Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KAI KURIOS ZIETELOS TARMĖS YPATYBĖS A. VIDUGIRIS 1957 m. portatyviniu magnetofonu užrašyta keletas tekstų iš Zietelos tarmės (pietvakarių Baltarusijos TSR), kuri pastaruoju metu visai jau baigia nykti. Remiantis šiais tekstais čia nurodomos kai kurios svarbesnės tarmės fonetikos, morfologijos ypatybės ir duodamas tekstuose sutinkamų mažai žinomų žodžių bei skolinių žodynėlis. Zietelos tarmės vokalizmas ir konsonantizmas turi ypatybių, kurios, iš vienos pusės, sieja šią tarmę su pietvakarių aukštaičiais, iš kitos pusės — su dzūkais ir rytiniais aukštaičiais. Tarmės morfologija yra išlaikiusi nemažą senovinių ypatybių: vartojami visi keturi vietininkai, savybiniai įvardžiai, atematiniai veiksmažodžiai. Išsiskiria veiksmažodžio „būti“ būtojo kartinio laiko trečias asmuo bit(i) (buvo), prielinksniai sa, pie, prieveiksmių daryba ir kt. Tarmėje, ypač fonetikoje ir leksikoje, žymi slavų kalbų įtaka. Dėl to, kad Zietelos lietuvių kalba nebėra gyvoji, tarminėje medžiagoje gausu svyravimų ir nenuoseklumų. Baltarusijos TSR Gardino srityje Zietelos (taria Zietela, Zi'tela, bltr. Дзятлово, Дятлово, 1. Zdzęcioł) rajone yra du sodžiai, kuriuose galima rasti lietuviškai mokančių ir kalbančių senesnio amžiaus žmonių. Ši lietuvių kalbos sala, nutolusi nuo Lietuvos TSR sienos per 80 km į pietus (apie 150 km nuo Vilniaus, apie 50 km nuo Lydos ir apie 20 km už Nemuno) yra viena iš toliausių iki šiol žinomų lietuvių kalbos gyvavimo vietų už mūsų respublikos ribų. Kai kurių kalbininkų ir istorikų ji laikoma vienu senosios baltų etnografinės teritorijos liudininku. Lietuviškai kalbančių vietovių nuo šios salos yra į šiaurę už 60—80 km, pvz., Laz(d)ūnų ir Daunorių apyl. (Jūrotiškių raj.),¹ Ramaškonių, Dainavos, Bastūnų, Varanavo apyl. (Varanavo raj.), Žirmūnų, Kazokiškių, Pamedės, Užubalių, Pelesės, Ródūnės apyl. (Ródūnės raj.). Patogumo ir tradicijos dėlei ši lietuvių kalbos sala vadinama rajono centro vardu — Zietelos tarme, nors iš tikrųjų lietuviškai kalbančių žmonių dabar tėra tik šiaurinėje Zietelos pusėje — Zasečių (taria Zasėčai (gal iš Ząsedžiai), Zosečai, Zasiėčai, Zasėčai, Zasiėtė, bltr. Засеме) (3 km į šiaurę) ir 1 Plg. J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai, — „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, 1, 180—193, Vilnius, 1958. 195 Pagirių (taria Pagìrai, Pagìrai, Pagirìs, bltr. По́гиры) (8 km į šiaurę) sodžiuose. Žmonių pasakojimu, seniau, t. y. prieš pirmąjį pasaulinį karą ir anksčiau, lietuviškai kalbėję penki, o gal ir daugiau sodžių, būtent: Zasečiai, Pagiriai, Narčiai (taria Narčai, Narčāl, bltr. Но́рцевичи), Kurpėšai (taria Kùrpėšai, Kùrpėšos, bltr. Ку́рпеши), Dainava (taria Dainavà, Dainuvà, bltr. Яцвезь, Ятмезь, l. Jacwieź) ir kt. E. Volteris Zietelos dvaro inventoriaus 1580 metų sąrašuose randa lietuviškų pavadžių ne tik anksčiau minėtuose sodžiuose, bet ir pačioje Zieteloje, Strėloje (taria Strėlà, bltr. Стрела) (9 km į vakarus nuo Zietelos), Aleknavičiuose (taria Alėknavičai, Alėchnovaičai, bltr. Оле́хновичи) ir kitur. 1886 m. statistikos duomenimis čia dar buvo 1156 lietuviai2 Prof. K. Būga, apsilankęs čia 1906 m., pažymi, kad lietuviškai susikalbėti būdavę galima vien Zasečiuose su 400 gyventojų, o kita tiek nors ir lietuviškai nebekalbėję, bet dar daug ką iš kalbos tebesupratę. Pagirių ir Narčių sodžiuose lietuviškai tebekalbėję tuo metu daugiau kaip šimtas žmonių3 1933 m. čia lankęsis A. Valaitis rado Zasečiuose dar 31 šeimą, kalbančią tarp savęs (ir su savo vaikais) lietuviškai (95 suaugę ir 25 vaikai), ir 80 šeimų, kuriose senieji kalbėję lietuviškai, o jaunimas — daugiau baltarusiškai (245 suaugę ir 175 jauni), tačiau visos kitos 67 šeimos (309 asmenys) lietuviškai nebekalbėję. Narčiuose mirusi paskutinė lietuviškai mokėjusi moteris 1929 m., o Pagiriuose lietuviškai kalbėję tik du seniai. Lietuviškai kalbančių žmonių dar būvę Žybartaučinos dvare (liet. Žìbartaušcina, bltr. Жыбортовщина, l. Żybartowszczyzna) (1 km nuo Zietelos į šiaurę), o Girninkuose (taria Gìrni·kai, bltr. Гирники, l. Hirniki), Vėzaučiuje (taria Vezáučus, Vezáučis, Vezáučai, Jezáučis, bltr. Безаеві, Езобей, l. Wieżowiec) (7—8 km į pietvakarius nuo Zietelos), Giedgaluose (taria Giėdgalai, Giedgalāl, Giegzālai, bltr. Гезголы) ir kitur lietuvių kalba jau seniai išnykusi.4 Šiuo metu lietuviškai mokančių ir kalbančių daugiausia yra Zasečių sodžiuje (apie 30 žmonių, neskaitant lietuviškai suprantančių, kurių yra trigubai daugiau; tarmei užrašinėti tinkamų žmonių surasta tik apie 12—15 žmonių). Iš Pagirių sodžiaus yra dvi gerai lietuviškai kalbančios seserys, o silpniau kalbančių ar suprantančių galima būtų priskaityti ir daugiau. Šiuo metu viena pagiriškė, būtent, P. Chaleckienė-Dicevičiūtė (94 m. amž.) gyvena Zieteloje, o jos sesuo M. Vasiukevičienė-Dicevičiūtė (82 m. amž.) — Rybokų sodžiuje (6 km į rytus nuo Zietelos). Narčių sodžiuje yra keletas lietuviškai suprantančių, bet sunkiai lietuviškai kalbančių senukų, todėl jie tarmės užrašymui teturi labai mažą reikšmės. Pasak vietinių žmonių stipriausiai prie lietuvių kalbos nykimo čia prisidėjęs lenkų okupacijos metu varyta lietuvių kalbos draudimo ir niekinimo 2 E. Wolter, Die Litauer im Kreise Slonim Gouv. Grodno. — „Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft“, 4, 166—169, Heidelberg, 1899. 3 K. Būga, Lietuvos rytų saloje. — „Lietuvos ūkininkas“, Nr. 41, 498—500, Vilnius, 1906. 4 A. Valaitis, A. Mickevičiaus gimtųjų vietų lietuviai (apie Zasečių—Zytelos lietuvius). — „Lietuvos Aidas“, Nr. 209, 3, Vilnius, 1938. 196 akcija. Daug paveikusios ir ekonominės sąlygos: visos pačios tvirčiausios Zasečių lietuviškos šeimos žemės reformos metu (1932—1939 m.) pirmiausia buvusios išskirstytos vienkiemiais, nemaža lietuvių išvažinėję ir žuvę II-ojo pasaulinio karo metu, kita dalis pokario metais užsirašiusi lenkais ir išvažiavusi į Lenkiją. Dauguma tarmės atstovų turi daugiau kaip 60 metų, o jaunesnių tėra tik keletas. Taigi, lietuvių kalba šioje saloje gyvena paskutiniąsias savo gyvavimo dienas. Renkant dialektologinio lietuvių kalbos atlaso medžiagą, susidomėta ir sparčiai nykstančių lietuvių kalbos tarmių tyrimu už administracinės mūsų respublikos sienos, kaip antai: Ąpso (Brėslavos ir Vydžių raj.), Kamajų ir Lenčupio apyl. (Pastovių ir Svyrių raj.), Gervėčių ir Rimdžiūnų apyl. (Aštravo raj.), Ažierkų k. (Gardino raj.) ir anksčiau minėtuose raj. Maždaug nuo 1950 m. tyrinėjimo tikslais į šias salas lankosi respublikos kalbininkai, tautosakininkai ir etnografai. Pavyzdžiui, vien į Zietelą buvo atvykę net keturios ekspedicijos, neskaitant keleto atskirų kalbininkų išvykų. Žymiausia jų buvo 1955 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto suorganizuota dialektologinė — tautosakinė ekspedicija, kurios metu užrašyta magnetofonu nemaža tekstų. Nors lietuvių kalbos ir literatūros institute ir pas atskirus kalbininkus apie šią tarmę yra jau prisikaupę nemažai medžiagos, bet be P. Arumos tekstų, išleistų Estijoje, ir Ch. Stango trumpo šios tarmės aprašo, atspausdinto Norvegijoje,5 ligi šiol nėra nieko Lietuvoje skelbta. Ši nuo senų laikų Zietelos apylinkėse užsilikusi lietuvių kalbos sala kartu su kitomis panašiose sąlygose esančiomis lietuvių kalbos salomis savo archaiškomis morfologinėmis formomis, savais žodžių darybos būdais, skirtinga leksika ir kt. yra labai vertinga medžiaga lietuvių kalbos mokslui. Čia duodama pora buitinių pasakojimų, užrašytų 1957 m. portatyviniu magnetofonu iš geriausių Zietelos tarmės atstovių: Burokienės Marijonos iš Zasečių ir Chaleckienės Petronėlės iš Pagirių. Burokienė-Glubokaitė Marijona, 68 m. amž., gimė ir beveik visą amžių pragyveno Zasečių sodžiuje. Keletą metų tarnavo pas lenkų ir rusų ponus, du kartus buvo Vilniuje, pirmojo pasaulinio karo metu buvo emigravusi nuo fronto į Rusijos gilumą. Moka kalbėti ir skaityti rusiškai, lenkiškai ir lietuviškai. 1958 m. išvyko į Lenkiją. Chaleckienė (bltr. Chaleckaja)-Dicevičiūtė Petronėlė, 94 m. amž., gimusi ir augusi Pagirių sodžiuje. Ilgai tarnavo pas lenkų ponus Zieteloje ir Volkoviske. Ji gražiausiai iš visų pagiriškių kalba lietuviškai. Labai mėgsta pasakoti. Gyvena Zieteloje. Mėginant charakterizuoti tarmę, pirmiausia reikia pastebėti didelį šia tarme kalbančių nepastovumą ir įvairumą. Kadangi visose gyvenimo srityse vartojama daugiausia vietinė baltarusių tarmė, o lietuviškai bekalba tik retkarčiais susitikę senieji kaimynai, giminės ir vienas kitas asmuo tarp savęs šeimoje, todėl daugelis tarmės atstovų yra praradę teisingą lietuvių kalbos 5 P. Arūmaa, Litauische mundartliche Texte aus Wilnaer Gegend, 41—53, 68—75, Dorpat, 1931; Chr. S. Stang, Die litauische Mundart von Zasečiai im Gebiet von Wilna. — „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, Bind XVIII, 171—201. 14. Kalbotyros klausimai II. 197 jausmą. Dėl to labai dažnai skiriasi ne tik vieno žmogaus kalba nuo kito, bet daug nevienodumų ir nesutapimų pasitaiko vieno ir to paties tarmės atstovo kalboje. Pavyzdžiui, kartais nevienodai kirčiuojamas tas pats žodis: nėkaltas || nekaltas, paršą || paršai, pigùs || pìgus, vištõs || vištos, dirba || dirba, blì’nus || blì’nus; maišoma giminė: duonas || duona, bunõdai || kunõdos (bulvės), asmõ-kai || asmõkos (pinigai), bažnìčiai || bažnìčos, uògai || uògos, seserã || sėserės ir kt. Kartais dėl tokių įvairavimų (taip pat dėl dažnų slavų k. elementų įtakos) yra net sunku nustatyti norminę tarmės fonemą ar lytį. Tačiau šie kalboje dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutinkami nevienodumai nėra reguliaraus pobūdžio ir neneigia Zietelos tarmės kaip sistemos egzistavimo, jos savarankiškumo. Štai keletas jos ypatybių, kurių nemažą dalį galima sutikti žemiau spausdinamuose tekstuose. Vokalizmas. Literatūrinės kalbos vadinamieji nosiniai garsai ą, ę ir garsų junginiai am, an, em, en neverčiami u· (ų, ū), i· (į, y), ir um, un, im, in: grãštas, žã’sės, katrã, gálva, tē·sa (tempia, traukia), ište·zdinēja (ištraukia, sugeria), sēmti, švērite, ramīti, ramītis (lazda), tāmus, sām’tis, inkāndo, rankos, penkos, tankų. Pagal tai ši tarmė prisisi­lė­tų prie pietinių vakarų aukštaičių tarmės. Tačiau kitomis ypatybėmis Zietelos tarmė atsiskiria nuo vakarų aukštaičių tarmės. Pavyzdžiui, skirtingai nuo lk. čia kirčiuojama aukštesnysis būdvardžių laipsnis: senēnis, senēsne, gražāsnis, gražāsne, didēsnis, didēsne, ir trumpos šakninės bendratis: kāst(i), nēšt(i), vēšt(i), vēst(i), rāst(i). Literatūrinės kalbos garsai o ir ė tarmėje neretai išverčiami dvibalsiais uo ir ie (dažniau uo, ie) žuõdžis, nùori, kūoja, šuõka, bruolìkas, žmùoriej, jiẽme, daržìne, turìej, adbìegdau. Tačiau šis dvibalsinimas nėra nuoseklus: dažnai vienas ir tas pats tarmės atstovas vieną kartą ryškiai sudvibalsina, kitą kartą ištaria jau nesudvibalsinęs arba sudvibalsina labai neryškiai. Todėl tekstuose ši ypatybė pažymėta tik ryškesniais atvejais. Vieto lk. o pasitaiko dvibalsis ou. Tačiau šis reiškinys tėra pastebimas tik dvejuose žodžiuose ir iš jų padarytose formose: touli~toli, toulesi (toliau), soudì·~sodint, pasoudināu, šalia tolì, sodì·. Kitur nekirčiuotas o retkarčiais sutrumpėja ir yra ištariamas kaip u, pvz.: buhāi, tuhāi (vn. naud.), kuplōnas (kunigas), kudēl~kodėl. Lk. garsas e žodžio pradžioje atliepia tarmės garsą a: agùne, ažaras, āna, aš’s, apušė. Įvairiose padėtyse lk. garsas e nedėsningai (dažniausia ilgai tariamas) paplatėja, įgaudamas a atspalvį (žymima a)⁸: nēša, mās, mētai, kumāle, gēra~geria, sōrmēlis, velēšnis, blogēsne, nesidāle~nesidalė, kāte’. 6 Transkripcija vartojama suprastinta. Priegaidės ženklas garsams a, e kartu reiškia ir jų ilgį. Nekirčiuoti ilgumai žymimi taškeliu viršuje, iš kairės raidės pusės. Ši taisyklė netaikoma i ir u garsams, kurių ilgis nepriklausomai nuo kirčio žymimas visur. O iš prigimties ilgų garsų o ir ė ilgis niekur nežymimas. Vartojamos didžiosios raidės. Ilgųjų balsių priegaidės žymimos remiantis klausa. 7 Kartais a· (ą) ir a virsta dvibalsiu ai: pagelāisk~pagaląsk, kāinis~kąsnis, inkāisk (užkąsk), dail’tis~dalytis, dail’ba. 8 Šis garsas pasitaiko ne visų tarmės atstovų kalboje, pvz., P. Chaleckienė visus e ištaria žymiai siauriau negu normalus e (geras, senas), bet ši jos kalbos ypatybė, atsiradusi, tur būt, dėl lenkų kalbos įtakos, tekstų transkripcijoje neatsispindi. 198 Labai dažnai lk. garsas u priešdėlyje ir prielinksnyje už virsta i: iżno-rėj~užnorėjo, iż maṅd, iżbko~užšoko, iżvilko~užvilko (nutempė). Panašiai lk. u atliepia tarmės i šiose šaknyse: žbIves šalia žbIves~žuvys, liežlvis, brb-val (antakiai). Grynieji dvibalsiai ie, uo dėl stipraus pirmojo sando pabrėžimo labai dažnai išvirsta vienbalsiais i˙ (y), u˙ (ū): ži˙mà, ni˙ko, vī˙nas, di˙nà, šū˙, sesū˙, di˙k, važi˙kim, jū˙das, ku˙dėlis, pūnùs, li˙tus, Paži˙telai (pievos pavadinimas)⁹. Dažniausiai ištariami šie dvibalsiai tik su susilpnėjusiu antruoju sandu: di˙ėdas, di˙ona, si˙olas. Pasitaiko atvejų, kad šių dvibalsių susilpnėja ne antrasis sandas, o pirmasis, pvz.: vienà, dė˙na, pagrėbs, nesamelos, pardòs, jū˙das, Jōda (pavardė). Pakaitomis tie patys žodžiai ištariami ir su visai sveikais dvibalsiais uo, ie. Kai kuriuose žodžiuose vietoje lk. ei sutinkamas dvibalsis ie: sviekas~sveikas, viekāũ (greitai), viekėst (greičiau), nāi_viekėst (greičiausia). Bet labai dažnai vietoj ie dar pasitaiko ē, e arba i: svēkas, vekāũ, vekāũ, šalia vikāũ, vikėst. Neabejotina, kad dėl šitokio tarties įvairavimo yra daug kuo kaltas žmonių dvikalbiškumas. Tarmės tvirtagale priegaide kirčiuoto ir nekirčiuoto dvibalsio au pirmasis sandas ištariamas labai tamsiai su daugiau ar mažiau ryškiu o atspalviu, todėl transkribuojama āũ: lāũkas, jēmāũ, kāũlė. Taip pat sutamsinamas ir tokioje pat padėtyje esančio dvibalsio ai pirmasis sandas (gerai || gerēi, mažai), bet tekstuose ši ypatybė nepažymėta. Konsonantizmas. Nors tarmė toliausia į pietus, bet nuo kitų arčiausių lietuviškai kalbančių vietovių (Laz(d)ūnų, Varanāvo, Ródūnės, Aziėrku ir kt.) skiriasi svarbiausia tuo, kad čia nerandama pagrindinės dzūkavimo ypatybės, pvz., sakoma: pati, marti, dvi, dvidešim, gaidīs, ti˙sà, di˙nà, bū˙t, dirbt, dirp-čia, gaidžai, medžas. Tik garsų junginių tj, dj neišvertimu afrikatomis č, dž žodžio galūnėje, pvz., pametėu, samdēu, āudēu, bū˙u; gaidō, žōdo, dančiu (ir dančī), gaidū prisijungia prie dzūkų ir jiems gretimų rytų aukštaičių tarmių. Keliuose pavyzdžiuose vietoj lk. garso ž tarmėje pasitaiko garsas z: zā˙sēs~žąsys, zvēris, zvaiždė~žvaigždė, zi˙mà, bazni˙ča, zbuvis, zēmė, zāmė greta žvaiždė, žiemà, žbIvis, žāmė. Priebalsiai l, r, s, š, ž ir afrikatos č, dž labai dažnai kietinami prieš balsius e, ė, i¹⁰: kāũlė, kumėlė, kalbėk, lantā, langvas, stalālis, išblindo, turēji, rėkė, rūkko, nuvažiāũ, šašī, trācas, žbūnom, gražāšnis, medžas; bet sako ir: lēadas, velēsnis, kilbė, gražī, zi˙mà, norēji, reikā, svēčas, svečīosna, āudžam. Priebalsiai k, g prieš garsų junginius š, ž + i, d, č netariami: šāuštas, āũštas, pērni˙šč(a)s, vakarī˙ščā, nu˙naini˙ščā (šiandien), ru˙štus, ri˙štė, žvi˙rždas (smėlis), žvaiždė, splī˙snos (plunksnos); bet išlieka kartais sudurtiniuose žodžiuose: anškri˙tas (rytmetis), aikšen ir aišen (reč.). ⁹ Dvibalsiai ie, uo, išvirtę vienbalsiais i˙, u˙, kartais sutrumpėja, pvz.: li˙tukas~lietukas, jim(i)~jiems, jis~juos, sa jū~su juo. ¹⁰ Priebalsiai kietėdami priešakinės eilės balsius e, ė, i sutamsina ir priartina prie užpakalinės eilės balsių. Suužpakalėjęs i transkribuojamas bl ir e, ė – ę. 199 Prie žodžių, prasidedančių balsiais, kartais pridedami priebalsiai h, v, j. Ypač dažnas priebalsis h: hāra~aria, hartojas, hāust(i), hail(i)~eiti (eina), hānas~anas (jis), hūpe~upė, hūogos, hobuolai11. Rečiau pridedami priebalsiai v ir j: vūpė, vūogos, vobuolai, vū.li.ča, vū.tarina12, jīr, jēmė, jāni's (jie), janā (ji). Kartais kai kurie priebalsiai (pvz., k, t, g) pridedami ir žodžių gale: tiktalk, tadatk, kadatk, pērnaik, sēnaik, gražast (gražiau), dāugāist || dāugēst (dažn.), tsāik (tasai), gig (gi). Kaip ir kitose mūsų tarmėse, taip ir Zietelos tarmėje dažna priebalsių asimiliacija, t. y. duslieji priebalsiai, stovėdami prieš skardžiuosius, suskardėja, o skardieji priebalsiai, eidami prieš dusliuosius, suduslėja (nors šie gretimi garsai priklausytų atskiriems žodžiams), pvz.: áž_gi, māž_jāu, kāb_gi, jālb_dutkė, mānaz_is, trizdėšim, dirpk, išōko~užšoko. Iš žodžių darybos. Paminėtina būdinga tarmei daiktavardinė priesaga -i̯ka (taria -b̯i·ka)13, kuri turi maloninę, mažybinę, o kartais ir niekinamą reikšmę: avbi·ka (avis), karubī·ka, k̄aulbi·ka, kumelbi·ka, mergaitbi·ka. Gyva taip pat mažybinė priesaga -utas: vilkutas, kiškutas, langutas. Priesaga -ikas, turinti maloninę, mažybinę reikšmę, labai populiari asmenvardžiuose: Valērikas (Valerijus), Bernādikas (Bernardas, Bernardukas), Jūzikas (Juozukas), Kōstikas (Kostas, Kastukas), Rīzikas (Ričardukas), Jānikas (Jonukas). Prie tikrinių vardų ji imta dėti, matyt, lenkų pavyzdžiu. Būdvardžiams būdinga priesaga yra -īkas, -ītka, vartojama taip pat mažybine, malonine reikšme: mācitkas, macitka (mažas, -a, mažytis, -ė), gražitkas, gražitka, sēnitkas, senitka, aušitkas (labai aukštas), aušitka, macintūlitka (mažutėlaitis). Tarmėje labai populiarūs kartotiniai veiksmažodžiai su priesaga -(d)inėti. Tik savo reikšme ir vartosena šie kartotiniai veiksmažodžiai neturi iteratyvo prasmės: norėjau pirkinėt (pirkti) kā· sajėst; aš_jāu davinėjāu (daviau) jām vūlgīt (pietaut). Bet jie dar dažnesni būna su priešdėliais: sa_tavip (tavim) nōru gerāst sasidėdinēt; satikdinėja tā· žmōgu· vēl; šāudai ište·zdinēja ita· mēšla. Labai produktyvi veiksmažodžių daryba su priešdėliu pa-. Priešdėlis pa- pridedamas ir prie priešdėlėtų veiksmažodžių lyčių, pvz.: ānas papriadīnēj pri-g_ito ārklo; kokā (kažkokia) pašmezdenėj krū·pa· iš_pirkōs. Dažni slaviškos kilmės priešdėliai: ras-, pad-, da-; rasidailēm (pasidalėm); aš_nuvėjāu sa_bernuķu pēdūs rastat'i'dinēt (sustatyti); padkaldinēj (kaustė) ir_jāučus, kab_važbņē; vienāi kūlbei pādrēmāu medžā; niēks nedapādēma (nepadeda); iti· linai jāu tū· nedavī's. Žodžių kaita. Vyriškosios giminės vienaskaitos naudininkas vietoje 1k. -(i)ui turi galūnę -(i)u: nī·ko neū.tari·k tām žmōgu; vaiku itai gerai; adāu šūnu. Sustabarėjusiose prielinksninėse formose yra išlikusi ir senoji i-kamie- 11 Kartais pastebimas ir atvirkštinis reiškinys, ypač sulietuvinant slaviškus skolinius: aspadōrus, aspadbōnė, ū.tari·t. 12 Neaiškūs ilgumai, sutinkami daugiausia slaviškos kilmės žodžiuose, žymimi pusilgumu: vū.li·ča, ū.tari·t. 13 Kartais priesagos garsas -b̯- (y) tariamas su -u̯- atspalviu. 200 nių vardažodžių vienaskaitos naudininko galūnė -i: tik pačam teluki melžėsi; duž adi’nį dar lig „vakarį14. Moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininkas turi galūnę -(i)ai: sa_gi-nai savai pačai būsta; nakčai; tai parai (tuo laiku); anas sa_jai bīt. Manoma, kad ši galūnė yra įvardžiuotinių būdvardžių liekana15, kuriai išlikti ir paplisti į kitas kalbos dalis, gal būt, bus padėjusi to paties linksnio slaviška galūnė -oŭ, plg.: с одной своей женой живет; он с ней был. Nuo vienaskaitos naudininko ši galūnė (žinoma, jeigu kirčiuota) skiriasi tik savo priegaide: dū’noi, kab jai būs gerast (geriau); dūk tai mergai; kūkai~kokiai, tukai~tokiai. Vartojami keturi vietininkai: a) vidaus esamasis (inessivus) vietininkas dažnai numeta galūnę e: bi-vom mės drūgelį; vi’nōj vesej; pasiškope (pasislepė) rūguos. Moteriškosios giminės, o kartais ir vyriškos, įvairių kamienų daiktavardžių daugiskaitos vietininkas (inessivus) turi galūnę -sa: tep kab mano ausi’sa; aki’sa; dvijosa; višta sėdi kàrtėsa; anas atait ir_klaūsa vaikuosa pōterus ar_mōka. b) vidaus einamasis (illativus): ānas nuvažāų kelan; sakrovė vežimai; mažā ājo akmenīn (į girnas); išėjāų svečiuosna; katrān kraštān iżnōri, tanā (į tą) kraštān ir_vežuoja; aimā ir_mės ri’tōi grī’bu’sna. Kartu pastebėtina, kad Zietelos tarmėje labai dažnai sutinkamas laiko iliatyvas vietoj 1k. inesyvo arba galininko: atvažāų subatōn; nedēlon bit ānas mū’sim; nu’nait šaštōn adi-non atvažuos. c) pašalio esamasis (adessivus): kur bū’sti (gyveni) ar_Kaškaip (pas Kašką) ar_Šaipukip (pas Šaipuką)?; mani’m(p) (pas mane) jāū vaiku’bit; dārgi mu’sip (pas mus) nieko nėra, mu’sim(p) asnoku’ nėra; jaib (pas ją) dukte bit graži; vi’nam žmōgip bit chwaras (nesveikas) su’nūs. d) pašalio einamasis (allativus): āš nuvežiāų namōp16 (į namus); Gaidelōp aimū (pas Gaidelį — pavardė); kokā (kažkokia) pribēga mu’sūn, paišmeždi-nē! krū’pa. Šis pastarasis vietininkas Zietelos tarmėje yra rečiau vartojamas negu, pavyzdžiui, Lazūnuose. Labai dažnai moteriškosios giminės o-, ē- ir i- kamienai vardažodžiai turi vienodą daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnę -mi: kviečūs kūū-lēmi māla; ar_dāū mergōmi jēst; vaikas jāū vaišōi kōjemi (kojomi); sa_ku-nōdomi gardēst kap sa_kuōpomi. Pagal šiuos kamienus, tur būt, prisitaikęs ir a-kamienių vardažodžių daugiskaitos naudininkas: atnē’ vėl vaikāmi jēst; diōk dārba vi’rami žtūmi. 14 Plg. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, 428—432, Rīgā, 1951; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 40, Warszawa, 1956; J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos daiktavardžių priebalsinio linksniavimo tipo nykimas. — „Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai“, 7—8, Vilnius, 1957. 15 Žr. P. Arumaa, min. veik., 70—71; Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, 100, Vilnius, 1957. 16 Aliatyvo galūnės -op priegaidė svyruoja. Reikia nurodyti trejopą tos galūnės kirčiavimą: namōp || namōp || namōp. 201 Įvardžio srityje paminėtina labai gyvas savybinių įvardžių vartojimas: mānas, manā, tāvas, tavā, sāvas, savā, kurių išlikę yra beveik visi linksniai. Tik retkarčiais tepavartojamas apibendrintas šių įvardžių vienaskaitos kilmininkas. Parodomasis įvardis yra išlaikęs kai kurias įvardžiuotines formas: tōji moteriškis, tōji girā, tōji pirkē. Čia greičiausiai reikėtų priskirti ir vyr. gim. vienaskaitos varlininko formas: tsai(k) žmogus, ītsai(k) vaikas. Yra išlikę keletas atematinių veiksmažodžių: mī-kt(i), āi(i), skāust(i), jēst(i), dāst(i), dūost(i), giest(i). Bet greta vartojamos ir kontaminuotos formos: giema, āima, miēgma, (i)ēma, dēma, dūoma ir dūoja. Veiksmažodžių su bendraties priesagomis -uoti, -oti, -ėti būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo dažniau turi trumpesnes lytis: subatōn vākarn izvažāu Li-dōn; jām nēdāų sōtku (arų); mānas brōlis nūmirē, neišturēi; vilnu sūlais pārizdinēi pirštus; iš pirkōs nešō daržinēn. Kartais (labai retai) trumpesnes lytis turi ir esamojo laiko trečias asmuo: āni's važiuoj jau namōp; kāp po bāla' braidžoi, pašunta špāros (tarpupirščiai). Krinta į akis veiksmažodžio „būti“ būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo biti, bit (buvo)¹⁷: karvės mūsu bit dvi; jai gi sunku labai bit; viso bit, ot viso bit; do visa gražu bit, do visa gerai bit; biti didas sa bobai. Būsimojo laiko pirmo asmens prieš galūnę -u einantis priebalsis s arba š yra kietas: neizbū'su, dīrpsu, norēsu, dū'su, nunēšu, vešū. Trumpos ir tvirtagalės priegaidės dviskiemenių veiksmažodžių būsimojo laiko pirmas ir antras asmuo kirčiuoja galūnę: aisū, aisṭ, nuvešū, nešṭ, atnešū, miršū, innesṭ, pirk-sū, pirkši. Tariamoji nuosaka taip pat savotiška: aš, tāu sakepčāu (išpečiau); kāb tū gi sadēktai; ot gerai bū'tu'p, kad tū atvažū'tumei; chōts (nors) momā norētū'p, ka bū'čā, tai aš nenorėjau namie būt; mes dūotum jūmi viso, ag atvežū'tumet; mēs pīrktumem mu'sūm, tā pīrka. Vertos dėmesio veiksmažodžio sangrąžinės formos, pavyzdžiui, sangrąžos dalelytė -si dažnai mėgstama dėti net ir priešdėletų žodžių gale: ateīmasi, prisegdinēsi. Pasitaiko pavyzdžių, kai sangrąžinėmis formomis paverčiamos formos, kurios lk. nebūna arba retai būna sangrąžinėmis: žū'rėjosi, bēginėjosi. Ypač įsidėmėtina, kad ši dalelytė, būdama galūnėje, kai kuriuose žodžiuose nutraukia kirtį nuo šaknies į save: renkasi (ruošiasi, rengiasi), radosi, stojosi. Kartais gi pavartojamos dvi sangrąžos dalelytės viename ir tame pačiame žodyje: isiganādosi, pasižāninosi, prisrinkdinēsos. Vietoj pusdalyvių abiejų giminių ir skaičių lk. skirtingų formų ir vietoj padalyvio vartojama daugiausia viena pusdalyvių vyriškos giminės daugiskaitos forma su galūne -mi:¹⁸ aš nuvejāu ten vergdamī (verkdama); nugrūvo ¹⁷ Forma bit vartojama Bretkūno, Ruigio raštuose, plg. A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der Litauischen Sprache, 206, Göttingen, 1877; taip pat bit buvęs vartojamas ir pietinėje Rytprūsių Lietuvoje apie (eld upę (umGoldap), žr. F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, 287, Halle, 1876; A. Schleicher, Handbuch der litauischen Sprache, 1, 252, Prag, 1856; žr. P. Arumaa, min. veik., 69. ¹⁸ Buvusi Zasėčių pradžios mokyklos mokytoja Katerina Žukelytė-Juodienė (apie 68 m. amž.) kartais pasako ir su galūne -mōs arba -mā: ānas grūvo lēgdamos (ir -mā). 202 rãtas važiuodami (važiuojant); mẽs tadãk kã˙ dumdami sãkoms; ãs „regėjãi kìški“ bėgdami (bėgant). Būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai nesiskiria savo gimine ir skaičiumi, turi vieną formą su galūne -e˙ (lk. e): būvom mẽs draugẽlį dù brólų nesidalẽ˙ (nesidalę); nelaukẽ˙ (nelaukusi) dãlei (toliau) išėjãu; palìko žãidę (nustojo grojęs radijo taškas); sesuo bùt atvažiãvę˙; pripùvę bùt kviečai (papuvę, suplėkę). Kai kurie prieveiksmiai kaitomi taip: sunkãi, sunkẽst, nai „sunkẽst; senãik, senẽst, nãi „senẽst, dãùg, dãùg(el)is, dãùgẽst, dãùgãust, nãi, dãugẽst, naidãugãusa (reč.). Vietoj rašomosios kalbos prielinksnio ir priešdėlio su vartojama sa: sãdegė, satìkdinėja, viena sã „vaikù; sã „savaĩs vaikais bùt anã. Šis prielinksnis (ir priešdėlis) pasitaiko taip pat senuosiuose raštuose ir kai kuriose tarmėse, ypač buv. prūsų lietuvių tarmėje19. Šalia prielinksnio ir priešdėlio už tarmėje nedėsningai, bet labai dažnai yra vartojamas ir iš: iš „ausės pakėlė; išnorėj, išžgiest(i), išžū.tarino, išli·skit, išjuóks ~ užsijuoks. Tik vieną kartą tekstuose tesutinkamas priešdėlis až-: ažmirãu. Zietelos tarmėje, kaip ir Lazūnuose20, tebėra gyvas senasis prielinksnis prie, vartojamas su įvairiais linksniais: mẽs sastójom prie jã˙; ãni's, prijunke˙ prie „sãvo (papročių); mẽtė (vyrą) ir „atã| prie „bažnì˙čai; prie „Jacukus bùt užlenska gubernija, o prie „Novojelna“ — minska. Sintaksė. Kai kurie prielinksniai vartojami su kitais linksniais negu lk., pvz.: kãrvė mẽlžėsi lik „pačam telúki; dvì adì·nì dar lig „vãkari (vn. naud.); atvažãvon jãù po „pusãu dienai; neìlga dar ãš iš „tavẽ (dėl tavęs) rodã buvãu; patì nubėgo an „uẽsės į „rẽką; trìs aspadòrai an „vieno árklo važinẽi. Šioje tarmėje taip pat nemaža yra ir specifinės leksikos. Šalia senų lietuviškų žodžių yra nemaža skolinių iš slavų kalbų, todėl po tekstu duodamas juose sutinkamų mažai žinomų žodžių ir skolinių žodynėlis. Tekstai Būvom mẽs draugẽlį dù brólų nesidalẽ. Bõčai jù˙ bùt paki ir „nùmirę nesidalẽ˙; o „jãù ãni's (vaikai) bùt dẽšim mẽtų. Mẽs jãù pasižãninom ir „bùvom, dẽšim mẽtų tep„pačõ rãzom nesidalẽ˙. O „põtim, vedõma, gi „manìm jãù vaikù˙ bùt. Manìm jãù kãtvertas vaikù˙; o „tsãik brólis, jãm savisù nebùt (vaikų). Dẽšim mẽtų mẽs pabùvom jãù nesidalẽ˙; o „põtim, gi jãù ãni's išnorẽj takì, gi rasidail'ft. Põ jù˙ (dėl jo) tai tei „pačõ dar bùtùmem. Įtai brólanẽ, jãù jõ pati išnorẽj. Vedõmi gi „klãpatas sa„vaikais, o „anãgi bẽz vaikù; tai iai„gi sunku labai bùt. Nù, anã išnorẽj dail'ftis. Mẽtų˙ trajis visa ardẽsi, ardẽsi, kad „visa„taki rasidail'ft. O „mãnas žmogus nenorẽj dail'ftis. 19 Plg. Bezzenberger, min. veik., 246; A. Schleicher, min. veik., 280; И. Эндзелинъ, Латышские предлоги, I, 196, Юрьевъ, 1905; J. Endzelīns, min. veik., 569; J. Otrębski, min. veik., 342. 20 Plg. J. Senkus, min. veik., 191. 203 O̯āni's be̯vaikū', tai norēji, kab̯itai sasibūt, do̯itai̯gi būs visa māno, kab̯itai dažurēsu. Vedōma, anā̯gi dū'moi, kab̯itai jai būs jāū gerā̯taki vienai. Nū, aš̯visa usodinējau an̯sāvo, sakāū dailīk, nū, dailīk, nechōi dailosi, bo̯ragi nīko nepadarīsi. Kal̯anā nenōri, tai kā' tu padarīsi si'lai. Kab̯jāū nemōžna inarāvīt, nemōžna ingādīt niēko, visa jai negadnai, tai̯nechōi ait jāū sāu. Ani.s būs patī's ir̯mēz jāū (patys), kā'k̯tu padarīsi. Nuvējāū aš pas̯sāva bōči'. Mān rasakīdinēja bōčis visa. O̯teņ būdīkas mū'su. An̯tō šōno svirnēlis stōvi, gādnas dār svirnēlis. Str̯l'cha jāū nebekāp, reika bū'tu deņkt. Aš žu'ru, līejasi an̯stienu, sakāū an̯jū', tai deņkit, kab̯nesilētu. Labāi̯gi škōda, itai̯gi budinkēlis gādnas, svi̯rnas, o̯jū's, sakāū, nēdengat, ir̯tai̯gi jāū sapūvo. Mūmi̯gi suņku, o̯āni's nēdenga. Aš̯kārta, kita' kārta' (primenu), āni'z̯gi senesni iz̯ma̯nē, neklāūso manē. Aš nuvējāū namōp paz̯bōči', sakāū tēp̯ir̯tēp, tāta, mu'sip jāū dirbasi, tai dirbasi, jīr lījasi, jīr mānas (vyras), sakāū, neklāūso, jīr nēdenga, jīr̯vā jim (jiems) pasakāū, ka̯deņkit, tai āni's sāko, ka̯tokōs, bēdōs, del̯mū'su pabūs, mēž̯gālīme visa samarnavōt, ba̯mūmi nereika visa viena, ba̯itai mū'sim vaikū nēr, itai niēko nereika. Ir̯itep hārdosi visa. Až̯bōču itep pau.tarināu. Mānaž̯bōčis sāko, dū'kit dailī'ba, nechōi dailosi, ba̯nī'ko nebūs. Āni'z̯gi sagaišī's, kab̯nedū'si dailī'tis, nī'ko si'lai... āni'z̯gi gaišī's, sagaišīz̯gi, tai̯jiemi nechvarabā, āni'z̯gi tiktai dvēitas, tai āni's pārbus̯kab, o̯jū'z̯ka̯bū'sit, kātvertas vaikū. Až̯itep an̯sāvo stōjāū. Jēmāū dirpt kā' ir kōžna' diēna', pritrī'fāu kunōdu' an̯blī'nu' ir̯jāū tai reika blī'nus kaupt. Ir, jāū niēko anā neu.tari.na. Aš̯pritrī'fāu tū' kunōdu' an̯tū' blī'nu' tēp, kab̯ir̯kōžna' dī'na', kali žu'ru, anā renkaši vel̯kitōn terlī'kon, sāu lūpa kunodās tās, trīns. Aš̯sakāū, kā'gi tū dirbi. O̯anā sāko, blī'nus dirpsu. O̯taigi, sakāū, až dirbu. Aš̯nenōru tavū'. Nu, nenōri, tai kā'gi tū padarīsi, tai, sakāū, dirpk, alē, sakāū, negadī'k (kunōdu). Sakāū, kal̯nenōri, kab̯aš tāu sakepcāp, tai, sakāū, imsi pati sāu itos rāščinos, imsi, alē, pati sāu sakepsi. O̯itai nedīrpk dāūgāūst, o̯tai̯gi aš dāūgi pridirbāu. Anā nī'ko. Až jēmāū jōs tās kunodās sa̯lachonēi do̯i̯rēčkon, sakāū negadī'k, jāū sakāū tū's pačūs jēsk. O̯anā manē do̯iž̯kasū', do̯po, kōjami, do̯kūltis, o̯itep, nu kā' tū padarīsi. O, vī'rai mū'su ārē daržā, nēžno, kab̯mēs itai̯tēp̯pirkoī kūlamēs. Pōtim anā̯gi manē iš kāklo, manē parito, pakūle, pati nubēgo an̯vesēs, rēka, kad, aš izdāužinējāu. O̯anā an̯manē, iš̯kāklo pas̯pecūka' prikū'le, prikū'le, nūgi manē apējo. Nu, adbēgo vī'rai, aš̯sakāū̯gi, tēp̯ir̯tēp padārē, aš̯sakāū tī'sa; kad pati išvērtēu jōs tā tāšla, rāščina', sakāū̯gi tū̯tā' pāčā' kėpk, gi̯iš̯tōs pačōs tārles, kāmgi tū dāūgāūst marnavōji. Kab̯aš̯tēp, tai anā, davāi manē kūlt. Ānas, tī'sā, paskūi jā'. Anā izbegō, rēka an̯viesēs. Jāū jōs tsaik vī'ras adbēgo davāi jāū paz̯māna; jāū sasigrēbē, jāū ir̯āni's kūlasi. Kūlasi jāū ir̯āni's. Anā̯gi adbēgo iz̯vesēs. Kad̯anā nekabī'tu, tai nechōi jāū āni's dēite kūltusi. Nē. Anā sagriebē māna' iz̯kru'ti.nēs ir̯jāū āni's dēite ji' turžoja. Ānas̯gi jāūnēsnis bit, dūžāsnis. O̯tai reika̯gi mān sa̯ju̯būt, tai̯kāngi insilaizdinēja. Pazdējāū̯aš, kad̯āni's jāū ji', ita' māna' jāū kūla, nelāukae' dālei, 204 aš, pagriebāu zošlanka˙ nug, pēcāus, kab, stūktelējau jām galvōn ir, nukrito ānas, krāujas liejasi. Tadāik āni˙s ji˙ mēte, abgīnau. Až, gi neiskentējau, až, gi kapš jām. Nežnāu, nu, ale, sakāu, nedūsu, kab, duši˙t, chaliēra, āni˙s. Tai, aš jāu sakāu an, sāvo, kab, tūgi, sakāu, sadēgtai, tai tū, gi dužānis, do, aimi ir, āni˙s tāu… Nalē, kurģi tū nedū˙si rasidaili˙t, nu, daili˙kites. Āni˙s mūsu vi˙rai ni, vi˙nas, ni, kitas ni˙ko nesidāile. Mēs tadāik, abidvi tokōs spri˙tnos. Nu, kal, tū jāu nōri tēp, kab, daili˙tis, tai tū, jau daili˙k, o, aš jimšu, ba, tū, gi nōri daili˙tis, sakāu an, tōs jāu brōlaines. Anā senāsnē bit iš, manē. Anā dailē, o, aš runkāu. Anā bit iš, vi˙no brōlo, o, až, iš, kito, ne, vi˙no bōco. [oz, vi˙ras iš, vi˙no brōlo, o, mānas iš, kito brōlo, itoki āni˙z, bit, ale, bit rāzum nesidaila˙. O, tadāik anā dailē, o, až, runkāu. Rasidailēm mēs pa, macitkū, be, žmofi˙u, be, ni˙ko. Dvijosa būvom, anā padailē, o, aš parunkāu, o! Kōžna˙ pusē padārē, ot, še˙n prikrāuna vi˙na˙ (dali), pasāko, tai, čā, bus (vienai), o, tai, čā, bus (antrai), katrā˙ nōri, tai tā˙ ri˙nk. Itai labai gerai tēp daili˙tis. Tai gerai, aš katrā˙ nōru, tai rankū. Itep anā razdailē, o, aš razrunkāu. Ir, itep mēs pasidailēm ir, ni˙ko nereikēi, ni˙ks nežnōji, kad, mēs dailiemēs, ba, itep, va mēs dvijosa, itai mūsu vi˙rai nežnōji. Mēz dvijōsa pazdailēm. Pašaukē (vyrus) tadāik jāu. Atāi vi˙rai mūsu˙, mēs jāu pasākēm, kad, mēs jāu rasidailēm. Sakāu tep, ir, tep, tep, ir, tep. Gerai sāko, tēp kāb razdailēt, tep, ir, būs. Tēp, ir pazdalijom. Kārves mūsu˙ bit dvi, dvi kārves. Nū katrā˙ nōri, tai tā˙ jāu, tū ri˙nk. Anā an, vālos lāido, vedōma, gi, anā norējo, o, aš nenorēcap daili˙tis, manip vaikai, o, jaib nēr vaikū˙. Tai anā jāu (sako), nu, kokā˙ tū nōri, tokā˙ tū ri˙nk. Jōs kārvē pi˙no dāugāust davinēi, al, manā an, jilgest mālēžesi, lig, pacām telūki. Dvi nedēli lik, telūki ir, až galū dar kubkāli˙ primālšt vaiku. Manā jāunāsne ir, didāsne, pi˙no mazāušt davinēi, al, jāu ilga mālēžesi. Aš kā, gi padūmāu, padūmāu, mani vaikai macitki, mān reika pi˙no, ka, bū˙tu˙ čōngle, āš jemāu ita˙ kārva˙, sakāu, manā būz itoi. Nū, bit trī˙s kārves, trāca˙ pārdavēm an, visu˙ padotku˙, an, viso izmokēt, jāu rasimokēt, o, itaz dvi razrūnkom. Itep mēs pasidailēm. Mūmi jāu klū˙nas, daržinē mūmi jāu gadnāsnē, ji˙mi jāu blogāsnē. Mūmi bit pāršas didelis, jāu tai, kad, mēs jāu āisim iš, pirkōs, tai jāu mūmi. Tvārtai didesni jāu mūmi, ba, itai āisim iš, pirkōs. Mēz jāu pasis, tarinom i, rasirāšēm. Anā pardudinēja jāu sāva˙ ita˙ pirkā˙, o, pirkō tā˙ budinkēli, kur dabā˙ stōvi mūsu˙, ānas atsilikō mūsu˙. Sāva˙ āni˙s pirkō, o, ita˙ mūsu˙ jāu parduodinēja. Kitas jāu ten pirkineja, tokis žmōgus iš, Pinči˙ču˙ atvažāvo jāu pirkine˙t. Mēs jāu tadai, ka˙ du˙mōdami sākōm, dārgi mūsu˙p ni˙ko nēra, mūsu˙m asmokūnēra. O mēs itai pirkōm dū, paršū, ir, kumālē mūmi sa, kumelukū atsejo. Reika išaugī˙t kumelūka˙ ita˙, kāb gražūs bū˙tu˙ ir, itus paršūs, ita˙ visa˙ išaugī˙t ir, sarbīnkt asmōku˙ ir, tadāik jāu mēs statīsim pirkā˙, ji˙škosim kur, ba, ilga, gi itai gi˙smē, paki, mēs rasirūnksim, kurģi čā mūmi bū˙t reiks, kab, āni˙s pardōs pirkā˙. Tai mēs davāi visa prašī˙t, kāb itai mēs mōža. Pi˙kttumēm mūsu˙m, tā˙ pirkā. Tai mēs kāb nuveisim, tai būs. Tai anā sāko, kal, jūs pirkinēsit, tai trībzdēsim zlōtu˙ jūmi pigēst adūosim. I, raņkā˙ 205 pādavēm vi'ni in_vi'na' ran'ka' ir_sasējom, ir_itep padārēm. Atsilko mūmi pirkā, mēs jau izmokējom. Mūsu' jau pirkā ir_visa mūsu'. Jau ānis visa pametē. Atai manā sesū' ir itai žāras mēs itep sēdom jau palū.dnavot, tep_pō pat_vākari. Ir_aš sakāu, di'vūlu, kab_gerāi, kad_jau mēs pirkōm ita' pirkā, itai mūsu' būs. Dabar mēs kab jau norēsim, tēb_ir būsim, kōkā norēsim, tōka pastatīsim ir jau mūmi būz gadnai. Gūlam mi'go, ka-li_nakčai dāga dar_tēn per dvi pirki nug_mūsu'. Per dvi pirki nug_mū-su' izdēgino. Mēs nīko nezīnom. Ča_pridīrbo kliko, ka_tai jau šiltis, šiltis. Kokā pribēga mūsu'mt pašmezdinēi krū'pa' kā' jau iš_pirkōs. Jēmē dākt iŗ_mūsu' irkā. Dāga mūsu' pirkā. Jau_aš verkū, sakāu, manā pirkāle, neilga aš_iš_tavē rodā buvōjāu, ir jau, sakāu, degi_tu. O_manā brōlaine itep_va manō brōlo pati sāko, palāuk, nevērk, ka_tavā pirkāle dāga, o_verk, jau tava' žmōgu' (vyra) užvilko. O_ānas atsāei te_nākur, kur jau milīčni-kai krātē, kas_tēn padegdinēi. Ir_ot tiē sasī'dai sāko, ānas izdēgino, bo_ānas jau an_savē pērašē stry'chāukā, kab_jēmē ita' pirkā', tai_ānas pāts izdēgino. Ča jau ji' rēnka tūrmōn. Aš jau atajāu, aš adbiegāu tēn, sakāu, sudža manō, kā_gi jū'z dirbat, itai gi mēs, sakāu, nīko. O_ānas an_manē rēka... Ažūmirāu prōsta aš iš_strōko. Ižrhīko ir_pasoudino. Mēna' isēdēi. O_aš sa_vaikais. Nekaltas sa_visu, di've manō āustikas, ot_ča kāb itai ragi nekaltas. Aš dūmojāu, kad_neizbūsu, itep man bit sunku. Jau norējau sulini vīrstis, vaikūs mērit ir_pati vīrstis. Kā_tū nori, tai_dirpk, ir_ciela' mēna ir_kātras dīnas turēi ji Nāugardē, tēn_gi ita sēdēi tōi tūrmōi. Ir jau visa ji tēn mēnčino jāu, kāp_ānis norēi. Indirbo an_mēno manē ir_vaikus macitkus. Na, kā_gi mēnčino, mēnčino, kāb neprisēga, itai_taki nīko nepadarē, ji' iz_mēno pārei. Visa itai išklāusē, kad taki nedavārkai, itie tai indur'dimēi. Itagi t'sos nepadarē. O_vīnas tsaik, ūž_katrō budūnko itai isidegē, ir jō kārvē pādege ir_parsāi pādege. Tai žmōgus tsaik nepasākē, o_pati jō pasākē, kad tai_taki ānas (padege). O_ānas, tsaik aspadōrus sāko nē. Až jau pati girdžū, kad_āni badānijos mūsu' vadino ait: manē ir_ji'. Kāb manē pirma izklāusē, pōtim až_itep sēdu papirkōi. Ir jau jām(p) klāusāsi, až_girdžū ji'. Pārstoi ita žāist, bo_visa žāidē itoi, kab_anā vadina..., kab_negirdētu. Tai tadā, kai paliko žāidp: ir až jau girdžū, kā ānas tēn_u.tarina. Āna_sāko, kā_gi až an_jō sakī'su, kad_aš nezīnānū. Manē izbūdino, tai manā pirkā jau dāge, tai_aš_gi nezīnānū ar_ānas, aš_negālu pasakīt, kad_ānas. Nu, ir_itep... Ot_kāb jēmē klāustis, kab_itai ejāi, kab_tep ir_nīko_gi neišeido, kab_nēr, tēp_ir_nēr (irodymu), neišeima, ānas tēp nepadarē, negalēi padarīt. Ir_itoka bit netiesa. Až_nuvējāu tēn vergdami, kā jū'z jau dirbat. Āni_sāko, sesī'ka, nevērk ir_nebijok, visa li'gu āni's nīko nepadarī's. Nepadarī's nīko visa li'gu, sāko, tai āni's ča melūja. Āni's jū's kab_jīmīs, kab_prispāus, nesamelōs. Manē būč-ja, grēbstina manē, prāšo, kad_nevērk, ba_manē iškadavōja nāto labai, ba_mān jau labai trū.dna bit. Nevērk, sāko, nevērk, nīko nepadarī's. Āni_sāko, nesamelōs tēn, dar tēn tōki žmōnes ir, kad_nesamelōs. Ti'sa, atāejo. Nuvējāu pas_ka-bōlni'ka', mēte tēn kabolūs an_kōrtu' itū'. Tōi mān pasākē, kad_krū'pa'. 206 jãũ ten bit sa_ju. Pas_kita' nuvejāũ, tā' pāca' minu.ta' itoi sāko, nevērk, nebėdavók, bū'k spakaināsnė, ba_tū prig_smerți, o ānas vót, vót kelė (kelyje) jãũ, namóp atāis, jām nī_ko nebūs, jãũ sāko vót, vót kelė jãũ, jãũ ait, namie. Aš_gi nuvejāũ namóp. Kal_āš nuvejāũ sa_bernukū pedūs rastati_dinėt, ba_tai bit vāsarai ir_labaī bū'rā bit nakčāi, do_pagrū'dinėj, ita pavertė visūs či.sta pėdūs. Nuvejāũ_aš sa_vaikū, sa_bernukū. Vā, sakāũ, pastati-kim krū'pa' pėdus, ba_labaī pavertė vėjas. Nuvėjom, mæs pastātēm itus pėdus, aimū_až namóp, kal_āš atajãũ vesāi namóp..., vesāi aimū... kal_āž girdžū, hālasas. Tęp kāb māno ausi'sa... sakāũ aš an_bernuko, sakāũ kāz_gi čā... bōčis paraēi... Užrašyta iš Burokienės-Glubakaitės Marijonos. Tai senai bit. Až_dar buvū̃ jaunā, kab_ana (moteris) itep sākė mán, tokā senā, anā jāũ nūmirė. Nū, ir atājo vienā moteriškis pjaut rugūs. Ir pjāuna rugūs, visa spėsėja vis. Vienā, nieks nedapādėma, nieks nieko, ir sa_vaikū. O_vaikas jāũ vaiščojo, kėjėmi vaiščojo. Tokās vaikas bit, mācitkas, ale vaiščoį jāũ. Tęp ana ir atmėšė kā' jėsti tām vaikū ir sāu. Ciėla_gig diėna pjāũs, tai rėika_gig jėsti. Nū, ir pjāuna, pjāuna. Atājo jėsti, pati jėma ir_duoja vaiku. Vaikas jėdė, nū ir anā sajėdė ir nuvėi vėl pjāut. O_vaikas likosi vėl, žaidokasi. Ir anā usipjovė tiek toī²¹, kad_jāũ tō vaiko nežūri. O_ānas nevėrka ir visa jėma, bō_jam pametė jėsti ten kur jāũ anā virė. Ir parōdino jām, tai ānas ag_norės tai_atais, sajės, o_ag nenorės, tai_neis, nejęs vaikas. Ir_visa pjāuna, pjāuna, pjāuna, ir vakaras. Vakaras jāũ, saulūtė užaidinęs. Janā jāũ ten, až_nežnãũ ar_pėdūs anā stato, ar_nestatė ar_anā rāzom mōža pjōvė do_statė. Jāũ reika ait namóp. Aisu jāũ paz_vaika, do_ir_jāũ prisrinkdinėsuos. Do_ir kōlai užaisu tai jāũ ir saule užais, vakaras būs. Nuajo paz_vaika ir_vaiko nēr. Ir_anā ten žū'ri, ir_anā ten žū'ri, dū'moja, kad_vaikas mōža nuvėjo ten abā ten, vedōma, mācitkas vaikas ir nieko daugėst nēr. Visur žū'ri, niekur nēr, nēr. Ir_anā visa' lāuka' pērėjo ir_anā visur bėginėosi ir_žū'rėjosi, isigāndosi, vaiko nērā. Ir namóp ag_atais, ir be_vaiko, pasakī's kūrgi vaikas, abo_ir nesakī's ir_ot bėdā. Nēr ten nieko. Satikdinėja žmogū tā', kat_pilnavōja giros. O_tōi gira nelabai toli, kur anā pjōvė, nelabai toli. Tsai žmogus sāko, kab_anā jām rasakī-dinėj visa, nevėrk tiktai, kali_nōri vaiko. Tōi vilkė pajėmė vaiką, bo_kūr-gig..., žmōniū' nebit, ir_aš neregėjāũ ir_tū neregėjai nieko, nėjóku' žmōniū' čā neregėt bit. Tū vienā pjōvei ir kūrgi tsai vaikas dėjos, miegō-tu' vaikas. Ir anā vėrka, jāũ nebūs musit an_sviėto ito vaiko, visėp kāb vėrka, o_ānas, tsai žmogus gajōvas visa sāko, nevėrk, dabar, sāko, nemōžna ait žūrėt tenāka kur anā (vilkė) būma sa_tomi vilkūtami, alė, sāko, anā jāũ nug_jū' ag_ais kur ži'vitis, mōža kur kā' pagrėbs, tai atnėš vėl vaikāmi. Tai mės tūomet pažūrėsim tenāka paz_jā', mōža kā' ten rāsīm nug_vaiko 21 Pagirių sodžiaus atstovės P. Chaleckienė ir M. Vasiukevičienė garso o žodžiuose toli ir sod't nedvibalsina. 207 ar_kā; ar_kokī lachmōna; ar_kokī: ... kā: tu apsekdinėjai, arba mōža negėro..., neū.tarina kā: Gāli ar_kōja: a_rañka rāst ar_tęp mōža pažīst kā: anā (vilkė) padārė vaiku. Aima, žū'ri tie vilkūtai ir tsai vaikas sėdi, o_ānės (vilkiukai), sāko, lāpoja vaika; ir vaikas žāidojasi sa_jiemi, ir_vaiku nieko. Ir_ag_tōji móteriskis pagrėbė vaika; dō nežīno kanā bėgti. O_ānas sāko nebėk, nebėk, pamacitkū aik, bo_ana dar neatais taki, neatais. Mēs užāisim pamacitkū, kur tu pamėtei vaiką; kur tai bit. Ir_nuvėjo pamacitkū. Atājo tēnaka i_rādo tā: kōše, kad_ana virė vaiku, visa. Kāb ana (vilkė) atnėšė jiemi (vilkiukams) tā vaika? Mōža āni's nieko nėjemė, bō macitki bit, ōt. Tōj móteriskis prisegdīnėjojosi, sāvinōsi, kad_ana ragėjo, kab_jėmė, kab_tōj móteriskis jai sākė. ot_kab kā: Viso bit, viso ir, nēmenu kō, vedōma, kadaik tai bit. Aš nežnāu, mōža itiek, kiek Gėnei (senutės anūkė 12 metų) bit tiek metų, mōža mažāst mán bit metų, aš nežnāu. Alė namie chōts momā norėtrų, kab_būča, tai aš nenorėjau namie būt, ot nenorėjau. O_kudėl až nenorėjau? Mán vis... ka, pōnu's, kab, ten vū.tarina, kab ten bū'sta ir nenorėjau kab_mū'sim vesėi ū.tarina. Žnāu dėl kō... Pōnu's dō manė inrīnkdinėjo, kā_gig vaiku visa itai gerai. Ir jėst gerai, inrīnkt gerai ir visa kā, kad aš ten nūbėgu, kur manė nūšunča. O_manė gig paz_dārba: nėsuntė toki; tiktaik kanā nūšū'st, kab aš kā: pirkča, ōt kām manė vis_šūntė. Ir až ten buvū. Kàs čā bū'sta, tai tsaik dirbo. Bōčis, momā dirbo, sėserės dār bit manīm. Āni's norėjo, aš ka_būča namie, o_až nenorėjau, aš sakāu, jāu_aš prijunkāu, až jāu pati aisu, jū'z_bū'kit namie. Ot_likuos kū'met namie, kab_aš dirpča kā: kā: reika dirpt an_lāuko, ōt... Kāmgig mán_vis itai dirpt, kad_až bū'mu daiktė, ir pas_tokius žmonis, kab_mán gerai, kab_vū.tarina, kab_kā: dirba, vōt aš_tęp buvāu. Ir, vedōma, kā ten vū.tari't, kās an_dāikto: ir kuplōnai pas_manė ū.tarina, ir vis_aš in_kuplonūs, ir kuplōnai āima paz_mūs svečūosna. Mán pōnė pasāko, kab_ataitu abā manė nūšunča (pakviesti), kab_ataitu svečūosna kās. Prijunkāu viso dirpti, padarī'ti, kab_svečāi būs, kaz_būs izgėrt, kaz_būs jėsti, chōts pōnai dāugīs nenōri. Kāmgig? Ānis ir tęp žāušōbū gerā ir jėsti gerai. Visa ōt kā: reika, tai ir ū.tarināu, ar_kā: dirpt ar_kanā āit ar_svečūosna ar, kristi nōsna ar_vesėilon; ot_jir ū.tarināu, kas_ateimasi i_reika ū.tari't. I žanīko aš nug_pōnės ajāu, nieko nebit manīm. Āg atvažūodinėj žani'kas po_manė (manęs), vežavom baznī'čon, kuplōnas dāvē mūmi šlū-ba: Āž buvāu jeuna. Žmogus āg jėunas, tai ir gražūs, o_jāu āg sėnas tai netokas. Ir žāidzō (žaidė), ir_šōko, ir_gėrė, ir_jėst prīrbinka bit ir_vis padarī'ta bit visa. Visi ataidinėjo žū'ret, kaz_norėj, katri prašīti ataidinėj, katri ir neprāšīti ataidinėjo, do_visa šōko, do_visa gražū bit, do_visa gerāi bit. Āimam ar_kelū ar_kuī_auga tie vūogai, ar_kuī_auga grī'bai, ar_kuī_auga kvietkos, ar_kā: inrīnkēt reika, ar_kā: padarī't reika, visa ū.tarinom, dirbom, vaiščojom, gražitkai inrīnkta bit visa; vesė graži bit padarī'ta, dāiktas gražūs. Vežinėjāč kanā norėjāu, visa. Pasakė kuplōnas, neikit 208 an_vesės u_žan'iko, o_ąkit daiktan, daikte gerast ir gražast, ir_ag dieųz duoja vaikus, mókiti gerast, o_vesėi tai nemókina, vesėi tik darba' dirba, an_lauko ait, visa reika dirpt. Turėjau sūnu', o_v'iras vienas manim bit. Aš_jam pati viena buvaũ, anas manaz v'iras vienas. Įtep nedirbo, kab_dabar dirba, viena' pameta, o_pas_kita' aima. Senest tai ima viena', tai ir sa_v'ina' būsta, kólai numira. Ag_prašom, ka' paprašom, dievaz_duoja viso. Ka' dieųz duos, tai viso i'ra. Ledakū' nebit žmonų' tuomet, visi geri bit ir ás jiėmi gera buvaũ. Ot_ir u.tari-k tiktai. Do_visa gražu, do_gerai, do_kanà nùveimi, do_gerai visa. Ir_dár do_viso turėjau ir_avįkas ir kaũlbi'kas visa, visa, viso bit, kó tù nóri bit. Iš svečũos anės pas_mùs ataima, mės pas_júos nuveimam, vaiščojom ražom: ražom an_vesėilos, ražom svečugsna, ražom visur vaiščojom. Katran kraštan užnóri, tanà kraštan ir vežuojà, ten būsta, ten žū'ri, kab_ten žmonės būma, kab visa. Kab_atvežuojà, tai pasāko, kab_ten žmonės būvo, ka' ten žmonės dirbo, ka_bit, viso. Nù, aš jau gerai viso nèmenu. Gražitkà buvaũ, tai pònė davinėi tokàs sukienkàs gražàs, insirinkdinėjau, o_apàudinet davinėjo čeravi'kùs, atveždinėjo iš_tò Varšavo pòterkus gražùs, an_kàklo króvèm, kab_viso gražu bútu'. Gerai bit mùmi ir_tėn, kanà vežàvom, ir_tėn bit gražu. Tėn bernùkai gražu's bit ir mergi'tės gražos; vieni vienùs mègo, jàni's mùm, mergi'tes, mègo, o_mergi'tės mègo bernukus. Kà' dirbom, sàkė dirpkit ka_bú'tu' gardù an_válgi'mo. Visa dirbom, kà' pasàkė ir_prikepam viso, ir_priviram viso, ir_infrankam stàla' gražai, ir_àtaima svečai. Ot visa gražu bit. Aš padavinėjau nài_dàugest. O_pònė sàkė, ka_tù móki gerai ir žinai, ka_padùot visa kà', o_tiė kiti ten dapadėdinėjo kà' dirbt. Alė padavinėt tai aš nài_dàugest davinėjau. Sàkė mán, ot kab_ilga nepririnkdinėča, kab_vekàũ, kab_gražù, kab gerai, kà' kokàm (kokiem) svečàm pirmà padùot. Aš_visa žinau, visa_kà'. O_kudėl manė mègo? Mègo ir rìnkt norėjo, ir_pònė nedavinėi, sàko ir mán reika. Pònas vienas atvažàu svečùosna iš_tėn, iš_Krakòvo. Anas sàkė, kur aš buvaũ, tai niėkur mán tėp..., niėko aš tėp nenorėjau, kab ita... manė jau užrìnkt norėjo, sàkė niėko tėp nemègo, kab jau manė mègo. O_aš dár jaunà buvaũ, niėko nepažinàũ, kà' àni's tėn u.tarino. O_tói pònė pòtim pasàkė viso, mán sàkė, nevežù-k tėn, bú̀k čà, sa_manìm. Išvežuosi kanà tai ir nàtvežuosi šėn, o_jám sàkė nerìnkt, nerìnkite. Viso atvežė iš_tėn insirìnkiti, atvežà abo_kokà' kviėtkà', abo_itas pòtérkas insirìnkkt do_atvežà, viena' tokà' blùskà' atvežė, kad_žù'rėt nemòžna, tokà graži bit. Mán viso davinėjo in-rìnkkt, kàd insirìnkča(p). Pònė manė nelàido, viso u.tarino, kab nevežuòča, kab neàčia už_ito, norėj viso ka_paz_jà' bú'rča, ka_paz_jà' ataidinèča, ot kó norėj. Užrašyta iš Chaleckienės-Dicevičiūtės Petronėlės. 209 Zietelos tarmės mažai žinomų žodžių ir slaviškų skolinių paaiškinimai abò — arba; ãg — kai; ãnas, anà — jis, ji; apeiti — įveikti, nugalėti; ap(si)segdinėti — ap(si)vilkti; ardytis — 1) bartis, nesugyventi, 2) badytis, durti; atseiti, ateimasi, atsejo — 1) atitekti, 2) pasitaikyti; badanija — tardymas; bėz — be; bliuškà — palaidinukė, bliužė; bõ, bà — nes; bõčius (bõčis) — tėvas; brólaine — brolienė; bùrà (bùrià) — audra; chòts — nors; chvarabà — liga, blogybė, bjaurvbė; chvãras, -à, — nesveikas, sergas; čiẽlas, -à — sveikas, pilnas, visas; čiõngle — dažnai; dãiktas — 1) vieta, 2) miestas; daĩlyba — dalyba; daĩlyti — dalyti; dapadėdinėti — padėti; daržinė — kluonas, pastatas javams ir šienui krauti; dažïūrėti — prižiūrėti; dõ (dò) — 1) ir, 2) stiprinamoji dalelytė; draugė — šeimyna, šeima; dūmoti — galvoti, manyti; dušinti (dušýti) — troškinti, dusinti; dùžas, -à — stiprus, tvirtas; ėsti, ėma (ėsti), ėdė — valgyti, ėsti; gãdnas, -à — geras, gera; gaišinti (gaišyti) — naikinti; gajõvas — miško, miškinis; gig — gi; grãžitkas, -à — gražus, -i; grėbstyti — glebeščiuoti, kabinėti; hardýti — žr. ardytis hãlasas (ãlasas) — 1) triukšmas, 2) balsas; indirbti — įtaisyti, įklampinti; ingãdyti — įtikti, prisitaikyti; innaràvyti — įtikti, įtaikyti; inrinkdinėti — papuošti, aprengti; insilaizdinėti — užsileisti; iškadavóti — gailėti; itas, -a — šis, šitas, -à; iż — už; iżdaužinėti — muštis, daužytis; iżdėgyti — uždegti; iżnorėti — užnorėti, pradėti norėti; iżvilkti — žr. užvilkti; kãb — žr. kap; kãbgig — kaipgi; kabyti (kabinti) — liesti; kabõlai — kortomis metami burtai; kabõlnykas — kortų metikas, burtininkas; kal(i) — jei, jeigu; kanà — kur (nurodo kryptį); kãp — kaip; klãpatas — rūpestis; klikas — riksmas, klyksmas; koplõnas — kunigas, klebonas; kõžnas — kiekvienas; krūpa — truputį; kubkėlis — puodukas; kūltis — 1) mušti(s), 2) dužti; kunodà — bulvė; kvietkà — gėlė; lachmõnas — švarkas, rūdinė; lachõnė — dubuo; ląpoti — tapšnoti; ledõkas (ledãkas) -à — blogas, prastas; lietis — lyti, piltis, tekėti; mãčitkas, -à — mažas, -a, mažutis; maciãntulikas, -a — mažutėliaitis; mėgti — mylėti; mėnas — mėnuo; meñčyti — kankinti; mõža — gal, gal būt, maž 210 možna — galima; mūsit (musit) — tur būt, tikriausia; nāto — dargi, dar, net; nechòj — tegu; nedavėjas — netikėlis, kankintojas; nūg — nuo; pabūti — užtekti, pastovėti; padkaldinėti — kaustyti; padotkai — mokesčiai; pakì — kol, pakol; pakulti — sudaužyti; palūdhnavoti — valgyti pavakarius, pusdienauti; pamacitikù — pamažu, pamažėli; pamėsti — palikti; pariñkti — paimti, atimti; paristi — pargriauti, parversti; pas(i)idėti — pamatyti, išvysti; pasikòpti — pasislėpti; pasižėnyti — susituokti, apsivesti; pautaryti (ūtaryti) — žr. ūtaryti; pažinti — suprasti; pažìsti — pažinti; pérbūti — pragyventi, išgyventi; pilnavóti — budėti, saugoti; pòtim — paskui; pŏterkai (pŏterkos) — karoliai; prijūnkti — priprasti; pririñkti — paruošti, parengti; prisèg(dinè)ti(s) — įsiek(i)ti, prisiekti; prisirinkdinėti — rengtis, puoštis; pritriñti — pritarkuoti; rassakydinėti — pasakoti; rasirašýti — pasirašyti; raščina — tešla, masė; razdailýti — išdalyti, padalyti; rázom — kartu; razriñkti — paimti; riñkti — 1) imti, 2) vesti žmoną; rõdas, -à — linksmas, -a; sà — su; sagaįšyti — sunaikinti, prapulti, sugadinti; sakėpti (taria sakėpti) — iškepti samarnavóti — sugadinti, sunaikinti; sasibūti — susitaupyti, praturtėti; sasidėdinėti — susidėti; sasieiti — suderėti, sulygti; sasigriebti — susikibti, peštis; šāvintis — tvirtinti, įrodinėti, dievažytis; syla — jėga; spakainas, -a — ramus, -i; spėsóti — skubėti; splūsnos — plunksnos; spritnūs, -i — greitas, -à, vikrus, -i; stiéna — siena; strychà (striechà) — stogas; strycháuka — draudimo mokestis, apdraudimas; stròkas — baimė; sūdžia — teisėjas; sukienkà — suknelė; susiėdas (sasiedas) — kaimynas; šiltis — 1) ugnis, 2) šviesa, 3) gaisras, 4) šiluma; škodà (ir škòda) — gaila; šviršti — švilpti; tadaīk — tada; taki (gi) — vis dėlto, taipgi, taip pat; tašla — 1) tešla, 2) duonkubilis; tāta — tėtė; tenāka — ten, tenai; tėrlė — molinis puodas, puspuodynė; terlykà — puspuodynėlė; tėsti — tempti, traukti; tiktaīk — tik, tiktai; tiurmà — kalėjimas; triūdna — sunku; tsaīk — šis, šitas, tas; tuīzoti — tęsyti, tampyti; ūtaryti (ūtaryti) — kalbėti, šnekėti; užeidinėti — leisti, sėsti (saulei); užeiti — pareiti; užriñkti — 1) paimti, 2) apsivesti; užsipiauti — užtrukti piaunant, užsimiršti; užsodinéti — įrodinėti, ginčytis; užvilkti — suimti, nutempti 211 valgymas — pietūs valgyti — pietauti vedōma — žinoma vẽčeroti — vakarieniauti vesẽlia — vestuvės vesẽ (viešė) — sodžius, kaimo gatvė, kaimas viekiau — greitai vilkūtas — vilkutis, vilko vaikas visa lygū — vistiek vūtyrati — žr. ūtarati žāras — tuoj, tuojau zausiōdi — visada zōslanka — krosnies dangtis, pečia-dangtė žāidotis — žaisti žāisti — groti, lošti žyvytis — maitintis žvirždos (tik dgs.) — smėlis НЕКОТОРЫЕ ОСОБЕННОСТИ ЗЕТЕЛЬСКОГО ГОВОРА А. Ю. ВИДУГИРИС Резюме В Дятловском (лит. Zietela) районе Гродненской обл. Белорусской ССР находятся деревни Засетье (Zasėčiai) и Погиры (Pagiriai), в которых еще можно найти людей, говорящих на литовском языке. На юг от границы Литовской ССР это самый далекий остров литовского языка. По традиции литовский говор этих деревень называется „Зетельским (Дятловским) говором“ („Zietelos tarmė“). По статистическим данным 1886 г. в Дятловском районе еще проживало 1156 литовцев. В настоящее время говорящих по-литовски можно насчитать до 30 человек, а понимающих литовский язык раза в три больше. Начиная с 1950 г., этот остров посещало немало языковедов из Литовской республики, но собранный материал не был опубликован. Вниманию читателей здесь предлагаются несколько диалектологических текстов, записанных портативным магнитофоном в 1957г. Тексты снабжены комментарием о главных фонетических и морфологических особенностях зетельского говора, а также словарем малознакомых слов и заимствований. Пока ещё рано решать вопрос, к какому диалекту литовского языка относится Зетельский говор. Следует однако заметить, что по некоторыми особенностями вокализма (напр., сохранение звуков ą, ę и дифтонгов am, an, em, en литературного языка: grāstas сверло, tẽ˙sa тянет, samtis черпак, kānda кусается, sāemt черпать, peinkos пять) и консонантизма (напр., отсутствие основных элементов дзукского диалекта: martì сноха (невеста), di˙nā день, dvì две, mēdžas дерево, svēčas гость). Зетельский говор приближается к диалекту юго-западных аукштайтов. По другим чертам Зетельский говор примыкает к дзукским с соседним с ними восточноаукштайтским говорам, как например: Лазунский, Вороновский, Радуньский и др. Среди таких особенностей отметим следующее: дифтонги ie, uo часто суживаются в i˙ (у), u˙ (ū) (vì˙nas один, nì˙kas никто, ничто, jú˙das черный, šū˙ пёс, pōnu˙s у господ), а монофтонги o, ė дифтонгизируются в uo, ie (niōri хочет, žiuōdis слово, bruolūkas братец, adbiēgāu прибе- 212 жал, daržinė̇ гумно), звукосочетания ti, di сохраняются в окончаниях некоторых слов (pãtėu потерял, guidei ткала, bìti печёт, gaĩdo петуха, daĩño зуба) согласные l, r, s, š, ž и аффрикаты č, dž перед гласными e, ė, i произносится твердо (kãũle свинья, lantà доска, inbìndo влез, ržkė кричал, gražsnis красивее, šãši шесть, mẽdžas дерево, trãčas третий) и др. Встречаются некоторые фонетические особенности, редко проявляющиеся в других диалектах, как например, on на месте литературного яз. o (touli далеко, soudì:t сказать) ie на месте ei (sviẽkas здоровый, viekãũ скоро) ė на месте ž (za˙s’is гусь, žvaĩždė звезда, žverìs зверь, baznìča костёл) отсутствие согласных k, g перед звукосочетаниями š, ž + t, d, č (šãuštas ложка, pãrnišča(s) прошлогодний, žvìrždos песок) и др. Морфология говора также содержит ряд своеобразных черт. Например, употребляются имена с суффиксами: -i:ka (avìlka овца, овечка, kãinbì:ka свинка, karvì:ka коровка) -utas (vilkùtas волчонок, kiškùtas зайчонок, langùtas окошко) -ikas- в собственных именах — (Valėrikas Валерик, Kòstikas Костик, Jùzikas Юзик) -itkas, -itka в именах прилагательных — (mãčikas, -à малый, маленький, mačinutìlikas, -a малюсенький, крошечный, sėnitkas, -à старенький). Также представляет интерес образование и изменение наречий (mažai(k) мало, mažàst меньше, nãĩ, mažàst наименьше, senàik давно, и соответственно сравнительная и превосходная степени: senėst, nãĩ_senėst. Употребляются четыре местных падежа: инессив (ãnas jãũ kelė он уже в дороге), иллятив (ãnas nùvažãũ kelãn он поехал в дорогу), адессив (mi_sìti (ɂ) asmòbik’ nérã у нас денег нет), аллятив (aš aĩnu namòn я иду домой). Внимание привлекают имена женского рода, которые имеют окончание -ai в творительном падеже единственного числа: sa_gi’nai savãi rašãi bì:sta со одной своей женой живет; sa jãũ nùvažãũ с ней поехал. Предполагается, что окончание -ai является остатком местоименных прилагательных, сохранению которого и распространению в другие части речи способствовала аналогия в русском и белорусском языках (ср. подчеркнутые окончания -ой, -ей). В говоре часто употребляются притяжательные местоимения: tãpas, tãpà мой, моя, lãvas, -à твой, твоя, sãvas, -à свой, своя, и некоторые атематические глаголы: mì:kt(i) спит, aĩt(i) ходит, skãũst(i) болит, jėst(i) кушает, dĩest(i) кладёт, dũost(i) дает. Своеобразна форма прошедшего времени (3 л.) от глагола bùti быть: kãrves mì:s’ bì dvì у нас было две коровы; bìti dì:das sa_bòbai были дед с бабой. Сослагательное наклонение также сохраняет архаичный характер: 1л. ед. ч. sakėčĩp спёк бы, sukãčĩp крутился бы, 2л. sadėktai сгорел бы, atvažiùtumėi приехал бы, 3л. bù:tu’p был бы, norėtu’p хотел бы, 1л. множ. ч. dũotum дали бы, pìrktumėnt купили бы, 2л. atvažiùtumėnt приехали бы. Следует упомянуть и предлог (а в месте с тем и приставку) sa с (sa_savaĩs vaĩkais со своими детьми; sãdegė сгорел; satìko встретил) и prè при, возле, у, к, около (mės sastojom prè jã мы остановились возле нее; ãni’s prìjùnkaė prè savo они привыкли к своему) и др. Всё приведенное выше показывает насколько полезным для истории литовского языка может быть изучение Зетелъского говора, несколько текстов которого здесь публикуется.