Dėl kai kurių baltų kalbų augalų pavadinimų kilmės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL KAI KURIŲ BALTŲ KALBŲ AUGALŲ PAVADINIMŲ KILMĖS A. SABALIAUSKAS Krapas (Anethum graveolens) 1. Krapas yra senas kultūrinis augalas. Jo tėvynė veikiausiai yra Pietinė Europa (plg. O. Schrader, Reall., 1,344; J. Hoops, Reall., 1, 468). Krapus gydymui jau vartojo senovės egiptiečiai. Galimas daiktas, kad augino juos ir hebrajai (plg. G. Buschan, 147). 2. Idė. kalbose aptinkame įvairių šio augalo pavadinimų. Senovės graikai jį vadino ἄνηθον. Šis žodis mėgintas sieti su gr. ἄνεμος „vėjas, dvelkimas“. Tačiau į graikų kalbą jis galėjęs patekti ir iš Azijos ar Egipto (plg. É. Boisacq, D. ét. , 62). Iš graikų šis pavadinimas pateko į lotynų kalbą — anethum, iš čia pranc. anet(h). Kita dalis romanų kalbų turi krapo pavadinimą, kilusį iš lot. feniculum (plg. A. Walde, Et. Wb., 282): it. finocchio, port. funcho, isp. hinojo, o taip pat pranc. fenouil, angl. fennel. Rumunai ir moldavai turi vėl kitokį pavadinimą: rum. mărăr, mold. мяряр. Tas žodis aptinkamas ir albanų kalboje — maráq „Feniculum officinale“. Šių žodžių šaltinis yra lot. marathrum (plg. G. Meyer, Et. Wb., 259-60). Germanų kalbos turi vėl kitą, neaiškios kilmės krapo pavadinimą: sen. vok. aukšt. tilli, vid. vok. aukšt. tille, vok. Dill, angl. dill, dan. dild, šved. dill, norv. dill. Iš germanų šis žodis pateko ir į kai kurias suomių-ugrų kalbas: est. till, suom. tilli (plg. Л. Хакулинен, 2,55). 3. Slavų kalbos turi taip pat visai skirtingą nuo anksčiau minėtų krapo pavadinimą: ssl. копър, rus. укроп, укропина, кроп, копер (В. Даль, 2, 198; 4,485), balt. кроп, ukr. кpin, bulg. копър, serb.—chrv. kónap, ček. kopr, slovk. koper, lenk. копър, aukšt. luž. коприк (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 129; E. Berneker, Et. Wb., 564). Dėl šio žodžio kilmės yra įvairių nuomonių. A. Meję (Étud., 409) jį laiko skoliniu, tačiau šaltinio nenurodo. Kiti kalbininkai mano šį žodį esant slaviškos kilmės. F. Miklošičius (Et. Wb., 129) su minėtu krapo pavadinimu sieja dilgėlės pavadinimą: rus. крапива, bulg. коприва, ček. kopřiva, lenk. pokrzywa ir kt. Taip pat prie šios grupės jis linkęs sieti ir ssl. коприна, bulg. коприна „šilkas“. Toliau jis šiuos žodžius, žinoma, pirmiausia krapo pavadinimą, lygina su liet. kvepėti, kvapas, lat. kūpēt, kvēpt, kvēpēt, kvēpes. Semantiniu požiūriu toksai lyginimas visai įmanomas, bet fonetiniu sunku jį pateisinti. Fo- 5. Kalbotyros klausimai II. 65 netiškai labai pagrįstas šio krapo pavadinimo siejimas su minėtu dilgėlės pavadinimu. Čia aptinkame ir abiems žodžiams būdingą priebalsių perstatinėjimą. Tokiam F. Miklošičiaus lyginimui linkęs pritarti ir E. Bernekeris (Et. Wb., 564-5). Jo manymu, *koprъ, *kroprъ iš pradžios turėjo reikšti „dilgėlė“. Kadangi ir dilgėlė vartojama maistui, o taip pat liaudies medicinoje, tai iš jos savo vardą galėjo gauti ir kitas augalas, būtent, krapas. Analogišką atsitikimą jis nurodo su žodžiu bbršč. Tačiau, tur būt, negalima teigti, kad tai būtų visai analogiškas reiškinys. Čia vienas augalas pakeitė kito funkcijas ir perėmė pavadinimą, o krapas ir dilgėlė veikiausiai per daug skirtingi augalai, kad galėtų pakeisti vienas kito funkcijas. V. Machekas (Rost., 165) dar kitaip aiškina šio krapo pavadinimo kilmę. Jo nuomone, tai yra slaviška šaknis. Šį krapo pavadinimą jis dar sieja su rus. кропило „Oenanthe phellandrium“, lenk. kropidło, rus. (o) кроп, укроп „verdantis vanduo“. Vadinasi, pirminė šios šaknies reikšmė būtų „virti“, o žodžiai kropъ, kopr, kropidło reiškę augalus virimui. Jeigu teisinga ši etimologija, tai krapai būtų vieni seniausių žmogaus vartotų kultūrinių augalų. V. Machekas Rost., 165) taip ir rašo: „Anethum — jedna z nejstarších pěstovaných rostlin“ Tačiau ir šis aiškinimas labai abejotinas. Pirmiausia, be šio lyginimo nėra jokių kitų argumentų, kad krapas būtų toksai jau savo svarbumu ir senumu išsiskiriantis augalas. Antra vertus, žodžio укроп veikiausiai negalima atskirti nuo veiksmažodžio кропить (plg. A. Meillet, Étud., 219). Be to, jeigu krapas būtų buvęs toksai svarbus ir senas augalas, tai šis jo pavadinimas turėtų būti aptinkamas, gal būt, ir kitose ide. kalbose, tuo tarpu kai dabar jį turi, tik slavai. Tokiu būdu slavišką krapo pavadinimą kol kas tenka laikyti neaiškios kilmės žodžiu. Iš slavų kalbų šis krapo pavadinimas perėjo ir į kitas kalbas: alb. kopër, veng. kapor. Vėlesniais laikais iš rusų kalbos jį gavo kitos Tarybų Sąjungos tautų kalbos: bašk. укроп, mokš. укроп, kazach. укроп, bur.-mong. укроп, oset. укроп, evenk. укроп, čuv. укроп, tuv. укроп ir kt. 4. Lietuviškas šio augalo pavadinimas krapas taip pat yra skolintas iš slavų. Į lietuvių kalbą tas žodis veikiausiai pateko iš lenkų kalbos (plg. A. Brückner, Fw., 96; Pr. Skardžius, Lw., 109; E. Fraenkel, Et. Wb., 288). Randame jį jau ir K. Sirvydo žodyne (Di., 104). Aptinkamas jis ir visose lietuvių kalbos tarmėse. Iš lenkų kalbos paskolintas ir Latgalės latvių tarmėse aptinkamas kropas (Summent, 153; plg. E. Fraenkel, Et. Wb., 288). 5. Latvių kalboje daugiausia vartojamas krapo pavadinimas dille. Jis aptinkamas jau XVII a. latvių kalbos paminkluose: G. Mancélis (Phras. lett., XVI) rašo „Dillen, Dilles“, J. Langijas (Wb., 27) „Dilles, Dill, herba“. Taip ir Gliuko biblijos vertime randame: „juhs dohd ah to desmitu Teesu no Mehtrehm, Dilles un Kimmines“ (plg. J. Sehwers, 305). Latviai šį krapo pavadinimą gavo iš vokiečių kalbos. Iš vokiečių tas žodis pateko ir į lietuvių kalbą: dilė (L. k. žd., 2,375), dilutė (L. k. žd., 2,381; J. Dagys, 23). Tačiau lietuvių kalboje jis labai retai tevartojamas. 66 6. Senovės prūsų kalbos paminkluose krapo pavadinimo nerandame. Tiesa, randame prūsišką vietovardį Crapiten (G. Gerullis, Ort., 71), kuris veikiausiai sudarytas iš Krape (toks prūsiškas asmenvardis) ir priesagos -it-. Lietuvių kalboje taip pat aptinkame pavardes Krapaitis, Krāpas. Tačiau sunku nustatyti, ar šie asmenvardžiai kilę iš krapo vardo, ar iš kurio kito žodžio. 7. Taigi ide. kalbose aptinkame daug krapo pavadinimų. Slavų kalbos turi bendrą, neaiškios kilmės krapo pavadinimą. Iš lenkų kalbos šį krapo pavadinimą gavo lietuviai ir kai kurios latvių kalbos tarmės. Šiaip latvių kalboje vartojamas vokiškos kilmės krapo pavadinimas. Kartais aptinkamas jis ir kai kuriuose lietuvių kalbos paminkluose. Apie senovės prūsų kalbą nieko tikra negalima pasakyti. Kmynas (Carum carvi) 1. Kmynai jau senais laikais buvo gausiai vartojamas prieskoninis augalas. Dioskorido (De mat. med., 3, 61) nuomone, geriausius kmynus išaugindavę egiptiečiai, ypač Nilo deltos gyventojai (plg. G. Buschan, 148). Hipokratas abisiniškus kmynus vadina tiesiog karališkais — κύμινον βασιλικόν (plg. V. Hehn, 206). Čia veikiausiai turima galvoje kmynų rūšis Cuminum Cyminum. Europoje daugiausia išplitusi kmynų rūšis Carum carvi. Šio augalo sėklos jau aptinkamos Šveicarijos Robenhauzo sijinių gyvenviečių iškasenose (plg. G. Buschan, 149). Senovės slavai kmynus vartodavę apeigose, priimant naujagimį į savo bendruomenę (plg. Л. Нидерле, 183). Kažkas panašaus į suanglėjusią kmyno sėklą rasta tarp kitų grūdų Gabrieliškių piliakalnio iškasenose (plg. W. Swederski, 245). Tačiau dėl kitų tvirtesnių duomenų trūkumo jokių išvadų apie kmynų auginimą to meto Lietuvoje padaryti negalima. 2. Daugumas ide. kalbų turi tą patį kmyno pavadinimą, kurį jos dažniausiai skolinimo keliu gavusios viena iš kitos. Graikų kalbos kmyno pavadinimas κύμινον veikiausiai skolinys iš semitų kalbų, plg. hebr. kammōn, aram. kammōnā, asyr. kamūnu ir kt. (plg. O. Schrader, Real., 1, 655). Lyginant šiuos semitų kalbų kmyno pavadinimus su graikiškuoju, į akis krinta tam tikras vokalizmo neatitikimas, todėl kai kas, pavyzdžiui P. Kretschmeris (KZ, 29, 440-1), linkęs šia nuomone abejoti. Jis su minėtais rytietiškais kmyno pavadinimais sieja gr. σκάμμωνία šalia χάμων (lot. scammonia) „tokia vijoklių rūšis“. Tačiau reikia pasakyti, kad senųjų rytietiškų skolinių vokalizmas dažnai nesutampa, todėl, atrodo, visai pagrįstai daugumas kalbininkų gr. κύμινον laiko bendrašakniu žodžiu su minėtais semitų kalbų kmynų pavadinimais (plg. O. Schrader, Real., 1, 655; K. Lokotsch, Et. Wb., 84; Weigand, 1, 1169; E. Berneker, Et. Wb., 681; V. Machek, Rost., 157; A. Brückner, St. et., 239). Iš graikų šis kmyno pavadinimas pateko į lotynų kalbą — cuminum, o iš čia įvairiais keliais į germanų ir romanų kalbas: sen. vok. aukšt. kumil < kümīn, vid. vok. aukšt. kumin, vok. Kümmel, angl. cumin, šved. kummin, dan. kommen, oland. komijn, it. comino, isp. comino, port. cominho, rum. chimen, 67 mold. kùmen. Taip pat šis žodis atkeliavo ir į kitas Europos kalbas: veng. kőmény, suom. kumina (plg. T. E. Karsten, IF, 26,249), est. köömen ir kt. 3. Šį kmyno pavadinimą turi ir slavų kalbos: ssl. kjuminъ, rus. тмин, тминъ, тминь, тминок, тминъ (В. Даль, 4,408), balt. кмен, ukr. кмин, ček. kmín, serb.-chrv. kömin, lenk. kmin, sloven. kumin, kum, čimin (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 117; E. Berneker, Et. Wb., 681). Kaip matome, slavų kalbose aptinkami įvairūs fonetiniai šio žodžio variantai. Jie paaiškinami šaltinio, iš kurio buvo paskolinti, skirtingumu arba atsirado jau slavų kalbų dirvoje. 4. Baltų kalbose taip pat randamas šios šaknies kmyno pavadinimas. Į jas jis pateko irgi įvairiais keliais. Lietuvių kalbos tarmėse ir rašto paminkluose pasitaiko įvairūs šio pavadinimo fonetiniai variantai: kmynas, akmynas, ikmynas, kȯynas, knȳnas, kimȳnas, kȯmelis, kimulis, kėmelis, kemelys (plg. J. Dagys, 74). Vartojama literatūrinėje kalboje ir labiausiai išplitusi tarmėse yra forma kmynas. Ji randama jau mūsų senuosiuose raštuose (C. Szyrwid, Di., 86; M. Daukša, P., 314). Į lietuvių kalbą šis žodis turėjo patekti iš baltarusių arba lenkų kalbų (plg. A. Brückner, Fw., 95, 101; Pr. Skardžius, Lw., 104; J. Otrębski, Tw., 3,29). Lietuvių kalboje priebalsių junginys km— nėra įprastas. Todėl dėl lengvesnio tarimo km— kai kuriose tarmėse buvo išskaidytas į du skiemenis, tokiu būdu atsirado formos: akmynas (Rk, Sdk, Zr, Trgn), ikmynas (Všk, Grž), kimynas. Beveik visuose Žemaičiuose aptinkama forma koȳnas. Ši forma kilo disimiliacijos keliu iš formos kmynas. Toks v ir m kaitaliojimasis šalia kito nosinio garso aptinkamas ir kitose ide. kalbose: lenk. tarmėse świntarz < cementarz (plg. M. Niedermann, Tiž, 2,440), it. nov<ero < lot. numerus, vėlyvojo skr. śravaṇa < śramaṇa, vimamsā < mimāmsā (plg. J. Wackernagel, KZ, 43,282). Lietuvių kalboje tokį kaitaliojimąsi matome ir žodyje bezvėnas < bezmėnas < balt. бязмен (plg. E. Fraenkel, IF, 53,127). Taip pat ir latvių tarmėse randame tokios pat kilmės formą bazvanc (plg. M. A. Alksnis, FBR, 12,26). Linkuvos ir Šeduvos rajonuose kartais pasitaiko forma knȳnas, asimiliacijos keliu atsiradusi iš formos kmynas. Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose randame formą knyvai (plg. P. Ruhig, Lex., 1, 65; Chr. Mielcke, Wb., 1, 125; G. Nesselmann, Wb., 223). Ši forma galėjo kilti metatezės keliu iš formos kūynai, plg. lat. senalas; liet. šėlenos, lat. notal; liet. nuolat, lat. gazore < garože (plg. I. Endzelins, La. Gr., 235). Kadangi gyvojoje kalboje ši forma nepasitaiko, tai jos atsiradimas minėtuose žodynuose mėginamas aiškinti ir kitokiu būdu. Ši forma randama rankraščiame D. Kleino žodyne (=Lexicon Lithuanicum in usum eorum..., plg. G. Gerullis, KZ, 50, 233). Ten ji galėjo būti neteisingai užrašyta vietoje kūynai, o iš čia patekti ir į kitus žodynus (plg. Pr. Skardžius, Lw., 105). Formos su formantu -l- į lietuvių kalbą pateko iš vokiečių kalbos, ką pavyzdžiai rodo ir šio žodžio geografija (Kbr, Vrb, Nm, Sdr, Gl, Plv, Snt, Grš). G. Nesselmano žodyne (Wb., 353) šalia formos lauk-kmynai aptinkame 68 ir formą laukkkimmėlei. Tai vertiniai iš vok. Feldkümmel (plg. K. Alminauskis, 78). 5. Latvių kalboje taip pat randame tos pačios šaknies kmyno pavadinimą. Tarmėse bei kituose kalbos paminkluose aptinkame įvairių šio pavadinimo variantų: ķimene, ķimins, ķimens (EM, 2, 381; EH, 1, 703), ķimenis (EH, 1, 703), ķimans (EH, 1, 702), ķimuni (EH, 1, 703), ķimele (EM, 2, 381), ķėmele (EM, 2, 373), ķėmeles (EM, 2, 376), ķiemeles (EM, 2, 390), ķinepes (EM, 2, 382). Forma ķimene į latvių kalbą galėjo patekti iš vokiečių kalbos, plg. vok. cimen, arba iš rusų kalbos (plg. EM, 2, 381). J. Ževeris (306) linkęs ją laikyti skoliniu iš rusų. Kmyno pavadinimui su formantu -l- šaltinis buvo vokiečių kalba. Formą ķimeles jau randame G. Mancelio žodyne. Formos ķėmele, ķieme le veikiausiai kilusios iš vok. žem. kömel (plg. J. Sehwers, 66, 306; EH, 1, 707). Forma ķermeles veikiausiai yra kilusi iš ķėmeles, įspraudžiant priebalsį r. Toks r įspraudimas tarp balsio ir priebalsio, ypač skoliniuose, pasitaiko įvairiose kalbose, kartais aptinkame jį ir latvių kalbos tarmėse: iegārtnis < iegātnis, mēr telis < mētėlis, kārsis < kāsis, pār taga < pataga, paērg lis < paeglis (plg. J. Endzelīns, KZ, 44, 60; La. Gr., 237-8). Gana keista forma ķinepes. Ji veikiausiai atsiradusi žodžių kaņepes „kanapės“, sinepes „garstyčios“ įtakoje. Būdinga, kad žodis ķinepes ir reiškia vienur kmynus, kitur — kanapes, o dar kitur — garstyčias (plg. EM, 2, 382). Kaip matome, baltai ir slavai turi tos pačios šaknies, svetimos kilmės kmyno pavadinimus. Šis pavadinimas į pastarąsias kalbas pateko įvairiais keliais. Dalis baltų kmyno pavadinimą gavo iš slavų, dalis — iš germanų. Apie kmyno pavadinimą senovės prūsų kalboje nėra jokių žinių. Krienas (Cochlearia armoracia) 1. A. de Kandolis (43, 553) šio augalo tėvyne laiko Rytinę Europą. Juodosios jūros pakraščiuose auga laukiniai krienai. Sulaukėjusių krienų kartais galima aptikti ir Lietuvos bei Latvijos teritorijose (plg. P. Snarskis, 381; P. Galenieks, 2,344). Apie šio augalo vartojimą senovėje tikrų žinių trūksta. P. Einhornas savo „Historia lettica“ (35) nurodo, kad latviai prieskoninių augalų nevartoja (plg. J. Sehwers, 305).1 2. Ide. kalbose aptinkama įvairių krieno pavadinimų. Tačiau šie pavadinimai dažniausiai nėra seni, gauti iš kaimyninių kalbų arba, palyginti, neseniai sudaryti savose kalbose sudurtiniai žodžiai, kurių vienas komponentas reiškia kurį nors kitą augalą, dažniausiai „ridiką“, plg. port. rabano de cavalo (rabano „ridikas“, cavalo „arklys“), angl. horse-radish, šved. pepparrot (peppar „pipiras“) (iš kur suom. piparjuutti), vok. Meerrettich. Švediškas šio augalo pavadinimas rodo, kad pipirus švedai turėję pažinti anksčiau negu krienus. 3. Seną krieno pavadinimą turi slavų kalbos: ssl. chrěnъ, rus. хрен, balt. хрэн, ukr. хрін, bulg. хрян, serb.-chirv. хрен, sloven. hren, ček. křen, 1 Tačiau P. Einhornas čia galėjo turėti galvoje iš rytų kraštų importuojamus prieskoninius augalus (pipirus ir kt.). 69 sen. ček. chřen, slovk. chren, lenk. chrzan, aukšt. luž. khrěn, žem. luž. kšėn, polab. chrón (plg. F. Miklosich, Et. Wb., 90; E. Berneker, Et. Wb., 402; A. Будилович, 1,91; M. Vasmer, Et. Wb., 3,271; F. Sławski, Sl.et., 1,84). Šio pavadinimo kilmė įvairiai mėginta aiškinti. Tačiau tie aiškinimai kol kas yra labai neįtikinami. J. Lioventakis (AfslPh, 37,384) labai dirbtinai mėgino atstatyti ide. prolytes *kerāinō-s, *(s)kerāinō-s, *kserainō-s, siedamas jas su skr. kśárā-h „deginantis, ėdąs“, lot. seresco „džiovinu“. Taip pat nevykęs jo mėginimas (ZfslPh, 7,407) sieti šį krieno pavadinimą su oland. schrijnen „peršėti, deginti“. Jei semantiniu atžvilgiu šie lyginimai ir motyvuoti, tai fonetiškai jie sunkiai įmanomi. Dėl kitų panašių aiškinimų plg. M. Vasmer, Et. Wb., 3,271; F. Sławski, Sl.et., 1, 84. Tos pačios šaknies kaip slaviškasis krieno pavadinimas veikiausiai yra ir gr. χεράν. Šį žodį jau mini Teofrastas. Jis (IX, 15,5) rašo: „...augalus, kuriuos vieni vadina laukiniais ridikais (ῥάφανον ἀγρίαν), kiti gydytojai — kerāin“ (plg. O. Schrader, Reallex., 2,55). Ir graikai, ir slavai šį krieno pavadinimą galėjo gauti iš kokios nors rytų kalbos (plg. V. Machek, LP, 2,158; Rost., 66). Iš slavų minėtas krieno pavadinimas įvairiais keliais pateko į kitas kalbas: vid. vok. aukšt. krēn, krēne, pranc. cran, makedoniečių rum. (aromān) hreanu, dakų rum. (dacoromān) hrean (plg. A. Rosetti, 44), mold. хрян ir kt. Vėlesniais laikais iš rusų kalbos šis žodis pateko į daugelį kitų Tarybų Sąjungos kalbų: erz. köpēn, bašk. керян, tadž. хрен, kazach. хрен, lezg. хрен, oset. хрен, bur.-mong. хрен, avar. хрен, čuv. хе̌рен, tuv. хрен ir kt. 4. Iš slavų toks krieno pavadinimas pateko ir į baltų kalbas. Šį žodį jau randame K. Sirvydo žodyne (Di., 27). Į lietuvių kalbą jis galėjo patekti iš rusų arba baltarusių kalbų (plg. Pr. Skardžius, Lw., 110; A. Brückner, Fw., 97; J. Otrębski, Tw., 3,26; В. И. Костельницкий, 218). Toks krieno pavadinimas (krienas) vartojamas visose lietuvių tarmėse. Pažįsta jį ir Latgalės latvių tarmės (plg. P. Galenieks, 2,344). 5. Tačiau šiaip latvių tarmėse ir literatūrinėje kalboje vartojamas kitas, ne slaviškos kilmės krieno pavadinimas. Tarmėse ir įvairiuose kalbos paminkluose pasitaiko įvairių šio pavadinimo variantų: mārrutks (EM, 2,584), mēr-rutks, mērāutks (EM, 2,620), mēr(r)uks (EH, 1,809), mārrakas (EM, 2,583), māraka (J. Endzelīns, La. Gr., 76). Šie žodžiai yra skoliniai iš vokiečių kalbos, tik antrasis žodžio komponentas išverstas (plg. J. Sehwers, 78). Fonетinis įvairavimas aiškinamas šaltinio, iš kurio buvo žodis paskolintas, įvairumu (vok. žem. mahrreddick, vid. vok. žem. merredich) arba pakitimais jau latvių kalbos dirvoje. Dvi paskutiniosios formos kilusios asimiliacijos keliu. Tokia balsių asimiliacija baltų kalboms yra visai neįprasta, todėl, galimas daiktas, kad čia yra lybių kalbos įtaka (plg. J. Endzelīns, La. Gr., 76). Latvių kalboje randame šios šaknies krieno pavadinimą, kur antrasis komponentas nėra išverstas — mērdīķis (EM, 2,618; J. Sehwers, 299). Šie krieno pavadinimai randami jau XVII a. latvių kalbos paminkluose. G. Manc elis (Phras. lett. XVI) rašo „Merrettich, Swāti Rutki, Mahra — Rutki“, I. Langijas (Wb., 114) — „Mahrrutki, Meerettig. Sonst heissen sie swāhti Rutki“ (plg. J. Sehwers, 299). 70 Aptinkamas šios šaknies krieno pavadinimas ir be antrojo komponento žymių — márėne (EH, 1,792). 6. Peržiūrėję krieno pavadinimus, matome, kad slavų kalbos turi seną, neaiškios kilmės krieno pavadinimą. Šis pavadinimas yra patekęs ir į kitas ide., jų tarpe ir į baltų kalbas. Randamas jis lietuvių tarmėse ir nedidelėje Latgalės latvių tarmių dalyje. Kitos latvių tarmės turi vokiškos kilmės sudurtinį krieno pavadinimą, dažniausiai su išverstu antruoju komponentu. Apie krieno pavadinimą senovės prūsų kalboje nėra jokių žinių. SANTRUMPOS alb. — albanų angl. — anglų aram. — aramėjų asyr. — asyrų aukšt. — aukštaičių avar. — avarų balt. — baltarusių bašk. — baškirų bulg. — bulgarų bur.-mong. — buriatų-mongolų ček. — čekų čuv. — čuvašų dan. — danų erz. — erzios est. — estų evenk. — evenkų gr. — graikų hebr. — hebrajų ide. — indoeuropiečių isp. — ispanų it. — italų kazach. — kazachų lat. — latvių lenk. — lenkų lezg. — lezginų liet. — lietuvių lot. — lotynų luž. — lužičėnų (lužicų) mokš. — mokšos mold. — moldavų norv. — norvegų oland. — olandų oset. — osetinų polab. — polabų port. — portugalų pranc. — prancūzų rum. — rumunų rus. — rusų sen. — senovės serb.-chrv. — serbų-chorvatų skr. — sanskrito sloven. — slovėnų slovk. — slovakų ssl. — senovės slavų suom. — suomių šved. — švedų tadž. — tadžikų tuv. — tuvinų ukr. — ukrainiečių veng. — vengrų vid. — vidurio vok. — vokiečių žem. — žemaičių Gl — Gelgaudiškis, Šakių r. Grš — Griškabūdis, Naumiesčio r. Grž — Gružiai, Joniškėlio r. Kbr — Kybartai Nm — Kudirkos Naumiestis Plv — Pilviškiai, Vilkaviškio r. Rk — Rokiškis Sdk — Sudeikiai, Utenos r. Sdr — Sudargas, Šakių r. Snt — Sintautai, Kudirkos Naumiesčio r. Trgn — Tauragnai, Utenos r. Vrb — Virbalis, Kybartų r. Všk — Vaškai, Linkuvos r. Žr — Zarasai 71 LITERATŪRA 1. M. A. Alksnis, Filologu biedrības raksti, 12, 26-48, Rīgā (1932). 2. K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, Kaunas, 1935. 3. E. Berneker, Slawisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1908-13. 4. É. Boisacq, Dictionaire étymologique de la langue grecque, Heidelberg-Paris, 1916. 5. A. Brückner, Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, Weimar, 1877. 6. A. Brückner, Słownik etymologiczny języka polskiego, Kraków, 1927. 7. А. Будилович, Первобытные славяне, 1, Киев, 1878. 8. G. Buschan, Vorgeschichtliche Botanik der Cultur- und Nutzpflanzen der alten Welt auf Grund prähistorischer Funde, Breslau, 1895. 9. A. De Candolle, Der Ursprung der Culturpflanzen, Leipzig, 1884. 10. J. Dagys, Lietuviškas botanikos žodynas, Kaunas, 1938. 11. B. Даль, Толковый словарь живого великорусского языка, 1-4, Москва, 1955. 12. Daukšos Postilė, fotografuotinis leidimas, Kaunas, 1926. 13. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951. 14. J. Endzelin, Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 44, 46-69, Göttingen (1911). 15. EH— J. Endzelīns, E. Hauzenberga, Papildinājumi un labojumi K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai, 1-2, Rīgā, 1934-46. 16. EM— J. Endzelīns, K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, 1-4, Rīgā, 1923-32. 17. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1955-8. 18. E. Fraenkel, Indogermanische Forschungen, 53, 123-34, Berlin-Leipzig (1935). 19. P. Galenicks, Latvijas PSR flora, 2, Rīgā, 1955. 20. G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin-Leipzig, 1922. 21. G. Gerullis, Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 50, 233, Göttingen (1922). 22. Л. Хакулинен, Развитие и структура финского языка, 2, Москва, 1955. 23. V. Hehn, Kulturpflanzen und Hausthiere in ihrem Übergang aus Asien nach Griechenland und Italien sowie in das übrige Europa. Siebente Auflage. Neu herausgegeben von O. Schrader mit botanischen Beiträgen von A. Engler, Berlin, 1902. 24. J. Hoops, Reallexikon der germanischen Altertumskunde, 1, Strassburg, 1911. 25. T. E. Karsten, Indogermanische Forschungen, 26, 236-58, Strassburg (1909). 26. В. И. Костельницкий, Русско-литовские языковые связи по словарным материалам литовского языка, Ленинград, 1953 (rankraštis). 27. P. Kretschmer, Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 29, 381-483, Gütersloh (1888). 28. L. k. žd. — J. Balčikonis, Lietuvių kalbos žodynas, 2, Kaunas, 1947. 29. J. Loewenthal, Archiv für slavische Philologie, 37, 377-94, Berlin (1920). 30. J. Loewenthal, Zeitschrift für slavische Philologie, 7, 406-8, Leipzig (1930). 31. K. Lokotsch, Etymologisches Wörterbuch der europäischen (germanischen, romanischen und slavischen) Wörter orientalischen Ursprungs, Heidelberg, 1927. 32. V. Machek, Česká a slovenská jména rostlin, Praha, 1954. 33. V. Machek, Lingua Posnaniensis, 2, 145-161, Poznań (1950). 34. A. Meillet, Études sur l’etymologie et le vocabulaire du vieux slave, Paris, 1902. 35. G. Meyer, Etymologisches Wörterbuch der albanesischen Sprache, Strassburg, 1891. 36. F. Miklosich, Etymologisches Wörterbuch der slavischen Sprachen, Wien, 1886. 37. G. H. F. Nesselmann, Wörterbuch der littauischen Sprache, Königsberg, 1851. 38. Л. Нидерле, Славянские древности, Москва, 1956. 72 39. M. Niedermann, Tauta ir Žodis, 2, 438-44, Kaunas, 1924. 40. J. Otrębski, Wschodniolitewskie narzecze twereckie, 3, Kraków, 1932. 41. A. Rosetti, Influența limbilor slave meridionale asupra limbii române (sec. VI-XII), București, 1953. 42. Ph. Ruhig, Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, Koenigsberg, 1747. 43. O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, 1, Berlin, 1917. 44. J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen, Leipzig, 1936. 45. Pr. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Alt litauischen, Kaunas, 1931. 46. F. Slawski, Słownik etymologiczny języka polskiego, 1, Kraków, 1952-6. 47. P. Snarskis, Vadovas Lietuvos TSR augalams pažinti, Vilnius, 1954. 48. W. Swederski, Acta Sociatatis Botanicorum Poloniae, 3, Nr. 2, 242-52, Warszawa (1926). 49. C. Szyrwid, Dictionarium trium linguarum. Quinta editio, Vilnae MDCCXIII. 50. M. Vasmer, Russisches etymologisches Wörterbuch, 1-3, Heidelberg, 1950-7. 51. J. Wackernagel, Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 43, 277-98, Göttingen (1910). 52. A. Walde, Lateinisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1910. 53. F. L. K. Weigand, Deutsches Wörterbuch, 1, Giessen, 1909. О ПРОИСХОЖДЕНИИ НАЗВАНИЙ НЕКОТОРЫХ РАСТЕНИЙ В БАЛТИЙСКИХ ЯЗЫКАХ А. И. САБАЛЯУСКАС Резюме Укроп (Anethum graveolens) Укроп является давно известным культурным растением. В индоевропейских языках встречаются разные названия этого растения. Славянские языки имеют общее название укропа (русск. укроп, укр. кріп, чеш. kopr и др.). Происхождение данного названия неясное. Вернее всего, оно имеет тот же корень, что и славянское название крапивы (русск. крапива, чеш. kopřiva, болг. коприва и др.). Литовцы название укропа (krãpas) позаимствовали у славян, скорее всего у поляков. Из польского языка это название попало и в некоторые диалекты латышского языка (kropas). Но вообще в латышском языке употребляется название укропа немецкого происхождения (dille). Иногда такое название (dilė, dilutė) обнаруживается и в литовском языке. О названии укропа в древнерусском языке что-нибудь определённого сказать трудно. 73 Тмин (Carum carvi) Исторические данные показывают, что тмин является давно известным культурным растением. В большинстве индоевропейских языков обнаруживается одинаковое название тмина. В греческий язык оно (κύμινον), по всей вероятности, проникло из семитских языков. Из греческого языка это название попало в латинский язык (cuminum), а оттуда разными путями — в другие европейские языки. В литовских диалектах больше всего употребляется название тмина (kmynas), позаимствованное у славян. В литовском языке это слово испытывало разные фонетические изменения: akmynas, ikmynas, kūmnas, knūnas, kitūnas. В небольшой части диалектов употребляется название тмина (kimelis), позаимствованное из немецкого языка. В латышский язык название этого растения попало тоже двумя путями: из немецкого и русского языков. Немецкого происхождения являются формы с формантом -l- (kimele, kēmele, ķimele), а русского — без этого форманта (ķimene, ķimins, ķimens и др.). Разные фонетические варианты названия тмина (kērneles, ķinepes) возникли уже на почве латышского языка. О названии тмина в древнепрусском языке нет никаких данных. Хрен (Cochlearia armoracia) В индоевропейских языках встречаются разные названия хрена. Но эти названия чаще всего не являются древними. Древнее название хрена обнаруживается в славянских языках (русск. хрен, болг. хрян, польск. chrzan и др.). Славянское название хрена, вернее всего, является того же происхождения что и греческое χεράνιον. Из славянских языков это название проникло и в другие европейские языки. У славян название хрена позаимствовали и литовцы (krienas). Это название обнаруживается и в некоторых латгальских диалектах латышского языка. В большинстве латышских диалектов употребляется название mār(r)utks и разные фонетические варианты этого слова. Данное название латыши позаимствовали из немецкого языка, только второй компонент перевели на латышский язык (ruts „редька“). О названии хрена в древнепрусском языке нет никаких данных.