių pavyzdžių turime įvairių: liekas (22, 11 ir 13), liepk (56, 13 ir 21), lieszuwis (39, 19), sziebk (47, 6), sziedu (73, 8), tiemus (25, 4), tiesas (34, 20), wiena (54, 17), wieschpatijs (55, 12). Aukštaičių dvibalsio wo Katekizme visai nepasitaikė rasti. Aukstaitybé- mis tegalimos laikyti tik tos, kur vietoj visų žemaičių # (Mažvydo papras- tai 4) Katekizme parašoma 0; iš tokių tėra: Visosu daiktosu (8, 21), schwen- tosius (20, 19). Įvardžio man a vietoj žemaičiai taria o, w. Kad šis reiškinys lietuvių kalboje yra senas, rodytų 1572 m. dokumento pavyzdys: kaip mon dewas padieck ([19] 39, 16). Katekizme čia rašoma a — kaip ir daugelio aukštaičių. Vietoj žemaičių duovena, duovina (~ dovena) Katekizme rašoma dawana (47, 3) ~ dovana; taip pat ir — dawanari (10, 4) ~ dovanoti. Tokių ar kitokių įvairios rūšies aukStaitybiy rastume ir daugiau. Ypač dar kiekvienam krinta į akis žodyno ar morfologiniai dalykai (pvz., a- ka- mieno naudininkas —jauczui (31, 11). Tačiau pastebétina dar, kad dėl paties turinio žodynas yra toks universalus ir siauras, kad iš jo kokių nors išvadų nedrąsu daryti. Kad iš aukštaičių tarmių čia nėra rytiečių ar dzūkų elemento, rodos, įrodinėti nereikia. Pasitaikantieji tokie dalykai, kaip pvz., attadokier (32,17), yra, greičiausiai, senybės — tai pasitaiko ir kituose senuose ne rytiečių raštuose, pvz., Petkevičiaus araduome ([20] 32). Nekirčiuotų ilgųjų galūninių balsių trumpėjimas bei trumpinimas sutinka su aukštaičių vakariečių šiauriečių iš- tarimu. Apskritai, galime pasakyti, kad aukštaitybės yra iš aukštaičių vaka- riečių kalbos. Apie to ryškaus aukštaičių tarmės elemento priežastis, nieko tikro neži- nodami, galime tik spėlioti. Iš jų paminėtina: 1) giminystė ir bendradarbia- vimas su aukštaičiu Vilentu; 2) kiti talkininkai bei bendradarbiai aukštaičiai; 3) Mažvydo ir bendradarbių bendros studijos ir Katekizmo išleidimas Kara- liaučiuje; 4) žodžiu skelbtieji tikybiniai dalykai jau galėjo būt šiaip ar taip apibendrinti bei prie kitų tarmių mėginę prisitaikyti; bendrinamasis bei pri- taikymo tikslas, reik manyti, ir Katekizmo autoriui nebuvo svetimas, ypač, kad jis ir kreipiasi į „milosius bralius ir seseris Letuwinikus ir szemaiczius“ (39,6). LITERATŪRA 1, Mažvydas, Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, Spaudai parūpino dr. Jurgis Gerullis, Kaunas, 1922, 2, F. Specht, Šyrvids Punktai sakimu, Gottingen, 1929. 3. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1, Kaunas, 1924, 4. A. Salys, Lietuvių kalbos tarmė: (rankraščio teisėmis, stud, J. Laboko užra- šai), Kaunas, 1935. 6. Kalbotyros klausimai 81 5, Ch. S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, Oslo, 1929. 6. J. Endzelin, Lettische Grammatik, Riga, 1922, 7. A. Salys, Archivum Philologicum, Nr. 4, 21 — 34, Kaunas (1933). 8. G. Gerullis, Litauische Dialektstudien, Leipzig, 1930. 9. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939. 10. J. Gerullis, Ch. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Frilisuose, Kau- nas, 1933. 11. P. Skardžius, Daukšos akcentologija, Kaunas, 1935. 12. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941. 13. Postilla, tatai esti, Trumpas ir Prastas Iszguldimas, Euangeliu,.. Per Jana Bretkuna, 1—2, Karaliaucziuie 1591. Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto Mokslinė biblioteka, LR 1621 — 1622. 14. Biblia, tatai esti Wissas Schwentas Rasztas Lietuwiszkai perguldytas per Janą Bretkuna... (1590, rankraštis). 15. Postilla Catholica... Per Kūniga Mikaloiv Davkszą... perguldita,,. Wil- niui,,. 1599. 16. Enchiridion, Catechismas maszas... pergulditas,., per Baltramieju Wil- lentha... Ischspaustas Karalauczui MDLXXIX, 17. E, Fraenkelis, Archivum Philologicum, Nr. 2, 140 — 143, Kaunas (1931). 18. P. Skardžius, Archivum Philologicum, Nr. 4, 7 =20, Kaunas (1933). 19, J. Gerullis, Senieji lietuvių skaitymai, Kaunas, 1927. : 20. Polski z Litewskim Katekizm... Nakladem... Malchera Pietkiewicga, ... w Wilnie... 1598. 4 [OBOP NEPBOW JIMTOBCKOW KHHTH IO. 10. CEHKYC Peszome B cratbe ykasbiBaeTcsl, KaKOH roBOp JIMTOBCKOIO fi3blKa MPHHSAT 3a OCHOBY B nepeBejeHuoh M. Maxsugacom H B 1547 ropy u3jaHHOH nepBoil JIHTOBCKOI Kure ,,Catechizmvsa prasty szadei““ (B crarbe COKpalleHHO —Ha3biBaeMoli „Katekizmas“ —,,Karexn3nc““). B BBOAHOII uacTH CTaTbH NPUBOAATCS HMEIOLLHeECHA INNpejįoOJIOXXEHHA H Npo- BEJIeHHbIE HCCJIEJ[JOBAHHS IO JAHHOMY BONpocy, KOTOPbIH Jiyyllle BCeX peLuaJcs X. Cranrom B ero Tpyjge „Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas“. JroMy TpyAy B cTathe H yjeasiercs Ooubiuoe BHHMauue. Cramr NPUXOANT K CJEAYIOUIHM BBIBOAAM: MO NPoHCXoxAeHHi0 Maxsupac Ob He H3 Bocrounoii [Tpyccun; ocHoBa sisbika B ,,Karexusuce* — cepepHblii HJK Cpejine- KeMalTCcKuil rosop; rosop ,,Karexusuca‘‘ He uHMCTO »eMaHTCKHĖ, a C npH- Mecbio aykiuraiTckoro. [lanee, B cTaTbe KOPOTKO OINHCHIBAIOTCSI HEKOTOpble H3- MEHeHHS, NPOHCUIEAIIHe B JIMTOBCKOM 5i3blke, TEPPHTOPHSI KEeMaHTCKONO roBOpa H ero OCHOBHble OCOOEHHOCTH, UTO SBJISETCS 00si3aTeNbHLIM MPH pPelleHHH H3- OpaHHOro BOIpPOCA. Bo Bropoii, ocHoBHO#M, uacTH cTraTbH (,,['oBOpoBble ocoGennocTH MaxBunjiac- ckoro Karexusuca‘*) jaaercs 0030p ¢onHeTHKH, MOP(OJIOrHH, CJIOBOOGpa30BAHH:s1 H JIEKCHKH MepBOi JIHTOBCKOH KHHTH H YKa3blBaeTCsl CXOACTBO ee si3blka C CO- 82 BPEMEHHbIM >KeMAHTCKHM rOBOpoM.. Y KasblBaeTcsi, HanpHMep, UTO BMECTO HMEIO- LIJETOCH! B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM JIKTEepaTypHOM si3bike ė B Karexusmuce nu- wercst H e, H ie (tiews, milieti); BMecTO tiems, tuos —tims, tus, BMecTO žody- je—szadegi (žadėje). YkaspiBaerca, uro B ,,Karexusuce'* game Bcero BCTpevaiolIMiicsi a, BMECTO HMEIONLETOCHA B JIMTOBCKOM JIHTEPATyPHOM fi3blKe * 0, KaK, Hanpumep, B CJOBax bralei, szadei (broliai, žodžiai), xapakrepusyercs Kak jpeBHebanTHiICKOe siBJIEHHE. Tor ¢akr, TO B ocHoBy ,,Karexusuca'' nonokeH »xeMaHTCKHI! roBop, [OATBEPIKAACTCS TAK HA3bIBAEMbIM JKEMAHTCKHM 3BYKOBLIM 3akoHoM. CyThb 3T0ro 3aKOHa 3aKJIIOYaeTcsi B TOM, YTO Mepejį OKOHYaHHSIMH CJIOB JIHTOBCKOIO JIHTEpa- TYPHOrO f3blka -ia, -iai (IPOMCILEAIUHMH H3 -d, -di, NOCJIE MSTKOTO COrJiacHOTro), -iams JKeMaiiTCKHii TrOBOp, 3a HCKJIOYEHHEM HMeH CyLeCTBHTeJbHLIX IV-ro cKJoHeHnst (ių- OCHOBBI) H HMeH NpHJIAaTaTEJIbHbIX, Hanp., radius, raciai, He umeer adppukar (& dž), wanp., kent, gaide (B Jmreparypuom Si3biKe kenčia, gaidziai). ror KeMaiiTCKHil 3BYKOBOIH 3aKOH MOATBEpXkK/Aaer, JTO roBop ,,Karexmusuca‘* 1547 ropa sBasiercsi kemaiirckum, B | Karexusuce'* stor 3akon, sa HCKJIJOUE- HHEM HeCKOJIbKHX ayKIUTAHTCKHX SBbIKOBbIX OCOOEHHOCTeil, COXpaHseTCsi CoBep- LIEHHO [O0CJIe/IOBATE/LHO. B rperbeii — nocneaneit actu cratbh (,,Hekoropole BbiBOABI), NpHAEPHKH- Basicb MHeHHA X. Cranra, aBTOp MNblTaeTcsl JIOKAJIH3HpOBATb si3blK ,,Karexusuca‘: B KeMaHTCKOM rosope. XOTSl H HeJb3sl $CHO JIOKa3aTb, OJRHAKO Mpernona- raercsi BbIBOA, 4uTO B „Karexu3nce““ sicHee BCero BbICTyNaeT CeBepo-3amajiHbiii WIH CpejtnexxeMaHTCKHH roBoposblil JIeMeHT (cp. B ,,Karexusuce' uepesosa- HHE e C i B MEeCTHOM najexe: galwaie, dienagi). Bcrpeuaiommecs B ,,Karexu- 3Hce““ 0COOEHHOCTH ayKUITAHTCKOrO roBopa (ayKIUTailTCKHII IMOBODpOBbIH 3/IMEHT) ABASIOTCA OOUIMMH JŲISI BCeX ayKIUTAHTOB HJIH TOJIbKO JIS 3amafHblX ayKIITaii- 10B. [IpHuHHbi Bo3HHKHOBeHHSA B ,,Kartexusuce ayKWTaiTCKHX TNOBOPOBBIX 3JIe- MEHTOB MOINIH ObITh CJeAyIOWHe: POACTBO H COTpyAHHYecTBO MaxkBHjaca c aykiuraiitom Bunenracom; Jpyrue ero COTPyAHHKH H TMOMONLHHKH ayKIUTaiThbl; u3jande MaxBujjacoM HW JAPYTHMH €ro COTPYAHHKAMH KOJVIEKTHBHOH CTYAHH H ,Karexusuca'* B KenurcOepre H, B KOHIE KOHLOB, MONLITKA NNpHCIIOCOOHTb CBO NHUChbMEHHbIH SI3BIK K APYyTHM roBOpaM.