Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis

Lai :E.4[T.U.V.I-U K A .L B O T Y R O S K.L A USIM ALI LASB.T.U.V OS TSR MOK.SLUYU AK A.D E MIJj A LIETUVIŲ LITERATŪRINĖS KALBOS PRIEBALSINIŲ FONEMŲ SUDĖTIS V. VAITKEVIČIŪTĖ 1. Fonemos supratimas Kalbėdami apie lietuvių literatūrinės kalbos priebalsines fonemas, turime nusakyti pačią fonemos sąvoką, nurodyti lietuvių kalbos fonemų skaičių ir kiekvieną jų atskirai charakterizuoti. Tarybinis kalbos mokslas apie fonemą remiasi L. Ščerbos ir jo mokinių laimėjimais šioje srityje. Šiam darbui fonemos klausimai imti iš L. Zinderio „Bendrosios fonetikos““. Fonema dabartinėje kalbos mokslo literatūroje laikomas mažiausias, skiriantis žodžių ar morfemų reikšmes, garsinis vienetas. Kiekvienoje kalboje yra labai nedaug fonemų, dažniausiai tik keliasdešimt, kurios sudaro tos kalbos visus žodžius ir morfemas. Tai rodo, kad fonema nesusijusi su kokiu nors vienu konkrečiu žodžiu ar morfema, o tik pasitaiko daugelyje žodžių ir morfemų ir yra abstrahuota nuo jų. Jei fonema būtų susieta su kokiu nors vienu konkrečiu žodžiu ar morfema, tai atskirų žodžių nykimas kalboje būtinai atsispindėtų ir kalbos garsų skaičiuje. Bet kurios kalbos istorija rodo, kokiu nepaprastu pastovumu pasižymi kalbos garsų skaičius, gal būt, dar didesniu negu gramatika. Reikia pasakyti, kad visų kalbų gramatinės sandaros pastovumas iš dalies ir priklauso nuo garsų pastovumo. Nors fonema yra abstrahuota nuo konkrečių žodžių ir morfemų, vis dėlto ji dalyvauja garsinėje išraiškoje tų žodžių ir morfemų, kurių dalį ji sudaro. Vadinasi, iš vienos pusės fonema yra abstrahuota nuo konkretaus žodžio ar morfemos, 0 iš kitos — ji egzistuoja tik žodyje bei morfemoje. Be žodžio ir morfemos nėra ir negali būti fonemos, o būna tik paprastas garsas, netekęs savo foneminio charakterio. Fonemos kartais skiria žodžių reikšmes, pavyzdžiui, žodžiuose [ž/"5g"0:]* žlugo ir [#1'°Vg°0:] žliugo, [s@n®0:] seno ir [s@n'®o:] senio, [šm"o:n"ū:) žmonų ir [šm'o:n'"ū:) žmonių ir t. t. 1 JI. P, 3Hngep, OGwan doneruka, nokr. AKHcc., 1, 2, BubGanoreka JITY, 1954, 2 Straipsnyje prisilaikoma L. Ščerbos transkripcijos, išdėstytos jo lentelėse „Pagrindiniai priebalsių tipai ir kai kurie ženklai jiems žymėti““ ir ,,Pagrindiniai balsių tipai ir kai kurie ženklai jiems žymėti““, bei jo sudarytų papildomų ženklų. Kartais ji skiria žodžių formas, pavyzdžiui: [raed] rašau ir [ral ai] rašiau, [sakait) sakau ir [sak afi] sakiau ir kt. Anksčiau nurodėme, kad fonema egzistuoja tik žodžiuose bei morfemose ir, be to, įvairiose garsinėse išraiškose, priklausančiose nuo garso užimamos fonetinės pozicijos. Visi šie garsų skirtumai, kurie nekeičia tos fonemos esmės, vadinami jos atspalviais. Atspalvis— tai bet kurios fonemos egzistavimo forma. „Tuo būdu— kaip sakė L. Ščerba— matome, kad gyvojoje kalboje ištariamas daug didesnis kiekis įvairių garsų, negu paprastai manome, kurie kiekvienoje kalboje jungiami į, palyginti, nedidelį skaičių garsų tipų, sugebančių diferencijuoti žodžius ir jų formas, t. y. tarnauti Žmonių bendravimo tikslams. Šie garsų tipai ir turimi galvoje, kai kalbama apie atskirus kalbos garsus. Mes juos vadinsime fonemomis. Realiai tariamus įvairius garsus, sudarančius dalį, kurioje realizuojasi bendra (fonema), vadinsime fonemų atspalviais“. Atspalviai, būtinai būdingi fonemai, vadinami būtinaisiais atspalviais, Šiame darbe mes ir apsistosime tik ties tais atspalviais. Būtinieji atspalviai yra trijų rūšių. 1. Poziciniai fonemų atspalviai. Jie priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Šie atspalviai būdingiausi balsiams. Kadangi darbe studijuojami priebalsiai, tai šiuos atspalvius minėsime, tiktai kalbėdami apie sonantus [/, m, n, r], kurie lietuvių kalboje, būdami antrąja .mišriojo dvigarsio dalimi, gali turėti priegaidę ir, priklausomai nuo jos, keisti savo ilgumą. Tačiau sonantų ilgumo pasikeitimas nekeičia jų pagrindinės kokybės. Pavyzdžiui, žodžiuose [A95 rms] kurmis, [k"vFk ti] kurkti, [pilnas] pilnas, [Privas) pilvas, [a’in71s] antis, [afi71s] antis. [I"m pe] klumpė, [Akl"vmMipa] klumpa [r] ir [F], [?] ir [i], [m] ir [m], [n] ir [#) sudaro vieną ir tą pačią fonema. 2. Kombinaciniai atspalviai. Kalboje nėra izoliuotų garsų: vienas garsas visada susietas su kitu. Vieno garso rekursija susilieja su kito ekskursija, ir todėl vienos fonemos atspalviai priklauso nuo sąryšio su kitomis fonemomis. Tokie atspalviai, priklausantieji nuo gretimų fonemų, vadinami kombinaciniais atspalviais, pavyzdžiui, [m] prieš [k] ir [g] lietuvių kalboje skiriasi nuo [n] prieš kitus sprogstamuosius ir t. t. 3. Arspalviai, priklausantieji nuo tarimo būdo. Tas pat žodis šnekamajame ir pilnajame stiliuje tariamas nevienodai. Tai atsispindi ir atskirų fonemų atspalviuose. Šiame darbe kimogramos fonemų charakteristikoms užrašytos pilnu tarimo būdu. Vadinasi, iš esmės bus kreipiamas dėmesys tik į pilnąjį tarimo būdą, kuriame išryškėja visos žodžio fonemos. Fonema gali turėti keletą atspalvių. Tas atspalvis, kuriame ryškiausiai atsispindi bendrosios akustinės ir fiziologinės tos ar kitos fonemos ypatybės, vadinasi pagrindiniu arba tipiškuoju. S¢erba tipiškais atspalviais vadina tuos, „kurie mažiausiai priklauso nuo juos supančių sąlygų““*, o tokiais atspalviais 3 JI. B. Ulepha, Oonernka (pauunyackoro si3bika, 19, Mocksa, 1953. ‘JI. B. UllepGa, Pycckue rsnacibie: B KaYGCTBEHHOM H KOJIHYECTHBEHHOM OTHOIWIGHHH, 12 C.-TletepSypr, 1912. 6 dažniausiai būna tie, kuriuos galima ištarti izoliuotai be gretimų garsų. Tačiau taip ištariami tik skiemens sudaromieji garsai, ir todėl nustatyti neskiemeninio garso pagrindinį atspalvį paprastai būna daug sunkiau. Šiame darbe, skirtame kaip tik tokiems garsams, aprašysime kiekvienos fonemos keletą lygiai reikšmingų atspalvių. Jeigu du garsai neskiria reikšmių, tai jie yra vienos fonemos atspalviai, o jeigu šie garsai skiria žodžius ir jų formas arba morfemas, tai jie sudaro atskiras fonemas, pavyzdžiui, šiuose lietuvių kalbos žodžiuose [saiis’0:] sauso ir (saiis'“0:) sausio [s] ir [s') yra atskiros fonemos, nes jos skiria žodžių reiksmes, 0 žodžiuose [saffs“o:] sauso ir [saus’)] sausu yra viena ir ta pati fonema [s], kaip ir žodžiuose [sa#is'°0:] sausio ir [saus’®)] sausiu yra ta pati fonema [s']. Tačiau negalima tvirtinti, kad fonema yra vienintelis žodžių reikšmių skyrėjas. Lietuvių kalboje dažnai reikšmes skiria kirtis ir ypač priegaidė, pavyzdžiui, žodžiuose [Ric71s] kietis ir [RiZ71s] kietis, [s":4:715] sūris ir [s"ū:T1s] sūris. Be to, lietuvių kalboje yra daug metatonijos reiškinių, pavyzdžiui, žodžiuose [k"drpe] kurpé ir [A“ušžp'"us] kurpius, [va:/g"o:] valgo ir [valg”o:) valgio ir kt., kur morfemy [k°yr] ir [°F], [val] ir [val] reikšmės skiriasi tik kirčio vieta ir priegaide; [r] ir [F], [7] ir [7] čia sudaro vienos fonemos skirtingus atspalvius. Tačiau tai nereiškia, kad garsai, kurie neskiria žodžių reikšmių, negali sudaryti savarankiškų fonemų. Pavyzdžiui, [k] ir [g], [¢] ir [dž'] tokiuose žodžiuose kaip [k7e biis) klėbys, [gle bi:s] glėbys, [či:r" sio Ti] čyruoti, [dž'i:r "uo Tt1] džyruoti ir kt. yra savarankiškos fonemos, fakultatyviniu būdu besikaitaliojančios viena su kita. Taigi, aišku, kad, nustatydami bet kurios kalbos fonemų skaičių, negalime apsiriboti vien .tik atitinkamų žodžių porų suradimu, nes tokios poros kalboje yra atsitiktinumas, ir labai retai vartojamos fonemos gali jų visai neturėti. Tokiais atvejais reikia ištirti, ar garsų skirtumas priklauso nuo tarimo mechanizmo, ar nuo garso užimamos padėties. Retai vartojamas garsas sudaro atskirą fonemą tada, kai jis būtinas elementas tų kelių žodžių, kuriuose jis yra. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos [¢] ir [dž], [dz] ir [dz'] yra savarankiškos fonemos, nors priešingos reikšmės žodžių pords ir neturi. Kalbant apie fonemas ir jų atspalvius, reikia nurodyti, kuo remiantis tam tikri atspalviai priskiriami prie kurios nors fonemos. Čia dėmesys kreipiamas į du momentus®: 1) kad šie atspalviai neskiria ir negali skirti reikšmių ir 2) kad visi vienos fonemos atspalviai priešpastatomi visoms kitoms fonemoms, iš kurių kiekviena egzistuoja savo atspalviuose. L. Ščerba šiuo klausimu sako: „.. kiekviena fonema apibrėžiama visų pirma tuo, kas skiria ją nuo kitų tos pat kalbos fonemų“. 8 Žr. JI. P. 3unaep, min, veik., 1, 94. 4 JI. B. lllep6a, Gorneruka įpanunyszsckoro sabika, 21. 2, Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų skaičiaus nustatymas Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų negalima nagrinėti izoliuotai nuo balsių ir dvibalsių, su kuriais glaudžiai susijęs priebalsių palatalizacijos klausimas, vaidinantis labai svarbų vaidmenį lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų ir jų atspalvių nustatyme. Tačiau foneminiu atžvilgiu dar nebuvo tyrinėjamas nei lietuvių literatūrinės kalbos garsų sąstatas, nei priebalsių palatalizacijos klausimas. Šiais klausimais galima rasti keletą grynai fonetinių pastabų. Pavyzdžiui, J. Jablonskis „Lietuvių kalbos gramatikoje“ pasakė tik tiek: ,,Misy kalbos priebalsiai gali būti kieti arba minkšti: a) Prieš e, g, ė, i, į, y priebalsiai tariami yra minkštai: geras, keras, retas, gręžti, skęsti, tėkšti, sėti, visas, kitas, kibiras, grįžti, lįsti, grynas, šykštus, vyras, žymus. b) Priebalsiai prieš a, gq, o, u, ų, # tariami kartais kietai, kartais minkštai. Žodžių garsas, laimė, laikas, vaikas, kąsti, ropė, šonas, suktas, ty gridy rūkti, pūsti priebalsiai d, g. k, I, n, p, r, 5, š, t, v prieš a, q, 0, U, Y, t tariami yra kietai. Jei prieš a, q, 0, u, y, ū priebalsiai tariami minkštai, tad rašoma po jų dar į prieš patį balsį: kiautas, šiaudas, šią, šio, šių, siūti, siuvo, siųsti, peiliai, žodžiai. . <“ P. Jonikas „Pagramančio tarmėje““, paremtoje eksperimentais, tarp minkštųjų ir suminkštintųjų nurodo nedidelį skirtumą: ,,§ 51. Priebalsiai (nors, palyginti, nestipriai) minkštinami prieš priešakinės eilės balsius mažiau, prieš supriešakėjusius— kiek daugiau... Tačiau, pasitenkinęs šiąja visuotine pastaba, to dvejopo minkštumo neskiriu‘s, J. Gerulis dialektologiniame darbe „Lietuvių kalbos tarmių studijos“ nurodo nevienodą [s] prieš [e] ir [s] prieš [uv] minkštumo laipsnį tokiuose žodžiuose kaip [sena lis) senelis ir [s'""vvVimas] siuvimas ir kt." Kaip sako J. Gerulis, daugelyje dialektų (kai kurie iš jų artimi lietuvių literatūrinei kalbai) jie vienas nuo kito skiriasi: antrasis už pirmąjį minkštesnis. J. Endzelynas „Baltų kalbų garsuose ir formose“ laikosi J. Gerulio nuomonės??. Šiuo klausimu aiškiai savo nuomonę pasakė P. Skardžius B. Sereiskio knygos ,,Sistemingas vadovavimas studijuojančiam lietuvių kalbą“ recenzijoje: „Nevykusiai kalba autorius ir apie minkštinamąjį balsį i: i, stovėdamas tarp priebalsio ir balsių a, ą, o, u, y, #, neminkština priešstovinčio priebalsio, bet parodo, kad prieš tuos balsius stovi minkštas priebalsis. Taigi žodyje sąsiuvinis si yra lygus 8’ [minkštasis s]J. Kas kita yra to žodžio skiemenys =vi-, «mis: čia prieš i stovį priebalsiai v ir nm tikrai yra suminkštėję; čia mes negalime pasakyti, kad vi, mi yra lygus v', n' [t. y. minkštam v, mn]; juo "Rygiškių Jono, Lietuvių kalbos gramatika, 8, Kaunas — Vilnius, 1922, 8 P, Jonikas, Pagramančio tarmė, 22 — 23, Kaunas, 1939. ® Žr. J. Gerullis, Litauische Dialektstudien, 31, 40, 60, 70, Leipzig, 1930. 10 Žr, J. Endzelins, Baltu valodu skaijas un formas, 44 — 45, Rigi, 1948. labiau to negalime pasakyti apie į žodyje sniegas: čia ie yra dvibalsis, kilęs iš ei; taigi tas i yra neatskiriamai suaugęs su e, ir todėl netiesa, kad šitas i galėtų čia būti nesavarankis, vien minkštinamas garsas“ 11, Šios grynai fonetinės pastabos rodo, kad lietuvių kalbos priebalsiai yra skirstomi į tris tipus, vieną iš tų tipų galima pavadinti kietaisiais, antrą— minkštaisiais ir. tretig— suminkstintaisiais priebalsiais, kaip žodžiuose: [š"u6, = ud ši). Kyla klausimas, ar skirtumas tarp atskirų priebalsių tipų priklauso nuo pačių priebalsių prigimties (šiuo atveju kietuosius, minkštuosius ir suminkštintuosius priebalsius reikėtų laikyti savarankiškomis fonemomis, o balsius — tik vienos fonemos atspalviais), ar nuo po priebalsių sekančių balsių ir dvibalsių (šiuo atveju visus priebalsių skirtumus reikėtų laikyti vienos fonemos atspalviais, 0 po jų stovinčius balsius ir dvibalsius — savarankiškomis fonemomis). Čia reikia nurodyti, kad kietieji priebalsiai pasitaiko prieš užpakalinės eilės balsius [a, a:, 2, 0:, v, u:], prieš dvibalsius [au, ai, uo, ui] ir absoliutinéje žodžio galūnėje. Minkštieji priebalsiai — prieš [a, a:, 2, 0:, v, u:] ir prieš dvibalsius [au, uo]. Suminkštintieji — prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius [1, 1:, €, @, 6, 16, €1, ae1)?. Pirmiausia pažiūrėsime, ar kietieji ir minkštieji priebalsiai tokiuose žodžiuose kaip [§°ud] ir [š'"u0], [sakail] ir [sak’°aii] ir kt. yra vienos fonemos atspalviai, ar savarankiškos fonemos. „Rusų kalbos tokiuose junginiuose, kaip pa, p'a, mes turime dvi skirtingas priebalsines fonemas, bet vieną ir tą pačią (dviejų skirtingų atspalvių) balsinę fonemą todėl, kad kietieji ir minkštieji priebalsiai pasitaiko ir nepriklausomoje fonetinėje padėtyje, tuo tarpu kai įvairūs balsių atspalviai visada priklauso nuo priešstovinčio priebalsio, Rusų kalbos palatalizuotieji priebalsiai sudaro atskiras fonemas todėl, kad jie pasitaiko, lygiai kaip ir nepalatalizuotieji, nepriklausomoje fonetinéje padėtyje— gale žodžio““!?, Lietuvių literatūrinėje kalboje, kaip buvo nurodyta, minkštieji priebalsiai gale žodžio nepasitaiko. Priežastį nurodo jų kilmės istorija: minkštieji priebalsiai atsirado iš kietųjų ---j, po kurio buvo užpakalinės eilės balsis ar dvibalsis. Todėl kietųjų ir minkštųjų lietuvių literatūrinės kalbos priebalsių žodžio gale priešpastatyti negalima. Tačiau visose kitose padėtyse—-prieš užpakalinės eilės balsius ir dvibalsius jie skiria žodžius ir morfemas, pavyzdžiui: [sais’e:] ir [saiūs'"o:), [k"omp"o:] ir [k"vmp'""o:]. Kyla klausimas, ar galima šiuos priebalsius laikyti savarankiškomis fonemomis. Balsis [o:] ir po kietojo, ir po minkštojo priebalsio išlaiko savo pagrindinę kokybę, nors po minkštojo priebalsio jis žymiai supriešakėja, sudarydamas kitą balsio [0:] atspalvį. Kietųjų ir minkštųjų priebalsių tarimo skirtumas priklauso nuo jų pačių, o ne nuo po jų stovinčių balsių ar dvibalsių. Sepa11 P, Skardžius, Kalba, 1 sąs., 46 (1930). 12 Negalima painioti rašybos ir tarimo: pavyzdžiui, žodžių Jakiai ir lakei paskutinis dvibalsis tariamas [s1], nors rašyboje jis pirmuoju atveju žymimas ai, antruoju ei. B JI. P. 3Hnugėp, Coserckoe BocrokKoBejenne, 3, 94, Mockera (1956). ratorius —aparatas, leidžiąs klausytis atskirai izoliuotų bet kurio žodžio garsų, taip pat patvirtina, kad junginių [m°e:] ir [m'"o:], [r“o:] ir [rei], [k°0:] ir [A'"0:], [gau] ir [g'au] skirtumas priklauso tik nuo priebalsių. Šios aplinkybės duoda pagrindo kietuosius ir minkštuosius priebalsius laikyti savarankiškomis fonemomis. Kadangi priešpastatymą kietųjų ir minkštųjų fonemų (žinoma, įskaitant ir pasiskolintuosius garsus) galima pravesti per visą priebalsių sistemą, išskyrus [j], kuris negali turėti atitinkamos kietosios poros, tai šis priešpastatymas yra diferencinis foneminis požymis. Todėl žodžiuose [A“umMip"o:] ir [k"umMp""o:], [£*0:5"0:) ir [16:6 0:), [R°Wr0:] ir [R'"Šr"o:], [sag"ū:]) ir [sag'"ū:), ([Meib“ds) ir [merl®ys), Įmaūkti) ir [m'aitk?i), [pasa:lm°o:] ir [pasalin’o:], [er®y) ir [Ger®Y), [saiis®e:] ir [sadis’ oi], [ud] ir [¥°ud), [gra:$"0:s] ir [gra:&' ois), [zauna) ir [sirs'aii), [jav®a:) ir [av'"ū:) priebalsiai [p ir p’, b ir b', k ir k', g ir g', tir’, micm', nir nw, rir, sir s, Sir &, Fir &, z ir 2’, 0 ir V) yra savarankiškos fonemos, skiriančios ką tik nurodytus žodžius ir morfemas. Tačiau kai kurie priebalsiai vartojami labai retai. Prie pastarųjų priklauso le, c', & &, dz, d=’ ir dž, dž'). Jų savarankiškumas ne toks akivaizdus, kaip anksčiau nurodytųjų. Pavyzdžiui, sporadinė [c] ir [c'] priebalsių vartosena lietuvių literatūrinėje kalboje suteikia tik vieną fonetinę poziciją prieš užpakalinės eilės balsį žodžiuose [c"dkr"us] ir [c'"Šc'e] (šuo vaikų kalboje). kur [c] ir [c'] nepriklauso nuo užimamos padėties. — Kietasis [č] lietuvių literatūrinėje kalboje vartojamas labai nedaugelyje žodžių: [čaižš“ds, Šiūčas, B'dčas) ir kt. Tačiau yra keletas morfemų, kaip, pavyzdžiui, [Sinč“d) ir [anė'“*d), Įsn*dč"o:) ir [jaun"dė'""o:), kur [č] ir [ė'] stovi prieš balsius [v] ir [0:], kurie negali iššaukti to esminio skirtumo, t. y. viėnu atveju kietumo, o kitu — minkštumo, kuriais [¢] skiriasi nuo [č']. [dz] ir. [dz') tokiuose žodžiuose kaip [dz’ii:kas] ir [dz""šRin ti) stovi prieš užpakalinės eilės balsius [u:] ir [v], o pastarųjų tarimas nesukelia to skirtumo, kurį mes matome tarp [dz] ir [dz']. [dz] ir [dz'] reikia laikyti savarankiškomis fonemomis dar ir todėl, kad jos sudaro būtinuosius elementus tų kelių žodžių, kuriuose jos pasitaiko. Kietoji [dž] fonema pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose, skoliniuose, pavyzdžiui: [dždul i 15] ir kt., kurį galima priešpastatyti lietuvių kalbos žodžiui [d¥ aitksmas), kad įrodytume fonemų [dž] ir [dž') savarankiškumą. Tai, kas aukščiau pasakyta, rodo, kad [c] ir [c'], [¢] ir [&], [dz] ir [dz], [dž] ir [dž']) irgi yra savarankiškos fonemos, nors vartojamos labai retai. Fonemos [f, x, r] lietuvių kalboje anksčiau nebuvo vartojamos, ir todėl ilgai buvo ginčijamasi dėl jų vartojimo, kadangi jos pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose ir skoliniuose. Dialektuose ir dabar dažnai [f] pakeičiama garsu [p], [x] — garsu [k], [Yy] — [g]. Net tie skoliniai, dažniausiai tikriniai vardai, kurie į literatūrinę kalbą ateidavo netiesioginiu keliu, o jau ilgai vartoti lietuvių liaudies šnekamojoje kalboje, kaip pavyzdžiui: [Pranc’u:zia) Prancūzija, [Pranc'iš"k"vs] Pranciškus, [pard:pya) parapija, [1s1*571ja] istorija, [Pra:nas) Pranas, [PTič kus] Pričkus, [arm")mka]) armonika, [Č'žkija) Čekija ir kt., pasiduodavo bendrai tendencijai kalboje, ir garsai [f, x, y] juose buvo keičiami anksčiau nurodytais garsais arba visiškai netariami. 10 Tai priimtina žodžiams, kuriuos jau seniai pasisavino lietuvių liaudis, tačiau negalima buvo jų keisti naujuose skoliniuose, kurie į lietuvių literatūrinę kalbą atėjo ne iš lietuvių kalbos tarmių, o tiesiog iš svetimų kalbų. Lemiamą žodį šiuo klausimu pasakė J. Jablonskis, kuris dar 1893 m. pradėjo reikalauti, kad lietuvių literatūrinės kalbes raštų tarptautiniuose žodžiuose būtų vartojami [f, x, y)**. 1920 m. savo straipsnyje „Keli rašybos dalykai“ jis sako, kad literatūrinėje kalboje negalima išsiversti be [f, x, Y] garsų, esant tokiam gausiam skaičiui skolinių ir tarptautinių žodžių: ,,...fonas, fonografas, fonetika, relefonistas; telefonuoti, gramofonas, grafika. grafuoti, telegrafistas, telegrafuoti; fauna, flora, fizika, fiziologija, faršas, farsas, forsuoti, reforma, chalva, chloroformas, profesija, profesorius, filologas, filosofija, sfera, diferencinis, profanas; figūra, farmacija, firma, filtras, flirtas, flirtuoti, furoras, Charbinas (miesto vardas), Faustas, filosofas Fichté. . <1» Keisti juos savais garsais reikštų nemokamai pamėgdžioti savo senelius. Šiame straipsnyje jis pabrėžia, kad lietuviai tarptautiniuose žodžiuose jau ištaria [/5 x, vl Jablonskis is tuos, kurie šio tarimo neprisilaiko ir [f, x, Yy] tarptautiniuose žodžiuose keičia savais [p, k, g] garsais: ,,...b) rašydami tuos žodžius be ch, f, h mes nė kiek nepalengvinam Lietuvos žmonėms suprasti tų žodžių reikšmę; c) mūsų žmonės, tardami savo žodžius, ima dabar ir patys tarti ch, f (cha-cha-cha! fe! falšius, falšyvas, festungė, firankos, fėleris, futeris...); d) patys žmonės, imdamiesi svetimus žodžius į savo kalbą, ypačiai naujoji ir šviesesnioji karta, taria juos dabar kiek kitaip (ir su f, ch. ..)** Prie šio klausimo J]. Jablonskis grįžta dar keletą kartų įvairiuose straipsniuose ir recenzijose, pvz., 1922 m. jis rašė: „,Nuostabu, kad taip nenuosekliai šituos žodžius rašo ir keli žmonės, kurie kiek pirmiau gražiausiai ištardavo juos su ch, f, h. To nesuprasdamas, patariu rašytojams būti nuoseklesniems — rašyti, kaip ir pirmiau buvo rašoma: chalva (tam tikri gardumynai...), chloroformas, psichologija, faršas (su ch, f, h)... Šituos žodžius mes imamės į savo raštus ir kalbą ne iš pirmojo tų žodžių šaltinio, bet iš kultūringųjų savo kaimynų, tad ir rašykime juos taip, kaip esame įpratę juos taryti iš tų kaimynų““". Jei anksčiau šie garsai ir buvo ginčytini, tai dabar lietuvių literatūrinėje kalboje visuose tarptautiniuose žodžiuose ir skoliniuose jie vartojami be abejonės. Todėl juos ir įjungiame į lietuvių literatūrinės kalbos fonemų skaičių, nes, esant tokiam dideliam kiekiui tarptautinių žodžių, į kurių sudėtį įeina [f, x, Y), be jų išsiversti negalima. Fonemų [f’, x“, Y'] savarankiškumą ir jų nepriklausymą nuo fonemų [f, x, Y), o taip pat [t', d'] nuo [z, d] iliustruoja keletas pavyzdžių —tarptautinių žodžių, kur jos užima vienodas fonetines pozicijas, bet tariamos nevieIt Jablonskio raštai, 3, 7—8, Kaunas, 1934. 15 Ten pat, 104 — 105. 16 Ten pat, 105. “Jablonskio raštai, 4, 278, Kaunas, 1935. 11 nodai, pavyzdžiui: [t"8] tu ir [2° is] tiulis, (2'ė] du ir [d'"vbari] Diubari, [x°vrma] churma ir [brax""dra] brachiura, [f°y7ya] furija ir [k9urf""Orstas] kurfiurstas, [y ugen"5ta1] hugenotai ir [y'"vg"3] Hiugo. Taigi iš viso lietuvių literatūrinėje kalboje yra 45 priebalsinės fonemos, sudarančios kietąsias ir minkštąsias poras: [p, p', b, b', t, t's d, d', k, k's gg os Cs 65 Č' de, de’, džsidėts m, ms ", ty 5,80 Fs Hs 21 Bil ils rs 0 OBA na) Apie trečiąją priebalsių kategoriją, t. y. suminkstintuosius priebalsius, pasitaikančius prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius, galima štai ką pasakyti. Savo minkštumo laipsniu ir charakteriu lietuvių kalbos priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius iš esmės skiriasi nuo rusų kalbos priebalsių. L. Ščerba savo straipsnyje „Rusų rašybos teorija“ rašė: ,,Kadangi normaliai rusų kalboje prieš balsius ;,,H, 23“ (t. y. „i, e“) stovi tik minkštieji priebalsiai, tai gali pasirodyti, kad minkštieji priebalsiai prieš šiuos balsius fonetiškai sąlygojami, juo labiau, kad tarp jų iš tiesų yra artikuliacinis ir akustinis artumas: ir vienus, ir kitus tariant, liežuvio vidurinė dalis pakyla prie kietojo gomurio. Tačiau tai be abejonės netikslu priebalsių minkštumo atžvilgiu prieš balsį ,,9% (t. y. „e“): reikalas tas, kad, tariant rusų minkštuosius priebalsius, liežuvis pakyla prie gomurio tiek pat, kiek ir tariant „K“, būtent daug daugiau, negu tariant „3“ (t. y. „,e“), iš čia išplaukia, kad priebalsių minkštumas prieš šį balsį iš viso nėra gyvosios asimiliacijos rezultatas“1*, Lietuvių kalboje priebalsių minkštinimas prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius, priešingai, yra asimiliacinio pobūdžio, nes priebalsio minkštėjimo laipsnis priklauso nuo liežuvio pakilimo laipsnio, kuriuo pasižymi po priebalsio stovintis priešakinės eilės balsis ar dvibalsis. Jeigu, tariant priešakinės eilės balsį arba dvibalsį, liežuvis pakyla aukščiau prie gomurio, tai ir prieš jį stovintis priebalsis bus minkštesnis ir atvirkščiai. Galima pastebėti -net keletą prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius stovinčių priebalsių minkštėjimo laipsnių. Galimas daiktas, kad ir istoriniu atžvilgiu priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius skiriasi nuo minkštųjų priebalsių prieš užpakalinės eilės balsius, P. Skardžius nurodo, kad „vardažodinė priesaga -ė gali būti įvairios kilmės. Visų pirma jos dariniai gali būti netekę j prieš -ė lygiai taip pat, kaip, pvz., vs. šm. mede iš *medje ir kt., tai lyg patvirtintų ir suomių iš baltų paskolintoji purje = būrė, ds. km. (tarm.) žėmjų = lat. zemju, lot. faciés „veidas“ ir kt. Bet, antra vertus, kaip rodo lot. facés „žvakė, žibintas“ ir kt., senovėje šalia -jėgalėjo būti ir senas ékamienas. Dabar to iš baltų kalbų negalime skirti““!?, : I$studijave visų priebalsių, stovinčių prieš balsius ir dvibalsius priesakinės ir užpakalinės eilės, palatogramas, pastebésime, kad priebalsiai prieš [1, e, @, e, 16, €1, @1] yra visada mažiau minkšti, negu atitinkami minkštieji prie18 JI. B. Illep6a, Ha36panubie pačorbi no pycckomy s13biKy, 170, Mocksa, 1957, 1 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, 70, Vilnius, 1941. 12 balsiai prieš užpakalinės eilės balsius. Išimtį sudaro tik afrikatos ir priebalsiai [f, x, vy], tarp kurių skiriasi tik kietieji ir minkštieji. Čia, matyt, vaidmenį vaidina ta aplinkybė, kad apikalinés afrikatos pačios pasižymi labai aukštu liežuvio pakilimu. Todėl, tariant kietąsias afrikatas, liežuvis liečia gomurį beveik tiek pat, kiek ir tariant [1, e, e) (žr. 1, 2 pav.). Pasiskolintieji priebalsiai [f, x, 7], matyt, nepasiduoda bendrajam lietuvių kalbos fonetikos dėsniui, 3 pav. 1 —k° [k96:], 2—% [Ritas), 4 pav. 1—79 [Piktas], 2— ~ ~~ ”0 J 0 3—k [ki:la), 4 =k" [R'"ūtra] | p“ [pavp"*v] Be to, ir kiti priebalsiai prieš balsį [i:] dažniausiai mažai skiriasi arba ir visai nesiskiria nuo atitinkamų minkštųjų priebalsių. Jeigu ir yra skirtumas, tai jis greičiau kokybinis, o ne kiekybinis: priebalsių palatalizacija prieš [i:] kai kada yra labiau supriešakėjusi, negu prieš užpakalinės eilės balsius. Aiškaus skirtumo tarp suminkštinto ir minkštojo priebalsio nebuvimo priežastimi reikia laikyti ne suminkštintojo priebalsio prigimtį, kurio minkštumas priklauso vien tik nuo užimamos pozicijos, o. balsį [i:], kuris lietuvių kalboje pasiŽymi pačiu aukščiausiu liežuvio pakilimu. Matyt, todėl [i:] priebalsius traukia arčiau prie minkštųjų. Tačiau kai kurie minkštieji priebalsiai, pavyzdžiui, [k', g', n']) yra tiek minkšti, kad priartėja prie liežuvio vidurinių priebalsių, o prieš [i:] jie ne taip minkšti (žr. palatogramas 3—6 pav. ir kt.). Taigi ir 13 [k'] žodžio pradžioje pasitaiko prieš [o:, v, u:, au), o [g'] — prieš [au, oi, v] ir kt. Žodžio vidury [Rk'] ir [g'] pasitaiko prieš visus aukščiau nurodytus balsius ir dvibalsius. [k] ir [g] žodžio pradžioje ir viduryje, stovėdami prieš kitus priebalsius, net ir tuo atveju, jei po jų stovi priešakinės eilės balsis arba diftongas, niekada nesuminkštėja ir nebūna minkšti. Fonema [p]. Abilūpinė grynoji sprogstamoji duslioji fonema, tariama, suglaudžiant abi lūpas. Lūpomis sudaryta uždaruma staiga atidaroma, ir uždapupa VV. Lt oras išeina“ vu triukšmu. Ją tariant, also stygos neįtemptos ir nevirpa, todėl — r fonema [p] yra dusli. G. 0Fonemai [p] būdingi šie kombinacia niai atspalviai. Pv ip a 1. [p] prieš balsius [a, a:], prieš dvi7 pav. balsius [ai, au] ir kt. Šis fonemos [p] atspalvis pasižymi staigiu sprogimu, nuo 100 iki 105° (žr. kimogramą 7 pav.). Jis—nepalatalizuotas ir nelabializuotas (žr. lūpų nuotrauką 8 pav.). 2. [p] prieš balsius [o:, 2, v, u:] ir dvibalsius [u1, uo] pasižymi tokiu pačiu sprogimo kampu, kaip ir prieš [a, a] ir kt. (žr. 7 pav.). Be to, jis yra labializuotas (žr. lūpų nuotrauką 9 pav. ir plg. su 8 pav.). oT i Bond 11 pav. P (Pf: 1e] 10 pav. 3 [Piktas] 3. Suminkstintas [p] prieš priešakinės eilės balsius [1, ii, =, @, e) ir prieš dvibalsius [1£, e1, ei]. Prieš [1, e, ce) ir kt. [p] minkStinamas truputį, o prieš balsį [ii] jis palatalizuojamas labai daug (žr. palatogramas 10, 11 pav.). Tariant [p] prieš uz20 pakalinės eilės balsius ir diftongus, liežuvis gomurio visiškai neliečia. Sprogimo kampas svyruoja nuo 105 iki 110° (žr. 12 pav.). 4. Kietasis aspiruotasis [p“] gale žodžio. Sprogimo kampas čia maždaug toks, kaip ir prieš užpakalinės eilės. balsius (100— 105“). Sprogimą lydi aiški aspiracija (žr. 13 pav.). pilkiui S.v. -—— 0 K v I — Fol 4 ko Lut 12 pav. faip A wi u +—— f EL p“ 13 pav. Fonema [p’]. Fonema [p'] tariama kaip ir [p], tik su papildomu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio, todėl [p'] minkšta. (Minkštumas gerai matyti palatogramose 14, 15 pav.) [p'] sprogimo kampas visose aukščiau nurodytose fonetinėse padėtyse svyruoja tarp 100 ir 105“ (žr. kimogramą 16 pav.). 15 pav. p' [p'jdu ii) paupi O“ SV. 16 pav. 21 Fonemos [p’] yra du kombinaciniai atspalviai: | 1. Nelabializuotas [p'] prieš [j] žodžio pradžioje. ir prieš [a, ai. a] žotrauką, 17 pav.). 17 pav. p" [plaiip’al 18 pav. p“ [pdvp”) 2. Labializuotas [p'] prieš [0:, 2, V, u:, uo, m). Šį atspalvį tariant, abi lūpos suspaudžiamos (žr. lūpų nuotrauką 18 pav.). Sprogimo kampas ir minkštumo laipsnis tokie pat, kaip ir aukščiau nurodytojo atspalvio. Čia reikėtų pasakyti, kad F. Fortunatovas klydo, tvirtindamas, jog „prieš [j] pats lūpinis priebalsis nepilnai minkštas““*!, 14 ir 15 pav. rodo, kad [p'] prieš užpakalinės eilės balsius ir [p'] prieš [j] pasižymi vienodu minkštumo laipsniu. Fonema [b). Tai abilūpinė grynoji sprogstamoji skardžioji fonema. Tarimo būdas toks pat kaip ir [p] (žr. rentgenogramą 19 pav.), tik, tariant [5], balso stygos suartėja ir įsitempia. Skiriami šie kombinaciniai fonemos [5] atspalviai. . [5] prieš balsius [as a), prieš dvibalsius [ai, au] ir prieš kai kuriuos kitus I balsius, Šis atspalvis pasižymi stačiu sprogimo kampu, svyruojančiu tarp 100— 110° (žr. 20 pav.), kietumu ir yra nelabializuotas (žr. lūpų nuotrauką 21 pav.)- balos Vv. 19 pav. b [bd:ltas) o aki b a: #° Oo: s 20 pav. NP. O. GoprynarTosB, OF ynapenun u joarore B Čalruliekux s3bIKAX, 4, Bapmasa, 1895. 22 21 pav. b [bd:ltas] 22 pav. b° [b"0:ba)] 23 pav. b [ba/]75 t 1] 2. [b] prieš balsius [2, o:, v, u:] ir diftongus [wi, uo]. Šis atspalvis pasižymi tokiu pat sprogimo staigumu, kaip ir ankstyvesnis, ir labializacija (žr. lūpų nuotrauką 22 pav. ir plg. ją su 21 pav.). 3. Palatalizuotas [6] prieš priešakinės eilės balsius [1, 1:, £, @, €) ir prieš diftongus [1z, 21, a1]. [b] prieš [1, £, @, e) nedaug palatalizuojasi (žr. 23, 24 pav.), o prieš [i] palatalizacija gana žymi (žr. palatogramg 25 pav. ir plg. ja su 23 pav. ir rentgenogramg 26 pav. ir plg. ja su 19 pav.). 26 pav. matyti liezuvio pakilimas prie kietojo gomurio, 0 19 pav. jo nėra. [b] sprogimo kampas dažniausiai nestaigus (nuo 110 iki 115°, žr. -27 pav.). Fonema [b'). Ji tariama kaip ir fonema [6], tiktai liežuvio nugarélés viduriné dalis papildomai pakeliama prie kietojo gomurio. Tariant [5] prieš užpakalinės eilės balsius ir diftongus, lie24 pav. b [be 5 11] 25 pav. 8 [bi:ral 27 pav. 23 žuvis gomurio visai neliečia, o, tariant [67], rio gerai matyti 28, 29 pav. [6'] sprogimo kampas toks pat, kaip ir [5] prieš užpakalinės eilės balsius (nuo 100 iki 110°, žr. 30 pav.). liežuvio prisilietimas prie gomu28 pav. b' [bjaur’is) 29 pav. 6" [baub'?8] gabius SV. 9 a b V Ss 30 pav. Skiriasi du kombinaciniai fonemos [b'] atspalviai: 1. Nelabializuotas [5'] prieš [j] žodžio pradžioje ir prieš [a, a:, ai, au] žodžio vidury (žr. lūpų nuotrauką 31 pav.). j a 2. Labializuotas fonemos [5'] atspalvis prieš [2, o:, v, w] ir (ws, wo] (žr. 32 pav. ir plg. su 31). Abu atspalviai vienodai minksti (plg. 28 ir 29 pav.). 24 Fonema [t). Tai grynoji sprogstamoji duslioji liežuvio priešakinė apikaliné fonema (žr. 33 pav.). Ji pasižymi didesniu energingumu ir įtampa negu rusų [£]. Ją tariant, liežuvio galiukas sudaro uždarumą su alveolėmis ir viršutiniais dantimis, o nugarėlė guli gulsčia, kaip ir tariant kitus apikalinius garsus. A 3 33 pav. t [tas] 34 pav. t [td] Oro srovės verzimasis staigiai atidaro uždarumą ir sukelia didelį šlamesį. Fonemai [¢] būdingi šie kombinaciniai atspalviai. er A Ho a = "2 + a r ¥ 35 pav. t [td] 36 pav. t (tas) 1. [¢] prieš [a, a:, ai, au) ir kitus priebalsius, po kurių stovi užpakalinės eilės balsis. Šis [t] yra kiečiausias iš visų atspalvių (34, 35 pav.) ir nelabializuotas (žr. lūpų nuotrauką 36 pav.). Sprogimo kampas nuo 95 iki 110° (žr. 37 pav.). 2. Labializuotas [t] prieš balsius [2, oi, v, ui] ir diftongus [w1, uo] (žr. 40 pav. ir plg. su 36). Abu atspalviai vienodai minkšti . (žr. 34, 35 ir 38 pav.) ir turi vienodą sprogimo kampą (žr. 39 pav.). | fas KA. 37 pav. 38 pav. t° [t96:] m 3. Palatalizuotas [t] prieš priešakinės eilės balsius [1, i:, €, «2, e), dvibalsius [1s, 1, @1] ir prieš kitus priebalsius, po kurių eina priešakinės eilės balsis arba dvibalsis, [r] tokioje padėtyje truputį suminkštėja (plg. 41, 42 pav. su 34, 35 pav.). [t] sprogimo kampas prieš priešakinės eilės balsius svyruoja tarp 100 ir 120° (žr. 43, 44 pav.). 4. Aspiruotas [rc] žodžio gale. Jis pasižymi visomis ypatybėmis, charakteringomis kietajam nepalatalizuotajam [t] ir, be to, yra aspiruotas (117 pav.). toks | VV. —a—— T - ad 9“ k Ss 44 pav. 26 Fonema [t'). Fonema [t'] tariama tokiu pat būdu, kaip [t], tik su papildomu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio. Ji vartojama retai (tik tarptautiniuose žodžiuose), ir todėl mes galime išskirti tik vieną labializuotą [r'] atspalvį, kuris, i kaip rodo 45 pav., yra minkštesnis, negu [7] prieš priešakinės eilės balsius (žr. 45 pav. ir plg. jį su 42 pav.). [¢] sprogimo kampas maždaug toks, kaip [¢] prieš užpakalinės eilės balsius —tarp 95 ir 110° (žr. 46 pav.). Fonema [d). Slamesio sprogstamoji liežuvio prieSakiné apikaliné fonema (47 pav.) yra energingesnė negu rusų [d]. Nuo [r] skiriasi skardumu. Fonema [d] turi tris kombinacinius atspalvius. 1. [d] prieš [a, a:, ai, au) ir prieš priebalsius, po kurių stovi užpakalinės eilės balsis, kaip žodžiuose [ddr] dar, [draik“o:] draiko ir kt. Šis atspalvis nelabializuotas ir kietas (žr. 48, 49 ir 50 pav.). Sprogimo kampas svyruoja tarp 100 ir 110“ (žr. 51 pav.). 45 pav. £** [t'9571s] tiulis Sv. | fre, =. ' -647 pav. d [ddr] 48 pav. d [dai:r“o:) >. 0 oY 49 pav. d [dare] "50. pav. d [ddr] i 27 2. Labializuotas [d] prieš [2, ot, v, uw] ir dvibalsius [s, uo]. Sprogimo kampas ir palatalizacijos laipsnis tokie pat, kaip tik ką nurodyto atspalvio, tik prisideda žymi labializacija (52, 53, 54 pav., pastarąjį plg. su 50 pav.). dalgiu , sw. 5 hi ; K AIK Beran gd a f g? v 51 pav. durpé VV. FTE vg Te 52 pav. 3. Palatalizuotas [d] prieš [1, it, 6, @, e; 1€; €1, 1] ir prieš kitus priebalsius, po kurių stovi priešakinės eilės balsis arba dvibalsis. [d] tokioje padėtyje truputį palatalizuojama (žr. 55 pav. ir plg. ji su 53 pav.), prieš [i zacija stipresnė (žr. 56 pav.). Sprogimo kampas ne toks stai nurodytų [d] atspalvių: nuo 110 iki 115° (žr. 57 pav.). 28 :] palataligus, kaip anksčiau 56 pav. d (d ida) Fonema [d'). Tai minkštoji fonema, vartojama tik tarptautiniuose žodžiuose. Tariama kaip [d], bet su papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio. didelį y Sv. B A eV | 0— di! d Fa f u: 57 pav. Fonema [d'] turi tik vieną kombinacinj atspalvį prieš balsį [v]. Jis pasižymi stipria labializacija ir minkštumu. Kaip rodo 58 pav., [d'] yra minkštesnė negu [d] prieš priešakinės eilės balsius, netgi minkštesnė negu [d] prieš [73] Sprogimo kampas svyruoja tarp 110 ir 135°. Kv 58 pav. d“ [d"°vbaTi] 59 pav. k [kas] Fonema [k]. Slamesio grynoji sprogstamoji liežuvio užpakalinė duslioji fonema (žr. 59 pav.). Uždaruma sudaroma tarp užpakalinės liežuvio nugarėlės dalies ir minkštojo gomurio užpakalinio krašto. Uždaruma staigiai atidaroma, ir oras su šlamesiu išeina pro susidariusią angą. Balso stygos nevirpa. [k] turi šiuos atspalvius. 1. [k] prieš [a, a:, ai, au] ir prieš priebalsius, nesvarbu, koks balsis eis po jų— priešakinės ar užpakalinės eilės. [k] visose šiose padėtyse yra kietas 60 pav. k [ka:] 61 pav. k [ka:) 29 Liežuvio galiukas, remdamasis į dantis, sudaro uždarumą, kuri pereina į angą, sudaromą tais pačiais organais toje pačioje vietoje. Nuo uždarumos prie angos pereinama labai sklandžiai. Fonema [c] lietuvių kalboje turi šiuos atspalvius. bi] LJ 89 pav. ¢ [cdkt“] 1. [c] prieš [a, a] ir [v, x], po kurių stovi užpakalinės eilės balsis. Sis atspalvis yra kiečiausias ir visai nelabializuotas (91 pav.). Pučiamasis elementas jame, kaip ir kituose atspalviuose, labai trumpas (žr. 92 pav.). 90 pav. c [ead:ras) 91 pav. c [cakr*] 2. Labializuotas [¢], prieš balsius [2, o0:, uv]: Jo pučiamasis elementas maždaug toks, kaip ir priešeinančio atspalvio. Taip pat jie abu vienodai kieti (plg. 93 ir 90 pav.). Šis atspalvis labializuotas (žr. 94 pav.). ATE {Ly JE o -0— cakt VV. > ¢ a k aj 92 pav. Fonema [c'). Minkštoji [¢’] tariama kaip kietoji [c], tik su papildomu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio. Šis papildomasis pakilimas labai gerai matyt, lyginant 89 ir 95 pav. 36 Fonema [c'] turi du atspalvius: 1. nelabializuotą prieš priešakinės eilės balsius (1, #:, e, @, el; 2. labializuotą [c'] prieš užpakalinės eilės balsius [v, uw] (žr. 96 pav.). Abu atspalviai pasižymi vienodu minkštumo laipsniu (žr. 97, 98 pav.) ir vienodo ilgumo pučiamuoju elementu (žr. 99 pav.). 93 pav. e? [c9d:Zis) : 94 pav. c* [c"Ukr"vs] KA 95 pav. ¢’ [c'ibe) 97 pav. ¢’ [c'ikt“] 98 pav. c“ [c""u:—c""ū:) ro ET S al IEE Si L Taa 37 Fonema [č], Duslioji sprogstamoji liežuvio priešakinė apikalinė afrikata su apvalia anga ir antruoju užpakaliniu židiniu (zr. 100 pav.). [¢] uždaruma sudaroma tarp liežuvio galiuko ir alveolių. Uždaruma sklandžiai pereina į angą. Pučiamasis elementas susidaro toj pat vietoj, kur ir uždaruma, tai palengvina perėjimą nuo uždarumos prie angos, S— T S. Vv. HIS — — 100 pav. & [čdiži:T1] Skiriami du fonemos [¢] atspalviai: 1. kietasis atspalvis prieš [a, ai, al ir [0] (žr. 101 pav.). Jis nelabializuotas; 2. kietasis labializuotasis [¢] prieš balsius [2, oi, v, u:] ir diftongus [u1, uo]. Pagrindiniai šio atspalvio požymiai — kietumas ir labializacija (zr. 102 pav.). Abu atspalviai pasižymi trumpu pučiamuoju elementu (zr. 103 pav.). 101 pav. ¢ [čdižį:T1] 102 pav. &° [g'iūč?o:) čaižyli NN. SY. ai El i nie JA C ~~) ~ 103 pav. Fonema [¢’]. Tarimas panašus į [¢] tarimą. Skirtumas glūdi liežuvio nugarėlės vidurinės dalies papildomame pakilime prie kietojo gomurio (104 pav.). Tariant [¢], liežuvis liečia gomurį daugiau negu tariant [č] (žr. 105, 106 pav.). Pučiamasis [¢] elementas maždaug toks, kaip ir [¢] (zr. 107 pav.). 38 Turime du kombinacinius fonemos [č') atspalvius: 1. nelabializuotą [¢) prieš [a, at, 1, Iš, g, @, esi) (žr. 108 pav.); 2. labializuotą [č"] prieš [2, oi; vw, u:, uo, wi) (žr. 109 pav.). t ] 104 pav. č' [č'd] 105 pav. & [d'izr"uo £1] 106 pav. č“* [č"ū:1:] čempė SV. 108 pav. ¢& [ė“d] 109 pav. &° [ė*9ū:815] 39 Fonema [dz]. Liežuvio priešakinė anikalinė skardžioji afrikata. Ją tariant, liežuvio galiukas prisiliečia prie alveolių. Uždaruma sklandžiai pereina į angą. Sprogstamasis ir pučiamasis elementai susidaro toje pačioje vietoje (žr. 110 pav.). *v. 110 pav. d2° [dz°ii:kas) Yra šie fonemos [dz] atspalviai: 1. Kietasis [dz] prieš priebalsį [v], po kurio eina [a]. Šis atspalvis pasižymi kietumu ir yra nelabializuotas. 2. Labializuotas [dz] prieš [u: uv], pasižymintis kietumu (žr. 111 pav.) ir labializacija. Pučiamieji elementai abiejų [dz] atspalvių labai trumpi, net trumpesni už atitinkamų dusliųjų. Jų pučiamumas taip pat, palyginus su atitinkamais dusliaisiais, žymiai mažesnis. Fonema [dz"). Fonema [dz"] tariama kaip ir [dz], tik su papildomu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio (žr. 112, 113, 114 pav.), — —r— LAH 112 pav. dz’ [dz'i:r"do Tt1] m— t. 113 pav. dz“ [dz Popsė ti] 114 pav. dz’ [dz'i:r"uo ti) 40 Skiriami du fonemos [dz'] atspalviai: 1. nelabializuotas [dz’] prieš balsius [1, 72, e, e) (žr. 115 pav.); 2. labializuotas — prieš [y, uo] (žr. 116 pav.). Abu atspalviai pasižymi trumpu pučiamuoju ir ilgu sprogstamuoju elementu (žr. 117 pav.). a ji J 115 pav. dz’ [dz"inkt®] 116 pav. dz“ [d2"upTéT1) | dzingt „— VV. Pi, J [f L~) dz’ L rR k te 117 pav. . Fonema [d#]. Tai liežuvio prieSakiné apikaliné skardZioji afrikata su antruoju užpakaliniu židiniu. LieZuvio galiukas sudaro uždarumą su alveolémis. Uždaruma sklandžiai pereina prie angos. [dž] lietuvių kalboje pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose ir dažniausiai turi du atspalvius: 1) linkusį labializuotis prieš [a, au] ir kt. (žr. 118 pav.), 2) labializuotą prieš [2, 0:, uy, ui] ir kt. 118 pav. dž [dždulis] 119 pav. dž [dždulis] Abu atspalviai pasižymi kietumu (žr. 119 pav.), silpnu pučiamumu ir trumpu pučiamuoju elementu (žr. 120 pav.). Fonema [dž'). Fonema [dž') tariama taip pat, kaip ir [dž], tik su papildomu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio (žr. rentgenogramą 12] pav. ir palatogramas 122, 123, 124 pav.). 41 Pučiamojo ir sprogstamojo elementų ilgumas toks pat, kaip ir [dž] (žr. 173 pav.). Yra du kombinaciniai fonemos [dš'] atspalviai: 1) linkęs labializuotis prieš balsius [1, f:, ¢, a, a] ir prieš dvibalsius [e1. au) (žr. 124, 125 pav.), 2) labializuotas [dš'] atspalvis prieš balsius [2, oi uv, w:] ir prieš diftongus (uo, ui] (žr. 126 pav.). džaulis VV. Am T T „a dž du r L s id, 121 pav. dž' [dž'aūksmas] 123 pav. dž“ [dž "o:vė] 124 pav. dž' [dž'iT m Ti] E —————m— 125 pav. dž" [dž'duf1] 126 pav. dž“ [dž""o:vd] 42 c) Nosiniai sklandieji. Lietuvių kalbos nosiniai sklandieji ir [r, I], turėdami kirtį ir priegaidę, yra nevienodo ilgumo ir todėl užima ypatingą vietą garsų tarpe. Lietuvių kalbos [m] ir [m] labai dažnai vartojamos fonemos ir turi daug pozicinių atspalvių. Jos pasitaiko pradžioje žodžio prieš balsius [a, ati, 2, oi, us Už e, @ 85 1, ii], prieš dvibalsį [wm], o [n] ir prieš [uo]. [m] ir [n] pradžioje žodžio prieš priebalsius niekad nevartojami. Jie po priebalsių [4, s, š], o [n] ir po [g] kartais pasitaiko pradžioje žodžio. Vidury žodžio [m] ir [m] būna prieš balsius [ay ai, 2, oi, yu, Už ¢, e, 6, 1, 2], prieš diftongus [ai, au, wi, uo, 21, @, ie). Be to, [n]— prieš priebalsius [%, g, £, d] ir kt., o [m]— prieš [p, 5, t, d). Absoliutinéje žodžio galiinéje [m] ir [x] vartojami labai dažnai. [m'] ir [n'], kaip ir kitos minkštosios fonemos, vartojamos rečiau. Jos iš prigimties pasitaiko tik betarpiškai prieš užpakalinės eilės balsius, ir po [m', n'] niekada nestovi priebalsis, todėl mišriųjų dvigarsiy jos niekada nesudaro. Įm') žodžio pradžioje pasitaiko tik keliuose garsažodžiuose, pvz.: Įm'auk"č'"o:t1) raiaukčioti, [Įm'afūkTti] miaukti ir kt. [n') žodžio pradžioje pasitaiko prieš balsius [2, o:, v, w:), prieš dvibalsį [au] ir gale priebalsinių junginių, pavyzdžiui, žodžiuose [žn'aūkti) žniaugti, (šn'aūk š 71] šniaukšti, [gn'duš Ti] gniaužti, [kn'aūkti] kniaukti. Žodžio vidury [m"] ir [m'] pasitaiko tik prieš [2, oi, uv, wi], prieš diftongus [au, uo, wi). Be to, [n'] pasitaiko dar prieš [a, ai]. Minkštosios fonemos [m'] ir [m']) taip pat vartojamos gale priebalsinių junginių, pavyzdžiui: [p?iz0z1ksm’®0:] prieveiksmio, [n°uom’ ail] nuozmiau, [Gc7kSn'°0:] verksnio, [9eik9n'"o:] veiksnio, [da2n’aii] dažniau, [g"drkšn'""o:] gurkšnio ir kt. į Fonema Įm). Bilabialinė nosinė sprogstamoji skardžioji fonema. Ji tariama taip pat, kaip ir [5]. Tarimas skiriasi tik minkštojo gomurio darbu: tariant [5], minkštasis gomurys yra pakeltas ir uždaro oro srovei praėjimą į nosies ertmę, o, tariant [m], jis nuleistas: oras laisvai praeina į nosies ertmę ir suteikia sklandžiajai [m] nosies rezonansą. Fonemai [m] būdingi šie kombinaciniai atspalviai. 1. [m] žodžio pradžioje ir vidury prieš balsius [a, a:], dvibalsius [ai, au]. [m] absoliutinėje galūnėje ir [m] visuose mišriuosiuose dvigarsiuose, po kūrių cina kietasis priebalsis, o taip pat [m] prieš kietuosius priebalsius [p, 5, £, d], o kartais ir prieš suminkštintus. Šis [m] pasižymi kietumu ir yra nelabializuotas. Jį tariant, liežuvis gomurio neliečia, 2. Labializuotasis [m] atspalvis prieš balsius [2, o:, v, w] ir dvibalsį [wi] žodžio pradžioje ir gale, be to, prieš [wo] tik žodžio viduryje. Abu atspalviai pasižymi vienodu kietumu, bet antrasis nuo pirmojo skiriasi labializacija. 3. Suminkštintas [m] atspalvis žodžio pradžioje .ir viduryje prieš priešakinės eilės balsius |[s, «e, 1, 71] ir diftongus [1s, £1, @1]. Šis atspalvis žymiai 43 palatalizuotas (žr. 127 pav.), o prieš balsį [i:) palatalizacija dar stipresnė, ir toks [m] nuo [m'] skiriasi labai nedaug (žr. 128 pav. ir plg. su 129 pav.). Be ką tik nurodytų kombinaciniy atspalvių, lietuvių kalbos fonema [m] turi keletą pozicinių atspalvių, susietų su kirčio vieta ir priegaide. 1. [m) nemišriuosiuose dvigarsiuose kirčiuotame skiemenyje žodžio pradžioje, viduryje ir gale. Tokio [m] ilgumas vidutiniškai 11,03 g. 2. [Įm] nemišriuosiuose dvigarsiuose žodžio pradžioje, viduryje ir gale nekirčiuotame skiemenyje. Šis pozicinis [m] atspalvis, palyginus su pirmuoju, trumpesnis: vidutiniškai 9 g. 3. [m] mišriuosiuose dvigarsiuose [dim, @’'m, im, dm), kur tvirtapradé arba trumpinė priegaidė krinta ant pirmosios mišriojo dvigarsio dalies, Įm) čia trumpesnis negu su tvirtagale priegaide Šio atspalvio ilgumas vidutiniškai junginyje [dm] — 10 o, [@m) — 11 o, [im] — 14 65 [dm] — 12,65 g. 4. Ilgiausias [m] miSriuosiuose dvigarsiuose, kur ant [m] krinta tvirtagalé priegaidé. Tokio [m] ilgumas junginyje [am] vidutiniškai 16,92 g, [em] — 18,2 0, [vii] — 14,62 6, [19] — 19,65 g. 5. [m] nekirčiuotuose mišriuosiuose dvigarsiūose, kur kirtis krinta ant sekančio po [m) skiemens. Toks [m] vidutiniškai yra truputį ilgesnis už [m] mišriajame dvigarsyje su tvirtaprade priegaide ant pirmosios jo dalies. Šio atspalvio ilgumas junginyje [am] užima 12,8 4, [em] — 13,56 o, [1m]—14,03 c, [m] — 14,44 g. 6. [m] diftonginiuoše junginiuose, esančiuose trečiame arba tolimesniame skiemenyje nuo kirčiuotojo. Toks [m] pasižymi redukcija ir yra labai trumpas. Junginyje [am] jis tik 7,78 g. Fonema [m'], Atitinkanti kietąją [m] minkštoji fonema. Ji tariama kaip [m], bet su papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio (žr. 129 pav.). Skiriami šie kombinaciniai fonemos [m’] atspalviai: 1) nelabializuotas [m") prieš dvibalsį [au] žodžio pradžioje ir žodžio vidury, 2) labializuotas [m'] atspalvis prieš balsius [2, o:, uv, w:] ir prieš [uo, ui) žodžio vidury. Be to, yra du poziciniai fonemos [m’] atspalviai: 1) [m'] kirčiuotame skiemenyje. Jo ilgumas 14 5, 2) [m'] nekirčiuotame skiemenyje. Tokio [m'] ilgumas vidutiniškai 11,42 g. Fonema [n). Tai liežuvio priešakinė skardžioji nosinė apikalinė sklandžioji fonema, tariama kaip ir liežuvio priešakinis sprogstamasis [d], skirtumas tik 129 pav. m“ [m’aiik’a) 44 tas, kad, tariant [n], minkštasis gomurys, nuleidžiamas ir oro srovei sudaromas praėjimas į nosies ertmę, gaunamas nosies rezonansas (žr. 130 pav.). | ! Fonema [n] turi šiuos kombinacinius atspalvius, 1. [1] prieš balsį [a] ir prieš dvibalsius [ai, au] žodžio pradžioje ir viduryje, [n] absoliutinéje galūnėje, [rn] prieš kietuosius [z, d] ir [n] miSriuosiuose dvigarsiuose, po kuriy eina kietasis priebalsis. Sis atspalvis pasižymi kietumu (zr. 131 pav.) ir yra visai nelabializuotas. Y.v. 3) 2. Labializuotas [x] prieš balsius [2, oi, vu, w:] ir prieš diftonga [wo] pradzioje ir viduryje žodžio ir prieš [wu] tiktai vidury žodžio. Šis atspalvis pasižymi tokiu pat kietumu kaip ir ankstyvesnis (žr. 132 pav.). 3. Palatalizuotas [x] pradžioje ir viduryje žodžio prieš [1, #, £, @, 15, el, ei) ir prieš suminkštintus [T, d) priebalsius. Šis atspalvis pasižymi nedideliu palatalizacijos laipsniu (žr. 133 pav.). 130 pav. n [na:mas] „131 pav. n [nam“*6:) ii di 132 pav. n° [n°] 133 pav. A [AH] 134 pav. n [afika) 4. Liežuvio užpakalinis kietasis [m] prieš kietąjį [4] ir [g]. Tarimo būdas ir jėga tokia pat, kaip [A] ir [g] (žr. 134, 135 pav.). 5. Liežuvio užpakalinis sprogstamasis [m] prieš minkštuosius ir suminkštintuosius [A] ir [g]. Kaip matyti iš 136 ir 137 pav., jis labiau supriešakėjęs, negu anksčiau nurodytasis atspalvis. Fonemai [n] būdingi šie poziciniai atspalviai. 1. [n] nemišriuosiuose dvigarsiuose pradžioje, viduryje ir gale žodžio kitčiuotame skiemenyje. Tokio [x] ilgumas vidutiniškai 13 g. 45 52 Fonema [š'] Pasižymi šiais kombinaciniais atspalviais. 1) linkęs labiali. Zuotis [¢] pradžioje jr y; Y žodžio Prieš balsius las a] ir dvibalsį [au] 2) stipriai labializuotas [$'], Priklausantis nuo užimamos fone. tinės padėties Prieš balsius lo; ius u:] ir prieš dvibalsį ir vidury žodžio (žr. 160 pav.), us (wo, wi) pradžioje Yi 157 pay, ¢ [š*a:] 159 pay, g [š*a:] 160 pay, go [fa] Abiejy atspalviy pučiamumas stiprus įr niekuo nesiskirią nuo [3 (žr. 161 pav.), Fonema [2]. Tai ‘Slamesio Puciamoji liežuvio priešakinė apikalinė kietoji skardžiojį fonema, atitinkanti dusliąją [s] (žr. 162 pav.). Ji Pasižymi silpnų Puūčiamumų, Skiriami šie fonemos [2] atspalviai šių sav a: 161 pay, Prieš sklandžiuosius jo pučiamumas stipresnis negu paprastai (zr. 163 ir 164 pav.). 2. Labializuotas [2] pradžioje žodžio pasitaiko betarpiškai prieš balsius [0, uv, wu] ir dvibalsį [wt] ir prieš [2, oi, 4, u:] vidury žodžio. Šis atspalvis pasižymi tokiu pat kietumu, kaip ir anksčiau nurodytasis, ir labai silpnu pučiamumu (žr. 165 pav.). Vi 6 163 pav. z° [29Jjna] zmeko VV. ee A 9 G ~ ~~ z m oe k“? o: 164 pav. 2° v r 2 a 165 pav. 3. Palatalizuotas [2] pradžioje žodžio prieš [1, £], vidury žodžio prieš [1, ft, g, e] ir pradžioje bei vidury žodžio prieš kai kuriuos priebalsius, po kurių stovi priešakinės eilės balsis. Šis, palyginus su dviem aukščiau nurodytais atspalviais, pasižymi šiokia tokia palatalizacija (žr. 166 pav.). Prieš balsį [i:] jis žymiai suminkštėja (žr. 167 pav.). Pučiamumas labai silpnas (žr. 168 pav.). Fonema [2']. Tai minkštoji priebalsinė fonema, atitinkanti kietąją [sz]. Ji tariama su papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio, todėl [s'] minkšta (169 pav.). 53 ~~~ 166 pav. z [217 Zi] 169 pav. 2” [2 1rz2"V] 170 pav. ž [žarna] Turime du fonemos [s'] atspalvius: 1) nelabializuotą [s'] vidury žodžio prieš balsius [a, o:] ir dvibalsį [au], 2) labializuotą [s2'] vidury žodžio Abiejų atspalvių pučiamumas labai silpnas, ir abu jie vienodai minkšti. Fonema [#]. Slamesio pučiamoji liežuvio priešakinė kietoji apikalinė skardžioji fonema su antruoju užpakaliniu židiniu (žr. 170 pav.). [š] tariama kaip atitinkama duslioji [š] (žr. 51 psl.). Skiriami trys fonemos [£] atspalviai. 1. Kietasis [£], linkęs labializuotis, pradžioje žodžio prieš balsius [a, a:), dvibalsį [a1] ir prieš kietuosius priebalsius [/, m, v], žodžio viduryje prieš la, ai, au, a1] ir prieš kietuosius [d, m, /]. Pučiamumas stiprus tik prieš sklandžiuosius (žr. 171 pav.). 54 2. Stipriai labializuotas [#] pradžioje žodžio prieš [2, oi, u, u:] ir vidury žodžio prieš [uo, w, 2, oi, v, ut). Šis atspalvis taip pat yra kietas (žr. 172 pav.). Pučiamumas silpnas (žr. 173 pav.). ~ dažnai VV. - fr i ažnai yy. 172 pav. #° [#°0:1¢) žodžių SV. Es Toe o . >a V ž 0: dž v 173 pav. 174 pav. š [šŠ me) 175 pav. # [ž f:d1] 3. Palatalizuotas [š] pradžioje ir viduryje žodžio prieš [1, ii, ce, €, Ig, 21, ee1), žodžio pradžioje prieš [n, /, v] ir vidury žodžio prieš [n, /, d] ir kt. Palatograma 174 pav. rodo, kad [š] prieš [1, £, ce) ir kt. minkštėja nedaug ir žymiai daugiau prieš [iz] (žr. 175 pav.). Pučiamumas stiprus tik prieš sklandžiuosius. 55 Fonema [#']. Atitinkama minkštoji fonema. Nuo [ž] skiriasi tuo, kad, ją tariant, liežuvio nugarėlės vidurinė dalis pasikelia prie kietojo gomurio [ž'] labiau Slama negu [š]. Fonemai [š'] būdingi du kombinaciniai atspalviai: 1) [š'] pradžioje žodžio prieš dvibalsį [au] ir vidury žodžio prieš [a, a:, au], 2) labializuotas [£’] prieš [2, oi, u, ui, uo, wi). V. 3 3 176 pav. #° [#°d:vaut1] 177 pav. #° [#°60:71) Tr NAT ~ p= et ž'o a: p ji = 178 pav. Abu atspalviai pasižymi minkštumu (177 pav.) ir silpnu pučiamumu (178 pav.). Fonema [v]. Tai šlamesio sprogstamasis lūpų dantinis kietasis skardusis priebalsis. Jį tariant, apatinė lūpa priartinama prie viršutinių dantų, sudaroma anga, pro kurią eidama oro srovė sukelia trintį ir šlamesį, charakteringą garsui [vo]. Skirtini šie fonemos [v] atspalviai. 1. Kietasis nelabializuotas [v] pradžioje ir viduryje žodžio prieš balsius [a, a:] ir dvibalsius [a1, au). Šis atspalvis iš prigimties visai nepalatalizuotas ir, jį tariant, liežuvis ant gomurio pėdsakų nepalieka. Šio [v] pučiamumas labai silpnas (179 pav.), tik po priebalsių jis stipresnis, valgau Sy, ; peorrpiimeps 56 2. Labializuotas [v] pradžioje žodžio prieš lūpinius balsius [o:, 4, 2] ir vidury žodžio prieš [0:, yu, u:, uo, wi]. Šis atspalvis pasižymi tokiu pat kietumu bei silpnu pučiamumu, kaip ir pirmasis, ir labializacija. Tarp dviejų lūpinių balsių jis tariamas abiem lūpom, kaip žodžiuose: [5"5v"o:] buvo, [dž'""u:v"o:] džiūvo ir kt. 3. Palatalizuotas [v] pradžioj ir vidury žodžio pasitaiko prieš balsius (1, ii, , 65 Is, el, @i1]. Šis atspalvis nedaug palatalizuotas (180 pav.), tik prieš [i:] palatalizacija labai stipri (žr. 181 pav.). [v]) pučiamumas labai silpnas (žr. 182 pav.). 181 pav. v [vf:ras] visur Sk.]. o v 4 50 v F 182 pav. Fonema [v']. Ji tariama kaip kietoji [v], bet su papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio (žr. 183 pav.). Yra du fonemos [v'] atspalviai: 1) nelabializuotas [v] vidury žodžio prieš balsius [a, a:] ir dvibalsį [au] ir pradžioje žo- ' džio prieš [au], 2) labializuotas [v'] žodžio vidury prieš [o:, vu, w:] ir [wo, w). Tarp dviejų lūpinių balsių šis atspalvis tariamas kaip bilabialinis. [0] pučiamumas silpnas. Fonema [f]. Tai lūpų dantinė duslioji fonema, sudaranti porą su skardzigja [v]. Lietuvių kalboje [f] turi šiuos atspalvius. 1. Kietąjį nelabializuotą prieš balsius lio. 2 | (a, @:] ir dvibalsius [a1, au]. Tariant kietąjį [f]. 183 pav. v' [v'du] liežuvis gomurio visai neliečia. 2. Kietąjį labializuotąjį prieš balsius [o:, 2, 4, wu] ir diftongus [t1, wo]. Tarp dviejų lūpinių balsių jis yra abilūpinis. Abu atspalviai pasižymi pučiamumu (184 pav.). 57 Fonema |f'). Tai minkštoji, atitinkanti kietąją fonemą [f]. Ji tariama kaip pastaroji, tik su tuo skirtumu, kad, tariant [f’], vidurinė liežuvio nugarėlės dalis pakyla prie kietojo gomurio, tai labai gerai matyti 185, 186 pav. Ji pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose, dažniausiai prieš [y, 1]. Turime du jos atspalvius: 1) labializuotą prieš [y] ir kt., 2) nelabializuotą prieš [1] ir kt. priešakinės eilės balsius. fabula V.V. 185 pav. f° [f "5maTe] 186 pav. f“ [firma] Abu atspalviai pasižymi vienodu minkštumo laipsniu ir gana stipriu pučiamumu. Fonema [j). Tai skardusis pučiamasis liežuvio vidurinis priebalsis. Liežuvio galiukas remiasi į apatinius dantis, o jo šonai — į šoninius dantis; vidurinė liežuvio nugarėlės dalis oe sa šv pakyla prie kietojo gomurio, ties viduriu palikdama siaurą angą (žr. 187 pav.). Praeidamas pro šią angą, oras silpnai šlama. Minkštasis gomurys pakeltas, balso stygos virpa. Turime du [j] atspalvius. 1. Prieš balsius [a, ai, & eo 1, 1] ir prieš [au, 12, ai) pradzioje ir vidury žodžio, be to, 187 pav. j [javai] |. gale žodžio po kiekvieno balsio arba dvibalsio. Jis nelabializuotas. 2. Labializuotas [j] pradžioje ir vidury žodžio prieš balsius [2, oi, vu, w:] bei prieš [wo] ir žodžio vidury prieš [wu]. Abu atspalviai tarp balsių pasižymi silpnu pučiamumu ir dideliu sonantiškumu, o pradžioj ir gale žodžio jie ne taip sonantiški (žr. 188 pav.). 58 Abiems atspalviams charakteringas vienodas minkštumo laipsnis (žr. 189, 190 pav.). Fonema [x]. Tai šlamesio pučiamoji liežuvio užpakalinė duslioji kietoji fonema, tariama, priartinant liežuvio nugarėlės užpakalinę dalį prie kietojo gomurio užpakalinio krašto. Balso stygos nevirpa. Minkštasis gomurys pakeltas ir uždaro praėjimą į nosies ertmę. od 189 pav. j [si] 190 pav. j° [776:] Fonemai [x] charakteringi šie kombinaciniai atspalviai. 1. Kietasis nelabializuotasis [x] tarptautiniuose žodžiuose pradžioje bei vidury žodžio prieš [a, a:, a1, au] ir po bet kurio balsio absoliutinéje galūnėje. Tariant [x], liežuvis gomurio visai neliečia arba liečia visai nedaug. 2. Kietasis labializuotasis [x] pradžioje ir vidury žodžio prieš [2, oi; uv, w:] ir (uo, m). Šio atspalvio minkštumas toks pat, kaip ir anksčiau nurodyto (191 pav.). Fonema [x'). Tai minkštoji fonema, atitinkanti kietąją [x]. Tariama kaip pastaroji, bet su stipriu papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio (192, 193 pav.). i a 191 pav. x° [x°Jras] 192 pav. x' [x'srs"omnėsas)] 193 pav. x“ [brax"vral 59 Fonema [x'] pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose dažniausiai prieš [y] ir prieš priešakinės eilės balsius. Yra du fonemos [x'] atspalviai: 1) nelabializuotas prieš [1, ¢] ir kitus priešakinės eilės balsius; 2) labializuotas prieš balsį [,]. Abu atspalviai pasižymi stipriu pučiamumu (194 pav.). chaosas Sv. 8 TT Ra ~~ o X a >, 5 a S 194 pav. Fonema [y). Fonema [y] lietuvių kalboje pasižymi artikuliacija, panašia į [x] artikuliaciją, tik [x] tariamas be balso, o, tariant [y], priešingai, balso stygos virpa. Reikia skirti du fonemos [y] atspalvius: 1) kietą nelabializuotą [y] prieš balsius [a, a:] ir dvibalsius [a1, au], 2) kietą labializuotą prieš balsius [2, o:, vu, 4:] ir dvibalsį [t]. Abu atspalviai yra vienodai kieti (195 pav.). 195 pav. Yy" [rumafrizmas)] 196 pav. y“ [YTM ug®d) 197 pav. y“ [r'idra] Fonema [y'). Ji tariama tokiu pat būdu kaip ir [y], bet skiriasi nuo pastarosios labai žymiu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio (žr. 196, 197 pav.). Ji pasitaiko prieš priešakinės eilės balsius ir prieš [y]. Turime du fonemos [vy] atspalvius: 1) nelabializuotą prieš priešakinės eilės balsius, 2) labializuotą prieš [uy]. Abu atspalviai labai minkšti. Pučiamumas gana stiprus (žr. 198 pav.). Hiugo VV. o ® re LS / Tq o 4 198 pav. 60 b) Pučiamieji sklandieji, Prie lietuvių kalbos pučiamųjų sklandžiųjų priklauso [f] ir [/’]. Kaip buvo pasakyta aukščiau, [7] ir [!'] kartais, turėdami kirtį ir priegaidę, pasižymi nevienodu ilgumu. [/] lietuvių kalboje būna pradžioje žodžio prieš [a, a:, 2, 0, u, Ut, 151158, @, €) ir prieš [ai, au, wi, uo, Is, et, @1], o taip pat po priebalsių [4, g, p, b, 5 8 wy E) ar kt, [7] vidury žodžio vartojamas prieš visus priešakinės ir užpakalinės eilės balsius, prieš visus dvibalsius ir prieš priebalsius [k, g, 7, d, n, v, š, ž) ir kt. Gale žodžio [/] pasitaiko tiktai nedaugelyje žodžių, kaip pavyzdžiui: [£°6:1) tol ir [R76:7] kol, [pak"0:!] pakol ir Kt. [’] yra mažiau vartojamas — pradzioje ir viduryje žodžio prieš balsius [a, ai, 2, 0:, u, uw] ir prieš dvibalsius (au, uo, wi]. Pradžioje ir vidury žodžio sila pasitaiko tik po kai kurių priebalsių, pavyzdžiui, po [&, g, Š, £, p, b] ir kt. vv Minkstasis [!'] literatūrinėje kal199 pav. ? [/a:pas) boje žodžio gale nepasitaiko. Fonema [f]. Tai liežuvio prieSakinis apikalinis šoninis pučiamasis veliarizuotas sonantas. Jis tariamas, prispaudziant liežuvio galiukgq prie priesakiniy viršutinių dantų ir prie alveolių. Užpakalinė liežuvio dalis truputį pakyla, liežuvio šonai neprispausti prie šoninių dantų, ir oro srovei paliekamas laisvas praėjimas. Liežuvio šonais išpučiama oro srovė duoda labai silpną trinties. šlamesį. [f] ir [!'] vadinami šoniniais sonantais. Tariant [7], vidurinė liežuvio nugarėlės dalis kietojo gomurio neliečia (199 pav.). Turime šiuos kombinacinius fonemos [/] atspalvius: 1. [7] kietasis dantinis veliarizuotas, nelabializuotas pasitaiko liei tuvių kalboje pradžioje 200 pav. / [/4:5*0:) 201 pav. P [Ficpa) If Viduryje žodžio į prieš balsius [a, a:] ir prieš dvibalsius [ai, au), [/] žodžio gale ir [7] mišriuosiuose dvigarsiuose, po kurių stovi kietasis priebalsis. Šis atspalvis pasižymi kietumu — liežuvis kietojo gomurio beveik neliečia (žr. 200 pav.). 2. Labializuotas [/] prieš balsius [2, 0:, uy, u:] ir prieš [w, uo). Sis atspalvis pasižymi tokiu pat kietumu, kaip ir aukščiau nurodytasis, ir veliarizuotumu (201 pav.). 61