Būdingesnės giminės, skaičiaus ir linksnio formos Mituvos upyno tarmėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA BŪDINGESNĖS GIMINĖS, SKAIČIAUS IR LINKSNIO FORMOS MITUVOS UPYNO TARMĖJE1 EL. GRINAVECKIENĖ I. Giminė 1. Daiktavardžių giminė. a) Be vyriškos ir moteriškos giminės daiktavardžių, tarmėje gana plačiai yra vartojami ir bendrosios giminės daiktavardžiai (žinoma, jų skaičius yra žymiai mažesnis negu vyriškos ir moteriškos giminės daiktavardžių). Visi bendrosios giminės daiktavardžiai yra menkinamos reikšmės. Šie daiktavardžiai gali būti vienos ir dviejų šaknų, pvz.: hvežė (žioplys), góbdašėra (gobšas). Dažniausiai jie turi veiksmažodinės kilmės šaknį. Daugumas bendrosios giminės daiktavardžių tarmėje yra o- kamienai, tačiau pasitaiko ir a-, ia-, ē-kamienių darinių, pvz.: (o-kam.) akiplėša, badvasa (kas sulysęs, kas kenčia badą), čupā (kas ilgai tvarkosi, čiupinėjas), dărnba (sudribėlis, kas negražios išvaizdos), geibā (sudžiūvėlis), glāumã (suskretėlis), gróva (kas greit griūva), gu˙ra (kas sulytas ir nevengia daugiau sulyti), gu˙stã~gušta (kas ilgai tvarkosi), gvēra (žioplys, vėpla), kebėžā (kas nevikrus), kerėpla (kas išsklidęs į šalis), klipirã (kas suklypęs), kvarnã (vėpla), liežūvnešā (kas nešioja plepalus), nakūbalda, pičkūrna, plū̄rpa (kas karščiuojasi), plūmpa (toks paritus, toks pastąčius; labai storai apsikimšęs), popā (kas išlepęs, nepakelia skausmo), ruknã (susiraukėlis), snarglā (nesubrendėlis), susnā (kas užvargęs, nususęs), skretna (kas suskretęs), terlā (kas terlinasi), užžomirša, žūgara (akiplėša); (a-kam.) bā.r.šrāls~barškalas (kas barškiai kalba), mākals~mākalas (kas neatidžiai ką daro, viską suverčia), ta.r.šrāls~tarškalas (kas tarškiai kalba); (ia-kam.) glōbis (gobšas), gōželis (vėplys, žioplys), vēpelis (vėpla); (ē-kam.) kuislē (kas ilgai tvarkosi), loj˙nē~lojyne (plepys), memē (žioplys, lėtos orientacijos). Bendrosios giminės daiktavardžiai sakinyje dažniausiai eina vardine tarinio dalimi, pvz.: i_bū˙k tu_mā tōka glāumã, kō_tu tōks grōva; mū˙su tieus tōks plū˙rpa; ji tōka gu˙stã 1 Spausdinamas straipsnis yra „Mituvos upyno tarmės“ II-osios dalies — morfologijos skyrius. Pirmoji šio darbo dalis „Mituvos upyno tarmės fonetika“ išspausdinta „Lietuvių kalbotyros klausimų“ I-ajame tome (Vilnius, 1957, 119—180 psl.). Šio straipsnio tarminiai pavyzdžiai rašomi „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ (Vilnius, 1956) fonetinės transkripcijos pagrindu ir į lk. transponuojami tik tais atvejais, kai neaiškūs ar gali būti dvejopai suprantami. 12. Kalbotyros klausimai II. 177 b) Daiktavardžiai arklys, avis, karvė, kiaulė, meška, pamatinė, rupūžė, šuo, varna, velnias, višta ir kt. tarmėje dažnai yra vartojami perkeltine prasme kaip keiksmažodžiai ar asmenims charakterizuoti. Tokiu atveju jie įgauna tam tikrų bendrosios giminės daiktavardžių ypatybių, ir su jais vartojami įvardžiai (jis, tas, toks, koks, šitas) ir būdvardžiai (tikras, didelis, baisus) savo gimine gramatiškai gali ir nesiderinti, pvz.: jis didelis kaulė; ji tóka arklės; jis tikras rupūžė; toks meška sėd acėdęs; šitoks pamatinė dáži akís leṇda; tikra velnes ta jō bóba c) Atėję iš lk. daiktavardžiai, reiškiantieji žmonių užsiėmimą, profesiją ar turintieji šios profesijos žmonėms charakteringų bruožų, tarmėje taip pat yra vartojami kaip bendrosios giminės daiktavardžiai, pvz.: ji gerà advikàč būtų (ji būtų gera advokatas); ale tóka tard’tojis ta tava bóba (tavo žmona kaip tardytojas). d) Tarmės daiktavardžiai, žymintieji veikėjus ar asmenis, kaip ir lk., yra vyriškos ir moteriškos giminės. Moteriškos giminės dariniai dažniausiai padaromi iš vyriškos giminės darinių, pridėjus galūnę -ė, pvz.: augi’tinis~augtinis ir augi’tine~augintinė, kveisli’s, kveisle, raibūks~raibūkas (raibas gaidys), raibūke~raibūke (raiba višta). Ypač gausu tarmėje šių daiktavardžių (tame tarpe visi dariniai su priesagomis -škis, -škė, -(s)kus, -(s)kė, -(s)lys, -(s)lė, -(s)nys, -(s)nė ir kt.), turinčių menkinamą reikšmę, pvz.: čerksli’s, čerkš-lė, dičkis (<did + škis), dičke~dičke, drū’čkis, drū’čke~drūčke, rū’gli’s (verksnys), rū’glė, ręksni’s (verksnys), ręksnė, snaudā’lus, snaudā’le~snaudālė, šaukli’s, šauklė, zi’žli’s, zi’žlė, zurzli’s, zurzlė, žopli’s, žoplė | Moteriškos giminės dariniai, padaryti iš dviskiemenių vyriškos giminės -(s)kus, -lius priesagos darinių (iš (i)u-kam.!), tarmėje lygiagrečiai yra vartojami su dviem priesagomis: -ė ir -uvienė, pvz.: āklus ir āklė, ākluvienė, džū’skus, džū’ske, džū’skuvienė, dri̇̄pkus, dri̇̄pke, dri̇̄pkuvienė, gē.l.čkus, gē.l.čke, gē.l.čkuvienė, li̇̄pkus, li̇̄pke, li̇̄pkuvienė, plū.r.phkus, plū.r.phe, plū.r.phkuvienė, smi̇.r.skus, smi̇.r.ske, smi̇.r.skuvienė, sė.i.lus, sė.i.le, sė.i.luvienė, škāplus (žmogus su tarp dantė), škāple, škāpluvienė | Šiuo atveju priesagos -uvienė dariniai žymi kiekvieną (netekėjusią ir ištekėjusią) moterį, kuri turi ar kuriai priskiriama menkinamos reikšmės ypatybių. e) Tarmėje yra daiktavardžių, kurių giminė skiriasi nuo tų pačių lk. daiktavardžių. Daugumas šių daiktavardžių tarmėje yra nauji, į ją atėję iš kitur, pvz.: ā.n.cpauda (antspaudas), fílma (filmas), kāima (kaimas), kombāina (kombainas), mȯ.rkes (morka), paštā (paštas), pi’pkis (pypkė), pōpiera (popierius), sli’rus (slyva), smakrà (smakras), kantōrs (kontora) ir kt. Kai kurių šių žodžių daryba gali būti kontaminacinė: vietoj svetimo žodžio galėjo pradėti vartoti lietuvišką šaknį, o svetimžodžio giminė išliko (plg. ā.n.cpauda ir pečėlis, kāima ir ūlyčia). f) Nedėsningai keletas i-kam. daiktavardžių tarmėje yra vartojami lygiagrečiai ir kaip vyriškos, ir kaip moteriškos giminės. Priklausomai nuo to įvairuoja ir jų kamiengalis, pvz.: juoc debesys~juodas debesis, júoda debesė~júodo debesio ir júoda debesīs, júodos debesės, stōrs kietis, stōra kiečė~stōro 178 kiečio ir storà žiẽtė, storõs kiẽtės, juodì suõdžei (suodžiai), juõdas suõdi~juó-dos súodys, bã.i.sus žvẽris, baisã.u.s žvẽre (žvėrio) ir baìsi žvẽris, baìsõs žvẽries g) Lk. daiktavardžiai dėdė, tėtė, būdami vyriškos giminės, tarmėje dažniau yra vartojami su ia-kam. galūnėmis, pvz.: dėdis, tėtis, dėdže~dėdžio, tėče~tėčio, dėdžui, tėčiui, dėdi~dėdį, tėtin~tėtį, dėdžų, tėčių, dėdį || dėdžau, tėti, dėdžei~dėdžiai, tėčei~tėčiai, dėdžems, tėčems, dėdžus, tėčus, dėdžės~dėdžiais, tėčės~tėčiais. h) Visos o-, io-, ė-kam. pavardės, žymėdamos vyriškos giminės asmenis, daugiskaitoje yra ištisai perėjusios į vyriškai giminei būdingą a, ia kamieną, pvz.: bi·là~Bylà ir bi·lã.i.~Bylai, pémpė~Pėmpė ir pempẽ.i.~Pempiai, sa-deikà~Sadeikà ir sadeikã.i.~Sadeikai, pætrãvi·če~Petra vyčia ir pætrãvi·čẽ.i.~Petravyčiai. 2. Būdvardžių giminė. a) Be vyriškos ir moteriškos giminės, tarmėje yra vartojama ir bevardė būdvardžių giminė. Ji yra suprieveiksmėjusi ir nekaitoma, kaip ir lk., pvz.: bãlta, gražù, grašù, nuobodu, šalt | Būdvardžių bevardė giminė yra retesnė už vyriškąją ir moteriškąją. Daugiskaitiniai ia-, ė-kamieniai būdvardžiai jos visai neturi. Bevardė giminė žymi bendrą daikto ypatybę ir dažniausiai sutinkama beasmeniniuose sakiniuose, pvz.: mã næ-gražu, vižems trõšku, va.i.kui šalt, ši.l.t kõjums (šilta kojoms), bã.i.sei gražu (labai gražu), drù.čei šviesu (labai šviesu). b) Kartais beasmeniuose sakiniuose bevardės giminės vietoje tarmėje yra vartojama moteriškoji, pvz.: mėnesienà, laukė šviesì; še.n.de sklidì, gal neva-žuõs; šìr·t laba.i. sklidì; ta.i šenakt šviesì; ta.i smagì laukė; ta.i gražì važiuot. Tai bendra su žemaičiais tarmine ypatybė. 3. Dalyvių giminė. Kaip ir būdvardžiai, dalyviai (dažniausiai neveikiamosios rūšies) tarmėje yra ir bevardės giminės. Neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių bevardė giminė yra tiek pat dažna, kaip ir vyriškoji ir moteriškoji, o jos esamojo laiko forma yra rečiau vartojama. Abiejų laikų bevardė giminė savo forma niekuo nesiskiria nuo moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko linksnio, o kirčiuojama, kaip jų vyriškos giminės vienaskaitos vardininkas (tvirtapradės šaknies bevardės giminės dalyvių kirtis visada sutampa ir su vyriškos, ir su moteriškos giminės dalyvių vienaskaitos vardininko kirčio vieta, pvz.: tàva aukštì: bùva šukuojama (plaukai); ka·bù·t mėsta i juõdus, bù·t išėję·s gẽrs (jei būtų buvę dažyta juodais dažais, būtų išėjęs geras megztinis); dá màna nešérta, dá màna negìrdita; bù·t buve· gerã.u., kà-piena bù·t nesusìota nẽšti, senẽi. bù·t numẽšta i pã.r.nẽšta; mẽdžẽs nusodì·ta eilõ.ms (medžiais nusodinta eilėmis); snìega privarì·ta aukščã.u. langù; i·r pritìrta senù: žmõnù| Bevardė giminė taip pat turi ir kai kurie veikiamosios rūšies dalyviai, padaryti iš beasmenių veiksmažodžių arba iš veiksmažodžių, kartais turinčių beasmenių reikšmę. Tokių dalyvių bevardė giminė savo forma ir kirčio vieta bei priegaide sutampa su vyriškos giminės dalyvių daugiskaitos vardininko forma. Veikiamosios rūšies dalyvių bevardė giminė dažniausiai žymi tariamą, 179 nepatikrintą, abejojamą, atpasakojamą veiksmą. Dažniausiai tarmėje sutinkama esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių bevardės giminės forma, bet pasitaiko ir kitų laikų, pvz.: jam šalt esą; jei pagąlsta jo (jai pagailsta jo); jam skauda pilva; duonas dá užtenka; jei (jai) buvę kieta; nebuva nieka likę; jau viskas pradusę; jam reikėję palaukti; jei (jai) būtų sunku; jei (jai) neužtekę kantrybės; dá reikia gėrt (dar reikia gerti). 4) Skaitvardžių giminė. Visi būdvardiški² skaitvardžiai tarmėje kaip ir lk., yra vyriškos ir moteriškos giminės, pvz.: vieną~vienas, vieną, penktą~penktas, penktą, treči, trejas~trejos. Giminės turi ir sudurtiniai kiekiniai skaitvardžiai, kurių antrąjį sandą sudaro skaitvardis du, dvi, pvz.: abūdu, abidvi || abidi, vienudu, vienudvi || vienudi. Visi daiktavardiški³ skaitvardžiai tarmėje, kaip ir lk., giminių neturi. 5. Įvardžių giminė. Įvardžių aš, tu, jis, ji, šitas, šita, anas, ana, katras, katra, tas, ta dvyskaite tarmėje yra kaitoma giminėmis, pvz.: mūdu, mūdvi || mūdi, jūdu, jūdvi || jūdi, jūodu, jūodvi || jūodi, anuodu, anuodvi || anuodi, katruodu, katruodvi || katruodi, šituodu, šituodvi || šituodi, tiodu, tiodvi || tiodi| 6. Pusdalyvių giminė. Kaip ir lk., tarmės pusdalyviai giminėmis kaitomi, pvz.: eidams, eidama, pasišokinėdami, pasišokinėdamas. Neturintys priešdėlių sangrąžiniai pusdalyviai abiem giminėms (o taip pat ir skaičiams) turi apibendrintą bevardės giminės formą ir yra nekaitomi, pvz.: jis, ji, jie, jos, juodu, juodvi šnek vaip’damos, ein bardamos| Tarmėje retai sutinkami ir vyriškos giminės daugiskaitos vardininko sangrąžiniai pusdalyviai: nają (nuėjo) šnekėdamiese, išėję rauk’damiese| II. Skaičius 1. Bendrosios pastabos. Be vienaskaitos ir daugiskaitos, tarmėje yra sutinkamos ir dviskaitos formos, tik dviskaita čia yra retesnė, o jos formos dažniausiai jau nebeturi dviskaitos reikšmės. Iš dviskaitos formų yra vartojamas visos skaitvardžių du, dvi linksnių formos, visų vardazodžių ir įvardžių naudininkas ir jų moteriškos giminės įnagininkas, pvz.: štiem penkiem dra’siem vaikām; visiem keturiem geriem arkliem; patiem pirmiem piemenim; aniem trim iškirmijusiem dantim; štiem dviem didelėm šunim; šitom penkom didelom vištom; su anō.m dviem šēnem ža’sim| Pavyzdžiai rodo, kad šių linksnių dviskaitos formos yra vartojamos daugiskaitai reikšti, kad jos jau pačios vienos dviskaitos be skaitvardžio du, dvi nežymi, kaip kad ir daugiskaitos formos tik su skaitvardžiais du, dvi yra vartojamos (ir dažnesnės) greta dviskaitos formų dviskaitai reikšti, pvz.: štiems dviem dideliems beržams, anōms dviem bangōms avims, su tām dviēm storām skepetām || storūns skepetūns| 2 Žr. J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, 116, Kaunas, 1957. 3 Žr. ten pat, 117. 180 2. Daiktavardžių ir būdvardžių skaičius. a) Visi a-, ia-, u-, iu-kamieniai daiktavardžiai ir būdvardžiai, o taip pat ir visi vyriškos giminės i-kamieniai daiktavardžiai tarmėje yra išlaikę dviskaitos galininko formas, pvz.: surašk du senų šluotražių; įdėk du didelu morkų; sutalpina.u. i du gerų vežimų; padarīk du naujų ąviių; išgėrau du alų (du bocalus); baigā.u. liaudies (pradžios mokyklos) du skir’iu; įsidėjau du naujų dančių b) Iš vienaskaitinių daiktavardžių, sutinkamų tarmėje, paminėtini šie: ãtkuaps (atsikvėpimas), atlajūs (vandens atliejimas iš didesnės upės), ārajus (atrijimas, gromulis), džovà (džiūvimas), gri’nčalà (šaltis be atleidimo), gi’vuonis (gyvynagis), mutini’s (valgis iš duonos, cukraus ir vandens), pìpsas (trūkis), rāks~rākas (laikas, kai turi risties išperėti paukščiai), rìntis (laikas kasdien tą pačią valandą), sótis, šutiene (sausai virtos bulvės). Iš daugiskaitinių daiktavardžių paminėtini šie: apmatā.i. (audimo siūlai, kuriais apmeta), atauda.i. (siūlai, kuriais ataudžia), dėtis (paukščio organas, kur subręsta kiaušiniai), išėdas~išėdos, mintuva.i., mestuvai, išdėvas~išdėvos, išnaras~išnaros, naščei~naščiai, pagrīres~pagrīrios, pašukas~pašukos, pažāndes~pažāndės, skiemenc (skiemenys), smaugā.i. (difteritas), spāstai, šū.r.les~šiūrlės (prasti grūdai), šū’ti’s (daugybė, krūvos), vi’tuvai, žāptai~žābtai, žibkštei (angina), žōmenc (žiomenys). 3. Skaitvardžių skaičius. Skaitvardžiai du, dvi, abūdu, abīdvi, vienudu, vienudvi tarmėje turi ištisai visų dviskaitos linksnių formas, pvz.: dviejų, dviem, dū, dvi, abiedviejų || abiediejų, abiedviem || abiedem, abūdu, abīdvi, vienudujevų, vienudviem || vienudem, vienudu, vienudvi || vienudi. 4. Įvardžių skaičius. Įvardžiai aš, tu, jis, ji, anas, ana, tas, ta, šitas, šita, katrōs, katrā tarmėje turi dvejopas dviskaitos formas. Vienos tokios jų formos yra daugiskaitos lyt ys be galinio s, pvz.: mūm, mūm, jūm, jūm, jiem, jiem, jōm, jō.m, aniem, aniem, anōm, anō.m, tiem, tiem, tóm, tō.m, š tiem, šitom, katriem, katriem, katrōm, katrō.m. Šios dviskaitos formos tarmėje yra retesnės ir dviskaitai reikšti vartojamos žymiai rečiau. Jos dažniausiai reiškia daugiskaitą. Kitos šių įvardžių dviskaitos formos yra sudurtinės. Antrasis jų sandas yra du, dvi, pvz.: mūdu, mūdvi || mūdi, jūdu, jūdvi || jūdi, jūodu, jūodvi || jūodi, anūodu, anūodvi || anūodi, tūodu, tūodvi || tūodi, šītuodu, šītuodvi || šītuodi, katrūodu, katrūodvi. Šios dviskaitos formos turi visus dviskaitos linksnius ir linksniuojamos visai taip, kaip sudurtinis skaitvardis vienudu, vienudvi, pvz.: katrūodu, katrūodvi || katrūodi, katrūodujevų || katrūodiejų, katrūodem || katrūodviem. Pirmasis šių (sudurtinių) įvardžių sandas ir vyriškai, ir moteriškai giminei visuose linksniuose yra apibendrintas vyriškos giminės dviskaitos vardininkas ar galininkas. Įdomu čia pastebėti ir tai, kad moteriškos giminės (o kurių linksnių formos sutampa, tai ir vyriškos) sudurtinių skaitvardžių antrasis sandas tarmėje gali būti dvejopas: su išlaikytu ar su fonetiškai išnykusiu garsu v, nors skaitvardis dvi niekad tarmėje v neišmeta. 5. Veiksmažodžių skaičius. Tarmėje yra labai gyva veiksmažodžių dviskaita. Jos formos yra nė kiek neretesnės už kitų dviejų skaičių for- 181 mas. Dviskaitą tarmėje turi visos nuosakos ir visi laikai, pvz.: mūdu ẽ.i.nava, nėšavos, ẽjova, e.i.davova, e.i.siva, e.i.tumėva, e.i.kiva, prã.u.skiros; judu e.i.na-ta, nėšatos, ẽjota, e.i.davota, e.i.sita, e.i.tumėta, e.i.kita, prã.u.skitos III. Linksnis 1. B e n d r o s i o s p a s t a b o s. Tarmėje, kaip ir lk., yra vartojami septyni linksniai: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas ir šauksmininkas. Be vietininko ir šauksmininko, visi kiti linksniai nuo lk. nesiskiria. 2. V i e t i n i n k o l i n k s n i s. Vietininko tarmėje neturi tie vardažodžiai ir įvardžiai, kurie žymi asmenis ir gyvus padarus su jų pažyminiais, pvz.: tėvas, merga, katė, šuo ir kt. pan., tačiau šie žodžiai, įgavę perkeltinę prasmę, gali būti vartojami ir vietininko linksnyje, pvz.: buvɑ.u. tēvũos (buvau pas tėvus; buvau tėvų namuose); vienc jōs va.i.ks mergosē (vienas jos vaikas yra pavaikinis). Iš vietininkų tarmėje yra išlikęs gyvas tik vidaus esamasis vietininkas, o visi kiti senieji vietininkai išnykę. Yra tarmėje išlikę tik keletas suprieveiksmėjusių daiktavardžių, turinčių senųjų vietininkų galūnių liekanas, pvz.: e.i.k lā.u.ka (<laukan); bėk lā.uk; aškāc lā.uk; e.i.k šali.n.; viskas e.i.n vel-nõ.p | Vidaus esamojo vietininko atskirų kamienų galūnės, kaip ir kitų linksnių, yra paveiktos tarmės fonetinių žodžio galo dėsnių, pvz.: didelã.m tvãrtē~didelame tvārte, gilã.m šulini~giliname šulinyje, aukštã.m kūpeti~aukštame kūpetyje, marškiniuos~marškinuose, šlašō pièvo~šlapioje pievoje, didelōs vi.r.kščōs (didelėse virkščiose), gerō žēmē~geroje žemėje, šitose li.sēse, sveikō aki~sveikoje akyje, ausisē (ausyse), gerã.m meduj~gerame meduje, visã.m spiēcju~visame spiēčiuje, šiltam raumenī~šitame raumenyje, smegeni-sē (smegenyse). Vidaus einamojo vietininko vietoje tarmėje yra vartojamas galininkas su prielinksniu į, pvz.: einū į miestą, į gire, į lā.u.ka~į miestą, į girią, į lauką. Tarmėje pasitaiko atvejų, kai vidaus esamasis vietininkas yra vartojamas vietoj vidaus einamojo, pvz.: aš žōles lovī supī'lau~aš žolės lovyje supyliau. 3. Š a u k s m i n i n k o l i n k s n i s. a) Šauksmininko linksnis tarmėje yra sutinkamas rečiau už kitus linksnius. Jį gali turėti: 1) visi daiktavardžiai, reiškiantieji gyvus daiktus, pvz.: vaikē, šunīe, šunūk; 2) kai kurias abstrakcijas reiškiantieji daiktavardžiai, pvz.: va.rge, dievē; 3) tautosakoje kartais šauksmininko linksnį turi ir kiti daiktavardžiai, pvz.: api'nēli ka' du'mōji (1. d.); tu_eglūte, tu_žalōje~tu eglūte, tu žalioja; 4) rečiau šauksmininko linksnį turi būdvardžiai, pvz.: ō_tu mana mažīti; sveikā brangōje mamīte; 5) įvardžiai, pvz.: jūs padūkai (o jūs išdykėliai); 6) labai retai skaitvardžiai, pvz.: tu antrōje kva.i.le; 7) retais atvejais dalyviai, pvz.: o_tu išlēpi'c pikčiūrna~o tu išlepintas pikčiūrna. b) Daiktavardžių vienaskaitos šauksmininkas, išskyrus a-kam., savo forma visada nuo vardininko skiriasi. 182 a-kam. daiktavardžių vns. šauksm. yra dvejopas: su galūne -e ir su partikula -ai. Su galūne -e vns. šauksm. dažnesnis ir plačiau vartojamas, pvz.: vìre, pā.r.še, žẽnte, và.rge, kàtine, āvine, vežtìke, pìrmininke. Vns. šauksm. kirčiavimas niekuo nesiskiria nuo 1k., tik dviskiemeniai IV-osios kirčiuotės žodžiai be jokio reikšmės skirtumo gali būti dvejopai kirčiuojami: šaknyje ir galūnėje, pvz.: dieve, dievè, và.rge, vargè, và.zike, vaikè, šẽške, šeškè, vì.l-ke, vilkè. Tikrininiai vardai ir juos atstojantieji a-kam. žodžiai vns. šauksm. turi partikula -ai, pvz.: jõnai, antānai, rōkai, tēvai pã-trai, tētūkai. Partikula paprastai yra nekirčiuota. Daugiaskiemeniai žodžiai vns. šauksm. gali partikulos ir neturėti, pvz.: juozap, kazimier, tētūk, brolūk Visi ia-kam. negalūninio kirčiavimo žodžiai vns. šauksm. turi nekirčiuotą kamiengalį -i, pvz.: juōdi, sã.r.ti, kãlvi, tēti, gi˙vuoli, vaikēli, katinēli Galūninio kirčiavimo žodžiai vns. šauksm. turi visada kirčiuotą galūnę -i, pvz.: arklì, ešerì, gaidì, garnì, ožì, vi˙turì. Daiktavardis brólis turi dvejopą šauksm.: su galūne -i ir su u-kam. daiktavardžių kamiengaliu -au, pvz.: bróli ir brolã.u. o-, io-, ē-kam. daiktavardžių vns. šauksm. galūnėje yra grynas kamiengalis, kuris paprastai yra nekirčiuotas, pvz.: tēta, mā.r.čė~marčia, óška, vīšta, li˙dėka, rā˙gana, kàte, kumēle i- ir priebalsinio kam. daiktavardžių vns. šauksm. turi galūnę -ie. Galūninio kirčiavimo žodžiai šią galūnę kirčiuoja, o šakninio — kirtį išlaiko šaknyje, pvz.: avìe, āntie, vagìe, grobuonìe, šūnie, obelìe | Moteriškos giminės i-kam. daiktavardžiai šalia savo kamieno galūnės čia gali turėti ir ē-kamienių daiktavardžių galūnę -ē, kuri tarmėje retesnė, pvz.: ānte, žāse, āve | Galimas daiktas, kad tai yra žemaičių įtaka, nes kai kurie i-kam. moteriškos giminės daiktavardžiai gretimose žemaičių tarmėse⁴ yra ištaisai perėję į ē-kam. Kai kurie priebalsinio kamieno vyriškos giminės daiktavardžiai čia turi kartais ir ia-kam. galūnę -i, pvz.: piemenì | Sustabarėjusiuose pasakymuose pasitaiko gryno priebalsinio kamieno vns. šauksm. pavyzdžių, pvz.: vōver, vōver netingēk Visi u-, iu-kam. daiktavardžiai vns. šauksm. galūnėje turi gryną kamiengalį -au, kuris šakninio kirčiavimo žodžių yra nekirčiuotas, o galūninio — kirčiuotas, pvz.: kẽ.r.džau~kerždžiau, alā.u., sunā.u. c) Daugiskaitos šauksmininkas, išskyrus vaìkai, savo forma ir kirčio vieta sutampa su daugiskaitos vardininku, pvz.: bóbas ~ bóbos, mā.r.gas ~ mèr.gos. d) Kitų kalbos dalių šauksmininkas, būdamas tarmėje retas, savo ir vienaskaitos, ir daugiskaitos forma paprastai sutampa su vardininku, pvz.: gerāsis vaikēli; pasìlktōje sesūte ~ pasilgētōja sesūte; o jūs kvà.i.las bóbas ~ o jūs kvailos bóbos; māna mì˙lemi vaikēlei (mano mylimi vaikeliai). 4 Žr. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, § 90, Kaunas, 1939. 183 Daugsk iemenių ia-, ē- kamienų būdvardžių vns. šauksm. gali turėti dvejopas galūnes: šauksmininko ir vardininko, pvz.: o tu mė́tini || mė́tinis me.i.tėli; o tu sta.i.nini || sta.i.ninis drigą.nte; o tu mažė.tėli || mažė.tėlis vaikėli e) Kai kreipiamasi į ką su nustebimu, pranešant ką svarbaus, ko prašant, daiktavardžių šauksm. kirtis iš įprastos vietos kai kuriais retais atvejais gali būti nukeliamas į šaknį, pvz.: dū·krel; sū·nel; o tu mana vā.r.kseli maželi| Taip kirčiuojamų šauksmininkų gausu ir rytų Lietuvoje, ypač dzūkų tarmėse, pvz.: (Druskininkai) jiuozuli, vai.keli, jūzele; (Perloja, Nedingė) bōbute, ōnute| Aprašomoje tarmėje taip kirčiuojami šauksmininkai yra reti, nyksta. Manoma, kad jie yra seni⁵. Pasitaiko, kad, kreipiantis į ką patetiškai, vns. šauksm. kirtis iš įprastos vietos gali nušokti į žodžio galą, pvz.: elenutė~Elenutė, genutė~Genutė, onutė~Onutė, jeninutė~Janutė, dėdė, jonā.i, ma·mà, tėtukā.i| Toks šauksm. kirčiavimas tarmėje yra retesnis už įprastąjį kirčiavimą 1k. pavyzdžiu. Kadangi kirtis į žodžio galą yra nukeliamas retai, tai senoji kirčio vieta, būdama šiuo atveju be kirčio, išlaiko (galimas daiktas, pagal įprastai kirčiuojamų šauksmininkų analogiją) savo turėtąjį ilgumą, pvz.: ma·mà (plg. māmā), te·tā (plg. tētā), ele·nā (plg. elēnā). БОЛЕЕ ХАРАКТЕРНЫЕ ФОРМЫ РОДА, ЧИСЛА И ПАДЕЖА В ГОВОРЕ БАССЕЙНА РЕКИ МИТУВА Э. И. ГРИНАВЕЦКЕНЕ Резюме 1. а) В статье указывается, что, наряду с мужским и женским родами, в говоре имеется и общий род имён существительных. Все имена существительные общего рода в говоре имеют пренебрежительное значение. Они могут быть однокорневые (kēbsa „разиня“) и двухкорневые (gōbdēsra „жадный человек“). Большинство имён существительных общего рода имеют основу на о (kliputā „ковыляга“, sūsnā „паршивец, -вка“), однако встречаются и с основами на а (tarškālas „болтливый человек“), на ia (glōbis „жадный человек“), на ē (kuislē „который долго возится“). б) Средний род имён прилагательных в говоре адвербиализован, как и в литературном языке. Вместо прилагательных среднего рода в безличных предложениях по примеру соседних жемайтских наречий в говоре часто выступает женский род, напр.: tai gražī važiuot „как хорошо ехать“, tai gražī laukē „как хорошо на улице“. в) Причастия, особенно страдательного залога, тоже имеют средний род, напр.: tāvo aukštyn šukuojama „у тебя (твой волос) вверх причёсывается“. 5 Plg. K. Būga, Kalbos dalykai, § 27. Perspausta iš „Draugijos“, Kaunas, 1909 ir Lietuvių kalbos žodynas, 1, § 36, Kaunas, 1924. 184 2. а) Кроме единственного и множественного чисел, в редких случаях в говоре имеется и двойственное число. Дательный, винительный и творительный падежи двойственного числа свойственны именам существительным, прилагательным и местоимениям, напр.: išgėriau du alù „выпил два бокала пива“; šìtiem dviem mažiem vaikam daviau daugiau „этим двум маленьким детям дал больше“; ėjau namõ su anõm dviem senõm tetõm „я шел домой с теми двумя старыми тетями“. б) Имена числительные dù „два“, dvì „две“ во всех падежах имеют формы только двойственного числа. в) В говоре широко употребляются все формы двойственного числа таких местоимений, как às „я“, tù „ты“, jìs „он“, jì „она“, katrãs „который“, katrà „которая“, tàs „этот“, tà „эта“, anàs „тот“, anà „та“, šìtas „этот“, šìta „эта“ и имён числительных abìdu, abìdvi „оба, обе“ и viẽnudu, viẽnudvi „одни“, напр.: mìdu „мы два“, mìdvi „мы две“, jùdu „вы два“, jùodu „они два“, tùodu „эти два“, tùodvi „эти две“, anùodu „те два“ anùodvi „те две“. 3. а) В говоре имеется семь падежей, как и в литературном языке: именительный, родительный, дательный, винительный, творительный, местный и звательный. б) Местного падежа не имеют те имена существительные, которые обозначают живые существа, однако в редких случаях в переносном смысле и им свойствен местный падеж, напр.: rugiùs piõvėm savẽjė „рожь косили сами“; buvau tėvuõs „я был у родителей“. в) Другие древние местные падежи в говоре исчезли. Вместо иллятива выступает винительный падеж с предлогом į „в“ (einù į girìą „иду в лес“), однако встречаются случаи, когда вместо иллятива выступает инессив, напр.: aš supýliau lovõj „я влил в корыто“. В редких случаях в говоре встречаются уже адвербиализованные другие местные падежи, напр.: eik lašùk „пошел отсюда“, eik šalin „пойди прочь, отойди“, eik velniõp „иди к черту“. г) Звательный падеж имен существительных своими окончаниями отличается от именительного только в единственном числе (за исключением основы на а), а во множественном числе совпадает с именительным. Звательный падеж других имен в говоре встречается реже существительного, и как в единственном, так и во множественном числе его формы совпадают с формами именительного падежа.