Lazūnų tarmės tekstai

LIEETIU.VITŲ KALBOTYROS KE AUS L MALT LIER V.O S T S R MOKSLUAKADEMIIJA LAZŪNŲ! TARMES TEKSTAI J. SENKUS Apie tarmės pagrindines ypatybes žr. straipsnį „Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai“ (Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A, 1, 183-194, 1958). Papildomų bei platesnių žinių ar atskirų aiškinimų manoma duoti vėliau. Be to, tikimasi vėliau spaudai parengti ir daugiau tekstų, užrašytų 1958 m. Čia pateikiamieji tekstai yra užrašyti 1952-1955 m. iš šių tarmės atstovų (Jūrėtiškių raj., Baltarusijos TSR): Audzevičiūtės Viktorijos, gim. 1892 m., Dervagių (Dievergių, Gervagių) k., Buikos Juzepos, gim. 1872 m., Lazūnų k., Jarmalavičienės Antaninos, gim. 1856 m., Lazūnų k., Kemeišio Jono, gim. 1912 m., Ūosiagirių k., Maceikienės Marijos, gim. 1870 m., Joskūnų (Jaskūnų, Jaskevičių) k., Labočiaus Juziuko, gim. 1884 m., Vild(z)iky k., Varnelienės Marijos, gim. 1889 m., Pasalii (Pūsalio) k., Varnelio (Varnelės, Varaniuko) Jono, gim. 1902 m., Pasalių k. Tekstus užrašė A. Laigonaitė, J. Paulauskas ir šių eilučių autorius. Pastarajam teko juos parengti ir spaudai, pašalinant kai kuriuos nevienodumus, neaiškumus... Dalis nevienodumų, ypač kad taip yra pačioje tarmėje, teko palikti. Pridėtas ir retesnių žodžių bei slaviškų skolinių žodynėlis, Čia pateikiamuosiuose tekstuose fonetinės transkripcijos pavartoti tik kai kurie būtiniausi skirtingi nuo literatūrinės kalbos rašmenų ženklai, pvz.: 64, 4, I, a',e* (nekirčiuoti ilgi), Tekstai pirmiausia skiriami tarmės morfologijai, sintaksei ir leksikai pavaizduoti. Jie tam tikru atžvilgiu yra svarbūs ir tarmės fonetikai. Be to, šie tekstai reikšmingi ir kai kuriais kitais, pavyzdžiui, tautosakiniu, istoriniu, etnografiniu, atžvilgiais. Kaip iš šių tekstų ir minimo straipsnio matyti, Lazūnų ir gretimų kaimų tarmė priklauso dzūkų puntininky tarmei. Abidvi šios fonetinės ypatybės yra gana ryškios, nors, Žinoma, pasitaiko dėsningų ir nedėsningų išimčių, Vienų tarmės atstovų kalbos fonetika yra labiau iškraipyta bei sudarkyta, kitų — mažiau, tačiau visų kalboje yra jau labai žymi baltarusių ir lenkų kalbų įtaka. Ji 1 Vietos žmonių tariama Lazūnai, Lazūnus (Laziinai, Lazūnūs). Kai kas mano, kad Ik, reikėtų rašyti Lazdūnai (plg. tarimą laze vietoje 1k, /azda), tačiau kol galutinai nėra paaiškėjusi šio vietovardžio etimologija, čia rašoma Lazūnai, Plg, aukščiau minimą straipsnį ir P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, Dorpat, 1930, 215 akivaizdžiai matyti ir žodyne. Lietuvių kalbos istorijai ir dialektologijai daugiausia Vertingos medžiagos duoda tarmės morfologija — ypač pabrėžtinos išlikusių keturių vietininkų ir liepiamosios nuosakos formos. Kai kurios jų yra reikšmingos ir lyginamajai kalbotyrai. Iš čia pateikiamųjų tekstų, gal būt, vertingiausi yra užrašytieji iš Pasalių ir Dervagių kaimų tarmės atstovų: mat, šie kaimai iš visų aukščiau suminėtųjų yra bene lietuviškiausi, nors ir Čia geriau lietuviškai moka ar kalba tik senieji Žmonės. „Lazūnų tarme“ bei ,,Lazliny tarmės tekstais““ čia vadiname iš tradicijos. Minėtuose kaimuose, iš kurių gyventojų užrašyti duodamieji čia tekstai, kasdien vartojamoji, oficialioji žmonių kalba yra baltarusių. Be to, tų kaimų daugelis gyventojų moka ir lenkų ar rusų kalbas, tačiau nemaža šių gyventojų dalis save laiko lietuviais, o kai kurie— lenkais. Bemaž visi jie yra vietiniai. Pastebėtina, kad kai kurie vietos gyventojai, nemokantieji lietuvių kalbos, ją vadina žagūnų bei žagūnska kalba, tuo ją lyg ir pajuokdami, pažemindami. Kaip jau minėta, Čia pateikiamuosiuose tekstuose pasitaiko nemažai, ypač fonetinių, nevienodumų. Jie atsirado daugiausia dėl to, kad: 1) pačių tarmės atstovų bei tekstų pateikėjų kalba tuo pasižymi (dažnai net tas pats žmogus tą patį dalyką nevienodai ištaria), 2) tekstai užrašyti ne vieno Žmogaus (užrašytojo), o žinome, jog tokiu atveju visuomet pasitaiko skirtumų. Iš dalies tas pat pasakytina ir apie magnetofonu užrašytuosius tekstus. Rengiant tekstus spaudai, stengtasi išlyginti tik didžiausi bei aiškiausi nevienodumai, pavyzdžiui, kai kurių priebalsių kietinimas, tačiau ir tai daryta atsargiai, dažniausiai tik pasikonsultavus su iš tų apylinkių kilusiais, dabar Vilniuje gyvenančiais tarmės atstovais, pavyzdžiui, su J. Maceika—iš Lazūnų k. ir J. Petrausku—iš Daunorių (Dauroniūų) k. * * * Būvo trys brėlei: du razumni, tricias dufnius. Itas duinius ėmė ridlių i nuėjo; po loūkų kūsė i daskasé —i rado ciėlų vežimų gray. Ir atdj nam, i pazgyré brėliam itiem razumniem. ,,Ze, radoū ci€ly vežimų grašų““. Tai brėlei sako: „Zūras kap sutems, tai važūosim““. Aškiūkė arklį ir važūoja pi€ baciuškų, ir pastūtė jį vaftuosui pilnyt, o anys nuvažau un loūko. O jam pasakė: ,,Ka būciuška ais, tai tadū švyrkštelsi““. Baciuška aina kap kaftais vaftuosui. Ka būciuška vaftuosui, tėp anas tuinū būciuškų pei galvų. Būciuška ir ažmigo. Ateido anas jump razumnump un loūko ir jaū sako: „Būciuškui švyrkšteriau“. Tai any tadū sako: ,,Ky tu padarei?“ Su grašais atvežė namud. Iškasė dudbj tvarti ir būciuškų pakuopė. Mūciuška jieško vienų di€ny ir kitų dziėnų. Baciuškos ne'ra. Tadū maūciuška surinko savūs susiedūs i davai pd būciuškai jiem gėrc ir uškųsc. Ir itie razumniejei sėdzi u stalo, gėria i valgo. O duinius, sėdėdams afi pėčio, sako: »Kab gėrc, ėsc, tai jr kam, a kap švyrkštelc, tai nebūvo kam“. Tai matiuška kloūso, kų dufnius ūtarija, Durnip klausiasi: ,,O kuf būciuška?“ Tai dufnius sako: „Tvarti aškastas““, Tai itie razumnieji iž Za stalo, skarei atkasė būciuškų, aždoūžė kazly ir tam daikti aškasė, Tai tadū duiniy ėmė ir vėda tad tvar216 tan, kur aškasta būciuška. Tai dufnius ėmė ridlių ir davai atkazdinéc būciušky. Kasa — dakasa. Daskasé ragump. Kldusiasi: „At jūs, baciuška, su ragais?“ Tai anys sško: ,,Kas kasa, daskasa“. Daskasė kapbitump. Tai klausia: „At jūs, biciuska, su kapkitais?““ Tai anys sako: ,, Kas!“ Tas kasa, Daskasé barzdės. „Tai mūs biciuska su barzdū?“ Tai anas kizly ity 4% ragū iž duobės ir sviedė jiem po kėjų. Tai tadū dnys sako: ,,Ka(p) buvai dufnius, tep i liksi“, * #* * Būvo sanas žmogūs, ir pamirė jo moterynė. Anas jaunų ėmė moteryni. Ale ita jauna ne uz dzi€do &o, ale už jo bėstvos. Nu, tai tadū visa kvard. Tai itas dzi€das klausiasi: „Kas tau yra, kd tū guli?“ Tai ot ana sško: „Aš nėgaliu visai. Ale susietka buvo ir man rodzijo, ka(d) tir suvaikščiotai až dzvylika kilometrų ir pirktdi medaūs gofciy. Ale raikia apsistkc su kailineis, su burnosū ir vaildkal apsiofic, ir basliky, ir suvaikščiocie dzvyliky kilometrų“. O būvo oré degū. Nū tai tas dzi€das usitaisé i nuéj. Atneša dūlias su medum. Kldusia: „Kū dyrpcie?* Emė ir pakastavéjo. Tai anas siko: „Tai pimacies nebus — žoliį nemoOZna kaštavdc““. Ana tais dūlias suvalgė su medum. Ir visa kvara nesili€éijo. Tai anas dzi€das sako: „Tai tū visa kvara“. Tai ana sako: ,,Susietkd būvo ir rédzijo, kat apsioutai vailokus, apsisektal kailinius su burnosi ir eitai susiedniui šūnį pavarin€tai, kat anas sustriestai. Tai anas ity šūnį varin€jos po laukis, šuo i nuilso ir namon biidon. Anas būdėj kap aZspyré ji, kap und@ un vézy, kap ėmė malc, šuoj i sustriedé. Anas atneša ir klausia, ky dyrpc jiep. Tai ana sako: ,,Cigdnam ir raikia gatdvyc®. Tai anas pastatė ir davai gativycie. Gativijasi— jau gatava. Tadū anas sako: ,,Pakastavéjl Ana pasakė: ,,NemodzZna li€karstos kaštavdėc, sakei“. Tai anas tadū difZy rasijūosė, koūdrų rasklėjo ir diržū kat išliėčijo, tėp ir dabai sveika. Iš J. Labočiaus 1952 m. užrašė J. Senkus. Būvo bėba i būvo trys anūkės. Diėdas nenorėjo, kad ti€ vaikai aukti. Emė rogutdites, pasodino ituos vaikūs, Nita didelis šaltis, sniegalis daūk. Vėjas. If vėža ituos vaikūs mėdzian. Jali anas jūos numės ir pašaldys. Aima vilkas. ,,Stojis, dzičdai! Kuf ti veži vaikūs?“ —,,Mana bėba nenėr, kat anys būtai““, Itas vilkas kab duds itam dzičdu lopū, dzi€das if pargrūvo. Ir ažudaūžė diėdų vilkas. Ituos vaikūs apskabino lopū ir sdko: „Važūosim. Kui jūsei namai?“ Vaikai pasakė, ka tį ir tį mūsei namai. Vilkas tįsia rogutdites; itie vaikai sédz. Atavežė namėp. Klausia bėbop: „Kičšni vaikai?“ — „Mūsei““. —,0 kap jū momėa?“ —,Momū nūmirė: sirštos— nėra nei momds, nei bociės“. Itas vilkas pasakė bėbai: „Ka ti adūosi kam vaikūs, tai ateisiū ir tavi suvėsiu“. And pasiké: „Ugdysiu“. Tada sėdės vilkas. Boba ūtnešė lašinių, ari€lkos. Itas vilkas lopdm ir davai gért. Ižgėrė ari€lky, suvédé lasinius ir tad bobai pasūkė: „Štė, ūgdai, ba a3 tavi suvésiu®. Nu ir nuėj vilkas nudg bėbai. Vaikai liko. Nuldido dienas dvi ir ataina vilkas pazdairyt. Boba mergdites iSugdé i až jaunikio adavé. Ir aš vesélkoj buvol, vynų, mėdų gériau, al¢ nastruosu nebuvo. 16. Kalbotyros klausimai II, 217 * * * Būvo bėciap (bdciep) vienas sūnūs. Anas bocids zbridijos. Nenorėjo, kad anas būt un svieto. Atdjo žįdas po lūngu ir ūtarija: „Kū th man pardūosi?“ Anas sūko: ,, Manip pėdlas yra“. Židas ataina pirkičn ir Ūtarija: ,,Kur tavo pėdias?““ Sūnūs sdko: „Um pėčiaus“. Zydas siko: „Kų tau dūot az pčddlų?“ O sūnūs sūko: ,,K{ tū duūosi, tai man gerai; dūosi šbiMtų, dū““. Ziras Zydas išemė du škimtū ir davė, o bocid gūli un pėčious. Itas žįdas rasegé savo šūsponį ir un to di€do sūko: „Lafi nud pėčious!““ Ita bocia nuliūdo. Ž$- das apsegé, ufisuké ir nūvedė vežbiman, posodzino ir nūvežė namėp. Itas di€das sdko un žydų: „Važuūojam Jujėn“. Atvažiavo Ivjdon, nuvėjo ir aprūšė Zydu(i) visų savo loūkų ir pifkiy—ir visa kų aprašė. Itas Zjdas atvaZivo namop ir vaZuds to sūnoūs — išmės iš pirkids. Tas gi sūnūs dairosi — štė, ji išvarinėja iš pirkios! Davai veikt: „Kū tu padarei?“ —,,Aš te(p) padaraū, ba tu mani paidavei““. Davai bocei runkas bučiūot, kad choc trupuciūką pamestų. Zydas sako, kad neraikia — ir neimprūšė bocids. * * * Buvo kidtinas ir kiškis. Ir nuv€jo abudu ves€lion. Pasakė muzikai kiškis, kad Zaist{, o kitinas sto ir liš vui-vui-vuf. Ir buiki¢ja. Kiškis adbégo katinėp. —,, Kil més šėksim?“ Katinas sdko: ,,Kii tu nėri“. —,,S¢ksim angličzų“. Nuvéjo kiškis su kdtinu (okt. Kiškis ri€zvas, o katinas nė tékis. Kab duds katinas kiskiu(i) lopu. Ėmė kiškis ir grūvo un Zamés i isitysé. Nu, ir tas kiškis jaū ir gaišta, Katinas davai veikt. Ėmė kiškis ir nubėgo. —,, Ka tu mani musi, — sako, — tai tu vienas šoki“. * * * Būvo merga ir turšjo bėrnų. Ir ūnys būvo raspusni. Anas davdi jai ūtaryt: „Aš tavi imsiu“. A po tam &mé tokių Zoli i tų meigų pakuopé. Ėmė ir prisisapndvos ana bėčei. —,,Tėvūli, atkask mani, ba mani pakuopé be parūs“. Atkasė, o ana gyvą. I davai ūtaryt, kad svietas būs nūtai didelis, ale doūg dufniy. „Iš td svieto nebūs gerai, ba itas svietas dufnas, o itas, kur mani paguldė, pac aciguls“, Atūjo anas namėp i acigulė miėgo. Ir nesikėlė daugiaū. And sako savimp bėčiump: ,,Std, anas neusikels, ba dnas būvo negddnas, o aš godna, spraviedlyva merga‘. Anas gulėjo trejus metus, un ketvirtį usikėlė dūkū. Tas diikas nudj po sviety. I ūš to dūko usikélé negerai, ir doūg narddo paguldė. * * * Būvo bėba sena. Pasodino vištų ir isėdėjo maskeldiCius vištelaičius, Sédos ana pas akmendit i ūtarija: ,,„Kū més daba dyrpsim, kap aš jus ūgdysiu: nėturu nei grūdų, nei šaudų, nei dūonos, liš vienas undudj. O vištelaitė jai acūkė: s„Štd, momūla, nebėdavėj: aš ižsivysiu visūs ir išugdysiu visūs, manip yra visko — i dūonos, i grūdų, a ūndenio nėturu“. O kita vištaitė acisūkė: ,,Std, més negérsim ūndenio, mės pienélj gėrsim, mūsp karvšitė yra, més ją laidysim, ir išugdysiu aš jūs visūs“. Padugo, padugo tie vištelaičei, ir kdp Ėmė šnys poutūs dėt, dėjo anys dėjo, prideda, primuša i Zpivija, Tėkia bohėta bėba stojds ažū 218 vištelaičių — nežkinėjo, kuž ana savo gėrybių dėt. Grady prikrauna pylnus kišeniūs, o kap nakcis ataima, i tič gradai visi pragaišta. Kap &mé bėba bėdavėt, Ėmė galvdn i durna pazdiré. Ana durna būvo dvejūs metūs, ui traciį mėtų bėba Ėmė i nūmira, Itie višteldičei nuvėj po svietų vundravėt. Kas sugūvo, tai mūnas, o kas nesugdvo, tai neturėjo. Kad ragėjį būtoū, būtoū prigaudį. * * * Sosičtkos borési viena su viena. Viena ūtarija: ,,Teduoda tau dičvas dvéjetų vaiką“. Ėmė ir dau dičvas. Tai ana pasakė: „Kėl gyva būsiu, nigdi nepakéiksiu®. * * * Būvo vesčlia, i pasédo až stalo maladi€zius. O tį būvo tokis Eeraunykas. Nedoū jam ari€lkos. Anas sdko: ,,Kab jūs sédit, tėp jūs Zyvai askrisit“, Anas nuvėjo paz duris ir stojos. Ir padarė visiem—i mergėm, i bernam. I panuvėj visi médzian, o jaunėji nulindo papečėn, su kvietkū, su veliū. Zaras bočia ir moma davai veikt —kap cia būs? Anys pasodino ity čaraunykų, davai gyrdzyt. Kitos meigos ir bernai negrįžo, o dnas sako: ,,Lafdz iš popečės!““ Ana išliūdo, alė vesčlia ižgvėro. e * * Vienas žmogūs devynelius metūs būvo vilkų. Uū devintū mėtų atdjo namop ir liūdo pef tvordlur'. Ir tėkis difžas jamp plyšo, ir stojds žmogūs. Visa smuska nugrūvo, liš viena vuodega liko. Anas būvo maZu pifikelius metūs ir nūmira su vūodegu. * * * Grūdu, grūdu pelalsi'; virė moma košūlbi'—maskickaū puodély gardickų kode. Itam davė, itam davė, itam nėdavė. Cia kalnėlis, cia lobėlis, godnas undenélis. Iš A, JarmalaviCienés 1952 m. užrašė A. Laigonaité ir J, Senkus. GeguZélnl, paukitélel, nesédékie ufi viozuolo—ackris tavis® vanagélis, papils tavas pliiksnas, razbaidz§s maskus vaikelditius. * * * Aisiu pavaikščiosiu, aisiū pauliavésiu: dabai mana para, dabai mana valia — pa(s) savo motūlki", pa(s) savo bociulsi'. * * * Dziedzienuités, susietkélés, nezdairykit pro lung€li—pazdairykit pro ščėlšlį: kokia mano draugė graži, kap aguona darz, kap roz€lé sodi. 2 tūvįs < tavįsp < tavesp 219 * * * — Cyko, pacyko, kad ménélis tėka, Ko tli, merg€la, teip aukštai $6ki? — Kėl man nešėktie, kdl man nedaindotie—ketino bdcei az jaunikio duotie, Iš M. Maceikienés 1952 m, užrašė A. Laigonaitė ir J. Senkus. Aima ir aima krūgū nog viends sia'los kiton sia‘lon ir aidami visa Asilkas vitarija: „Pacys žmėnės sau ponais yra. Zé, visa dziėvas davė žmonėm(u) un patrabos““. Jamp itai tėkia preslovija buvo: ,,Vilgai duonų ir duo Zmoném(u); valgai duonų, ale žmonių negūbij“. Asilkas pradėjo mokyci, kad žmonės zgūdoj gyvėnt ir kat visiem būt gerai. Ir nuvėjo toj ciesa po visų sviety. Isigufido ponai ir davai gaudzyc ty Asilkų. Ilgai any ješkėjo jo ir visa negalėjo rasci. Vėt cie sapcyni brėlei ažnorėjo ponais būci. Asiūtarijo, kap iždūoci, ir ponai rodzi tais razbdinykais ir vadzino sa broleis. Kloniojasi ir dūoma dvarūs, daug grūšų ir visėkios gerybos. Davai ci€ razbainykai žmones untarendzinčci, kad any ižduot ity Asilky. Pierifiko pdnai maskoliūs ir ušpūolė un Asilko. Asilka nežinėjo niško ir guldėsi mi€go. Cia maskėlei ušpūolė un jo. Surišo pavidziom ir dratu runkas ir vėda ponėp. Prisriūko daūg žmonių, škada jiem Asilko, ir nėr ko jiem ir padaryc. Vėda maskolei Asilkų dvaran, a žmonės tįsiasi paskufl juos. Aplaidį galvas, o bébos veikia, ir būrasi, ir kaunasi akmenais, pagaleis. , Tuoj čėsū susriūko ponų, kat kdc un galvų sau vaikščioj kap vilkai. Ze, sugavo Asilkų, juokiasi, ūkoja, runkas trina ir predumėja, kokių korų dūoci. Vienas sako: ,,Skiiry no(g) gyvo lupci®, o kitas sūko: ,,Pakirc az liežūvio, kat visas svietas žinot“. Kol any rėkė ir kėrų praznėčijo, Asilkas isiguūdo, patraukė pavadelas ir žmonėm pasūkė, kat imt ponų Čertas, Žmonėmi bėdės nebūt. Tep pasakė Asilkas ir nuciko—liš iš to daikto paspylé kamuoldiciu pie žami. Isigufido ponai i drėba, o Asilkas, sako, uliavėjo un svieto. Iš J. Buikos® 1952 m, užrašė J. Senkus. Mediū pešta, namdn nešta, kumpaii unkišta (simanos: anys medin pėšasi, namdn nėšasi, kumpaū kišasi), Šėtėjos, mėtėjos, pas kumpų stėjos (šlūota), Vidū dvdro žarna kūro (švirkšnis), Pilnas tvartas avytių, vienas baronas bliauna (bažnyčioj žmonių doūk, a vienas kūnigas giema). Kumpė drabezi, ka ragi, nesakyk (vištos papeččį), Vidū dvaro žvakės karo (skrieplei karo, ka marėzas). 3 Tekstas yra svarbus palyginimui: tas pats, bet pilnesnis tekstas iš jos pasakojimo užrašytas P. Arumos, žr. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, 38-40, Dorpat, 1930, 220 Paci kamarėj, a kasos ori (morkva), Panelė krūlicka, graZicka, raudonicka, kap unt jos pažiūri, ašaros byra, veikcie néris (cibūlė). Ponélis dvidešimt kaptdny apsé€gis (kopūstas). Aš galiū prisiekt, ka cia yra tūkstantis (agiiona). Keturi štikai, du patikai, sapcifitas samachodas (karvė). AZ tvoros — tralialid (liezuvis). Vienas skdze: „Svietūok, di€ve‘, kitas skdze: ,,Neduok, diéve, tricias sako: ,,Kab diena a naktis — iškėtį akis“. „Krūlicka, maskicka — visų svietų defigia (adatėla). Visi pi€ duobės su bulavom (su šaukštais prie bliūdo). Ziémy i visary vienas cviétas (aglė). Kumpi trupucys (pėcius). Iš M, Varnelienės 1952 m, užrašė A, Laigonaitė ir J. Paulauskas. Dza, dzievūlis mana, dzi, mielasai mana, da, suūku biic, da, suūku un svieta gyvénc; tolioli, musét, jali nedalduksim, gerioū, musét, jaū ir nebus Nėra nei broldlio, nėra nei sesūlės: nėr pas kū pristulyt, nėr pas ky priskilyc be savii radnijjy. Kad būt radnickai, tai aš su jeis paflitarytou, aš su jeis pazrokavétou: rasakytou aš savūs vargelitis. Péréj mano dzien€lés, péréj mano jaunos adzynélés. Neturėjau as veseloscios, nigdi aš nebuvoll vésela i, musi, jaū nesulauksiu. Tep aš nenéru jaunų dzien€liy, alė kad atait mana mamila ir pas savi priifit, bd man yra trudna. * * * O tu, mano sūnėlis, di, mano mazysai, da, aš tavi norėjau išūgdzyc, ka tu man karvditj ganytai, kat paauktai didésnis, da, tu man duonélés azdifptai, mani sénicky penétai, da, tu mani klausytai, ir aš turtou uf tavi dziauksmu. * * Duktdite mano, ka tū išauktai, kuodėlį verptai, stoveliūs austai, rietimėliūs sukraudzinėtai, ir aš tavi ištaisytou až jaunikio. * * * Pasodzinsim būlbas, a tadū atpildzinésim, a tadū kasim, pirkaitėn važuosim, o tadū valgysim. Linūs minsim, o tadū blaškysim, o tadu veipsim, o tadū ausim, o tadu balcysim, tadū marškinius siūsim, o berniūkam kelindites, o mergūtom sukienkėlas i marškinšičius ir iStaisysim až piemendiCius. Karvaites ganys, ka pienčlio dot, ir būtų aduot i gasudūrui į i mūmi. Ot tėkia mūsų gyvėntuvė, ot tėkia mūsų būtuvė. * * Aš pac mikitis, mano sūnus tutūtis. Un kims€lio sėdėjau, margų polity sudėjau, Aš tii poūtų ciociūlai, ciociūla man kukūlį, Aš tų kukuli upélén, 221 man divé upėlė Zuvéle'. Aš tū žuvėlei' strielaičiui, strielditis pragéré i pramyžo ir tris karalius išvydo asimyžėlius, asišikėlius. * * * Jali až jaunikio aimu, savo mdūmų metū. Svetimds momės momū nesnorės vadzinc, o britku tūtu vadzinc, Uū naujų kėjų stondvijuos ir un naujų parétky. Svecimi mani pasiųzdzinės, o man jaundi raikia klausyc. * * * Oi bernai nūtai kytrūs: mergutas zgodnai padzvildzinėja, o tadū jama i pamiršdzinėja, Patrina jaunas dzienelds, ni€kur aš negodna tadū, niėkur nėlimpu: nepriimtat nei bernūkai, nei mergūtos, ir nėra kampūnijos. Runkas ažveičia, un rufiky pameta, gyvėntuvę sūtrina, * * * — Dot, doll, doū— kui aisi? — Dalgait] kalt, Sienditj Siendut. — O ki tu Siendiciu ituoj dzyrpsi? — Karvdit] penésiu, vaikelitls gyrdzysiu ir ugdysiu, kad anys aukti ir kad manjs sends dazdairyt. * * * Rugėlei auga, o tadu krosūoja, a tadū prislaidzinėja, a tadu i daspėdzinéja. Tadū pjaunam, tadū važūojam kluonėliuos, o tadū kuliam, mais€liuos supildzinėjam, o tadū malam i duonų kepam. Iš V. Audzevičiūtės 1952 m. užrašė A, Laigonaitė ir J. Paulauskas. Jiš pavūsaro rafika plūhūs, akécids, pataisinéja vežimūs, vėža kalvėn, untaisinėja. Tadū dzyrba — pastrankūs sulaizdzinėja, tai vadelas, Tadūr nūveima loukafi, prazdiedzinéja drce, pėrsikrikščijus (pėrsikrikščinėja) pirma, aškiūko arklius ir paprašo dzi€vo, ka dzi€vas dūot(ų) gerai dzyrpc, ka dzi€vas dūotų uzražėjų. Tadū kap ataic jaū tas čėĖsas, kui važūoc trųšas, aškingdzinėja vežimai ir raūka su būobom, vėža loukafi. Tadū sodzina bulbas, miežūs, kvieciūs. Ataic jau šenūvimas, rafika dalgės. Nėra dalges, tai nuvažūoja Ju(v)jon, peika dalgį. Nūveima médzian, ūškerta ity dalgakocj, rūkavėtį untaiso ir iškala dalgį, ima bobėlsi' tarbdn ir aima pievon šenšuce. Tadū jaū ka(p) pastėv dzienas dzvi ar tris, raūka grabliūs, vežimafi aškiūko drklj ir važūoja pievon, untaisinėja nosylus, grabūoja, mėta kūg(d)in, sūmeta kūg(d)į. Tadū jaū aceido svinta Ona. Raūka bėbos pjautuvūs, nūveima kalvėn, ižduūcija albo ima padūro naujūs pjautuvūs. Tadū any ituos pjautuvūs untaiso gerai, kad nebūt nekokios ostanėvkos. Kad nūveima pjauce, būsta, un dziends bėba išpjauna kūpų tris ir dzvi ir pusketvirtds, visap kap. Tadū pastūto mandliūos ir, kap sausi rugei, sūveža klūonan, Tadū kap ataima jaū ruduėj, raūka spragelūs, pauntaiso itūos jungeliūs, kur pas spragelūs, iždzovina 222 ir kūlia. Albo, būsta, kur un malatornias nuvažūoja, Jujėn atveža, pefka malatornids ir malatorniom kulia. Ale daugūmas nékulia malatoniom, ale ito spragelais. Zménés labai, sakyte, jau mūs gyvéno slabai, žimės maza būvo josei, tai viso daugūmas kulia rufikom. Kadai jau tai dalig mėtų pérej tam, ka būvo švedai, o aš tai gerai nemenu, kap any if kur any. Girdėjau, tai kij pūsakoj seni Zménés. Būvo toki švedai. Vaikščoj. po sia'las, ir ataidin€jo žmėnės. Ne liš kų any ataidingj, dle ir bobom cickas atpjaudzinėjo. Tadu iž ito jau dziėvas un jų nūtai zbitkavėjosi. Jiem tokių davė blūdų, nu ir iš to blūdo any jau pradėjo blūdzyce. Tadū Ėmė ūny siedndvycis un arklių. Galvės arkliėp necigrįždinėjo, ale any acigrįždinėjo vuodegėsp ir, buvo, po dzvijos, po trijos sėdnūvijosi ufi vieno arklio. Pradėjo any jaū pragaizdinétie ir pragaišo visi. Ir potam kaškutž uš Slabadės kapčei būvo jų, kur any jau tį pakuopta, ir juoski buvo tį gruošei zilato. Toki žmėnės nuvėjo, prazdéj atkazdinéti. Ir pasūkė: „Nekliudzykit jūs tų kapčį—nemėžna: kur tu nepadéjei, tai nekliūdai““. Ir visa ničkas nekliųūdė. Tai jau daugūmas mėtų pėrėjo, kap tai senei pasakojo kadaise visa seni Žmonės. * * Kap lyš ataic jau kalėdos, un kalėdų sūsranka jaū tai visa šeimyna, jau un kiicids. Atneša iš klūono tį šiėno Zupsmélj, padema un stilo ir tį šičnų raskreca un stūlo, apklėja skdterci ir tadi padema aplotkas un stilo ir ima moma tį ar bocia gūrina itas aplotkas visiems viską dalija visai savo šeimynai, kiek yra pirkičj, ir jos jaū kalba, ka dzievūlis dūot dalauktūmėt visi kitų kalėdų, visi būtūmit ir sveiki, ir gyvi, ir kad vestūs, kad visa būt gerai. Tadū jau ima atneša, padema un stalo dūonų, tj kviecičnių, sūvera grybų, silkį. Būsta, kap nėra silkės, ir teip be silkės apseima. Kuličšė, iš miežinių kručpų padaryta, vadinasi pancudkas. Tadū ity visa padema un stalo, pastato ir jau valgo. Suvalgo visa čYsta. Jau tas aguonas pastūtė ddbaros. Sūkalba visi poterus ir paprašo dzievo, ka dzi€vas dudty visiem sveikūtų ir visokiy gerybių ir sau ir skacynai, Tadū itai ima tųsyce tų šiėnų. Ne visi, ale daugūmas tūso tų šiėnų. Vienų trumpėsnį padédro, o visūs padaro lygiūs, ir tadū jau kuriam papuls tadu trumpų ušriūkce, tai jau tadū pasakoja, ka(d) tas Žmogus tį ar iz moterfi jau numifs. Ot kap tai taipice buvo mano pasakoj. Buvo Lazūnuosi kunigas, Petkėvičius, rdgis, Ot gerai navet negaliu pasakyt, ragis, Petkévitius. Anas turéj trisdešimt šašaris metūs ir numira. Tai tady itai pace tysé visi šiėnų, tai anas ištįsė ty trumpeésnj galų. Tai anas pasakė un visų: „Aš tai jaū dabaf skora numirsiū —Ot prisimifisit jis mano žėdzį“. Tai dnas pabuvo pasifitaro méno ir numira. Nuvazivo Valdzikuos — nūvežė jį kvar6p. Anas pabuvo ir atvazivi(s) namo acigulo iSkaft. O sūkė, kap spavedéji ity kvarų (kvaras labai jis būvo ar, nežinau), ir išlindo jam iš patalo tį iz ito, pas kų sėdzėjo, utėlė ir unkūndo, ir anas labai isiguūdo. Ir tadūr iz ito ūžgųscio jam padpuolé kvaraba, ir nūmira. Ot kap. 223 strielaitis — medžiotojas sūmarnavėti — sunaikinti sumiklyti — įspausti (sumerkti) į vandenį ščėlėlis — skylelé (plg. baltar, mubiJūina skylė“) šėtėtis — blaškytis štė — kas gi, ką gi šūsponis — švarkas, žiponas švirkšnis — svirtis švyrkštelti (-erti) — suduoti, smogti, kirsti tįsti — patiesti išaustą drobę baltinimui tuinas — lazda, mietas ūdaučas (ūdaučis) — našlys ūkrapu apmukinti — karštu (verdančiu) vandeniu aplieti {ikoti — šūkauti ūokolo (dkolo) — aplink uražėjus — derlius ūtaryti (Ūtaryti, vutaryti) — kalbėti važiūoti — vežti vandravėti — bastytis, keliauti večerinka — vakarėlis su šokiais vélias — velionas, skystos (permatomos) medžiagos nuometas vėstis — sektis vėzas<vėzdas — lazda, pagalys zūras — greitai, tuojau zbitkavėtis — tyčiotis zbridytis — nemėgti; nekęsti, šlykštėtis, biaurėtis zgada — taika zndkorius — žynys, burtininkas žaisti — groti žė — ot, kad žyvai — greitai TEKCTbI JIA3YHAKCKOTM rOBOPA 10. 10. CEHKYC Pesiome B cGopHHKe npe/tocTaBJIeHbI ĄKaJIeKTOJIOTHUeCKHe TeKCTbhI (PacCKashl, CKasKH H Np.), coOpaHbl B JMTOBCKHX JĮIEpeBHSX, pacIOJIOXKEHHbIX B OKpeCTHOCTAX cena Jlasynaii IOportuiickoro paiiona Benopycckoii CCP. BpeMa co6upanus tekcToB 1952 — 1955 r. B npe/iucJioBuu naetcs KpaTKasi HHQOpMALHA O MeCTHBX KHTENiX, H3 YCT KOTOpwX OblIH 3amHCaHbl TEKCTH, O MECTHOM TOBOpE, npHHAJŲJIEXALIEM BOCTOYHbIM A3ykKam. DoJsiee moapoGHbie OCOGEHHOCTH roBOpa Jans B craThe ,,Hekoropue ocoGennocTH Jlasynaiickoro rosopa‘* (Tpyast Axanemun Hayk Jlurosckoii CCP, Cepus A, I, 1958). B saknovenne Aaiorcs oObsicHeHHe Goviee pelįKHX H CJaBAHCKHX 3aHMCTBOBaHHH (CJIOBapb),