Nauji darbai apie lietuvių kalbos tarmes

LT ETUV I UK A LBO T YR OS KLAUS I MALI LI1ETUVOS TSR MOKSLU AKADEMIIJA NAUJI DARBAI APIE LIETUVIU KALBOS TARMES A. VIDUGIRIS Įdomios ir vertingos medžiagos lietuvių dialektologijai duoda izoliuotos, nedidelės ir baigiančios išnykti lietuvių kalbos tarmių salelės Baltarusijos TSR teritorijoje, į kurias daug dėmesio kreipia tarybiniai kalbininkai, nes toji me- džiaga įneša nemaža šviesos į lietuvių kalbos tarmių vystymąsi ir į baltų- slavy kalbinių santykių problemą, Kai kas iš šios medžiagos mūsų kalbininkų jau paskelbtal, vienas straipsnis ir šiek tiek tekstų duodama šiame straipsnių rinkinyje, atskiri tų tarmių aprašai rengiami spaudai. Apie tas tarmes pasiro- do veikalų ir užsienyje. Šiuo tarpu norima atkreipti dėmesį į norvegų kalbi- ninkų profesorių akademikų O. Brocho, Ch. S. Stango darbus. Oslo universiteto prof. Ch. S. Stangas pirmuosius reikšmingus lietuvių kalbos bei tarmių tyrinėjimus paskelbė prieš keliasdešimt metų?. Maždaug tuo pačiu metu jis rinko medžiagą ir dabart. Zietelos (Diatlovo) raj. Baltarusijos TSR Zasečių kaime, kuriame tuo metu buvo dar nemaža lietuviškai kalbančių žmonių. Dabar paskelbti tų tyrinėjimų rezultatai.* Tai yra, galima sakyti, pirmas Zietelos rajone esančių lietuvių tarmės aprašas. Tiesa, žinių apie Zietelos tarmės gramatiką ir fonetiką, o taip pat šiek tiek tekstų (jie dabar beturi tik palyginamosios istorinės vertės) pateikė E. Volte- ris, čia lankęsis dar 1888 m.?* Vėliau, apie 1928—1929 m., šioje tarméje lankėsi, estų kalbininkas P. Aruma, kuris užrašė ir išspausdino pluoštą tarmės tekstų su komentarais bei gramatiniais paaiškinimais.* Bet tas gramatinės tarmės pastabas P. Aruma pateikė be sistemos. Taigi, Chr. S. Stango 30 psl. straips- nis, sistemingai išdėstantis svarbiausias Zietelos tarmės fonetines ir morfolo- gines ypatybes, yra gana reikšmingas. t, Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai, — „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, 1, 183—194, Vilnius, 1958. * Chr. S, Stang, Die Sprache des litauischen katechismus von Mažvydas, Oslo, 1929; G. Gerullis ir Chr. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Prasuose, Kaunas 1933. 3 Chr, S, Stang, Die litauische Mundart von Zasėčiaiim Gebiet von Wilna, — „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap®, Bind XVIII, S. 171-201 (1958). ¢E. Wolter, Die Litauer im Kreise Slonim, Gouv. Grodno. „Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft“, 4, 166 —169, Heidelberg (1899). * P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, 41 —53, 68 — 75, Dorpat, 1931. 239 Zietelos raj. Zasečių ir Pagirių sodžiai, kuriuose dar ir šiandien galima sutikti vyresnės kartos lietuviškai kalbančių žmonių, yra toliausia į pietus nuo mūsų respublikos sienos lietuviška sala. Jos kilmę mokslininkai įvairiai aiški- na. Vieni šios vietos lietuvius laiko senosios baltų etnografinės teritorijos pietuose liudininku, kiti juos laiko atsikėlėliais. Pavyzdžiui, E. Volteris Zie- telos tarmę laikė lituanizuota atsikėlėlių senovės prūsų (jotvingių?) tarme. Kaip ir kiti autoriai, taip ir Volteris įrodinėdamas remiasi daugiausia garso z vietoje lk. £ tarimu žodžiuose: za'sis ~ Žąsis, žvėr'is, baznį'ča?. Chr. S. Stan- gas tokią pažiūrą paneigia. Prūsų kalbos ypatybe, jo nuomone, galima laikyti garsą z tik žodyje za'sis, o kituose žodžiuose šis garsas tikriausia atsiradęs dėl baltarusių kalbos įtakos. Todėl Zietelos tarmė esanti grynai lietuviška ir nuo literatūrinės kalbos skiriasi panašiai kaip ir kitos tarmės. Mūsų žiniomis, 2 garsas vietoje lk. # pasitaiko ir kai kur kitur. Pavyzdžiui, Varėnos raj., Ka- beliy apyl. Ašūšninkų (taria Asūsnykai) sodžiuje (kuris oficialiai vadinamas Antraisiais Kabeliais) dauguma senesnės kartos žmonių vietoj Ž ir š garsų be- veik visada taria 2 ir s; zu'sis, sitas, z@mé, salis, sasi, zuvis, asarūkas, J. Ot- rembskis? šį reiškinį taip pat linkęs laikyti jotvingių substrato liekana lietuvių tarmėse, nes minėtos vietovės esančios kaip tik toje teritorijoje, kur senųjų jotvingių gyventa®, Fonetikos skyriuje Ch. S. Stangas pateikia įdomių pastabų iš garsų isto- rijos. Atvirasis e po ! virsta a: Rdiila'~kiaule, kumelas?. Dvigarsiai ie ir uo sutrumpėja prielinksniuose prig, mug. Krinta į akis fonetiniai pakitimai žo- džiuose: jiū'ško, jū'škodama, ru'šutai (šalia ji$ko, ri'šutai). Bilabialinio v kaita- liojimasis su j sutinkamas žodžiuose: sa sajim, sa tajim(p), greta tavim, savim, tavip ir kt. Daug plačiau yra aprašoma tarmės morfologija. Pagrindiniai žodžių kai- ybos sistemos bruožai matyti iš pateiktų svarbiausių vardažodžių linksniavi- mo ir veiksmažodžių asmenavimo paradigmų. Kaip žinoma, Zietelos tarmė yra išlaikiusi nemaža archainių linksnių formų, pvz.: vns. naud. prig drkli, lig vandini, vns. adesyvo kūteip || kateip, kdiilaip, diktereip || dūkteip, vefšip, veršiėp, žmėogip, vns. aliatyvo namép, gaidėp, dgs. inesyvo: puoduosa, versuesa, gaijuosa. šufiuosa, šuni'sa (šalia šunuos), bdbosa, rankosa, aki'sa, dviskaitos vard. ir gal. du gaidū, veršū, žmogū, Sufi, dvi bdbi, marti, aki, nakti, dūkteri. 25, A. Boabtep, Cream apesuux IlpycoB H ux si35iKa B I'poanenckodt ryO. — „H3BecTHa OTA. pycckoro 13biKa H caosectHocTd Hwn, Ak. H.,** T.XVI, ku.4, 151—160, CIMB, 1912. 7 J, Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 1, 24,352 —354, Warszawa, 1958. ® Tarimas; zūsis pasitaiko ir kitur, pvz., Lazūnuose (plg, J. Otrębski, min, veik. 24 psl.) ir Velinuose (Dūkšto raj.) Tiesa, dėl tarimo zūsis Vėlūnuose galima būtų ir abejoti, nes iai buvo užrašyta iš vienintelio lietuviškai kalbėjusio tarmės atstovo (kiti lietuviškai nebemokėjo, žr. 1955 m. Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto dialek- tologinės ekspedicijos surinktą medžiagą). * Pavyzdžiai pateikiami daugiausia „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ transkripcija, Palikti tik reti originalo komentaruose aprobuoti transkripcijos įvairavimai, pvz., gaidei ir gaidžei, bū'čap, jdčep ir kt. 240 Savotiška yra mot. gim. visų kamienų ons. in, galūnė -ai, arba -ei: sa bobai, kaillai, dukterdi, katei, marédi, akdi, nakčai (greta nakčė). Gaila, kad autorius nepareiškė savo nuomonės dėl šios galūnės kilmės. Daiktavardžio kaityba turi ir naujesnių dalykų, Nesena galūne laikytina vy- riškos giminės visų kamienų daugiskaitos naudininko -mi: prodami, langdmi, veršdmi, gaidami, sunami, bdbomi. i-kamieniai ir kai kurie priebalsinio kamieno daiktavardžiai dgsk. vard. perėję į ė-kamienius: akés, ndkiés, daritės, dūkterės, šūnės (šalia šunei, dantei). Įdomi yra žodžio Žmogus daugiskaita: Žmogai, Žmogil", Zmogdmi, žmogūs, žmogais, žmoguos (šalia žmonės, žmofiū' ir t. t.). | Būdvardžių daugiskaitos vardininkui būdinga galūnė yra -i: laukini, mdli- ni. Tai rodo, kad ji yra senesnė negu lk. galūnė -(i)ai, Gaila tik, kad auto- rius nepateikė analoginių įvardžių galūnių, taip dažnų Zasečių sodžiaus tar- mėje: katri, kurt, toki, koki, nėkoki „kažkokie“ iri, ri šalia irie, riė, Būdvardžių aukščiausiam laipsniui padaryti vartojamos slaviškos priemonės: gdras, gerdsnis, ndigerdusis, du(k)štas, au(k)štėsnis, ndiau(k)šreesnis. Visai panašiai laipsniuojami ir prieveiksmiai: gerai, gerėst, ndigerést, niigerdusa, ndigerdiist; ddilg, ddaūg(el)is, ddugést, ndiddugdusa, dduaist. Formos su =-(i)ausia, Chr. S. Stango uZre- gistruotos, šiandien ZaseCiy tarméje labai retai bepasitaiko. Reikia paminéti asmeniniy jvardZiy sutampancias vienaskaitos kilm. ir gal. linksnių formas; manė, tavé, savé, o taip pat daugiskaitos naud. ir įnag. mūmi, jūmi. Trečiojo asmens vienaskaitos ir daugiskaitos vard. formos yra: ūnas, ana, amis (greta ūni's, ūnės). Vienaskaitos inesyvo prasme autorius pa- teikia tik vieną klausiamojo įvardžio formą, būtent: kame. Šiandien šalia šios formos ta pačia prasme daug dažniau yra vartojamas įvardis Rur?: kui ti bū'sti (gyveni)?, kur dabai tava dukté? Bet judėjimo krypčiai nusakyti visada vartojamas šio įvardžio iliatyvas kana?: kana ti vafiosi nakčai?, kana ti aimi, birk ča. Nuo literatūrinės kalbos atsiskiria taip pat parodomasis įvardis iz- saik, itoj, labai būdingas ir kitoms gretimoms su Zietela tarmėms, pvz., La- zūnų, Rodūnės, Varanavo ir kt. Skaitvardžiai tesiskiria tik viena kita smulkmena, pvz., vietoje kelintinio skaitvardžio antras tarmė vartoja Žodį kitas, o pirmoji šaknis yra išlikusi tik sudurtiniame skaitvardyje pusositro, pusefitro. Dažnai vartojami kuopiniai skait- vardžiai: dveeitas, trditas, katvertas, periketas, septi-netas. Veiksmažodžiui Ch. S. Stangas skiria daugiau dėmesio. Kai kurių veiks- mažodžio formų atsiradimą autorius mėgina istoriškai paaiškinti. Pavyzdžiui, kitų asmenų analogijos įtaka jis aiškina būtojo laiko vns. I asm. veiksmažodžių varidū, staidū, gduddu, skdlddu atsiradimą. Prie tariamosios nuosakos vns, I asm. formų dažnai prisijungiantį duslų labialinį -b5 arba -p (buū'čap, jocep, ai- čap, veščėp), autorius atsargiai mėgina identifikuoti su baltarusių 6(5:). Tačiau dėl formų su -pė (aičepė, burčapėgi, gulčepės), kurias savo spėjimui laiko prieš- taraujančiomis, jis griežtos išvados nepadaro. Plačiai autorius aprašo liepiamąją nuosaką. Zietelos tarmėje ši nuosaka padaroma su priesaga -k. Vienintelis pavyzdys be priesagos k yra a(i)md (se- na atematinė indikatyvo forma), kuris kartais dar pavartojamas liepimui. Ti- pinė daugiskaitos II asmens galūnė yra -z, tačiau retkarčiais pasakoma ir su 241 -tėr aikité, dirpkirė, Iš 1k. trumpašaknių bendračių padarytos imperatyvo for- mos yra tariamos su pailgėjusiu a, e: v@sk, mesk, kūsk, rdsk. Šiaip visur jau pranykęs po -k balsis -i išlieka prieš partikulą -g (paldukig) arba kirčiuotas (gulki“. . Chr. S. Stangui pasisekė užrašyti dar žymiai daugiau ir įvairesnių pa- vyzdžių su pusdalyviais negu jų dabar pavartojama Zasečių tarmėje, pvz. žmogus nūmirė dirbdami, dirbdama (-mds, mosi); bernūkas nugrūvo nug drklo jodami (jodamės, jodamd). Autorius yra užrašęs labai daug ir vertingos sangrąžinių formų medžiagos. Daug pavyzdžių yra surinkta su kirčiuota sangrąžos dalelyte, būtent: es. I. III asm. sėdasi, stojasi, randasi, stovisi; būt. l. visuose asmenyse sėddūs, sėdais, sėdomės, sėdotės, sédosi, stojosi, radosi, laidosi, gulési; būs. |. stosios, sésios, ra- sis, laisis; liepiamosios nuosakos srokis, stokités, gulki, gulkitės, sėskis, séskités; tariamosios nuosakos gulčapės, sėsčapės, juokčapės, skusčapės, stočapės; bendraies stotis, sėstis, gultis, rastis, Iaistis, Dėl tariamosios nuosakos sangrąžinių formų galūnės balsio, kurį Chr. S. Stangas savo apraše visur žymi ženklu ė reikia pridurti, kad Zasečių tarmėje jis yra įvairiai tariamas: ė, i, i“, i". Be vienos kitos jau minėtos pastabos autoriui dar reikėtų prikišti kai kurie transkripcijos nenuoseklumai (daugelis jų matyti iš aukščiau pateiktų pa- vyzdžių). Tiesa, dalis tų nevienodumų yra paaiškinama didelių Zietelos lietuvių gyvosios kalbos įvairavimu. Kita dalis jų galėjo atsirasti irgi ne dėl autoriaus kaltės, pvz., nevienodas ilgio žymėjimas dvibalsiuose: vef.šis, vef.šu, bet vefšip (183 psl.) ir kt, Tačiau šie dalykai yra palyginti nereikšmingi, ir nė kiek nemažina viso darbo vertės. Kadangi Zietelos lietuvių tarmė gyvena paskutiniąsias savo gy- vavimo dienas, Žmonės metai iš metų vis labiau pamiršta lietuvių kalbą, todėl daugelio Chr. S. Stango užrašytų formų šiandien jau nebegalima nugirsti. Šia prasme Ch. S. Stango darbas yra tartum šios tarmės paminklas. Gaila tik, kad autorius nepridėjo tekstų, kurių jis, galima manyti, nemaža užrašė. * * * Kitas, puslapių skaičiumi didesnis (viso 71 psl.), darbas nagrinėja Bal- tarusijos TSR Rodūnės raj., Žirmūnų ir Bastūnų apyl lietuvių dzūkų tarmę. Jo autorius Olaf Brochas, kuris kalbininkų pasaulyje yra žinomas kaip puikus fonetikas, turįs daug nuopelnų slavų filologijai. Dabar šio mokslo veterano; turinčio jau daugiau kaip 90 metų amžiaus, darbo susilaukė ir lietuvių kal- bininkai??, Savo apraše O, Brochas naudojasi medžiaga, jo surinkta 1895 m., kai visas šis kraštas dar buvo žymiai lietuviškesnis. Autorius mini, jog lietuviškai jis kalbéjesis su Aradnds (I. Horodno) dvaro valstiečiais, kurie mokėję kalbėti taip pat „po-prostu““, t. y. baltarusiškai, supratę rusiškai ir lenkiškai. Mišriai žmonės kalbėję netoli esančiame Lapėtiškių sodžiuje. Tai> pat lietuviški buvę Grubény, Puodžių, Pdaradnio, Zaniūnų sodžiai. Taigi, šios O. Brocho pasta- bos yra labai vertingos pažinti šio krašto gyventojų istorijai. Pavyzdžiui, apsi- 0 O, Broch, Zum Litauischen siidlich von Vilna, — ,,Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap““, Bind XIX, S, 1—71 (1958), 242 lankius šiame krašte po 60 su viršum metų, t. y. 1957—1958 m. jau matytį kitoks vaizdas. Tiesa, lietuviškai mokančių senukų dar galima sutikti ir dabar beveik kiekviename Rodūnės raj. sodžiuje. Kompaktiškai lietuviški sodžiai yra tarp Rėdūnės ir Pūditvio sodžiaus (į pietus) ir šiek tiek pradėję baltarusėti lietuviški sodžiai tarp Rėdunės ir Plikių sodžiaus (Žirmūnų apyl. —į rytus). Plikiai taip pat dar tebėra ištisai lietuviškas sodžius. Bet, išskyrus šias apy- linkes, kitur jau vyrauja baltarusių kalba, nors žmonės save dažnai laiko lenkais. Reikia pasakyti, kad O. Brochui daugiau rūpėjo parodyti lietuvių ir bal- tarusių kalbų sąveika fonetiniu požiūriu.!* Šiuo klausimu jis ketino parašyti plačią studiją. Tačiau jau pirmieji tyrinėjimo žingsniai parodę autoriui, kad toks darbas reikalauja daug ilgesnio laiko. Tolimesnį autoriaus darbą sutrukdė karas bei politiniai pakitimai šiame krašte. Savo medžiagos apie šią tarmę, jeigu ne Ch. Stango paskatinimas ir pagalba, autorius, sakosi, nesiruošęs spausdinti. Tačiau nežiūrint surinktos medžiagos nepilnumo bei fragmentiš- kumo ir pasitaikančių klaidų, tarmės apraše yra daug labai vertingų dalykų. Pirmiausia, autorius yra labai gerai užrašęs nemaža (viso apie 12 psl.) šios tarmės tekstų, kas teikia tarmės aprašui didžiulės vertės. Jų patiekėjai yra Jonas Kurauskas (iš Lapotiškių) ir Vikentas Jurčys (Jurczis, gyvenamoji vieta nenurodyta). Tekstai susideda iš trijų liaudies pasakų, dviejų dainų ir keleto liaudies kalbos nuotrupų. Kadangi autorius daugiausia dėmesio skyrė tarmės fonetikai, todėl ir tekstai sutranskribuoti nepaprastai tiksliai, pažymėti net ir labai nežymūs niuansai. Kiek daugiau pasitaiko priegaidės žymėjimo įvairavimų. Bet daugelį abejonių ir neaiškumų pašalina labai rūpestingai paruošti tekstų komentarai, Po tekstų pateikiami patys svarbiausi vardažodžių ir veiksmažodžių kai- tybos bruožai. Tarmė nepasižymi nė formų archaiškumu, nė kokiomis nors retesnėmis darybos priemonėmis. Ji žymiai mažiau turi tų įdomybių, kurių, pvz., randame Zietelos ar Laz(d)iny tarmėse. Tarmės kaitybos sistemos vaizdą galima susidaryti iš šių būdingiausių autoriaus pateikiamų dalykų. Vienaskaitos naudininko galūnė, kaip ir Zieteloje be i; kraštu, svecu. Be to, sustabarėjusiuose vardažodžių junginiuose su prielinksniais pasitaiko ir senosios galūnės pavyzdžių: ik ,„pačam vakari, ik, „abič- di. Žodis vagis vartojamas dviem šaknim vėg- ir vdg-, kurių vienaskaitos kilm; ir naud. sutampa: vėšo arba vafo. Dažnai daugiskaitos vietininko galūnės balsis s tariamas kietai, nepalatalizuojamas: katésee, širdzi'sė, seserose, geruosee, gerosae.!2 Kritiškai reikėtų žiūrėti į daugiskaitos naudininko kirčiavimą: arklam, svecain, voSani, va$am, su'nam šalia su'ndm, nes pavyzdžiui, Plikiuose ir apie Pelesą dažniau girdėti sakant arklam, svecam. U Pig, O. Broch, Uber einen weigrussischen Dialekt aus der Gegend siidlich von Vilna, — ,,Zeitschr, f. sl. Phil,.“, Bd. XXVI, S. 1—46. 12 Šių pavyzdžių transkripcija, kurią vartoja autorius, nesutampa su mūsiške, Atu- torius priebalsių minkštumą žymi visur, net ir prieš priešakinės eilės balsius. Ženklas @ jo transkripcijoje šiuo atveju prilygsta mūsų transkribuojamam a, plg. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto ekspedicijos metu užrašytas lytis: ruguosd, Zeirosa (žarijose). 243 Senoji priebalsinio kamieno vardažodžių galūnė yra išlikusi vienaskaitos kilmininke ir kai kurių daiktavardžių daugiskaitos vardininke: dukterés, akmences, piemenės (šalia akmenei, piemenei), seserés, šunės, dūkteres, sčeseres, Sines. Dviskaitinės formos retai sutinkamos: du kraštū, bet dzvi dūkreres. Būdvardžių kaityba beveik tokia pat kaip ir kitose tarmėse, išskyrus vienaskaitos įnagininką, kur vietoj galūnės -u kartais sutinkama -wm, pvz.: ge- rum, gerūm, šalia saldū, dzideli. Asmeninių įvardžių vienaskaitos kilmininkas nuo galininko skiriasi prie- gaide: nuk „tavi, savi, mani ir mani, tavi, savi, o daugiskaitos naudininkas nuo įnagininko - daugiausia kirčio vieta: mami, jūmi ir mumi(m), jumi(m). Parodomųjų, o iš dalies klausiamųjų ir santykinių įvardžių vienaskaitos įnagininko galūnė yra vyr. gim. -wom: tūom, jitūom, juom, kūom, o mot. gim. -uoį; tūoi, jitūoi, juoj. Labai dažnos sutrumpéjusios savybinių įvardžių vienaskaitos kilmininko formos: mad, ta, sa šalia mano, tdvo, sdvo. Skaitvardžiai mažai tesiskiria nuo kitų tarmių. Būdingos tarmei yra su- prieveiksmėjusios skaitvardžių vietininko formos: penRkuose, sepci'fiuosėe, aštuo- fiuosce, dešimceį, vienuolikoi, dzvi"likoiį. Jos vartojamos, kaip autorius pastebi, vardininko prasme tiek pavieniui, tiek derinant su daiktavardžiais, pvz., pen- kuosa žmonū. Veiksmažodis taip pat turi kai kurių senovinių ypatybių. Kitaip negu Ik, padaroma tariamoji nuosaka: suktdu, suktum arba suktdi, suktil’, verstdu, verstdi arba verse, verstiim, verstūt, mi'lort arba mi lol tu13. Užfiksuotos šios atematiniy bei kontaminuoty veiksmažodžių formos: įėdmi, liekmū, liekmi, ličėkma, miegmū, miegmi, niést. Dėmesį patraukia veiks- mažodis séc, kurį autorius spėja esant bendratimi, atsiradusia jo užrašuose dėl rašybos klaidos iš sėdėti (taria sédéc). Bet šio žodžio vartosena rodo jį esant esamojo laiko III asm. forma, kuri atsirado tikriausia sutrumpėjus žo- džiui sédzi. Pavyzdžių su sėc šia prasme Rodūnės, Varanavo, Jūrotiškių raj. pasitaiko nemažai: dnas sėdės if séc prié langčelo (Plikių k.); afi kélmo sėc iF lauka (Paditvio k.) Anas sėdos if séc iš nė sū kuodį ned.tarija (Lazūnai). Yra daug pateikta bendraties pavyzdžių, vartojamų su galūne e: dzu'ce, jėsce, dzi'gce, dukce, békce, likce, mikce. Kaip minėta, O. Brochas ypač daug dėmesio skiria tarmės fonetikai. Aprašo jis kiekvieną tarmės garsą, trumpai charakterizuoja bei parodo to garso variantus, neretai paliečia net fonemų susidarymą iš fiziologinės pusės. Taigi, šia prasme O. Brocho rytinės Rodūnės raj. dalies lietuvių dzūkų tar- mės aprašas yra naudingas ne tik dialektologams, bet ir apskritai besidomin- tiems lietuvių kalbos fonetika, Čia pat autorius pateikia nemaža vokalizmo ir konsonantizmo pavyzdžių, iš kurių galima nustatyti aprašomosios tarmės vietą lietuvių kalbos tarmių sistemoje. Lk, garsai ą, g tarmėje išvirtę ww, i"; kraštu“, kati', Žusis, ti"šū, tu soil gri'*žū, o mišrieji dvigarsiai am, en palieka sveiki: Žvengts, pasraigou, v@mc; 13 Negalima sutikti su autoriumi, jog é po kietojo / visai sutamséty iki w, Kiek žinoma, šioje tarméje ė po / išvirsta tik vidurinės eilės balsiu es: kalbék, ci'lėk (Plikiai). 244 Tvirtagalę priegaidę turintieji (o kartu ir nekirčiuoti) dvibalsiai au tar- mėje išvirsta ou: rouddna, potūkštė, groilsmas graužou. Kitų tarmių e žodžio pradžioje atliepia šios tarmės as Gglor, ažeras, alkūtnė, aralis, akéc, aina. Kietasis i (transkribuojamas 5!) tarmėje pasitaiko vietoje u priešdėliuose nbl-, Žbl-, sol (ndtvedė, Soimani:, žoispi"rė, sbismušė) vietoje ė, einančio po I(in žolės, dzirgėlėt', dukralors, mi"lov'c") ir slaviškos kilmės žodžiuose: štėrkas, mbis- lijo. Be priebalsio / tarmė taip pat kietina r: turū, ndru, rūtas (retas), ragéc. Autorius pastebi, kad tarmė dzūkuoja, t. y. priebalsius £ ir d prieš i ir ie išverčia afrikatomis c, dz: nmnakcis, ci'lovc, širdzis, ciek, dziėdas. Bet prieš naujai atsiradusį :'* šio virtimo nėra, pvz., sblįčdi'" (suėdę). Nemaža vietos O. Brochas skiria taip pat tarmės kirčiui ir priegaidei. Autorius teisingai pastebi, kad tarmės atstovai dažnai neskiria savo tartyje tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidės, nes kirčiuotą skiemenį taria lygiai, balsiui nei kylant, nei krintant. Būna atvejų, kad tarmės atstovai vietoj tvirtapradės priegaidės ištaria tvirtagalę, dėl to ir paties užrašinėtojo, t. y. autoriaus 1895 m. užrašuose pasitaiko priegaidės žymėjimų, nesutampančių su Ik., o taip pat tarp tų pačių tarmės žodžių, pvz.: veizdék, gi‘vas, dzi"ksta, pardijo, pardja, parai, tdi, toi, saldzdį, Li-doj (28 — 29 psl.), tdm, saldzom, gerom, gerom (26 psl.), žmogūm, swnum, suwnam,sunam (22—23 psl,), dukterim (24 psl.). Be minėtų kirčio jvairavimy, apraše taip pat yra nemaža ir kitų tran- skripcijos nevienodumų. Pavyzdžiui, vien nekirčiuoto o redukcijos laipsniui pavaizduoti autorius vartoja kelis ženklus 0p, oe, 2°, 2: negalžjos, palikos (55 psl.), drkl (20 psl.), greta drklo, paliko. Todėl visai natūralu, kad toks au- toriaus siekimas užfiksuoti visus gyvosios kalbos svyravimus bei tarties niu- ansus (už ką reikia didžiai autorių vertinti), privedė jį prie sudėtingos tran- skripcijos sistemos, kuri ne visada mums yra aiški ir suprantama. Taigi naudotis šiuo darbu reikia atsargiai ir įžvalgiai. Tačiau, nežiūrint minėtų ir kitų trūkumų, O. Brocho darbas apie pieti- nių dzūkų tarmę yra didelis ir vertingas indėlis į lietuvių dialektologijos mokslą. HOBbIE TPY/Ibl O JIAKTOBCKHX TOBOPAX A. 10. BHJIYTHPHC Peswome B nawmoit nadopmauuu naercst 0630p ABYX PabOT H3BECTHHIX HOpPBEX- “CKHX f3bIKOBeJ0B mnpogeccopos, akagemukoB O. Bpoxa nu X. C. Crasra o FOBOpaxX JIHTOBCKOFO SI3bIKa. Bo-nepsuix, naercsi xapakrepucruka cTaTbH X. C. Craura „Die litau- ische Mundart von Zasé¢iai im Gebiet von Wilna“, HaneyaTaHHON B S3HIKO- ‘BeJlYeCKOM HOpBeXKCKoM XKypHasie „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap®, t. XVIII, crp. 171-201. B HacTosiuiee BpeMsl yIOMSIHYTasi MECTHOCTb BXOJIHT B -cocras [1AT/I0BCKOTO (3ertesbCKoro) paiiona, I'popuenckoii 06a. Besopycckoil CCP. 245