Daiktavardžio kaitymas Linkmenų tarmėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DAIKTAVARDŽIO KAITYMAS LINKMENŲ TARMĖJE J. KARDELYTĖ Linkmenų (linkmenės; toliau Lkm) tarmės plotas užima šiaurinę Švenčionėlių raj. dalį. Šiai tarmei priklauso 50 sodžių. Didžiausias centras — Linkmenys. Į šiaurę nuo Lkm tarmės plotas eina maždaug 12 km, į pietus 8 km, į rytus ir į vakarus po 7 km. Tarmės ploto didumas bandyta nustatyti, atsižvelgiant į du pagrindinius fonetikos kriterijus: 1. *tj, *dj > c, dž, pvz.: mažai, svėčas1, džaukšmas, medžei; 2. senasis ilgasis baltų (ir indoeuropiečių) a be kirčio yra išlikęs, tik sutrumpėjęs iki pusilgio, su kirčiu ā > o, pvz.: na.rėjau, bet nūru, sta.vėjau, bet stóvju (tarmės o yra daug platesnis negu lk. o). § 1. Daiktavardžių giminė. Daiktavardžiai Linkmenų tarmėje yra vyriškosios, moteriškosios ir bendrosios giminės. Giminė paprastai esti apibrėžiama morfologiškai, tačiau kartais morfologinis požymis (kamienas, galūnė, linksniuotė) rodo priešingos giminės lytį. Pažymimys su pažymimuoju žodžiu dažniausiai gimine taip pat esti suderintas. Pvz.: pamergi·s (tóks jaunas pamergi·s, bet ir — nū, ir graži pamergi·s); darbin·kas (tóks ti iš jos ir darbini·kas; baizd darbin·kas tó ju. mergą; bet ir — anā tai darbini·ke., nė sedi runku. sudėjus). Kai kurios vyriškos pavardės pagal savo formą turi kaip ir lk. moteriškosios giminės galūnę, pvz.; daili·de., dru.teikà, maceikà, mažèikà. § 2. Dar kiti daiktavardžiai be reikšmės skirtumo lygiagreta vartojami ir vyriškąja, ir moteriškąja gimine, pvz.: gi.slõnas || gi.slõnė. „Plantago“, paũkšti.s || paũkštė., pũ.srubli.s || pũ.srubla., pilnatis || pilnatė. || pilnati.s „mėnulio pilnatis“, varnalėša || varnalėšas. Taip pat kai kurie daiktavardžiai su priešdėliais ažũ-, api-, api-, pa-, pvz.: ažũ.lunkė. || ažũ.lunki.s „užuolanka“, ažũ.stala. || ažũ.stali.s, ažũ.peče. || ažũ.peči.s, ažũ.ve.ja || ažũ.ve.ji.s, ažũ.kumpe. || ažũ.kumpi.s, api'tumsa. || api'tumsi.s || apitumsi·s „prieblanda“, api'jausra. || api'jausri.s || apijausri·s; pastalė || pastali·s, pasiola. || pasioli.s, pamiškė || pamiški·s, pabałė || pabałi·s, bet tik panõsa., paaki·s, paausi·s. § 3. Bendroji giminė tarmėje gana dažna. Daugiausia šios giminės daiktavardžiai yra o-kamieniai, pvz.: api.kula „apyvkaišis“, dilba, „ilgas ir nerangus“, drimbaila, džusna, i.šjuoka „tas, kur visus išjuokia“, kerešpla, kėrpla.ša, 1 Be trijų lk. vartojamų priegaidės ženklų, tarmės apraše vartojamas ir vidurinės priegaidės ženklas (ˇ), rodąs arba pusilgį garsą, arba kirčiuotą žodžio skiemenį, pvz.: bu.va, vi.sas, du'mai, šuolas. 165 kevėša, kevėrža, klėiva, klipsà „išgveręs“, kramūila, kramėžà „kur dažnai kostì“, kvaiša, lepsà, lėrva, liūpauka „nevykėlis“, meletà „kur daug ir greitai kalba“, meketà, mikšà, naktipóva „naktibaldà“, pakaràila „nutrūktgalvis“, pakusà „kur kitus gundo, ragina“, pašàipa „kur iš kitų šaiposi“, pešėna „apsipešėlis“, pečėlinda „išsimurzines, suodinas“, rógla, sanatà „kur viskuo domisi, smalsus, rimtas, taikoma jauniems“, sti.pena „sudžiūvėlis“, šū.kata „sudžiūvėlis, paliegėlis“, šaukola „kur garsiai kalba, šaukia“, šepetà „pasišiaušėlis“, škabálda „nerangus“, tepsà, vepsà, ža.pli.nà. io-kamieniai: muklà, šuplà „bedantis“, truklà „apkūnus, nerangus“. a-kamieniai: lūšas, taiškalas. ė-kamieniai: mėme. „tylus, nekalbus“, kėve. „prastas arklys“, klabáte. „išgverėlis“, žiuobra. ~ žiuobrė „juodas, murzinas“. § 4. Skaičius. Be vienaskaitos ir daugiskaitos, tik su skaitvardžiu du ir įvardžiu abu vartojama ir vyriškosios giminės dviskaita. Ji sutinkama tik galininko linksnyje, pvz.: dù baišoni „labai didelius“ klūonu jau iškū.la.; dù kupstelìu supì.la, ir ganà; abù laukù šū.ves „suvežė“; abù bernokù išlaide., tai šì.ka kai pirštas. Moteriškosios giminės girdėtas toks pasakymas: abì akì išdū.ra., ir ganà. Vienaskaitiniai ir daugiskaitiniai daiktavardžiai yra tokie, kaip ir lk. Tik dažnai, kada norima pasakyti apie medžiagos kiekį, gausumą, vienaskaitiniai daiktavardžiai tarmėje pavartojami ir daugiskaitoje, pvz.; kėturaz duonas iškèpiau; žėri kaip devìna. saula.s; tri saulalàs pralàisi ir grìšk namò; par jùos tai baisu. sme.lė; tokì plòtai ažùsėta, kadù jùos apkùokna.sma „apeisime, nudirbsime“. Daugiskaitiniai daiktavardžiai tokiuose pasakymuose, kur turima galvoje medžiagos dalis, kartais pavartojami vienaskaitoje, pvz.: š.šeigai ir márškina. netù.ri; kruòpu. iñmetei pūòdan, tai vǐs tirščài; raìka mìlta. acinėšt; màlka sausà, tai nàta „labai“ dèga; nei táuka., nei làšina. vì.su. žiēm nemàtė. § 5. Linksnis. Be lk. septynių linksnių, tarmėje vartojamas ir iliatyvas (sutinkamas visoje rytų Lietuvoje), pvz.: miškan, pieva.n, laukùosna, -an, -nan, dirva.sna, -an, -nan. Tarmėje pasitaiko daiktavardžių, skirtingų kamienų ir kirčiuočių negu lk. Tokios lytys yra nurodomos po paradigmų. § 6. a-, ia-kamienas Vienaskaita V. krū̀mas, mi̇̀škas, piršlìs, mèdis, kė̀las, vagìs K. krū̀ma., mi̇̀ška., piršlà. N. krū̀mui, mi̇̀škui, piršlìui G. krū̀mu., mi̇̀šku., piršlì., kė̀lu. Įn. krū̀mu, miškù, piršlù Vt. krū̀mi, miškì, mèdi., kė̀li. Š. bernè, apùoke, piršlì, piršlì', vagìe Il. krū̀man, miškàn, mèdin, kė̀lan 166 Daugiskaita V. krū'mai, miškai, piršlėi, medžei K. krū'mų, miškų, piršlų, medžų. N. krū'mam, miškám, piršlám, medžam G. krū'mus, miškùs, piršlùs Įn. krū'mais, miškais, piršlėis, medžeis Vt. krū'muos(u), miškuos(ū), medžuos(u), keliuos(ū) Š. krū'muosna, -san, -snam; medžuosna, -san, -snam miškuosna, -san, -snam; keliuosna, -san, -snam a-, ai-kam. daiktavardžių linksnių galūnių ypatybės § 7. Vn. vard. a-kam. galūnės judrusis a niekada neiškrenta. ia-kam. turi dvi galūnes: -i’s (kirčiuota), -i.s (nekirčiuota) ir -(i)as. -i.s yra be kirčio sutrumpėjusi senoji galūnė, plg., prūsų rikijs, estų baltiškasis skolinys tagijas. Tokia galūnė yra ir visų ia-kam. vardžodžių. Tos rytų lietuvių tarmės, kur netrumpina galūnių (Kupiškis, Svėdasai, Dusetos, Rokiškis, Zarasai, Tauragnai, visi rytų dzūkai) taip pat turi tokią galūnę. Su galūne is yra tik vienas žodis — vagis, linksniuojamas kaip piršl’is, tik vn. šauksm. yra i-kam. Šalia mėdi.s tarmėje yra ir medžas. Pastaroji lytis vartojama nukirsto medžio prasme (pvz.: pri.versta ta.kò gražàūs medža.; ta.kàm kel• medžas gerai vešteina.s; gražàūs medža. par jūos augama — čia turima galvoje statybinė medžiaga). medžas šia prasme vartojamas tik vn., dg. jau bus ne nukirsti medžiai, bet auga. Tokia prasme šią lytį turi ir visi rytų dzūkai, taip pat žalininkai, žadininkai. Gervėčių, Pelesos krašte vartojama miško prasme (pvz.: nùlekė karvė medžan; gražùs medžas auga). Lytis medžas bene bus senesnė negu medis. § 8. Vn. viet. ia-kam. yra be galūnės -je: -i. (baritonų) ir -i’ (oksitonų). Tokia galūnė yra i- ir priebalsinio kamieno (žr. § § 34, 37, 41, 44). § 9. Vn. il. a-kam. yra -an (<-*ama); ia-kam. -in (<-*ina). Toks iliatyvas su atitinkamais kamiengaliniais balsiais yra ir visų kitų kamienų. § 10. Vn. šauksm. daugelio a-kam. daiktavardžių vartojamas ir su kamiengaliu -e-, ir su galūne -ai, pvz.: apušoke || -ai, baravì.ke || -ai, baròne || -ai, kàtine || -ai, kèrpla.še || -ai, kelmè || -ai, pirmìni.ke || -ai, pašè || -ai, ragè || -ai, tèvai || -e. Kai kurie a-kam. daiktavardžiai yra tik su kamiengaliu -e, pvz.: diẽve, vaikė, vargè, vĩ.re; kiti tik su -ai, pvz., krūmai. Tikriniai vardai ir juos atstojantieji žodžiai vn. šauksm. yra su galūne -ai, daugias skiemeniai gali būti ir be šios galūnės, pvz.: adòmai || àda.m, jarūonimai || jarūonim, juòzupai || juòzup, mĩ.kai, pėtrai, untā.nai || unta.n, ta.tū.kai || tātuk, sanèlū.kai || sànèluk, de.dūlù.kai || de.dùluk. Pavardžių, vardų su priesagomis -(i)okas, -(i)u.kas lyt ys yra tik grynas kamienas, pvz.: àlekna.k, blàiša.k, kàrdela.k, kàza.k, unā.tana.k, mažèikuk, bìn-da.ruk, pėtruk, stàsuk. Lyčių su priesaga -ojas, -ėjas vn. šauksm. galūnė yra iu-kam., pvz.: artòjau, pja.vėjau. Lyties bròlis vn. šauksm. yra bròli ir bra.lū. Ši lytis vartojama ir sutrumpėjusi ir turi tik dalelytės reikšmę — brò ir brà (kur tu brà || brò buvai; taĩ brà gi.venima, bū.tą). 167 § 11. Dg. naud. lytys yra be galūninio s. § 12. Dg. viet. lytys yra dvejopos: su galūne -su ir fonetiškai sutrumpėjusi lytis (be -u). Dažniau vartojama pilnesnė lytis, t. y., su -su. Tokia galūnė yra ir kituose kamienuose. Mot. g. vartojama tik su -su, vyr. g. jau linkstama trumpinti. Ši galūnė yra randama senuosiuose raštuose ir kitose indoeuropiečių kalbose (plg., skr. ášveṣu, ssl. dušexo), taip pat Švenčionėlių, Švenčionių apylinkėse lytys su šia galūne dar vartojamos visų tarmės atstovų. § 13. Dg. il. turi trejopą galūnę.2 -uosna, -uosan, -uosnan. § 14. Tarmėje a-, ia-kamieniai yra ir šie žodžiai: atósta.gai, balãnas, brūnduolas, kùlnas „kulnis“, nũ.maras, pėdas „pėda“; ave.ti’s, jurgi.mi.s „jurginas“, dugni’s, ludakaĩti.s „lydeka“, pagãlvi.s „pagolvė“, pažašti’s, pažãuni.s, ramū.ni.s, skrì.beli.s, ungli.s (dar žr. § 2). § 15. Dviskiemeniai IV kirčiuotės žodžiai vn. šauksm. gali kirtį turėti ir šaknyje, ir galūnėje, pvz.: maišė || -ė, vargė || -ė, vaikė || -ė, Tik žodis dievė visados kirčiuoja šaknį. Tikrininių vardų ir juos atstojančių žodžių trumpesnės lytys vn. šauksm. kirtį turi šaknyje, pvz.: kažuk, pėtruk, unt.a.n, tãuk, sãneluk. Tik tariant šiuos žodžius su tam tikra intonacija (šaukiant iš tolo), kirčiuojamas kartais ir žodžio galas, pvz.: kažù.k, untãn, saneliũ.k. Visi kiti linksniai kirčio vieta sutampa su lk. kirčio vieta. § 16. Tarmėje skirtingai nuo lk. kirčiuojami šie a-, ia-kamieniai žodžiai: I kirčiuotė. a-kam.: amãtin.kas, dvarìni.kas, gi.slõnas, kálnas, kùodas, skùndas, težas (visuose vn. ir dg. linksniuose yra išlaikyta senoji kirčio vieta); daiktavardžiai su priesaga -unas: bastũnas „kuris bastosi“, keikũnas „kuris keikiasi“, raudũnas „kuris rauda“, sailũnas „seilius“, snibždũnas „burbintinkas, kerėtojas“. ia-kam: gi.vaplaukis, giõli.s, gurũli.s „kietas žemės gniužulas“, plg.: dirva.j vienì gurvòlei, šì.vis neìšakėta, stiobri.s. II kirčiuotė. a-kam.: kūolas, kmĩnas, lauštùvas, plėntas. ia-kam.: aple.paiši.s, gra.blãdu.ni.s „grėbliadantis“, vürži.s, žvagũ.li.s „skambaliukas“. III kirčiuotė. a-kam.: grãbe.stas, ágrastas, akūotas (vn. I), ìnkstas, ìntapas, jãžminas, kãimas (vn. I), kūodas, pãvi.das, pu.dìmas, šãutùvas (vn. I). ia-kam.: api.-vakarì.s, rũ.pesti.s, terpežì.s, ve.škelì.s, va.ke.ti’s; daiktavardžiai su priesagomis: -ėjas3, pvz.: a.rėjas, pja.vėjas, kirtejas, rišėjas, ša.kėjas; -ìnas, pvz.: alksmì.nas, berã.nas, kimsmì.nas, u.žuolì.nas. § 17. o-, io-kamienai Vienaskaita V. pieva, šakà, gĩrà, martì K. pievà.s, šakõs, gĩ.ra.s, marcõs N. pievài, gi.rei G. pievù., gi.rù. Įn. pievù, šakù, gĩrù Vt. pievà.j, šakõj, gi.ra.j, vilnõj Š. šãka, mũ.sa Il. pievà.n, šakõn, gi.ra.n, vilnõn 2 Žr. A. Laigonaitė, Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, Filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacija, rankraštis, 31-35, Vilnius, 1956. 3 Lytys su priesaga -ėjas vn. yra I kirč. 168 Daugiskaita V. pieva,s, gi.fa,s K. pievu., šakū., gi.fu., marcū. N. pieva.m, šakōm, gi.fa.m, marcōm G. pievās, šakās, gi.fās Įn. pieva.m, šakōm, gi.fa.m, marcōm Vt. pieva.su, šakōsū, gi.fa.su, ailōsū Š. gālva.s, gi.fa.s Il. pieva.sna, -san, -snan; gi.fa.sna, -san, -snan; šakōsna, -san, -snan; ailōsna, -san, -snan o-, io-kam. daiktavardžių linksnių galūnių ypatybės § 18. Vn. viet. yra be galūninio -e; -e.j (baritonų), -oi (oksitonų). § 19. Dg. naud. ir įn. galūnės yra dviskaitinės: -a.m (baritonų) ir -om (oksitonų). Apie vn. il., dg. viet. ir il. žr. §§ 9, 12, 13. § 20. Tarmėje o-, io-kamieniai yra ir šie žodžiai: api.va.ra, akī.zara, bailà „baimė“, bùlba, gáilista „gailestis“, gírsa „dirsė“, lirdà, mãsala, nagà „nagas“, pãgra.psta.s „pagrebštai“, pôva „povas“, strėlà „strelė“, sù.plaukas „sūpuoklės“, šli.na, tirštuma.s, vėžà, u.škunda „užkandis“; ailà, bruknà, dalà „1. dalia 2. dalis“, ladaunà „ledainė“, meškerà, mušà, stãlaka.ja „stalo koja“, salà „salė“, špulà, tarpū.ka.ja, u.žėnà „užesys“. § 21. e-kamieniai moterų vardai tarmėje yra perėję į ia-kamienius (bene baltarusių kalbos įtaka), pvz.: genà, janà, marà, stašà, vilà. Šios lytys visada kirčiuoja galūnę. § 22. Skirtingai nuo lk. tarmėje kirčiuojami šie o-, io-kam. žodžiai: I kirčiuotė. o-kam.: išrù.ga.s, pãma.ka, vãlunda, šãrna (ir III), žãuna (ir III); daiktavardžiai su priesagomis: -i.kla, pvz.: gan'i.kla, gird'i.kla, mu.k'i.kla, skerd'i.kla; -i.na4, pvz.: ba.bi'na, bulbi'na, karvi'na, višti'na. io-kam.: atãsaja „pakinktų dalis“, ažū.ve.ja, taip pat daiktavardžiai su priesaga -i'ča, pvz.: alekni'ča „Aleknios duktė“, dru.teik'i'ča „Drūteikos duktė“, kardel'i'ča. II kirčiuotė. a-kam.: lū.ba.s, meškà; ia-kam.: eidã.s. III kirčiuotė. o-kam.: kãmana.s (ir I), su.sparà; daiktavardžiai su priesaga -iena, pvz.: avižienà „nupiautas avižų laukas“, me.žienà „t. p.“, rugienà; io-kam.: akėča.s (ir I). IV kirčiuotė. a-kam.: du dà, ošrà, valkšnà „vienas tinklo užvilkimas“. ia-kam.: pirkà, taip pat daiktavardžiai su priesaga -ėjā, pvz.: pja.vējā, rišējā, siuvējā. § 23. é-kamienas Tarmėje beveik visi e-kamieniai daiktavardžiai yra moteriškosios giminės. Tik dėdė., tėtė. (nauj.), dail.dė. (pavardė) yra vyriškosios giminės; taip pat pora pavyzdžių bendrosios giminės (žr. § 3). 4 Priesaga -i'na turi didinamąją ir menkinamąją prasmę. 169 Vienaskaita Daugiskaita V. ū.pæ., katė ū.pæ.s K. ū.pæ.s, katės ū.pju., kačių N. ū.pei ū.pæ.m, katėm G. ū.pi. upės Įn. upi ū.pæ.m, katėm Vt. ū.pæ.j, duobėj ū.pæ.su, duobėsu Š. lāpe lāpe.s Il. ū.pæ.n, duobėn ū.pæ.sna, -san, -sman duobėsna, -san, -sman ė-kam. daiktavardžių linksnių galūnių ypatybės. § 24. Vn. viet. yra be galūninio -e., -ėj (baritonų), -ėj (oksitonų). Dg. naud. ir įn. galūnės yra dviskaitinės: -æ.m (baritonų), -ėm (oksitonų). Vn. il., dg. viet. ir il. žr. §§ 9, 12, 13. Žodis ž.e.vė ~ žievė vn. įn. turi dvi galūnes: -i (< -en) —žievį ir -u — žievju. Antroji galūnė yra apibendrinta pagal io-kam. § 25. Daiktavardžių su priesagomis -otæ., -u.tæ., -ėlu.tæ. vn. šauksm. lytys daugiausia yra tik grynas kamienas, pvz.: galva.t (į) „galvele“, mergā.t (į), aušca.t (į), māru(t) „Marytė“, stāsu(t), sānėlu(t), runėkelu(t). Galinis priebalsis dažniausiai esti kietas, rečiau minkštas. Šios lytys visada kirčiuoja šaknį. Labai retai tevartojamos lytys su galiniu -e, pvz.: mergōte, danū.te, skaralū.te. Tokios lytys kirtį turi visada priesagoje. Daiktavardžiai su priesaga -ėlote. vn. šauksm. dažniau vartojami su -e, rečiau — grynas kamienas, pvz.: avelėte, galvelėte, ka.jelote. Šios lytys kirčiuoja priesagą. § 26. Visi ė-kam. daiktavardžiai, kurių prieš kamiengalį yra priebalsiai l, r, s (rečiau, n, t), pvz.: sāula., kepū.ra., pū.sa. linksniuojami pagal aukščiau duotą paradigmą, tik galūnės balsiai yra kokybiškai pakitę pagal tarmės fonetinius dėsnius. § 27. Tarmėje ė-kamieniai yra ir šie žodžiai: atvirū.tæ., aukšlė „aukšlys (žuvīs)“, dālgæ., darbīmetæ., kasāpine. „kaspinas“, krikštāšuola. „garbingiausia vieta prie stalo“, kū.late. „kūlimas“, lāive. „laivas“, mālate. „malimas“, mušōmira. „musmiris“, saldaine., tarpū.kalna., tōšæ., ug nākura., ver pate. „verpimas“, žibinkšte. (dar žr. § 2). Apie žodžius tipo pū.snis, ū.snis žr. § 42. § 28. Skirtingai nuo lk. tarmėje kirčiuojami šie ė-kamieniai daiktavardžiai: I kirčiuotė: gārbe. „garbė“, me.li.ne. (uoga), žū.kla.~žūklė; daiktavardžiai su priesagomis -eli.tæ., -elu.tæ., -u.tæ., pvz.: galve.l'tæ., mergeli.tæ., ba.be.lū.tæ., sukne.lū.tæ., kašū.tæ., runkū.tæ.. II kirčiuotė: kāla.~kalė, lėla.~lėlė, mī.sla., rupū.že., skrāgždæ.~skregždė, žvaigždæ. III kirčiuotė: buožė, duobė, indrė „nendrė“, ri.kštė, sailė, starblė; daiktavardžiai su priesaga -i.kle, pvz.: baidi.kle, šaudi.kle, ve.ti.kle.. IV kirčiuotė: blizgė, gnū.štė, gri.štė, ke.lė~kielė, žlu.gė. 170 § 29. u-, iu- kamienai Visi u-, iu-kamieniai daiktavardžiai tarmėje yra vyriškosios giminės. Vienaskaita V. turgus, medùs, pūodžus K. turgaus, medaũs, pūodžiaus N. turgui, pūodžiui G. turgų, pūodžų; Įn. turgum || turgù, medum, pūodžum || pūodžiu Vt. turgùj, medùj, pakraũšu || pakraũši. Š. su.nau, pūodžau Il. turgun, medun, pakraũšun || pakraũšin Daugiskaita V. turgai, pūodžei K. turgų, pūodžių N. turgam, pūodžam G. turgūs, pūodžūs Įn. turgais, pūodžeis Vt. turg(u)os(u), pakraũšuos(u) Š. su.nai, pūodžei Il. turg(u)osna, -san, -snan; pakraũšuosna, -san, -snan. § 30. Dviskiemeniai u-, iu-kam. daiktavardžiai vn. visuose linksniuose yra išlaikę savo kamienų galūnes, tik įn. linkstama pereiti į a-, ia-kam. (ne visų žodžių, pvz.: medum vartojama tik u-kam. lytis), nors u-, iu-kam. galūnės vartojamos dažniau. § 31. Daugiaskiemeniai daiktavardžiai šalia savo kamienų galūnių turi ir ia-kam. galūnes, pvz.: vasarõjus || vasarõjas, vasarõjaus || vasarõja, vasarõjum || vasarõjan || vasarõjin. § 32. Daugiskaitoje ir dviskiemeniai, ir daugiaskiemeniai daiktavardžiai visuose linksniuose turi a-, ia-kam. galūnes. Tik žodis pietus (reikšmė — vidurdienio valgis) visuose linksniuose išlaikė u-kam. galūnes, tik įn. a-kam.: V. pietus K. pe.tū N. pe.tūm G. pietūs Įn. pe.tūm || pe.tais Naud., įn. lytys yra dviskaitinės: 171 Kamienų mišimo atvejai § 33. Lkm. tarmėje i- ir priebalsiniai kamienai yra sumišę (tų pačių žodžių vienos galūnės yra i-kamieno, kitos — priebalsinio). Taip pat dažnai vartojamos tos pačios lytys ir su kitų (a-, ia-, o-, io-, ē-) kamienų galūnėmis. Tokie žodžiai, kurių kamienai įvairiuose linksniuose yra susimaišę, išskiriami į 5 grupes pagal daugiau ar mažiau vienodas linksnių galūnes (daugiausia atsižvelgta į vn. kilm. ir dg. vard. ir kilm.). Prie pirmos grupės priskiriami gryni i-kam. daiktavardžiai. Tokių daiktavardžių tarmėje rasta maža. I § 34. Vienaskaita Daugiskaita V. akìs akì.s K. akìes, nòses akũ', nòšù. N. ákei akìm G. áki. akìs Įn. akù~akia akìm Vt. akì', nòši. aki'sù || aki'sù || aki'su Š. naktìe, nòse áki.s Il. akìn, nòsin aki'san, -sna, -snan § 35. Kaip akìs linksniuojami ir dalìs, márštis, naktìs, nòsis, páltis, šàlis. Šių žodžių daugumas linksnių yra išlaikę i-kamieno galūnes, tik dažniausiai jos yra paveiktos tarmės fonetinių dėsnių. § 36. Vn. viet. yra kaip lk., tik be galūnės -je. Vn. ir dg. il. žr. §§ 9, 13. Vn. įn. visų šių žodžių turi io-kam. galūnę: akù, nòšu, nakù, dalù. Žodis makštìs vn. įn. šalia io-kam. galūnės turi ir i-kam. galūnę: makščiu || makš-tìm; žodis šàlis vn. įn. turi tik i-kam. galūnę: šalìm (tarmėje šis žodis yra naujas). Dg. naud., įn. yra dviskaitinės lytys (baritonai nesiskiria ir priegaide, pvz.: nòšim). Dg. viet. vartojamos trys lytys. Lytis aki'sù yra su senąja galūne (plg. § 12) ir vartojama dažniau. Lytys su galūnėmis -i'sù ir -i'su yra kontaminacinės (plg. lk. akyše). Sunku būtų pasakyti apie lyčių aki'su, naktì'su ir kt. kirtį, ar tai senas kirčiavimas, ar kirtis yra atitrauktas iš galūnės, nes tarmėje neskiriama, kokia šių lyčių kirčiuoto skiemens priegaidė — tvirtapradė ar tvirtagalė. II § 37. Vienaskaita Daugiskaita V. pìrtis pìrtes || pìrtì.s K. pìrtès pìrcù. N. pìrtei || pìrtei pìrtìm G. pìrtì. pìrtìs, svìrtis Įn. pìrcù || pìrtì pìrtìm Vt. pìrtì', svìrtì. pìrtìsù || pìrtì'sù || pìrtì'su Š. širdìe, svìrte žvèras || žvèri.s Il. pìrtìn pìrtì'san, -sna, -snan 172 § 38. Kaip pirtìs yra linksniuojami ir širdìs, šùtis (IV kirč.) „vienu dalgio ar pjautuvo siautimu užimamas plotas“, a.belės, akalūnės, ašìs, atajūnės, atlikūnės, ausìs, blužnìs, dū.ras, gelazìs, geluonìs, grūndìs, ligōnìs, lū.tìs, me.scōnìs, mōterìs, perajūnìs, prāpultìs, ru.šìs, ru.kštìs, skauturìs, svìrtìs, šaknìs, šerdìs, tūlzìs, votìs, žvėrìs, žuvìs. § 39. Vn. kilm. visų šios grupės žodžių yra išlaikęs priebalsinio kamieno galūnę -es. Dėl lk. įtakos kai kurie jaunesnieji tarmės atstovai jau pradeda (retai) vartoti ir lytis su i-kam. galūne: ausìes, pirtìes, žuvìes. Kai kurie žodžiai, kurių kamienas baigiasi priebalsiais z, d, vn. vard. turi ir ē-kamieno (vartojama dažniau), ir io-kamieno galūnę, pvz.: prāpultei || prāpulcei, ru.kšteì || ru.kšcei, svìrtei || svìrcei, vōtei || vōcei, nors žodžiai grūndìs, kūndìs, lū.tìs, šerdìs vartojami tik su ē-kam galūne: grūndei, kūndei, lū.tei, šērei. Daiktavardžiai su priesagomis -uonis, -onis vn. naud. turi tik ia-kam. galūnę, pvz.: atajūniui, atlikūniui, ligōniui, me.scōniui, nors gēluoniu || gēluonei. Vn. įn. lytis vartojamos su dvejopa galūne: io-kam. ir ē-kam., pvz.: gēlažu || gēlaži, svìrcu || svìrti, tūlžu || tūlži. Kartais (ir tik atskirų žodžių) pavartojamos lytis ir su i-kam. galūne, pvz.: širdìm, tūlžìm. Dažniausiai yra vartojamos lytis su io-kam. galūne. Dg. vard. yra išlaikyta priebalsinio kam. galūnė -es: gēlažes, me.scōnes, žū.ves. Lytis su i-kam. galūne kartais vartojamos tik jaunesniųjų tarmės atstovų. Dg. kilm. vieni šios grupės žodžiai turi tik priebalsinio kam. galūnę, pvz.: dū.ru, mōteru, žuvì; kiti žodžiai lygia greta vartojami ir su priebalsinio, ir su i-kam. galūne, pvz.: a.belū || a.belū, ausū || ausū, gelazū || gelazū, skauturū || skauturū, žu.sū || žu.sū, žve.rū || žve.rū, šaknū || šaknū. Žodžiai ašìs, grūndìs, kūndìs, pirtìs, prāpultìs, ru.kštìs, šu.tìs, svìrtìs, širdìs, tūlzìs ir daiktavardžiai su priesagomis -uonis, -onis dg. kilm. turi tik i-kam. galūnę. § 40. Vn. šauksm. lytis oksitonų yra kaip lk., baritonai turi ē-kam. galūnę. Daiktavardžiai su priesagomis -uonis, -onis vn. šauksm. turi ia-kam. galūnę: atajūni, ligōni. III § 41. Vienaskaita Daugiskaita V. ū.gnis ū.gnes || ū.gne.s || ū.gni.s K. ū.gnes || ū.gne.s ū.gnū. N. ū.gnei ū.gnim || ū.gne.m G. ū.gni. ū.gnis Įn. ū.gnū || ūgnì ū.gnim, ū.gne.m Vt. ū.gne.i || ū.gni. || ūgnì ū.gni.su, ū.gne.su Š. kārte || va.verìe vōveras Il. ū.gne.n || ū.gnin ū.gni.sna, -san, -snan ū.gne.sna, -san, -snan § 42. Kaip ū.gnis yra linksniuojama ir ìltis, kārtis, kì.birštìs, krōsnìs, krū.snis, kūlšìs, pìntìs, pū.snis, skìltìs, svìrtìs, šū.snis, ūnkštìs, va.verìs, vērpstìs. Vn. kilm. šios grupės žodžių vartojamas su priebalsinio ir ē-kam. galūne. Labai retai, tik jaunesnieji, pasako ir su i-kam. galūne: ugniès. Vn. įn. daž- 173 niau vartojama io-kam, galūnė, ė-kam. galūnė retėsnė. Dar rečiau vartojama i-kam, galūnė: ū.gnim, pūntim (taip, kaip 1k., tik be galūnės -i); vn. viet. lytys yra su dvejopa galūne: ė-kam. ir i-kam. Abi galūnės vartojamos lygiagreta. Vn. šauksm. turi ė-kam. galūnę, tik kartais galūninio kirčiavimo žodžiai pavartojami ir su i-kam. galūne. Vn. il. šalia i-kam, galūnės turi ir ė-kam. galūnę. § 43. Dg. vard. dažniau vartojama lytis su priebalsinio kam, galūne -es, nors jau linkstama pasakyti ir su ė-kam. galūne. Labai retai vartojamos lytys su i-kam. galūne. Dg. naud., įn., viet., il. šalia i-kam. galūnės turi ir ė-kam. galūnę. Iš pavyzdžių matyti, kad tarmėje dar yra išlikę dviskiemeniai baritonai su pailgėjusių šaknies skiemeniu: ū.gnis, pū.snis, ūnkštis ir kt. Tokių baritonų yra rytų dzūkuose, taip pat pora pavyzdžių apie Dusetas, Kupiškį, Panevėžį. Kitos tarmės tokio seno kirčiavimo pavyzdžių jau neturi. IV § 44. Vienaskaita Daugiskaita V. duntis duntes || dunčei K. duntės || dunča. duntų || dunčų N. dunčui duntim || dunčam G. duntį. duntis || dunčūs Įn. dunču duntim || dunčęis Vt. duntį. duntisū || dunti·sū || dunčuosū Š. dūnti, dunti. dūntes || dunčei Il. duntīn dunti·sna, -sam, -snan dunčuosna, -san, -snan § 45. Kaip dunti’s yra linksniuojami ir ave.ti’s, debesī’s, de.veris, § 46. Vn. vard. galūnė yra ia-kam., tik de.veris i-kam. Vn. kilm. lygia greta yra vartojamos lytys ir su priebalsinio (-es), ir su ia-kam. galūnėmis. Visi kiti vn. linksniai šios grupės žodžių jau yra perėję į ia-kam. Galūnės tokios, kaip 1k., arba su fonetiniais pakitimais. § 47. Dg. vard., kilm., šauksm. lytys turi ir priebalsinio, ir ia-kamieno galūnes. Priebalsinio kamieno lytys vartojamos dažniau. Dg. naud., gal., įn., viet., il. lytys vartojamos ir su i-, ir su io-kam. galūnėmis. i-kam. lytys vartojamos dažniau. § 48. Dg. naud. ir įn. i-kam. lytys yra dviskaitinės. § 49. Prie šios grupės žodžių yra priskirtini ir rięšutas || re.šuti’s, ąšutas || ašuti’s. Šalia ia- ir prieb. kam. galūnių visuose vn. ir dg. linksniuose šie žodžiai turi ir a-kam. galūnes, pvz.: vn. kilm. rięšuta., ąšuta.; vn. naud. rięšutui, ąšutui; vn. gal. rięšutu., ąšutu.; vn. įn. rięšuta || rięšucu, ąšutu; vn. viet. rięšuti, ašuti; vn. il. re.šutan, ašutan; dg. vard. re.šutai, ašutai; dg. naud. re.šutam, ašutam ir t.t. 174 § 50. V Vienaskaita V. pe.muo, sasū, duk­tė K. pe.menės, piemenė., sasarās, dukterās, duktes N. piemeniui, sā­sarai, dū.kterai, sāsarei, dū.kterei G. piemenį, sāsarb.(-i.), dū.kterb.(-i.) Įn. piemenų, sāsarų || sasarim, dū.kterų || dukterim Vt. akmenī Š. pe.menī, sāse, dū.kte Il. akmeninī Daugiskaita V. piemenes, piemenīs, pe.menai, pe.menei, sāsaras, dū.kteras K. pe.menų, pe.menū, sasarū, dukterū N. pe.menim, pe.menām, pe.menām, sasarim, dukterīm G. piemenius, (piemenus ret.), sāsaris, dū.kteris Įn. pe.menīm, pe.menais, pe.meneis, sasarim, dukterim Vt. akmenīšu, akmeniuos(ù), akmeniuos(ù) Š. piemenes, -i.s, -ai, dū.kteras, -i.s Il. akmeni-sna, -san, -snan, akmeniuosna, -san, -snan akmenuosna, -san, -snan § 51. Kaip pe.muo linksniuojama ir ruduo, unduo, akmuo, skė.muo, želmūo, ešmūo, ā.šmenės, gelāžūnes, audmenės, mā.žmenės „mažuma“, mė.tmenės, raūmenės, šemenės, smāgenes, stōmenės. § 52. Šios grupės daiktavardžių kamienai visuose vn. ir dg. linksniuose yra sum iše. Kiek nuosekliau yra vartojamos vn. ir dg. vard., kilm., šauksm. lyt ys. Vn. kilm. dažnesnė priebalsinio kamieno galūnė, o lytis sasarās vartojama visų tarmės atstovų tik su priebalsine galūne. Lytis dukterās dažnesnė negu duktės. Vn. naud., gal., įn. vyr. g. yra ia-kam, mot. g. naud. yra io- ir ė-kam. Abi lytys vartojamos lygia greta. Įn. yra io- ir i-kam. Dažnesnė -io-kam, galūnė. § 53. Daiktavardžio duktė vn. šauksm. yra tik dū.kte. Tokia lytis randama ir senuosiuose raštuose (Daukšos Postilė 2₄₆, 368₁₀). Greičiausiai pagal dū.kte yra apibendrinta ir sāse, (sėšė lyties tarmėje nėra). Šalia sāse pasakoma tik mažybinės formos — sasēla, sasarāla. Lyties seseriet tarmėje nėra. § 54. Dg. vard. vyr. g. yra priebalsinio, i-, a- ir ia-kam. Dažnesnė yra priebalsinio kamieno galūnė. Mot. g. yra priebalsinio (dažnesnė) ir i-kam. Dg. kilm. vyr. g. dažnesnė priebalsinio kam. galūnė, mot. g. vartojama tik su priebalsine galūne. Dg. naud. vyr. g. yra i-, a- ir ia-kam. Dažnesnė i-kam. lytis. Mot. g. i-kam. Dg. gal. vyr. g. ia- ir i-kam., vartojama lygia greta; mot. g. i-kam. Dg. įn. vyr. g. i-, a-, ia-kam. Visos trys lytys vartojamos pagrečiu. Mot. g. i-kam. Dg. viet. i-, a-, ia-kam. Dg. šauksm. dažnesnė 175 priebalsinio kam. lytis. Dg. il. i-, a-, ia-kam., visos trys lytys vartojamos lygia greta. Pastaba. Aprašomosios tarmės centras vietos žmonių yra vadinamas liṅk-menes, t.y. su priebalsinio kamieno galūne, taip pat ir kiti vietų vardai, kurie lk. dg. vard. turi i-kam. galūnę, tarmėje yra priebalsinio kamieno, pvz., krati̇́ones–krėtuones. Tik retai (dėl lk. įtakos) jaunesnieji tarmės atstovai pavartoja ir su i-kam. galūne (liṅkmeni.s, krati̇́omi.s). Sangrąžiniai daiktavardžiai § 55. Skirtingai nuo lk. tarmėje sangrąžiniai daiktavardžiai yra padaryti, prie paprastųjų daiktavardžių pridėjus partikulą -ei, pvz.: bȧṙi̇.masei, drȧṡki̇-masei, mu̇ši̇.masei, šukȧ́vimaṡei. Sangrąžinių daiktavardžių partikula -ei yra bendra su įvardžiuotinių vyr. g. būdvardžių partikula (pvz.: bȧltasei, grȧžusei, taip pat plg.: ašėi, tū.jėi, ȧtėina.s „eiti“). Sangrąžinių daiktavardžių dažniau vartojamas tik vardininkas, kartais kilmininkas, naudininkas. Pvz.: bȧisus ba-ṙi̇.masei tu.bōbu.; ta.kō mu̇ši̇.ma.s tai sȧva. gi.vėnimi da. negirdėjau; ar būz gālas tam tūva. šukȧ́vimais. Kiti linksniai labai retai arba ir visai nebevartojami. Pavyzdžiai rodo, kad partikula -ei yra tik vardininko linksnyje. СЛОВОИЗМЕНЕНИЕ В ОБЛАСТИ ИМЕН СУЩЕСТВИТЕЛЬНЫХ В ЛИНКМЯНСКОМ ГОВОРЕ Я. И. КАРДЕЛИТЕ Р е з ю м е В статье рассматривается словоизменение в области имен существительных в одном из говоров северо-восточной Литвы: характеризуется род, число, падеж; даются парадигмы отдельных основ, выясняются флексии, отличающиеся от флексий литературного языка, определяется место ударения. Далее даются формы основ и указываются место ударения, расходящиеся с литературными нормами. Кроме имен существительных мужского и женского родов, в описываемом говоре широко употребляются и существительные общего рода. В говоре, как и во всей восточной Литве, встречается иллятив един. и множ. чисел. Формы всех основ предл. падежа множ. ч. употребляются со старинным окончанием -su, встречающимся в древней литовской письменности и в других индоевропейских языках. В линкмянском говоре сохранились основы на согласную в родит. падеже ед. ч. и в имен. и родит. падежах множ. числа. Имена существительные, возникшие на базе возвратных глаголов, образуются при помощи частицы -еи.