Dėl kai kurių baltų kalbų augalų pavadinimų kilmės

LT E TU V.LŲU (K Ar LB O-T-Y.R O. S. KL AUS I MALI LTIEEOTUV O STT S Ri MOK Si LE Ur ArKCAT DEM IJ A DĖL KAI KURIŲ BALTŲ KALBŲ AUGALŲ PAVADINIMŲ KILMĖS A, SABALIAUSKAS Krapas (Anethum graveolens) 1, Krapas yra senas kultūrinis augalas, Jo tėvynė veikiausiai yra Pietinė Europa (plg. O. Schrader, Reall., 1,344; J. Hoops, Reall., 1, 468). Krapus gydymui jau vartoję senovės egiptiečiai. Galimas daiktas, kad augino juos ir hebrajai (plg. G. Buschan, 147). 2, Ide. kalbose aptinkame įvairių šio augalo pavadinimų. Senovės graikai jį vadino gvndov. Šis žodis mėgintas sieti su gr. gvepos „vėjas, dvelkimas““. Tačiau į graikų kalbą jis galėjęs patekti ir iš Azijos ar Egipto (plg. Ė. Boisacą, D. ėt. , 62). Iš graikų šis pavadinimas pateko į lotynų kalbą — anethum, iš Cia pranc. anet(h). Kita dalis romanų kalbų turi krapo pavadinimą, kilusį iš lot; feniculum (plg. A. Walde, Et, Wb., 282): it. findcehio, port. funcho, isp. hinojo, o taip pat pranc. fenowil, angl, fennel. Rumunai ir moldavai turi vėl kitokį pavadinimą: rum, mdrdr, mold. mspap. Tas žodis aptinkamas ir albany kalboje — mardq ,,Feniculum officinale, Šių žodžių šaltinis yra lot. marathrum (plg. G. Meyer, Et. Wb., 259-60). Germany kalbos turi vėl kitą, neaiškios kilmės krapo pavadinimą: sen. vok, aukšt. z//, vid. vok. aukšt. zille, vok; Dill, angl. dill, dan, dild, šved, dill, norv. dill, Iš germanų šis žodis pateko ir į kai kurias suomių-ugrų kalbas: est. till, suom. zilli (plg. JI. XakyauseH, 2,55); 3, Slavų kalbos turi taip pat visai skirtingą nuo anksčiau minėtų krapo pavadinimą: ssl. koprs, rus. YyKpon, yKponuka, Kpon, Konep (B. Ilans, 2, 198; 4,485), balt. Kpon, ukr. Kpin, bulg, xon®p, serb. — chrv. kénap, ček, kopr, slovk. koper, lenk, kopr, aukšt, luz. kop#ik (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 129; E. Berneker, Et. Wb., 564). Dėl šio žodžio kilmės yra įvairių nuomonių, A, Mejė (Etud., 409) jį laiko skoliniu, tačiau šaltinio nenurodo. Kiti kalbininkai mano šį žodį esant slaviškos kilmės, F. Miklosičius (Et. Wb., 129) su minėtu krapo pavadinimu sieja dilgėlės pavadinimą: rus, Kpanusa, bulg. Konpuesa, ček, kopfiva, lenk. pokrzywa ir kt, Taip pat prie šios grupės jis linkęs sieti ir ssl. koprina, bulg. Konpura „šilkas““, Toliau jis šiuos žodžius, žinoma, pirmiausia krapo pavadinimą, Iygina su liet, kvepčti, kvūpas, lat. kūpėt, kvépt, kvépét, kvépes. Semantiniu požiūriu toksai lyginimas visai įmanomas, bet fonetiniu sunku jį pateisinti. Fo5. Kalbotyros klausimai II, 65 netiškai labai pagrįstas šio krapo pavadinimo siejimas su minėtu dilgėlės pavadinimu. Cia aptinkame ir abiems ZodZiams būdingą priebalsių perstatinéjima. Tokiam F. Miklosičiaus lyginimui linkęs pritarti ir E, Bernekeris (Et. Wb., 564-5). Jo manymu, *kopro, *kropro iš pradžios turėjo reikšti „dilgėlę““. Kadangi ir dilgėlė vartojama maistui, o taip pat liaudies medicinoje, tai iš jos savo vardą galėjo gauti ir kitas augalas, būtent, krapas. Analogišką atsitikimą jis nurodo su žodžiu baride. Tačiau, tur būt, negalima teigti, kad tai būtų visai analogiškas reiškinys. Čia vienas augalas pakeitė kito funkcijas ir perėmė pavadinimą, o krapas ir dilgėlė veikiausiai per daug skirtingi augalai, kad galėtų pakeisti vienas kito funkcijas. V. Machekas (Rost., 165) dar kitaip aiškina šio krapo pavadinimo kilmę. Jo nuomone, tai yra slaviška šaknis. Šį krapo pavadinimą jis dar sieja su rus. KponuA0 ,,Oenanthe phellandrium““, lenk. kropidlo, rus. (0) Kpon, ykpon ,,verdantis vanduo“. Vadinasi, pirminė šios šaknies reikšmė būtų ,,virti, o Zodžiai kropo, kopr, kropidlo reiškę augalus virimui. Jeigu teisinga ši etimologija, tai krapai būtų vieni seniausių Žmogaus vartoty kultūrinių augalų. V. Machekas Rost., 165) taip ir rašo: ,,Anethum — jedna z nejstaršich péstovanych rostlin“ Tačiau ir šis aiškinimas labai abejotinas. Pirmiausia, be šio lyginimo nėra jokių kitų argumentų, kad krapas būtų toksai jau savo svarbumu ir senumu iš- -siskiriantis augalas. Antra vertus, Žodžio ykpon Veikiausiai negalima atskirti nuo veiksmažodžio Kponumo (plg. A. Meillet, Etud., 219). Be to, jeigu krapas būtų buvęs toksai svarbus ir senas augalas, tai šis jo pavadinimas turėtų būti aptinkamas, gal būt, ir kitose ide. kalbose, tuo tarpu kai dabar jį turi, tik slavai. Tokiu būdu slavišką krapo pavadinimą kol kas tenka laikyti neaiškios kilmės žodžiu. Iš slavų kalbų šis krapo pavadinimas perėjo ir į kitas kalbas: alb. kopėr, veng. kapor. Vėlesniais laikais iš rusų kalbos jį gavo kitos Tarybų Sąjungos tautų kalbos: bask. ykpon, mokš. ykpon, kazach. ykpon, bur.-mong. ykpon, oset. ykpon, evenk. ykpon, Čuv. ykpon, tuv. YyKpon ir kt. 4, Lietuviškas šio augalo pavadinimas krdpas taip pat yra skolintas iš slavų. Į lietuvių kalbą tas žodis veikiausiai pateko iš lenkų kalbos (plg. A. Briickner, Fw., 96; Pr. Skardžius, Lw., 109; E. Fraenkel, Et. Wb., 288). Randame jį jau ir K. Sirvydo žodyne (Di., 104). Aptinkamas jis ir visose lietuvių kalbos tarmėse. I$ lenkų kalbos paskolintas ir Latgalés latvių tarmėse aptinkamas Aropas (Summent, 153; plg. E. Fraenkel, Et. Wb., 288). 5. Latvių kalboje daugiausia vartojamas krapo pavadinimas dille. Jis aptinkamas jau XVII a. latvių kalbos paminkluose: G. Mancelis (Phras. lett., XVI) rašo „Dillen, Dilles““, J. Langijas (Wb., 27) ,,Dilles, Dill, herba“. Taip ir Gliuko biblijos vertime randame: „juhs dohdaht to desmitu Teesu no Mehtrehm, Dilles un Kimmines“ (plg. J. Sehwers, 305). Latviai šį krapo pavadinimą gavo iš vokiečių kalbos. Iš vokiečių tas žodis pateko ir į lietuvių kalbą: dilė (L. k. žd., 2,375), dilutė (L. k. žd., 2,381; J, Dagys, 23), Tačiau lietuvių kalboje jis labai retai tevartojamas. 66 6. Senovės prūsų kalbos paminkluose krapo pavadinimo nerandame. Tiesa, randame prūsišką vietovardį Crapitten (G. Gerullis, Ort., 71), kuris veikiausiai sudarytas iš Krape (toks prūsiškas asmenvardis) ir priesagos -iz-. Lietuvių kalboje taip pat aptinkame pavardes Krapditis, Krūpas, Tačiau sunku nustatyti, ar šie asmenvardžiai kilę iš krapo vardo, ar iš kurio kito žodžio, 7. Taigi ide, kalbose aptinkame daug krapo pavadinimų. Slavų kalbos turi bendrą, neaiškios kilmės krapo pavadinimą, Iš lenkų kalbos šį krapo pavadinimą gavo lietuviai ir kai kurios latvių kalbos tarmės. Šiaip latvių kalboje vartojamas vokiškos kilmės krapo pavadinimas. Kartais aptinkamas jis ir kai kuriuose lietuvių kalbos paminkluose. Apie senovės prūsų kalbą nieko tikra negalima pasakyti. Kmynas (Carum carvi) 1. Kmynai jau senais laikais buvo gausiai vartojamas prieskoninis augalas. Dioskorido (De mat. med., 3, 61) nuomone, geriausius kmynus išaugindavę egiptiečiai, ypač Nilo deltos gyventojai (plg. G. Buschan, 148). Hipokratas abisiniškus kmynus vadina tiesiog karališkais — *$ptvoy BaotAittdy (plg. V. Hehn, 206). Čia veikiausiai turima galvoje kmynų rūšis Cuminum Cyminum. Europoje daugiausia išplitusi kmynų rūšis Carum carvi. Šio augalo sėklos jau aptinkamos Šveicarijos Robenhauzo sijinių gyvenviečių iškasenose (plg. G. Buschan, 149). Senovės slavai kmynus vartodavę apeigose, priimant naujagimį į savo bendruomenę (plg. JI. Hnnepsie, 183). Kažkas panašaus į suanglėjusią kmyno sėklą rasta tarp kitų grūdų Gabrieliškių piliakalnio iškasenose (plg. W. Swederski, 245). Tačiau dėl kitų tvirtesnių duomenų trūkumo jokių išvadų apie kmynų auginimą to meto Lietuvoje padaryti negalima, 2. Daugumas ide. kalbų turi tą patį kmyno pavadinimą, kurį jos dažniausiai skolinimo keliu gavusios viena iš kitos. Graikų kalbos kmyno pavadinimas +*0ptyvy Veikiausiai skolinys iš semitų kalbų, plg. hebr. kammén, aram. kamménd, asyr. kaminu ir kt. (plg. O. Schrader, Reall., 1, 655). Lyginant šiuos semitų kalbų kmyno pavadinimus su graikiškuoju, į akis krinta tam tikras vokalizmo neatitikimas, todėl kai kas, pavyzdžiui P, Kretšmeris (KZ, 29, 440-1), linkęs šia nuomone abejoti. Jis su minėtais rytietiškais kmyno pavadinimais sieja gr. sxapwyia šalia *žpoy (lot. scammonia) „tokia vijoklių rūšis““. Tačiau reikia pasakyti, kad senųjų rytietiškų skolinių vokalizmas dažnai nesutampa, todėl, atrodo, visai pagrįstai daugumas kalbininkų gr. *dptvov laiko bendrašakniu žodžiu su minėtais semitų kalbų kmynų pavadinimais (plg. O. Schrader, Reall., 1, 655; K. Lokotsch, Et. Wb., 84; Weigand, 1, 1169; E. Berneker, Et. Wb., 681; V. Machek, Rost., 157; A. Brūckner, St. et., 239). Iš graikų šis kmyno pavadinimas pateko į lotynų kalbą — cuminum, O iš čia įvairiais keliais į germanų ir romanų kalbas: sen. vok. aukšt. kumil < kumin, vid, vok. aukšt. kumin, vok. .Kimmel, angl. cumin, šved. kummin, dan. kommen, oland. komijn, it. comino, isp. comino, port. cuminho, rum. chimen, 67 mold. Kūmex. Taip pat šis žodis atkeliavo ir į kitas Europos kalbas: veng. komény, suom. kumina (plg. T. E. Karsten, IF, 26,249), est. kddmen ir kt. 3. Šį kmyno pavadinimą turi ir slavų kalbos: ssl. kjumint, rus. muus, KMUK, muson, KuMux (B. Hane, 4,408), balt, kmen, ukr. KMUH, Ček. kmin, serb.-chrv. xdMUH, lenk. kmin, slovėn. kumin, kum, čimin (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 117; E. Berneker, Et. Wb., 681). Kaip matome, slavų kalbose aptinkami įvairūs fonetiniai šio Žodžio variantai. Jie paaiškinami šaltinio, iš kurio buvo paskolinti, skirtingumu arba atsirado jau slavų kalbų dirvoje, 4. Baltų kalbose taip pat randamas šios šaknies kmyno pavadinimas, Į jas jis pateko irgi įvairiais keliais, Lietuvių kalbos tarmėse ir rašto paminkluose pasitaiko įvairūs šio pavadinimo fonetiniai Variantai: kmynas, akmynas, tkmynas, kvynas, knynas, kimjnas, kimelis, kimulis, kėmelis, kemelys (plg. J. Dagys, 74). Vartojama literatūrinėje kalboje ir labiausiai išplitusi tarmėse yra forma kmynas. Ji randama jau mūsų senuosiuose raštuose (C. Szyrwid, Di., 86; M. Daukša, P., 314). Į lietuvių kalbą šis žodis turėjo patekti iš baltarusių arba lenkų kalbų (plg. A. Brūckner, Fw., 95, 101; Pr. Skardžius, Lw., 104; J. Otrębski, Tw., 3,29). Lietuvių kalboje priebalsių junginys km— nėra įprastas. Todėl dėl lengvesnio tarimo km— kai kuriose tarmėse buvo išskaidytas į du skiemenis, tokiu būdu atsirado formos: akmjinas (Rk, Sdk, Zr, Trgn), ikmynas (Všk, Grž), kimynas. | J ; Beveik visuose Žemaičiuose aptinkama forma kvjinas, Ši forma kilo disimiliacijos keliu iš formos kmfinas. Toks v ir m kaitaliojimasis šalia kito nosinio garso aptinkamas ir kitose ide, kalbose: lenk. tarmėse swintarz <cementarz (plg. M. Niedermann, TiZ, 2,440), it. novero<Clot. numerus, vėlyvojo skr. šravana<šramana, vimamsū<mimamsa (plg. J. Wackernagel, KZ, 43,282). Lietuvių kalboje tokį Kkaitaliojimasi matome ir žodyje bezvénas< bezménas <bait. 6a3men (plg. E. Fraenkel, IF, 53,127). Taip pat ir latvių tarmėse randame tokios pat kilmės formą bazvanc (plg. M. A. Alksnis, FBR, 12,26). Linkuvos ir Šeduvos rajonuose kartais pasitaiko forma Aknjinas, asimiliacijos keliu atsiradusi iš formos kmjnas. Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose randame formą knyvai (plg. P. Ruhig, Lex, 1, 65; Chr. Mielcke, Wb., 1, 125; G. Nesselmann, Wb., 223). Ši forma galėjo kilti metatezės keliu iš formos kuynai, plg. lat. senalas; liet. sčlenos, lat. notal: liet. nuolat, lat. gazore < garozė (plg. J. Endzelins, La. Gr, 235). Kadangi gyvojoje kalboje ši forma nepasitaiko, tai jos atsiradimas minėtuose žodynuose mėginamas aiškinti ir kitokiu būdu. Ši forma randama rankrastiniame D, Kleino žodyne (=Lexicon Lithuanicum in usum eorum..., plg. G. Gerullis, KZ, 50, 233). Ten ji galėjo būti neteisingai užrašyta vietoje Avynai, o iš čia patekti ir į kitus žodynus (plg. Pr. Skardžius, Lw., 105). Formos su formantu -/- į lietuvių kalbą pateko iš vokiečių kalbos, ką vaizdžiai rodo ir šio žodžio geografija (Kbr, Vrb, Nm, Sdr, Gl, Plv, Sat, Grš), G. Neselmano žodyne (Wb., 353) šalia formos laukkmynai aptinkame 68 ir formą laukkimmėlei. Tai vertiniai iš vok. Feldkiimmel (plg. K. Alminauskis, 78). 5, Latvių kalboje taip pat randamė tos pačios šaknies kmyno pavadinimą. Tarmėse bei kituose kalbos paminkluose aptinkame įvairių šio pavadinimo varianty: kimene, kimins, Rimens (EM, 2, 381; EH, 1, 703), kimenis (EH, 1, 703), kimans (EH, 1, 702), kimuni (EH, 1, 703), kimele (EM, 2, 381), kémele (EM, 2, 373), kérmeles (EM, 2, 376), kiemeles (EM, 2, 390), kinepes (EM, 2, 382). Forma kimene į latvių kalba galėjo patekti iš vokiečių kalbos, plg. vok. cimin, arba iš rusų kalbos (plg. EM, 2, 381). J. Zėveris (306) linkęs ją laikyti skoliniu iš rusų. „Kmyno pavadinimui su formantu -Išaltinis buvo vokiečių kalba, Formą kimeles jau randame G. Mancelio žodyne. Formos kėmele, kiemele veikiausiai kilusios iš vok. žem. komel (plg. J. Sehwers, 66, 306; EH, 1, 707). Forma kérmeles veikiausiai yra kilusi iš kémeles, įspraudžiant priebalsį r. Toks r įspraudimas tarp balsio ir priebalsio, ypač skoliniuose, pasitaiko įvairiose kalbose, kartais aptinkame jį ir latvių kalbos tarmėse: iegartnis < iegatnis, mėrtelis < mételis, kūrsis < kūsis, partaga < pataga, paérglis < paeglis (plg. J. Endzelins, KZ, 44, 60; La. Gr., 237-8). * Gana keista forma Rinepes, Ji veikiausiai atsiradusi Žodžių kanepes „kanapės““, sinepes „garstyčios“ įtakoje. Būdinga, kad žodis kinepes ir reiškia vienur kmynus, kitur — kanapes, o dar kitur — garstyčias (plg. EM, 2, 382). Kaip matome, baltai ir slavai turi tos pačios šaknies, svetimos kilmės kmyno pavadinimus. Šis pavadinimas į pastarąsias kalbas pateko įvairiais keliais. Dalis baltų kmyno pavadinimą gavo iš slavų, dalis — iš. germanų. Apie kmyno pavadinimą senovės prūsų kalboje. nėra jokių žinių. Krienas (Cochlearia armoracia) 1. A. de Kandolis (43, 553) šio augalo tėvyne laiko Rytinę Europa. Juodosios jūros pakraščiuose auga laukiniai krienai, Sulaukéjusiy krienų kartais galima aptikti ir Lietuvos bei Latvijos teritorijose (plg. P. Snarskis, 381; P. Galenieks, 2,344). Apie šio augalo vartojimą senovėje tikrų žinių trūksta. P. Einhornas savo „Historia lettica““ (35) nurodo, kad latviai prieskoninių augalų nevartoja (plg. J. Sehwers, 305).1 2. Ide. kalbose aptinkama įvairių krieno pavadinimų. Tačiau šie pavadinimai dažniausiai nėra seni, gauti iš kaimyninių kalbų arba, palyginti, nesėniai sudaryti savose kalbose sudurtiniai žodžiai, kurių vienas komponentas reiškia kurį nors kitą augalą, dažniausiai „ridiką““, plg. port. rabano de cavalo (rabano „ridikas“, cavalo „arklys“), angl. horse-radish, šved. pepparrot (peppar „pipiras“) (iš kur suom. piparuutti), vok. Meerrettich. Švediškas šio augalo pavadinimas rodo, kad pipirus švedai turėję pažinti anksčiau negu krienus. 3. Seną krieno pavadinimą turi slavų kalbos: ssl. chrėno, rus. xpex, balt. XxpoH, ukr. xpin, bulg. xpaw, serb.-chrv. xpėčk, slovėn. hrén, ček. kfen, 1 Tačiau P, Einhornas čia galėjo turėti galvoje iš rytų kraštų importuojamus prieskoninius augalus (pipirus ir kt,). 69 sen. ček. chfėn, slovk. chren, lenk. chrzan, aukšt. luz. khrėn, žem. luž. ksén, polab. chfon (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 90; E. Berneker, Et. Wb., 402; A. BynnnoBuu, 1,91; M. Vasmer, Et. Wb., 3,271; F. Stawski, St.et., 1,84). Šio pavadinimo kilmė įvairiai mėginta aiškinti, Tačiau tie aiškinimai kol kas yra labai neįtikimi. J. Lioventalis (AfslPh, 37,384) labai dirbtinai mėgino atstatyti ide. prolytes *kerdind-s, *(s)kerdind-s, *kserdind-s, siedamas jas su skr. ksard-h „deginantis, ėdąs““, lot. seresco „džiovinu“, Taip pat nevykęs jo mėginimas (ZfslPh, 7,407) sieti šį krieno pavadinimą su oland. schrijnen „peršėti, deginti“. Jei semantiniu atžvilgiu šie lyginimai ir motyvuoti, tai fonetiškai jie sunkiai įmanomi, Dėl kitų panašių aiškinimų plg. M. Vasmer, Et. Wb., 3,271; F. Stawski, Sl.et., 1, 84. Tos pačios šaknies kaip slaviškasis krieno pavadinimas Veikiausiai yra ir gr. xepgiv. Šį žodį jau mini Teofrastas. Jis (IX, 15,5) rašo: ,,...augalus, kuriuos vieni vadina laukiniais ridikais (S*yavov gygiav), kiti gydytojai — kerain“ (plg. O. Schrader, Reall., 2,55). Ir graikai, irslavai šį krieno pavadinimą galėjo gauti iš kokios nors rytų kalbos (plg. V. Machek, LP, 2,158; Rost., 66). Iš slavų minėtas krieno pavadinimas įvairiais keliais pateko į kitas kalbas: vid. vok. aukšt. krėn, krėne, pranc. cran, makedoniečių rum. (aroman) hreanu, dakų rum. (dacoroman) hrean (plg. A. Rosetti, 44), mold. xpax ir kt. Vėlesniais laikais iš rusy kalbos šis žodis pateko į daugelį kitų Tarybų Sąjungos kalbų: erz. kKpėx, bask. kepsn, tadž. xpex, kazach. xpe, lezg. XpeH, .-oset. Xpex, bur.-mong. XpeHX, avar. XpeH, Cuv. xėpeH, tuv. Xpex ir kt. 4. Iš slavų toks krieno pavadinimas pateko ir į baltų kalbas. Šį žodį jau randame K. Sirvydo žodyne (Di., 27). Į lietuvių kalbą jis galėjo patekti iš rusų arba baltarusių kalbų (plg. Pr. Skardžius, Lw., 110; A. Brūckner, Fw., 97; J. Otrębski, Tw., 3,26; B. H. Kocrenbuuukui, 218). Toks krieno pavadinimas (kriénas) vartojamas visose lietuvių tarmėse. Pažįsta jį ir Latgalės latvių tarmės (plg. P. Galenieks, 2,344). 5. Tačiau šiaip latvių tarmėse ir literatūrinėje kalboje vartojamas kitas, ne slaviškos kilmės krieno pavadinimas, Tarmése ir įvairiuose kalbos paminkluose pasitaiko įvairių šio pavadinimo Variantų: mdrrutks (EM, 2,584), merrutks, mérarutks (EM, 2,620), mėr(r)uks (EH, 1,809), mdrakas (EM, 2,583), mūraka (J. Endzelins, La. Gr., 76). Sie žodžiai yra skoliniai iš vokiečių kalbos, tik antrasis žodžio komponentas išverstas (plg. J. Sehwers, 78). Fonetinis jvairavimas aiškinamas šaltinio, iš kurio buvo žodis paskolintas, jvairumu (vok. žem. mahrreddick, vid. vok. žem. merreddich) arba pakitimais jau latvių kalbos dirvoje. Dvi paskutiniosios formos kilusios asimiliacijos keliu. Tokia balsių asimiliacija baltų kalboms yra visai neįprasta, todėl, galimas daiktas, kad čia yra lybių kalbos įtaka (plg. J. Endzelins, La. Gr., 76). Latvių kalboje randame šios šaknies krieno pavadinimą, kur antrasis komponentas nėra išverstas — mėrdikis (EM, 2,618; J. Sehwers, 299). Šie krieno pavadinimai randami jau XVII a. latvių kalbos paminkluose. G. Mancelis (Phras, lett. XVI) rašo ,,Merrettich, Swati Ruttki, Mahra — Ruttki““, J. Langijas (Wb., 114) — ,,Mahrrutki, Meerettig. Sonst heissen sie swahti Rutki“ (plg. Į. Sehwers, 299). 70 Aptinkamas šios šaknies krieno pavadinimas ir be antrojo komponento žymių — marene (EH, 1,792). 6. Perziiiréje krieno pavadinimus, matome, kad slavų kalbos turi seną, neaiškios kilmės krieno pavadinimą. Šis pavadinimas yra patekęs ir į kitas ide., jų tarpe ir į baltų, kalbas. Randamas jis lietuvių tarmėse ir nedidelėje Latgalės latvių tarmių dalyje. Kitos latvių tarmės turi vokiškos kilmės sudurtinį krieno pavadinimą, dažniausiai su išverstu antruoju komponentu, Apie krieno pavadinimą senovės prūsų kalboje nėra jokių žinių. SANTRUMPOS alb, = albanų port. — portugalų angl. —anglų pranc. — prancūzų aram, — aramėjų rum, —rumuny asyr. —asyrų rus. —rusy aukšt, — aukštaičių sen. — senovės avar.—avarų serb.-chrv. —serbų-chorvatų balt, —baltarusių skr. — sanskrito bask. —baškirų bulg. — bulgarų bur.-mong. —buriatų-mongolų ček, —čekų čuv, —čuvašų dan. — danų erz. —erzios est. —esty evenk. —evenky gr. —graiky hebr. —hebrajy ide. — indoeuropiečių isp. — ispanų it, — italy kazach. — kazachų lat, = latvių lenk, — lenkų lezg. —lezginy liet, — lietuviy lot. — lotynų luz, —lužičėnų (luZicy) moks. —moksos mold. — moldavų Norv. — norvegų oland. — olandų oset, —osetinų polab, —polaby slovėn. —slovény slovk. —slovaky ssl, —senovés slavų suom, —suomiy šved. —švedų tadž, —tadžikų tuv. —tuvinų ukr. — ukrainiečių veng. —vengrų vid. —vidurio vok, — vokiečių žem. —žemaičių * ‘Gl — Gelgaudiškis, Šakių r. Grš — Griškabūdis, Naumiesčio r. Grž — Grūžiai, Joniškėlio r. Kbr — Kybartai Nm — Kudirkos Naumiestis Plv — Pilviškiai, Vilkaviškio r. Rk — Rokiškis Sdk— Sudeikiai, Utenos r. Sdr— Sudargas, Šakių r. Snt — Sintautai, Kudirkos Naumiesčio r, Trgn — Tauragnai, Utenos r, Vrb — Virbalis, Kybartų r. Všk — Vaškai, Linkuvos r. Zr — Zarasai 71 LITERATŪRA 1. M. A. Alksnis, Filologu biedribas raksti, 12, 26-48, Riga (1932). 2. K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, Kaunas, 1935. 3. E, Berneker, Sl.visches etymologisches Worterbuch, Heideloerg, 1908-13, 4, E, Boisacg, Dictionaire étymologique de la langue grecque, Heidelberg-Paris. 1916. | 5. A. Briickner, Die slavischen Fremdwdrter im Litauischen, Weimar, 1877. 6. A. Briickner, Stownik etymologiczny j¢zyka polskiego, Krakow, 1927. 7. A. Byauaosuu, IlepsoOkhirnbie cJiaBane, 1, Kuen, 1878. 8. G. Buschan, Vorgeschichtliche Botanik der Culturund Nutzpflanzen de: alten Welt auf Grund prihistorischer Funde, Breslau, 1895. 9. A. De Candolle, Der Ursprung der Culturpflanzen, Leipzig, 1884. 10. J. Dagys, Lietuviškas botanikos žodynas, Kaunas, 1938. 11. B. Jlajis, TOJiKOBbIĖ cJioBapb JKHBOrO BeJHKOPyccKoro fsmika, 1-4, Mocksa, 1955. 12. Daukšos Postilė, fotografuotinis leidimas, Kaunas, 1926. 13. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Rigd, 1951. 14. J. End zelin, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 44, 46-69, Gottingen (1911). 15. EH= J. Endzelins, E. Hauzenberga, Papildinagjumi un labojum’ K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnicai, 1-2, Riga, 1934-46. 16. EM= J. Endzelins, K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnica, 1-4, Riga, 1923-32, 17. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg, 1955-8. 18. E. Fraenkel, Indogermanische Forschungen, 53, 123-34, Berlin-Leipzig (1935). 19. P. Galenieks, Latvijas PSR flora, 2, Riga, 1955. 20. G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin-Leipzig, 1922. 21. G. Gerullis, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 50, 233, Gottingen (1922). 22. JI. Xakyaunuen, Pa3sutue H crpykrypa (puHCKOro s3bika, 2, Mocksa, 1955. 23. V. Hehn, Kulturpflanzen und Hausthiere in ihrem Ubergang aus Asien nach Griechenland und Italien sowie in das iibrige Europa. Siebente Auflage. Neu herausgegeben von O. Schrader mit botanischen Beitrdgen von A. Engler, Berlin, 1902. 24. J. Hoo ps, Reallexikon der germanischen Altertumskunde, 1, Strassburg, 1911. 25. T. E. Karsten, Indogermanische Forschungen, 26, 236-58, Strassburg (1909). 26. B. H. KocTeabuuukuii, PycCKO~TUTOBCKHE S3LIKOBBIE CBSI3H MO CJIOBADHbIM MaTepHaJIaM JIHTOBCKOro fi3blka, Jlennaurpan, 1953 (rankraštis). 27. P. Kretschmer, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 29, 381-483, Giitersloh (1888). 28. L. k. 2d, = J. Balčikonis, Lietuvių kalbos žodynas, 2, Kaunas, 1947, 29. J. Loewenthal, Archiv fiir slavische Philologie, 37, 377-94, Berlin (1920). 30. J. Loewenthal, Zeitschrift fiir slavische Philologie, 7, 406-8, Leipzig (1930). 31. K.Lokotsch, Etymologisches Worterbuch der europdischen (germanischen, romanischen und slavischen) Worter orientalischen Ursprungs, Heidelberg, 1927. 32, V, Machek, Ceskd a slovenské jména rostlin, Praha, 1954. 33. V. Machek, Lingua Posnaniensis, 2, 145-161, Poznan (1950). 34. A. Meillet, Etudes sur Petymologie et le vocabulaire du vieux slave, Paris, 1902, 35. G. Meyer, Etymologisches Worterbuch der albanesischen Sprache, Strassburg, 1891, 36, F. Miklosich, Etymologisches Worterbuch der slavischen Sprachen, Wien, 1886. wel 37. G, H. F. Nesselmann, Worterbuch der littauischen Sprache, Konigsberg. 1851. 38. JI. Huzxepuae, Cnassauckue apessoctd, Mocksa, 1956. 72 39, M. Niedermann, Tauta ir Žodis, 2, 438-44, Kaunas, 1924. 40, J. Otrębski, Wschodniolitewskie narzecze twereckie, 3, Krakėw, 1932, 41. A. Rosetti, Influenta limbilor slave meridionale asupra limbii romaine (sec. VI-XII), Bucuresti, 1953, 42. Ph. Ruhig, Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, Koenigsberg, 1747. 43, O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, 1, Berlin, 1917. 44, J. Seh wers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich iiber den deutschen Einfluss im Lettischen, Leipzig, 1936. 45. Pr. Skardžius, Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, Koon 1931. 46. F. Stawski, Stownik etymologiczny jezyka polskiego, 1, Krakow, 1952-6. ‘47. P. Snarskis, Vadovas Lietuvos TSR augalams pažinti, Vilnius, 1954. 48, W. Swederski, Acta Sociatatis Botanicorum Poloniae, 3, Nr, 2, 242.52, Warszawa (1926). 49. C. Szyrwid, Dictionarium trium linguarum, Quinta editio, Vilnae MDCCXIIL 50. M. Vasmer, Russisches etymologisches Worterbuch, 1-3, Heidelberg, 1950-7. 51. J. Wackernagel, Zeitschrift fiir ergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 43, 277-98, Gottingen (1910). 52. A. Walde, Lateinisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg, 1910. 53. F. L. K, Weigand, Deutsches Worterbuch, 1, Giessen, 1909. O MPOMCXOKAEHMHM HA3BAHHŪ HEKOTOPbIX PACTEHHĖ B BAJITHKHCKHX SI3bIKAX A. H. CABAJISSYCKAC Pesiome Ykpon (Anethum graveolens) YKpor siBJSIETCS AaBHO M3BECTHbIM KyJbTYPHbIM pacTenueMm. B mHzoeBponėfiCKHX SI3bIKAaX BCTPEYAlOTCs pa3Hbie Ha3BaHHA 3TOro pacTeHHsi. CnaBsHCKHE S53LIKH HMEIOT ofliee Ha3BaHHE YKpona (pyccK. ykpon, YKp. Kpin, Yell. kopr H ap.). IlponcxoxjieHne faHHOrO HasBaHHsA HesCHoe. BepHee BCEero, OHO HMEeT TOT Ke KOpeHb, YTO H CJ/IaBSIHCKOe Ha3BaHHe KpamHuBbl (PyCCK. Kpanusa, Hell kopFiva, 6oar. Konpuea ¥ 1p.) JIuToBLbl Ha3BaHHe yKpona (krapas) NMO3aHMCTBOBa/H y CJaBfiH, CKOpee BCEro y IMOJIAKOB. H3 nosbCKOro si3bika 3TO Ha3BaHHE MONaJO0 H B HEKOTOPbie AHAJEKTbHI JIaTHILLCKOro siabika (kropas). Ho Boofuie B JaTHILICKOM fi3biKe yrnoTpedJsercs Ha3BaHHE YKpOMa HeMenKoro npoucxoxjenus (dille). Huorja rtakoe Ha3BaHHe (dilé, diluté) obnapyKHBaeTCs H B JIHTOBCKOM fI3bIKE. O Ha3sBaHHH YKpoOMa B APEBHENPYCCKOM 3bIKe UTO HHOYAb onpeies€HHOro CKa3aTb TPYAHO. 73