Pirmosios lietuviškos knygos tarmė

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, I LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PIRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS TARMĖ J. SENKUS I. ĮVADINĖS PASTABOS 1. Mažvydo Katekizmo tarmės esamieji spėjimai ir tyrinėjimai Kad Katekizmo1 kalbos pagrindą sudaro žemaičių tarmė, yra nuo seniai pripažinta. A. Šleicheris (žr. [1] XI) Katekizmą priskyrė klaipėdiškių tarmei (plg. [2] 45). Šita teorija buvo ilgą laiką priimta bei pripažinta. 1922 m. Mažvydo raštų leidinio redaktorius šitą teoriją atmetė, sakydamas „iš tikro apie jo tarmę tikt tiek tegalime tuom tarpu nutarti, jog ji žemaitiška. Arčiau ribas apibrėžti dar neįstengiame“ ([1] XI). K. Būga ([3] LVII ir 6) Katekizmo bei jo vertėjo Mažvydo tarmę laiko šiaurės vakarų žemaičių tarme. Bet nei vienas, nei antras aiškiau bei plačiau savo teigimų nepagrindžia ir nesiima pagrįsti bei įrodyti. To nepadaro ir nesiima padaryti ir kiti lietuvių kalbininkai. Pavyzdžiui, A. Salys, kalbėdamas, kad kai kurie žemaičiai išlaiko dvibalsius am, an, em, en sveikus, tik užsimena, kad ir „Mažvydas rašo an, am ir en, em, vadinasi, yra išlaikęs juos sveikus. Bet jis ir kilimo, tur būt, yra iš Žemaičių pietų kampo“ ([4] 15). Tai atlieka norvegas Ch. Stangas savo veikale „Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas“. Ch. Stangas, benagrinėdamas Katekizmo kalbą, nors ir ne visai įtikinamai sugriovęs A. Šleicherio įrodymus, prieina tokių išvadų (žr. [5] § 340): 1. Mažvydas buvo Didžiosios Lietuvos žemaitis. 2. Jo visas kalbos pagrindas yra šiaurės vakarų arba vidurio žemaičių tarmė. 3. Katekizmo tarmė nėra grynai žemaitiška, bet žemaitiška su aukštaitiškomis priemaišomis. Vis dėlto Mažvydo kalba nėra sujauktas žemaičių ir aukštaičių tarmių mišinys, o tik aukštaičybėmis modifikuota žemaičių tarmė. Vadinasi, šalia normalių (žemaitiškų) lyčių pasitaiko ir aukštaitiškų dalykų. 2. Lietuvių kalbos kitimas ir žemaičių tarmės plotas Pagal istorinės lietuvių kalbos gramatikos duomenis senovės lietuviai dar maždaug prieš 500 metų, pavyzdžiui, žodį medį taip yra tarę bei linksniavę: *medjai, *medjuon, *medjamus, *medjuons, *medjais, *medjuonsen. Taip tarė ir 1 Čia taip vadinamas M. Mažvydo verstas Catechismusa prasty szadei...., Karaliavczvi, 1547. 67 linksniavo jautì ir kitus žodžius. Iš pavyzdžių matome, kad senovės lietuvių linksniavime bei tarime vietoj dabartinių dž, č buvo garsų junginiai dž, tj. Paskui tose lytyse, kur po šių tj, dj buvo senovinis trumpasis ar tuo metu jau sutrumpėjęs a (išskyrus dvibalsyje au), jis šiaurės vakarų Lietuvoje imtas tarti kaip e; j, atsiradęs prieš e, pagal istorinės lietuvių k. fonetikos dėsnį turėjo išnykti (žr. [6] § 88 ir [5] § 28), vadinasi, tja, dja > tje, dje > te, de. Tokiu būdu vietoj senovės lietuvių *medjai, *medjamus, *medjais čia pradėjo tarti: medei, medem(u)s, medeis. Šitaip pradėjusi kalbėti šiaurės vakarų Lietuvos dalis jau nuo seniau vadinta Žemaičiais, pietų rytų — Aukštaičiais. Šis garsų pakitėjimas, suformavęs lietuvių kalbą į žemaičių ir aukštaičių tarmes, šiandien Stango (žr. [5] § 28) yra pavadintas „žemaitiškuoju garsų dėsniu“. Atsirado jis XV a. XIV a. dokumentuose bei kronikose randame vietovardžius (žr. [7] 23 ir t.t.), užrašytus su t, d, pvz.: Gederaiten (Giedraičiai), Wandeiagel (Vandžiogala). Patys Aukštaičių ir Žemaičių vardai tuose šaltiniuose rašomi taip pat su t. XIV a. pabaigos dokumentuose yra jau taip užrašytų vietovardžių: Saltzeniken, Salsemiken (Šalčininkai), Salse (Šalčia—upelio vardas į pietus nuo Vilniaus), Anse (Ančia — Juodoji ir Baltoji — Nemuno intakai). Bet Žemaičių Ančia tų pačių šaltinių ir tuo pačiu metu užrašyta Ante. Taigi išeina, kad žemaičių ir aukštaičių tarmės yra atsiradusios XIV a. pabaigoj ar XV a. pradžioj — kaip tik prieš pirmosios lietuvių kalba knygos išspausdinimą. Seniau žemaičių kalbos (tarmės) plotas buvęs didesnis, negu šiandien: istorinė žemaičių aukštaičių siena ėjusi Nevėžiu. Šiandien Žemaičiams priskiriamas šiaurės vakarų Lietuvos TSR keturkampis tarp Darbenų, Vegėrių, Raseinių ir Žemaičių Naumiesčio. Pagal žemaitiškąjį garsų dėsnį Žemaičiams priskiriamas ir trikampis tarp Šilutės, Sartininkų ir Labguvos — ir čia tariama mėdei, jáutei… Be to, dar čia žemaitiškai tariamas dgs. viet. — lauku’s ~ laukuse (laukuose) ir i, u > ė, o (išskyrus žvejų tarmę), bet vns. naud. ištariamas aukštaitiškai — vi’roj, sū’noj ~ vyrui, sūnui. Taigi čia yra pereinamoji žemaičių aukštaičių tarmė. 3. Žemaičių tarmės raida ir pagrindinės ypatybės Žemaitiškojo garsų dėsnio (t, d: č, dž) veikimas ir dvibalsių ie, uo skirtingo tarimo riba bemaž sutampa, išskyrus minėtąjį trikampį. Šiandien dėl skirtingo ie, uo tarimo ne tik atskiriame žemaičius nuo aukštaičių, bet dar žemaičius suskirstome į tris patarmes — aukštaičių jau tuo metu turimų dvibalsių uo, ie vietoje žemaičių trejopai tarta: aukštaičių uo: žem. 1. ọˑ — dọˑna 2. uˑ — duˑna 3. ọu — dọuna ~ duona aukštaičių ie: žem. 1. ẹˑ — pẹˑns 2. iˑ — piˑns 3. ẹi — pẹins ~ pienas 68 Pagal šį skirtingą duonos tarimą trys žemaičių patarmės yra vadinamos donininkais, dūnininkais, dounininkais, o pagal svarbiausią jiems priklausantį miestą Klaipėdą, Raseinius, Telšius galime juos vadinti klaipėdiškiais, raseiniškiais, telšiškiais. Telšiškius nuo raseiniškių skiria įstrižainė Upyna—Tverai—Judrėnai. Klaipėdiškiams tenka pajūrio sritis nuo Kretingos iki Šilutės. Spėjama, kad klaipėdiškių e°, o° (de'na, do'na) yra senieji visų lietuvių tarimo garsai, iš kurių paskiau atsirado aukštaitiškosios ie, uo ir žemaitiškosios dūnininkų, dounininkų lytys (plg. lotynų liaudinę lytį novo, italų nuovo, prancūzų nouveau). Todėl manoma, kad „Jaunius, matyti, vien fonetikos sumetimais tvirtino, kad klaipėdiškių de'na ir do'na esančios prolytės kitų žemaičių lytims: deina, di'na ir douma, du'na. Iš tiesų XVI a. gudiškuose mūsų valstybės aktuose išlikę vietovardžiai rodo, kad anuo metu žemaičiai bus tebetarę dar e, o. Dounininkų plotui tenkančių vietovardžių tarpe man nepavyko surasti jokių ei, ou pėdsakų. Aktai paprastai rašo e, o, o dūnininkų plote kartais ir u, y. Tatai rodo, kad čia jau buvo prasidėjęs e°, o° > i°, u°“ ([7] 26). Išvadoje šį spėjamąjį garsų keitimąsi trumpai taip galėtume pavaizduoti. Senovės lietuvių ē, ō > → aukštaičių ie, uo → žemaičių e°, o° → klaipėd. e°, o° → rasein. i°, u° → telšišk. ei, ou O pagal senųjų dokumentų vietovardines lytis išeina, kad žemaičių dabartinės trys patarmės yra atsiradusios tarp XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios—jau po 1547 m., po Mažvydo. II. MAŽVYDO KATEKIZMO TARMINĖS YPATYBĖS 1. Fonetika a) Balsiai ir dvibalsiai ė Siaurasis ė (kilęs iš *ē) žemaičių (išskyrus kai kurias vietas apie Priekulę) ir seniau vietomis Rytprūsiuose (pvz., apie Tilžę ir kt.) ištariamas ie. Pvz., žemaičiai telšiškiai: t’ėlęs ~ tėvas, tepied,āms ~ tupėdamas ([8] 11), raseiniškiai: t’ėlęs ~ tėvas ([8] 17), tupiedams ([9] 88), žvejai: tieps ~ tėvas ([10] 61), tupiedams ([10] 62). (Dėl tokio pat virtimo kitose kalbose plg. lotynų liaudinę lytį cēlo, italų cielo, prancūzų ciel). Kada lietuvių kalboje prasidėjo šis virtimas, sunku tikrai pasakyti. Katekizme vietoj dabartinės literatūrinės kalbos ė, paprastai, rašoma e ir kartais ie. Po k, g visada rašoma ie, bet čia tas i gali būti minkštinamasis ženkelis. Dvibalsis ie vietoj ė rašomas šiuose toliau pateikiamuose Katekizmo pavyzdžiuose (žr. [1] ir plg. [5] § 26): 1) žodžio viduryje: cziesa (44, 2°; 54, 17; 69, 2), cziesi (57, 24), drebieghimu (36, 18/19), kieliese (21, 16), miliekiet (33, 11), milieia (33, 12), 2 Pirmasis skaičius žymi Katekizmo puslapį, antrasis—eilutę. 69 milieti (33, 19), niekakiui (35, 7), riedik (59, 1), sątiewąnems (33, 7/8), stawieti (12, 2), Tiewa (24, 11; 41, 2; 59, 8), Tiewai (35, 11), Tiewe (45, 2 ir 6; 48, 19; 54, 2), Tiews (65, 13), Tiewu (35, 8; 45, 15), turieti (37, 2), turietu (37, 21); 2) antrinė žodžio galūnėje: miliek (38, 21; 58, 7), naktie (78, 5) ~ naktė(je), padiek (66, 24), pawizdiek (79, 5), rustibien (35, 11), szirdė (34, 20) ~ širdė(je), traiczie (45, 16), turiet (59, 6). Kad čia yra tik minkštumas pažymimas, sunku būtų tikėti—čia tas į daug dažnesnis yra, negu prieš senovinį ė trumpąjį (*ė). Kaip čia tas senovinis ē (ilgasis) buvo tariamas, taip pat sunku pasakyti. Dažnesnis rašymas e, negu ie, gali būti ir ne visai tikras fonetinis dalykas. Vietoj aukštaičių ē šiandieninis žemaičių tarimas ie (su ne visai ryškiu i): dėt ~ dėl, tóp ied,á’ms ~ tupėdamas ([8] 15) mums leidžia nors iš dalies spėti ir Katekizmo autorių taip kalbėjus bei tarus. o Vietoj ūk o Katekizme rašoma a ir rečiau o. Kaip jis buvo tariamas, mes tik spėti tegalime. Šiandien rytiečiai aukštaičiai ištaria ā, vietomis ā (ā su o priemaiša bei atspalviu ir gryna ā). Ir vakarų aukštaičių, kur šiandien o ištaria, senovėje buvo ā, vėliau å ištariamas. Šiandien å, be rytiečių, turi dar kai kur ir klaipėdiškiai žemaičiai, pvz.: rāpe ~ ropė. Be to, Klaipėdos krašte arčiau į Priekulę šiandien dar turimas o, visi kiti žemaičiai žodžio viduryje vietoj senovinio ā bei rašomosios kalbos o turi uo ar uo: muōtīnas ([8] 11) ~ motinos, muót, í’nas ([8] 17), nuórᵒ ([8] 10) ~ noru, nuórᵒ ([8] 17) ~ noru (noriu). Virtimo eilė tokia: ā > å > ō > uo. Rytprūsių žvejai kitaip dvibalsina—verčia oᵤ (su neryškiu u po o): šóuku ~ šoku, póunai ~ ponai ([10] 12). Pirmosios mūsų knygos išleidimo metu, matyt, buvo lietuvių kalboje, tikriau Katekizmo autoriaus tarmėje, antrasis virtimo laipsnis, nes šalia žodžių, dažniausiai parašytų su a (pvz.: bralėi (8, 4), szadei (17, 2), szmaniu (17, 3) ~ žmonių, paczias (8, 2) ~ pačios), nemažai pasitaiko ir su o. Su uo parašant visai nepasitaiko; jis, matyti, Žemaičiuose daug vėliau atsiradęs. o rašymas pasitaiko tik šiuose žemiau pateikiamuose pavyzdžiuose (žr. [1] ir plg. [5] § 22). 1) Žodžio viduryje: altoriaus (28, 10), bilodams (26, 7), dony (32, 18 dusyk), klausitoius (36, 16), malonei (54, 10), malones (58, 12), mokik (67, 1), mokslas (13, 1), nota, notas (68, 2 ir 4; 72, 4), Ponas (30, 19), raschose (13, 14), roda (10, 11), Rosza (73, 7) ~ rožė, skaitose (13, 14), schlowinni (58, 24), szodzia (30, 17). 2) Antrinėje (vėliau atsiradusioje) galūnėje: baszniczio (11, 6) ~ bažnyčio(je), iog (9, 9) ~ jogei, losko (63, 3), makitos (16, 17), saugok (57, 5), walio (12, 12), zwenok (31, 3). Iš viso (Stango suskaičiavimu)—25 atsitikimai su o šalia 610 atsitikimų su a, t.y. netoli 4 %. Stangas mano, kad šis nedidelis procentas yra tik atsitiktinis sporadinis elementas iš aukštaičių (tikriausiai aukštaičių vakariečių—J. S.) 70 tarmės. Arba galimas būtų dar ir kitas spėjimas: Katekizmo autoriaus (žemaičių) tarmėje tuo metu senovinis ā buvo tariamas å; svyruojant tarimui, aišku, retkarčiais gali būti svyravimų bei įvairavimų ir rašant. Čia dar reikia paminėti bei priskirti pirminę absoliutinę nekirčiuotą galūnę ir kirčiuotos galūnės skiemenį, kuriame po ã (tvirtagalės priegaidės; tvirtapradės priegaidės ã pagal F. de Sosiuro (Saussure)—Fortunatovo dėsnį jau buvo sutrumpėjęs) eina s; pvz.: szadėia (51, 17), szito (8, 6), dėl tawa (53, 25), nog amsžinas (55, 11), išz Marias mergas (21, 10), tos (9, 21). Aiškiai kitoks vaizdas yra absoliutinėje kirčiuotoje galūnėje. Stango suskaičiavimu, iš 115 Katekizme esančių tokių galūnių vietoje ã (tvirtagalės priegaidės ilgojo a) 40 parašyta su o, t.y. 34,80 %. Pvz.: Bo ant to (11, 20), taipo, kaipo (24, 7), ano (25, 17); ant ta (44, 1), ia (48, 2, 9), kaipa (54, 2). Pirmojoje Katekizmo dalyje dažnesnis o, antrojoje—a. Čia turime įvardžius ar kalbos dalelytes; tokiais atsitikimais, paprastai, mažiausia būna kitų tarmių įtakos (ir rašybos apsirikimų), todėl čia, galima manyti, buvo aiškiai svyruojantis tarimas—tikro tarpinio garso tarp a ir o tarimas. Iš visko galime daryti išvadą, kad šalia senovinio ã Katekizme pasitaiko jau ir o. Ir tai yra ne tiek kitos tarmės įtaka ar rašybos apsirikimai, kiek pačios Katekizmo autoriaus tarmės dalykas. Šis tarminis reiškinys Žemaičiuose prasidėjęs prieš 400 metų ir liekanų dar ir dabar turi Klaipėdos krašte. Šių dienų rytiečių tarmėse tebėra senasis ã ir pereinamasis laipsnis å. Dar pridurtina, kad čia dabartinio žemaičių uo Katekizme dar visai nėra, vadinasi, jis Žemaičiuose vėliau (iš o) atsiradęs. e, u Nekirčiuotas trumpasis e žodžio viduryje šių dienų žemaičių yra siaurai ištariamas, pvz., dounininkų: pėimėni ~ piemenį, oudėga ~ uodega. Kaip Katekizmo pasirodymo metu bei jo autoriaus tarmėje jis buvo tariamas, lieka neaišku. Nekirčiuotas žodžio vidurio ir antrinės galūnės e Katekizme visada rašomas e: neprietelius (52, 13; 58, 7), senigi (37, 13), atmen (10, 26). Ar šis e Katekizme būtų aukštait ybė, ar tas e Žemaičiuose yra vėliau susiaurėjęs, sunku pasakyti. Senovinis trumpasis lietuvių kalbos i šiandien kai kur Žemaičiuose yra ištariamas atvirai—e: kėts, pėrms ~ kitas pirmas. Kaip jis prieš 400 metų buvo ištariamas, iš Katekizmo negalime sužinoti. Dėl rašybos kaltės jis kartais neskiriamas nuo y. Daug kur trumpasis i Katekizme kaitaliojamas su e, pvz.: preimtumbet (39, 15), miletumbetese (32, 22). Tai rodytų, vis dėlto, esant čia tam tikro fonetinio ryšio su šių dienų žemaičių ištarimu. Aukštaičių trumpasis u kai kur Žemaičiuose ištariamas ọ: bộva ~ buvo, bu·tộmet ~ būtumėte. Katekizme to pakitėjimo visai nerandame—ar jo dar tada Žemaičiuose nebuvo, ar tik jis nepažymėtas; rašoma: apturim (53, 20), žmagus (17, 8). 71 ie Vietoj aukštaičių ie Katekizme, paprastai, rašoma e: ischletas (27, 3), letu- wynika (11, 26), wzenas (10, 1). Kaip iš tikrųjų jis buvo tariamas, neaišku. Neretai parašoma ir su ie bei i. Rašymas ie yra, aišku, aukštaitiškas. Bet čia dar reikia išskirti žodžius, kurie ir aukštaičių ir žemaičių tariami su ie. Juos su ie parašo ir Katekizme (plg. [5] 53). Tokie yra: 1. slaviškieji skoliniai (wiera), 2. su nie- (niekakiu 35, 7) ir 3. dievas. Šiais atsitikimais parašoma dažnai ir su e: dewas (9, 25), Dewa (8, 18), greschnas (49, 3), greku (58, 11). Taip pat kartais pasitaiko Katekizme aukštaičtybė ir ten, kur, paprastai, e rašomas. Aiškių šios rūšies (ie) aukštaičtybių yra apie 65. Visumoje tai yra visa nedaug. Taigi, šios rūšies aukštaičtybės nekalba už tai, kad Katekizmo autorius bei vertėjas būtų buvęs aukštaitis. Priešingai, ir ten, kur nevartojamas ie, turime keletą tipiškų žemaičtybių. Lytis prisch atitinka žemaičių priš; aukštaičiai turi prieš. Prisch yra pavartota 14 kartų, o priesch tik kartą. Aukštaitiškasis mielas Katekizme rašomas milas, kuris atitinka žemaičių mi·ls. Žemaitiška yra būdvardžių ir įvardžių daugiskaitos naudininko lytis -im(u)s, pavartota 21 sykį šalia 5 aukštaitiškų -iem(u)s, -em(u)s. Pavyzdžiai: Artimims (52, 3), darantimus (32, 2), gailintims (65, 12), Liantinnims (62, 10), sweikims (77, 3), tims (28, 1), wiresnims (32, 12). Tai yra grynai žemaitiška dgs. naudininko lytis — be žemaičių ji niekur kitur nevartojama. Rašymas temus (20, 14), tiemus (25, 4), kaip minėta, yra aukštaičtybė. Bet ji nėra tokia dažna, kaip diena (9, 5; 12, 13; 19, 2 ir kt.), kuri, matyt, kaip kasdieninis žodis greičiau paplinta su svetima fonetika. Kitos aukštaičtybės yra beveik visos unikalinės. Įvardžiuotinių būdvardžių vyriškos giminės daugiskaitos vardininkas su -igi (= -iji) galimas tik žemaičių tarmės pagrindu išaiškinti — senesnysis žemaičių e prieš j asimiliuojamas virsto i: wysagalintigi (21, 3), senigi (37, 13). Parašo kartais ir su e: schitegi (28, 5). Silvarta yra taip pat žemaitiškoji lytis. Taigi, visų šitų lyčių rašymas su i, kuriam atitinka aukštaičių ie, yra svarbus žemaitiškas Katekizmo bruožas. Jokia aukštaičių tarmė to i šiais atsitikimais neturi. uo Vietoj aukštaičių uo Katekizme, paprastai, rašoma o, išskyrus atsitikimus, kur yra bendras visiems žemaičiams ū garsas. Bet kaip jis (o) buvo tariamas, yra taip pat neaišku. Pavyzdžiui: Dona (23, 11), doty (9, 21), ischdotas (26, 4), schwentosius (20, 19), wando (24, 5). Aukštaičių uo čia visai nepasitaiko rasti. Bet kaip jau anksčiau minėta, šiuo atveju netenka laukti pasitaikant ir dūnininkų ar dounininkų fonetikos. Apribodami uo vartojimą bei palyginę su aukštaičių lytimis, čia rasime ir keletą tipiškų visiems žemaičiams dalykų. Žemaitiška yra a- kamieno daugiskaitos vietininkas su -usu (dabartinė visų žemaičių lytis su -ūse, -ūs(e): hukiusu (8, 15), Metusu (79, 22), wargusu (54, 22) ir t.t.; išimtis — aukštait ybė: Visosu daiktosu (8, 21). Žemaitiškas taip pat yra vyr. gim. dgs. galininkas su -usius: schaukien- cziusius (50, 10), kuris tėra šalia 5 pavyzdžių su -osius (aukštaičių -uosius). 72 Girtukle (29, 14), girtukles (30, 5) gretintina prie Daukanto ir Valančiaus girtūklis, dounininkų gęrtūklis ~ girtūklis (girtuoklis), dūnininkų girtūklis ~ girtūklis (plg. [9] § 74, 12). ai, ei Šie dvibalsiai Žemaičiuose ir Rytprūsiuose linkstama vienabalsinti: mamāˑtė ([8] 17) ~ mamaite, āˑtė ([8] 15) ~ eiti. Tačiau Katekizme visur rašomi dvibalsiai. Pasitaikiusieji papekti (67, 12), neaplestumbi (79, 14) laikytini korektūros klaidomis (plg. [5] § 35). Spėjama, kad tas suvienabalsėjimas lietuvių tarmėse vėlesniais laikais pradėjo rastis. b) Žemaitiškas garsų dėsnis Šis dėsnis dar čia reikia smulkiau aptarti. Remiantis dūnininkų tarme, šio dėsnio veikimas taip nusakytinas: prieš literatūrinės kalbos galūninius ia, iai (iš senovinio ā, āi po minkštojo priebalsio), iams žemaičių tarmė afrikatų neturi, išskyrus IV-sios linksniuotės (iu- kam.) vardžodžius: gaidē̇ ~ gaidžiai, jāu̇tė ~ jaučiai, gaidē̇ms ~ gaidžiams, grȧu̇.dė ~ graudžiai, āˑud, kęˑnt ... (žr. [9] § 55); bet rāˑtšių ~ rāčius, rāˑtšēˑ ~ račiai... ([9] § 91). Dar plačiau jis išaiškintas monografijoje „Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose“ — kiek jo veikimas ten (Kuršių pamaryje — tarpe kiek į pietus nuo Rusnės ir Labguvos) pasireiškia (žr. [10] 19 ir t.t.): prieš literatūrinės kalbos ia, iai išlaikomas d, t: mėˑld ~ meldžia, kęˑnt ~ kenčia, žōˑudemus ~ žōdžiams, trēts ~ trēčias, jautēˑms ~ jaučiams, širdēi ~ širdžiai, grȧu̇.dei ~ graudžiai, gaidēi ~ gaidžiai, βōˑkietei ~ žōbėdžiai, sū jautēis ~ sū jaučiāš; priešingai, prieš literatūrinės kalbos ią, iau, io, iu (iū), ių ir prieš ia, kuris iš senovinio ilgo yra sutrumpėjęs, tariamos afrikatos dž, tš: sal.džē ~ saldžia, βaˑl.džē ~ valdžia, plāˑtše ~ plačia, māˑr.tše ~ marčia, gul.džā.u ~ guldžiau, saldžā.us ~ saldžiaus, matša.u ~ mačiau, saldžōˑus ~ saldžios, mēˑdžē ~ medžio, daˑn.gtsē ~ dangčio, kartšōˑus ~ karčios, gai.džū ~ gaidžiu, girdžū ~ girdžiu, kentšū ~ kenčiu, šir.džū ~ šir.džiu, βaˑltšū ~ valčių, βaldžē ~ valdžia (<*valdįā), deltšē ~ delčia (<*deltįā), sū širdžē ~ sū širdžia (<*širdįā), sū naktšē ~ sū nakčia (<*naktįā), didžēs ~ didžias (<*didįās), kartšēs ~ karčias (<*kartįās). (Žr. [3] 1, LIX ir t.t. ir plg. [5] § 28.) Pagal šį žemaitiškąjį garsų dėsnį 1547 m. Katekizmo kalba bei tarmė yra aiškiai žemaitiška. Dėsnis nuosekliai, išskyrus tik kelias aukštai tybes, išlaikytas. P vz.: kientenczius (61, 4) ~ kenčiančius, pateme (30, 15) ~ pačiame, tretes (21, 8) ~ trečias, geidenczius (50, 11; 59, 3) ~ geidžiančius, schirde (43, 4) ~ širdžia, szadei (viršelyje) ~ žodžiai, bet: szadzia (12, 13) ~ žodžio, treczia (17, 15) ~ trečia, didziap (10, 7) ~ didžiop..., nes čia žemaitiškojo dėsnio atsiradimo metu dar buvo senovės lietuvių ilgasis a (ā). Tam pačiam (žemaitiškajam) dėsniui priklauso ir po 73 minkštųjų priebalsių a > e. Ir šiuo atžvilgiu šis dėsnis yra išlaikytas. Pvz.: didesneme (28, 15) ~ didesniame, tiesausesis (25, 22) ~ tiesiausiasis. Žemaitiškojo dėsnio išimtys yra tik kelios aukštai tybės, būtent: gieidža (29, 9) ~ geidžia, treczas (19, 1) ~ trečias, patvaraianczias (30, 9, 10) ~ patvaro-jančios, krauias (76, 5) ~ kraujas, nenauias (29, 20) ~ nenaujas, walia (36, 22) ~ valia (vns. įnag.). (Žr. [5] § 28.) Peržvelgę visus garsus, pamatysime, kad kaip daugelis atskirų garsų, jau nekalbant apie žemaitiškąjį garsų dėsnį, taip ir visa garsų visuma yra arba gali būti žemaitiška ir sudaro aiškų žemaitiškos garsų sistemos vaizdą. Šalia to yra nemažai pasitaikančių ir aukštaitiškumų. Šiam kartui čia pasitenkiname pačiais būdingiausiais bei svarbiausiais atsitikimais. Be to, čia paprastai imtas žodžio vidurys, galūnė te paliesta tik ten, kur tai bemaž neišvengiama buvo (pvz., kalbant apie o). c) Galūnių trumpėjimas Tarmėse žodžio pradžios ar vidurio ir galūnės fonetiniai pakitimai neretai būna skirtingi. Peržvelgę Katekizmo svarbesniuosius žodžio vidurio garsų ypatumus, dar atskirai žvilgtelkime į galūnes. Šiandien žodžio galūnė labiausiai yra pakitėjusi šiaurės ir iš dalies vakarų Lietuvoje: trumpieji balsiai bemaž visada nukrinta, ilgieji virsta trumpaisiais, dvibalsiai — vienabalsiais. Kas atsitinka su žodžio galūne Katekizme? a Absoliutinės galūnės trumpasis nekirčiuotas a nukrinta: atmen (10, 26), dirb (31, 10), gier (12, 14) ~ gera, piln (53, 12) ~ pilna. Tai sutinka su šių dienų žemaičių tarimu. Su žemaičių tarimu, žinoma, sutinka ir pagal žemaitiškąjį garsų dėsnį atsiradusio e (e < *jā) nukritimas: gieid (29, 10) ~ geidžia, neapkient (20, 13) ~ neapkenčia; numetamas net ir visas skiemuo (-je < *-jā): karaliau (63, 5) ~ karaliauja. Galūninis a prieš s, vadinasi, ne visiškoje galūnėje, dažnai išlieka; Stango suskaičiavimu, išlikęs čia a yra apie 160 kartų ir iškritęs 38 kartus. Iškritusio pavyzdžiai: deschuns (47, 11), gals (39, 16), ischganims (56, 22), Pans (44, 2), pilns (65, 10), stals (77, 7), welns (53, 10; 78, 9) ir kt. Toks tarimas yra artimiausias žemaičiams, kai kuriems šiaurės Lietuvos TSR ir Rytprūsių lietuviams. i I-jo asmenavimo veiksmažodžio 3 asmens galūninis i Katekizme bemaž visada nukrinta: gal, mil, nar, tik, tur. Priebalsinio asmenavimo veiksmažodžių galūninis i kartais nukrinta, kartais ne, pvz.: est (28, 3; 30, 15 ir kt.), dost (71, 18), giest (63, 16 ir kt.), esti (17, 8 ir kt.), dosti (25, 4 ir kt.), serkti (70, 3). Taigi, Katekizme galūninio i visiško šiais atsitikimais nukritimo dar nėra, kaip kad jau yra įvykę šių dienų Žemaičiuose. Panašų dalyką pa- 74 stebėsime su tuo į ir kitais atsitikimais. Dar pastebėtina, kad liepiamoji nuosakoj ir kai kur kitur į, paprastai, išlaikomas Dešimtyje įsakymų (vadinasi, ne kasdieninėj kalboj) — ne tureki, Ne gimki, Ne užsmuschki, ne waky… Dar pastebėtina, kad Katekizme nenukritęs į yra įvairaus kilimo, šių dienų tarmėse įvairiai tariamas, o Katekizme pakaitom eina dažniausiai su e: pvz., vns. viet.: dąngugį (48, 1) ir dąnguie (74, 22), dienagį (79, 23), izsguldimį (25, 7), stany (18, 8)…; galwoie (33, 10), kune (79, 10), szemeie (23, 10)… Matyt, kad čia buvo svyruojamasis tarimas — tarp į ir e, kaip kad yra šių dienų Žemaičiuose ar kitose tarmėse, pvz., žemaičių raseiniškių påtēm,ę i.sėdėgem,ę ([8] 19) ~ pačiame įsidėgime. Bemáž tą pat galima pasakyti ir apie sangrąžinių veiksmažodžių dalelytę -si. Negalinėje jos balsis šių dienų kai kurių žemaičių yra atvirai tariamas (-se-), galūnėje yra taip pat atviru virtęs, pusiau girdimas arba visai nukritęs: šokū'rọše ~ sukūrusi ([8] 19). Katekizme galūnėse dažniausiai yra -se, pasitaiko ir -si: kieliese (21, 16), makinase (30, 23), raschose (13, 4), skaitose (13, 14)…; dabaiesy (34, 15), stebisi (72, 7). Džūkuose ir Rytprūsiuose čia yra aiškus e (-se). Tai leidžia manyti Katekizmo e (-se) esant gal ne tiek tarmybe, kiek senybe. ė Šiandien žemaičių, aukštaičių vakariečių šiauriečių bei Rytprūsių tarmių galūninis nekirčiuotas -ė virsta -i arba sutrumpėja: dã·vi ([8] 18) ~ davė, pamã·te ([8] 11) ~ pamatė. Katekizme čia, paprastai, rašoma e (aptrumpėjęs): padare (9, 26), milaschirdigiste (20, 14). Dėl ė antrinėje žodžio galūnėje žr. anksčiau. Apie galūninį o taip pat jau yra kalbėta. Nesiimant atskirai aiškinti kitų galūninių garsų, dar čia reikia nors paminėti vietininko lyčių trumpėjimą. -je Šiandien bemaž visose tarmėse vietininko lytýs daugiausia yra sutrumpėjusios bei pakitusios. Tas pat yra ir Katekizme. Pvz.: baszniczio (11, 6), diena (55, 10), wailo (12, 12), walia (67, 4), malane (47, 15), karaliste (63, 6), szeme (51, 8), dąngui (28, 22 ir kt.), Karaliaučiu. Šių galūnės sutrumpėjimo ypatybių rastume šiandien žemaičių, aukštaičių vakariečių šiauriečių ir kitose tarmėse. 2. Morfologija Morfologijoje gaunamas tas pats vaizdas, kaip ir fonetikoje, nors čia aukštaitiškas elementas yra ryškesnis. Nesiimdami čia visu gramatinių kategorijų nagrinėti (kai kas jau ir fonetikoje paliesta), paimsim tik ia- ir i- kamieno daiktavardžio pavyzdžius ir įvardį tas (žr. 1 lent.). Juos linksniuodami palyginame su Salantų (donininkų) ir Pãgramančio (dūnininkų) linksniavimu. Prie Pãgramančio visur išlaikytų fonetinę rašybą lyčių duodami literatūrinės 75 1 lentelė Katekizmas 1 | Salantai 2 | Pagramantis 3 | Katekizmas 1 | Salantai 2 | Pagramantis 3 V. | szadīs, krātus | jāutis krātus | blēs~vēs<veias | dalīs | akēs | sirātis K. | szadžia | krātujā | blēde~vējo | matkes, nak~tis, ognis | akēs, ognis | sirātis~sirdies N. | jauczinū | krātujū | blējū~vējo | szirdij, iš mūnzei | akēi | szirdē~sirdžiai (sirdėj) G. | szadī, krāngī | jāutis, krāngī | blējin~vēji | ogni | ari | sirādī I. | szadīzū | krāngū | blējū~vēju | szirai, -e | akē | sirādū, m. V. | szadēgi, krāngē | jāutē, vējē | blēgē~vēję | mateie, nakie | akē | sirādē~sirdie Š. | smēti | bāldonai | (blēi~vēii) | vescėpate | — | (sirdis) V. | szadēi | krāngīe | blēiē~vēja | dalīs | akīs | sirādīs~sirdys K. | szadīzū | krāngū | blēiū~vēju | akēu | akēu | sirādēu N. | szadēnis | krāngēnis | blēiams~vēiams | akēnis | sesērinis | sirādī~mis G. | szadītis | krāngītis | blēius~vēius | sēmeppatis | akēs | sirādīs I. | szadēns | krāngēns | blēiīs~vējas | akēnis | sesērinis | sirādē~m~sirdimis V. | lukštasu | krāngīas | blēiīs~vēju | — | sēseržes | sirādē Katekizmas 1 | Salantai 2 | Pagramantis 3 V. | tas (aī) | tas | tas K. | to, ta | tito~tō | tūo~tō N. | tam | tam | tā~m G. | tā | to~n~tai | — I. | tu | toi~tuon | tū~tuo, tū~m., tumī, tū~m~tuom V. | tame, visamy | tame | — Š. | — | — | — V. | te | tēi | tiė K. | tu | tum | tū N. | tims, t(2)em(u)s | tins | ti~m~tims G. | tis | tis | tis~tus I. | tais | tais | — V. | — | tūž | tū?s 76 kalbos rašmenimis atitikmenys. Pirmųjų dviejų skilčių pavyzdžiai yra paimti iš Ch. Stango studijos (žr. [8] 163), o trečiosios — surankioti iš P. Joniko tarmės aprašo (žr. [9]). Matome, kad Katekizmo pavyzdžių kai kurie linksniai labiau sutampa su Pagramančio, o kai kurie — su Salantų lytimis; yra ir bendrų žemai tybių, pvz., tims, tus. Be to, yra ir aiškių nesutapimų — tai aukštai tybės, pvz., jauczui, nakties, senoviškesnės žemaičių lytys, pvz., vns. įnag. lytis tu, kurią mums paliudija Daukantas. Lytis ischmintiei esanti Klaipėdos krašte ir apie Kelmę. Jos nesvetimumą ir dounininkams rodo Salantų akėi. Tai naujesnė lytis. Senoji naudininko lytis yra szirdij (su -i arba -ij galūne). i- kamieno vns. kilm. lytis yra trejopa: aukštaitiškoji -ies (nakties), už kurią dažnesnė -es; taip yra dažniausiai su galūnėje kirčiuojamais žodžiais; šaknyje kirčiuojami žodžiai, paprastai, turi -is: ugnis (apie ugnies... šaknyje kirčiavimą žr. [11] § 66), bet ši galūnė vargiai yra žemaitiška. Plg. [5] § 331. Dgs. viet. lytis hukiusu (= ūkiusu) yra bendra tipiška žemait ybė, kaip ir tims, tus. Nuo šiandieninės žemaičių lyties tik tuo skiriasi, kad turi dar senąją galūnę u. Plg. dar dūnininkų βai kū's ~ vaikūse, gerū's ~ gerūse, dounininkų gerū's ([9] § 81 ir 103), Rytprūsių žvejų (tarp Rusnės ir Labguvos) girtū:klis ~ girtūklis, βi:tū:klis ([10] 25). Katekizmo vns. viet. szadegi, kraugeie yra ė- kamieno lytys, kaip ir, pvz., žemėje; tas pat yra ir su nakteie, naktie (skiemuo -je nukritęs) ~ naktėje. Tą patį kamieną turime Salantų ir Pagramančio pavyzdžiuose: jáutie, βiejie ~ jautėje, vėjėje, ākie ~ akėje, ʒirdie ~ širdėje. Taigi čia ia- ir i- kamienai perėję į ė- kamieną. Šis perėjimas pasitaiko dar ir kituose kamienuose. Taip yra Katekizme, taip yra, rodos, visuose Žemaičiuose bei iš dalies ir Rytprūsių žvejų tarmėje. (Plg. [9] §§ 79, 83, 87 ir [10] 31.) Kiti linksniai aiškintini arba galūnių trumpėjimu, arba visuotinėmis žemaičių tarmės fonetinėmis ypatybėmis, arba tuo, kad Katekizmo išleidimo metu žemaičiai kai kurių dabartinių, kaip fonetinių, taip ir morfologinių, ypatybių dar neturėjo. Be to, kaip jau minėta, nemaža dalis yra ir aukštai tybių. 3. Žodžių daryba Jau iš morfologijos pastebėjome, kad ypatingai vienaskaitos vietininke Katekizme, kaip ir visuose Žemaičiuose, yra skirtingas nuo dabartinės literatūrinės kalbos kamienas. Panašių kamieno skirtumų, žinoma, rastume ir visuose linksniuose. Vietoj dabar įsigalėjusio būdvardžių u- kamieno aptinkamas senesnis visų lietuvių a- kamienas: biauras, vns. kilm. biauraia (41, 4), ramas, dgs. vard. ramij (37, 13) ~ ramūs, stiprij (37, 14) ~ stiprūs. Žemaičiuose daugiau negu kur kitur mėgiama būdvardiniuose daiktavardžiuose priesaga -ima-: karštimas (karštas viralas — Vieksniai), plonimas (smilkinys — Endriejavas, Kvėdarna, Salantai). Su šia priesaga tik iš Katekizmo turime žodį biaurimas (53, 4) (biaurumas, nusidėjimas) — iš niekur kitur jis nežinomas. Savo daryba išsiskiria ir skaitlius (31, 4), dabar ar seniau daugiausia pažįstamas Žemaičiuose ir Rytprūsiuose. Plg. [12] § 106. Ypač charakteringa Katekizme priesaga -auyima-: kiersch­taugimas (35, 15; 36, 9) ~ kerštauji- 77 mas, paliauginimas (47, 9) ~ paliaujimas, kariaugimas (55, 3). Šios rūšies darinių užtinkame dar Bretkūno raštuose (žr. [13] 2, 129 ir [14] Jozuė IV 13) ir daugiau niekur, taigi sunku pasakyti, ar tai buvo tik raštų, ar šnekamosios kalbos padaras. (Plg. [12] §§ 126, 210.) Žinome, kad žemaičių kaip dabar yra, taip ypač seniau buvo mėgiami įvardžiuotiniai būdvardžiai. Jų apstu ir Katekizme. Štai tik iš vieno 25 psl. keletą galima pacituoti: piktai welna (2), milasjis die was (7), schwentągi kuna (11), teisusis kunas (16), teisjausesis liudimas (22). Priesagos -ininka- ir -inyka- abi gyvojoje kalboje plačiai pažįstamos. Pirmąją daugiausia vartoja žemaičiai, pažemaitės aukštaičiai bei Rytprūsių tarmės, antrąją — aukštaičiai rytiečiai, viduriečiai ir vakariečiai pietiečiai (apie Prienus, Kapsuką, Vilkaviškį). Seniau ji buvo plačiau pažįstama. Ją turi Rytprūsių senieji rašytojai Bretkūnas, Vilentas, Vaišnora ir kt. (žr. [12] § 92). Ją turi Valančius, Daukantas. Ji, -inyka-, ne -ininka-, yra ir Katekizme: Letuwininkump (8, 2), neteisininku (29, 1 ir 4 iš apačios), hwkiniku (33, 1), Letuwinikus (39, 6). Vietoj priesagos -aitė Katekizme turime -eitė pavyzdyje tarneitė: dgs. vard. tarneies (36, 13), vns. naud. tarneitei (57, 12). Ji užtinkama ir Bretkūno raštuose. Žemaičiuose liepiamoji nuosaka yra perėjusi į -ia- kamieną: pvz., Pagramančio e.i.kâm ~ eîkiame, e.i.kât ~ eîkiate (žr. [9] § 149). Čia galima būtų gretinti ir Katekizmo lytis: garobkiem (48, 14), imkiet (8, 4; 29, 8), giwenkiet (9, 14), permanikiet (11, 7), makikiet (24, 10) ir t.t. Čia i po k yra minkštinamasis ženklelis; e gali būti vietoj a, jeigu ne iš i. (Plg. [5] § 31.) Iš aukštaičių pažymėtina priesaga -ana: daruona (47, 3 ir 10) vietoj žemaitiškosios -ena: dovena, dovenoti. 4. Žodynas Kaip žodžių daryba, taip ir pats žodynas Katekizmo tarmei pažinti bei atskirti ypatingai ko neduoda. Tam nepalankus yra pats knygos turinys, kuriam išreikšti yra labai bendros žodinės priemonės, paskui dažniausiai pasikartojančios ir kitų rašytojų to pat ar artimo turinio raštuose. Net ir toks tipiškesnis žodis, kaip daugsinti ~ dauksink (50, 2), užtinkamas ir Bretkūno, ir Daukšos ([15] 106), ir Donelaičio raštuose. Arba senybe bei archaizmu virtęs jungtukas betaig (52, 9), betaigi (37, 7) užtinkamas Bretkūno ([14] 2, 104), Vilento ([16] 15), Daukšos ([15] 37 ir 598) ir kituose senuosiuose raštuose. Vis dėlto surastume vieną kitą žodį, kuris savo lytimi ar reikšme žemaičiams yra savas: druktybė (53, 5) ~ drūktybę (stiprybę) reikia gretinti prie žemaičių drūkst, ans (68, 7) reikšme „jis“ ir weizdedauau (11, 4) (žiūrėdavau) turime irgi žemaičiams priskirti. Dar paminėtini čia didžiaus (31, 9) (didžiaus) reikšme „ypač“ ir weikiaus (10, 6) (greičiau). Iš charakteringesnių aukštaičių paminėtina: trėkti—netrėkiet (16, 22) (nenaikinkit, dabar tik dzūkų pažįstamas), vėzu (33, 13) ~ ūžu (už), priešdėlis ata-: attadokiet (32, 17) ir kt. Žinoma, kai kurie toki dalykai gali būti ir senybės. 78 III. KAI KURIOS IŠVADOS 1. Mažvydo Katekizmo lokalizacija žemaičių tarmėje Įrodžius, kad Katekizmo kalbos tarminį pagrindą sudaro žemaičių tarmė, dar lieka įrodyti, kuriai, būtent, žemaičių vietai bei patarmei jis artimiausias. O tai jau yra keblesnis reikalas. Tiesa, Ch. Stangas, kaip jau pradžioje minėta, savo kruopščiais moksliniais tyrinėjimais remdamasis, prieina išvadą, kad Katekizme ryškiausias yra šiaurės vakarų žemaičių tarminis elementas. Pagal Ch. Stangą, jeigu Mažvydo laikais dūnininkų — dounininkų tarminė riba buvo jau ta pati, kaip ir šiandieninė, tai Mažvydas turįs būti kilęs iš apylinkės, kuri esanti į vakarus nuo ribos Švėkšna — Kvėdarna — Varniai — Raudėnai (plg. [5] 168 psl.). Vadinasi, Mažvydas ne dūnininkas. Toliau (§ 335) Ch. Stangas mėgina sugriauti A. Šleicherio argumentus, kuriais Mažvydas yra priskirtas Klaipėdos kraštui. Taigi, Mažvydas ne donininkas. Lieka, ypač Ch. Stango prisilaikant, priskirti Mažvydą dounininkams, vadinasi, šiaurės vakarų žemaičiams. Nors aiškiai nepasakoma, bet iš kai kurių Ch. Stango paliestų fonetinių kalbos duomenų (plg. [5] 169 psl.) atrodo, kad jis Mažvydo į patį šiaurės vakarų kampą nelinkęs nukelti. Pagaliau (§ 337) Stangas pasisako, kad dar smulkiau lokalizuoti jau nedrįstąs. Nesiimdami visos Ch. Stango operuojamosios medžiagos kaip reikiant patikrinti ar trūkstamą apsčiai papildyti ir pagal tai savarankiškai išvadas daryti, turime bemaž visus jo teigimus bendrais bruožais teigiamai priimti. Ch. Stangas lituanistikos mokslui yra nusipelnęs ne tik šiuo vienu tyrinėjimu. Ypač reikia čia paminėti jo prisidėjimą prie „Lietuvių žvejų tarmės Prūsuose“ aprašo. Net nuostabu, svetimtautis — norvegas duoda mums vykusius lietuvių tarmių tyrinėjimus. Tai nuteikia su pasitikėjimu žiūrėti ir į jo studiją apie Mažvydo Katekizmo kalbą, kurioje, nors ir ne visai pilnai, aptartas ir tarmės klausimas. Apie tą studiją labai teigiamai atsiliepdamas, lituanistikoj žinomas profesorius E. Frenkelis taip rašo: „Kai dėl Mažvydo tarmės, kurią Stangas tyrinėja sekančioj savo knygos daly, mes galime pritarti šio mokslininko nuomonei, kad rašytojas naudojasi viena iš šiaurės vakarų žemaičių tarmių. Bet kol kas negalime tiksliai išspręsti, kokią iš jų jis vartoja. Tikra yra tiktai, kad Mažvydas nebuvo gimęs Klaipėdos krašte. Jau tas faktas, kad jis nemokėjo vokiškai, neleidžia ieškoti Mažvydo tėviškės Mažojoj Lietuvoj. Ch. Stangas mano, kad Mažvydo tarmės rytų ribą sudaro linija, einanti nuo Švėkšnos per Kvėdarną ir Varnius iki Raudėnų. Mažvydas nerašo grynai žemaitiškai; jis vartoja ir kai kurias aukštaičių tarmių ypatybes. Tai nenuostabu: juk Mažvydas yra Vilento, t.y. aukštaičio, pusbrolis. Bažnytinius dalykus Mažvydas apskritai nusako aukštaičių tarmės dėsniais. Stangas stropiai išmoko dabartines žemaičių tarmes. Jis aplankė kelis kartus Lietuvą, ypač Žemaitijos sritį. Abejodamas dėl žemaičių žodžių lyties, jis kreipėsi į tame krašte gyvenančius mokslininkus, kurių nurodymais jis naudojosi Mažvydo tarmei gvildenti ir jos vietai kuosuriausiai nustatyti, nors jis neslepia, kad Mažvydo ir dabartinio laiko tarmių ribos kiekvienu atveju nesutampa“ ([17] 141). 79 Kad Ch. Stango lokalizacija yra ne be pagrindo, kad ne iš piršto išlaužta, tam paminėsime dar tik nors vieną kitą kalbos duomenį (kai kas jau yra anksčiau pasakyta). Vienaskaitos vietininko linksnyje kaitaliojimasis e (kilusio iš *en) su i (Galwagi 24, 9: galwaie 33, 10) leidžia spėti Katekizmo tarme tarus siaurą e arba platų i. Šiam tarimui artimiausias yra vidurinių žemaičių tarimas, tolimiausias pačių pietinių; šiaurinių tarimas dėl galūnių trumpėjimo neaiškus. Pvz., pagramentiškai sako: patšėmė dugnė ([9] 88) ~ pačiame dugne, švėkšniškiai — pâtėm,ė i:sėdėgem,ė ([8] 19) ~ patėmi, -e įsidėgemi, -e, telšiškiai — pâtėm,ė dōgn,ė ([8] 11). Tas pat yra vienaskaitos įnagininko linksnyje ir kitais panašiais atsitikimais. Jeigu žodžio davė: devė lyčių vartojimo ribos būtų XVI a. tos pačios, kaip ir dabar, tai Mažvydas negalėtų būti nei iš pietų rytų žemaičių kampo, nei iš pajūrio — į vakarus nuo ribos Veiviržėnai — Kartena — Salantai — Mosėdis. (Plg. [5] 168.) Senesnė lytis esanti davė, tačiau Mažvydas jau turi devė: deve (11, 10; 26, 6), izadzewe (33, 13). Šiandien devė turi visa vidurio Žemaitija, taip sako apie Biržus ir Rytprūsių žvejai. Kad Mažvydas nėra kilęs iš pajūrio srities, tai yra ir ne iš Klaipėdos krašto, šių dienų kalbiniais duomenimis sprendžiant, dar rodo ir tai, kad šiandien pajūrio žemaičiai (Plungė, Salantai, Skuodas, Kretinga, Klaipėda) kamiengaliuose visai neturi afrikatų. Pvz., afrikatų nemėgstantieji pajūrio žemaičiai sako: būtio, matiau, vediau ~ būčiau, mačiau, vedžiau, o Katekizme tokių dalykų dar nebeužtinkame. Ar tik ne dėl to, kad Mažvydas mokėsi ir Katekizmą išleido Karaliaučiuje, jis imtas prūsų lietuviu vadinti bei laikyti Mažosios Lietuvos pirmuoju rašytoju; pvz., plg. tokį pasakymą: „pirmieji Maž. Lietuvos rašytojai (Mažvydas, Vilentas, Bretkūnas …)“ ([18] 14). T ikriausiai dėl to susidaro palinkimas ir pačią Katekizmo kalbą bei tarme su šia apylinke identifikuoti, ypač, kad ir A. Šleicheris Mažvydo Katekizmą priskiria klaipėdiškių tarmei, aiškiau, rodos, geografinio ploto neapibrėždamas. Taigi, visi iškelti kalbiniai duomenys rodo daugiausia tai, kad Katekizmo tarmė yra artimiausia šiandieninėms šiaurės vakarų (išskyrus patį kampą) ir vidurio žemaičių tarmėms. Jo autoriui bei vertėjui iš ten kildinti aiškiai prieštaraujančių kalbos bei tarmės duomenų, rodos, ir neturime. 2. Aukštaičių tarmės elementas Mažvydo Katekizme Apie kai kurias pasitaikančias Katekizme aukštai tybes jau atskiruom progom esame užsiminę. Belieka tik čia vienoj vietoj kai ką paryškinti ar pakartoti. Žiūrėdami žemaitiškojo garsų dėsnio, iš viso aukštai tybių terandame tik šešias, pvz.: gieidza (29, 9), treczas (19, 1)… (žr. šio straipsnio II, 1, b). Nemažai aukštai tybių turime ir ten, kur vartojamas dvibalsis ie. Tik čia tos aukštai tybės yra dviejų rūšių. Vienos, galimos pavadinti bendrybėmis, aukštaičių ir žemaičių vienodai tariamos; čia turime žodžius: a) dievas, 80 b) niekakiu (neiginyje nie-), c) slaviškus skolinius, pvz., zwiera. Kitos pasitaiko įvairiais atskirais atsitikimais. Dažniausia aukštaičiųbė čia yra diena, matyt, kaip labiausiai populiarus bei kasdieniškas žodis; rečiau ar tik po sykį pasitaikančių pavyzdžių turime įvairių: lieka (22, 11 ir 13), liepk (56, 13 ir 21), lieszuwis (39, 19), sziebk (47, 6), sziedu (73, 8), tiemus (25, 4), tiesas (34, 20), zwiena (54, 17), wieschpatijs (55, 12). Aukštaičių dvibalsio uo Katekizme visai nepasitaikė rasti. Aukštaičitybėmis tegalimos laikyti tik tos, kur vietoj visų žemaičių ū (Mažvydo paprastai u) Katekizme parašoma o; iš tokių tėra: Visosu daiktosu (8, 21), schwen-tosius (20, 19). Įvardžio man a vietoj žemaičiai taria o, u. Kad šis reiškinys lietuvių kalboje yra senas, rodytų 1572 m. dokumento pavyzdys: kaip mon dewas padieck ([19] 39, 16). Katekizme čia rašoma a — kaip ir daugelio aukštaičių. Vietoj žemaičių duovena, duovina (~ dovena) Katekizme rašoma dawana (47, 3) ~ dovana; taip pat ir — dawanati (10, 4) ~ dovanoti. Tokių ar kitokių įvairios rūšies aukštaičtybių rastume ir daugiau. Ypač dar kiekvienam krinta į akis žodyno ar morfologiniai dalykai (pvz., a- kamieno naudininkas — jauczui (31, 11). Tačiau pastebėtina dar, kad dėl paties turinio žodynas yra toks universalus ir siauras, kad iš jo kokių nors išvadų nedrąsu daryti. Kad iš aukštaičių tarmių čia nėra rytiečių ar dzūkų elemento, rodos, įrodinėti nereikia. Pasitaikantieji tokie dalykai, kaip pvz., attadokiet (32, 17), yra, greičiausiai, senybės — tai pasitaiko ir kituose senuose ne rytiečių raštuose, pvz., Petkevičiaus ataduome ([20] 32). Nekirčiuotų ilgųjų galūninių balsių trumpėjimas bei trumpinimas sutinka su aukštaičių vakariečių šiauriečių ištarimu. Apskritai, galime pasakyti, kad aukštaičtybės yra iš aukštaičių vakariečių kalbos. Apie to ryškaus aukštaičių tarmės elemento priežastis, nieko tikro nežinodami, galime tik spėlioti. Iš jų paminėtina: 1) giminystė ir bendradarbiavimas su aukštaičiu Vilentu; 2) kiti talkininkai bei bendradarbiai aukštaičiai; 3) Mažvydo ir bendradarbių bendros studijos ir Katekizmo išleidimas Karaliaučiuje; 4) žodžiu skelbtieji tikybiniai dalykai jau galėjo būt šiaip ar taip apibendrinti bei prie kitų tarmių mėginę prisitaikyti; bendrinamasis bei pritaikymo tikslas, reik manyti, ir Katekizmo autoriui nebuvo svetimas, ypač, kad jis ir kreipiasi į „milosius bralius ir seseris Letuwinikus ir szemaiczius“ (39,6). LITERATŪRA 1. Mažvydas, Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, Spaudai parūpino dr. Jurgis Gerullis, Kaunas, 1922. 2. F. Specht, Šyrvids Punktai sakimu, Göttingen, 1929. 3. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1, Kaunas, 1924. 4. A. Salys, Lietuvių kalbos tarmės (rankraščio teisėmis, stud. J. Laboko užrašai), Kaunas, 1935. 6. Kalbotyros klausimai 81 5. Ch. S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, Oslo, 1929. 6. J. Endzelin, Lettische Grammatik, Riga, 1922. 7. A. Salys, Archivum Philologicum, Nr. 4, 21–34, Kaunas (1933). 8. G. Gerullis, Litauische Dialektstudien, Leipzig, 1930. 9. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939. 10. J. Gerullis, Ch. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933. 11. P. Skardžius, Daukšos akcentologija, Kaunas, 1935. 12. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941. 13. Postilla, tatai esti, Trumpas ir Prastas Iszguldimas, Euangeliv... Per Jana Bretkuna, 1—2, Karaliaucziuie 1591. Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto Mokslinė biblioteka, LR 1621—1622. 14. Biblia, tatai esti Wissas Schwentas Rasztas Lietuwiszkai perguldytas per Janą Bretkuna... (1590, rankraštis). 15. Postilla Catholica... Per Kúniga Mikaloiv Davkszą... perguldita... Wilniui... 1599. 16. Enchiridion, Catechismas maszas... pergulditas... per Baltramieju Wilenthą... Ischspaustas Karalaucziui MDLXXIX. 17. E. Fraenkelis, Archivum Philologicum, Nr. 2, 140–143, Kaunas (1931). 18. P. Skardžius, Archivum Philologicum, Nr. 4, 7–20, Kaunas (1933). 19. J. Gerullis, Senieji lietuvių skaitymai, Kaunas, 1927. 20. Polski z Litewskim Katekizm... Nakładem... Malchera Pietkiewicza, ... w Wilnie... 1598. ГОВОР ПЕРВОЙ ЛИТОВСКОЙ КНИГИ Ю. Ю. СЕНКУС Резюме В статье указывается, какой говор литовского языка принят за основу в переведенной М. Мажвидасом и в 1547 году изданной первой литовской книге „Catechizmysa prasty szadei“ (в статье сокращенно называемой „Katekizmas“—„Катехизис“). В вводной части статьи приводятся имеющиеся предположения и проведенные исследования по данному вопросу, который лучше всех решался X. Стангом в его труде „Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas“. Этому труду в статье и уделяется большое внимание. Станг приходит к следующим выводам: по происхождению Мажвидас был не из Восточной Пруссии; основа языка в „Катехизисе“ — северный или средне-жемайтский говор; говор „Катехизиса“ не чисто жемайтский, а с примесью аукштайтского. Далее, в статье коротко описываются некоторые изменения, происшедшие в литовском языке, территория жемайтского говора и его основные особенности, что является обязательным при решении избранного вопроса. Во второй, основной, части статьи („Говоровые особенности Мажвидас-ского Катехизиса“) дается обзор фонетики, морфологии, словообразования и лексики первой литовской книги и указывается сходство ее языка с со- 82 временным жемайтским говором. Указывается, например, что вместо имеющегося в современном литовском литературном языке е в Катехизисе пишется и е, и ie (tiews, milieti); вместо tiems, tuos — tims, tus, вместо žodyje—szadegi (žadėje). Указывается, что в „Катехизисе“ чаще всего встречающийся a, вместо имеющегося в литовском литературном языке o, как, например, в словах bralei, szadei (broliai, žodžiai), характеризуется как древнебалтийское явление. Тот факт, то в основу „Катехизиса“ положен жемайтский говор, подтверждается так называемым жемайтским звуковым законом. Суть этого закона заключается в том, что перед окончаниями слов литовского литературного языка -ia, -iai (происшедшими из -ā, -āi, после мягкого согласного), -iams жемайтский говор, за исключением имен существительных IV-го склонения (iu- основы) и имен прилагательных, напр., račius, račiai, не имеет аффрикат (č, dž), напр., kent, gaide (в литературном языке kenčia, gaidžiai). Этот жемайтский звуковой закон подтверждает, что говор „Катехизиса“ 1547 года является жемайтским. В „Катехизисе“ этот закон, за исключением нескольких аукштайтских языковых особенностей, сохраняется совершенно последовательно. В третьей — последней части статьи („Некоторые выводы“), придерживаясь мнения X. Станга, автор пытается локализировать язык „Катехизиса“ в жемайтском говоре. Хотя и нельзя ясно доказать, однако предполагается вывод, что в „Катехизисе“ яснее всего выступает северо-западный или среднежемайтский говоровый элемент (ср. в „Катехизисе“ чередование e с i в местном падеже: galwaie, dienagi). Встречающиеся в „Катехизисе“ особенности аукштайтского говора (аукштайтский говоровый элемент) являются общими для всех аукштайтов или только для западных аукштайтов. Причины возникновения в „Катехизисе“ аукштайтских говоровых элементов могли быть следующие: родство и сотрудничество Мажвидаса с аукштайтом Виленгасом; другие его сотрудники и помощники аукштайты; издание Мажвидасом и другими его сотрудниками коллективной студии и „Катехизиса“ в Кенигсберге и, в конце концов, попытка приспособить свой письменный язык к другим говорам.