Būdingesnės giminės, skaičiaus ir linksnio formos Mituvos upyno tarmėje

Lil-E.T UV LU KALBOTYROS KL AUS I MALI L'1 ET UV.08 T.SR MOK SLU AKADEMIJA BUDINGESNES GIMINES, SKAICIAUS IR LINKSNIO FORMOS MITUVOS UPYNO TARMEJE! EL. GRINAVECKIENE I. Giminė 1, DajktavardZiy giminė. a) Be vyriškos ir moteriškos giminės daiktavardžių, tarméje gana plačiai yra vartojami ir bendrosios giminės daiktavardžiai (žinoma, jų skaičius yra Žymiai mažesnis negu vyriškos ir moteriškos giminės daiktavardžių). Visi bendrosios giminės daiktavardžiai yra menkinamos reikšmės. Šie daiktavardžiai gali būti vienos ir dviejų šaknų, pvz.: kvėša (žioplys), gobdešra (gobšas). Dažniausiai jie turi veiksmažodinės kilmės šaknį. Daugumas bendrosios giminės daiktavardžių tarmėje yra okamieniai, tačiau pasitaiko ir a-, ia-, ė-kamienių darinių, pvz.: (o-kam.) akiplésa, būdvasa (kas sulysęs, kas kenčia badą), čupa (kas ilgai tvarkosi, čiupinėjasi), drimba (sudribėlis, kas negražios išvaizdos), geibė (sudžiūvėlis), glauma (suskretėlis), gfdva (kas greit griūva), gu'ra (kas sulytas ir nevengia daugiau sulyti), gu'šta-ogūžta (kas ilgai tvarkosi), gočra (žioplys, vėpla), kebėža (kas nevikrus), kerépla (kas išsklidęs į šalis), Alipi'td (kas suklypęs), kvakna (vėpla), liežūvneša (kas nešioja plepalus), nakribalda, pikčūrna, plirpa (kas karščiuojasi), plūmpa (toks paritus, toks pastačius; labai storai apsikimšęs), popa (kas išlepes, nepakelia skausmo), ruknd (susiraukélis), smargla (nesubrendėlis), susna (kas uZvarges, nususes), skretnd (kas suskretes), terla (kas terlinasi), užuomirSa, Zugara (akiplésa); (a-kam.) ba.r.Skals~baiskalas (kas barskiai kalba), makals~mikalas (kas neatidZiai ką daro, viską suverdia), ra.r.Skals~taiskalas (kas tar$kiai kalba); (ia-kam.) globis (gobšas), gd¥elis (véplys, žioplys), vėpelis (vépla); (é-kam.) kuislė' (kas ilgai tvarkosi), loji'ne~ lojyné (plepys), mémé (žioplys, lėtos orientacijos). Bendrosios giminės daiktavardžiai sakinyje dažniausiai eina vardine tarinio dalimi, pvz.: i_bik tu ma téka glauma, kotu idks gidva; mūsu tieus toks phirpa; ji téka gušta | 1 Spausdinamas straipsnis yra ,,Mituvos upyno tarmės““ II-osios dalies — morfologijos skyrius, Pirmoji šio darbo dalis ,,Mituvos upyno tarmės fonetika“ išspausdinta „Lietuvių kalbotyros klausimų““ I-ajame tome (Vilnius, 1957, 119—180 psl.). Šio straipsnio tarminiai pavyzdžiai rašomi ,,Lietuviy kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ (Vilnius, 1956) fonetinės transkripcijos pagrindu ir į Ik, transponuojami tik tais atvejais, kai neaiškūs ar gali oūti dvejopai suprantami. 12. Kalbotyros klausimai II, 177 b) Daiktavardžiai arklys, avis, karvė, kiatlė, meška, pamatinė, rupūžė, šuo, varna, vėlnias, višta ir kt. tarmėje dažnai yra vartojami perkeltine prasme kaip keiksmažodžiai ar asmenims charakterizuoti. Tokiu atveju jie įgauna tam tikrų bendrosios giminės daiktavardžių ypatybių, ir su jais vartojami įvardžiai (jis, tas, toks, koks, šitas) ir būdvardžiai (tikras, didelis, baisus) savo gimine gramatiškai gali ir nesiderinti, pvz.: jis didelis kale; ji téka arkli's; jis tikras rupu'šė; toks meška séd aciséde's; šitoks pamatine dd i“ akis le n.da; tikra vėlneęs ta jo boba) c) Atėję iš lk. daiktavardžiai, reiškiantieji Žmonių užsiėmimą, profesiją ar turintieji šios profesijos žmonėms charakteringų bruožų, tarmėje taip pat yra vartojami kaip bendrosios giminės daiktavardžiai, pvz.: ji gerd advikdc būttu* (ji būtų gera advokatas); ale tdRa tdrdi‘tojis ta tava bdba (tavo žmona kaip tardytojas). d) Tarmės daiktavardžiai, žymintieji veikėjus ar asmenis, kaip ir lk., yra vyriškos ir moteriškos giminės. Moteriškos giminės dariniai dažniausiai padaromi iš vyriškos giminės darinių, pridėjus galūnę -ė, pvz.: augi'tinismo augintinis ir augi‘tine~auginting, koviesli's, kvieslė, raibūks ~raibitikas (raibas gaidys), raibiuke~raibitké (raiba višta). Ypač gausu tarmėje šių daiktavardžių (tame tarpe visi dariniai su priesagomis -škis, -škė, -(š)kus, -(š)kė, -(s)lys, ~(s)lé, -(s)nys, -(s)nė ir kt.), turinčių menkinamą reikšmę, pvz.: čerkšli's, čerkšIš, dičkis (<did + škis), dicke~dicke, drū'ėkis, drii:cke~dricke, Purgli's (verksnys), fuglé, réksnis (verksnys), rėksnė, snauda'lus, snauda-le~snaudalé, šaukliss, šauklė, zvzli's, zi'zlé, zurzli's, zurzlė, Zopli's, Zoplé| Moteriškos giminės dariniai, padaryti iš dviskiemenių vyriškos giminės -(Šš)kus, -lius priesagos darinių (iš (i)u-kam.!), tarmėje lygiagrečiai yra vartojami su dviem priesagomis: -ė ir -uvienė, pvz.: aklus ir akle, akluviene, džit skus, džū' ske, džū ‘skuviene, dripkus, dripke, dripkuviene, ge.l.ckus, ge.l.cke, ge.l.čkuviene, lipkus, lpke, lipkuviene, plūr.pkus, plūr.pke, pličr.pkuviene, smi.r.skus, smi.r.ske, smi.r.skuviene, se.i.lus, se.t.le, se.i.luviene, škaplus (žmogus su tarpdante), škaple, škapluviene | Šiuo atveju priesagos -uvienė dariniai žymi kiekvieną (netekėjusią ir ištekėjusią) moterį, kuri turi ar kuriai priskiriama menkinamos reikšmės ypatybių. e) Tarmėje yra daiktavardžių, kurių giminė skiriasi nuo tų pačių lk. daiktavardžių. Daugumas šių daiktavardžių tarmėje yra nauji, į ją atėję iš kitur, pvz.: an.cpauda (antspaudas), filma (filmas), kdima (kaimas), kombdina (kombainas), m3.rks (morka), pačtd (paštas), pi'pkis (pypkė), popiera (popierius), sli'us (slyva), smakra (smakras), kantdrs (kontora) ir kt. Kai kurių šių žodžių daryba gali būti kontaminacinė: vietoj svetimo žodžio galėjo pradėti vartoti lietuvišką šaknį, o svetimžodžio giminė išliko (plg. a.n.cpauda ir pečėtis, kaima ir #lyéia). f) Nedėsningai keletas i-kam. daiktavardžių tarmėje yra vartojami lygiagrečiai ir kaip vyriškos, ir kaip moteriškos giminės. Priklausomai nuo to įvairuoja ir jų kamiengalis, pvz.: juoC debesis~jtiodas debesis, juoda débese~ įūodo dėbesio ir juoda debesis, juodos debesies, stors kietis, stora kiede~storo 173 / kiččio ir stora kiete, storos kietes, juodi suodžei (sūodžiai), jiodas suodi's~jio dos sūodys, ba.1.sus žvėris, baisdžūs žočre (Žžvėrio) ir balsi žvėris, baišos žvėries | g) Lk. daiktavardžiai dėdė, rėtė, būdami vyriškos giminės, tarméje dažniau yra vartojami su :ia-kam, galūnėmis, pvz.: dédis, tétis, dėdžemodėdžio, iščerotėčio, dėdžui, tėčui, dėdirvdėdį, téri~&ti, dėdžū, rėčū, dėdi || dėdžau, ti, dėdžeimvdždžiai, iėčeimvtščiai, dėdžeems, tėčems, dėdžūs, tėčūs, dėdžeism= dėdžiais, tėčeis-vtėčiais. h) Visos o-, io-, ė-kam. pavardės, žymėdamos vyriškos giminės asmenis, daugiskaitoje yra ištisai perėjusios į vyriškai giminei būdingą a, ia kamieną, pvz.: bilė-- Byla ir bi"la.i.-- Bylai, pémpe~Pémpé ir pempe.i.~Pempiai, sadeika~Sadeika ir sadeika.i.-Sadeikai, perravi-ée~Petrivytia ir petravi-ted.~ Petravyčiai. 2. Būdvardžių giminė. a) Be vyriškos ir moteriškos giminės, tarmėje yra vartojama ir bevardė būdvardžių giminė. Ji yra suprieveiksmėjusi ir nekaitoma, kaip ir lk., pvz.: balta, gražū, grasu, nuobodu, šalt | Būdvardžių bevardė giminė yra retesnė už vyriškąją ir moteriškąją. Daugskiemeniai ia-,, ė-kamieniai būdvardžiai jos visai neturi. Bevardė giminė žymi bendrą daikto ypatybę ir dažniausiai sutinkama beasmeniniuose sakiniuose, pvz.: md neegražū, visiems trosku, vai kui šalt, ši.lt kdjums (šilta kojoms), ba.i.sei gražū: (labai gražu), driū'čei šviesu (labai šviesu). b) Kartais beasmeniuose sakiniuose bevardės giminės vietoje tarmėje yra: vartojama moteriškoji, pvz.: mėnesiena, laukė šviesi; še.n.de sklid), gal nevažuos; Siri laba.i. sklidl; tati Senakt šviesi; tati smagi laukė; tati gražt' važuoi. Tai bendra su žemaičiais tarminė ypatybė. 3. Dalyvių giminė. Kaip ir būdvardžiai, dalyviai (dažniausiai neveikiamosios rūšies) tarmėje yra ir bevardės giminės. Neveikiamosios rūšies: būtojo laiko dalyvių bevardė giminė yra tiek pat dažna, kaip ir vyriškoji ir moteriškoji, 0 jos esamojo laiko forma yra rečiau vartojama. Abiejų laikų bevardė giminė savo forma niekuo nesiskiria nuo moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko linksnio, o kirčiuojama, kaip jų vyriškos giminės vienaskaitos vardininkas (tvirtapradės šaknies bevardės giminės dalyvių kirtis visada sutampa ir su vyriškos, ir su moteriškos giminės dalyvių vienaskaitos vardininko kirčio vieta, pvz.: tdva aukšti" būva šukūojama (plaukai); kart būt masta d jūodus, bū't išėję's gėėrs (jei būtų buvę dažyta juodais dažais, būtų išėjęs geras megztinis); dd mdna nešerta, dd mana negirdi'ta; butt buve" getūa.u., ka piena but neesustéta nčeštį sene.i. bū't nūnešta i _parneSta; mėdžeis nusodi'ta eild.ms (medžiais nusodinta eilėmis); sniega privari'ta aukšča.u. lang; i'r pritirta seni Smonil | Bevarde giminę taip pat turi ir kai kurie veikiamosios rūšies dalyviai, padaryti iš beasmenių veiksmažodžių arba iš veiksmažodžių, kartais turinčių beasmenių reikšmę, Tokių dalyvių bevardė giminė savo forma ir kirčio vieta bei priegaide sutampa su vyriškos giminės dalyvių daugiskaitos vardininko forma. Veikiamosios rūšies dalyvių bevardė giminė dažniausiai žymi tariamą, 179. nepatikrintą, abejojamą, atpasakojamą veiksmą. Dažniausiai tarmėje sutinkama esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių bevardės giminės forma, bet pasitaiko ir kitų 1 laikų, pvz.: jam šalt ėsa'; jéi paga.l. .sta'jo (jai pagailsta jo); jam skarūuda piloa; diionas dd [email protected]'; jéi (jai) buve' kietas; nebiva nicka like; ja:u. viskas praduSe; jam reikėjos' palauki; jéi (jai) bisa: siūn.kus.jėi (jai) neuštėka: kantri'bes; dd re.i.ki" geert (dar reikią gerti). 4) Skaitvardžių giminė. Visi būdvardiški? skaitvardžiai tarmėje kaip ir lk., yra vyriškos ir moteriškos giminės, pvz.: vienc~vienas, viend, pan.ke~peiiktas, penkid, treji, tréjas~tréjos. Gimines turi ir sudurtiniai kiekiniai skaitvardžiai, kurių antrąjį sandą sudaro skaitvardis du, dvi, pvz.: abūdu, abidvi || abldi, vienudu, vienudvi || vienudi. Visi daiktavardi$ki® skaitvardžiai tarmėje, kaip ir lk., giminių neturi. 5. Įvardžių giminė. Įvardžių aš, tu, jis, ji, šitas, šita, anas, ana, katras, katra, tas, ta dviskaita tarmėje yra kaitoma giminėmis, pvz.: mūdu, mūdvi || madi, jūdu, jūdvi || jadi, juodu, jūodvi || jūodi, aniodu, anuūodvi || antiodi, katriodu, katriiodvi || katrūodi, šituodu, širuodvi || šituodi, tūodu, tiodvi || tūuodi | 6. Pusdalyvių giminė. Kaip ir lk., tarmės pusdalyviai giminėmis kaitomi, pvz.: e.i.dams, eidamd, pasišokinėdami, pasišokinėdamas. Neturintys priešdėlių sangrąžiniai pusdalyviai abiem giminėms (o taip pat ir skaičiams) turi apibendrintą bevardės giminės formą ir yra nekaitomi, pvz.: jis, ji, jie, jos, juodu, juodvi šnek vaipi'damos, ein bardamos | Tarméje retai sutinkami ir vyriškos giminės daugiskaitos vardininko sangrąžiniai pusdalyviai: ndje (nuėjo) Snekédamiese, išėje rauki*damiese | II. Skaičius 1. Bendrosios pastabos. Be vienaskaitos ir daugiskaitos, tarmėje yra sutinkamos ir dviskaitos formos, tik dviskaita čia yra retesnė, o jos formos dažniausiai jau nebeturi dviskaitos reikšmės. Iš dviskaitos formų yra vartojamas visos skaitvardžių du, dvi linksnių formos, visų vardažodžių ir įvardžių naudininkas ir jų moteriškos giminės įnagininkas, pvz.: šitiem penkiem dra'siem vaikam; visiem keturiem geriem arklem 3 patiem pirmiem piemenim; aniem trim iškirmijusiem dantim; šitiem dviem dideliem šunim; šitom penkom didelėm vištom; su and.m dviem sénem žarsim | Pavyzdžiai rodo, kad šių linksnių dviskaitos formos yra vartojamos daugiskaitai reikšti, kad jos jau pačios vienos dviskaitos be skaitvardžio du, dvi nežymi, kaip kad ir daugiskaitos formos tik su skaitvardžiais du, dvi yra vartojamos (ir dažnesnės) greta dviskaitos formų dviskaitai reikšti, pvz. šitiems dviem dideliems beeržams, andms dviem baugdms avims, su td.ms dviėm stord.ms skepatd.ms || storuins skepetums | 2 Žr, J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, 116, Kaunas, 1957. 3 Zr. ten pat, 117, 180 2. Daiktavardžių ir būdvardžių skaičius. a) Visi a-, ia-, u-, iu-kamieniai daiktavardžiai ir būdvardžiai, o taip pat ir visi vyriškos giminės i-kamieniai daiktavardžiai tarméje yra išlaikę dviskaitos galininko formas, pvz.: surdsk du senū šliotražu; i'džk du didelu morkū; sutalpina:ū. i du geri vežimū; padari-k du naujū avilu; išgčrau du ali (du bokalus); baiga:u. ldudies (pradžios mokyklos) du ski'?ū; irsidėjau du naujū dančt | b) Iš vienaskaitinių daiktavardžių, sutinkamų tarmėje, paminėtini šie: atkvaps (atsikvėpimas), atlajiis (vandens atliejimas iš didesnės upės), drrajus (atrijimas, gromulis), džova (džiūvimas), grinčald (šaltis be atleidimo), gi'vuonis (gyvnagis), mutini's (valgis iš dūonos, cukraus ir vandens), pipsas (trūkis), raks~rakas (laikas, kai turi ristis išperėti paukščiai), rintis (laikas kasdien tą pačią valandą), sdtis, šutiene (sausai virtos bulvės). Iš daugiskaitinių daiktavardžių paminėtini šie; apmata.i. (audimo siūlai, kuriais apmeta), atauda.i. (siūlai, kuriais ataudžia), dėri's (paukščio organas, kur subręsta kiaušiniai), išėdas-višėdos, mintuva.i.; mestūvai, 1¥dévas~i§dévos, išnarasrmvišnaros, naščei -nūščiai, pagires~ pigirios, pasukas~ pašukos, paZdindes ~ pažandės, skiemenc (skiemenys), smauga.i. (difteritas), spdstai, Sir laes~ Siuflés (prasti grūdai), šurti's (daugybė, krūvos), vi'tūvai, faptai~zaibtai, Zibikicei (angina), žėmenc (žiomenys). 3. Skaitvardžių skaičius. Skaitvardžiai du, dvi, abūdu, abidvi, vienudu, vienudvi tarmėje turi ištisai visų dviskaitos linksnių formas, pvz.: dvieju, dviem, dū, dol, abiedviejw || abiedieju, abiedviem || abiedem, abūdu, abidvi, vienudvieju*, vienudviem || vienudem, vienudu, vienudvi || vienudi | 4. Įvardžių skaičius. Įvardžiai dš, rū, jis, ji, ands, and, tds, rd, šitas, šita, katras, katrd tarmėje turi dvejopas dviskaitos formas, Vienos tokios jų formos yra daugiskaitos lytys be galinio s, pvz.: mum, mn, jim, jum, jiem, jiem, jom, jd.m, aniem, aniem, andm, anš.m, tiem, tiem, tJjm, td.m, šitiem, šitom, katriem, katriem, katršm, katrd.m | Šios dviskaitos formos tarmėje yra retesnės ir dviskaitai reikšti vartojamos žymiai rečiau. Jos dažniausiai reiškia daugiskaitą. Kitos šių įvardžių dviskaitos formos yra sudurtinės. Antrasis jų sandas yra du, dvi, pvz.: mūdu, mūdvi || mudi, jūdu, judvi || judi, jūodu, jūodvi || juodi, anuūodu, anuodvi || anuodi, tuodu, tūodvi || tiodi, šituodu, šituodvi || šituodi, katriiodu, katrūodvi| Šios dviskaitos formos turi visus dviskaitos linksnius ir linksniuojamos visai taip, kaip sudurtinis skaitvardis vienudu, vienudvi, pvz.: katriiodu, katruūodvi || katriodi, katrūodvieju"* || katruodieju", katruodaem || katriiodviem| Pirmasis šių (sudurtinių) įvardžių sandas ir vyriškai, ir moteriškai giminei visuose linksniuose yra apibendrintas vyriškos giminės dviskaitos vardininkas ar galininkas. Įdomu čia pastebėti ir tai, kad moteriškos giminės (o kurių linksnių formos sutampa, tai ir vyriškos) sudurtinių skaitvardžių antrasis sandas tarmėje gali būti dvejopas: su išlaikytu ar su fonetiškai išnykusiu garsu V, nors skaitvardis dvi niekad tarmėje v neišmeta. 5. Veiksmažodžių skaičius. Tarmėje yra labai gyva veiksmažodžių dviskaita. Jos formos yra nė kiek neretesnės už kitų dviejų skaičių for181 mas. Dviskaitą tarmėje turi Visos nuosakos i ir visi laikai, pvz.: mūdu ed. nava, nešavos, ėjova, e.i.davova, e.i. Siva, ed. „L.tumėva, od i. .kiva, pra.u.skivos; judu ednata, nėšatos, éjota, e.i. s.i.davota, od. sita, ed. Luméta, ed. kita, pra.u.skitos | III, Linksnis 1. Bendrosios pastabos. Tarméje, kaip ir Ik., yra vartojami septyni linksniai: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas ir šauksmininkas. Be vietininko ir šauksmininko, visi kiti linksniai nuo lk. nesiskiria. 2. Vietininko linksnis, Vietininko tarmėje neturi tie vardažodžiai ir įvardžiai, kurie žymi asmenis ir gyvus padarus su jų pažyminiais, pvz.: tėvas, merga, katė, šuo ir kt. pan., tačiau šie Žodžiai, įgavę perkeltinę prasmę, gali būti vartojami ir vietininko linksnyje, pvz.: buvaiu. tévuos (buvau pas tėvus; buvau tėvų namuose); vienc jos va.i.ks mergosė (vienas jos vaikas yra pavainikis). Iš vietininkų tarmėje yra išlikęs gyvas tik vidaus esamasis vietininkas, o visi kiti senieji vietininkai išnykę, Yra tarmėje išlikę tik keletas suprieveiksmėjusių daiktavardžių, turinčių senųjų vietininkų galūnių liekanas, pvz.: ik la:u.ka (<laukan); bék laluk; alkdc laluk; e.i. Th Salim. ; ; viskas ein velno’p | Vidaus esamojo vietininko atskirų kamienų galūnės, kaip ir kitų linksnių, yra paveiktos tarmės fonetinių žodžio galo dėsnių, pvz.: didelaim tvdrtemodideliamė tvarte, gild.m Sulini*~giliame šulinyjė, aukštdė.m Rkūpeti'mo aukštamė kūpetyje, marskinuos ~ marškiniuosė, šlapė pievo--šlapiojė pievoje, didelės vi.r.kščos (didelėse virkščiose), gero šėmėrvgerojė žĖmėje, šizose li.svése, sveiko aki'-esveikojė akyjė, ausisé (ausyse), gerd.m medij~gerame¢ medujė, visa.m spiecuj ~visame spi€tiuje, Sltam raumeni'~§itame raumenyje, smegenisé (smegenyse). Vidaus einamojo vietininko vietoje tarméje yra vartojamas galininkas su prielinksniu į, pvz.: emu dt miesta, i gire, i* lažu.kaceį misty, į girią, į laūką. Tarmėje pasitaiko atvejų, kai vidaus esamasis vietininkas yra vartojamas vietoj vidaus einamojo, pvz.: dš žolčes lovi" supi-lau~as žolės lovyjė supyliau. 3. Šauksmininko linksnis. a) Šauksmininko linksnis tarmėje yra sutinkamas rečiau už kitus linksnius. Jį gali turėti: 1) visi daiktavardžiai, reiškiantieji gyvus daiktus, pvz.: vaikė, šunie, šunūk; 2) kai kurias abstrakcijas reiškiantieji daiktavardžiai, pvz.: vairge, dieve; 3) tautosakoje kartais šauksmininko linksnį turi ir kiti daiktavardžiai, pvz.: apinéli ka' durmėoji (l. d.); tu_aglite, tu_zaldie~tu eglūte, tu žaliėja; 4) rečiau šauksmininko linksnį turi būdvardžiai, pvz.: 6_tu mdna mai'ti; sveikd brangdje mami'te; 5) įvardžiai, pvz.: jū's padaukai (o jūs išdykėliai); 6) labai retai skaitvardžiai, pvz.: tu antroje kva.i.le; 7) retais atvejais dalyviai, pvz.: 0 tu išlėpi'c pik&irna~o tu išlėpintas pikčiūrna, b) Daiktavardžių vienaskaitos šauksmininkas, išskyrus a-kam., savo forma visada nuo vardininko skiriasi; 182 a-kam. daiktavardžių vns. šauksm. yra dvejopas: su galūne -e ir su partikula -ai. Su galūne -e vns. šauksm. dažnesnis ir plačiau vartojamas, pvz.: vi're, parse, žėnte, vairge, kūtine, avine, vežike, pirmininke. Vns. šauksm. kirčiavimas niekuo nesiskiria nuo lk., tik dviskiemeniai IV-osios kirčiuotės žodžiai be jokio reikšmės skirtumo gali būti dvejopai kirčiuojami: šaknyje ir galūnėje, pvz.: dieve, dievė, va'rge, vargė, vaiike, vaikė, šė'ške, šeškė, vi.l.- ke, vilkė. Tikriniai vardai ir juos atstojantieji akam, žodžiai vns. šauksm, turi partikulą -ai, pvz.: jonai, antūnai, rokai, tévai pe*trai, tėtūkai, Partikula paprastai „yra nekirčiuota. Daugskiemeniai žodžiai vns. šauksm. gali partikulos ir neturėti, pvz.: juozap, kazimier, tėtūk, brolūk | Visi ia-kam. negalūninio kirčiavimo žodžiai vns. šauksm. turi nekirčiuotą kamiengalį -i, pvz.: juodi, sar.ti, kdlvi, tėti, gi'vuoli, vaikéli, katinéli| Galūninio kirčiavimo žodžiai vns, šauksm. turi visada kirčiuotą galūnę -i*, pvz.: arkli', ešeri', gaidi', garni“, oži', vi'turi" | Daiktavardis brdlis turi dvejopą šauksm.: su galūne -: ir su w-kam. daiktavardžių kamiengaliu -au, pvz.: brdli ir brolau. | 0-, io-, ė-kam. daiktavardžių vns. šauksm, galūnėje yra grynas kamiengalis, kuris paprastai yra nekirčiuotas, pvz.: te'ta, ma.r.čemvmaičia, dška, višta, lirdeka, rū'gana, kate, kumėle | iir priebalsinio kam, daiktavardžių vns. šauksm. turi galūnę-ie, Galūninio kirčiavimo žodžiai šią galūnę kirčiuoja, o šakninio — kirtį išlaiko šaknyje, pvz.: avie, dntie, vagie, grobuonie, šunie, obelic| Moteriškos giminės 7-kam. daiktavardžiai šalia savo kamieno galūnės čia gali turėti ir ékamienių daiktavardžių galūnę -ė, kuri tarmėje retesnė, pvz.: dnte, Zdse, ave | Galimas daiktas, kad tai yra Žemaičių įtaka, nes kai kurie :-kam. moteriškos giminės daiktavardžiai gretimose Žemaičių tarmése* yra ištisai perėję į ė-kam. Kai kurie priebalsinio kamieno vyriškos giminės daiktavardžiai čia turi kartais ir :akam. galūnę -i, pvz.: piemeni*| Sustabaréjusiuose pasakymuose pasitaiko gryno priebalsinio kamieno vns. šauksm. pavyzdžių, pvz.: vdver, vdver netingék | Visi u-, iu-kam. daiktavardžiai vns. šauksm. galūnėje turi gryną kamiengalį -au, kuris šakninio kirčiavimo žodžių yra nekirčiuotas, o galūninio — kirčiuotas, pvz.: ker.dfau~ketdziau, aldii., sunai. | c) Daugiskaitos šauksmininkas, išskyrus vaikai, savo forma ir kirčio vieta sutampa su daugiskaitos vardininku, pvz.: bdbas ~ bėbos, [email protected] ~ metigos. d) Kitų kalbos dalių šauksmininkas, būdamas tarmėje retas, savo ir vienaskaitos, ir daugiskaitos forma paprastai sutampa su vardininku, pvz.: gerasis vaikéli; pasilkidje sesūte ~ pasiilgtėja sesūte; o jus kva.i.las bobas ~ o jūs kvailos bėbos; mana mi*lemi vaikė"lei (mano mylimi vaikeliai). 4 Žr. P, Jonikas, Pagramančio tarmė, § 90, Kaunas, 1939, 183 Daugskiemeniy 7a-, ékamienių būdvardžių vns. šauksm. gali turėti dvejopas galūnes: šauksmininko ir vardininko, pvz.: 0 tu mėtini || métinis me.i. ei.tėli; o tu sta.i.nini || staut.ninis drigam.te; o tu masitéli || maži'tėlis vaikéli| e) Kai kreipiamasi į ka su nustebimu, pranešant ka svarbaus, ko prasant, daiktavardžių šauksm. kirtis iš įprastos vietos kai kuriais retais atvejais gali būti nukeliamas į šaknį, pvz.: ditkrel; siūnel; o tu mana vav.kieli maželi | Taip kirčiuojamų šauksmininkų gausu ir rytų Lietuvoje, ypač dzūkų tarmėse, pvz.: (Druskininkai) jubzuli, vai.keli, jūzele; (Perloja, Nedingė) bobute, onute | Aprašomoje tarmėje taip kirčiuojami šauksmininkai yra reti, nyksta. Manoma, kad jie yra seni’ Pasitaiko, kad, kreipiantis į ką patetiškai, vns. šauksm. kirtis iš įprastos vietos gali nušokti į žodžio gala, pvz.: elenurėm-Elenutė, genurėmo Genutė, onuté~Onute, jeninutė=oJaninutė, dédi, jonali, mama, rétukali | Toks šauksm. kirčiavimas tarméje yra retesnis už jprastaji kirčiavimą Ik. pavyzdžiu. Kadangi kirtis į žodžio galą yra nukeliamas retai, tai senoji kirčio vieta, būdama šiuo atveju be kirčio, išlaiko (galimas daiktas, pagal įprastai kirčiuojamų šauksmininkų analogiją) savo turėtąjį ilgumą, pvz.: ma'md (plg. mama), teta (plg. t@ta), ele'nd (plg. elena). BOJIEE XAPAKTEPHBIE ®OPMbl POJIA, YHCJIA H MAJLEXA B [OBOPE BACCEWHA PEKH MUTYBA 3. U. TPUHABELLIKEHE Pegtome 1. a) B cratbe ykasbiBaeTcsl, 4TO, Hapsly C MYKCKHM H JKEHCKHM pO JaMH, B roBope HMeeTCS H oOmuil poi HMEH CyumecTBHTeJbHbIX. Bee HMeHa CyleCTBHTe/IbHbIE O0UIEr0 pojia B roBope HMeIOT mnpeHeOpexHTeJbHOE 3Hayee. OHH MOryT ObiTb OJAHOKOpHEBble (kvéia ,,pasuHsi’‘) H ABYXKOpHEBhIE (gdbdesra ,,anHblii yenopek**). BONBLIHHETBO MEH CYLIeCTBHTEJIbHbIX OOLIEro pola HMEIOT OCHOBY Ha o (klipytd ,KoBbMIfIra‘“, susnd ,,NaplumBel, - BKa“), 0JHAaKO BCTPeyaioTci H C OCHOBaMH Ha a (tafskalas ,,GONTNHBbI ueJOBEK ), Ha ia (globis ,,KanHblil ueJioBekK““), Ha é (kuislé ,,KOTOpBIi 10Jr0 Bo3HTCA““). 6) Cpeanuii pojį HMEH npuJiaraTeJibHbIX B roBope ajiBepOHaH30BaH, Kak H B JIHTEPAaTYPHOM si3bike. BmecTo mpuisiaraTe/ibHbIX CpeAHero poia B Ge3/iHų-, HbIX TIpe/JIOKEHHSX TNO NpHMepy COCeHUX KeMaHTCKHX HapeuHH B roBope qaCTO BLICTYNaeT KeHCKHH poJ, Hamp.: tai graži važiuot ,,KaK XOpoLIO exaTb“, tai graži laukė ,,KaK Xopouio Ha yJauue‘. B) IlpnuacTHa, ocoGenHuo CTpajaTeNLHOTO 3aJiora, TOXKe HMEIOT CpejHHil POA, Hanp.: tdvo aukštyn Sukiojama „Yy TeGs (TBOH BOJOC) BBEPX MpHYECHBaeTcsa‘, 5 Plg, K. Būga, Kalbos dalykai, § 27. Perspausta iš ,,Draugijos*, Kaunas, 1909 ir Lietuvių kalbos žodynas, 1, $ 36, Kaunas, 1924, 184 2. a) Kpome eįįuucTBeHHOro HK MHOKECTBEHHOrO YHCEJ, B PeAKHX CJIYqasix B roBOpe HMEeTCS H JBOHCTBEHHoe UunKcJIO. [laTenbHblil, BHHHTEJIbHbIĖ H TBODpHTeJIbHbIH NajieXkKH JIBOHCTBEHHOIO UKHCJIA CBOHCTBEHHbI MMEHaM CYNILCTBHTEJIbHbIM, MpHJIaraTeJbHbIM HW MeCTOHMEHHAIM, Hanp.: išgėriau du ali ,,BbIMuJI ABa Ookana nupa‘‘; širiem dviem mažiem vaikdm daviaii daugiafl ,, 51M JBYM MAJIEHbKHM JeTsIM Jas GOJIbIne“; éjafi namo su aném dviém senom tetom ,,9 es ZIOMOH C TeMH ĮBYMS CTapbIMH TeTSMH“. 6) mena uncJinTeJibHbIe di ,,Ba‘‘, dvi „Be“ BO BCeX Majexax HMEIOT (bopMBEI TOJIbKO JIBOMICTBEHHOrO UKCJIA. B) B rosope mmpoko YroTpeOJISIOTCA BCe (OpMBbI JBOHCTBEHHOrO UKCJIA TaKHX MeCTOHMEHHH, Kak af „S“, wm ,, TH, jis „OoH““, ji „oHa““, katrds ,,KOTopbih““, katra ,Kotopas‘‘, tds ,3TOT‘, td „aTa“, ands ,,TOT*, and „Ta“, šitas ,,310T*, šita „aTa“ H UMEH YHCAUTENbHBIX abidu, abidvi ,,00a, o6e“ x vienudu, vienudvi „onnunu“, Hanp.: mudu „Mbi Ba“, mudvi ,,Mbl nBe“, judu ,,Bbl JIBa““, juodu „oHH Ba“, rūodu ,,3TH JBa“, tuodvi ,,3TH nBe“, anuodu „Te nBa“ anuūodvi „Te Be“. 3. a) B roBope umeercsi CeMb majexeil, KAK H B JIKTEpaTypHOM Si3bIKe: HMEHHTEeJIbHbIK, pOJĮHTEJIbHbIĖ, ĮATEJIbHbIė, BHHHTEJIbHbIė, TBOpHTEJIbHbIK, MECTHbIH H 3BATEJILHbIH. 6) MecTHoro majexa He HMEIOT Te HMEHA CYNIeCTBHTEJILHbIE, KOTODpbIe o6o3HaJaloOT JKHBblE CYymecTBa, OJHAKO B PpEIKHX CJIyUaS1X B MepeHOCHOM CMbICJIE H HM CBOHCTBEH MECTHBIH Majiexx, Hanp.: rugius pidvėm savėjė ,,poxb KOCHJIH caMu‘‘; buvaii tévuds ,,5 Obl Y ponnuTeJien““. B) Įlpyrne apeBHHE MecTHbIe nalle>xxH B roBope HCcUe3JiH, BMecTO HJIJIATHBa BbiCTyriaeT BHHHTeJIbHbIH Najex C NpejiJiorTOM į „B“ (emu į girią ,, HAY B JieC'*, OJNHaKO BCTpEYalOTCs CJIyJaH, Korja BMECTO HJIJISATHBAa BbICTYNaeT HHEeCCHB, Hanp.: aš supyliau lovy ,„S;1 BAMA B KOpkiITO“. B pejikux ciyuasix B roBope BCTpEYaloTCs YXKe ajBepOHaNH30BaHHblE JįpyrHe MeCTHHIE NAaJIEXKK, Hanp.: eik laiuk nomen otciona‘‘, eik šalin ,,NOHAM npoub, OTOHAH, eik velnidp , AIH K uepTy“. r) 3BaTesibHblii Mae HMEH CYIIECTBHTENbHbIX CBOMMH OKOHYaHHSMH OTJIHYAETCH OT HMEHHTEJILHOTO TOJIbKO B €IMHCTBEHHOM UKCJIe (3a HCKJIOUEHHEM OCHOBbi Ha a), a BO MHOXKECTBEHHOM UKCJIE COBNANaeT C HMEHHTRJIbHbIM. BBaTeJibHbilė Mage JAPYrHX HMEH B roBOpe BCTPEUaeTCsl peke CYUIeCTBHTEJbHOro, H Kak B €JHHCTBEHHOM, TaK H BO MHOXECTBEHHOM YHCJE ero (opmbl COBNajaioT ¢ (DopMaMH HMEHHTEJIBHOIO Majexa.