Miežiškių tarmės vokalizmo bruožai

LIA T U VTU K AL BrO T:Y ROS IKLALS I MALIN LSS ET UV OS TSR MOK SLU AKAD EMIEJA MIEZISKIU TARMES VOKALIZMO BRUOZAI J. SUKYS Transkripcija Straipsnyje vartojama ,,Lietuviy kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ transkripcija. Nukrypimai yra šie: 1. Garso ilgumui žymėti vartojamas taškas aukštai dešinėje raidės pusėje (brūkš- neliu viršuj raidės žymimas tik istorinis garso ilgumas), Ilgumas žymimas ne tik nekir- čiuotų, bet ir kirčiuotų garsų. 2. Priebalsių grupėje težymimas tik tos priebalsės minkštumas, kuri stovi betarpiš- kai prieš užpakalinės eilés balsį ar žodžio gale, 3. Priebalsių aspiruotumas nežymimas, 4. Papildomai įvesta raidė v žymi užpakalinės eilės balsį, šiek tiek platesnį negu lk. u. Miežiškių tarmė yra dalis tos rytų aukštaičių puntininkų tarmės, kuri nepriklduso nei rotininkams, nei dadininkams, nei Zalininkams, nei Zadinin- kams!. Ji yra į pietryčius nuo Panevėžio ir apima Miežiškių (Miesky) ir Raguvės miestelius su gretimais kaimais. Miežiškių kaimynai iš vakarų pusės yra pontininkai, o Raguvės kaimy- nai — pantininkai. Pakraštiniai pontininkų kaimai, esantieji šalia puntininkų, paminėtini šie: Pakriaušiniai, Tautkūnai, Pajūodžiai, Preidžiai, Kabéliai, Klep- šiai, Velykiai, o puntininkams jau priklauso Pūčekų, Bajėriškių, Trakininkų, Būkaltiškių kaimai. Šią ribą reikia akcentuoti dėl to, kad mūsų lingvistinėje geografijoje ji buvo vedama ne visai tiksliai. Pavyzdžiui, A. Salio žemėlapyje? Miežiškių (Mieškų) miestelis priskirtas pontininkams. Kai kurių netikslumų (Pūčekų, Bajoriskiy ir Kūlbagalio kaimų priskyrimas pontininkams) yra P, Būtėno straipsnyje „Augštaičių tarmės okuojančiosios pašnektės sienos“3. I. Tarmės vokalizmą nulemiantieji veiksniai Yra keletas sąlygų, nuo kurių priklauso to ar kito aprašomosios tarmės balsio ar dvigarsio ištarimas, § 1. Balsio vieta žodyje, Lk. žodžio galo balsis ar dvigarsis daž- niausiai atitinka kitokius tarmės garsus negu Ik. žodžio kamieno balsis ar ! Apie šiaurinės šios tarmės dalies vokalizmą žr. I. Jašinskaitė, Kirtis, prie- gaidė ir jų poveikis vokalizmui Biržų tarméje. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 1. Vilnius, 1957. 2 Zr. Archivum Philologicum, 4, Kaunas, 1933, 8 Žr, Archivum Philologicum, 3, 185, Kaunas, 1932, 151 dvigarsis. Tai atsitinka todėl, kad, šalia bendrojo nekirčiuotųjų skiemenų trumpėjimo dėsnio, žodžio galą dar veikia specifiškas galūnių trumpėjimo dėsnis, o žodžio kamieną — specifiškas trumpųjų kirčiuotų skiemenų ilgėji- mo dėsnis. Dėl to naujai žodžio gale atsiradę tarmės balsiai dažniausiai ati- tinka kitokius 1k. balsius, pvz.: piévo.~pievoje, mdta~mito. Žodžio gale svarbu ir tai, kokiai kategorijai žodis priklauso, pvz.: vardažodžių šakdūs-——ša- kos, įvardžių katrė:s-—katrės. $ 2. Kirtis ir priegaidė. Miežiškių tarmė, kuri įeina į sąlyginio kirčio atitraukimo zoną, turi penkias priegaides. Tvirtaprade (") priegaidę gali turėti dvibalsiai ai, aw, ei, ui ir mišrieji dvigarsiai, pvz.: ld'ibus~ldibas, ld"ruža--laužo, séilas~séilés, smiitke~smuiké, šalto -ošalta, lempu~I1émpa, tri.ni~trinti, kd.rmi.8~kurmis. Tvirtagalg (~) priegaidę gali turėti dvibalsiai ai, au, ef, ui ir mišrieji dvigarsiai, pvz.: fai‘bus~zaibas, Idi kos~Ilalikas, $vei'si~3veisti, mui*lus~mui- las, kal-tus~kaltas, ken So~kemsa, pii'kius~peiiktas, bvi-bv~buiba. Be to, tvirtagalę priegaidę turi kiekviena ilga šaknis, į kurią įeina aukščiau nurodyti dvigarsiai, net ir tvirtapradės prigimties, kada į ją iš trumpos galūnės yra atitraukiamas kirtis, pvz.: lai*bu~laiba, šdiūūkr-ošauki, spel’ kus~sveikus, poi’ kus~puikis, kal'm~kalne, vefki~verki. Trumping (*) priegaidę turi: žodžio galo trumpieji balsiai, pvz.: sukimo suki, Sakb~3aka, karrds-—katras, karé~katé€; kai kurių vienskiemenių žodžių trumpieji balsiai, pvz.: aš-—vūš, kdr-—kad, béi~bet, nėgimonėgi, tik~tik, dūmo dū; ištiktukai ir akimirkos veikslo veiksmažodžiai, reiškiantieji staigų, bet silpną veiksmą, pvz.: baksi~bakst, bdksteisi-—būkstelėti, Fipi~zibt, šiprelsi-žibtelėti; esamojo laiko III ašmens onomatopėjiniai veiksmažodžiai, kurių bendratis turi priesagą -ėti, pvz.: faksi~Zaksia, trépsi~trépsia, būsimojo laiko III asmuo, pvz.: ne$~ne§, bLs~bus, matls~matys; tariamosios nuosakos sutrumpėjusi III asmens forma, pvz.: rast „rastų“, nest „nėštų“, bbz „būtų“. Vidurinę (*) priegaidę turi pailgéje kirliuotieji žodžio kamieno Ik. i, w, pvz.: ki.tus~Kitas, nit.neSe~nunesé, bernū.kus = berniūkas. Vidurinę priegaidę dar turi ilgieji balsiai ir dvibalsiai ze, uo, tiek nuo seno kirčiuoti, tiek gave kirtį po jo atitraukimo iš trumpos galūnės į ilgą šaknį, pvz.: rd-e.~ritai, šė'memožėmė, kėlamokčšlė, pi ‘ksto~piksta, #6-d#i8~zodzius, kri'me.~krlimai, pienvs~ pienas, juodv~ijuoda. Tarmės ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo tvirtapradé ir tvirtagalé priegaidės nėra girdimos. Vidurinę kirstinę (*) priegaidę turi žodžio galo kirčiuotieji ilgieji balsiai, kurie lk. tariami tvirtagališkai, pvz.: žins'-0žinai, aki’ ~aky, matd~mataii, miski ~misk{. Kirstiné priegaidé nuo vidurinės skiriasi tik stipresniu kirčiuo- tojo skiemens akcentavimu. Reikia pasakyti, kad ir trumpiné kirčiuotos galū- nės priegaidė turi nukirstumo atspalvį. ; * Tarmė turi ir pilnąsias tariamosios nuosakos III asmens formas, kur išlaikytas senasis galūninis kirčiavimas, pvz.: rast4'=vrastū, nest’ moneštū, buta'eubūtų, 152 Aprašomosios tarmės dvigarsių sandų ilgumas daugiausia priklauso nuo priegaidės. Nekirčiuoti lk. balsiai ar dvibalsiai paprastai atitinka kitokius tar- mės garsus negu kirčiuoti. § 3. Priebalsių veikimas. Po j ir palataliniy priebalšių, po kurių yra buvęs 7, Miežiškių tarmės, kaip ir kitų tarmių bei Ik., užpakalinės eilės balsiai supriešakėja, o supriešakėjęs užpakalinės eilės balsis # netgi ištariamas kaip priešakinės eilės balsis 1. Aprašomosios tarmės kai kurie balsiai, stovėdami prieš kietuosius prie- balsius, paplatėja. Balsių 4, w tas paplatėjimas labai nežymus, o Ik. balsis e prieš kietąjį priebalsį tariamas kaip tarpinis garsas tarp e¢ ir a. II, Tarmės vokalizmo sistema A, Žodžio kamieno vokalizmas 1. Balsiai § 4. Miežiškių tarmės a, e, atliepiantieji Ik. a, e, yra ilgi ir trumpi. Tiek ilgasis, tiek trumpasis e prieš kietąjį priebalsį yra smarkiai paplatėjęs ir tariamas kaip tarpinis garsas tarp € ir a, pvz.: ge'rus->gėras, medos-vmedūs, negš-monėš. Prieš minkštąjį priebalsį e tariamas kaip Ik., tik, būdamas ilgas, yra kiek įtemptas ir siauresnis negu Ik., pvz.: Akė'li.8 „kėlias“, mé du. me mė- džių. Tarmės ilgasis ir trumpasis a savo kokybe nuo Ik. ilgojo ir trumpojo a nesiskiria, pvz.: bd dvs~bidas, Fade i~zadéti. ~~ § 5. Trumpieji a, e paprastai yra tik nekirCiuoti, pvz.: vakaréli.i~va- kar€lis, nebegeers’ ~nebegerai. Kirčiuoti jie būna šiais atvejais: kai kuriuose vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: dšmvaš, kdr——kūad, béi~beét, négi~négi; iš- tiktukuose ir akimirkos veikslo veiksmažodžiuose, reiškiančiuose staigų, bet silpną veiksmą, pvz.: bdksi~bakst, bakstelst~baksteléti, trėkši=—trėkšt, rrėkš- telzi~treksteléti, esamojo laiko III asmens onomatopėjiniuose veiksmažo- džiuose, kurių bendratis turi priesagą -ėti, pvz.: šdksr-—žūksia, trėpsi-——trėpsia, būsimojo laiko III asmenyje, pvz.: rds~ras, nėš-onėš; tariamosios nuosakos III asmens sutrumpėjusioje formoje, pvz.: rdst „rūstų““, nest „,nėštų“. § 6. Kirčiuoti a, «e, kaip ir Ik., yra ilgi, pvz.: md'žus=vmūžas, své&.$ ~ „svščias““. Tačiau kai kuriais atvejais tarmė turi ilguosius a, e ir ten, kur Ik. turi trumpuosius kirčiuotus a, e, būtent: veiksmažodžių ir veiksmažodinių darinių (veikiamosios rūšies dulyviy ir padalyvių) priešdėliuose, pvz.: d'rka- sermvūtkasė, nsbė'kepo ~ nebékepa, pd'likrus m paliktas, né pirkivs ~ nėpirktas, pralakini ~prilekiant, bė'šnekunt=--biėšnekant; pirminių veiksmažodžių bendra- = tyje ir jos vediniuose — būtajame dažniniame laike ir pusdalyviuose, pvz.: rd-si~risti, nėši =onėšti, ld-gdava~Ilakdavo, ka'bdava~képdavo, pld gdamvs~ plikdamas, ve'#damvs~vezdamas. Be to, ilgąjį a' vietoj Ik. trumpojo kirčiuo- to a tarmė dar turi savybiniuose jv.rdZiuose mdna~maino, td'va~1tivo sd'va~sidvo, o ilgąjį e' vietoj Ik. trumpojo kirčiuoto e aukštesniojo laipsnio būdvardžiuose, pvz.: didésnid~did€snis, graé sne~grazésné. 153 § 7, Ilgųjų a, e, atitinkančių Ik. ą, ę, Miežiškių tarmė neturi. Šios tar- més, kaip ir visų puntininkų, senieji an, en, iš kurių atsirado Ik, ą, ę, pavirto į un, in. Priebalsis n iškrito, pailgindamas prieš stovintį balsį wu, i, pvz.: i žolos-važuolas, gn | -šimogrėžti, Nekirčiuotuose skiemenyse šie u, ¢ yra sutrum- pėję, pvz.: kusnéli.~kasnélis, grid ud~grezidtis. Neseniai į tarmę atėjusiuose naujuose žodžiuose Ik. 4, ¢ neišverčiamas, pvz.: sd'jongu-osąjunga, sprési~ sprésti, brastu~brésta. § 8. Žodžio pradžios ilgąjį ar trumpąjį e apraSomoji tarmė dažniausiai verčia į a. Prieš kietuosius priebalsius žodžio pradžios e virsta į a dėsningai, pvz.: asū'mvesį, d'gla~&glé. Prieš minkštuosius priebalsius e kartais verčia- mas į a, o kartais ir neverčiamas, pvz.: aketėrmvaketė, Ali.ne~Eliung, ( fest ‘~~ ežės, (j)érzit~érzyti, (j)ézas~&EZios. Tarmės e dar virsta į a junginyje Je, veikiamas sukietėjusio /, pvz.: la*ki~18kia, ladafi'~ledail, § 9, Tarmės é', o', atitinkantieji lk. é, 0, savo kokybe šiek tiek skiriasi nuo Ik. ė, o. Balsis ¢' yra kiek mažiau įtemptas negu Ik, ė, o balsis 0" ma- žiau labializuotas negu Ik. o. Tarmės žodžio kamieno é, o yra tik kirčiuoti, todėl, savaime suprantama, jie gali būti tik ilgieji, pvz.: dė'derv dėdė, našliai- te'li8~nadlaitdlis, std'vr-estdvia, 20°gus~zidgas. Nekirčiuoti é-, o' pagal bendrą nekirčiuotųjų skiemenų trumpėjimo désnj turi sutrumpėti iki trumpųjų. Ilgieji nekirčiuotieji ė', 0o* trumpėdami pakeitė savo kokybę. Aprašomojoje tarmėje, kaip ir jos kaimynuose pontininkuose, šis procesas vyko balsių siaurėjimo keliu. Per susiaurėjusius ¢, 0 buvo pereita i :, v, kurie, atrodo, yra labiau atitraukti ir platesni negu Ik. A, 4, pvz.: vViži'š-ovėžys, murkild~ mirkėlė „pluta, įmerkta į barščius“, koji ‘te~kojyté, šmugd's--žŽmogaus. Reikia pasakyti, kad aprašomosios tarmės dalyje (apie Raguvą) nekirčiuotą Ik. žodžio kamieno ė atitinka e, bet šis e, tur būt, nėra kilęs iš ė, o iš senojo ilgojo ė, jam sutrumpėjus, pvz.: sedė'imusėdėti, mest te~mésyté. Kad 1, v yra atsiradę ne iš senųjų sutrumpéjusiy &, 4, o iš é, o, liudija tai, jog tarmės senieji &, 4 trumpėdami nekeičia savo kokybės, pvz.: md'ta< *matG~mato, md'te<<*maté~maté. Iš to galima daryti išvadą, kad Miežiškių tarmės žodžio kamieno nekirčiuotųjų skiemenų ilgųjų balsių trumpėjimas pra- sidėjo vėliau, jau po senųjų ė, d pavirtimo į ė, o § 10. Rytiečiams būdingas junginio /ė kietinimas yra kartu ir vokalizmo dalykas, nes sukietėjęs / balsį ė nustūmė iš priešakinės eilės į vidurinę ir davė naują garsą — vidurinės eilės balsį e', kurio neturi literatūrinė kalba, pvz.: le'k~I1&k, tle-i~tyléti. Nekirčiuotas £* redukuojamas: dėl kiekybinės redukcijos sutrumpėja iki trumpojo, o dėl kokybinės redukcijos keičia savo kokybę. Nekirčiuotoje pozicijoje po veliarizuoto negalūninio / girdimas kaž- koks neaiškus trumpas balsis, tarpinis tarp v ir &, pvz.: pluke ~plékai, loki. mus~I1ékimas, priekluti.S~prieklétis. Akimirkos veikslo veiksmaZodZiuose ne- kirčiuotas = girdimas smarkiai susiaurėjęs, pvz.: kd'ukitelei~kauksteléti, triktelei~trukteléti, 154 § 11, Tarmės trumpieji :;, u yra panašūs į Ik. 7, u, tik tarmės 7 yra kiek mažiau įtemptas, o u — beveik nelabializuotas. Prieš kietąjį priebalsį i, u yra nežymiai paplatėję*. § 12, Trumpieji 7, « paprastai būna tik nekirčiuoti ir atitinka Ik. i, u, pvz.: visi~visl, Find ~Zinali, suki~suki, Fuvdui~zZuvéuti. Kadangi tarmės nekiriuotieji ilgieji balsiai trumpéja, tai tarmės 7, » atitinka ir lk. nekirčiuo- tuosius į, y, 4, il, pvz.: gri¥d ~grizaii, lindji~lynéja, skustfi'~skustil, grude'~ grūdai. Kaip matyti iš § 7, tarmės 7, w dar gali atitikti 1k. nekirliuotuosius q, €> pVvz.: grizdud~greZidtis, kusné'li.$~kasnélis. Be to, tarmės :, v dar gali būti kilę iš sutrumpėjusių ė, o (žr. § 9). § 13. Po j ir palataliniy priebalsių, po kurių yra buvęs j, Miežiškių tarmės w (tai liečia ir vw, atitinkantį Ik. nekirčiuotus ilguosius y, 4, ū, 0) yra labai smarkiai supriešakėjęs, pvz.: ušklvod:-mvužkliuvaū, Žurė'k--žiūrėk, Bbluovi.- mus~bliovimas, ir šiuo metu dažniausiai visiškai perėjęs į priešakinės eilės balsį :, pvz.: uškhod: ~ užkliuvaii, swrek ~ Žiūrėk, blivi.mos ~ bliovimas. Šio įdomaus mūsų dienomis vykstančio proceso priežastis galėjo būti ta, kad be- veik nelabializuotas tarmės nekirčiuotas x savo artikuliacija primena neįtemptą tarmės 7. § 14. Kirčiuotieji Ik. 7, « tarméje pailgėja. Ausis pailgėjusių 7, u neskiria nuo 7, u ilgųjų. Iš klausos, pavyzdžiui, negalima nustatyti, ar tarmės sudžt.- va atliepia Ik. sudžiūvo, ar Ik. sudžiūvo, nes ir tarp oi.sus~visas ir oi rus~vyras, gd. fa~isduZo ir iFdirme~isdiimé skirtumo, atrodo, nėra. Kol šių balsių ilgumas nėra išmatuotas, pailgéje¢ kirCiuotieji 7, « pagal tradiciją Zymimi pus- ilgiais, pvz.: di.ri.S~durys, kli.va~Kklitvo. § 15. KirCiuotieji 7, # nepailgéja šiais atvejais: kai kuriuose vienskieme- niuose žodžiuose, pvz.: tk~tik, di~du; iStiktukuose ir akimirkos veikslo veiksmazodZiuose, reiškiančiuose staigų, bet silpną veiksmą, pvz.: #pi~Zibt, — žiprelsi-ožibtelėti, iroki~trukt, triktelei~trukteléti; esamojo laiko onomato- pėjiniuose veiksmažodžiuose, kurių bendratis turi priesagą -ėti, pvz.: grikfi~ grikšia, ruksi~tuksia; būsimojo laiko III asmenyje, pvz.: lis~lis, matis~ma- tys, bus~bus, $Us~sills; tariamosios nuosakos III asmens sutrumpėjusioje formoje, pvz.: dript „driptų““, pikt „pyktų““, sukt „sūktų“, bbz „būtų“. § 16, Tarmės ilgieji i*, »* būna tik kirčiuoti ir atitinka 1k. kirčiuotus į, & Ys 4 Q Ū pVz.: Iisi~list, gri'šimogrėžt, ri tus~rytas, shit'si~skist, kt'si~ kist, di'me.~dlimai, Tarmės ilgieji +, uw, kaip ir visi tarmės ilgieji balsiai, atrodo, yra šiek tiek trumpesni negu Ik. y, fl. $ 17. Peržvelgus visus žodžio kamieno balsius, matosi, kad bendrasis aprašomosios tarmės žodžio kamieno balsių kiekybės dėsnis yra toks: nekir- čiuotieji balsiai visada yra trumpi, o kirčiuotieji, be kelių išimčių — ilgi. Į klausimą, kodėl kirčiuoti trumpieji balsiai tarmėje pailgėjo, o nekir- čiuotieji ilgieji sutrumpėjo, atsakyti sunku, L. Ščerba, aiškindamas panašų rusų kalbos vokalizmo dėsningumą, rašo“, kad vienu metu dėl nežinomų 5 Tas paplatėjimas grafiškai nevaizduojamas, 6 Zr. JI. B. Illep Ga, Pycckie riachblė Bb KaueCTBEHHOMB H KOJHYECTBEHHOMD OTHOIIIE= ain, 151, C. INerepGyprs, 1912, 155 priežasčių rusų kalboje didžiausią balso jėgą imta skirti kirčiuotojo skiemens balsiui, kuris ėmė ilgėti, o nekirčiuotųjų skiemenų balsiai, priešingai, ėmė redukuotis kiekybiškai ir net kokybiškai. Iš tikrųjų, nekirčiuotųjų balsių redukcija pakeitė ir kai kurių Miežiškių tarmės balsių kokybę. Pvz., nekirčiuotieji ilgieji ė, o trumpėdami pavirto ki- tais balsiais. Aprašomosios tarmės žodžio kamieno balsių kokybė dar priklauso ir nuo balsį supančių priebalsių. Užpakalinės eilės balsio ištarimas priklauso nuo to, po kokio priebalsio jie stovi. Po j ar palatalinio priebalsio, po kurio yra buvęs j, užpakalinės eilės balsiai yra supriešakėję. Nekirčiuotojo balsio w supriešakėjimas davė visai naujos kokybės balsį z. Kai kurių balsių ištarimas priklauso ir nuo to, prieš kokį priebalsį jie stovi. Prieš kietąjį priebalsį trumpieji 7, w šiek tiek paplatéja, o balsio e pa- platėjimas yra toks žymus, kad jis tariamas kaip tarpinis garsas tarp e ir a. 2. Dvigarsiai Dvibalsiai, Kalbant apie dvibalsius, reikia abstrahuotis nuo sutaptiniy dvibalsių ze, uo, kurie tiek savo artikuliacija, tiek atitikmenimis skiriasi nuo likusiųjų dvibalsių. | § 18. Dvibalsių ai, au, ei, ui sandy kiekybę nulemia priegaidė. Tvirta- pradės priegaidės balso spūdis yra sukoncentruotas ant pirmojo sando, todėl pirmasis sandas yra ilgas, pvz.: kd'ili.§~Ldilis, sa'rula-osaulė, kė:iktiš-—kčiktis, smuitke’~smuiké. Tvirtagalės priegaidės balso spūdis, priešingai, yra sukon- centruotas ant antrojo sando, todėl yra ilgas antrasis sandas, pvz.: krai‘tid~ kraitis, ldil'kus~lailikas, rei ki~reikia, mvilus~muilas. Nekirčiuotųjų dvibalsių abu sandai yra trumpi, pvz.: daikrtėli.$-odaiktėlis, Sdukd ~saukiali, meiliū.mus=o meilūmas, puiki-be~puikybé. § 19. Žodžio kamieno dvibalsiai ai, au, ei, wi, kirčiuoti tvirtagališkai, yra ir kokybiškai kiek kitokie negu literatūrinės kalbos. Kadangi balso spūdis sukoncentruojamas ant antrojo sando, pirmasis sandas redukuojamas ir šiek tiek supanašėja su antruoju. Dvibalsio ai platusis a prieš siaurąjį u susiau- rėja ir įgyja o atspalvio, pvz.: pdit'kšti.S-opaūkštis, ddū'k-odaūg. Dvibalsio ei e prieš siaurąjį i irgi kiek siauresnis, pvz.: peiki~peikti, mėi'"ši=-meišia „maišosi““. Dvibalsio ai platusis a prieš siaurąjį : yra gerklinis— pūstinis bal- sis, pvz.: bal'sus~baisls, vai'kus--vaikas. Dvibalsio ui siaurasis « kiek papla- téja, pvz.: kui'nus--kuinas, pui’ kus~puikus. Tokia pirmojo sando asimiliacija jaučiama ir nekirčiuotuose skiemenyse, pvz.: maiši' žmumaišyti, Iduks: laukai, "reikė“ smreil Ės, puikumeéliS~puikun lis, pd-baige ~ pabaigė, ard'smdukervatū- - smauké, pri.reike~prireikeé. : § 20. Dvibalsis ei iSvirsta į ai Žodžio pradžioje, pvz.: ai'nv~aina, al'k~ eik, ailhi~eilia, ir po sukietéjusio I, pvz.: ldisk~I1éisk, pld‘iskanas~ pléiskanos. 7 Dvibalsis wi, ypač tvirtapradikas, aprašomajai tarmei nėra būdingas, 156 § 21. Dvibalsiai ie, uo savo artikuliacija ir atitikmenimis šliejasi prie vien- balsių. Šie balsių junginiai ištariami kaip nepastebimai pereinanti balsių eilė nuo siaurojo per tarpinį iki plačiojo: ie prieš minkštąjį priebalsį tariamas kaip sa- votiškas trigarsis iée, prieš kietąjį — kaip trigarsis iée, uo tariamas kaip trigarsis uoas Dėl tos priežasties tarmės dvibalsių fe, wo tvirtapradé ar tvirta- galė priegaidė nėra girdima — yra vidurinė kaip vienbalsių. § 22. Dvibalsiai ie, uo yra tik kirčiuoti, pvz.: pjenvs~pienas, dienv~ diena, duoduv~diioda, juokvs~judkas. Nekirčiuoti pagal nekirčiuotųjų skiemenų balsių trumpėjimo dėsnį sutrumpėja, t. y. suvienbalsėja ir keičia savo koky- be: suvienbalsėjęs ie virsta trumpuoju e (prieš kietąjį priebalsį — ce), pvz.: pené-li.8~pienélis, ket. mus~kietimas, suvienbalsėjęs uo po kietojo priebalsio virsta trumpuoju užpakalinės eilės balsiu v, pvz.: pudė'li.$m——-puodėčlis, dubé- tus~duobétas, Oo po minkštojo priebalsio — trumpuoju priešakinės eilės bal- siu 7, pvz.: pajidd'vi.S-—pajuodavęs, apsi.libo.-vapsiliuobiau. Vadinasi, nekir- čiuoto Ik. uo atitikmenys yra tokie pat kaip nekirčiuoto Ik. o, o nekirčiuoto lk. ie atitikmenys skiriasi® nuo nekirčiuoto Ik. ė atitikmenų (žr. $ 9). § 23. Mišrieji dvigarsiai. Mišriųjų dvigarsių, kaip ir dvibalsių ai, au, ei, ui, sandų kiekybė priklauso nuo priegaidės. Tvirtapradés priegaidės balso spūdis yra sukoncentruotas ant pirmojo sando, todėl pirmasis sandas yra il- gas, pvz.: Rkd'lnvs~kalnas, supi.ntvs~ supintas, kė.li=okėlti, du.ri~durti. Tvirtagalés priegaidės balsio spūdis, priešingai, yra ant antrojo sando, todėl antrojo sando sonoriniai priebalsiai /, m, m, r yra įtempti ir ilgi, be to, r daugiadūžinis, pvz.: kai tus~Kkartus, prū'ktus-— pefiktas, rumi'tam— ramto, kui &.5~ kužčias. Nekirčiuotų mišriųjų dvigarsių abu sandai yra trumpi, pvz.: kalmūo- tus~kalntotas, delné li.8~delnélis, $1lid-mus~3§iltumas, pulkioi~ pulkioti. § 24. Tvirtagaliy mišriųjų dvigarsiy balso spūdis yra sukoncentruotas ant antrojo sando, todėl pirmasis sandas redukuojamas ir šiek tiek supanašėja su antruoju. Jei pirmąjį sandą sudaro 1, w, jie, ypač prieš kietąjį priebalsį, paplatėja, pvz.: vil kvs~vilkas, pul-kus~pulkas, krū'či-okefičia, dvl-ki~dulkia, o e, būdamas prieš minkštąjį priebalsį, linkęs susiauréti, pvz.: ver ki~veikia, keiti~kertl. Jeigu mišrusis dvigarsis stovi prieš kietąjį priebalsį, tai e lieka paplatėjęs kaip ir nedvigarsiuose, pvz.: teiku~tefika, vel'ku— velka. Pirmojo sando balsis a šiek tiek gerklinis, pvz.: maf tt-omarti, kal rvs~Kkaltas. § 25. Aprašomosios tarmės, kaip ir kitų puntininkų, am, an, em, en virto um, un, im, in, pvz.. su.mti.S~sdmtis, rumi'sti.Smoramstis, Rumpėli.šmo kampšlis; spri.ndvus~sprandas, rufikomeranka, lonki:P-elankyti; vi.mi~vémti, tim'pi ~tempti, kimpi .ne~kempiné ; givi.nirogyvėnti, švin'temošvenitė, kintėjjo. ~ kentėjau. i § 26. Tačiau yra atvejų, kada am, an, em, en neišverčiami, būtent: 8 Aprafomosios tarmės kaimynų —pontininky pakraštyje (Piniava, PaZagieniai) ir nekirliuoto Ik. ie atitikmenys tokie pat kaip nekirliuoto Ik, é, pvz.: pine’lis~pienélis, kaip nvehs~tévélis, 157 a) žodžiuose, kurie į tarmę atėjo po am, an, em, en virtimo į um, un, im, in epochos, pvz.: le'mpu~I1émpa, li'nkvs~I1énkas, Fi nrus~zéntas; b) formose, kur am, an, em, en yra sekundarinės kilmės, t. y. atsirado neseniai, nukritus žodžio galo balsiui: įvardinėje vienaskaitos naudininko ga- lūnėje, pvz.: gerd'm<geramui, vnird'm<antramui, td'm<tamui; o- kamienių daiktavardžių daugiskaitos naudininko, kilusio iš senosios dviskaitos naudininko formos, galūnėje, pvz.: namd'm<*namamu, vi ram <*viramu ; ivardinéje vienaskai- tos esamojo vidaus vietininko galiinéje, pvz. : senaii<senamé, pirmam <pirmamé, katram' < katramé; einamojo vidaus vietininko galinéje®, pvz.: miškzū* <miska- nd, miestan<miéstana; a ir ia kamienių veiksmažodžių esamojo laiko daugi- skaitos I asmens galūnėje, pvz.: di.rbam< dirbame, sėdžam< sėdžiame; c) esamojo laiko veiksmažodžiuose, kurių pagrindinės formos turi šak- nies im || em, in||en kaitą, pvz.: kemSu~kemsa, lei dv~leiida, refi-ku~refika; d) esamojo laiko intarpiniuose veiksmaZodZiuose, pvz.: rai'dv~raiida, pakaii-ku~pakaiika, geii'du~geiida, tefi-kv~tefika. Kartais pasakoma ir par- šlom'po ,,périlampa‘, pakvi'kuv~pakaiika, bet retai. § 27. Įdomus faktas, kad lk. en po sukietinto / atliepiamas tarmės un’, pvz.: lirtu~lentd, lumtela~lentdlé, Ilvigous~Ilefigvas lungodii ~Ilengviail Matyt, en po I pavirto į an, Oo an dėsningai išvirto į un, vadinasi, lvfi'- govs<llaiigvas< lefigvas. Iš to galima padaryti išvadą, kad aprašomosios tarmės mišrieji dvigarsiai am, an, em, en išvirto į um, un, im, in vėliau negu sukie- tėjo junginiai le, lė, : § 28. Apžvelgus balsinius ir mi§riuosius!? dvigarsius, galima padaryti šias išvadas: 1. Dvibalsių (išskyrus sutaptinius ie, wo) ir mišriųjų dvigarsių kiekybę ir kokybę nulemia priegaidė: tvirtapradės priegaidės dvigarsiai turi pailgintą pirmąjį sandą, o tvirtagalės — antrąjį. Tvirtagalės priegaidės pailgintas antra- sis sandas susilpnina ir iš dalies asimiliuoja pirmąjį sandą. 2. Aprašomajai tarmei būdingas puntininkavimas. Po istoriškojo dvigar- sių am, an, em, en iįšvirtimo į wm, un, im, in atėjusiuose į tarmę žodžiuose ir naujai susidariusiose su šiais dvigarsiais formose am, an, em, en dažniau- siai liko nepakitę, 3. Dvibalsiai ie, uo savo artikuliacija, priegaide ir atitikmenimis šliejasi prie vienbalsių. B, Žodžio galo vokalizmas 1, Balsiai § 29, Žodžio galo balsių ė', o', atliepiančių Ik. é, o, Miežiškių tarmė paprastai neturi. Tiek kirčiuotus, tiek nekirčiuotus Ik. ė, o atliepia tarmės trumpieji e, a, pvz.: vvverėmvvoverė, bd're~biré, lunkds~lankds, bldii'zdas~ 9 Apie Raguvą tariama jau miskvi'~ miškai, miestun~~miéstan, 10 ĮIšimtį sudaro žodis hf*ki~vlefikti, 11 Naujai susidarę tarmės dvigarsiai ir trigarsiai šiame straipsnyje nenagrinėjami, nes jie būdingi daugeliui tarmių ir kokios nors naujos įdomesnės medžiagos neduoda, 158 blaūzdos. Tur būt, tuo metu, kada senieji ė, 4 tarmės žodžio kamiene virto i é, 0, tarmės žodžio galo & 4 buvo sutrumpėję ar aptrumpėję, todėl išvirsti į ė, 0 nebegalėjo, pvz.: déde <*déde, bré-la<*bralia. Šį teiginį paremia ir tas faktas, kad lk. žodžio galo / atliepia ne tarmės Ze (Zr. § 10), bet tarmės /a, kuris gali būti kilęs tik iš Ze (žr. § 8), pvz.: sd‘ula~sauié, varla~varle. § 30, Naujai žodžio gale atsiradę ė, 0 savo kokybę išlaiko: kirčiuoti bū- na ilgi, pvz.: pakapé-~pakapéje, lumkd~lankoje, tŠ'-vtėjas nekirčiuoti: būna pusilgiai, pvz.: #é'mé.~Z€méje, picvo.~pievoje, ši.to.mošitoja. Balsius ė, 0 Zo- džio gale dar turi veiksmažodžio bendratis ir iš jos išvestos formos, pvz.: birė'žmubyrėti, birėsrobyrės, Birėkrobyrėk, Zindi~%inéti, žind's=vžinos, ži- nd. k~zinok. § 31. Tarmės žodžio galo a, e dažniausiai yra atsiradę sutrumpéjus se~ niesiems 4, č (žr. $ 29). Lk. a, e paprastai atitinka tarmės v, :, kurie yra labiau atitraukti ir platesni negu Ik. w, 7, be to, ypač nekirčiuoti, redukuoti. Kai kuriais atvejais šį atitikimą galima paaiškinti istoriškai (puntininkavimo dėsniu), būtent: moteriškosios giminės o-kamieniy vardažodžių vienaskaitos įnagininko galūnėje, pvz.: Saky<<*iakun<*Sakdn~ Saka, li-po<*lipun<*lipdn~ lūpa, karž<*katin<*katėnrokatė, kd'ror<*karvin<*karvėn--karve; moteriško- sios giminės o-kamieniy vardažodžių daugiskaitos galininko galūnėje, pvz.: šakos < *šakuns < *šakdns ~ šakūs, Itū'pus < *lūpuns < *lipdns~ lūpas; vienas- kaitos ir daugiskaitos vietininko galūnėje, pvz.: miski<*miskin <*miskén~miske, aruodi <*aruodin <*aruodén~ariode, pičvosi <*pievosin<*pievosėn-— pievose. $ 32. Istoriškai neįmanoma išaiškinti tarmės vyriškosios (a kamieno) ir moteriškosios giminės (o kamieno) vienaskaitos vardininko linksnio galūnėje atsiradusį v vietoj Ik. a, pvz.: dd'rbus-edarbas, md Fvs~mazas, Sakv~3aka, bébu~bbba. Gal būt, ypač moteriškos giminės, vardininko galūninis v vietoj a galėjo atsirasti dėl analogijos pagal vienaskaitos įnagininko "ir daugiskaitos: galininko linksnius, bet, greičiausiai, galūninis a, ypač nekirčiuotas, dėl reduk- cijos imta tarti vos girdimai, neaiškiai, todėl supanašėjo su redukuotu v. Išim- tį sudaro tik vyriškosios giminės įvardžiai, kurie kirčiuotąjį žodžio galo a iš- laiko, pvz.: kas~Kkas, tdsmotės, ands~anas, katrds~Kkatras, visakds~visakas. § 33. Ilgųjų a, e žodžio gale tarmė neturi. Išimtį sudaro išlaikytos ilgos. kirčiuotos senosios įvardžių galūnės, pvz.: katrd'=0katrė, ana ~ano, tokas tokid. Lk. 4, ¢ pagal puntininkavimo dėsnį atliepia ų, į; kirčiuotą ilgieji w, iš» pvz.: and'evanš, mani'~mang; nekirčiuotą— pusilgiai w., i., pvZ.: miestu.~ miėstą, Ad'ti,=okūtę, bi.vi.S~biuves. § 34. Lk, žodžio galo e junginyje le atitinka tarmės v. Šis atitikimas: yra I kietinimo ir puntininkavimo rezultatas. Sukietėjęs žodžio galo / po savęs. stovėjusį dvigarsį *én pavertė an, an virto un, o iš un, n nukritus, liko v, pvz.: *pelėn > *pelan > *pelun > peld ~ pelė, *galén > *galan > *galun > gal ~ galė, *šilėn > *šilan > *šilun > šily ~ šilė, Tai dar kartą patvirtina, jog Miežiškių tarmės / sukietėjo pirma negu an>un (Zr. § 27). 159 § 35. Tačiau lk. žodžio galo /g atitinka ne tarmės Ju., bet io:.12 pvz.: sd'ulol.~sdule, backe tol.~baikele, prapublsl.s~prapuolgs, sushi. lot. om Gal bit, senojoje cirkumfleksinéje galiinéje dvigarsis en išvirto į im anksčiau negu akūtinėje (žr. § 34), vadinasi, dar prieš'!/ sukietėjimą. Bet tada kyla klausimas, kodėl J, kuris paprastai kietėją tik prieš e, ė, sukietėjo ir prieš i. § 36. Aprašomosios tarmės žodžio galo i, w gali būti trumpieji, pusilgiai ir ilgieji. Trumpieji :, v, atliepiantieji 1k. 7, u, yra labiau atitraukti, šiek tiek paplatėję ir, ypač nekirčiuoti, redukuoti, pvz.: mafi~maZi, akis~akis, th~ tylia, sukv~suki, smagbs~smagus, di.rbv~dirbu. § 37. Yra keletas atvejų, kur Ik. i atitinka tarmės pusilgis 7., matyt, ki- les iš ilgojo 7, būtent: nesutrumpéjusios’® veiksmažodžio bendraties galūnėje, pvz.: aiti.<*eiti(?), di.rpti.<*dirbii(?), ia-kamienių vardažodžių vardininko galūnėje'4, pvz.: brd.li.$<bralis, ratė'li.3<rarelis, § 38. Tarmės žodžio galo v, atitinkantis Ik. žodžio galo w ar Ik. žodžio galo a (žr. § 31 ir § 32), po j ar palatalinio priebalsio, po kurio yra buvęs j, smarkiai supriešakėja ir dažniausiai tariamas kaip visai priešakinės eilės balsis + (plg. § 13), pvz.: turi~turin, šališ-užaliūs, sū'riš=usūrius, žalimvžalia, kéji~kéja, brū.ngiš-obrangias. Tačiau apie Miežiškius vyriškosios giminės 7a kamieno vardininkas, turintis lk. galūnę -ias ir pagal dėsnį turintis atitikti tarmės -1$, atitinka tarmės -i.8, pvz.: Vė*ji.8 „vėjas“, svė'či.8 „svėčias“, £40. „žūlias“. Tur būt, tai yra anologija su tais ia kamieno vardininkais, kur pus- ilgis 7. yra atsiradęs istoriškai (zr. § 37). § 39. Lk. kiréiuotuosius žodžio galo į, y, ų, ū atitinka tarmės ilgieji i“, U's pvzi: ji ~il, uži'!-možįy!, th~til, stad: ~statili, budi'~buti; nekirčiuo- tuosius atliepia pusilgiai 7. , u. , pvz.: dii'si.~aiisj, lunké li.~lank€lj, gra fu.s~gra- 70s, d'¢u.~acit. Tarmės ilgieji ir pusilgiai 7, » dar gali. atitikti Ik. ¢, ą (žr. § 33). § 40. Apžvelgus visus tarmės žodžio galo balsius, galima pasakyti, kad bendroji žodžio galo balsių kiekybės taisyklė yra tokia: kirčiuoti yra ilgi, ne- kirčiuoti — trumpi ar pusilgiai. Balsiai e, a, kilę iš senųjų ė, 4, visais atve- jais būna tik trumpi. Tarmės žodžio galo balsių kokybę keičia prieš balsį stovintis minkštasis priebalsis (v supriešakinamas iki :) ir puntininkavimo dėsnis (¢>y, g>į; be to, tarmės v, : gali būti atsiradę iš senųjų žodžio galo *dn, *én). 2. Dvigarsiai Dvibalsiai. Kalbant apie tarmės žodžio galo dvibalsius, reikia juos skirs- tyti atskiromis grupėmis. Pirmąją grupę sudarytų dvibalsiai ai, ei, au, antrą- ją — sutaptiniai dvibalsiai ie, uo ir trečiąją — dvibalsis ui. 12 Vidurinioji karta vienaskaitos galininką pasako ir su /u., pvz. :sd'ulu.mosaulę, backee lu, s.»bačkėlę, Matyt, tai yra analogija su o kamieno galininko linksniu, pvz.: vd'rnu.~~vérng. 13 Sutrumpėjusi veiksmažodžio bendraties forma jaunesniųjų tarmės atstovų kalboje yra dažnesnė, pvz.: ai'tmmeiti, di.rpimodirbti. 14 Šis reiškinys yra ne visame aprašomosios tarmės plote, o tik apie Miežiškius, Apie Narbutus ir Raguvą sako bro‘lise~brolis, rate’ hsevratélis, 160 § 4l. Dvibalsiai ai, ei, au yra sveiki tik tvirtapradiški, pvz.: rd'i=etai, gerdi~gerdi, gražč'imegražiai, pačė'imopačiai, td'u=etau, sd'u~sau. Tvirtagališ- ki ir nekirčiuoti žodžio galo dvibalsiai ai, ei, au suvienbalsėja. Tam vienbal- sėjimui aplinkybės buvo palankios, Tarmės tvirtagalio dvibalsio pirmasis sandas buvo redukuotas, nes balso spūdis buvo sukoncentruotas ant antrojo sando. Dvibalsiai ai, ei, au, sudaryti iš plačiųjų ir siaurųjų balsių, būdami nepatogūs tarti, asimiliavosi: abu sandai susiliejo į vieną, platumo požiūriu tarpinį balsį tarp siaurojo ir plaCiojo, būtent, e, ė ar o. Dvibalsio au abu sandai — užpakalinės eilės balsiai asimiliuodamiesi davė užpakalinės eilės balsį 05 (kirčiuotoje galūnėje — ilgą, pvz.: sakd'-=osakaū, medd's~medaiis, nekirčiuotoje — pusilgį, pvz.: sejo.~ séjau, tuf“go.s mo tuigaus). Dvibalsio ei sandai — priešakinės eilės balsiai asimiliuodamiesi davė priešakinės eilės balsį ė (kirčiuotoje galūnėje — ilgą, pvz.: rikėmorėkei, gražė'-vgražiai, nekirčiuoto- je — pusilgį, pvz.: ka'té.~Kkatei, keldlé.s~kel€liais). Dvibalsio ai sandai — vienas užpakalinės eilės, kitas — priešakinės, asimiliuodamiesi davė vidurinės eilės balsį e, kurio lk. neturi (kirčiuotoje galūnėje — ilgą, pvz.: #ine~zZinai, nage's~nagais, nekirčiuotoje — pusilgį, pvz.: md-me.~mimai, di.rbe.~dirbai). Dvibalsiy vienbalséjimas, matyt, nesenas reiškinys, naujesnis negu, saky- sim, junginių le, lė kietėjimas, pvz.: pele<pelai<pelei, ave'le<avelai<avelei. Priebalsis / nesukietėja prieš suvienbalsėjusį dvibalsį ez, kilusį iš senojo af, prieš kurį stovėjo j, pvz.: pei'lé.s~peiliais, smai‘lé.~smailiai. Tai rodo, kad į iškrito vėliau, jau praėjus junginių le, /é kietinimo epochai. § 42. Sutaptiniai dvibalsiai 7e, wo daugiausia yra suvienbalsėję. Lk. ze visada atitinka tarmės trumpasis e, pvz.: akėševakičs, perėše=vpetičs, ndsef~ nėsies, lk. wo atitinka tarmės o (kirčiuotą — ilgas, pvz.: pemd ~piemud, seesd ~sesud, nekirčiuotą — pusilgis, pvz.: #.ndo.~vinduo, mé*no.~ménuo). Kai kurie tarmės atstovai, ypač senesni, vietoj lk. būsimojo laiko III asmens ie taria e (@), o vietoj uo taria a, pvz.: leps~li€ps, koas~kvids, das~ duds, važasrevažiuos. § 43. Dvibalsiai ie, uo išlieka sveiki dviem atvejais, būtent: įvardžių galūnėse, pvz.: tie~ti€, kvkie~koki€, karrub~katrud, anubs=vanučs; galūnėse, kur kirčiuoti dvibalsiai ie, uo žodžio galo skiemenyje atsirado neseniai!*, pvz.: bardamies ~ bardamiesi, visubs~visuose, Idukuos ~ laukuose, sukibs ~ sukūosi. Antruoju atveju, jeigu dvibalsiai se, wo yra nekiréiuoti, jie suvienbalséja, bet ne pagal tarmės žodžio galo, o pagal žodžio kamieno dėsnius (žr. $ 22), pvz.: Mieškus || Miéskos~ Mieškuose, Gitėtnos || Gite" nos~ Giténuose. Tai liudija, kad tarmės sutrumpėjusi vietininko forma atsirado neseniai, k.da dvibalsiai ie, uo jau buvo suvienbalséje. § 44. Pagal žodžio kamieno dėsnius (Zr. § 22) dvibalsiai ie, wo trumpi- nami ir vienskiemeniuose prielinksniuose, pvz.: pri_tovras~prie tvords, 15 ĄAprašomosios tarmės dalyje (apie Miežiškius) išimtį sudaro aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai, pvz.: graždū'=vgražiaūu, tv/dū'=toliaū, 18 Tarmės atstovai, ypač senesni, tebevartoja ir nesutrumpintas formas, tr. Kalbotyros klausimai II, 161 nv_kd'lna~nuo kalno. Taip atsitinka todėl, kad prielinksniai, šliedamiesi prie kirčiuoto žodžio, sudaro su juo tartum vientisą junginį ir tuo pačiu atsi- | randa lyg žodžio kamiene. § 45. Dvibalsio wi žodžio gale aprašomoji tarmė neturi. Dalies aprašo- mosios tarmės a ir # kamieno daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė yra -u!?, pvz.: Fmdgu~imdgui, vdnagu~vinagui, sénu~stinui. Kaip ir kiekvienas tarmės žodžio galo v, po minkštojo priebalsio šis v virsta 1, pvz.: bro-h~broélivi, vd'gi~vagiui. Kadangi neskiemeninio į žodžio gale aprašomoji tarmė neturi!8, tai reikia manyti, kad naudininko galūnė -v atsirado iš -wi, nukritus neskiemeniniam galūniniam į, § 46. Kaip matyti, žodžio galo dvibalsiai daugiausia priklauso nuo prie- gaidės. Tvirtapradės priegaidės dvibalsiai išlieka sveiki, tvirtagalės priegaidės dvibalsiai paprastai suvienbalsėja. Dvibalsio wi žodžio gale tarmė neturi. § 47. Mišrieji dvigarsiai. Žodžio gale mišrieji dvigarsiai pasitaiko retai. Galūniniai mišrieji dvigarsiai dažniausiai yra susidarę neseniai, jau po am, an išvirtimo į um, un, pvz.: md'n<manie, mažd'm<Lmažamui, vaikd'm<vaikamu, katraim' < katramė, ai'nam<einame. Vienskiemeniy žodžių dvigarsiai dažnai numeta antrąjį sandą — priebalsį, pvz.: dd'"< dar, i<if. III. Nauji tarmės vokalizmo reiškiniai § 48. Šiame darbe aprašytas tradicinės tarmės vokalizmas. Kaip žinome, kiekviena tarmė, ypač šiuo metu, dėl literatūrinės kalbos įtakos kinta. Mie- žiškių tarmės jaunesnieji atstovai, veikiami mokyklos, spaudos, radijo, susirin- kimų, meninės saviveiklos ir kitų veiksnių, vis labiau ima vengti tarmybių. Iš naujųjų vokalizmo reiškinių, atsiradusių dėl literatūrinės kalbos įtakos, paminėtini Sie: 1. Kartais atstatomi am, an, em, en, ą, ¢, išversti į um, un, im, in, ų, į, pvz.: sd'mti.S~samtis, ld'ngus~langas, pé'mpe~pémpé, givé'ni~gyvénti, ka ~ ka, $vé'si~§visti, Fakultatyviskai, tur būt, dėl persistengimo pasitaiko, kad vietoj un pasako am, kur an niekad nebuvo, pvz.: plinksnv ,,plunksna‘, pad'nksni.$ ;,paunksnis. 2. Junginiai le, lė vieno kito ,,suinteligentéjusio tarmės atstovo nebe- kietinami, pvz.: sd'ulemesaulė, lg"dusrvlėdas, Kaip matyti, žodžio gale vietoj laukiamo Ik, /ė yra le, nes tarmės žodžio galo la faktiškai yra kilęs iš Je, o ne iš /ė (Zr. § 29). 3. Jaunoji karta, ypač besimokanti, bando atstatyti Ik; galūninių gq, ¢ iš- vertimus, pvz.: vd'rna~vérna, jubda~ijtoda. Tačiau vietoje ilgojo nekirčiuoto Ik, žodžio galo ą dažniausiai taria tarmės Žodžio galui būdingą trumpąjį a. 17 Apie Narbutus ir Raguvą, kaip ir Debeikių tarmėje, yra išlaikyta a-kamienių daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė -ai, kuri, galimas dalykas, kildintina iš senosios galūnės -*oi, pvz.: žmo'gė.essŽmogai, par'še.mvpaišai, vai’ ke, mo vaikai, 18 Vietoj sutrumpėjusių vietininkų formų pievoj, vidūj taria pievo., vidd; prieveiksmį paskui taria paskd. 162 4. Besimokantis jaunimas vietoje įprasto tarmės a ir o kamienų varda- žodžių vardininko galūnės balsio v pasako a, pvz.: kd'ras~Kkiras, Ze'mas~ žėmas, mafd~maza. Vietoj tarmės žodžio galo balsių, kilusių iš tvirtagalių dvibalsių, ištaria dvibalsius su labai stipriai akcentuojamu antruoju sandu, pvz.: matdū'=vmataū, matei" mv matei, namai*~namai. 8 49, Tačiau tarmė turi ir tokių fonetinių vokalizmo reiškinių, kurie nerodo jokios tendencijos nykti. Niekad nėra trumpai tariami pailginti bal- siai, pvz.: ši.tus-šitas, b.va~buvo, képi~keépti, md'na~ mano. Iš kitos pusės, niekad nėra ilgai tariami sutrumpinti balsiai, pvz.: vifd'usi.$-ovyriau- sias, grudū"-ogrūdų. Dėl tos priežasties neatstatomi ir Žodžio kamieno su- vienbalsėję ie, uo, pvz.: pvdéli.S~puodélis, Sendui~sienduti. $ 50, Iš to, kas pasakyta, matyti, kad jaunesnieji tarmės atstovai ima atsisakyti nuo kai kurių kokybinių tarmės vokalizmo ypatumų, bet tarmės balsių kiekybės nepakeičia. Aprašomosios tarmės vokalizmo sistema yra daug naujoviškesnė negu literatūrinės kalbos. Tačiau atrodo, literatūrinės kalbos įtaka užkirs (ir jau užkerta) kelią tolimesniam tarmės vokalizmo keitimuisi. UEPTbIi BOKAJIH3MA FOBOPA ME)XMUUIK SAH H, JI, LIYKHUC Pegome B cratbe paccMaTpHBaeTCs CHCTeMa BOKaJH3Ma OKPECTHOCTH celia Mexnumksai, KOTOpoe HaXOJIHTCSA B I0FO-BOCTOKe OT I[laHeBexkuca. Dra oKpect- HOCTb MpPHHAMJIEXKHT BOCTOYHLIM ayKIUTaHTaM NYHTHHHHKaM, KOTOpble He BXO- ASAT B CHCTEMY FOBOPOB HH POTHHHHKOB, HH JaAWHHHKOB, HH JXaJHHHHKOB, HH JKaJHHHHKOB, 3alajHHMH COCeJlaMH STOO roBopa SBJSIOTCH MOHTHHHHKAN H NaHTHHHHKaH. IIpousHolIeHHe TJIaCHbIX HJIH AH(TOHIOB B OMHCHIBAEMOM FOBOpE 3aBHCHT OT CJeAyIOUHX YCJIOBHH: OT HX (pOHeTHUecKOH MO3HIHH, OT 3aHHMAaeMOro NNOJIOXEeHHA B CJIOBe (Tle HAXOAMTCA TJIaCHbli— B HauaJle, B KOHIE HJIH BHYTPH CJIOBA), OT yJAapeHHsl H HHTOHAUIHH, B MexHUKAACKOM rosope o0ulHii 3aKOH KOJIHYECTBA PJIACHbIX B OCHOBE CJIOB TaKOH: OesyJapHbie PJAcHble BCePaa SBJISIOTCA KpPaTKHMH, YJapHble, KpoMe HeCKOJIbKHX HCKJIOUeHHH — JOJTHMH. [lon BiMAHHEM KOJHYECTBEHHOH peAYKLHH H3MEHHJOCh KauyeCTBO HEKO- TOpbix OesyjapHbIX TJIacHbIX B OCHOBe cJioB. [losirwe é, 0 B OCHOBe CJIOB COKpaulasice CY3HJIHCb H NNpeBpaTHJIHCb B [JIACHBLIE t, V. [lpon3HomeHne TJIacHbiX 3ajHEF0 ps/la 3aBHCHT OT MPeAIeCTBYIOULHX corJiacHbix, [locsie j: mM naJiaTaJIbHbIX COMVIACHBIX, 32 KOTODpbIMH CJIEA0BAJIO J, PJIaCHbIe 3ajHero psifa npopsuraiorcs BNepėj, CwibHO NnpojiBHHYTbIH BINe- pén GesynapHeiii rJiacHbiė « 3ajHero p#Aja Jajl COBCEM HOBOrO KauecTBA PAACHuIA MepejiHero psja t. 163 Ilpou3HonieHHe ySKHX TVJIaCHbIX 3aBHCHT OT MOCJEAYIOUHX COFMJIAaCHbIX. [lepex TBEpABIM COrVIACHEIM TVIACHBIE i, # HeMHOTO paCLIHPSAIOTCH, a pacnIn- peHHe PJIaCHOFO € HACTOIBKO 3aMeTHO, UTO OH NPOH3HOCHTCS KaK IpOMexy- TOYHbIH rJIaCHLIH MeXAy e H a. KauecTBO H KOJHYECTBO AM(PTOHrOB (8a HCK/IOYEHHEM ie, uo) H AUPTOH- PHYECKHX COYETaHHil B OCHOBe CJIOBA 3aBHCHT OT HHTOHALHH: VY JH(DTOHIOB C HUCXOASIell HHTOHAN HEH — VIUIHHEHHbIK MepBblii KOMIOHEHT, a Y AH(PTOHIOB C BOCXOAsillell HHTOHaLMeH — BTopoii KommoHeHT. [lepBbiii KommonenT aug- TOHTA [OJ BOCXOASileH HHTOHALIHEH peiyLHpyeTcsl H YaCTHYHO ACCHMHJIHpy- ETCA BTOpPbIM. JuhToHru ie, uo no crnocoby apTUKYJSUHH, [10 HHTOHALHH H COOTBETCT- BHAM C HOPMaMH JIHTEPaTYpHOrO S13biKa MPHMBIKAIOT K MOHOOTOKHTaM. OnucbiBaeMbiii TOBOp, Kak H BCE NMYHTHHHHKH, OTJIHYdeTCsi H3MEHEHHeM AKOTOHTHUECKHX COYETaHHH am, an, em, en H TJIACHBIX Ąą, ¢ B um, un, im, in, 4, į. B HOBBIX CJIOBaX H B HeJIaBHO 006pa3oBaBIUHXCH (opmax TO sBJeHHE o0BIYHO He BCTpeYaeTcs. Jloarora PJiacHbiX B KOHLE C€JioBa MNOAYHHSETCS cJelylolieMy MpaBHJy: yJapHbie OBbIBAIOT JIOJIFHMH, Ge3y/lapHble — KpaTKHMH HJIH NOJIYJĮOJITHMH. I JracHbie e, a, BOCXOASIIHEe K JIpeBHHM č, @, BCcer/la ObIBaIOT TOJIbKO KpaTKHMH. Iludronrn B KOHUE cJIioBa 3aBHcST OT MHTOHAUMH. [LHPTOHTH C HHCXO- Aginei HHTOHALIHEK He H3MeHSASIOTCA, a AUPTOHTH C BOCXOAfUIEHl HHTOHALHEH oGbiruHO mnepexoAdT B MOHO(DTOHFH. BesyjapHbie JH(TOHIH B KOHUE CJIOBA TaK)Ke nepexojįST B MoHOĖDTOHTH. /[H(DTOHP wi B KOHLE CJIOBa B JaHHOM TOBO- pe He BceTpeuaerTcs. Ilaudronrnueckue coueraHHA B KOHLe CJIOBa B GOJIbuIHHCTBE CJIy4uaeB 06pa30BaJIHCb. HeJlaBHO. Hs3-s3a BIHSAHHA JiaTepaTypHOro f3blKa cpejinee H MOJIOjj0e: NOKOJIEHHSI npeicTaBuTe/eil POBOpa OTKA3bIBAIOTCA OT HeKOTODpbIx KauecTBeHHbIX OCOOeH- HoCTeH BoKa/IK3Ma JaHHOrO roBopa, Halpumep, am, an, em, en, ¢, ą WHOTJA He M3MEHSIOT, KaK VYKAa3bIBAJIOCb Bbillle, a MPOU3HOCAT TAK, Kak B JUTEPaTypHOM si3bIKe. Cuctema Bokanuama roBopa MexHIIKAH sBjAercA 0oJiee HOBOH, 4YeM CHCTeMa BOKAJIH3MA JiKTEpaTypHOFO S13bIKA.