Miežiškių tarmės vokalizmo bruožai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA MIEŽIŠKIŲ TARMĖS VOKALIZMO BRUOŽAI J. ŠUKYS Transkripcija Straipsnyje vartojama „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ [transkripcija. Nukrypimai yra šie: 1. Garso ilgumui žymėti vartojamas taškas aukštai dešinėje raidės pusėje (brūkšneliu viršuj raidės žymimas tik istorinis garso ilgumas). Ilgumas žymimas ne tik nekirčiuotų, bet ir kirčiuotų garsų. 2. Priebalsių grupėje težymimas tik tos priebalsės minkštumas, kuri stovi betarpiškai prieš užpakalinės eilės balsį ar žodžio gale. 3. Priebalsių aspiruotumas nežymimas. 4. Papildomai įvesta raidė ъ žymi užpakalinės eilės balsį, šiek tiek platesnį, negu lk. u. Miežiškių tarmė yra dalis tos rytų aukštaičių puntininkų tarmės, kuri nepriklauso nei rotininkams, nei dadininkams, nei žalininkams, nei žadininkams1. Ji yra į pietryčius nuo Panevėžio ir apima Miežiškių (Mieškų) ir Raguvos miestelius su gretimais kaimais. Miežiškių kaimynai iš vakarų pusės yra pontininkai, o Raguvos kaimynai — pantininkai. Pakraštiniai pontininkų kaimai, esantieji šalia puntininkų, paminėtini šie: Pakruošiniai, Tautkūnai, Pajūodžiai, Preidžiai, Kabėliai, Klepšiai, Velykiai, o puntininkams jau priklauso Pučekų, Bajoriškių, Trakininkų, Būkališkių kaimai. Šią ribą reikia akcentuoti dėl to, kad mūsų lingvistinėje geografijoje ji buvo vedama ne visai tiksliai. Pavyzdžiui, A. Salio žemėlapyje2 Miežiškių (Mieškų) miestelis priskirtas pontininkams. Kai kurių netikslumų (Pučekų, Bajoriškių ir Kūlbagalio kaimų priskyrimas pontininkams) yra P. Būteno straipsnyje „Aukštaičių tarmės okuojančiosios pašnektės sienos“3. I. Tarmės vokalizmą nulemiantieji veiksniai Yra keletas sąlygų, nuo kurių priklauso to ar kito aprašomosios tarmės balsio ar dvigarsio ištarimas. § 1. Balsio vieta žodyje. Lk. žodžio galo balsis ar dvigarsis dažniausiai atitinka kitokius tarmės garsus negu lk. žodžio kamieno balsis ar 1 Apie šiaurinės šios tarmės dalies vokalizmą žr. I. Jašinskaitė, Kirtis, priegaidė ir jų poveikis vokalizmui Biržų tarmėje. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 1. Vilnius, 1957. 2 Žr. Archivum Philologicum, 4, Kaunas, 1933. 3 Žr. Archivum Philologicum, 3, 185, Kaunas, 1932. 151 dvigarsis. Tai atsitinka todėl, kad, šalia bendrojo nekirčiuotųjų skiemenų trumpėjimo dėsnio, žodžio galą dar veikia specifiskas galūnių trumpėjimo dėsnis, o žodžio kamieną — specifiskas trumpųjų kirčiuotų skiemenų ilgėjimo dėsnis. Dėl to naujai žodžio gale atsiradę tarmės balsiai dažniausiai atitinka kitokius lk. balsius, pvz.: pi˙evo~piejove, má˙ta~mãto. Žodžio gale svarbu ir tai, kokiai kategorijai žodis priklauso, pvz.: vardadžių šakàs~šakõs, įvardžių katràs~katrõs. § 2. Kirtis ir priegaidė. Miežiškių tarmė, kuri eina į sąlyginio kirčio atitraukimo zoną, turi penkias priegaides. Tvirtapradę (') priegaidę gali turėti dvibalsiai ai, au, ei, ui ir mišrieji dvigarsiai, pvz.: lá˙ibus~láibas, lá˙uža~láužo, sé˙ilas~séilės, smú˙ike~smúikė, šá˙ltu~šálta, lẽ˙mpu~lẽmpa, tri.ni~trinti, kū.rmi.s~kūrmís. Tvirtagalę (~) priegaidę gali turėti dvibalsiai ai, au, ei, ui ir mišrieji dvigarsiai, pvz.: žai˙bus~žaibas, láu˙kos~laukas, šveit˙ši~šveisti, muí˙lus~mui-las, kal˙tus~kaltas, kem˙šu~kemša, pn˙ktus~penktas, bur˙bu~burba. Be to, tvirtagalę priegaidę turi kiekviena ilga šaknis, į kurią eina aukščiau nurodyti dvigarsiai, net ir tvirtapradės prigimties, kada į ją iš trumpos galūnės yra atitraukiamas kirtis, pvz.: lá˙ibu~laibą, šáu˙ki~šauki, svei˙kus~sveikus, puí˙kus~puikus, kal˙n~kalnė, ver˙ki~verki. Trumpinę (˘) priegaidę turi: žodžio galo trumpieji balsiai, pvz.: sukì~sukį, šakù~šaką, katràs~katràs, katè~katę; kai kurių vienskiemenių žodžių trumpieji balsiai, pvz.: àš~aš, kàt~kad, bèt~bet, nègi~nėgi, tìk~tik, dù~dū; ištiktukai ir akimirkos veikslo veiksmažodžiai, reiškiantieji staigų, bet silpną veiksmą, pvz.: bákši~bãkšt, bákštelė~bãkštelėti, žìpi~žìbt, žìptelė~žìbtelėti; esamojo laiko III asmens onomatopėjiniai veiksmažodžiai, kurių bendratis turi priesagą -ėti, pvz.: žãksi~žaksia, trẽpsu~trėpsia, būsimojo laiko III asmuo, pvz.: nèš~neš, bū's~būs, matìs~matýs; tariamosios nuosakos sutrumpėjusi III asmens forma, pvz.: rãst „rastų“, nẽšt „neštų“, bùt „būtų“⁴. Vidurinę (˙) priegaidę turi pailgėję kirčiuotieji žodžio kamieno lk. i, u, pvz.: kì.tus~kitas, nù.neše~nunešė, bernù.kus~berniukas. Vidurinę priegaidę dar turi ilgieji balsiai ir dvibalsiai ie, uo, tiek nuo seno kirčiuoti, tiek gavę kirtį po jo atitraukimo iš trumpos galūnės į ilgą šaknį, pvz.: rá˙te~ratai, žẽ˙me~žemė, kė˙le~kėlė, pi˙kstu~pyksta, žõ˙džius~žodžius, krū˙me~krūmai, pienus~pienas, juõdu~juoda. Tarmės ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės nėra girdimos. Vidurinę kirstinę (˙) priegaidę turi žodžio galo kirčiuotieji ilgieji balsiai, kurie lk. tariami tvirtagališkai, pvz.: žìnė~žinai, akì~aký, maũ~matau, miškù~miškų. Kirstinė priegaidė nuo vidurinės skiriasi tik stipresniu kirčiuotojo skiemens akcentavimu. Reikia pasakyti, kad ir trumpinė kirčiuotos galūnės priegaidė turi nukirstumo atspalvį. 4 Tarmė turi ir pilnąsias tariamosios nuosakos III asmens formas, kur išlaikytas senasis galūninis kirčiavimas, pvz.: raštų~rašty, neštų~neštų, būtų~būtų. 152 Aprašomosios tarmės dvigarsių sandų ilgumas daugiausia priklauso nuo priegaidės. Nekirčiuoti lk. balsiai ar dvibalsiai paprastai atitinka kitokius tarmės garsus negu kirčiuoti. § 3. Priebalsių veikimas. Po j ir palatalinių priebalsių, po kurių yra buvęs j, Miežiškių tarmės, kaip ir kitų tarmių bei lk., užpakalinės eilės balsiai supriešakėja, o supriešakėjęs užpakalinės eilės balsis u netgi ištariamas kaip priešakinės eilės balsis i. Aprašomosios tarmės kai kurie balsiai, stovėdami prieš kietuosius priebalsius, paplatėja. Balsių i, u tas paplatėjimas labai nežymus, o lk. balsis e prieš kietąjį priebalsį tariamas kaip tarpinis garsas tarp e ir a. II. Tarmės vokalizmo sistema A. Žodžio kamieno vokalizmas 1. Balsiai § 4. Miežiškių tarmės a, e, atliepiantieji lk. a, e, yra ilgi ir trumpi. Tiek ilgasis, tiek trumpasis e prieš kietąjį priebalsį yra smarkiai paplatėjęs ir tariamas kaip tarpinis garsas tarp e ir a, pvz.: gė'ras~gėras, ma'dus~medus, nėš~nėš. Prieš minkštąjį priebalsį e tariamas kaip lk., tik, būdamas ilgas, yra kiek įtemptas ir siauresnis negu lk., pvz.: kė·li.s „kėlias“, mė·džių~mėdžių. Tarmės ilgasis ir trumpasis a savo kokybe nuo lk. ilgojo ir trumpojo a nesiskiria, pvz.: bà·dus~bàdas, žàdė·ti~žadėti. § 5. Trumpieji a, e paprastai yra tik nekirčiuoti, pvz.: vakarė'lis~vakarėlis, nebegerė'~nebegerai. Kirčiuoti jie būna šiais atvejais: kai kuriuose vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: aš~aš, kàt~kad, bèt~bet, nėgi~nėgi; ištiktukuose ir akimirkos veikslo veiksmažodžiuose, reiškiančiuose staigų, bet silpną veiksmą, pvz.: bàkst~bakst, bàkštelė't~bakštelėti, trėkšt~trėkšt, trėkštelė't~trėkštelėti, esamojo laiko III asmens onomatopėjiniuose veiksmažodžiuose, kurių bendratis turi priesagą -ėti, pvz.: žàksi~žaksia, trèps~trepsia, būsimojo laiko III asmens formoje, pvz.: ràš~raš, nėš~nėš; tariamosios nuosakos III asmens sutrumpėjusioje formoje, pvz.: ràst „rašytų“, nėšt „neštų“. § 6. Kirčiuoti a, e, kaip ir lk., yra ilgi, pvz.: mã·žus~mažas, svẽ·či.s~ „svẽčias“. Tačiau kai kuriais atvejais tarmė turi ilguosius a, e ir ten, kur lk. turi trumpuosius kirčiuotus a, e, būtent: veiksmažodžių ir veiksmažodinių darinių (veikiamosios rūšies dalyvių ir padalyvių) priešdėliuose, pvz.: ã·tkase~atkàse, nebė·kepu~nebėkėpa, pà·likus~pàliktas, nė·pirkus~nėpirktas, prà·lakin~pràlekian, bė·šnėkunt~bėšnekant; pirminių veiksmažodžių bendratyje ir jos vediniuose — būtajame dažniniame laike ir pusdalyviuose, pvz.: rà·ši~ràšti, nė·šti~nėšti, là·gdava~làkdavo, kà·bdava~kėpdavo, plà·gdamus~plakdamas, vė·ždàmus~vėždamas. Be to, ilgąjį a· vietoj lk. trumpojo kirčiuoto a tarmė dar turi savybiniuose įvardžiuose mã·na~mãno, tã·va~tãvo, šã·va~šãvo, o ilgąjį e· vietoj lk. trumpojo kirčiuoto e aukštesniojo laipsnio būdvardžiuose, pvz.: didė·sni.s~didėsnis, gražė·sne~gražesnė. 153 § 7. Ilgių a, e, atitinkančių Ik. ą, ę, Miežiškių tarmė neturi. Šios tarmės, kaip ir visų puntininkų, senieji an, en, iš kurių atsirado Ik. ą, ę, pavirto į un, in. Priebalsis n iškrito, pailgindamas prieš stovintį balsį u, i, pvz.: užžūlus~ąžuolas, grįžti~gręžti. Nekirčiuotuose skiemenyse šie u, i yra sutrumpėję, pvz.: kusnėliš~kasnėlis, grįžtiš~gręžiotis. Neseniai į tarmę atėjusiuose naujuose žodžiuose Ik. ą, ę neišverčiamas, pvz.: sąjungu~sąjunga, spręsti~spręsti, bręstu~bręsta. § 8. Žodžio pradžios ilgaji ar trumpaji e aprašomoji tarmė dažniausiai verčia į a. Prieš kietuosius priebalsius žodžio pradžios e virsta į a dėsningai, pvz.: asũ~esą, ãgla~ėglė. Prieš minkštuosius priebalsius e kartais verčiamas į a, o kartais ir neverčiamas, pvz.: aketė~aketė, Alū.ne~Eliūnė, (j)ėžĩs~ežys, (j)ėrziĩ~ėrzyti, (j)ėžas~ėžios. Tarmės e dar virsta į a junginyje le, veikiamas sukietėjusio l, pvz.: lākĩ~lėkia, ladanĩ~ledan. § 9. Tarmės ė˙, o˙, atitinkantieji lk. ė, o, savo kokybe šiek tiek skiriasi nuo lk. ė, o. Balsis ė˙ yra kiek mažiau įtemptas negu lk. ė, o balsis o˙ mažiau labializuotas negu lk. o. Tarmės žodžio kamieno ė˙, o˙ yra tik kirčiuoti, todėl, savaime suprantama, jie gali būti tik ilgieji, pvz.: dė˙den~dėdė, našlaitėliš~našlaitėlis, stō˙vn~stōvia, žō˙gus~žiōgas. Nekirčiuoti ė˙, o˙ pagal bendrą nekirčiuotųjų skiemenų trumpėjimo dėsnį turi sutrumpėti iki trumpųjų. Ilgieji nekirčiuotieji ė˙, o˙ trumpėdami pakeitė savo kokybę. Aprašomojoje tarmėje, kaip ir jos kaimynuose pontininkuose, šis procesas vyko balsių siaurėjimo keliu. Per susiaurėjusiuosius ę, o buvo pereita į ɪ, ʋ, kurie, atrodo, yra labiau atitraukti ir platesni negu lk. i, u, pvz.: vỹžĩs~vėžys, mirkėlã~mirkėlė „pluta, įmerkta į barščius“, kujĩte~kojytė, žmugōs~žmogaus. Reikia pasakyti, kad aprašomosios tarmės dalyje (apie Raguva) nekirčiuotą lk. žodžio kamieno ė atitinka e, bet šis e, tur būt, nėra kilęs iš ė, o iš senojo ilgojo ē, jam sutrumpėjus, pvz.: sedėĩ~sėdėti, mesĩte~mesytė. Kad ɪ, ʋ yra atsiradę ne iš senųjų sutrumpėjusių ē, ā, o iš ė, o, liudija tai, jog tarmės senieji ē, ā trumpėdami nekeičia savo kokybės, pvz.: mā˙ta<*matā~māto, mā˙te<*matē~mātė. Iš to galima daryti išvadą, kad Miežiškių tarmės žodžio kamieno nekirčiuotųjų skiemenų ilgųjų balsių trumpėjimas prasidėjo vėliau, jau po senųjų ē, ā pavirtimo į ė, o. § 10. Rytiečiams būdingas junginio lė kietinimas yra kartu ir vokalizmo dalykas, nes sukietėjęs l balsį ė nustūmė iš priešakinės eilės į vidurinę ir davė naują garsą — vidurinės eilės balsį e˙, kurio neturi literatūrinė kalba, pvz.: lė˙k~lėk, tilė˙ĩ~tylėti. Nekirčiuotas e˙ redukuojamas: dėl kiekybinės redukcijos sutrumpėja iki trumpojo, o dėl kokybinės redukcijos keičia savo kokybę. Nekirčiuotoje pozicijoje po veliarizuoto negalinio l girdimas kažkoks neaiškus trumpas balsis, tarpinis tarp u ir ʋ, pvz.: plukė˙~plekai, lukė˙-mus~lėkimas, priėkuti˙s~priekletis. Akimirkos veikslo veiksmažodžiuose nekirčiuotas e girdimas smarkiai susiaurėjęs, pvz.: ka˙ukštelėĩ~kauštelėti, trūktelė˙ĩ~trūktelėti. 154 § 11. Tarmės trumpieji i, u yra panašūs į lk. i, u, tik tarmės i yra kiek mažiau įtemptas, o u — beveik nelabializuotas. Prieš kietąjį priebalsį i, u yra nežymiai paplatėję5. § 12. Trumpieji i, u paprastai būna tik nekirčiuoti ir atitinka lk. i, u, pvz.: vis̃~visi, žinõ~žinau, suku~suki, žuváuti~žuvauti. Kadangi tarmės nekirčiuotoje ilgieji balsiai trumpėja, tai tarmės i, u atitinka ir lk. nekirčiuotuosius i, y, u, ū, pvz.: grįžõ~grįžau, linõ'ji~lynoja, skustũ~skųstų, grūdė~grūdai. Kaip matyti iš § 7, tarmės i, u dar gali atitikti lk. nekirčiuotuosius ą, ę, pvz.: grįžtũs~gręžiotis, kusnė.li.s~kąsnėlis. Be to, tarmės i, u dar gali būti kilę iš sutrumpėjusių ė, o (žr. § 9). § 13. Po j ir palatalinių priebalsių, po kurių yra buvęs j, Miežiškių tarmės u (tai liečia ir u, atitinkantį lk. nekirčiuotus ilguosius ū, ą, ū, o) yra labai smarkiai supriešakėjęs, pvz.: u̇žkliuvõ~užkliuvau, žiūrėk~žiūrėk, bliovi.mus~bliovimas, ir šiuo metu dažniausiai visiškai perėjęs į priešakinės eilės balsį i, pvz.: u̇žkliuvõ~užkliuvau, žiūrėk~žiūrėk, bliovi.mus~bliovimas. Šio įdomaus mūsų dienomis vykstančio proceso priežastis galėjo būti ta, kad beveik nelabializuotas tarmės nekirčiuotas u savo artikuliacija primena neįtemptą tarmės i. § 14. Kirčiuotieji lk. i, u tarmėje pailgėja. Ausis pailgėjusių i, u neskiria nuo i, u ilgųjų. Iš klausos, pavyzdžiui, negalima nustatyti, ar tarmės sudžiūva atliepia lk. sudžiūvo, ar lk. sudžiūvo, nes ir tarp vi̇.sus~visas ir vi̇.rus~výras, išdū.ža~išdūžo ir išdū́me~išdū́mė skirtumo, atrodo, nėra. Kol šių balsių ilgumas nėra išmatuotas, pailgėję kirčiuotieji i, u pagal tradiciją žymimi pusilgiais, pvz.: du.ri.s~durys, klu.va~kliuvo. § 15. Kirčiuotieji i, u nepailgėja šiais atvejais: kai kuriuose vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: ti̇k~tik, dù~dū; ištiktukuose ir akimirkos veikslo veiksmažodžiuose, reiškiančiuose staigų, bet silpną veiksmą, pvz.: ži̇pì~žibt, žiptelė~žibtelėti, trūkt~trūkt, trūktelė~trūktelėti; esamojo laiko onomatopėjiniuose veiksmažodžiuose, kurių bendratis turi priesagą -ėti, pvz.: grikš~grikšia, tūks~tūksia; būsimojo laiko III asmenyje, pvz.: lis~lis, matis~matys, būs~bus, siūs~siūs; tariamosios nuosakos III asmens sutrumpėjusioje formoje, pvz.: dript „driptų“, pikt „pyktų“, sukt „suktų“, būt „būtų“. § 16. Tarmės ilgieji i̇, u̇ būna tik kirčiuoti ir atitinka lk. kirčiuotus i̇, e, y, ū, ą, ų, pvz.: li̇sĩ~lįst, gri̇šĩ~gręžt, ri̇tus~rytąs, skūst~skųst, kūst~kąst, dū.me~dūmai. Tarmės ilgieji i̇, u̇, kaip ir visi tarmės ilgieji balsiai, atrodo, yra šiek tiek trumpesni negu lk. y, ū. § 17. Peržvelgus visus žodžio kamieno balsius, matosi, kad bendrasis aprašomosios tarmės žodžio kamieno balsių kiekybės dėsnis yra toks: nekirčiuotieji balsiai visada yra trumpi, o kirčiuotieji, be kelių išimčių — ilgi. Į klausimą, kodėl kirčiuoti trumpieji balsiai tarmėje pailgėjo, o nekirčiuotieji ilgieji sutrumpėjo, atsakyti sunku. L. Ščerba, aiškindamas panašų rusų kalbos vokalizmo dėsningumą, rašo6, kad vienu metu dėl nežinomų 5 Tas paplatėjimas grafiškai nevaizduojamas. 6 Žr. Л. В. Щерба, Русские гласные въ качественномъ и количественномъ отношеніи, 151, С. Петербургъ, 1912. 155 priežasčių rusų kalboje didžiausią balso jėgą imta skirti kirčiuotojo skiemens balsiui, kuris ėmė ilgėti, o nekirčiuotųjų skiemenų balsiai, priešingai, ėmė redukuotis kiekybiškai ir net kokybiškai. Iš tikrųjų, nekirčiuotųjų balsių redukcija pakeitė ir kai kurių Miežiškių tarmės balsių kokybę. Pvz., nekirčiuotieji ilgieji ė, o trumpėdami pavirto kitais balsiais. Aprašomosios tarmės žodžio kamieno balsių kokybė dar priklauso ir nuo balsį supančių priebalsių. Užpakalinės eilės balsio ištarimas priklauso nuo to, po kokio priebalsio jie stovi. Po j ar palatalinio priebalsio, po kurio yra buvęs j, užpakalinės eilės balsiai yra supriešakėję. Nekirčiuotojo balsio u supriešakėjimas davė visai naujos kokybės balsį ɨ. Kai kurių balsių ištarimas priklauso ir nuo to, prieš kokį priebalsį jie stovi. Prieš kietąjį priebalsį trumpieji i, u šiek tiek paplatėja, o balsio e paplatėjimas yra toks žymus, kad jis tariamas kaip tarpinis garsas tarp e ir a. 2. Dvigarsiai Dvibalsiai. Kalbant apie dvibalsius, reikia abstrahuotis nuo sutaptinių dvibalsių ie, uo, kurie tiek savo artikuliacija, tiek atitikmenimis skiriasi nuo likusiųjų dvibalsių. § 18. Dvibalsių ai, au, ei, ui sandų kiekybę nulemia priegaidė. Tvirtapradės priegaidės balso spūdis yra sukoncentruotas ant pirmojo sando, todėl pirmasis sandas yra ilgas, pvz.: káìlis~káilis, sáula~sáulė, kéìktis~kéiktis, smuĩkė~smuikė. Tvirtagalės priegaidės balso spūdis, priešingai, yra sukoncentruotas ant antrojo sando, todėl yra ilgas antrasis sandas, pvz.: kràitis~kráitis, lãũkas~laukas, rèikì~reĩkia, muĩlus~mūilas. Nekirčiuotųjų dvibalsių abu sandai yra trumpi, pvz.: daiktẽlis~daiktelis, šaukõ~šaukiau, meĩlùmus~meilumas, púikybė~puikybė. § 19. Žodžio kamieno dvibalsiai ai, au, ei, ui, kirčiuoti tvirtagališkai, yra ir kokybiškai kiek kitokie negu literatūrinės kalbos. Kadangi balso spūdis sukoncentruojamas ant antrojo sando, pirmasis sandas redukuojamas ir šiek tiek supanašėja su antruoju. Dvibalsio au platusis a prieš siaurąjį u susiaurėja ir įgyja o atspalvio, pvz.: pãũkštis~paukštis, dãũg~daug. Dvibalsio ei e prieš siaurąjį i irgi kiek siauresnis, pvz.: peĩkti~peikti, meĩši~meišia „maišosi“. Dvibalsio ai platusis a prieš siaurąjį i yra gerklinis—pūstinis balsis, pvz.: baĩsus~baisūs, vaĩkus~vaikas. Dvibalsio ui siaurasis u kiek paplatėja, pvz.: kuĩnas~kunas, puĩkus~puikus. Tokia pirmojo sando asimiliacija jaučiama ir nekirčiuotuose skiemenyse, pvz.: maiši~maišyti, lãukė~laukai, rèikės~reilės, puikumẽlis~puikurėlis, pãbaigė~pabaigė, atãsmaukė~atãsmaukė, pri.reikė~prireikė. § 20. Dvibalsis ei išvirsta į ai žodžio pradžioje, pvz.: aĩnu~aina, aĩk~eik, aĩlia~eilia, ir po sukietėjusio l, pvz.: lá risk~léisk, pláiskanas~plėiskanos. 7 Dvibalsis ui, ypač tvirtapradis, aprašomajai tarmei nėra būdingas. 156 § 21. Dvibalsiai ie, uo savo artikuliacija ir atitikmenimis šliejasi prie vienbalsių. Šie balsių junginiai ištariami kaip nepastebimai pereinanti balsių eilė nuo siaurojo per tarpinį iki plačiojo: ie prieš minkštąjį priebalsį tariamas kaip savotiškas trigarsis iėe, prieš kietąjį — kaip trigarsis iėa, uo tariamas kaip trigarsis uoa. Dėl tos priežasties tarmės dvibalsių ie, uo tvirtapradė ar tvirtagalė priegaidė nėra girdima — yra vidurinė kaip vienbalsių. § 22. Dvibalsiai ie, uo yra tik kirčiuoti, pvz.: Pienus~pienas, dienu~dieną, dūodu~dūoda, juokus~juokas. Nekirčiuoti pagal nekirčiuotųjų skiemenų balsių trumpėjimo dėsnį sutrumpėja, t. y. suvienbalsėja ir keičia savo kokybę: suvienbalsėjęs ie virsta trumpuoju e (prieš kietąjį priebalsį — æ), pvz.: penė.li.s~pienėlis, kietū.mus~kietumas, suvienbalsėjęs uo po kietojo priebalsio virsta trumpuoju užpakalinės eilės balsiu u, pvz.: puodė.li.s~puodėlis, dubė-tus~duobėtas, o po minkštojo priebalsio — trumpuoju priešakinės eilės balsiu i, pvz.: paindā.vi.s~pajuodavęs, apsī.libō.~apsiliuobiau. Vadinasi, nekirčiuoto lk. uo atitikmenys yra tokie pat kaip nekirčiuoto lk. o, o nekirčiuoto lk. ie atitikmenys skiriasi8 nuo nekirčiuoto lk. ė atitikmenų (žr. § 9). § 23. Mišrieji dvigarsiai. Mišriųjų dvigarsių, kaip ir dvibalsių ai, au, ei, ui, sandų kiekybė priklauso nuo priegaidės. Tvirtapradės priegaidės balso spūdis yra sukoncentruotas ant pirmojo sando, todėl pirmasis sandas yra ilgas, pvz.: kā.lnus~kalnas, supī.ntus~supintas, kė.lī~kelti, dū.rī~durti. Tvirtagalės priegaidės balso spūdis, priešingai, yra ant antrojo sando, todėl antrojo sando sonoriniai priebalsiai l, m, n, r yra įtempti ir ilgi, be to, r daugiadūžinis, pvz.: kar’tus~kartus, pėn’kus~penktas, rūm’ta~raimto, kur’či.s~kurčias. Nekirčiuotų mišriųjų dvigarsių abu sandai yra trumpi, pvz.: kalnāo-tus~kalnuotas, delnē’li.s~delnėlis, šiltū’mus~šiltumas, pulkūot~pulkuoti. § 24. Tvirtagalių mišriųjų dvigarsių balso spūdis yra sukoncentruotas ant antrojo sando, todėl pirmasis sandas redukuojamas ir šiek tiek supanašėja su antruoju. Jei pirmąjį sandą sudaro i, u, jie, ypač prieš kietąjį priebalsį, paplatėja, pvz.: vil’kus~vilkas, pul’kus~pulkas, kin’či~kenčia, dul’ki~dulkia, o e, būdamas prieš minkštąjį priebalsį, linkęs susiaurėti, pvz.: vēr’ki~verkia, kēr’tu~kerti. Jeigu mišrusis dvigarsis stovi prieš kietąjį priebalsį, tai e lieka paplatėjęs kaip ir nedvigarsiuose, pvz.: taēn’ku~tenka, vēl’ku~velka. Pirmojo sando balsis a šiek tiek gerklinis, pvz.: mai’tu~marti, kai’tus~kaitas. § 25. Aprašomosios tarmės, kaip ir kitų puntininkų, am, an, em, en virsto um, un, im, in, pvz.: sū.mtī.s~samtis, rūm’sti.s~ramstis, kumpē.li.s~kampėlis; sprū.ndus~sprandas, run’ku~ranką, lunki’ī~lankyti; ūi.mī~vėmti, tūm’pī~temp­ti, kimpī.ne~kempinė; gīvī.nī~gyventi, švīn’te~šventė, kantē.jo.~kentėjau. § 26. Tačiau yra atvejų, kada am, an, em, en neišverčiami, būtent: 8 Aprašomosios tarmės kaimynų—pontininkų pakraštyje (Piniava, Pažagieniai) ir nekirčiuoto lk. ie atitikmenys tokie pat kaip nekirčiuoto lk. ė, pvz.: pne’lī.s~pienėlis, kaip tvē’lī.s~tėvelis. 157 a) žodžiuose, kurie į tarmę atėjo po am, an, em, en virtimo į um, un, im, in epochos, pvz.: lė'mpu~lėmpa, lė'nkus~lėnkas, žė'ntus~žėntas; b) formose, kur am, an, em, en yra sekundarinės kilmės, t. y. atsirado neseniai, nukritus žodžio galo balsiui: įvardinėje vienaskaitos naudininko galūnėje, pvz.: gerá'm<geramui, antrá'm<antramui, tá'm<tamui; o- kamienų daiktavardžių daugiskaitos naudininko, kilusio iš senosios dv. sk. naudininko formos, galūnėje, pvz.: namá'm<*namamu, vi'ram<*vīramu; įvardinėje vienaskaitos esamojo vidaus vietininko galūnėje, pvz.: senam̃<senamė, pirmam̃<pirmamė, katram̃<katramė; einamojo vidaus vietininko galūnėje9, pvz.: miškáñ<miškana, miestañ<miestana; a ir ia kamienų veiksmažodžių esamojo laiko daugiskaitos I asmens galūnėje, pvz.: dirbam<dirbame, sėdžiam<sėdžiame; c) esamojo laiko veiksmažodžiuose, kurių pagrindinės formos turi šaknies im || em, in || en kaitą, pvz.: kėm̃sū~kemša, lėñdu~lenda, reñku~renka; d) esamojo laiko intarpiniuose veiksmažodžiuose, pvz.: rañdu~randa, pakañku~pakanka, geñdu~genda, teñku~tenka. Kartais pasakoma ir bar-žlūm̃pu „pėršlampa“, pakuñku~pakanka, bet retai. § 27. Įdomus faktas, kad lk. en po sukietinto l atliepiamas tarmės un10, pvz.: lùntù~lenta, luntė'la~lentelė, lùngvus~lengvas lùngvāi~lengviaū Matyt, en po l pavirto į an, o an dėsningai išvirto į un, vadinasi, lùngvus<langvas<lėngvas. Iš to galima padaryti išvadą, kad aprašomosios tarmės mišrieji dvigarsiai am, an, em, en išvirto į um, un, im, in vėliau negu sukietėjo junginiai le, lė. § 28. Apžvelgus balsinius ir mišriuosius11 dvigarsius, galima padaryti šias išvadas: 1. Dvibalsių (išskyrus sutaptinius ie, uo) ir mišriųjų dvigarsių kiekybę ir kokybę nulemia priegaidė: tvirtapradės priegaidės dvigarsiai turi pailgintą pirmąjį sandą, o tvirtagalės — antrąjį. Tvirtagalės priegaidės pailgintas antrasis sandas susilpnina ir iš dalies asimiliuoja pirmąjį sandą. 2. Aprašomajai tarmei būdingas puntininkavimas. Po istorškojo dvigarsių am, an, em, en išvirtimo į um, un, im, in atėjusiuose į tarmę žodžiuose ir naujai susidariusiose su šiais dvigarsiais formose am, an, em, en dažniausiai liko nepakitę. 3. Dvibalsiai ie, uo savo artikuliacija, priegaide ir atitikmenimis šliejasi prie vienbalsių. B. Žodžio galo vokalizmas 1. Balsiai § 29. Žodžio galo balsių ė, o, atliepiančių lk. ė, o, Miežiškių tarmė paprastai neturi. Tiek kirčiuotus, tiek nekirčiuotus lk. ė, o atliepia tarmės trumpieji e, a, pvz.: vuvėrė~vovėrė, bá're~bārė, lunkas~lankos, blāũzdas~ 9 Apie Raguvą tariama jau miškū̃~miškāñ, miestuñ~miestan. 10 Išimtį sudaro žodis lìn'kti~lenkti. 11 Naujai susidarę tarmės dvigarsiai ir trigarsiai šiame straipsnyje nenagrinėjami, nes jie būdingi daugeliui tarmių ir kokios nors naujos įdomesnės medžiagos neduoda. 158 blauždos. Tur būt, tuo metu, kada senieji ē, ā tarmės žodžio kamiene virto į ē, o, tarmės žodžio galo ē, ā buvo sutrumpėję ar aptrumpėję, todėl išvirsti į ē, o nebegalėjo, pvz.: dė:dė<*dėdė, brō:la<*brālį. Šį teiginį paremia ir tas faktas, kad lk. žodžio galo lė atliepia ne tarmės le (žr. § 10), bet tarmės la, kuris gali būti kilęs tik iš le (žr. § 8), pvz.: sá:ula~sáulė, varlā~varlē. § 30. Naujai žodžio gale atsiradę ē, o savo kokybę išlaiko: kirčiuoti būna ilgi, pvz.: pakapē~pakapēję, lunkō~lankojė, tšō~tōja; nekirčiuoti būna pusilgiai, pvz.: žė:mē~žemėje, pièvo.~pievóje, šī.to~šitója. Balsius ē, o žodžio gale dar turi veiksmažodžio bendratis ir iš jos išvestos formos, pvz.: birē?~byrėti, birē:s~byręs, birē:k~byrėk, žinō:t~žinóti, žinō:s~žinos, žinō:k~žinók. § 31. Tarmės žodžio galo a, e dažniausiai yra atsiradę sutrumpėjus seniesiems ā, ē (žr. § 29). Lk. a, e paprastai atitinka tarmės u, i, kurie yra labiau atitraukti ir platesni negu lk. u, i, be to, ypač nekirčiuoti, redukuoti. Kai kuriais atvejais šį atitikimą galima paaiškinti istoriškai (puntininkavimo dėsniu), būtent: moteriškosios giminės o-kamienų vardžodžių vienaskaitos įnagininko galūnėje, pvz.: šakù<*šakum<*šakān~šaką, lū:pu<*lūpun<*lūpān~lūpą, katì<*katin<*katēn~katę, kà:rvu<*karvin<*karvén~karvę; moteriškosios giminės o-kamienų vardžodžių daugiskaitos galininko galūnėje, pvz.: šakùs<*šakuns<*šakāns~šakas, lū:pus<*lūpuns<*lūpāns~lūpas; vienaskaitos ir daugiskaitos vietininko galūnėje, pvz.: miškì<*miškin<*miškēn~miške, aruodà<*aruodin<*aruodēn~aruóde, pièvous<*pievosin<*pievośēn~pievose. § 32. Istoriškai neįmanoma išaiškinti tarmės vyriškosios (a kamieno) ir moteriškosios giminės (o kamieno) vienaskaitos vardininko linksnio galūnėje atsiradusių u vietoj lk. a, pvz.: dā'rbus~dárbas, mā:žus~mãžas, šakù~šakà, bō:bū~bóba. Gal būt, ypač moteriškosios giminės, vardininko galūninis u vietoj a galėjo atsirasti dėl analogijos pagal vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko linksnius, bet, greičiausiai, galūninis a, ypač nekirčiuotas, dėl redukcijos imta tarti vos girdimai, neaiškiai, todėl supanašėjo su redukuotu u. Išimtį sudaro tik vyriškosios giminės įvardžiai, kurie kirčiuotai žodžio galo a išlaiko, pvz.: kàs~kàs, tàs~tàs, anàs~anàs, katràs~katràs, visakàs~visakàs. § 33. Ilgųjų a, e žodžio gale tarmė neturi. Išimtį sudaro išlaikytos ilgos kirčiuotos senosios įvardžių galūnės, pvz.: katrā~katrō, anū~anō, tūhā~tokió. Lk. a, e pagal puntininkavimo dėsnį atliepia u, i; kirčiuotą ilgieji u:, i:, pvz.: anū~anā, manī~manē; nekirčiuota—pusilgiai u., i., pvz.: miēstu.~miēstą, kà:ti.~kàtę, bù.vi.s~bùvęs. § 34. Lk. žodžio galo e junginyje le atitinka tarmės o. Šis atitikimas yra l kietinimo ir puntininkavimo rezultatas. Sukietėjęs žodžio galo l po savęs stovėjusį dvigarsį *ēn pavertė an, an virto un, o iš un, n nukritus, liko u, pvz.: *pelēn > *pelan > *pelun > pelù ~ pelė, *galēn > *galan > *galun > galù ~ galė, *šilēn > *šilan > *šilun > šilù ~ šilė. Tai dar kartą patvirtina, jog Miežiškių tarmės l sukietėjo pirma negu an > un (žr. § 27). 159. § 35. Tačiau lk. žodžio galo lę atitinka ne tarmės lu., bet lot.12, pvz.: sã’ulb. ~ saulę, bačkė’lot. ~ bačkėlę, prapãbłot.s ~ prapuolęs, suskł.lot.s ~ suskilęs. Gal būt, senojoje cirkumfleksinėje galūnėje dvigarsis en išvisto į in anksčiau negu akūtinėje (žr. § 34), vadinasi, dar prieš l sukietėjimą. Bet tada kyla klausimas, kodėl l, kuris paprastai kietėja tik prieš e, ė, sukietėjo ir prieš i. § 36. Aprašomosios tarmės žodžio galo i, u gali būti trumpieji, pusilgiai ir ilgieji. Trumpieji i, u, atliepiantieji lk. i, u, yra labiau atitraukti, šiek tiek paplatėję ir, ypač nekirčiuoti, redukuoti, pvz.: mažì~mažį, akìs~akis, ti’li~tylia, sukù~sukų, smagùs~smagus, di.rbù~dirbu. § 37. Yra keletas atvejų, kur lk. i atitinka tarmės pusilgis i:, matyt, kilęs iš ilgojo ī, būtent: nesutrumpėjusios13 veiksmažodžio bendraties galūnėje, pvz.: aī’ii.<*eit(?), dī.rpti.<*dirbti(?), ia-kamienių vardažodžių vardininko galūnėje14, pvz.: brō.lì.s<*brōlis, ratē’li.s<*ratelis. § 38. Tarmės žodžio galo u, atitinkantis lk. žodžio galo u ar lk. žodžio galo a (žr. § 31 ir § 32), po j ar palatalinio priebalsio, po kurio yra buvęs i, smarkiai supriešakėja ir dažniausiai tariamas kaip visai priešakinės eilės balsis i (plg. § 13), pvz.: turiu~turiu, žãlis~žalius, sū’ris~sūrius, žãli~žalia, kó’ji~koja, brū.ngis~brangias. Tačiau apie Miežiškius vyriškosios giminės ia kamieno vardininkas, turintis lk. galūnę -ias ir pagal dėsnį turintis atitikti tarmės -is, atitinka tarmės -i.s, pvz.: vẽji.s „vėjas“, svẽči.s „svečias“, žãli.s „žalias“. Tur būt, tai yra analogija su tais ia kamieno vardininkais, kur pusilgis i. yra atsiradęs istoriškai (žr. § 37). § 39. Lk. kirčiuotuosius žodžio galo i, y, į, ū atitinka tarmės ilgieji i:, u:, pvz.: īː~į, užī!~ožį!, tūː~tū, stačūː~stačių, būtūː~būtų; nekirčiuotuosius atliepia pusilgiai i., u., pvz.: aũ.si.~ausį, lunkė’li.~lankelį, grã’žu.s~gražus, ã’ču.~ačiū. Tarmės ilgieji ir pusilgiai i, u dar gali atitikti lk. ę, ą (žr. § 33). § 40. Apžvelgus visus tarmės žodžio galo balsius, galima pasakyti, kad bendroji žodžio galo balsių kiekybės taisyklė yra tokia: kirčiuoti yra ilgi, nekirčiuoti — trumpi ar pusilgiai. Balsiai e, a, kilę iš senųjų ē, ā, visais atvejais būna tik trumpi. Tarmės žodžio galo balsių kokybę keičia prieš balsį stovintis minkštasis priebalsis (u supriešakinamas iki i) ir puntininkavimo dėsnis (ą>ų, ę>i; be to, tarmės u, i gali būti atsiradę iš senųjų žodžio galo *ān, *ēn). 2. Dvigarsiai Dvibalsiai. Kalbant apie tarmės žodžio galo dvibalsius, reikia juos skirstyti atskiromis grupėmis. Pirmąją grupę sudarytų dvibalsiai ai, ei, au, antrąją — sutaptiniai dvibalsiai ie, uo ir trečiąją — dvibalsis ui. 12 Vidurinioji karta vienaskaitos galininką pasako ir su lu., pvz.: sã’ulu. ~ saulę, bačkė’lu. ~ bačkėlę. Matyt, tai yra analogija su o kamieno galininko linksniu, pvz.: vã’rnu. ~ varną. 13 Sutrumpėjusioji veiksmažodžio bendraties forma jaunesniųjų tarmės atstovų kalboje yra dažnesnė, pvz.: aī’ī~eiti, dī.rpti~dirbti. 14 Šis reiškinys yra ne visame aprašomosios tarmės plote, o tik apie Miežiškius. Apie Narbutus ir Raguvą sako brō’lis~brolis, ratē’lis~ratėlis. 160 § 41. Dvibalsiai ai, ei, au yra sveiki tik tvirtaprad iški, pvz.: táˑi~tái, gerái~gerái, gražėˑi~gražiai, pačėˑi~pačiai, táˑu~táu, sáˑu~sáu. Tvirtagal iški ir nekirčiuoti žodžio galo dvibalsiai ai, ei, au suvienbalsėja. Tam vienbalsėjimui aplinkybės buvo palankios. Tarmės tvirtagalio dvibalsio pirmasis sandas buvo redukuotas, nes balso spūdis buvo sukoncentruotas ant antrojo sando. Dvibalsiai ai, ei, au, sudaryti iš plačiųjų ir siaurųjų balsių, būdami nepatogūs tarti, asimiliavosi: abu sandai susiliejo į vieną, platumo požiūriu tarpinį balsį tarp siaurojo ir plačiojo, būtent, ɛ, é ar o. Dvibalsio au abu sandai — užpakalinės eilės balsiai asimiliuodamiesi davė užpakalinės eilės balsį ɑ15 (kirčiuotoje galūnėje — ilgą, pvz.: sakóˑ~sakaũ, medõˑs~medaũs, nekirčiuotoje — pusilgį, pvz.: sėˑjo.~sėjau, tūrˑgo.s~tūrgaus). Dvibalsio ei sandai — priešakinės eilės balsiai asimiliuodamiesi davė priešakinės eilės balsį é (kirčiuotoje galūnėje — ilgą, pvz.: r̃kėˑ~rėkėi, gražėˑ~gražiai, nekirčiuotoje — pusilgį, pvz.: kãˑtė.~kātėi, kelėlė.s~kelėliais). Dvibalsio ai sandai — vienas užpakalinės eilės, kitas — priešakinės, asimiliuodamiesi davė vidurinės eilės balsį ɛ, kurio lk. neturi (kirčiuotoje galūnėje — ilgą, pvz.: žinãˑ~žinai, nagėˑs~nagais, nekirčiuotoje — pusilgį, pvz.: mãˑme.~mãmai, dĩ.rbe.~dirbai). Dvibalsių vienbalsėjimas, matyt, nesenas reiškinys, naujesnis negu, sakysim, junginių le, lė kietėjimas, pvz.: pėˑle<pelai<pelei, azˑeˑle<avelai<avelei. Priebalsis l nesukietėja prieš suvienbalsėjusi dvibalsį ei, kilusį iš senojo ai, prieš kurį stovėjo j, pvz.: pėˑi.le.s~peiliais, smãˑi.lė.~smailiai. Tai rodo, kad j iškrito vėliau, jau praėjus junginių le, lė kietinimo epochai. § 42. Sutaptiniai dvibalsiai ie, uo daugiausia yra suvienbalsėje. Lk. ie visada atitinka tarmės trumpasis e, pvz.: akėˑs~akiės, petėˑs~petiės, nóˑses~nosies, lk. uo atitinka tarmės o (kirčiuotą — ilgas, pvz.: pamõˑ~piemuo, sesõˑ~sesuo, nekirčiuota — pusilgis, pvz.: úˑndo.~vanduo, mėˑno.~mėnuo). Kai kurie tarmės atstovai, ypač senesni, vietoj lk. būsimojo laiko III asmens ie taria e (æ), o vietoj uo taria a, pvz.: lėˑps~lieps, kvės~kvies, dãs~duos, važãs~važiuos. § 43. Dvibalsiai ie, uo išlieka sveiki dviem atvejais, būtent: įvardžių galūnėse, pvz.: tie~tie, kurie~kokie, katrūo~katruo, anuõs~anuos; galūnėse, kur kirčiuoti dvibalsiai ie, uo žodžio galo skiemenyje atsirado neseniai16, pvz.: bardamẽs~bardamiesi, visõs~visuose, láukios~laukuose, sukúos~sukúosi. Antruoju atveju, jeigu dvibalsiai ie, uo yra nekirčiuoti, jie suvienbalsėja, bet ne pagal tarmės žodžio galo, o pagal žodžio kamieno dėsnius (žr. § 22), pvz.: Miškus || Miškuos~Miškuose, Gitėˑnus || Gitėˑnos~Gitėnuose. Tai liudija, kad tarmės sutrumpėjusi vietininko forma atsirado neseniai, kąda dvibalsiai ie, uo jau buvo suvienbalsėję. § 44. Pagal žodžio kamieno dėsnius (žr. § 22) dvibalsiai ie, uo trumpinami ir vienskiemeniuose prielinksniuose, pvz.: prį_tvoràs~prie tvoros, 15 Aprašomosios tarmės dalyje (apie Miežiškius) išimtį sudaro aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai, pvz.: gražāũ~gražiau, toliāũ~toliau. 16 Tarmės atstovai, ypač senesni, tebevartoja ir nesutrumpintas formas. II. Kalbotyros klausimai II. 161 nu ká:lna~ nuo kálno. Taip atsitinka todėl, kad prielinksniai, šliedamiesi prie kirčiuoto žodžio, sudaro su juo tartum vientisą junginį ir tuo pačiu atsiranda lyg žodžio kamiene. § 45. Dvibalsio ui žodžio gale aprašomoji tarmė neturi. Dalies aprašomosios tarmės a ir u kamieno daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė yra -u17, pvz.: žmó'gu~žmogui, vā'nagu~vā nagui, sū'nu~sūnui. Kaip ir kiekvienas tarmės žodžio galo u, po minkštojo priebalsio šis u virsta i, pvz.: bró'li~bróliui, vā'gi~vāgiui. Kadangi neskiemeninio i žodžio gale aprašomoji tarmė neturi18, tai reikia manyti, kad naudininko galūnė -u atsirado iš -ui, nukritus neskiemeniniam galūniniam i. § 46. Kaip matyti, žodžio galo dvibalsiai daugiausia priklauso nuo priegaidės. Tvirtapradės priegaidės dvibalsiai išlieka sveiki, tvirtagalės priegaidės dvibalsiai paprastai suvienbalsėja. Dvibalsio ui žodžio gale tarmė neturi. § 47. Mišrieji dvigarsiai. Žodžio gale mišrieji dvigarsiai pasitaiko retai. Galūniniai mišrieji dvigarsiai dažniausiai yra susidarę neseniai, jau po am, an išvirtimo į um, un, pvz.: má'n<manie, mažá'm<mažamui, vaika'm<vaikamu, kaira'm<ka ramė, ai'nam<einame. Viensk emenių žodžių dvigarsiai dažnai numeta antrąjį sandą — priebalsį, pvz.: dā'<dár, i<īr. III. Nauji tarmės vokalizmo reiškiniai § 48. Šiame darbe aprašytas tradicinės tarmės vokalizmas. Kaip žinome, kiekviena tarmė, ypač šiuo metu, dėl literatūrinės kalbos įtakos kinta. Miežiškių tarmės jaunesnieji atstovai, veikiami mokyklos, spaudos, radijo, susirinkimų, meninės saviveiklos ir kitų veiksnių, vis labiau ima vengti tarmybių. Iš naujųjų vokalizmo reiškinių, atsiradusių dėl literatūrinės kalbos įtakos, paminėtini šie: 1. Kartais atstatomi am, an, em, en, ą, ę, išversti į um, un, im, in, ų, į, pvz.: sá'mti.s~sámtis, lá'ngus~lángas, pé'mpę~pémpę, givė'nti~gyvénti, kā'~ką, švė'sti~švęsti. Fakultatyviškai, tur būt, dėl persistengimo pasitaiko, kad vietoj un pasako an, kur an niekad nebuvo, pvz.: plánksnu „plunksna“, paá'nksni.s „paunksnis“. 2. Junginiai le, lė vieno kito „suinteligentėjusio“ tarmės atstovo nebe-kietinami, pvz.: sáule~sáulė, lė'dus~lėdas. Kaip matyti, žodžio gale vietoj laukiamo lk. lė yra le, nes tarmės žodžio galo la faktiškai yra kilęs iš le, o ne iš lė (žr. § 29). 3. Jaunoji karta, ypač besimokanti, bando atstatyti lk: galūninių ą, ę išvertimus, pvz.: vā'rna~vārna, júoda~júoda. Tačiau vietoje ilgojo nekirčiuoto lk. žodžio galo ą dažniausiai taria tarmės žodžio galui būdingą trumpąjį a. 17 Apie Narbutus ir Raguvą, kaip ir Debeikių tarmėje, yra išlaikyta a-kamienių daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė -ai, kuri, galimas dalykas, kildintina iš senosios galūnės -*oi, pvz.: žmó'ga~žmogai, pār'še~paršai, vaī'ke~vaikai. 18 Vietoj sutrumpėjusių vietininkų formų pėvoj, viduj taria pėvo, vidu; prieveiksmį paskui taria paskū. 162 4. Besimokantis jaunimas vietoje įprasto tarmės a ir o kamienų vardažodžių vardininko galūnės balsio u pasako a, pvz.: kãras~kãras, žẽmas~žẽmas, mažã~maža. Vietoj tarmės žodžio galo balsių, kilusių iš tvirtagalių dvibalsių, ištaria dvibalsius su labai stipriai akcentuojamu antruoju sandu, pvz.: mataũ~mataũ, matẽi~matẽi, namãi~namãi. § 49. Tačiau tarmė turi ir tokių fonetinių vokalizmo reiškinių, kurie nerodo jokios tendencijos nykti. Niekad nėra trumpai tariami pailginti balsiai, pvz.: ši.tus~šitas, bū.va~buvo, kẽp'ti~kẽpti, mã.na~mano. Iš kitos pusės, niekad nėra ilgai tariami sutrumpinti balsiai, pvz.: viŕ'u.si.õ~vyriausias, grudũ~grūdų. Dėl tos priežasties neatstatomi ir žodžio kamieno suvienbalsėje ie, uo, pvz.: pudẽ.li.s~puodėlis, šẽnaũti~šienauti. § 50. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad jaunesnieji tarmės atstovai ima atsisakyti nuo kai kurių kokybinių tarmės vokalizmo ypatumų, bet tarmės balsių kiekybės nepakeičia. Aprašomosios tarmės vokalizmo sistema yra daug naujoviškesnė negu literatūrinės kalbos. Tačiau atrodo, literatūrinės kalbos įtaka užkirs (ir jau užkerta) kelią tolimesniam tarmės vokalizmo keitimui. ЧЕРТЫ ВОКАЛИЗМА ГОВОРА МЕЖИШКЯЙ И. Л. ШУКИС Резюме В статье рассматривается система вокализма окрестности села Межишкяй, которое находится в юго-востоке от Паневежиса. Эта окрестность принадлежит восточным аукштайтам пунктинникам, которые не входят в систему говоров ни ротининков, ни дадининков, ни жалининков, ни жадининков. Западными соседями этого говора являются понтининкай и паантиннинкай. Произношение гласных или дифтонгов в описываемом говоре зависит от следующих условий: от их фонетической позиции, от занимаемого положения в слове (где находится гласный — в начале, в конце или внутри слова), от ударения и интонации. В Межишкяйском говоре общий закон количества гласных в основе слов такой: безударные гласные всегда являются краткими, ударные, кроме нескольких исключений — долгими. Под влиянием количественной редукции изменилось качество некоторых безударных гласных в основе слов. Долгие ē, o в основе слов сокращаясь сузились и превратились в гласные ъ, ь. Произношение гласных заднего ряда зависит от предшествующих согласных. После j или палатальных согласных, за которыми следовало j, гласные заднего ряда продвигаются вперёд. Сильно продвинутый вперёд безударный гласный u заднего ряда дал совсем нового качества гласный переднего ряда ь. 163 Произношение узких гласных зависит от последующих согласных. Перед твердым согласным гласные i, u немного расширяются, а расширение гласного е настолько заметно, что он произносится как промежуточный гласный между е и а. Качество и количество дифтонгов (за исключением ie, uo) и дифтонгических сочетаний в основе слова зависит от интонации: у дифтонгов с нисходящей интонацией — удлиненный первый компонент, а у дифтонгов с восходящей интонацией — второй компонент. Первый компонент дифтонга под восходящей интонацией редуцируется и частично ассимилируется вторым. Дифтонги ie, uo по способу артикуляции, по интонации и соответствиям с нормами литературного языка примыкают к монофтонгам. Описываемый говор, как и все пунтинники, отличается изменением дифтонгических сочетаний am, an, em, en и гласных ə, ẹ в im, un, im, in, ų, i. В новых словах и в недавно образовавшихся формах это явление обычно не встречается. Долгота гласных в конце слова подчиняется следующему правилу: ударные бывают долгими, безударные — краткими или полудолгими. Гласные е, а, восходящие к древним ē, ā, всегда бывают только краткими. Дифтонги в конце слова зависят от интонации. Дифтонги с нисходящей интонацией не изменяются, а дифтонги с восходящей интонацией обычно переходят в монофтонги. Безударные дифтонги в конце слова также переходят в монофтонги. Дифтонг ui в конце слова в данном говоре не встречается. Дифтонгические сочетания в конце слова в большинстве случаев образовались недавно. Из-за влияния литературного языка среднее и молодое поколения представителей говора отказываются от некоторых качественных особенностей вокализма данного говора, например, am, an, em, en, ẹ, ə иногда не изменяют, как указывалось выше, а произносят так, как в литературном языке. Система вокализма говора Межишский является более новой, чем система вокализма литературного языка.