Biržų tarmės įvardis

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA BIRŽŲ TARMĖS ĮVARDIS I. JAŠINSKAITĖ Biržų tarmė priklauso aukštaičiams rytiečiams puntininkams. Kirtis tarmėje atitraukiamas neįprastai sąlygiškai — iš kiekvienos trumpos galūnės, o iš ilgos galūnės neatitraukiamas. Labai sutrumpėjusios žodžių galūnės: trumpieji balsiai nukritę ar iškritę, ilgieji balsiai ir dvibalsiai sutrumpėję. Tarmei šiek tiek įtakos daro latvių kalba. Biržų tarmės plotas apima Biržų miesto apylinkes maždaug 10 km spinduliu. Čia aprašomas tos tarmės įvardis. Biržų tarmės įvardžiai, kaip ir literatūrinės kalbos, skirstomi į asmeninius, sangrąžinį, savybinius, parodomuosius, pažymimuosius, klausiamuosius, santykinius ir nežymimuosius. Jų vartosenoje yra kai kurių skirtumų nuo literatūrinės kalbos įvardžių vartosenos, pvz.: Biržų tarmėje nepažįstami savybiniai įvardžiai manas, tavas, savas, maniškis, taviškis, saviškis, mūsiškis, jūsiškis, o vietoj jų vartojami kilmininkai mano, tavo, savo; vietoj lk. įvardžio kuris tarmėje vartojamas katras; įvardis kiekvienas tarmėje pakeičiamas baltarusišku kožnas. Kiek daugiau nuo lk. skiriasi tarmės įvardžių kaityba. Kaip ir lk., vieni įvardžiai kaitomi tik linksniais ir skaičiais — tai vadinamieji negimininiai įvardžiai, kiti kaitomi linksniais, skaičiais ir giminėmis — tai gimininiai įvardžiai. Negimininiams įvardžiams priklauso I ir II asmens asmeniniai, savybinis ir įvardžiai kas, niekas, viskas. Jie sakinyje paprastai pavaduoja daiktavardžius. Gimininiai įvardžiai — visi likusieji. Jie sakinyje pakeičia būdvardžius. 1. Negimininiai įvardžiai Vienaskaita V. àš, ã·šę~ãšei, tù, tū·ję~tūjei K. manęs~manies, manį~manę, mãn~manè, tavęs~tavies, tavį~tavę, tãv~tavè, savęs~savies, savį~savę, sãu~savè N. màn, tàu, sàu G. manį~manę, mãn~manè, tavį~tavę, tū̃~tavè, savį~savę, sãu~savè Į. màn, tàu, sàu Vt. manį~manyjè, tavį~tavyjè, savį~savyjè 187 Daugiskaita V. mẽ's, jū's K. mū̃su ~ mūsų, jū̃su ~ jūsų N. mū̃m, jū̃m G. mū̃m, jū̃m Į. mū̃m, jū̃m Vt. mumìs~mumysė, jumìs~jumysė Vn. vard. ilgesnės formos turi pridėtą emfatinę dalelę. Kadangi II asmeny, pridėjus dalelę -ai, susidarė hiatas, tai įsiterpė j, o po j -ai > -ei. Pagal analogiją ir I asmeny pridėta -ei vietoj laukiamo -ai. Vn. kilm. vartojamos trejopos formos. Pirmosios formos turi i kamieno daiktavardžių vn. kilm. galūnę, kuri, tikriausiai, yra naujai įvesta pagal vn. ir dg. vietininkus, turinčius i kamieno galūnes. Formos manę, tavę, savę atsirado iš senųjų kilmininko formų su pridėtu galininko požymiu -n. Jos tarmėje vartojamos ir galininko prasme. Trumposios formos yra senosios kilmininko — galininko formos. Tarmėje jos tebevartojamos kilmininko ir galininko prasme, o lk. — vien tik galininko prasme. Vn. naud. formos mán galūninio n minkštumas rodo, jog -i < -ie čia nukrito vėliau, negu lk., todėl n dar nespėjo sukietėti. Vn. gal. žr. vn. kilm. Vn. in. fonetiškai sutampa su vn. kilm.— gal. trumposiomis formomis, tačiau laikyti jas tos pačios kilmės formomis lyg nebūtų pagrindo. Panašios vn. in. formos sutinkamos kai kuriose kitose tarmėse, o taip pat latvių kalbos tarmių dalyje. Dg. naud. turi plačiai paplitusią tarmėse formą be -s, sudarytą pagal kitus daugiskaitos naudininkus, kurie šiose tarmėse turi dviskaitos formas ar galūnes. Dg. gal. ir in. sutampa. Įnagininko forma atitinka lk. formą mumís, tik tarmėje yra numestas -s pagal analogiją su kitais tarmės daugiskaitos įnagininkais ir nukritęs i pagal tarmės fonetinius dėsnius. Tarmės dg. galininkas visiškai skiriasi nuo lk. atitinkamos formos. Tokios pat formos yra randamos ir kai kuriose kitose lietuvių ir latvių tarmėse. Endzelynas tokias galininko formas laiko naudininkais arba įnagininkais, vartojamais galininko prasme2. Kaip yra iš tiesų, sunku pasakyti. Vienaskaita V. kàs, niẽks, viskàs K. ką̃~kõ, niẽką~nieko, viskà̃~viskõ N. kám, niẽkam, viskám G. kũ~ką, niẽkų~nieką, viskų̃~viską Į. kũ̃~kuõ, niẽk~niekų, niẽkõ~niekuo, viskõ~viskuõ 1 Žr. D r. F r. K u r c h a t, Grammatik der litauischen Sprache, §§ 854, 855, 859, Halle, 1876. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 347 §, Rīgā, 1951. 2 Žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 352 §, Rīgā, 1951. 188 Šių įvardžių linksniavimas nuo 1k. nedaug kuo skiriasi. Įvardis viškas tarmėje ištisai galūninio kirčiavimo, o 1k.—šakninio. Šie įvardžiai turi tik vienaskaitą. 2. Gimininiai įvardžiai Gimininius įvardžius patogiausia apžvelgti pagal kamienus. a kamienas Vienaskaita. V. tàs, tas̃~tasai, ši.tas~šitas, ki.tas~kitas K. tǫ~tǫ, ši.ta~šito, ki.ta~kito N. tãm, ši.tam, kitam G. tų~tą, ši.tų~šitą, ki.tų~kitą Į. tǫ~tuo, ši.to~šituo, kit~kitu Vt. tãm~tame, ši.tam~šitame, kitãm~kitame Daugiskaita V. tẽ~tie, ši.te~šitie, kit~kiti K. tų, ši.tų, kitų N. tiẽm, ši.tem, kitiem G. tǫs~tuos, ši.tǫs~šituos, kitǫs~kitus Į. tēs~tais, tēm~taim, ši.tes~šitais, ši.tem~šitaim, kitēs~kitais, kitēm~kitaim Vt. tuõs~tuose, ši.tos~šituose, kituõs~kituose Taip pat linksniuojami anas, katras, vi.sas. Vn. viet. turi tvirtapradę galūnę vietoj laukiamos tvirtagalės. Tvirtapradė priegaidė čia, matyt, atsirado pagal naudininką, kuris tarmėje sutampa su vietininku, nukritus jo galūniniam -e. Dg. naud. turi formas be -s, sudarytas pagal kitus daugiskaitos naudininkus, kurie tarmėje turi dviskaitines galūnes ar dviskaitos naudininko formas. Dg. įn. turi dvejopas formas. Pirmosios formos sutampa su 1k. atitinkamomis formomis. Antrosios yra specifinis tarmės naujadaras. Tokią galūnę turi visi Biržų tarmės (į) a kamieno vardažodžių įnagininkai. Ypač jos prigijusios nuo Biržų į šiaurės vakarus, kur 1k. formos beveik nevartojamos. Pagrindas tokioms formoms atsirasti buvo pačioje tarmės morfologijoje. Kadangi visų kitų kamienų vardažodžiai daugiskaitos įnagininke turi dviskaitines formas ar galūnes, tai jie baigiasi -m, pvz.: galvǫm, akim, pelėm, sunim, tǫm, baltǫm, baltǫsǫm. Pagal analogiją su jais galūninis -s (į) a kamieno vardažodžių daugiskaitos įnagininke buvo pakeistas -m, paimtu iš dviskaitinės galūnės. Tokiu būdu susidarė formos kalnēm~kalnam, bãtēm~bãtaim, brōlem~brōliaim, tēm~taim, ši.tēm~šitaim, baltēm~baltaim, baltaišēm~baltaisiam ir t. t. Lk. formos yra, matyt, naujesnės, atsiradusios tarmėje vėliau, 1k. įtakoje. Taigi 189 Šių specifinių biržietiškų formų galūnė atsirado kontaminacijos būdu, kryžiuojantis senajai (i) a kamieno daugiskaitos įnagininko galūnei su nauju tarminiu daugiskaitos įnagininko požymiu -m. Jai įsigalėti galėjo padėti latvių kalbos įnagininkai tēviem tipo su galūniniu -m. ia kamienas Vienaskaita V. jìs, jisė~jisai, tōks, toksė~toksai K. ją~jō, toką~tokio N. jām, tokām G. jį~jį, tokį~tokį Į. jō~juō, tōk~tokiu, tokō~tokiuō V. jām~jamē, tokām~tokiāmē Daugiskaita V. jẽ~jie, tokẽ~tokie K. jų, tokų N. jiem, tokiem G. jōs~juos, tōkōs~tokius, tokōs~tokiuos Į. jēs~jais, jēm~jāim, tokēs~tokiais, tokēm~tokiam Vt. juos~juose, tokiuos~tokiuose Taip pat linksniuojami ir kŏks, jŏks, nejŏks, ši.toks, kitŏks. Visų šių įvardžių linksniavimas nedaug kuo skiriasi nuo lk. atitinkamų įvardžių linksniavimo. Vn. vard. tarmėje vartojami emfatiniai įvardžiai. Vn. viet., dg. naud., dg. įn. skirtumai nuo lk. paaiškinami taip, kaip a kamienų įvardžių. Įvardis tōks, skirtingai nuo lk., tarmėje ištisai oksitonas. Šalia įprastinių vn. įn. ir dg. gal. formų šis ir kiti to tipo įvardžiai turi ilgesnes formas su nesutrumpėjusiomis galūnėmis — pastarosios formos lk. nevartojamos. Įvardžiai ši.toks, kitŏks, nejŏks kirčiuojami šaknyje, o ne galūnėje, kaip kiti šio kamieno įvardžiai. o kamienas Vienaskaita V. tō, ši.to, kit~kità K. tōs~tōs, ši.tos~šitos, kitōs~kitōs N. tāi, ši.tai~šitai, kitai G. tū~tą, ši.tu~šitą, ki.tu~kitą Į. tō, ši.to, ši.tu~šita, kit~kitą Vt. tāi, ši.tai, kitai 190 Daugiskaita V. tós, ši.tos, ki.tos K. tū¹, ši.tu, kitu- N. tóm, ši.tom, kitom G. tôs, ši.tos, ši.ts~šitas, kìts~kitas I. tóm, ši.tom, kitom Vt. tós~tosè, ši.tos~šitosè, kits~kitose Taip pat linksniuojama anò „ana“, katrò „katra“, vls~visà. Vn. vard. įdomios formos tipo tò su neįprasta galūne. Galimas dalykas, kad tai emfatininių formų liekanos. Emfatinė dalelė -ai pradėjus žymėti tarmėje vyriškosios giminės įvardžiuotinių formų vienaskaitos vardininką, o moteriškosios giminės įvardžiuotinių formų požymiu esant įvardžiui -ji (-ja), tas įvardis galėjo pagal analogiją pradėti eiti emfatinės dalelės funkcijas. Tokiu būdu pagal baltasai, baltoji, (baltoja) šalia emfatinio įvardžio tasai galėjo atsirasti toji (toja). Kad ši naujai atsiradusi forma nebuvo tarmėje įvardžiuotinė, rodo tai, kad įvardis pridėtas tik vienaskaitos vardininke, o be to, įvardžiuotiniai įvardžiai tarmėje nevartojami. Kadangi įvardis -ji (-ja) čia buvo grynai formalinis priedas, atsiradęs dėl analogijos, tai jis lengvai galėjo nukristi. Tokiu būdu iš toji, (toja) tarmėje pasidarė toj, o paskui tò. Toks sutrumpėjimas Biržų tarmėje fonetiškai įmanomas, plg. vn. viet. šakõ<šakojè, galvõ<galvoje, kur taip pat nukrito galūninis balsis, o paskui j. Įvardžiuotinėse tarmės formose tipo baltoji<baltoji (baltoja) j išliko, nes čia jis pabrėžia įvardžiuotinės formos ryšį su įvardžiu ji, o tas ryšys tarmėje dar gana stiprus. Taigi formas tipo tò reikėtų laikyti sutrumpėjusiais emfatiniais įvardžiais, tos pačios rūšies dariniais, kaip tarminės formos tipo tasė~tasai. Vn. įn. šalia įprastinių formų vartojamos neaiškios kilmės formos, fonetiškai sutampančios su vyriškosios giminės a kamieno vn. įn. formomis. Vn. viet. turėtų būti tŏ(j)<tojè, bet pagal vn. naud. vartojama forma tái, nes ir kitų kamienų vienaskaitos vietininkai priartėja prie naudininkų. Dg. naud. ir įn. turi formas be -s, kaip ir visi kiti tarmės vardžodžiai. Dg. gal. formos tipo tõs fonetiškai sutampa su atitinkamomis vyriškosios giminės formomis. Manyti, kad o kamieno dg. gal. tõs<tãs lyg nebūtų pagrindo, nes įvardžiuotinių būdvardžių moteriškosios giminės dg. gal. baltù·sis<baltánsias rodo, jog n šioje galūnėje buvo, o juk būdvardžiai linksniuojami pagal įvardžius. Taigi forma tõs turi kažkokią kitą kilmę. Gal būt, šio tipo formos, o taip pat ir vn. įn. panašios formos, yra vyriškosios giminės formos, dėl kokių nors priežasčių pradėtos vartoti moteriškosios giminės prasme. io kamienas Vienaskaita V. i², jinè~jinai, tŏk~tokia, toki, tokì K. jõs, tokõs N. jai, tokái 191 G. jū~ją, tokū~tokią Į. jõ, tõk~tokią Vt. jąi, tokiài Daugiskaita V. jōs, tokōs K. jū, tokū N. jōm, tokōm G. jōs, tōkēs~tokiàs Į. jōm, tokōm Vt. jōs~josē, tokōs~tokiosē Taip pat linksniuojama ir kõk~kokià, kokì, jōk~jokià, ši.tok~šitokia, višõk~visõkia, kitõk~kitokia. Pastarieji trys įvardžiai kirčiuojami ištisai šaknyje. Įvardis tõk~tokia ir kiti to tipo įvardžiai, skirtingai nuo lk., tarmėje yra ištisai oksitonai. Vn. vard. formos tipo tokì, atrodo, yra tos pačios rūšies, kaip tõ, ši.to, anõ, būtent, emfatinės su nukritusia galūne. Taigi tokì < *tokýji (*tokýja), kas rodo, jog šalia jo kamieno įvardžių su galūne -ja tarmėje buvo ir įvardžių su galūne -ji < -jì, pvz., įvardžio *tokýji (*tokýja) pirmasis komponentas ir, gal būt, tõk < toki. Kad tokios dvejopos galūnės jo kamiene įmanomos, be kitų kalbų faktų, rodo ir lietuvių kalbos dvejopi jo kamieno daiktavardžiai, pvz.: valdžià, dvasià bet martì. Vn. įn., vn. viet., dg. naud., dg. gal. ir dg. įn. turi tokio tipo formas, kaip o kamienas, todėl jų skirtumai nuo lk. paaiškinami taip kaip o kamieno. Į v a r d ž i a i pats, pati Vienaskaita V. pàts, pàĩ~pati K. patẽs~patìes, pačõs~pačios N. pačám, pačái G. pá.ti., pà.čū.~pàčią Į. pàč~pačiu, pàč~pàčia Vt. pačām~pačiame, pačái Daugiskaita V. pà.ti.s, pà.čōs K. pačū', pačū' N. patiēm, pačōm G. pàčēs~pačius, pàčēs~pačias Į. pačēs~pačiais, pačēm~pačiām, pačōm Vt. pačūdōs~pačiuosē, pačōs~pačiosē 192 Kaip matyti, kai kuriuose linksniuose šis įvardis turi senas į kamieno galūnes, pvz., vn. vard., vn. kilm., vn. gal. ir dg. vard. Nuo lk. skiriasi vn. viet., kuris priderintas prie vn. naud., kaip ir kituose įvardžiuose. Skirtingai nuo lk., vn., naudininke moteriškosios giminės įvardis kirčiuojamas galūnėje. Daugiskaitos įnagininke vyriškoji giminė greta lk. formos turi formą su specifine biržietiška galūne, apie kurią jau buvo kalbėta. 3. Sudurtiniai įvardžiai Kaip ir lk., tarmėje yra sudurtinių įvardžių, pvz.: ki.tkas, kaškas, kaži̇pkas, kažinkoks, biìkas, biìkatras, biìkoks. Jie linksniuojami taip, kaip linksniuojami jų antrieji komponentai. Sudurtiniai įvardžiai nė_vìens, ke_kàs linksniuojami kaip vìens, kàs, įvardžio tas_pàts linksniuojami abu žodžiai, įvardžio toks_pà?i — pirmasis žodis. МЕСТОИМЕНИЕ БИРЖАЙСКОГО ГОВОРА И.П. ЯШИНСКАЙТЕ Резюме Местоимения биржайского говора, как и литературного языка, разделяются на личные, возвратные, притяжательные, вопросительные, указательные, относительные, определительные и неопределённые. В склонении местоимений биржайского говора и литературного языка имеются некоторые различия. Говору характерно эмфатические местоимения. Намечается тенденция к упрощению системы склонения в связи с распространением аналогии. Интересные личные местоимения, где совпадают краткие формы родительного, винительного и творительного падежов в единственном числе, винительного и творительного падежов во множественном числе. Особенность некоторых местоимений заключается в том, что в единственном числе совпадают дательный и местный падежи. У некоторых местоимений мужской и женский род имеют те же формы во творительном падеже единственного числа. В говоре встречается специфическое новообразование — формы творительного падежа множественного числа местоимений мужского рода. 13. Kalbotyros klausimai II.